Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( VIII )


Print

15. Tėvynės išdavystė 

Pagaliau mums liko paskutinė, bet skaudi Tėvynės kodo tema: Tėvynės išdavystė.

Jei tikėsime tūkstančius metų išgyvenusiu Antėjo (Antaios) mitu, esame nenugalimi tol, kol liečiame mus pagimdžiusią Motiną žemę, bet jeigu koks nors ateivis atplėš mus nuo žemės, prarasime jėgas.

Bent jau taip nutiko mitiniam Antėjui, kuris saugojo savo kraštą nuo pirmapradžių chtoninių pabaisų. Jį labai banaliai ir lengvai pasmaugė, kaip žinia, garsusis Heraklis: vos tik pakėlė nenugalimąjį Antėją į „bežemį orą“, tai yra – mito žodžiais tariant – paprasčiausiai atplėšė nuo žemės – nuo motinos.

Sena pasaka, bet neskubėkime dėti taško. Senasis žmonijos mitas nėra toks banalus ir naivus, kaip gali pasirodyti skeptiškesniems skaitytojams. Netgi Baltijos kraštų pagonijos istorijoje, kurią mes svarstome XIII a. fone su jo religiniais ir geopolitiniais konfliktais, senasis Antėjo mitas įgauna naujų fundamentalių prasmių.

Gal kam atrodo, kad čia gražiai kalbu, pasidavęs į poezijos lankas, todėl galiu tą patį pasakyti istorijos šaltinių kalba.

H. Latvio kronikoje yra ne kartą minimas pagonių vadas Kaupo.

Viskas prasideda nuo to, kad pagonių kunigaikštis Kaupo atsižada protėvių tikybos ir, priėmęs katalikišką krikštą, daro nuostabią karjerą. Jis suartėja su Rygos dvasininkija, nuolatos tiekia karinę savo valdinių paramą riterių žygiams į Estiją, susilaukia didžiulės garbės – kartu su vokiečių dvasininkais pakviečiamas keliauti į Romą ir pabendrauti su pačiu popiežiumi. Vienuolių ordino brolis Teodorikas, grįždamas iš Livonijos,

pasiėmė kartu su savimi vieną lyvį iš Turaidos, vardu Kaupo, kuris ten buvo karaliumi ar lyvių vyriausiuoju; perėjęs didelę Vokietijos dalį, atsivedė jį Romon ir pristatė popiežiui. Popiežius priėmė jį [Kaupo]gana maloniai, pabučiavo, daug klausinėjo apie Livonijoje gyvenančių tautų padėtį ir uoliai dėkojo Dievui už Livonijos liaudies krikštą. Po kelių dienų garbingasis popiežius Inocentas įteikė minėtam Kaupo dovanų šimtą auksinių ir, kai tas išreiškė norą grįžti Livonijon, atsisveikino su juo neapsakomai švelniai ir palaimino.

O toliau?

Toliau lyvių kunigaikštis Kaupo tampa savo paties tėvynainių ir net giminių malšintoju ir naikintoju. H. Latvio kronikoje skaitome siaubingą epizodą, kuomet Kaupo tėvonijos žmonės sukyla prieš atėjūnų vokiečių įvestą tvarką. Likimo ironija tokia, kad Rygos vyskupas paveda būtent krikštą priėmusiam lyviui Kaupo padaryti tvarką lyvių žemėje. Pusę kariuomenės, sušauktos lyviams malšinti,

rygiečiai atidavė Kaupo, kuris vedė kariūnus, rodydamas kelią. Mat jisai, grįžęs iš Romos, tapo ištikimiausiu žmogumi, bet lyvių persekiojamas pabėgo į miestą [Rygą]ir beveik visus metus liko su krikščionimis. Kitą kariuomenės dalį rygiečiai pasiuntė Dabrelės kryptimi. Kaupo patraukė su kariuomene prie savo pilies, kur buvo jo giminė ir bičiuliai, pagonys. Kada jie pamatė staiga pasirodžiusią kariuomenę, juos apėmė baimė ir tik nedaugelis pakilo ant sienų ginti pilies, dauguma tuo tarpu perlipo per pylimą galinėje pilies pusėje ir pasileido bėgti į girią ir kalvas. Krikščionys didvyriškai apgulė pilį ir pagaliau užlipo ant pylimų. Priešai buvo nugalėti ir nuvaryti nuo gynybos bokštų, krikščionys įžengė į pilį, persekiodami ten buvusius pagonis, maždaug penkiasdešimt žmonių ten užmušė, kiti išsigelbėjo pabėgdami. O krikščionys, pasiėmę visą turtą ir didžiulį grobį, pilį sudegino.

Metraštyje nė vienu žodžiu neužsimenama, kaip jautėsi lyvis Kaupo, atvedęs krikščionių kariauną į savo tėvoniją. Atvirai kalbant, sunku ir įsivaizduoti…

Argi ne toks pat likimas laukė karaliaus Mindaugo, jeigu jis nebūtų atsimetęs nuo krikšto ir vokiečių krikštytojų, kuomet tie imtų rengti jau ne iš Rygos, o iš pačios Mindaugo Lietuvos teritorijos baudžiamuosius karo žygius prieš vokiečių valdžios nepripažįstančius žemaičius?

Turėtume savo istorijoje ne pirmąjį Lietuvos karalių, o pirmąjį savo tautos malšintoją ir naikintoją, ne savarankišką valdovą, o atėjūnų tarną, priverstą stovėti ir stebėti, kaip liepsnose žūva jo paties tėvonija ir giminės su bičiuliais.

Iš kronikos teksto, kaip minėjau, neįmanoma suvokti, ką mąstė Kaupo, stebėdamas liepsnojančią savo tėvoniją. Aišku tik viena: jis jau buvo praradęs etnines šaknis, netekęs jų teikiamos galios ir jam teliko tiktai bejėgiškai stebėti savo tėvonijos ir giminės tragišką žūtį.

Tačiau tai nereiškia, kad jis neišgyveno jokios vidinės kančios. H. Latvio kronikoje randame epizodą, kur net Kaupo pasipiktina kalavijuočių ordino riteriais, atėmusiais iš lyvių ne tik medų, bet ir bičių avilius, ganyklas.

Tuomet lyviai ir letai, – pasakoja kronikininkas, – atsižadėjo vokiečių, sudarė tarp savęs sąmokslo sutartį ir sutvirtino ją pagal pagonių paprotį užmindami ant kardų. Pirmasis tarp jų buvo Kaupo ir kalbėjo jis ta prasme, kad niekados neatsižadės krikščioniškos tikybos, tačiau yra pasirengęs užsistoti pas vyskupą už lyvius ir letus, kad palengvintų jų duokles krikščionims.

Tragiškas tėvonijos likimas, atrodo, niekaip nepaveikė Kaupo, bent jau jo elgsenos, nes ir toliau pasirodo kronikoje, ne sykį su vokiečių riteriais dalyvaudamas baudžiamuosiuose žygiuose Livonijoje ir Estijoje, kur ir žuvo, perdurtas iš abiejų šonų dviem pagonių estų ietimis.

Keista dvilypė kolaboranto drama (o gal tragedija?) atsispindėjo ir Kaupo laidotuvių apeigose: kūnas pagonių papročiu buvo sudegintas Estijoje, o kaulai atgabenti į Livoniją ir palaidoti Kubezėlės žemėje. Visą savo turtą Kaupo buvo iš anksto užrašęs visoms Livonijos bažnyčioms (op. cit., „Devyniolikti Alberto vyskupystės metai“).

Šiuolaikiškai tariant, kunigaikščio Kaupo likimas tėra Tėvynės ir tėvynainių išdaviko simbolinis likimas.

Lietuvių valdovų garbei tenka pripažinti, jog Kaupo keliu nenuėjo nei Mindaugas, nei vėliau Lietuvą valdęs Traidenis (nuo 1270 m. iki 1282 m.), nei didieji kunigaikščiai Vytenis (1296–1316), Gediminas (1316–1341), nei garsieji Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, valdę nepriklausomą Lietuvą ilgus dešimtmečius (1341–1377/1382). Ir tam būta daugybės priežasčių, ne tik politinių.

Taikliai pastebėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiaus kavalierius (1995 m.) ir drauge Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys kalbininkas Zigmas Zinkevičius, kad

jau Traidenis, įsitikinęs, jog krikštas ir Šventasis Sostas neapgins Lietuvos nuo Ordino – tam turėjo pakankamai įrodymų, – nesileido įkalbinėjamas krikštytis. Taip darė baimindamasis tragiškos žiemgalių ir prūsų bei jotvingių likimo, kurių bėglius globojo, įkurdindavo savo valdose. Nenorėjo už krikštą Ordinui mokėti lietuvių žemėmis ir laisve. Krikštytojų siekimas pavergti Lietuvą baidė nuo krikščionybės ne tik Traidenį, bet ir vėlesnius Lietuvos kunigaikščius. Pasikrikštijęs lietuvis anuomet turėjo jaustis kaip savo tautos išdavikas, nuėjęs tarnauti svetimiesiems, savo valstybės priešams, jos engėjams. Todėl Traidenio ir vėlesnių valdovų laikais Lietuva oficialiai liko pagoniška šalis. Tik panaikinus šią grėsmę – suderinus krikštą su tautos laisve – tapo įmanoma Lietuvos krikšto pabaiga, antrasis oficialus krikštas. Bet tai įvyko negreit, praėjus daugiau kaip šimtmečiui.[1]

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.03.08


[1]     Zigmas Zinkevičius. Lietuvių poteriai. Kalbos mokslo studija. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 47–48.


Prisijunkite prie diskusijos