Grįžtant prie viešo atsiprašymo temos


Print

Padėkoti už gerus darbus ir atsiprašyti už savo klaidas, be abejo, yra gero tono ženklas ir tam tikro kultūros lygio įrodymas. Tai taikytina ir privatiems asmenims, ir veikėjams, atstovaujantiems valstybėms bei tautoms.

Vis dėlto neseniai ministro Lino Linkevičiaus „viešas atsiprašymas“ sukėlė nepasitenkinimo audrą. Ir ne todėl, kad Lietuvos visuomenė neva nesuprato teigiamos tų žodžių ir gestų reikšmės.

O todėl, kad tam ne tik nebuvo priežasties, o netgi atvirkščiai – Lietuvoje jau daug metų tokio nuoširdaus gesto laukiama iš Lenkijos pusės dėl agresijos akto, kurį Pilsudskio įsakymu įvykdė Želigovskio vadovaujami padaliniai, ir devyniolika metų trukusios Lietuvos istorinės sostinės, Vilniaus, bei gretimų teritorijų okupacijos.

Neišsakytas oficialus viešo atsiprašymo poreikis kabėjo ore ir tuo metu, kai buvo rengiama tarpvalstybinė Sutartis, pasirašyta 1994 m. Deja, Lenkijos vadovas tų sakramentinių žodžių tada neištarė. Todėl neseną L. Linkevičiaus „išėjimą prieš traukinį“ Lietuvos visuomenė suvokė kaip poelgį, žeidžiantį šalies orumą, kaip ne savo kaltės prisiėmimą ir kartu tariamą Lenkijos atleidimą nuo pareigos viešai atsiprašyti už padarytą istorinę skriaudą.

Mums irgi 1994 m. atrodė, kad viešas Lenkijos atsiprašymas nereikalingas, o „istoriją reikia palikti istorikams“. Dabartiniai įvykiai rodo, kad klydome ir kad tinkamai nesutvarkytais istoriniais įvykiais gali būti naudojamasi kurstant įvairiausio pobūdžio įtampą, kad jie turi ir turės įtakos valstybių santykiams bei visuomenės nuotaikoms, o tuo naudosis ir trečioji šalis.

Vis dėlto viešas pagrindo neturintis L. Linkevičiaus atsiprašymas taip pat gali turėti teigiamą poveikį, būti pavyzdys Lenkijai ir paskatinti platesnę diskusiją šia tema. Ir būti ženklu daliai Lenkijos visuomenės, kuri trokšta partneryste paremtų ir garbingai plėtojamų santykių su kaimynais, kad paragintų Lenkijos politikus apsivalyti nuo istorinių Lenkijos nuodėmių ir klaidų viešai atsiprašant.

Ir supratimas, kad toks apsivalymas pirmiausiai reikalingas pačiai Lenkijai, norinčiai tapti regiono lydere, kad gebėtų plačiau ir be nutylėjimų bendradarbiauti su kaimyninėmis tautomis, o jos galėtų būti tikros, kad Lenkija jau niekada nebegrįš prie nedraugiškos tarpukario laikotarpio politikos ir dabartinių išsišokimų.

Pagaliau Lenkijos apsivalymo procesą, kurį tikrai verta tęsti, pradėjo dar a. a. Prezidentas Lechas Kaczyńskis, kuris 20 valstybių, tarp jų ir Vokietijos bei Rusijos, vadovų akivaizdoje 2009 m. rugsėjo 1 d. Vesterplatėje viešai atsiprašė Čekijos už dalyvavimą dalijantis jų valstybę, kalbėjo apie Lenkijos „nuodėmę“, turėdamas omenyje Čekų Silezijos dalį, užimtą 1938 m. – tą dieną, kai Čekiją okupavo hitlerinė Vokietija.

Lenkija iš to aiškiai laimėjo. Čekijos ambasadorius Janas Šechteris, labai susijaudinęs, tada konstatavo, kad „…Prezidentas Kaczyńskis ištarė nepaprastai galingus žodžius, kuruos labai vertiname. Niekas dar tokio gesto Čekijos atžvilgiu dalyvaujant tokiam dideliam užsienio svečių skaičiui nepadarė“.

Pagaliau Čekijos pakraštyje esančios Silezijos dalies aneksija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir devyniolika metų trukusi Lietuvos istorinės sostinės, Vilniaus, okupacija bei Bocianskio politikos įgyvendinimas šio krašto gyventojų atžvilgiu, ypač rafinuotai persekiojant lietuvius ir baltarusius  – yra įvykiai, istorijoje priskirtini skirtingo svorio kategorijoms.

Vėliau tiesioginis šių įvykių liudininkas Michałas Kryspinas Pawlikowskis savo atsiminimuose rašė apie Lenkijos politiką, įgyvendintą užgrobtame Vilniuje: (…) Nepripažino lietuvių ir baltarusių (vaivada Bocianskis). Lietuviams taikė įvairias mokestines ir policines priemones. Baltarusių apskritai nelaikė tauta. Įsiuto ant mokytojo Dysnos apskrityje, apie kurį jam pranešė, kad ne mokykloje kalba baltarusiškai su mokinių tėvais. Palaikė kuo geriausius glaudžius santykius su arkivyskupu Jałbrzykowskiu ir – kas žino – ar ne bažnyčios kunigui patarus įvedė Vilniaus garnizono cerkvėje lenkų kalbą vietoj bažnytinės slavų kalbos. Gaila, menkai išmanė istoriją ir tikriausiai nežinojo, kad seka Muravjovu, kuris, pavyzdžiui, lietuviškas maldaknyges įsakė spausdinti „graždanka“. (Wojna i sezon. Nasz Czas. Vilnius, 2008).

Kitas liudininkas, visų laikų Vilniaus rašytojas Juozapas Mackevičius pažymėjo: (…) Nebuvo tad kalbos apie unijos, kurią sudarytų lygus su lygiu, atkartojimą, nors šie žodžiai buvo kartojami dažnai. Be to, iš daugelio tų koncepcijų kyšojo nenuoširdumas, gniaužtai, politinė taktika, maskuojama konspiracija, kaip Lenkų karinės organizacijos atveju, ir galiausiai frazeologija („už jūsų ir mūsų!“), kuri, užuot pritraukusi lietuvius ir baltarusius, žadino jų nepasitikėjimą. Suvalkų sutarties sulaužymas ir Želigovskio avantiūra buvo didžiausia klaida, neigiamai paveikusi šios Rytų Europos dalies likimą. („Apie tikrą, paskutinį bandymą ir nušautą Buinickį“).

Ten pat apie tai, kuo Armija Krajova laikė lietuvius, baltarusius ir ukrainiečius paskutinio karo metais: (…) AK vadas gen. Roweckis 1942 m. į Londoną atsiųstame savo situacijos įvertinime tiksliai suformulavo konstatuodamas: A. Priešai: 1) vokiečiai, 2) lietuviai, 3) baltarusiai, 4) ukrainiečiai. B. Sąjungininkai: 1) Vakarų aljansai, 2) sovietai.

Tarpukario laikotarpiu Vilniuje gyvenusi publicistė ir rašytoja Barbara Toporska pažymėjo: (…) Pilsudskis turėjo ketinimų dėl federacijos. Tam prieštarauja faktai, kuriuos kūrė. Iš istorinių šaltinių žinome, kad bolševikai buvo pasirengę atiduoti Polocką ir Borisovą, ir nustebo gavę Minską! Rygos siena  reiškė buvusios Didžiosios Kunigaikštystės žemių padalijimą taip Lenkijos ir Sovietų. Vos pasirašytos sutarties su Lietuva sulaužymas klastingai atimant jai vos pripažintą Vilnių buvo „kryžiumi perbraukti“ ne tik federaciniai projektai, bet ir geri kaimyniški santykiai. („Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu“).

(…) Valdžia Varšuvoje ir jos atsiųsti valdininkai šiaurės rytų regionams nieko nedaro, nes neįžvelgia savitų jų vertybių, matydami tiktai tamsumą, skurdą ir civilizacijos atsilikimą. Tačiau nesiima jokių žingsnių šiai padėčiai pakeisti. Šiaurės rytų regionai laikomi jai bemaž kolonijomis: metropolija reikalauja iš jų mokėti mokesčius, teikti rekrūtus, pramonė iš jų gauna pigios darbo jėgos ir žaliavų, valdininkams leidžiama savivalė, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur. (Andrzejus Stanisławas Kowalczykas „Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reporteris“).

Yra vos kelios ištraukos iš didelės daugybės publikacijų ir istorinių dokumentų, liudijančių, kad šią temą reikia kritiškai vertinti ir tinkamai užbaigti, kad ji netaptų kliūtimi šitos Europos dalies vystymuisi ir gerų kaimyninių santykių plėtojimui.

Tačiau žinomas faktas, kai žmonos ir vaikų akyse buvo kankinamas Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius Stanisławas Cywińskis tik už tai, kad galimai be deramos pagarbos parašė apie J. Pilsudskį – ir tai vos vienas dokumentuotas pilsudskininkų savivalės ir pasipūtėliško despotizmo atvejis okupuotame Vilniuje, o kur dar tūkstančiai nedokumentuotų, jis įrodo, kad, nepaisant patriotinių legendų, okupacija palietė visus ir buvo tikra šio žodžio prasme okupacija, kuri pagimdė iki šių laikų išlikusias propagandines sėkmės legendas, mąstymo stereotipus, skirstymus ir iškeiptus vertinimus.

Todėl sąžiningas to laikotarpio įvertinimas ir nuoširdus viešas atsiprašymas būtų nepaprastai svarbus ir dabartiniams Lietuvos lenkams, kad pradėtų gyventi realiame pasaulyje nepuoselėdami istorinės tikrovės neatitinkančių legendų, nedalyvaudami provokacijose ir nekenkdami savo Tėvynei.

Tačiau daug dalykų rodo, kad Lenkijos moralinio apsivalymo nuo istorinės kaltės ir aplaidumų problema egzistuoja ne tik Lietuvos ar lietuvių atžvilgiu, bet ir visų valstybių, susikūrusių istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Pirmiau paminėta Rygos siena ir dabartinės Baltarusijos bei Ukrainos teritorijos pasidalijimas tarp Lenkijos ir Sovietų ne tik sutrukdė šioms tautoms įgyvendinti savo lūkesčius dėl valstybės.

Iš bolševikų ordų išvaduoto Minsko ir šalia esančių teritorijų gyventojai, be žinomos priežasties vėl perleisti bolševikams, tapo pirmaisiais lenininių lagerių kaliniais ir (…) buvo nužudyti arba ištremti į Karelijos tundrą ar Uralo kasyklas. Be jokio atgarsio ir paviešinimo, be jokio sielvartavimo veidmainiškoje spaudoje, be jokių užuojautos ašarų, išlietų įvairių žmogaus teisių gynėjų, be UNRRA ar UNO globos buvo išvežti šimtais tūkstančių tie pirmieji šiuolaikinio pasaulio istorijoje „displaced persons“ į mirtį ir kančių klajones. Ištuštėjo sodybos, užusieniai ir bajorkaimiai – buvo sulyginti su žeme arba paversti kolūkiais (M. K. Pawlikowskis „Wojna i sezon“).

Ar geriau buvo teritorijose, kurios dalijantis su bolševikais atiteko Lenkijai? Juozapo Mackevičiaus „Pelkių maištas“ visiems laikams išliks istorijos dokumentas, pateikiantis pusiau kolonijos vaizdą, kur valdininkų savivalė ir pasipūtėliškas despotizmas vietinių gyventojų atžvilgiu neturėjo jokių ribų.

O (…) tos šimtas su viršum cerkvių, sudegintų per kelias 1937 m. savaites, kas tai buvo? Tiesa, informacija apie tuos pamišėliškus „Ozono“ išsišokimus spaudoje buvo konfiskuota. Bet ar lenkams dera dangstytis tuo, kad nežinojo, kas vyko aikštėse ir keliuose, kai patys tuo pačiu metu teigia, kad Vokietija privalėjo žinoti, kas vyko už jų koncentracijos stovyklų sienų ir vielinių užtvarų? Buvome iš tiesų „lenkiškame kelyje“ į hitlerizmą, tačiau dar labai toli užnugaryje už Trečiojo Reicho.
(…) 1931 m. surašymo duomenimis, katalikų, nurodžiusių baltarusių tautybę, buvo 78 000. Kunigų baltarusių po Pirmojo pasaulinio karo buvo vos daugiau nei šimtas. Pasirodė, kad ir tai per daug. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kunigai baltarusiai buvo siunčiami tiktai į lenkiškąsias parapijas. 1925 m. kun. Godlewskis buvo suimtas už pamokslą baltarusių kalba. 1937 m. kun. Tołłoczko buvo ištremtas iš Vilniaus už išpažinties klausymą baltarusių kalba. Iš Drujos buvo išvyti tėvai marijonai, įkūrę ten lenkišką gimnaziją; pamokslai buvo sakomi lenkų kalba, tačiau dauguma jų buvo baltarusiai. Ir buvo apkaltinti nelegaliu“ religijos mokymu baltarusių kalba aplinkiniuose kaimuose. Krokuvos dienraštyje „Ilustrowany Kuryer Codzienny“ tada pasirodė straipsniai, smerkiantys …tuos kunigus.
Lenkija sulaužė visas tarptautines sutartis, įpareigojančias ją gerbti pagrindines kitų tikėjimų ir tautybių gyventojų laisves. Manau, tai neatleido katalikų dvasininkijos nuo reikalavimo dirbti sielovados darbą „avelių“ sielų išganymui, o ne jų suvarymui į lenkišką avidę
. (Barbara Toporska „Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu“).

O žvelgiant į šiandieninius santykius kyla klausimas – ar kartais negalėtų Baltarusija šiandien būti arčiau Europos Sąjungos ir Lietuvos, ir gal nebūtų baubo – atominės elektrinės, statomos arčiau nei penkiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus, jeigu ne Lenkijos veiksmai, kuriais buvo ribojamas įvairios rūšies bendradarbiavimas ir kontaktai, rengiamos triukšmingos propagandinės kampanijos ir Europos Sąjungai primetami savieji vertinimai bei elgesio su artimiausiu savo kaimynu pavyzdžiai, kurie kenkia visai tos šalies visuomenei ir … dar labiau stumia į Rusijos glėbį?

Pagaliau politikai ir vadovai ateina ir nueina, o ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas, žmonių kontaktai išlieka, sudarydami tvirtus pamatus bendrai veiklai ateityje, o tai rūpi visoms šioje Europos dalyje gyvenančioms tautoms.

Dar sudėtingesni istoriniai tarpukario laikotarpio įvykiai, kuriuose dalyvavo Lenkija ir Ukraina. Pagaliau asmeniniu J. Pilsudskio įsakymu čia 1930 m. buvo surengta pirmoji pacifikacija tuometėse Lvovo, Tarnopolio ir Stanislavovo vaivadijose, įvykdyta Lenkijos administracinės valdžios, policijos bei kariuomenės ir apėmusi 450 kaimų bei 16 apskričių.

Pacifikacija vyko atliekant kratas gyvenamuosiuose pastatuose ir ukrainietiškų organizacijų buveinėse (taip pat ir Ukrainos graikų katalikų bažnyčios); kartu buvo griaunami pastatai ir naikinamas kilnojamasis turtas, mušami ir suimami žmonės. Per pirmąją pacifikaciją buvo uždarytos ir trys ukrainietiškos gimnazijos.

Kaimiškosiose vietovėse pacifikacija buvo vykdoma tokiu būdu: iš pradžių apsupdavo kaimą, paskui pas įtariamus asmenis buvo atliekama krata, nuplėšiant grindis ir stogų dangą. Pasitaikius progai nuniokojamos patalpos ir sunaikinamas kilnojamasis turtas, įskaitant maisto produktus. Per kratas taikyta fizinė prievarta ir viešos fizinės bausmės. Papildoma bausmė buvo kaimui skiriama kontribucija ir kaimuose apgyvendinami kavalerijos eskadronai, kuriuos gyventojai turėjo išlaikyti. Vien tik 1930 m. spalio mėn. buvo panaikintos 145 ukrainietiškos socialinės-kultūrinės įstaigos ir 40 sporto įstaigų, uždaryti 8 kooperatyvai ir 46 „Prosvitos“ rateliai.

Antrąją pacifikaciją Lenkijos valdžia įvykdė prieš pat karą, 1938 m., ji buvo nukreipta prieš stačiatikius Ukrainos gyventojus. Tik per šį laikotarpį sugriautos 127 stačiatikių cerkvės. Mažiausiai keliolika atvejų šventovės buvo ir išniekintos. Per antrąją pacifikaciją buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pereiti į Romos katalikų tikėjimą.

Tiesą sakant, su stačiatikybe Vakarų Ukrainos teritorijoje buvo nepaliaujamai kovojama nuo 1919 iki 1939 m., tokiais metodais, kurie iš esmės nedaug skyrėsi bolševikiškų metodų, taikytų tikinčiųjų atžvilgiu Sovietų Sąjungoje. Sunaikintos ir išniekintos net šventovės, kurios buvo istorinis paveldas.

Šios akcijos rezultatas, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo ilgalaikis ukrainiečių ir lenkų tautybių gyventojų supriešinimas.

Neabejotinai teisus buvo Jerzy Giedroycas teigdamas, kad „(…) mūsų požiūris į kaimynystėje gyvenančias tautas: kupinas paniekos, puikybės ir tamsumo. Nepriklausoma Ukraina mūsų ateičiai yra svarbesnė negu įstojimas į NATO. Nes be Ukrainos Rusija niekada nebus imperialistinė valstybė. Tuo tarpu Lenkijos visuomenė skleidžia pasauliui, kur tik gali, antiukrainietiškas fobijas. (Valstybės instinktas. Pokalbis su Jerzy Giedroycu, leidinio „Kultura“ redaktoriumi („Politika“, Nr. 35 (2208), 1999 m. rugpjūčio 28 d.).

Vis dėlto dabartiniai Lenkijos vadovai pabrėžia, kad jiems svarbiausia ne tai, kaip arti Europos Sąjungos ir NATO yra Ukraina, o tai, ar iš kalėjimo bus paleista Julija Tymošenko, kurios kalte iš tiesų niekas neabejoja (žr. filmą). Pagaliau tai veikiau yra vienas iš tos Europos dalies pavyzdžių, kai politikė buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimą ir korupcinius sprendimus, ir tai demokratijos sąlygomis turėtų džiuginti, nes buvo įvykdytas teisingumas. Gerai būtų, kad ši politikų atsakomybės forma paplistų ir kitose posocialistinėse šalyse.

Žiūrint iš toliau į tuos „paremsime, tačiau su sąlyga“ susidaro įspūdis, kad Lenkijos politikų asmeninės ambicijos ir fobijos šiandien vyrauja nustelbdamos atsakingą Tarpjūrio ir šalia esančių šalių ateities viziją, nes Ukraina veikiau matoma kaip maža valstybė ir perskirta rytine siena, pažymėta 1920 m. Rygoje pasirašytoje Sovietų ir Lenkijos sutartyje.

Kalbėdamas apie poreikį viešai atsiprašyti Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos, visai nemanome, kad reikia raginti, spausti ar viešai siekti, kad Lenkijos politikai tai padarytų, nes tai dar labiau destabilizuotų situaciją. Tuo labiau, turint omenyje mūsų šalį, Lietuvą, sunku būtų tikėtis, kad greitai pasikeis pozicija, kurią viešai demonstruoja B. Komarowskis, R. Sikorskis ir D. Tuskas – pastarasis mūsų šaliai nedraugišką antikatalikišką poziciją, skirtą žadinti įtampai, išreiškė net per mišias Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje.

Paklaustas „facebook“ diskusijoje vienas iš lenkų veikėjų (pavardė redakcijai žinoma) pareiškė, kad (…) mano nuomone, Komorowskis (…) de facto nėra laisvas žmogus. Tačiau Sikorskis, regis, turi kažkokių kompleksų. Nesugeba parodyti tvirtumo ir jėgos santykiuose su stipriomis partnerėmis iš ES – su Vokietija, Prancūzija ir Didžiąja Britanija, tad „įtempia raumenis“ prieš silpnesnę partnerę – Lietuvą. Taip sugadina gerus santykius ir strateginę sąjungą su Lietuva, kurtą nuo Lecho Kaczyńskio laikų. Sikorskio veiklos laikotarpiu sužlugdyti visi didesnės energetinės, komunikacinės ir ekonominės integracijos projektai, pradėti įgyvendinti dar esant gyvam Lechui Kaczyńskiui. Kartu su bendros atominės elektrinės projektu…

Kad suprastų viešo atsiprašymo poreikį, mūsų nuomone, turi subręsti patys politikai, o juos paraginti turi Lenkijos piliečiai, intelektualai, istorikai, visi, kurie supranta, kad pačiai Lenkijai svarbu sutvarkyti istorinius įvykius ir jau liautis kurstyti įtampą ir gadinti santykius su artimiausiais kaimynais.

Lenkijos noras vadovauti šiame regione neįvykdomas neišvalius atmosferos, nesupratus ir kaimynų interesų, jų istorijos vertinimų ir vertybių skalės. Spaudimas, provokacijos ir naudojimasis tų šalių lenkakalbiais gyventojais sukelti įtampai ir konfliktams, jų atskyrimas nuo dalyvavimo kuriant demokratines pilietines visuomenes jų tėvynėse, taip pat ir brukant liūdnai pagarsėjusią Lenko kortą – tai tik dalis tų neigiamų reiškinių, kurių Lenkijos santykiuose su kaimyninėmis tautomis neturi būti. Tuo labiau, kad Lenkija už nepaprastai daug ką turi būti dėkinga Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai, perėmusioms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinio paveldą.

Tačiau vengiant skubotumo reikia turėti omenyje, kad esamos padėties „tempimas“ iki begalybės niekam nėra naudingas. Šiandien Lenkija, gaudama didžiules lėšas iš Europos Sąjungos, iš jų „auginasi raumenis“, o URM vadovo balse atvirai girdimas kardo žvanginimas. O kas bus ir kokių veiksmų reikės laukti, kai išseks lėšų srautas, o įsismarkavę apetitai įsiskolinusios valstybės sąlygomis vers politikus ieškoti pakaitinių temų ir „priešų“?

***
Kalbant apie poreikį tinkamai sutvarkyti Lenkijos santykius su kaimyninėmis valstybėmis negalima pamiršti, kad Lietuvos ir Baltarusijos lenkais per pastarąjį dešimtmetį buvo ciniškai naudojamasi pagal užsakymą sužadinant įtampą ir prisiimant tariamai nuskriaustų ar tiesiog persekiojamų vaidmenis, dirbtinai sudarant atmosferą, reikalingą Lenkijos politikams ir žiniasklaidos priemonėms, kad galėtų rengti triukšmingas kampanijas ir išpuolius prieš mūsų šalį, dėdamiesi „tautiečių Rytuose gynėjais“.

Tokia Lenkijos politika ne tiktai nuodija atmosferą ir silpnina regiono, kuris yra forpostas prie Europos Sąjungos ir Rusijos sienos, valstybių poziciją, tačiau visų pirma yra nepaprastai žalinga Lietuvos lenkų aplinkai. Susidaro nepelnyta nuomonė, kad Lietuvos lenkai neva in corpore yra Lenkijos „penktoji kolona“, nors jie yra Lietuvos piliečiai, nėra kilę iš Lenkijos ir jokio formalaus pagrindo rūpintis jų likimu Lenkija neturi.

Tačiau lyderių papirkimas organizuoti akcijas, sumaištį ir provokacinius žygius pagal užsakymą tapo toks akivaizdus ir aiškus, kad kiekvienas mąstantis žmogus supranta, jog ne dėl Lietuvos lenkų likimo čia rūpinamasi.

Paskutiniu metu paskelbtas vėl po trejų metų pertraukos rengiamas provokacinis žygis per Vilnių aiškiai užsakius naujajam ambasadoriui, diplomatui, kuris patirties įgijo dar valdant generolams Jaruzelskiui ir Kiszczakui, – tai tiktai dar vienas nedviprasmiškas įrodymas, kad šie veiksmai koordinuojami ir vykdomi politikų iš Lenkijos nurodymu. Tuo labiau, kad toks žygis su kaimyninės Lenkijos vėliavomis vyksta tiktai vienoje pasaulio vietoje – pas mus, Vilniuje. Per tokias Lenkijos valdžios nustatytas šventes, nerengiamos eitynės netgi Varšuvoje.

Nesunku įsivaizduoti, koks triukšmas kiltų visoje Lenkijoje, jeigu panašų žygį su Bundesrepublik Deutschland vėliavomis į Vroclavą, Ščeciną ar Gdanską sumanytų organizuoti Vokietija?!

Lietuviai kantrūs, nesileidžia provokuojami, iškęs tikriausiai ir šį dar vieną išsišokimą, liudijantį išimtinę aroganciją, provokaciją, netoleranciją, nepagarbą bendrapiliečių jausmams ir žemiausią kultūrą, ir tai, be abejo, bus dar vienas blogas bruožas, prisidedantis prie bendro Lietuvos lenkų paveikslo.

Sudėdamas jau visus taškus ant i prieskonio šiam įvykiui suteikia tas faktas, kad apie eitynes centrinėmis Vilniaus gatvėmis iki Aušros Vartų (?!) paskelbė ir jas surengs Maskvos politinėje akademijoje prie SSKP CK išugdytas buvęs sovietinio laikraščio „Czerwony Sztandar“ partijos komiteto sekretorius, Lenkų sąjungos prezidentas M. Mackevičius.

Pagaliau nerimą kelia dar vienas į akis krentantis dalykas – įgyvendindama savo politiką Lenkija remiasi asmenimis, tiesiogiai susijusiais su buvusiomis sovietinėmis tarnybomis ir prosovietinėmis organizacijomis.

Kažkada vykstant diskusijai apie esamą situaciją vienas iš mūsų dalyvių, uždavęs klausimą atkreipė dėmesį į akivaizdų dalyką: kodėl Lietuvoje V. Tomaševskiui – „lenkų gynėjui“ – oficialiai ir pagal etatą padeda KGB majoras Balakinas (šiandien „atstovaujantis“ Lietuvos lenkams iš V. Tomaševskio sąrašo Vilniaus miesto taryboje); kodėl panašiai „gynėjai“ Baltarusijoje A. Borys oficialiai padeda KGB papulkininkis Gavinas; ir ar Ukrainos atveju, jeigu ten būtų organizuota sumaištis „lenkų gynimo“ dingstimi, tai atsižvelgiant į šios šalies dydį, „gynėjo“ patarėjas jau būtų KGB pulkininkas ar generolas?

O ar neturi stebinti tai, kad Maskvos sovietinės diplomatijos instituto auklėtiniui J. Skolimowskiui pradėjus eiti Lenkijos ambasadoriaus pareigas Vilniuje, buvo pradėta skrupulingai koordinuoti kadrus, skiriamus į Lietuvos lenkų organizacijų lyderių pareigas – Lenkų sąjungos prezidentu iki gyvos galvos paskirtas pirmiau minėtas Maskvos ugdytinis M. Mackevičius, jo pavaduotoju – liūdnai pagarsėjusios promaskvietiškos organizacijos „Jedinstvo“ įkūrėjas S. Peško.

Jokia paslaptis, kad V. Tomaševskį oficialioji Lenkija pradėjo remti kaip tik po dalyvavimo garsiame Lietuvos KP CK (Maskvos platforma) sekretoriaus L. Jankelevičiaus procese, kuriame šis buvo teisiamas už antivalstybinę veiklą, kai Rinkimų akcijos lyderis su grupe asmenų iš Lietuvos ir Lenkijos bandė daryti psichologinį spaudimą teismui gindamas minėtą promaskvietišką veikėją.

***
Ir pabaigai dar kelios mintys, išsakytos dėmesio vertų asmenų, kurių nepalankumu Lenkijai tikrai nebūtų galima apkaltinti. Tegu svarstymuose jos pravers tiems, kurie nėra abejingi kiekvieno iš mūsų ir viso regiono, kuriame Lenkijai tenka ne paskutinis vaidmuo, valstybių likimui.

Jerzy Giedroycas: (…) Antra, „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai melagingų istorijų, kurias žinau". Melagingumas jam reiškia tautinių stereotipų ir mitų laikymąsi, sąmoningą mums nepalankių temų nepaminėjimą istoriografijoje, polonocentrizmą: „kiekvieną dalyką susieti su lenkų reikalais“.
Trečia, „didelis mūsų istorijos trūkumas, ypač kalbant apie universitetines studijas, yra tai, kad mažai atsižvelgiama į visuotinę istoriją. Užtai koncentruojamės į lenkų reikalus, tarsi tai būtų kokia atskira sala. Jie neparodomi visuotinės istorijos ir pasaulyje vykstančių procesų fone“.
Ketvirta, mūsų istoriją reikia „nuvainikuoti“, atsikratyti nacionalinės hagiografijos ir istorinių sukakčių celebravimo. Jaunimui ir taip pakanka visokiausių parodomųjų apeigų.
Penkta, istorikai – panašiai kaip mūsų vadovai – privalo turėti „pilietinės drąsos pasakyti lenkams tuos dalykus, kurių jie nenori girdėti. T. y. nepaisant jų“.
 (Janas Pomorskis „Istoriografija ir atmintis. Istorinė Jerzy Giedroyco mintis“).

Wacławas Alfredas Zbyszewskis: (…) Rašyti verta tik dėl to, kad būtų galima nuvainikuoti – tai vienintelis dabarties reikalavimas. (…) Mickevičius, Pilsudskis, Užgrobtos žemės, Becko politika, kliedesiai apie galybę, lenkai pasaulio teisėjų vaidmenyje, Bieruto industrializacija ir tūkstančiai tokių tabu, kenksmingų ir kvailų, visa tai reikia apnuoginti be gailesčio, kitaip šis kvailas pasipūtimas Lenkiją galutinai pražudys...(Iš W. A. Zbyszewskio laiško „Londono žinių“ redaktoriui).

Straipsnis lenkų kalba pasirodė 2013 04 27 d. internetiniame leidinyje www.pogon.lt

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšard Maceikianec.

2013.05.25


Prisijunkite prie diskusijos