Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas supykdė savo politinius oponentus pavadindamas prancūzus pokyčiams atspariais galais, praneša BBC.

Viešėdamas Kopenhagoje, E. Macronas teigė, kad jo bandymai pakeisti darbo santykius reglamentuojančius šalies įstatymus stringa, nes prancūzai nėra tokie atviri pokyčiams kaip „liuteronai“ danai.

Po šio pasisakymo Prancūzijos opozicijos politikai apkaltino prezidentą taip parodžius „panieką“ savo šalies žmonėms.

E. Macronas vėliau teisinosi, kad šis jo komentaras buvo humoristinis.

Ateidamas į valdžią, Prancūzijos vadovas žadėjo reformuoti sudėtingą šalies darbo kodeksą. Jis yra ne kartą teigęs, kad nori siekti, jog Prancūzija priartėtų prie „šiaurietiško modelio“.

Kalba Danijoje – ne pirmas kartas, kai E. Macronas pasinaudojo vizitu užsienyje kaip proga pakalbėti apie visuomenės pasipriešinimą jo reformoms.

Pernai lankydamas Rumunijoje, E. Macronas pareiškė, kad Prancūzija – „nereformuotina šalis“. „Daugelis bandė, bet jiems nepavyko, nes prancūzai nekenčia reformų“, – tuomet sakė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.31; 07:00

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Vidaus reikalų ministro bandymą reformuoti valstybės tarnybą prilyginčiau vežėčių remontui, nors gatvėse jau elektromobiliai. Kaip vežėčias betobulinsi, jos taip beviltiškai pasenusios, kad galima investuoti kalną pinigų, skambiai pavadinti, bet daugiausiai kas gausis – tai cirkomobilis.

Lietuvoje „valstybės tarnyba“ jau buvo pasenusi dar neįdiegta

Tokia, kokią mes žinome, valstybės tarnyba atsirado XIX a. pabaigoje. Jos kūrėjų sumanymas buvo surinkti elitinę grupę žmonių, kuriems būtų keliami labai aukšti profesionalumo ir moralės reikalavimai, jie turėtų gerą išsilavinimą, būtų lojalūs šaliai ir padėtų politikams valdyti valstybę. Lietuvoje, prieš 20 metų, kai tokia viešojo valdymo sistema buvo pradėta diegti, pati koncepcija jau buvo pasenusi. Buvo išryškėjęs biurokratinio valdymo negebėjimas reaguoti į sparčiai besikeičiančio pasaulio poreikius. Dėl sparčios technologijų pažangos ir ekonomikos globalizacijos reikėjo labai greitų vadybinių pasikeitimų, o valstybės tarnyba nespėjo, atsiliko ir trukdė kurti efektyvų viešąjį sektorių.

Pasaulyje išryškėjo didelis privataus sektoriaus pranašumas prieš valstybinį. Klientai pradėjo skųstis, kad valstybinėse institucijose jie yra nemandagiai aptarnaujami, nėra papildomų privalumų, o paslaugos teikiamos lėtai ir sudėtingai. Vadybos ekspertai pasiūlė valstybėms atsisakyti biurokratinio valdymo ir taikyti tuos pačius metodus kaip privatus sektorius. Pirmosios šalys, kurios atsisakė biurokratinio valdymo dar XX a. 8 dešimtmetyje, buvo Naujoji Zelandija, Australija, Singapūras, JAV, Kanada. Dabar į tų valstybių valdymą lygiuojasi visas pasaulis.

Valstybės tarnybos griuvėsiai

Per 20 metų, kai Lietuvoje veikia valstybės tarnyba, ir pas mus buvo pastebėta, kad ji nelanksti, gremėzdiška ir nespėjanti su šiuolaikinėmis tendencijomis, netenkina nei gyventojų, nei šioje sistemoje dirbančiųjų, nei politikų.

Į naujus postus paskirti ministrai darbus pradeda nuo bandymų apeiti valstybės tarnybą ir atsikratyti paveldėtų, bet jiems netinkamų darbuotojų. Vietoj neįtikusių tarnautojų paprasto atleidimo, nuolat vyksta reorganizacijos, vietoj atlyginimo kėlimo, veši priedų ir premijų voratinklis. Reglamentų brūzgynuose taip sudėtinga, kad darbo turi teisininkai, todėl susikūrė visas Administracinis teismas, kuris nagrinėja biurokratines peripetijas, šalia ir advokatų sistema, kurie padeda vesti bylas. Atskiras biudžetas visokioms valstybės tarnautojų byloms laimėti ir pralaimėti. Siekiant išvengti griežtų atrankos ir atlyginimo reikalavimų bei bylų, atsirado paraleli darbuotojo pagal darbo sutartį kategorija. Dar šalyje veikia ir tarnybos pagal statutą kategorija, o atskiros institucijos bei viešosios įstaigos tvarkosi pagal savo atskirus išimtinius įstatymus bei poįstatyminius aktus.

Kiekvienoje ministerijoje ar institucijoje būtinai dirba bent keli seni personalo ekvilibristikos žinovai, kurie išmano kaip teisiškai apeiti Valstybės tarnybos įstatymą. O tai visas niekur neužrašytas mokslas! Kada, kaip ir kokiu pagrindu atleisti tarnautoją, kad nepralaimėti teismo, kaip, kodėl ir kiek paskirti nuobaudų, kaip tinkamai atlikti tarnybinį patikrinimą, kaip perkelti, išskaidyti ir sujungti etatus, kaip ir kodėl bei kiek paskirti priedų bei premijų, kaip teisingai atlikti reorganizaciją bei restruktūrizaciją, kaip perskirstyti ir sukaupti premijų fondą, kaip jį panaudoti ir daugybė kitų, tik biurokratams žinomų triukų. Visa tai padaro valstybės tarnybą neįgalią, nes milžiniškos pastangos bei resursai nukreipiami ne visuomenės laukiamų rezultatų kūrybai, bet biurokratiniam procesui. Tiesiai kalbant, valstybės tarnyba tėra fikcija, kurią visi apeidinėja kaip gali! Ir visi tai žino!

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Net Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis daro lygiai tą patį. Įdarbinęs savo naująjį kanclerį jam dar nepradėjus dirbti paskyrė maksimalų „priedą už rezultatus“, kurių dar nebuvo. Lygiai taip pat Premjeras siekdamas padidinti atlyginimus prokurorams ir teisėsaugininkams atnešė įstatymų pataisas 2017 m. pabaigoje, išskirdamas kelias kategorijas, kuriems siekė padidinti algas, neatsižvelgdamas į visą Valstybės tarnybos sistemą. Juk valstybės tarnyba turėjo būti sistema, tobulai reguliuojanti visą valstybei dirbančių žmonių valdymą. Jei tai tėra parodija, kurią net Vyriausybės vadovas kaip nori taip valkioja, tai kam ji yra apskritai reikalinga?

Tarnybą reikia panaikinti

Galutinai diskredituojant valstybės tarnybą, institucijų vadovai ėmė į vienas kėdes sodinti „valstybės tarnautojus“, o į gretimus ėmė priiminėti „sutartininkus“, t.y., tokius pat darbuotojus, tačiau jiems Valstybės tarnybos įstatymas negalioja ir jie dirba pagal Darbo kodeksą. Taip beveik visose valstybės įstaigose tuose pačiuose kabinetuose sukasi ir valstybės tarnautojai, ir sutartininkai. Jie gali dirbti tą patį darbą, tačiau skiriasi atlyginimas, priėmimas, atostogos, socialinės garantijos ir atleidimas.

Vyriausybei tai nėra jokia paslaptis. Apie visą šią košę Valstybės kontrolė parašė išsamią ataskaitą, kurioje konstatavo, kad valstybėje betvarkė, o, svarbiausia, nežinoma net kiek tai kainuoja! Žiniasklaidoje labai mėgstama narstyti valstybės tarnautojų skaičių, bet tikroji problema, kiek visa tai kainuoja, o ir tarnautojų skaičiaus visada yra sąlyginis.

Ar to nežino Ministras Pirmininkas ir vidaus reikalų ministras? Aišku, žino. Tačiau žinoti yra viena, o suprasti kaip tai pakeisti – visai kas kita. Premjeras dar būdamas policijos komisaru ne kartą lankėsi Seime ir prašė atpalaiduoti rankas nuo griežtų įstatymų, nes per visokias kategorijas ir klases neįmanoma policininkams pakelti algų. Ir Seimas atpalaidavo – ir taip skylėtuose įstatymuose sukūrė papildomų išimčių!

Vidaus reikalų ministras šiemet atnešė į Seimą kelias technines pataisas beviltiškai skylėtame Valstybės tarnybos įstatyme ir pavadino tai reforma. Na, kam tas tuščias laiko švaistymas taisyti tai, kas vadybos požiūriu yra pasenę ir neefektyvu? Tokios bevertės pataisos nieko nekeičia valstybėje, kurioje net nežinoma, kiek dirba tarnautojų, nežinoma kokios egzistuoja valstybės funkcijos ir kurios iš jų yra reikalingos, o kurios ne, nesuvokiama ir kiek jai reikia tų tarnautojų, kiek tiems tarnautojams reikia mokėti algos, kiek valstybės tarnyba išvis kainuoja ir kada, kaip bei kodėl tų tarnautojų daugėja?

Valstybės tarnyba visai ne sistema, o inkaras, kuris tik klampina ir žlugdo bet kokią iniciatyvą. Paradoksas, bet daug kartų įvardintoje kaip geriausioje valstybinėje įstaigoje – „Investuok Lietuvoje“ – nedirba nei vienas valstybės tarnautojas! Visi pagal Darbo kodeksą. Taigi geriausia reforma būtų valstybės tarnybos įstatymo panaikinimas ir perėjimas prie Darbo kodekso, kuris galioja visai likusiai Lietuvai.

2018.03.27; 11:36

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Valstybės tarnybai kritikos niekada nestigo. Politikai, visuomenės veikėjai nepraleidžia progos sukritikuoti valstybės pareigūnų, biurokratijos ir pasekti kokią istoriją apie neva „nieko neveikiančius ir tik kavą geriančius tarnautojus“.

Kiekviena vyriausybė tikina, kad problemą žino ir žada reformų, tačiau iš esmės niekas valstybės tarnyboje nesikeičia.

Ar tarnautojus pervadinus į sutartininkus – jau reforma?

Vidaus reikalų ministerija parengė ir skambiai pavadino reforma įstatymų pataisas, kurių pagrindinė naujiena, kad dalis dabar valstybės tarnautojo statusą turinčių darbuotojų tokio statuso neteks ir bus įdarbinami pagal Darbo kodeksą. Pokyčiai turėtų paliesti aptarnavimo paslaugas teikiančius darbuotojus – buhalterius, informatikus, vairuotojus ir kitus. Po pakeitimų tarnautojų nuo maždaug 30 tūkst. turėtų sumažėti iki 20 tūkst. Ar dalies darbo vietų pavadinimų pakeitimas tai jau reforma?

Žiniasklaida labai susitelkia į patį skaičių, kiek darbuotojų, besivadinančių „valstybės tarnautojais“ yra Lietuvoje, tai prašom, ministerija ir sumažins tą skaičių paprasčiausia kitaip pavadindama. Štai ir reforma!

Visgi viešojo sektoriaus funkcionavimui tai neturės jokio poveikio, nes funkcijos nesikeičia. Daug svarbiau būtų padaryti tokius pokyčius, kurie nulemtų naujus tikslus, kurių viešasis sektorius iki šiol negebėjo pasiekti, arba  efektyvintų ir supaprastintų administravimą.

Valstybės tarnybos institutas pasenęs

Ar tikrai valstybės tarnautojai yra kažkokie piktadariai, kad jų taip nemėgsta likusi šalies gyventojų dalis? Gal tam reikia specialaus statuso ir įstatymo? Tikrai ne. Vieną dieną žmogus gali dirbti valstybės tarnyboje, kitą jau privačiame versle, o po to vėl grįžti į tarnybą. Tai kam išvis reikalingas atskiras įstatymas ir atskiras teisinis reguliavimas? Kodėl visi darbuotojai negali dirbti pagal tą patį Darbo kodeksą? Nėra jokių racionalių paaiškinimų.

Biurokratijos mašina

Politikai vienas per kitą vis siūlo visokias pataisas, kaip sugriežtinti tarnautojų atsakomybę, kaip padidinti baudas, kaip padidinti reikalavimus tarnautojams. Ir ką turime? Valstybės tarnyba tapo nekonkurencinga ir ne prestižinė.

Kasmet konkursuose dalyvauja vis mažiau pretendentų, tikrai ne pačių geriausių, o dabar standartinis valdininko portretas – 50 m. moteris su neakivaizdžiai įgytu Mykolo Romerio universiteto teisės magistro diplomu. Jaunimo susidomėjimas valstybine karjera vis mažėja.

Iš valdininkų atimta bet kokia iniciatyvos laisvė ir geriausia bei saugiausia yra nedaryti nieko, nes bet koks vyksmas, bet koks iniciatyvesnis veikimas gali būti apskųstas, gali kažkam nepatikti, o už tai gali grėsti atsakomybė arba net kalėjimas.

Pagrindinė valstybės tarnybos problema yra ne tarnautojo statusas ir ne to statuso turėtojų skaičius, bet tarnybos apsamanojimas. Darbuotojų iniciatyvumas įstatymiškai slopinamas; inovacijos nepageidaujamos ir gali būti net baudžiamos; o valstybės tarnyboje viešpatauja reglamentas, taisyklės, tvarkos, nuorašai, tabeliai, tvarkaraščiai ir protokolai. Ar tai suderinama su XXI amžiaus iššūkiais kūrybingam darbui? Štai kur turi būti atliekami pokyčiai, bet šioje srityje jų nesimato.

Svarbu ne procesas, bet rezultatas

Lietuvoje yra ir gerų darbo valstybei pavyzdžių. „Investuok Lietuvoje“ per 5 metus pasiekė daugiau, nei buvo pasiekta per kitus 20 metų. Labai progresyviai persitvarkė Lietuvos bankas, bet ar jiems padeda Valstybės tarnybos įstatymas. Kaip tik priešingai. Kuo labiau sugriežtinama darbuotojo veikla, tuo sunkiau iš jo pareikalauti rezultato.

Naujos Vidaus reikalų ministerijos inicijuojamos įstatymo pataisos nieko nepakeis, nes nebuvo išdrįsta pastatyti tarnybos ant kojų, t.y., pradėti orientuotis į rezultatus. Kontraktai dėl rezultatų ir atsakomybė už jų pasiekimus, projektinis valdymas – štai trys pageidautini reformų banginiai, kurie duotų tai, ko reikia Lietuvai, o ne dar didesnės teisinės painiavos, kurias ketina įnešti naujosios pataisos.

Valstybė turėtų nustoti kurti reglamentavimo džiungles, o išlaisvinti darbuotojus ir pamatytume, kad tie patys darbuotojai, kurie buvo kaltinami kavos gėrimu ir nieko neveikimu, pasiektų puikių rezultatų ir gaivaus proveržio visai Lietuvai.

2017.09.06; 09:00

Vyriausybė pritarė siūlymui taikyti visišką materialinę atsakomybę viešajame sektoriuje dirbantiems asmenims, kurie tyčiniais veiksmais padarė turtinę žalą valstybei.

„Yra ne vienas atvejis, kuomet dėl neteisėtų valstybės institucijose dirbančių asmenų veiksmų, pavyzdžiui, statybos leidimo išdavimo, valstybei teko skirti didžiulius pinigus žalos atlyginimui. Už tai jie nesulaukdavo pakankamos atsakomybės. Tai reiškia, kad tenkinti tam tikrų asmenų, grupių interesus, jiems tiesiog būdavo palanku. Šiuo sprendimu sudarysime teisines galimybes valdžios institucijų padarytą žalą privalomai išieškoti iš nusižengusių darbuotojų“, – sako Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

Iki šiol valstybė galėjo teismo tvarka reikalauti atlyginti iš dirbančiųjų tiek, kiek ji sumokėjo žalos kompensavimui. Tačiau išieškoma suma negalėjo būti didesnė kaip 9 vidutiniai šių asmenų darbo užmokesčiai.

Ministrų kabinetas nusprendė atsisakyti tokio žalos išieškojimo apribojimo. Sutarta, kad valstybė, atlyginusi dėl tyčinių ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuratūros, teismo pareigūno, teisėjo, kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų tyčinių veiksmų atsiradusią žalą, įgis teisę teismo tvarka visą ją išieškoti iš šių asmenų.

Minėtas žalos išieškojimo apribojimas galios tik tuo atveju, jei valstybės institucijų darbuotojai žalą padarys netyčiniais veiksmais. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatyme ir Darbo kodekse šiuo metu 9 vidutinių darbo užmokesčio apribojimas jau nebetaikomas valstybės tarnautojams ir pagal darbo sutartį  dirbantiems asmenims.

Šiuo nutarimu siekiama ne tik tobulinti materialinės atsakomybės taikymą viešajame sektoriuje, bet ir užtikrinti valstybės biudžeto apsaugą.

Dėl materialinės atsakomybės taikymo kilusius ginčus nagrinės administraciniai teismai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017.08.03; 02:00 

Opoziciniams konservatoriams reitingų lentelėje pasivijus valdančiąsias partijas, politologas Andžejus Pukšto įžvelgia tipinį visuomenės nusivylimą Vyriausybės darbo rezultatais bei vasarą šalyje įvykusiais pokyčiais. Kita vertus, nors valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) negali pasigirti ypatingais laimėjimais, ji neatrodo padariusi ir ypač didelių klaidų.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, jeigu Seimo rinkimai vyktų artimiausiu metu, didžiausio gyventojų palaikymo galėtų tikėtis trys partijos: LVŽS – 14 proc., koalicijos partnerė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – 13 proc. ir opozicinė Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija – 13 proc. Labiausiai augo visuomenės palaikymas konservatoriams – 3 procentiniais punktais.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas A. Pukšto pažymi, kad rinkėjams įprasta prisiminti turėtus lūkesčius, tuomet ir atsiranda rizika kristi valdančiųjų populiarumui.

„Normalus dalykas, kai Vyriausybė dirba jau kurį laiką, ir visada ateina tam tikras nusivylimas, kad nepadarė tiek, kiek žadėjo. Ko gero, dažniausiai tai ir gresia po Vyriausybės suformavimo, kai praeina metai ar pusantrų, išlaikyti reitingą yra be galo sudėtinga“, – sakė politologas.

Ekspertas atkreipė dėmesį, kad po 2016 m. spalio rinkimų į valdžią atėjusi LVŽS neturi ryškių laimėjimų, todėl ir žmonių simpatijos ima krypti opozicijos naudai. Vis dėlto partijų atotrūkis reitinguose nėra didelis, o „valstiečiai ir žalieji“ dar nėra ypač rimtai suklydę.

A.Pukšto manymu, daugiausia problemų Ramūno Karbauskio vadovaujamai partijai sukėlė birželio ir liepos pokyčiai – nepratęsta pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata šildymui, įsigaliojęs naujasis Darbo kodeksas.

„Ko gero, šitie dalykai pirmiausia meta šešėlį rinkėjų nuotaikoms, nes pripažinkime: į urėdijų reformą tikrai nestipriai kas yra įsigilinęs ir dėl ko ten yra kovojama, aš manau, paprastas rinkėjas toli gražu negalėtų pakomentuoti“, – kalbėjo ekspertas.

Birželį atlikta apklausa taip pat parodė, kad visuomenė nepalankiai žiūri į didžiausių partijų lyderius – R. Karbauskį (LŽVS), Gabrielių Landsbergį (TS-LKD), taip pat menkas yra Gintauto Palucko (LSDP) palaikymas.

A.Pukšto teigimu, tokį požiūrį lemia visuomenėje vyraujantis nepasitikėjimas politinėmis partijomis. Lyderių nepopuliarumą politologas iš dalies aiškino ir ypač žemu Seimo reitingu (R. Karbauskis ir G. Landsbergis – Seimo nariai).

Kita vertus, A. Pukšto linkęs su išlygomis vertinti naujojo LSDP lyderio G. Palucko kuklią vietą reitingų lentelėje.

„Ypatingas atvejis dėl G. Palucko, kadangi jis neseniai išrinktas (LSDP pirmininku. – ELTA) ir jis dar turi įrodyti, kad tikrai reformuoja partiją į gerąją pusę ir tai daro ryžtingai ir greitai. Šiaip G. Paluckas turėtų šansų šiame reitinge šokti į viršų, juolab kad jis nėra parlamentaras. Bet laikas parodys“, – kalbėjo A. Pukšto.

Socialdemokratų lyderį G. Palucką nepalankiai vertina 36 proc. respondentų, palankiai – 32 proc., o 32 proc. gyventojų arba neturi apie jį nuomonės, arba nėra apie jį girdėję.

Palankiausiai visuomenėje tebevertinami kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus, dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Labiausiai iš visų visuomenės veikėjų augo G. Nausėdos reitingas.

Politologas A. Pukšto teigia, kad šių trijų asmenų tvirtą pirmavimą reitinguose lemia tai, jog jie nepriklauso jokiai politinei partijai, nedalyvauja kasdieniuose politiniuose ginčuose, stengiasi į realijas žiūrėti neutraliai, tačiau, prireikus, nevengia kritiškai, bet objektyviai pasisakyti visuomenei aktualiais klausimais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.21; 06:26

2017 metų liepos 1-ąją dieną Lietuvos darbo rinką, darbuotojų ir darbdavių santykius supurtys revoliucija. Priimamas vienas liberaliausių Europoje Darbo kodeksas, kuris, kaip sako dalis ekspertų, turės įtakos dar didesnei emigracijos bangai, dar didesniam darbuotojų išnaudojimui ir savo beteisiškumo supratimui. 

Vienas iš liberaliausių kodeksų

Ginčai dėl Darbo kodekso. Slaptai.lt nuotr.

Darbo kodeksas užsakytas ir pradėtas rengti dar premjeru būnant Andriui Kubiliui, baigtas ruošti ir paskubomis buldozeriu priimtas Algirdo Butkevičiaus laikais, visos Seimo rinkimų kampanijos metu labai keiktas žaliųjų valstiečių įsigalios tik su kosmetinėmis pataisomis, bet vis dar socialiai žalingas ir neteisingas.

LVŽS laimėjus rinkimus naujojo Darbo kodekso įsigalėjimas buvo atidėtas pusmečiui, neva tikintis jį iš esmės pataisyti. Tačiau vietoje to, kad būtų atsižvelgta į socialinės politikos ekspertų pasiūlymus ir prezidentės veto išdėstytus trūkumus, buvo negarbingai sužaista Trišalės tarybos korta. Neformalus Seimo vadovas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad jei pakeitimai nebus priimti Trišalėje taryboje už juos nebus balsuojama ir Seime.

Ką tai reiškia, reiktų pateikti paprastesne kalba. Trišalę tarybą sudaro Vyriausybės, verslininkų ir profsąjungų atstovai. Kadangi darbo kodeksas labai patogus darbdaviams jie nėra suinteresuoti jokiomis jo pataisomis

Tikriausiai dažnas iš mūsų atsimena iš istorijos kurso, kad laukinio kapitalizmo gimimą lydėjo audringos, o kartais ir kruvinos demonstracijos bei protestai. Tada, būtent tose kovose gimė profsąjungos, tikrosios profsąjungos, kurių vienintelis tikslas buvo apginti darbuotojų interesus ir kurių, deja, mes Lietuvoje faktiškai niekada neturėjome ir nežinia ar kada nors turėsime.

Šiek tiek istorijos. Abiejų Tautų Respublikos laikais nei kapitalizmas, nei pramonė nebuvo dar tiek pažengę, kad atsirastų profsąjungos. Po to sekė daugiau kaip šimto metų carinės Rusijos okupacijos, kurios metu pramonė vystėsi lėtai, o valdžia drakoniškais metodais malšino bet kokią iniciatyvą iš apačios ir stengėsi užgniaužti bet kokio pasipriešinimo židinius.

Tiesa, XX amžiaus pradžioje tuometėje Rusijos imperijoje prasidėjo profsąjungų kūrimasis, bet tai buvo tik pradžia, o ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikusias profsąjungas nebūtų teisinga tapatinti su Lietuvos profsąjungomis. Tai, kaip ir tuometinės politinės partijos, buvo Rusijos imperijos dariniai, kurie neturėjo platesnio tęstinumo nepriklausomoje Lietuvoje. Trumpą, bet labai progresyvų tarpukario Lietuvos laikotarpį sparčiai vystėsi pramonė, o jai vystantis kūrėsi ir profsąjungos. Galima būtų išskirti krikščioniškąją ir socialdemokratinę kryptis, beje, pastarajai vis labiau pasiduodant  komunistų agentūros įtakai ir nerandant dialogo su valdžia 1936 metais visos profsąjungos Lietuvoje tiesiog uždraudžiamos.

Sovietmečio monstras

Tikriausiai nereikia plėtoti temos, kas buvo profsąjungos sovietmečiu, kieno interesus jos gynė ir į kokį monstrą pavirto. Užtenka tik pasakyti, kad su kova už darbuotojų teises ši milžinišką turtą valdžiusi, be galo korumpuota sistema, neturėjo nieko bendro. Priklausymas profsąjungai, kaip ir spaliukų, pionierių ar komjaunimo organizacijoms faktiškai buvo privalomas, tačiau iš jos narių buvo reikalaujama tik laiku mokėti nario mokestį, o sprendimus priimdavo komunistų partijos viršūnėlė. Galbūt būtent dėl sovietmečio laikotarpiu sugadintos profsąjungų reputacijos, Sąjūdžio laikotarpiu atgimusios pirmosios nepriklausomos Lietuvos profsąjungos nebuvo labai populiarios. Lietuvos žmonės tikėjo idealistine ateities prognoze ir nematė priežasčių burtis į jų, kaip darbuotojų, teises ginančias organizacijas.

Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vėliau dalis profsąjungų susikompromitavo neskaidriomis profsąjungų turto dalybomis, o dalis tapo politinių partijų įkaitėmis. Kaip gali ką nors naudingo išreikalauti iš valdžios darbuotojams tokia profsąjunga, kurios lyderis tuo pačiu yra įtakingas valdančiosios partijos narys, kuri gauna nemažai paramos iš didelių pramonės įmonių ir darbdavių teises atstovaujančių organizacijų. Naujasis darbo kodeksas kelia grėsmę apskritai profsąjungoms išnykti iš Lietuvos padangės, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Lietuvos profsąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas teigia, kad Darbo kodeksui pokyčių reikėjo todėl, kad nuo 2003 metų, kai buvo priimtas ankstesnis Darbo kodeksas, labai keitėsi Lietuvos ekonomika – didelės įmonės persitvarkė, atsirado daug nedidelių įmonių. Vis labiau keičiasi darbuotojų darbo vietos atstumas nuo jo gyvenamosios vietos. Kartais į darbą važiuojama šimtą ir daugiau kilometrų.

Teigiamų pokyčių nėra

Tokia kasdieninė darbuotojo logistika yra brangi ir nepatogi nei darbuotojams, nei darbdaviams, todėl kartais tikslinga nenormuoti darbo dienos po aštuonias valandas, jas atitinkamai padidinant, tačiau neišeinant iš maksimalios 40 valandų darbo savaitės rėmų. Apskritai apie teigiamus naujojo Darbo kodekso ypatumus daug rašyti neišeina, nes jų beveik nėra, o tie keletas, kuriuos galima būtų taip pavadinti, būtų visai sėkmingai susiderinę priėmus keletą pataisų senajame kodekse. Tačiau buvo pasirinktas kitas variantas ir tos kelios razinos ant torto iš jo tragiško skonio tikrai nepataisys. Vienas teigiamų pavyzdžių galėtų būti ankščiau minėta darbo sutarčių įvairovė, įteisinanti nuotolinį darbą ir panašiai, tokie dalykai realiai vyko ir senojo darbo kodekso galiojimo metu, tačiau tai nebuvo visai legalu.

Dar daugybė pagerinimų darbuotojams yra deklaratyvaus, lozunginio pobūdžio. Jie skamba labai gražiai, tačiau jau dabar aišku, kad jų niekas arba beveik niekas nesilaikys, nes jokios prievolės nėra, taip pat nėra ir pasekmių nevykdantiems šių lozungų. Dar viena grupė „teigiamų“ darbuotojams pokyčių yra Darbo kodekso nuostata, kad minimalus atlyginimas galės būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą. Vėl viskas skamba neblogai, bet kad tik skamba, o to skambesio į kišenę neįsikiši. Juk Darbo kodekse niekur nenurodyta „kiek daugiau“ nei minimali alga, reikia mokėti kvalifikuotam darbuotojui.

Kokia išeitinė pašalpa?

Šiai dienai minimali alga yra 380 eurų „ant popieriaus“, jei darbdavys mokės kvalifikuotam darbuotojui 381 eurą jis formaliai nenusižengs naujajam darbo kodeksui, tik ar didelę naudą pajus kvalifikuotas darbuotojas nuo tokio algos pakėlimo, tai dar labai didelis klausimas.

Vienas baisiausių naujojo darbo kodekso aspektų yra darbdavio teisė išmesti iš darbo darbuotoją dėl to, kad viršininkas atėjo prastokos nuotaikos ar darbuotojas nenusijuokė iš nevykusio direktoriaus pokšto. Tiesa, jis turės atleidžiamam darbuotojui išmokėti 6 mėnesių išeitinę išmoką. Skamba neblogai? O gal kalbėkime skaičiais? Minimali alga šiuo metu sudaro apie 310 eurų į rankas, tai reiškia, kad atleidžiamas darbuotojas, kuris pavyzdžiui nesijuokė iš kvailo viršininko pokšto arba išdrįso ištarti uždraustą ir pavojingą žodį „profsąjunga“ gaus 1860 eurų ir galės eiti ravėti šieno. Tai atveria galimybes darbuotoją atleisti, pavyzdžiui, už jo politines ar religines pažiūras, nors tai draudžia kiti įstatymai, tačiau puikiai žinome, kad įrodinėti tokius dalykus tenka teismuose ir tik retais atvejais pasiseka pasiekti palankaus teismo sprendimo.

Panaikinama galimybė streikuoti

Faktiškai panaikinama darbuotojų visuotinio streiko galimybė. Atsiranda XIX amžiuje plačiai darbdavių praktikuota priemonė prieš streikuojančius darbuotojus – lokautas. Jei darbuotojai streikuoja daugiau kaip savaitę, visiškai nesvarbu, kad streikas teisėtas, darbdavys gali į jų vietą priimti kitus darbuotojus ir sėkmingai bei pelningai tęsti veiklą, palikdamas streikuojančius darbuotojus be pajamų, be šanso ko nors išsireikalauti ir be darbo. Kitaip tariant darbuotojų streikas, kraštutinė, bet civilizuotose šalyse vis dar efektyviausia kovos už savo teises ir interesus priemonė  visai praranda savo prasmę ir tampa ne tik nepaveikia, bet labai pavojinga patiems darbuotojams.

Gyvenimas per brangus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sutrumpintos kasmetinės atostogos ir panaikintas vienos valandos darbo sutrumpinimas prieššventinę dieną. Kad ir kiek liberaliojo Darbo kodekso šalininkai aiškintų, kad atostogų skaičiavimas darbuotojams nepasikeitė – jie nepasako tiesos. Iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo pagrindinė darbuotojų dalis turėjo 28 kalendorines atostogų dienas per metus iš kurių 14 buvo privaloma panaudoti nenutrūkstamai, o visas kitas kaip nori, kad ir po vieną dieną, iš to išplaukia, kad 10 +14 lygu 24, tiek darbuotojai turėdavo darbo dienų atostogų, o dabar turės 20, vadinasi 4 dienos iš darbuotojo yra ciniškai atimamos.

To dar negana, panaikinamas darbo viena valanda sutrumpinimas prieššventinę dieną. Tokių valandų per metus susidarydavo nuo 6 iki 8, vadinasi tai dar viena atostogų diena. Mieli, Lietuvos dirbantieji, valdžia ką tik iš mūsų visų nušvilpė 5 atostogų dienas, tačiau gatvės tuščios, protestuotojų nesimato, parašų irgi niekas nerenka. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad dalis jau kraunasi lagaminus emigracijai, o kita dalis niekada nedirbo ir jiems neįdomios atostogos, nes jiems atostogos yra nuolatinės, o dar kiti visuomenės nariai dirba, kad uždirbtų šių veikėjų pašalpoms.

Ignoruojamos motinų teisės

Panaikinama kūdikius maitinančių motinų teisė į papildomą pertrauką pamaitinti kūdikį darbo laiko metu. Galime priminti, kad iki šiol galiojusio Darbo kodekso 278 straipsnio 8 dalis skelbė: „krūtimi maitinančiai moteriai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.“

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šios nuostatos naujajame Darbo kodekse paprasčiausiai nebelieka. Tokiu atveju iškyla labai rimtas ir pagrįstas klausimas – ar darbo rinkoje nepageidaujamos maitinančios moterys, ar jos vaikus turi maitinti nenutraukiant darbo proceso, prie bendradarbių ir klientų, gal jos turi imti pertraukas savo sąskaitą, kurias vėliau atidirbtų viršvalandžiais, o gal tiesiog tos pertraukos bus suteikiamos kaip neapmokamos ir tiesiog jos gaus mažesnį atlyginimą? Klausimų daugiau nei atsakymų, bet visoms europinėms institucijoms ir žmogaus teisių gynėjams garsiai šaukiant, kad reikia kovoti už moterų teises ir vienodus atlyginimus su vyrais, šis Darbo kodekso pokytis tikrai panašus į diskriminacinį.

Vadinamosios geltonos profsąjungos

Naikinama teisinė apsauga profsąjungų renkamų organų nariams. Grįžkime prie profsąjungų perspektyvų Lietuvoje. Puikiai suprantame, kad didžioji dalis darbdavių ir administracijos vadovų būtų labai patenkinti, kad jų įmonėje ar įstaigoje visai nebūtų profsąjungos, arba ji būtų vadinama „geltonoji“, tada nebus triukšmo, nereikės derėtis, galima būti visiškai laisvam savo sprendimuose. „Geltonąja“ profsąjunga vadinama tokia profsąjunga, kuri sudaryta darbdavio arba administracijos iniciatyva ir nuolankiai vykdo jų valią nekovodama už darbuotojų teises ir interesus. Jei nepavyksta sukurti „geltonosios“ profsąjungos, darbdavys dažnai imasi visokių trukdžių įsikurti tikrajai profsąjungai „iš apačios“.

Trukdžiai gali būti patys įvairiausi – nuo darbuotojų bauginimo ir gąsdinimo, grasinimų išmesti iš darbo iki aktyvistų grupės skaldymo daliai pakeliant atlyginimus ar pareigas už pasitraukimą iš profsąjungos iniciatorių. Tas gąsdinimas ir skaldymo veiksmai tęsiasi ir įsikūrus profsąjungai, kai svarstomos kolektyvinės sutarties nuostatos ir kiti svarbūs darbuotojams klausimai. Kad būtų galima apsaugoti darbuotojus nuo tokio valdžios spaudimo ankstesniajame darbo kodekse buvo nustatyta, kad profsąjungos renkamo valdymo organo narių negalima šalinti iš darbo be profsąjungos pritarimo.

Ateina liūdnos dienos

Naujajame Darbo kodekse šis imunitetas paliktas tik profesinės sąjungos vadovui. Vadinasi, nesąžiningas darbdavys ar administracijos vadovas galės daryti spaudimą visai profsąjungai išskyrus vieną pirmininką, kuris be savo komandos, be aktyvo negalės nieko nuveikti ar iškovoti, nes, kaips sakoma, vienas lauke ne karys.

Galima drąsiai konstatuoti, kad ir taip sunkiai besivystančioms Lietuvos profsąjungoms ateina liūdnos ir sunkios dienos, jų įtaka ir plėtra bus labai apribota ir darbuotojų teises joms apginti bus sunku, o kartais taps ir visiškai neįmanoma. Tačiau gal pagerės darbdavių požiūris, gal jie supras, kad socialiai saugiai besijaučiantis ir orų atlyginimą gaudamas darbuotojas bus lojalesnis, iniciatyvesnis ir daug kartų naudingesnis įmonei ar įstaigai, nei tas, kuris nesijaučia vertinamas, gyvena skurde ir didžiąją dalį darbo galvoja, kaip prisidurti prie atlyginimo, kad netektų jam ir šeimai badauti.

Dar XX amžiaus pradžioje šią tiesą suprato vienas iš automobilių gamybos pradininkų Henris Fordas, ar tai supras Lietuvos darbdaviai – tikėkimės, kad taip. Pagyvensim – pamatysim, kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta, pripras lietuviai ir prie XIX amžiumi atsiduodančio, bet naujojo, Darbo kodekso.

2017.06.30; 20:41

Lietuvos vyriausybės rūmai

Ryškų Premjero Sauliaus Skvernelio reitingo kritimą galima aiškinti nekoordinuota Vyriausybės komunikacija ir neretai konkretumo stokojančiais veiksmų planais, įsitikinęs politologas Algis Krupavičius, neatmetantis galimybės, kad Ministro Pirmininko ir jo vadovaujamo Kabineto reitingai gali smukti toliau. 

Štai ir atėjo krizė

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gegužės 25-birželio 7 dienomis atlikta apklausa rodo, kad, palyginti su balandžio mėnesiu, S. Skvernelį palankiai vertinančių gyventojų sumažėjo 16 procentinių punktų. Kita vertus, Premjeras išlieka vienu didžiausią palaikymą ir pasitikėjimą turinčių politikų šalyje.

Prof. A. Krupavičius sako, kad S. Skverneliui, kaip Vyriausybės vadovui, tenka atsakomybė dėl Ministrų Kabineto veiklos, o šiai stinga aiškumo.

„Vyriausybės pozicijos yra gerokai susvyravusios dėl jos veiklos stiliaus, kurį galima apibūdinti kaip „vežimas prieš arklį“, t. y. paskelbtas ilgas reformų sąrašas, tačiau beveik kiekvienu atveju neaišku, kam reforma reikalinga ir kaip ji bus įgyvendinta. Reformų planai nesuderinti nei su interesų grupėmis, nei pačiai Vyriausybei kartais neaišku, kodėl reikia elgtis taip, o ne kitaip“, – apklausos rezultatus įvertino Vytauto Didžiojo universiteto profesorius A. Krupavičius.

Politologo manymu, didelę įtaką S. Skvernelio ir Vyriausybės vertinimui padarė aukštojo mokslo reforma, taip pat ir kitos pastarojo meto aktualijos: pastangos riboti alkoholio vartojimą, PVM lengvatos šildymui atsisakymas, naujasis Darbo kodeksas.

„Ko gero, klasikų klasika reformų sąraše yra aukštojo mokslo pertvarka, joje nuo pat pradžių pasiūlytas projektas, kuris buvo nepriimtinas didelei daliai akademinės bendruomenės. Po to buvo bandymas surasti kompromisų, bet ne iš karto. Nelabai sėkminga buvo antialkoholinės politikos komunikacija, nors didelei daliai priemonių visuomenės dauguma pritarė“, – kalbėjo ekspertas.

Prof. A. Krupavičius artimiausioje perspektyvoje nemato galimybės augti Premjero ar Vyriausybės reitingams.

„Klausimas, kiek jie dar gali kristi. Ir apskritai, šiuos reitingus reikia matyti laiko perspektyvoje: jeigu lygintume dabartinės Vyriausybės ir Premjero reitingus su Andriaus Kubiliaus ir jo Vyriausybės, tai S. Skvernelio ir jo Ministrų Kabineto įvertinimai daugiau nei dukart geresni, lyginant tą patį laikotarpį – pusmetį nuo kadencijos pradžios“, – atkreipė dėmesį politologas. 

Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kita vertus, ekspertas priminė, kad, palyginus S. Skvernelio ir dabartinės Vyriausybės reitingus su jo pirmtako Algirdo Butkevičiaus ir šio politiko vadovaujamo Ministrų Kabineto vertinimais, matomas kitas rezultatas – A. Butkevičiui palaikymas buvęs didesnis.

Gegužės apklausoje daugelis politikų sulaukė prastesnio įvertinimo. Pasak eksperto, šiuo atveju galima daryti ir prielaidą apie sezoniškumo įtaką piliečių vertinimams.

„Reikia detaliau analizuoti. Iš tikrųjų baigiasi politinis sezonas, artėja atostogos, ir paprastas Lietuvos pilietis rūpinasi šiek tiek kitais reikalais, negu tai, kas svarstoma parlamente, Vyriausybėje, apskritai tuo, kas vyrauja politikos diskurse. Dėmesio politikai svyravimai laike tikrai egzistuoja“, – kalbėjo politologas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.30; 06:28

Respublikos prezidento (-ės) metiniai pranešimai Seime visada tampa vienu svarbesnių Lietuvos politinio gyvenimo savaitės įvykiu. Nors pirmojo asmens valstybėje kalba paprastai apibendrina visus praėjusius metus ir nubrėžia gaires ilgesnei ateičiai, tačiau į metų įvykį nei karto nepretendavo. Praėjus savaitei, kitai, prezidento įvardintus akcentus užgožia nauji įvykiai: vieniems – tai žiauresnė žmogžudystė, kitiems – kontraversiško įstatymo svarstymas, tretiems  – Lietuvos elito žvaigždelės krūtų dydžio pokytis, ketvirtiems – socialinės tikrovės kasdieninė apatija, kur nėra vietos nei prezidentei, nei krūtims, nei, galiausiai, Lietuvai.

Bene svarbiausia prezidentinių kalbų reikšmė yra ta, kad jos atskleidžia vienos valstybės valdymo institucijos santykį su kitomis valdžiomis ir iš dalies parodo pačios prezidento institucijos veiklos kokybę, vertybes ir gebėjimus.

Ataskaita, įvertinimas ar pamokslas?

Prezidento Algirdo Brazausko laikais pasitaikydavo, kad ataskaitą sudarydavo nuveiktų darbų rinkinys. Tačiau formalus tonas, kiekvienos srities patarėjų surašytos prezidentinės kalbos dalys, nors ir pirmojo valstybėje asmens autorizuotos, dažniau keldavo nuobodulį nei skatino ieškoti gilesnių prasmių ir reikšmių. Nors prasmių „ataskaitinėje kalboje“ tikrai būtų, jei prezidentai aiškiai įvardintų, už ką jie atsako ir ką padarė gerai ar blogai būtent toje srityje, kur jų žodis lemiamas. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi ir buvusieji, ir esamieji prezidentai, kiekvienas dėl savų priežasčių, nusprendė vengti savo kalbose savo pačių atskaitomybės, belieka su tokia jų valia susitaikyti ir šį prezidentinių kalbų vertės matą, jei ne pamiršti, tai atidėti.

Kitas prezidento metinio pranešimo vertės matmuo – kitų valdžios institucijų veiklos vertinimas. Iš karto reikėtų pažymėti, kad būtų žymiai prasmingiau, jei prezidentinės kalbos labiau orientuotųsi ne į abstraktų, o į konkretų Seimo ir Vyriausybės darbo įvertinimą. Iš dalies, tokių pažymių buvo bei yra esamos bei buvusių prezidentų metiniuose pranešimuose, tačiau, kai tai nėra taisyklė, nėra įvardinta ir nėra tradicijos, kalbos turinys visiškai priklauso nuo paties prezidento nuostatos esamo Seimo ir Vyriausybės atžvilgiu ir jų veiklos laisvo interpretavimo, vertinimo kriterijai irgi išsisklaido. Valdžios institucijų darbas, žinoma, kasdien vertinamas žiniasklaidos, tačiau prezidentinis įvertinimas, įvykstantys kartą metuose, suteiktų kitokį svorį ir išties galėtų tapti atskaitos tašku visiems metams, o ne „savaitės įvykiu“.

Ir šalies piliečiams, ir visoms su valstybe susijusioms institucijoms būtų gera proga stabtelti ir atidžiau pažvelgti, ką gi valdžia nuveikė, veikia ir veiks. Dabar, kai „vertinimai“ vyksta kas keturis metus, o per tą „vertinimo periodą“ – rinkimus, realių darbų reikšmes keičia milžiniškas politinės reklamos kuriamos „realybės“ srautas – valstybės valdytojų statisfakcijos su tikrove taip ir neįvyksta. Kartą per metus surengiama ne parodomoji generalinė revizija, tiksliai įvardinta, suvokta, o jei būtų politinės valios, net apibrėžta įstatymu, būtų labai vertingas ir konstruktyvus politinio šalies vyksmo vardiklis.

Ką pasakė Mozė?

Dabar gi prezidentų kalbas ir metinius pranešimus tenka priskirti trečiajai vertės kategorijai – „kalno pamokslams“, jie laukiami ir girdimi, bet jų prasmę atspėti ne visada pasiseka, net fariziejams, profesionaliems politologinių raštų aiškintojams. Prezidentės šiais metais (kaip ir ankstesniais) perskaityta kalba Seime – tekstas, kuris gražiai įsikomponuotų spaudos leidinio apžvalgų skiltyje tarp kitų gilesnių ar paviršutiniškų įžvalgų. Suprantama, žinant, kokios prezidentūros žmoniškųjų resursų pajėgos prie šio kūrinio padirbėjo, verstų skaitytoją į tokią „apžvalgą“ žvilgtelti atidžiau ir ne tik per grožinės kalbos valdymo sugebėjimų prizmę. Iš prezidentinės kalbos tikimasi daugiau nei ją išklausius suformuluotos išvados, kad prezidentė būtų nebloga politikos apžvalgininkė. Tikimasi ne tik pasvarstymų, pagrūmojimų, pagraudenimų ar apgailestavimų. Niekas kitas labiau nei šalies prezidentė neturi tiek galios ir resursų, tiksliai sudėlioti ir geopolitinius, ir politinius, ir pilietinius valstybės valdymo ir esamos būklės valstybėje akcentus. Galbūt ir tokioje kalboje atsirastų vietos prezidentės nuotaikoms, trumpalaikiams ar ilgalaikiams jausmams, bet faktų ir argumentų taip pat reikėtų. O fariziejams paspėlioti skirtas „kalno pamokslas“ – ką turėjo prezidentė galvoje taip ar kitaip sakydama – nėra tai, kam ši institucija valstybėje reikalinga ir ne tai, ką ji realiai gali.

Penkis kartus per kadenciją

Net ir įvertinant prezidentinių galių ribas Lietuvoje, didesnius nei prezidentas gali išpildyti lūkesčius šios institucijos atžvilgiu, piliečiai nuviliami ir išklausę pranašo eina pas fariziejus klausti – tai kokią gi žinią Dievas šįkart jiems norėjo perduoti?

Saikinga visuomenės reakcija į prezidentės kalbą nulemta ir įtvirtinta Konstitucijos. Lietuvos prezidento galios artimesnės Anglijos karalienės, nei Prancūzijos ar JAV ir nemažos dalies kt. demokratinių valstybių prezidentinėms galioms, tad ką prezidentė bepasakytų – tai viešosios nuomonės balsas, labai retai susijęs su veiksmais. Vis dėlto – tai 1 iš 5 momentų per Lietuvos prezidento kadenciją, kai valstybės vadovo balsas turėtų ir galėtų būti tautos išgirstas.

Pranešimo kontekstas

Suprantama, kad šiuo metu ne pats geriausias laikas svarstyti, ką prezidentas gali, o ko negali, tačiau, pranašės žodžiais tariant: „Nėra kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.“

Ne pats geriausias laikas todėl, kad  Valstiečių žaliųjų sąjunga pasivadinęs politinis darinys Seime turi pakankamą daugumą patiems įvairiausiems, pačių sumanytiems sprendimams priimti, pernelyg nekreipiant dėmesio į tai, ką pasakė ar ko nepasakė šalies vadovė. Nors prezidentė ir neigiamai atsiliepė apie koalicijas, kurių, anot jos, – „chroniškas trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo bei lemia pertvarkų strigimą ir stabdo sprendimų priėmimą“, – tačiau jų buvimas suteikdavo daigiau užkulisinių galimybių prezidento institucijai įtakoti politinius, o neretai ir valstybės valdymo sprendimus. Dabar taip nėra ir prezidentūra išties tampa labiau ekspertine institucija, turinčia galimybių tik vertinti Seimo ir vyriausybės veiklą bei apie ją garsiai pasisakyti, nei ją formuoti.

Matydama naująją klausytojų auditoriją Seime, prezidentė turėjo pripažinti dar pirmosios kadencijos pradžioje savo suformuluotos „kovos su oligarchais“ nesėkmę. Galima samprotauti, kad Viktoras Uspaskichas buvo blogasis oligarchas, o Ramūnas Karbauskis – gerasis, tačiau nepaneigsi, kad ir vienas, ir kitas atitinka visus klasikinio oligarcho požymius. Pirmasis buvo tik koalicijai priklausiusios partijos vadovas, antrasis – rinkimus laimėjusios politinės jėgos, turinčios galių be kitų politinių jėgų pagalbos priimti norimus sprendimus, lyderis.

Valstybės piliečiai tarė savo žodį rinkimuose – tylėdami, neidami į rinkimus, bet atėjusioji aktyvioji dalis nusprendė „už“ ir šią realybę tenka ne tik pripažinti, bet ir gerbti, net ir prezidentei. „Gerojo“ oligarcho vaidmuo ir supratimas apie valstybės valdymą daug vilčių suteikia – tai, kad jis nusprendžia, jog agronomo išsilavinimas yra kaip tik tai, ko reikia vadovauti Kultūros komitetui Seime, t. y., bene svarbiausiai krašto kultūrinį identitetą formuojančiai institucijai, pasako viską, apie intelektualinio potencialo vertinimą dabartinės valdančiosios daugumos darinyje. Tai ne asmeninė R. Karbauskio problema, ji gilesnė, juk sprendimui pritarė dauguma Seimo narių. Gal ir neatsitiktinai apie kultūros reikalus prezidentės pranešime bemaž neužsiminama, tik atkreipiamas dėmesys, kad „vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesne užduotimi nei visa šimtmečio kultūrinė programa“.

Kas tie debilai?

Intelektualinio potencialo vertės ignoravimas naujojoje valdančiųjų politikų terpėje ne be reikalo tapo prezidentinės kalbos svarbiausiu visuomenėje pastebėtu leitmotyvu: „Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“, – tarė šalies vadovė. Į šią prezidentės paleistą banalią frazę sureaguota audringai, tačiau ne pačiame Seime, o už jo ribų. Savaime aišku, kad protas nepakenktų ne tik vykdant reformas, bet ir visur gyvenime, tačiau nuosekliai pažiūrėjus, ką prezidentė pasako po to, optimizmas, kuriuo persmelkta visa prezidentės kalba, blėsta. Nes po to prezidentė aptaria švietimo reformą prilygindama ją nekilnojamojo turto dalyboms, o jeigu kalbant tiesmukai – tai išdeda tą reformą į šuns dienas. O tai reikštų, kad intelekto pirmiausia stokojama pagrindinėje „protų valdymo“ institucijoje. Stebuklų nebūna – proto po prezidentės kalbos ten nei sumažės, nei nepadaugės, tad prezidentės nuogąstavimai, kad 4 metus švietimo reikalus formuos ribotų intelektualinių gebėjimų veikėjai, išties kelia nerimą. Juolab, anot prezidentės, dėl švietimo sistemoje netobulumo kyla vos ne visos šalies blogybės: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis“, – teigiama prezidentės pranešime.

Tai koks tavo IQ, premjere?

Ar „proto stokojimas“ taikytinas tik švietimo reformų vykdytojams? Ko gero – ne tik jiems. Tačiau yra negeras įtarimas, kad šiam prezidentės teiginiui pritarė, net ne 99, bet visas 100 proc. Seimo ir vyriausybės narių, tarp jų ir švietimo sistemos „valdovė“. Dauguma jų, ko gero, pamanė: „ot, teisingai prezidentė pasakė“. Sukta profesinė šypsena premjero veide aiškiai rodė, kad apie save jis nepagalvojo, galbūt mąstė apie Seimo kultūros komiteto pirmininką, kuris po migloto skandalo, susijusio su viena iki tol mažai kam girdėta panevėžiete, vis dar išlieka „liūdnojo veido riteriu“, vargu bau ar galvojančiu net apie savo paskirtąjį premjerą. Pati švietimo valdovė, ko gero, įsivaizdavo kvaištelėjusį švietimo valdovą Seimo struktūroje, o pastarasis – dūsavo svarstydamas, kokius smegenų veiklą stimuliuojančius vaistus vartoja sveikatos reikalų žinovė Seime ir t.t. Kiek buvo tokių, kurie išgirdę šį pesimistinį prezidentės atodūsį, sunerimo: „Apie mane tai! Pastebėjo! Ką dabar daryti?“

Išrinkote – dabar kaltinkite save, o nebe mus

Prezidentė taikliai įvardino atsakomybės kratymosi tendencijas, kurias labai taikliai atspindi kad ir tas pats pavyzdys, kai laimėjusio politinio darinio vadovas neprisiima atsakomybės vadovauti bent vienam iš dviejų svarbiausių valstybėje postų. Tai, kad apsiima vadovauti kultūrai, juk nereiškia, kad adekvačiai suvokia savo gebėjimus. Atsakomybės kratymasis dabartinės Seimo daugumos struktūroje yra simptomiškas, nes prasideda nuo valdymo piramidės viršūnės. Nenuostabu, kad ir Darbo kodekso priėmimo atsakomybę politikai bandė įsiūlyti Trišalei tarybai, kuri, jei kalbant ne iš verslininkų ar valstybininkų, o iš dirbančiųjų atskaitos taško žvelgiant, apgynė tik profsąjungų vadovų teises, suteikė jiems daugiau saugumo garantijų atstovauti darbuotojų interesus, bet pačių darbuotojų, kaip socialinės grupės padėtis po kodekso priėmimo nepagerėjo. Prezidentės panešime šis kodekso pakeitimo aspektas irgi nutylėtas, apsiribota apgailestavimu, kad nukentėjo visi – „ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.“

Nerimas, džiaugsmas ir susirūpinimas dar ne vertybė

Gana eklektiškas, apžvalginiu stiliumi parašytas politinę tikrovę vertinantis prezidentinio pranešimo tekstas sunkokai pasiduoda sisteminei analizei, pačios prezidentūros institucijos vertybių, darbo kokybės ir gebėjimų įvertimui.

Prezidentė savo kalboje skyrė dėmesio tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmei artėjančių jubiliejinių metų kontekste, priminė lūkesčius, kuriuos piliečiai siejo su naujai išrinktu Seimu, išreiškė nerimą dėl reformų neapibrėžtumo, atkreipė dėmesį į „buldozerinės psiaudodemokratijos“ įsigalėjimo pavojų priimant politinės atsakomybės reikalaujančius sprendimus. Šalies vadovė pasidžiaugė grįžtančiu pasitikėjimu teismais, kuris, anot jos, įvyko dėl iki galo atliktos reformos. Nors prezidentė ir teigiamai įvertino sveikatos reikalų valdytojų pastangas priimant sprendimus, susijusius su alkoholio prieinamumo ribojimu, tačiau išreiškė nuogąstavimą, ar jiems pakaks politinio stuburo įveikti įsigalėjusią korupciją vaistų rinkoje.

Prezidentė atkreipė dėmesį į neapibrėžtus valdančiųjų ketinimus keisti mokesčių sistemą. Anot jos, – „mokesčių perstumdymas, socialinio teisingumo nepridės“. Dabartines Seimo ir vyriausybės iniciatyvas šalies vadovė įvardino, kaip neparuoštų reformų manijos laiką, kur reikalingi pokyčiai gali virsti tik jų parodija. Tenka pritarti prezidentės nuomonei, kad stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos, tačiau, kaip bus investuota „į partijų kokybę ir partinius žmones“, išlieka vienu mįslingiausiu prezidentės lūkesčiu.

Pasidžiaugė ir pagąsdino

Pranešime prezidentė pasidžiaugė politiniu susitarimu sprendžiant šalies gynybos klausimus, istoriniu palaikymu, kurio mūsų šalis sulaukia iš NATO, glaustai įvardino tarptautines grėsmes valstybei: Kaliningrado srities militarizaciją, agresyvaus puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusią Astravo atominę jėgainę Baltarusijoje. Šalies vadovė taip pat pasidžiaugė tuo, kad Lietuvoje sėkmingai atremiamos kibernetinio saugumo grėsmės. Apskritai, užsienio politikai prezidentės pranešime skirta mažoka vietos, akcentuota pačios Lietuvos atsakomybė ir pasitikėjimas Europos Sąjungos partneryste. Šalies ateitį prezidentė sieja su modernių technologijų įsisavinimu ir panaudojimu, inovacijų plėtra ir inovatyvių sprendimų kūrimu šalyje. Tuo pat metu šalies vadovė pakvietė inventorizuoti valstybės investicijų programą, kadangi europinės lėšos ateityje išseks, tad laikas, kai inovacijoms diegti galėjome skirti milžiniškas lėšas, tampa praeitimi.

Kur plauks reformų ledlaužis?

Kontraversiškai vertintina prezidentės pranešime nuskambėjusi viena iš apibendrinančių frazių: „Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.“ Lyg ir teisingas būtų palinkėjimas, tačiau, kai pirmiau pranešime užsimenama apie neparuoštas ir parodijomis virstančias reformas, yra rimtų abejonių, ar tiesiogiai suprastas ir įgyvendintas prezidentės palinkėjimas duos tų vaisių, apie kuriuos kalbama. Jei ledlaužio kryptis ledynuose išliks neapibrėžta, tikslas – nežinomas, o reikalingumas – nepagrįstas, kur tąsyk, tas ledlaužis turėtų nuplaukti, o tiksliau – nuskęsti?

27 metai reformų

Reikia pripažinti, kad mūsų 27 nepriklausomybės metai toli pralenkė tarpukario Lietuvos 22 metų laikotarpį reformų skaičiumi. 27 metai reformų! Tačiau Lietuva per tą laiką nebe tariamai, o išies ištuštėjo. Išgirskite prezidente! Reformos jau senai nebėra vertybė juos patiriantiems. Žemės ūkio reforma (kuri tebevyksta iki šiol) lėmė, kad kaimuose nebeliko gyventojų, nes jie nebeturi pajamų. Tie, kurie turėjo energijos, iš reformuotų kaimų išsibėgiojo. Reformos švietimo sistemoje lėmė, kad mūsų šalies intelektualinio potencialo ateitis, jaunimas, kaip judėjo, taip ir juda viena kryptimi, įgyja šiokį ar tokį išsilavinimą Lietuvoje ir kelia sparnus kuo toliau nuo tėvynės, jau nekalbant apie tuos, kurie išsilavinimą įgyja užsienyje. Sveikatos reforma lėmė, kad, anot velionio Roko Žilinsko, šalyje, kur gydymas turėtų būti nemokamas, motina renkasi kilpą ant kaklo, nes negali grąžinti greitojo kredito, kurį paėmė sūnaus gydymui. Ekonomikos reformos lėmė ne tik sparčiai augantį BVP, bet ir didžiausią pajamų nelygybę Europos Sąjungoje. Negalima teigti, kad dėl socialinės padėties, susiformavusios valstybėje, Dalia Grybauskaitė niekuo dėta. Šiaip ar taip, stojimo į ES laikotarpiu, kai ir buvo klojami pamatai Lietuvos ekonomikos bei socialinės sanklodos ateičiai, ji vadovavo finansų ministerijai.

Renkuosi Europą – lygu – emigruoju

Tradiciškai „tenka konstatuoti“, kad prezidentės metiniame pranešime bemaž nutylėtos skaidžiausias nudienos problemos. Tik jų įvardinimas ir optimistiniai projektai neįtikina: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo“, – pranešime teigia prezidentė. Tačiau ar čia ir nebus silpniausia šių metų prezidentinio pranešimo vieta, o tuo pačiu ir sprendimų, prioritetų suvokimo ir įvardinimo adekvatumas. Optimizmas turi būti pagrįstas, o optimistinio projekto vaidmuo nors ir gražus, bet jo veiksmingumas realiems pokyčiams labai abejotinas. Galbūt daugiau vertės suteiktų ne vienkartinio projekto ir netgi metų veiklos ir metų perspektyvos rutininis įvertinimas, bet aiškus įvardinimas, kad 27 metus ginėm tautiečius iš Tėvynės ir ką dabar turime padaryti, kad per 27 ateinančius metus jie sugrįžtų atgal.

Kai terminas toks tolimas – pirma mintis būtų, kad galima nieko nedaryti. Tačiau įvardinus, ką galime padaryti šiais metais ir ko šiais metais nedaryti – tai būtų pirmas realesnis žingsnis emigracijos stabdymo kryptimi. Tuo tarpu prezidentės klausytojų Seime ir Vyriausybėje projektuose emigracijos problema stumiama gilyn į antrą ar trečią planą ar netgi priešingai – tai, kad po įgyvendintų reformų šiek tiek išaugs emigracijos mastas, laikoma savaime suprantamu, t.y. normaliu reiškiniu.

Socialinė atskirtis – yra ji ar ne?

Prezidentiniame pranešime iš esmės apeinama ir socialinės atskirties tema. Tik pripažįstama, kad apie ją jau kalbama, o pati socialinė tematika išskyrus kelias užuominas skirtingose pranešimo vietose, susiaurinama iki smurto prieš vaikus problemos sprendimą. Tai, kad socialinio teisingumo Lietuvoje lieka vis mažiau ir į socialiai remtinų grupę Europos Sąjungos masteliais patenka bemaž visas Lietuvos vidurinysis visuomenės sluoksnis, prezidentės patarėjams pranešimo turinyje derėjo surasti vietos, nors tai ir disonuotų su optimistinėmis gaidomis, skambančiomis šiame vaizdingame ir įvairiapusiškame prezidentės metų „dekrete“. Vargu ar pakanka tik nusistebėjimo PVM mokesčio lengvatos panaikinimo beprasmiškumu, juk prezidentę rinko būtent tas „vidurinysis“, o ne oligarchinis Lietuvos visuomenės sluoksnis.

Post scriptum – reakcija

Koks gi rezultatas? Premjeras, matyt, metiniu prezidentės pranešimu liko patenkintas. Jis esą įgyvendina rinkimų programą. Skausmų formuojantis naujoms raukšlėms vyriausybės vadavo smegenyse, ko gero, nekyla. Apie tai, kad pažaliavusių stambiųjų ūkininkų „rinkiminės programos“ įgyvendinimu labiausiai apsidžiaugs tik tą programą parašęs studentas, niekam tokia mintis į galvą neateina – „riekia vykdyti rinkiminius pažadus“. R. Karbauskis lakoniškai pareiškia, kad jo ir prezidentės nuomonės sutampa. O tai iš esmės reiškia, kad „šunys palojo, o karavanas nuėjo“.

Koks gi galėtų būti šio prezidentės metinio pranešimo reziumė? Nesmagus tekstas. Daugiau ar mažiau formalios optimistinės gaidos ir nedrąsūs pagrasinimai, neatsveria prasmingo turinio ir realaus problemų įvardinimo stokos. Jei jos užuominomis ir paliečiamos, vis vien beviltiška būtų ieškoti problemų sprendimo receptų, kai realūs problemos dėmenys tik nujaučiami. Galbūt iš inercijos kartojamas žodis „reformos!“ nieko nebereiškia, nebent gąsdina, bet nesutelkia. Tokia jau žmonių prigimtis, kad išgirdus apie sektoriaus, kuriame jie darbuojasi reformavimą, veikla sukaustoma baimės, o ne optimizmo ir entuziazmo proveržio, nes pirma mintis būna – krautis lagaminus. Mintis visiškai pagrįsta, nes veiklų „optimizavimas“, dažniausiai vykdomas sektoriaus dirbančiųjų sąskaita, nes naujo „sektoriaus“, į kurį jie po „optimizavimo“ pereitų, neatsiranda. Optimistiniu požiūriu šios problemos neišspręsi. Jei kažkur sumažėja, kažkur turi padaugėti. Tačiau, kai mažėja visur, daugėja, tačiau ne Lietuvoje.

Nors prezidentės kalboje pagirti visi, kurie nusipelnė, tačiau prasmės, ko gero, daugiau pirmąją birželio savaitę anapilin iškeliavusio parlamentaro, žurnalisto R. Žilinsko paskutiniuose straipsniuose. Šeimos tragedijos Zarasuose įvardinimas prezidentės kalboje gal ir disonuotų su valstybės vadovės pareigomis, tačiau reikštų, kad ji išties Lietuvą pažįsta ne pro limuzino langą. Dabar – tai tik dar viena iškilmingai pasakyta, iškilmingai išklausyta ir pamiršta kalba.

Anoniminis – politinis alkoholizmas

Netiesa, kad žodis nieko nereiškia ir nieko nelemia. Ne tik prezidentės, bet ir apskritai mūsų politinės kultūros bruožas – perdėtas korektiškumas. Bene visos panašios kalbos, pranešimai yra anoniminiai – pateikiami tam tikra „paukščių kalba“. Bent jau ten, kur kalbama apie konkrečius sektorius vietoj nutylėjimo surašius konkrečius vardus ir pavardes, prezidentinio pranešimo kalba prabiltų ne tik gražiomis metaforomis, bet ir atsakomybės prisiėmimo ir padalinimo svoriu. Už švietimo sistemos reformą atsakinga Jurgita Petrauskienė, sveikatos – Aurelijus Veryga, urėdijų reformą įgyvendina Kęstutis Navickas ir t.t. Spėlioti, kurio koncerno („Vikondos“ ar „Agrokoncerno“) vadovas – politikas paminėtas prezidentės pranešime – įdomus, bet beprasmis užsiėmimas. Galų gale ir naujųjų groteskinių reformų koordinatoriai taip pat turi pareigas, vardus ir pavardes: Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis, kuris iš jų atsakingesnis, nes jei abu, reiškia nei vienas. Kuriam iš jų nepakenktų, ne tik drąsa ir ryžtas, bet ir intelektas? Ar abiems?

Taip suformulavus klausimą ir prezidentės pranešimo tekstą „autorizavus“ pavardėmis, būtų bylojama žmonių, o ne paukščių kalba. Sovietiniais laikais išsiugdyta savikontrolė ir įvaldytas nutylėjimo menas dabartinėms politikų kalboms naujos vertės nesuteikia. Jei bijoma įvardinti – tai reikėtų klausti, ko bijoma? Ekskomisaro rūstybės, reformuotų ir „žmonių pasitikėjimą pelniusių“ teismų, kuriuose teks gintis nuo ieškinių už orumo įžeidimą? Jeigu pavardėmis ir argumentais neišdrįsta prabilti prezidentė, tada kas turi ir gali išdrįsti? Ar prezidentės įvardinta jau trečią kadenciją Seime marinama informacijos teikėjo apsaugos įstatymo idėja yra aktuali ir pačiai prezidentei? Jei ši apsauga galiotų, matyt, prezidentės pranešimas būtų autorizuotas pavardėmis, tačiau perskaitytas už uždarų durų. Tik tada, kokiu būdu apie šiuose prezidentės turimus duomenis sužinotų tauta. Jei šiuo metu viešai, argumentuotai, įvardinant faktus ir atsakingus asmenis privengia kalbėti net prezidentė, tada kas gali būti toks drąsus? Tad prezidentės pranešimą galima apibendrinti perfrazuojant jos pačios žodžius – jėgos yra, proto užtenka, bet drąsos – ne.

Baigiamieji optimistiniai ir pesimistiniai akcentai

Prezidentė vieną pavardę metiniame pranešime visgi pamini – profesoriaus Liudo Mažylio. Anot šalies vadovės, jo „atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.“ Ar profesoriaus pavyzdžiu paseks ir ji pati – atviras klausimas.

Iš tiesų, dabartinė situacija, kai visi šunys kariami ant politikos naujokų, kurie ir patys vargu ar norėjo bei tikėjosi prisiimti atsakomybę už šalies ateitį, kuri po Seimo rinkimų netikėtai nukrito į jų rankas, nėra visiškai teisinga. Žinoma, tenka apgailestauti, kad tie politikos naujokai, ne tik atsakomybės kratosi, bet ir nežino ką su ja daryti – pasidalinti ar turėti ir niekam neduoti? Šioje situacijoje politikos senbuvės, prezidentės, vaidmuo galėtų būti žymiai svaresnis, netgi įvertinant ribotas galias, kurių ji turi nedaug, bet vis dėlto turi. Kalbėti tiesą, tokią, kokia ji yra be metaforų, pagrąžinimų ir nutylėjimų, šiandien yra žymiai svarbiau, nei išlikti politiškai steriliai. Diplomatinio skandalo dėl to nekils, niekas santykių su Lietuva nenutrauks. Tačiau realiems pokyčiams, realioje šalyje, o ne politikų susikurtoje trapioje sterilaus stiklo citadelėje, reikalingi nauji metodai, tarp jų, ir viešųjų valstybės vadovų kalbos turinio ir pateikimo būdai. Kitaip gulbės giesmė nebus tėvynainių išgirsta ir įvertinta, nes ir nebus suprasta.

Tautą išblaivinantys įstatymai įsigalios tik 2020 m., tuomet, kai galimai sumažėję akcizų įplaukos į biudžetą už alkoholį dabartiniam premjerui, prezidentei ir finansų ministrui galvos skausmo nebekels. Nėra kvaili tie nauji politikai, kaip bandoma netgi prezidentės kalboje apie juos pamanyti. Iki 2020 m. gulbės giesmių, kaip įprasta, atliekamų paukščių kalba ir politikai, ir girtuokliai klausysis be jokių suvokimą „palengvinančių“ apribojimų. Tik ar supras ir norės kažką keisti dar bent vienas žmogus, turintis vardą ir pavardę be Liudo Mažylio, kol kas menka tikimybė, nes veikiantieji atsakingi asmenys tik nujaučiami, tačiau vis dar nežinomi.

Tiesa, prezidentiniame pranešime yra dar vienas vardas, pavardė ir pareigos – Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vardas tikras, pareigos reikšmingos – laukiame darbų, atsakomybės prisiėmimo ir rezultatų.

2017.06.12; 03:30

Kaip turėtų atrodyti darbdavių ir darbuotojų darbo santykiai, profsąjungų vaidmuo darbo santykiuose, socialinis dialogas antradienį diskutuoja Seimo nariai, svarstantys naujo Darbo kodekso projektą. 

Jeigu Seimas jį priims, naujas darbo santykių reguliavimas įsigalios jau nuo liepos 1 d.

Seimo narys „valstiečių“ atstovas Tomas Tomilinas mano, kad naujas Darbo kodeksas padės profsąjungoms ir darbuotojams daug efektyviau ginti savo teises ir sudarys sąlygas svarbiausių Lietuvos problemų sprendimui.

Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas atkreipė dėmesį į naują dokumento svarstymo žanrą, nes Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto sprendimas dar kartą buvo svarstomas Trišalėje taryboje, kuri yra patariamasis organas. Politikas sveikino bet kokį bendradarbiavimą, bet akcentavo, kad politinį sprendimą turės priimti Seimas.

Prieš Darbo kodekso liberalizavimą pasisakė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijai atstovaujantis parlamentaras Zbignevas Jedinskis. Jo nuomone, galiojančio Darbo kodekso nereikėjo keisti, o jo pataisos turėtų būti dirbančiojo naudai.

„Mes pasisakome už jo pataisas, kurios bus dirbančiojo naudai, balsuosime prieš bet kurį pabloginimą darbo sąlygų“, – sakė parlamentaras.

Tuo tarpu socialdemokratas Artūras Skardžius mano, kad reforma būtina tam, jog „darbo santykiai pasveiktų“.

„Valstiečiams“ atstovaujantis parlamentaras Povilas Urbšys akcentavo socialinio teisingumo svarbą. Jo nuomone, sveikintinas dalykas yra tai, kad yra inicijuotas dialogas Trišalėje taryboje, bet Seimas kaip tautos atstovybė negali nusišalinti nuo atsakomybės.

„Mes, Seimo nariai, neturime nusišalinti nuo atsakomybės, mes turime apginti tą socialinį teisingumą“, – sakė jis.

Konservatoriui Dainiui Kreiviui diskusija dėl Darbo kodekso pataisų primena „audrą stiklinėje“, nes nuo pirminio kodekso varianto, jo vertinimu, iš esmės nieko nepasikeitė. „Turime kelias kosmetines pataisas, kurios, mano supratimu, Darbo kodekso nepagerina. (…) Matau dvi labai panašias kodekso redakcijas. Aš balsuosiu už socialdemokratų priimtą variantą, man jis geresnis“, – sakė D. Kreivys, pagyręs buvusį premjerą socialdemokratą Algirdą Butkevičių už indėlį į naują Darbo kodeksą.

Antradienį Seimas svarsto atskirus naujojo Darbo kodekso straipsnius ir jį lydinčius teisės aktus.

Iki pavasario sesijos pabaigos Seimas planuoja priimti naują Darbo kodeksą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.20; 11:44

Lietuvos piliečiai gimę ir augę sovietų santvarkos laikotarpiu puikiai mena, kokie darbo santykiai tuomet egzistavo. Visas turtas tada priklausė „liaudžiai“ ir tas, kas dirbo, tarnavo tai pačiai „liaudžiai“.

Taigi privataus turto oficialiai neegzistavo. Tačiau tarybinė nomenklatūra ir tuomet turėjo daug materialaus turto bei privilegijų. Šis istorinis diskursas į praeitį – tiems,  kas jau nepamena anų laikų ar nepatyrė tokių „malonumų“.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Studijuojant politinę sovietų sąjungos ekonomiką buvo aiškinama, kokia pažangi ir sėkminga yra planinė tarybinė santvarka, kurioje visi yra lygūs bei visas tavo gyvenimas yra suplanuotas nuo gimimo iki mirties. Norint nusipirkti būstą, automobilį ar kitą „prabangos“ prekę, net ir turint pinigų, buvo sudėtinga ir pavojinga.

Tačiau kapitalizmo ir laisvės „bacilos“ vis tiek smelkėsi į mūsų buitį ir smegenis dėka mūsų tėvų, kurie vis dar jautė tarpukario Lietuvos alsavimą, anos Lietuvos nuostatas stengėsi įskiepyti ir mums. Daugumai mūsų tėvynainių, kurie priešinosi “pažangiausiai pasaulyje” santvarkai, teko pergyventi įvairiausius baisumus.

Šiandien, kada Rusija pompastiškai atšventė 72-ąsias savo tautos pergalės prieš fašizmą metines, Maskva vis dar piktinasi, kodėl Baltijos  ir kitos  Stalino “demokratiją” pažinusios šalys fašizmo ir komunizmo sąvokas naudoja kaip sinonimus. Šią datą mes suprantame savaip, t. y. ne vien tik kaip pergalę prieš fašizmą, bet ir kaip demokratijos bei laisvės praradimą. Žinome, jog dauguma rusų šeimų patyrė nuostolių kare prieš rudąjį fašizmą, tačiau taip pat žinome, jog dauguma ir Lietuvos  piliečių šeimų nukentėjo nuo „raudonojo teroro“ – komunizmo.

Kalbant apie darbo santykius sovietmečiu reikia pažymėti, jog tuomet darbdavys buvo „liaudis“, vadovaujama komunistų partijos ir kitos tarybinės nomenklatūros veikėjų, kurie „liaudies vardu“  visiems duodavo darbo. Tiems, kuriems tokie darbiniai santykiai neįtikdavo, tai tokius arba  teisdavo, arba siųsdavo į psichiatrines ligonines.

Atkovojus nepriklausomybę, šventai tikėjome, jog dabar ir Lietuvoje turėsime vakarietišką, demokratišką požiūrį į darbuotojus, kuriems bus sudarytos palankios ir pakankamai gerai apmokomos darbo sąlygos. Tačiau dėl nepatyrimo ar trukdant „penktajai kolonai“, jaunai Lietuvos demokratijai nebuvo lemta klestėti ir ilgai džiaugtis iškovota laisve. Puikiai mename, kaip tuometinė sovietų valdžia grasinimais bei ekonomine blokada išbandė lietuvių tautos laisvės bei demokratinių siekių stiprybę.

Lietuvos profesinių sąjungų protesto eitynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Baigėsi laisvės euforija, prasidėjo kasdienybė. Kadangi „liaudies“ turtas nebuvo laiku inventorizuotas, jo privatizacija pavirto į „prichvatizaciją“ (lietuviškai – pasisavinimas). Garsus posakis „Landsbergis sugriovė kolūkius“ tarsi pasiteisino.

Partinių bei tarybinių nomenklatūrinių veikėjų dauguma rado būdų, kaip „liaudies“ turtą paversti nuosavu. Taigi darbo liaudis pradėjo dirbti naujam darbdaviui, kuris jų turtą ir nusavino. Darbo santykiai pasikeitė, bet darbininko situacija liko nepakitusi.

O dažnai dar ir pablogėdavo, nes atsirado „laukinio kapitalizmo“ požymiai, kuriuos senasis demokratinis pasaulis jau seniai pergyvenęs. Pradėjo formuotis nauji darbo santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų, tačiau tarybinė darbinė patirtis ir praktika darė ir, manau, tebedaro didžiulę įtaką darbo santykių formavimuisi.

Pamenu, kaip radikaliai pasikeitė tarpusavio santykiai Lietuvos kariuomenėje, kai jai pradėjo vadovauti vakarietiškais principais auklėtas vadas. Kariuomenė nėra demokratinio valdymo pavyzdys (čia vykdomi vadų įsakymai), tačiau ir joje pasijuto, kad vyksta teigiamos permainos.

Iki galutinės sėkmės tuomet liko įgyvendinti dvi svajones – įstoti į NATO ir ES. Tada jau esą būsime ir saugūs, ir sotūs. Niekas neginčija, jog šalies saugumas sustiprėjo, tačiau tiek politikų, tiek kitų veikėjų leksikoje pasigirdo pacifistinio požiūrio į šalies gynybą mintys. Kam mums ruoštis gynybai, jei mus NATO apgins, kam mums gamyba, jei ES aprūpins viskuo, ko mums reikia, o ir ES lėšas mes mokam puikai  „įsisavinti“?!

Gaila, jog ES neišmokė mūsų darbdavių gerbti savo darbuotojus, atsižvelgti į jų inetresus, kad šie neemigruotų ieškodami ne tik skalsesnio duonos kąsnio, bet pagarbos bei geresnės socialinės aplinkos.

Šiandien didžiausia grėsmė Lietuvos egzistencijai – demografinė situacija, t. y. ne tik mažas gimstamumas, bet masinė tautos emigracija. Galima teisintis, jog Lietuva yra laisva šalis ir kiekvienas jos pilietis yra laisvas pasirinkti, kur ir kam dirbti. Tada norėčiau paklausti, kodėl Estijoje jau prasidėjo teigiamas reemigracijos procesas, o Lietuvoje vis dar – neigiamas?

Manau, jog viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į žmogų – ar jis traktuojamas kaip pigi „darbo jėga“, ar kaip individuali asmenybė? Savo darbinėje praktikoje teko patirti visko, nuo besąlyginio paklusnumo iki vadovavimo „malonumo“.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Dabartiniu metu vis dar svarstomas naujasis „Darbo  kodeksas“, kuris neva turėtų Lietuvoje  pagerinti verslui sąlygas. Drįsčiau abejoti, jog šis kodeksas padės sumažinti emigracijos procesą, nes jis orientuotas puoselėti darbdavių „daržą“. Senasis darbo kodeksas kaip „sovietinės  sistemos reliktas“ kritikuojamas dėl darbdavių diskriminacijos. Jis – keistinas kaip neatitinkantis šių dienų poreikių.

Manau, kad jokie įstatymai nepadės Lietuvos piliečiams daugiau pasitikėti savo valstybe, jeigu priimti įstatymai nebus palankūs darbuotojams ir sudarys jiems tinkamas sąlygas į darbą, poilsį, šeimą, pensiją.

Tol, kol darbo santykiuose egzistuos „nihilistinis“ (vietoj tavęs už durų laukia visas pulkas norinčiųjų dirbti) požiūris į darbuotoją, tol mūsų tautiečiai ieškos laimės svetur, kur dirbti reiks gal ir sunkiau, bet būsi vertinamas ir gerbiamas.

Mano galva, pirmiausia reikia keisti ne Darbo kodeksą, o darbo santykius tarp darbdavių ir darbuotojų, kad būtų tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba vieni kitiems ypač valstybiniame sektoriuje. Tai būtų teigiamas ir sektinas pavyzdys privačiam sektoriui.

Didžiausia socialinė atskirtis ir skurdas šiandien tenka senjorams, kurie žiemos laikotarpiu, sumokėję už šildymo paslaugas, lieka „pliki basi ir alkani“. Senjorai, ne paukščiai, jie negali kiekviena rudenį išskristi į šiltus kraštus, o pavasarį sugrįžti į namus. Jeigu ir galėtų tą padaryti, tai vargu ar kada nors sugrįžtų.

Slaptai.lt nuotraukoje: atsargos karininkas, politologas Vytautas Čepukas.

2017.05.11; 07:31

 

„Valstiečių-žaliųjų“ deleguotas Premjeras Saulius Skvernelis ir išrinktasis socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas pažadėjo ieškoti sutarimo tarpusavyje vengiant viešų apsižodžiavimų.

Tam, pasak Premjero, bus naudojamos tos priemonės, kurios esą jau pasiteisino, – nuolatiniai koalicijos tarybos susitikimai du kartus per savaitę.

„Dabar kartą arba du kartus per savaitę susirenka ir abi frakcijos, plius, kokiu būdu mes bandysime galbūt priimti tuos sprendimus, dėl kurių ir, natūralu, nuomonės skiriasi, ir požiūriai arba įgyvendinimo tempai. Nusprendėme, kad tą darysime kompromiso ir sutarimo būdu“, – sakė S. Skvernelis žadėdamas atvykti savaitgalį ir į socialdemokratų suvažiavimą.

Premjeras patikino, kad didelių nesutarimų tarp koalicijos partnerių nėra, tiesiog koalicijos partneriai nori paspartinti pagal socialdemokratų darbotvarkę jautrius klausimus.

„Bet čia irgi nėra jokio išsiskyrimo, nes socialinės atskirties mažinimas sutampa, tai tikrai yra neatidėliotinas uždavinys“, – sakė S. Skvernelis.

Pasak jo, jiedu su G. Palucku sutarė, kad nėra normalu, jog paramos siūlomiems teisės aktų projektams Vyriausybei tenka ieškoti kitose frakcijose.

„Kai kur, matyt, reikia vienai ir kitai pusei nusileisti. Tokiu būdu, jeigu norime siekti sėkmingo koalicijos darbo, tai turime užtikrinti sėkmingą daugumos turėjimą Seime“, – sakė S. Skvernelis.

Nors, pasak jo, yra normalu, kad tam tikrais klausimais – kaip, pavyzdžiui, švietimo ir mokslo reforma – gali būti siekiama platesnio Seimo narių palaikymo.

Išrinktasis socialdemokratų lyderis teigė taip pat į susitikimą atėjęs „su alyvos šakele, kad reikia taikiai ir visiškai stabiliai bendrauti ir siekti didesnio konstruktyvumo“.

„Aš manau, kad mes tą sutarimą tikrai pasiekėme, išgirdome ir savo atžvilgiu ne vieną pasiūlymą ar pastebėjimą, kad kritiką gerai priimame. Siekiant konstruktyvumo teks padirbėti stipriau ir frakcijose, ir priimant vieną ar kitą politinį sprendimą, kad išvengtume viešo apsižodžiavimo ar nuomonių skirtumų, nes tai galų gale šiek tiek skatina emocionalumą ir trukdo priimti reikalingus sprendimus“, – sakė G. Paluckas.

Socialdemokratų lyderis sakė per susitikimą tik bendrame kontekste užsiminęs apie savo siūlymus dėl socialinių garantijų vaikams, ir teigė, kad šiuo klausimu reikės platesnių diskusijų, kad nekiltų nesklandumų jas įgyvendinant.

„Tai yra susiję tiek su finansinėmis paramos priemonėmis, tiek su įvairiausių lengvatų peržiūrėjimu, tiek viešųjų paslaugų teikimo organizavimu. Todėl kol kas apie konkrečias gaires šnekėti yra tikrai anksti, bet ši iniciatyva prisidėtų prie socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, ypač šeimose, kurios turi vaikų“, – sakė G. Paluckas.

G. Paluckas ir S. Skvernelis sutartinai teigė, kad jiedu laikosi nuomonės, jog dėl Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos šildymui turėtų apsispręsti vieną kartą ir visam laikui, kad nebūtų nuolat dėl jos sprendžiama iš naujo. Tačiau socialdemokratų lyderis išdavė, kad čia dar bendro sutarimo nėra.

„Dėl šito mes dar toliau diskutuosime, nes panašu, kad nuomonės šiek tiek išsiskiria , tai nagrinėsime visas 40 lengvatų ir kalbėsime visų jų kontekste . Frakcijos taip pat tarsis, kokį bendrą sprendimą priimti“, – sakė G. Paluckas.

Pasak jo, socialdemokratai palaiko Vyriausybės pateiktos universitetų pertvarkos tikslus.

„Tie pateikti pertvarkos principai ir tikslai, kurių yra siekiama, jie bus palaikomi socialdemokratų. Aišku, reikėtų palaukti konkrečių teisės aktų projektų ir tik tada šnekėti kaip bus realizuojama, – sakė G. Paluckas.

Dėl Darbo kodekso, pasak socialdemokratų lyderio, nuomonės šiek tiek išsiskyrė.

„Premjeras yra minėjęs, kad jis turėtų įsigalioti nuo liepos 1 dienos be pakeitimų to, kas priimta Trišalėje taryboje. Tuo tarpu, panašu, kad mūsų frakcijos nariai registruos pataisas ir dėl jų bus apsispręsta Seimo plenarinės sesijos metu“, – sakė G. Paluckas.

G.Paluckas socialdemokratų lyderiu oficialiai taps šeštadienį per partijos suvažiavimą.

Informaciją pateikė Eltos korespondentė  Dalia Plikūnė.

2017.05.06; 09:23

Rinkimų laimėtojai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga gavo 56 mandatus (kitais skaičiavimais 54) naujajame Seime. Partijos lyderiai nesitikėjo tokio palaikymo, tačiau dabar prieš rinkėjus bei kitas partijas jaučiasi labai užtikrintai. Ką iš tikrųjų reiškia tokio dydžio frakcija ir ką tiek parlamentarų gali nuveikti vardan Lietuvos?

Kas vienija frakciją, interesai ar vertybės?

Iš pirmo žvilgsnio 56 narių frakcija yra labai didelė. Tokio dydžio frakcijos Lietuvos parlamente yra retas reiškinys. Paskutinį kartą tokia gausi frakcija buvo susiformavusi 2000 m. Socialdemokratinės koalicijos, o prieš tai dar didesnė Tėvynės sąjungos 1996 m. Visgi vien iš kiekybės negalima pasakyti ar tokia žmonių grupė yra darbinga. Labai svarbu ar yra sumanūs lyderiai, kurie pajėgūs sutelkti bendriems darbams, ar narius vienija bendri tikslai ir vertybės, o gal tai atsitiktiniai žmonės, turintys skirtingą požiūrį į valdymą? 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

Valstiečių ir žaliųjų sąraše yra daug painiavos. Pačiai partijai priklauso vos 24 nariai (kitais duomenimis šis skaičius šiek tiek skiriasi), kiti taip vadinami „nepriklausomi“, tačiau kažkodėl kandidatavo su šios partijos vėliava. Dalis naujųjų Seimo narių yra siejami su kitais politiniais judėjimais iš Panevėžio, Šiaulių ar Kauno. Nemaža dalis iš jų yra jau buvę kitų partijų nariais ar dalyvavę rinkimuose su kitomis politinėmis jėgomis.

Daug naujųjų Valstiečių ir žaliųjų parlamentarų neturi politinės patirties, o į rinkimus atėjo labai greitai apsisprendę, prieš tai net neturėję intencijų dalyvauti rinkimuose. Galbūt todėl ir kalbos bei pareiškimai iš jų pilasi prieštaringi, dažnai visiškai kitaip vertinant vienus ar kitus politinius reiškinius.

Visa tai sako, kad ateityje Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovybei bus labai sunku sutelkti ir suvienyti frakcijos narius bendrai pozicijai, o lemiamu klausimu galimos išdavystės ir chaosas. Ne kartą istorijoje yra buvę atvejų, kad tokios labai fragmentuotos frakcijos skyla ar susidaro keli galios centrai, kurie vadovaujasi kitais išskaičiavimais nei frakcijos vadovybė.

Rimtiems sprendimams reikia kritinės Seimo daugumos

56 Seimo narių frakcija yra nebloga pradžia rimtiems tikslams pasiekti, tačiau tai toli iki Seimo daugumos 71 nario. Taigi būtina koalicija. Valstiečių lyderiai jaučiasi tvirtai ir teigia nesibaiminantys sąjungos su socialdemokratais, mažumos vyriausybės ar bendro darbo su dar mažesniais partneriais Seimo pakraščiuose. Tačiau net sutelkus 71–75 Seimo narius, tokia koalicija būtų trapi ir nedarbinga.

Kai Seime priimami nepopuliarūs įstatymai, kurie objektyviai yra reikalingi šaliai, tačiau didelė rinkėjų grupė yra dėl to skeptiška, tai dalis Seimo narių pradeda vadovautis asmeniniais interesais, išsisukinėja ir nenori palaikyti nepopuliarios pozicijos balsuodami. Įsivaizduokim mokesčių reformą, Darbo kodekso pakeitimus, pokyčius švietimo ar sveikatos apsaugos sistemose. Jie sukels didelį atgarsį visuomenėje ir suinteresuotos grupės pradės protestuoti bei reikalauti sau naudingų sprendimų. Reikia turėti omenyje, kad net labai patrauklios reformos vienai socialinei grupei, bus nepriimtinos kitai, todėl vis tiek atsiras karštai ir aktyvai nepritariančių. Taigi kliautis 71 nario koalicija yra labai rizikinga. Jeigu net nedidelė dalis Seimo narių susvyruos, sprendimai bus nepriimti.

Socialdemokratai ne inicijuos, o blokuos reformas

Norint ryžtingų reformų, kurios būtų padarytos greitai ir dar spėtų duoti rinkėjams apčiuopiamų teigiamų rezultatų iki naujų rinkimų, būtina koalicija bent iš 85 narių, o dar geriau ir iš viso 100. Valstiečių lyderių pareiškimai apie koaliciją su socialdemokratais sukrapštytų vos apie 73 narius, taigi tai reikštų, kad Lietuvoje proveržio, paremto rimtomis reformomis, tikėtis yra menka viltis.

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ne mažiau nuviliančios yra ir pačių socialdemokratų nuostatos dėl valstybei svarbių reformų. Kaip parodė 4 metai, kairiųjų koalicija atidėliojo bet kokias rimtas pertvarkas, o kadencijos pabaigoje aktyviai stengėsi prikaišioti į atsakingas pareigas kuo daugiau partijos bičiulių.

Kaip galima įsivaizduoti kokius nors pokyčius „Lietuvos geležinkeliuose“, kai įmonėje dirba tiek bičiulių, o ministerijose ar valstybėse įstaigose reformos juk irgi nereikalingos, nes visur gausu bičiulių.

Vienintelė rimta išeitis naujajam Seimui buvo sudaryti Tėvynės sąjungos bei Valstiečių ir žaliųjų koaliciją, o dar geriau ją praplečiant liberalais. Taip būtų garantuojama 80 ar net 100 narių koalicija, kuri sumažintų atskirų parlamentarų svarbą, bet užtikrintų palaikymą valstybei būtinoms reformoms. Visos kitos alternatyvos naujajame Seime nėra valstybiškos, o tik garantuotų kažkam trumpalaikius postus bei valdžią, bet realių, taip šaliai reikalingų, pokyčių neatneštų.

2016.11.02; 12:19

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš artėjančią parlamento rudens sesiją tradiciškai susitiko su Seimo valdyba ir aptarė svarbiausius darbus valstybei ir žmonėms. Tai paskutinis Prezidentės susitikimas su šios kadencijos Seimo valdyba. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitikimo su Seimo valdyba metu.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitikimo su Seimo valdyba metu.

Pasak Prezidentės, bendradarbiavimas su šios kadencijos Seimu buvo darbingas – priimti svarbūs sprendimai dėl gynybos stiprinimo, šauktinių grąžinimo, pensijų kompensavimo, euro įvedimo. Prezidentė pabrėžia, kad ir šiam, ir kitam Seimui būtina koncentruotis į socialinio saugumo didinimą, korupcijos naikinimą, sąžiningų rinkimų užtikrinimą. 

Šiam Seimui dar teks tvirtinti kitų metų valstybės biudžetą, todėl jis turi atspindėti socialinius poreikius ir nebūti švaistomas rinkiminiams pažadams.

Taip pat Prezidentė pabrėžė, kad socialinei atskirčiai skirti pinigai turi būti panaudoti tikslingai ir pasiekti pagalbos stokojančius žmones, o ne lopyti savivaldybių biudžetus. Pernai savivaldybės sutaupė net 125 mln. eurų lėšų, skirtų socialinei paramai.

Kalbėdama apie Darbo kodeksą Prezidentė akcentavo, kad reformos būtinos ir paragino Seimą priimti Prezidentės pasiūlytą variantą, kuris yra kompromisas tarp verslo interesų ir žmonių socialinio saugumo.

Siekiant įgyvendinti tikslą – Lietuva be vaikų globos namų, būtina didesnė valstybės pagalba žmonėms, norintiems įsivaikinti. Taip pat būtina skubiai priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, kuris jau pusantrų metų yra užstrigęs Seime.

Korupcijos naikinimas ir toliau išlieka vienu svarbiausių prioritetų. Prezidentė akcentuoja, kad būtina užtikrinti skaidrius viešuosius pirkimus, kuriuose per metus cirkuliuoja 4 mlrd. eurų – tai yra 13 proc. BVP. 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimas su šia Seimo valdyba - paskutinis.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimas su šia Seimo valdyba – jau paskutinis. 

Siekiant sumažinti mokesčių vengimą ir pažaboti neteisėtą praturtėjimą, Prezidentė Seimo rudens sesijoje inicijuos įstatymų pataisas. Teisines iniciatyvas Prezidentė teiks ir dėl realios rotacijos valstybės institucijose. Dabar 14 ministerijų turi per 300 pavaldžių institucijų, kai kurių vadovai nėra keitęsi dar nuo sovietmečio.

Prezidentė palinkėjo Seimo valdybai sąžiningai ruoštis rinkimams – jausti atsakomybę Lietuvos žmonėms už žodžius ir pažadus bei garbingai pabaigti kadenciją.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2016.09.07; 05:49

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė siūlo į Seimo rudens sesijos darbotvarkę įtraukti 16 naujų įstatyminių iniciatyvų, kurios prisidės prie socialinės žmonių gerovės kūrimo, padės apsaugoti valstybės turtą ir žemę, užkirs kelią sukčiavimui, mokesčių vengimui, nebaudžiamumui, valstybės apgaudinėjimui ir padės kurti skaidresnę politinę sistemą šalyje. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tęsdama korupcijos naikinimo, kovos su sukčiavimu ir piktnaudžiavimu liniją, Prezidentė siūlo įrankius, kurie neleis apvaginėti valstybės ir išvengti atsakomybės už padarytus nusikaltimus.

Kad nusipirkus pašiūres nebūtų užgrobiami hektarai valstybinės žemės privačioms statyboms, Prezidentė teikia Žemės įstatymo pataisas, kuriomis bus griežtai reglamentuota sklypų formavimo ir jų naudojimo tvarka valstybinėje žemėje.

Neteisėtam praturtėjimui, „juodosios buhalterijos“ tradicijoms ir sukčiavimui mokesčiais pažaboti, Prezidentė siūlo žymiai apmokestinti neaiškios kilmės pajamas ir už visų mokesčių vengimą, ne tik PVM, įvesti atgrasančias bausmes.

Turto konfiskavimo ir nusikaltimais padarytos žalos atlyginimo nebus galima išvengti ir manipuliuojant turto perleidimu tretiesiems asmenims, nes šalies vadovės inicijuojamos pataisos numatys galimybę areštuoti įtariamųjų turtą iki pat baudžiamojo proceso pabaigos. 

Prezidentė siūlo įteisinti ir užsienyje besislapstančių Lietuvos piliečių baudžiamąjį persekiojimą ir taip sudaryti teisėsaugai galimybę teisti šiuos sukčius ir nusikaltėlius „už akių“, kad nesikartotų nuo teisingumo bėgančiųjų istorijos.

Kad šalies gyventojai jaustųsi socialiai saugesni ir galėtų kurti kokybiškesnį gyvenimą, Prezidentė inicijuoja pataisas, kurios padės kurti naujas darbo vietas, lengviau įsidarbinti, taip pat užtikrins didesnę pažeidžiamiausių žmonių apsaugą.

Šalies konkurencingumui didinti, darbo vietoms kurti svarbios Profesinio mokymo įstatymo pataisos, kuriomis numatoma reformuoti profesinį mokymą rengiant valstybės ir verslo poreikius atitinkančius specialistus, pakelti profesinio mokymo kokybę, sukurti skaidrų šių mokyklų valdymą.

Prezidentė taip pat siūlys įstatymo pataisas, kurios užkirs kelią verslui piktnaudžiauti socialinių įmonių statusu ir taip prisidengiant neįgaliaisiais susimažinti mokesčius valstybei.

Nepasiturintiems šalies gyventojams skirtos valstybės lėšos turi realiai pasiekti žmones, o ne lopyti savivaldybių biudžetus, todėl viena iš šalies vadovės iniciatyvų bus skirta užtikrinti, kad sutaupyti socialinei paramai skirti pinigai būtų panaudojami pirmiausia atskirčiai ir skurdui mažinti, gyvybiškai būtinoms socialinėms paslaugoms plėsti.

Siekiant tikslo „Lietuva be vaikų globos namų“ bus teikiamos pataisos, kurios supaprastins įvaikinimą. Siūloma trumpinti įvaikinimo terminus, išplėsti įvaikinti galinčių asmenų ratą ir mažinti jiems tenkančią biurokratinę naštą bei užtikrinti globojamų ir įvaikinamų vaikų saugumą.

Spartesniam valstybės vystymuisi ypač svarbu skaidri politinė sistema ir rinkimai. Prezidentės iniciatyva parengtos pataisos užtikrins politikų atskaitomybę visuomenei, padės šalinti protekcionizmo, „švogerizmo“ apraiškas ir amžinų vadovų tradicijas valstybinėse įstaigose.

Prezidentė siūlo panaikinti esamas landas, kuriomis naudojantis gali būti netaikomos kadencijos įstaigų prie ministerijų vadovams, ir pradėti realią jų rotaciją. Dabar keturiolika ministerijų turi daugiau nei 300 pavaldžių institucijų, kai kurių jų vadovai nėra keitęsi dešimtmečiais.

Taip pat Prezidentė siūlo įteisinti šiuo metu nepajudinamų Vyriausybės įstaigų vadovų nušalinimą, jeigu jie yra įtariami korupcinėmis ar kitomis nusikalstamomis veikomis.

Teikiamos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos neleis išsisukti nuo teisingumo pavadinimus kaitaliojančioms politinėms partijoms, kurios siekia išvengti baudžiamojo persekiojimo, prisidengdamos reorganizacija ir likvidavimu.

Prezidentė inicijuos pataisas, kurios įteisins viešą atskaitomybę ir labdaros ir paramos fondams, kad jie nebūtų priedanga politinei korupcijai ir paslėptai politinei reklamai.

Politikus, kurie nuo rinkėjų nuslėpė ir nedeklaravo turto, pajamų, dovanų ar interesų, Prezidentė siūlo šalinti iš rinkimų arba iš užimamo posto.

Taip pat priėmimo Seime laukia dar pavasario sesijoje Prezidentės pateiktos 11 įstatymų pataisų ir 3 vetuoti įstatymai – Darbo kodeksas ir jį lydintys įstatymai, Pagalbinio apvaisinimo bei Užsieniečių teisinės padėties įstatymai.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.08.22; 16:13

Kai tokie paukštyčiai – kurtiniai – rengiasi tuoktis, jie taip burbuliuoja, kad negirdi šūvių, kai čia pat brakonieriaujantis medžiotojas pyškina jų nuotakas. 

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labai panašų reiškinį stebime Seime, vyriausybėje, teismuose, vietos savivaldybėse bei jiems atskaitingose institucijose, kai partijos pradeda rengtis rinkimams. O jau audringų rinkiminių kampanijų metu, nelygu vagys per ilgas šventines dienas,  brakonieriai, savi ir iš svetur, paniekinę visus įstatymus, gali pačią valstybę iš panosės pagrobti.

Reikia pastebėti, kad ir visuomenė ne savo valia įtraukiama ne tik į paukštyčių burbuliavimo klausymą, bet ir į patį burbuliavimą. Antai, dar rinkiminei kampanijai neprasidėjus, po Lietuvą jau keliauja piršliai melagiai ir kviesliai, o per jų apžavus ir visuomenė nebeatkreipia dėmesio nei į kraustomas savo kišenes (dažniausiai per skubotai priimamus įstatymus), nei į kitas tykančias grėsmes, nebesitelkia priešintis – mitinguoti, piketuoti.

Štai Lietuvoje vardų ir pavardžių rašyba nelietuviškais rašmenimis dar neįteisinta, o teismai jau priiminėja sprendimus, leidžiančius dokumentuose rašyti pavardę su raide „w“. Liepos 30 d. tokį akibrokštą pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis, prieš septynetą metų sugebėjęs savo nutartyje Seimo narius išvadinti marginalais ir sulyginti su „mambu-jambu“ genties čiabuviais.

Ir ką? Seimas, tarsi susitaikęs su teisėjo nustatytu „mambu-jambu“ statusu, tyli ir tebesimurkdo dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose tvarkos projekto. Šiuo atveju įžvelgiamas ir interesų konfliktas, kai būtent tokį asmenvardžių grafinės formos dokumentuose projektą spaudžia priimti dėl šeiminių ryšių suinteresuoti parlamentarai: vienas iš iniciatorių turi kitatautę žmoną, kitas – už kitataučio ištekėjusią dukrelę, trečia ir pati ne lietuvė, taigi, jai natūraliai nerūpi derama valstybinės kalbos apsauga nuo korozijos.

Ar asmeniškai suinteresuotieji neturėtų apskritai pasitraukti nuo šio klausimo kėlimo, svarstymo, sprendimo, o ypač – nuo balsavimo – per tiek ilgai trukusį įstatymo vilkinimą taip ir neišgirdome Seimo etikos sargų pareikštos nuomonės. 

Seimas skubotai, be didelių diskusijų su visuomeninėmis organizacijomis (tokiems „niekučiams“ nebėra laiko?!), tik tarp savų nusprendęs priėmė Darbo kodekso ir Pagalbinio apvaisinimo įstatymus. Ne paslaptis, kad abu šie įstatymai siejami su konkrečių verslo grupių interesais: Darbo kodekso – su Darbdavių konfederacijos, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas – su medikų, kuriems nevaisingumas seniai tapo geidžiamu verslu. Prezidentė abu įstatymus vetavo, tačiau, jei pirmąjį dėl ydingos esmės, tai antrąjį, regis, tik dėl kosmetikos, nes žmogaus embrionų naikinimo įteisinimui neprieštaravo.

Kad Lietuvos pasienyje statomai Astravo atominei elektrinei yra parinkta Vilniui pavojinga vieta, kad ji, kaip rodo incidentai statyboje, bus nesaugi, kad vos tik prabilus apie tokią statybą Seimas privalėjo tuoj pat įstatymu įtvirtinti nuostatą, jog Lietuva nepirks joje pagamintos elektros bei neleis eksportui naudoti savo infrastruktūros, – visuomenė visa tai be ekspertų pagalbos matė ir savo nerimą reiškė, tačiau Seimas visuomenės nuomonės neišgirdo.

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Prisireikė dešimčių tūkstančių piliečių parašų, kad Seimas pritartų piliečių iniciatyvai nuostatą įtvirtinti įstatymu, arba imtųsi ją tobulinti.

Beveik 65 tūkstančiai parašų jau surinkti, jie keliaus į Vyriausiąją rinkimų komisiją, pastaroji per 15 dienų turės patikrinti, ar parašai atitinka įstatymuose keliamus reikalavimus, po to keliaus į Seimą, šis spręs, priimti iniciatyvą, ar tobulinti, tuomet įstatymas keliaus į komitetą, ten bus svarstomas, iš šio vėl grįš į plenarinį posėdį, kuriame Seimas turės galutinai apsispręsti, ar paklusti žmonių valiai.

Tikra išrinktųjų ir prisiekusiųjų pasityčiojimo iš visuomenės epopėja, kurios padariniai gali išryškėti, kai Nerimi atitekės radioaktyvus vandenėlis arba mūsų sostinę uždengs černobyliškas debesėlis.

Tvarkydamas mūsų valstybės vidaus reikalus Seimas tiesiog sauvaliauja ir be tarimosi su visuomene vienbalsiai priiminėja viską, ką pasiūlo Europos Parlamentas, nors tie siūlymai pažeidžia ar riboja piliečių teises. Antai vienbalsiai patvirtinta galioti Lietuvoje „laikinai“ laisvę apribojanti Europos Parlamento direktyva 2006/24/EC, stumiamas biometrinis pasas su elektroniniu lustu, privalomas bankinės sąskaitos įvedimas, bankinio indėlio paslapties panaikinimas, telefoninių pokalbių pasiklausymo ir privačios korespondencijos skaitymo legalizavimas. Juk tai – nelegali medžioklė – brakonieriavimas valstybės vardu.

Visuomenei jau dabar metas įsiklausyti, įsižiūrėti koks kandidatas į valdžias kokia morale savo veikloje vadovavosi, ar, keldamas ranką už visuomenei žalingą įstatymą, priesaikos nelaužė, ar tik tūnojo, ar ir veikė, ką nuveikė, kokius darbus yra padaręs, ar lojalus valstybei, ar  tik savo ir grupės draugų piniginėms. Rinkimai netruks ateiti, į juos reikės eiti apsisprendus, atmetus Seimo brakonierius.

2016.07.13; 07:25

Pirmadienis, liepos 4 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė grąžina Seimui taisyti prieštaravimus visuomenėje sukėlusias Darbo kodekso nuostatas. 

Ginčai dėl Darbo kodekso. Slaptai.lt nuotr.
Ginčai dėl Darbo kodekso. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentės požiūriu dauguma kodekso nuostatų yra reikalingos ir turi būti kaip galima greičiau įgyvendintos, nes senasis kodeksas stabdo valstybės pažangą.

Tačiau naujajame didelės svarbos ir apimties dokumente liko paminti pažeidžiamiausių žmonių poreikiai.

Iš viso darbuotojo naudai Prezidentė siūlo pataisyti 22 nuostatas iš 260 Darbo kodekso straipsnių, kad balansas tarp darbdavio interesų ir darbuotojų apsaugos būtų atkurtas, išsaugant esmines darbo santykių reformai būtinas nuostatas.   

Prezidentė į Darbo kodeksą pirmiausia grąžina konstitucinę nuostatą, kad darbuotojas socialiniu požiūriu yra silpnesnė, mažiau derybinių galių turinti darbo santykių šalis. Kilus ginčui kodekso nuostatos turi būti aiškinamos darbuotojo naudai.

Taip pat siekiama užtikrinti tinkamą apsaugą socialiai pažeidžiamiems žmonėms – neįgaliesiems, vieniems vaikus auginantiems, nepilnamečiams, sulaukusiems pensinio amžiaus, kenksmingomis sąlygomis ar naktimis dirbantiems asmenims.

Socialiai jautriausioms darbuotojų grupėms, kai žmogus atleidžiamas iš darbo be jo kaltės darbdavio iniciatyva, įspėjimo terminas ilginamas iki 3 mėnesių. 

Taip pat, atleidžiant darbdavio valia, išeitinė kompensacija didinama nuo 6 iki 8 darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių (VDU).

Kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių, siūloma mokėti ne 1, o 2 VDU dydžio išeitinę išmoką.

Tais atvejais, kada darbdavys delsia atsiskaityti su darbuotoju, turi būti numatytas neribotas netesybų dydis, netaikant naujajame kodekse nustatytų 3 darbuotojo VDU „lubų“.

Užtikrinant Konstitucijoje įtvirtintą žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą ir turėti saugias darbo sąlygas, siūloma atsisakyti socialiai nesaugiausių – vadinamųjų nulinių, nenustatytos apimties darbo sutarčių. Jos galioja tik 3 ES šalyse, tebekeldamos daug aštrių diskusijų.

Terminuotos darbo sutartys nuolatiniam darbui gali būti taikomos tik kolektyvinėse sutartyse numatytais atvejais. O viršvalandžiams siūloma nustatyti ne vieno, bet trijų mėnesių apskaitinį laikotarpį. 

Į Darbo kodeksą grąžinama sudėtingiausiomis sąlygomis dirbančių darbuotojų apsauga. Kai žmogus dėl kenksmingų ar kitokių sąlygų dirba sutrumpintą darbo laiką, jam turi būti apmokama kaip už visą darbo laiką.

Už nepertraukiamą darbą toje pačioje darbovietėje siūloma suteikti papildomas kasmetines atostogas.     

Pasak šalies vadovės, darbo santykių lankstumas nenukentės, jeigu į kodeksą sugrįš daugiau socialinio jautrumo.

Prezidentė atkreipia dėmesį, kad neįsiklausius į žmonių lūkesčius kai kurios priimtos Darbo kodekso nuostatos ignoruoja Trišalėje taryboje pasiektus kompromisus, todėl būtina įgyvendinti socialinių partnerių susitarimus.

Šalies vadovė sprendimą dėl vetuojamų Darbo kodekso nuostatų priėmė po konsultacijų su ekspertais, teisininkais, darbdaviais ir darbuotojų profesinėmis sąjungomis.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Slaptai.lt nuotr.

2016.07.04; 15:04

Ketvirtadienis, birželio 30 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Trišalėje taryboje dalyvaujančių darbdavių atstovais iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos, Lietuvos darbdavių konfederacijos, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos ir darbuotojų atstovais iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos, Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ aptarė prieštaravimus keliančias naujojo Darbo kodekso nuostatas. 

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka.
Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka.

Į Prezidentę kreipėsi dvi dešimtys organizacijų ir daugybė fizinių asmenų, prašydami vetuoti dalį kodekso nuostatų.

Po pokalbio su socialiniais partneriais išryškėjo tos kodekso vietos, kurias priimant nebuvo įsiklausyta į žmonių lūkesčius, ignoruoti Trišalėje taryboje pasiekti kompromisai.

Kai kurios Darbo kodekso nuostatos didina socialinį nesaugumą, atskirtį, kelia įtampą visuomenėje, gali tapti pretekstu emigruoti.

Naujojo darbo kodekso sukeltas susipriešinimas visuomenėje parodė, kad per metus, skirtus kodeksui parengti ir apsvarstyti, to padaryti nesugebėta, liko nesuderinti darbdavio ir darbuotojų interesai.         

Dabar interesų balansą reikės rasti per įstatyme numatytas vos 10 dienų, įvertinus visų pastabas dėl naujojo kodekso.

Prezidentė, atsižvelgusi į visus socialinių partnerių argumentus, artimiausiu metu priims sprendimą.

Prezidento kanceliarijos nuotraukoje (Robertas Dačkus): viena iš susitikimo, kurio metu aptarti naujojo Darbo kodekso privalumai ir trūkumai, akimirkų.

2016.06.30; 14:02

Portalas slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, pasakojančių apie Vinco Kudirkos aikštėje susirinkusius protestuotojus. Priešais Vyriausybės rūmus palapinių miestelį įkūrę jaunuoliai ir merginos įsitikinę, kad naujasis Darbo kodeksas, kurį piršte perša premjero Algirdo Butkevičiaus vadovaujami socialdemokratai, dar labiau sustiprins darbdavių galias, o dirbančiuosius pavers jokių socialinių garantijų neturinčia pigia darbo jėga.

Pavyzdžiui, Justinas Grigas, aukštosiose mokyklose baigęs filosofijos studijas, tvirtina, kad socialdemokratų peršamas Darbo kodeksas neatneš laukiamo finansinio efekto. Finansinį postūmį suteiktų pirmiausia tobulinama mokesčių sistema. 

Taigi vienintelė protestuojančiųjų viltis – Prezidentės Dalios Grybauskaitės veto. Ar šalies vadovė palaimins naująjį Darbo kodeksą, paaiškės artimiausiu metu. Iš Kudirkos aikštės jaunimas pasitrauks, kai išgirs oficialų Prezidentės sprendimą. Protestuotojai viliasi, kad Prezidentė – vetuos.

Slaptai.lt nuotr.

Birželio 23 d. prie Vyriausybės pastato bendravau su grupele jaunų žmonių, kurie protestuoja prieš Vyriausybėje ir Seime esančių valdžios žmonių priimtus sprendimus, kuriais jau kitąmet būtų pakeisti darbo santykių teisinio reguliavimo principai.

Dainius Radzevičius. www.dainius.org nuotr.
Dainius Radzevičius (www.dainius.org nuotr.)

Viešai, kažkodėl įvardijamas kaip liberalus, naujasis Darbo kodeksas keičiasi stipriai ir tų pakeitimų iniciatoriai bei palaikytojai vienu balsu tvirtina, kad nauji ir „liberalesni“ darbo santykiai padės sukurti naujas darbo vietas, padės augti ekonomikai, pritrauks užsienio investicijų ir žmonės ims uždirbti daugiau bei gyventi geriau.

Ta proga nutariau dar kartą perversti Vaidos Servetkienės 2013 metų disertaciją tema „Gyvenimo kokybės daugiadimensis vertinimas, identifikuojant kritines sritis“. Štai viena iš joje pateiktų išvadų:

Taikant subjektyvaus vertinimo metodiką, 2011 m. ir 2013 m. atliktų reprezentatyvių Lietuvos gyventojų apklausų duomenimis, visuomenė geriausiai vertina savo šeimos gerovę, socialinį gyvenimą, gyvenamąją aplinką, asmens fizinį saugumą, ganėtinai gerai vertina savo sveikatą.

Tačiau ypač neigiamai vertinamas socialinis saugumas, gyventojai taip pat labai nepatenkinti politine situacija ir lygių galimybių užtikrinimu (visuomenės tolerancija) šalyje.

Dar vienas disertacijoje esantis teiginys verčia taip pat suklusti – „nors dažnai pabrėžiamas tiesioginių užsienio investicijų poveikis šalies ekonominei plėtrai, koreliacinė analizė ES šalių statistinių duomenų pagrindu tiesinio ryšio nenurodo“. Gali kilti logiškas klausimas – tai kaip ten su tais užsienio pinigais, kurie ateis ir viską pagerins?

Visų pirma, prisipažinsiu, kad esu nuoširdus šalininkas esminių reformų socialinio draudimo, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse bei darbo rinkos reguliavime. Pastarųjų kelerių metų politika švietimo srityje buvo neveiksminga, neefektyvi ir net žalinga švietimo sistema. Apie reformas net nėra ką kalbėti – bet kokie norai reformuoti buvo stabdomi, o pati valdžia nieko padoraus pertvarkant bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo sistemas nesiūlė. Dėl to ir gaila, ir gėda.

Darbo rinkoje turėjome paradoksalią situaciją – dažnai buvo kalbama apie teisinį reguliavimą, apie reformų būtinybę, tačiau mažai buvo kalbama apie sprendimus, kurie padėtų realizuoti esminius darbo rinkos dalyvių lūkesčius, padėtų išnaudoti jų galimybes keisti savo požiūrį į darbą, vadovavimo kultūrą ir bendradarbiavimo efektyvumą.

Studentai piketuoja prie Vyriausybės rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Studentai piketuoja prie Vyriausybės rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Supriešinti ir susipriešinę darbdaviai su darbuotojais bei pseudogynėjo vaidmenį prisiėmusi valdžia – tokią mes turime realybę. Daugelis žmonių sutinka ir nori dirbti daug ir dar daugiau. Dauguma tik dėl to, kad gautų nors kiek panašų atlyginimą, kokį gauna taip dirbdami fabrikuose Anglijoje ar Airijoje.

Taip, daugelis ten neturi ypatingų garantijų ir net nuolatinio darbo sutarčių. Bet už viršvalandžius, darbą savaitgaliais ar švenčių metu jiems moka pagal nustatytas taisykles.

Lietuvoje (tą žinau iš savo patirties darbo redakcijose) dažnas darbdavys, kuriam sunku dirbti pelningai (dėl objektyvių ir ypač subjektyvių priežasčių), savo pelną uždirba atimdamas socialines garantijas iš samdomo darbuotojo, pagal nutylėjimą ar net ir atvirai liepdami dirbti daugiau nei numato įstatymą ir mokėdami mažiau nei numato įstatymai.

Tai ypač gerai žino žurnalistai, kurie jau žino tą darbo santykių „liberalizavimą“ jau daugiau nei dvidešimt metų – daugybę metų vietoje to, kad dirbtų pagal darbo sutartį, jie buvo ir tebėra priversti dirbti pagal autorines sutartis (ilgą laiką net pagal žodines), verslo liudijimus ir kitas teisines formas, kurios iš esmės maskavo realius darbo santykius. Dabar tie žmonės neturi nei teisės į normalias pensijas, neturėjo ir normalaus socialinio draudimo ligos atveju bei vaiko auginimo atostogų metu.

Kaip prakeiksmą daugelis žurnalistų prisimena darbdavių primestą darbo apmokėjimo modelį, kai gaudavo atlyginimą iš dviejų dalių – minimali alga ar tik pusė jos, jei įdarbindavo formaliai tik puse etato, ir kita dalis – kaip autorinis honoraras. Tiksliau, antroji dalis ir buvo tikrasis atlyginimas.

Tačiau jis nebuvo garantuotas, nuo jo nebuvo mokami normalūs mokesčiai socialiniam ir sveikatos draudimui. Žodžiu, įteisintas darbas šešėlyje. Rezultatas – nuskurdo ne tik tie žmonės, bet ir pati žiniasklaida. Išsilakstė ištisos kartos žurnalistų. Išliko kokybiškomis ir vertomis dėmesio tik tos, kur buvo laikomasi civilizuotų darbo santykių ir kitų padoresnių principų – BNS, „Verslo žinios“, LRT, DELFI, dar viena kita žiniasklaidos priemonė Vilniuje. Džiugu, kad daugiau tokių liko rajonuose. Bet ne visur. Kai kur situacija dar blogesnė – „vokeliai“ ir neformalizuoti darbo santykiai tapo norma.

Galiu drąsiai pasakyti, kad „liberalizuoti“ darbo santykiai neatvedė nei jokių didelių investicijų į žiniasklaidą, nei pakėlė dirbantiesiems atlyginimus, nei sukūrė jiems gerovę. Viskas subliuško seniai. Dabar panašią santykių reguliavimo kryptį valdžia siūlo perkelti į kitas gyvenimo sritis.

Šiandien sunku diskutuoti dėl naujo teisinio reguliavimo teisingumo. Man atrodo, kad pats pakeitimų parengimo (pažiūrėkite į rengėjų sąrašą), svarstymo (kiek dėmesio valdžia skyrė viešiems debatams, atsižvelgė į pasiūlymus ir rekomendacijas) ir ypač priėmimo (siūlau atidžiai susipažinti su registravimo procedūromis Seime, įtraukimo į darbotvarkes ir ypač balsavimo momentus) procesas buvo labai nesąžiningas ir neteisingas. Todėl, net jei tai ir būtų geri pataisymai, man jie jau dabar nepriimtini.

Tačiau visų svarbiausia yra valdžios nuostata ir toliau pūsti miglą, kad suvaidinę reformą ir pakeitę vieną kodeksą – vien dėl to pradėsime gyventi geriau, turtingiau ir gal net laimingiau. Ir jie jau dabar laidoja šiuo metu veikiančią darbo santykių reguliavimo sistemą. Žmogus paliekamas pats sau ginti save ir savo teises. Ir tai padarė koalicija, kurioje vien partijų pavadinimai siejami su socialdemokratija, darbu, tvarka, teisingumu.

Dabar jau galima drąsiai teigti, kad šių partijų filosofija paprasta – tarnauti kapitalo savininkams, o žmones palikti jų valiai, pasakius, kad esate lygiaverčiai partneriai. Ačiū už už pasitikėjimą. Susitvarkysime.

Per Žinių radiją girdėjau p. L. Graužinienės ir p. A. Butkevičiaus nuomonę apie protestuojančius jaunuolius dėl naujojo Darbo kodekso. Tokios nepagarbos ir ironijos joks mąstantis politikas niekada netransliuotų viešai. Todėl užbaigsiu savo komentarą jau minėtos disertacijos autorės Vaidos Servetkiensės mintimis iš vieno mokslinio jos straipsnio, rašyto dar prieš keletą metų:

Statistiniai duomenys ir palyginimai su kitomis ES šalimis byloja itin prastą Lietuvos visuomenės sveikatos būklę. Vertinant pagal bendrą sergamumą, sveiko gyvenimo trukmę ir kt. rodiklius Lietuva atsiduria paskutinėje vietoje tarp ES šalių. Vertinant materialinę gerovę, ypač ryškus Lietuvos atsilikimas pagal socialinę ir pajamų nelygybę – surangavus ES šalis pagal diferenciacijos indeksus, čia Lietuva pagal pastarųjų metų duomenis taip pat užima paskutiniąją vietą tarp ES šalių. Gyventojų dvasinę būklę ir vertybines nuostatas atspindi psichinės sveikatos, kultūros rodikliai, kurie smarkiai krito po nepriklausomybės atkūrimo ir vis išlieka žemi.

Pesimistines gyventojų nuostatas dėl ateities atskleidžia ir nemažėjantys emigracijos srautai, į savižalą orientuotas elgesys, pasitikėjimas valdžios institucijomis. Gyventojų gyvenimo kokybės rodiklių tendencijos atspindi valstybės vykdomos ekonominės politikos efektyvumą, todėl sistemingai atliekami gyvenimo kokybės vertinimai turi būti taikomi ne tik moksle, bet ir praktikoje. Norint rasti atsakymą į klausimą, kaip paskatinti šalies ekonominį ir socialinį vystymąsi ir sustiprinti visuomenės fizinę ir dvasinę būklę, pirmiausia turi būti analizuojamos priežastys, nulemiančios neigiamas gyvenimo kokybės rodiklių kaip valstybės vykdomos ekonominės politikos pasekmių tendencijas.

Visuomenės moralinių-etinių vertybių sistema – vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtaką kokybiškam šalies ekonominės, socialinės ir politinės sistemos funkcionavimui. Todėl norint pagerinti ekonominę-socialinę ir politinę padėtį Lietuvoje, visų pirma, reikia įveikti bendrą valdymo ir vertybinę krizę, atkurti visavertę kultūrą, t. y. ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes.

Teksto autorius Dainius Radzevičius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

Informacijos šaltinis – www.dainius.org.

2016.06.28; 15:43

Seimo narys Naglis Puteikis įregistravo AB „Švyturys“ profesinės sąjungos inicijuotus pasiūlymus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtam Darbo kodekso naujos redakcijos projektui (Nr. XIIP-3234), kurių tikslas – apginti samdomų darbuotojų interesus, panaikinant jų teises iš esmės pažeidžiančias nuostatas ir sustiprinant garantijas, užtikrinančias silpnesnės darbo santykių šalies interesų apsaugą.

Continue reading „Seimo narys Naglis Puteikis ir AB „Švyturys“ profesinė sąjunga siūlo supaprastinti streikų organizavimą“