Nenugalėtosios Lietuvos transistorinis fenomenas


Print

Apie Algimanto Bučio knygą “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”

{sigplus}fotoreportazai/buchys{/sigplus}
 
Sausio 22 d. Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko human. m. dr. Algimanto Bučio knygos “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” pristatymas. Nors buvo šaltas žiemos vakaras, nors siaučia peršalimo ligos, į susitikimą su knygos autoriumi atėjo daug intelektualų, nepaisant taip pat to, kad neseniai Rašytojų sąjungoje ši knyga jau buvo pristatyta.

 
Visiems kelia nuostabą faktas, kad tai jau trečioji didelė A.Bučio knyga. 2008-aisiais išėjo “Barbarai. Vice Versa. Klasikai” (558 p.), 2009-aisiais – “Senoji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha” (398 p.). Dabar štai vėl didžiulis, panašios apimties, panašaus sudėtingumo darbas, koks, atrodytų, pagal jėgas tik keliems institutams. Vienas kalbėtojas būtent taip ir pasakė. 
 
O kalbėjo knygos pristatymui vadovavęs akademikas Robertas Grigas, rašytojas Vytautas Martinkus, habil. humanitarinių m. dr.Viktorija Daujotytė, rašytojas Vytautas Girdzijauskas, rašytojas, poetas Vaclovas Mikailionis, archeologė D. Vaitkevičienė, dailininkas A.Tarabilda ir, žinoma, knygos autorius Algimantas Bučys. 
 
————————–
 
Nauja human. m. dr. A.Bučio knyga – pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.). Nenugalėtos Lietuvos transistorinis fenomenas – A.Bučio dėmesio centre.
 
Pirmą kartą chrestomatinėje knygos dalyje skelbiama 13 tekstų, kurių dauguma – sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ar nenagrinėti kūriniai, nukeliantys mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą.
 
Naujai paskelbti tekstai nagrinėjami seniausių pasaulio literatūrų – Antikos ir Bizantijos graikų, senovės indų, egiptiečių, judėjų, krikščionių, musulmonų – lyginamajame kontekste. Autorius laikosi viduramžių erudito šv. Jeronimo priesako: reikia iš pradžių pajusti tekstų skonį, o tik tada jie gali tapti maistu mintims. Taigi nuolat einama ad fontes (prie šaltinių) – visa knyga prisodrinta seniausios ir viduramžių pasaulio literatūros kūrinių fragmentų, neretai mažai žinomų, šokiruojančių ir dėl įviarių priežasčių nutylimų. Istorinė knygos dalis – taip pat savotiški skaitiniai, kurie kartais daug greičiau ir sėkmingiau leidžia skaitytojui pajusti viduramžių kultūros raidę (literra) ir dvasią (spiritus) nei sausos vadovėlinės ar enciklopedinės charakteristikos.
 
Tirdamas lietuvių rašytinę ir dvasinę viduramžių kultūrą autorius remiasi naujausiais mokslininkų įdirbiais, pirmiausia Lietuvos ir mūsų išeivijos mitologų, istorikų, archeologų, kalbininkų, tautosakininkų, etnologų, literatūrologų darbais, nukreiptais į ankčiau neįvardintus lietuvių mitokūros, tautosakos, valstybingumo, senosios kultūros klodus. A.Bučio veikalas – ne tik mūsų literatūros istorijos sintezė.
 
“Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” parašyta kiek įmanoma vengiant humanitarinio žargono ir skiriama visiems lietuvių kultūros paveldėtojams bei puoselėtojams, o pirmiausia – lietuvių literatūros dėstytojams, mokytojams, studentams, vyresniems moksleiviams ir lietuvaičių tėvams.
 
—————————–
 
Pateikėme trumpą viršelyje patalpintą knygos anotaciją, kurią papildysime kai kuriomis autoriaus mintimis, pasakytomis tą vakarą Mokslų akademijos salėje.
 
Algimantas Bučys:
 
Iki šiol gana ilgai seniausiais lietuvių literatūros tekstais buvo laikomi Vytauto užrašyti metraščiai, datuojami XIV a. pradžia. Amžinatilsį Albinas Jovaišas pasiūlė Gedimino  laiškus laikyti lietuvių literatūros pradžia. Jau turim skaitinių, kurie prasideda Gedimino laiškais. Jau buvo vienas kitas bandymas susieti Mindaugo epochą su lietuvių literatūros istorija.
 
A.Bučys paminėjo daugiatomę “Lietuvių literatūros istoriją”, kurią parengė ir išleido Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Istorijas A.Jovaišas kai kuriuos Mindaugo raštus laiko pirmaisiais lietuvių literatūros pavyzdžiais, tačiau, A.Bučio nuomone, tai sunkiai priimtinas dalykas dėl daugelio priežasčių. Gal pati svarbiausia ta, kad Mindaugo raštai, kuriais jis dovanoja lietuvių žemes vokiečiams arba teises vokiečių pirkliams, buvo rašomi Rygoje ir ne lietuvių. Nemanau, kad tokie raštai, tokie tekstai mums būtų maloni lietuvių literatūros pradžia.
 
Mes turim XIII a. viduramžių literatūros kanonus atitinkančių kūrinių, kuriuos aš išverčiau į lietuvių kalbą ir jie šioje knygoje skelbiami. Tai šventųjų gyvenimai, giesmės, yra šiek tiek ir pasaulietinių tekstų, pavyzdžiui, skirtų Daumantui, kurie ne visai sakraliniai, priskirtini jau karo žygių žanrui. Labai ramiai mes galim ir XIII amžių susieti su mūsų literatūros pradžia, ne tik raštijos, bet būtent literatūros, nes tai yra jau kūriniai, – sakė A.Bučys.
 
Knygos autorius stebėjosi, kaip lietuviai XIII amžiuje dar galėjo rasti laiko savo kunigaikščio Vaišvilko biografijai, kaip galėjo pradėti rašyti metraštį, kurį vadiname “1263 metų chronografu”. Tai žygdarbis. Juk kai kurios baltų tautos visiškai išnyko, žuvo, o lietuviai atsilaikė.
 
Antras svarbus dalykas. Kryžiaus žygiai faktiškai buvo religiniai karai. Religiniai karai ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Germanai, veržęsi į Lietuvą, aiškai sakė – tai Šiaurės kryžiaus žygio karai, analogiški Pietų kryžiaus žygiams. Skaitydamas metraščius aiškiai matai – vyksta religiniai karai. Lietuva įsiveržė į Livoniją kovodama ne tik prieš germanus, bet ir prieš naujakrikštus. Istorikai tos religinių karų atmosferos beveik nepastebi, apie tai nekalba, tie karai jiems tik kolonijiniai.
 
Religinių karų epochoj gimę lietuvių literatūros tekstai, be abejo, turėjo būti sakraliniai, tokie jie ir buvo. Bet mes susiduriame dar su viena problema, – kalbėjo knygos autorius. Šiuolaikinis skaitytojas dažniausiai jau yra ateistas, apatiškas Dievo problemai. Todėl jam labai sunku tuos tekstus suvokti kaip Mindaugo epochos žmogaus dvasinę saviraišką. Štai rusų kunigaikštis nužudo Vaišvilką, nes velnias jį sugundė taip pasielgti, velnias norėjo pasėti blogį. Keistas argumentas, tačiau kai pažvelgi į to meto literatūrą, stebėtis netenka. Tomas Akvinietis savo knygoje velniui paskyrė keletą skyrių, nagrinėja velnio atliekamas funkcijas. Toks tikėjimas viduramžių žmogui visiškai organiškas, suprantamas, ir ne tik viduramžių žmogui. Pily, kur Martynas Liuteris vertė Bibliją, ant sienos yra rašalo dėmė. Gidai aiškina, kad tuo metu, kai Liuteris vertęs Bibliją, velnias jam trukdęs. Įsiutęs Liuteris rašalinę trenkęs į sieną – iki šiol išlikusi ta dėmė. Toks tikėjimas yra labai organiškas, nors mums jis jau beveik  nieko nesako.  
 
A.Bučys priminė, kad ukrainiečių istorikė T.Vilkul mano, jog  knygoje publikuojami tekstai, ypač tekstai apieVaišvilką, yra rusinų metraštininkų išsigalvojimas, padiktuotas noro parašyti gražiai, biografiškai. Ji abejoja, ar iš viso Vaišvilkas savo noru stojo į vienuolyną, jį kūrė. A.Bučio nuomone, toks skepticizmas nemokslinis, tai šiuolaikinio ateisto skepticizmas. Su tokiais oponentais diskutuoti tiesiog neįmanoma. Autoriui gaila, kad kai kurie ir lietuvių istorikai  (A.Dubonis) labai nuoširdžiai tiki šia teorija ir nuolat ją kartoja. Suvokti tuos kūrinius kaip sakralinius jiems nelengva.
 
 
Tačiau knygos autorius nesijaučia vienišas. Per nepriklausomybės dvidešimtmetį įvairiose mokslo atšakose labai daug padaryta, tik mes, sako jis, niekaip nesugebame visko aprėpti, suvesti į sintezę, suvokti, kas jau padaryta šiame kultūros horizonte. Pasikalbi su archeologais – jie mažai žino, ką daro literatūrologai; pasikalbi su istorikais – jie gerai žino, ką daro archeologai, tai stiprioji pusė, bet nežino, kas nuveikta kitose srityse.
 
Kaip labai reikšmingą A.Bučys paminėjo Tomo Baranausko knygą apie lietuvių valstybės susidarymą (“Lietuvių valstybės ištakos”). Novatoriška knyga, bet ji jau sunkiai prieinama, knygynuose jos nėra. Labai naują atspalvį visai Mindaugo epochai suteikia Artūro Mickevičiaus knyga apie vikingus ir jų įtaką Lietuvai (“Normanai ir baltai IX – XII a.”) Abu istorikai – Tomas Baranauskas ir Artūras Mickevičius – rengia antrą papildytą savo veikalų leidimą. Labai laukiam. Prie atraminių taškų A.Bučys paminėjo Marijos Gimbutienės, Algirdo Greimo, Norberto Vėliaus, Gintaro Beresnevičiaus darbus.
 
Kaip iki šiol istorikai aiškino pagonygę? Lietuviai tikėjo giraitėmis, medžiais ir t.t. Viena G.Beresnevičiaus frazė tą koncepciją  apvertė aukštyn kojom. Jis teigė, kad to negalėjo būti, tai tas pat, jeigu sakytume, kad krikščionys tiki bažnyčių pastatais. Jie tiki tuo, kas yra tose bažnyčiose, ta dvasia. Taip pat ir senovės lietuvai – ne giraite tikėjo, giraitė buvo tik šventa vieta. Perversmą padarė Vykintas Vaitkevičius, jo knyga apie alkus, apie šventvietes (V.Vaitkevičius, D.Vaitkevičienė “Lietuvos 101 legendinė vieta”).Iš pirmo žvilgsnio gal ji atrodo fragmentiška, nusveria faktografija, bet iš tikrųjų ten yra visa alkų sistemos hierarchija. Pirmą kartą aš gavau atsakymą, kalbėjo A.Bučys, kodėl ta senoji mūsų tikyba išsilaikė iki XIX amžiaus pradžios ir kodėl lenkai XVIII a. pabaigoje dar mus vadino pagonimis. Pagonybės sistema puikiai veikė, jeigu XVII ir XVIII a.a. jėzuitai dar visą laiką aiškino, kad Lietuvoje pilni kaimai žmonių, tikinčių įvairiais dievais.
 
A.Bučio nuomone, kunigaikščio Vaišvilko vienuolyne buvo pradėta rašyti pasaulio istorija, taikant ją Lietuvai, lietuviams. Stipri polemika būtent su tautomis, kurios nėra krikščioniškos. Lietuvių pasmerkimai, kad jie nėra krikščionys, rodo diskusiją, kuri vyko to meto Lietuvoje. Senovės žyniai, be abejo, kovojo su krikščionybės skelbėjais. Ją skelbė atėję pranciškonai ir dominikonai, gavę vietą Mindaugo dvare.
 
A.Bučys vietoj žodžio sovijus siūlo (sekdamas Greimu ir Toporovu) vadinti šovėjas, nuo žodžio pašauti į laužą mirusiojo kūną, (pašauti duoną į krosnį). Tas žodis dabar jau kitaip skamba, o tada šovėjas buvo tas, kuris atlikdavo kūno sudeginimo funkciją, tikriausiai tai darė žynys.. 
 
Kviečiu atsisakyti rusicizmo sovijus ir naudoti blogiausiu atveju šovis (kaip sakė Greimas), arba šovėjas, kaip siūlo Toporovas. Daug kas su tuo nesutinka, kai kam atrodo, kad aš taip kalbu nepagrįstai, bet knygoje kiekvienas mano pasakytas žodis ar faktas gana plačiai argumentuotas. Tai ne tik mano nuomonė. Kai pirmą knygą parašiau, supratau, kad, jeigu toliau šito darbo netęsiu, bus daug skepticizmo ir abejonių. Knygoje pateikta trylika tekstų. Dabar jau galima ne su manim ginčytis, o su tekstais.
 
Kaip minėta, sausio 22 d. Mokslų akademijoje įvykusio A.Bučio knygos “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chestomatija” pristatymo metu kalbėjo rašytojai, literatūrologai, archeologai, dailininkai. Artimiausiu metu pateiksime daugiau minčių apie šį neeilinį mūsų kultūros faktą.
 
Iš magnetofoninio įrašo A.Bučio tekstą parengė Vytautas Visockas
 
Vytauto Visocko nuotraukos
 

Prisijunkite prie diskusijos