Šiemet jau antrą kartą oficialiai minėsime skaudžią istorinę datą – Romų genocido atminimo dieną. 2015 m. balandžio 4 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją ,,Dėl priešiškumo romams Europoje ir romų genocido Antrojo pasaulinio karo metais minėjimo“, kuria pripažino istorinį romų genocido Antrojo pasaulinio karo metu faktą, ir paskelbė rugpjūčio 2-ąją Romų holokausto aukų atminimo diena.
 
Pernai Seimas šią dieną įtraukė į Atmintinų dienų sąrašą.
 
Antrasis pasaulinis karas ir jo metu vykęs romų genocidas padarė didelę žalą Lietuvoje gyvenusiems romams ir paliko skaudžius pėdsakus jų atmintyje. 1942 m., nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje prasidėjus masiniams romų areštams, sulaikyti romų kilmės asmenys buvo gabenami į koncentracijos stovyklas ir darbams į Vokietiją bei Prancūziją.
 
Iš Lietuvos darbams buvo deportuota maždaug tūkstantis romų, dauguma jų grįžo atgal į Lietuvą. Romai buvo žudomi ir Lietuvos teritorijoje.
 
Daugiausiai romų buvo sušaudyta Pravieniškėse, taip pat romai buvo žudomi netoli Švenčionių, Šalčininkų rajone, Kauno IX forte, Paneriuose ir kitur. Istorikų vertinimu, nacistinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje nužudyta ne mažiau kaip 500 romų, arba maždaug kas trečias Lietuvos romas. Ne visi atvejai buvo žymimi dokumentuose, todėl spėjama, kad šis skaičius gali būti ir didesnis. Dalis iš Lietuvos išvežtų romų buvo įkalinti Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, kurioje 1944 m. rugpjūčio 2 d. buvo sunaikintas romų lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių.
 
Europoje gyvena apie 10–12 mln. romų. Jie sudaro didžiausią etninę mažumą Europoje ir yra Europos kultūros ir vertybių dalis.
 
Istorikų teigimu, romai yra diskriminuojama etninė grupė, amžiams bėgant praradusi galimybę išsaugoti savo kultūrą.
 
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Valerijaus Simuliko teigimu, šios dienos minėjimas labai svarbus Lietuvos romų bendruomenės nariams, nes tai tampa svarbia romų identiteto kūrimo dalimi. Tai vienas iš veiksmingų būdų atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į skaudžius istorijos faktus ir pagerbti šio nusikaltimo aukas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.02; 12:00

Sostinės vicemeras Vytautas Mitalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Visuomenei atkreipus dėmesį į sparčiai akyse nykstantį didžiausią Lietuvoje Vilniaus romų taborą, sostinės vicemeras Vytautas Mitalas sako, kad procesai vyksta sklandžiai. Jo teigimu, taboro iškraustymas inicijuotas jau anksčiau, o dabar matomas pabaigos rezultatas – per 70 metų gyvavusi romų bendruomenės nelegaliais pastatais apstatyta teritorija baigia savo egzistenciją.
 
V. Mitalo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybė kompleksiškai sprendžia romų perkraustymą – tiems, kam priklauso pagal taisykles, siūlomas socialinis būstas, taip pat – kompensacija būsto nuomai. Kiti romai savo ruožtu, pažymėjo vicemeras, patys persikraustė kitur.
 
Naujienų agentūrai ELTA komentuodamas Vilniaus taboro griovimą, V. Mitalas pripažino, kad romų bendruomenėje egzistavusi nusikalstamumo bei narkomanijos problema ir toliau lieka iššūkis, tačiau, patikino jis, savivaldybė tęsia romų integracijos projektus ir tikisi naują šiai bendruomenei skirtą kultūros centrą atidaryti visai kitoje aplinkoje.
 
Gal galite apžvelgti, kas šiuo metu yra daroma Vilniaus tabore?
 
Tabore prieš keletą metų gyveno maždaug 500 žmonių, tas skaičius nuosekliai mažėjo iki maždaug 100 praėjusių metų pabaigoje, šių metų pradžioje. Dabar Statybų inspekcija yra informavusi gyventojus, kad jie turi pašalinti savo nelegaliai pastatytus statinius iki galo. Gegužės mėnesį matomas procesas, kad tos tvoros ir namai, kurie buvo nelegaliai išdygę, pačių gyventojų yra pašalinami ir taboro egzistencija eina į pabaigą.
 
Ar savivaldybė išsikraustantiems romams, kurie didžiąją laiko dalį praleido šiame tabore, siūlo kažkokią pagalbą?
 
Vilniaus savivaldybė jau keletą metų turi romų integracijos programą, kurios vienas etapas jau baigėsi šiemet, bet mes ir toliau ją rengsime – turime specialią komisiją, kuri sudaryta tiek iš politikų, tiek iš romų atstovų, tiek iš kitų institucijų administracijos darbuotojų. Mes skiriame deramą dėmesį, ta programa finansuojama savivaldybės lėšomis – tai apima švietimo, kultūros tam tikras iniciatyvas ir pastangas suteikti Vilniaus miesto būstą tiems romams, kurie sutinka su būsto tvarka, deklaruoja savo pajamas bei yra nepasiturintys – jiems priklauso socialinis būstas. 23 šeimos jau gyvena socialiniame būste ir dar toks pat skaičius naudojasi nuomos mokesčio kompensacija – yra patys susiradę gyvenamąjį plotą ir tuo naudojasi. Kiti jau dabar nykstančio taboro gyventojai pasirenka patys – išsikrausto kažkur išsinuomoję ar nusipirkę nekilnojamąjį turtą. Kartais tai nėra pats Vilniaus miestas – būna, kad jie išvažiuoja į kitus miestus ar Vilniaus rajoną.
 
Pasižvalgius minėtose teritorijose dabar, matomas didžiulis šiukšlių kiekis – išardytų pastatų liekanos, palikti įvairūs rakandai. Kas sutvarkys taboro teritoriją?
 
Tų teritorijų, kurios yra prišiukšlintos, sutvarkymu rūpinsis savivaldybė. Kai tik turėsime naujus tvarkytojus tai teritorijai, spręsime šį klausimą. Jeigu patys buvusių namų gyventojai tų šiukšlių neišsiveš, nesusitvarkys, Vilniaus miestui teks tai padaryti.
 
Ką planuojama toliau daryti buvusio taboro teritorijoje? Joje yra ir valstybinis miškas, ar jis ten liks?
 
Naujame Vilniaus miesto bendrajame plane visa taboro teritorija plačiąja prasme susideda iš dviejų zonų: viena, pietinė dalis, yra valstybinio miško dalis – ji ten išliks, o dalis teritorijos, kur nėra miško, patenka į sandėliavimo zoną. Tai reiškia, kad ten galėtų atsirasti kažkokie sandėliavimo, logistikos pastatai, reikalingi ir tai aplinkinei infrastruktūrai – patogus susisiekimas su oro uostu, netoli magistraliniai keliai.
 
Vilniaus taboro teritorijoje veikia Romų visuomenės centras. Ar jis, nebelikus taboro, toliau veiks?
 
Buvęs Vilniaus romų taboras. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Mes turime Romų kultūros centro atstovus mūsų darbo grupėje, kuri sprendžia šiuos klausimus. Yra daug minčių ir konkrečių projektų, kaip vienokį ar kitokį kultūros centrą atidaryti ne taboro teritorijoje ir net ne šalia tos teritorijos, o kažkokioje kitoje vietoje, kur būtų galima visai kitokioje aplinkoje tos bendruomenės nariams susitikti ir nuveikti kokią nors kultūrinę veiklą ar prisiminti tradicijas. Tokių iniciatyvų yra, bet kol kas konkrečiai, kaip ir kur tai įvyks, negaliu pasakyti, nes tie projektai dar svarstomi, bet aš tikiuosi, kad jie vienaip ar kitaip bus įgyvendinti. Tų alternatyvų taip pat atsiras.
 
Ne paslaptis, kad romų bendruomenėje, tabore klestėjo narkotikų prekyba. Kaip reaguoja gyventojai, į kurių kaimynystę, pavyzdžiui, socialinius būstus, atsikrausto romų šeimos? Ar savivaldybė nesulaukia gyventojų prieštaravimo, skundų?
 
Kalbant apie tas šeimas, kurios gyvena savivaldybės socialiniuose būstuose ar kompensuojančios nuomą, tai kažkokių didesnių klausimų, kuriuos reikia spręsti, mes neturime. Tai yra geros žinios. Aišku, retkarčiais pasitaiko įvairių mažesnių klausimų, bet tai, palyginti su visu mastu, kas vyksta, tikrai įveikiamas iššūkis. Juolab, kad mes socialinio būsto politiką vykdome tolygiai, socialinius būstus plėsdami skirtinguose rajonuose, stengiamės nesikoncentruoti kažkuriame rajone ir tuos naujus pirkimus darome, atsižvelgdami į jau esamą koncentraciją, kad ten, kur yra socialinių būstų, jų kiekio nedidintume. Taip stengiamės pasiekti kuo geresnį įsitraukimą į visuomenę ir taip pat – kad vietiniai gyventojai nežiūrėtų kažkaip kritiškai į mus ir šį planą. Čia kalbu apie bendrą socialinio būsto plėtros politiką, kurios laikomės visame mieste.
 
Ar nesibaiminama, kad tabore egzistavęs narkotikų nusikalstamumas išplis po miestą?
Buvusiame Vilniaus romų tabore. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Saugumo ir narkotikų prekybos aspektas yra iššūkis. Žinoma, policija turi daugiau duomenų ir labiau seka šią situaciją nei miesto savivaldybės administracija, bet mes dėl šių ir kitų priežasčių matome prasmę, kad romų integracijos programa ties šiuo etapu neturi sustoti ir pasibaigti. Ji turi tęstis ir į tuos aspektus, kuriuos reikia ypatingai sekti, kai taboras išvis nustos egzistuoti, taip pat bus atkreiptas ypatingas dėmesys. Mes ir toliau žadame konkrečius veiksmus daryti, kad šis klausimas būtų kokybiškai išspręstas, o ne tik formaliai neliktų tų trobų.
 
Kaip patys vietiniai taboro romai reagavo į iškraustymą, raginimą griauti nelegaliai pastatytus namus? Ar savivaldybė negavo daug skundų?
 
Skundų „užvertimo“ mes nepajutome dėl to, kad tai nebe naujas klausimas – jis buvo darbotvarkėje jau kurį laiką. (…) Kadangi mes bendradarbiaujame su įvairiais romų bendruomenės atstovais, tai tas dialogas neleidžia tokiems skundų protrūkiams įsigalėti.
 
Dėkoju už pokalbį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.09; 14:42

Rugpjūčio 2-ąją paminėta Tarptautinė romų Holokausto aukų atminimo diena primena apie šimtų tūkstančių romų tautybės žmonių nužudymą Antrojo pasaulinio karo metu, skelbia „Euronews“.

Nors nėra jokių oficialių duomenų, apytikriai skaičiuojama, kad naciai ir jų sąjungininkai Antrojo pasaulinio karo metu nužudė nuo 220 tūkst. iki 500 tūkst. romų ir sintų.

Beveik 20 tūkst. jų buvo nužudyti Aušvice. Didžioji dalis romų Holokausto aukų buvo nušautos arba mirė dėl prastų sąlygų kalinimo stovyklose.

„Daugeliui europiečių romai yra pamirštos Holokausto aukos. Atsimindami istorinį jų persekiojimą, prisimename apie būtinybę kovoti su problemomis, su kuriomis jie susiduria ir šiuo metu ir į kurias pernelyg dažnai neatsižvelgiama“, – teigiama bendrame Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo Franso Timmermanso ir Komisijos narės Veros Jourovos pranešime.

„Praėjus septyniems dešimtmečiams, sintai ir romai kasdien vis dar susiduria su neapykanta, smurtu, diskriminacija ir rasizmu“, – rašoma pranešime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.03; 06:00

Italijos valdžia teigia, kad Romoje įsikūrusi romų stovykla kelia grėsmę žmonių sveikatai. EPA – ELTA nuotr.

Protestų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) nurodymo nepaisydama Italijos policija ketvirtadienį pradėjo griauti ilgai egzistuojančią romų stovyklą sostinėje Romoje, skelbia BBC.

Romai atsisako išsikelti. EPA – ELTA nuotr.

Stovyklos, namais esančios apytikriai 300 žmonių, likvidavimo operacija pradėta auštant.

Romos miesto savivaldybės teigimu, stovykla tapo grėsme visuomenės sveikatai.

Policija neigė kai kurių romų tvirtinimus, kad prieš stovyklos gyventojus buvo naudojama jėga. Kol kas nežinoma, ar romų šeimoms bus suteikti kiti būstai.

Dauguma Italijos romų (čigonų) gyvena skurde.

Stovykloje romai protestavo laikydami plakatus su užrašais, skirtais Romos merei: „Virginia Raggi, palikite mūsų šeimas ramybėje“.

Italijos vidaus reikalų ministras ir premjero pavaduotojas Matteo Salvinis ir jo partija „Lyga“ kaltina romus vagystėmis. Tuo tarpu daugelis romų skundžiasi, kad dėl diskriminacijos jiems sunku susirasti darbus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.28; 05:00

Rugpjūčio 2-ąją, minint Tarptautinę romų holokausto aukų atminimo dieną, Tautinių mažumų departamentas prie Vyriausybės, viešoji įstaiga Romų visuomenės centras, Lenkijos institutas Vilniuje ir Vilniaus Rotušė kvietė kartu prisiminti žiaurius nusikaltimus, įvykdytus prieš romų tautą ir vieną tragiškiausių laikotarpių žmonijos istorijoje – romų holokaustą, vadinamą Porrajmos arba Samudaripen.

12 val. Panerių memoriale, pagerbiant nužudytus romus, buvo padėta gėlių, o 15 val. Vilniaus miesto rotušėje buvo atidaryta paroda, skirta Lenkijos romų istorijai ir kultūrai bei fotografo iš Švedijos Prashant Rana fotoretrospektyva „Nomads of the Future“ („Ateities klajokliai“).

Parodoje, parengtoje bendradarbiaujant su Tarnowo apskrities muziejumi, pasakojama apie romų mažumos gyvenimą Lenkijoje. Ekspozicijoje atskleidžiamas romų kultūros įvairialypiškumas. Be Lenkijos žemėse įsikūrusių romų gyvenimo, tradicijų ir papročių, ekspozicijoje čia taip pat buvo pristatomi globalūs romų gyvenimo pokyčiai ir reiškiniai.

Vienas iš parodos stendų parengtas pagal nepaprastą Natalios Gancarz knygą vaikams „Mietekas kare“, kurioje pasakojamas romų berniuko likimas nacių mirties stovykloje Aušvice-Birkenau (Auschwitz-Birkenau), vadinamojoje čigonų šeimyninėje stovykloje (Zigeunerfamilienlager), nacių likviduotoje naktį iš 1944 m. rugpjūčio 2 į 3 d. Tą naktį dujų kamerose nužudyta beveik 3 tūkstančiai paskutinių stovyklos kalinių: vaikų, moterų ir vyrų. Iš viso į Aušvicą buvo deportuota maždaug 23 tūkstančiai romų iš 14 šalių. Iš jų per 20 tūkstančių buvo ten nužudyti.

Skaičiuojama, kad per Antrąjį pasaulinį karą žuvo nuo 220 tūkst. iki 500 tūkst. romų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.03; 05:30

Po penkerių metų pertraukos „Muzikos barai“ vėl pradėjo eiti, jam rašė Juozapas Banaitis, Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas, Konradas Kaveckas, Teodoras Brazys, Klemensas Griauzdė ir kiti autoriai.

Klemensas Griauzdė apibrėžia keliamus leidinio uždavinius, pagrindinį dėmesį skirdamas chorinės muzikos analizei ir istoriniu žvilgsniu, ir nurodydamas perspektyvas: „Muzikinei žmogaus plėtrai ir individualiai kūrybai skatinti prieinamiausia priemonė yra daina. Jai kultivuoti instrumentas — žmogaus balsas. O mokykla — chorai, kurių tikslas ir yra sutelkti plačias, ypač jaunimo, mases į dainininkų kolektyvus. Jie pasiektu dainos meniniu lygiu paruoš dirvą ir bendrajam muzikos kultūros kilimui mūsų tautoje. Kartu plėtosis ir savosios dainos pamėgimas bei būdingų jos bruožų supratimas. Visa tai pasiekiama sistemingu bei aktyviu veikimu: dažnais chorų koncertais, dainų dienomis, chorų varžybomis, lietuviškomis muzikos kūrybos šventėmis etc. Tokia pačių dalyvių veikla sukels ir plačiosiose masėse akstiną tąja sritimi daugiau domėtis. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šito tikslo siekti reikalinga ir atitinkama organizacija, kuri visame krašte vadovautų ir propaguotų planingam veikimo darbui. Kol tokia organizacija bus sudaryta, jam vadovauti ėmėsi Lietuvių Muzikų Dr-ja, kuri, šalia savo profesinių siekimų, artimai susijusi ir su plačiųjų masių muzikine pažanga.(…) Sistemingam mūsų tautoje muzikos kultūros darbui plėsti, taipgi ir lietuvių muzikų profesiniam vieningumui sudaryti d-ja steigia atskirų muzikos sričių sekcijas.

Dabartiniu metu jau veikia muzikos mokytojų ir vargonininkų sekcijos. Steigiama ir kompozitorių sekcija. Projektuojama sudaryti „chorų talka“. Toks lietuvių muzikų susivienijimas bendro darbo dirbti būtų naudingas ne tik profesiniu atžvilgiu, bet ir visai mūsų tautai.

Prasiplėtus d-jos darbams, pribrendo gyvas reikalas turėti periodinį spaudos organą, kuris didele dalimi palengvintų ir patį organizacinį veikimą. Savoji spauda, kurioje būtų keliami, gvildenami įvairių muzikos sričių moksliniai, teoriniai, pedagoginiai, metodiniai ir praktiniai klausimai, be to, informuojama ir nurodoma apie d-jos veiklą ir siekius nusibrėžtiems darbams atlikti. Todėl, gavus iš Šv. M-jos pašalpą, nuo š. m. sausio mėn. 31 d. vėl atnaujino „Muzikos Barai“ žurnalo leidimą.“ (Klemensas Griauzdė, Ko siekia Lietuvių Muzikų Draugija.// „Muzikos barai“ Nr. 1, 1938, sausis, Kaunas).

Chorams didelį dėmesį skyrė ir K. Kaveckas.

Žurnalo puslapiuose randame būdingą problematiką, visiškai taip pat aktualią ir mūsų laikais. Štai Zenonas Slavinskas savo tekstuose iškelia ir muzikos, dainos paskirties klausimą žmogaus gyvenime, jos vaidmenį tautų santykiuose. Apsidžiaugiau, radusi jo įvertinimą, kurį pati sau senokai buvau suformulavusi mėgindama atsakyti į klausimą, kodėl lietuviai vis mažiau dainuoja – iš esmės buvusi daininga tauta, surengusi net „dainuojančią revoliuciją“ nebėra tokia, daina nebeskamba natūralioje aplinkoje – kaime,  o kai susirenka masės žmonių, gėda klausytis kad ir atliekamo tautos himno – nepataikydami į toną, baikščiais išderintais balsais, ne tik nemokėdami žodžių, susirinkusieji su retomis išimtimis daro gėdą. Pasiklausius atrodo, kad Lietuvoje dainavimo nebemokoma, niekas neturi klausos, ir tenka leisti himno įrašus…

Tarpukario Lietuvoje tokio viešai girdimo nemokšiškumo dar nebuvo, nes buvo tebegyvas kaimas, maža buvo radijo ir televizijos griaunanti įtaka, tačiau Slavinskas problemą, nūnai įgijusią didelį mastą, įžvelgė anksti: „Dabartiniame gyvenime, ypač miesto gyvenime, žymu susiskaldymas į išpildytojus ir klausytojus. Operos, koncertai, radijas, kinas, džazinė muzika verčia daugiau klausyti, negu dainuoti. Iš to susidaro nelyginant kokia „specializacija“, — iš vienos pusės dainininkai profesionalai, iš kitos — klausytojai. Tačiau liaudies gyvenime ir dainininkais ir klausytojais būna tas pats žmogus. Čia estetinį išgyvenimą susikuria pats dainuotojas, kuris dainuodamas, kad ir paprastą dainą, pilniau ją supranta, stipriau išgyvena, negu nuo jos nutolęs klausytojas. Pagaliau, ar ne artimesnė paprasta daina „paprastai“ kaimo žmogaus sielai, ar piemens dūdelė, anksti rytą žaliuojančioje pievoje stipriau nesujaudina, negu rafinuota šių dienų muzika?! Liaudies dainos, palyginus su kultūrinės muzikos sudėtingumu, yra pirmykščios, paprastos, todėl ir jų klausytojai turėtų joms taikyti atitinkamą vertinimo mąstą, turėtų ieškoti jose mažiau efektingumo, daugiau natūralaus, gryno jausmo, nes „grožis“ — ne didybėje, bet grožyje — didybė.“ (Zenonas Slavinskas, Lietuvių liaudies dainų būdingieji bruožai..// „Muzikos barai“ Nr. 1, 1938, sausis, Kaunas)

Toliau plėtojamos pedagogikos, šiuolaikinės kūrybos temos pasaulio kontekste. J. Kačinskas tautiškumo muzikoje problemą analizuoja aptardamas Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Vlado Jakubėno, Kazimiero Viktoro Banaičio, Vytauto Bacevičiaus kūrybos bruožus: „Mūsų muzikos kūryba turi tendencijų išsilieti įvairiomis muzikos išraiškos kryptimis. Gal tai todėl, jog toli buvome atsilikę nuo Europos muzikos praeito kelio. Dabar nesąmoningai veržiamės per trumpą laiką išgyventi tai, ką Europa išgyveno per šimtmetį. Nemanau, kad tą kūrybinę ekspansiją reikėtų trukdyti, ieškant kokių ,,bendrų“ lietuviškos muzikos principų.“ (Jeronimas Kačinskas, Lietuvių kompozitorių kūrybos žymės.// „Muzikos barai“ Nr. 3, 1938, kovas, Kaunas)

Akivaizdu, kad į europinės muzikos gretas skubantys modernistai nutolo nuo Čiurlionio, Č. Sasnausko, J. Naujalio požiūrio į liaudies dainos reikšmę, dėl to ėmė ryškėti takoskyra ir nesutarimai, liaudies meno ir „liaudininkų“ menkinimas sustiprėjo ypač sovietmečiu, daug kas ėmė su panieka žvelgti į harmonizuotas liaudies dainas ir apskritai į lietuvių instrumentų, etninių motyvų panaudojimą originalioje kūryboje, nepaisant B. Bartoko judėjimo svarbos. Kartu toks atsiribojimas skandino J. Švedo ir jo bendraminčių viziją sukurti adekvatų pamatą atgaivinti muziejuose dūlančias menines vertybes ir paliko ją neva ideologinei ir mėgėjiškai sferai. O šiandien matome – tai buvo trumparegiška ir neteisinga… Pamatyta, kad kitų tautų, ypač indų, japonų, kinų pagarba liaudies menui, instrumentams ir jų tobulinimas rodo, kad ideologijos tėra dirbtinis anstatas, ir muzikantų pareiga apsaugoti liaudies meno raidą nuo kenksmingų laikmečio vėjų yra nacionalinės svarbos uždavinys. Regis, dabar niekas netrukdytų atsigauti ir pasimokyti iš klaidų. Tačiau vis dar neturime savarankiško, tikro liaudies instrumentų orkestro, nors jų galėtų būti ne vienas. Matyt, trūksta ne tik pasikeitusio kolegų žvilgsnio, bet ir tinkamo valdžios požiūrio, neskiriama lėšų kaip ir anuomet, kai prof. Pranas Tamošaitis su eksperimentiniu liaudies instrumentų orkestru parengė dvi dideles gerai įvertintas programas, daugybė specialistų entuziastingai dirbo orkestre, tačiau pažadėto finansavimo nesulaukė.

Apie šią opią temą ir palyginti jauną instrumentinę muziką, kamerinę ir simfoninę, rašo Matas Buivydas. Jam labiausiai rūpi instrumentalistų parengimo ir ypač – finansavimo klausimai. Skaitant jo mintis, atrodo, kad tos pačios nenuoseklaus piniginio skatinimo, tęstinumo, nepakankamo uždarbio ir kitos problemos atsikartoja ir šiomis dienomis, o jų šaltinis tas pats: valdžios neišprusimas ir šykštumas…

Ir nūdien jauni atlikėjai dėl panašių priežasčių vyksta į užsienį, nebaigia mokslo muzikos mokyklose ir keičia profesiją: „Gabumai ir talentai ne visuomet atrandami tik pasiturinčiuose, galinčiuose savo lėšomis mokytis. Todėl reikia sudaryti sąlygas, kad muzikos mokslas būtų ne tik kiekvienam prieinamas, bet ir patraukiantis, nes didelę atranką gabių ir darbščių žmonių bus galima sudaryti tada, kada tautos jaunimas bus suinteresuotas veržtis prie muzikos mokslo. Bene geriausias ir išbandytas būdas tokiom sąlygom sudaryti būtų įsteigti didesnį skaičių stipendijų, kad ir nedidelėmis sumomis. Duodant minimumą pragyvenimui ir mokslą, tokiems studijozams ir reikalavimus galima būtų griežtesnius statyti. Nebereikėtų tada Konservatorijos mokytojams sėdėti ir laukti ištisas valandas ateinant mokinių į pamokas, o dažnai, jų visai nesulaukus, ir patiems išeiti.(…) Valstybės meno įstaigose dirbantiems menininkams, kaip ir visiems valstybės tarnautojams, yra įstatymais numatytos atlyginimo normos sulig jų kvalifikacijomis ir užimama vieta, tačiau kai kurios tų įstaigų labai mažai taiko tas normas, o kai kada ir visai jų nesilaiko. Instrumentistai tokius nenormalumus pergyvena gana sunkiai. Daugumui jų kiekvieno sezono gale tenka nervintis ir derėtis dėl savo atlyginimo. Arba, panorėjo įstaigos vadovybė ir nubraukė keliasdešimt litų ateinančiam sezonui, visiškai neprisilaikydama jokių kategorinų normų, kurias per ilgesnį laiką instrumentistas buvo išsitarnavęs. Tokiai padėčiai esant, ne vienas jau yra atsisakęs nuo šių sunkių pareigų ir pasiieškojęs sau darbo kitoje muzikos srityje, nors ir gerai suprasdamas, kad kaip instrumentistas po ilgesnės darbo pertraukos vargiai kada bebus naudingas.“ (Matas Buivydas, Mūsų instrumentalinės muzikos ir instrumentistų klausimai.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Nuostabu, kaip tarpukario problemos ir trumparegiškumas atsikartoja ne tik valdžios požiūrio į muzikantų finansavimą, bet ir muzikinės politikos ir tautų draugystės požiūriu. Štai J. Banaitis remiasi sovietų paradine puse, kai mėgina aptarti sovietijos muzikos raidą: „Apie Sovietų Rusijos muzikos gyvenimą mūsų spaudoje buvo jau ne kartą įvairiomis progomis rašyta. Apie jų instrumentistų laimėjimą pirmųjų premijų tarptautiniuose konkursuose Vienoje, Varšuvoje, Briuselyje taip pat mes buvome informuoti. Bet dabartiniu metu, kai mūsuose ypatingai susirūpinta lietuviškosios muzikos propagavimu, kai po kai kurių kompozitorių apžvalginių koncertų kalbama apie jų kūrybos būdingumą, kai mėginama kalbėti apie tautiškumo bruožus mūsų kompozitorių kūriniuose, pravartu mums susipažinti su tokio pat amžiaus Sovietų muzikos kūryba ir kaip jie šiuos klausimus yra išsprendę arba dar sprendžia.(…) Apie pastarojo meto sovietų kompozitorių, Dzeržinskio (autorius operų „Ramusis Donas“, „Pakeltieji dirvonai“), čiškos (oper. „Šarvuotis Patiomkinas“), Šebalino (oratorija „Leninas“), Miaskovskio (16 simfonijų), Vasilenkos (baletas „Čigonai“, siuita „Sovietų rytai“), Chrenikovo, Kabalevskio, Polovinkino, Šostokovičiaus, S. Prokofjevo, Knipperio, Gedikės, Dunajevskio ir daugelio kitų, kūrybą kalbėdamas, G. Polinnovskis ją šitaip charakterizuoja: „Sovietų kompozitoriai savo kūryboje remiasi principu maksimalinio paprastumo ir natūralumo formoje išdėstyti gilias ir ryškias muzikos mintis. Visi jausmai vispusiškai išlavinto žmogaus savo atspindį turi rasti muzikoje. Ir džiaugsmas dėl klestėjimo naujojo pasaulio, sukurto laisvojo žmogaus rankomis, ir jo svajonės apie visišką nugalėjimą gamtos gaivalų, ir meilė, ir neapykanta priešams — visa tai yra išreikšta goresniuose stambesnių Sovietų muzikų kūriniuose. Susižavėjimas Sovietų šiaurės tyrinėtojų ir lakūnų žygiais būtinai sugels atgarsius simfonijose ir dainose. Žmonių įsisąmoninimas, užgimimas naujų, kolektyvizmui artimų bruožų — ir tai atsispindi operose, simfonijose. Tokiu būdu Sovietų muzikinės kūrybos vedamosios tendencijos yra: realizmas, liaudiškumas, optimistiškas nusiteikimas taikos atžvilgiu, išvystymas nacionalinės formos, ryškiai parodant socialistišką jų turinį.“ (Juozapas Banaitis, Sovietų Rusijos muzikos kūrybos bruožai.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Ir čia – jokio kritiško požiūrio! Remiamasi tik sovietų pateikiama medžiaga. Tikrasis gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo nežinomas, o piešiami rožiniai vaizdai ir kryptingai dirbanti Lietuvos ir SSRS kultūros draugija, neva stiprinanti dviejų draugiškų šalių kultūros ryšius, iš tikrųjų buvo panaudojama kaip priedanga lietuvių budrumui užmigdyti. Istorikų darbai, pavyzdžiui, dr. Mindaugo Tamošaičio monografija „Didysis apakimas“ tiksliai įvardija priežastis, kodėl Lietuva pasidavė propagandai ir nesipriešino okupacijai: čia didelį vaidmenį suvaidino naivus pasitikėjimas kultūrinių ryšių nekaltumu. Nūdien Lietuvos nacionalinio saugumo specialistai įspėja, kad situacija kartojasi, o Rusijos propaganda naudoja tas pačias priemones, pavyzdžiui, per rusų muzikos eksportą.

Tad šis klausimas itin opus ir reikšmingas, ypač turint omenyje neproporcingai didelį sovietinio laikotarpio ir šiandienos Rusijos solinės, kamerinės ir simfoninės muzikos, operų ir baletų gyvavimą mūsų koncertinėse scenose. Tai ne tik estetinis klausimas, kai nuolat skamba įkyrėjusios, socrealizmo pripildytos, atgyvenusios stabais paverstų kompozitorių kompozicijos, atgrasi „kabalevščina“, motyvuojant tuo, kad toks publikos poreikis. Juk aišku, kad poreikis yra formuojamas. Kartu ir naujas klausytojas yra nuolat pratinamas prie gausaus rusiškos muzikinės kultūros ir iš viso slaviškos tradicijos buvimo, tarsi ta terpė yra natūrali ir nekvescionuotinai privalo būti dominuojanti Lietuvoje. Juk melomanas su tos muzikos pavyzdžiais gali susipažinti iš įrašų, jei nori. Tokia invazija vyksta, kai nuolat kalbame apie tai, jog lietuvių kūrybai neskiriamas nei pakankamas dėmesys koncertų scenose, nei finansavimas, daugybė puikių kūrinių dūla – net tų, kurie nuolat buvo sovietmečio programose ir repertuaruose. Taigi šia prasme padėtis nepagerėjo, o net pablogėjo.

Kad muzika visada buvo galingiausias politikos įrankis, liudija ir Z. Slavinsko tekstas, kuriame rašoma apie lietuvių paveldo klastojimą: „Neseniai pakliuvo į rankas Vilniaus krašto liaudies dainų rinkinėlis (Piesni ludowe ziemi Wilenskiej i Nowogrodskiej) su gaidomis, išleistas Vilniaus Liaudies Teatrų ir Chorų Sąjungos (Wydawnictwo Wilenskiego Związku Teatrow i Chorovv Ludowych), kuriame pasistengta, kaip matysime, derinti šiaip jau gyvenime, rodos, skirtingas sritis — dainas ir… politiką. Tad, nors ir pavėluotai (dainininkas išleistas 1935 m.), vis dėlto tenka iškelti jame padarytieji netikslumai, kad ateityje, ypač užmezgus diplomatinius santykius su lenkais, būtų vengiama panašių klaidų. Leidinyje šalia 16 lenkiškų, 25 gudiškų dainų randame ir 9 lietuviškas dainas (jų tarpe vieną šokio melodiją — suktinį), taigi atrodytų, jog lietuviai čia neužmiršti. Tačiau, susipažinę su leidinio melodijomis ir jų paskirstymu pagal tautybę (leidinyje dainos suskirstytos į skyrius su antraštėmis: lietuvių, gudų dainos…), pamatysime, jog kaip visur, taip ir čia, neįstengta išvengti tendencingumo, neįstengta išsilaikyti „sine irae et studio“, kur tik susiduriama su tuo, kas lietuviška.

Todėl nieko nuostabaus, jeigu šio nedidelio dainų rinkinėlio puslapiuose rasime lietuvių melodijų, „okupuotų“ lenkiškiems tekstams, niekas nenustebs, kad lietuviškam Vilniui atstovauja, palyginti, mažesnis lietuviškų dainų skaičius, negu lenkų ir gudų, ir kad tam tikras folkloristiškos tvarkos pakeitimas taikomas išimtinai tik lietuvių dainoms. Tad suprantama, kodėl leidinio redaktorė nedavė lietuvių dainoms metrikos (kilmės, užrašymo vietos), tuo tarpu kai lenkų ir gudų dainoms ją pateikė su visomis smulkmenomis. Argi metrikos nenurodymu būtų buvęs reikalas vengti pasisakyti, jog tose ar kitose Vilniaus krašto vietovėse gyvena tik vieni lietuviai, ir kad ne tik gyvena, kalba, bet ir dainuoja lietuviškas dainas, jog kraštas yra etnografiškai lietuviškas. Redaktorė, pasirinkdama lietuviškas dainas iš tų St. Šimkaus dainynų (leidinyje nurodoma, kad dainos „Wedlug špiewnika St. Šimkusa“), kuriuose nenurodytos dainų užrašymo vietovės, stebina mus, kuriuo būdu nepažymėtos kilmės dainos galėjo virsti Vilniaus krašto dainomis.

Lygiai nesuprantama, kodėl nepasinaudota čia pat Vilniuje po ranka esančia lietuvių dainų medžiaga ir šaltiniais. Žinia, jog yra valdinių (oficialinių) ir privačių lenkų įstaigų (pvz., „Institut d‘ Ėthnologie a 1‘ Universitė Wilno“ ir kt.), kurios tyrinėja ir net fonografu užrašinėja Vilniaus krašto dainas, jog yra tūkstančiai senųjų lietuvių, kurie čia pat vietoje tebedainuoja puikiausias ir originaliausias lietuviškas dainas, jog yra Lietuvių Mokslo Draugija, jog pagaliau yra išleistas kun. P. Bieliausko dainų rinkinys („Varguolių dainos“, Vilnius 1936 m.). Pasirinkti kilmės atžvilgiu autentiškų dainų, rodos, buvo iš ko.“ (Zenonas Slavinskas, Dainos ir politika.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Šį tekstą turint omenyje esamas lenkų-lietuvių įtampas verta paskaityti ištisai, tačiau ne šios apžvalgos tikslas gilintis į problemas, o tik nurodyti į jų priežastis ir aktualumą, jei toks yra. Matyti, kad nors ir nedaug buvo išleista „Muzikos barų“ numerių iki karo ir okupacijos, juose buvo mėginama brėžti svarbios gairės ir keliamos problemos. Kai kurias tenka spręsti ir nūdien, bet svarbiausia jas pamatyti, o toks sąsajų matymas labai svarbus, norint pajudėti į priekį. Labai didelė pažanga padaryta, tačiau yra uždavinių, iškeltų atgavus nepriklausomybę, kurie dar laukia įgyvendinimo, tarp jų – tautinės muzikos mokyklos koncepcijos įgyvendinimas ne vien programoje ar žurnalo puslapiuose. Kartu globalėjantis pasaulis, greitėjantis gyvenimo tempas, internetas ir ryšiai diktuoja naujus iššūkius, kuriais būtina kūrybiškai pasinaudoti stiprinant nacionalinę muzikos aplinką nuo mokyklų iki koncertų scenų.

(2016 m. lapkričio 20 d.)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.02.19; 06:39

Kodėl sakau, jog pavojinga vertinant besiginčijančius oponentus manyti, esą „savaip teisios abi oponuojančios pusės“? Jei nagrinėsime konfliktus būtent tokiu būdu, nejučiom galima pradėt teisinti ir Josifą Staliną, ir Adolfą Hitlerį, ir net – Vladimirą Putiną. Jie juk – „savaip teisūs“.

Be abejo, žvelgiant globaliai, nėra vienos tiesos, nėra vienos versijos. Pasaulis per daug sudėtingas, kad turėtų tik juodą arba baltą spalvą. Kai kada verkiant reikia atsižvelgti į brolių, pusbrolių ir net pačių tolimiausių giminaičių ar net nepažįstamųjų tiesas, jeigu norime, kad ir jie bent retsykiais atsižvelgtų į mūsų užgaidas. Tokiu principu sukurta Europos Sąjunga ir NATO, tokiu būdu kuriamos ir visos kitos sąjungos bei aljansai.

Continue reading „Lietuviškas silpnumas varo į neviltį“

tumaviciute_21amzius

Autoritetingi žydų katastrofos tyrinėtojai Henry Henry Friedländeris, Raulis Hilbergas,  Normanas Finkelsteinas  teigia, kad Europos  čigonų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui.

Iš Vokietijos koncentracijos stovyklų labiausiai žinomas Osvencimo/Aušvico „čigonų lageris“. 1944 m.  naktį iš rugpjūčio 2-osios į  rugpjūčio 3-iąją Osvencime buvo nužudyta paskutiniai 2900 čigonų – vyresnio amžiaus žmonės, ligoniai, moterys ir vaikai. 2009 m. birželio 29 d. Europos Tarybos  nutarimu rugpjūčio 2-oji  paskelbta Tarptautine romų holokausto aukų atminimo diena.

Continue reading „Kodėl Lietuva neprisimena romų holokausto?“

romu-mergaites

2011 metais pirmą kartą Vokietijos istorijoje minint nacionalsocializmo aukas kalbėjo ir čigonų holokaustą išgyvenęs asmuo – Zoni Weisz. Čia pateikiame Irenos Tumavičiūtės parengtą tekstą apie romų holokaustą.

1945 m. sausio 27 d. Raudonoji armija išvadavo Osvencimą/Aišvicą. Ši diena yra nacionalsocializmo aukų atminimo diena. Nuo 1996 m. tą dieną Bundestago plenarinių posėdžių salėje vyksta aukų atminimui skirtas renginys. 2011 m. sausio 27 d. pirmą kartą Bundestage kalbėjo romų atstovas Zoni Weisz, holokaustą išgyvenęs ir Nyderlandų Romų atsovas (vokiškai: Sinti und Roma).

Visi Zoni Weisz giminės – tėvai, broliukai, sesutės, tetos, dėdės ir tolimesni giminės tapo čigonų holokauso aukomis – žuvo koncentracijos stovyklose. 

Continue reading „“Pamirštasis holokaustas”“

video_cip

Apie Vilniaus Kirtimų taborą ir jo gyventojus sklinda įvairiausių gandų bei paskalų. Nuo labai negražių iki viltingų, kupinų užuojautos, optimizmo. Vieni mano, jog dėl savo apvergtinos būklės kalčiausi patys romai, kiti tvirtina, esą romams derėtų padėt atsistoti ant kojų. O padėti – įmanoma. Pavyzdžiui, sutvarkant Kirtimų teritoriją, pastatant ten mažų, jaukių namelių ir, svarbiausia, įrengiant nacionalinį romų restoraną, kur būtų gaminami nacionaliniai patiekalai, o jaunosios romų šokėjos svečiams demonstruotų savo tautinius šokius bei dainas.

Pasak “Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos” pirmininko Konstantino Romualdo DOBROVOLSKIO, tokia idėja – labai graži. Įgyvendinus šiuos planus, laimėtų abi pusės. Lietuvos valstybei nereikėtų finansiškai remti romų, nes jie patys užsidirbtų pragyvenimui, sakykim, imdami nedidelį mokestį iš atvykstančių užsienio turistų. Be to, romai pinigų užsidirbtų sąžiningu, visiems priimtinu būdu – ne platindami narkotikus, ne vagiliaudami, bet šokdami, dainuodami, gamindami tautiškus patiekalus.

O kol kas padėtis – niūri. Šiandien videostudija “SLAPTAI” pasakoja apie “Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos” pirmininko Konstantino Romualdo DOBROVOLSKIO balandžio 15-osios vizitą į Kirtimų taborą.

Continue reading „Ar įmanoma padėti Kirtimų taboro romams (čigonams)?“

video_cip

Vasario 9-ąją  Romų visuomenės centre Kirtimuose (Vilnius) viešėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pirmininkas Konstantinas Romualdas DOBROVOLSKIS. Tai – jau antrasis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovo K.R.Dobrovolskio pažintinio pobūdžio vizitas į Kirtimus, kur gyvena maždaug pusė tūkstančio romų. Šį sykį susitikimo su Romų visuomenės centro direktore Svetlana NOVOPOLSKAJA metu buvo tariamasi, kaip ir kuo konkrečiai Raudonojo Kryžiaus specialistai galėtų padėti Kirtimuose gyvenantiems romams įsiliejant į pilnavertį Lietuvos gyvenimą. Pastebėta, jog vyresniojo amžiaus romai vengia tikrintis sveikatą pas atvykstančius medikus, nors ši paslauga jiems teikiama nemokamai. Tuo tarpu jaunoji romų karta ne tik nebijo vizitų pas medikus, bet ir noriai bendrauja su Raudonojo Kryžiaus specialistais bei temperamentingai, įspūdingai šoka.

Continue reading „Žavios Kirtimuose gyvenančių romų vaikų šypsenos“