Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XIII )


Print

17. Paradoksalios žinios apie Mindaugo ir kitų Lietuvos valdovų graikiškąjį krikštą

Be abejo, Gustinsko vienuolyne surašyta 1670-ųjų vasarą „kronika“, sudaryta vyriausiojo vienuolio igumeno paliepimu, kupina keisčiausiai persipynusios chronologijos duomenų. Vietomis skaitant kyla dievobaimingas įtarimas, jog kronikos sudarytojas „nuolankusis raštininkas hierovienuolis dėmesio nevertas Michailas Pavlovičius Losickis“ (Prakalba į skaitytoją; op. cit., p. 30) žinojo gero vyno skonį, tačiau, antra vertus, nėra abejonės, kad jo dispozicijoje buvo nemaža vertingų ir net retų dokumentų bei nuorašų.

O svarbiausia, baltarusių autorius puikiai išmanė praeities liudijimų ir jų pažinimo svarbą, nes, jo šventu įsitikinimu, jei praeities

neaprašytumei ir pasauliui neparodytumei, tuojau pat kartu su kūnu be jokio ženklo viskas būtų palaidojama žemėje, ir žmonės tarsi tamsoje gyvendami nežinotų, kas praėjusiais amžiais dėjosi (ibidem).

Taigi aš nelinkęs menkinti Gustinsko sąvado ar vaizduoti, kad jo iš viso nėra ir nebuvo. Daug ką galima ignoruoti, kas nepritampa prie vieno ar kito istoriografo koncepcijos, o Michailo Losickio žinutė apie Mindaugo krikštą Rytų apeigomis 1246 m. vasarą iš tikrųjų gali apversti aukštyn kojom ar bent išmušti iš vėžių ne vieną darnią Lietuvos istorikų versiją apie gražų ir išmintingą Mindaugo kelią į krikštą pagal Romos bažnyčios katalikiškas apeigas.

Greičiau atkreipčiau dėmesį į „telegrafišką“ sąvado stilių, kai viename sakinyje sujungiamos skirtingų metų žinutės. Juk visas M. Losickio sakinys apie Mindaugo krikštą atrodo kaip kelis dešimt­mečius aprėpiantis pranešimas: 1246 m.

vasarą didysis lietuvių kunigaikštis Mindaugas priėmė krikščionių tikėjimą iš Rytų su daugeliu savo bajorų; priminsiu, kad jo sūnus Vaišvilkas priėmė vienuolio įžadus, apie jo žygius bus pasakyta žemiau, o Mindaugo dukterį išleis už Švarno Danililovičiaus“.

Taigi viename sakinyje įvairūs gramatiniai laikai ir įvairių (1246, 1255 ir 1254) metų įvykiai suverti tam, kad patvirtintų vieną idėją – Mindaugo ir jo vaikų ryšį su Rytų bažnyčia.

Reikia pasakyti, kad viduramžių metraštininkai, lygiai kaip ir šių laikų istoriografai, dažnai mėgdavo nutylėti jiems nemalonius ar nepatogius faktus, tačiau beveik niekados neišdrįsdavo jų išsigalvoti ir nerašydavo „nebūtų dalykų“ puikiai suvokdami, kaip matėme, savo darbo su Dievo pagalba svarbą ir šventą paskirtį.

Manyčiau, kad ir Mindaugo 1246 m. krikštas pagal Graikų bažnyčios apeigas turėjo būti kažkokio realaus pranešimo atgarsis iš senesniųjų nuorašų, kuriuose dažniausiai nebūdavo nurodomi įvykių metai ir konkrečios datos.

Viena iš tokio atgarsio versijų galėjo būti ir Mindaugo jaunystės ar brandesnio amžiaus mokslai, vadovaujant kokiam nors rusinų ortodoksui vienuoliui. Mokytis, kaip sakoma, niekados ne vėlu, ir kas gi dabar galėtų paneigti, kad toks talentingas, ryžtingas ir įžvalgus žmogus kaip Mindaugas nenorėjo susipažinti su skaitymo ir rašymo menu, kuriuo domėjosi garsiausių aplinkinių lietuvių kunigaikščių vaikai ir anūkai.

Galbūt jis ta proga ir pateko į krikščionių ortodoksų sąrašus?

Juk Mindaugo laikais, kaip minėjome, svarstydami Mindaugo tėvo bendraamžio Živibundo šeimos atvejį, tokia praktika jau galėjo būti įprasta. O ir vėliau, manyčiau, ji plito ir populiarėjo: kitaip mes neturėtume tiek daug žinučių iš rusinų metraščių, kad daugybė didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Živibundo, Mindaugo, Traidenio, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Mindaugo sūnų ir dukterų buvo „tikri krikščionys“ arba priėmė krikštą Graikų bažnyčios apeigomis.

Vien slavių vergių žindyvių ir net graikų ortodoksiją priėmusių rusinių žmonų įtaka ir meile Viešpačiui Dievui vargu ar galėsime paaiškinti visus tuos gausius XIII a. ir XIV a. atvejus, kai kunigaikščių vaikai „priimdavo“ iš Rytų bažnyčios krikštą netgi ne kažkur toli nukariautose Rusios žemėse, o pačioje Lietuvoje ir jos sostinėje Vilniuje.

Manyčiau, kad lietuvių kunigaikščiai jau XIII a. pradžioje sėkmingai įsijungė į Kijevo Rusioje seniai, nuo krikščionybės priėmimo (988 m.) laikų, diegtą ne tik suaugusiųjų pagonių katechizacijos sistemą, bet ir vaikų katechizacijos bei rašto mokymo tinklą, kuris ilgainiui ir labai natūraliai išsiskleidė Kijevo Rusioje gausiais vienuolynais.

Nemanau, kad man čia reikėtų dėstyti Kijevo Rusios daugiaamžę patirtį krikščioniško švietimo, katechizacijos ir rašto mokymo srityje. Be abejo, gal kam nors iš mano skaitytojų, nenorinčių skirtis su kataliko širdžiai maloniais mitais apie „tamsius laukinius stačiatikius schizmatikus“, tūnančius gūdžiuose Rytuose šalia „tamsios laukinės“ pagonių Lietuvos, pasirodys, kad rašau grynas nesąmones.

Tačiau, deja, šiuo atveju tikrai neturiu jokios galimybės ir, atrodo, nejaučiu būtinybės dėstyti, kas seniai yra išdėstyta daugiatomiuose ne tik rusų, bet ir Vakarų specialistų veikaluose apie krikščionišką švietimą ir rašto mokymą Kijevo Rusioje nuo pat IX a. pabaigos.

Kiek toji ortodoksiškos krikščionijos evangeliško švietimo ir rašto mokymo sistema palietė pagoniškąją Lietuvą – atskirų studijų objektas, bet mums negalima išleisti jo iš akių mėginant suvokti seniausiosios lietuvių literatūros istoriją.

18. Viduramžių vienuolynai kaip kultūros centrai

Vaišvilko fenomenas Lietuvos istorijoje galbūt ir liktų politinės sensacijos ar skandalo lyg­menyje: savo noru kunigaikštis įstoja į vienuolyną ir atsižada aukščiausios pasaulietinės valdžios, dėl kurios įnirtingai varžosi ir savi, ir kaimyniniai kunigaikščiai…

Tačiau greta visų matomo politinio paradokso mįslės Vaišvilkas paliko mums daug sudėtingesnę mįslę, kurios neįmanoma paaiškinti vien religiniais pasišventusio vienuolio nusiteikimais, esą bodėjosi pasaulietiniu gyvenimu, atsidėjo asketinei dievoieškai, siekė dvasinės atsiskyrėlio santarvės su savimi ir Dievu.

Viso to, kaip matysime „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenime“ iš tikrųjų būta, tačiau Vaišvilko gyvenimo faktai liudija, kad jis anaiptol nebuvo nuoseklus vienuolijos idealo sekėjas, o bent keli legendiniai jo sugrįžimai į pasaulietinio gyvenimo verpetus rodo nusižengus vienuolynų įstatams.

Vaišvilkas tarsi neklauso garsiojo Rytų atsiskyrėlio teologo ir filosofo Jono Klimako (gr. Ἰωάννης Κλίμακος; lot. Ioannus Climacus; apie 575–649) įspėjimo kiekvienam dievobaimingajam krikščioniui, pasiryžusiam artėti prie Dievo, tai yra – lipančiajam „kopėčiomis“:

Saugokis, saugokis, kad dėl tavo prisirišimo prie numylėtų giminaičių viskas tavyje neliktų tarsi vandenų paskandinta ir kad tu pats nepražūtum mielaširdystės potvynyje. Nepasiduok nei gimdytojų, nei draugų ašarų akivaizdoje, nes ir pačiam tuomet teks amžinai raudoti. Kai giminaičiai tave apsups tarsi bitės, arba, geriau pasakius, kaip vapsvos, apraudodami tave, tuomet tuojau pat nukreipk savo dvasios akis į savo mirtį ir į savo paties darbus, kad galėtum vieną liūdesį atremti kitu liūdesiu.[1]

Būčiau linkęs manyti, kad nuolatinis vienuolio Vaišvilko sugrįžimas į pasaulietinį ir politinį Lietuvos gyvenimą iš tiesų buvo jo giliai išgyvenama vidinė drama, ir jos atbalsį girdime viename „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ variante, kuriame išsaugota Vaišvilko malda, gavus žinią apie tėvo nužudymą.

Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į kitą Vaišvilko fenomeno aspektą, kuris paprastai išleidžiamas iš akių arba suvokiamas tik istorinio fakto lygmenyje, atseit, Vaišvilkas įkūrė vienuolyną, tradiciškai siejamą su Laurušavo vienuolynu, ir tiek.

Tuo tarpu, įsižiūrint į XIII a. Lietuvos valstybės situaciją, reikia aiškiai pasakyti, kad Vaišvilkas įkūrė Mindaugo Lietuvos teritorijoje sakralinės kultūros ir raštijos centrą, kokie viduramžiais veikė tiek Rytų, tiek Vakarų vienuolynuose.

Vienuolynas, kaip žinome, nėra tik bendrabučio pastatas. Gal todėl jis ir traukė Vaišvilką?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.04.09


[1]  Mano cit. ir versta iš rusų k. pagal: лествица или скрижали духовные преподобного отца нашего иоан­на игумена Синайской горы; http://www.wco.ru/biblio/books/ioannl1/Main.htm


Prisijunkite prie diskusijos