Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( II )


Print

3. „Protėvių žemės“ kodai ir mistika

Lietuvių kultūros istorija neatsiejamai susijusi su lietuvių tautos istoriniu būviu netgi tais laikais, kuriuos mes įpratę vadinti sunkiai įžiūrima ir vargiai suvokiama amžių gūduma.

Lygiai taip ji susijusi, nors ne vienoda jėga, ir su tais laikais, kuriuos mes vadiname tautos ateitimi ir taipogi negalime bent kiek detaliau įsivaizduoti būsimų laikų ūkanose.

Kalbu apie gyvenamojo krašto ir tautos transistorinę būtį (angl. transhistoricity), kuri neįžiūrima kasdieniu žvilgsniu. Tačiau ji egzistuoja laike ir erdvėje nuolatos, taigi tautos transcendentinės istorijos pažinimo sunkumai – ne tautos būvio, o mūsų sugebėjimų ir profesinės kompetencijos problema. Kur vienam nieko įdomaus ar svarbaus nėra, kitas galėtų atrasti įdomius ir lemtingus dalykus.

Senovės Lietuvos istorijoje mano dėmesį patraukė keli įsidėmėtini dalykai, kurie anaiptol ne kiekvienos pasaulio tautos istorijoje pasitaiko visi kartu per ilgus šimtmečius.

Vieną jų mes ką tiktai aptarėme aiškindamiesi, kokio stebuklo dėka senovės Lietuva nebuvo niekieno užkariauta (ilgiau kaip vienkartinio įsiveržimo metas) iki pat XVII a. vidurio.

Su tuo fantastišku tautos pasiekimu susijusi ir antra unikali viduramžių sąlygomis Lietuvos valstybės ypatybė – pagoniškoji Lietuva ir Žemaitija, lygiai kaip ir krikščioniškoji Lietuva, iki pat 1572 m. neturėjo nei svetimšalio, nei svetimtaučio valdovo.

O ir 1572 m. ne kokie užkariautojai nutraukė šią unikalią tradicija, bet likimas, – paskutiniojo žymaus Gediminaičio mirtis. Mirus Žygimantui Augustui, didžiajai Barboros Radvilaitės meilei, savaime pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka (Lietuvos istorija. Red. A. Šapoka, 1936, p. 277). Kol buvo gyva Gediminaičių dinastija – Jogailos palikuonys, Lietuva pirmiausia išsirinkdavo savo valdovu kurį nors Gediminaitį, o paskui jį išsirinkdavo karaliumi ir Lenkija (op. cit., p. 256).

Tai itin retas reiškinys viduramžiais, kai visai natūralu buvo, kad, pavyzdžiui, Prancūziją valdo Anglijos karaliai, Čekiją ir Italiją – vokiečių imperatoriai, Ispaniją – arabų kalifai, Kijevo Rusią – ateiviai iš Skandinavijos, Lenkiją (iki Jogailos) – čekų ar vengrų karaliai, ir taip toliau.

Dar keistesnis viduramžių fone dalykas – lietuvių ir žemaičių gyvenamo krašto pastovumas, kai aplinkui vyko galingi klajojančių tautų poslinkiai. Peržvelkim šį fenomeną bent keliais aspektais, kad būtų lengviau suvokti ir keistą Lietuvos karaliaus Mindaugo santykį su mišku, kai valdovas nedrįsta nė šakelės nulaužti be dvasių duoto ženklo.

4. Gyvenamo krašto pastovumas

Įžymus Europos viduramžių žinovas, Sorbonos profesorius Luji Halfenas (Louis Halphen, 1880–1950) ne vieną dešimtmetį tyrinėjo vadinamąjį „didįjį tautų kraustymąsi“, arba, naudojant paties profesoriaus terminą, „didžiąją barbarų invaziją į Europą“. Ji vyko ankstyvaisiais viduramžiais (IV–VI a.), kai nenumaldomų „raitelių tauta“ – hunai iš Vidurio Azijos – ėmė stumti į Vakarus gotus, germanus, vandalus, slavus ir kitus „barbarus“, o tie savo ruožtu puolė banga po bangos plėšti turtingos, bet silpstančios Romos imperijos ir jos civilizacijos.

Taigi tais didžiosios tautų migracijos laikais lietuviai, L. Halfeno, daugiatomės visuotinės istorijos „Tautos ir civilizacijos“ leidėjo, teigimu, net nepajudėjo iš savo gyvenamo krašto. Garsiajame veikale apie ankstyvųjų viduramžių Europą prancūzų istorikas taip ir rašo:

Prie Baltijos jūros krantų, beveik tame pačiame krašte, kur jie gyvena iki šios dienos, tūnojo lietuviai, apsistoję čia nuo neatmenamų laikų.[1]

Verta pasvarstymų formulė: pastovus „nuo neatmenamų laikų“ etninis lietuvių būvis „iki šios dienos“ tame pačiame krašte su dominuojančia lietuvių tautybe…

Jei prisiminsime, kad istoriko nužymėtoje laiko atkarpoje (nuo IV a. iki XX a. vidurio) vien tik Europoje be pėdsako išnyko dešimtys, jei ne šimtai, etninių genčių, kilčių ir net tautų su savo galingomis valstybėmis (mes dar turėsime progos prisiminti, pavyzdžiui, ostgotų karalystę Italijoje), tuomet belieka tik stebėtis lietuvių išlikimo ir pastovios ištikimybės savo protėvių žemei fenomenu.

Vien laiko požiūriu tai gana retas istorinis reiškinys ir negali būti jokios abejonės, kad šitoks būties fenomenas nebūtų palikęs pėdsako tautos pasaulėjautoje ir vaizduotėje. Tik per prancūzų istoriko nužymėtą pusantro tūkstančio metų tarpsnį gyvenamo krašto pastovumas buvo ir sąmoningai, ir pasąmoningai suvoktas, tapęs tautos savastimi, kaip sakoma, „įėjęs į kraują“ ir kolektyvinį genofondo kodą, o vėliau daugybę kartų pasireiškęs tautos mituose, legendose, pasakose, ataidėjęs modernioje poezijoje ir prozoje. Iš viso šito kultūrinio palikimo galima būtų atstatyti neįkainojamą transistorinį Lietuvės žemės peizažą.

O tęsiant mintį apie lemtingą „tautų kraustymosi“ fenomeną, be abejo, naivu būtų manyti, kad „didieji tautų kraustymaisi“ (ir IV–VI a., ir vėliau – saracėnų, vengrų, avarų, normanų antpuolių sukelta tautų migracija iki pat XI a.) nepalietė lietuvių gyvenamo krašto. Archeologų teikiami duomenys liudija, kad „barbariškų“ tautų migracija IV–VI a. užgriebdavo ir lietuvių žemes. Tuo laiku visoje Lietuvoje pagausėjo kapų su ginklais ir žirgais, tai yra – karių kapų.

Antai prie Tauragnų ežero esančiuose pilkapiuose (datuojami V–VI a.) archeologai (vad. A. Tautavičius) rado keturis nedegintus mirusiuosius, palaidotus kartu su žirgais ir įvairiomis karių įkapėmis: geležiniais kirviais, ietigaliais, antskydžiais, peiliais, žąslais, bronzinėmis antkaklėmis, apyrankėmis, segėmis, žiedais.

Turtingumu išsiskiria penktame pilkapyje rastas vyro kapas, kuriame buvo kalavijas su auksu puoštais makščių apkalais. Bronzinėmis ir sidabrinėmis diržų sagtimis, žiedais, bronziniais pentinais, geriamojo rago apkalais, pincetu, sege, dviem geležiniais ietigaliais, kirviu, peiliu, antskydžiu, akmeniniu galąstuvu. Radinius galima išvysti Lietuvos nacionaliniame muziejuje. To meto piliakalniuose aptikti ir klajoklių tautoms būdingi strėlių antgaliai, liudijantys Lietuvos gyventojų susidūrimus su plūstančiais iš Rytų stepių atėjūnais.

Vietiniai gyventojai, kurių protėviai į Lietuvos teritoriją, archeologų nuomone, atsikraustė palyginti vėlai, tik X a. pr. Kr., kai jau buvo nuslinkę ledynai ir klimatas bent tiek atšilo, jog čia galėjo atsirasti medžiojamų žvėrių, visais laikais vienaip ar kitaip – karo žygiais ir pirklių kelionėmis – susidurdavo su Rytų ir Vakarų „barbarais“. Visa Lietuvos aštuonių tūkstančių metų akmens amžiaus istorija (nuo X a. iki II a. pr. Kr.), archeologės R. Rimantienės teigimu, „įvairus ir sudėtingas laikotarpis, tačiau neatitrūkęs nuo visos Europos istorijos. Lietuvos gyventojai labai greitai perimdavo visa, kas pažangu ir pritaikoma jų sąlygomis“.

 Ir vis dėlto man įsiminė mūsų garsiosios archeologės pastaba: „Šis pajūrio kampelis nebuvo įvairių kultūrų bei genčių kryžkelė: pamažu besiklostančios vietinės tradicijos dėjo baltų kultūros pamatus.“[2] Tiksliau – Lietuvos teritorija buvo kryžkelė tik svetimoms kariaunoms ir perėjūnams, kurie keliauja per pasaulį, ieškodami patogesnės vietos apsistoti ir sočiau gyventi.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.02.23


[1]     Louis Halphen. Les Barbares. Des grandes invasions aux conquêtes turques du XI siecle. Paris, 1930. Mano versta ir cit. pagal: Луи Альфан. Варвары. От Великого переселения народов до тюркских завоеваний века. Санкт-Петербург: Евразия, 2003, р. 15.

[2]     R. Rimantienė. Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius: Mokslas, 1984, p. 3.


Prisijunkite prie diskusijos