Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( II )


Print

3. Aprioriniai literatūros istorikų siekiai – tautinių pozicijų disputas

Pradėkim nuo „Pasakojimo apie Daumantą“.

Kol kas niekas, mano manymu, nėra nuveikęs daugiau, tyrinėdamas šį kūrinį, už senosios rusų literatūros specialistę V. Ochotnikovą, paskelbusią daug mokslinių straipsnių ir stambią studiją „Povest o Dovmante“. Kurį laiką netgi maniau, jog

man nėra reikalo leistis į metraštinių tekstų apie Daumantą aiškinimus, kadangi ir čia pirmiausia rusų tyrinėtojai yra kalnus nuvertę. Išsamiausias šiuo atžvilgiu darbas yra V. Ochot­nikovos speciali studija apie metraštinį Daumantą (1985), sukėlęs man, su dėkingumu prisipažinsiu, ne vieną idėją, apmąstant seniausiosios lietuvių literatūros koncepciją. Žodžiu, nėr ko vaizduoti, kad ari ten, kur kitų puikiai išarta.[1]

Bet niekad nevėlu pamąstyti, vardan ko kitų arta.

Rašydama monografiją profesionali viduramžių literatūros tyrėja nuo pat pradžių nusakė ankstesnių tyrinėtojų iškeltus teiginius, bet aiškiai nurodė daugybę jų nepaliestų problemų arba neatsakytų klausimų ir tiesiai šviesiai konstatavo, kad Daumanto gyvenimo aprašymų istorijoje daugelis dalykų liko neaišku: kodėl pasaulietinė sakmė (skazanije) apie Daumantą pasirodė XIV a., o jos bažnytinė redakcija (Pskovo II metraštyje) tik XV a. pabaigoje? Kuo galima paaiškinti pavėluotą išplėstinės pasaulietinės sakmės apie Daumantą sudarymą XVI a.? [2]

Panašių neatsakytų klausimų tyrėja nurodo beveik visoje jos aptartoje Daumanto bibliografijoje. Jos teigimu,

trumpai apžvelgus tyrinėjimus, vienaip ar kitaip liečiančius „Pasakojimą apie Daumantą“, matyti, jog daugelis klausimų, susijusių su jo teksto istorija, lieka problemiški. Hipotetiškas pirmosios „Pasakojimo…“ redakcijos datavimas, turime keletą skirtingų nuomonių apie jo redakcijų Pskovo metraščiuose tarpusavio santykius ir apie priežastis, kurios sukėlė skirtybes. Iki šiolei neištyrinėtos vėlesniosios „Pasakojimo…“ redakcijos, jų šaltiniai, politinės tendencijos ir meninės ypatybės, beveik visiškai netyrinėta "Pasakojimo…" teksto istorija kituose bendrarusiškuose metraščiuose.

Ir štai mokslininkės nubrėžta užduotis sau pačiai:

Tik išsprendus šiuos klausimus galima sudaryti visą literatūrinės „Pasakojimo apie Daumantą“ istorijos vaizdą ir suderinti ją su bendrarusišku literatūriniu procesu, įjungti „Pasakojimą apie Daumantą“ į senosios rusų literatūros istoriją. Toks yra šios studijos uždavinys (op. cit., p. 8).

Mano tikslas priešingas: įtraukti kelias akivaizdžiai prolietuviškas „Pasakojimo apie Daumantą“ redakcijas į seniausiosios lietuvių literatūros istoriją. Tam, be abejo, reikia svarių tekstologinių ir literatūrologinių argumentų.

Ir, mano manymu, jie yra, nors nė vienas rusų tyrinėtojas nemėgino jais remtis, dažniausiai a priori praleisdavo nepasvarstęs ir, žinoma, neplėtodamas. Ir tai suprantama – jų išankstinis tikslas toks pat kaip studijos autorės: įtraukti „Pasakojimą…“ į senosios rusų literatūros istoriją.

Deja, tenka pripažinti: rusų senosios literatūros istorikai įtikino tiek rusus, tiek kitataučius (tarp jų ir lietuvius), kad „Pasakojimas apie Daumantą“ priklauso rusų literatūros istorijai.

Nesitikiu, kad galutinai atkariausiu „Pasakojimą apie Daumantą“ lietuvių literatūros istorijai, bet metas pradėti prolietuviškų „Pasakojimo apie Daumantą“ redakcijų ATSIKARIAVIMĄ iš jas seniai ir mielai priglaudusių rusų literatūrologų.

Metas, nes anuomet (1985 m.) galbūt ir V. Ochotnikova, ir kiti rusų mediavistai literatūrologai ne viską, ką galvojo, galėjo viešai pasakyti ar parašyti, o ir kvestionuoti didžiosios rusų literatūros kanonus niekas viešai nedrįso arba nenorėjo, nes… kas gi nori dėti galvą ant kaladės akademinio mokslo imperijoje?

O šiandien, tikiuosi, literatūrologinio ATKARIAVIMO procedūra – ne retorinis epitetų ir ideologinių kaltinimų karas, o mokslinis disputas, remiant oponentą prie sienos argumentais ir klausimais.

4. „Pasakojimas apie Daumantą“ – skirtingų tekstų įvairovė

Nuo pat pradžių reikia pasakyti, kad „Pasakojimas apie Daumantą“ nėra vienas vienintelis tekstas, dėl kurio priklausomybės rusų arba lietuvių literatūrai čia dabar reikėtų diskutuoti ar polemizuoti.

Egzistuoja net keliolika „Pasakojimo apie Daumantą“ redakcijų, darytų įvairiais laikais (nuo XIV a. pradžios iki XVI a. pabaigos) ir nevienodu tikslu. Be to, nuo XV a. vidurio „Pasakojimas apie Daumantą“ išeina iš Pskovo bei Naugardo arealo, paplinta kitų Rusios miestų metraščiuose ir įsilieja

į bendrarusiškų Maskvos metraščių šeimą (vadinamieji Sinodo, Nikanorovo, Vologodsko–Permės, 1479 m. sąvado, Nikonovo ir kt. metraščiai). Šiuose metraščiuose Daumanto hagiografija nėra vientisas savarankiškas kūrinys kaip Pskovo metraščiuose, bet išskaidyta pagal metus ir perskirta pranešimais apie kitus tų metų įvykius.[3]

Reikia žinoti, kad išskaidymo fragmentai neretai yra stambūs ir būtent juose galima rasti įdomių teksto ištraukų, kurių nebeaptinkame net Pskovo redakcijų nuorašuose. Šia prasme tyrinėtojo laukia didžiulis darbas, nes, pasak V. Ochotnikovos,

rusų XV–XVI a. metraščių tyrimas rodo, kad „Pasakojimo apie Daumantą“ fragmentai įėjo į beveik visų to meto metraštinių sąvadų sudėtį(ibidem, p. 95).

Ypač svarbu, kad XX a. pradžioje rusų slavistas, bažnytinės istorijos daktaras (1916 m.) Nikolajus Serebrianskis (Николай Ильич Серебрянский, 1872–1940), kurio mokslinę veiklą smarkiai pristabdė netrukus prasidėję bolševikiniai persekiojimai, savarankiškai atrado ir dar iki revoliucijos paskelbė nemetraštinius „Pasakojimo apie Daumantą“ tekstus, kurie dabar vadinami Viduriniąja (XVI a. pabaiga) ir Išplėstine (dar vėlesne) „Pasakojimo…“ redakcijomis.

Taigi iškyla klausimas – kuris tekstas iš daugelio yra tikriausias ar geriausias? Klausimas pagrįstas, bet atsakymas kiekvieną kartą priklauso nuo tyrėjo politinių simpatijų, tikslų ir skonio.

Juk „Pasakojimo apie Daumantą“ redakcijų ir nuorašų variantų nemaža, o jų įvairovė kaip tik ir atsirado dėl naujų redaktorių ir teksto trumpintojų arba, priešingai, – plėtotojų skirtingų politinių įsitikinimų ir kūrybinių sumanymų. Įvairūs tyrinėtojai seniai pastebėjo ir išskyrė nevienodų „Pasakojimo apie Daumantą“ redakcijų skirtingas nuotaikas ir patosą: vieni tekstai, pavyzdžiui, antinaugardiški, kiti – promaskvietiški, treti – antimaskvietiški, dar kiti – prolietuviški ir pan.

Šimtmečiais perrašinėto ir ideologiškai redaguoto „Pasakojimo apie Daumantą“ nuorašuose, be abejo, netiesiogiai, bet vis dėlto atsispindi visa toji politinė ir geopolitinė Pskovo ir pskoviečių padėtis, kurią mes bendrais žodžiais nusakėme, kalbėdami apie Lietuvos valdovų santykius su Naugardu, Pskovu ir Maskva.

Politinėmis Daumanto kulto manipuliacijomis specialiai domėjęsis istorikas S. C. Rovelas teigia, kad,

nepaisydamas nepavykusio bandymo paimti savo žinion Pskovo vyskupystę, Gediminas toliau palaikė Naugardo „jaunesnįjį brolį“ [taip buvo vadinamas Pskovas – A. B.],remdamas Aleksandrą Michailovičių ir vietinį šv. Daumanto kultą. Daumantas buvo lietuvių kilmės kunigaikštis, įgyvendinęs gyventojų norus atsiskirti nuo Naugardo; Gediminas tuo naudojosi stengdamasis paveikti Pskovo politinį gyvenimą.

Nors S. C. Rovelo tekstuose jaučiama šiokia tokia išankstinė antipatija „renegatui Daumantui“, atmiešta skeptiško požiūrio į religinius kultus, vis dėlto mokslininkas nenuslepia savo spėjimo, kad

Daumanto atminimą ar jo kultą, matyt, puoselėjo Pskovo kunigaikščiai, nes tikrasis liaudiškas stebukladario kultas susiformavo tik šešioliktojo šimtmečio pradžioje.[4]

Pastarasis teiginys, be abejo, netikslus, nes šventojo Daumanto kultas nuo pat pradžių buvo liaudiškas, puoselėjamas ne iš viršaus, ar ne tik iš viršaus, o karines Daumanto pergales jau XIII a. pskoviečiai suvokė kaip stebuklingą Dievo pagalbą Daumantui ir jo ginamam bei šlovinamam miestui.

Politinio istoriko akimis žiūrint religijų ir tikybų istorija gali atrodyti tik įrankis politiniams interesams siekti, tačiau būtent žmonių tikėjimai, atsispindintys religiniuose kultuose, neretai parklupdo ir sužlugdo valdovus su visais jų imperiniais sumanymais įsitvirtinti kitatikių žemėse.

Seniausiosios lietuvių literatūros istorikui svarbiausia yra atrasti ir išgryninti lietuviškos kilmės ar prolietuviškos dvasios tekstus apie Daumantą, suvokiant bei ryškinant ir jų istorinę kaitą ištisais šimtmečiais (XIII–XVIII).

Analogiškai, manau, atrinko savo senosios literatūros istorijoms bei chrestomatijoms rusų literatūrologai, ieškodami ir pasirinkdami prorusiškos ar promaskvietiškos dvasios tekstą apie Daumantą.

Akademiko Lichačiovo vadovaujamas mokslininkų kolektyvas, parengęs daugiatomį leidinį „Senosios rusų literatūros biblioteka“, apsisprendė pasirinkti Pskovo trečiajame metraštyje (pagal vadinamąjį Strojevo XV a. nuorašą Pogodino rinkinyje, nr. 1413) surašytą tekstą, įterptą tarp 6773 m. žinių.

Mano asmenine nuomone, rusų literatūrologų atrinktas, išverstas iš senosios slavų kalbos į dabartinę rusų kalbą ir šitaip pasklidęs po įvairius mokyklinius skaitinius bei interneto svetaines „Pasakojimo apie Daumantą“ tekstas nebūtų visų tinkamiausias senosios lietuvių literatūros chrestomatijai.

Galimas dalykas, kad Sovietų Sąjungos mokslininkų apsisprendimui nemenką vaidmenį suvaidino tradicinis, nuo pat bolševikinės 1917 m. revoliucijos tabu religinio ar bažnytinio pobūdžio literatūrai. Atsirinktas pasaulietiškiausias „Pasakojimo apie Daumantą“ variantas. Galbūt būta ir kitų priežasčių, tačiau tai – rusų literatūros istorikų rūpesčiai.

Tuo tarpu lietuvių literatūros istorikui, be abejo, atrodytų nekorektiška jas aiškintis, o ir nėra tam jokio reikalo – lietuvių literatūros istorikas tiesiog pasirenka iš kelių variantų jam ir jo rašomai seniausiosios lietuvių literatūros istorijai bei chrestomatijai, jo nuomone, tinkamiausius tekstus.

Rinkausi originaliausius, mano nuožiūra, kūrinius – tegul ir ne ištisai prolietuviškus (tokių negalėjo net teoriškai būti), betgi ne promaskvietiškos ar antilietuviškos redakcijos.

Be to, ypač svarbūs man atrodė sakralinės dvasios kupini viduramžių tekstai tiek apie Daumantą, tiek apie Vaišvilką ir Charitiną Lietuvaitę. Suprantama, kad jų nerasime plačiau aptartų ar paskelbtų nei Sovietų Sąjungoje rašytose seniausiosios rusų literatūros istorijose, nei vadovėliuose ar chrestomatijose.

Įdomu, beje, atkreipti dėmesį į, atrodytų, smulkią, bet reikšmingą detalę. Beveik visuose „Pasakojimo apie Daumantą“ nuorašuose Daumanto vardas akcentuojamas, nuosekliai ir atkakliai žymint kirtį pirmajame Daumanto vardo skiemenyje.

Perrašinėtojai, matyt, žymėjo kirtį tam, kad rusams neįprastas vardas išsaugotų tradicinę originalią lietuvišką tartį (Dóvmont) ir nebūtų klaidingai tariamas vokiška ar prancūziška maniera, kirčiuojant antrąjį skiemenį (Довмóнт).

Tuo tarpu rusų literatūrologų pasirinktame „Pasakojimo apie Daumantą“ nuoraše kirtis dažniausiai buvo pažymėtas virš antrojo skiemens (Довмóнт), nors du kartus pažymėtas ir ties pirmuoju skiemeniu pagal lietuvišką tartį. Smulkmena, bet…

Seniausiajai lietuvių literatūros istorijai svarbūs, mano manymu, du metraštinio pobūdžio, tai yra – metraščiuose pateikti tarp kitų pranešimų „Pasakojimai apie Daumantą“. Vienas – seniausias, vadinamas Prologiniu, skirtas bažnytinėms apeigoms, o kitas – pasaulietinis, ypatingas tuo, kad jo pradžia net keliuose metraščiuose kažkieno ryžtinga ranka išplėšta.

Be to, mano manymu, seniausiosios lietuvių literatūros istorijoje būtina aptarti, o chrestomatijoje pateikti abu nemetraštinius, tai yra – ne metraščiuose įterptus, o įvairiu metu sukurtus ir atskirai perrašinėtus kūrinius – „Sakmė apie Daumantą“ ir „Šventojo ištikimojo kunigaikščio Daumanto gyvenimas“.

Abu vėliau sukurti kūriniai atspindi chrestomatinę Daumantui skirtų literatūrinių tekstų evoliuciją, pasižymi stipria menine interpretacija, giliu krikščionybės pajutimu bei tikėjimu, graudulingai perpintu pusiau realiais, pusiau fantastiniais mėginimais prisiminti ir atkurti savo lietuviškąją praeitį.

Be šių kūrinių, manyčiau, mes niekados gerai nesuvoksime pirmosios lietuvių išeivijos dvasinio gyvenimo ir jos pastangų kūrybinių vizijų žodžiais atsispirti etninio išnykimo tragedijai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.06.30


[1]     A. Bučys. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 279.

[2]     В. И. Охотникова. Повесть о Довманте. Исследование и тексты. Академия наук СССР. Институт русской литературы (Пушкинский дом). Ленинград: Наука, 1985, p. 6.

[3]     В.И.Охотникова. Повесть о Довманте. Исследование и тексты. Академия наук СССР. Институт русской литературы (Пушкинский дом). Ленинград: Наука, 1985, p. 72.

[4]     S. C. Rowell. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 190; plačiau apie manipuliavimą Daumanto kultu žr.: S. C. Rowell. Between Lithuania and Rus: Dovmont-Timofey of Pskov, his life and cult. OSP, n. s., t. 25, 1992, p. 23–28, 30.


Prisijunkite prie diskusijos