Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus ( III )


Print

5. Lietuvos valstybės santykiai su Naugardu XIV–XVI amžiais

Pirmosios lietuvių emigracijos likimas nepaprastas tuo, kad lietuvius priglaudę Šiaurės Rusios miestai netrukus atsidūrė sustiprėjusios Lietuvos valstybės interesų akiratyje, o tarpais buvo ir tiesiogiai nuo jos priklausomi.

Kitaip tariant, lietuvių emigrantų palikuonys, ypačiai Pskove, kur jų buvo daugiausia, vėl atsidūrė Lietuvos valstybės valdomoje arba smarkiai veikiamoje teritorijoje.

Ir jie tam per daug nesipriešino. Priešingai, naudodamiesi večės teise, Pskovo gyventojai visą XIV a. kvietėsi kunigaikščiauti Pskovo žemėse Lietuvos valdovų atstovus.

Naugardo ir Pskovo santykiai su Lietuva, žinoma, buvo nevienodi. Pasak S. C. Rovelo, bene nuodugniausiai, po V. Pašutos, išnagrinėjusio pagoniškos Lietuvos imperijos santykius su Rusia 1295–1345 m., Naugarde

lietuvių įtaka buvo stipri, bet toli gražu ne imperinė. Naugardas pasisamdydavo pagonių apsaugą, jei kildavo grėsmė, bet niekada netapo pavaldus Lietuvai. […]Nuolatos besikeičiantį lietuvių–naugardiečių santykių pobūdį geriausiai iliustruoja 1323 m. ir 1326 m. sutartys. Pirmojoje sutartyje Vokiečių ordinas ir Naugardas susivienijo prieš Lietuvą ir Pskovą; ant­roji sutartis sutaikė pagonis ir 1223 metų sutarties sąjungininkus. Vykdydamas 1331 metais su arkivyskupu Vasilijum Kaleka pasirašytą sutartį Gediminas 1333 metais pasiuntė karines pajėgas apsaugoti Naugardo respublikos šiaurines sienas nuo švedų antpuolių grėsmės.[1]

Neleisdami Lietuvai valdyti paties Naugardo miestiečiai noriai kviesdavo lietuvius gynybai, skirdami jiems valdas Naugardo žemėse. Naugardo pirmojo metraščio sinodiniame sąvade tarp 1333 m. žinių pranešama, kad

Dievas paveikė lietuvių kunigaikščio Narimanto, pakrikštyto Glebu, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnaus, širdį ir atsiuntė į Naugardą, norėdamas nusilenkti šventajai Sofijai; ir pasiuntė naugardiečiai pas jį Grigorijų ir Aleksandrą, ir pakvietė jį pas save; ir atvyko į Naugardą, norėdamas nusilenkti, spalio mėnesį; ir priėmė jį garbingai, ir bučiavo kryžių didžiajam Naugardui visi iki vieno; ir davė Ladogą, ir Orechovą, ir Korelską, ir Korelos žemę, ir pusę Koporės jam valdyti ir jo vaikam.

Kruopščiai apžvelgęs rusų metraščių žinias apie Lietuvą, tarp jų ir pacituotą, lietuvių istorikas Romas Batūra pastebėjo, jog šitoks

metraštininko draugiškumas Lietuvai paaiškintinas, matyt, tuo, kad Naugardas, priėmęs Narimantą, išsivadavo nuo mokesčių ir priklausomumo Aukso ordai[2], totorių valstybei.

6. Lietuvių emigrantų palikuonys Naugarde ir Pskove

Vytauto laikais Lietuvos įtaka Naugardui ir Pskovui taip pat nebuvo pastovi, nors nesantaikos su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste debesys jau telkėsi. Įtampą sumažino Vytauto dukters Sofijos ir Maskvos kunigaikščio Vasilijaus, Dmitrijaus Donskiečio sūnaus, sužieduotuvės (1385) ir vestuvės (1391).

Vienas psichologiškai įžvalgiausių ir ideologiškai nepriklausomų[3] ukrainiečių bei rusų istorikų Nikolajus Kostomarovas (ukr. Микóла Івáнович Костомáров; rus. Николáй Ивáнович Костомáров; 1817–1885), nuolat persekiotas carinės rusų valdžios, pažymėjo, kad Vasilijus Dmitrijevičius (1385–1425), vedęs Vytauto dukterį Sofiją (1371–1453),

visą savo kunigaikščiavimo laiką privalėjo palaikyti giminystės ryšius ir tuo pačiu metu atidžiai saugotis uošvio sumanymų. Maskvos kunigaikštis elgėsi labai atsargiai, kiek įmanoma nusileisdamas uošviui, bet saugojo nuo jo Rusią ir save.[…]Kuomet Vytautas per daug aiškiai parodė ketinimą paimti savo valdžion Pskovą ir Naugardą, didysis Maskvos kunigaikštis atvirai ėmė ginkluotis, ir viskas vos nesibaigė karu, bet 1407 metais jiedu sudarė taiką, pagal kurią Ugros upė atskyrė lietuvių ir Maskvos valdas […]. Uošvis pergyveno žentą, ir palikuonio Vasilijaus II (1415–1462) mažametystės metais ginčas dėl pirmenybės Rusioje kurį laiką pasisuko Lietuvos naudai. Pati Maskva, valdoma mažamečio kunigaikščio [faktiškai – regentės motinos Mask­vos didžiosios kunigaikštienės Sofijos –A. B.], atsidūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžioje; bent jau taip situaciją įžvelgė Vytautas ir rašė vokiečiams, kad Sofija kartu su sūnumi ir visa Maskvos didžiąja kunigaikštyste atsidavė jo globai ir apsaugai.349

Lietuvos valdovai ne vien ginklu, bet ir dinastinėmis vedybomis mėgino įsitvirtinti Rusioje, ypač Maskvos konkurentės Tverės žemėse. Gediminas 1320 m. buvo ištekinęs savo dukterį Mariją už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus Michailovičiaus (chano pakviestas ir nužudytas totorių ordoje 1326 m.), o Algirdas 1348 m. vedė Dmitrijaus brolio kunigaikščio Aleksandro Michailovičiaus dukterį Ulijoną, būsimąją Jogailos motiną.

Patį Aleksandrą Michailovičių, XIV a. ketvirtame dešimtmetyje kartu su Gediminu valdžiusį Pskovą, 1339 m. iškvietė chanas ir nužudė kartu su sūnumi Fiodoru totorių ordoje – abiem nukirsdintos galvos, o kūnai sukapoti dalimis. Rusios bažnyčia juos paskelbė šventaisiais kankiniais.

Tuos dalykus verta prisiminti, jei norime suvokti gilumines Maskvos kunigaikštystės iškilimo priežastis ir atsparumą akistatoje su Šiaurės Rusios miestais ir Lietuva, kurios talkininkus chanai žiauriausiai persekiojo.

Bene tiksliausiai ir trumpiausiai situaciją nusakė didis rusų istorikas Nikolajus Karamzinas, apibendrindamas totorių chanų despotinės valdžios reikšmę žiauriai numaldant rusų kunigaikščių tarpusavio rietenas Maskvos naudai.

Galėjo praeiti, – rašė jis, – dar šimtmetis kunigaikščių tarpusavio vaidų: ir kuo jie galėtų baigtis? Galimas dalykas, mūsų tėvynės pražūtimi: Lietuva, Lenkija, Vengrija, Švedija galėtų ją pasidalyti, tuomet mes būtume praradę ir valstybinę būtį, ir Tikybą, kurios išgelbėjo Maskvos dėka. O Maskva už savo didybę yra skolinga chanams.[4]b

Po Vytauto mirties Lietuvos įtaka Rusiai ėmė po truputį mažėti, ir mums svarbu įsidėmėti, kad Naugardą ir Pskovą Maskvos didieji kunigaikščiai vis dažniau apkaltindavo prolietuviškomis nuotaikomis ir ketinimais „pasiduoti“ Lietuvai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.05.28


[1]     S. C. Rowell. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva.Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje,1295–1345). Vilnius, 2001, p. 91.

[2]     R. Batūra. Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą. Nuo Batu antplūdžio iki mūšio prie Mėlynųjų Vandenų. Vilnius: Mintis, 1975, p. 21–22.

[3]     N. Kostomarovo pažiūros nesutapo su XIX a. rusų istorikų ryškiai diferencijuotu dviejų tautybių – rusų (didžiarusių) ir mažarusių (ukrainiečių) atskyrimu, nors panslavizmo veikiamas jis pripažino jų bendrumą kalbų giminyste, viena valdovų dinastija ir viena Bažnyčia. Nepaisant pažiūrų evoliucijos liko visą gyvenimą ištikimas dviem credo: „Tegu nei didžiarusiai, nei lenkai nevadina savomis žemių, apgyvendintų mūsų tautos!“ ir „Nuoširdi istoriko meilė savo Tėvynei gali pasireikšti tik tvirtu ryšiu su tiesa.“

349  Н. И. Костомаров. Русская история в жизнеописаниях ее главнейших деятелей, sk. 13. Mano cit. ir versta pagal: http://www.spsl.nsc.ru/history/kostom/kostlec.htm

[4]b    Н. Карамзин. История государства Российского, t. 5, p. 49.


Prisijunkite prie diskusijos