Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XX )


Print

32. Laurušavo evangelijos likimas – interpretaciniai mitaI

Viskas stoja į savo vietas, kai sužinome ir pripažįstame, kad Vaišvilko įkurtame vienuolyne veikė knygų perrašinėjimo skriptoriumas.

Pripažinimas, be abejo, neatsiras savaime. Juo labiau kad didžiarusiška ilgaamžė valstybinio mokslo tradicija neskatino ieškoti kultūros židinių su savais vienuolynų skriptoriumais nei mažarusių, nei baltarusių, nei lietuvių istorinėse teritorijose.

Analogiškos pozicijos iki šiolei neretai laikosi ir lenkų mokslininkai, iš anksto atmesdami net mintį apie kultūros židinių egzistavimą ir originalią kūrybinę skriptoriumų veiklą XIII a. Lietuvos valdomose teritorijose.

Atgavus valstybinę nepriklausomybę ukrainiečių ir baltarusių istorikai, pirmiausia – kultūros ir literatūros istorikai, atkakliai griauna senuosius šovinistinius Rusijos imperijos ir Lenkijos karalystės mitus praeities ir dabarties istoriografijoje. Pačioje Ukrainoje ir už jos ribų (daugiausia JAV ir Didžiojoje Britanijoje) aktyviai veikiančiuose Ukrainos kultūros studijų centruose vyksta intensyvus senosios ukrainiečių kultūros tyrimo ir publikavimo darbas, dalykiškai paneigiantis senus ir naujus šovinistinius mitus.

Gal net būtų tiksliau kalbėti ne apie sąmoningai kažkada sukurtus ar mūsų laikais kuriamus mitus, o tiesiog apie giliai įsišaknijusią į lenkų istoriografiją tradicinę nuostatą, kurią ukrainiečių istorikai taikliai pavadino „pasaulio pabaigos“ už rytinių Lenkijos sienų koncepcija. Analizuodamas vieną naujesnių lenkų menotyrininkų veikalą apie Laurušavo evangeliją ukrainiečių istorikas menotyrininkas V. Aleksandrovičius (Володимир Александрович) teigiamai įvertino Malgožatos Smorang-Rožickos (Małgorzata Smorąg Różycka) monografiją už subtilią komparatyvistinę Laurušavo evangelijos iliustracinių miniatiūrų ir kodekso ikonografinės programos analizę, tačiau ir tą kartą atkreipė dėmesį į senąją lenkų istoriografijos ir kultūros istorijos ydą.

Pasak ukrainiečių specia­listo, „daugelyje teksto vietų prasikiša tradicinis, būdingas daugumai lenkų tyrėjų, analizuojančių religinio Rytų krikščioniškojo meno tradiciją, nusiteikimas, esą už rytinio Lenkijos „rubežiaus“ – „pasaulio pabaiga“, o su tuo nusiteikimu susijusi sąmoninga ar pasąmoninga savo nuosavos kultūrinės tradicijos kitoniškumo manifestacija.

Tokia pozicija nebūtų savaime blogybė, jeigu ji automatiškai neuždėtų neišvengiamų apribojimų moksliniam vieno ar kito autoriaus požiūriui, suteikdama jo pastangoms „žygio į nepažįstamą teritoriją“ atspalvį. Iš esmės M. Smorang-Rožicka išvengia šitos, anaiptol neretos netgi naujausioje lenkų literatūroje, perspektyvos. Nurodyto reiškinio recidyvai jos monografijoje nedažni ir liečia dažniausiai antrojo plano dalykus.

Gal vienintelę esmingiausią jo apraišką demonstruoja gerai žinomas iš lenkų literatūros „vieningos nepažįstamos Rusijos“ už rytinės Lenkijos sienos pripažinimas ir tuo pačiu tęsinys rusiškojo, neseniai, beje, atnaujinto mito, kuomet į istorines teritorijas, vienu metu įėjusias į Rusijos imperijos sudėtį (nors toks požiūris gana netikėtas lenkų autorei) žiūrima iš XVIII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikos teritorijos ir pirmiausia – jos kontekste“[1].

Iš to kyla rimtų paklaidų painiojant, pavyzdžiui, vardus (atsiranda vyskupas Ignacy vietoje Joano), ir „visa tai rodo nepakankamai organišką įsigilinimą į gyvą istorinį epochos kontekstą bei tiriamo objekto aplinką ir lemia požiūrį į paminklą iš šalies, iš kitoniškos tradicijos pozicijų“. Dėl to net naujausiuose tyrimuose išlieka nusenę teiginiai, pavyzdžiui, interpretuojant Laurušavo evangelijos viršelio atvaizdą, siejamą su vienuolyno įkūrėju Vaišvilku.

Ukrainiečių menotyrininkas kritiškai įvertina lenkų autorės „visiškai nepagrįstai pakartotą galimybę identifikuoti šventąjį karį, atvaizduotą viršelio plokštėje, su šventuoju Dimitrijum. Solunietis kankinys visados vaizduojamas kaip jaunas bebarzdis karys, tuo tarpu plokštėje – vyresnis žmogus, vidutinio amžiaus, trumpa garbiniuota barzda, panašesnė į šventojo Teodoro (Tirono?) portretuose matomą“ (ibidem, p. 725).

Tačiau svarbiausia, kad tinkamai neįsigilinus į tiriamo objekto aplinką suvaržomas pats tyrimas. Kaip pabrėžia ukrainiečių menotyrininkas, naujos lenkiškos monografijos autorė

vis dėlto ne iki galo skyrė reikiamo dėmesio unikaliam Laurušavo kodekso iliustracijų charakteriui. Miniatiūrinės iliustracijos turi ne tik analogų Kijevo knyginės kultūros tradicijoje, bet tuo pačiu metu yra pakankamai retas reiškinys visame Rytų krikščioniškojo meno akiratyje. Tokia išvada logiškai seka iš autorės atlikto tyrimo ir pavienių įžvalgų, tad negalima neapgailestauti, kad svarbi išvada nerado jai priklausančios vietos knygos puslapiuose ir tokiu būdu netapo dar vienu įtikinamu argumentu deramai apibūdinant tą kultūrinę ir istorinę aplinką, kurioje tiriamas paminklas buvo sukurtas (ibidem).

Ne mažiau svarbus ir mums įsidėmėtinas priekaištas, kurį daro ukrainiečių mokslininkas lenkų menotyrininkei, susijęs su naujos ukrainiečių istoriografijos ir šaltiniotyros nepakankamu pažinimu. Jo nuomone, neatleistina, kad neatkreiptas dėmesys į naują J. Zapasko straipsnį, kuriame pirmą kartą iškeliama kunigaikščio Vladimiro Vasilkovičiaus skriptoriumo problema (ibidem).

Nuo savęs pridurkime, kad ir Lietuvoje pirmą kartą mano iškelta kunigaikščio Vaišvilko vienuolyne veikusio skriptoriumo problema net pačių lietuvių toliau nebuvo svarstoma. Lietuvos istoriografijoje ir kultūrologijoje vyrauja ilgaamžės rusifikacijos ir polonizacijos įtvirtintas dogmatinis įsitikinimas, esą senosios Lietuvos teritorijoje iš viso iki XV a. nebuvo ir negalėjo būti kultūros židinių su savais skriptoriumais.

Lietuviai čia, be abejo, lieka kitataučių istorikų ir jų istoriografinių koncepcijų nelaisvėje, kurią sąlygoja ir kultūrinės, ir tikybinės vėlesniųjų laikų Lietuvos tradicijos. V. Aleksandrovičiaus įsitikinimu, toks apriorinis skepticizmas vėlgi susijęs su lenkų mokslininkų ribotu požiūriu į Rytus, tik retkarčiais pažvelgiant, o dažniausiai – visai

išleidžiant iš akių bizantiškojo paveldo fondą ir apsiribojant rusiškais pavyzdžiais, kas dar kartą akivaizdžiai parodo anaiptol ne vieną kartą pasireiškusį lenkų tyrėjų įprotį „rodyti vėzdu į Maskvos pusę“. O klausimo apie galimas [Laurušavo evangelijos]miniatiūrų sąsajas su Haličo-Voluinės ikonų paveldu M. Smorang-Rožicka išvis nekėlė (ibidem, p. 727).

Kodėl mes neturėtume likti abejingi Laurušavo evangelijos istorijai ir šiuolaikiniams jos tyrimams? Tik todėl, kad Laurušavo evangelijos istorija bene ryškiausiai pademonstruoja imperinės prigimties mitografines pretenzijas į vietinį senovės Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos paveldą. Skandalinga, bet faktas, kad XXI a. ukrainiečių istorikas turi priminti lenkų istorikams, jog Haličo žemės į Lenkijos karalystės sudėtį įėjo tik XIV a. viduryje, tačiau, nepaisant to, ne vienas ankstesnis Haličo-Voluinės meno paminklas atkakliai „daromas lenkišku“.

Tarp jų pagrindinę vietą užima prabangiai iliustruota pergamentinė Laurušavo vienuolyno prie Naugarduko evangelija, kurią vienuoliai vėliau atidavė A. Čartoriskiui ir kuri dabar saugoma Krokuvos nacionaliniame muziejuje“ (ibidem, p. 273).

Tačiau mums šiuo atveju svarbu ne dabartinės paminklų saugojimo vietos, o jų kilmės vietos ir autorystės problemos.

33. Laurušavo evangelija – Lietuvos viduramžių kultūros liudytoja

Norėdami pažengti minėtų problemų svarstymuose bent kiek toliau už tradicines dogmas, privalome suvokti, jog kartais turime reikalo ne su atsitiktinėmis ar vienkartinėmis paklaidomis dėl Lietuvos ir jos kultūros istorijos nepažinimo mūsų kaimyniniuose kraštuose. Dažniausiai tenka tarptautiniu mastu susidurti su įsišaknijusiu išankstiniu „teoriniu“ įsitikinimu ne tik polonistinėje, rusiškoje, bet ir anglosaksiškoje literatūroje, esą senovės Lietuvoje, tuo pačiu jos valdytose Ukrainoje ir Baltarusijoje, iš viso nebuvo ir iš principo negalėjo būti tokių kultūros žindinių, kuriuose galėtų būti sukurti aukščiausio lygio viduramžių literatūros bei meno paminklai, tarp jų – Laurušavo vienuolyno evangelija.

Šiuolaikinis ukrainiečių menotyrininkas lvovietis V. Aleksandrovičius kaip apriorinės ignorancijos pavyzdžius pateikia tiesiog anekdotinius lenko menotyrinko R. Gžendzielo (R. Grzędziela) teiginius, esą Karpatų regione ikonos pasirodė tiktai praėjus 100–150 metų po to, kai Karpatai įėjo į Lenkijos sudėtį (op. cit., p. 727). Anekdotinis paradoksas kyla iš to, kad lenkų tyrėjai, siekdami pasisavinti Rytų kaimynų kultūrinį paveldą, mėgina neigti net istorinės chronologijos duomenis. Neretai jie grindžia teiginius įvairiomis neva istorinėmis priežastimis, tarp jų ir „anuometiniais karais, neleidusiais sukurti pastovių meno kūrimo dirbtuvių Haličo, Voluinės, Vladimiro arba Chelmo vienuolynuose, taigi, kai turime reikalo su ankstyvųjų viduramžių paminklais, greičiausiai turime reikalo su balkaniškos kilmės importu“.

Taip stengiasi paneigti vietinės kūrybos galimybes minėtų vienuolynų dirbtuvėse bei skriptoriumuose lenkų menotyrininkas Voldemaras Deluga (Waldemar Deluga) savo veikale daug pasakančiu pavadinimu „Cerkvių tapyba ir grafika senojoje Žečpospolitoje“ (Malarstwo i grafika cerkievna w dawnej Rzeczpospolitej, Gdansk, 2000).

Bet pačių lietuvių dėmesio laukiantis paradoksas yra toks, kad, atkakliai ir karštai kalbėdami apie rusų bei lenkų mokslininkams būdingą etninę savimylą bei kurtumą kaimyninių kultūros židinių žodžiui ir naujausiam įdirbiui, patys ukrainiečių, baltarusių, rusų ir lietuvių istorikai bei kultūrologai lieka kurti ir net priešiški vietiniams savo kaimynų atradimams.

Vos tik M. Smorang-Rožicka pajudina Laurušavo evangelijos sąsają su Lietuvos kunigaikščiu Vaišvilku, ukrainiečių menotyrininkas skuba paprieštarauti. Taip, sutinka V. Aleksandrovičius,

Haličo-Voluinės tekste išdėstyti kunigaikščio Vaišvilko, Mindaugo sūnaus, biografijos faktai verčia pripažinti galimą [Laurušavo evangelijos] kodekso ryšį su jo asmeniu, tačiau toks požiūris nepagrindžiamas prieinamų faktų visuma, o todėl nepriimtinas (ibidem, p. 728).

Gaila, kad istorikas neužsiminė, kokia „faktų visuma“ jam buvo prieinama…

Iš visos mūsų apžvelgtos Laurušavo evangelijos tyrimo bei vertinimo istorijos galime ir privalome pasidaryti vieną aiškią išvadą: visiems mūsų kaimynams, puoselėjantiems savo krašto didybę, lygiai kaip mūsų pačių skeptikams, puoselėjantiems lietuviško krašto menkybę, niekados gyvenime neužteks „prieinamų faktų visumos“, kuri juos priverstų atsisakyti širdžiai mielų dogmų ir mazochistinių kompleksų…

Taip, niekas šiuo atveju mums „neatiduos“ kunigaikščio Vaišvilko įsteigtame Laurušavo vienuolyne sukurtos nuostabios Evangelijos. Lenkai ir toliau ją vadins Abiejų Tautų Respublikos kultūros paminklu, o sąžiningesni ukrainiečiai, geriausiu atveju, kaip mano cituotas menotyrininkas, mielai kartos, kad Laurušavo evangelijos „unikalaus kodekso kilmės paslaptis taip ir liko neatspėta, mat mokslas dabartiniame savo etape dar nepriartėjo prie tikslaus ir konkretaus tokio pobūdžio pamink­lų apmąstymo“ ir t. t.

Ką galime mes patys padaryti?

Labai daug. Reikia tik atsisveikinti su romantine iliuzija, jog kokie nors kaimynai už mus padarys lietuvių kultūros tyrimo bei garsinimo darbus. Esu jau rašęs ir lieku įsitikinęs, kad patarėjai „iš šalies“ tik rečiausiais atvejais sugebės peržengti per save ir išvengti etnocentristinės savo tautos siekių ir iliuzijų galios. Kita vertus, jų skepticizmas mums tik į naudą. Patarėjams „iš šalies“ neretai daug geriau matyti kaimyninės tautos ar „tautelės“ vieta ant moderniai nuspalvinto geopolitinio ir kultūrinio Žemės rutulio maketo.

Tačiau specialistai „iš šalies“ visados turi mažiau šansų prieš „vietinius specialistus“, jei žinovus vertinsim pagal specialias žinias, tai yra – pagal pažinimą „iš vidaus“, o ne vien tik pagal abstrakčias teorines mokslo schemas („turėtų būti taip, o ne kitaip“). Ypač kai „mokslas“ priklauso prie „humanitarinių mokslų“, kurių net garsiausi mūsų humanitarai Algirdas Julius Greimas ir Vytautas Kavolis nemėgdavo vadinti mokslais tiesiogine prasme.

Tuo nenoriu pasakyti, kad amžiais liksime vieniši senosios lietuvių kultūros restauravimo ir naujosios garsinimo žygyje. Mano paties patirtis mėginant restauruoti seniausios XIII a. lietuvių literatūros paveldą dažniau rėmėsi kaimynų slavų, o ne pačių lietuvių įdirbiu. Kaimynų slavų mokslinį įdirbį ne kartą primenu, naudoju ir šioje knygoje.

Pirmojo lietuvių vienuolyno skriptoriumo istoriją šiandien taip pat galime paremti autoritetingų slavistikos specialistų nuomonėmis. Mokslinėje literatūroje vis dažniau išreiškiamas senosios slavų literatūros žinovų įsitikinimas dėl akivaizdžios Vaišvilko įkurto vienuolyno kultūrinės veiklos.

Rusijos mokslų akademijos Slavotyros institute dirbantis filologijos daktaras Jurijus Labyncevas (Лабынцев Юрий Андреевич, g. 1948) specializuojasi baltarusių ir senosios slavų literatūros bei knygos istorijos srityje, kurią organiškai įjungia į tarptautinę kultūrinių Vakarų šalių ir rusų, ukrainiečių bei baltarusių ryšių istoriją. Jo mokslinių interesų laukas aprėpia daugelį etniškai ginčijamų reiškinių, ir būtent poliparadigminis problemų matymas leidžia mokslininkui išvengti ir šovinistinių, ir antišovinistinių kraštutinumų.

J. Labyncevas neabejoja, kad

su Laurušavo vienuolynu glaudžiai susijęs įžymiojo lietuvių kunigaikščio Voišelko (Vaišvilko), Mindaugo sūnaus, likimas, o ir kitų Lietuvos aukštuomenės atstovų. Kaip teigia žinomas rusų cerkvės istorikas metropolitas Makarijus, „Voišelgas rūpinosi jos [Lietuvos – J. A.]krikščioniškuoju švietimu ir tuo tikslu kvietėsi iš Naugardo ir Pskovo dvasininkus, mokančius lietuviškai. Apie Laurušavo vienuolyną, kaip grynai lietuvių pravoslaviškos kultūros centrą, teikė žinių ir lotyniškai rašytos kronikos, dažnai besiremdamos senais, šiandien mums nežinomais manuskriptais, rašytais bažnytine slavų kalba [žr., pvz., A. W. Kojalowicz. Miscellanea rerum ad Statum Ecclesiasticum in Magno Lituaniae Ducatu… Vilnae, 1650, p. 8, 36]“.

Senosios slavų kultūros ir knygos specialistui nekyla jokių abejonių, kad Laurušavo evangelija yra lietuvių kūrinys.

Geras pavyzdys, – rašo mokslininkas, – kiriliškais rašmenimis rašytų knygų, kurios buvo ne tiktai lietuvių skaitomos, gerbiamos, bet ir pačių lietuvių kuriamos, yra pergamentinė Laurušavo evangelija, parašyta Laurušavo vienuolyne ne vėliau XIV a. pradžios. Jos puslapiuose yra išlikęs donacinis kunigaikščio Mykolo Gediminaičio (Koriat, Karijotas) 1329 m. įrašas ir vėlesnis didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Algirdaičio (Koribut, Kaributas) įrašas: „Се аз великы князь Дмитрий Олгирдович…“ Tyrėjai iki šios dienos mėgina traktuoti šį rankraštį ryšyje su kunigaikščio Vaišvilko likimu, tarp kita ko – interpretuodami rankraščio miniatiūras, kai kuriose mato savotišką „idealaus valdovo–vienuolio atvaizdą“.[2]

Surinktų istorinių duomenų bei šiuolaikinio mokslo liudijimų apie Vaišvilko įkurto vienuolyno skriptoriumo veiklą turime nemažai ir jų sankaupas galime dar labiau didinti, bet ir šiuo metu sukauptų faktų jau yra pakankamai paskelbta, jog galėtume kartu su J. Labyncevu teigti:

Kad ir kaip būtų, neginčijama viena – šis [Laurušavo evangelijos]rankraštis, labiau nei bet koks kitas, gali būti siejamas būtent su lietuviškąja kirilinės literatūros tradicija, kurią ne taip paprasta išskirti iš bendros Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kiriliškosios raštijos. Čia mes turime knyginio paveldo paminklą, bendrą ir rytslaviams valstybės gyventojams, ir pravoslavams lietuviams (ibidem).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.04.27


[1]                           Володимир Александрович. Smorąg Rózycka, Malgorzata. Ewangeliarz Lawryszewski. Krakow, 1999, p. 158, il. In: Украïнский археографiчний щорiчник. Нова серiя. Випуск 8/9, том 11/12. Нацiональна академiя наук Украïни. Археографiчна комисiя. Iнститут Украïнскоï археографiï та джерелознавства iм. М. С. Грушевского. Киïв- Нью Йорк, 2004, p. 724.

[2]                           Ю. А. Лабынцев. Литовская кирилловская письменность XIII–XV вв. и „Катехизис“ М. Мажвидаса. Senosios raštijos ir tautosakos sąveika: Kultūrinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes patirtis. Vilnius, 1998, p. 180; žr. taip pat:  Ю. А. Лабынцев. Литовская кирилловская письменность XIII–XV вв. в контексте кирилло-мефодиевской традиции Великого княжества Литовского. Studia Russica, t. XVII. Budapest, 1999, p. 49–53.


Prisijunkite prie diskusijos