Dalia Grybauskaitė

Aktualijos

Naujausių apklausų duomenimis, Lietuvos piliečiai ir toliau palankiausiai vertina prezidentus. Tačiau Vyriausybės vadovas ir kiti valdančiųjų lyderiai tuo pačiu pasidžiaugti negali.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus T. Janeliūno manymu, tai, kad palankus Sauliaus Skvernelio vertinimas nors ir nežymiai, tačiau mažėja, yra susiję su tuo, kad Premjeras tradiciškai yra pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero. Kartu, pabrėžė politologas, neigiamos įtakos gali turėti ir Premjero nelygiavertė kova su Prezidente.

Eltos užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa rodo, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai įvertino Valdą Adamkų (80 proc. įvertino palankiai) ir Dalią Grybauskaitę (72 proc.).

Tuo tarpu per mėnesį labiausiai sumažėjo pasitikėjimas valdančiųjų lyderiais. Palankiai vertinančių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį sumažėjo 7 procentiniais punktais.

3 procentiniais punktais pasitikėjimas krito ir Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Pastarąjį mėnesį nepasitikinčių Premjeru S. Skverneliu skaičius išliko panašus (sumažėjo 1 procentiniu puntu).

Lyginant su paskutinių trijų mėnesių duomenimis, teigiamas Premjero vertinimas nuosekliai krenta. Bendrame palankaus vertinimo reitinge S. Skvernelis šiuo metu rikiuojasi aštuntoje vietoje.

Lyginant su ankstesnių mėnesių duomenimis, geriau už Premjerą vertinami buvo Europos Parlamento narė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė.

Toliau nuosekliai auga potencialiais kandidatais į Prezidento postą laikomų ekonomisto Gitano Nausėdos (65 proc.) ir Kauno mero Visvaldo Matijošaičio (60 proc.) patikimumo reitingai. Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, visuomenės pasitikėjimas G. Nausėda ir V. Matijošaičiu išaugo 4 procentais.

Tvarkos ir teisingumo pirmininko Remigijaus Žemaitaičio, buvusio diplomato Vygaudo Ušacko bei žurnalisto Andriaus Tapino vertinimas taip pat pagerėjo 4 procentiniais punktais.

Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, 6 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, kurie palankiai vertina Seimo narę A. Maldeikienę, taip pat 5 procentiniais punktais pagerėjo užsienio reikalų ministro Lino Antano Linkevičiaus vertinimas.

3 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Europos Parlamento narę V. Blinkevičiūtę. Nepalankiausiai 2018 m. pradžioje Lietuvos gyventojai tradiciškai įvertino – Andrių Kubilių (71proc. įvertino nepalankiai), Aurelijų Verygą (69 proc.),Viktorą Uspaskichą (64 proc.), R. Karbauskį (63 proc.), Vytautą Landsbergį (63 proc.), Valdemarą Tomaševskį (62 proc.), Artūrą Zuoką (60 proc.) ir Rolandą Paksą (60 proc.). 5 procentiniais punktais pablogėjo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus vertinimas.

Tai, kad Premjero S. Skvernelio patikimumas, ypač lyginant su kitais politikais, mažėja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas aiškino, kaip jo užimamų pareigų rezultatą.

Anot jo, Premjeras nuolat matomas viešojoje erdvėje ir turi aiškinti įvairias ištikusias problemas.

„Premjeras atsako už visas sritis, už kurias atsakingi ministrai ir visa Vyriausybė. Taigi Premjeras yra tas pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero arba žmonės yra kažkuo nepatenkinti“, – aiškino politologas.

Tačiau, profesoriaus nuomone, svarbu yra ir tai, kad auga bendras žmonių nusivylimas valstybės valdymo ar Vyriausybės veiklos rezultatais.

Politologas išskyrė kilusį šurmulį dėl vaiko pinigų perskirstymo ir alkoholio reklamos „keistenybių“. Šios ir kitos problemos, kalbėjo T. Janeliūnas, didesniu ar mažesniu mastu turi poveikį S. Skvernelio reitingams.

T. Janeliūno nuomone, S. Skvernelio ir D. Grybauskaitės ginčai taip pat gali turėti įtakos Premjero patikimumui. Profesoriaus teigimu, Premjeras ne tik dalyvauja nelygiavertėje kovoje, bet ir apskritai, pasirinkęs netinkamą priešininką, švaisto energiją.

„D. Grybauskaitei šis konfliktas, kaip galima spręsti iš apklausų duomenų, neturi jokios įtakos. Nors Prezidentė kartais ir kritikuoja Vyriausybę, bet ji nesivelia į tiesioginį asmeninį ginčą su S. Skverneliu. O S. Skvernelis, šiuo atveju, viską suveda į labai konkretų asmenį – D. Grybauskaitę“, – kalbėjo T. Janeliūnas.

Politikos ekspertas pabrėžė, kad S. Skvernelis apskritai pasirinko labai keistą priešininką. 

„Jam nereikės varžytis su D. Grybauskaite, jei jis norės dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tai šia prasme, jo noras kritikuoti Prezidentę, greičiausiai, nesuteiks kažkokių papildomų balų“, – apibendrino T. Janeliūnas, pabrėždamas, kad S. Skvernelio „atsimušinėjimas“ palankiai vertinamai Prezidentei visuomenėje didelio pritarimo gali ir nesulaukti.

Parengė Eltos korespondentas Benas Brunalas 

Apklausa vyko 2018 m. sausio 18-30 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 115 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.11; 03:00

Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvių galvos tučios kaip puodynės. Gal per griežtai, per skaudžiai pasakiau? Bet būtent tokia mintis spontaniškai šovė į galvą, kai „Didžioji idėjų ir pokyčių konferencija“ paskelbė, kokios atrinktos svarbiausios, aktualiausios idėjos Lietuvai.

Kad mano nusivylimas lietuviškųjų idėjų rinkimu būtų lengviau suprantamas, pirmiausia pateiksiu keletą statistinių duomenų, bylojančių, kokios tai neva svarbios akcijos būta!

Taigi 2017-ųjų rugsėjo 7- lapkričio 19 dienomis buvo pasiūlyta per 1500 idėjų.

Žurnalistai iš DELFI, LRT, 15min, Laisvės TV, Žinių radijo, LNK, INFO TV, naujienų agentūros ELTA, „Savaitės“, Nacionalinės rajonų ir miesto laikraščių leidėjų asociacijos, taip pat nepriklausomi žurnalistai, visi kartu susivieniję į „Žurnalistų klubą“, rinko idėjas kalbindami žymius šalies asmenis, skirtingų sričių profesionalus, ekspertus.

Vėliau, nuo 2017-ųjų lapkričio 20-osios iki 2018 m. sausio 1-osios vyko diskusijos: didžiausiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose gyvai diskutuota skirtingomis temomis drauge, moderuojant iniciatyvos „Žurnalistų klubas“ nariams. Diskusijose dalyvavo miestų, rajonų valdžios atstovai, įtakingiausi sričių ekspertai. Idėjos taip pat analizuotos ir žiniasklaidos priemonių TV laidose, forumuose, radijo laidose, straipsniuose.

Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Skaičiuojama, kad per penkis iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ mėnesius parašyti 402 jai skirti straipsniai, internete pasiekta 1 520 454 unikalių vartotojų, sukurtos 58 radijo laidos, radijo eteryje pasiekta beveik milijonas klausytojų, sukurtos 127 tiesioginės transliacijos ir reportažai, kurie peržiūrėti daugiau nei milijoną kartų.

2017 m. gruodį paskelbtas jau 30-ies išgrynintų idėjų sąrašas. Į jį idėjos atrinktos remiantis trimis kriterijais: skaitomumu, idėjų pasikartojimu ir populiarumu. Populiarumas buvo vertinamas žiūrint, kiek žmonių išreiškė palaikymą paspausdami mygtuką „Verta įgyvendinti“.

Galiausiai iš šio sąrašo buvo atrinktos trys svarbiausios idėjos: dvigubos pilietybės įteisinimas, mokytojas – prestižinė profesija iki 2025-ųjų ir pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus.

Tai buvo daroma ne bet kaip, o pasitelkus apklausų profesionalus, tyrimų agentūrą „Spinter“ ir reitingavimo ekspertus. Pavyzdžiui, žurnalas „Reitingai“ apklausė 600 įtakingiausiųjų šalies ekspertų ir profesionalų.

Vien iš šių duomenų lengva susidaryti nuomonę, kokios galingos jėgos buvo mestos tokiai akcijai.

O rezultatas – šnipštas.

Nes sumanymas padaryti mokytoją gerbiamu Lietuvoje nėra jokia idėja. Ir prieš tūkstantį metų žmonija suvokė, kad tautos, kurios negerbia jaunąją kartą ugdančių asmenų, kurios mokytojams atseikėja mažus atlyginimus, – greitai degraduoja. Lietuviai, jei jie protingi, senų seniausiai privalėjo sukurti ypatingas sąlygas: mokytojas gerbiamas taip pat kaip ir ministras, generolas ar teisėjas.

Beje, kiekviena rimtai į valstybės ateitį žiūrinti Vyriausybė ir Parlamentas rūpinasi dvasiniais bei finansiniais mokytojų reikalais be jokių skatinimų, nurodinėjimų, konkursų, spaudimo „iš apačios“. Mums turėtų būti gėda rengti penketą mėnesių trunkančias apklausas, svarstymus ir diskusijas, keliančias klausimą, ar Lietuvos mokytojas Lietuvoje vertas didesnės pagarbos. Juk tai – taip akivaizdu. 

Mes turime savų pavyzdžių. Prisiminkime, kaip mokytojas buvo gerbiamas Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje, ir bus aišku, kodėl Lietuva anuomet pasiekė įspūdingų ekonominių pakilimų, o ją užpuolus sovietams beveik dešimt metų narsiai gynėsi nuo šimtus kartų galingesnių užpuolikų.

Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Be kita ko, idėjos – mokytojo prestižas – lengvai neįgyvendinsime. Nes, vaizdžiai kalbant, teks koreguoti mokytojų ir mokinių teisių – pareigų balansą. Atvirai sakau: jei ir ateityje mokytojas turės tik tiek teisių, o mokinys – net tiek, lietuvio mokytojo prestižas niekad nešoktelės į viršų.

Taip pat jokia idėja negaliu laikyti sumanymo padėt jaunoms šeimoms įsigyti būstą. Jei valstybė siekia kuo ilgiau ir sėkmingiau gyvuoti, ji privalo padėt jaunoms šeimoms auginti kuo daugiau vaikų. Ir vėl priverstas kartoti – ši taisyklė tokia akivaizdi, suprantama, kad, atleiskite, niekaip nesuvokiu, kam dar reikalingos apklausos? Gausesnė nei iki šiol lietuviška šeima – visų mūsų parlamentų ir vyriausybių uždavinys, prioritetas, būtinybė. Jei mes tikrai be apklausų ir konkursų šito nesuprantame, vargas mums…

O vadinamoji dvigubos pilietybės idėja – dviprasmiška. Jau ne sykį esu sakęs, kad tik išskirtiniais atvejais galima turėti dvi motinas, dvi žmonas, dvi sąžines, du darbus. Bet net tuo atveju teks pripažinti, kad labai svarbių dvigubų dalykų mūsų Žemėje pasitaiko labai retai arba jie vis tiek ilgainiui transformuojasi į vieną.

Pasidalinsiu asmenine patirtimi. Jau daugiau nei tris dešimtmečius dirbu žurnalistu, ir man niekad niekaip nepavyko tuo pačiu metu dirbti dviejose skirtingose redakcijose. Man, o ir kitiems mano kolegoms, visuomet būdavo pateikiamas ultimatumas: „arba – arba“. Beje, šiandien sutinku užtektinai daug politikos, ekonomikos, kultūros apžvalgininkų, kurie savo parašais patvirtinę konktraktą, kad į jokius kitus leidinius rašyti neturi teisės išskyrus tą vienintelį, su kuriuo pasirašyta sutartis.

Viena iš idėjų Lietuvai – dvigubos pilietybės įteisinimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gal ir ne itin demokratiška. Bet juk neišsisukinėkime nuo konkretaus atsakymo: dviems šeimininkams vienodai ištikimai tarnauti sunku.

Kritiškai į „Idėją Lietuvai“ žvelgiu ne aš vienas. Štai filosofas Vytautas Radžvilas mano, kad jau „pasiektas dugnas, toliau nebėra kur“. Jo manymu, atrinktos idėjos byloja apie „moralinę ir intelektualinę“ valstybės degradaciją. Portale alkas.lt jis pastebi: „Pirmoji idėja – tiesiausias kelias į galutinę tautos ir valstybės politinę savižudybę ir savanorišką susinaikinimą. Kitos dvi – smulkūs ir nieko negalintys pakeisti techniniai pasiūlymai, kuriems įgyvendinti prielaidų taip pat nėra.“

Kategoriškas ir filosofas Arvydas Juozaitis, manantis, kad „šis forumas turėjo akivaizdų strateginį tikslą – jis davė pradžią DVIGUBOS PILIETYBĖS REFERENDUMUI, t.y. agitacijai”.

Negaliu nepritarti ir šiems A. Juozaičio žodžiams: „Įteisinti dvigubą pilietybę“ – tai Lietuvos pražudymo sumanymas (…) Ši strategija iš esmės nereikalauja jokios lietuvių grįžimo, grąžinimo į Tėvynę, repatriacijos programos. Ši strategija iš esmės kalba apie „globalios Lietuvos“ ideologiją, Lietuvos ištirpimo pasaulyje idėją. Lietuvos išvalstybinimą.“ (Facebook).

Žodžiu, kai kada mūsų elgesys primena Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimus, kur būdavo daug blizgesio, pažadų, skambių žodžių, optimizmo, bet bent jau mes, lietuviai, jautėme, kad visa tai – melas ir niekšybė. Prezidentės Dalios Grybauskaitės autoritetas mano akyse smuktelėjo, kai pamačiau ją dalyvaujant renginyje, kuriame skelbiamos tik tokios lietuviškos „idėjos“.

Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių leidinyje Draugas.org.

2018.02.06; 05:55

Politinės intrigos

Pastaruoju metu Prezidentūros ir Vyriausybės santykiai nėra patys geriausi. Žvelgiant į abipusę kritiką susidaro įspūdis, kad nesutarimų esama daugiau nei bendrų interesų.

Prezidentūra kritikuoja Saulių Skvernelį dėl vis labiau ryškėjančių Vyriausybės ir atskirų ministerijų gebėjimų trūkumų įgyvendinti svarbius įstatymus.

Tuo tarpu Ministras Pirmininkas ne tik atmeta kaltinimus kaip nepagrįstus, tačiau negaili kritikos Prezidentei. Jo nuomone, Prezidentė neprisidėjo įgyvendinant svarbias reformas, o jos požiūris į valstybės valdymą primena „buldozerinius“ metodus. Premjero nuomone, Prezidentė į vykstančius procesus žvelgia iš aukšto ir neprisiima atsakomybės dėl problemų įgyvendinant svarbias reformas.

Ekspertų nuomone, trintis tarp šių dviejų institucijų nėra kažkuo išskirtinė ir neįprasta. Nors, pažymi Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius, „aukso amžiumi“ dabartinių santykių taip pat apibūdinti negalėtume.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė, aiškindama vykstančias trintis tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, teigia, kad nėra aišku, kaip šios dvi institucijos įsivaizduoja viena kitą. Ar jos viena kitą laiko konkurentėmis, ar sąjungininkėmis. Taip pat, sprendžiant iš viešų diskusijų, nėra visiškai aišku, kuri iš šių struktūrų iš tikrųjų nėra linkusi derinti interesus ir ieškoti kompromisų.

Vertindama dabartinę situaciją, politologė sakė, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, jog diskusijos vyksta dėl įstatymų įgyvendinimo. Todėl, pasak jos, būtina įvertinti abiejų institucijų funkcijas priimant ir įgyvendinant įstatymus.

„Prezidentūros ištekliai įvertinti kiekvieno įstatymo implikacijas yra žymiai ribotesni, lyginant su Vyriausybės ir Seimo. Tai yra svarbus niuansas. Kitaip tariant, Prezidentūros funkcijos leidžiant įstatymus yra ganėtinai ribotos. Prezidentas gali inicijuoti teisės aktus, gali vetuoti arba nepasirašyti įstatymo“, – sakė R. Urbonaitė.

Tokia situacija, komentavo MRU politologė, tarsi didesnę atsakomybę įgyvendinant ir reformuojant konkrečias politikos sritis vidaus politikoje suteikia Vyriausybei. „Juk būtent dėl reformų vertinimo pastaruoju metu Vyriausybė ir Prezidentūra nesutaria“, – sakė R. Urbonaitė.

Vyriausybė kur kas geriau nei Prezidentūra privalo matyti bendrą vaizdą. Pavyzdžiui, „Matuko reforma“ yra grandiozinė, nes įtrauks labai daug institucijų. Akivaizdu, kad Prezidentūra įspėjo ir sukritikavo Vyriausybę, suabejojusi, ar Vyriausybė mato tą bendrą paveikslą.

Anot R. Urbonaitės, kritikos ši situacija tikrai buvo verta, nes juk vienu metu nesutapo ir S. Skvernelio bei socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio nuomonės dėl to, ar reforma tinkamai vyksta, ar ne. „Taigi šiandien klausimas ir yra, ar ministerija aiškiai mato visą reformos įgyvendinimo modelį nuo to, kas yra popieriuje iki kiekvieno atskiro veikėjo, nuo kurio ir priklauso reformos sėkmė“, – kalbėjo MRU dėstytoja ir pabrėžė, kad nemažai abejonių kelia ir alkoholio reklamos draudimo įgyvendinimas, kai kyla pagrįstų klausimų, ar viskas tinkamai atliekama politikos parengimo etape.

Tuo tarpu Prezidentūra, kalbėjo R. Urbonaitė, su savo ribotais resursais vidaus politikoje veikiau turėtų padėti ryškinti vidaus politikos problemas, kurias ji mato. Lieka tik klausimas, kokia problemų „išryškinimo“ forma yra pasirenkama, akcentavo MRU dėstytoja.

Panašu, samprotavo R. Urbonaitė, kad Prezidentūra renkasi aštresnes „išryškinimo“ formas. Tai, kalbėjo politologė, galima paaiškinti kaip savotišką apsidraudimą, kad tikrai bus atsižvelgta į tai, kas yra sakoma.

Pavyzdžiui, Prezidentas Valdas Adamkus tikriausiai būtų rinkęsis tylesnę formą, nei tą patį pasakė Dalia Grybauskaitė. Kitas klausimas, kuri forma yra efektyvesnė.

Tačiau pati situacija, kai dvi institucijos pradeda viena į kitą rodyti pirštais, nėra naudinga valstybei. Reikia suprasti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė yra tos pačios sistemos dalys. Juk didesnės konfrontacijos atveju pralaimi visuomenė ir valstybė, apibendrino R. Urbonaitė.

Politologė taip pat pažymėjo, kad vykstančiose komunikacinėse trintyse svarbios ne tik išsiskiriančios vertybėmis, bet apskritai Vyriausybei bei Prezidentūrai vadovaujančios asmenybės. Pasak R. Urbonaitės, tiek D. Grybauskaitė, tiek S. Skvernelis yra principingi ir tylėti nelinkę lyderiai. Tai, anot jos, taip pat svarbi egzistuojančių nesutarimų priežastis.

Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigė, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.

„Nevadinčiau šito laikotarpio aukso amžiumi arba idealiu, žvelgiant per istorinę Vyriausybės ir Prezidento santykių prizmę. Manau, kad būta ir tokių laikotarpių, kai buvo konstruktyvesni ir rezultatyvesni santykiai“.

Komentuodamas jau įprastu tapusį neigiamų vienas kito atžvilgiu vertinimų pasikeitimą, A. Krupavičius aiškino, kad tai greičiau nesutarimai dėl nuomonių.

Profesoriaus nuomone, Prezidentės kritika apskritai yra labai natūralus dalykas. Anot jo, pasakymas, kad Vyriausybė „šlubuoja“ įgyvendindama sprendimus, gali būti taikomas beveik visoms buvusioms Vyriausybėms Lietuvoje.

Profesoriaus nuomone, pradedant įgyvendinti net gerus sprendimus, eigoje gali iškilti daugybė problemų. Vienas iš tokių pavyzdžių, kalbėjo A. Krupavičius, yra receptinių vaistų kontrolė. Kad tokia turi būti, yra faktas, tačiau būdas, kaip buvo sprendimas įgyvendinamas, nebuvo pats geriausias.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.09; 01:30

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiek čia beliko iki naujų Prezidento rinkimų – maždaug 16 mėnesių. VRK interneto svetainėje rašoma, kad jie vyks 2019 m. gegužę, bet prieš tai, vasarį, rinksime savivaldybių tarybas, o iš karto po Prezidento rinkimų, birželį, balsuosime už atstovus į Europos Parlamentą.

Žinoma, daugiausia dėmesio skiriama artėjantiems 7-ojo nuo Nepriklausomybės paskelbimo ir 14 – ojo po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Lietuvos vadovo rinkimams. Kitaip sakant, per 100 metų nepriklausoma valstybė turėjo 14 prezidentų, o jei faktiškuoju šalies vadovu pripažintume ir V. Landsbergį – po kitų rinkimų jų bus 15.

„Smetoniškųjų“ rinkimų dešimtmečiai

Trumpai apie prieškario rinkimus. Ši informacija yra laisvai prieinama oficialiuose portaluose. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) Prezidento rinkimai vyko septynis kartus: 1919, 1922, 1923, du kartus 1926-aisiais, 1931 ir 1938 metais. Pirmieji rinkimai įvyko 1919 m. balandžio 4 d., praėjus daugiau nei metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Beje, anuomet pirmiau buvo išrinktas Prezidentas (1919 m.) ir tik po metų įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą (1920 m.). 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, Aleksandras Stulginskis tapo jo pirmininku ir nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. gruodžio 21 d. Prezidento rinkimų laikinai ėjo ir Prezidento pareigas.

Įdomu ir tai, kad anuomet Prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Pirmąjį Lietuvos Prezidentą 1919 m. rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėliau Prezidentą iš savo atstovų rinko I, II, ir III Seimo nariai. Net ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo iš Prezidento pareigų atsistatydinus Kaziui Griniui, Seime jau po dviejų dienų įvyko rinkimai, kurių metu Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Seimą ir artėjant Prezidento A. Smetonos kadencijos pabaigai, 1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas šalies Prezidento rinkimų įstatymas. Remiantis juo Prezidentą rinko Ypatingieji Tautos atstovai. Šiuos atstovus išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkikas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų). Prezidentą rinkdavo Kaune susirinkę Ypatingieji Tautos atstovai. Kandidatą galėjo iškelti ne mažesnė kaip dvidešimties atstovų grupė.

Smetona
Prezidentas Antanas Smetona

Rinkimai buvo vykdomi žaibiškai, kad mažiau galėtų triukšmauti opozicija. 1931 m. gruodžio 11 d. Kaune susirinkę 116 Ypatingųjų Tautos atstovų vienbalsiai Respublikos Prezidentu išrinko vienintelį kandidatą A. Smetoną. Panašiai vyko ir vėlesni Prezidento rinkimai.

Kaip ir šiandien, Prezidentas pradėdavo eiti pareigas ne nuo išrinkimo momento, bet nuo tos akimirkos, kai prisiekdavo pagal Konstitucijoje nustatytą tvarką. Prieškariu būta atvejų, kai Prezidentas buvo išrinktas ir prisiekė tą pačią dieną. Mažiausiai kandidatų į šį postą – vienas – buvo 1926 m. gruodžio 19 d. rinkimuose, kai prezidentu vienvaldiškai tapo A. Smetona. Tą patį jis pakartojo ir 1931 m., ir 1938 m. rinkimuose. Daugiausiai pretendentų – net keturi – Prezidentu norėjo tapti prieš pat perversmą vykusiuose rinkimuose – 1926 m. birželio 7 d., kai didele 78-ių II-ojo Seimo narių – rinkikų persvara laimėjo Kazys Grinius.

Tarp A. Brazausko ir… nežinomybės

Pertrauka tarp šalies vadovo rinkimų buvo nemaža – beveik 55 sovietinės ir nacių okupacijos metai. Tik 1993 m. vasario 14 d. vykusiuose rinkimuose nugalėjo A.M. Brazauskas, nurungęs Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį. Daugiausiai kandidatų į šį postą susirinko 2002 m. gruodžio 22 d. rinkimuose – jų buvo net 17. Antrajame ture nedidele persvara V. Adamkų nurungė R. Paksas, kuris vis dėl to po kelerių metų dėl apkaltos buvo pašalintas iš Prezidento pareigų, ir tuojau pat, 2004 m. birželį, surengti neeiliniai rinkimai.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prezidento rinkimai vyko Lietuvoje 2014 m. gegužės 11 ir gegužės 25 dienomis. Neišrinkus prezidento pirmajame ture, gegužės 25 d. buvo rengiamas antras turas (kartu su rinkimais į Europos Parlamentą). Juose varžėsi septyni kandidatai. Antrame ture dalyvavo Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė, kuri ir laimėjo, surinkusi 57,87 proc. dalyvavusių rinkėjų balsų.

„Prezidentas Lietuvoje nėra tokia įtakinga ir daug galių beturinti institucija, kaip Seimas ar Vyriausybė, tačiau simbolinė prezidento galia bei moralinis visos tautos palaikymas sukuria stiprią prezidento galimybių bei įtakos iliuziją. Prezidentas mūsų šalyje tampa savotišku simboliniu šalies vadovu, įpareigotu ne tiek vykdyti valdžią, kiek atstovauti moralines tautos ir valstybės ambicijas“. Taip prezidento vaidmenį Lietuvos politikoje ir valdyme apibūdino politologas prof. Lauras Bielinis 2003 m. išleistoje pirmoje šio ciklo monografijoje „Prezidento rinkimų anatomija. 2002 metų prezidento rinkimai Lietuvoje“.

Prof. Ona Voverienė, apžvelgusi ir kitus L. Bielinio kūrinius, lygina tų metų rinkimus su būsimais kitąmet ir pastebi, kad tuomet ir dabar Lietuva turi tris ryškius kandidatus. 2019 m. gali būti jų kur kas daugiau, nes „mūsų liaudis serga savęs susireikšminimo liga, dažnas neturintis nei politikos, nei valdymo įgūdžių, ką ryškiai pademonstravo praėjusieji visi rinkimai į Prezidento postą“, taikliai rašo O. Voverienė.

Profesorė išvardija tris ryškiausias kandidatūras: dabartinį premjerą Saulių Skvernelį, bankininką Gitaną Nausėdą ir Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Žinoma, jų yra ir bus daugiau. O. Voverienė mano, kad be šitų trijų dar 24. O ir paminėtieji neaiškiai įvardija savo ketinimus. Aiškiau skamba G. Nausėdos pavardė.

Naujas Vilties prezidentas?

Panagrinėkime bent jo privalumus ir trūkumus.

G. Nausėda – 53-jų finansininkas, švediško SEB banko prezidento patarėjas, žinomas finansų analitikas. Vadinamas „Vilties prezidentu“, tarsi sugretinant su garsiuoju Stasiu Lozoraičiu, prieš gerus 25 metus rinkimuose pralaimėjusiu A. Brazauskui. Pernai spalį, duodamas interviu vienai TV laidai, G. Nausėda žaismingai pasakojo apie savo 17 metų karjerą vienose pareigose, apie „velnio išradimą“ Facebook‘ą, kurį jis prastai įvaldęs, ir santykius su banko vadovu Raimondu Kvedaru.

Kitame ankstesniame interviu sakosi buvęs padykęs vaikas, šuns kaulu išdaužęs bendrabučio langą, pridaręs kitokių eibių. O karjera prasidėjo nuo visiems tuomet įprastų sąlygų: VU „Tauro“ bendrabutis, kur gyveno aspirantai, vaiko sauskelnės, nekoks kvapas dukart mažesniame kambarėlyje negu dabar turi SEB banke, o „čia užeina žinomas apžvalgininkas jo filmuoti savo TV laidai, praskleidžia šlapias palutes, ir taip mes bendraujam“ (taip pernai rudenį bankininkas LNK laidoje pasakojo apie mano vizitą į bendrabučio kambarėlį ant Tauro kalno…). O jau paskui – stažuotė Vokietijoje, vakarietiškos pagundos, viliojantys pasiūlymai Lietuvoje…

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Neabejotini būsimo kandidato bruožai – sugebėjimas analitiškai ir apibendrinanti mąstyti, prognozuoti, išskirti pagrindinius makroekonominius veiksnius, sąlygojančius socialinį žmogaus gyvenimą. Jis nevengia numatyti artėjančios krizės požymius, duoti patarimų šeimai taupyti pinigus, kokį darbą pasirinkti baigus aukštąjį mokslą, pakritikuoti Vyriausybę dėl nepakankamo ES pinigų panaudojimo… Iš tiesų, G. Nausėda kol kas laikosi buvusio šalies vadovo V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.

Tačiau politologai įžvelgia, kas galėtų pakišti koją jo kandidatūrai. Vieni mano, kad gali atsirasti kitų, vertingesnių kandidatų į šalies vadovo postą. „Viena pagrindinių G. Nausėdos problemų – jis visiškai neturi jokios organizacinės sistemos, kuri leistų užtikrinti nuoseklią komunikaciją per visą Lietuvą,“ – mano viešųjų ryšių ekspertas A. Katauskas. Nėra privalumas ir „bankininko žymė“, nes bankų sektorius visuomenėje yra kritiškai vertinamas. „Jis nėra sukūręs daug darbo vietų kaip V. Matijošaitis. Iš principo, jei V. Matijošaitis yra toks labiau tėvas ar patinas, kuris savo griežta ranka Kaune bent jau įvedė tvarką, tai G. Nausėdai pasigirti kažkokiais nuveiktais darbais bus sudėtinga“, – aiškino A. Katauskas.

Nuolatinis šmėžavimas žiniasklaidoje taip pat dažnai sukelia prieštaringus rinkėjų vertinimus. Be to, jis neturįs patyrimo užsienio politikoje, ir pasaulinius procesus vertinąs per siaurą finansininko ekonomisto prizmę.

Pasak politikos apžvalgininko T. Dapkaus, G. Nausėda panašesnis į buvusį šalies vadovą V. Adamkų, o ne į D. Grybauskaitę. Jis esą būtent ir laikosi V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.

„Akivaizdu, kad jis būtent šią liniją paėmęs, o ne D. Grybauskaitės, kuri turi labai aštrią poziciją visais klausimais“, – pridūrė T. Dapkus.

Bet ar to pakaks? Nuo savęs pridursime, kad ramus, nekonfliktiškas šalies vadovas tinka valstybės gerovės ir taikaus sambūvio metu, o kriziniais, grėsmę keliančiu laikotarpiu reikia dabartinės Prezidentės ryžtingumo ir net akibrokštų.

Kituose rašiniuose aptarsime dar keletą populiariausių kandidatūrų į Lietuvos Prezidento postą 2019 m. rinkimuose.

2018.02.06; 00:06

Žurnalisto užrašai

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Turiu norų, kuriems išsipildžius, galėčiau džiūgauti: Naujieji metai – sėkmingas laikotarpis. Pavyzdžiui, būtų šaunu, jei 2018-aisiais nepasitvirtintų tyrimai dėl Donaldo Trumpo aplinkos žmonių slaptų sandėrių su Kremliumi. Tada galėtume dar labiau pasitikėti keistokai kalbančiu, bet kol kas Lietuvai palankiai besielgiančiu naujuoju JAV prezidentu. 

Taip pat džiaugčiausi, jei Krymas sugrįžtų Ukrainai, jei iš Rytų Ukrainos būtų išstumta Rusijos kariauna. Linkiu ir kitoms Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos skriaudžiamoms valstybėms susigrąžinti savo žemes: Moldovai – Padniestrę, Gruzijai – Pietų Osetiją, Azerbaidžanui – Kalnų Karabachą.

Kad šios svajonės išsipildytų, reikia ne itin daug – princpingai kietos Vašingtono laikysenos bendraujant su Kremliumi. Todėl nuolat savęs klausiu – kas tas Donaldas Trumpas? Lietuvoje vyrauja du akivaizdžiai skirtingi požiūriai į JAV prezidentą. Jei iš pradžių baimintasi, kad D.Trampas bus prorusiškas, tai dabar matome, kad jis – žymiai kietesnis Rusijos atžvilgiu nei Barakas Obama.

Taigi man priimtini politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos argumentai: „per Trumpo prezidentavimo metus JAV išplėtė sankcijas su Rusija prekiaujančioms įmonėms (tuo gindama ir savo žaliavų verslo interesus), paskatino didesnes NATO šalių investicijas gynybai, dislokavo karius Pabaltyje, pradėjo prekybą ginklais su Ukraina ir t.t. Kur B.Obama brėžė vis naujas raudonas linijas, praradęs bet kokią V.Putino pagarbą, D.Trumpas vaikšto arkliu“. (15min.lt).

Priimtina ir „The Economist“ analitiko, britų apžvalgininko, Baltijos šalių bičiulio Edvardo Lukaso, iki šiol skeptiškai vertinusio Baltųjų rūmų vadovą, nuomonė: „net ir tie, kam nepatinka pono Trumpo asmeninė politika, yra patenkinti jo administracijos teikiama pagalba siekiant apsiginti nuo Kremliaus, o daugelyje sričių, tiesiogiai susijusių su mumis ir mūsų sąjungininkais, Trumpo administracija yra aiškiai geresnė negu jo pirmtako Obamos.“

Jau ne sykį įsitikinome, kad svarbiausia analizuoti, kokius sprendimus JAV prezidentas priima, o tuos dažnusyk dviprasmiškus jo įrašus socialiniuose tinkluose – pamiršti. Maždaug tokią nuomonę apie D.Trampą yra išdėsčiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. CNBC naujienų TV kanalui ji sakė, kad santykiai tarp Europos ir JAV yra geresni, nei galima būtų manyti pagal naujausią JAV Prezidento retoriką. Ji taip pat akcentavo: „Jei skaitote tik Trumpo pranešimus tviteryje, galite susidaryti vienokį vaizdą, bet jei pažvelgsite į jo administracijos veiklą ir konkrečius rezultatus, susidarysite kitokį vaizdą“.

Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvo vadovės įsitikinimu, (…) jei rimtai įvertintume vienerių prezidentavimo metų rezultatus, matytume, kad jo administracija yra labiau susisaisčiusi su Europa. Daugiau investuojama į mūsų gynybą, per metus surengti keturi vizitai į Europą, Europoje daugiau (JAV) gynybinių pajėgumų, tačiau, žinoma, retorika kartais yra labai prieštaringa“ (naujienų agentūra ELTA).

Tačiau turime ir keistą paradoksą: kuo Amerika griežtesnė Kremliui, vis daugiau atsiranda propaguojančiųjų versiją, esą Baltųjų Rūmų šeimininkas Rusiją tramdo ne nuoširdžiai, o priverstas. Šios nuomonės besilaikantys žurnalistai, parlamentarai, politikos ekspertai kalba maždaug taip: beveik viskas, kas Trumpo administracijos padaryta pažabojant Rusiją, atlikta siekiant nuslėpti savąjį prorusiškumą.

Perspėjimas toks: pėdas mėtantis JAV prezidentas yra griežtas Vladimirui Putinui, kad neišsiduotų esąs jo draugas. Tokia taktika D.Trumpui neva būtina, kol nenurimo specialusis tyrimas dėl galimų nusikalstamų jo aplinkos ryšių su Kremliumi.

Tokia nuomonė turi teisę egzistuoti. Juolab kad oficialūs JAV tyrimai dėl slapto suokalbio su Rusija dar nebaigti, taigi D.Trumpui nepalankios išvados gali būti suformuluotos paskutinėmis minutėmis. Kol kas – kaip kazino salėje: dar anksti pasakyti, kokį skaičių parodys rodyklė.

Tiesa, politiką profesionaliai analizuojantis V.Sinica kategoriškas: „Iš tiesų žinome, kad per pusę metų trunkantį tyrimą iki šiol nieko, siejančio Trumpą su Putinu, nepavyko surasti, o demokratus atvirai palaikanti žiniasklaida prisipažįsta, kad po „Rusijos korta“ nieko nėra“ (tas pats 15min.lt).

Bet ar mažiau įtikinami Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus argumentai? Jis laiko D.Trumpą rimtu iššūkiu Lietuvos politikai.

V. Putinas jaučiasi įžeistas dėl kaltinimų kišimusi į JAV prezidento rinkimus. EPA-ELTA nuotr.

Ir štai dėl ko: „Dabar jau žinome, kad D.Trumpas buvo pasirengęs atšaukti sankcijas Kremliaus režimui ir netgi toks įsakas parengtas gulėjo ant jo stalo. Žinome ir tai, kaip nenoriai JAV vadovas pritarė naujoms Kongreso įvestoms sankcijoms Maskvai. Juk, jeigu ne D.Trumpo noras atšaukti sankcijas ir šio noro iššauktas atoveiksmis Kongrese, jei ne vis labiau aiškėjantis Kremliaus kišimasis į JAV rinkimus, naujų sankcijų Rusijai galbūt Jungtinės Valstijos ir nebūtų įvedusios“ (15min.lt).

Dėmesio verti ir Lino Kojalos, Harvardo universiteto ir VU TSPMI tyrėjo, argumentai (delfi.lt): „Nors ir nenoromis, prezidentas pasirašė Kongrese priimtą sankcijų prieš Kremlių dėl agresijos Ukrainoje įstatymą – be to, jau vasario mėnesį paaiškės Putinui artimo Rusijos elito pavardės, kam dar vienas sankcijų paketas kirs per verslo ryšius ir įtaką Vakaruose; JAV sutiko žengti istorinį žingsnį bei apginkluoti Ukrainą letaline gynybinio pobūdžio ginkluote, padedant atremti agresiją Rytų Ukrainoje; lėšos, skiriamos stiprinti NATO narių Rusijos kaimynėse atgrasymo pajėgumus, išaugo dešimtimis procentų. Tikėtina, jog daugelį šių sprendimų inicijavo ne pats prezidentas, o jo aplinka – Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas ir kiti“.

Ir vis dėlto kaip besvarstytume, D.Trumpas – šaunus prezidentas, nes tramdo nebaudžiamumo išpaikintą, agresyvumo neatsisakančią Rusiją. Drįstu manyti, kad nėra net labai svarbu, kodėl JAV lyderis taip elgiasi – nuoširdžiai ar priverstas? Juk svarbiausia, kad jo administracija Rusijai nenuolaidžiauja.

Vadinasi, Amerikoje – padėtis kontroliuojama. O kas dedasi Lietuvoje?

Šių eilučių autorių labiausiai nerimą kelia būtent lietuviški balsai, raginantys gerinti santykius su Kremliumi. Jų pastaruoju metu daugėja. Juos bent jau netiesiogiai įsiūbavo premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, esą Lietuva turėtų pradėt draugauti su Rusija (Lietuvos ir Rusijos prekybiniai ryšiai šiuo metu geri, tad nesuprantama, kodėl kyla panika, jog mes prastai draugaujame bent jau ekonominėse srityse?).

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.

Tokią ar maždaug tokią viziją – reikia su Rusija bičiuliautis – sau į galvas įsikalę lietuviai pamiršta, kad geri politiniai santykiai su Rusija neįmanomi tol, kol, pasak LRT redaktoriaus Vladimiro Laučiaus, „Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo“ (Lrt.lt).

Draugystės bet kokia kaina su Rusija šalininkams būtų galima pateikti dar ir VU TSPMI direktoriaus pavaduotojos Margaritos Šešelgytės argumentus: „santykių su Rusija kūrimas nepasikeitus Rusijos elgesiui neįmanomas iš principo“. Nejaugi taip sunku įsisąmoninti šią taisyklę?

Pasirodo, sunku. Sunku net buvusiam Europos Sąjungos ambasadoriui Rusijoje ponui Vygaudui Ušackui. Vienoje LRT laidoje „Dėmesio centre“ jis prabilo, esą S.Skvernelis teisus dėl būtinybės gerinti santykius su Rusija, tik šią mintį išdėstė nepriimtinu būdu – nepasitaręs su Lietuvos užsienio politiką formuojančiomis institucijomis – Prezidentūra ir užsienio reikalų ministerija. Maždaug taip rėžė (V.Sinicos pastebėjimas; 15min.lt).

Bet juk V.Ušackas puikiai žino, kad Prezidentė D.Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičius laikosi itin kritiško požiūrio į šiandieninę Rusijos valdžią. Gal diplomatas V.Ušackas galėtų paaiškinti, kaip jis įsivaizduoja S.Skvernelio ir D.Grybauskaitės pozicijų derinimą?

Beje, kai kurie Lietuvos politikos apžvalgininkai (tas pats V.Sinica) yra pastebėję, kad V.Ušackas jau ir anksčiau ragino stiprinti santykius su Rusija. Sakykim, žaisdamas krepšinį su užsienio diplomatais.

Vladimiras Putinas – lietuviškoje karikatūroje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Drįstu manyti – V.Ušacko pozicija neteisinga net ir žinant jo užimamų pareigų specifiką (jam kaip buvusiam oficialiam ambasadoriui tikriausiai neetiška kritikuoti Rusiją, kurioje dirbta). Bet patylėti jis galėtų. Juk blogai ne tai, kad Lietuva turi skirtingų nuomonių dėl Rusijos. Pavojingi lietuviški nenuoseklumai. Lietuva labai ilgai ir kantriai aiškino Europai bei JAV, kokią grėsmę kelia draugystė su V.Putino valdoma Rusija. O dabar, kai Vakarai galų gale pradeda suvokti, jog lietuviai sako tiesą, mes viešai, demonstratyviai imame ginčyti savo pačių nuostatas stiprinant Europos partnerių suvokimą apie Rusijos keliamus pavojus.

Žodžiu, jei Amerika turi savų paslapčių – D.Trumpą, mus, lietuvius, taip pat kamuoja painūs galvosūkiai. Artėjant Lietuvos prezidento rinkimams, galvosūkių būtinai padaugės.

Teksas buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”, kuris leidžiamas Čikagoje.

2018.02.01; 04:00

AktualijosSkaitomiausios

Potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Eltos nuotr.

Artėjant 2019 metų Prezidento rinkimams vis dirsčiojama į visuomenės apklausų duomenis, kuriose lenktyniauja trys potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda.

Tačiau konkretesnes ideologines nuostatas slepiantys ir stipriomis bei kartu užburiančiomis asmeninėmis savybėmis nelabai pasižymintys kandidatai tarsi „Milžino paunksmėje“ užgožiami beveik dešimtmetį prezidentaujančios Dalios Grybauskaitės. Kaip šis dešimtmetis ir D. Grybauskaitės asmenybė pakeitė Lietuvos Prezidento rinkimus? Kuo artėjantys rinkimai skirsis nuo ankstesniųjų?

Viešojoje erdvėje jau vyksta pasiruošimas galimiems „strateginiams aljansams“. S. Skvernelis sako, kad reikalui esant Kauno meras Visvaldas Matijošaitis galėtų tikėtis jo paramos. V. Matijošaitis – atsako tuo pačiu ir giria S. Skvernelio charakterį.

Ši planuojama „kooperacija“, viena vertus, rodo, kad šie potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomi asmenys būgštauja dėl beveik tų pačių rinkėjų gretų ir to, kad kandidatūras keliant abiem, galiausiai nelaimėtų niekas. Tačiau, kita vertus, tai taip pat rodo, kad nei vienas, nei kitas nėra pakankamai stiprus kandidatas, realiai galintis atsisėsti į valstybės lyderio kėdę.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiems kandidatams alternatyva laikomo ekonomisto G. Nausėdos galimybės vertinamos taip pat atsargiai. Nepaisant augančių jo reitingų, ne vienas analitikas pažymi, kad G. Nausėdos galimybės laimėti rinkimus yra ribotos. Pirmiausia dėl to, kad tai būtų išsilavinusių, pasiturinčių miestiečių Prezidentas. O siekiant tapti Prezidentu neužtenka remtis viena socialine grupe.

Kitaip tariant, kyla abejonių, ar esami kandidatai yra pajėgios ir tinkamos asmenybės tapti Prezidentu, į kurį visuomenė tradiciškai deda daugiau vilčių nei numato Konstitucija.

Šios dvejonės kuria jau dešimtmetį neregėtą intrigą Prezidento rinkimuose. Galima teigti, kad kylančios abejonės susijusios su keliomis aplinkybėmis.

Pirmiausia siekiant patraukti skirtingas visuomenės grupes reikia išskirtinės asmenybės, savotiško „mito“, kuris visuomenei praneštų apie specifinius politiko sugebėjimus. Šiuo atžvilgiu esami kandidatai neatrodo labai stiprūs.

S. Skvernelio mitas apsiriboja viešojoje erdvėje jam klijuojama „policininko“ tapatybe. Nors tai gyvenime labai svarbi, tačiau pernelyg kasdieniška, intriguojančių ritualų ar paslapčių neturinti specialybė. Be to, „policininko“ vaidmuo nesunkiai atsiduria anekdotų epicentre. Kita vertus, ryšius su „valstiečiais“ ir darbą Vyriausybėje taip pat būtų sunku įvardinti kaip naudingą paramą.

Šia prasme V. Matijošaitis net pranašesnis už S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino.

G. Nausėda yra panašus į buvusį ir iki šiol populiarų šalies vadovą Valdą Adamkų. Jis išsilavinęs, gerų manierų ir reputacijos, yra gyvas, gebantis šmaikštauti socialiniuose tinkluose. Tačiau G. Nausėda yra pirmiausia „bankininkas“. Lyginant su V. Adamkumi, jis stokoja aukščiausiam valstybės postui būtinos asmenybinės mistikos. V. Adamkus Prezidento rinkimus laimėjo grįžęs iš „galimybių ir svajonių šalies“ Amerikos, kurioje padarė fantastišką karjerą.

Tad G. Nausėdos turima erudicija bei diplomatiškumas įspūdžio gali ir nepadaryti. Jo prezidentinis „personažas“ pernelyg ramus ir reikšmingai neišsiskiriantis, kad sugebėtų užtikrintai įtikinti įvairias visuomenės grupes.

Antroji aplinkybė, kelianti diskusijų ar net nerimo dėl potencialių kandidatų kompetencijų užimti Prezidento postą, žinoma, yra Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Dešimtmetis prezidentavimo ir Prezidentės darbo savybės, kurios nuosekliai buvo rodomos abiejų kadencijų metu, iš esmės tapo tuo, ko visuomenė toliau tikėsis iš būsimo Prezidento.

Ši situacija yra neįprasta. Iki D. Grybauskaitės visi naujo Prezidento rinkimai vyko ieškant kažko naujo. Tuo tarpu ateinančiuose rinkimuose, bus ieškoma kandidato, kuris kuo mažiau skirtųsi nuo to, ką ir kaip darė D. Grybauskaitė.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Po Algirdo Brazausko kadencijos pabaigos visuomenė ieškojo to, ko atsisakė Prezidentu pasirinkus buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių. Valdas Adamkus rinkimuose apskritai buvo iškeistas į „skraidantį“ Prezidentą. Šiam „prisiskraidžius„ – V. Adamkus tapo saugiausia, mažiausiai į R. Paksą panaši alternatyva. Po antrosios Prezidento V. Adamkaus kadencijos vėl ieškota kažko naujo. Pirmiausia – aktyvesnio ir stipresnio.

D. Grybauskaitei dalyvaujant rinkimuose dėl antrosios kadencijos, priešingai nei V. Adamkaus, pralaimėjusio Rolandui Paksui, atveju didelės intrigos nebuvo. Nepaisant ganėtinai sėkmingo socialdemokrato Zigmanto Balčyčio pasirodymo, D. Grybauskaitė ir jos Prezidentės įvaizdis bei darbo metodai konkurencijos neturėjo.

Prezidentės D. Grybauskaitės retorika, vadovavimo stilius, tarptautinis pripažinimas, nepaisant kartkartėmis išsprūstančios kritikos dėl kategoriškumo bei aštrumo, buvo ir yra vertinama kaip tai, ko Lietuvai labiausiai reikia.

D.Grybauskaitės, kaip Prezidentės, balsas išsiskyrė ir niekada nebuvo sutapatintas su kitų politikų balsais, sklindančiais iš Seimo – institucijos, kuria lietuviai nepasitiki labiausiai. Kitaip tariant, Prezidentė buvo virš Lietuvos politinio elito, o jos, kaip atsakingos, padorios ir teisingos lyderės, įvaizdis viešojoje erdvėje praktiškai nebuvo diskutuojamas.

Tam tikra prasme D. Grybauskaitė visuomenėje nebuvo suvokiama kaip politikė tarp kitų politikų. Ji buvo ir yra pripažįstama kaip lyderė šalia tarpusavyje besivaidijančių ir dažnai nesąžiningų politikų.

Žinoma, prie tokio D. Grybauskaitės įvaizdžio prisidėjo Prezidento institucija ir jos suteikiamos funkcijos. Tačiau, reikia pripažinti, per dešimtmetį D. Grybauskaitė sugebėjo bent jau visuomenės akyse Prezidento vaidmenį reikšmingai pakeisti, suteikiant jam savojo charakterio bruožų.

Galima sakyti, kad Prezidentės akcentuotas siekis užtikrinti valdžių skaidrumą, kova su korupcija ir politine veidmainyste buvo nauja patirtis Lietuvai, kuri po nepriklausomybės atgavimo buvo įpratusi prie labiau parlamentinės respublikos principus atitinkančio Prezidento.

Rolandas Paksas

Tad šiuo atžvilgiu galime kalbėti apie tam tikrą paradoksą. Valstybės valdymo teorijoje yra įprasta teigti, kad valstybės aparate dirbančio asmens elgesį ir veiksmus lemia „kėdė“ – pareigos ir funkcijos, kurios reglamentuoja užimamą poziciją. Tačiau per dešimtmetį, panašu, D. Grybauskaitė Prezidento kėdei suteikė nemažai savo asmenybės savybių ir taip pakėlė apskritai naujajam Prezidentui reikalavimų kartelę.

Kitaip tariant, D. Grybauskaitė tapo etalonu, o jos asmenybė – Prezidento sinonimu. Tai tikras iššūkis bet kuriam, šiandien potencialiu kandidatu pretenduoti į Prezidento postą įvardijamam politikui. Vaizdžiai tariant, ateinantys Prezidento rinkimai vyks savotiškoje „milžino paūksmėje“.

Tad lieka laukti Prezidentės užuominos apie kandidatą, kuriame ji matanti daugiausiai prezidentinio potencialo ir galbūt savęs. Tokia užuomina gali būti kur kas svarbesnė nei šiandien aptariamos pretendentų asmeninės savybės, kompetencijos ar strateginiai susivienijimai prieš rinkimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.30; 02:00

Aktualijos

Prezidentė dalyvauja Pasaulio ekonomikos forumo diskusijoje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo viena pagrindinių kalbėtojų Pasaulio ekonomikos forumo diskusijoje tema „Vidurio ir Rytų Europa: nauja darbotvarkė kontinentui“. Diskusijoje taip pat dalyvavo Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Prezidentės teigimu, Europa sugrįžta su nauja lyderyste ir nauju įsipareigojimu ateičiai. Pasaulinių iššūkių akivaizdoje mažesnėms valstybės naudinga būti kuo stipresnėje Bendrijoje, todėl Lietuva ir kitos regiono šalys remia glaudesnę integraciją – ekonomikos, kibernetinio saugumo, gynybos srityse.

Būtina kuo greičiau užbaigti Europos Sąjungos (ES) Energetinės sąjungos, vieningos skaitmeninės rinkos kūrimą. „Brexit“, ES pasienyje vykdomos karinės pratybos, situacija Ukrainoje taip pat skatina veikti ir integruotis.

D. Grybauskaitė taip pat pabrėžė, kad gynybos stiprinimas yra vienas pagrindinių prioritetų mūsų regione – rytiniame NATO flange. „Zapad“ pratybos aiškiai pademonstravo, kad susiduriame ne tik su karinėmis, bet ir hibridinėmis grėsmėmis. Todėl kibernetinio saugumo užtikrinimas tampa vis svarbesnis. Lietuva itin aktyvi ES ir NATO plėtojant naujus sprendimus kibernetiniam saugumui užtikrinti ir rengiantis artėjančiam Aljanso viršūnių susitikimui.

Apžvelgdama hibridines grėsmes, Prezidentė akcentavo, kad ES pasienyje Rusijos statoma nesaugi Astravo atominė jėgainė taip pat gali būti pasitelkta kaip nekonvencinis ginklas. Todėl ir Europos Energetinė sąjunga tampa būtina saugumui užtikrinti.

ES Energetinė sąjunga itin svarbi ir stiprinant Bendrijos energetinę nepriklausomybę. Lietuvos vadovė pabrėžė, kad „Nord Stream 2“ dujotiekis neturi ekonominio pagrindo, tai – geopolitinis projektas, kuriuo siekiama vėl padaryti Europą visiškai priklausomą nuo rusiškų dujų. Iš savo regiono patirties žinome, kad dujas Rusija naudoja kaip ekonominio ir politinio spaudimo įrankį. „Nord Stream 2“ projektas kelia pavojų, kad, užuot siekusi kuo labiau diversifikuoti energijos šaltinius ir tiekėjus, ES vėl grįš į energetinės priklausomybės kelią.

D. Grybauskaitė taip pat akcentavo, kad įvairiems iššūkiams įveikti ES turi siekti konsensusu grįstų sprendimų. Tarpusavio supratimas ir gebėjimas susitarti net ir sudėtingiausiose situacijose yra Europos stiprybė, kurią būtina išsaugoti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.28; 03:30

AktualijosSkaitomiausios

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir JAV prezidentas Donaldas Trampas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

JAV Prezidentui Donaldui Trumpui ketvirtadienį prisijungus prie „pasaulio elito“ Pasaulio ekonomikos forume (PEF), kai kurie politikai paragino JAV vadovą neizoliuoti savęs ir savo šalies, informuoja CNBC.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu CNBC naujienų TV kanalui sakė, kad santykiai tarp Europos ir JAV yra geresni, nei galima būtų manyti pagal naujausią JAV Prezidento retoriką.

„Jei skaitote tik Trumpo pranešimus tviteryje, galite susidaryti vienokį vaizdą, bet jei pažvelgsite į jo administracijos veiklą ir konkrečius rezultatus, susidarysite kitokį vaizdą“, – sakė Lietuvos Prezidentė. D. Grybauskaitės nuomone, D. Trumpo žodžiai nebuvo paremti veiksmais.

„Mes matome prieštaringus signalus. Jei rimtai įvertintume vienerių prezidentavimo metų rezultatus, matytume, kad jo administracija yra labiau susisaisčiusi su Europa. Daugiau investuojama į mūsų gynybą, per metus surengti keturi vizitai į Europą, Europoje daugiau (JAV) gynybinių pajėgumų, tačiau, žinoma, retorika kartais yra labai prieštaringa“, – sakė D. Grybauskaitė.

Šveicarijos Davoso mieste kalbėdama D. Grybauskaitė teigė, kad, jei turėtų galimybę PEF pasikalbėti su D. Trumpu, paragintų jį toliau bendradarbiauti su užsienio partneriais.

Paklausta, ką norėtų pasakyti D. Trumpui, Lietuvos Prezidentė atsakė, kad įspėtų JAV vadovą neatitolti nuo Europos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.26; 00:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Kalbėk, apie ką vyrai tyli virtuvėse ir moterys trokšta išgirsti. Įvardink iki galo, kas skauda, prakrapštyk visas iki vienos žaizdas. Išskyrus pagrindinę problemų priežastį – politinės sistemos supuvimą ir nesugebėjimą problemų spręsti, užkardant bet kokias esmines reformas, pašalinant iš viešumos permainų siekiančius žmones ir uždusinant visas atsinaujinimo perspektyvas.

Pažadėk visą pasaulį, daryti juk nieko nereikės – Prezidento programų nei Seimas, nei piliečiai netvirtina. Pasiremdamas Norvegijos, Estijos ar Mandžiūrijos pavyzdžiais siūlyk kokius tik nori sprendimus vidaus politikoje, kurios Prezidentas tiesiogiai nevaldo. Nuo kritikų atsišaudyk Prezidento įstatyminės iniciatyvos teise ir galimybe nepasirašyti įstatymų, kas sėkmės atveju leis išvengti būsimos atsakomybės, permetant ją Seimui ir Vyriausybei. Į neparankius klausimus atsakyk, kad tai ne Prezidento kompetencija.

Išmok mintinai ir kartok, kas į Konstituciją surašyta, nes būsi garantas. Apie pagarbą žmogui, jo laisves ir teises normaliai gyventi, gauti orų atlyginimą ir aprūpinimą senatvėje, valstybės nesikišimą į privatų gyvenimą, nemokamą mokslą ir gydymą, laisvą spaudą, lygias galimybes reikšti įsitikinimus ir kitas stebuklines pasakas. Žmonės svajoja apie laisvę, bet jos nemėgsta, patys spręsti tingi arba bijo ir nori būti valdžios ganomi, tai jiems patiks.

Nieko naujo, įdomaus, realaus ir konkretaus neturi ir tą žinai. Prasidėjo antrasis – policinės, totaliai viską kontroliuojančios valstybės – Atgimimas. Nebijok būti nesuprastas, nes žmonės to laukia – skirsis kandidatų retorika, bet nei vienas nesiūlys mažiau drausti, duoti daugiau laisvių, leisti spręsti patiems ar mažinti mokesčius. Pažadėk dar daugiau draudimų ir griežtesnių bausmių, įvesti naujas tvarkas, kontroliuoti ir didinti prievoles, kad mums visiems būtų geriau.

Neužmiršk parodyti kaltųjų ir pagąsdinti, žmonės be to negali. Astravas susprogs, rusai puls, tu mūsų ir valstybės išsigelbėjimo viltis! Aplink vien sovietinė nostalgija, siautėja šešėliai, tyko plėšrūs oligarchai ir savavališki statytojai su statybos leidimais kišenėse. Kalti visi ir viskas, kas buvo, o baigiamajame etape, kai kiškeliams atsiras drąsos, palenktyniauk su kitais kritikuodamas D.Grybauskaitę – žmonės tą mėgsta ir pelnysi balsų.

Nebijok solidarizuotis su pilietinėmis iniciatyvomis, nes daryti vis vien nieko nereikės. Ilgėkis pilietinės visuomenės, kuri yra lojalių, audringai plojančių ir problemų nekeliančių piliečių sambūris, atžygiuojantis su vėliavytėmis paremti visų valdžios nesąmonių. Tavim patikėjusius, tikrus, neparankius ir reiklius pilietiškumo želmenėlius išravėsi vėliau, kaip visi ir visada.

Visuomenėje įtampą keliančiais klausimais (vienalytės santuokos, dviguba pilietybė, atskirtis ir atlyginimai, mirštanti provincija, mūsų emigracija ir jų imigracija, valstybės ištirpimas Europos Sąjungoje, griūvantis Gedimino kalnas ar Vyčio paminklas ir t.t.) šiukštu nieko konkretaus – prarasi vienos pusės balsus. Būk laisvas nuo sprendimų ir galėsi daryt ką tik nori. Ilgai ir protingai kalbėk apie konsensusą, tarimąsi su visuomene, žadėk laikytis teisinės valstybės principų, gerbti Konstituciją, naudok kitus nuvalkiotus ir neįpareigojančius niekus.

Užsienio politikos, už kurią tiesiogiai atsakysi, nėra ir antrąjį šimtmetį neturėsim. Kuo mažiau, keliais sakiniais: grėsmėms nepasiduosim, Europos Sąjunga atsinaujins ir sustiprės, mes tame šauniai sudalyvausim. Būsim demokratiškai ir tolerantiškai solidarūs, už vienybes ir vertybes, t.y. jokie, užtat gausim pinigų, kuriuos galėsim įsisavinti, o niekšas D.Trumpas mus apgins, nes taip gyventi verta.

Dėl to, kas pasakyta, smarkiai nesijaudink, tai neturi jokios reikšmės. Viską nuspręs, už ką los ar nelos visuomeninis manipuliuotojas, ar esi geras vyras, buvai ar nebuvai mentu, kokius iš tavo spintos skeletus ištrauks, ar sužinosi iš anksto, ko studijoje paklaus jakilaičiai, ar patiks moterims tavo ševeliūra, plepėsena ir žmona. O tų, kurie supranta, kas čia sakoma ir bando galvoti patys – menka saujelė, jų balsas į dangų neina.

Galite užsisakyti mokamas gerų vyrų konsultacijas ir iškilmingų prakalbų rašytojo paslaugas. Dieną pinigai – vakare tekstas, naktį pinigai – rytą tekstas. Imu nebrangiai, galima ir grynais be PVM. Siųskit kurjerį su išjungtu išmaniuoju. Už Lietuvą, vyrai!

2018.01.24; 03:08

Aktualijos

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentei Daliai Grybauskaitei Signatarų namuose atidarius Vasario 16-osios nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo akto parodą, ją nuo šiol gali išvysti visi norintieji. Čia jis bus padėtas toje pačioje vietoje, kur ir buvo pasirašytas prieš 100 metų – tuometiniame Antano Smetonos kabinete, dar vadinamame Nepriklausomybės Akto pasirašymo kambaryje.

Renginyje dalyvavo signatarų artimieji, Vokietijos archyvuose aktą atradęs profesorius Liudas Mažylis ir profesorius Vytautas Landsbergis. 

Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kartu su L. Mažyliu atidengdama istorinį dokumentą Prezidentė pabrėžė, kad prieš 100 metų gimė mūsų laisvė, kai 20 signatarų išdrįso paskelbti nepriklausomybę be jokių išlygų. Šalies vadovė padėkojo mūsų partnerei ir draugei Vokietijai, kuri išsaugojo šį dokumentą ir Lietuvos šimtmečio proga padovanojo galimybę pamatyti aktą visiems Lietuvos žmonėms.

Valstybės vadovės teigimu, simboliška ir tai, kad Nepriklausomybės Aktas grįžo į savo oficialiuosius namus – vietą, kuri alsuoja visa pastarojo šimtmečio Lietuvos istorija. Todėl Prezidentė pakvietė visus pasinaudoti proga, atvykti ir pamatyti vieną svarbiausių dokumentų Lietuvos istorijoje.

Nepriklausomybės Akto originalas buvo dingęs daugiau kaip 70 metų. 1918 m. Vokietijai siųstą dokumentą po ilgų paieškų praėjusių metų kovo mėnesį rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L. Mažylis. Ranka parašytame dokumente – Lietuvos Tarybos nutarimas skelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dokumentą, parašytą lietuvių ir vokiečių kalbomis, pasirašo visi 20 signatarų.

Pagal Lietuvos ir Vokietijos pasirašytą sutartį, Aktas Lietuvai perduodamas penkeriems metams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.22; 03:00

Aktualijos

Eltos korespondentas Benas Brunalas ir Tarptautinio gynybos studijų centro Taline studijų vadovas ir analitikas Tomas Jermalavičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Po praėjusią savaitę įvykusio „Sniego susitikimo“ vėl prakalbta apie būtinybę Baltijos šalims intensyviau bendradarbiauti įsigyjant karinę ginkluotę. Tačiau Baltijos šalių bendradarbiavimo istorija rodo, kad ne visada pavyksta įgyvendinti bendrus projektus ir suderinti politines pozicijas.

Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) Taline studijų vadovas ir analitikas Tomas Jermalavičius teigia, kad kylantys nesutarimai tarp Baltijos valstybių nesikerta su fundamentaliais saugumo ir gynybos klausimais. Tuo tarpu kartkartėmis išryškėjantys Lietuvos, Latvijos ir Estijos strateginės komunikacijos skirtumai taip pat neturėtų stebinti. Tai, anot analitiko, lemia skirtingas nacionalinis charakteris.

Baltijos šalys euroatlantinio saugumo kontekstuose dažniausiai yra suvokiamos kaip vientisas darinys. Tai susiję tiek su valstybių dydžiu ir bendra XX a. istorine patirtimi, tiek su labai panašiais iššūkiais ir grėsmėmis, dabar kylančiomis visoms trims valstybėms. Visos trys šalys iš esmės vienodai vertina Rusijos grėsmę ir nediskutuoja, kad svarbiausias jos atgrasymo įrankis yra NATO.

Tačiau, reikia pažymėti, pasirinkti keliai, kuriais siekiama iš esmės tų pačių bazinių saugumo tikslų, nėra identiški. Maža to, spręsdamos tiek ekonominius, tiek užsienio politikos klausimus, Baltijos valstybės dažnai atsimuša į sienas, neleidžiančias priimti bendrų, suderintų sprendimų.

Žvelgiant į Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo po Sovietų Sąjungos subyrėjimo istoriją, be narystės NATO ir ES, daugiau pavyzdžių, kai valstybės, it „Baltijos kelyje“ stovėdamos, siektų bendrų tikslų, nebuvo labai daug.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Latvijos Prezidentu Raimundu Vėjuoniu ir Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Priešingai, sprendžiant Baltijos šalių regionui svarbius strateginius energetikos, transporto, ekonomikos klausimus valstybių pozicijos dažnai išsiskirdavo. Ne visada, net ir po ilgų diskusijų, pavykdavo rasti bendrą sutarimą. Ekonominiai išskaičiavimai, sutaria ekspertai ir politikai, tapdavo svarbiausiomis Baltijos valstybių nesutarimų priežastimis.

Pavyzdžiui, Baltijos šalims nesutarus dėl bendro regioninio suskystintų gamtinių dujų (SGD) projekto, Europos Komisija praėjusių metų pabaigoje į ES bendrojo intereso projektų sąrašą neįtraukė nė vieno tarpusavy nesutariančių Lietuvos, Latvijos ar Estijos SGD infrastruktūros projekto. Dėl tokio nesugebėjimo suderinti šalių pozicijų buvo prarasta galimybė gauti dešimtis milijonų eurų ES paramos ir taip atpiginti dujas Baltijos šalių gyventojams.

Kitaip tariant, siaurai suvokiamas pragmatizmas ir ekonominiai „išskaičiavimai“ didina riziką, kad mažosios valstybės, neturėdamos pakankamai derybinės galios, bus nepastebėtos arba tiesiog stipriai permokės už savo „individualumą“.

Ar panaši situacija negresia kalbant apie nacionaliniam saugumui ypač svarbius, su karine ginkluote susijusius pirkimus? Praėjusią savaitę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, apibendrindamas „Sniego susitikimo“ diskusijas, teigė, kad Baltijos valstybėms reikia didinti išleidžiamų išteklių gynybai efektyvumą, todėl, anot jo, Baltijos šalys turėtų grįžti prie svarstymų kartu pirkti ginkluotę. Tačiau bent jau kol kas suderinti karinės įrangos įsigyjamų poreikių Baltijos valstybių lygiu nesisekė.

Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) Taline studijų vadovo ir analitiko T. Jermalavičiaus nuomone, išsiskiriančios Baltijos šalių nuomonės didesnio nerimo kelti neturėtų. Anot jo, svarbu, kad Baltijos valstybės susitaria dėl fundamentalių saugumo principų. O tai, kad kai kuriose detalėse susitarimo pasiekti ne visada pavyksta, yra natūralus, su specifine valstybių patirtimi ir skirtingu nacionaliniu charakteriu susijęs dalykas.

Pavyzdžiui, 2005 metais Latvijos Prezidentė Vaira Vykė-Freiberga nusprendė dalyvauti gegužės 9-osios minėjimo iškilmėse, kai tuo tarpu Estijos ir Lietuvos Prezidentai atsisakė.

Estijos vėliava. Antroji – Europos Sąjungos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje, ypač Prezidento Valdo Adamkaus prezidentavimo laikotarpiu, daug kalbėta apie politinę lyderystę Rytų Europos regione, o estai – apie vidaus problemų sprendimą ir Estijos, kaip „auksinės provincijos“, kelią.

Apskritai kalbant, lietuviai ne kartą protestantiškose latvių ir estų visuomenėse buvo įvardinti temperamentingais ir greitai užsidegančiais „Baltijos italais“. Tad galbūt nereikėtų labai stebėtis, kad šalies užsienio politikoje esama aštresnio tono bei spontaniškų pasamprotavimų apie tai, kad vien dėl to, jog atėjo 2018-ieji, reikia keisti ne vienus metus tęstą užsienio politikos kursą.

Tai, kad Lietuvos ir Estijos užsienio politikos forma ir strateginės komunikacijos stilius skiriasi, akcentavo ir T. Jermalavičius. Anot jo, Estija pasižymi ramesniu tonu užsienio politikos retorikoje, tuo tarpu Lietuvos komunikacija – kur kas griežtesnė ir „dramatiškesnė“.

„Palyginkime, pavyzdžiui, šalių Prezidenčių Dalios Grybauskaitės ir Kersti Kaljulaid kalbas Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje. Turinio prasme K. Kaljulaid kalbos akcentai buvo tie patys, kaip ir D. Grybauskaitės. Tačiau Lietuvos Prezidentės buvo visai kitoks kalbos stilius: kaip tai buvo pristatoma ir pateikiama“, – sakė kalbėjo T. Jermalavičius.

Lietuvos ir Estijos prezidentės Dalia Grybauskaitė ir Kersti Kaljulaid

„Lietuvos sprendimų priėmėjai ir Lietuvos Prezidentė mano, kad galbūt šiuo metu reikia komunikuoti griežčiau, nes problema yra Vakarai, kurie dar nepakankamai supranta, kokie dramatiški ir pavojingi pokyčiai ištiko regioną. Ir tai reikia dramatizuoti vien tam, kad išlaikytume dėmesį“, – aiškino gynybos politikos analitikas.

Tuo tarpu tai, kas pasakyta švelniu tonu, Estijoje kartais tiesiog praslysta ir lieka nepastebėta, pabrėžė T. Jermalavičius.

Tačiau analitikas pažymėjo, kad ne visada dramatiškas stilius yra naudingas. Anot jo, pernelyg dažna dramatizuota retorika gali sukelti antagonizmą, tad ne visomis situacijomis aštriu komunikavimu reikėtų kliautis. „Drama turi būti instrumentas, kurį reikia taikyti labai selektyviai ir labai atsargiai. O pas mus tos dramos kartais būna per daug“, – kalbėjo gynybos ekspertas.

„Kai vyko „Zapad“ pratybos, Estijoje tokio dramatizavimo nebuvo kaip Lietuvoje. Tačiau buvo labai aiškiai sakoma, kas tai yra, kodėl tai, ką sako Rusijos valdžia, nėra tiesa. Taigi nebuvo tokios isterijos, tačiau nebuvo ir naivumo“, – kalbėjo T. Jermalavičius.

ICDS vadovas taip pat pažymėjo, kad lyginant Estijos ir Lietuvos užsienio politiką, pastarajai yra būdinga vidinio sutarimo stoka. Tuo tarpu estai yra kur kas nuoseklesni. „Jie nusistato liniją ir ja eina, stengdamiesi išlaikyti vidinį konsensusą. Nors ir iškyla įvairių įtampų ir nesutarimų, jie moka išlaikyti bendrą strateginę liniją. Lietuvoje yra šiek tiek chaoso“, – Baltijos valstybes lygino T. Jermalavičius.

Anot jo, diskusijos, kilusios Premjerui Sauliui Skverneliui pareiškus apie poreikį atkurti bendradarbiavimo kanalus su Rusija, būtent tai ir parodo.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Miunchene susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Mike’u Pence’u. Susitikime taip pat dalyvavo Latvijos ir Estijos vadovai. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

„Staigūs pokyčiai įmanomi tada, kai įvyksta kažkas labai staigaus ir radikalaus. Tad kas tokio radikalaus įvyko po Krymo okupacijos, kad reikėtų keisti politiką Rusijos atžvilgiu? Nieko radikalaus nenutiko. Tai blaškymasis, nemokėjimas siekti konsensuso ir sutarimo viduje. Aš dažnai tai vadinu maniakiniu depresiniu pobūdžiu, kai iš pradžių visi nekreipia dėmesio, ignoruoja kažkokį klausimą, tada prasideda panika, dramatizavimas. Užsienio ir gynybos politikai reikia nuoseklumo“, – pabrėžė T. Jermalavičius.

Vis dėlto T. Jermalavičius pernelyg nesureikšmino tiek išsiskiriančių valstybių interesų, tiek egzistuojančių skirtumų tarp Baltijos šalių strateginės komunikacijos kultūrų.

„Realybėje mes turime pripažinti, – kalbėjo T. Jermalavičius, – kad esame trys suverenios valstybės, kurios turi savo interesus ir savo nacionalinį požiūrį. Todėl kartais reikia praleisti šiek tiek daugiau laiko, kad tarpusavyje interesai būtų suderinti. Tačiau pažiūrėjus į tokius fundamentalius užsienio politikos vektorius, kaip NATO ir ES ar konkrečiai, kokią politiką įgyvendiname su Rusija bei jai taikomas sankcijas, tai mes visada veikėme absoliučiai sinchroniškai, koordinuotai ir susiderinę tarpusavyje.

Kitaip tariant, pabrėžė ICDS Taline studijų vadovas, kontaktai tarp Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijų yra labai intensyvūs, o suvokimas, kad politinėje ir karinėje plotmėje Baltijos valstybės yra bendras geopolitinis ir strateginis regionas yra labai stiprus.

Anot eksperto, tai, kad kitose srityse Baltijos šalių interesai išsiskiria energetikos ir kai kuriais ekonomikos klausimais, neturėtų kelti nerimo, nes kol kas tai nėra didelė kliūtis vystyti nacionaliniam saugumui svarbiausias dimensijas. T. Jermalavičius pabrėžė, kad Baltijos valstybės puikiai įgudo atskirti klausimus, dėl kurių nesutariama, nuo tų, kurie yra labai svarbūs Baltijos valstybių saugumui.

Tai, kad sprendžiant ekonomikos ir energetikos problemas atsiranda nuomonių skirtumų, nebūtinai reiškia, kad judama priešinga linkme. T. Jermalavičius aiškino, kad kiekviena šalis juda savo greičiu ir turi specifinių vidinių grupių interesų, kuriuos reikia suderinti ir galbūt perlaužti. „Tačiau bet kuriuo atveju mes judame ta pačiame kryptimi, dėl mūsų integravimosi į Europos Sąjungos energetines rinkas, kitaip tariant, bendra strateginė kryptis išlieka ir čia“, – akcentavo saugumo ekspertas.

„Kitaip tariant, atskiri klausiami „neužkrečia“ platesnės darbotvarkės,“ – apibendrino Tarptautinio gynybos studijų centro vadovas ir pabrėžė, kad bent jau diplomatinėje ir karinėje srityse Baltijos valstybės turi gilias bendradarbiavimo tradicijas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.19; 05:11

Aktualijos

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su Lietuvai akredituotais užsienio valstybių ambasadoriais, aptarė tarptautinės politikos ir saugumo aktualijas, Lietuvai svarbiausius klausimus šiais metais.

Tradiciniame susitikime trečiadienį Prezidentūroje dalyvavo 67 šalių atstovai.

Užsienio valstybių ambasadoriams pristatytas į Lietuvą pargabentas Vasario 16-osios aktas.

Prezidentė padėkojo Vokietijai, išsaugojusiai šį istorinį dokumentą, ir visoms valstybėms, kurios rėmė Lietuvos nepriklausomybę, nepripažino okupacijos, palaikė sunkiausiu metu ir šiandien padeda užtikrinti mūsų šalies saugumą.

Atkurtos valstybės šimtmečio metai turi ne tik simbolinę reikšmę, bet ir suteikia galimybę dar labiau sustiprinti ryšius ir su artimiausiais kaimynais ir su globaliais partneriais. Šiais metais planuojama daugiau kaip dvi dešimtys aukščiausių užsienio valstybių vadovų vizitų į Lietuvą, praneša Prezidentės spaudos tarnyba.

Šie metai Lietuvai ypatingi ir tuo, kad esame finišo tiesiojoje derėdamiesi dėl narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Lietuva daug nuveikė įgyvendindama narystei EBPO ir šalies ekonominei gerovei būtinas reformas ir yra pasiryžusi kuo greičiau užbaigti stojimo procesą.

Birželį Vilniuje bus surengtas pasaulinis moterų lyderių forumas. Tai – Lietuvos indėlis į globalias pastangas gerinti moterų teisių padėtį, kovoti su nelygybe ir smurtu prieš moteris.

Valstybės šimtmečio sukaktį Lietuva pasitinka turėdama realias kolektyvinės gynybos garantijas. Daugiašaliai NATO batalionai regione, prie kurio prisijungė net 23 Aljanso šalys, užtikrina patikimą atgrasymą. Tačiau, Prezidentės teigimu, grėsmės saugumui neišnyksta, todėl visos NATO teritorijos apsaugojimas ties rytine Aljanso siena išliks vienu pagrindinių prioritetų.

Šiais metais vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Lietuva kartu su sąjungininkėmis sieks papildomų saugumo priemonių, spartinti sprendimų priėmimą NATO, įvykdyti vadaviečių reformą.

Lietuva taip pat prisideda prie globalių pastangų kovoje su terorizmu ir dalyvauja tarptautinėse taikos palaikymo misijose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.18; 05:00

Aktualijos

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) finansams tirti sudaryta speciali Seimo komisija gali atrodyti kaip susidorojimas, teigia Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Bet kurios specialios komisijos sudarymas visada sukelia įtarimų, kad gali būti neadekvatus instrumentas, kuris labiau panašus į susidorojimą nei į realų ir tikrą norą ištirti skaidrumą ar neskaidrumą vienos ar kitos organizacijos. Todėl labai linkėčiau LRT pirmiausiai nebijoti ir teikti visą reikalingą informaciją, ir daryti tai skaidriai, o Seimui palinkėčiau neišeiti už Konstitucijoje numatytų rėmų“, – pirmadienį žurnalistams sakė D. Grybauskaitė.

Pasak jos, nors Seimas ir turi vykdyti LRT priežiūrą, kilus abejonėms dėl finansų, jis gali kreiptis į kitas institucijas, turinčias reikiamas kompetencijas.

„Jeigu yra kažkokių neaiškumų ir klausimų dėl LRT finansinės veiklos, tai pagal mūsų administracinę teisę ir įstatymus turi atlikti tam skirtos institucijos. Priežiūrą ir kontrolę, be jokios abejonės, vykdo Seimo komitetas, bet jeigu jam kažkas neaišku, jis gali kreiptis ir paprašyti Valstybės kontrolės, Viešųjų pirkimų tarnybos ir kitų atlikti papildomą tyrimą“, – sakė Prezidentė.

Praėjusią savaitę Seimas apsisprendė imtis LRT valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos tyrimo. Atlikti šią užduotį turės Seimo sudaryta laikinoji tyrimo komisija.

Komisijai vadovaus Seimo vicepirmininkas Arvydas Nekrošius. Joje dirbs įvairioms frakcijoms atstovaujantys Seimo nariai, išskyrus liberalus, kurie atsisakė deleguoti savo atstovus į šią komisiją. Apie tai, kad socialdemokratai savo atstovų taip pat nedeleguos į komisiją, vėliau pareiškė ir Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotojas Julius Sabatauskas.

Komisija turės atsakyti į 12 klausimų, kurie susiję su valstybės biudžeto lėšų naudojimu, viešaisiais pirkimais, LRT valdomu turtu. Išvadas komisija turi pateikti iki birželio 1 dienos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.16; 02:30

Aktualijos

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su oficialaus vizito į Lietuvą atvykusiu Japonijos Ministru Pirmininku Shinzo Abe. Susitikime aptarti tarptautinio saugumo klausimai bei galimybės kurti naują Baltijos šalių ir Japonijos bendradarbiavimo formatą (3+1), kuris paskatintų gynybos, ekonominių, mokslo ryšių plėtrą.

Pasak Prezidentės, gyvendamos šalia sudėtingų ir nenuspėjamų kaimynių, Baltijos šalys ir Japonija supranta, jog tik vienybė, pagarba tarptautinei teisei ir drąsa nenuolaidžiauti agresorėms gali užtikrinti taiką. Naujas Lietuvos ir kitų Baltijos šalių bendradarbiavimo formatas su Japonija – tai galimybė paskatinti ryšius su šia vertybiškai mums artima valstybe, sustiprinti regiono saugumą bei gerovę.

Susidurdama su Šiaurės Korėjos keliamomis grėsmėmis Japonija daugiau investuoja į savo gynybą bei bendradarbiavimą su NATO. Jau 2016 m. Klaipėdos uoste lankėsi šios pasaulinės NATO partnerės karo laivai. Prezidentės ir Japonijos premjero susitikime aptartas glaudesnis NATO ir Japonijos bendradarbiavimas visose srityse – tarp jų ir užtikrinant kibernetinį saugumą.

Auga ir Japonijos ekonominis susidomėjimas Lietuva bei regionu. Lietuviški lazeriai Japonijoje jau tapo kokybės ženklu, aktyviai bendradarbiaujama gyvybės ir medicinos mokslų, inovacijų srityse.  Pasak šalies vadovės, daug naujų galimybių atvers ir kitąmet turintis įsigalioti ES ir Japonijos laisvosios prekybos susitarimas. Lietuva itin aktyviai dalyvavo derantis dėl šios sutarties, nes ji atneš tiesioginę naudą mūsų verslui. Panaikinus beveik 90 proc. muitų ir kitas kliūtis prekybai, Lietuvos įmonėms atsivers pažangi, 127 mln. vartotojų rinka. Naujas perspektyvas kuria ir augantis Lietuvos finansinių technologų sektorius, kuriuo ima domėtis Japonija. Kelią skinasi ir Lietuvos startuoliai: lietuviškas „Widerfi“ suteiks galimybę Tokijo olimpiados 2020 m. svečiams naudotis itin greitu internetu už vietinių vartotojų mokamą kainą.

Lietuva iš regiono šalių išsiskiria unikaliais istoriniais ryšiais su Japonija. Antrojo pasaulinio karo metais Kaune dirbęs Japonijos konsulas Čiunė Sugihara už žydų gelbėjimą yra pelnęs Pasaulio tautų teisuolio vardą. Lietuva taip pat prisimena Japonijos žurnalistus, kurie padėjo skleisti tiesą apie mūsų laisvės kovą, Japonijos žmonių parodytą solidarumą ir suteiktą humanitarinę pagalbą 1991 m. sausį. Pasak šalies vadovės, šie istoriniai tiltai ir šiandien padeda suartinti Lietuvos bei Japonijos žmones. Tą rodo ir didėjantis Japonijos keliautojų susidomėjimas Lietuva.

Ministras Pirmininkas taip pat perdavė Japonijos Imperatoriaus Akihito linkėjimus Lietuvos žmonėms. Imperatorius Lietuvoje lankėsi 2007 metais.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

2018.01.14; 05:055

Aktualijos

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Su tradicinio „Sniego susitikimo“ dalyviais Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį aptarė geopolitinius iššūkius, Europos ir transatlantinį saugumą.

Bendraudama su „Sniego susitikimo“ dalyviais, šalies vadovė pabrėžė, kad atvirai prieš Vakarus nukreiptas agresyvus Rusijos elgesys privertė Europą ir visą transatlantinę bendruomenę peržiūrėti savo gynybos prioritetus bei mobilizuoti visas pajėgas saugumui sustiprinti.

Pasak Prezidentės, objektyvių prielaidų, kad ateityje sumažės geopolitinė įtampa, nėra. Rusija toliau reformuoja savo karines pajėgas ir ginkluotę, testuoja puolamuosius scenarijus prieš Vakarus. Pavasarį, artėjant rinkimams Rusijoje, akivaizdu, kad nesikeis ir Vakarų atžvilgiu priešiška retorika. Todėl esminis Europos ir NATO uždavinys – efektyviai atgrasyti ir atremti besikeičiančias saugumo grėsmes.

Pasak šalies vadovės, transatlantinis saugumas priklauso nuo Baltijos šalių saugumo, todėl NATO viršūnių susitikime liepą būtina parengti efektyvią Aljanso pastiprinimo strategiją, numatyti priemones, kurios užkirstų kelią galimai regiono karinei izoliacijai, ir užtikrinti regioninę oro gynybą. Prezidentės teigimu, NATO turi būti pasirengęs labai greitai pereiti iš taikos į karo režimą ir vykdyti itin plataus masto kolektyvinės gynybos operaciją, todėl reikalinga ir esminė Aljanso štabų reforma.

Prezidentė taip pat pabrėžė, kad fizinis JAV karinių pajėgų buvimas Baltijos šalyse yra kertinis atgrasymo ir regiono saugumo elementas. Valstybės vadovės teigimu, geopolitinė realybė taip pat verčia ES šalis daugiau investuoti į saugumą ir nedubliuojant NATO stiprinti bendradarbiavimą gynybos srityje.

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mažuoju Davosu vadinamas susitikimas kasmet į neformalias diskusijas sutraukia žymiausius užsienio ir saugumo politikos ekspertus iš viso pasaulio. Šiemet į Lietuvą atvyko buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Alexanderis Wershbow, buvęs vyriausiasis JAV ginkluotojų pajėgų Europoje vadas, prisidėjęs prie rotacinių pajėgų Baltijos valstybėse dislokavimo, generolas leitenantas Frederickas Benjaminas Hodgesas, buvęs Švedijos premjeras Carlas Bildtas, garsus tarptautinis apžvalgininkas Edwardas Lucasas, kiti įtakingi analitikai, žurnalistai ir politologai.

„Sniego susitikimas“ rengiamas jau 11 metus. Neformaliose diskusijose Lietuvos bei užsienio valstybių aukšto rango pareigūnai ir ekspertai apsikeičia analitinėmis įžvalgomis, kurios taip pat padeda mūsų partneriams geriau suprasti šalies bei viso regiono saugumo poreikius ir specifiką.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.12; 00:04

Aktualijos

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasisakė dėl Premjero Sauliaus Skvernelio ketinimų atkurti tarpvyriausybinę komisiją su Rusija. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė teigia, kad Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija, atkuriant tarpvyriausybinę komisiją, nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų. Anot Prezidentės, siekiant ginti Lietuvos ekonominius ir energetinius interesus, reikia remtis Europos Sąjungos (ES) institucijomis.

„Dvišaliai aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis. Tuo tarpu Rusija laužo tarptautinės teisės normas, vykdo agresyvią karinę, informacinę ir kibernetinę politiką kaimynių adresu. Būtų naivu įsivaizduoti, kad su šia šalimi įmanomi ekonominiai santykiai, atsieti nuo politikos. Rusija visada naudojo energetiką, prekybą ir kitus instrumentus kaip politinio spaudimo ir įtakos didinimo priemonę kitoms šalims. Mūsų ligšiolinė patirtis tai tik patvirtina“, – akcentuojama Prezidentės pranešime.

Prezidentės nuomone, nepagrįsti yra ir Premjero siekiai, kalbantis su Rusija, ginti Lietuvos ekonominius, energetinius interesus.

„Svarbiausi strateginiai energetikos, transporto ar prekybos klausimai sprendžiami pasitelkus ir ES institucijų svorį. Todėl šiuo metu gaivinti dvišalę „komisijų“ veiklą nėra tikslinga ir nacionalinio saugumo požiūriu neatsakinga“, – teigiama Prezidentės pranešime.

Ketvirtadienį S. Skvernelis „Žinių radijui“ kalbėjo, kad Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinė komisija galėtų atnaujinti darbą. Anot jo, tai labai svarbu ginant ir įgyvendinant Lietuvos nacionalinius interesus.

Pastarosiomis dienomis Premjeras dėl savo pareiškimų, akcentuojančių būtinybę atnaujinti Lietuvos ir Rusijos santykius, susilaukė daug kritikos viešojoje erdvėje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.06; 05:38

Aktualijos

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Pastarosiomis dienomis Premjeras Saulius Skvernelis neįprastai daug kalba apie užsienio politiką. Nesvarbu, kad tik vienu klausimu, tačiau, panašu, jog to vieno pakako, kad apžvalgininkai ir politikai teigtų: Premjeras prisišnekėjo.

Nors Lietuvos užsienio politikoje kalbos, kad su Rusija reikia kalbėtis „pragmatiškai“ nėra naujiena, Premjero mėginimas jas po nemažos pertraukos vėl inicijuoti tikriausiai baigsis nesėkme. Ministras Pirmininkas, tik prabilęs apie pribrendusį reikalą pradėti, jo teigimu, nutrauktus ir dėl to Europoje „unikalius“ santykius su Rusija, susilaukė didžiulės kritikos.

Netruko pasisakyti ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija atkuriant tarpvyriausybinę komisiją nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų. Pasak D. Grybauskaitės, aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti tik su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis.

Panašu, kad viešojoje erdvėje nelabai gelbėjo „racionalumo“ ir „pragmatiškumo“ tonas, kurį bandė savo argumentams suteikti S. Skvernelis. Jau ne kartą aiškindamasis dėl savo ketinimų, Premjeras akcentavo, kad politinių kontaktų nebuvimas tarp Lietuvos ir Rusijos pirmiausia kenkia Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. S. Skvernelis vardino transporto, energetikos, prekybos ir kultūros sritis, kurioms pragmatiškas šalių bendradarbiavimas turėtų labai pasitarnauti. Anot jo, būtini tarpvalstybiniai kontaktai, per kuriuos būtų įmanoma įgyvendinti ir apginti šalies ekonominius interesus.

Premjeras taip pat tikino, kad aptariamo dialogo su Rusija pradžia nėra nei mėginimas „perkrauti“ Vilniaus ir Maskvos santykius, nei atsitraukimas nuo pamatinių užsienio politikos vertybių.

Kitaip tariant, Premjeras mėgina pasakyti, kad, reikalui esant, tiesiog iš pragmatinių sumetimų, V. Putinui ne tik galima, bet ir reikia spausti ranką. Jei tik tai turės kažkokios naudos. Anot jo, tai yra įprasta praktika. Juk Rusijos Prezidentui, ranką spaudžia Vokietijos kanclerė, Prancūzijos lyderis ir Skandinavijos valstybių premjerai. Kodėl Lietuva turėtų būti „unikali“?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Būtent šiame komunikacijos kontekste Premjeras svarsto ir apie ketinimus atkurti tarpvyriausybinę komisiją su Rusija. Tarsi užtektų tik Lietuvos apsisprendimo ir valios kažką keisti.

Reikia pripažinti, kad šis Premjero žingsnis, nors ir buvo nelauktas, tačiau nebuvo neįprastas. Lietuvos užsienio politikoje ilgą laiką vyravo dvi požiūrio į Rusiją tradicijos.

Pirmoji, vedama konservatorių, akcentavo, kad santykiuose su Rusija pirmiausia reikia vadovautis principais ir tuo, kad gerų santykių su Rusija nereikia grįsti savo orumo sąskaita.

Svarbiausia, kalbantis su Maskva, yra nepamiršti, kokias skriaudas ši valstybė padarė. Kitaip tariant, praeitis, už kurią dar nėra nei tinkamai atsiprašyta, nei atlyginta, yra svarbiau nei gerų ekonominių ar politinių santykių ateitis. Konservatorius Audronis Ažubalis, 2007 m. pateikęs diskusijas dėl galimos neigiamos Rusijos reakcijos sukėlusį rezoliucijos projektą „Dėl kompensacijų 1991 m. sausio 13-ąją sužalotiems ir žuvusiųjų šeimoms“, teigė, kad dėl to, kaip reaguos Maskva jis mažiausiai jaudinasi. „Nesu Rusijos advokatas ir nesijaudinu, ar Rusija, tiksliau sakant, Kremliaus vadai, įsižeis“, – tuomet kalbėjo konservatorius.

Konfliktas dėl Kalnų Karabacho – Kremliaus intrigų pasekmė
Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Antroji, daugiausiai socialdemokratų ir liberalų atstovaujama, tradicija oponuoja konservatoriams, teigiant, kad pastarųjų nuostatos pernelyg emocingos ir neduodančios jokių apčiuopiamų rezultatų. Jų nuomone, santykių su bet kokia valstybe principas turėtų būti ateitis ir pragmatiškumas.

2007 m. liberalas Eligijus Masiulis, oponuodamas konservatoriaus A. Ažubalio parengtam rezoliucijos projektui, teigė, kad kuriant santykius su Rusija „ne tik praeitimi, bet ir šiandiena turime gyventi“, kad nematant rezultatų neverta „aklai aiškinti savo tiesą.“

Tuomet alternatyvią rezoliuciją parengęs socialdemokratas Justinas Karosas pridėjo, kad santykiuose su kitomis valstybėmis esmę sudaro ne principai, bet tai, kaip jie yra įgyvendinami realybėje.

Panašios diskusijos Lietuvos užsienio politikoje vyravo ilgą laiką. Net po to, kai Rusija užpuolė Gruziją ir atplėšė dalį valstybės teritorijų, diskusija tarp šių stovyklų nesiliovė. Prezidentė D. Grybauskaitė taip pat (iki kol Rusiją pavadino „teroristine valstybe“) bandė į Lietuvos ir Rusijos santykius žiūrėti pragmatiškai bei negailėjo kritikos Lietuvos sprendimu blokuoti ES ir Rusijos derybas dėl strateginės partnerystės.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Diskusijos sustojo 2014 metais Rusijai okupavus Krymą. Nuo tada niekas iš Lietuvos politinių lyderių net neužsiminė apie poreikį kalbėtis su Rusija. Iš esmės niekas nekritikavo ir griežtos Prezidentės ar socialdemokratams priklausiančio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus retorikos Kremliaus atžvilgiu.

Įprasta tapo šalies užimta principinga pozicija – su agresiją rodančia ir tarptautines normas laužančia valstybe ne tik nėra apie ką, bet apskritai negalima kalbėtis. Todėl Premjero kalbos apie jau primirštus pragmatiškus Lietuvos ir Rusijos santykius pasirodė it nelauktas balsas iš tyrų.

Ir nors sujudinti nusistovėjusį vandenį iš principo nėra labai blogai, reikia pripažinti, neretai tam reikia drąsos, labai girti Premjero nėra už ką.

Pirmiausia su Prezidentūra ir užsienio reikalų ministru nesuderinta, spontaniška iniciatyva keisti santykių pobūdį nėra geras pasirinkimas. Dėl kilusių trinčių su Prezidentūra tik pradėta diskusija, ko gero, dėl paties Premjero kaltės, užges ir turės tik neigiamų pasekmių. Juk yra ne vienas būdas inicijuoti diskusijų pradžią.

Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Šiuo atžvilgiu teisus yra buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Vygaudas Ušackas, kuris, reaguodamas į S. Skvernelio pareiškimus, teigė, kad tokie su kitomis už užsienio politiką atsakingomis struktūromis nesuderinti pasisakymai destabilizuoja šalies politiką ir į nepatogią padėtį valstybę pastato partnerių atžvilgiu.

Ukrainos palaikymo akcija Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Antra, S. Skvernelio bandymas formuoti savo, kaip pragmatiško ir racionalaus politiko, veidą, akcentuojant ažiotažą keliančius klausimus užsienio politikos srityje (kurioje jis kompetencija kol kas negali pasigirti), nėra patogus pirmiausia jam pačiam.

Visuomenė, kuri su S. Skvernelio pragmatizmu dažniausiai susiduria šiam ciniškai ir įžeidžiai prakalbus mokytojų, dėstytojų ar medikų atžvilgiu, tiesiog siunčiamų signalų gali nebesuprasti. Todėl S. Skvernelis, neturėdamas rimtesnio užnugario bei „reputacijos būnant pragmatišku politiku“, patenka į nepatogią padėtį.

Savo neparuoštomis ir nesuderintomis kalbomis mesti iššūkio nusistovėjusiam Lietuvos ir Rusijos santykių pobūdžiui jis nesugebėjo. Todėl, panašu, politinių dividendų, reikalingų nusipirkti bilietą iki Daukanto aikštės, Premjeras gali negauti. Tik nepatogių replikų ir komentarų.

Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rusijos užpulta Čečėnija

Galiausiai, nesutinkant Prezidentei, jokia komisija dialogo su Maskva nepradės.

Kitaip tariant, iš tokių kalbų išeis tik apskritas nulis, o pragmatiškumu spalvinta retorika – tiesiog ne itin racionaliu šūviu sau į koją. Taigi kol kas užsienio politika yra ne tik mažai pažįstama, bet ir užkeikta žemė Lietuvos Premjerui.

Tekstą pateikė Eltos korespondentas Benas Brunalas

2017.01.06; 04:45

Politinės intrigos

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Ką gi, prezidento rinkimų kampanija prasidėjo. Tapo aišku – S.Skvernelis tikrai dalyvaus ir bus tarp favoritų, aiškėja takoskyros ir priešpriešos, agitacijos adresatai, masalai elektoratams.

S.Skvernelis prabilo apie kontaktų, elementaraus bendravimo politikoje su Rusija nebuvimą, atsisakymą net kalbėtis, kas tikrai nenormaliai unikalu ir tarp valstybių būna tik karo atveju. Valdiška žiniasklaida žodį „bendravimas” mikliai sufalsifikavo į „bendradarbiavimą” ir dabar ilgai doros Premjerą už tai, ko tas nepasakė.

Tačiau Premjeras, pergyvenantis dėl valstybės ir už ją atsakingas, neviešai tartųsi su ministru, Seimu ir Prezidentūra ir ieškotų galimų sprendimų procesui pakeisti. Taip išeiti į viešumą ir skelbti ne sprendimus, o kritikuoti pačią valstybę ir vien ryžtingai įvardinti politines problemas gali tik opozicijos lyderis arba kandidatas rinkimuose.

Demonstratyvi rusofobija ir antirusiška isterija, apgultų Pilėnų įvaizdis, išorinės grėsmės naudojimas savo nesugebėjimo spręsti problemas pateisinimui ir priešų etiketės politiniams oponentams apdergti – konservatorių duona ir druska, be ko politikoje jie neišgyventų nei savaitės. Tai pavertė dalį fanatikų tokiais pat isterikais, bet daugumai įsipyko iki kaulo.

Šiuo takeliu nemažai yra nuėjusi ir D.Grybauskaitė. Bet kokių prezidento rinkimų neatskiriama dalis – nueinančiojo veiksmų ir nepadarymų, darbų ir prikrėstų nesąmonių kritika. D.Grybauskaitės kritika prasideda ir vis stiprės. Ji konservatorių projektas ir neišvengiamai rinkimuose rems jų kandidatą. S.Skverneliui nebelieka kitų oponentų, nes rinkimuose reikia kalto, savęs juk nenurodysi.

Ir reikia nuo ko nors pradėti, nes žmonių politinės meilės ir neapykantos kinta lėtai ir retai. Dabar tinkamas metas, kai vėl daugelis nusivylę ieško gelbėtojo ir kas bus pirmas, tas pasiims kas padėta. Akivaizdžiai pasenusi, nebeatitinkanti situacijos, politikos pasauliui ir kaimynams tragikomiška antirusiška isterija – neblogas ir rezultatyvus būdas varžovams pajuokti, rinkėjams sutelkti ir patikti.

Kas pirmesnis, kas vikresnis, kas stipresnis? Grumtynės prasideda. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nusivylusieji labiausiai kaltina konservatorius ir D.Grybauskaitę, nes jie priėmė ir nepriėmė daugiausiai lemtingų sprendimų ir vieni kitą rems. Būsimų rinkimų svarbiausia priešprieša jau aiški – konservatorių kandidatas, tyliai remiamas D.Grybauskaitės ir S.Skvernelis, tyliai neremiamas D.Grybauskaitės.

Konservatorių koziris kampanijoje  – valdiška ir sisteminė žiniasklaida, D.Grybauskaitė ir jos kontroliuojama teisėsauga bei spec.tarnybos. Silpnoji vieta – populiaraus kandidato stoka, nes Gabrielius dar neprinokęs, o kiti eliminuoti iš politinio lauko, kad nesudarytų jam konkurencijos lyderiauti.

S.Skvernelio privalumas – ilga patirtis valdymo viršūnėse, kas leidžia sukirsti konkretikos, problemų ir skaičiukų žinojimu bet kokį kandidatą iš pašalies. Vis didesnė savo kontroliuojamos, pamalonintos atlyginimais ir svyruojančios tarp įtakų teisėsaugos dalis. Trūkumai – priešiška žiniasklaida ir vis sunkesnis valstiečių kompanijos šleifas, kuriuos kaip raketos pakopą gali tekti nusimesti einant į orbitą. 

Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabartinės rinkėjų pajėgos, įvertinant kitų politinių jėgų fanus ir jų galimas simpatijas, apytikriai vienodos. Lemiamą, tegu ir nežymią persvarą gali suteikti viskuo nepatenkintieji, kurių vis daugėja. Už juos konservatoriai tikrai nekovos, nes jie niekada neklysta ir kitaip manantys yra Lietuvos priešai. Žinant konservatorių užsispyrimą kalbėti tik saviesiems, kurie ir taip yra savi ir niekinti kitus, jų ir D.Grybauskaitės kandidato šansai susilygina su S.Skvernelio galimybėmis.

Dar pamatysim daug derinukų, improvizacijų, kaltųjų ir priešų. Nemažai lems ir atsitiktinės klaidos, kam atšoks kamuolys, kaip sumes lyderiai tritaškius. Rungtynės lemiamos, bet labai įsijausti neverta, nes aikštelėje mūsiškių nėra. Mes tik žiūrovai, besidžiaugiantys skanduotėmis, plojimais ir slapta įsineštu alumi.

2018.01.04; 06:32

Aktualijos

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Mieli Lietuvos žmonės, prieš mus – istorinė dviejų šimtmečių sandūra! Vienoje jos pusėje – ilgiausias išbandymų kelias, kuriame mūsų tauta net du kartus atkovojo valstybės nepriklausomybę. Kitoje – naujas šimtmetis ir neaprėpiamos galimybės Lietuvai. Ji – mūsų visų bendras kūrinys, mūsų gyvenimas ir ateitis.

Drąsiai pasitikime ateinantį laiką!

Nebijokime svajoti ir kelti sau didžiausių tikslų. Mums užteks jėgų jiems pasiekti.

Tegul artėjantis šimtmetis bus nepertraukiamos laisvės ir gerovės amžius!“, – sakoma Prezidentės D. Grybauskaitės naujametiniame sveikinime šalies žmonėms.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.01.01; 00:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Garsiausi žiniasklaidos ruporai ištrimitavo intriguojančią žinią, kad Lietuvoje prasidėjo teismo procesas, atvertęs buvusio prezidento, dabartinio europarlamentaro Rolando Pakso, tokio Antano Juozo Zabulio ir žiniasklaidos grupės vadovo Gedvydo Vainausko bylą dėl prekybos poveikiu.

Dar kitaip tariant, teismas galop pradėjo stambaus kyšininkavimo atvejo teisminį svarstymą, o mums belieka tikėtis, kad teisingumas Lietuvoje kaip visados triumfuos.

Taip  turėtų būti ir taip norėtųsi galvoti, todėl kažkurį laiką buvau sutrikęs dėl savo nesugebėjimo atpažinti pozityvias žinias, nes išgirdęs pranešimą apie prasidėjusį G. Vainausko teismą nepuoliau iš džiaugsmo krykštauti ir ploti katučių. Kažkada daug, net pernelyg daug rašiau lrytas.lt dienraščiui, tačiau stojus į postą dabartiniam redaktoriui Tautvydui Mikalajūnui, buvau paprašytas skubiai palikti aikštelę, taigi dabar tarsi ir galėčiau  piktdžiugiškai nusivaipyti dėl dienraštį ištikusių negandų, nes jokių sentimentų anai pusei jau tikrai nepuoselėju.

Tačiau iš tiesų jokio smagumo nelieka, nors tu ką, kai atmintis prikelia prabėgusių dienų aidą ir pradedi prisiminti istorijos ištakas, o ypač labai pikantiškas aplinkybes – kaip viskas prasidėjo.

Ši teismą pasiekusi istorija prasidėjo dar 2015 m. vasario 29d., iškart po R. Pakso ir G. Vainausko susitikimo Vilniaus centre esančiame restorane „Da Antonio“, jeigu norite, prezidentės Dalios Grybauskaitės gimtadienio išvakarėse, kuris, leiskite priminti, švenčiamas Kovo 1-ąją. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, laiko faktorius čia yra ne mažiau svarbus nei susitikimo vieta. Į šių įvykių sąsajas iškart atkreipiau dėmesį rašydamas kasmetinę odę D. Grybauskaitės garbei gimtadienio proga, tačiau tuometis lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus, tiesą sakant, šaunus vyras, buvęs karo korespondentas, pareiškė, kad epigramų dienraštis nespausdina, taigi karštas eilėraštis apie painią istoriją tąkart dienos šviesos neišvydo. Tenkinu, nieko nekeisdamas, skaitytojo smalsumą dabar:

Kelionė į Lietuvos dugną Dalios Grybauskaitės gimtadienio proga

                                                      I

                  išvykome iš ryto kai vanduo dar matinis

                  į jūros dugną ir įstrigęs į žoles

                  jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai

                  undinės priartėjančias akis giliai žalias

                                                    II

                  gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas

                  dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas

                  nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias

                  geriausiai vystosi čia vis tik žiaunos

                                                    IV                                                                                        

                  tačiau  gyvenimas ir čia užverda

                  tarytumei dugne kažko dar būtum vertas

                  vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                  nelyg dugne kažką vėl reikštų vėjas

                  visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                  į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                  (spalvos pageltusios kiek spermos)

                  vanduo garais užverda tarsi romos termos

                                                     IV

                  delfinais apsirengę stt vyrukai plukdo sparčiai

d. grybauskaitei dovanų vainausko skalpą be jaunystės karčių

 

Liūdniausias dalykas šioje nelinksmoje istorijoje vis tik yra tai, kad, bėgant laikui nuo paminėto įvykio gimtadienio išvakarėse, žiniasklaidos liūto G. Vainausko karčiai išties pastebimai nupliko. Karštais po įvykio pėdsakais žiniasklaidos koncerno savininkas dar skeryčiojosi, žadėdamas, kad jo dispozicijoje esanti  žiniasklaida nepraras kovinės dvasios, tačiau, niekam ne paslaptis, kad diena iš dienos Lietuvos ryto grupės masinio informavimo priemonės pastebimai traukiasi iš valdžios kritikos pozicijų, vis akivaizdžiau sukdamos glamūro keliais. Taigi kažkam ne tik kailis nupliko, bet ir iltys išbyrėjo.

L. Dapkaus pakeitimas T. Mikalajūnu, regis, žymėjo tikrą perversmą dienraščio istorijoje, atsisakant antirusiškos retorikos kaip labai vingiuoto ir pavojingo kelio, kuriuo vedė ankstesni redaktoriai.

Galop žiniasklaidos magnatas prarado ir krepšinio komandą, dėl kurios šitaip stengėsi, kad net rinkdamas lėšas krepšinio pergalių naudai, kaip atrodo, pateko į STT akiratį. 

valatka_3
Rimvydas Valatka

Žiūrint iš prabėgusio laiko perspektyvos, peršasi išvada, kad aukso amžius Lietuvos ryto istorijoje buvo metas, kai interneto dienraščio lrytas.lt vyriausiuoju redaktoriumi dirbo R. Valatka. Tai išties buvo išskirtinis laikotarpis ne tik vieno laikraščio istorijoje, bet ir apskritai demokratijos herojinės dvasios įtvirtinimo baruose. Daug kas nesutiks su šitokiu vertinimu, nes R. Valatka visados turėjo aršių oponentų, tiesą sakant, net ir šių eilučių autoriaus nuomonė labai dažnai prasilenkia su žiniasklaidos grando pažiūromis.

Tačiau štai šis žmogus, kaip atrodo, visados grūmėsi už tiesą (kaip jis ją suprasdavo), nežiūrint dažnai nepalankių tiesai konjunktūrinių aplinkybių, neprarasdavo blaivaus proto net ir proto masinio užtemimo atvejais, kai didžiosios daugumos žmonių sąmonė buvo farširuojama klastotėmis. Užtektų ta proga prisiminti vien tik LEO.LT sužlugdymo istoriją, atkreipiant dėmesį, kad mainais už mūsų neapdairumą ir lengvatikystę tąsyk, pasiduodant masiniam kvailinimui, dabar turime Astravo AE.

Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Kažkada labai rezervuotai pasitikęs, bėgant laikui prisijaukinau savo psichikos reikmėms D. Grybauskaitės įvaizdį arba, kitaip tariant, metai iš metų stiprėjo pagrindas pradėti gerbti mūsų prezidentę, ypač dėl jos sugebėjimo tiksliai įvertinti Putino Rusijos grobuonišką prigimtį. Tačiau šiandieninis pranešimas priminė be visa ko kito ir tai, kad D. Grybauskatei tramplynu į prezidentės postą tapo nešvanki LEO.LT sužlugdymo istorija su masinės psichozės paūmėjimo elementais.

Dar daugiau, – viskas sukrinta į vieną krūvą, pastebėjus, kad pastaruoju metu Lietuvoje žiniasklaidos priemones vis intensyviau supirkinėja žmonės, susikrovę turtus iš Rusijos el. energijos pardavimo tarpininkavimo verslo, – perka per savo ruožtu negudriai užmaskuotus tarpininkus, bandant paklaidinti sveiką protą kažkokiame fantasmagoriškame tarpininkavimo tarpininkams labirinte. Todėl, mieli ponai, jūs kaip norite, o aš nesidžiaugiu, kai ne tarpininkai, o tik pats už save atsakantis žiniasklaidos liūtas lieka su nušiurusiu kailiu arba patenka į spąstus.

Sakote, bala jo nematė, to Lietuvos ryto, kai yra toks delfi.lt. Delfi.lt išties yra puikiai sustyguotas, be to, plėtojamas pagal aukščiausius etiškumo standartus žiniasklaidos verslas, tačiau – nieko daugiau.

2017.12.21; 04:00