V. Baltijos kraštų pagonijos byla


Print

Be abejo, ir šiandien, ir ateityje rašydami Baltijos kraštų pagonybės ir christianizacijos istoriją ar atskirus jos epizodus, kaip kad dabar rašau lietuvių karaliaus Minaugo sūnaus gyvenimo ir tikėjimo etiudą, nuolatos susidursime su paveldėtu iš daugiaamžės tradicijos išankstiniu nusistatymu, esą etiškai nederėtų ir politiškai nevertėtų svarstyti ir nagrinėti po daugelio amžių Romos katalikų Bažnyčios ydingas viduramžių strategijas pagonių ir graikų ortodoksų  atžvilgiu vėlyvaisiais viduramžiais.

Ar, atseit, ne geriau ir patogiau nutylėti „praeities paklaidas“ ir toliau, gal kiek minkštesne retorika smerkti „laukinius stabmeldžius pagonis“, „ Kristaus budelius žydus“, „netikėlius schizmatikus krikščionis“ Bizantijoje, Moravijoje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje, Voluinės ir Haličo karalystėje ir Šiaurės Rusioje? 

Juk čia turime ilgą triukšmingą tradiciją nuo vokiečių bei lenkų XIII amžiaus metraštininkų iki pat XX šimtmečio germanizacijos Mažojoje Lietuvoje ir katalikiškos polonizacijos Didžiojoje Lietuvoje šauklių ir šlovintojų… Deja, visų ydingų anachronizmų likimas vienodas – jeigu jų nepasiseka įveikti daugiaamžių polemikų kovoje, jie patys ilgainiui savaime atmiršta.

Gal lenkų istoriko Dlugošo (Jan Długosz, lot. Ioannes Dlugossius; 1415 – 1480) laikais buvo visiškai natūralu ir katalikų reputacijai naudinga didžiuotis civilizacine Romos bažnyčios įtakanukariautų „kitatikių” ir „klaidatikių” kraštams, tačiau XX amžiaus pabaigoje lenkų kilmės popiežius Jonas Paulius II pradėjo naują epochą pačios katalikijos požiūryje į anksčiau aprioriškai ir bešališkai Romos katalikų smerktas ištisas „kitatikes” religines bendruomenes ar „scizmai pasidavusiais”  tautas. 

1990-aisiais Jonas Paulius II sveikino Jono Huso reabilitacijos tarptautinę komisiją, atlikus milžinišką „istorinės” klaidos tyrimo darbą. Ir buvo visiems suprantama, jog tuo pačiu naujai pervertinama ir XIV amžiaus Romos kurijos strategija drastiškai kovojant su Jono Huso mokymo pasekėjais Čekijoje (Bohemijoje). Kaip tik anuomet Romos katalikų Bažnyčia, spaudžiama Šventosios Romosimperatoriaus garbėtroškos Zigmunto Liuksemburgiečio (surengė net penkis kruvinus kryžiaus žygius prieš čekų tautą pačiame „civilizuotos” Europos centre, dalyvaujant labiausiai „civilizuotų” katalikiškų valstybių Prancūzijos, Vokietijos ir Anglijos kariaunoms).

Galim tik pasididžiuoti, kad abu galingiausi tuometiniai Rytų Europos valdovai, legendinio Žalgirio mūšio (1410) laimėtojai – vakarykščiai pagonys ir naujakrikštai lietuviai gedimiaičiai – Jogaila, Lenkijos karalius, ir Vytautas, Lietuvos valdovas, atsisakė skandinti kraujuje čekų religinį ir tautinį judėjimą, nors Šventosios Romos imperatorius siūlė abiems įvairių malonių ir privilegijų už dalyvavimą kryžiaus žygiuose prieš Huso pasekėjus. 

Didžiulės reikšmės turi dar viena Jono Pauliaus II beprecidentinė iniciatyva, nors ir mažiau išpopuliarinta nei Atgailos diena ir beveik nutylėta masinėje Europos žiniasklaidoje. Turiu galvoje kruopštų ilgametį Katalikų Bažnyčios Inkvizicijos veiklos tyrimą, kurio pabaigą žymėjo beveik  800 puslapių analitinės studijos paskelbimas, pripažįstant katalikų bažnytinių teismų kaltę už maždaug 20 procentų neteisingų nuosprendžių sudeginti žmogų ant laužo.

Kodėl čia tuos dalykus primenu?

Todėl kad Baltijos kraštų pagonių genocidas XIII amžiuje vis dar šaukiasi iš užmaršties gūdumos visų dorų krikščionių ir Romos katalikų Bažnyčios atgailos. Ar išgirsime šventų mišių už baltus  atgailą iš Romos mirus šv. Pauliui? Tikėkimės, kad taip, anksčiau ar vėliau išgirsime.

Tačiau priminti amžiams išnykusių baltų tautų ir genčių genocidą ir atgailos dėl jų kančių šventą būtinybę nūnai galime tik mes – gyvi išlikę baltai, latviai ir lietuviai, ir visi, kas jaučiasi esą prūsų, jotvingių, kuršių, žemgalių, sėlių, nadruvių, lybių, latgalių palikuonys.

Priminti galima įvairiausiais būdais. Ir Baltijos kraštuose, ir visame pasaulyje turime baltų sandraugos ir dvasios bendruomenių, institucijų, organizacijų, draugijų, bičiulijų, internetinių forumų ir pavienių pagoniškų ar neopagoniškų pozicijų.

XXI šimtmetyje, kur bepažvelgsi, visur neeuropocentristinėje žiniasklaidoje matysi pastangas priminti Romos katalikų kurijai atgailos būtinybę dėl kruvinų kryžiaus žygių prieš Palestinos musulmonus ir Lotynų Amerikos tautas, prieš Afrikos „kitatikius”.

Ir reikia pasakyti, kad šiandien tai jau nėra „balsai šaukiantys tyruose”. Neseniai į oficialius islamo religinių ir nereliginių organizacijų kreipimusis, Romos katalikų Bažnyčios kurija atsakė „mąstanti ir apmąstysianti”.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.

(Bus daugiau)

2013.09.02


Prisijunkite prie diskusijos