Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Knygos skirstomos į tas, kurias galima padėti į lentyną nė neatsivertus, ir 5 darbus, kuriuos verta perskaityti. Jie ne tik įdomiai, intriguojančiai surašyti, bet juos perskaitęs daug svarbaus, aktualaus, sensacingo sužinosi.

Sensacinga Filipo Ekozjanco knyga 

Filipo Ekozjanco veikalas „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ – būtent tas tyrimas, su kuriuo verta rimčiau susipažinti, nors senovės įvykiai, kuriuos atidžiai analizuoja autorius, tiesiogiai su Lietuva nesusiję.

Šio armėnų tautybės publicisto, istoriko, vertėjo vos prieš keletą dienų išleistą darbą rusų kalba perskaičiau internete.

Internetinį variantą atsiuntė pats autorius. Mes – šiek tiek pažįstami. Beje, aš didžiuojuosi šia draugyste. Manau, kad F.Ekozjancas nuoširdžiai myli Armėniją, nori vien gero savo tautiečiams. Kad ir kaip nemėgstu pompastiškų kalbų apie patriotizmą, pasakysiu, kad būtent jis – tikras Armėnijos patriotas. Nes jam skauda, kai mato, kur jo tautiečiai elgiasi netinkamai (vaizdžiai tariant, mato ne vien Azerbaidžano ir Turkijos klaidas).

Kadangi senokai domiuosi Kaukazo istorija, stengiuosi nepraleisti nė vieno naujo F.Ekozjanco videokomentaro, pasirodančio youtube.com erdvėje. Kai 2019-ųjų antroje pusėje paprašiau, kad atsakytų į keletą mano specifinių, lietuviškų, klausimų, iškart sutiko. Atsiuntė išsamius, gilius atsakymus (jie paskelbti čia – https://slaptai.lt/filipas-ekozjancas-kova-del-genocido-pripazinimo-nera-kova-del-teisingumo-pergales/). Mano supratimu, tai – labai nuoširdi išpažintis, įvardinanti būtent armėniškas klaidas.

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

O 2020-ųjų pavasarį Filipas Ekozjancas užbaigė knygą (jo teigimu, bus dar ir antroji). Šį darbą derėtų išversti į lietuvių kalbą – padalinti tiems lietuvių istorikams, politikams, žurnalistams, kurie dėl pašlijusių Armėnijos santykių su kaimynais kaltina vien azerbaidžaniečius ir turkus.

Palyginimas su Algimanto Bučio veikalu

F.Ekozjanco veikalą palyginčiau su prieš keletą metų pasirodžiusiu Algimanto Bučio moksliniu darbu „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Lietuvių literatūrologo, literatūros kritiko A.Bučio veikalas tapo tikra sensacija – tyrinėdamas senuosius tiek Vakarų, tiek Rytų rankraščius autorius išsiaiškino, kad mūsų valdovai buvo visur pagarbiai tituluojami karaliais, tačiau mes savo valdovus kažkodėl iki šiol menkiname, vadindami tik kunigaikščiais, tegul ir didžiaisiais. A.Bučio analizė tapo solidžiu, rimtu, nepaneigiamu įrodymu, demaskuojančiu, kaip buvo klastojama ir, deja, iki šiol iškraipoma Lietuvos istorija. Knyga – labai populiari, nors kai kurie oficialūs Lietuvos istorikai bei įtakingos žiniasklaidos priemonės ją stengiasi nutylėti, jos nepastebi.

Mano manymu, panašus likimas laukia ir F.Ekozjanco tekstų. Mokslinis darbas greičiausiai Armėnijoje bus ignoruojamas. Oficialūs Armėnijos diplomatai tikriausiai dės milžiniškas pastangas, kad apie šią armėnų tautybės publicisto, istoriko analizę būtų kuo mažiau žinoma Europoje, Amerikoje, taip pat – ir Baltijos kraštuose.

Ir vis dėlto tie du šimtai puslapių, kuriuose F.Ekozjancas atidžiai, preciziškai, be išankstinių nusistatymų analizuoja savo tautos istoriją, – tikra sensacija. Tai, ką jis atrado, pastebėjo, nustatė, palygino, analizuodamas išlikusius senovės rankraščius, kardinaliai prieštarauja oficialiai Jerevano pozicijai dėl neva nuo pat seniausių laikų skriaustą tautą. Būtent todėl F.Ekozjanco išvados negali patikti savų klaidų nematantiems, vien tik kitus kaltinantiems Armėnijos politikams, istorikams.

Nepalankiai knygą greičiausiai priims ir tie Europos atstovai, kurie iki šiol fanatiškai laikėsi antiazerbaidžanietiškų, antiturkiškų nuostatų. Kai kurie iš jų taip giliai įklimpo skelbdami demagogijas, klaidingas versijas ir pusiau tiesas, kad dabar nėra kelio atgal. Nėra kaip sausiems išbristi iš melo pelkių, nepraradus autoriteto, nepripažinus klystkelių.

Armėnas, kuris nekaltina turkų ir azerbaidžaniečių

„Israelis Ori. Pandoros skrynia“. Autorius – Filipas Ekozjancas

F.Ekozjanco veikalui solidumo tikrai prideda žinia, kad autorius – armėnas. F.Ekozjancas laiko save buvusios Osmanų imperijos piliečiu, kurio protėviams 1915 – 1916-aisiais teko bėgti į Rusijos imperiją. Bet jis – iš tų armėnų, kurie nekaltina turkų dėl 1915-ųjų tragedijos. Jis mano, jog 1915-aisiais metais didelė nelaimė ištiko visus Osmanų imperijos gyventojus – turkus, kurdus, armėnus, musulmonus, krikščionis… (iš F.Ekozjanco interviu, duoto portalui slaptai.lt: Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).

F.Ekozjancas taip pat mano, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija (iš interviu, duoto slaptai.lt portalui: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.)

Priekaištai Lietuvai

Nederėtų pamiršti ir šių žodžių – Lietuva, pasak F.Ekozjanco, pasielgė nederamai, kai 2005-aisiais Seime priėmė specialią rezoliuciją, tragiškus 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje pripažindama „armėnų genocidu“ (iš interviu, skelbto portale slaptai.lt: Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu.)

F.Ekozjancas nemėgiamas oficialiojo Jerevano, nes ne sykį viešai teiravosi, ką jo tautiečiai, kaltinantys azerbaidžaniečius ir turkus dėl nesugyvenamo charakterio, patys nuveikė, siekdami taikos, draugystės, abipusio supratimo? Jis taip pat domėjosi, kodėl jo tautiečiai vienu atveju siekia tarptautinio pripažinimo (omenyje turima 1915-ųjų tragedija), tačiau tuomet, kai Vakarai sako, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano regionas, šio NATO ir Europos Sąjungos šalių pareiškimo armėnai nenori nė girdėti, jį atmeta, ignoruoja.

Žodžiu, F.Ekozjancas negali būti mylimas tų, kurie iki šiol tebesvajoja apie Didžiąją Armėniją „nuo jūrų iki jūrų“, kurie vis dar mano, jog svetimų teritorijų užgrobimas – pateisinamas elgesys (analogiška situacija ir Lietuvoje dėl A.Bučio, kurio nemėgsta Lietuvos istorikai, sąmoningai ar nesąmoningai klastoję Lietuvos valdovų titulus).

Algimantas Bučys. Slaptai.lt nuotr.

Pasirodžius veikalui „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F.Ekozjancas tikriausiai bus dar labiau nemėgstamas įsikandusiųjų versijos, esą musulmonai skriaudė armėnus nuo pat seniausių laikų. Savo tyrinėjimuose F.Ekozjancas įrodo, jog klaidinga manyti, girdi, išsivadavimo kovas prieš persų valdovus armėnai pradėjo dar XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiaus pradžoje. Išsivadavimo kovų tais amžiais tikrai nebuvo, nes anuomet tuometinėje Persijoje … niekas krikščionių armėnų neskriaudė.

Kas ką skriaudė?

F.Ekozjancas pateikia argumentų, leidžiančių manyti, jog Israelis Ori, kurį Armėnija laiko nacionaliniu didvyriu, neva drąsiai ir pasiaukojančiai gynusiu Persijoje gyvenusių armėnų interesus, buvo visai ne tuo, kuo dėjosi. Israeliui Ori nė kiek nerūpėjo Persijoje gyvenusių armėnų likimas, nes jis buvo avantiūristas, intrigantas, apsišaukėlis, šnipas… Žodžiu, žmogus, kuriam buvo aktualūs visai kiti reikalai, nei Persijoje gyvenusių armėnų teisės, privilegijos, pareigos.

Rusijos ir Ukrainos Rašytojų sąjungų narė Irina Glebova įžanginiame žodyje pastebi, kad knygos autorius, remdamasis konkrečiais dokumentais, įtikinamai įrodo, jog „laisvės karai, kurių neva ėmėsi armėnai“ ir „krikščionių noras išsiveržti iš musulmonų priespaudos“ – tai lengvatikiams skirta apgaulė.

Iškalbinga Džulfos istorija

Kad šiandien mes dažnai vadovaujamės neteisingai kadaise suformuotais mitais, iškalbingai byloja Džulfos miesto istorija. Neva 17-ojo amžiaus pradžioje šachas Abbasas su žeme sulyginio šį miestą tam, kad išvytų visus armėnus. Taip, šachas išvijo armėnus. Bet tokiais kaltinimais besišvaistantys „visažiniai“ nutyli, kad šachas iš miesto išsiuntė visus alei vieno jo gyventojus – taip pat ir musulmonus. Ir tai padarė tik todėl, kad nenorėjo, jog miestas atitektų priešams. Be to, šachas netrukus pastatė naują miestą – naująjį Džulfą, kuriame apgyvendino visus, iškeldintus iš Senosios Džulfos. Taigi apgyvendino ir armėnus, nepalikdamas jų be stogo virš galvos. Tad ar sąžininga su žeme sulyginto Džulfos miesto istoriją laikyti faktu, bylojančiu apie krikščionių beteisiškumą?

Ir vis tik kada pirmą kartą oficialiai nuskambėjo vadinamasis „armėnų klausimas“? Gal tiktų 1690-ųjų Erzrumo istorija, kada iš miesto buvo išvyta gausi armėnų – katalikų bendruomenė? Bet šios akcijos vadinti prieš armėnus nukreipta musulmonų ataka irgi negalima, kadangi armėnus –katalikus išvyti reikalavo ne kas kitas, o tie patys armėnai, tik priklausantys kitai krikščionybės šakai. Taigi ši istorija tėra dviems skirtingoms religinėms grupėms priklaususių armėnų tarpusavio rietenos, į kurias bandyta įtraukti ir musulmonus. Beje, pogromuose prieš savo neva netikėlius tautiečius noriai, aktyviai dalyvavo armėnai, manę, jog būtent jie išpažįsta teisingąją religiją.

F.Ekozjancas įsitikinęs, kad Armėnijos istorija pradėta falsifikuoti  dar 1699 metais, kai keli turtingi armėnai šventikai parašė laiškus Romos Popiežiui ir Europos bei Rusijos valdovams. Tuose laiškuose skųstasi, kad persų valdžia juos skriaudžia, engia, žemina, todėl jie norėtų išsivaduoti, jei tik jiems padėtų Europa arba Rusijos imperija.

Atidžiai analizuodamas išlikusius anų laikų rankraščius F.Ekozjancas kaip sumanus tyrinėtojas atskleidžia kelias labai svarbias oficialiąją Armėnijos istorijos traktuotę paneigiančias tiesas. Pirmoji sensacija – tuometinėje Persijoje armėnų krikščionių niekas neskriaudė. Tuometinėje Persijoje šios tautybės ir tikėjimo žmonės buvo priviligijuoti. Persų valdovai jais pasitikėjo, jiems patikėdavo svarbias pareigas. Jei ir buvo nelaimingų armėnų, tai juos skriaudė ne persai, o praturtėję armėnai.

Tad ko siekė tie, kurie rašė laiškus Europos valdovams prašydami apginti armėnus nuo persų, kurie žadėjo besąlygišką armėnų paklusnumą Romos arba Maskvos bažnyčioms už pagalbą atsikratant „persų jungo“? Kodėl jie norėjo, kad Europa užkariautų tuometines Persijos teritorijas? Kodėl jie patys nesigriebė ginklų, jei gyvenimas buvo toks niūriai nebeįmanomas?

Be kita ko, F.Ekozjancas pateikia oficialių skaičių, kiek karių, ginklų, parako, arklių ir maisto atsargų turėjo anuomet tose teritorijose gyvenę turtingi armėnai. Skaičiavimai – ne persų kariuomenės naudai. Jei būtų tik norėję, krikščionys galėjo patys, be niekieno pagalbos, nuversti persų vietininkus…

Gretindamas rankraščiuose išlikusius įrašus F.Ekozjancas pateikia itin daug nežinomųjų, dau abejonių – ar tikrai žinome, kas juos rašė, kodėl rašė? Pavyzdžiui, kodėl nutylima aplinkybė, jog tas armėnų patriarchas, skundęsis Europai dėl neva kylančių musulmoniškų persekiojimų, buvo paskendęs skolose, nemėgstamas krikščionių?

Skolose paskendęs patriarchas

Omenyje turimas XVII amžiuje Ečmiadzine šeimininkavęs patriarchas Jakovas IV, kuris oficialioje Armėnijos istorijoje apibūdinamas kaip labai gerbiamas, nuoširdus armėnų teisių gynėjas. Tačiau jei rimčiau įsigilintume į to meto rankraščius, jei perskaitytume visus tuomet užfiksuotus laiškus, ataskaitas, pranešimus, akivaizdu, jog minima persona – milžiniškų finansinių skolų krikščionių bendruomenei pridaręs gobšuolis, kuriam nusipjauti į armėnų tautos likimą.

Sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

F.Ekozjano veikale randame daug įtikinamų faktų, kurie verčia suklusti: kodėl šiandieniniai Armėnijos istorikai nekalba apie to meto krikščionių nepadorumus prekiaujant pareigomis, kodėl nutylimi pranešimai apie armėnų bažnyčios vadovų nuožmias tarpusavio pjautynes, konkurenciją, nesutarimus?

Vadinamasis „armėnų klausimas“ vargu ar rūpėjo

Galų gale – kas tas paslaptingasis Israelis Ori? Armėnija jį šiandien laiko nacionaliniu didvyriu. Bet F.Ekozjanco tyrimas (rankraščių, laiškų, istorikų analizių gretinimas) leidžia manyti, kad jis buvo visai ne tuo, kuo jį šiandien laiko Armėnijoje. Avantiūristas, šnipas, intrigantas, greičiausiai siekęs padėti Persijoje įsitvirtinti Jėzuitų ordinui – šai kas buvo tas Israelis Ori. Vadinamasis „armėnų klausimas“ jam tiek ir terūpėjęs. Israelį Ori demaskavo jį lydėjęs asmuo – Vardapetas Minasa.  Būtent jis pastebėjo, kad negalima tikėti nė vienu Israelio Ori žodžiu.

O kas buvo tie vienuoliai, kurie įsikūrė netoli Venecijos esančioje Šventojo Lozoriaus saloje? Nuoširdūs šventieji, troškę smulkiai, tiksliai, sąžiningai užrašyti praeities įvykius, ar falsifikatoriai, tendencingai padirbinėję, klastoję, perrašinėję rankraščius, kad juos perskaitęs imtumei tikėti didžiuoju mitu apie „skriaudžiamus brolius krikščionis“?

Kodėl tie, kurie šiadien remiasi tais trimis laiškais (ten neva užfiksuotas armėnų prašymas išlaisvinti juos iš persų vergijos), nemato akivaizdžiausių tiesų, – atvykusieji su šiais laiškais į Europą neturėjo teisės kalbėti visų Perijos armėnų vardu. Kodėl nematoma, kad 1692-aisiais metais tarp armėnų kilusių nesutarimų kalti ne musulmonai, o intrigų griebęsis Jėzuitų ordinas, troškęs sukiršinti ir tuo pačiu sau pajungti dvi skirtingas krikščionybės kryptis palaikiusią armėnų bendruomenę?

Žodžiu, F.Ekozjancas nemato jokių požymių, kad 17 – 18 amžiais armėnai Persijoje būtų buvę skriaudžiami, niekinami ar žeminami. Neužfiksuota sukilimų, bruzdėjimų, neramumų. Nors šie turėjo galingus nuosavus karinius būrius, kur kas galingesnius už persų įgulas. Sakykim, laiške, adresuotame Petrui I, labai smulkiai pasakojama, kur ir kiek armėnai, gyvenantys Persijoje, turi karinių pajėgumų. Tačiau prašoma Rusijos imperijos vadovų pagalbos. Kodėl? Gal laiškas Petrui I tėra klastotė?

Knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“autorius F.Ekozjancas atidžiai analizuoja, kas 18 amžiuje supjudė Persijos krikščionis su Persijos musulmonais. Žvilgsnis krypsta Jėzuitų ordino pusėn.

Filipas Ekozjancas. Trumpa biografija

Skelbdamas išvadas F.Ekozjancas įsitikinęs, jog brutali to meto armėnų šventikų tarpusavio kova dėl valdžios jokiu būdu nevadintina armėnų tautos kova už savo teises.

Kodėl Filipo Ekozjanco knyga praverstų Lietuvai?

O dabar – spręskime, ar verta šį darbą išsiversti į lietuvių kalbą? Man regis, tikrai praverstų turėti lietuviškąjį šios knygos variantą. Jį būtų galima padovanoti tiems, kurie iki šiol aklai tiki kiekvienu oficialiojo Jerevano pareiškimu. Būtent jiems vertėtų perskaityti F.Ekozjanco veikalą. Sakykim, tiems Lietuvos politikams, kurie 2005-aisiais palaimino Lietuvos rezoliuciją, smerkiančią turkų elgesį Osmanų imperijoje 1915-aisiais. Su knyga galėtų susipažinti ir Lietuvos Mokslų Akademijos vadovai, neįsileidę turkų mokslininkų, tyrinėtojų, siekusių Lietuvos visuomenei pateikti turkiškąją 1915-ųjų metų nelaimės versiją. Ši knyga papuoštų ir „Vorutos“ laikaščio redaktoriaus, noriai propaguojančio oficialųjį Armėnijos požiūrį į praeities įvykius, biblioteką. F.Ekozjanco knyga praverstų ir Lietuvos politikams, susiruošusiems oficialių vizitų į Armėniją.

Neraginu atsisakyti kritiškumo, skaitant F.Ekozjanco darbą. Istorija – sudėtingas mokslas. Gal po šimto metų kokiame nors archyve bus surasta naujų įrodymų, aukštyn kojomis apverčiančių šiandienines tiesas?! Tačiau į tolimo, mums mažai pažįstamo Kaukazo istoriją žvelkime bent jau taip atidžiai, kaip tai daro F.Ekozjancas savo veikale „Israelis Ori. Pandoros skrynia“.

2020.03.12; 08:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nuodėmingi mūsų istorikai. Jei jau pradedama tvirtinti, esą geologo išsilavinimą turintis asmuo nepajėgus parašyti gilių, išliekamąją, įrodomąją vertę turinčių straipsnių ar knygų skaudžiomis Lietuvai istorijos temomis (omenyje turiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojo Daliaus Stanciko portale slaptai.lt paskelbtą 15-os straipsnių seriją „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“, kurioje jis gina šviesų Jono Noreikos atminimą), – belieka konstatuoti, jog keletas intelektualų „dėl didelio rašto išėjo iš krašto“. Jei jau manoma, jog žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentarai apie Kazį Škirpą (pavyzdžiui, videointerviu „Kodėl menkinamas pulkininkas Kazys Škirpa?“; slaptai.lt) nėra vertingi, nes autorius neturi profesionalaus istoriko diplomo, – tada keli mūsų šviesuoliai, įtakingi vien dėl to, kad užima strateginius postus strateginiuose universitetuose ir institutuose, bus akivaizdžiai nusišnekėję.

Aukso vertės tyrimas

Neteisinga istorinėmis temomis rašančiųjų skirstyti į profesionalus, kurių nuomonė – neva teisinga bei visiems privaloma, ir mėgėjus, kurių atradimai – neva dėmesio nevertos pasakos arba legendos. Reikia vertinti ne diplomus, ne užimamas pareigas, o konkretų veikalą. Nutikimų, kai istoriko diplomo neturintys vyrai ir moterys atliko daug vertingesnių tyrimų nei metų metais Lietuvos istorijos institute valdišką duoną krimstantys profesionalai, – gausu.

Algimanto Bučio veikalo prstatymas Rašytojų sąjungoje. Slaptai.lt nuotr.

Imkime rašytojo, literatūrologo, literatūros tyrinėtojo Algimanto Bučio darbą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Aukso vertės tyrimas! Ne kiekvienas istorijos mokslus krimtęs darbštuolis pajėgtų profesionaliai atlikti tokią išsamią, gilią analizę. Tik štai rašytojas A.Bučys, sykį pristatydamas savo paskutiniuosius darbus Lietuvos rašytojų sąjungos klube, užsiminė, jog vadinamieji Lietuvos istorikai profesionalai jo naujausiųjų knygų bijo kaip Velnias – kryžiaus. Keista, nesuprantama vadinamųjų profesionalų laikysena. Gal gėda prisipažinti klydus, parenkant Lietuvos valdovams titulus? Gal pavydu, kad ne jie atrado ir ištyrė (prisiminkime, kaip buvo puolamas prof. Liudas Mažylis, Vokietijos archyvuose suradęs mums itin svarbų dokumentą)? O gal tikrasis jų tikslas ir yra būtent toks: menkinti, ignoruoti, pašiepti visus, kurie ieško tikrosios tiesos, ne vien tamsiųjų Lietuvos istorijos puslapių?  

Jei sovietmečiu Vilniaus Universitete klusniai studijavai istoriją, jei dabar nuo ryto iki vakaro klusniai sėdi viename iš Lietuvos istorijos instituto kabinetų, – ar tai reiškia, kad turi teisę vadintis profesionaliu istoriku? Lietuvos istorikų ir istorija besidominčiųjų bendruomenę skirstyčiau visai kitaip: į tuos, kurie savo tautos praeitin žvelgia objektyviai, ir tuos, kurie ją po kruopelytę narsto vien priešiškai nusiteikusio kitataučio žvilgsniu.

Pavyzdžių, kaip mums bandyta ir tebebandoma primesti tendencingą lenkiškąjį, žydiškąjį, rusiškąjį, vokiškąjį požiūrį, – apstu. Ir tai dažnusyk daroma į pagalbą pasitelkiant oficialias, valstybines institucijas. Tik svetimųjų žvilgsnio įtvirtintojai nenumatė, jog tikroji Lietuvos inteligentija atmes akivaizdžiai priešiškas, tokias, kaip, sakykim, kadaise istoriko profesionalo Alfredo Bumblausko pasisakymai „Būtovės slėpiniuose“, versijas. Ne tik atmes, bet ims savarankiškai ir, kas svarbiausia, profesionaliai, gilintis į Lietuvos istoriją. Ne tik kruopščiai, profesionaliai nagrinės, bet net suras leidyklų, žiniasklaidos priemonių, kurios jų tyrimus publikuos (vienas iš gražių pavyzdžių – Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko, ekonomisto {ne istoriko profesionalo} dr. Vlado Terlecko knygos „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ ir „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“).

terleckas_ 008
Vlado Terlecko knygos apie Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje įsisiūbuoja sveikintini vadinamųjų istorikų profesionalų nuvainikavimo procesai. Ne vien Alvydo Nikžentaičio vadovaujamas Lietuvos istorijos institutas praranda ilgokai turėtą „tiesos monopolį“. Puiku. Konkurencija dar niekam nepakenkė.

Armėniškoji versija

Beje, priešindamiesi tendencingiems žydiškiems, lenkiškiems, vokiškiems ar rusiškiems Lietuvos praeities traktavimams mes neturėtume pamiršti ir per pastaruosius keliolika metų mums primesto armėniškojo žvilgsnio į buvusios Osmanų imperijos ir Kaukazo istoriją. Jei būčiau verčiamas analizuoti, kas per pastaruosius trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuvoje, vaizdžiai tariant, padarė įspūdingą „proveržį“, primesdami mums savąsias „tiesas“, galėčiau drąsiai teigti, kad tai, kaip bebūtų keista, – Armėnija. Taip tvirtinu pirmiausia mintyse turėdamas Lietuvos Seime paskubomis priimtą garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido. Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ Lietuvos parlamente priimta 2005 m. gruodžio 15 d., prieš pat šv. Kalėdas ir Naujuosius metus, t.y. tuo metu, kai visa Lietuva apimta šventinio jaudulio ir tarptautinė politika mažai kam įdomi.

Kaip pastebėjo kolegė Irma Ąžuolė publikacijoje „Visažiniai teisuoliai rizikuoja tapti įrankiu kitų rankose“ (slaptai.lt), minėtame posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių: 55  iš 141. Diskusija šia tema tetruko dešimt minučių. Taigi Lietuvos parlamentas tikrai labai skubėdamas priėmė svarbų, oficialų, tarptautinių pasekmių turintį pareiškimą: „Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas armėnų tautos genocido devyniasdešimtmetį, smerkdamas turkų Osmanų imperijoje 1915 m. įvykdytą armėnų tautos genocidą, ragina Turkijos Respubliką pripažinti šį istorinį faktą“.

Siūlau atkreipti dėmesį į keistokas aplinkybes – Lietuvos viešojoje erdvėje tuo metu nenuskambėjo net menkutė abejonė. Niekam nė į galvą nešovė, kad gal prieš žengiant šį žingsnį į Turkijos archyvus derėjo nusiųsti mažų mažiausiai vieną, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto darbuotoją, kad šis bent formaliai panagrinėtų Armėnijos oponentų saugomus dokumentus. Niekas retoriškai anuomet Lietuvoje nesušuko: o kodėl neišklausoma antroji pusė? Juk armėnams skaudūs 1915-ieji metai, skirtingai nei Antrasis pasaulinis karas, – mums, lietuviams, visiškai nežinoma, nepažįstama tema! Jei apie partizanus, rezistenciją, Birželio sukilimą mes daug žinojome net specialiai nestudijavę šių temų, tai, leiskite paklausti, ką mes tuomet suvokėme apie 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje? Ir ką suprantame šiandien, prabėgus po rezoliucijos priėmimo keliolikai metų?

Keista dar ir dėl to, kad prieš 15 metų, kai buvo priimta toji rezoliucija, teisininkai nesusimąstė, ar Antrąjam pasauliniui karui pasibaigus sugalvotą terminą „genocidas“ dera taikyti tragedijoms, nutikusioms maždaug Pirmojo pasaulinio karo metu? Juk teisę gerbiančioje valstybėje kaltinamojo padėtį sunkinančio įstatymo taikymas atgal negalioja.

Žurnalistė I. Ąžuolė savo publikacijoje apie „visažinius teisuolius“ pastebėjo ir daugiau garbės Lietuvai nedarančių aplinkybių: kol nebuvome priimti į NATO, t.y. kol mums reikėjo Turkijos balso, tol mūsų vadovai, svečiuodamiesi Armėnijoje ar rinkdamiesi, kokią delegaciją priimti – iš Armėnijos ar Turkijos, elgdavosi atsargiai, apdairiai. Nepuldavo strimgalviais pripažinti armėnų nelaimių buvus genocidu. Vos tik išsikovojome teisę vadintis tikraisiais NATO aljanso nariais, nustojome baimintis turkiškų priekaištų. Ar tokia laikysena – solidi? Ar ji neprimena politinės prostitucijos?

Jei tai propaganda, tai ji – lietuviška

Deja, armėniškasis požiūris į tuometinius įvykius Osmanų imperijoje bei šiandieninius neramumus Kaukaze įsigalėjęs iki šių dienų. Dar visai neseniai, 2019-aisiais metais, Mykolo Riomerio universitete studentams buvo parodytas Aleksandro Broko dokumentinis filmas „Begalinis koridorius“. Toji juosta – apie tragiškus 1992-ųjų vasario įvykius, nutikusius Azerbaidžano mieste Hodžaly. Filmo herojai pasakoja, kaip ginkluoti armėnų separatistai, padedami Rusijos kariuomenės, nuo žemės paviršiaus nušlavė šį azerbaidžanietišką miestą.

Pranešimas apie „Begalinį koridorių“. Slaptai.lt nuotr.

Filmui pasbaigus pasiteiravau M.Riomerio universitete reikšmingas pareigas užimančio pažįstamo dėstytojo nuomonės. Štai ką pasakė: „azerbaidžanietiška propaganda“. Suprask, jei būtų buvusi jo valia, jis neleistų universitete rodyti tokio filmo arba bent jau reikalautų, kad kartu su azerbaidžaniečiais prie vieno stalo sėdėtų teisę išguldyti savo komentarus turinti armėnų delegacija.

Kadangi pokalbis su dėstytoju buvo privataus pobūdžio, docento pavardės sąmoningai nepaminėsiu. Tačiau, atvirai tariant, buvau nustebęs. To filmo traktuoti azerbaidžanietiška propaganda neapsiverčia liežuvis. Pagrindinis dokumentinės juostos herojus – lietuvis, savo akimis matęs, kas 1992-aisiais dėjosi Hodžaly mieste ir gretimuose rajonuose. Tai – Ričardas Lapaitis. O filmo režisierius – irgi laisvai lietuviškai kalbantis žmogus. Tad jei „Begalinis koridorius“ – propaganda, tai ji – pirmausia lietuviška propaganda.

Be kita ko, priekaištai, kodėl anuomet neatspindėtas armėniškasis požiūris, – nesuprantami dar dėl vienos priežasties. M.Riomerio dėstytojas dalyvavo turkų oponentės Armėnijos ambasados ir Lietuvos armėnų bendrijos Lietuvos Mokslų Akademijoje organizuotame susitikime su Klarko universiteto profesoriumi Taner Akcam, į 1915-ųjų tragediją žiūrinčiu kardinaliai priešingai, nei oficialioji Ankara. Tame renginyje nebuvo nė vieno azerbaidžaniečio, nė vieno turko. Bet pažįstamas dėstytojas, regis, niekur nesipiktino, kad diskusijos rengėjai nesuteikė galimybės savo nuomonę išdėstyti ir Azerbaidžano bei Turkijos atstovams. Akivaizdžiausi dvigubi standartai! Jei jau azerbaidžaniečiai be armėnų palaiminimo Lietuvoje neturi teisės ištarti nė žodžio, kodėl tada armėnai – priviligijuota bendruomenė?

Turkiški argumentai

Iš atminties neišdyla 2019-ųjų gruodžio 13-oji, kai Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Vilniuje viešbutyje „Imperial Hotel“ (Lietuvos Mokslų akademija neįsileido – G.Visocko pastaba) jis perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Tai – labai vertingas pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Svečias iš Turkijos pateikė daug analizuotinų faktų, kuriuos Lietuvos visuomenei, mano supratimu privalu žinoti.

Pavyzdžiui, svečias iš Turkijos apgailestavo, kad dauguma ginčų dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Jų metu ieškoma ne tikrosios tiesos, atskleidžiant detales bei atkuriant priežastinius ryšius. Galvojama tik apie tai, kaip primesti jau sukurtas, sumoduliuotas aksiomas.

Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. Slaptai.lt nuotr.

Sociologo išsilavinimą turintis T.K.Tuncel pabrėžė, kad nūnai turime daug iš pasikartojančių publikacijų sudarytos literatūros, kurioje nėra jokio moksliškumo. Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, kurioje, jo pastebėjimu, teigiama, esą Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kad tai neįmanoma, kadangi ji yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios jūros“.

T.K.Tuncel pateikė tikrai šokiruojančių pavyzdžių. Sakykim: „Konkretus atvejis būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti vadinamosios „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!! – T.K.Tuncel past.) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, nebuvo priimti asmenys, atmetantys genocido tezę“.

Skaitydamas savąjį pranešimą svečias iš Turkijos parodė ir vienos knygos viršelį, kuriame pavaizduota nuskriausta, nelaiminga, liūdna mergaitė. T.K.Tuncel: „Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardiganian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!“

Bandant armėnų tragedijai suteikti specialaus atspalvio, į pagalbą pasitelkiamas, pasirodo, net Hitleris. Neva Holokaustas buvo sukurptas pagal 1915-ųjų armėnų genocidą. Šios versijos propaguotojai dažnai tvirtina Hitlerį kadaise pasakius: „Aš paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“

Tuomet T.K.Tuncel paklausė į jo paskaitą susirinkusiųjų: „Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse. Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.“

Bet juk tvirtinimai, kad Hitleris ištarė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“, buvo nuodugniai tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai, T.K.Tuncel tvirtinimu, nustatė, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai šiuos tariamus Hitlerio žodžius atmetė kaip įrodymą. T.K.Tuncel retoriškai pasiteiravo: „Ar reikia prisiminti šią tariamą Hitlerio kalbą? Bet ji vis dar begėdiškai cituojama…“

O juk Turkijos archyvai – atviri

Tačiau labiausiai sudominusi tema – ar tikrai Turkijos archyvai uždari tyrinėtojams? Kaip tvirtina T.K.Tuncel, neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai įrodinėja, esą Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams. Tuo tarpu vienas smalsus T.K.Tuncel kolega pasidomėjo, ar minėtos knygos autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus leidimo. Paaiškėjo, kad nė vienas iš jų niekada gyvenime nesikreipė į archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų uždarumo. Tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų atlieka mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.

Lietuvos istorijos institutas. Slaptai.lt nuotr.

Todėl kilo mintis: jei Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaitis toks preciziškai įtarus net ten, kur, regis, viskas akivaizdu ir aišku (omenyje turiu LGGRTC darbuotojo D.Stanciko surastus dokumentus, patvirtinančius Jono Noreikos padorumą), tai ar istorikai – profesionalai iš jo vadovaujamos įstaigos nenorėtų atlikti tyrimo, kokiais dokumentais remiantis Lietuvos Seimas priėmė liūdnai pagarsėjusią rezoliuciją dėl 1915-ųjų metų nelaimių Osmanų imperijoje? 

Gal vis tik Lietuvos istorijos institutui verta, tegul ir pavėluotai, padirbėti turkiškusuose archyvuose – ieškoti tikrųjų atsakymų, kas nutiko 1915-aisiais metais tolimojoje Osmanų imperijoje? Juk Lietuvos istorijos institutas, kai Lietuvos Seimas priėmė garsiąją rezoliuciją dėl „armėnų genocido“, – tylėjo. Bent jau neteko viešojoje erdvėje aptikti Lietuvos istorijos instituto vadovybės komentarų. Kodėl tylėjo? Tai – ne jo tema, tai – jam nepriklausanti aktualija?

2020.01.08; 08:00

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl po karaliaus Mindaugo mirties Lietuvos karalystę vadiname kunigaikštyste? Ką viduramžiais reiškė karaliaus ir karalystės titulai? Kaip reikėtų vadinti senosios Lietuvos valdovus ir kodėl mūsų šalies istorikai vengia įvardyti juos karaliais?

Šie klausimai bus aptariami Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje per Algimanto Bučio knygos apie Lietuvos karalius ir Lietuvos karalystę viduramžiais pristatymą. Kritiškai vertindamas istoriografiją ir remdamasis šaltiniais, literatūrologas A. Bučys naujausioje savo knygoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje“ siekia išspręsti Lietuvos karalystės „bylą“.

A. Bučys – rašytojas ir literatūrologas, literatūros kritikas. Baigęs Vilniaus universitetą, kurį laiką mokytojavo, vėliau išvyko į Maskvą studijuoti aspirantūroje, kur parašė disertaciją apie romaną lietuvių literatūroje. Be mokslinių veikalų, A. Bučys yra parašęs keletą poezijos rinkinių ir romanų. 2010 m. jam paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija už knygas „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra“.

Knygos pristatyme dalyvaus knygos autorius A. Bučys, Lietuvos Respublikos Seimo narys, akademikas Eugenijus Jovaiša ir aktorius Gediminas Storpirštis.

Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė. Slaptai.lt nuotr.

Trumpai apie renginį

Datasausio 7 d.
Laikas18 val.
VietaValstybingumo erdvė, II a.

Informacijos šaltinis – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

2018.01.04; 05:10

Apie Algimanto Bučio knygą “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”

{sigplus}fotoreportazai/buchys{/sigplus}
 
Sausio 22 d. Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko human. m. dr. Algimanto Bučio knygos “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” pristatymas. Nors buvo šaltas žiemos vakaras, nors siaučia peršalimo ligos, į susitikimą su knygos autoriumi atėjo daug intelektualų, nepaisant taip pat to, kad neseniai Rašytojų sąjungoje ši knyga jau buvo pristatyta.

Continue reading „Nenugalėtosios Lietuvos transistorinis fenomenas“