Prancūzijos vakaruose esančio Reno miesto ligoninėje nuo šautinės žaizdos mirė atvykėlis iš Čečėnijos. Tai ketvirtadienio vakarą pranešė prokuratūros atstovai.
23 metų vyras buvo sužeistas trečiadienį Klionė rajone. Pasak prokuroro Philippe`o Astruco, po kilusio trumpo kivirčo vienas žmogus paleido du šūvius į penkių asmenų grupę netoli prekybos centro. Šie ėmė vytis šaulį, nuaidėjo dar keli šūviai. Į koją buvo lengvai sužeistas pirmojo nukentėjusiojo brolis.
Vėliau šaulys buvo sulaikytas. Tai buvo 21 metų vyras, žinomas policijai dėl daugelio teisės pažeidimų, susijusių su narkotikais. Sulaikytasis atsisakė duoti policijai parodymus. Kaip praneša AFP, remdamasi pareigūnais, lengvai sužeistas jaunuolis 2017 metų liepą nepilnamečių bylų teismo jau buvo nuteistas penkerius metus kalėti už mėginimą 2012 metais pasmaugti Klionė rajone esančio licėjaus moksleivį.
Kaip paaiškino prokuroras, „vieta, kur įvyko incidentas, žinoma kaip kvaišalų prekybos taškas“. Diena anksčiau ten buvo užpulti du žmonės.
„Šių užpuolimų ir šaudynių ryšys kol kas nenustatytas“, – sakė Ph. Astrucas.
Incidento aplinkybes tiria speciali regiono juridinė tarnyba (Jirs).
Incidentai, kuriuose dalyvauja Prancūzijos čečėnų bendruomenės nariai, nėra retas reiškinys šalyje. Pavyzdžiui, 2020 metų birželį Dižono mieste Prancūzijos rytuose keturias naktis vyko susirėmimai tarp kelių dešimčių čečėnų ir atvykėlių iš Šiaurės Afrikos. Jų metu buvo naudojami šaunamieji ir šaltieji ginklai, beisbolo lazdos.
Iki šiol įvairių jėgų yra puolami buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dar kadenciją tik metai kaip pradėjęs Gitanas Nausėda. Aš pats paskutiniuose Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tad neobjektyvumu, vertinant pastarojo veiklą, sunku mane įtarti.
Bandau labai trumpai įvertinti kritikų argumentų pagrįstumą, suveliant į viena vidaus ir užsienio politiką.
Pagrindinė, sąlyginai savarankiška, prezidentų darbo kryptis – užsienio politika. Ir, mano nuomone, joje jie nepasišiukšlino. Net a.a. Algirdas Brazauskas
Vidaus politika – kitas, paveldo, reikalas.
Daug kas iki šiol aimanuoja, kad nebuvo priimti ir įvykdyti dekomunizacijos ir desovietizacijos įstatymai.
Bet ar galėjo jie būti priimti, o juo labiau įvykdyti be kraujo praliejimo?
Dažnai lietuviai pergyvena dėl Ukrainos ateities, svarsto, patarinėja, kaip turėtų elgtis Ukrainos patriotai.
Po vienu tokiu pasvarstymu parašiau komentarą.
„Visa tai todėl, kad bolševikai pasiekė savo tikslą – padaryti Ukrainos teritorijoe ukrainiečius tautine mažuma. Holodomoras, masinės žudynės, trėmimai, kam pasisekė – emigracija, masinis svetimtaučių užvežimas į Ukrainą atliko savo darbą. Paskutiniai Prezidento ir Aukščiausiosios Rados rinkimai tai ryškiausiai parodė. Nors ir labai myliu ukrainiečius, bet tiesiog nežinau, ką jiems patarti. Gal daugintis ir tikėtis, kad kaimynas, jei ir nenudvės, bent jau nusilps tiek, kad Ukraina jam neberūpės.”
Lietuvoje Holodomoro nebuvo, bet pritrūko Kremliui laiko padaryti mus tautine mažuma Lietuvoje kitomis priemonėmis. Šį tą Kremlius pasiekė. Vilniuje mūsų – tik truputį daugiau negu pusė.
Holodomoras
Visi mūsų prezidentai nelabai iš ko turėjo rinktis, skirdami profesinės kvalifikacijos reikalaujančius teisėtvarkos ir teisėsaugos vadovus, kuriems kritikos žiniasklaidoje netrūksta. O tai, teisingumas, yra bene svarbiausias santarvės valstybėje faktorius.
Bet dabartinė Seimo dauguma, švelniai kalbant, nelabai skuba taisyti bendrą padėtį Lietuvoje.
Man regis, dabartinis Prezidentas, iki Seimo rinkimų likus porai mėnesių, daro klaidą, likdamas abejingu, kaip baigsis tie rinkimai.
O jie, kaip rodo apklausos, neteikia labai didelių vilčių, kad naujoji valdančioji dauguma labai jau skirsis nuo dabartinės.
Jei Prezidentas ir iš naujosios valdančiosios daugumos sutinka iki savo kadencijos pabaigos kartas nuo karto gauti šlapiu skuduru per veidą, parodant, kas Lietuvoje yra tikrasis šeimininkas, tuomet suprantama.
Jei jis siekia Lietuvai gero ir antros Prezidento kadencijos, prieš Seimo rinkimus jis turėtų išnaudoti savo kol kas aukštą asmeninį reitingą ir vienareikšmiškai stoti opozicijos pusėn. Tuomet yra vilties, kad dabar opozicinė naujoji valdančioji dauguma labiau laikysis Konstitucijos ir įstatymų bei vadovausis aukštesniais moraliniais kriterijais.
Beje, žmogiškas faktorius yra žmogiškas faktorius ir teisėsaugoje. Teisėsauga, teisėtvarka, taip pat, veikia šiek tiek žvalgydamasi į artimiausią ateitį po naujo Seimo rinkimų.
…………………………………………………………………………
Atskira tema – keista istorija su kaliniu čečėnu, kurį neva Lietuvos valdžia (reikia manyti, kad ir Prezidentas) išduoda Rusijos reikalavimu. Neva tas čečėnas, kaip Rusija teigia, apie 20 metų priklauso čečėnų vadovaujamai neteisėtai ginkluotai karinei grupuotei, kuri ne kartą pasikėsino į Rusijos teisėsaugos pareigūnų ir kariškių gyvybes.
Keista ji tuo, kad vienintėlis tokios informacijos šaltinis – Delfi žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus straipsnis, kurio esmę multiplikavo daugelis ne tik Lietuvos portalų.
Ta proga parašiau Seimo nariui A.A. tokio turinio laišką.
– Gerbiamas A., tik ką kalbėjau su A. E. Jis sakė kalbėjęs su prokuroru Krušna ir tas pasakė, kad Delfis parašė netiesą, niekas kalinio atiduoti Maskvai nesiruošia. Gal Jūs, taip pat, kalbėjęs su prokuroru, galite patvirtinti arba paneigti šią žinią?
Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.
Žaibiškai gavau atsakymą:
– Kol kas negaliu, nes dar negavau atsakymo.
Kadangi Delfis parašė, kad išdavimo operacija bus slapta, galima galvoti, kad nuraminimui ir prokuroras, galbūt, sakė netiesą.
Bet kažkas ne taip. Po to, kai straipsnį Delfyje persispausdino beveik visi solidūs portalai, žinia nuskambėjo per radiją ir TV, po to, kai Seimo narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į prokuratūrą, Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijas, o tai, taip pat, buvo paviešinta, kas būtų paprasčiau, negu viešai paneigti Delfio neva gandus.
Sekmadienio pavakare paskambinau kalinio čečėno žmonos ir jų vaikų Lietuvoje pažįstamai. Žmonai ir vaikams iki šiol nieko nežinoma apie jos vyro, vaikų tėvo, deportaciją į Rusiją. Pagalvojau, negali būti, kad mūsų valdžia tokia žiauri būtų šioje situacijoje, kad bent jiems to nepraneštų.
Belieka galvoti, kad straipsnis Delfi – feikas, tik koks jo tikslas, niekaip nesugalvoju.
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į generalinį prokurorą, teisingumo ir užsienio reikalų ministrus, klausdamas, kokiomis sąlygomis Rusijos Federacijai išduodamas keliolika metų Lietuvoje gyvenęs čečėnas Beslanas Estemirovas.
Žiniasklaidoje skelbiama, kad į Rusijos Federaciją artimiausiomis dienomis bus išsiųstas čečėnas B. Estemirovas. Rusija teigia, kad vyras apie 20 metų priklauso čečėnų vadovaujamai neteisėtai ginkluotai karinei grupuotei, kuri ne kartą pasikėsino į Rusijos teisėsaugos pareigūnų ir kariškių gyvybes.
„Atkreipiant dėmesį į tai, kad Rusija slepia nuo Lietuvos teisėsaugos Medininkų žudynių dalyvius, tai toks sprendimas atrodo vienpusiškas ir neduodantis Lietuvai jokios naudos. Ar Rusija pažadėjo mums perduoti Sausio 13-osios ir Medininkų bylų figūrantus? Kas daroma ir kaip to siekiama, ar tokie biurokratiniai teisiniai sprendimai rodo, kad mes nustojome vertinti žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje, Čečėnijoje įvykdytus karo nusikaltimus? Ar Užsienio reikalų ministerija įvertina, kad pastaraisiais metais Europos valstybėse buvo nužudytas ne vienas čečėnas, kuris priklausė Vladimirui Putinui ir Ramzanui Kadyrovui oponavusiai pusei?“, – klausia A. Anušauskas.
2019 m. balandžio mėnesį įtariamasis rusas buvo atvykęs į FSB mokymo centrą, esantį netoli Maskvos. Šioje bazėje, esančioje prie Averkievo kaimo, įrengtos kelios šaudyklos, skirtos apmokyti FSB pareigūnus šaudymo technikos. Ne pelno siekianti žurnalistų organizacija „Bellingcat“ nustatė, kas tas asmuo, kuris buvo atvykęs į FSB šaudyklą prie Maskvos. Tai – Vadimas Krasikovas.
Remdamasis mobiliųjų pokalbių duomenimis, šis vyras praleido keturias paras minėtoje Rusijos Federalinės saugumo tarnybos šaudykloje. Ir tai – svarbi užuomina, kas 2019-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Berlyne nušovė Rusijai nepalankų čečėnų kovotoją. Taip rašo „The Washington Post “ redakcija.
Taigi „Bellingcat“ įtaria, kad V.Krasikovas, kuris keliavo prisidengęs svetimu vardu į Vokietiją, ir yra būtent tas vyras, kurį Vokietijos federaliniai prokurorai apkaltino rugpjūčio 23 dieną Berlyne nužudžius Zelimkhaną Khangoshvili, buvusį Čečėnijos karo lauko vadą, kovojusį prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas Antrajame Čečėnijos kare.
Rusija neigia bet kokią savo atsakomybę. Tačiau „Bellingcat“ ir partneriai iš „Der Spiegel“ bei „The Insider“ dabar surado informacijos, kuri tiesiogiai pirštu beda į FSB. Pasak žurnalistų, nustatymas, jog V.Krasikovas prieš atvykdamas į Vokietiją treniravosi FSB šaudykloje, tik sutvirtina įtarimus, kad būtent Rusijos Federalinė saugumo tarnyba organizavo ir įvykdė žmogžudystę Berlyne.
„Tyrimas, paremtas mobiliaisiais duomenimis ir informacija apie prisijungimą prie mobiliųjų bokštų, fiksuoja būtent V.Krasikovo skambučius ir judesius. Jis dažnai kalbėdavo su Eduardu Benderskiu, kuris vadovauja FSB veteranų asociacijai ir privačioms saugos agentūroms, teikiančioms paslaugas valstybinėms įmonėms. Duomenys rodo, kad V.Krasikovas aštuonis kartus lankėsi ir FSB specialiųjų operacijų centre Balašihoje netoli Maskvos, įskaitant ir paskutiniąsias dienas prieš pat išvykstant iš Rusijos…”, – skelbia minėtas leidinys.
„Vokietija išsiuntė du Rusijos diplomatus, bausdama Kremlių už tai, kad šis nepadeda ištirti nusikaltimo. Tačiau tokio atsako Maskvai akivaizdžiai neužtenka. per daug švelnus atsakas. Tyrimas, kurį atliko Bellingcat ir partneriai, byloja apie valstybės remiamų žmogžudysčių Vokietijos žemėje vaizdą, nepanašų į bandymą nunuodyti Sergejų Skripalį ir jo dukrą Didžiojoje Britanijoje, o prieš tai – dar ir Aleksandro Litvinenko nunuodijimą radioaktyviuoju poloniu. Vokietija turėjo pasielgti žymiai griežčiau, demonstruodama Kremliui, kad nesitaikstys su jos išpuoliais. Taip mano „The Washington Post“ redakcija.
Lietuvos Valstybės dienos išvakarėse Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirminkas R. Kaminskas, pavaduotojai A. Malinauskas ir Z. Tamakauskas apsilankė Viešojo saugumo tarnybos pulke, kuriame turiningai pabendravo su mūsų rimtį saugančiais kariais ir su tarnybos vadu generolu Sergejumi Madalovu.
Viešojo saugumo tarnyba yra specialiosios parengties valstybės įstaiga. Ji turi atkurti ir užtikrinti viešėją tvarką ypatingų situacijų atvejais, turi slopinti riaušes, grupinius nelegalius veiksmus, masinius neramumus, priešinamasi teisėsaugos pareigūnams. Į šią tarnybą taip pat įeina konvojavimo, apsaugos padaliniai ir judriosios specialios paskirties kuopos.
Šiuo metu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai aktyviai dalyvauja ir stiprinant valstybės sienos apsaugą, vyksta į užsienį dalyvauti taikdarių veiksmuose įgyvendinant paliaubų susitarimus, saugant Jungtinių Tautų personalą ir taikius gyventojus. Šios tarnybos atstovai taip pat dalyvauja Europos Sąjungos policijos pajėgų pratybose.
Ypatingos Lietuvos žmonių pagarbos bei pripažinimo yra susilaukęs minėtos tarnybos kūrėjas, pradžioje vadintos Vidaus tarnybos 1-ju pulku – tuometinis pulkininkas Sergejus Madalovas. Jo vadovaujamas pulkas mūsų Nepriklausomybės atkūrimo pirmuosiuose žingsniuose daug prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, jos piliečių saugumo užtikrinimo: neleido sovietiniam okupantui įvykdyti klastingą sumanymą – paleisti iš kalėjimo tūkstančius įkalintų recidyvistų.
