Kaip bevartytum, nepriklausomybę atgavusios Lietuvos energetikos istorija – ne kas kita, kaip nuolatinis mūšio laukas. Kuris gi iš šių žodžių nesisieja su kovomis: Ignalinos AE? Mažeikių nafta? Skalūnų dujos? LEO.LT? Vėjo jėgainės? NordBalt? Astravo AE?
Panašu, kad ši grandinėlė nesibaigs nei šiandien, nei rytoj. Ir ne todėl, kad energija – labai geras būdas pasipelnyti pavieniams asmenims ar grupuotėms. Labiau todėl, kad esame stambių geopolitinių plokščių energetinių interesų sandūroje.
Strategai ir trumparegiai
Sodo kaimynas Juozas, po savaitgalinės žemkrapštystės užsitraukęs dūmą ar (ir) atsikimšęs alučio, dažnai mėgsta pafilosofuoti tema „valdžia viską daro per kitą galą“ (turbūt visi turime tokių kaimynų ar pažįstamų). Neapeina ir energetikos. Ir sako pūsdamas dūmą: ir elektra, ir šildymas būtų pigesni, jei nebūtume taip nosies užrietę ir tokie nedraugiški Rytų kaimynei. Mums kad tik atsiskirti. „Independence“…
Jei tokiam mėgini paaiškinti, kad draugiškumas rytoj gali tapti spąstais, atsako neatremiamu argumentu: niekas valdžioje negalvoja apie Lietuvos ateitį, visi žiūri, kaip kišenes greičiau prisikimšti. Ir dalinai yra teisus. Rytų kaimynė, kuriai energijos pardavimas labai svarbus tiek ekonomiškai, tiek politiškai, apie Lietuvą irgi galvoja panašiai. Vieną kitą politiką, žiūrėk, ima ir nuperka.
Ką siaubo filmuose pirmiausia daro žudikas, ketindamas įsibrauti į piliečio namus? Teisingai, išjungia elektrą. Ne tam, kad būtų baisiau, o kad apribotų to piliečio galimybes pasipriešinti. Veiksmas ne scenaristų išgalvotas, o paimtas iš gyvenimo.
O ką pirmiausia pamėgintų padaryti valstybė, sumąsčiusi intervenciją į kitą valstybę? Teisingai, pamėgintų apriboti galimybes priešintis. Jei galėtų – aišku, kad išjungtų elektrą – ne kad baisiau būtų, o kad nebeveiktų elektros srove maitinami prietaisai, įrengimai. Ne tiek barzdaskutės ir troleibusai, kiek radiolokaciniai įrenginiai, komunikacijos ir visuomenės informavimo priemonės (TV, radijas).
Be abejo, lygiai taip pat galimybes priešintis apriboja ir naftos, dujų tiekimo nutraukimas. Štai kodėl ir suskystintų dujų terminalo (SGD) atsiradimas Klaipėdoje nepraėjo be kaimynės komentarų. Prarasti pinigai – tai toli gražu dar ne viskas, kas skauda kaimynei.
Energetinis žiedas, tiltas ir antrankiai
Didelis Rusijos galvasopis – kad Baltijos šalys ims ir iškris iš Baltarusiją, Rusiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą jungiančio elektros energijos žiedo, vadinamo BRELL. Ne tik todėl, kad mažiau parduos elektros energijos. Bus sutraukytas ir pats žiedas, t. y. be rusiškos elektros liks Rusijos Federacijai priklausanti Kaliningrado sritis. O Baltijos šalys iškris, iki 2020 m. yra nutarusios tai padaryti. Ir tas siaubo filmo herojus nebepasieks elektros jungiklio…
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Deja, siaubo filmo herojus nelabai turi kaip paspausti gyventoją. Galima įvairiais būdais ir per įvairius tarpininkus kalti piliečiui į galvą, kad dabar jis už elektrą moka brangiau ir kaina dar kils, kad ryšys su elektros tiekėju nestabilus (pvz., „NordBalt“ elektros jungtis su Švedija vis trūkinėja ir trūkinės), kiršinti su kaimynais, ketinančiais naudotis ta pačia elektros linija (latvių energetika priklausytų nuo laidelių iš Lietuvos, lenkai energetiškai spaus lietuvius ir pan.).
Tad sodo kaimynas Juozas, vis pažvelgdamas į atsiskaitymų už komunalines paslaugas knygelę, ir burba. Nes girdėjo, kad jei pirktų energiją iš ankstesniojo tiekėjo, būtų pigiau. Tačiau paklausus, kokios garantijos, kad tikrai būtų pigiau ir staiga nepabrangtų, atsakymo greičiausiai nebus. Dar galima paklausti Juozo, kodėl jis yra apdraudęs savo nekilnojamą turtą ir automobilyje įmontavęs signalizaciją. Juk pigiau būtų be šito.
Astravošima
Vis dėlto kaimynas (ar siaubo filmo herojus, kaip čia geriau pavadinti) neapsiriboja vien propaganda ir kiršinimu. Lietuvos pašonėje jau baigia išdygti branduolinis monstras – Astravo atominė elektrinė. Kiek anksčiau ji gan tiesmukai ir buvo pristatyta kaip „šekit jums už tai, kad norite pasitraukti iš BRELL“.
O dabar pristatoma kaip pigios elektros energijos šaltinis, kuriuo jau baigia susigundyti latviai, kurį dėl kažkokių priežasčių staiga pamilo švedai. Astravo monstras sulaukė palaikymo net ir Lietuvoje – prisiminkime Seimo narį Mindaugą Bastį, taip pat Artūrą Zuoką, Rolandą Paksą. Visi šie veikėjai mėgina tikinti, kad galėtume sau sėkmingai bendradarbiauti su Baltarusija ir naudotis pigia elektra. Kokia dar energetinė priklausomybė? Čia tik mitas, konservatorių išmsigalvojimas, Prezidentės viešųjų ryšių arkliukas. Svarbiausia juk – žmonių gerovė. Čia ir dabar. Sodo kaimynas Juozas pritartų. Rytų kaimynė nei puola mus, nei ruošiasi pulti, tai tik antirusiška propaganda, neturinti realaus pagrindo. Ir dar – Vakarų interesai brangiai pardavinėti savo energiją Baltijos šalyse.
Astravo atominei elektrinei – NE
Kitaip mano Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Laurynas Kasčiūnas, kitaip mano ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė bei kiti įtakingi Lietuvos politikai. Tiesa, ši stovykla daugiausia kalba ne apie ekonominę, bet apie ekologinę Astravo grėsmę. Jei katastrofa įvyko technologiškai daug toliau pažengusios Japonijos Fukušimoje, ką bekalbėti apie katastrofos riziką Baltarusijoje, kur iki šiolei statoma „penkmečio planus – per tris metus!“ principu. Potencialus „bum“ tik 20 km nuo Lietuvos sienos. Pasekmės būtų liūdnos.
O kas gi toliau
Lietuvos energetikos ateities scenarijai kažkuo primena pasirinkimą – žvirblis rankoje ar briedis girioje. Bent jau taip sakytų sodo kaimynas Juozas, gyvenantis nuo pensijos iki pensijos ir norintis žvirblio – kad energija pigi taptų tučtuojau, iki artimiausios pensijos. O briedis anūkams – gal ir gerai būtų, bet anūkai dirbantys ir uždirbantys, išsisuks. O ten energetinė Lietuvos nepriklausomybė – ai, mes prisikovojom už tą nepriklausomybę, dabar kiti tegul pakovoja.
Juozas kaip Juozas. O Lietuvos politikai, panašu, laikosi ir bent artimiausiu metu laikysis aiškios energetinės nepriklausomybės nuo Rytų pozicijos. Kaip ir turėtų elgtis strategiškai mąstantys žmonė. Tik gaila, kad ir tarp politikų vis dar pasitaiko susigundančių rusiškais pinigais ar kitokiomis rusiškomis gėrybėmis. Arba mėginančių pasinaudoti energetiniais klausimais savo reitingams kelti.
Išvykstanti į JAV dalyvauti Jungtinių Tautų (JT) posėdyje Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė atmeta kai kurių politikų kritiką, kad jos nebus Lietuvoje per Baltarusijos ir Rusijos karines pratybas „Zapad 2017“.
„Tik nereikia mūsų gąsdinti ir tik nereikia patiems gąsdintis. Nes būtent toks tikslas pratybų ir yra – mus išgąsdinti, sunaikinti mūsų valią gintis, kad mes būtume paralyžiuoti ir negalėtume nieko valstybėje daryti“, – penktadienį, atsakydama į žurnalistų klausimus Seime, sakė D. Grybauskaitė.
Ji pažymėjo, kad visų atitinkamų struktūrų rekomendacijos yra, kad saugumo lygis šalyje nepakitęs.
Lietuvos Prezidentė pasidžiaugė galimybe JT posėdyje iš tribūnos kalbėti 200 valstybių ir atkreipti dėmesį į mūsų regiono problemas.
„Noriu pasakyti, kad agresorius, kur jis bebūtų – ar Šiaurės Korėja, ar mūsų kaimynas – neturi ir negali daryti, ką nori. Agresyvūs veiksmai savo kaimynų atžvilgiu, karai, teritorijų užgrobimai, neturi pateisinimo ir visada bus gėdingi ir smerktini. Tą aš pasakysiu visam pasauliui“, – po susitikimo su Seimo valdybos nariais sakė D. Grybauskaitė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ragina griežčiau bausti už neteisėtą praturtėjimą, nes šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas ir teismų skiriamos minimalios mokestinės baudos neužtikrinančios adekvačios atsakomybės už disponavimą neaiškios kilmės pajamomis.
Šalies vadovė teikia Seimui Mokesčių administravimo įstatymo pataisas, numatančias didesnes baudas asmenims, negalintiems pagrįsti turimų pajamų kilmės, ir tiems, kurie mokesčių pažeidimus daro pakartotinai. Tuo atveju, jei asmuo negali pagrįsti savo pajamų, Prezidentė siūlo taikyti baudą nuo 50 iki 100 proc. priskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos. Už pakartotinai padarytus mokestinius pažeidimus taip pat būtų skiriamos dvigubai didesnės baudos.
D. Grybauskaitė trečiadienį su generaliniu prokuroru Evaldu Pašiliu, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) direktoriumi Sauliumi Urbanavičiumi, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininke Edita Janušiene ir laikinai einančiu pareigas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriumi Šarūnu Rameikiu aptarė kovos su korupcija situaciją.
Prezidentės vyriausioji patarėja Rasa Svetikaitė teigė, kad įžūlūs neteisėto praturtėjimo, nebaudžiamumo atvejai mažina visuomenės pasitikėjimą teisingumu ir sąžiningumu ir didina socialinę atskirtį.
„Tarptautiniai ekspertai priskiria Lietuvą prie valstybių, kurios kontroliuoja korupciją, tačiau negalima šiandien taikstytis su korupcijos daroma žala, kuri nemažą ekonomikos dalį stumia į šešėlį. Net 75 proc. emigrantų kaip svarbią priežastį, sulaikančią nuo grįžimo į Lietuvą, įvardija aukštą korupcijos lygį“, – Prezidentės poziciją perdavė patarėja R. Svetikaitė, atkreipusi dėmesį, kad didesnių baudų už sunkiausius mokesčių pažeidimus praktika taikoma ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse.
Prezidentė pažymi, kad Konstitucinis Teismas šių metų kovo mėnesį galutinai išsklaidė abejones, konstatuodamas, jog baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą atitinka Konstituciją. Prezidentė domėjosi, kokių dar papildomų teisinių priemonių reikėtų, kad kova su neteisėtu praturtėjimu būtų efektyvesnė, kodėl praktiškai neišnaudojamos išplėstinio turto konfiskavimo galimybės.
Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis teigė, kad stiprinti turto susigrąžinimą yra vienas iš numatytų prokuratūros prioritetų.
„Prokuratūra šiemet vieną iš prioritetinių vieną krypčių yra numačiusi būtent turto susigrąžinimo stiprinimą, t. y. išplėstinis turto konfiskavimas ir, be abejo, neteisėtas praturtėjimas. Tad po KT kovo 15 d. nutarimo nuolaidžiavimų iš prokurorų šioje srityje tikrai nebus“, – kalbėjo generalinis prokuroras E. Pašilis.
Šalies vadovės iniciatyva baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą numatyta prieš septynerius metus. Per tą laiką, Generalinės prokuratūros duomenimis, pradėti 357 ikiteisminiai tyrimai, o kaltinamųjų galimai įgyto neteisėto turto vertė siekė beveik 53 mln. eurų. Tačiau didesnė dalis ikiteisminių tyrimų buvo nutraukti.
Teismą pasiekė vos pusšimtis bylų, o nuteisti buvo tik keli asmenys. Šiuo metu prokuratūra organizuoja 61 ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto praturtėjimo.
VMI duomenimis, atliekant patikrinimus nustatomos milijonais eurų skaičiuojamos neaiškios kilmės pajamos. Praėjusiais metais ši suma siekė 23 mln. eurų, o per pirmą šių metų pusmetį – 12 mln. eurų.
Tokios pajamos apmokestinamos tik standartiniu gyventojų pajamų mokesčiu (15 proc.), o teismai dažniausiai skiria minimalias, vos 10 proc. baudas nuo priskaičiuotų mokesčių sumos.
VMI viršininkė Edita Janušienė pritaria Prezidentės iniciatyvai didinti bausmes už neteisėtą praturtėjimą.
„Teismų praktika mums yra palanki. (…) Didesnį didinimą baudų Mokesčių administravimo įstatyme tikrai mes palaikome, nes manome, kad už tokius atitinkamus pažeidimus sankcijos tikrai turi būti adekvačios – sankcijos mokesčių mokėtojams turi atitikti jų pažeidimo mastą, pobūdį ir pakartotinumą“, – trečiadienį kalbėjo E. Janušienė.
Prezidentės nuomone, neteisėto praturtėjimo bylos turėtų būti priskiriamos prie prioritetinių, o ikiteisminiams tyrimams keliami griežti reikalavimai. FNTT, kuriai tenka apie 70 proc. tyrimų dėl neteisėto praturtėjimo, turėtų ypatingą dėmesį skirti tyrėjų kvalifikacijai, taip pat užtikrinti, kad įtariamieji nespėtų perleisti turto ir išvengti jo konfiskavimo. Mokesčių patikrinimų metu turėtų būti atidžiau vertinami turto ir pajamų neatitikimai.
Stiprinant kovą su korupcija ir neteisėtu praturtėjimu, 2010 m. Prezidentės iniciatyva buvo įteisintas išplėstinio turto konfiskavimas, suteikiantis galimybę konfiskuoti visą nusikalstamais būdais įgytą turtą, neproporcingą kaltininko teisėtoms pajamoms.
Daugiau kaip dvejus metus, nuo 2015 m., galioja Prezidentės inicijuotos įstatymų pataisos, užkirtusios kelią piktnaudžiavimui fiktyviais skolos rašteliais, vekseliais bei akcijų pirkimo ir pardavimo sutartimis.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgų vadavietės (EUCOM) sausumos pajėgų vadu generolu leitenantu Benu Hodgesu.
Susitikime aptarta saugumo padėtis Baltijos šalyse, dvišalis Lietuvos ir JAV karinis bendradarbiavimas, NATO gynybos ir atgrasymo stiprinimas.
Pasak Prezidentės, JAV dėmesys Baltijos šalių saugumui, ypač šiuo metu, kai rugsėjo viduryje Rusijoje ir Baltarusijoje prasidės plataus masto puolamosios pratybos „Zapad 2017“, yra labai svarbus.
Šalies vadovė padėkojo generolui už tvirtą JAV paramą ir asmeninį jo indėlį stiprinant Lietuvos, Latvijos bei Estijos saugumą 2014 m., kai Rusija pradėjo agresiją prieš Ukrainą ir okupavo Krymą. Generolas Benas Hodgesas taip pat vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į „Suvalkų koridoriaus“ problemą ir skiria didelį dėmesį jo gynybos stiprinimui.
Įvertinus dabartinę įtemptą saugumo padėtį ir artėjančias „Zapad 2017“ pratybas, Baltijos oro policijos misiją perėmė didelę patirtį turinčios JAV karinės oro pajėgos. Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvę saugo dvigubai daugiau nei įprasta naikintuvų. Į Lietuvą taip pat atvyko rotacinė JAV karių kuopa su karine technika.
Kalbėdama apie tolesnį Baltijos šalių saugumo ir gynybos stiprinimą, Prezidentė pabrėžė, jog JAV lyderystė užtikrinant nuolatinį karių buvimą ir regioninę oro gynybą yra itin svarbi. Šalies vadovės teigimu, didelę patirtį turinčios JAV pajėgos ir moderni ginkluotė regione yra geriausias atgrasymas.
Valstybės vadovė taip pat pabrėžė, jog tolesnis rytinio NATO flango gynybos stiprinimas yra viso Aljanso saugumo klausimas. Todėl būtina parengti nuolatos atnaujinamus gynybos planus su priskirtais pajėgumais, kuriuose taip pat būtų numatytos priemones užkirsti kelią galimai Baltijos šalių karinei izoliacijai. Taip pat greitinti sprendimų priėmimą, daugiau galių perduodant karinei vadovybei. Atsižvelgiant į kylančias grėsmes atitinkamai geografiškai perdislokuoti karines pajėgas.
Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su JAV Kongreso narių delegacija, aptarė saugumo padėtį artėjant „Zapad“ pratyboms, atsaką į hibridines grėsmes, Lietuvos ir JAV bendradarbiavimą gynybos, energetikos, ekonomikos srityse.
Prezidentės teigimu, Lietuva visuomet jautė tvirtą JAV Kongreso paramą Baltijos šalims ir aiškų mūsų regionui kylančių grėsmių supratimą. Principinga JAV Kongreso pozicija dėl sankcijų Rusijai, Europos Sąjungos (ES) energetinės nepriklausomybės, atkirčio propagandai ir kibernetinėms atakoms prisideda ir prie Lietuvos saugumo.
Artėjant „Zapad“ pratyboms, JAV užtikrintai įgyvendina gynybos įsipareigojimus. Lietuvoje dislokuoti JAV kariai ir technika, NATO oro policijos misija sustiprinta papildomais JAV naikintuvais. Rudenį Baltijos jūroje laukiami JAV kariniai laivai.
Tačiau, pasak Prezidentės, virtualiojoje ir informacinėje erdvėje pratybos „Zapad“ jau prasidėjo. Lietuvai ir visam regionui patiriant kibernetinius išpuolius, propagandos atakas ir provokacijas, būtinas ir glaudesnis bendradarbiavimas atremiant hibridines grėsmes. Todėl JAV Kongreso išreikšta parama kovai su priešiška propaganda Europoje – vertinga ir itin svarbi.
Susitikime trečiadienį aptarti ir ES energetinio saugumo klausimai. Prezidentė pabrėžė, jog JAV dėmesys Astravo atominės elektrinės keliamoms grėsmėms svarbus ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos saugumui. JAV pradėjus eksportuoti suskystintas gamtines dujas į Europą, Lietuvos suskystintųjų gamtinių dujų terminalas tapo vartais amerikietiškoms dujoms regione. Šalies vadovės teigimu, JAV gamtinės dujos keičia žaidimo taisykles Europos dujų rinkoje. Tai – galimybė Europai atsikratyti priklausomybės nuo „Gazprom“ ir užsitikrinti saugų, konkurencingą bei diversifikuotą tiekimą.
Lietuvoje besilankantys kongresmenai priklauso parlamentinei JAV Atstovų Rūmų Baltijos šalių grupei, kurios tikslas – stiprinti JAV bendradarbiavimą su Lietuva, Latvija ir Estija. Kongrese Baltijos šalių grupė vienija 69 JAV Atstovų Rūmų narius.
Lietuvos Prezidento kancelairijos (Robertas Dačkus) nuotraukoje: JAV Kongreso narių delegacija
Lietuva atidžiai stebės, ar Rusija laikysis savo įsipareigojimų per rudenį vyksiančias karines pratybas „Zapad 2017“ ir po šių pratybų, teigia Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Šiuo metu Lietuva yra pakviesta dalyvauti kaip stebėtoja pagal tarptautinius susitarimus „Zapad“ pratybų metu – ne tik stebėtoja, bet ir kaip verifikatorė. Tai sudaro galimybę matyti realiai, ar bus vykdomi pažadai, kurie yra duoti Rusijos dėl kariuomenės išvedimo iš Baltarusijos teritorijos po pratybų“, – ketvirtadienį sakė D. Grybauskaitė, kalbėdama bendroje spaudos konferencijoje su mūsų šalyje oficialaus vizito viešinčiu Vokietijos federaliniu Prezidentu Franku Valteriu Šteinmejeriu (Frank-Walter Steinmeier).
Vokietijos Prezidentas Frankas Valteris Šteinmejeris (Frank-Walter Steinmeier). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentė nedetalizavo savo komentaro dėl Baltarusijos, bet pabrėžė, kad „stebėsime pratybas ir viską, kas vyks po pratybų“.
D. Grybauskaitės teigimu, dialogas su Rusija būtinas, tačiau jis turi būti vykdomas labai atidžiai.
„Dialogas su Rusija vyksta bet kokiomis sąlygomis. Tai yra Europos kaimynas ir su visais kalbėti reikia. Bet mes turime būti griežti ir objektyvūs vertindami ne žodžius, o konkrečius Rusijos veiksmus“, – teigė Prezidentė.
Vokietijos Prezidentas V. F. Šteinmejeris pareiškė besitikintis kuo daugiau skaidrumo per pratybas „Zapad“.
„NATO ėmėsi kai kurių veiksmų, deda pastangas, kad galėtų sumažinti rizikas, susijusias su ta įtempta situacija, ir nori, kad būtų daugiau skaidrumo atliekant tas pratybas (…). Tikimės, kad tie susitarimai su Rusija bus išlaikyti“, – kalbėjo Vokietijos Prezidentas.
Paklaustas, kiek ilgai Vokietija pasirengusi vadovauti NATO priešakinių pajėgų batalionui Lietuvoje, V. F. Šteinmejeris teigė, kad tai priklausys nuo situacijos regione.
„Saugumo situacija Europoje objektyviai pasikeitė. Tai sakau ne pirmą kartą. Ir turėjome ne tik apie tai svarstyti, bet ir reaguoti. Tokie sprendimai priklauso nuo konteksto. Negaliu atsakyti, kiek ilgai vokiečių kariai bus Lietuvoje. Kol situacija objektyviai nepasikeis į gerąją pusę, turėsime vykdyti sprendimą, kuris dabar priimtas“, – sake Vokietijos Prezidentas.
Vokietijos vadovaujamas NATO priešakinių pajėgų batalionas Lietuvoje per pusmetį pasiekė visišką kovinę parengtį. Šiuo metu batalione tarnybą atlieka 450 Vokietijos karių, kurie atvyko su savo karine technika ir ginkluote.
Prezidentė D. Grybauskaitė ir Vokietijos vadovas ketvirtadienį aptarė dvišalius santykius, bendradarbiavimą Europos Sąjungoje (ES) ir NATO, saugumo klausimus.
Antrąją vizito dieną – penktadienį – Lietuvos ir Vokietijos prezidentai Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje aplankys Lietuvoje tarnaujančius vokiečių ir kitų NATO valstybių karius.
Tai pirmasis naujojo Vokietijos Prezidento vizitas Lietuvoje jam šį pavasarį pradėjus eiti pareigas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė Lenkijos Respublikos ambasadorės Lietuvai Uršulos Doroševskos (Urszula Doroszewska) skiriamuosius raštus.
Šalies vadovė su naująja Lenkijos ambasadore aptarė bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityse, energetinio saugumo stiprinimą, dvišalius ryšius.
Grėsmių akivaizdoje Lietuva ir Lenkija užsitikrino tvirtas ir patikimas NATO atgrasymo priemones. Regione dislokuoti daugiašaliai NATO batalionai, rotuojama JAV karių brigada ir technika, vykdomos bendros pratybos. Būtina ir toliau glaudžiai bendradarbiauti siekiant nuolatinio JAV ir kitų sąjungininkų buvimo regione, sprendimų dėl regioninės oro gynybos, kovojant su propaganda bei kitomis hibridinėmis grėsmėmis.
Abi valstybės vienodai supranta būtinybę stiprinti Europos energetinį saugumą ir mažinti Europos Sąjungos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Elektros tinklų sinchronizacija, atsakas į Astravo atominės elektrinės keliamas grėsmes – tai bendri Lietuvos ir Lenkijos interesai.
Lietuva ir Lenkija yra svarbios ekonominės partnerės, kurias sieja glaudūs prekybos ir investiciniai ryšiai, bendri infrastruktūros projektai. Lenkija yra trečia pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė ir ketvirta didžiausia užsienio investuotoja mūsų šalyje.
Ambasadorė U. Doroševska yra dirbusi Lenkijos prezidento Andžejaus Dudos (Andrzej Duda) patarėja Rytų politikos klausimais, buvo Lenkijos ambasadorė Gruzijoje, dirbo prezidento Lecho Kačynskio (Lech Kaczynski) kanceliarijoje. 2006 m. ambasadorei įteiktas Lenkijos atgimimo Komandoro kryžius.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, susitikusi su Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto nariu Elmaru Broku, aptarė saugumo padėtį Europoje, Astravo atominės elektrinės keliamą grėsmę, bendradarbiavimą su Europos Sąjungos (ES) Rytų partnerėmis, atsaką migracijos iššūkiams, „Brexit“ derybas bei kitus aktualius klausimus.
Ilgametis Europos Parlamento narys ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkas yra geras Lietuvos draugas, visuomet tvirtai rėmęs mūsų šalies narystę ES, prisidėjęs prie Lietuvos ir Vokietijos santykių plėtros. Principinga jo pozicija dėl Rusijos vykdomos agresyvios politikos padeda išlaikyti Europos Parlamento paramą Ukrainai ir kitoms ES Rytų partnerėms.
Už paramą Lietuvos eurointegracijai E. Brokas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Už Lietuvos ir Vokietijos santykių stiprinimą šiais metais jam įteikta Lietuvos diplomatijos žvaigždė.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė rugpjūčio 22 d., 14 val. Prezidentūroje drauge su Jurgio Didžiulio projektu „ToBeLT“ paskelbs iniciatyvos „Rinkis Lietuvą“ startą.
Renginyje patirtimi apie apsisprendimą sugrįžti ir savo ateitį kurti Lietuvoje dalinsis čia dirbantys veržlūs šalies gyventojai, į tėvynę iš emigracijos sugrįžę lietuviai ir Lietuvą savo veiklai pasirinkę užsienio šalių piliečiai.
Šventėje dalyvaus iš Kolumbijos į Lietuvą grįžęs dainininkas Jurgis Didžiulis, menų fabriko „LOFTAS“ įkūrėjas, prieš 20 metų mūsų šalyje gyvenimą nusprendęs kurti atlikėjas ir verslininkas Viktoras Diawara, verslininkas Vladas Lašas, žurnalistė ir rašytoja Beata Nicholson, užsienyje išsilavinimą įgiję ir pasiūlymų dirbti svetur atsisakę, tačiau puslaidininkių lazerių gamyklą Vilniuje atidarę įmonės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai broliai Vizbaros ir kiti.
Renginio svečiai, susirinkę prie simbolinio suneštinio vaišių stalo, kalbės apie savo pasirinkimą gyvenimą kurti Lietuvoje. Tuščios kėdės simboliškai bus paliktos emigracijoje esantiems žmonėms, kurie dar nėra sugrįžę į savo tėvynę.
Akcijos „Rinkis Lietuvą“ metu šalies vadovė ypatingą dėmesį skirs į Lietuvą grįžusiems ir savo ateitį čia jau kuriantiems žmonėms. Prezidentė susitiks su į Lietuvą grįžtančiais emigrantais, lankysis grįžusių į Lietuvą gyventi žmonių įkurtose verslo įmonėse, inicijuos priemones sugrižusiųjų integracijai stiprinti ir dės pastangas šalinti biurokratines kliūtis sugrįžtantiems.
Milžinišką emigracijos mastą šalies gyventojai laiko didžiausia Lietuvos problema. Svetur ieškoti laimės kasmet išvyksta daugiau kaip 40 tūkst. žmonių. Vien pernai iš mūsų šalies emigravo per 50 tūkst. piliečių, o per visą nepriklausomybės laiką Lietuva neteko beveik ketvirtadalio gyventojų.
Tačiau nors emigracijos skaičiai ir atrodo gąsdinantys, tyrimai atskleidžia, jog pastaruoju metu apie grįžimą į tėvynę pagalvoja vis daugiau žmonių. Beveik kas antras iš Lietuvos išvykęs pilietis domisi galimybėmis grįžti namo.
Viena svarbiausių ketinimo grįžti į tėvynę priežasčių – gerėjančios sąlygos ir didėjanti darbo vietų pasiūla. Laisvų darbo vietų skaičius pastaraisiais metais sparčiai augo, o vien tik per šiuos metus yra numatyta sukurti per 25 tūkst. naujų.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Nusprendė pamiegoti. Bet ar tai reiškia, kad visi lietuviai – girtuokliai ir pesimistai? Slaptai.lt nuotr.
Pesimizmas. „Girtuoklių, savižudžių ir emigrantų šalis: kodėl Lietuvoje karaliauja pesimizmas“ – tokį straipsnį skelbia „RuBaltic“. Na, ir toliau pavaro: du trečdaliai šalies gyventojų mano, kad situacija šalyje blogėja, amerikiečių sociologai priskiria lietuvius prie mažiausiai reiškiančių teigiamas emocijas.
Nors šalies valdžia pasakoja apie ekonominę sėkmę ir gyvenimo lygio kilimą, Lietuvoje karaliauja socialinis pesimizmas, gimdantis rekordinį tiek Europos, tiek pasaulio mastu alkoholizmą, savižudybių skaičių ir emigraciją.
Toliau pasidžiaugiama, kad Rusija geria mažiau už Lietuvą, o ir savižudybių skaičiumi gerokai atsilieka. Ir apskritai, rusofobija Lietuvoje serga daugiausia valdančioji klasė, apsėsta skausmingų prisiminimų apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
O paprasti lietuviai neserga. „RuBaltic“ tiesiai neparašo, bet turbūt turėtume patys susiprasti, kad kaip nors humaniškai ar kitaip eliminavę valdančiąją klasę nustotume gerti, žudytis ir emigruoti. Pirmyn, vergai nužemintieji!
Lietuviams pasisekė: Prezidentė Dalia Grybauskaitė – ir drąsi, ir griežta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neklusnioji Grybauskaitė. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė palaiko naujas JAV sankcijas prieš Rusiją, net kai oficialūs Briuselio atstovai išreiškė susirūpinimą dėl jų, rašo „Obzor”. Esą visai neseniai Europos Komisija pasisakė, kad JAV projektas gali turėti įtakos ES energetinei nepriklausomybei ir ES pasirengusi imtis priemonių, kad taip neįvyktų.
O mūsų Prezidentė teigia, kad principinė JAV Kongreso pozicija – tai rimtas signalas Rusijai, kad nuolaidžiavimo energetiniams Kremliaus projektams ir kišimuisi į kitų šalių vidaus politiką nebus. Išeina, kad neteisingai sako. Matyt, reiktų nuolaidžiauti Kremliui, nes Briuselis taip liepia.
Politinis kalno griovimas. „Lietuvos sostinės simbolis – mūsų problemų indikatorius“ – tokiu straipsniu Gedimino kalno šlaitų įsitvėrė „Litovskij kurjer“. Pakalbino žymų (?) Vilniaus kultūrologą Valerijų Zubakovą. O šis ir rėžė atsakingai, kad kaltas pasikeitęs klimatas, bet ne išorėje, o galvose tų žmonių, kurie vietoj techninių sprendimų ėmėsi grynai politinių.
Ir nuskuto kalną. Matyt, neturėję specialaus išsilavinimo žmonės, nesusiję su statybomis, kultūros paveldo saugojimu, jų galvose buvę tik „gražūs vaizdai ir preudoistorinės asociacijos“.
Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susidomėjote, kur čia politika? Garsus kultūrologas paaiškina skundimosi „visi vagys“ stiliumi: senus specialistus nuėmė, nes šie paseno, o nauji, matyt, ir institutų nelabai lankė. Biudžeto milijonai buvo iššvaistyti medžių kirtimui, dabar dar milijonai bus iššvaistyti bandymams išsaugoti kalną.
Ir kai kas jau trina rankas, galvodamas, kaip tie milijonai bus „įsisavinti“. Juk sprendimą priims anoniminiai nebaudžiami politikai.
Taip, daug konkrečių faktų apie tai žino kultūrologas. Gaila, kad nė vienu nepasidalino…
Psichinė būklė. Koks gyvenimas Lietuvoje, tokios ir emocijos, – teigia „Litovskij kurjer“, remdamasis „Gallup“ tyrimu, kurio metu buvo įvertinta 142 šalių gyventojų emocinė būklė. Lietuviai atsidūrė tarp tų, kurie mažiausiai parodo teigiamų emocijų. O „Litovskij kurjer“ jau anksčiau rašė, kad Lietuvos gyventojų psichinė būklė – viena blogiausių ES.
Žodžiu, blogai. Turbūt reikia arba emigruoti, arba grįžti. Patys žinote kur.
Vagiame iš latvių. Tęsiama lietuvių ir latvių supriešinimo linija. Anksčiau teigta, kad latviai pateks į lietuvių energetinę vergovę. O praeitą savaitę „Litovskij kurjer“ atrado, kad lietuviai ir vagia iš latvių. Tiksliau, Latvijoje sukasi lietuviškos automobilių vagių gaujos, kurios pavogtus automobilius, savaime suprantama, dažniausiai pervaro į Lietuvą. Toliau parduoda į ES šalis, Rusiją, Tadžikistaną. Bet dažnai ir pačios lietuviškos gaujos jais naudojasi – kitų nusikaltimų atlikimui.
Įklimpome. Lietuva negali baigti Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo darbų be ES finansavimo ir taip sudaro ekologinio pavojaus riziką savo, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonams, – rašo rusiška „Sputnik.lt“ versija, remdamasi baltarusišku portalu „news.21.by“.
Kol Vilnius visu balsu kaltina kaimynę Baltarusiją dėl Astravo AE statybų, kad ši elektrinė neatitinka saugumo reikalavimų, patys lietuviai nesugeba užbaigti Ignalinos AE uždarymo. Taigi, Lietuva vis dar neatsisveikino su nesaugia branduoline energetika, tad tiek Baltarusija, tiek pasaulio bendruomenė turi daug daugiau priežasčių reikšti pretenzijas Lietuvai, ne Baltarusijai.
Tik priežastis propagandai. Baltarusijos ir Rusijos kariniai mokymai „Zapad 2017“ – tik priežastis propagandai prieš Rusiją ir Baltarusiją, teigia analitiniu save vadinantis portalas „RuBaltic.ru“. Esą, Vakarų šalyse pasirodė daugybė pranešimų, pranašaujančių Rusijos Federacijos įsiveržimą į Baltijos šalis, Ukrainą, tos pačios Baltarusijos okupaciją. Tačiau „RuBaltic“ ramina: į Baltarusiją neatvyksta Rusijos kariuomenė, tik nekalti ekspertai – tiekimo specialistai, ryšininkai, inžinieriai. Tad Vakarų spaudimas – ne racionalus, o emocionalus. Įsukta Vakarų struktūrų propagandinė mašina – nes „visa tai labai patinka politiniams oponentams Baltijos šalyse ir Lenkijoje“.
Reikalauja griežtumo. Rusija turėtų griežtai reaguoti į rusofobijos išpuolius, teigiama „RuBaltic“ straipsnyje, kuriame šnekinamas Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas. Straipsnis pilnas nelabai gudriai apsuktos demagogijos. Esą, respublikoje bandoma perrašyti Didžiojo tėvynės karo istoriją. Rusakalbių piliečių reikalaujama išduoti sovietinių karių išlaisvintojų atminimą. Čia vis apie tą patį NATO filmą apie pokario pasipriešinimo dalyvius.
Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais.
V. Titovas išreiškė gana naują nuomonę: Rusija turėtų griežčiau reaguoti į bandymus falsifikuoti istoriją ir į politinio elito rusofobinius išpuolius. Tačiau paklaustas apie konkrečią situaciją, diplomatiškai suka uodegą: skandalas dėl „miško brolių“, pasak pono (draugo?) Titovo, labai sudėtingas ir nevienareikšmiškas. Rusija, kaip ir Lietuva, turėtų šiuo atveju švelniau reaguoti, tačiau pamiršti apie Baltijos šalių partizanų nusikaltimus negalima.
Į straipsnio pabaigą V. Titovas visai nusiramina, pamiršta, kad kvietė Rusiją griežčiau kovoti su rusofobija. Jo nuomone, į visus ginčytinus ir skausmingus dalykus reikia reaguoti ramiau, nereikia jų paversti absurdu. Istoriją juk visada perrašinėjo…
Štai kur tikras, lankstus politikas!
P.S. Mieli slaptai.lt skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad JAV Kongreso Atstovų Rūmų sprendimas dėl sankcijų Rusijai yra rimtas signalas Maskvai.
„Principinga JAV Kongreso pozicija – tai stiprus signalas Rusijai, kad Kremliaus energetiniai projektai ir kišimasis į kitų šalių vidaus politiką nebus toleruojami“, – teigia D. Grybauskaitė.
Kaip jau skelbta, JAV Kongreso Atstovų Rūmai antradienį didžiąja balsų dauguma priėmė įstatymo projektą, sugriežtinantį sankcijas Rusijai, Šiaurės Korėjai ir Iranui ir draudžiantį prezidentui Donaldui Trampui (Donald Trump) vienasmeniškai jas atšaukti.
Maždaug pusė didelio 184 puslapių dokumento skiriama Rusijai. Šiuose puslapiuose išvardyta visa tai, kuo kaltinama Maskva – veiksmai prieš Ukrainą, kėsinimasis į JAV ir kitų šalių kibernetinį saugumą, mėginimai daryti poveikį rinkimų rezultatams, parama Sirijos prezidentui Bašarui al Asadui (Bashar al Assad), korupcija, žmogaus teisių pažeidinėjimas ir kt.
Naujajame įstatyme svarbiausia yra tai, kad jis neleidžia prezidentui panaikinti sankcijų Rusijai be parlamento leidimo.
Parengti šį įstatymo projektą paskatino migloti D. Trampo pareiškimai, kad esą jis pasirengęs sureguliuoti santykius su Rusija ir sudaryti su Vladimiru Putinu neaiškų „gerą sandorį“.
Atstovų Rūmų pirmininkas Polas Rajanas (Paul Ryan) pareiškė, kad priimtas įstatymo projektas yra „vienas plačiausių sankcijų paketų istorijoje“.
Dokumentą dar turi svarstyti JAV Kongreso Senatas. Manoma, kad senatoriai taip pat priims šį įstatymo projektą. Tada jis atsidurs ant JAV prezidento D. Trampo darbo stalo. Baltieji rūmai pastarosiomis dienomis signalizavo, kad D. Trampas pasirengęs jį pasirašyti.
Nors didžiųjų rinkimų periodas tik po 2 metų, tačiau pirmieji vieversiai prezidentinį pavasarį jau pranašauja. 2019 m. vyks bent 3 reikšmingi valdžios persidalijimai: vasarį – savivaldybių, gegužę – prezidento, birželį – europarlamentarų rinkimai.
Dar po metų ir nauji Seimo rinkimai, apie kuriuos kalbėti per anksti, nors dabartiniams Seimo nariams būtent tas laikas yra atskaitos tašku, jau šiandien lemiančiu jų į politinę ir į asmeninę darbotvarkę įrašomų klausimų prioritetiškumą.
Savivaldybių rinkimai nors ir reikšmingi, tačiau lokali jų paskirtis, ribotos savivaldybių galimybės valstybės valdymo piramidėje bendranacionalinių klausimų dažniausiai ir nekelia. Šiuose rinkimuose dalyvaujančios partijos regionuose pradeda supanašėti – tai atsispindi ir koalicijų margumyne vietos valdžios lygmeniu, kur dėl politinės partnerystės po rinkimų sutaria bemaž bet kas su bet kuo, sutaria net iš anksto – tai iliustruoja gana sėkmingos vietinių politinių sambūrių iniciatyvos: „Vieningas Kaunas“, „Už Alytų“, „Vieninga Plungė“ ir pan., kur partinės preferencijos iš viso praranda prasmę.
Stebint viešąją erdvę galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje renkami ne 60 savivaldos institucijų valdantieji, bet tik Vilniaus ir Kauno merai. Dar mažesnio dėmesio sulaukia Europos Parlamento rinkimai, kuriuose vietas išsidalina ištikimą elektoratą turinčios partijos, paprastai laimi tuo metu daugiausia rinkėjų simpatijų turinčios partijos kandidatai. Į juos irgi jau pradedama žiūrėti ne kaip į aktyvius Lietuvos politinio lauko žaidėjus, bet kaip į nusipelniusius pensininkus, išsiunčiamus į užtarnautą ir prabangų Briuselio pensionatą.
Svarbiausi – prezidento rinkimai
Visa politinėmis temomis rašanti žiniasklaida bei žurnalistų kalbinti politologai vienbalsiai sutaria, kad svarbiausi 2019 m. bus prezidento rinkimai. Savivaldybių rinkimai – mankšta ir partinių komandų darbo sugebėjimų išbandymas. Pergalė svarbi, nes laimėjusieji galės vietose padėti arba trukdyti vieniems ar kitiems kandidatams į prezidentus, kadangi pastarieji visi ieškos atramos, talkininkų ir šalininkų regionuose.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Politikos sunkiasvoriai ir avantiūristai rungsis dėl prezidento posto, o pralaimėjusiems ar nedalyvavusiems liks paguodos prizai – pareigų dalybos Europos parlamente.
Iš esmės jau ir rinkimuose į dabartinį Seimą tam tikrą reikšmę būsimi prezidento rinkimai turėjo, nes buvo aišku, kad šios kadencijos Seimas dirbs su 2 prezidentais. 2019 m. Dalią Grybaukaitę prezidento poste keis kitas asmuo, o tai reiškia, kad tarp Seimo ir prezidentūros natūraliai egzistuos, ko gero, abipusis noras išlaikyti distanciją, kurią apsprendžia ir įstatymais apibrėžtos valdžios padalinimo galios.
Tokie santykiai ir susiklostė: valstiečiai į prezidentės daržą – užsienio politiką ir jėgos struktūras – nelenda, prezidentė, nors ir paniurnėdama, leidžia valstiečiams daryti ką tik tie susimano. Iš esmės valstiečiams ir svarbesnis ne dabar veikiantysis, o būsimasis prezidentas, nes paskutiniai Seimo kadencijos metai gali tapti ir šios partijos pakasynomis, ir galimybe ilgesniam laikui įsitvirtinti Lietuvos politiniame olimpe.
Dabartiniai Seimo valdantieji per prezidento rinkimus turės galimybių išnaudoti valdžios suteikiamus svertus, tačiau atsiras ir ne toks malonus šalutinio poveikio veiksnys. Jei valdančioji partija bus nepopuliari, dažniausiai taip ir nutinka kadencijos pabaigoje, priklausymas ar sąsajos su ja kandidatui bus nenaudingi, o opozicijos remiamiems kandidatams kaip tik suteiks daugiau reitingo taškų ir palankesnių rinkimuose balsuojančiųjų vertinimo.
Pretendentų bemaž 20-imt
Kad prezidento rinkimai visus 2 metus bus viena iš nuolatinių aktualijų besisukančių viešųjų disputų eteryje, pirmieji pastebėjo ne politikai, o lošėjai. Dar vasario mėn. „Lietuvos žiniose“ publikuotas straipsnis, kur paminėtos pirmosios potencialių kandidatų pavardės, dėl kurių lažintis pasiūlė lažybų verslo organizatoriai. Favoritų penketukas ant lažybų stalo buvo įdomus: 1 – Ramūnas Karbauskis, 2 – Andrius Tapinas, 3 – Algirdas Butkevičius, 4 – Saulius Skvernelis, 5 – Žygimantas Pavilionis.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tąsyk straipsnyje tarp kitų kandidatų dar paminėti: pats lažybų bendrovės įkūrėjas europarlamentaras Antanas Guoga, Seimo narys Naglis Puteikis, tapęs pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, ir Eligijus Masiulis, lošėjų „reitinge“ iš favoritų nusiritęs į paskutinę 18 vietą.
Rimtesnį politinės aktualijos toną prezidento rinkimams suteikė balandžio mėn. delfi.lt informaciniame portale publikuoti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos rezultatai, kur išsirikiavo pirmasis galimų kandidatų rikiuotės dvyliktukas, pagal populiarumą surikęs maksimum 19,2 ir minimum 1,6 proc. apklaustųjų balsų: S. Skvernelis, R. Karbauskis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, A. Guoga, A. Tapinas, Remigijus Šimašius, A. Butkevičius, Ž. Pavilionis, Petras Auštrevičius.
Įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paminėti ir kiti potencialūs žurnalistų pastebėti ar patys jiems apie tai užsiminę kandidatai: Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Europos Sąjungos komisaras atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis, anksčiau minėtas, bet praradęs galimybes į politinius lyderius išsiveržti Vytautas Gapšys, o rusiškoje žiniasklaidoje vis dar dažnai pasvarstoma, ar bus leista į Lietuvos prezidentus antrą kartą kandidatuoti Rolandui Paksui.
Ką kels ar rems socialdemokratai ir konservatoriai?
Natūralu, kad būsimų prezidento rinkimų potencialių kandidatų sąrašuose dažnas pilietis pasigenda Gabrieliaus Landsbergio ir Gintauto Palucko, tačiau abu jaunieji politikai, kai vyks prezidento rinkimai, dar nebus įveikę 40 metų amžiaus cenzo kartelės nustatytos kandidatams į prezidentus Lietuvoje. G. Paluckui trūks tik 3 mėn., tačiau prezidento rinkimų laikas – konstitucinė norma, tad į prezidentinių rinkimų traukinį naujasis socialdemokratų lyderis bilieto neturės. Kad prezidento rinkimuose negalės dalyvauti abu tradiciškai oponuojančių partijų lyderiai, į būsimų prezidento rinkimų turinį įneša tam tikros sumaišties. Šių partijų paramos pirmajame ar antrajame ture galės siekti bemaž visi centristinėms pažiūroms save priskiriantys kandidatai, gal tik išskyrus patį Centro sąjungos lyderį N. Puteikį, kuris linkęs pretenduoti į radikalesnes idėjas palaikančių rinkėjų balsus.
Žino, bet dar tyli
Potencialių kandidatų sąrašas ilgas ir anaiptol nereiškia, kad jis baigtinis. Iš žurnalistų klausimo, ar kandidatuos prezidento rinkimuose, sulaukia bemaž visos naujos ir senos politikos žvaigždės, ir gauna vieną ir tą patį atsakymą, kurį tiksliausiai atspindi diplomatiškas, bet ir konkretus vieno iš tokių potencialių kandidatų V. Ušacko atsakymas BNS naujienų agentūrai: „prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti“.
Tokią pat maldelę pakartojo S. Skvernelis, kiti irgi apsiriboja advokatiška „negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“ formuluote. Panašius atsakymus turi paruošę visi, kurie apie kandidatavimą svarsto rimtai ir turi potencialių galimybių rinkimuose dalyvauti. Kad klausimų apie kandidatavimą sulaukia politinių partijų lyderiai – natūralu. Tačiau įdomu, kaip tarp jų atsiranda naujos verslininkų, visuomenės veikėjų pavardės. Ir ne tik atsiranda, bet pradeda nuolat suktis tikėtinų kandidatų į prezidentus apklausų sąrašuose ar politologų įžvalgose.
2019 m. rinkimuose tokiems priskirtini verslininkai R. Dargis ir A. Guoga, žurnalistas A. Tapinas ir dar nuo 2009 m. reitinguojamuose sąrašuose tebesisukantis SEB banko analitikas G. Nausėda. Turint tik finansinį užnugarį ir neturint žmogiškųjų resursų, komandos, organizacinės struktūros (ir atvirkščiai, komandą turint, bet neturint finansų), bandyti kandidatuoti į prezidento postą avantiūristiška. Tokiu atveju galima numanyti, kad kandidatai siekia kitų (prestižo, politinio kapitalo) tikslų ir valdyti valstybės ambicijų neturi.
Dažnai keliama versija, kad remtino įpėdinio žvalgosi ir dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, kadangi S. Skvernelio lyderystės, panašu, kad D. Grybauskaitė jau atsikando. Tačiau, kito globotinio, kuris galėtų būti bent jau arčiau reitingų vidurio, ji šiuo metu neturi, juk nebandys įtikinti į prezidentus kandidatuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį ar kitus ir kitas nelabai sėkmingai savo dviejų kadencijų metu pasirinktas, paskirtas į atsakingus postus, bet niekuo nepasižymėjusias personas.
Nori, bijo, bet į sąrašą veržiasi
Pakliūti į potencialių kandidatų į prezidento postą sąrašą aktualu visiems ir kas ketina, ir kas tik svajoja šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkėjams reikia laiko prie kandidato priprasti ir patikėti, kad vienas ar kitas politikas ar visuomenės veikėjas iš tiesų yra realus kandidatas į prezidentus, o ne aktorius, atliekantis viešųjų ryšių ar rinkodaros eksperimentą ir populiarinantis, tarkim, lošimų verslą ar žiniasklaidos kanalą. Buvimas tokiame sąraše neįpareigoja, tačiau suteikia potencialiam kandidatui tam tikrą svorį visuomenėje, jis tampa žiniasklaidos dėmesio objektu, taigi atsiveria galimybės dažniau šmėžuoti TV ekranuose, klausiama jo nuomonės įvairiausiais klausimais ir pan. Tačiau politinių kampanijų organizavimo specialistai bei politologai vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos atveju pernelyg anksti patvirtinti savo ketinimus kandidatuoti yra rizikinga, nes bus sulaukta ir pernelyg įkyrios žiniasklaidos dėmesio, kuri tikrų ar tariamų atradimų kandidatų biografijose bandys iškapstyti – nebūtinai iš piktos ar geros valios, bet kaip ir kandidatai gaudydami rinkėjų, taip ir žiniasklaidos tarnai – skaitytojų auditorijos balsus – „laikus“. Jei atkakliai ieškos – tai ir suras, nes į prezidentus kandidatuoja ne angelai, o rentabilūs žmonės iš kūno ir kraujo.
Premjero partija
Nepaisant, kad pretendentai į prezidento postą savo sprendimų dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose per anksti nesistengs afišuoti, tačiau turintieji tokių ambicijų savo elgseną politinėje arenoje, atsižvelgdami į didįjį tikslą, jau pradėjo modeliuoti. Atsižvelgdami į numanomų kandidatų ketinimus, atitinkamai jų atžvilgiu elgiasi ir politiniai partneriai bei oponentai. Kitaip tariant, nors pretendentai lauks tinkamiausio laiko pareikšti savo politinėms ambicijoms, tačiau savo rinkiminę kompaniją pradeda jau dabar ir būsimos kovos taisyklės verčia juos atitinkamai modeliuoti ir šiuo metu priimamus sprendimus.
Tarkim, į S. Skvernelio pagąsdinimą, kad jei Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsuojant už urėdijų reformas Vyriausybės projekto nepalaikys, jis atsistatydinsiąs, rimtai pažiūrėjo gal tik valstiečiai. Visi kiti padarė logišką išvadą, – kadangi policijos ekskomisaras svajoja apie prezidento postą, jam atsistatydinti šiuo metu nenaudinga, tad jis to ir nepadarys. Būdamas eiliniu Seimo nariu galimybių sulaukti dėmesio S. Skvernelis turėtų žymiai mažiau, o dėl savo charakterio ir gruboko profesinio bendravimo stiliaus galėtų įsivelti į konkurencinę kovą tik su Petru Gražuliu ir kita nuolat į Seimą pakliūnančių atrialiežuvių ir populistų kompanija, kurios reitingo potencialas, kaip ir visų juokdarių po 2008 m. Arūno Valinsko politinio eksperimento, sumenkęs.
Valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus išliks mįslinga tema. Panašu, kad valdančiųjų populiarumas ir dėl to paties S. Skvernelio veiksmų, ir dėl kt. politikos naujokams būdingų klaidų, nepaliaus kristi. Todėl, jei S. Skvernelis artėjant prezidento rinkimams vis dar tikės savo laiminga žvaigžde, turėtų valstiečius ir žaliuosius palikti, suradęs ar pats sukūręs tinkamą pretekstą.
Kritika be atsakomybės
Dabartiniai premjero veiksmai tokią versiją tik patvirtina, premjeras trūks plyš demonstruoja „tvirtą ranką“, netgi išdrįso apsižodžiuoti su prezidente. Kadangi būdamas premjero poste nieko konstruktyvaus S. Skvernelis dar nepasiūlė (arba siūlė, bet niekas to nežino ir nepastebėjo), ko gero, nenustebins erudicija bei Lietuvos ateities vizijomis ir įžengus į prezidentinių rinkimų tiesiąją. Tokių kandidatų pagrindiniu arkliuku rinkimuose tampa aštri kritika, dažniausiai ji ir nukreipiama į postą tuo metu dar užimantį lyderį – „kaip blogai jis daro, koks neteisingas“ ir t.t. Ką darytų geriau – per daug ir nesistengiama detalizuoti, tiesiog pabrėžiama, kad „bus daroma kitaip“.
Per likusius metus ar pusantrų premjeras dar drąsiai gali dalinti prieštaringiausius ir neįgyvenamus pažadus bei demonstruoti, kaip uoliai juos įgyvendina, tačiau darbų rezultatus jam būtų žymiai patogiau kritikuoti sėdint Daukanto aikštėje nei prisiimti už juos asmeninę atsakomybę toliau vykdant vyriausybės vadovo pareigas. S. Skvernelis jau spėjo išsiduoti, kad tikros atsakomybės privengia, vienu metu linkęs pritarti nesuderinamiems dalykams, o įgyvendina, pasitaikiusį pagal aplinkybes, kokį nors trečią variantą.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.
Tuo jis išties šiek tiek primena JAV prezidentą Donaldą Trampą. Susirinkti protesto balsus ir tuo pačiu išlikti įtakinga figūra valdžios piramidėje S. Skverneliui bus neeilinė užduotis. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai irgi gali pabosti būti tik premjerą aptarnaujančio personalo padėtyje, todėl neatmestina, kad apsitrynę politikos kuluaruose jie ir patys gali paieškoti kito remtino kandidato, prisiminti į Europos Parlamentą išsiųstą Bronių Ropę, charizmą, nors pradžioje ir padarė keletą nedovanotinų klaidų, turi ir naujasis valstiečių lyderis Seime Viktoras Pranckietis.
Tuo atveju, jei valstiečių reitingai nekristų, bet kiltų, kaip prognozuoja tikrasis partijos lyderis R. Karbauskis, šie kandidatai į sunkiasvorių lygą galėtų įžengti. Tiesa, pats R. Karbauskis yra pareiškęs, kad kandidatuoti į prezidentus neketina ir kol kas tenkinasi pilkojo kardinolo vaidmeniu valdžios piramidėje.
Vienas ateina, kita išeina
Reikšmingi du pokyčiai susiję su būsimųjų prezidento rinkimų žvaigždės patekėjimu įvykę pastaruoju metu. Ryškiausias jų – V. Ušacko pareiškimas, kad baigia savo diplomatinę karjerą ir ketina Lietuvoje pasinerti į analitinį darbą bei politiką. Pareiškimas – ankstyvas. Europos Sąjungos atstovybės vadovo kadencija Maskvoje baigsis tik spalio mėn., tad pareikšti apie savo planus jo niekas apart jo paties ketinimų neskubino. Apie šio politiko galimybes siekti prezidento posto pradėta kalbėti jau labai senai, net anksčiau nei jis sulaukė leidžiančio kandidatuoti 40 m. amžiaus.
Potencialių kandidatų lyderių penketukui V. Ušacką priskiria viešosios politikos ekspertai, ne tokiomis aukštomis pozicijomis diplomatas gali pasigirti sociologinių apklausų reitinguose, tačiau darbuojantis diplomatinėse tarnybose toli nuo Lietuvos sulaukti labai daug dėmesio visuomenėje jis ir negalėjo tikėtis.
Kitas reikšmingas pokytis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“, Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad ši kadencija Seime, ko gero, yra jos politinio kelio pabaiga. Buvusi finansų ministrė, ekspertų laikyta konservatorių favorite būsimoje kovoje už prezidento postą, yra nusivylusi politika. Paviešintame pokalbyje apie savo ateities perspektyvų politikoje pabaigą, I. Šimonytė pažėrė daug karčios kritikos dabartinių valdančiųjų ir apskritai visų politikų ir politikos atžvilgiu. Sunku spręsti apie tikruosius I. Šimonytės motyvus, galima patikėti ir pačios finansų specialistės įvardintais, tačiau aišku, kad nuostatos, kuriomis ji pasidalino TV laidoje, buvo ne emocijų išprovokuotas ekspromtas.
Tai reiškia, kad tarp konservatorių savo potencialios įpėdinės nebeturi ir D. Grybauskaitė, o konservatoriams jos pareiškimas reiškia, kad kandidatų į prezidentus pretendentų sąrašo viršūnėje konservatorius reprezentuojančio veido nebelieka. Tokios prabangos ši partija negali sau leisti, nebent tokiu veidu taptų V. Ušackas, jei konservatoriai jį paremtų, formaliai jis ir priklauso konservatorių partijai, nors santykį su jais diplomatas formuluoja aptakiai.
Šachmatų partijos prasideda
Turint galvoj, kad dar vienas konservatorių atstovas Ž. Pavilionis pernelyg neslepia savo ambicijų pretenduoti į aukštesnes nei eilinio Seimo nario pozicijas politikoje, ambicingų planų atsisakius I. Šimonytei, susidariusį vakuumą reikėjo paskubėti užpildyti jau vien dėl to, kad šios vietos neužimtų kitas veidas. Tai reikštų, kad V. Ušacko pareiškimas apie diplomatinės karjeros pabaigą ir, jo žodžiais tariant, „pasinėrimas į politiką“ bei visuomenės informavimas, kad patvirtintų apie savo kandidatavimą viso labo tik „per anksti“, – atrodo pakankamai savalaikis.
Konservatoriams, nepaisant kuklios jų sėkmės Seimo rinkimuose, reikalai politikoje klostosi palankiai. Kadangi liberalai dėl įtarimų korupcija jų pagrindiniams lyderiams, murkdosi praeityje ir Seime atlieka labiau trečiaeilę valdančiosios frakcijos pagalbininkų nei jos oponentų funkciją, konservatoriams buvimas vienintelės realios opozicijos rolėje leidžia tikėtis 2019 m. keliais šūviais prisimedžioti pakankamai daug riebių zuikių. Nereikia pamiršti, kad ne tik prezidento, bet ir savivaldybių bei Europos parlamentarų rinkimai ne mažiau reikšmingi siekiančiai įsitvirtinti politikoje naujajai konservatorių kartai.
Šiuo atžvilgiu jų perspektyvoms gal kaip tik palankiau, kad dabartinis lyderis dar per jaunas pretenduoti į svarbiausią valstybėje postą. Jei G. Landsbergis per tiesioginius rinkimus susirinktų tiek pat balsų, kiek anuomet kandidatuodamas į prezidentus surinko Gabrieliaus senelis – tai būtų partijos nesėkmė, kuri skaudžiai kainuotų būsimuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Parėmimas kandidato, kuris prezidento rinkimuose turi realiausių galimybių laimėti – partijai suteiktų ne tik gražių dividendų visuomenės apklausų reitinguose, bet ir reikalingos įtakos, jei jų remiamas kandidatas nugalėtų valstybės valdymo piramidės viršūnėje.
Socialdemokratai be favoritų
Socialdemokratai būsimų kandidatų į prezidento postą penketuke savo veidą turi, tačiau jų partiją atstovaujančios europarlementarės Vilijos Blinkevičiūtės potencialas kuo toliau, tuo atrodo blankiau. Reikšmingas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės postas Lietuvos rinkėjui ne daug ką pasako, nuopelnai darbuojantis Socialinių reikalų ir darbo ministre jau primiršti, o nekandidatavimas į Socialdemokratų partijos vadovus reiškia, kad ji gali užimti garbingą kandidatės vietą, bet, tikėtina, tik pirmajame rinkimų ture.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Socialdemokratams iš to ir tebūtų tiek naudos, kad jie savo kandidatą turėtų. Lyderystės stoka pas socialdemokratus jaučiama, nebent juos įtikintų į Briuselį komisaro pareigoms deleguotas V. Andriukaitis – vėl leisti jam dar kartą pralaimėti arba sugundytų iš Briuselio atstovybės Maskvoje atvykęs pretendentas. Pastarajam laiko dar yra ne tik pareikšti apie tolimus ketinimus pretenduoti į prezidentus, bet susiklosčius palankioms arba nepalankioms aplinkybėms, ir iš vienos partijos nukeliauti į kitos partijos stovyklą.
Tiesa, nereikia pamiršti, kad socialdemokratai savo gretose turi vieną sėkmingiausią per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienio reikalų ministrą, kuriam priekaištų neturi net politiniai oponentai, nei dabartinė prezidentė, tačiau L. Linkevičius nėra niekada viešai pareiškęs apie savo ketinimus pretenduoti į valstybės vadovo postą, be to, jo reitingai partijos viduje nėra labai aukšti. Tai atsispindėjo ir rinkimų į Seimą sąraše, kur jis buvo tik 34, tačiau šiame sąraše ir G. Paluckas tebuvo tik 41, o dabar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas.
Politika atostogų neišeina
Su ateities politikos realijomis susijusių reikšmingų įvykių vyko ir daugiau. Į darbo partiją sugrįžta Viktoras Uspaschikas. Nors tai gali reikšti tik bandymą reanimuoti jau beišnykstančią Darbo partiją, tačiau, jei charizmatiškajam darbiečių vadui tai pavyktų, keistųsi ir laikotarpio iki prezidento rinkimų politinių diskursų kontekstas, kadangi populistinių politinių jėgų niša Lietuvoje nėra guminė.
Be to, būtų gera proga diskutuoti ne tik apie kandidatų idėjines nuostatas bei jų suburtas komandas, tačiau ir apie rinkimų pinigines, kurios turėtų būti pakankamai storos. Kandidatai patys dėžučių nuo degtinės nebesinešios, nes vieno praeityje perspektyvaus pretendento E. Masiulio pavyzdys parodė, kad tai gali būti net labai rizikinga. Apie save nuolat primena ir buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nors pasivaikščiojimas iš vienos partijos į kitą jį iš reikšmingų aktyvios politikos lauko žaidėjų eliminavo, bet sugrįžimo scenarijų šis ambicingas veikėjas dar tikrai ketina paieškoti.
Kitų potencialių pretendentų veiklose lyg ir nieko ypatingo. N. Puteikis barsto pirmojo pareiškusio ketinimus siekti prezidento posto reitingus tapęs valdančiųjų frakcijos nariu, A. Tapinas kalba skausmingomis Lietuvai temomis ir juokina kolegas kurdamas filmukus apie A. Tapino skendimą Viduržiemio jūroje, A. Guoga tapo „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininku, G. Nausėda užsiima bankininkyste ir įtaigiai postringauja „pamokslus nuo kalno“. Užbėgdama už akių koalicijos partneriams socialdemokratams apie koalicijos ateitį prakalbo pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad rudeniop S. Skvernelis išties gali pasilikti su mažumos vyriausybe.
Starte – lygiosios
Jau kuris metas grėsmingais žaibais nesisvaido Daukanto aikštės šeimininkė, tad senojo Vilniaus universiteto prieigose tvyro vasariška ramybė. Tačiau priešrinkiminis ir rinkiminis į prezidentus laikotarpis kol kas graso tapti vienu karščiausių nuo pat 1918 m., kai Lietuvoje pradėta rinkti prezidentus. 2019 m. susiformavus situacijai, kai bent 5–6 ar dar daugiau kandidatų turės maždaug vienodas galimybes pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, gali nutikti ir taip, kad prezidentas bus renkamas iš 2 kandidatų pirmajame ture susirinkusių ne po 21 – 31 proc. balsų, kaip būdavo iki šiol, bet tik po 10 – 11 proc. balsų.
Kol kas klostosi panašios tendencijos, o tai reiškia, kad galimybių suspėti į prezidentinių rinkimų traukinį dar turi netgi iki šiol visiškai nežinomi, neįvardinti kandidatai ir konkurencija tarp visų apsispendusių ir į rinkimus atėjusiųjų bus ypač aštri.
Kaip ir pas socialdemokratus, lyderių vakuumas tvyro ir patriotiškai nusiteikusių, moralinį šalies veidą atstovauti bandančių intelektualų stovykloje. Nors veidų, net ir spaudos puslapiuose, iš jų terpės apstu, tačiau situacija netgi šiek tiek primena Rusijos opoziciją, kur taip pat apstu lyderių ir tuo pačiu nėra ar neliko nei vieno (gyvo), kuris aplink save pajėgtų sutelkti reikšmingas šalininkų gretas.
Kokiu būdu dalyvaus Rusija?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.
Aktualus klausimas, ar Lietuvos prezidento rinkimuose „dalyvaus“ Rusija? Į žurnalistės klausimą apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pabandė atsakyti Hudsono instituto Vašingtone analitikas, Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius. Anot jo, paprastai rusai įvertina situaciją ir, jei mato, kad galimybių yra, situacija pasinaudoja, o jei mato, kad galimybių nėra, gali Lietuvos prezidento rinkimų ir nesureikšminti, t. y., pati Lietuva nulems, ar suteiks galimybių Rusijai dalyvauti.
Kad Rusija tokių galimybių turės, ypač veikdama atvirose interneto platybėse, ne tik organizuodama kibernetines atakas bei įsilaužimus į kandidatų serverius ir kompromituojančios medžiagos viešinimą, bet ir kurdama pseudo naujienas, leisdama į eterį tikslingai sumodeliuotas žinias, niekam ir nekyla abejonių. Augantis socialinių tinklų populiarumas tokias galimybes Rusijai atveria, Rusija jomis naudojasi ir nepanašu, kad per artimiausius 2 metus šių galimybių sumažėtų, ko gero, priešingai, – jų tik daugės.
S.Skvernelio užsienio politika?
Rinkimų rezultatus Lietuvoje lems ne tik galimas tiesioginis Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimas, tačiau ir sunkiai prognozuojama imperialistinių ambicijų turinčios valstybės elgsena pasaulinėje geopolitikos erdvėje. Klausimų, dėl kurių suka galvas Vakarų analitikai, apstu: galutinai iššals jau šaldyti pradėtas konfliktas Ukrainoje; bus aktyvizuoti įsisenėję konfliktai Padniestrėje, Osetijoje, Abchazijoje, Kalnų Karabache ar bus įplieksta naujų; kokių ketinimų Rusija turi Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Sirijoje ir Šiaurės Korėjos pasienyje.
Iš Baltijos šalių palankesnę terpę veikti Rusija suranda Latvijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva paliekama ramybėje ir gali snausti po ne simbolinės reikšmės, bet simbolinės galios NATO naikintuvo sparnu. Jei reikalai kaimynėje valstybėje pakryptų tokia linkme, kad už sienos Baltarusijoje po savo naikintuvų sparnais ilgesniam nei pratybų „Zapad“ laikotarpiui susės ne taikūs rusinai, bet reguliarioji Rusijos federacijos armija, iš esmės keisis ir Lietuvos rinkėjų vertinimai pretendentų į prezidento postą atžvilgiu bei pačių pretendentų retorika.
Tarkim, tokio S. Skvernelio nuostatos tiek Rusijos, tiek apskritai tarptautinės politikos atžvilgiu iš viso nežinomos. Jei kandidatuoti S. Skvernelis išties ketina, užsienio politikos srityje dar turėtų aktyvizuoti savo smegenų pusrutulius. Būdamas silpnokas užsienio politikos žaidėjas, prielaidas sužibėti jis gali pabandyti susikurti kitais būdais. Į nelietuviškos rašybos įteisinimą, kurios šalininkas S. Skvernelis yra, galima pažiūrėti ir per prezidentinių rinkimų prizmę. Įteisinus lietuvių kalbos žodyno svetimybes, atsirastų prielaidų vėl susidraugauti su kaimynais lenkais. Taip pakrypus reikalams S. Skvernelis sugebėtų prisistatyti visuomenei kaip pagrindinis draugystės su strategine užsienio partnere architektas.
Rusija veiks, tad reaguoti reikės
Pretendentų požiūris į Rusiją be abejo, turės reikšmės renkant Lietuvos prezidentą – jei per likusius 2 metus Rusijoje įsivyraus santykinė ramybė – reikšmė bus mažesnė, jei Rusija taps dar agresyvesnė ar net pradės naują karinę avantiūrą – reikšmė bus didesnė. Kol kas visi potencialūs pretendentai, gal tik išskyrus V. Ušacką, kuris tvirtina, kad su kaimynėmis reikia kalbėtis, Rusijos atžvilgiu stengiasi pataikyti į dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės užduotą toną, kuris yra kaimynės atžvilgiu gan nedraugiškas.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pačios D. Grybauskaitės retorika pirmą kartą kandidatuojant į Lietuvos Respublikos prezidentus 2009 m. Rusijos atžvilgiu buvo visai kita, ji irgi teigė, kad su kaimynais reikia kalbėtis ir netgi bandė tai daryti. Kita vertus, ir dabartinė V. Ušacko pozicija viso labo gali būti tik pareigų dalis, nes iki spalio mėn. jis tebėra ES atstovas Maskvoje, tad jo požiūris į Rusiją yra Angelos Merkel požiūris, arba, kaip mėgsta pabrėžti pats diplomatas: „ES vadovės Federikos Mogherini nuomonė“.
Nereikia pamiršti ir to, kad Rusija ne tik gali pasinaudoti ar nepasinaudoti rinkimų metu susiklosčiusia situacija Lietuvoje, bet linkusi sau palankias situacijas ir pati susikurti. Tai daro net ir neturėdama konkrečių tikslų, bet tam atvejui jie tokių tikslų atrastų. Tai, kad Rusijos prezidento nuostatos daugeliu atžvilgių išlieka neprognozuotinomis ar neteisingai prognozuojamomis didžiausių politinės analitikos centrų Vakaruose, reiškia, kad savo prezidento nuostatų nežino ir dauguma Rusijos specialiųjų tarnybų generolų, tačiau daro išvadas, numato, prognozuoja ir dirba. Jei taip nutiktų, kad prezidentui jų paslaugų prireiks ir paaiškėtų, kad jų suteikti pavaldiniai negali, generolai liktų be antpečių, tad kryptingai Lietuvos, kaip ir kt. Rusijos dėmesio centre esančių šalių atžvilgiu dirbama jau vien tik asmeninio apsidraudimo tikslais.
Belieka tikėtis, kad dirba ir mūsų specialiosios tarnybos. Jei lietuviškų tarnybų potencialas ir ribotas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bent jau perspėjimo ir iš šiapus, ir iš anapus Atlanto esančių NATO partnerių turėtume sulaukti.
Orkestras jau repetuoja
Vasara – ramus laikas, bet ne politikos arenoje. Neatrodo, kad net ir tokių tolimų įvykių, kurie ištiks tik už 2 metų scenoje tvyrotų štilis. Kaip tik priešingai. Prezidentinių rinkimų orkestro dalyviai jau renkasi į pirmąsias repeticijas, vieni jau instrumentus derina, kiti tik žvalgosi su kokiais instrumentais teks groti, dar kiti skuba mokytis, nes muzikavimo priemones pirmą kartą pamatė. Koncerte skambėsiančių kūrinių natas irgi vieni jau atėję rado paliktas senųjų muzikantų, kiti atsinešė savas, dar kitiems „angelai“ padalino.
Orkestro dalyviai taip pat žvalgosi, kokio kalibro virtuozai šalia sėdasi ir kokiais jie instrumentais ketina sugroti. Salė kol kas tuščia, žiūrovai šio proceso nestebi, tad dar galima atsipalaiduoti. Koncertas gali būti įdomus, tačiau kiek vietų žiūrovų salėje bus užimta – atviras klausimas. Pastaruoju metu dar susirinkdavo daugiau nei pusė, bet dabar – tai jau būtų optimistinės prognozės.
Potencialūs pretendentai į prezidentus visi kaip susitarę tvirtina, kad tai ir esanti pagrindinė Lietuvos problema, tik kaip problemą spręsti – dar niekas nepasiūlė, o tiems, kurie pabandė ją spręsti – nepasisekė.
Problemų sprendimo melodijos įkyriai kartojasi ir vis bandoma pagroti tik gražiau. Kol kas dar nei vienas pretendentas į dirigentus nepabandė bent jau nusileisti į salę ir į save bei kitus iš ten pasižiūrėti. Pasiunčia į salę viešųjų ryšių specialistą ir po to klausosi jo išvadų, pasikonsultuoja su kompozitoriais ir vėl repetuoja iš tų pačių natų. Kol kas politikos plokštelė, ne tik prezidentinių rinkimų, ko gero ir visos politikos įvairiuose lygiuose yra įstrigusi.
Tikėkimės, kad nekandidatuos į prezidentus buvęs Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas – tai būtų jau atvira kapituliacija.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ir narys prof. Vytautas Juozapaitis, reaguodami į kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson žodžius, pasakytus „Žinių radijo“ laidoje, kuriuos rubaltic.rucituoja, kad „Per 26 nepriklausomybės metus kultūra šalyje buvo sunaikinta“, kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, prašydami įvertinti ministrės žodžius, kurie išprovokavo tokią Lietuvos valstybę menkinančią Kremliui tarnaujančio žiniasklaidos ruporo reakciją.
„Negailestingai pliekdama Nepriklausomybės laikotarpio kultūros politiką, ministrė savo lūpomis Kremliaus ruporu vadinamai žiniasklaidai įdėjo citatą, menkinančią Lietuvos kultūros politiką ir visą jos Nepriklausomybės laikotarpį. Ar nemanote, kad tokie ministrės, būtent Nepriklausomybės laikotarpiu dirbusios kultūros atašė Švedijoje ir turėjusios prisidėti prie šalies kultūros kūrimo, o ne naikinimo, žodžiai tarnauja kaip Rusijos propagandos įrankis. Ar tai ministrės nenuovokumo pasekmė ar priešingai – sąmoningas ir prieš Lietuvos valstybę nukreiptas veiksmas?“ – kreipimesi Ministrui Pirmininkui rašo G. Landsbergis.
TS-LKD frakcijos seniūnas reikalauja pasiaiškinti dėl tokių Vyriausybės atstovės pasisakymų arba juos nedelsiant paneigti, jei jie buvo suprasti neteisingai.
Prof. Vytautas Juozapaitis tokį ministrės pasisakymą vadina visiškai neatsakingu. Seimo narys stebisi, kaip kultūros atašė dirbusi L. Ruokytė-Jonsson drąsiai ima paneigti visus Nepriklausomybės laikotarpio pasiekimus kultūros srityje. Dar daugiau – kultūros ministrė tapo vieno iš svarbiausių pagrindinių antivalstybinių propagandinių portalų informacijos šaltiniu!
„Prieš kelias dienas ministrė „Žinių radijo“ tiesioginiame eteryje pareiškė, kad Lietuvoje per 26 nepriklausomybės metus kultūra buvo taip nuniokota, kad dabar viską tenką pradėti nuo nulio… Suprask, visa Lietuvos kultūra buvo sukurta iki Nepriklausomybės atkūrimo, o jau po to visi valdžioje buvę ir tame kultūros lauke dirbę asmenys taip niokojo, kad iki ministrės atėjimo į šias pareigas nieko nebeliko. Taigi kultūrą niokojo ir a. a. Prezidentas Algirdas Brazauskas, ir Prezidentas Valdas Adamkus, ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri savo pareigose dirba 8 metus iš paminėtų 26, ir iki šiol buvę visi kultūros ministrai, įskaitant ir rašytoją Saulių Šaltenį, Nacionalinės premijos laureatą prof. Vladimirą Prudnikovą, ir dr. Darių Kuolį, ir visus kitus daugiau mažiau iškilius kultūros ir meno darbininkus, menininkus, kūrėjus, kurių dėka apskritai ši sritis valstybę kėlė į aukščiausią tarptautinį lygmenį“, – pažymėjo V. Juozapaitis.
Pasak parlamentarų, visiškos politinės patirties neturinti ministrė tarptautiniu mastu padarė tokią meškos paslaugą, kad už ją teks mokėti visai Lietuvai, kurią sėkmingai dergia šis ir panašūs portalai, kurių svarbiausias tikslas – įpiršti žmonėms nuomonę, kad Lietuvos valstybė nesugebėjo per tuos metus nieko gera padaryti ir yra nevykėlė, kuri išsirenka nevykusius politikus ir vadovus.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja regiono lyderių susitikime su Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentu Donaldu Trumpu (Donald Trump). Pagrindinis susitikimo, į kurį atvyko 12-os Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovai, tikslas – JAV Prezidentui išsakyti, su kokiomis grėsmėmis ir iššūkiais susiduria regionas.
Susitikime Prezidentė JAV vadovui tiesiogiai pristatė specifinę regiono saugumo situaciją ir Lietuvos gynybos poreikius.
Pasak šalies vadovės, aktyvus JAV vaidmuo yra kertinis visos Europos saugumui. Susiduriant su Rusijos karine ir nekonvencine grėsme, galingiausios pasaulyje valstybės – JAV – kariai ir iš anksto regione dislokuota technika yra geriausia atgrasymo priemonė. Valstybės vadovės teigimu, Amerikos indėlis būtinas ir užtikrinant regioninę oro gynybą.
Prezidentė pabrėžė, kad šiuo metu susiklosčiusi geopolitinė ir karinė įtampa neslūgsta. Rusija toliau aktyviai militarizuojasi – ženkliai išaugo šios valstybės kariniai pajėgumai Kaliningrade, rengiamasi agresyvaus pobūdžio pratyboms „Zapad 2017“. Nuolatinės kibernetinės atakos, kuriomis siekiama paralyžiuoti strateginius NATO valstybių sektorius, tapo neatsiejama Rusijos karinio planavimo dalimi. Vien tik propagandai ir melagingų žinių skleidimui, kuriomis siekiama kurstyti visuomenės įtampą ir nepasitikėjimą NATO, ši šalis kasmet skiria milijardą dolerių.
Lietuvos vadovė taip pat atkreipė JAV ir kitų šalių prezidentų dėmesį, kad „Rosatom“ statoma nesaugi Astravo atominė elektrinė (AE), kurios branduolinė tarša avarijos atveju gali pasiekti 16 Europos sostinių, ir dujotiekis „Nord Stream 2“ gali būti Rusijos naudojami kaip nekonvencinio šantažo įrankiai.
Prezidentės teigimu, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms taip pat itin reikšminga JAV parama užtikrinant Baltijos šalių ir visos Europos energijos šaltinių įvairovę, sėkmingą elektros tinklų sinchronizaciją bei atsikratant energetinės Rusijos įtakos.
Lietuva jau nuo kito mėnesio per Klaipėdos terminalą pradės importuoti suskystintas dujas iš JAV. Pasak šalies vadovės, tai itin svarbus žingsnis įtvirtinant viso regiono energetinę nepriklausomybę.
Aptariant bendradarbiavimą NATO, valstybės vadovė pabrėžė, kad Aljansui būtina atsinaujinti. Pasak Prezidentės, Lietuvai ir kitoms narėms reikalingas dar greitesnis ir efektyvesnis NATO. Būtina reformuoti ir greitinti sprendimų priėmimą, perdislokuoti karines pajėgas ir jų valdymą į rytinį Aljanso flangą, parengti nuolatos atnaujinamus gynybos planus su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, rasti sprendimus, kurie užkirstų kelią galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai, kibernetinę gynybą įtraukti į 5-ąjį Vašingtono sutarties straipsnį.
Prezidentės teigimu, Lietuva taip pat aktyviai prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų kovoje su terorizmu. Esame pasirengę padidinti karių skaičių JAV vadovaujamoje anti-ISIS (IS – „Islamo valstybė“) operacijoje, NATO misijoje Afganistane ir Jungtinių Tautų misijoje Malyje.
Karalius MINDAUGAS. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-osios – Valstybės dienos – išvakarėse už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo mūsų šalies ir užsienio valstybių piliečius.
„Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai visada aplanko didelio dėkingumo jausmas. Ir mūsų protėviams, kurie prieš daug amžių prie Baltijos sukūrė mūsų valstybę, ir, žinoma, pirmiausia Jums – šių dienų Lietuvos žmonėms. Visiems, kurių dėka ir esame šiuolaikinė valstybė. Jūs visi, tie, kurie susirinkote čia, dirbate šiandien, Jūs dirbote vakar ir dirbsite rytoj. Jūs kuriate Lietuvą“, – teikdama valstybės ordinus ir medalius sakė šalies vadovė.
Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi Prezidentės pasirašytu dekretu apdovanotas Vilniaus arkivyskupas, metropolitas Gintaras Linas Grušas. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius įteiktas Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Liudui Mažyliui, Vokietijoje suradusiam Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą.
Prezidentės teigimu, apdovanotųjų dėka Lietuva šiandien yra inovatyvi, girdima pasaulyje ir kaip niekada anksčiau turinti daug draugų. Ši pažanga yra neatsiejama nuo visų susirinkusiųjų indėlio ir pastangų. Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad kai ateina sudėtingas laikas, mes matome, kas ateina pas mus ir suremia pečius, kad prie mūsų valstybės laimėjimų ir pripažinimo yra daug prisidėję ištikimi Lietuvos draugai užsienio šalyse.
„Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi apdovanoti NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas gynybos politikai ir planavimui Heinrichas Brausas ir Vokietijos Makso Planko biochemijos instituto mokslininkas, Nobelio premijos laureatas, aktyvus tarpvalstybinio akademinio ir mokslinio bendradarbiavimo puoselėtojas Robertas Huberis.
Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanoti Makoto Asashima, aktyvus Lietuvos ir Japonijos mokslinio bendradarbiavimo puoselėtojas, taip pat archeologijos ir paveldosaugos puoselėtojas Albinas Kuncevičius.
Prezidentė pabrėžė, kad visi susirinkę į savo darbą žiūri kaip į žmogišką misiją ir gerai suvokia, kokią daugybę darbų dar turime nuveikti, kad gyvenimo kokybė Lietuvoje didėtų, kad socialinės atskirties liktų kuo mažiau ir kuo daugiau būtų vilties, pažangos ir šviesos – tikro išsilavinimo, profesionalumo, sveikų ambicijų ir pilietiškumo.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanoti nusipelnę šalies daktarai: Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojai Jonas Ališauskas, Jolita Jakutienė, Arūnas Liubšys, Žaneta Petrulionienė, Skaistė Tulytė bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytojai Rimantas Kėvalas ir Arimantas Tamašauskas.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanota savižudybių prevencijos pradininkė Lietuvoje Danutė Gailienė; Prezidento Kazio Griniaus muziejaus įkūrėjas Vytautas Grinius; NATO priešakinių pajėgų bataliono Lietuvoje vadas Christophas Huberis; Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas; psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis; Lietuvos gynybos atašė pavaduotojas Ukrainoje Raimundas Markauskas; filosofas Algis Mickunas; Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis; žurnalistas Andrius Tapinas; puslaidinininkių technologijų bendrovės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai Augustinas, Dominykas ir Kristijonas Vizbarai bei karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vyčio Kryžiaus ordino medaliu – Kriminalinės policijos biuro komisaras Linas Karčiauskas ir Muitinės kriminalinės tarnybos inspektorius Ernestas Komaras.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota labdaros fondo „Rugutė“ steigėja Edita Abrukauskienė; Lietuvos garbės donoras Antanas Damarckas; dailininkai, aktyvūs kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai Algirdas ir Remigijus Gataveckai; bendrovės „Evaldo daržovės“ įkūrėjas Evaldas Masevičius; aktyvi neatlygintinos kraujo donorystės propaguotoja Vijolė Miškinienė; labdaros fondo „Prieglobstis“ steigėjas Mindaugas Palionis; treneris Romualdas Petrukanecas; „Betzatos bendruomenės“ direktorius Rimantas Ramonas; Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Milda Ričkutė; vertybinių popierių paslaugų įmonės „Nasdaq“ viceprezidentė Arminta Saladžienė; kino režisierius Donatas Ulvydas ir asociacijos „NVO vaikams konfederacija“ direktorė Elena Urbonienė.
Už drąsą, sumanumą ir ryžtą išgelbėjant tvenkinyje skendusį vyriškį Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti karo policininkas Tadas Grimaila ir Karinių oro pajėgų skyriaus vadas Audrius Steponavičius.
Prezidentė padėkojo apdovanojimus pelniusiems žmonėms ir palinkėjo, kad jų pavyzdys ir gyvenimo kelias būtų užkrečiantis ir įkvepiantis. Artėjančios Valstybės dienos proga šalies vadovė visiems palinkėjo gražios ir įspūdingos šventės.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Vokietijos Bundestago primininku Norbertu Lammertu. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Trečiadienis, liepos 5 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Vokietijos Bundestago primininku Norbertu Lammertu ir Vokietijos parlamento įgaliotiniu kariuomenės reikalams Hansu Peteriu Bartelsu.
Susitikime aptarta saugumo padėtis regione ir Europoje, pasirengimas artėjančiam NATO viršūnių susitikimui 2018 m., Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimas atremiant hibridines grėsmes, stiprinant tarptautinę taiką ir stabilumą.
Lietuvoje Vokietijos parlamento vadovas aplankė daugiašaliame NATO batalione tarnaujančius savo šalies karius. Prie Vokietijos apsisprendimo vadovauti priešakinėms NATO pajėgoms Lietuvoje ženkliai prisidėjo ir Bundestagas, išreiškęs tvirtą politinę valią prisiimti daugiau atsakomybės už Europos gynybą. Prezidentės teigimu, tai – atsakingo parlamentarizmo pavyzdys, rodantis, kad grėsmių akivaizdoje esame vieningi ir pasiryžę bendromis pajėgomis užtikrinti savo saugumą.
Prezidentė pabrėžė, jog Vokietijos lyderystė svarbi ir toliau stiprinant rytinio NATO flango gynybos pajėgumus. Lietuva nuosekliai didina finansavimą gynybai ir modernizuoja karines pajėgas, tačiau, grėsmėms neslopstant, Aljansas taip pat turi tapti greitesnis ir efektyvesnis. Regioninės oro gynybos kūrimas, priemonės galimai karinei Baltijos šalių izoliacijai išvengti, nuolat atnaujinami gynybos planai su priskirtais konkrečiais kariniais pajėgumais, spartesnis sprendimų priėmimas NATO – tai Lietuvos siekiai artėjančiame Aljanso viršūnių susitikime, kuriems svarbus ir Vokietijos palaikymas.
Europos saugumui taip pat svarbi tvirta ir principinga Vokietijos pozicija Rusijos atžvilgiu. Vokietija niekuomet nedvejojo įvardinti Rusijos atsakomybės dėl agresijos Ukrainoje. Vertybėmis grįsta Vokietijos laikysena padeda tęsti ES Rusijai taikomas sankcijas ir yra svarbi siekiant išvengti naujų bandymų griauti Europos saugumo architektūrą.
Susitikime aptartas šalių atsakas į hibridines grėsmes. Lietuva ir Vokietija sėkmingai bendradarbiauja kovodamos su propaganda, užtikrindamos laisvos žiniasklaidos prieinamumą regione. Prezidentės teigimu, kartojantis didelio masto kibernetiniams išpuoliams, mėginimams kištis į demokratinius rinkimus ES valstybėse, tokio pajėgumų sutelkimo reikia ir užtikrinant Europos kibernetinį saugumą.
Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad tarptautinių branduolinio saugumo reikalavimų neatitinkanti Astravo AE kelia pavojų visai Europai. Nelaimės atveju branduolinė tarša galėtų paveikti net 16 Europos sostinių. Todėl kova su nesaugios Astravo AE statybomis – bendras ES rūpestis.
Lietuva ir Vokietija glaudžiai bendradarbiauja stiprindamos ne tik regiono, bet ir tarptautinę taiką bei saugumą. Beveik pusė šiuo metu tarptautinėse misijose dalyvaujančių Lietuvos karių dirba kartu su vokiečiais. Lietuva ir Vokietija padeda Jungtinėms Tautoms užtikrinti stabilumą Malyje. Lietuvos pareigūnai su Vokietijos karinėmis jūrų pajėgomis dalyvauja ir ES operacijoje „Sophia“, kuri gelbsti gyvybes Viduržemio jūroje bei kovoja su nelegaliais žmonių gabentojais.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Lietuvos Prezidento kanceliarijos Robertas Dačkus) nuotr.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Rusai nenusileis. Slaptai.lt nuotr.
Skriaudžiame kitataučius. Žmonės palieka Lietuvą, nes nebetiki teisingumu – taip išsamiame interviu leidiniui „Obzor” teigia su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga į Seimo narius pakliuvusi Vilniaus miesto tarybos narė Romualda Poševeckaja.
Na, sunku ginčytis dėl to nebetikėjimo. Ir emigracijos. Įdomiau kas kita: politikė bėdavoja, kad viešai deklaruojama visų tautybių lygybė (savivaldybės svetainė kitomis kalbomis, gatvių lentelės keliomis kalbomis ir pan.), tačiau tuo pat metu uždaromos rusiškos mokyklos. Nes mažėja mokinių. Emigruoja.
Ak, kažkaip susipainiojo politikė, puola aškinti, kad tai susiję su jautria nacionalinių mažumų politika, o ne ekonomika. Žodžiu, skriaudžiame. Tegu stovi mokyklos tuščios, bet atviros.
NATO agresoriai. Begėdžiai NATO kariai Vilniaus restorane surengė muštynes, teigia tas pats „Obzor”. Dėmesio, ne įsivėlė ar papuolė, o surengė. Beje, NATO kariai praeitą savaitę papuolė į avariją, kurioje nukentėjo nėščia moteris, Marijampolėje taranavo automobilį su keturiomis merginomis, surengė muštynes Jonavoje, o vasario mėnesį agresyviai reikalavo juos įleisti į naktinį klubą. Siaubas. Kaip kokie okupantai, ar ne?
Pavydas. JAV valstybės departamentas skirs apie tris milijonus dolerių palaikyti nepriklausomai žiniasklaidai Baltijos šalyse, piktinasi „Litovskij kurjer”. Žodį „nepriklausoma” visur rašydamas kabutėse, esą, su ironija. Turbūt altruistiškai liūdi, kad iš tiesų nepriklausoma žiniasklaida tų pinigų negaus. O gal pavydi, kad JAV moka daugiau…
Litovskij kurjer ir Obzor. Slaptai.lt nuotr.
Pasakorius. Analitiniu pasivadinęs portalas „RuBaltic.ru” publikuoja ilgiausią ispanų emigranto Migelio Puertas istoriją, kaip šis iš Ispanijos emigravo į Lietuvą, o iš Lietuvos – į Donecką. Esą, pirmuosius metus gyventi Lietuvoje buvo gerai, bet po Maidano prasidėjo kažkas panašaus į diktatūrą. Migeliui kaip katalonui buvo siaubinga: lietuvių valdžia – už Ukrainos nacionalistus! Universiteto, kuriame jis dėstė, rektorius saugumiečių paskatintas liepė Migeliui pašalinti feisbuko dienoraštį, kuriame jis reiškė savo nuomonę apie įvykius.
Ir net teismui nepasiskųsi, nes teismai Lietuvoje – korumpuoti. Tad Migeris išvažiavo į Donbasą, kad iš ten galėtų savo studentams Lietuvoje toliau pasakoti, kas iš tiesų vyksta čia ir demaskuotų tą propagandą, kurią lietuviai girdi iš televizijos. O dar, pasak pasakoriaus, patys lietuviai sako, kad greitai gali išnykti, Ir kad yra labiausiai geriantys pasaulyje. Ir geria dėl to, kad nežino, kas iš tiesų jie yra.
Saugumiečių valstybė. Lietuvoje sugalvota steigti Valstybės saugumo ministeriją, rašo „RuBaltic.ru”. Nes valstybė esą bijo prarasti piliečių kontrolę. O Lietuvos žiniasklaida atsisako platinti šią informaciją, nes nežino, ką su ja daryti nematydama pilno vaizdo. Pasak portalo, tokios iniciatyvos ir gandai tik dar kartą patvirtina mintį, kad Lietuva turi rimtų problemų.
Nesusipratimas. Lietuva dar du Rusijos piliečius apkaltino dėl 1991-ųjų įvykių Vilniuje, gan neutraliai rašo „baltnews.lt”. Išvardina, kas vyksta. Ir paskui taip nekaltai užsimena: „Priminsime, kad 1990 m. pavasarį Lietuva paskelbė apie atkuriamą nepriklausomybę, tačiau Sovietų Sąjungos vadovybė palaikė tokį sprendimą nekonstituciniu ir pasiuntė į Vilnių kariuomenę. 1991 m. sausio 13-osios susidūrimų metu Lietuvos sostinėje žuvo 14 žmonių, apie 600 buvo sužeista.” Taip, taip, tiesiog kažkoks nesusipratimas.
Demaskavo... Prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu estų „Postimess” įvardijo Rusiją pagrindine Baltijos šalių problema, rašo „ru-an.info” (Rusijos naujienų agentūra). Tai jau ne pirmas griežtas Prezidentės pasisakymas Rusijos atžvilgiu. Esą jau 2014 m. ji „šokiravo pasaulio bendruomenę” pranešdama, kad Rusijos Federacija turi tarptautinio terorizmo požymių. Bet, pasak agentūros, paslėptų Grybauskaitės įžeidimų Rusijai faktas lengvai paaiškinamas: Lietuvoje krizė (!!!), auga bedarbystė, krinta BVP. Garsiais žodžiais Grybauskaitė nori nukreipti gyventojų dėmesį nuo tikrųjų problemų. Bet tikroji Baltijos šalių problema, pasak šio neva itin giliai kapstančio straipsnio, ne Rusija, o tokių, kaip Grybauskaitė, politikos neatsakingumas. Dėl asmeninių interesų jie pasirengę paversti Baltijos šalis karo veiksmų arena.
Profesionaliai. „Numirti gražiai. Kodėl Ukraina svajoja apie Baltijos šalių katastrofos scenarijų” – taip straipsnį pavadino „Ria novosti”. Kodėl mažos Baltijos šalys tapo vyresniuoju broliu didelei Ukrainai – daugmaž suprantama, rašo portalas. Jos 20 metų anksčiau tvirtai apsisprendė žengti laisvės ir europietiško pasirinkimo keliu. Tačiau… 2020 metais baigsis ES finansavimas ir visus, kas tai supranta, šis faktas smarkiai nervina. Kai kas dabartinę būklę vadina „trys metai iki katastrofos”. Ką gi, gana aukštos klasės demagogija, pagarba už profesionalumą.
Skurdžios ir piktos. Latvija – labiausiai atsilikusi Baltijos šalis, o Estija nori būti Skandinavijos šalimi, tačiau jai trukdo rusofobija – keistoką įvairių gandų ir idėjų samplaiką skelbia „Vesti.lv”. Bet esą ir Latvija su Lietuva norėtų būti Skandinavija, tik estams ši idėja atrodo realesnė. Tačiau per paskutinį ketvirtį šimtmečio nei Estija, nei Latvija su Lietuva nepasiekė nieko iš to, ką pasiekė Suomija per antrą XX amžiaus pusę, ir šiandien lieka skurdžios, piktos ir smarkiai kompleksuotos rytų europiečių bendruomenės, teigia šis sočios, linksmos ir laisvos bendruomenės portalas.
Šeimyniškas šnipas. Sulaikytas „Donecko liaudies respublikos” informatorius, kuris rinko duomenis apie Ukrainos karines pajėgas Ukrainos kontroliuojamoje Donecko rajono teritorijoje, rašo „inforesist.org”. Kaip nustatė Ukrainos specialiosios tarnybos, informaciją šnipas rinko periodiškai važinėdamas į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, kur esą rūpinosi mylimo tėtuko pensijos atstatymo klausimais.
Girtuoklystė. „Komsomolskaja pravda” korespondentas nutarė įsitikinti, ar „buvę Sovietų sąjungos broliai” lietuviai tikrai geria daugiau už rusus, gavo tam komandiruotę (ir atitinkamus komandiruotpinigius turbūt) į Vilnių. Nepamatė to, ko tikėjosi, pilnos gatvės girtų nesivoliojo. Bet – taip, lietuviai geria. Ir, pasak korespondento, susidarė įspūdis, kad geria ne iš baimės ar skurdo, o iš siaubo, kad šalyje atsirado Blaivybės Demonas – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Vegyga. Jis esą ir nutekino Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, kad Lietuva – pirmoji pasaulio alkoholikė. Ir pirmiausia, ką padarė Veryga, uždraudė prekiauti alkoholiu Seimo rūmuose. Ir jo ėmė nekęsti visi…
Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu nuoširdžiai pasveikino JAV prezidentą Donaldą Trampą (Donald Trump) Nepriklausomybės dienos proga.
Sveikinime Lietuvos vadovė pabrėžė, kad susitikimai su JAV prezidentu ir vyriausybės atstovais vienareikšmiškai liudija, kad JAV ir Lietuvą visada sujungia tie patys tikslai. Prezidentės teigimu, Lietuva ir JAV yra tvirtos sąjungininkės, mūsų šalis yra pasirengusi toliau stiprinti NATO ir kovoti su terorizmu, plėsti Europos energetinį saugumą, spręsti karo Ukrainoje problemą.
Anot D. Grybauskaitės, Lietuva vertina principingą JAV požiūrį stiprinant mūsų regiono saugumą ir yra dėkinga už mūsų šalyje dislokuotus karius ir karinę įrangą, kurių buvimas yra ne tik solidarumo ir draugystės išraiška, bet ir vienas mūsų valstybės saugumo stiprinimo pagrindų.
Prezidentė palinkėjo kartu sudaryti savo piliečiams dar daugiau galimybių įgyvendinti abipusiškai naudingus projektus, drauge stiprinti didžias mūsų valstybes, tautų laisvę ir gerovę.
Šventės proga šalies vadovė visiems amerikiečiams pasaulyje palinkėjo nuotaikingo minėjimo, taikos, visokeriopos sėkmės ir vienybės.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nemėgsta valdantieji ne tik miškininkų, tačiau ir žiniasklaidos, kultūros, švietimo, net sunku surasti sritį, kurią jie mėgtų, matyt, Lietuvos žmonių irgi nemėgsta. Turi valstiečiai žaliuosius ir vieni kitais džiaugiasi bei dar turi nei valstietį, nei žaliąjį premjerą, kuris džiaugiasi tik savimi ir savo profesionalų vyriausybe.
Bet miškininkų jie nemėgsta visi sutartinai už tai, kad liepia jiems užsimerkti ir šokti į šulinį, o tie neklauso. Neužsimerkia, nešoka ir netgi reikalauja valdančiųjų ištraukti iš maišo katę, pavadintą urėdijų reforma, ir visiems parodyti.
Urėdijų reformos idėja kilo ne šios kadencijos Seime, norėta pokyčių miškuose dar valdant socialdemokratams bei dar anksčiau, valdant konservatoriams. Tačiau įvyko atvirkščiai – situacija urėdijose buvo įšaldyta, įstatymu nustatytas urėdijų skaičius Lietuvoje, kuris tik įstatymu ir gali būti keičiamas. Tuomet reformos iniciatyvos irgi nebuvo be prieskonio. Aktyviai šiais kausimais besireiškusiai prezidentei kliuvo ne tiek urėdijos, kiek jų vadovai, daugelį metų tose pačiose pareigose dirbantys žmonės, kurie prezidentės norui, vadovaujančios grandies valstybės valdomose įmonėse ir tarnybose atsinaujinimui, nepritarė.
Nepritarimas buvo ne isteriškas, bet svarus ir argumentuotas. Tuometinis generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas pateikė solidžios institucijos, Jeilio universiteto kiekvienais metais skelbiamą Aplinkos gerovės indeksą (EPI – Environmental Performance Index), kuris sudaromas išanalizavus 132 pasaulio valstybių aplinkosaugą. Vienas šio indekso rodiklių – miškų išsaugojimas. Lietuvai pagal šį rodiklį 2012 m. buvo pripažinta pirmoji vieta, tarkim, Suomijai – 53, o Švedijai – tik 64. Apie tai tuo metu rašė „Lietuvos žinios“, „Verslo žinios“ ir kt. nepriklausoma Lietuvos spauda. Jeilio pateikti Lietuvos miškų vertinimai nėra paneigti iki šiol.
Ar miškas turi Tėvynę?
Natūralu, kad kilo klausimas, kodėl reikia reformuoti sistemą, kuri puikai funkcionuoja bei keisti vadovus, kurie tokią sistemą sukūrė? Vengiant įvardinti konkrečiai, buvo kalbama apie interesų grupes, gijas, kurios tęsėsi toli už Lietuvos ribų iki pat skandinaviškos miškų apsaugos sistemos, o tiksliau, skandinaviško miškų eksploatavimo modelio, tiesa, nelabai sėkmingo, nes miškų jiems pritrūko.
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visuomenės susirūpinimas buvo pamatuotas, tik miškininkai neretai juo piktnaudžiavo gindami savo interesus, keldami naujus nepatogius klausimus – ar nebus privatizuoti ir iškirsti Lietuvos miškai, turtas, kurį iki šiol pavyko valstybei išsaugoti. Buvo nuolat primenama, kad tai visų mūsų, šios valstybės piliečių turtas, kurio vertė siekė 2,5–3 mlrd. eurų. Ir platesnės visuomenės, ir miškininkų klausimai pagrįsti. Į juos neatsakyta iki šiol.
Neatsako į juos ir naujosios reformos iniciatoriai bei vykdytojai. Savo paskelbtoje vadinamoje urėdijų pertvarkos programoje „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“, miškų išteklių pereikvojimas ir medieną eksploatuojančių Lietuvos ir užsienio bendrovių įtaka Lietuvos miškų valdymui, netgi neįvardijama kaip potenciali grėsmė.
Negi valdantieji politikai vis dar mano, kaip ir 1990-ais metais, kad ateis gerieji užsienio kapitalistai ir rūpinsis mūsų šalies turtais ir žmonėmis. Realybė parodė, kad verslas neturi tėvynės, o tiksliau, – jo tėvynė ten, kur didesnis pelnas.
Perlenkta lazda – tiesinama
Generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas neatlaikęs spaudimo pasitraukė. Konkurso būdu išrinktas naujas generalinis miškų urėdas, juo tapo dr. Rimantas Prūsaitis, jis pradėjo neradikalius, tačiau nuoseklius sisteminius pokyčius urėdijose. Tačiau socialdemokratų vadovaujama marga politinių jėgų koalicija Seime nusprendė sudėti papildomų saugiklių, kad būtų nepajudinami ne tik miškai, bet ir miškininkai, visa miškų valdymo sistema, ir įstatymu įteisino 42 urėdijas Lietuvoje bei atmetė prezidentės veto, kuri bandė šį beprecedentį ir beprasmišką sprendimą sustabdyti.
Panašu, kad primityvoki miškų ir miškininkų gerbėjai padarė meškos paslaugą ir miškams, ir miškininkams. Lazda buvo perlenkta ir kiekvienas, nors šiek tiek susidūręs su politinėmis realijomis suprato, kad kokia valdžia beateitų po naujų Seimo rinkimų, lazda bus tiesinama.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pralaimėjimų nemėgsta ir įžeidimų nepamiršta – tai jau ne kartą matėme mūsų šalies politinio gyvenimo veidrodyje. Po rinkimų į Seimą atėjusiems valstiečiams ir žaliesiems, prievolė vykdyti urėdijų reformą atiteko. Galima formuluoti taip, kad reforma buvo „nuleista iš viršaus“ – prezidentūros, bet tai būtų tik prielaida. Iš kitos pusės, prezidento institucija Lietuvoje yra tik politinė – moralinė, o ne institucinė valstybės ūkio valdymo struktūra, tad nesvarbu, iš kur ta iniciatyva atėjo, nebus klaida ją priskirti ir premjero Sauliais Skvernelio prerogatyvai, juolab, kad bent jau iš pradžių jis prezidentės palankumą ir palaikymą turėjo.
Spąstai užsidarė
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas apie reformą paskelbė 2017 metų pradžioje, o šiek tiek vėliau nei po mėnesio, reformai pritarė ir prezidentė. Anot šalies vadovės, urėdijų reforma pribrendo seniai, miškų sistemos reformavimas buvo atliktas praktiškai visoje Europoje. Pas kaimynus Latvijoje, Estijoje – 1999 metais. Mes vėluojame. Tiek urėdijų sistema, tiek geležinkeliai, tiek Registrų centras buvo naudojami kaip nomenklatūrinio valstybės valdymo įmonės, – prezidentės žodžius citavo BNS naujienų agentūra. Buvo įvardinti ir terminai. Pasak šalies vadovės, Seimas turėjo pritarti institucijų reformoms dar pavasario sesijoje. Taigi, tai ką matome dabar politinėje arenoje Seime ir už jo ribų, yra prezidentės noro ar reikalavimo vykdymas ir nustatytas terminas kaip tik baigiasi.
Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau be galo įdomus klausimas, kam metų pradžioje pritarė šalies vadovė? Reformos idėjai, poreikiui ar reformos turiniui? Visuomenei prieinami dokumentai – Miškų įstatymo pakeitimo projektas bei „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“ projektas, kuriame keliose skaidrėse pristatoma valstybinio miškų ūkio valdymo struktūra po reformos, galima pavadinti neblogu studento bakalauriniu darbu, rizikuojant įžeisti studentus, kurie parašo geresnius bakalaurinius ir magistrinius. Tikėtina, kad prezidentė vieną kitą tokį darbą, ne apie urėdijas, bet apie ekonomiką, verslą, yra skaičiusi, todėl labai abejotina, kad galėjo pritarti bet kam – „kad tik būtų urėdijos reformuotos“, be to, projekto data – kovo mėnuo, o prezidentė reformai pritarė jau vasario mėnesį, kai šio „bakalaurinio“ dar galimai net nebuvo. Tad labiau tikėtina, kad šalies vadovė suteikė pasitikėjimo avansą aplinkos ministrui, pasitikėdama jo kompetencija ir padorumu. Ir pakliuvo į savo pačios pareiškimų paspęstus spąstus.
Prezidentei jos veto atmetimas tapo principo reikalu, todėl ji reikalavo reformos ir, suprantama, jai pritarė. O kai reali „reforma“ atsirado, paaiškėjo, kad ji visai ne tai, ką buvo galima įsivaizduoti – žymiai juokingiau arba, kaip prezidentė jau metiniame pranešime valstiečių ir žaliųjų reformas apibūdino, – parodija. Nepritarti šiai parodijai reiškė susitaikyti su savo pralaimėjimu prieš pasipūtusius socialdemokratų senbuvius, o pritarti – reiškė juoktis arba verkti žiūrinti į darbus, kurie su jos palaiminimu valstiečių ir žaliųjų daromi.
Tai, kas vyko nuo reformos paskelbimo iki šios dienos, taikliausiai ir apibūdintų pačios prezidentės metiniame pranešime Seime suformuluotas dabartinių reformų prilyginimas parodijoms.
Interesai
Koks valstietiškos arba žaliosios miškų reformos turinys ir kokia šio turinio įgyvendinimo forma? Kai Aplinkos ministras K. Navickas apie reformą pranešė – susidarė įspūdis, kad turinio dar nebuvo matęs. Buvo aiškinama, kad urėdijos dirba nuostolingai, kad ten – tai ir tedaroma, kad grobstomas turtas, o jei nereformuosime urėdijų – Lietuvos nepriims į Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Galiausiai, ministras pasiguodė, kad būsiąs dėl šios reformos „kalamas prie kryžiaus“. Kadangi dar prieš pora savaičių naujai iškeptas ministras džiaugėsi urėdijų darbuotojų gyventojams dalijamomis eglės šakomis Kalėdinių švenčių išvakarėse, niekas prie kryžiaus ministro nekalė, priešingai, tvyrojo nejauki tyla, nes po ministro pareiškimo miškininkai išsižiojo iš nuostabos ir kelias savaites, bandydami suprasti, kas pasikeitė, neatgavo žado.
Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tylą pirmieji nutraukė ne ministrą prie kryžiaus kalantys miškininkai, bet jį ginantys (nors niekas jo dar nepuolė) verslininkai. Praėjus kelioms dienoms po ministro pareiškimo, grynas.lt, kuriame savo pranešimus dažniausiai skelbia Aplinkos ministerija, pasirodė ministrą palaikantis straipsnis. Tad jeigu kalbėti, kas šia reforma suinteresuoti – tai suinteresuotieji nuo pat pradžių ir nebuvo slepiami. Reformas, apie kurių turinį dar nebuvo žinoma, bent jau visuomenė dar nieko nebuvo mačiusi, teigiamai vertino „Lietuvos medienos“ prezidentas „Grigeo Grigiškės“ vadovas Gintautas Pangonis, jam antrino Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas. Tie patys asmenys, kuriuos Seimo narys ir vienas iš prezidentės veto atmetimo iniciatorių Algimantas Salamakinas, jau pirmojo bandymo reformuoti urėdijas metu, pavadino medžio apdirbimo pramonės magnatais, papildydamas šį sąrašą, medienos produktų gamybos įmone „Juodeliai“ bei baldų pramonės gigantu IKEA.
Diskusijos „dėl paukščiuko“
Siužetas intrigų ir interesų siurealistiniame voratinklyje rutuliojosi. Miškininkai kėlė klausimus, valdantieji teigė, kad į juos atsako, tik klausimai esą nepagrįsti. Bandė miškininkus raminti, gąsdinti, žadėjo turtingą rytojų ir grasė kalėjimais, sistemingai traukė iš stalčių pažeidimus miškotvarkoje, kurių, be abejo, pasiėmus padidinimo stiklą, 42 valstybės įmonėse per visą Lietuvos teritoriją, surado. Tačiau į esminius klausimus, kurie rūpėjo ne tik miškininkams, bet visai Lietuvos visuomenei, taip iki šios dienos ir neatsakė.
Apie ką kalba tas „juokingas“ dokumentas vadinamas „Valstybinių miškų valdymo konsolidavimas vienoje valstybės įmonėje“, Aplinkos ministerijos tinklapyje paskelbtas praėjus mėnesiui po pranešimo apie reformą ir pakartotinai paskelbtas dar kartą paskutinę birželio savaitę? Per tą laiką jame nepasikeitė nei viena eilutė, nors visą laiką dėl jo turinio vyko arši vieša kova žiniasklaidos priemonių puslapiuose ir nevieša kova valdžios kabinetuose. Kai dabar valdantieji tvirtina, kad diskutavo su mokslininkais, miškininkais, įsiklausė ir suprato – tai ir yra atsakymas. Išklausė, bet išeidami parodė užpakalį. Pokyčiai vyko tik kalbų lygyje, o reforma, kurios rėmas kažkurios valdžios kabinete greitai sukaltas, nei kablelio perkėlimu po tų diskusijų ir konsultacijų nepasikeitė. Ir visa tai dargi drįstama pavadinti „viešu reformos svarstymu“.
Mitai ir tiesos
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dokumentas, kuriame tikiesi pamatyti analizę, sprendimus, kas yra gerai, kas blogai ir kodėl po reformos bus dar geriau, primena propagandinį atsikalbinėjimą ir tendencingų faktų rinkinį, todėl tik dar labiau kaitina aistras. Nuogąstavimai, kuriuos visuomenė išsakė, pavadinami „mitais“, kurie neigiami vadinamosiomis „tiesomis“, pvz.: mitas – Urėdijų pertvarkos metu bus atleisti 3000 darbuotojų, o tiesa – Darbo neteks apie 400 specialistų (daugiausia bendrojo administravimo); mitas – Vykdant reformą siekiama privatizuoti valstybinius miškus ir urėdijas, o tiesa – VĮ statusas garantuoja valstybinių miškų įmonei apsaugą nuo privatizacijos; mitas – Reforma vykdoma stambiųjų pramonininkų užsakymu, siekiant sumažinti medienos kainas, o tiesa – Jokių išskirtinių sąlygų ir lengvatų medienos perdirbėjams nenumatoma, paliekama atvira prekybos apvaliąja mediena sistema (AMEPS); mitas – Rinka bus monopolizuota vienam stambiausiam tiekėjui reguliuojant medienos kainas, o tiesa – Prekybos mediena sistema (AMEPS) bus adaptuota, išlaikant principą, kad kainą aukcionuose nustato pirkėjas; mitas – Po pertvarkos suklestės korupcija, o tiesa – Bus sukurta ir įdiegta efektyvi vieninga darbuotojų kontrolės ir motyvacijos sistema; mitas – Nebus motyvacijos dirbti, nes pinigai suplauks į centrą, o tiesa – Bus sukurta ir įdiegta efektyvi vieninga darbuotojų kontrolės ir motyvacijos sistema; mitas – Nukentės regionai ir juose gyvenantys bei dirbantys žmonės, o tiesa – Įgyvendinama galimybė darbuotojams GPM mokėti pagal gyvenamąją vietą, dalis atleidžiamų specialistų įdarbinami centriniame padalinyje (ne Vilniuje), kitiems organizuojamas perkvalifikavimas ir t.t.
Reformos jovalas
Jau nekalbant apie tai, kam iš viso reformos esmę turėjusiame apibūdinti dokumente reikalingas propagandinis mitų ir tiesų mišinys, tačiau esmė tokia, kad visa tai, kuo ši reforma įtariama, pavadinti tik mitais, neužtenka. Ir jau tikrai mitai nepaneigiami bendromis frazėmis apie „darbuotojų motyvavimo sistemą“, VĮ statusą, darbuotojų iškeldinimą nežinoma kryptimi (bet tik ne į Vilnių), perkvalifikavimą, nors naujų darbo vietų nekuriama, o priešingai, jų mažinama ir t.t. Dokumente tokių kalambūrų pilna, tarkim, grėsme reformai įvardinami „galimi kaltinimai monopolistinėmis tendencijomis (viena įmonė aprėps daugiau nei 50 proc. apvaliosios medienos rinkos), kur grėsmę eliminuoja ta pati „tiesa“, kad „bus adaptuota dabartinė prekybos mediena AMEPS sistema, išlaikant principą, kad kainą aukcionuose nustato pirkėjas“.
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Net ir paviršutiniškai su ekonomika susipažinusiam asmeniui kyla klausimas, kokią kainą monopolistas padiktuos, juk tam monopolijos ir kuriamos, kad diktuotų savas, o ne vartotojams naudingas kainas. Didžiosioms įmonėms (medienos pirkėjoms) iš rinkos eliminuoti mažąsias, tereikės poros metų kryptingų pastangų. Jei jos ir turės praradimų „kainų karo“ laikotarpiu, po jo praradimus susigrąžins su kaupu. Visi tai matome ir patiriame didžiųjų prekybos centrų gyvu pavyzdžiu. Kad savivaldybės praras GPM, nes jose urėdijų iš viso nebeliks arba nebeliks ten registruotų juridinių asmenų ir GPM bus mokamas kažkokiame iki šiol nežinomame Lietuvos mieste, nepakanka atsakyti „įgyvendinama galimybė darbuotojams GPM mokėti pagal gyvenamąją vietą“.
Tikėtina, kad ta „galimybė“ ir teliks galimybe, nes vargu ar atsiras savižudis finansų ministras, kuris ryšis dėl išimties miškininkams sujaukti visą mokestinę sistemą Lietuvoje. Dėl Valstybinės įmonės (VĮ) statuso, kuris esą apsaugos miškus nuo privatizavimo, irgi į grėsmę neatsakyta. Iki šiol privatizuoti urėdijas iš tiesų buvo neįmanoma, o VĮ virsmas akcine arba uždarąja akcine bendrove, netgi užprogramuotas. Valstybines įmones reorganizuoti į ribotos civilinės atsakomybės bendroves rekomenduoja ta pati EBPO, tad reorganizacija labiau nei tikėtina, vadovaujantis „Europinės ir pasaulinės gerosios praktikos pavyzdžiais paremtais aukščiausiais valdymo efektyvumo ir skaidrumo standartais (EBPO reikalavimai valstybės valdomoms įmonėms). Kadangi miškų administravimas, nuo miškų resursų pardavimo (turto), gali būti atskirtas, atsivers galimybė į miškų administravimo sistemą prisitraukti užsienio kapitalą bei patarėjus, tokiu būdu atverti landą, apie kurią senai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų svajojama. Vadinamasis „konsolidavimas vienoje įmonėje“ būtų pirmas žingsnis ta kryptimi. Galima šiuos nuogąstavimus neigti, tikslinti, bet į juos argumentuotai atsakyti – privalu.
Griauti jau moka, o statyti dar mokosi
Apie reformą, kuri sugriautų, pasak tarptautinių ekspertų, vieną geriausią pasaulyje miškų valdymo sistemą, derėtų diskutuoti viešai ir išsamiai, o ne „po stalu“, juolab, kai kalbama apie 3 mlrd. eurų vertės Lietuvos piliečiams priklausančią nuosavybę. Tai visų piliečių, o ne K. Navicko, S. Skvernelio ar Aplinkos ministerijos turtas. Tai, kad bus atleista ne 3000, o tik 400 kvalifikuotų darbuotojų, kuriems bus įteiktas bilietas iš Lietuvos jų pačių pasirinkta kryptimi plušėti Skandinavijos braškių ar Ispanijos pomidorų plantacijose, irgi didele reformos nauda nevadintina. Reformą būtų galima sveikinti, jei po jos būtų įkurta 400 naujų darbo vietų Lietuvoje, atsivertų daugiau galimybių smulkiam verslui regionuose, miškai gausėtų vertinga mediena, bet apie tai reformatoriai nutyli, nes nėra kuo pasigirti. Sutaupyti galima dar daugiau, pvz., atleisti ne tuos 400, bet visus miškų sistemos darbuotojus. Tačiau, kaip bus lėšos ne sutaupytos, o uždirbtos, – argumentuotų atsakymų pateiktuose viešumai dokumentuose nerandame.
Žinoma, galima parduoti daugiau medienos, bus gauta daugiau pinigų, ką jau ir daro latviai, kur tokia monopolistinė įmonė įkurta. Tik pamirštama, kad miškas ne rugių laukas, bręsta 80 metų – tai reiškia, kad jo laikas apima 3 kartų žmonių gyvenimus. Mišką pasodina seneliai, o naudojasi jų darbo vaisiais – anūkai. Jei norima naudotis čia ir dabar – „ten ir rytoj“ nieko nebeliks.
Kodėl policininkas šauna sau į koją?
Apgailėtinos pasirodė ir valdančiųjų desperatiškos pastangos prieš reformos svarstymus Seime išpilti eilinę purvo statinę ant miškininkų ir išlaužyti rankas politiniams oponentams. Iš rankovės S. Skvernelis ištraukė 1300 pažeidimų miškininkystės sektoriuje, kurie esą buvo slepiami nuo Vyriausybės. Kadangi S. Svernelis prieš tai dirbo svarbiausiu Lietuvos policininku, norėtųsi paklausti, ką jo 1000 vadovaujamų policininkų veikė, kad nei 1 iš tų 1300 pažeidimų nepastebėjo? Ar tik ne sau koją šauna tokiais faktais švaistydamas premjeras? Šioje situacijoje netgi stebina drąsa ir ramybe pulsuojanti generalinio miškų urėdo dr. R. Prūsaičio elgsena. Žinodamas, ant kokios dalgės ašmenų sėdi ir suprasdamas, kad už menkiausią netiesos žodį, bus toli ir triukšmingai ištremtas iš miškotvarkos sistemos, jis ramiai paneiginėja premjero atradimus – tai kelia daugiau pasitikėjimo nei buvusio policijos komisaro atradimai, kurių nematė būnant policininku ir akys atsivėrė tik tapus politiku.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Seime sumanyta sudaryti komisiją, kuri tirs, kas priešinasi urėdijų reformai – tai reiškia, kad jeigu priešinatės valdančiųjų sukurtam juodojo humoro teatrui, tiesiog todėl, kad nesate jo gerbėjas, automatiškai tampate įtariamuoju. Mažai tikėtina, kad komisija, kurią sudarys valdantieji, nustatytų, kad žlugdo urėdijų reformą labiausiai jie patys, teikdami neparuoštus, neargumentuotus ir iš esmės destruktyvius reformų paketus. O gal nustatys, kad reformai priešinasi prezidentė ir inicijuos jos apkaltą? Pretekstas atsirado.
Kuris, kurį?
Šalies prezidentė nustebino. Vis dėlto peržengė savo žmogiškąsias ambicijas, kurios, kai jos veto praėjusios kadencijos valdantieji atmetė, turėjo būti užgautos. Po ilgos tylos savo nuomonę šalies vadovė išsakė: „Urėdijų ir, tiksliau, miškų reformos reikia, bet taip, kaip ji yra pradėta, kaip ji yra vykdoma, vėl yra ta pati klaida: nekalbama su žmonėmis, kišamas vienas variantas, nors kompromisų gali būti įvairių“, – prezidentės žodžius cituoja BNS naujienų agentūra. Šalies vadovės nuomone, tokiais savo veiksmais valdantieji urėdijų reformą griauna dar jei neprasidėjus.
S. Skvernelis sureagavo audringai, bet nenustebino, juk jis, „niekuo dėtas“, kaip jau tampa įprasta: „Nebent toliau norime tik bejėgiškai dūsauti ir skėsčioti rankomis dėl to, kad viskas valstybėje apleista ir iškreipta, kad veši nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas, grynųjų pinigų nešiojimas alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokštė kitų blogybių“, – socialiniuose tinkluose paskelbtą, su prezidentės kritika susijusią, premjero žinutę cituoja „Lietuvos rytas“. Teigiama, kad S. Skvernelis netgi graso atsistatydinti, jei Seimas šiai urėdijų reformos parodijai nepritars. Atviras klausimas, ar atsistatydins Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis, jei Seimas pritars reformai, nes reformą atidėti iki rudens jis neapdairiai pažadėjo miškininkų profsąjungai.
Politinė atsakomybė – rinkimai
Kol kas neturime atsakymo, ar valstiečių ir žaliųjų valdžia nekenčia tik miškininkų, ar visų Lietuvos žmonių, ar tiesiog yra politiniai avantiūristai, nemąstantys nei apie dabartį, nei apie tolimesnę ateitį ir savo pačių politikoje, ir Lietuvos piliečių savo tėvynėje. Kai K. Navickas pareiškia, kad už urėdijų reformą jis pats drauge su vyriausybe prisiimsiąs politinę atsakomybę, galima tik paskaičiuoti, kad tą „politinės atsakomybės“ prisiėmimą jau matėme: 7 kartus Seimo ir net 17 kartų – Vyriausybės. Per kitus Seimo rinkimus, kaip visada nutinka, senąją valdžią pakeičia nauja, vieną vyriausybę – kita. Tuo „politinė atsakomybė“ ir baigiasi. Jei į miškus bus įžengta su kirviu ar buldozeriu, kurio valdymo principus valstiečių ir žaliųjų valdžia demonstruoja, miškai gali neatsigauti nei po 7, nei po 17, nei po 27 būsimų nepriklausomos Lietuvos valstybės metų.
Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reformą vertino profesionalūs ekspertai, tačiau jų nuomonės išsiskyrė: „Civittos“ (verslo valdymo, viešosios politikos ir plėtros konsultacinės bendrovės) ekspertai pateikė teigiamą išvadą dėl Vyriausybės teikiamo Miškų įstatymo projekto. Lietuvos miškininkų sąjungos (LMS) ekspertinėje išvadoje, kuri viešai paskelbta birželio 30 d. nurodoma, kad reforma nėra teigiamai vertintina vadybiniu ir viešojo administravimo požiūriu, kadangi įstatymo keitimas nėra pagrįstas tvirtais skaičiavimais, o paremtas teoriniais teiginiais. Tokios ekspertų išvados reiškia, kad juodojo humoro spektaklis, kurį jau pusę metų stebime, turės tęsinį, tik vis dar nežinia, kokia drama ir isterišku kvatojimu šis veiksmas avanscenoje baigsis.
