Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus ( II )


Print

3. Pirmosios  emigracijos mastas

Šiaurės Rusios[1] metraštyje, rašytame Naugarde (vadinamasis Naugardo pirmasis metraštis) pateikiama 1265 m. žinia, jog „tada į Pskovą pabėgo 300 lietuvių su žmonomis ir vaikais“ [2], papildo pirmosios lietuvių emigracijos vaizdą.

Viena vertus, matome, kad emigracija buvo įspūdingo masto. Be abejo, jos negalima matuoti vėlesnių masinių emigracijų matais, tarkim, XX a. ar XXI a. rodikliais, kai iš Lietuvos bėgo milijonai ir nūnai (1995–2012) išvyko šimtai tūkstančių lietuvių.

Tačiau metraštininko paminėti 300 pabėgėlių su žmonomis ir vaikais – labai įspūdingas skaičius anais laikais.

Antra vertus, klaidinga manyti, kad metraščių nurodyti skaičiai – galutiniai. Be to, jie įvairuoja. 

Antai, vadinamajame Rogožos metraštyje rašoma, esą Nalšios kunigaikštis Daumantas, nužudęs Mindaugą, bėgo nuo jo sūnaus Vaišvilko keršto iš Lietuvos ir „su 70 draugų atbėgo į Pskovą“ [3].

Kai kuriuose artimesnių Lietuvos kaimynų metraščiuose, pavyzdžiui, Voluinės metraštyje atskleidžiamos ir asmeninės Daumanto konflikto su Mindaugu priežastys. Pasak metraštininko, Mindaugas ir Daumantas buvo vedę seseris, tad, mirus Mindaugo žmonai Mortai, karalius pakvietė jos seserį pranešdamas: „tavo sesuo mirė, atvyk apraudoti savo sesers“. Šiai atvykus raudoti Mindaugas užsinorėjo vesti savo svainę ir pradėjo jai kalbėti:

„tavo sesuo mirdama liepė man tave vesti, – taip pasakė, – kad kita [mano]vaikų neskriaustų“. Ir [Mindaugas]ją vedė. Tai išgirdęs Daumantas labai liūdėjo, mąstė, kaip užmušti Mindaugą (op. cit., p. 117)

Atsiradus progai, kuomet žemaičių pagonių kunigaikštis Treniota nusprendė pašalinti išdavikiškai susidėjusį su vokiečiais ir katalikais Mindaugą, žiauriai įžeistas kunigaikštis Daumantas prisidėjo prie sąmokslo prieš tironą Mindaugą.

Kaip teigia tas pats Voluinės metraštis, su Mindaugo pasiųstais kariūnais į Brianską už Dniepro

į karą žygiavo ir Daumantas, bet, nutaikęs sau tinkamą laiką, grįžo atgal taip taręs: „burtai man neleidžia eiti su jumis“. Grįžęs atgal, sparčiai vijosi ir pavijo Mindaugą, ir ten pat jį bei du jo sūnus, Ruklį ir Rupeikį, užmušė. Tokia buvo Mindaugo nužudymo pabaiga (ibidem).

Kaip matome, Nalšios kunigaikštis Daumantas turėjo labai gilių asmeninių paskatų savo ranka nubausti tironiškai ir nežmoniškai pasielgusį Lietuvos valdovą, pagrobusį jam žmoną ir šitaip jį pažeminusį. Metraščio užuomina apie Daumanto paminėtus „burtus, neleidžiančius vykti su jumis“, gali liudyti ir vidinį Daumanto pasirengimą įvykdyti nuosprendį įžūliam tironui skriaudikui.

Galima neabejoti, kad kunigaikštis Daumantas ruošėsi savo keršto nuosprendžiui iš anksto, puikiai suvokdamas viduramžių nerašytos papročių teisės numatytą mirties bausmę už kunigaikščio, juo labiau tuometinio Lietuvos valdovo, nužudymą.

Neatmesčiau spėjimo, kad kunigaikštis iš tikrųjų kreipėsi į pagonių žynius ar žynį ir prašė mesti burtus, norėdamas sužinoti dievų sprendimą dėl keršto už klastingai pagrobtą ir tikrai, manyčiau, mylėtą savo moterį. Tai tikro vyro – ne tik vedybomis susieto, bet ir stipriais jausmais bei vyrišku ryžtu paženklinto karžygio – apsisprendimas, galbūt sulaukęs ir žynių leidimo.

Deja, jis nelengvai suvokiamas šiuolaikiniams žmonėms, išmokusiems paneigti savo jausmus etiketo vardan arba dėl įstatymo baimės. Politinės istorijos kūrėjams taip pat mažiausiai rūpi toks neaiškus argumentas kaip „meilė“, tad visa Voluinės metraščio pateikta situacija ir Daumanto konfliktas su Mindaugu dažniausiai apibūdinamas literatūrinės išmonės lygmeniu, kaip „buitiška romantinė abiejų kunigaikščių žmonų – dviejų seserų – istorija“[4].

Tuo tarpu šiuolaikinis istorijos įvykių „beletrizavimas“ subyra, prisiminus XIII a. paprotinės teisės bausmes už moters pagrobimą.

Kita vertus, nedera atmesti istoriko E. Gudavičiaus atsargaus skepticizmo abejojant, ar tikrai Mindaugą nužudė tas pats Nalšios kunigaikštis, po kurio laiko pasitraukęs su savo kariūnais į Pskovą.

Kaip matysime, vėlesnieji prolietuviški „Pasakojimo apie Daumantą“ variantai niekur jo nevadina Mindaugo žudiku, netgi priešingai – tikina, kad Mindaugas turėjęs du sūnus – Vaišvilką ir Daumantą, o šie puikiai sugyvenę ir nesipykę… Metraščių kūrėjai, kaip matome, visados turi savų keistų sumetimų ir tikslų, kuriuos tenka nagrinėti ne politinių valstybės istorijų projektuotojams, o literatūros istorikams.

Kad ir kaip būtų, turime daugelio šaltinių paliudytą liūdną tiesą, jog tomis „rūsčiomis dienomis“ iš etninės Lietuvos ir jos valdomų žemių žmonės bėgo ne tik į Pskovą, bet ir į kitus Rusios miestus, tarp jų – į Naugardą. Būta pabėgėlių ir į Rygą bei kitas Livonijos ordino žemes.

Matyt, XIII a. lietuvių emigracija iš Tėvynės buvo daug didesnė, nei pažymi metraščiai, juo labiau kad ir tuomet galbūt bėgo iš Tėvynės visi, kas tikėjosi svetur surasti ramesnį ir sotesnį gyvenimą.

Tačiau, kaip minėta, istorija ir istorikai nesidomi paprastais žmonėmis, ir tikrojo vaizdo mes niekados nesužinosime. Mus pasiekusios žinios apie lietuvius pabėgėlius į svetimus kraštus liečia, kaip minėta, tiktai privilegijuotą lietuviško etnoso dalį, kunigaikščius, jų šeimos narius, bendražygius ir gimines.

Senovės rusų metraščių žinios šiuo atveju, kaip matome, margos ir painios, o emigracijos mastas mums ganėtinai reikšmingas dalykas, jei turėsime galvoje vėlesnę itin įspūdingą ir ilgą, bene 150 metų trukusią aktyvią lietuvių veiklą Pskovo mieste.

Šiuo požiūriu įdomi anglų istoriko slavisto Džono Fenelo (John Lister Illingworth Fennell, 1918–1999) informacija apie tai, kad

maždaug 1265 metais Pskove netikėtai pasirodė kokių trijų šimtų pagonių pabėgėlių iš Lietuvos grupė, kurioje buvo vyrai, moterys ir vaikai.[5]

Taigi mokslininkas teigia, kad ši grupė atvyko anksčiau už Daumanto vadovaujamus pabėgėlius. Pastarieji pasirodė šiek tiek vėliau tais pačiais metais, kuomet, pasak Dž. Fenelo,

1265 metais Pskove apsireiškė dar viena lietuvių grupė. Jai vadovavo rūstusis Daumantas (ibidem).

Galima būtų įtarti, kad anglų istorikas tą patį skirtingų metraščių pranešimą interpretavo kaip dviejų grupių pasirodymą Pskove. Tačiau mokslinis Oksfordo profesoriaus Dž. Fenelo autoritetas skatina atmesti abejones, ypač prisiminus, kad žymus rusų mediavistas literatūrologas Jakovas Lurjė(ковСоломóнович Лурьé, 1921–1996) yra pareiškęs, jog „Fenelas tapo vienu iš retų mokslininkų (jų pasaulyje ne daugiau kaip dešimt), kurie iš tikrųjų buvo įsisavinę ir perpratę metraštinę medžiagą“[6].

Kad ir kokie būtų teikiami skaičiai, istorikai sutaria, jog po Mindaugo nužudymo iš Lietuvos bėgo artimiausieji sąmokslininkų „draugai“, kurie sudarė „karinių draugų“ (kariaunos) būrį, tai yra – lietuvių kunigaikščio artimiausiąją palydą, „mažąją kariauną“, visų jų giminės ir artimieji.

Jeigu dar įskaičiuosime Dž. Fenelo minimus 300 pagonių pabėgėlių, kuriems tikriausiai vadovavo lietuvių žyniai arba kriviai, bėgę nuo grįžtančio į Lietuvos sostą graikiškų apeigų krikščionio Vaišvilko, turėsime konstatuoti, jog pirmoji lietuvių emigracija savaip atspindėjo anuometinės Lietuvos elito politinę bei religinę įvairovę.

Tai buvo didžiulės anuometinės lietuvių aristokratijos pajėgos, kurių diplomatinis, karinis, intelektinis ir kūrybinis potencialas palaipsniui per kelias kartas Naugardo vasalu buvusį Pskovą pavertė stipriu nepriklausomu miestu–respublika, kur atsirado ir iki šiolei egzistuoja ištisas Daumanto senamiestis su jo laikais statytomis mūro sienomis, cerkvėmis, sandėliais ir XIII–XV a. parašytais literatūros kūriniais, tiesiogiai, kaip matysime, susijusiais su gausia lietuvių emigracija ir pačiu Daumantu, bene keturis dešimtmečius išbuvusiu Pskovo kunigaikščiu.

4. Šiaurės Rusios miestai–respublikos

Tam, kad šiandien galėtume suvokti, kokiu stebuklingu būdu pabėgėliai lietuviai sugebėjo įsitvirtinti Pskove ir taip sėkmingai išaukštinti miesto savivaldą bei karinę galią, būtina išsiaiškinti ir suprasti, kuo skyrėsi XIII a. Šiaurės Rusios Naugardas ir Pskovas nuo pietinės Kijevo Rusios miestų ir nuo Rytų Rusios, kur ilgainiui (nuo XV a.) ims kilti Maskvos kunigaikštystė, parklupdžiusi XV a. ir išdidų Naugardą, metraščiuose vadinamą Didžiuoju Naugardu, arba „Ponu Naugardu“ (Господин Новгород), ir nepriklausomybę išsikovojusį Pskovą.

Bene taikliausiai ir trumpiausiai, mano manymu, ypatingą Šiaurės Rusios miestų – Naugardo ir Pskovo – savitvarką ir statusą yra nusakęs žymus istorikas ir archeologas Valentinas Janinas (Валентúн Лаврéнтьевич  Янин). Jo žodžiais tariant,

skirtumą tarp večinės [sen. sl. вѣтъ – pasitarimas, visuotinė sueiga] Šiaurės ir monarchistinių Pietų nulėmė tai, kad Šiaurėje kunigaikščiai veikė pagal sutartį, o Pietuose – užkariavimo teise.[7]

Kodėl ir kada susiklostė Rusios šiaurėje savita valdymo forma, kuri leido viduramžių istorijos žinovams vadinti Naugardą ir Pskovą miestais–respublikomis, panašiai kaip vadinami viduramžių Italijos miestai, sunku tiksliai nusakyti.

Archeologinė V. Janino patirtis leido jam išlaikyti savą požiūrį ilgaamžėje „normanistų“ ir „antinormanistų“ diskusijoje dėl skandinavų vaidmens Šiaurės ir Kijevo Rusios valstybinio susidarymo.

Archeologai patvirtino, kad IX a. Naugardas dar neegzistavo, bet 3 km nuo miesto būta kunigaikščių rezidencijos, susikūrusios būtent IX a. viduryje, ir

nuo pat pradžios jos daiktinis kompleksas turi ryškiai išreikštą skandinavišką atspalvį, paliudijantį vikingų (variagų) kariaunos buvimą (ibidem).

Tuo tarpu Naugardo teritorijoje pirmieji „ikimiestiški“ statiniai atsiranda IX–X a. sandūroje ir tik X a. viduryje Naugardas tampa „miestu su grįstomis gatvėmis, sodybiniu planavimu, gerbūvio įrengimų sistemomis“.

Taigi seniausiojo Rusios metraščio „Buvusių laikų metraščio“ pranešimas apie skandinavų kunigaikščių vikingų kvietimą valdyti pasitvirtina, tačiau, kita vertus, vikingus pasikvietę Šiaurės Rusios slovėnai, krivičiai ir vietiniai ugrofinai jau valdė būsimojo Naugardo žemes, nors pavieniui.

Būtent jie, kaip buvo pasikvietę svetimšalius kunigaikščius, taip ir nusprendė juos išprašyti, kai tik pastarieji ėmė jiems nebepatikti.

Ilgainiui susidarė šventa naugardiečių ir pskoviečių tradicija: kviesti iš svetur nesuinteresuotus (neįsipainiojusius į vietines intrigas) kunigaikščius, su teise juos bet kada išprašyti – „parodyti kelią iš miesto“ večės sprendimu ir kviestis kitą, labiau patinkantį kunigaikštį.

Tokia tradicijos schema, o praktiškai, be abejo, turėjo praeiti šimtmečiai, kol Naugarde ir Pskove nusistovėjo respublikos savitvarka.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.05.25


[1]     Sąvoka „Šiaurės Rusia“ čia vartojama Lietuvos geografiniu atžvilgiu, kaip ją suvokė viduramžių Lietuvos gyventojai. Rusijos moksluose Naugardo ir Pskovo miestai bei žemės priskiriami, suprantama, Vakarų arba Šiaurės Vakarų kraštui, kartais – Šiaurės Rusiai. Vakarų Europos moksle pavadinimai įvairuoja, bet dažniausiai vartojama sąvoka Vakarinės Rusios miestai, kunigaikštystės ir pan.

[2]     Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių. Vilnius: LII, 2005, p. 132.

[3]     Ten pat, p. 133.

[4]     E. Gudavičius. Mindaugas. Vilnius: Žara, 1998, p. 147.

[5]     Дж. Феннел. Кризис средневековой Руси 1200–1304. Мocква: Прогресс, 1989, p. 176.

[6]     Я. С. Лурье. Джон Феннел (1918–1992): Некролог. ТОДРЛ, 1993, t. 46, p. 529–532.

[7]     В. Л. Янин. Новгород – раскрытая книга русского средневековья. Mano versta iš rusų k. pagal: http://vivovoco.rsl.ru/VV/JOURNAL/NATURE/10_00/YANIN.HTM


Prisijunkite prie diskusijos