Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VI )


Print

9. Išplėštų metraščio lapų paslaptis

Taigi neturime seniausio „Pasakojimo apie Daumantą“ pradžios.

Kas buvo parašyta pradžioje – nežinia. Sunku nuspėti, kas ir kodėl išplėšė įvadinę Pskovo pirmojo metraščio dalį, juo labiau kad tai ne vienintelis nuorašas su išplėšta ta pačia pradžia. O juk pradžioje turėjo būti aprašytas ankstesnis Daumanto gyvenimas, tai yra – jo gyvenimas Lietuvoje ir galbūt nusakytos priežastys, dėl kurių jis paliko Lietuvą ir atsirado Pskove.

Mes nežinome ir vargu ar kada sužinosime, koks buvo Pskovo pirmojo metraštinio sąvado Įvadas ir kokiais šaltiniais jis buvo pagrįstas. Apžvelgusi visas ankstesnių mokslininkų keltas hipotezes V. Ochotnikova padarė išvadą, jog kol kas neįmanoma tiksliai pasakyti, ar anksčiau buvo sukurtas atskiras „Pasakojimas apie Daumantą“, tapęs metraščio Įvadu, ar priešingai – pradžioje egzistavo padriki metraštiniai (Pirmojo ir Antrojo metraščio pakartoti) įrašai apie Daumantą, o jau vėliau kažkas sukūrė vientisą „Pasakojimą apie Daumantą“.

Tekstologiškai neįmanoma, – teigia mokslininkė,– įrodyti, kad metraščių žinios yra tik išrašai iš „Pasakojimo…“ kurios nors redakcijos, tačiau neįrodoma ir „Pasakojimo apie Daumantą“ priklausomybė nuo metraštinių žinių, be to – jos per daug glaustos, kad jomis galėtų būti pagrįsti platūs detalizuoti „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodai (op. cit., p. 69).

Neįstengdami atsakyti į šiandien neatsakomus klausimus, vis dėlto galime kelti ne mažiau svarbų ir, mano manymu, įmanomą atsakyti klausimą: kas galėjo parašyti „daumantišką“ Įvadą į seniausią Pskovo metraščių sąvadą?

Mano hipotezė sieja ir pirmojo sąvado protografo, ir jo įvado, taigi ir „Pasakojimo apie Daumantą“ seniausios redakcijos atsiradimą su paties kunigaikščio Daumanto raštine ir metraštinėmis tradicijomis, kurios nuo seno egzistavo Pskovo Švč. Trejybės sobore.

Tarp pačių seniausiųjų Pskovo dokumentų mano dėmesį patraukė trumpas XIII a. raštas, datuojamas ankstyvaisiais Daumanto valdymo laikais tarp 1266 m. ir 1280 m. Rašyta ant pergamento, patvirtinta apskritu švino antspaudu, prikabintu ant siūlinio raištelio.

Vienoje antspaudo pusėje yra šv. Timotiejaus atvaizdas su užrašu (Timofej), o kitoje – šešiagalis kryžius ant papėdės su užrašu Iisus Christos. Šešiagalis, arba patriarchiškas, kryžius yra bizantiškos kilmės heraldinis simbolis, ilgainiui (po šv. Kirilo ir Metodijaus misijos) imtas naudoti Didžiosios Moravijos valstybėje, vėliau – Vengrijos karalystėje (išsaugotas ir nūdienos Vengrijos herbe).

Nuo XIII a. panaudotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbe Vytis (išsaugotas ir dabartinės Lietuvos herbe). Tai vadinamasis Daumanto antspaudas, kurio litografinį antspaudo vaizdą galima išvysti leidinyje „Melanges russes, 598“. Vėliau švino antspaudą perpiešė senosios rusų literatūros tyrinėtojas D. Lichačiovas (žr.: Лихачев, Альбом, X, I).

Taigi galime teigti, kad antrojoje XIII a. pusėje Daumantas, kaip Pskovo kunigaikštis, turėjo savo antspaudą įvairiems raštams tvirtinti. Maža to – pergamento raštas, kuriame užfiksuota dviejų pskoviečių sutartis, baigiamas savotišku „notaro“ patvirtinimu:

O surašė Daumanto raštininkas (А псалъ Довмонтовъ писець).[1]

Tai itin reikšmingas faktas: turėdamas savo raštvedį jau XIII a. šeštajame–aštuntajame dešimtmečiais Daumantas ir jo bendražygiai lietuviai buvo tiesiogiai susiję su Pskovo raštija ir, visai galimas dalykas, su pirmojo metraščių sąvado pasirodymu Pskove.

Be abejo, sumanymas neatsirado tuščioje vietoje. Rusų literatūros specialistai labai aiškiai nurodo „Pasakojimo apie Daumantą“ stilistinį ryšį su metraštiniais tekstais ir, kas labai svarbu, pabrėžia genetines sąsajas su metraštine tradicija Pskovo Švč. Trejybės sobore, kur nuo seno užrašinėtos trumpos pastabos apie pskoviečiams aktualiausius įvykius.

Maža to – Švč. Trejybės soboras, pastatytas XII a. ir puikiai matomas ne tik mieste, bet ir iš tolimų apylinkių, buvo daugeliu atžvilgių centrinė miesto vieta ir net simbolis. Skaitydami tekstus apie Daumantą ne kartą aptinkame posakį ar kvietimą žūtbūt apginti „Švenčiausiosios Trejybės namą“, o tai pskoviečiams reiškė ne tik Švč. Trejybės soborą, bet ir visą Pskovą su jo priemiesčiais ir apylinkių žeme.

Greta soboro ant gynybinės sienos kabojo večės varpas – Pskovo laisvės ir nepriklausomybės simbolis, o jo garsas gyventojus kviesdavo į večę. Pačiame soboro pastate buvo sutelkta ir išvystyta miesto valdžios veikla – večės nutarimus raštininkai djakai surašydavo ant pergamento ir

nešdavo į Švč. Trejybės priemenę (сени – ypatingas priešbažnytis). Ten jie kartu su vyriausiuoju skrynininku prikabindavo prie rašto antspaudus su bėgančio snieginio leopardo atvaizdu ir užrašu: „Antspaudas valstybės pskoviškosios“, ir dėdavo į „skrynią“. Daugybė dokumentų, bylojančių apie laisvojo Pskovo gyvenimą, saugoma skrynioje“: raštai dėl prekybos mieste tvarkos, sutartys su vokiečiais, raštai apie pskoviečių „smerdų“ [valstiečių – A. B.]teises, teisiniai vienuolynų raštai apie jiems priklausančias žemes ir kitą nuosavybę […].

Niekas neturėjo teisės be večės žinios išimti iš skrynios kokį nors raštą arba jo vieton padėti kitą, večės sprendimu nepatvirtintą.[2]

Už tokį poelgį – mirties bausmė. Sobore buvo saugomas ir miesto valdžios iždas.

Visos šios žinios apie Švč. Trejybės soborą mums svarbios dėl to, kad kunigaikštis Daumantas nuo pat pradžių buvo labai glaudžiai susijęs su soboro aplinka ir čia tarnavusiais žmonėmis – dvasininkais ir rašto žmonėmis. Ne kur kitur, o sobore buvo

parašytas tradicinis metraštinis nekrologas Daumantui: pranešimas apie mirtį, paminint Pskovo liūdesį, kunigaikščio, kaip pavyzdingo krikščionio, charakteristika, pranešimas apie laidotuves(ibidem).

Beje, Daumantas buvo pirmasis kunigaikštis, palaidotas Švč. Trejybės sobore. Antrasis – kunigaikštis Jurijus Vytautaitis, miręs 1348 m. Skaitydami pasakojimus apie Daumantą įsitikinsime, kad kunigaikštis prieš karo žygį ateidavo į Švč. Trejybės soborą pasimelsti.

Bet mūsų istorijai svarbiausia, kad

Pskovo metraščių tyrinėjimuose ne vieną kartą pažymima, jog pagrindinis darbas renkant rankraščiams medžiagą vyko būtent Trejybės soboro aplinkoje. Ir Pskovo pirmojo, ir Pskovo trečiojo metraščių straipsniuose iš XV a. pradžios yra daugybė liudijimų, kad jų sudarytojas buvo artimai susijęs su Trejybės soboru.[3]

Kas jis buvo?

Neaišku. Bet galime aiškiai pasakyti, kad jis buvo arba lietuvių kilmės žmogus, gerai žinojęs ankstesnio Daumanto gyvenimo Lietuvoje smulkmenas, arba šiaip nežinomas raštininkas, kurio dispozicijoje atsirado ankstesnieji metraštiniai tekstai apie Daumanto lietuviškąją praeitį.

Abiem atvejais turime būti dėkingi Pskovo pirmojo ir trečiojo metraščio sudarytojams, kadangi čia mes, galimas dalykas, turime progą atgauti žinias, kurios dingo su minėtaisiais išplėštais lapais.

Bent jau taip pasielgė rusų literatūros istorikai, mėgindami restauruoti kanoninį „Pasakojimo apie Daumantą“ tekstą, kurį ir publikuoja, kaip minėjome, senosios rusų literatūros chrestomatijose bei mokykliniuose skaitiniuose.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.07.14


[1]     Žr.: http://www.vostlit.info/Texts/Dokumenty/Russ/XIII/1260-1280/Gramoty_otn_Novgoroda_knjaz/321-340 /331.htm

[2]     C.А. Тараканова. Древний Псков. М-Л., 1946; cit. pagal:http://www.pskovcity.ru/his_1946.htm

[3]     В.И.Охотникова. Повесть о Довманте. 1985, p. 155.


Prisijunkite prie diskusijos