Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Paskutinę kalendorinės vasaros dieną sukanka 25-eri metai, kai iš nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos išvesta Rusijos kariuomenė.

Laisvę varžiusi svetima kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta metais anksčiau nei iš Vokietijos ir Lenkijos.

Paskutinę rugpjūčio dieną 1993 metais, likus penkiolikai minučių iki rugsėjo 1-osios, iš Lietuvos išvyko paskutinis Rusijos karinio traukinio sąstatas su desantinio pulko kariais. Taip buvo įgyvendintas 1992 metų rugsėjo 8 dieną Lietuvos krašto apsaugos ir Rusijos gynybos ministrų parašais patvirtintas grafikas.

Lietuva tapo pirmąja Baltijos šalimi, kurią paliko svetima kariuomenė. Tai buvo įvertinta kaip didelė jaunos valstybės politikų pergalė. Rusijos kariuomenės išvedimas buvo ir vienas didžiausių atgimstančios Lietuvos diplomatijos laimėjimų.

Tiesa, iki 1993-iųjų rudens pabaigos Lietuvoje dar buvo likę apie pusantro šimto Rusijos kariškių, kurių statusas buvo įteisintas atskiru susitarimu. Jie turėjo pasirūpinti, kad Rusijos kariuomenės sprogmenys ir šaudmenys būtų be nesklandumų išvežti iš Lietuvoje buvusių sandėlių.

Derybos dėl Rusijos kariuomenės padalinių išvedimo prasidėjo 1990 metų vasarą, tačiau pirmasis oficialus Lietuvos ir Rusijos derybų delegacijų sutikimas įvyko tik po pusantrų metų – 1992 metų sausio 29 dieną. Po savaitės tuometis krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas pasirašė pirmąjį Rusijos karinio objekto priėmimo-perdavimo aktą dėl statinių Vilniaus rajono Mickūnų miestelyje.

Derybas su Rusijos atstovais vedė Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vicepirmininko Česlovo Stankevičiaus vadovaujama delegacija.

1992 metų rugsėjį tuometis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas Maskvoje pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką. Tuo metu Lietuvos teritorijoje buvo apie 22 tūkstančius Rusijos kariškių. Tai sudarė 5 divizijas ir 295 atskirus kovinius bei aptarnaujančios paskirties padalinius.

Iš visų SSRS respublikų Lietuva buvo labiausiai į Vakarus nutolęs kraštas. Todėl šioje vietoje kariškiai buvo sukūrę placdarmą desanto grupuotėms, kurias būtų galima greitai permesti į reikalingą vietą regione.

Prezidentas Algirdas Brazauskas yra sakęs, kad gerai prisimena tą dieną, kai Kenos geležinkelio stotyje paskutinis svetimos kariuomenės ešelonas kirto sieną. Čia paskutiniųjų karių laukė simbolinės vaišės, tačiau tada iš Kauno vėluojančio traukinio buvo nutarta nė nestabdyti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.31; 08:48

Negaliu daugiau tylėti, na ir miegu labai jau  neramiai, nors ir pasiklausęs KA ministro Juozo Olekos raminimų.

Praėjo jau dvidešimt  ketveri metai, kai buvo pradėta kurti Lietuvos kariuomenė. Dalyvavau ir prisidėjau ją kuriant bei puoselėjant, regėjau jos „aukso“ amžių, matau ir dabartinį nuopuolį. Dar prieš įstojant į NATO buvome ją sukūrę pakankamai galingą ir pagal tuometinius laikus gan gerai ginkluotą. Dar tada joje tarnavo dvigubai daugiau karių, nei turime jų šiandien.

Buvome numatę ir turėjome galimybes suduoti ypač skaudų smūgį galimam priešui, per kelių savaičių laikotarpį galėjome sunaikinti per 2 tūkstančius priešo šarvuotos technikos vienetų, per 100 lėktuvų ir malūnsparnių bei išvesti iš rikiuotės per 100.000 priešo karių. Tai buvo 2002-2003 metais.

Continue reading „Kur mano batalionas, ministre?“

vytautas_visockas_1

Paskambino gerai pažįstamas istorikas ir sako: “Tomukas iš Varšuvos vėl mus moko gyventi”.

Profesorių, kosmopolitą Tomą Venclovą jis vadina Tomuku, nes Vilniuje jie mokėsi vienoje mokykloje.

Aš pretenzingo intelektualo Tomuku vadinti negaliu, nors, kai gyvenau Tauro bendrabutyje, kartais jį matydavau lėtai, kažkodėl sunkiai (buvome jauni) kopiantį laiptais. Įtakingo komunistų poeto sūnus! Kaip neatkreipsi dėmesio į susimąsčiusį, kiek pakumpusį, universitetą jau baigusį vyrą, apie kurį šį tą esi girdėjęs ne tik iš to pažįstamo istoriko.

Continue reading „Tebeegzistuoja lenkiškas viršenybės pojūtis“

zigmas_zinkevicius

Nepasisekė šmaikščiai pameluoti, pone Tapinai!

Su patriotizmu glaudžiai susijęs ruošimasis Tėvynės gynimui. Mokykla privalo ta kryptimi orientuoti jaunąją kartą, mokyti ją ne tik mylėti savo Tėvynę, bet iškilus reikalui ir ją ginti.

Gerbti Tėvynės gynėjus, mokytis pačiam ją ginti – visa tai pas mus buvo traktuojama kaip militarizmas. Mano pastangos taisyti padėtį visaip trukdytos. Pakako kartą pasakyti vieną kitą žodį apie reikalą mokykloje rengti jaunimą Tėvynės gynimui, kaip spauda nedelsdama apkaltino mane siekimu grąžinti į mokyklas karinį rengimą ir dar tokį, koks buvo sovietiniais laikais.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 7 )“

ceslovas_stankevicius

Informacijos apie Lietuvos parlamento darbą – lyg ir užtektinai. Tik domėkis, skaityk, žiūrėk, įsimink. Čia ir televizijos transliuoja, ir internetas prieinamas, ir spauda rašo, ir radijas pasakoja. Ir vis dėlto kai kurie užtektinai svarbūs, aktualūs Seimo sprendimai, kurių neįmanoma vienareikšmiškai vertinti, lieka nepastebėti.

Galima ginčytis, kodėl visai Lietuvai gyvybiškai svarbūs Seimo darbai, pirmiausiai omenyje turiu dviprasmiškai atrodančius, lieka neaprašyti. Galbūt kažkam naudinga, kad mes regėtume iškreiptą, tiksliau tariant – vien tik pagražintą, vaizdą? Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt nuo šiol bandys šią spragą užpildyti. Bent jau kartą per savaitę, dažniausiai pirmadieniais, skelbsime savo komentarus apie praėjusios savaitės parlamentines intrigas.

Continue reading „Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko Česlovo Stankevičiaus manipuliacijos?“

Stankevicius_OlgaPosaskova

Prieš 20 me­tų ką tik iš­rink­tos Lie­tu­vos Aukš­čiau­siosios Tarybos–Atkuriamojo Sei­mo de­pu­ta­tai bal­sų dau­gu­ma pa­skel­bė Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo Ak­tą. Tarp Ko­vo 11-osios ak­to sig­na­ta­rų bu­vo ir Kau­ne iš­rink­tas Są­jū­džio at­sto­vas Čes­lo­vas STANKEVIČIUS. Ki­tą die­ną jis bu­vo iš­rink­tas At­ku­ria­mo­jo Sei­mo pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju. Įdo­mu, kad šias aukš­tas ir at­sa­kin­gas pa­rei­gas jam ten­ka ei­ti ir pas­ta­ruo­ju me­tu. „XXI am­žiaus“ korespondento Kęs­tu­čio PRANCKEVIČIAUS pa­kal­bin­tas Č. Stan­ke­vi­čius mie­lai su­ti­ko pa­si­da­lin­ti sa­vo nuo­mo­ne apie mū­sų vals­ty­bės 20-ies me­tų ke­lią. Be­je, Č. Stan­ke­vi­čius iš vi­sų ki­tų Sei­mo na­rių iš­si­ski­ria są­ži­nin­gu­mu: tuo lai­ku, kai be­veik vi­si kruopš­čiai nau­do­ja­si 3000 li­tų dy­džio „par­la­men­ti­nei veik­lai“ skir­to­mis iš­lai­do­mis, jis tam te­pa­nau­do­ja tik vie­ną li­tą.

Continue reading „Česlovas Stankevičius: „Nepriklausomybė yra esminė vertybė, bet ne gausybės ragas““