Rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už lango visą naktį siaučia vėjas ir lietus. Nelauktas, įpusėjus gruodžiui. Tokį metą daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų jau boluodavo gili su stipriu šaltuku besižnaibanti žiema. Nūnai, neįprastai šilta. Atrodo, šią naktį kažkas netikėto įvyks. Naujas gyvenimo virsmas. Ne tik keičiasi oras.

Tačiau ne viskas per nugyventus metus pakito ar nuėjo į užmarštį. Ne viskas virto pelenais. Išliko ir gyvens ne vieną šimtmetį, o gal tūkstantmetį knygos, parašytos gimtosios žemės krauju. Yra tokių lietuviškų knygų. Daug knygų. Antai kažkurią dieną iš naujo perskaičiau publicisto, eseisto ir poeto Romo Sadausko knygą Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus. Tai dzūkiškos vietovės Lazdijų ir Druskininkų savivaldybėse. Skleidžiu senos knygos per daugelį metų pablukusius lapus ir, atrodo, sustoja, sugrįžta neprarastas laikas. Tie patys vaizdai, tik nūdien – daugiau ištuštėjusių sodybų.

2017 m. gruodžio 5-ąją, savo naujos poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, rašytojas prisipažino, kaip prieš daugelį metų rašė minėtą knygą, kodėl daug ko negalėjęs garsiai užtrimituoti. Paradoksalius reiškinius galėjai matyti, išgyventi, bet neparašyti… Ne sykį keliaudamas iš Baltašiškės į Kučiūnus, o vėliau – ir atgal, Romas matė tuščias tremtinių, partizanų šeimų sodybas. Prisimena ąžuolą pamiškėje, po kuriuo partizanams ne sykį nešė kašiką keptų bulvių… Romas – dar tos kartos dzūkas, gerai menantis pokarį. Naujos knygos sutiktuvėse prisiminė ir tai, kaip jam buvo graudu žvelgti į į nunykusį kaimo peizažą, sudrumstas kaimiečių sielas. Ir tame poezijos vakare mano mielas rašytojas negarsiai ištarė, kad ta kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus iš tikrųjų buvusi ne visiškai tokia, kokia pavaizduota knygoje.

Bet jau nepriklausomybės metais vienas žymiausių mūsų meninio žodžio meistrų žiojėjusią spragą užpildė. Ir vis turtina kūrybos aruodą. Antai dažnai keliaudamas ar rymodamas ir dūmodamas savo sodyboje Demeniškiuose, netoli Seirijų. Ir Dzievulio dzūkui skirta kelionė tęsiasi iki šiol. Tačiau ir tada, prieš daugelį metų, pirmąsyk perskaitęs Romo knygą ir vėl nūnai iš naujo sklaidydamas knygos lapus, tarsi to trūkstamo tikroviško vaizdo kaip ir nepasigedau, nes viską atpirko meniškas publicistikos aso žodis, kažkokia žodžiais nenusakoma iš kūrinio besiveržianti meilė savo kraštui, gimtajai kalbai. Dar kažkas. Bet būtent ta, viena pirmųjų rašytojo knygų Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus anais gūdžiais metais ir padvelkė tikra dzūkiška dvasia, šaltinio gaiva. Norėjosi skaityti ir skaityti tokią knygą. Kaip pats dažnai rašytojas mėgsta sakyti didesnėse ar mažesnėse knygų šventėse, gerą knygą norisi bučiuoti kaip mylimą moterį…

O aš gerą knygą – po metų kitų – iš naujo atsiversti. Šventa tiesa nesikeičia net per pasikeitusį gruodį. Žiū, kai turėtų snigti – lyja… Už lango šėlsta ne žiema, o savo jėgą rodo pasiklydęs vėlyvas ruduo. Ir jis tokį metą tarytum atspindi amžiną neramią kūrėjo vidinę būseną. Kaip maištininko. Nūnai, kaip ir anksčiau, be galo daug sumaišties. Ne tik gamtoje. Ir vis dažniau darosi sunku atskirti: ar gamta šėlsta žmoguje, ar žmogus gamtoje.

Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už lango vis pila kaip iš kibiro. Neramu. Nesimiega. Bet ne pirmąkart tokia gamtos šėlionė. Išeisi į lauką – ir, atrodo, vėjas kaip klevo ar kaštono lapą tolyn nusineš. Įsivaizduoju, ką tokią naktį galėtų mąstyti mano mielas rašytojas Romas, atsistojęs sostinės Senamiesčio buto virtuvėje, per kurios langą giedrą dieną labai vaizdžiai matosi Trijų Kryžių kalnas ir Gedimino pilis. Anądien, mane pasikvietęs prie lango, parodė tą įstabų vaizdą. Bet tikriausiai jam nelabai norisi prie virtuvės lango eiti – juk Gedimino kalnas irsta. Skaudu. Ypač toks skausmas nepakeliamas rašytojui gamtininkui. Sakytum, byra ne tik unikalus gamtos paveikslas, bet ir didi mūsų valstybės istorija.

Per minėto poezijos rinkinio sutiktuves ne šiaip sau literatūros kritikas, leidėjas Stasys Lipskis rašytojo gamtininko pasiteiravo: ar jis negalvoja parašyti kažką galbūt graudaus apie irstantį Gedimino kalną? Juk tai – valstybės simbolis! Romas tik giliai atsiduso, anot jo, kokia nūnai prasmė apie tai rašyti? Pasak puikių knygų apie gamtą autoriaus, kalti žmonės, sugalvoję (veikiau – negalvoję) Gedimino kalne išpjauti medžius. Akylas gamtos stebėtojas, jos burtų skleidėjas paaiškino, kas blogo nutinka, tokioje vietoje barbariškai sunaikinus medžius.

Laimei, Lietuvoje yra daug žmonių, mylinčių, mūsų sostinėje sodinančių, prižiūrinčių medžius. Kad ir Pašilaičiuose, į kuriuos pro langą žvelgiu šią neramią naktį. Konkrečiai kalbant, į elektros lempų menkai apšviestas jau į dangų įsirėmusias pušis, kasmet tvirtėjančius ąžuolus ir kaštonus. Dar už mano lango auga beržai, kadagiai, alyvos, tolėliau – eglės. Už lango – jauna parko dalis, senoji – tolėliau už penkiaaukščio. Nauji medžiai, atrodo, ne man vienam suteikė šviežios gyvybės. O kaip taptų pilka, negyva, jeigu jaunojo parko dalyje būtų įkišę vieną ar net du dangų remiančius mūrus. Baisu ir pagalvoti! Laimei, taip neatsitiko.

Tačiau tik mūsų namo laiptinės antrajame aukšte gyvenančio žemaičio dėka, mūsų visų draugiškai vadinamo architekto Stasio. Jis ne tik užveisė prie senojo parko naują medelyną, bet ir surinkęs mūsų parašus miesto valdžią prispyrė apskritai įteisinti parką. Atkaklus žemaitis sukūrė mums kerinčią oazę. Mintyse dėkodamas Stasiui, beveizėdamas į už lango svyruojančius parko medžius, staiga prisiminiau irgi senokai perskaitytą kitą nuostabią Romo apie gamtą ir žmogų knygą Turėk savyje draustinį. Joje ypač sužavėjo rašytojo mintys apie medį. Pasak jo, mums gyventi atiteko stebuklingai graži ir įdomi žemė, o vienas iš tos stebuklingos žemės stebuklų yra medis. Jis šioje knygoje pasakoja, kaip anuomet gyvendamas Viršuliškėse balkone augino berželį. Atsikėlęs į naują būstą, jo balkone rado statybininkų paliktą sukaltą pušinį lovelį. Rašytojas, jį pripildęs žemių, pasėjo rūtų. Po kiek laiko, žiū, be rūtų kerelių, kažkoks kitoks želmenėlis lenda. Pasirodo, išdygo berželiukas. Knygoje rašoma, kad berželiokas sėkmingai stiebėsi aukštyn. Galvojo paaugusį berželį tinkamoje vietoje persodinti. Romui džiaugiantis nauja gyvybe balkone spontaniškai radosi ketureilis:

Kas laiko šunį,

Kas turi daržą,

O mes balkone

Auginam beržą.

Tai nutiko sovietmečiu. Neabejoju, kad rašytojas balkone gimusį ir paūgėjusį berželį pasodino saugioje vietoje. Pasitaikius progai – pasiteirausiu, koks ano medžio likimas.

Tokią neramią naktį įsivaizduoju, kaip Romui, atsistojus prie lango, negera pasidaro, pamačius tolumoje elektros lempų apšviestą pliką, yrantį Gedimino kalną. Be medžių. Be gyvybės. Rašytojui medis – šventa relikvija. Todėl nenustebino tai, kad jis sostinėje pažįsta kone visus seniausius medžius. Tarytum Dievo dovaną juos dažnai lanko. Tikriausiai ir juos kaip mylimą moterį pabučiuoja. Kol kas nežinau. Toks jau gražus, poetiškai skambantis mielo dzūko pasakymas – pabučiuoti knygą kaip mylimą moterį… Apskritai, rašytojo prozos ir publicistikos knygose – daug poetinių posakių. O jei poezijos – tai ir meilės… Apskritai jo kūriniuose meilė ir gamta (o veikiau – abu kartu) – tarytum visą gyvenimą skambanti gražiausia likimo simfonija. Poeto Debesija atsispindi daugiau kaip keturiasdešimtyje jo parašytų knygų. Ir būtent tokią audringą naktį tvirtai įsitikinęs – ne paskutinėse, nors rašytojas jau ir įžengęs aštuoniasdešimtuosius. Bet eina – kaip penkiasdešimtmetis ar kur kas jaunesnis žmogus. Daugelį metų toks tvirtas gali išlikti tik gamtos vaikas, nors jam, vaikui, ligoninėje teko ir prie giltinės prisiliesti… Ne vienam bičiuliui papasakojo, kaip ligoninėje gulėjęs, kaip ant lovos galo kabojo laidotuvėms pasiūti drabužėliai, kuriuos vėliau sunešiojo.

Demeniškių atlaidai. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau čia pat tvirtina, kad jam vaikystė buvusi be galo graži, nors juos tris vaikus tik motina augino – tėvą sovietų valdžia už politiką ištrėmė į Sibirą. Augo gražiuose gamtos užutekiuose – Pazapsių, prie Lenkijos sienos, vėliau – Petroškų kaimuose. Ir gyvenime gražiai susiklostė, kad po 2000-ųjų rašytojas su žmona Irena sodybą įsigijo netoli Petroškų – Demeniškiuose. Sugrįžo ten, kur glūdi gimtinės šaknys. Ten, kur būdamas vaikas net įveikė giltinę. Mat anksčiau gamta pasilikdavo tik stipriausius kūdikius. Tokį teiginį patvirtina ir mano studijuotos Merkinės ir kai kurių kitų bažnyčių gimimo, mirties ir santuokų metrikų knygos. Antai Dzūkijos bažnyčių mirties metrikų knygose užregistruotas labai didelis kūdikių mirtingumas. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tėvai skubėdavo per savaitės dviejų laikotarpį krikštyti naujagimį. Neduok Dzievuli, vaikelis nekrikštytas numirs…

Dar kartą pasitvirtina nerašyta tiesa, kad gamta – amžini mūsų namai. Į juos anksčiau ar vėliau, jei ne kūnu, tai dulkėmis, sugrįžtame. Gamta gali būti švelni kaip motina, mylimoji, bet ir – rūsti, o kartais – negailestinga. Žmogaus gyvenimą įmanoma tik truputį prognozuoti, o gamtos – tuščias reikalas. Ir nūnai sinoptikų net kelių dienų prognozės neretai primena būrimą iš tirščių, savotiškų horoskopų kūrimą. Labai jau nerimtai atrodo ilgalaikės orų prognozės. Nesakau, kad jų nereikia. Jos ypač reikalingos žemę dirbančiam žmogui, o kūrėjui – kas? Romui bet koks oras, tiksliau sakant, gamta – savotiškas naujas daiktų, reiškinių, vidinės būsenos pažinimas. Ir už lango – nei tai žiemos, nei tai vėlyvo rudens naktį įsivaizduoju, kaip ir mano mielas rašytojas nemiega ir tikriausiai pro langą stebi tokį metą neįprastą gamtos šėlsmą. Tik tokią nemigo naktį dažnai paaiškėja, kas anksčiau buvo nepasakyta ir, žinoma, neparašyta. Be paliovos galvoje ūžia minčių spiečius. Ir nežinia, kur jis – tarytum bičių motinėlė Dzūkija – nukeliaus. Norėtųsi į Dzūkiją, kurią abu mylime. Bet ne visada čion esame suprasti, o gal ir laukiami…

Poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuvėse nuskambėjo savotiškas rašytojo šauksmas tyruose. Pasirodo, vienas žymiausių šių dienų ne tik dzūkų rašytojų Romas Sadauskas daugiau kaip dešimt įvairiausių premijų gavo… iš žemaičių rankų, nors dažniausiai rašė apie Dzūkiją. Antai už romaną Ežerėnų papartis – Ievos Simonaitytės, o už eseistinį novelių romaną Gyvenimas prie vieškeluko – Žemaitės premijas. Net dzūkiškai parašytą Romo poemą Su dzievuliu labiausiai įvertino irgi žemaičiai. Paradoksali situacija: šiuos kūrinius apie Dzūkiją ir jos žmones, gamtą, regis, labiausiai skaito, domisi žemaičiai…

Tad ir nepriklausomoje Lietuvoje apstu įvairiausių paradoksų. Tačiau to neturėtų būti ten, kur kalba akivaizdūs faktai. O faktas visada už save kalba. Tad šią naktį ne tik jis, vienas, rašytojas, tvirtas kaip ūžolas dzūkas nemalonų kartėlį, susikaupusį širdies gilumoje, nešiojasi. Ir jam, ir man (ne tik nemigo naktį) keista, kad labiausiai tarmiškai parašytą knygą įvertino Mažeikiuose. Daug egzempliorių įsigijo mažeikiškiai. Kai rašytojas atsargiai žemaičių pasiteiravo, ar jie tikrai supras dzūkiškai, jam atšovė – esą ne jo reikalas… Dažname literatūros vakare Romas šį atvejį kaip linksmą nuotykį prisimena. O aš šią bemiegę vėlyvo rudens naktį staiga pasiveju į tyrą keliaujančius kito žemaičio, bet jau iš Kretingos rajono, Darbėnų miestelio, Rolando Donielos šventus žodžius apie jo Sibiro tremtinių tėvų, giminės šventą meilę Žemaitijai, savo protėviams. Prisipažinsiu, per netrumpą savo gyvenimą neteko sutikti labai daug žmonių, kurie atkakliai po kruopelytę rinktų, itin vertintų informaciją apie savo gimtąją žemę. Nepaprasta šventė buvo svečiuotis šio žemaičio, iš kurio sklinda šviesa, namuose Darbėnuose.

Tad tą naktį ir skausmingai įsiminė dzūko rašytojo kartėlis, gal nusivylimas kai kuriais jo gimtinės žmonėmis, iki šiol garsėjančiais nešvara, ir tamsa. Iki šiol nesunku aptikti sodybų net be lauko būdelių… Vargu ar jie – jotvingių palikuonys… Dzūkijoje gyvena daug necikrų dzūkų. Mat kai kuriuose dzūkuose – tik dūkas telikęs… Apskritai ir cikro dzūko charakteris – gana prieštaringas. Jis čia pat gali užsidegti ir tuoj pat būti ramus, tvirtas kaip uola. Jame – dažnai ryškūs pavydo jausmai, išsiskiria šnekumu. O dzūkui priskiriamas būdingiausias bruožas – nuoširdumas – irgi gali būti dirbtinis. Apskritai dar iki šiol Dzūkijos kaimuose išlikęs, sakyčiau, nepasitikėjimas, nemėgimas protingesnio už save žmogaus, savotiškas kaimiečių kultas pravardžiuotis. Tad man, gimusiam ir užaugusiam pačioje Dainavos krašto širdy – Merkinės parapijoje, – suprantamas kūrybos mokytojo Romo Sadausko vidinis nerimas dėl to, kas nūnai darosi mudviejų gimtojoje žemėje – šiaurės vėjo smėlynuose. Ir kartais apnuoginta tiesa – itin naudinga, ją pravartu priminti. Kad ir kokia ji skaudi būtų.

Demeniškių atlaiduose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ta proga prisiminiau kažkada pasakytus etnologės, režisierės Onutės Drobelienės žodžius, kad kiekviename Dzūkijos kampelyje dzūkai labai skirtingi. Yra šiliniai (apie Varėną, Druskininkus), užnemunės, net Eišiškių dzūkai. O mano mielas bičiulis Romas savo knygose mintija truputį kitaip: yra šiliniai ir gruntiniai. Kitaip tariant, gruntiniai dzūkai, kaip mano parapijoje sakydavo – užnemunės, nuo Druskininkų Lazdijų, Alytaus link. Kiti teigia, kad dzūkuojama kai kuriuose net Prienų, Trakų rajonų kampeliuose. Ir Vilnijoje. Tai kur iš tikrųjų prasideda ir baigiasi toji Dzūkija? Ar ne sovietmečiu labiausiai pirštas toks trijų pietinių Lietuvos rajonų teritorijos pavadinimas? Nevisiškai toks krašto pavadinimas patinka ir mano mielam rašytojui. Jam, o ir man, ne tik šią baisiai košmarišką naktį kur kas mielesnis senasis mūsų krašto vardas Dainava. Tik tokiu vardu pietinį Lietuvos kraštą savo kūriniuose titulavo didysis dzūkas V. Krėvė.

Paprastai bemiegę naktį iš naujo atrandi ir savo mėgstamus rašytojus. Kiekvienąkart kitaip susimąstai apie gyvenimo prasmę. Ypač skaitydamas Romo kūrinius. Kiekviena jo knyga – net skirta vaikams Mažas girios dienoraštis – priverčia ilgai susimąstyti apie mūsų būtį, gyvenimo prasmę. Ir pasinėrus į jo knygų veikėjų gyvenimą, aplinką, atrodo, kad ir už lango košmariška naktis – net miela, artima. Atrodo, net ji padeda gyventi. Gal todėl, kad Romo kūriniuose visų metų laikas – itin patrauklus, gražus su gražiais žmonėmis. Atrodo, jam nėra blogo oro. Tai ne tik didelio rašytojo, bet ir didelio gamtininko pakylėto gyvenimo vizija. Užkrečia gera nuotaika. Atrodo, Romui nemenką akstiną semtis kūrybai syvų iš gamtos kažkada suteikė kūrybinis darbas žurnale Mūsų gamta. Tuo metu mažiausiai politizuotame. Kone dešimt metų tuo metu itin populiariame žurnale jis rašė apie grėsmes gamtai, tai yra – ir žmogui. Kūrėjo neuždusino žurnalistinis darbas žurnaluose Jaunimo gretos, Mūsų gamta, Kultūros barai ir savaitraštyje Literatūra ir menas.

Tačiau ne viename literatūriniame vakare jis yra prisipažinęs, kad toks pavojus buvo. Ne kartą jis citavo Ernesto Hemingway, kuris iš pradžių reiškėsi kaip žurnalistas, žodžius: reikia laiku iš ten pabėgti… Tai yra – iš žurnalistikos. Man atrodo, Romui toks pavojus negrėsė. Mat dirbo tokiuose leidiniuose, kurie sovietmetį buvo mažiausiai ideologizuoti, persmelkti buitine žurnalistika. Be abejo, Romui labiau gamtos paslaptis atskleisti padėjo ne žurnalistikos studijos Vilniaus universitete, o ekologijos mokslai Prahos aukštojoje mokykloje. Baigė net dvi abi aukštąsias. Bet, supratau, labiau mano bičiulis džiaugiasi gautomis ekologijos žiniomis. Vis dėlto didžiausius, tikriausius gamtos mokslus jam suteikė Dzūkijos gamta, tie išbraidžioti šiaurės vėjo smėlynai, patirtas rūstus pokaris, o vėliau – išklampotas paradoksų, neteisybės kupinas sovietmetis. Visa tai užgrūdino. Mokė. Išlydėjo į didįjį kūrybos kelią. Skaitant Romo knygas, atrodo, kad jo gyvenimas – be galo laimingas. Net taip pakrikštijo vieną savo reikšmingiausių knygų – apybraižų ir eseistinių pasakojimų rinktinę – Laimingų žmonių gyvenimas.

Iš tikrųjų, sakyčiau, laimingas ir asmeninis rašytojo gyvenimas: lazdijiškių dzūkų šeima davė Lietuvai ne tik garsų rašytoją, bet ir garsųjį operos dainininką Danielių Sadauską. Beje, į meną pasinėrė ir brolių atžalos: rašytojo sūnus Romas – žinomas Lietuvoje žurnalistas, redaktorius (atpažinau jį knygoje Mažas girios dienoraštis), dainininko dukra Ieva – talentinga dailininkė. Tačiau šią naktį kelintąsyk prisiminęs jo poezijos knygos Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai sutiktuves – iš rašytojo lūpų tarytum pasklido ir didelio nerimo žodžiai. Poezijos knygos sutiktuvėse ryškiai atsiskleidė mūsų nepriklausomybės paradoksai. Pasirodo, ne tik man, bet ir seniai pripažintam rašytojui kasmet vis kebliau darosi išleisti knygą. Romas per Debesijos sutiktuves karčiai pajuokavo: pastarąjį metą tik žemaičių įteiktos premijos jį gelbėjusios… Gauna premiją – leidžia knygą… O 2017 m. minėtam poezijos rinkiniui – net iš pensijos pridėjo pinigų. Ne paslaptis, kad iš valstybės sudėtinga gauti paramą knygai leisti. Lietuvoje nėra mecenatų, nors mūsuose turtingų žmonių – nors tūkstančiais vežimų vežk. Tačiau, ironišku rašytojo pastebėjimu, nūnai tik biedni biednus remia: perka knygas, skaito, eina į literatūrinius vakarus.

Vėlyvo rudens naktį po Romo atvejo prisiminiau ir kitą, kur kas didesnį mūsų nepriklausomybės lietuviško gyvenimo paradoksą. Tikriausiai daugelis tautiečių dar gerai pamena, kaip pirmaisiais metais, atvykęs į Lietuvą po ilgos politinės tremties, buvo šlovinamas mūsų laisvės dainius Bernardas Brazdžionis? Minios žmonių jį sutikdavo tarytum karvedį! Tačiau kilusi šlovinimo banga vieną dieną netikėtai atslūgo. Literatūros kritikas, eseistas Valentinas Sventickas savo knygoje Guriniai karčiai prisiminė, kaip jam teko leisti pomirtinę B. Brazdžionio knygą Kas šviečia virš galaktikų visų: „Mirusio poeto šeima buvo pranešusi, kad ateisianti finansinė parama knygai išleisti, reikią leisti gražiai, 5 000 egzempliorių, dalis tiražo keliausianti už Atlanto. Na, manau sau, Amerikoje yra bent keletas rimtų lietuviškų fondų, šiaip turtingų žmonių, visi ten nešiojo poetą ant rankų, šlovino, dabar parems. Buvau tiesiog sukrėstas, kai galų gale paaiškėjo, kad tie rėmėjai – poeto našlė Aldona Brazdžionienė. Tai kur tie šlovintojai?“

Tai tik du nūdienos ir tik mūsų literatūrinio gyvenimo paradokso pavyzdžiai! Romas rašė ir apie kitus mūsų skaudulius. Tačiau ar daug kam jie įdomūs? Pinigų bumo laikotarpiu tokie pagraudenimai – tik balsas tyruose. Kaip savotiška paguoda rašytojui tapo 2008-aisiais sumanyti Demeniškių tarmių, o dabar – ir dainų – atlaidai. Kasmet juos rašytojas rengia Lazdijų rajono Demeniškių kaime, prie jau garsaus tapusio ne tik kaimo pavadinimo, bet ir vieškelio, kurį atlaidų dieną gražiame kaimo peizaže paskandina mašinų gausybė. Senokai šiame kaime, netoli gimtųjų Petroškų, rašytojas su žmona Irena įsigijo sodybą. Joje semiasi kūrybinės energijos, vasaroja, kol sostinėje šilumą ima tiekti. Toje dzūkiškoje sodyboje įkūrė bene vienintelę Meilės biblioteką, vienintelius tokius atlaidus Lietuvoje. Į juos žmonės atvažiuoja net iš tolimosios Žemaitijos, Aukštaitijos pakraščių – mažiausiai iš Lazdijų rajono, nors turėtų būti atvirkščiai, sako Romas. Tai – irgi vienas mūsų gyvenimo paradoksų.

Panašių atskleistų, išryškintų paradoksų – gausu tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės metais išleistose R. Sadausko knygose. Tame pačiame romane Ežerėnų papartis. Pagrindinis knygos veikėjas gamtos apsaugos inspektorius nori išsaugoti Ežerėnų parką, kad jame nebūtų statomi namai, kad išliktų niekur daugiau Lietuvoje neaptinkamas jonpapartis. Tačiau jis pristinga valios, valdininką ir baimė kausto. Tai padaro kiti Ežerėnų žmonės. Romane pavaizduotus Ežerėnus atpažinau kaip ir dzūkišką miestelį – Veisiejus… Labai daug Ežerėnų krašto sąsajų – kitame Romo romane Gyvenimas prie vieškeluko. Galima sakyti, vienu atsikvėpimu perskaičius norisi to gražaus, kartais liūdno gyvenimo tęsinio.

Česlovas Skaržinskas, šio teksto autorius. Asmeninio archyvo nuotr.

Atrodo, 2017-ųjų užsitęsusio rudens naktis siunčia rašytojui naują žinią. Ar tik neatsiras romanų Ežerėnų papartis ir Gyvenimas prie vieškeluko savotiškas tęsinys? Būtent tokią naktį, tokiomis akimirkomis dažnai kyla genialios mintys, naujos knygos užuomazgos. Ir, be abejo, dzūkų klasikas per savo poezijos knygos sutiktuves, matyt, vėl savaip bus pajuokavęs, kad neva prie prozos negrįš… Tokią savo nuostatą rašytojas bando įpiršti ir savo knygoje Gyvenimas prie vieškeluko: „Pagal Šventąjį Raštą nuo septyniasdešimties metų žmogus pradeda patriarcho amžių, nešantį tik bėdas ir vargus. Po šio rudens pavasario nelauk.“

Įsitikinęs – sulauks. Ir – ne vieno. Dar daug bus poetiškos Debesijos ne tik Demeniškiuose… Taip pat ir kitas rašytojo užrašytas liūdnas mintis tos pačios knygos Gyvenimas prie vieškeluko, dienoraščio ištraukoje Violetas, kad nėra liūdnesnio laiko už vėlyvąjį rudenį, gyvosios gamtos senatvę, ir gedulingesnės spalvos už Violetą, priimu ne kitaip – kaip literatūrą… Gyvenime dažnai būna kitaip. Kaip ir daug kas netikėtai ateina audringą vėlyvo rudens naktį.        

2017.12.25; 14:01

Viešojoje Adomo Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje buvo pristatyta poeto, žurnalisto, publicisto Česlovo Skaržinsko knyga „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“. Kodėl ši knyga svarbi, atktuali? Kodėl vertėtų ją perskaityti?

Slaptai.lt skelbia keletą video ištraukų iš Česlovo SKARŽINSKO esė „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“ pristatymo.

2017.12.02; 06:00

Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras

Lapkričio 29 d., 17.30 val., publicistas, poetas Česlovas Skaržinskas savo naujausią publicistikos knygą Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras pristatys Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Konferencijų salėje (Trakų g. 10). Knygos pristatyme dalyvaus rašytojai Romas Sadauskas ir Jeronimas Laucius, literatūros kritikas Alfredas Guščius, televizijos žurnalistas, dėstytojas Henrikas Vaitiekūnas bei knygos autorius. Vakarą ves Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys.

Česlovas Skaržinskas – poezijos Lietus ir muzika, neturinti namų (1999) bei publicistikos – Šiaurės vėjo smėlynai (2007) – autorius. 2017 m. išleido trečiąją – publicistikos knygą Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras.

Knygoje autorius rimtai, lyriškai ir per jumoro prizmę pažvelgia į Lietuvos sovietmečio palikimą, Atgimimo laikus bei dabartį. Knygoje pasakojama apie keturių brolių partizanų likimą, Valstiečių laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Jono Švobos, poeto ir eseisto Stasio Stacevičiaus, rašytojo Jono Mačiukevičiaus bei kitų žymių Lietuvos kultūros atstovų, menininkų kūrybos ir gyvenimo etapus. Esė žanro tekstai atskleidžia kaimo, kaip tautos šaknų naikinimo laikotarpį, dienraščio Respublika žurnalisto darbą pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais Šalčininkų krašte.

Autobiografiniame esė Sekmadienio vargonai autorius rašo: „Prieš keturiasdešimt metų iš arčiau pamačiau Vilnių. O, Viešpatie, koks jis buvo iš pirmo žvilgsnio didingas…  Bet koks iš tikrųjų tada buvo ir nūnai yra Vilniaus veidas – neįminiau net ir po daugelio metų. Gal todėl, kad šis senasis miestas turi daug veidų. Gal ir todėl, kad jis pernelyg paslaptingas, prieštaringas, savo istorija mažai turintis sąsajų su praeities miestelėnais.“ Knygos autorius Vilniuje studijavo literatūrą, žurnalistiką, aprašo savo ir kitų pažįstamų studentų buitį, pomėgius; ypatingas Pedagoginio instituto ir Universiteto literatų susitikimas 1979 metais,  vakarienė ir nakvynė  Universiteto Saulėtekio bendrabutyje. 

Poetas, rašytojas, žurnalistas Česlovas Skaržinskas

Praeitis šiame esė koreliuoja su dabartimi – taip pažvelgta ir į vilniečių kalbą, žmones, jų apdarus, išorę – būtent per asmeninę prizmę. Štai kaip aprašoma Vilniaus Katedroje įvykęs vargonų koncertas: „Buvome du tokie, anot kurso draugių, pamišėliai: aš ir būsimasis istorikas Antanas Kukanauskas… Klausydamiesi vargonų iš pradžių nesuprasdavome, kodėl į mus gana dažnai pasižiūri kiti koncerto klausytojai. Pasirodo, juos domino gana neįprasta klausytojų pora: aš buvau užsiauginęs ilgus, garbanotus, ant pečių gulančius plaukus, o mano draugas Antanas ne tik plikai nusikirpęs, bet ir nusiskutęs. Tada nešioti ilgus plaukus ir mūvėti kelnes su platėjančiomis iki žemės klešnėmis buvo itin madinga. Tačiau tuomet buvo keista matyti jauną pliką žmogų…“

Su autoriumi padiskutuoti ir jo knygą su autografu įsigyti bus galima per knygos pristatymą Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Knygą taip  pat galima nusipirkti interneto knygyne Patogu pirkti . Maloniai kviečiame į pristatymą!

Slaptai.lt informacija

2017.11.21; 02:07

Česlovas Skaržinskas – poetas, žurnalistas, leidinių redaktorius. Trijų posmų eilėraštyje „Kelias“ yra lyrinė jo apmąstymų apie save ir savo laiką kvintesencija: apie pašėlusiai srūvantį laiką, tėviškę, meilę, apie vienatvę.

Česlovas Skaržinskas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Kaip greitai pavergia tyla,/ Aš jos sūnus, kai spengia./Tada ji – atversta knyga žalia, /Atverstas žemės langas“. Gaila – tik viena poezijos knyga „Lietus ir muzika, neturinti namų“, išėjusi  1999 metais.  Kitas  laikas prabėgo žurnalistaujant. Apie pirmąją jo apybraižų, esė, pokalbių knygą „Šiaurės vėjo smėlynai“ , 2007 m., ir man teko rašyti. Ji buvo išspausdinta „Valstiečių laikraštyje“, ten, kur Česlovas, perėmęs vairą iš Jono Švobos rankų, pradėjo redaktoriauti. 

Tematiškai ši knyga yra mišri: Česlovas mielai rašo apie Dzūkiją, tėvą, motiną,  kaimynus, apie partizanus Ivanauskus, ūkininkus Vytautą ir Dalią Raulonius, mokytoją Antaną Čapliką, bibliotekininką Petrą Zurlį, liaudies dainininkę Oną Pašukonytę – Jauneikienę, seniausią Gudakiemio gyventoją Adelę Žėkienę, audėją Vladislavą Gudelionienę. Nevengiama istorinių faktų, datų. Iš jų galima būtų sudaryti Gudakiemio, Merkinės ir kitų vietovių, apie kurias rašoma, istoriografiją…

Nors autorius dar pakankamai jaunas (gimęs 1956 m. Varėnos rajone, Kuciūnų vienkiemyje), bet jam žinoma kolūkinė tvarka, melioracija, sodybų naikinimas. Česlovas – buvęs aktyvus sąjūdietis, tikras Atgimimo vaikas. Apie tai byloja ne vienas jo knygos puslapis. 

Knyga prasideda trumpučiu „Leitmotyvu bėgančiam laikui“: „Anksčiau ar vėliau išsiveržia iš atminties klodų žiežirbos ir vis ryškiau blykčioja, nesustoja. Taip jos vieną dieną netikėtai įsirėžia į spengiančią vakaro tylą. Tos žiežirbos tarytum byloja apie praeitį, be kurios nebūtų dabarties. Tuomet viskas, kas mus supa, glaudžiai sąveikauja su istorija, žmogaus patirtimi ir jausmais. Tai mintys – nelyginant sparnuočiai – pakyla aukštai ir igai sklando. Ir dažniausiai daugiaspalvis vasaros dangus palėpėje, besiskverbiantis pro langą, ima ir švelniai priglunda prie akių, parašytų ir neparašytų knygų. Tada atrodo, kad kiekvienas žmogus vienumoje rašo savo knygą. Gyvenimo – gražaus, liūdno ir kartais juokingo“.

Česlovo Skaržinsko knyga – Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras

Tai savotiška Č. Skaržinsko straipsnių rinktinė „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras“. Toje palėpėje, įrengtoje tėviškėje, „tik knygos ir įrišti laikraščiai bei žurnalai tyliai kalba sena ir nauja kalba apie mūsų praeitį, dabartį ir būsimus metus. Per kelerius metus įsirengiau ramią oazę. Kiek daug išminties sutilpo į ilgą ir plačią antrojo aukšto erdvę – knygos jaukiai sugulė į lentynas… Prie knygų sudėliojau Dzūkijos skulptoriaus Vytauto Šibailos ąžuolines Kristaus skulptūras. Kaip didingai jos atrodo tarp knygų, apšviestos auksinėmis vakarėjančios saulės spalvomis. Kiek dabar daug palaimingos tylos“.  Čia ir ir JAV išleista Lietuviškoji enciklopedija, ir žurnalai „Naujoji Romuva“, „Trimitas“, „Naujoji vaidilutė“, „Karys“, „Kultūra“, „Mūsų Vilnius“, „Šaltinis“ bei daugelis senųjų laikraščių, leidinių… „Keliavau į turgus, pas žmones į atokiausias vietoves. Po visą Lietuvą trankiausi, senąją spaudą pirkau didesniais kiekiais ir po krislelį. Įvairių spaudos pirkimo istorijų būta“.

O kaip, ar išliks „popierinės knygos“? Išliks, teigia autorius, nes perkeltos į internetinę erdvę, knygos neteka „maginės skaitymo jėgos“. Tikriausiai ir sovietmečiu dideli tiražai neatitiko skaitytojų, nes „buvo daug pirkėjų, bet ne skaitytojų“. Kad Česlovas eruditas, netrunki įsivaizduoti. Jis nuoširdžiai mini rašytojų knygas, vertina jų „kūrinių ilgaamžiškumą“, lygina su dabartiniais. Prisimena, ką mena  Nobelio premijos laureatas H. Laksnesas romane „Pasaulio šviesa“, tokiu palyginimu pavadindamas poetus. Anot Česlovo Skaržinsko, laikas atsijoja ir palieka geriausius. „Taip buvo, yra ir bus mūsuose“. 

Palėpėje, nušviestoje popietinės saulės, atsirado ir Česlovo Skaržinsko individualus stilius, leksikos ypatybės. Stilius, sugeriantis ir bendruomenišką prigimtį, asmenybinį dorybingumą, tėvų palikimo bei gamtos paveldą. Esė „Rudens regėjimai“ autorius mąsto, kaip asmenybės savistaba būna produktyviausia tik tėviškėje, kad tiktai čia „gimtinės palaimintoje tyloje, prabyla net daiktai…, kur žmogus iš prigimties kuria amžinus namus sau ir ateinančioms kartoms“.

Česlovas – ne tik knygų, bet dar ir gamtos vaikas, kuris nuo pat rudens laukia pavasario: „Jau pirmosiomis kovo dienomis nekantriai skubu greičiau iš sostinės persikelti į savo sodybą, apsuptą senų didelių ir mažų, prieš metus ar anksčiau sodintų medžių. Nėra kito tokio stebuklo, kai naują gamtos – tarsi vaiko gimimo – klyksmą išgirsti kaime. Tik kaime – tykiame užutekyje – spalvingiausiai, ryškiausiai išsiskleidžia nauja gyvybė“ (Esė „Rašo žalią knygą“). Čia daug medžių, paukščių, bičių, ir žmonių, tokių, kaip autorius, giliai atsidavusių savo, kaip kalba krikščionys, „mažiesiems broliams“. Ne kartą minimi gamtininkų S. Paltanavičiaus, Eug. Drobelio, V. Monkevičiaus, o apie bitininką/ir ūkininką/ Vytautą Raulionį parašyta graži apybraiža „Ko nepasakė Vytautas“.

 Autobiografiniame esė „Sekmadienio vargonai“ autorius rašo: „Prieš keturiasdešimt metų iš arčiau pamačiau Vilnių. O, Viešpatie, koks jis buvo iš pirmo žvilgsnio didingas… Bet koks iš tikrųjų tada buvo ir nūnai yra Vilniaus veidas – neįminiau net ir po daugelio metų. Gal todėl, kad šis senasis miestas turi daug veidų. Gal ir todėl, kad jis pernelyg paslaptingas, prieštaringas, savo istorija mažai turintis sąsajų su praeities miestelėnais.“

Česlovas Vilniuje studijavo literatūrą, žurnalistiką, aprašo savo ir kitų pažįstamų studentų buitį, pomėgius; ypatingas Pedagoginio instituto ir Universiteto literatų susitikimas 1979 metais, vakarienė ir nakvynė Universiteto Saulėtekio bendrabutyje. „Su Liudu Vitkausku ar Antanu Kukanausku dažnai klajodavome po senąjį Vilnių“. Aplankyta ir Katedra, apžiūrėti joje buvę dailės kūriniai, klausyta vargonų muzikos. O tik 2001 m. apžiūrėti ir Rotušės požemiai. „Nustebino išlikusios ir dvejos daugiau kaip pusės tūkstantmečio senumo geležinės kalėjimo sienos, taip rūsyje išsaugota bausmės vykdymo patalpa“.

Praeitis šiame esė koreliuoja su dabartimi – taip pažvelgta ir į vilniečių kalbą, žmones, jų apdarus, išorę – būtent per per asmeninę prizmę. Štai kaip aprašoma Vilniaus Katedroje įvykęs vargonų koncertas: „Buvome du tokie, anot kurso draugių, pamišėliai: aš ir būsimasis istorikas Antanas Kukanauskas… Klausydamiesi vargonų iš pradžių nesuprasdavome, kodėl į mus gana dažnai pasižiūri kiti koncerto klausytojai. Pasirodo, juos domino gana neįprasta klausytojų pora: aš buvau užsiauginęs ilgus, garbanotus, ant pečių gulančius plaukus, o mano draugas Antanas ne tik plikai nusikirpęs, bet ir nusiskutęs. Tada nešioti ilgus plaukus ir mūvėti kelnes su platėjančiomis iki žemės klešnėmis buvo itin madinga. Tačiau tuomet buvo keista matyti jauną pliką žmogų…“

Autorius gyvena Pašilaičiuose, mėgsta išeiti jo parką, surūkyti pypkę. Kol rūko, stebi aplinką, vilniečius. Kartą į akiratį pakliuvo moteris, ir vėl autorius pradeda savo žiū… rėjimą, lygina kurių eisena yra miestietiška, kurių kamietiška. Česlovo pypkės dūmo išvada: „Jau jų eisena išduoda, kad jei ne jos, tai jų tėvai tikrai gimę ir užaugę kaime“.

2001 metais Česlovas į „Ūkininko patarėjo“ laikraštį ėmė interviu iš tuometės finansų ministrės Dalios Grybauskaitės, kuri pasakė apie sostinę: „Vilnius – irgi didelis kaimas“. O kai Česlovas buvo Danijoje, tai žymus mokslininkas paklaustas, „kokią kliūtį mums, einantiems nepriklauomybės keliu, teks įveikti“, atsakė: „Sunkiausia bus pakeisti save“.

Tai vyraujanti tema knygoje. Labai įdomu skaityti ir „platformininkų“ medžiaga grįstus atsiminimus esė „Šaltoje Šalčios žemėje“. Mat Česlovas dirbo Šalčinininkų „Lenino priesakai“ redakcijoje. Dirbo tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, Atgimimas. Redakcijos vadovai kiekvieną žinutę apie lietuvių tautinį atgimimą, apie Sajūdį priimdavo kaip jų partinės karjeros baigties pradžią. Č. Skaržinskas parodo ir psichologines dviprasmybes, į kurias pakliuvo ir lenkai, kaip Stanislavas Voitkievičius, kaip lietuvis Vytautas Adamonis. 

Knyga užbaigiama minorine gaida esė „O kaimietis tik eina skurdyn“. Pesimistinis akcentas nemažina knygos kainos. Ji turi savitą stilių, rimtumas kartais deramai išmainomas į ironišką bei saviironišką gaidas. Kartais pasitelkiama net anekdotinė situacija. Pasakojant apie mėsą sovietų Lietuvoje parduotuvėse, prisimenamas Petras Griškevičius, kurio valdymo metu „apskritai dingo mėsa, ją beveik visą iš Lietuvos išveždavo į Maskvą, tuometį Leningradą. Pamenu, vilniečiai pyko, koneveikė P. Griškevičių. Gal neatsitiktinai po vienos nakties Antakalnio kapinėse, kur buvo palaidotas Antanas Sniečkus, ant jo antkapio ar paminklo žmonės  pamatė keistą užrašą: „Kelkis, Antanai, Petras mėsą valgo!“

Net į humoristinį akiratį „pakliuvo“ kalbininkas Bronys Savukynas ir poetas Antanas Venclova. „Nustebino ne tik šio kalbininko erudicija, bet ir meistriškas žymių žmonių ( pavyzdžiui, rašytojų Juozo Baltušio ar Antano Venclovos) kalbėsenos pamėgdžiojimas“. Bronys Savukynas papasakojo 1978 m. studentams – lituanistams, užrašinėjantiems Ukmergės rajono tautosaką, vietovardžius, kaip „Neringos“ kavinėje Antanas Venclova privertė jį suvalgyti vieną keptą kiaušinį. „Žinai, Brony, vieną kiaušinį paimk iš mano lėkštės, ką?“ „Tada B. Savukynui teko paimti vieną keptą kiaušinį iš rašytojo lėkštės ir už jį sumokėti. Pasirodo, tuo metu kiaušinienė buvo pigiausias patiekalas, todėl A. Venclova jį labiausiai ir mėgęs…“

Č. Skaržinskas labai mėgsta vartoti veiksmažodžio dalelytę žiū ir prieveiksmį nūnai. Ir vis taikliai, stilistiškai taisyklingai. Neveltui bent pusė knygos yra apie žodžio meistrus – poetą Stasį Stacevičių, rašytojus Joną Mačiukevičių, Aloyzą Tendzegolskį, žurnalistą Henriką Vaitiekūną, fotomenininkus Algimantą ir Mindaugą Černiauskus. Platus ir gilus šios „Palėpės…“ kultūrinis kontekstas, autoriaus intelektualinis pasirengimas apmąstyti praeitį ir dabartį.  Tai duoda vilties greitai išvysti ir kitą knygą, – žurnalistinės patirties autorius turi daug, nemenkos ir jo meninės žodžio galimybės. Subtilus Žodžio svorio jutimas.

Tai, sakyčiau, po dzūko Romo Sadausko ilgai lauktas kito, daug jaunesnio, žurnalisto balsas….   

Česlovas Skaržinskas. PALĖPĖJE, Į KURIĄ ATSĖLINO VAKARAS. Standartų spaustuvė. 2017.

2017.03.14; 10:55