Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( III )


Print

5. Geografinė teritorija – kaip gyvenamoji vieta

Klajoklio ar perėjūno pasaulyje gyvenamoji vieta tėra „pagyvenimo vieta“ ir turi tokiais atvejais tik geografinių atstumų metmenis su materialinės naudos kriterijais, atliepiančiais aukštesnį ar žemesnį žmonių ekonominio bei socialinio gyvenimo lygį.

Dvasiniai kriterijai čia neturi didesnės reikšmės nė ryšio su gyvenamuoju kraštu – žmogus patogiai jaučiasi visur, kur galima pakenčiamai egzistuoti ar smagiai leisti laiką, jis tarsi apsivalo nuo nepatogių etninių šaknų, jaučiasi atsijęs nuo ribotos geografijos, laisvas ir superobjektyvus kosmopolitas (gr. kosmopolites – sužmoginto pasaulio pilietis), žodžiu, tampa, kaip sakydavo kosmopolitų dažnai cituojamas vokiečių filosofas I. Kantas, weltburgeriu (vok. pasaulio piliečiu).

Teritoriniu požiūriu pasaulio pilietis nejaučia gyvybinės etninių šaknų būtinybės, o dažniausiai ir neturi gilesnės generacijų šaknies tautiškai mišrioje šeimoje ar giminėje.

Gyvenamoji teritorija jam įgauna dvasinės reikšmės tik ilgesnio prisirišimo prie vienos ar kitos vietovės atveju, pamėgus bet kurį pasaulio miestą, peizažą ar gyvenimo būdą. Kosmopolitas lyg sraigė visur nešiojasi su savimi savo jaukios būties namelį – kiautą, ir puikiai jaučiasi bet kur visame pasaulyje, kur negresia pavojus, chaosas ar diskomfortas jo nepriklausomos egzistencijos kiautiniam būviui. Prisirišimas prie geografinės teritorijos čia tik palankesnės aplinkos ir įpročio dalykas. Kitaip tariant, kosmopolitizmas tuo pačiu yra geografinis ir asmeninis eskapizmas (angl. escape – pabėgti, ištrūkti, pasitraukti), išsilaisvinimas iš pavojingos ir nepalankios tiek dvasine, tiek materialine prasme teritorijos.

6. Geografinė teritorija – kaip gimtinė

Gimimo vietos prisiminimas taip pat lieka atsitiktinių individualių vertybių sistemoje ir gali turėti tiek malonių, tiek nemalonių vaikystės ar jaunystės prisiminimų aurą, kurioje tūno slėpiningi individo pasąmonės kompleksai, susiję su pirmaisiais kūdikiško saugumo, malonumo, šilumos ir taikios būties pojūčiais, jeigu jų nenuslopina vėlesni vaikiškų baimių ir socialinių grėsmių ar šlykštynių išgyvenimai.

Laimingesniais atvejais saugios tėviškės, daugel kuo brangios gimtinės prisiminimai visą gyvenimą šildo ir stiprina žmogų jo egzistencinėje akistatoje su abejingu, negailestingu ir nepatikimai „išdavikišku“ išoriniu pasauliu, į kurį ateidamas žmogus jau savaime patiria siaubingą „gimimo traumą“ ir vėliau visą gyvenimą pasąmoningai trokšta sugrįžti į motinos įsčias, jei kalbėtume psichoanalitiko Oto Ranko (Otto Rank (Rosenfeld), 1884–1939) terminais. Nors, kaip minėta, būna ir priešingų, jau vėlesnių „negatyvių“ tėviškės patirčių, kurios kelia nemaloniausius, žeminančius prisiminimus ir slegia žmogų iki pat mirties arba veja svetur, kuo toliau nuo „gimtinės košmaro“.

7. Geografinė teritorija – kaip Tėvynė

Tėvynė – jau visai kito lygmens ir kitos semantinės krypties sąvoka. Individualios žmogaus būties lygmuo tarp jo gimimo ir mirties vietų bei datų čia nebeturi didesnės vertės ir viešpataujančios reikšmės. Niūrokas prancūzų filosofo Žano Polio Sartro (Jean-Paul Sartre, 1905–1980) egzistencializmas, iš tikro besiribojąs su šleikštuliu jautresnės ir įžvalgesnės natūros žmonėms, ima atrodyti ne toks niūrus ir bauginantis, vos tik žmogui grąžinama etninio simbolizmo atmintis. Tai vertikalus žmogaus pasaulio gręžinys, kuris gerokai sušvelnina vėmulį keliančią būties beprasmybę horizontaliame lygyje tarp neprašyto gimimo ir nekviestos mirties.

Mistinis pojūtis ir akivaizdus žinojimas, kad toje pačioje pasaulio vietoje, tame pačiame krašte gyveno tave pagimdę tėvai ir tuos tėvus pagimdę protėviai, ir tų protėvių protėviai, ir taip toliau – iki dingstančių nežinomybėje tavo genealoginio medžio šaknų išveda žmogų už vienkartinio egzistencinio būvio ribos. Esi tik viena grandis tarp tavo tėvų ir savo vaikų.

O pati grandinė veda atgal į patikimą giminės ir tautos istorinę būtį. Tik nuo tavęs priklauso, ar nutrūks ties tavimi toji giminės grandininė šaknis ir tu pabaigsi genetiškai bevaisį savo gyvenimą be palikuonių. Mistika šiuo atveju tokia pat reali kaip įvairiakalbiai užrašai ant paminklinių lentelių prie lietuvių, žydų, rusų, lenkų, karaimų antkapių bet kuriose kapinėse prie bet kurio Lietuvos miesto, miestelio ar nuošalesnio kaimo. Antkapių užrašai ir yra praeities žmonių pranešimai ateities žmonėms apie tuos, kurie čia atgulė amžinam poilsiui. Deja, jie labai trumpi, tie pranešimai – vienkartiniai, vienareikšmiai, brangūs tik artimiesiems ir pašvęstiesiems.

Tuo tarpu žodis Tėvynė praneša apie visus tavo tautos žmones, sugulusius amžinam poilsiui tavo ir tavo tėvų bei protėvių krašte. Tu jau nežinai ir negali žinoti, kokį priešą sulaikė ir išvijo iš savo tėvų žemės senovės pilkapyje rastas karys, kurį artimieji ir bičiuliai palaidojo kartu su jo kalaviju auksu dabintose makštyse, su jo sidabrinėmis sagtimis išpuoštu diržu, žiedais, bronziniais pentinais, kirviu, peiliu ir prabangiu geriamuoju ragu, kad anas turėtų iš ko numalšinti troškulį pomirtiniame dausų gyvenime.

Tačiau tu taip pat nežinai, ar būtum atsiradęs šiame pasaulyje, jei Lietuvoj visais laikais nebūtų buvę tokių karių, atgulusių gausiuose mūsų krašto pilkapiuose. Visur po mumis – istorinių mūsų gynėjų ir protėvių kaulai, nes čia ta pati Lietuva, kurios teritorijoje jau prieš dešimt tūkstančių metų gyveno lietuvių kalbos ir tautos protėviai indoeuropiečiai, vėliau iš jų išsiskyrę baltai, o dar vėliau iš baltų kilę senovės lietuviai. Istorinis atspalvis Tėvynės sąvokoje savaime įgauna mistinės ir poetinės prasmės, kuri dažniausiai nusakoma nepriklausomos tautos valstybinio himno žodžiais. Prieš gerą šimtmetį provincijos gydytojas Vincas Kudirka (1858–1899), mėgęs griežti smuikeliu, keliomis eilutėmis labai tiksliai nusakė transcendentinį praeities ir dabarties ryšį Tėvynės sąvokoje:

Lietuva, Tėvyne mūsų,

Tu didvyrių žeme,

Iš praeities Tavo sūnus

Te stiprybę semia.

Mistinis žmogaus ryšys su Tėvyne sunkiai nusakomas, kartais, kaip minėjau, ir visai nesuvokiamas, tačiau neretai jo galia ir pojūtis staiga sustiprėja, praradus paprasčiausią fizinį ryšį su tėvų ir protėvių žeme, atsidūrus svetimoje šalyje, kai ima kankinti nostalgija.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.02.25


Prisijunkite prie diskusijos