Britų žvalgyba nusprendė, kad grėsmės saugumui, kylančios naudojant Kinijos „Huawei“ įrangą, yra suvaldomos, praneša „Financial Times“.

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NCSC) mato būdų suvaldyti grėsmes, kylančias naudojant „Huawei“ įrangą 5G mobiliojo ryšio tinkluose, „Financial Times“ sakė du informuoti šaltiniai.

„Kitos šalys gali sakyti, kad, jei britai yra tikri dėl grėsmių nacionaliniam saugumui suvaldymo, jie gali dėl saugumo įtikinti ir visuomenę, ir Jungtinių Valstijų administraciją. Institucijos gali įtikinti kitus, kad, leisdamos ryšio operatoriams naudoti „Huawei“ įrangą, veikia apdairiai“, – sakė vienas iš „Financial Times“ šaltinių.

Atsakydamas į „Financial Times“ informaciją, NCSC atstovas spaudai tikino, kad „Nacionalinis kibernetinio saugumo centras yra įsipareigojęs užtikrinti Jungtinės Karalystės (JK) tinklų saugumą“. Atstovas taip pat pridūrė, kad NCSC „atidžiai prižiūri ir yra susipažinęs su „Huawei“ įranga ir jos kibernetine sauga“.

Tuo tarpu Pekine Kinijos užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovas Geng Shuangas teigė, kad Kinija tikisi, jog JK „išlaikys savo atvirumą ir priims išmintingus sprendimus, paremtus savo pačios interesais“.

Nerimas dėl saugumo privertė Jungtines Valstijas, Australiją ir Naująją Zelandiją uždrausti „Huawei“ įrangą diegiant 5G mobilųjį ryšį. Gruodį didžiausias Jungtinės Karalystės ryšio operatorius BT pranešė išimantis „Huawei“ įrangą iš 4G ryšio tinklų.

Praėjusią savaitę JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo pareiškė, kad Jungtinėms Valstijoms būtų itin sunku bendradarbiauti su valstybėmis, kurios įdiegia „Huawei“ įrangą šalia svarbių Amerikos sistemų. Pekinas tokius JAV pareigūno kaltinimus vadina nepagrįstais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.19; 06:00

Apie Christine Granville nužudymą daug rašyta to meto spaudoje

Kristina Granvil (Christine Granville, 1908 – 1952) – viena iš sėkmingai veikusių Didžiosios Britanijos slaptųjų agentų moterų Antrojo pasaulinio karo metais. Lenkijos grafaitė Christine Skarbek, graži, įspūdinga moteris, jaunystėje buvo laimėjusi svarbų ir prestižinį „Miss Lenkija“ titulą.

1939-ųjų metų rugsėjį, kai prasidėjo karas, ji gyveno Adis Abeboje (Etiopija). Tuomet Kristina Skarbek metė vyrą ir iškeliavo į Didžiąją Britaniją, kur pasiūlė savo paslaugas „Secret Intelligence Service“ (MI 6) tarnybai.

Anglai pasiuntė ją į Budapeštą kaip žurnalistę. Kristina ne kartą prasiskverbdavo iš Vengrijos į Lenkiją ir slapta iš ten išgabendavo savo tėvynainius. Kai kuriais duomenimis, per vieną iš tokių „vizitų“ Kristiną vokiečiai areštavo. Tačiau ji buvo sumani, gudri, ir ji sugebėjo pabėgti.

Grafaitė taip pat tvirtino, kad ją kartą sulaikė Jugoslavijos pasienyje (slapta gabeno į neutralias šalis numuštus sąjungininkų armijos lakūnus, dažnai sužeistus), bet apsuko galvą tiems, kas ją areštavo. Ji įkalbėjo ją suėmusius pasielgti draugiškai – ją paleisti.

Paskui ji buvo permesta į Viduriniuosius Rytus, o dar vėliau, jau dirbant Britanijos Specialiųjų operacijų valdybai, buvo nusiųsta į Prancūzijos pietus kaip Prancūzijos pasipriešinimo kurjerė. Karo pabaigoje Kristina iškilmingai apdovanota Georgo medaliu ir Britanijos imperijos ordinu.

Po karo, neturėdama lėšų pragyvenimui, buvo priversta dirbti stiuardese vandenynų laineryje.

Jos gyvenimo pabaiga – liūdna. Grafaitę nužudė pavydus meilužis kilus kivirčui. Apie tai gausiai rašyta to meto britų spaudoje.

Nuotraukoje: grafaitė Kristina Granvil – Skarbek, Antrojo pasaulinio karo metais dirbusi britų žvalgybai MI 6.

2013.04.05 

FTB ir antrankiai

O juk tik pradžia, reikia pasakyti, gana santūri, belieka įsivaizduoti, kas bus toliau.

Gegužės 17-ąją paskirtas JAV teisingumo ministerijos specialusis prokuroras Robertas Muelleris rugpjūtį sušaukė didžiąją priesiekusiųjų žiuri, kas nurodė, jog tyrimas bus ilgas ir gali baigtis kaltinimais kriminaliniais nusikaltimais. Išsiuntinėjęs krūvą šaukimų į apklausas ryšium su Donaldo Trumpo jaunesniojo susitikimu su rusų teisininke Natalija Veselnicakja, lyg ir žadėjusia parūpinti kompromituojančios medžiagos apie milijardieriaus prezidento konkurentę prezidento rinkimuose nuo demokratų partijos Hillary Clinton, prokuroras spalio 30-ąją paskelbė pirmą baudžiamąjį kaltinimą buvusiam D.Trumpo rinkimų štabo šefui politiniam technologui Paului Manafortui (susitikime su N.Veselnickaja dalyvavusiam) bei jo verslo partneriui Rickui Gatesui.

Tiesa, šįkart ne dėl vadinamojo „Russia gate”, nors P.Manaforto kaip ir kito „herojaus“ Michaelo Flynno (buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais) pavardės dėl to virš metų nesitraukia iš Amerikos spaudos puslapių. Tarkime, toks siužetas – televizijos kanalo „NBC News“ atskleista istorija apie „slaptingus“ P.Manaforto ir rusų verslo oligarcho Olego Deripaskos santykius: iš pastarojo amerikietis per tris kartus gavo 60 milijonų dolerių kreditų ir likus mažiau nei dviems savaitėms iki respublikonų galutinio sprendimo dėl savo kandidato prezidento rinkimuose per tarpininką siūlėsi rusų oligarchą privačiai informuoti apie prezidentinės kampanijos eigą. Ši istorija privertė D.Trumpo rinkimų štabo šefą atsistatydinti vos po trejų mėnesių.

Savo veiklos nei žiniasklaidos prielaidų niekaip nekomentuojantis santūrusis prokuroras ėmėsi kruopščiai tirti politinio technologo piniginius reikalus, pasitelkęs JAV mokesčių tarnybą, Finansų ministerijos finansinių nusikaltimų tyrimo padalinį bei Niujorko Manheteno prokuratūrą. Birželio 26-osios ankstyvą rytą, P.Manafortui tebesivartant pataluose, į jo namus su kratos orderiu prisistatė Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai, po kratos apklausus liudininkus gauta informacija suteikė galimybę pateikti P.Manafortui bei R.Gatesui 12 punktų kaltinimų sąvadą, kol kas dėl bendradarbiavimo su į Rusiją bėgusio Ukrainos eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus vadovauta prokremliškos Regionų partija. P.Manafortas bei R.Gatesas iš Regionų partijos pelnė 75 milijonus dolerių, iš kurių pirmasis pinigų „plovyklų“ reputaciją turinčiuose Kipre, Sent Vinsente ir Grenadinuose ofšoruose „paslėpė“ 18 milijonų, jo partneris – 3 milijonus dolerių ir vėliau šias sumas „išplovė“ per nekilnojamojo turto (tarp jų butas „Trump-Tower“ Niujorke) bei kitokio gėrio (brangios mašinos, antikvariniai kilimai, drabužiai etc.) sandorius jau Amerikoje.

JAV šį turtą įsigydavo fiktyvios kompanijos ir parduodavo jį P.Manafortui už iš Amerikos bankų paimtus kreditus. Jei kaltinimai bus įrodyti, politiniam technologui gresia iki 20 metų kalėjimo.

Tos pačios sausio 30-osios ankstyvą rytą pakilęs prezidentas D.Trumpas Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete įprastu laiku nepasirodė, užtat 10.25 val. jo „Twitteryje“ pasirodė užrašas: „Atleiskite, bet tai įvyko daugybę metų prieš tai, kai P.Manafortas prisijungė prie D.Trumpo kampnanijos. Kodėl nekreipiamas dėmesys į vagišę Hillary ir demokratus?????“

Dar po trijų minučių: „Be to, čia JOKIO SĄMOKSLO!“ Iš tiesų, kaltinimuose nėra nė žodžio apie Rusiją, vis dėlto beveik akivaizdu, kad tai tik veikiausiai netrumpo proceso pradžia, tikėtina, kad specialusis prokuroras tikisi palenkti politinį technologą bedradarbiauti su tyrimu mainais už atsisakymą jį persekioti pagal, pavadinkime, grėsmingesnius kaltinimus. 

Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.

Beje, tą patį pirmadienį JAV teisingumo ministerija išlaikiusi deramą pauzę informavo apie dar vieno buvusio D.Trumpo patarėjo Georgo Papadopouloso sutikimą sudaryti ikiteisminį sandorį spalio 5-ąją (grėsė 5-eri metai kalėjimo) dėl to, kad jis FTB melavo neturėjęs rysių su Rusijos atstovais, nors iš tiesų vyrukas šia kryptimi (mėgindamas organizuoti D.Trumpo štabo atstovų susitikimus su Maskvos valdininkais) padirbėti spėjo.

Tiesa, istorijos apie ryšius su Londone gyvenančiu rusų profesoriumi, kuris esą parodė susidomėjimą G.Papadopouloso iniciatyva regzti ryšius tarp dar kandidato į prezidentus milijardieriaus bei Rusijos atstovų atrodo ne ypač rimtai, vis dėlto ilgainiui tyrėjams dėliojant šį kol kas painokai atrodantį „puzlą“ ir šis fragmentas gali tapti prezidento D.Trumpo „vežimą“ apversiančiu „akmenėliu“.

Be abejo, pikantiška, kai Baltųjų Rūmų spaudos sekretorė Sarah Sanders žiniasklaidą informavo, jog jos šefas į kaltinimus reagavo abejingai. Kad tyrimo prisibijoma, patvirtina žurnale „Vanity Fair“ lapkričio 2-ąją šmėkštelėjusi informacija, jog JAV prezidentas kaltina savo teisininkų komandą bei patarėju įdarbintą žentą Jaredą Kushnerį, kad šie jį skatinę netinkamiems sprendimams. Pasak žurnalo šaltinių, D.Trumpas spalio 31-ąją pokalbyje su buvusiu patarėju Stephenu K. Bannonu apkaltino J.Kushnerį prisidėjus prie irgi buvusio jo patarėjo Michaelo Flynno ir buvusio FTB šefo Jameso Comey atleidimo, kas galų gale lėmė specialaus prokuroro skyrimą. Spalio viduryje prezidentas D.Trumpas lyg ir mėgindamas „amortizuoti“ situaciją pareiškė, kad specialiojo prokuroro tyrimą dera pagaliau „rišti“, mat jis amerikiečiams įkyrėjo.

Panašu, siužetas klostosi kaip tik atvirkščiai, kaip „eilinis“ perkūnas iš ir taip jau gerokai negiedro dangaus lapkričio 2-ąją „The Wall Street Journal“ informavo, kad JAV teisingumo ministerija rengia oficialų kaltinimą mažiausiai 6-iems aukštiems Rusijos valdininkams dėl kišimoasi į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją, bylą planuojama pradėti nagrinėti kitais metais.

Prezidentas D.Trumpas knygų neskaito ir todėl nežino, kaip pavojinga yra Amerikos prezidentams pyktis su FTB vadovais. Broliai Kenedžiai tiesiog bijojo galingojo Edgaro Hooverio, kuris turėjo dosjė apie visus tris. Vienintelis FTB šefą anksčiau laiko po penkerių su puse metų tarnybos (kadencija siekia10 metų) atleidęs prezidentas iki šiol buvo Billas Clintonas, tačiau tuometinis direktorius Williamas Sessionsas dar iki jo išrinkimo valdišku lėktuvu skraidė pas draugus bei giminaičius ir už mokesčių mokėtojų pinigus nuosavus namus aprūpino saugumo sistema. Prezidentas B.Clintonas pusę metų įkalbinėjo pareigūną atsistatydinti savanoriškai ir tik nepavykus jį atleido 1993-ųjų liepą.

Baracko Obamos skirtasis J.Comey buvo atleistas už nelojalumą prezidentui (atleistojo versija), esą buvęs FTB vadovas sugriovė žinybą ir užuot užsiėmęs „rimtais reikalais“ koncentravosi ties žurnalistų sukurpta istorija apie jo esą su Maskva koordinuotą rinkimų kampaniją. Beje, prezidentiniame Ovaliniame kabinete priimdamas Rusijos užsienio ministrą Sergejų Lavrovą ir jau buvusį Rusijos ambasadorių JAV Sergejų Kisliaką prezidentas pareiškė, kad Rusijos tema stipriai spaudė ir atleidus J.Comey jam palengvėję.

Kol kas turbūt dera konstatuoti D.Trumpo politinį (ne vertelgos) trumparegiškumą, pasamdžius prieštaringos reputacijos Vašingtono lobistą. Kaip radijui „Svoboda“ nurodė Amerikos užsienijo politikos tarybos bedradarbis Stephenas Blankas (1031), tyrėjai parengė galingą įrodyminę bazę, todėl nauji kaltinimai labai tikėtini net iki rimtos politinės krizės imtinai, nes jei kontaktai su rusais išvirto į suokalbį, kaip įtaria prezidento kritikai, tai nusikaltimas, baudžiamas prezidento nušalinimu. „Svoboda“ citavo „The New York Times“, pranešusį, jog tyrėjai tikrina ne vien P.Manaforto, bet ir kitų prezidento D.Trumpo ryšius.

Britų slaptųjų tarnybų būstinė Londone

Kitas radijo pašnekovas, teisininkas, Vašingtono Katono instituto bendradarbis Ilya Shapiro nurodė, kad akivaizdu, jog Kremlius į JAV prezidento rinkimus kišosi, vis dėlto įstatymdaviai nepalaikys prezidento nušalinimo, kol D.Trumpas turės reikšmingą rinkėjų respublikonų paramą. Kol kas demokratai ir kai kurie respublikonai Kongrese perspėja prezidentą netrukdyti R.Muelleriui. Pavyzdžiui, D.Trumpo kritikas senatorius respublikonas Bobas Corkeris pareiškė neįsivaizduojąs, kad prezidentas išdrįstų atleisti specialųjį prokurorą.

Kai taip, kažkuriame tyrimo etape (žiniasklaida to niekada nepamiršo) gali vėl būti aktualizuota dar rinkimų kampanijos metu iš pradžių D.Trumpo oponentų respublikonų, o vėliau demokratų užsakyta buvusio britų žvalgybos Mi-6 karininko Christopherio Steelo sudaryta pažyma apie milijardieriaus organizuoto konkurso „Mis Visata“ finalo Maskvoje 2013-ųjų lapkritį užkulisius (pavyzdžiui, kas buvo partneriai, sumokėję jam 20 milijonų dolerių už konkurso organizavimą) bei D.Trumpo rezidavimo Maskvos viešbutyje „Ritz-Carlton“ detales tais metais (juk tebėra atviras klausimas, ar rusai jo slapta nefilmavo), juo labiau, kad ši istorija  rūpi ir prokurui R.Mueleriui, ir trims rinkimų peripetijas tebetiriančioms Senato komisijoms.

Lapkričio 3-osios „The Washington Post“ numeryje buvęs republikonų kongresmenas Joe Scarborough priminė kai kuriuos faktus – 2015 metų spalį – 2016-ųjų sausį D.Trumpo patikėtinis Michaelis Cohenas mėgino sudaryti sandėrį su Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos atstovu Dmitrijumi Peskovu dėl „Trump-Tower“ statybos Maskvoje, 2015 metų gruodžio 10-ąją vienas artimiausių milijardieriaus patarėjų M.Flynnas buvo pasodintas greta V.Putino per Kremliaus propagandinei televizijai „Rusia Today“ skirtą vakarėlį. Ir retoriškai paklausė, iš kur tas prezidento nenumaldomas potraukis  V.Putino Rusijai.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Grįžtant prie Ch. Steelo pažymos sudarymo aplinkybių, jau niekas nebeginčija, kad D.Trumpo išrinkimas prezidentu nebuvo Rusijos tikslas, Kremlius tiesiog siekė supriešinti Amerikos politinę klasę bei pasėti abejones dėl JAV demokratinių insititutų veikimo. Atsakymai išplaukia sunkiai ir lėtai, pagal visus konspirologijos kanonus, vis dėlto, pasak J.Scarborough, finalinis šou neabejotinai įvyks ir bus ypač efektingas.

Kol kas tenka kalbėti apie banalų godumą – siekiant tikslų, nesiskaitant su priemonėmis bei ignoruojant bet kokius vertybinius principus. Todėl labai tinkama tęsti šią temą (kas bus padaryta kitame tekste) siužetu apie tai, kaip pinigai korumpuoja ir kas iš šios korupcijos bent taktinėje perspektyvoje pasipelno šiuolaikiniame neramiame pasaulyje.

2017.11.06; 05:00

Liepos 7-ąją Vilniaus apygardos teismas už šnipinėjimą 10 metų kalėti nuteisė Rusijos pilietį Nikolajų Filipčenką. 

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

Tiriant šią bylą nustatyta, jog Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) Karaliaučiaus srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypač svarbiems reikalams papulkininkis N.Filipčenka su kitais asmenimis nuo 2011 metų spalio iki 2014-ųjų pabaigos siekė užverbuoti Lietuvos piliečius, kad šie rinktų ir perduotų užsienio valstybės žvalgybai ją dominančią informaciją. Jie taip pat verbavo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kad šie įrengtų pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje. Rusų šnipas taip pat teistas už dokumentų klastojimą bei daugkartinius neteisėtus valstybės sienos kirtimus.

Prokuratūros duomenimis, verbuojamieji būdavo aprūpinami techninėmis ir kitomis priemonėmis, instruktuojami, jiems duoti pinigai ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.

N.Filipčenka palaikė ryšį su verbuotais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais.

Teismas taip pat nustatė, kad 40 metų papulkininkis Rusijos piliečio Nikolajaus Trifonovo vardu išduotais suklastotais dokumentais ne kartą kirto Lietuvos sieną ir šiuos dokumentus su suklastotomis Europos Sąjungos (ES) šalių narių Šengeno vizomis gabeno per mūsų šalies teritoriją.

Gana garsiai nuskambėjusi šnipinėjimo storija nėra vienintelė mūsų ir ne tik mūsų šalyje pastaraisiais mėnesiais. Vasarį Šiaulių apygardos teismas kaltu dė šnipinėjimo Rusijai pripažino bei 5-eriems metams kalėti nuteisė buvusį Lietuvos karinių pajėgų kapitoną 34-erių Sergejų Pusiną. Tyrimo metu nustatyta, jog šis karinių oro pajėgų bazės karininkas nuo 2012 metų iki 2014-ųjų pabaigos rusų žvalgybai teikė informaciją apie Lietuvos kariuomenės dalinių dislokacijos vietas, NATO oro policijos misijos veiklą, galimas žvalgybos bepiločių dislokacijos vietas bei Atlanto aljanso vadovaujamos koalicijos operacijas Afganistane.

Iš S.Pusino rusų žvalgyba taip pat gavo Lietuvos gynybos ministerijos dokumentų kopijas (dalis kurių buvo su grifu „slaptai“) bei kai kurių karinių oro pajėgų bazės karininkų asmens bylas. Tyrimas pradėtas 2014 metų gryuodį po to, kai Lietuvos gynybos ministerijos antrajam operatyvinių tarnybų departamentui (paprastai tariant, karinei žvalgybai) pavyko gauti informaciją, jog kapitoną 2012 metais užverbavo Rusijos žvalgyba.

Dėl šnipinėjimo Baltarusijos naudai anksčiau atitinkamai penkeriems bei trejiems metams kalėti nuteisti buvęs valstybės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas Romualdas Lipskis ir buvęs kariuomenės paramedikas Andrejus Ošurkovas. Jam skirti treji metai nelaisvės.

Panašu, kad ne tik Lietuva, bet visos Baltijos valstybės Maskvos imamos vertinti kaip „visavertės” priešininkės – regione vis reguliariau išaiškinami rusų šnipai, kurių veikimo metodai  vis rafinuotesni.

Nekeista, nes nuo 2017-ųjų visose Baltijos valstybėse bei Lenkijoje reguliariai treniruojasi JAV bei kitų valstybių kariškiai. Kovo 24-ąją Latvijos prokuratūra pateikė kaltinimus šnipinėjimu valstybinės įmonės „Latvijos geležinkeliai“ darbuotojui 47-erių Aleksandrui Krasnoperovui. Pagal tyrimo versiją šis Jelgavos stoties geležinkelių kelių prižiūrėtojas metus perfilmavo stoties vaizdo kamerų medžiagą, taip reguliariai bei tikslingai rinko slaptą karinę bei komercinę informaciją ir perduodavo ją kontaktiniam asmeniui Rusijoje.

A.Krasnoperovas yra Jelgavos Afganistano karo veteranų visuomeninės organizacijos „Šuravi“ valdybos narys ir iki arešto palaikė glaudžius ryšius su Afganistano karo veteranais Rusijoje.

Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas interviu „krymr.com“ liepos 17-ąją nurodė, jog rusų šnipai jo šalyje šiandien pakankamai aktyvūs, pasak T.H.Ilveso, ypač pikantiška tai, kad estai sulaiko daugiau rusų šnipų nei kitos Europos valstybės, nors Estija yra labai nedidelė šalis. Kaip sėkmingiausią estų specialiųjų tarnybų darbo pavyzdį prezidentas nurodė buvusio aukšto valdininko, praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Estijos policijos departamento generalinio direktoriaus, vėliau Gynybos ministerijos valstybės paslapčių padalinio vadovo Hermano Simmo demaskavimą 2008-aisiais už šnipinėjimą Rusijos naudai, už ką jis nuteistas kalėti 12 su puse metų.

Rusų šnipų interesų zona siekia pirmiausia karinį sektorių – siekiama išmušti ne vien Estijos gynybines paslaptis, bet ir informaciją apie NATO karines bazes šalies teritorijoje. Rusijos žvalgyba taip pat siekia prieiti prie estų specialiųjų tarnybų informacijos, mėgina dirbti su rusų diaspora, siekdama nuteikti ją prieš Estiją.

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pastaruoju atveju pakankamai sudėtinga nustatyti skirtumą tarp legalios veiklos rusakalbių bendruomenėje ir žvalgybinės informacijos rinkimo. Kaip nurodoma Estijos apsaugos policijos (KaPo) naujausioje atsakaitoje (publikuojama kasmet), 2016-ųjų pradžioje suaktyvėjo Maskvos pastangos daryti įtaką Baltijos valstybėms, tuo tikslu įsteigiant Baltijos valstybių tyrimų asociaciją, kuri ateityje turėtų suvienyti šio regiono istoriją bei dabartinę situaciją nagrinėjančius tyrėjus.

Pasak ataskaitos, vis dėlto netrūksta požymių, kad tikrasis Asociacijos tikslas yra Rusijos interesų propaganda, siunčiant tipiškas Maskvos įtaką turinčias stiprinti žinutes apie rusakalbių diskriminaciją, istorijos klastojimą, probleminį Baltijos regioną ir pan.

Prezidento T.H.Ilveso vertinimu, vargu ar Estijoje pavyks išnaudoti rusakalbių faktorių, kaip kad Maskvai tas pavyko, pavyzdžiui Donbase, nes greta propagandos negalima išleisti iš akių medžiaginės gerovės faktoriaus. Estija yra ES narė, jos piliečiai, įskaitant rusakalbius, gali laisvai keliauti ir dirbti Europoje, pačioje Estijoje minimali pensija didesnė nei vidutinis atlyginimas Rusijoje, taigi žmonės nemato prasmės šlietis prie šios valstybės.

Vis dėlto žvalgybos veikia pagal savo rutininių taisyklių inerciją. Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) informacinio saugumo koncepcija priimta dar 1999 metų birželį, vienas pagrindinių jos punktų nurodo būtinumą užkardyti užsienio šalių valstybinę politiką, nukreiptą į politinių, ekonominių, karinių, ekologinių bei kitų procesų globalų monitoringą, taip esą siekiant vienašališko pranašumo.

2005 metų gegužės 12-ąją Rusijos valstybės dūmoje Federalinio saugumo biuro (FSB) direktorius Nikolajus Patruševas informavo apie jo tarnybos atskleistą Bratislavoje suplanuotą sąmokslą prieš Baltarusijos režimą, kitą dieną šią inforjaciją patvirtino baltarusių KGB, tokiu būdu „neprieštaraudamas“ N.Patruševo tarnybos kišimuisi į savo reikalus.

Po savaitės Kazachstano sostinėje Astanonje vykusiame NVS specialiųjų tarnybų vadovų susitikime FSB direktorius perspėjo kolegas dėl vadinamųjų „spalvotųjų revoliucijų“ pavojus, šiuo klausimu jį palaikė ne tik Baltarusijos KGB šefas, bet ir Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto vadovas.

Kremliaus siekis kištis ar net kontroliuoti politinę situaciją kaimyninėse valstybės akivaizdus, paskutinių metų istorija (Maskvos agresyvi politika Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiu) akivaizdžiai patvirtina, jog Baltarusija jau nesiribojama.

Pasak tyrimų centro „Agentura.Ru“ dienraščio „Novaya gazeta“ užsakymu dar 2006-ųjų vasarį-kovą atlikto tyrimo, Baltijos šalys vienintelės posovietinėje erdvėje sugebėjo nuo nulio sukurti savo specialiąsias tarnybas, reguliariai keičiasi su Maskva personomis nongrata bei notomis taip pat dėl žvalgybinės veiklos, todėl įgijo Vakarų kolegų pasitikėjimą. Pasak tyrimo, Latvijoje ir Lietuvoje stiprios JAV, Estijoje – britų žvalgybos pozicijos. Beje, rusų kontržvalgybos vertinimu, mūsų šalyje jau tada buvo viena didžiausių JAV Centrinės žvalgybos valdybos rezidentūrų pasaulyje.

Baltijos šalys iš rytų pusės akylai stebimos jau kurį laiką, ta veikla neabejotinai tik intensyvės. 2015-ųjų lapkritį interviu radijui „Svoboda“ saugumo ekspertas Markas Galeottis nurodė apie reikšmingą kiekį Baltijos valstybėse rusų žvalgybai dirbančių „nelegalų“, kurie veikia ne po diplomatinės neliečiamybės priedanga. Ypač jų daug tarp vietos rusakalbių bei Baltijos šalis įvairiais pretekstais nuolat lankančių Rusijos piliečių.

Beje, Latvijos Konstitucijos apsaugos biuro vertinimu, 40 proc. Rusijos diplomatinės atstovybės Rygoje personalo yra šnipai.

Pasak eksperto, iki šiol vienos ES šalys buvo kietesnės rusų žvalgybinės rezidentūros bei propagandos atžvilgiu, kitos elgėsi nuosaikiau. Vieningos politikos trūkumu rusų specialiosios tarnybos naudojasi, žvalgybinę veiklą tiesiog kilnodamos iš vienos šalies į kitą. M.Galeočio vertinimu, ES turi veikti vieninga sistema su galimybe išsiųsti iš šalių tuos, ant kurių krenta ir menkas įtarimas šnipinėjimu, jei rusai atsakys (o jie paprastai atsako labai entuziastingai) – ką gi, ne problema.

Klasikinis pavyzdys – Čekija, kurios sostinėje Prahoje yra didžiulį kiekį personalo turinti Rusijos ambasada, pagal „svorį“ tikrai neatitinkanti šios valstybės dydžio. Čekų kontržvalgyba savo ataskaitose reguliariai nurodydavo, jog maždaug pusė personalo susijusi su rusų specialiosiomis tarnybomis, bet šalies politinė valdžia į tai beveik nereaguodavo. Tiesa, situacija jau keičiasi, čekai ėmė steigti rusų propagandai bei žvalgybinei įtakai tirti skirtus tyrimų centrus (pavyzdžiui, sausio 1-ąją Prahoje pradėjusį veikti Kovos su terorizmu ir hibridinėmis grėsmėmis centrą), ir jų balsas girdimas vis labiau.

Šia prasme Baltijos valstybės yra pakankamai ryžtingos ir nuoseklios ir net gali būti pavyzdžiu visai ES.

2017.07.14; 16:28

Toby Harnden, Tom Harper / The Times

„Jis atrodė kaip vidutinio amžiaus tipiškas Londono verslininkas, sutinkantis kolegą Hitrou oro uoste 3-iojo terminalo atvykimo salėje. Tamsi striukė ir marškiniai be kaklaraiščio, retėjantys ties smilkiniais kaštoniniai plaukai, toks Kristoferis Stilas sugebėdavo ištirpti minioje“, – rašo The Times.

Financial Times egzempliorius užantyje – tai ženklas buvusiam Amerikos vyriausybiniam valdininkui, kuris ką tik nusileido po naktinio skrydžio iš Vašingtono“, – praneša straipsnio autoriai Tobis Harndenas ir Tomas Harperis.

„Bet kai jie privažiavo Stilo mašina prie jo jaukaus namo Surėjaus grafystėje, buvęs MI6 karininkas, galimas dalykas, suvokė, kad jo darbo dienos šešėlyje suskaičiuotos. Buvo lapkričio pabaiga, ir amerikietis atvyko tam, kad aptartų dosjė apie Donaldo Trumpo, kuris šio mėnesio pradžioje buvo išrinktas prezidentu, ryšius su Vladimiro Putino valdoma Rusija“, – sakoma publikacijoje.

Visų pirma dosjė užsakė turtingas verslininkas respublikonas, sukrėstas perspektyvos, kad šiurkštus nekilnojamojo turto magnatas bus jo partijos pasiūlytas kandidatu į prezidentus, praneša leidinys.

Jis pasamdė buvusių žurnalistų valdomą Vašingtono „tyrimų kompaniją“ Fusion GPS, kuri, savo ruožtu, kreipėsi į Stilą, kompanijos Orbis Business Intelligence vadovą.

Bet tai, ką aptiko Stilas, sukrėtė net jį – daug mačiusį buvusį žvalgybininką, dirbusį po priedanga Maskvoje Sovietų Sąjungos suirimo metu ir po to, sakoma straipsnyje.

Išnaudodamas savo plačius kontaktus, Stilas aptiko, kad Putino vyriausybė „palaikė kontaktus su Trumpu, teikė jam paramą ir pagalbą“ daugelį metų. O skandalingiausia, jo šaltinio duomenimis, buvo tai, kad Trumpas dalyvavo „iškrypėliškuose seksualinio pobūdžio veiksmuose“, „surengtuose ir vykusiuose stebint FSB“. Leidinys primena, kad, dosjė duomenimis, su FSB susijusios prostitutės rengė Trumpui „auksinio lietaus“ šou, šlapindamosios ant lovos, kurioje miegojo Barakas ir Mišelė Obamos per vizitą Maskvoje.

Šį mėnesį dviejų puslapių santrauka to, ką Stilas pradžioje įsivaizdavo kaip slaptą dosjė, buvo pridėta prie memorandumo apie Rusijos bandymus daryti įtaką rinkimams JAV ir pateiktas Obamai, sakoma straipsnyje.

„Matyt, nuogąstaudamas, kad jį identifikuos kaip pranešimo autorių, Stilas staiga praėjusį trečiadienį paliko savo namus, pasiėmęs žmoną ir vaikus“, – sakoma straipsnyje.

„Kodėl Stilas nusprendė išeiti iš priedangos? Kokie ilgalaikiai buvusio britų šnipo atakos prieš būsimąjį Amerikos prezidentą padariniai? Ir ar gali Trumpas iš tikrųjų būti rusų svajonių viršūnė – Kremliaus agentas Ovaliniame kabinete?“ – suka sau galvą Harndenas ir Harperis.

Maždaug 1986 metais Stilas, tada Girtono koledžo Kembridže studentas, gavo atsargų MI6 siūlymą bendradarbiauti, rašo laikraštis.

1990-aisiais Stilas buvo oficialiai paskirtas Britanijos ambasados Maskvoje antruoju sekretoriumi. Vėliau jis padarė sėkmingą karjerą MI6, pradėjęs vadovauti Rusijos reikalų biurui Londone, kur jam teko turėti reikalų su Aleksandro Litvinenkos nužudymo 2006 metais padariniais, praneša leidinys.

Kai kas mano, kad Litvinenkos nužudymas taip išvedė Stilą iš pusiausvyros, kad jis pradėjo vendetą prieš Rusiją, sakoma straipsnyje.

Beje, Stilo draugas tą versiją neigia. „Mintis, kad jis surengė kryžiaus žygį, – tai perdėta, – sako jis. – Jam pasiūlė atlikti darbą, ir jis atliko. Darbas, be abejo, buvo nukreiptas prieš seną priešą ir leido jam suderinti malonumą su nauda, bet tai buvo komercinis kontraktas“.

„Kai kurie Stilo dosjė fragmentai neatrodo panašūs į tiesą, ir mažai kas jame gali būti patvirtinta“, – pažymi autoriai.

„Bet tai, kad ne viskas dosjė yra tiesa, nereiškia, kad tai pasakytina apie viską“, – sako didelę patirtį šaltojo karo laikais įgijęs žvalgybos veteranas.

„Kažkokiu momentu vasaros pabaigoje ar rudeniop jis perdavė FTB dalį savo dosjė, bet nusivylė, kad biuras, atrodė, buvo labiau suinteresuotas tyrimu, susijusiu su Hilari Klinton elektroninio pašto slaptuoju serveriu, negu Trumpo ryšiais su Rusija“, – sakoma straipsnyje.

Stilas taip pat pradėjo skleisti savo išvadas tarp Amerikos žurnalistų, susitikęs su vienu iš jų – Mother Jones vyriausiuoju redaktoriumi Deividu Kornu.

„Kornas išspausdino kai kuriuos Stilo medžiagos fragmentus, bet nuslėpė nepadoriausias dosjė dalis, tad efektas buvo nereikšmingas. Po savaitės Trumpas buvo išrinktas prezidentu“, – rašoma leidinyje.

„Tačiau Stilas taip nerimavo dėl potencialios grėsmės Vakarų saugumui, tad pratęsė savo numanomų Trumpo ryšių su Rusija demaskavimo kampaniją, nepaisant to, kad dabar jis nebuvo saistomas sutarties ir, kaip pranešama, dirbo nemokamai“, – sakoma straipsnyje.

Kaip tik tada jis paskyrė susitikimą Hitrou oro uoste su buvusiu Amerikos valdininku, kuriam perdavė dosjė. Valdininkas, kaip manoma, įteikė jį senatoriui Džonui Makeinui, sakoma straipsnyje.

„Senato Žvalgybos komitetas penktadienį pareiškė, kad jis atliks tyrimą dėl Rusijos bandymų paveikti prezidento rinkimus ir, jei reikės, iškvies į teismą Trumpo padėjėjus. Jeigu Stilas apsispręs duoti parodymus, jis gali tapti pagrindiniu liudytoju“, – sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: The Times leidinys.

2017.01.19; 05:55

Didžiosios Britanijos karalienei išties prireikė rusiškai kalbančio Džeimso Bondo, nes gegužės 7 dieną įvyks britų parlamento rinkimai, tačiau jiems artėjant paaiškėjo, kad Jungtinei Karalystei nelabai pavyksta susigaudyti, ką jos teritorijoje veikia ir kokių tikslų siekia Rusijos agentai.

Anksčiau Didžiosios Britanijos lyderiai buvo įsitikinę, kad Rusijai svarbu daryti įtaką šalies užsienio politikai, o šiandien tapo akivaizdu, kad tikslai apima ir vidaus politiką.

Continue reading „Karalienei prireikė rusiškai kalbančio Džeimso Bondo“

Kas buvo Nikas Klegas? Nikas Klegas buvo Didžiosios Britanijos politikas, vadovavęs liberalų – demokratų partijai. O kas buvo baronienė Mura Budberg? Ji buvo britų politiko Niko Klego prosenelė.

Kodėl šiandien prisimename šias pavardes? Giminystės ryšiai – ne pats įdomiausias šios istorijos momentas. Baronienė Mura Budberg buvo labai graži moteris, daugelis to meto žymių politikų ir visuomenės veikėjų tapo jos meilužiais. Ji net buvo praminta Rusijos Mata Hari.

Manoma, kad vienas iš jos meilužių buvo … Stalino slaptosios policijos vadovas.

Continue reading „Rusiškasis Mata Hari variantas“

Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnyba MI6 išplatino rimtą perspėjimą, rašo žurnalistai Ričardas Kerbadžas, Timas Šipmenas ir Markas Hukhemas.

Taigi The Sunday Times „susipažino su nesankcionuotai paviešinta tarnybine pažyma, kuri buvo išsiuntinėta Slaptosios žvalgybos tarnybos – SIS – bendradarbiams ir buvusiems bendradarbiams“.

Continue reading „MI6 skelbia aliarmą dėl Rusijos veiksmų Britanijos specialiųjų tarnybų bendradarbių atžvilgiu“

(Keturių publikacijų, pakeitusių sovietų ir britų santykius, istorija)

Pasižiūrėjau naują britų serialą „Flemingas: žmogus, kuris norėjo būti Bondas“. Vieno iš ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės pasaulinės masinės kultūros kultinio herojaus, tęsiančio savo gyvenimą bei nuotykius ekrane ir mūsų laikais, kūrėjas šiame mini seriale pavaizduotas kaip simpatingas, talentingas, nesenstantis žmogus, fantazuotojas, mergišius ir chuliganas.

Epigrafui filme panaudoti paties Jano Flemingo žodžiai: „Viskas, ką rašau, turi teisingą pagrindą“.

Mano nuomone, tai labai tinka Flemingo kino biografijai, sufokusuotai į herojaus, tarnavusio britų karinėje jūrų žvalgyboje,  amūrinius siužetus ir karingus žygdarbius.

Continue reading „Flemingas, įtikinęs Staliną“

Viename iš karinių Maskvos apygardos teismų 2011-aisiais nagrinėta į Vakarus pabėgusio aukšto rango Rusijos užsienio žvalgybos SVR (Služba vnešnej razvedki) darbuotojo Aleksandro Potejevo byla.

Kai kuriuose rusiškuose internetiniuose portaluose, pavyzdžiui, compromat.ru, rašyta, kad būtent Aleksandras Potejevas Vašingtonui išdavė Amerikoje veikusių rusų – nelegalų tinklą.

Omenyje turima būtent rusų nelegalų grupė, kurią Amerikos žvalgyba demaskavo praėjusiais metais ir kuriai priklausė seksualioji Rusijos žvalgybininkė Ana Čapman. Minėtoje internetinėje svetainėje žurnalistas Sergėjus Turčenko rašė, kad teismo procesas dirbo “uždaru režimu”: į teismo salę neįleisti žurnalistai, be to, įslaptinti buvo net visi proceso dalyviai, įskaitant teisėjus, prokurorus ir advokatus.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: ar bus nušautas Aleksandras Potejevas?“

Kas domisi žvalgybinėmis temomis, be abejo, bus girdėjęs Ričardo Tomlinsono pavardę.

Tai tas pats britas, kurį užverbavo Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos. Verbavo dar tuo metu, kai jis mokėsi Kembridžo universitete.

R.Tomlinsonas tvirtina, kad oficialusis Londonas jam pavedė iš Maskvos vogti itin slaptus dokumentus, susijusius su atominio ginklo kūrimu, atlikti keletą sudėtingų užduočių Bosnijoje bei neutralizuoti nelegalių ginklų prekeivių gaują, siekusią parduoti cheminių ginklų Iranui.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: Ričardas Tomlinsonas“

Didžiosios Britanijos žvalgyba įtraukė į veiklą žavią agentę, kad priviliotų Brežnevo sūnų į pižaminį vakarėlį, tvirtina The Times, remdamasis Olofo Franstedto, kuris 1966–1978 metais vadovavo Švedijos Valstybės saugumo tarnybai (SEPO), memuarais „Šnipų medžiotojas“ („Spionjagaren“).

Suvilioti Jurijų Brežnevą buvo pavesta tokiai „Eni“, kuri visada sėkmingai susidorodavo su panašiomis misijomis, rašo žurnalistas Devidas Čarteris.

SEPO tikėjosi: Jurijų Brežnevą kompromituojanti medžiaga bus naudinga šantažui, kad būtų galima išgauti informacijos ar kitokių paslaugų.

Continue reading „Kaip Brežnevo sūnus išsisuko nuo britų „medaus spąstų““

„Cirku“ kadaise vadinta Didžiosios Britanijos „Secret Intelligence Sevice“ (MI6) štabo būstinės vieta. Beje, mistinė. Iš tikrųjų 1924–1966 metais ji buvo įsikūrusi Brodvėjuje. Sprendžiant iš visko, „Cirkas“ (circus išvertus iš anglų kalbos reiškia ir cirkas, ir aikštė su spinduliais išeinančiomis iš jos gatvėmis) rodo į Kembridžo aikštę, esančią Šaftsberi aveniu (Shaftesbury avenue), Čaringkross roud (Charing cross road) ir kelių kitų gatvių sankryžoje.

„Cirkas“ išpopuliarėjo romanų apie šnipus meistro Džono le Karė (Jhono le Carre) kūrinių dėka. Ir nors Kembridžo aikštėje, prikimštoje teatrų ir knygynų, niekada nebuvo MI6 centrinio štabo, visiškai įmanoma, kad kur nors netoliese buvo įsikūrę jo pagalbiniai biurai.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: kur būta „Cirko“?“

Didžiosios Britanijos Vyriausybinio ryšio centras GCGQ tikslingai šnipinėjo Wikileaks tinklalapio lankytojus, praneša Vokietijos laikraštis Süddeutsche Zeitung, remdamasis dar vienu informatoriaus Edvardo Snoudeno dokumentu, paskalbtu The Intercept svetainėje.

Kaip sakoma publikacijoje, sekama buvo naudojantis specialia programa Piwik, kuri laisvai prieinama ir leidžia realiu laiku sekti interneto vartotojus, apsilankančius vienoje ar kitoje svetainėje, taip pat ir IP adresus, vartotojo buvimo vietą ir kokius raktinius žodžius jis įveda prieš patekdamas į svetainę.

Continue reading „Britanijos specialiosios tarnybos šnipinėjo Wikileaks tinklalapio lankytojus“

Šis pasakojimas – apie diplomatinį skandalą, kilusį demaskavus sovietų šnipų grupę, veikusią Didžiojoje Britanijoje trečiajame dešimtmetyje. Sovietų prekybos kompanija Arcos (Arcos – All Russia Cooperative Society, Ltd, arba Visos Rusijos kooperacinė draugija), turėjusi savo kontorą Londone, pasirodo, buvo prikimšta šnipų.

Viskas prasidėjo būtent tada, kai britų saugumo tarnyba (MI 5) įtarė, kad visa virtinė Arcos tarnautojų yra profesionalūs šnipai. MI 5 prašymu 1927 metų gegužę 150-imt policijos bendradarbių užklupo kompanijos biurą ir sandėlius.

Continue reading „Prekybos kompanijoje knibždėte knibždėjo sovietų šnipų“

Aktualijų portalas Slaptai.lt neturėjo galimybės stebėti teismo posėdžių, kuriuose nagrinėta baudžiamoji Michaelio Kembelo byla. Visi teismo posėdžiai buvo uždari. Ši byla nuo pat pradžios buvo apgaubta slaptumo skraiste. Nieko nuostabaus. Pagrindiniai dalyviai čia buvo užsienio ir mūsų slaptųjų tarnybų pareigūnai, siekę kilnių, taurių tikslų – demaskuoti neteisėta ginklų kontrabanda užsiimti panūdusius potencialius teroristus. Bet ar MI 5 ir VSD kontržvalgybininkai nepersistengė, M.Kembelą trakduodami kaip potencialų nusikaltėlį?

Su Michaelio Kembelo (Michael Campbell) advokate Ingrida BOTYRIENE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Ar žvalgyba pagrįstai Lietuvoje persekiojo airį Mihaelį Kembelą?“

Seras Polas Diuksas (1889–1967) – Didžiosios Britanijos žvalgas, veikęs Rusijoje per bolševikų revoliuciją.

Dvasininko sūnus, Polas Diuksas nuo 1915 metų gyveno Sankt Peterburge ir ten mokėsi muzikos, tikėdamasis tapti dirigentu. Tačiau, prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jis pradėjo tarnauti Anglijos–Rusijos komisijoje. Ši organizacija buvo sudaryta abiejų valstybių pastangoms kovoje su bendru priešu – Vokietija – koordinuoti.

Po 1917 metų, kai valdžią Rusijoje užgrobė bolševikai, P.Diuksas būtų grįžęs į tėvynę, bet Didžiosios Britanijos žvalgybos atstovai paprašė jo vykti atgal ir davė užduotį infiltruotis į bolševikų struktūras. Ir P.Diuksas, – jam buvo suteiktas operatyvinis slapyvardis „Agentas ST 25“, perėjęs Suomijos sieną, grįžo į Rusiją.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: „Agentas ST 25““

Malkolmas Mageridžas (Malcolm Muggeridge, 1903–1990) – britų rašytojas ir žvalgas. Didžiąją antrojo pasaulinio karo dalį M.Mageridžas ištarnavo saugumo lauko tarnyboje (karinėje policijoje).

Kartą jam teko atlikti paties Didžiosios Britanijos imperijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko generolo sero Edmundo Aironsaido (Edmund Ironside) operatyvinį patikrinimą.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: britų rašytojas ir satyrikas Malkolmas Mageridžas“

MI 6 agentai septintajame dešimtmetyje apsimetinėjo ornitologais, kad šnipinėtų Nelsoną Mandelą per binoklį, rašo The Times, remdamasis vienu iš buvusių kovotojo su apartheidu bendražygiu.

Denisas Goldbergas, kuris buvo suimtas 1963 metais kartu su kitais lyderiais, sakė, kad keletą dienų iki policijos reido pastebėjo įtartiną žmogų autofurgonų miestelyje, iš kur matyti ferma, kurioje slėpėsi N.Mandela su draugais, planuodami nuversti vyriausybę.

„Mūsų nuomone, autofurgonų miestelyje buvo britų žvalgybos agentas, – sakė D.Goldbergas. – Visi manė, kad jis ornitologas, nes jis kiekvieną dieną įlipdavo į telegrafo stulpą su binokliu, bet aš manau, kad mes buvome tie paukščiai, kuriuos jis stebėjo“.

Continue reading „Nelsoną Mandelą sekė „ornitologai iš MI 6““

perl_harbor

Hektoras Baivuoteris – britų žurnalistas, buvęs Didžiosios Britanijos žvalgybos slaptasis agentas, dar trečiajame dešimtmetyje nusakęs bendrą japonų karinę jūrų strategiją, kurią paskui japonai pademonstravo per antrąjį pasaulinį karą.

Hektoras Baivuoteris (Hector Baywater, 1884 – 1940) gimė Anglijoje, bet jaunystėje keletą metų gyveno Brukline (Niujorke, JAV). 19-metis jis jau tapo laikraščio “New York Herald” reporteriu. Savo žurnalistinę karjerą H.Baivuoteris pradėjo nuo to, kad sudarinėjo informacinius intarpus į dideles medžiagas, skirtas 1904–1905 metų rusų–japonų karo įvykiams vertinti. Jis lengvai rašė, nes gerai išmanė karinius laivus ir nuo vaikystės gyvai domėjosi ta tema.

Continue reading „Tikri ir prasimanyti žurnalisto Hektoro Baivuoterio karai“