Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXII )


Print

36. Klajojantis viduramžių literatūros siužetas XIII a. Lietuvoje

Įsižiūrėkime į dvi Laurušavo evangelijos miniatiūras. 38-ame lapo atvarte matome keistą piešinį: medyje tūno jaunikaitis, čia pat senolis ir vienaragis, o 50-ame lape vaizduojami karalius, vienuolis ir trimituojantys angelai.

Evangelijose tokių siužetų, atrodo, nėra. Specialistai nustatė, kad pirmasis piešinys iliustruoja viduramžiais labai populiarų alegorinį pasakojimą apie vienaragį, o pats alegorinis pasakojimas tėra epizodas iš didžiulio kūrinio „Barlamas ir Josafatas“, kuris įvairiuose Rytų bei Vakarų kraštuose buvo įgavęs apysakos ir net romano pavidalus bei apimtis.

Europiečiams mįslingą pavadinimą aptarsime vėliau, o pirmiausia prisiminkime patį pasakojimą apie vienaragį XIII a. lietuviams prieinamoje verstinėje senovės slavų literatūroje.

Tie, kas gyvena prie daiktų prisirišę, užsiėmę savo rūpesčiais ir malonumais, prilipę prie dabarties džiaugsmų, …panašūs į žmogų, bėgantį nuo įsiutusio vienaragio: nepajėgdamas klausytis žvėries riaumojimo ir siaubingo maurojimo, žmogus bėgo kiek įkabindamas, idant nepakliūtų anam į nasrus. O kadangi bėgo galvotrūkčiais, įkrito į didelę duobę. Bet krisdamas ištiesė rankas ir įsikibo į medį, o kybodamas dar įsirėmė kojomis į atšakas, ir pasijuto saugus ramybėje. Bet žvilgtelėjęs žemyn pamatė dvi peles, vieną baltą, o kitą juodą, kurios be perstojo graužė šaknį to medžio, už kurio laikėsi žmogus, ir jau buvo bebaigiančios pagraužti visą medį. Pažvelgęs į duobės dugną žmogus išvydo siaubingą slibiną, alsuojantį liepsnomis, grėsmingai spoksantį ir žiojantį nasrus, pasirengusį praryti kybantį žmogų. Pažvelgęs į atšakas, į kurias rėmėsi kojomis, išvydo keturias gyvačių galvas, išlindusias iš sienos, į kurią rėmėsi. Žvilgtelėjęs į viršų pamatė, kad iš medžio šakų lėtai varva medus. Ir tuomet nustojo žmogus galvoti apie jį supančius pavojus: užmiršo apie vienaragį prie duobės krašto, nirštantį ir tykantį jį suėsti; nebegalvojo apie piktąjį slibiną apačioje pasirengus pražiotais nasrais jį praryti; apie beveik griūnantį medį, kurio nusitvėręs laikėsi; užmiršo, kad kojomis remiasi į slidžią ir klastingą atramą, – užmiršo visus tuos didžiulius pavojus, ir užsimiršęs ėmė gardžiuotis tuo varvančiu aitriu medumi.

Tai panašu į tuos žmones, kurie pasidavė šio gyvenimo apžavams. Visą teisybę apie susigundžiusius žemiškuoju pasauliu žmones išaiškinsiu tau tiesiai, išdėstysiu visą panašumo prasmę. Kadangi vienaragis – tai atvaizdas mirties, amžinai persekiojančios Adomo giminę ir galiausiai ją suėdančios. Duobė – tai visas pasaulis, pilnas didžių ir mirtinų spąstų. Medis, kurį be perstojo graužia dvi pelės, – tai kelias, kuriuo einame, nes, kol žmogus gyvas, jo gyvenimo kelias trumpėja ir nyksta su kiekviena balta diena ir kiekviena juoda naktimi, ir šaknies nutrūkimas vis labiau artėja. O keturios gyvačių galvos – tai nuodėmingos ir nepastovios stichijos, iš kurių susideda žmogaus kūnas; jeigu jos išsiderina ir susigrumia tarpusavyje, tuomet suyra žmogaus kūnas. O liepsnomis alsuojantis negailestingas slibinas vaizduoja baisias pragaro įsčias, žiojinčias praryti tuos, kas pasirenka šios dienos gyvenimo malonumus vietoje būsimojo gyvenimo gėrybių. O medaus lašas vaizduoja šio pasaulio saldybę, nuo kurios apsąla šio pasaulio mylėtojai ir nustoja rūpintis savo išsigelbėjimu…[1]

Čia turime viduramžiais būdingą ir populiarų apologą (gr. apologos – pasakojimas, apysaka), tiksliau – pamokantį pasakojimą, savotišką prozinę pasakėčią, kurios veikėjai – žmonės ir gyvūnai – simbolizuoja būties galias bei prasmes.

Laurušavo evangelijos dailininkas, pasirinkęs persekiojančio vienaragio siužetą savo miniatiūrai, turėjo būti susipažinęs su vienokiu ar kitokiu apysakos „Barlamas ir Josafatas“ variantu. Sakau „vienokiu ar kitokiu“, kadangi net senąja slavų kalba buvo ne vienas vertimas su įvairiais intarpais ir priedais.

Po ilgų tyrimų mokslininkams pavyko nustatyti apytikrę apysakos vertimų sklaidą po visą viduramžių pasaulį – tiek pagonišką, tiek krikščionišką, tiek islamišką. Tai, ko gero, populiariausia viduramžių apysaka, kurios maždaug 140 variantų buvo išversta į daugiau nei 30 kalbų.

Vaizdingu Vilniuje gimusio Ignatijaus Kračkovskio (Игнáтий Юлиáнович Крачкóвский, 1883–1951), garsaus arabistikos žinovo, carinio ir sovietinio akademiko, arabų literatūros ir Korano vertėjo į rusų kalbą, teigimu, apysakos siužetas, užgimęs senovės Indijoje,

tarsi sniego kamuolys nuo kalnų viršūnės ritosi iš Indijos į vakarus, palaipsniui didėdamas ir keisdamas pavidalą […]. Nė vienos versijos originalo kalba neišliko – galima tik spėlioti, kokia kalba buvo surašytas – gal klasikine senovės Indijos kalba sanskritu, gal šventąja Ceilono budizmo „pali“ kalba, o gal kokia vietine liaudies šnekta. Ir pirmieji jos žingsniai už Indijos ribų mums nežinomi. Senovės rankraščių radiniai Vidurinės Azijos smėlynuose atvėrė mums manicheistų [persų pranašo Mani, arba Maneso (216–273) pasekėjų]knygas, tarp jų – lapą su epizodu iš „Barlamo ir Josafato“… Šiek tiek tvirtesnį pamatą po kojomis tyrėjai gauna tik VI–VII a., kuomet siužetas literatūriškai apdorojamas Irane, valdant Sasanidams, ir užrašomas pechlevų kalba arba vidurine persų kalba, svarbiausiąja anų laikų Irano literatūrine kalba. Apysaka pechlevų kalba pasirodė, regis, Irano klestėjimo laikais, valdant Chosrojui Anuširvanui (531–579), kai ypač sustiprėjo dvasinių vertybių mainai su kaimyninėmis tautomis ir šalimis. Iš Indijos tuo metu atkeliavo garsusis pasaulinės literatūros epas „Kalila ir Dimna“, buvo sukurtas pamatas didžiajam pasakų rinkiniui „1000 ir viena naktis“; iš Vakarų į tuometinį Iraną bėgo [nuo krikščionių] paskutinieji neoplatonikai, ieškoję čia prieglobsčio sau ir savo idėjoms.[2]

Maždaug tuo pačiu metu pasirodė arabiškoji apysakos versija, kuri suvaidino didžiulį vaidmenį tolimesnėje apysakos sklaidoje. Akademiko žodžiais tariant,

kaip senovės Irane literatūros sužydėjimo metas sutapo su Chosrojaus Anuširvano epocha, taip arabų valstybėje kalifate tokį patį vaidmenį suvaidino pirmųjų Abasidų epocha (VIII–IX a.), kai Bagdadas tapo sostine beveik toje pačioje kultūrinėje zonoje, kur anksčiau klestėjo dvasinis Sasanidų imperijos gyvenimas. Dabar vėl čia regime lygiai tokį kultūros Renesansą kaip prieš porą šimtmečių, regime tą patį karštligišką troškimą ir siekį įsisavinti kitų kraštų išmintį bei literatūrą, sutinkame, pagaliau, tą pačią margą kultūros veikėjų bendruomenę, kur draugiškai petys petin triūsia musulmonai, krikščionys, žydai [judėjai]ir pagonys iš Mesopotamijos, pagarsėjusios savo astronomais…

I. Kračkovskio teigimu, būtent arabiškuoju tekstu rėmėsi Palestinoje sukurta graikiškoji apysakos versija, kurios sudarytoju ilgą laiką per nesusipratimą buvo laikomas Bizantijos filosofas ir rašytojas Joanas (Jonas) iš Damasko (apie 675–758), gyvenęs gerokai anksčiau. Savo ruožtu „nuo graikiškosios redakcijos atsišakojo – greta lotyniškos versijos ir krikščionių arabų redakcijos, su kuria susijusi Abisinijos etiopiškoji, – gausingi slavų ir Vakarų Europos vertimai“ (ibidem).

Vakarų slavai, tarkim, lenkai apysaką vertė iš lotynų kalbos, tad „Barlamas ir Josafatas“ pasiekė Lenkiją tik XVI a.[3] Visų seniausias lenkiškas jos variantas žinomas iš „kariaujančio krikščionio“ jėzuito Petro Skargos (Piotr Skarga, tikr. Piotr Powęski, 1536–1612) parašyto, jėzuitų provinciolo liepimu, biografijų rinkinio „Šventųjų gyvenimai“ (Żywoty świętych, 1579). Rinkinys neretai vadinamas pirmuoju stambiu Lenkijos ir Lietuvos hagiografiniu paminklu, bet ir vėliau pirmasis Vilniaus universiteto rektorius (nuo 1579 m. iki 1584 m.) P. Skarga yra naudojęs „Barlamo ir Josafato“ epizodus, tarp jų ir vienaragio apologą, savo veikaluose „Mielaširdingųjų brolių skaitymai“ (Czytańia bractwa miłosierdzia, 1588) ir „Atsitiktiniai pamokslai“ (Kazania przygodne, 1595).

Pasak lenkų tyrėjų, pasakojimas apie Barlamą ir Josafatą buvo pritaikytas ir jėzuitų jaunimo akademiniuose vaidinimuose, pagal šį siužetą kuriant „didaktinius, moralizuojančius, agitacinius scenos reginius, vaizduojančius sparčią ir pergalingą Romos katalikybės plėtrą pasaulyje“, vadinasi – ir Indijoje [4].

Taigi matome, kad populiarioji viduramžių apysaka „Barlamas ir Josafatas“ Lietuvoje buvo žinoma ir kultūriškai skleidžiama gerais trimis šimtmečiais anksčiau negu katalikiškoje Lenkijoje.

Kodėl?

Tarp daugelio kultūrinės raidos ir literatūrinės kūrybos skirtybių viduramžių Lietuvoje ir kaimyninėje Lenkijoje šiuo atveju tenka išskirti ypatingą XIII a. kultūrinės reformos vykdytojo Mindaugo Lietuvoje pirmojo lietuvio vienuolio Vaišvilko vaidmenį.

37. Lietuviškasis Budos gyvenimo įsikūnijimas – biografinė lygiagretė

Keista ir nuostabu, tačiau dvi Laurušavo evangelijos miniatiūros tarsi betarpiškai siejasi su Lietuvos karaliaus vyriausiojo sūnaus Vaišvilko likimu.

Keista, nes abu netradiciniai miniatiūrų siužetai turėjo priminti XIV a. pradžios Lietuvos skaitytojams tolimosios Indijos karaliaus sūnaus lemtį, o nuostabu, kad Indijos karalaičio Josafato likimą beveik iš esmės atkartoja Lietuvos karalaičio Vaišvilko likimas. Dar įdomiau, kad Josafato likime legenda atkartojo ne kieno kito, o paties Budos likimą.

Kalbininkai senokai nustatė, jog Josafato vardas yra ilgokos kalbinės transformacijos padarinys. Štai toji vardo kaitos grandis: sanskritiškas vardas Bodhisattvapersų tekstuose VI–VII a. pavirto į Bodisav, o iš Bodisavatsirado VIII a. arabų tekstuose Budhasafir Yudasaf, kuris vienoje pirmųjų gruziniškos apysakos versijų jau pavirto Iodasaph, o pastarasis vardas graikų vertimuose buvo užrašytas vėl savaip – Ioasaph, kol pavirto lotynišku Iosaphat arba Josaphat, lenkiškuoju (P. Skargos tekstuose) Jozafat ir t. t.

Taigi vardo kalbinė kaita leidžia mums atsakyti į esminį klausimą, kas gi tas pradinis sanskrito Bodhisattva. Pagal budizmo koncepciją – tai žmogus, kuris prabudo ir pasiekė nušvitimą (sanskr. Bodhi – nušvitimas, atbudimas ir sattva– švarumas, tyrumas, esmė).O budizmo religijos pradininkas, kaip žinome, buvo Indijos Šakjų giminės karaliaus sūnus Sidharta Gautama (Siddhārtha Gautama, apie 563–483 m. pr. Kr.), tai yra gimęs gerą pusę tūkstančio metų prieš krikščionybės pradininką Jėzų Kristų.

Sidharto Gautamos gyvenimas yra žinomas iš daugybės legendų, poemų ir kitokių šaltinių, bet viduramžių „Barlamo ir Josafato“ variantai susiję tiktai su pradiniu Sidharto Gautamos Budos gyvenimo laikotarpiu. Prisiminę vieną populiariausių sanskrito kūrinių apie Budos gyvenimą – I a. sukurtą Ašvagoso poemą „Buddha-carita-kāvya“, kurią sudaro septyniolika skyrių, turėsime pripažinti, jog tiktai pirmų penkių skyrių siužetas buvo panaudotas viduramžių pasakojimuose apie Josafatą.

Akivaizdu, kad viduramžių vienuolius patraukė pradinis Gautamo gyvenimo tarpsnis, kai pasakojama apie karaliaus šeimoje gimusį nuostabų berniuką, kuris patirs dvasinį Atbudimą (sanskr. Buddha – atbudęs, praregėjęs, nušvitęs) ir atsisakys žemiškųjų gėrybių, tarp jų – karaliaus sosto, pasirinks asketo gyvenimą ir pradės skelbti naujo tikėjimo Įstatymą.

Ašvagoso poemoje su būdingu visai povedinei (po Rigvedos ciklo, apie X a. pr. Kr.) sanskrito literatūrai, įgavusiai mūsų eroje aristokratinės literatūros statusą, poetiniu puošnumu pasakojama, kaip iškart po berniuko gimimo jo tėvus aplankė aiškiaregys asketas Asita ir apžiūrėjęs kūdikį pranešė, kad šiuo nauju gimimu begalinėje gimimų virtinėje pasaulį išvydo kūdikis, kuris

žino sunkiai pasiekiamą paslaptį, žino būdą nutraukti gimimų virtinę.

Palikęs savo karalystę, abejingas visiems žemiškiems dalykams ir savo atkakliausiomis pastangomis pasiekęs aukščiausiąją tiesą jis po to švies tarsi pažinimo saulė, idant sunaikintų iliuzijos tamsybę šiame pasaulyje.

Jis išgelbės žinojimo laivu vargingąją gyvastį, nuolat beviltiškai atgimstančią gyvastį, iš vargų vandenyno, kuris nuolat taško ligas tarsi putas, mėto žmogų ant bangų iki senatvės ir atskuba su bauginančiu mirties potvyniu.

Troškulį kenčiantis gyvųjų padarų pasaulis gers iš jo Įstatymo gyvos versmės, nušvisdamas nuo išminties tėkmės, srūvančios tarp tvirtų dorovės taisyklių krantų, skendėdamas palaimingai darnioje savistaboje, pasisotinęs religiniais įžadais tarsi rausvosiomis žąsimis.

Jis paskelbs ir nurodys išsilaisvinimo kelią tiems, kas kenčia nuo ilgesio, ir tiems, kas susipainiojo jausmų dalykuose, kas pasiklydo pasaulietinės egzistencijos girių takuose tarsi keliautojai, pametę savo kelią“ [5] (pirmoji knyga, 73–77 šlokos [6]).

Be abejo, indų poetai, aprašę Gautamos gyvenimą ir kelią į Nušvitimą, naujuoju Įstatymu vadino Budos mokymą, kuris netrukus paplito po Indiją, Kiniją, Japoniją ir šiuo metu apima įvairias budizmo atšakas, jungiančias XXI a. maždaug 500 milijonų žmonių visame pasaulyje (pagal tikinčiųjų skaičių budizmas – penktoji gyva religija po krikščionybės, islamo, hinduizmo ir kinų daoizmo bei konfucianizmo).

Tuo tarpu pasakojimų apie Josafatą autoriai, atkartodami karaliaus sūnaus gyvenimą iki išėjimo iš tėvo karalystės, patį atbudimą ir praregėjimą toliau susiejo ne su Gautamos sukurtu naujuoju tikėjimu – budizmu, o su paprasčiausiu Josafato perėjimu į krikščionybę, atsisakant senųjų Indijos dievų.

Mums įdomu pažymėti, kad abu senovinio siužeto variantai – ir budistinis, ir krikščioniškasis – tarsi vienodai atsikartoja karaliaus Mindaugo vyriausiojo sūnaus Vaišvilko biografijoje. Lygiai taip kaip būsimasis Buda – princas Gautama, ir lygiai taip pat kaip karalaitis Josafatas lietuvių karaliaus sūnus Vaišvilkas vieną dieną nusprendžia palikti tėvo dvarą, atsisako jam priklausančios karalystės ir pasirenka religingo asketo gyvenimą bei savo atrastą naują tikėjimą.

Beveik neįtikėtini sutapimai, ir tuo pačiu – beveik neįtikėtinas keistuolio kunigaikščio Vaišvilko likimas, kuris daugeliui vėlesnių istorikų kėlė nemaža galvosūkių.

Unikalus Vaišvilko gyvenimo žygis, atliepiantis tiek princo Gautamos, tiek karalaičio Josafato atsisakymams turtų ir aukščiausios karaliaus valdžios, iki šiolei kai kuriems žmonėms atrodo neįtikėtinas.

Kodėl?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.05.05


[1]                           Mano versta iš senosios slavų kalbos pagal: КнигыВарлам. Изображение душеполезное из утреняя ефиопь­скыя страньі, глаголемыя индейскыя страны, въ святый град принесено Иоаномъ Мнихомъ и мужемъ честнымъ и добродѣтелнымъ сущаго от манастыря святого Савы. In: http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=2176

[2]                         И. Ю. Крачковский. Скитание одной легенды. In: Повесть о Варлааме и Иоасафе, царевиче индийском. Пер. с арабск. акад. В. Р. Розена под ред. и с введ. акад. И. Ю. Крачковского. М.-Л., 1947; mano versta ir cit. pagal: http://orient.rsl.ru/assets/files/food/text/2005/2005_2_21/2005_2_iosaaf_g.pdf

[3]                      Plačiau apie jėzuitų mokyklinius teatrus Lietuvoje ir Lenkijoje žr.: V. Zaborskaitė. Prie Lietuvos teatro ištakų. XVI–XVIII a. mokyklinis teatras. Vilnius: Mokslas, 1981; S. Windakiewicz. Teatr kolegiów jezuickich w Polsce. Kraków, 1922; J. Okoń. Dramat i teatr szkolny. Sceny jezuickie XVII wieku. Wrocław, 1970; Jezuicka scena religijna w Polsce XVII w., w: Dramat i teatr religijny w Polsce, red. I. Sławińska, W. Kaczmarek, Lublin, 1991. Taip pat žr. Eugenijos Ulčinaitės straipsnį „Mokyklinis jėzuitų teatras – politinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teatro dalis“ (in: Literatūra, 2004, nr. 46) su išsamia bibliografija.

[4]                           Daniel Kalinowski. Pradzieje buddyzmu w literaturze polskiej. Čia ir toliau mano versta ir cit. pagal: http://www.zwoje-scrolls.com/zwoje39/text23p.htm

[5]                        Mano versta iš angliškojo leidimo: The Buddha-Karita [Buddha-Carita] of Asvaghosha. Transl. from the Sanskrit by E. B. Cowell. Oxford: At the Clarendon Press, 1894, xiii, 208 S. (Buddhist Mahāyāna texts; part 1) (The Sacred Books of the East; 49); pagal: http://www.ancient-buddhist-texts.net/English-Texts/Buddhacarita/01-Book-I.htm

[6]                         Šloka – senovės indų sanskrito epinės eilėdaros metras (ritmo matas), kurį sudaro 32 skiemenys. Tai yra dvieilis po 16 skiemenų eilutėje, kurių kiekviena savo ruožtu susideda iš dviejų puseilučių po 8 skiemenis. Šlokomis parašyti didieji senovės ir viduramžių Indijos literatūros kūriniai, tarp jų ilgiausia pasaulio poema „Mahabharata“ (V a. pr. Kr.; galutinis variantas IV–V mūsų eros amž.; 110 tūkstančių šlokų), vienas iš pamatinių krišnaizmo šventųjų tekstų „Bhāgavata-Purāna“ (arba „Śrīmad Bhāgavatam“, arba tiesiog „Bhāgavatam“; apie 3100 m. pr. Kr.; 18 tūkstančių šlokų) ir jos trumpasis XVI a. perpasakojimas „Narajanijam“ („Nārāyaīyam“; 1034 šlokos), garsioji „Brahmos giesmė“ („Brahma Samhita“; apie 1300 m. pr. Kr.), pagal kurios kelias šlokas 1971 m. buvo sukurta ir atlikta Londone krišnaitų daina „Govinda“, įjungta kaip atskiras singlas į albumą „The Radha Krsna Temple“, ir daugelis kitų poezijos šedevrų ir šventųjų tekstų.


Prisijunkite prie diskusijos