Julius Panka. Naujasis Darbo kodeksas – sveiki sugrįžę į XIX amžių!


Print

2017 metų liepos 1-ąją dieną Lietuvos darbo rinką, darbuotojų ir darbdavių santykius supurtys revoliucija. Priimamas vienas liberaliausių Europoje Darbo kodeksas, kuris, kaip sako dalis ekspertų, turės įtakos dar didesnei emigracijos bangai, dar didesniam darbuotojų išnaudojimui ir savo beteisiškumo supratimui. 

Vienas iš liberaliausių kodeksų

Ginčai dėl Darbo kodekso. Slaptai.lt nuotr.

Darbo kodeksas užsakytas ir pradėtas rengti dar premjeru būnant Andriui Kubiliui, baigtas ruošti ir paskubomis buldozeriu priimtas Algirdo Butkevičiaus laikais, visos Seimo rinkimų kampanijos metu labai keiktas žaliųjų valstiečių įsigalios tik su kosmetinėmis pataisomis, bet vis dar socialiai žalingas ir neteisingas.

LVŽS laimėjus rinkimus naujojo Darbo kodekso įsigalėjimas buvo atidėtas pusmečiui, neva tikintis jį iš esmės pataisyti. Tačiau vietoje to, kad būtų atsižvelgta į socialinės politikos ekspertų pasiūlymus ir prezidentės veto išdėstytus trūkumus, buvo negarbingai sužaista Trišalės tarybos korta. Neformalus Seimo vadovas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad jei pakeitimai nebus priimti Trišalėje taryboje už juos nebus balsuojama ir Seime.

Ką tai reiškia, reiktų pateikti paprastesne kalba. Trišalę tarybą sudaro Vyriausybės, verslininkų ir profsąjungų atstovai. Kadangi darbo kodeksas labai patogus darbdaviams jie nėra suinteresuoti jokiomis jo pataisomis

Tikriausiai dažnas iš mūsų atsimena iš istorijos kurso, kad laukinio kapitalizmo gimimą lydėjo audringos, o kartais ir kruvinos demonstracijos bei protestai. Tada, būtent tose kovose gimė profsąjungos, tikrosios profsąjungos, kurių vienintelis tikslas buvo apginti darbuotojų interesus ir kurių, deja, mes Lietuvoje faktiškai niekada neturėjome ir nežinia ar kada nors turėsime.

Šiek tiek istorijos. Abiejų Tautų Respublikos laikais nei kapitalizmas, nei pramonė nebuvo dar tiek pažengę, kad atsirastų profsąjungos. Po to sekė daugiau kaip šimto metų carinės Rusijos okupacijos, kurios metu pramonė vystėsi lėtai, o valdžia drakoniškais metodais malšino bet kokią iniciatyvą iš apačios ir stengėsi užgniaužti bet kokio pasipriešinimo židinius.

Tiesa, XX amžiaus pradžioje tuometėje Rusijos imperijoje prasidėjo profsąjungų kūrimasis, bet tai buvo tik pradžia, o ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikusias profsąjungas nebūtų teisinga tapatinti su Lietuvos profsąjungomis. Tai, kaip ir tuometinės politinės partijos, buvo Rusijos imperijos dariniai, kurie neturėjo platesnio tęstinumo nepriklausomoje Lietuvoje. Trumpą, bet labai progresyvų tarpukario Lietuvos laikotarpį sparčiai vystėsi pramonė, o jai vystantis kūrėsi ir profsąjungos. Galima būtų išskirti krikščioniškąją ir socialdemokratinę kryptis, beje, pastarajai vis labiau pasiduodant  komunistų agentūros įtakai ir nerandant dialogo su valdžia 1936 metais visos profsąjungos Lietuvoje tiesiog uždraudžiamos.

Sovietmečio monstras

Tikriausiai nereikia plėtoti temos, kas buvo profsąjungos sovietmečiu, kieno interesus jos gynė ir į kokį monstrą pavirto. Užtenka tik pasakyti, kad su kova už darbuotojų teises ši milžinišką turtą valdžiusi, be galo korumpuota sistema, neturėjo nieko bendro. Priklausymas profsąjungai, kaip ir spaliukų, pionierių ar komjaunimo organizacijoms faktiškai buvo privalomas, tačiau iš jos narių buvo reikalaujama tik laiku mokėti nario mokestį, o sprendimus priimdavo komunistų partijos viršūnėlė. Galbūt būtent dėl sovietmečio laikotarpiu sugadintos profsąjungų reputacijos, Sąjūdžio laikotarpiu atgimusios pirmosios nepriklausomos Lietuvos profsąjungos nebuvo labai populiarios. Lietuvos žmonės tikėjo idealistine ateities prognoze ir nematė priežasčių burtis į jų, kaip darbuotojų, teises ginančias organizacijas.

Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vėliau dalis profsąjungų susikompromitavo neskaidriomis profsąjungų turto dalybomis, o dalis tapo politinių partijų įkaitėmis. Kaip gali ką nors naudingo išreikalauti iš valdžios darbuotojams tokia profsąjunga, kurios lyderis tuo pačiu yra įtakingas valdančiosios partijos narys, kuri gauna nemažai paramos iš didelių pramonės įmonių ir darbdavių teises atstovaujančių organizacijų. Naujasis darbo kodeksas kelia grėsmę apskritai profsąjungoms išnykti iš Lietuvos padangės, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Lietuvos profsąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas teigia, kad Darbo kodeksui pokyčių reikėjo todėl, kad nuo 2003 metų, kai buvo priimtas ankstesnis Darbo kodeksas, labai keitėsi Lietuvos ekonomika – didelės įmonės persitvarkė, atsirado daug nedidelių įmonių. Vis labiau keičiasi darbuotojų darbo vietos atstumas nuo jo gyvenamosios vietos. Kartais į darbą važiuojama šimtą ir daugiau kilometrų.

Teigiamų pokyčių nėra

Tokia kasdieninė darbuotojo logistika yra brangi ir nepatogi nei darbuotojams, nei darbdaviams, todėl kartais tikslinga nenormuoti darbo dienos po aštuonias valandas, jas atitinkamai padidinant, tačiau neišeinant iš maksimalios 40 valandų darbo savaitės rėmų. Apskritai apie teigiamus naujojo Darbo kodekso ypatumus daug rašyti neišeina, nes jų beveik nėra, o tie keletas, kuriuos galima būtų taip pavadinti, būtų visai sėkmingai susiderinę priėmus keletą pataisų senajame kodekse. Tačiau buvo pasirinktas kitas variantas ir tos kelios razinos ant torto iš jo tragiško skonio tikrai nepataisys. Vienas teigiamų pavyzdžių galėtų būti ankščiau minėta darbo sutarčių įvairovė, įteisinanti nuotolinį darbą ir panašiai, tokie dalykai realiai vyko ir senojo darbo kodekso galiojimo metu, tačiau tai nebuvo visai legalu.

Dar daugybė pagerinimų darbuotojams yra deklaratyvaus, lozunginio pobūdžio. Jie skamba labai gražiai, tačiau jau dabar aišku, kad jų niekas arba beveik niekas nesilaikys, nes jokios prievolės nėra, taip pat nėra ir pasekmių nevykdantiems šių lozungų. Dar viena grupė „teigiamų“ darbuotojams pokyčių yra Darbo kodekso nuostata, kad minimalus atlyginimas galės būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą. Vėl viskas skamba neblogai, bet kad tik skamba, o to skambesio į kišenę neįsikiši. Juk Darbo kodekse niekur nenurodyta „kiek daugiau“ nei minimali alga, reikia mokėti kvalifikuotam darbuotojui.

Kokia išeitinė pašalpa?

Šiai dienai minimali alga yra 380 eurų „ant popieriaus“, jei darbdavys mokės kvalifikuotam darbuotojui 381 eurą jis formaliai nenusižengs naujajam darbo kodeksui, tik ar didelę naudą pajus kvalifikuotas darbuotojas nuo tokio algos pakėlimo, tai dar labai didelis klausimas.

Vienas baisiausių naujojo darbo kodekso aspektų yra darbdavio teisė išmesti iš darbo darbuotoją dėl to, kad viršininkas atėjo prastokos nuotaikos ar darbuotojas nenusijuokė iš nevykusio direktoriaus pokšto. Tiesa, jis turės atleidžiamam darbuotojui išmokėti 6 mėnesių išeitinę išmoką. Skamba neblogai? O gal kalbėkime skaičiais? Minimali alga šiuo metu sudaro apie 310 eurų į rankas, tai reiškia, kad atleidžiamas darbuotojas, kuris pavyzdžiui nesijuokė iš kvailo viršininko pokšto arba išdrįso ištarti uždraustą ir pavojingą žodį „profsąjunga“ gaus 1860 eurų ir galės eiti ravėti šieno. Tai atveria galimybes darbuotoją atleisti, pavyzdžiui, už jo politines ar religines pažiūras, nors tai draudžia kiti įstatymai, tačiau puikiai žinome, kad įrodinėti tokius dalykus tenka teismuose ir tik retais atvejais pasiseka pasiekti palankaus teismo sprendimo.

Panaikinama galimybė streikuoti

Faktiškai panaikinama darbuotojų visuotinio streiko galimybė. Atsiranda XIX amžiuje plačiai darbdavių praktikuota priemonė prieš streikuojančius darbuotojus – lokautas. Jei darbuotojai streikuoja daugiau kaip savaitę, visiškai nesvarbu, kad streikas teisėtas, darbdavys gali į jų vietą priimti kitus darbuotojus ir sėkmingai bei pelningai tęsti veiklą, palikdamas streikuojančius darbuotojus be pajamų, be šanso ko nors išsireikalauti ir be darbo. Kitaip tariant darbuotojų streikas, kraštutinė, bet civilizuotose šalyse vis dar efektyviausia kovos už savo teises ir interesus priemonė  visai praranda savo prasmę ir tampa ne tik nepaveikia, bet labai pavojinga patiems darbuotojams.

Gyvenimas per brangus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sutrumpintos kasmetinės atostogos ir panaikintas vienos valandos darbo sutrumpinimas prieššventinę dieną. Kad ir kiek liberaliojo Darbo kodekso šalininkai aiškintų, kad atostogų skaičiavimas darbuotojams nepasikeitė – jie nepasako tiesos. Iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo pagrindinė darbuotojų dalis turėjo 28 kalendorines atostogų dienas per metus iš kurių 14 buvo privaloma panaudoti nenutrūkstamai, o visas kitas kaip nori, kad ir po vieną dieną, iš to išplaukia, kad 10 +14 lygu 24, tiek darbuotojai turėdavo darbo dienų atostogų, o dabar turės 20, vadinasi 4 dienos iš darbuotojo yra ciniškai atimamos.

To dar negana, panaikinamas darbo viena valanda sutrumpinimas prieššventinę dieną. Tokių valandų per metus susidarydavo nuo 6 iki 8, vadinasi tai dar viena atostogų diena. Mieli, Lietuvos dirbantieji, valdžia ką tik iš mūsų visų nušvilpė 5 atostogų dienas, tačiau gatvės tuščios, protestuotojų nesimato, parašų irgi niekas nerenka. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad dalis jau kraunasi lagaminus emigracijai, o kita dalis niekada nedirbo ir jiems neįdomios atostogos, nes jiems atostogos yra nuolatinės, o dar kiti visuomenės nariai dirba, kad uždirbtų šių veikėjų pašalpoms.

Ignoruojamos motinų teisės

Panaikinama kūdikius maitinančių motinų teisė į papildomą pertrauką pamaitinti kūdikį darbo laiko metu. Galime priminti, kad iki šiol galiojusio Darbo kodekso 278 straipsnio 8 dalis skelbė: „krūtimi maitinančiai moteriai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.“

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šios nuostatos naujajame Darbo kodekse paprasčiausiai nebelieka. Tokiu atveju iškyla labai rimtas ir pagrįstas klausimas – ar darbo rinkoje nepageidaujamos maitinančios moterys, ar jos vaikus turi maitinti nenutraukiant darbo proceso, prie bendradarbių ir klientų, gal jos turi imti pertraukas savo sąskaitą, kurias vėliau atidirbtų viršvalandžiais, o gal tiesiog tos pertraukos bus suteikiamos kaip neapmokamos ir tiesiog jos gaus mažesnį atlyginimą? Klausimų daugiau nei atsakymų, bet visoms europinėms institucijoms ir žmogaus teisių gynėjams garsiai šaukiant, kad reikia kovoti už moterų teises ir vienodus atlyginimus su vyrais, šis Darbo kodekso pokytis tikrai panašus į diskriminacinį.

Vadinamosios geltonos profsąjungos

Naikinama teisinė apsauga profsąjungų renkamų organų nariams. Grįžkime prie profsąjungų perspektyvų Lietuvoje. Puikiai suprantame, kad didžioji dalis darbdavių ir administracijos vadovų būtų labai patenkinti, kad jų įmonėje ar įstaigoje visai nebūtų profsąjungos, arba ji būtų vadinama „geltonoji“, tada nebus triukšmo, nereikės derėtis, galima būti visiškai laisvam savo sprendimuose. „Geltonąja“ profsąjunga vadinama tokia profsąjunga, kuri sudaryta darbdavio arba administracijos iniciatyva ir nuolankiai vykdo jų valią nekovodama už darbuotojų teises ir interesus. Jei nepavyksta sukurti „geltonosios“ profsąjungos, darbdavys dažnai imasi visokių trukdžių įsikurti tikrajai profsąjungai „iš apačios“.

Trukdžiai gali būti patys įvairiausi – nuo darbuotojų bauginimo ir gąsdinimo, grasinimų išmesti iš darbo iki aktyvistų grupės skaldymo daliai pakeliant atlyginimus ar pareigas už pasitraukimą iš profsąjungos iniciatorių. Tas gąsdinimas ir skaldymo veiksmai tęsiasi ir įsikūrus profsąjungai, kai svarstomos kolektyvinės sutarties nuostatos ir kiti svarbūs darbuotojams klausimai. Kad būtų galima apsaugoti darbuotojus nuo tokio valdžios spaudimo ankstesniajame darbo kodekse buvo nustatyta, kad profsąjungos renkamo valdymo organo narių negalima šalinti iš darbo be profsąjungos pritarimo.

Ateina liūdnos dienos

Naujajame Darbo kodekse šis imunitetas paliktas tik profesinės sąjungos vadovui. Vadinasi, nesąžiningas darbdavys ar administracijos vadovas galės daryti spaudimą visai profsąjungai išskyrus vieną pirmininką, kuris be savo komandos, be aktyvo negalės nieko nuveikti ar iškovoti, nes, kaips sakoma, vienas lauke ne karys.

Galima drąsiai konstatuoti, kad ir taip sunkiai besivystančioms Lietuvos profsąjungoms ateina liūdnos ir sunkios dienos, jų įtaka ir plėtra bus labai apribota ir darbuotojų teises joms apginti bus sunku, o kartais taps ir visiškai neįmanoma. Tačiau gal pagerės darbdavių požiūris, gal jie supras, kad socialiai saugiai besijaučiantis ir orų atlyginimą gaudamas darbuotojas bus lojalesnis, iniciatyvesnis ir daug kartų naudingesnis įmonei ar įstaigai, nei tas, kuris nesijaučia vertinamas, gyvena skurde ir didžiąją dalį darbo galvoja, kaip prisidurti prie atlyginimo, kad netektų jam ir šeimai badauti.

Dar XX amžiaus pradžioje šią tiesą suprato vienas iš automobilių gamybos pradininkų Henris Fordas, ar tai supras Lietuvos darbdaviai – tikėkimės, kad taip. Pagyvensim – pamatysim, kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta, pripras lietuviai ir prie XIX amžiumi atsiduodančio, bet naujojo, Darbo kodekso.

2017.06.30; 20:41