Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( I )


Print

Kaip giliai skendėjo ir tebeskendi tautos atmintyje ir Lietuvos istoriografijos užmarštyje pirmojo lietuvių kunigaikščio vienuolio Vaišvilko ir pirmosios lietuvės krikščionių šventosios Charitinos Lietuvaitės vardai, taip dažnas ir lengvai prisimenamas ne tik Lietuvoje kunigaikščio Daumanto vardas.

Jei visus rimtesnius straipsnius apie Vaišvilką sudaro vos kelios publikacijos, o apie šv. Charitiną Lietuvaitę apskritai nieko neteko rasti Lietuvoje, tai įvairiakalbis sąrašas straipsnių ir straipsnelių apie šv. Daumantą Timotiejų užimtų čia ne vieną dešimtį puslapių.

Viena vertus, tai palengvina šio seniausiosios lietuvių literatūros istorijos poskyrio apie Daumantą rašymą – yra kuo pasiremti, nebūtina pradėti, kaip sakoma, nuo tuščio lapo ir pradinio žinučių rankiojimo iš santūrių istorinių šaltinių ir kitakalbių metraščių bei kronikų.

Kita vertus, būtent todėl lietuvių literatūros istoriko darbas tampa sunkesnis, sudėtingesnis ir atsakingesnis. Juk čia mes susiduriame su amžina viduramžių literatūros, rašytos universaliomis lotynų bei slavų kalbomis, problema ir nuolat iškylančiu klausimu: kokios tautos kultūrai ar literatūrai priklauso vienas ar kitas anoniminis tekstas?

1. Kultūros paveldo imperiniai užkariavimai ir atkariavimo būtinybė

Jau minėjau, kad šiuo metu, XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje, žlugus daugiatautei, bet prorusiškai SSRS imperijai, prasidėjo ir vis platesnį mastą įgauna istorinio buvusios imperijos paveldo pervertinimas.

Susidaro neįprasta padėtis, tarkim, senosios slavų literatūros tyrimų medžiagoje, kai tie patys kūriniai, pavyzdžiui, senieji metraščiai „Povest vremennych let“ ar daug sykių mūsų cituotas „Haličo-Voluinės metraštis“ bei kiti tekstai ir kūriniai, anksčiau tvirtai „prisegti“ prie rusų literatūros, dabar atsiranda ukrainiečių, baltarusių, bulgarų literatūrų istorijose ir chrestomatijose.

Imperinio mąstymo pasekėjai ironiškai vadina šiuos procesus „paveldo dalybomis“, siekdami išsaugoti, „restauruoti“ imperinę paveldo „vienovę“ ir jos pagrindu atgaivinti senas geopolitines iliuzijas bei pretenzijas vėl sukurti daugiatautę, bet prorusišką arba prolenkišką supervalstybę, kurioje nebus („nes nebuvo“) „smulkių“ tautinių valstybėlių su „smulkiomis“ tautinėmis kultūromis.

Imperinio apetito kankinami politikai, deja, sugeba primesti istorikams ir net kultūros kūrėjams iš principo absurdišką „nutautintos istorijos“ ir „nutautintos kultūros“ viziją, kuri atspindi, be abejo, tik giluminės istorijos ir originalios kultūros paviršines putas. Putos visiems pirmiausia matomos, bet geopolitikai niekados atvirai jų neįvardija.

Nors tą padaryti ne taip ir sunku. „Putos“ buvo ir yra nuolat kintantys, vis kitaip aktualizuojami geopolitiniai buvusių ar esamų imperijų (tarptautinių sąjungų, aljansų, „grupių“, „institutų“, „komisijų“, „klubų“ ir pan.) lozungai naivuoliams, o kultūroje, mene ir literatūroje – tarptautinės paklausos mados, kurių tikslas – patraukti pirkėjo akį, o vertė – vienkartinė pažintis su praeities didžiosios kultūros nuotrupomis per paslėptas „citatas“, linksmas klasikinių siužetų bei kompozicijų parodijas prozoje, tapyboje ar filmuose.

Ir iš tiesų – šitoks globalinės paklausos menas čia pat akyse subliukštų ir išnyktų kaip putos, jeigu jo kūrėjai, vienas su kitu lenktyniaudami, nuolat nenaudotų injekcijų vis didesnėmis dozėmis globaliam menui palaikyti, kai dozės šaltinis vienintelis – senovės tautų mitai, religija ir praeities didžioji literatūra.

Globalaus meno gamintojai ir patys, atrodo, nepretenduoja patekti į pasaulio kūrėjų gildiją, nors tik sąžiningesnieji atvirai vadina save remeikeriais (angl. remake – perdaryti), perdirbinėjančiais svetimus kūrinius.

Primesti seniausiai pasaulio arba viduramžių kultūrai, menui ir literatūrai globalinės ar imperinės vienovės iliuzinę išvaizdą taip pat nesunku išoriniame „putų lygmenyje“. Juo labiau kad visos tautinės literatūros iš pradžių reiškėsi atskirų imperijų teritorijose ir viena viešpataujančia kalba (lotynų, senąja slavų; arba vėliau – anglų, prancūzų, ispanų, jei kalbėsime apie ankstyvąsias Afrikos literatūras).

Tuomet užtenka vadovautis išoriniais tautinių kultūrų bei literatūrų „vienodumo“ kriterijais arba vientisa imperijos teritorija, ir štai jums – „vieninga imperijos literatūra“. Gražus tokios koncepcijos pavyzdys – neseniai, 2011 metais, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista knyga „Senosios Lietuvos literatūra. 1253–1795“. Sunku nusakyti leidinio pobūdį, nors akivaizdu, kad jį sudaro niekuo, išskyrus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją (kuri čia gražiai ir moderniai pervardyta į „civilizacinę senosios Lietuvos erdvę“), nesusietų kūrinių ir autorių konglomeratas (iš lot. conglomeratio – surinkimas į krūvą).

Turbūt nedera per daug stebėtis, kad šitaip sudarytoje „Lietuvos literatūros krūvoje“ galime rasti

ne tik lietuvius bei žemaičius, ne tik rusėnus bei jų palikuonis ukrainiečius ir baltarusius, bet ir lenkus, vokiečius, latvius, žydus, totorius ir karaimus, gyvenusius ir kūrusius visoje civilizacinėje senosios Lietuvos erdvėje ir tą erdvę sudariusius.[1]

Literatūros teorijos požiūriu čia turime reikalo su atrankos kriterijų stoka ir elementarių terminų nepaisymu, nauja formuluote „Senovės Lietuvos literatūra“ pakeičiant tradicinį ir visame pasaulyje žinomą terminą „lituanica“, arba „lituanika“, tai yra – ne etninėje Lietuvoje išleista literatūra apie Lietuvą ir lietuvius įvairiomis (įskaitant lietuvių) kalbomis.

Galima suprasti, kad šiandien žodis „Lituanika“ asocijuojasi su legendiniu lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno skrydžiu per Atlantą arba vis populiaresnėmis lietuvių išeivių užsienyje steigiamomis parduotuvėmis „Lituanika“, kur galima nusipirkti lietuviškų gaminių – Bočių duonos, rūkytos dešros ir t. t.

Sunkiau suvokti, kodėl lietuvių mokslininkai atsisako tarptautinio termino „lituanica“, analogiško visame pasaulyje mokslininkų vartojamiems terminams (pvz., „polonica“ – rankraščiai ir knygos, rašytos už etninės Lenkijos ribų lenkiškai arba apie Lenkiją kitomis kalbomis). Literatūros istoriko požiūriu leidinys kelia dar daugiau klausimų, ypač, manyčiau, užsienio literatūrų istorikams, tarkim, lenkų, ukrainiečių ar rusų literatūrų istorikams, kurių tikriausiai nenudžiugins tokia ryžtinga jų tėvynainių rašytojų „nacionalizacija“ XXI a. Lietuvoje.

Žinoma, daug ką paaiškina lietuvio širdžiai miela leidinio dedikacija Žalgirio mūšio pergalei atminti. Bet vis dėlto reikėtų susitaikyti su mintimi, kad literatūrologijoje ir literatūros istorijoje net legendinė lietuvių karo mūšių taktika nepadės „laimėti“ kitataučių autorių ir literatūrų kūrinių, teisėtai priklausančių senosioms ukrainiečių, baltarusių, lenkų, vokiečių, latvių, žydų, totorių ir karaimų literatūrų istorijoms.

Suprantu, kad mano parašytos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorijos“ skaitytojams gali kilti analogiškas klausimas: o kodėl mes turėtume senąja slavų kalba ne Lietuvoje rašytus kūrinius apie šv. Charitiną Lietuvaitę ir šv. Daumantą Timotiejų priskirti lietuvių literatūrai, jeigu, tarkim, „Pasakojimas apie Daumantą“ nuo seno, dar carinėje Rusijoje buvo įtraukiamas į rusų senosios literatūros istoriją ir iki šiolei spausdinamas naujausiose akademinėse rusų literatūros chrestomatijose bei mokykliniuose skaitiniuose?

Ar čia nėra ta pati teorinė ir metodologinė klaida, kurią ką tik kritiškai įvertinau, kviesdamas atsisakyti „kitataučių literatūros užkariavimo“ praktikos su bet kokios Lietuvos vėliava?..

Atsakyti labai lengva, nes šioje knygoje nieko kito ir nedarau, tiktai stengiuosi ne vienu atveju pasipriešinti imperinei „senosios Rusijos literatūros“ koncepcijai, kuria vadovaujantis šimtmečius buvo slegiama istorinė ir literatūrinė lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, latvių, Lietuvos žydų, totorių ir karaimų saviraiška, pasisavinant ir be apeliacijos teisės „prisiteisiant“ didžiajai „Rusijos literatūrai“ išvardytų ir neišvardytų tautų kūrinius, ypač senųjų laikų, kai viešpatavo senoji slavų kalba, o viduramžių kūrėjai likdavo anonimai.

Kitaip tariant, XXI a. davė mums ir visoms minėtoms tautoms puikią galimybę be imperinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos cenzūros rašyti, tyrinėti ir ATSIKARIAUTI (o ne užkariauti) savo tautos atstovų sukurtos literatūros kūrinius.

ATSIKARIAUTI ir užkariauti – absoliučiai priešingi projektai.

„Užkariavimo projektas“, nepriklausomai nuo jo kilnių ar ne itin gražių tikslų, vis viena pasmerktas laikinai egzistencijai. Esu jau ne kartą rašęs, kad neįmanoma ilgesniam laikui pasisavinti nukariautos tautos ar valstybiškai administruojamos tautybės kultūrinio paveldo, net jeigu to labai norėtų ir atkakliai siektų bet kurios didžiavalstybinės (Rusijos imperijos, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ar vėlesnės Abiejų tautų Respublikos) politikos gerbėjai, kankinami praeities didybės ilgesio ar naujos didybės manijos.

Tas nereiškia, kad iš viso neigiu pastangas parašyti vadinamąją „Lietuvos literatūros istoriją“, nors sunku įsivaizduoti, kiek tomų reikėtų skirti netgi minėtame leidinyje įvardytam laikotarpiui (1253–1795). Galime tik džiaugtis, kad šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas tebeleidžia (nuo 1992 m.) kasmetinių mokslinių tyrinėjimų ir publikacijų seriją „Senoji Lietuvos literatūra“,kurios objektas – minėtojo laikotarpio imperinėje Lietuvoje sukurta literatūra, tiek lietuviška, tiek kitakalbė.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinys turi tarptautinę reikšmę ir, be jokios abejonės, padės kitoms tautoms atrasti ir pamatyti savo tautinės literatūros kūrėjus – italus, ispanus, gudus, žydus, totorius, karaimus, lenkus, rusus ir kitų tautų rašytojus, kažkada gyvenusius ir dirbusius milžiniškuose senovės Lietuvos valstybės plotuose.

Ir tai dėsninga. Visų jų biografijos, likimai, kūryba ir knygų leidyba liudys tiktai Lietuvos valstybės kultūrinės politikos etninę toleranciją arba tolerancijos stoką, galbūt stipresnę ar menkesnę lietuvių kultūros įtaką, bet ne daugiau. Visi kitataučiai rašytojai anksčiau ar vėliau visiškai teisėtai atsidurs (jei dar nėra atsidūrę) italų, ispanų, baltarusių, ukrainiečių, žydų, totorių, karaimų, lenkų, rusų ir kitų tautų literatūrų istorijų puslapiuose, skirtuose egzodo ar emigracijos literatūrai.

Kaip tik todėl patriotiški lietuvių bandymai įjungti į savo literatūros istoriją visą lituaniką (kitataučių kūrinius ar tekstus apie Lietuvą) XXI a. įgauna literatūrologinės parodijos atspalvį. Taip pat nerimtai mūsų dienomis atrodo ir vakarykščiai Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos literatūrologų mėginimai sukurti „vieningą ir vientisą bendruomenę“, neva gyvenusią nuo seniausių laikų šioje mutuojančioje (skirtingus pavidalus įgaunančioje) imperijoje su „vieninga ir bendra civilizacine erdve“, kurioje pagal projektą turėjo subręsti nutautintas Rusijos imperijos valdinys (poddannyj) ir nuostabus betautis homo sovieticus.

2. Tautinės energijos nerimstančios versmės

Tuo pačiu rakursu esu rašęs ir apie dabartinės Europos Sąjungos kūrėjų iliuzijas XX–XXI a. sandūroje sukurti gražią ir vieningą civilizacinę erdvę, kurioje tautybė nevaidina jokio vaidmens arba menkutį – dekoratyvų, egzotišką. Šiandien vis aiškiau darosi, kad XXI a. panašios iliuzijos griūna kaip kortų nameliai.

Ir griūna ne nuo naivių ar piktavalių oponentų retorikos. Juos ardo galinga etninė energija, kuri sunaikino daugelį darnių „nutautintos žmonijos“ teorijų (K. Markso „klasių kovos“, „pasaulinio proletariato vienybės“ etc.). Ta pati nenumaldoma tautinė energija šiandien audringai reiškiasi tiek turtingose (Izraelis, Kvebekas), tiek skurdžiose trečiojo pasaulio šalyse, įplieskia nuolatinius etninius konfliktus Indijoje ir Kaukaze, Afrikoje ir Balkanuose, Ispanijoje ir Anglijoje.

Galima su pagarba ir net susižavėjimu stebėti daugiaamžį masonų projektą sukurti Žmonijos respubliką, besiremiančią visuotinės tolerancijos ir sąžinės laisvės idealais. Viskas priklauso, deja, nuo istorijos raidos vingių.

Dar 1972 m. Europos Taryba patvirtino Europos Sąjungos himną, kuriam pasirinkta Liudviko van Bethoveno muzika iš Devintosios simfonijos finalo. Himnas anksčiau būdavo atliekamas iškilmingomis progomis, giedant ir himno žodžius, o žodžiai priklauso vokiečių dramaturgui Frydrichui Šileriui, kuris parašė juos savo bičiulio masono prašomas sukurti giesmę Drezdeno masonų ložei „Po trimis kalavijais“ („Zu den drei Schwertern“).

Literatūros mėgėjai žino šį tekstą kaip „Odę džiaugsmui“, ir jos žodžius panaudojo L. van Bethovenas, iškėlęs iki muzikinio katarsio viršūnės žodžius „Apsikabinkit, milijonai!“ (Seid umschlungen, Millionen).

Bet visi žinome, kad šiandien himno žodžių negieda – jie būtų nesuprantami daugelio Europos Sąjungos valstybių piliečiams. Dabar atliekama tik instrumentinė himno versija, nuo 1985 m. tapusi oficialiu Europos Sąjungos himnu[2]. Istorija nemėgsta skubėti, visiems tenka Ponios Istorijos palaukti ir prie jos derinti savo didingus projektus.

Ir kas stabdo Ponią Istoriją?

Mažyčiai įvairių tautų žmonės, kurie ir yra tie milijonai ir kuriems reikėtų apsikabinti, bet jie kažko vis delsia, ieškodami ne tiek vienybės, kiek pirmiausia – teisybės.

Todėl ATSIKARIAVIMO (jei geruoju neatiduodama) projektai visados patvaresni už nukariavimo ar užkariavimo projektus, nors pastarieji, kaip matėme, dažnai ir skambiai buvo ir tebėra vadinami Šventaisiais kryžiaus karais.

Kultūros ir literatūros istorija – tų pačių užkariavimo –  atkariavimo procesų arena.

Kas buvo iš mūsų pasiimta be tautos leidimo ir pavadinta imperijos nuosavybe, teks atsikariauti, jei pasisavintojai geruoju negrąžins. O apie geranorišką grąžinimą, atrodo, neverta kol kas (kol Ponia Istorija neskuba ir neskubina) net svajoti, juolab prisimenant mūsų jau aptartą Laurušavo evangelijos likimą.

Bet judėti į priekį verta. O svarbiausia – negali nekrutėti, kol jauti gyslose protėvių nerimą ir paskatą.

Juk tą patį daro ir užkariavimo projektų vykdytojai, kartais net nesustodami pamąstyti, ką jie daro ir kodėl.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.06.27


[1]     Senosios Lietuvos literatūra 1253–1795.Sudarė Sigitas Narbutas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius: Petro ofsetas, 2011, p. 9.

[2]     Plačiau apie ES himną ir masonų siekius bei poveikį Lietuvos ir Lenkijos istorijai rašiau knygoje „Barbarai vice versa klasikai“ (2009), p. 195–223 ir p. 375–395.


Prisijunkite prie diskusijos