VI. Romos Katalikybė ir Baltijos kraštų pagonybė: konflikto inercija


Print

 

Gaila, bet kol kas Lietuvoje negirdime geranoriškų katalikiškos atgailos ženklų požiūryje į kryžiaus žygius prieš Baltijos kraštų pagonis ir į pačią pagonybę.

Priešingai – ne taip seniai Lietuvoje ir už jos ribų plačiai nuskambėjo Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio viešas protestas dėl Vilniaus Katedros aikštėje planuotų šventinių renginių, kurie, atseit, "nedera šioje visiems Lietuvos žmonėms brangioje vietoje, turinčioje ypatingą sakralinį statusą".

Ypatingą arkivyskupijos vadovų pasipiktinimą sukėlė planuojamas folkroko misterijos "Žaibo gėlės" vaidinimas greta Arkikatedros, kuris „jokiu būdu neleistinas, nes ši pagoniškų apeigų inscenizacija giliai įžeistų tikinčiųjų jausmus".

Kaip rašyta arkivyskupo laiške miesto merui ir Lietuvos valstybės vadovams, ši misterija, sprendžiant pagal scenarijų, turiniu esanti visiškai pagoniška, o vaidinime atnašaujamos aukos Perkūnui ir panašūs pagoniški ritualai, galintys giliai įžeisti tikinčiuosius, kaip ir pasigirstantys kai kurių naujųjų pagonių siūlymai atsiimti senuosius Katedros rūsius.

Netenka stebėtis, kad viešas kardinolo Audrio Juozo Bačkio laiškas tuoj pat susilaukė Lietuvos visuomenės atsako. Gana griežtai, atsižvelgdama į Lietuvos archeologų tyrinėjimus, reagavo baltų tikėjimo bendruomenė „Romuva“: „Katedros aikštė ir aplink ją esant teritorija – tai Šventaragio slėnis, dar vadinama Lietuvos širdimi. Garbingiausias laikotarpis – pagoniškasis, kai buvo kuriama ir stiprinama valstybė. Čia buvo sutelkti svarbiausieji tautos simboliai – Amžinoji Ugnis, Perkūno šventovė ir kt. Už tautos išlikimą turime būti dėkingi mūsų pagoniškiesiems protėviams. Kur ta pagarba šiandien? Katedros rūsiuose pagerbti tik krikščioniškieji valdovai. Jokios pagarbos pagonių atminimui. Šiandien iš kardinolo lūpų girdime tik panieką, ir jis kalba tarsi nelietuvis. Kodėl Lietuvos Širdis – Šventaragio slėnis turi būti mūsų didvyriškos praeities niekintojų rankose?".

Įsidėmėtina, kad kardinolo A.Bačkio viešas laiškas susilaukė ir šiuolaikinės jaunimo kultūros kūrėjų, naujai interpretuojančių Lietuvos pagonybės tradicijas, atsako. Internetinės svetainės Dangus.net  redakcijos nuomone, „nepakantus A.Bačkio ir kurijos pareiškimas įdomus keletu aspektų.

Pirmiausia stebina kone inkvizitoriškas kardinolo tonas kalbant apie pagonišką kultūrą. Tokia netolerancija kitatikiams berods nesuderinama su dabartine Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri skelbia sąžinės ir tikėjimo ar netikėjimo laisvę visiems piliečiams.

Be to, konfesijos galva demonstruoja aiškią nepagarbą tautos istorijai. Jis "užmiršo", kad pagonys teisių į dabartinę Katedros aikštės teritoriją turi daugiau, nei katalikai – nes būtent pastarieji XIV a. jėga sunaikino šioje vietoje stovėjusią centrinę baltų šventyklą. Tad pirmiausia įžeidžiantis tautą yra pačių katalikų buvimas šioje šventoje vietoje. Arkivyskupas, atrodo, nesusigaudo, kad gyvename nebe viduramžiais”.

Paradoksalu, tačiau aiškiai matome, kad net šis mano primintas, sakytum, atsitiktinis pasikeitimas XXI šimtmečio pradžioje nuomonėmis dėl „pagoniškų apeigų vaidinimo“ akivaizdžiai paliudija, jog gyva tautos atmintis (ne tik istorijos specialistų veikalai) saugo dvasinę praeities patirtį, tarsi nuo XIII amžiaus, kai buvo išnaikintos baltų šventyklos, praėjo ne 800 metų, o vienas kitas mėnuo!

Netgi emocinė nuoskauda dėl barbariško senovės pagonių šventovės sunaikinimo XIII amžiuje tokia gyva, kad abu atsakymai kardinolui A.J. Bačkiui liudija sunkiai tramdomą širdgėlą ir pasipiktinimą, nors aš ir nepacitavau „aštriausių“ teksto atkarpų.

Įdomiausia, kad XXI šimtmečio katalikų hierarcho ir pagonybės gerbėjų dialogas parodo, kad pagonių „centro“ („Lietuvos širdis“) Vilniuje gynėjai šiuo atveju priversti suvokti Romos katalikų „centrą“ ir jo interesus Lietuvoje kaip priešišką tautos sąmonei ir kultūrai jėgą.

Tačiau abu konfliktuojantys „centrai“ – „katalikiška Roma“ ir „pagoniškas Vilnius“ – šį kartą (XXI amžiuje) remiasi skirtingais nei „tolimoje istorinėje praeityje“ (XIII amžiuje) teisiniais argumentais. „Pagoniškas Vilnius“ primena savo pozicijos nepajudinamą teisinį pamatą – Lietuvos Respublikos Konstituciją, tuo tarpu „katalikiškoji Roma“ gali apeliuoti ir apeliuoja tik į emocijas („pagoniški ritualai gali giliai įžeisti tikinčiuosius”).

Kitaip sakant, abiejų „centrų” statusas Lietuvos teritorijoje per 800 metų kardinaliai pasikeitė. XIII amžiuje katalikai stengėsi „pasisavinti” Lietuvą kaip Romos popiežiaus bulėmis įteisintą Šv. Petro valdą, nors dar nenukariautą, o tik „nukariautiną”, tuo tarpu pagonys anuomet galėjo guostis tik tradicine viduramžių Europoje „barbarų teise” į savo žemes („čia gyveno nuo amžių mūsų tėvai ir tėvų tėvai”) ir, žinoma, skųstis Lietuvos valdovams dėl to, kad pagonių šventyklų naikinimas „giliai įžeidžia tikinčiuosius” pagoniškajame Vilniuje.

Dabar situacija „atvirkštinė”, tačiau konfliktas, kaip matom, išlikęs ir bet kuria proga gali išnirti į viešumą abipusiais kaltinimais dėl „užslėptų kėslų”. Katalikų kardinolui atrodo, kad „pagoniškų ritualų inscenizacija” įžeis tikinčiųjų jausmus, o pagonybės tradicijų gerbėjai įsitikinę, kad „A.Bačkio pareiškimas yra nedviprasmiškas įrodymas, jog katalikų hierarchai paniškai bijo atgimstančios dvasinės baltų kultūros. Ir tai įrodymas, jog baltų tikėjimas sparčiai stiprėja. Kad sugrįžta į tautos sąmonę intelektas, gilus savos kultūros supratimas ir jaunos minties šviesa. Taigi, tikėtina, kad visuomenė nesunkiai įžvelgs tokių marazmatiškų pareiškimų esmę ir klerikalų neapykanta turės atvirkštinį efektą”.

Laimė, mes iš tiesų gyvename XXI amžiuje ir būtent tuomet, kai katalikų “centre” Romoje buvo paskelbta II Vatikano sinodo programinė ataskaita ir ilgainiui įspūdingai, kaip matėme, išplėtota Tertio millennio adviente programa, orientuota į krikščionybės sklaidą ir svarbą trečiajame tūkstantmetyje.

Kitas dalykas, kad ir II Vatikano sinodo nutarimai, ir popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkoji veikla ir anksčiau, dar jam gyvam esant, ir dabar, jam apleidus mus, kėlė nemažą pasipriešinimą ir susierzinimą pačioje katalikijoje ir net aukščiausiuose katalikų Bažnyčios sluoksniuose.

Taigi naivu būtų tikėtis, kad II Vatikano sinodo nutarimai ir popiežiaus Jono Pauliaus II tradicija bei mokymai bus lengvai ir greitai įgyvendinami naujajame tūkstantmetyje. Tikėtina, kad naujasis popiežius Benediktas XIV, vadovavęs prieš išrenkant popiežiumi Šventajai tikėjimo doktrinos kongregacijai (naujasis ankstesnės Inkvizicijos pavadinimas), deramai stovės katalikų Bažnyčios dogmų sargyboje.

Tačiau ir jo pirmieji apaštališki dialogai su oficialiaisiais islamo atstovais parodė, jog Jono Pauliaus II išpranašautas „naujas istorijos skirsnis, įveikiant kliūtis, kurios vis dar perskiria žmones“, reikalauja išmintingos strategijos ir lanksčios taktikos, kad skirtingo tikėjimo žmonės nebūtų įžeisti ar be reikalo supriešinti.

Ne taip seniai (2006) lankydamasis Lenkijoje, Benediktas  XVI nusakė iškilusią šių dienų katalikams dilemą. Viena vertus, neretai mėginama „gėdingai nutylėti“ praeities istorines klaidas ir nuodėmes, o kita vertus, kaltė išpučiama. Abi pozicijos iškraipančios tikrąjį Katalikų Bažnyčios paveikslą.

Dilema aktuali ir dabarties Lietuvoje.

Betgi dar egzistuoja ir visos krikščionybės paveikslas, kuris neturėtų blėsti nei dėl istorinių katalikijos hierarchų klaidų nutylėjimo, nei dėl laikinų teologinių polemikų.

2009-ieji metai

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.

(Pabaiga)

2013.09.05


Prisijunkite prie diskusijos