Žymus Kauno bukinistas, leidėjas Vidmantas Staniulis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda reiškia nuoširdžią užuojautą dėl lietuvių kultūros veikėjo, bibliofilo ir kolekcininko, vieno iš XXVII knygos mėgėjų draugijos atkūrėjų Vidmanto Staniulio netekties.
„V. Staniulis, negailėdamas nei laiko, nei širdies, mokė mane orientuotis nepaprastai turtingame knygos pasaulyje. Jis buvo išskirtinė asmenybė, mylėjusi senąsias lietuviškas knygas, elementorius ir gramatikas. Labai pasigesiu mūsų ilgų, nuoširdžių ir įtraukiančių pokalbių“, – teigia šalies vadovas.
V. Staniulis prisidėjo rengiant Knygos šventes, skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, inicijavo „Geriausiai parengto ir išleisto bibliografinio leidinio“ konkursus. Už nuopelnus Kauno ir Lietuvos kultūrai V. Staniulis buvo apdovanotas II laipsnio Santakos medaliu.
Prezidentas reiškia nuoširdžią užuojautą V. Staniulio artimiesiems, bendražygiams ir visai skaitančiųjų bendruomenei, praneša Prezidentūra.
Garsus bibliofilas ir kolekcininkas V. Staniulis mirė Kaune šeštadienį, eidamas 71-uosius metus.
V. Staniulis gimė 1950 m. gegužės 13 d. Kiaulupiuose, Sintautų valsčiuje. 1968 baigė Sintautų vidurinę mokyklą. Surengė daugiau kaip 20 parodų (Lietuviškos kontrafakcijos, Lietuvos kalendoriai, M. Mažvydo „Katekizmui“ 450, Lietuvos mokyklų 600 m., Spaudos draudimas 1864–1904, „Aušros“ kelias ir kitos). Knyga. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1994 metais V. Staniulis Kaune atidarė savo antikvarinį knygyną. Sudarė ir išleido knygas: XXVII knygos mėgėjų draugijos metraštis (su kitais, 3 tomai 2004), „Moterys, arba cherchez la femme“ (2007), „Lietuvių kalbos istorija“, „K. Donelaičio Metai“ (faksimilinis 1918 leidinys), „Diagnozė: bibliofilija“ (su kitais), albumą „Tarpukario šeimos“ (visos 2008), „Muziejus, kultūros vertybės, žmogus“ (su M. Puodžiukaitiene, 2009), „Šalis ta Lietuva vadinas“ (su kitais, 2014).
V. Staniulis buvo vienas iš pagrindinių XXVII knygos mėgėjų draugijos atkūrimo iniciatorių. Ši draugija buvo atkurta 1993 metais. Nuo 1994 metų jis prisidėjo rengiant Knygos šventes, skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai.
Slaptai.lt baigia skelbti autoriaus parengtas Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija (Vilnius, 2009) ištraukas.
Už šią knygą kartu su 2008 m. išleista A.Bučio knyga „Barbarai vice versa klasikai. „Centras“ ir „periferija“ rašytojų strategijose“ (Vilnius, 2008) A. Bučiui buvo skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kultūros ir meno premija.
Slaptai.lt paskelbtus šešis knygos skyrelius galima rasti el. adresais:
Slaptai.lt 2013 m. yra paskelbusi šešis ciklus ištraukų iš A. Bučio veikalo „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” (Vilnius, 2012).
Tai pirmoji ir kol kas vienintelė “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”, aprėpianti XIII a. – “patį tragiškiausią baltų proistorės ir istorijos šimtmetį iš keturių su viršum tūkstančių metų (M.Gimbutienė). Anuomet lietuviai, vieninteliai iš baltų, išsaugojo savo protėvių žemės nepriklausomybę ir savo tikybą nuožmiuose Šiaurės kryžiaus žygių karuose (XIII-XIV a.).
Slaptai.lt paskelbtus tematinius ciklus iš „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ galima rasti el. adresais
Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( I – VII) – https://slaptai.lt/bucio-knyga.html?start=60
Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( I – IX ) -https://slaptai.lt/bucio-knyga.html?start=50
Apie Algimanto Bučio knygą “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija”
{sigplus}fotoreportazai/buchys{/sigplus}
Sausio 22 d. Lietuvos mokslų akademijos mažojoje salėje įvyko human. m. dr. Algimanto Bučio knygos “Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija” pristatymas. Nors buvo šaltas žiemos vakaras, nors siaučia peršalimo ligos, į susitikimą su knygos autoriumi atėjo daug intelektualų, nepaisant taip pat to, kad neseniai Rašytojų sąjungoje ši knyga jau buvo pristatyta.
Kaip parodyti tokio unikalaus renginio sudėtingumą, įvairumą, atsiradimo priežastis? Česlovas Kudaba yra užsiminęs: veikiausiai tai bus nuotraukų ir tekstų albumas. Laiškuose šmėstelėjo frazė: su mumis tą dieną buvo ir tie, kurie tuo keliu kadaise ėjo, važiavo, nešė šviesą ir tiesą. Kiek kartų susikirto mūsų tos dienos kelias su Daukanto keliu į Vilnių, su naktiniais knygnešių takais. Tautos istorijos kelyje mūsų daug, gal net ne vienas milijonas. Antai Knygnešio draugijos nariai stovėjo už knygnešius Joną Luobikį, Juozą Akelaitį, Vincą Bielskų, Andrių Verbylą ir kitus, žuvusius Stalino tremtyje.
Manome, kad į “Baltijos kelią” tauta pajudėjo tada, kai buvo pasirašyti kruvinieji Hitlerio ir Stalino protokolai. Į laisvę pradėjome eiti iškart jos netekę. Todėl “Baltijos kelyje”, mūsų požiūriu, stovėjo ne tik tos mamos arba senelės, kurios namie likusios prižiūrėjo kūdikius, ne tik tie, kurie “įklimpo” kur nors prie Vievio ar Jonavos, bet ir 1941 metų birželio sukilimo dalyviai, ir partizanai, ir į Tėvynę grįžę bei negrįžę politiniai kaliniai ir tremtiniai, užsienio lietuviai – visi, kurie siekė laisvės, nepriklausomybės, teisingumo.
