Valius Aleksa. Prezidentinė giesmė 2020-ųjų metų išblaivėsiančio Seimo fone

Respublikos prezidento (-ės) metiniai pranešimai Seime visada tampa vienu svarbesnių Lietuvos politinio gyvenimo savaitės įvykiu. Nors pirmojo asmens valstybėje kalba paprastai apibendrina visus praėjusius metus ir nubrėžia gaires ilgesnei ateičiai, tačiau į metų įvykį nei karto nepretendavo. Praėjus savaitei, kitai, prezidento įvardintus akcentus užgožia nauji įvykiai: vieniems – tai žiauresnė žmogžudystė, kitiems – kontraversiško įstatymo svarstymas, tretiems  – Lietuvos elito žvaigždelės krūtų dydžio pokytis, ketvirtiems – socialinės tikrovės kasdieninė apatija, kur nėra vietos nei prezidentei, nei krūtims, nei, galiausiai, Lietuvai.

Bene svarbiausia prezidentinių kalbų reikšmė yra ta, kad jos atskleidžia vienos valstybės valdymo institucijos santykį su kitomis valdžiomis ir iš dalies parodo pačios prezidento institucijos veiklos kokybę, vertybes ir gebėjimus.

Ataskaita, įvertinimas ar pamokslas?

Prezidento Algirdo Brazausko laikais pasitaikydavo, kad ataskaitą sudarydavo nuveiktų darbų rinkinys. Tačiau formalus tonas, kiekvienos srities patarėjų surašytos prezidentinės kalbos dalys, nors ir pirmojo valstybėje asmens autorizuotos, dažniau keldavo nuobodulį nei skatino ieškoti gilesnių prasmių ir reikšmių. Nors prasmių „ataskaitinėje kalboje“ tikrai būtų, jei prezidentai aiškiai įvardintų, už ką jie atsako ir ką padarė gerai ar blogai būtent toje srityje, kur jų žodis lemiamas. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi ir buvusieji, ir esamieji prezidentai, kiekvienas dėl savų priežasčių, nusprendė vengti savo kalbose savo pačių atskaitomybės, belieka su tokia jų valia susitaikyti ir šį prezidentinių kalbų vertės matą, jei ne pamiršti, tai atidėti.

Kitas prezidento metinio pranešimo vertės matmuo – kitų valdžios institucijų veiklos vertinimas. Iš karto reikėtų pažymėti, kad būtų žymiai prasmingiau, jei prezidentinės kalbos labiau orientuotųsi ne į abstraktų, o į konkretų Seimo ir Vyriausybės darbo įvertinimą. Iš dalies, tokių pažymių buvo bei yra esamos bei buvusių prezidentų metiniuose pranešimuose, tačiau, kai tai nėra taisyklė, nėra įvardinta ir nėra tradicijos, kalbos turinys visiškai priklauso nuo paties prezidento nuostatos esamo Seimo ir Vyriausybės atžvilgiu ir jų veiklos laisvo interpretavimo, vertinimo kriterijai irgi išsisklaido. Valdžios institucijų darbas, žinoma, kasdien vertinamas žiniasklaidos, tačiau prezidentinis įvertinimas, įvykstantys kartą metuose, suteiktų kitokį svorį ir išties galėtų tapti atskaitos tašku visiems metams, o ne „savaitės įvykiu“.

Ir šalies piliečiams, ir visoms su valstybe susijusioms institucijoms būtų gera proga stabtelti ir atidžiau pažvelgti, ką gi valdžia nuveikė, veikia ir veiks. Dabar, kai „vertinimai“ vyksta kas keturis metus, o per tą „vertinimo periodą“ – rinkimus, realių darbų reikšmes keičia milžiniškas politinės reklamos kuriamos „realybės“ srautas – valstybės valdytojų statisfakcijos su tikrove taip ir neįvyksta. Kartą per metus surengiama ne parodomoji generalinė revizija, tiksliai įvardinta, suvokta, o jei būtų politinės valios, net apibrėžta įstatymu, būtų labai vertingas ir konstruktyvus politinio šalies vyksmo vardiklis.

Ką pasakė Mozė?

Dabar gi prezidentų kalbas ir metinius pranešimus tenka priskirti trečiajai vertės kategorijai – „kalno pamokslams“, jie laukiami ir girdimi, bet jų prasmę atspėti ne visada pasiseka, net fariziejams, profesionaliems politologinių raštų aiškintojams. Prezidentės šiais metais (kaip ir ankstesniais) perskaityta kalba Seime – tekstas, kuris gražiai įsikomponuotų spaudos leidinio apžvalgų skiltyje tarp kitų gilesnių ar paviršutiniškų įžvalgų. Suprantama, žinant, kokios prezidentūros žmoniškųjų resursų pajėgos prie šio kūrinio padirbėjo, verstų skaitytoją į tokią „apžvalgą“ žvilgtelti atidžiau ir ne tik per grožinės kalbos valdymo sugebėjimų prizmę. Iš prezidentinės kalbos tikimasi daugiau nei ją išklausius suformuluotos išvados, kad prezidentė būtų nebloga politikos apžvalgininkė. Tikimasi ne tik pasvarstymų, pagrūmojimų, pagraudenimų ar apgailestavimų. Niekas kitas labiau nei šalies prezidentė neturi tiek galios ir resursų, tiksliai sudėlioti ir geopolitinius, ir politinius, ir pilietinius valstybės valdymo ir esamos būklės valstybėje akcentus. Galbūt ir tokioje kalboje atsirastų vietos prezidentės nuotaikoms, trumpalaikiams ar ilgalaikiams jausmams, bet faktų ir argumentų taip pat reikėtų. O fariziejams paspėlioti skirtas „kalno pamokslas“ – ką turėjo prezidentė galvoje taip ar kitaip sakydama – nėra tai, kam ši institucija valstybėje reikalinga ir ne tai, ką ji realiai gali.

Penkis kartus per kadenciją

Net ir įvertinant prezidentinių galių ribas Lietuvoje, didesnius nei prezidentas gali išpildyti lūkesčius šios institucijos atžvilgiu, piliečiai nuviliami ir išklausę pranašo eina pas fariziejus klausti – tai kokią gi žinią Dievas šįkart jiems norėjo perduoti?

Saikinga visuomenės reakcija į prezidentės kalbą nulemta ir įtvirtinta Konstitucijos. Lietuvos prezidento galios artimesnės Anglijos karalienės, nei Prancūzijos ar JAV ir nemažos dalies kt. demokratinių valstybių prezidentinėms galioms, tad ką prezidentė bepasakytų – tai viešosios nuomonės balsas, labai retai susijęs su veiksmais. Vis dėlto – tai 1 iš 5 momentų per Lietuvos prezidento kadenciją, kai valstybės vadovo balsas turėtų ir galėtų būti tautos išgirstas.

Pranešimo kontekstas

Suprantama, kad šiuo metu ne pats geriausias laikas svarstyti, ką prezidentas gali, o ko negali, tačiau, pranašės žodžiais tariant: „Nėra kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.“

Ne pats geriausias laikas todėl, kad  Valstiečių žaliųjų sąjunga pasivadinęs politinis darinys Seime turi pakankamą daugumą patiems įvairiausiems, pačių sumanytiems sprendimams priimti, pernelyg nekreipiant dėmesio į tai, ką pasakė ar ko nepasakė šalies vadovė. Nors prezidentė ir neigiamai atsiliepė apie koalicijas, kurių, anot jos, – „chroniškas trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo bei lemia pertvarkų strigimą ir stabdo sprendimų priėmimą“, – tačiau jų buvimas suteikdavo daigiau užkulisinių galimybių prezidento institucijai įtakoti politinius, o neretai ir valstybės valdymo sprendimus. Dabar taip nėra ir prezidentūra išties tampa labiau ekspertine institucija, turinčia galimybių tik vertinti Seimo ir vyriausybės veiklą bei apie ją garsiai pasisakyti, nei ją formuoti.

Matydama naująją klausytojų auditoriją Seime, prezidentė turėjo pripažinti dar pirmosios kadencijos pradžioje savo suformuluotos „kovos su oligarchais“ nesėkmę. Galima samprotauti, kad Viktoras Uspaskichas buvo blogasis oligarchas, o Ramūnas Karbauskis – gerasis, tačiau nepaneigsi, kad ir vienas, ir kitas atitinka visus klasikinio oligarcho požymius. Pirmasis buvo tik koalicijai priklausiusios partijos vadovas, antrasis – rinkimus laimėjusios politinės jėgos, turinčios galių be kitų politinių jėgų pagalbos priimti norimus sprendimus, lyderis.

Valstybės piliečiai tarė savo žodį rinkimuose – tylėdami, neidami į rinkimus, bet atėjusioji aktyvioji dalis nusprendė „už“ ir šią realybę tenka ne tik pripažinti, bet ir gerbti, net ir prezidentei. „Gerojo“ oligarcho vaidmuo ir supratimas apie valstybės valdymą daug vilčių suteikia – tai, kad jis nusprendžia, jog agronomo išsilavinimas yra kaip tik tai, ko reikia vadovauti Kultūros komitetui Seime, t. y., bene svarbiausiai krašto kultūrinį identitetą formuojančiai institucijai, pasako viską, apie intelektualinio potencialo vertinimą dabartinės valdančiosios daugumos darinyje. Tai ne asmeninė R. Karbauskio problema, ji gilesnė, juk sprendimui pritarė dauguma Seimo narių. Gal ir neatsitiktinai apie kultūros reikalus prezidentės pranešime bemaž neužsiminama, tik atkreipiamas dėmesys, kad „vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesne užduotimi nei visa šimtmečio kultūrinė programa“.

Kas tie debilai?

Intelektualinio potencialo vertės ignoravimas naujojoje valdančiųjų politikų terpėje ne be reikalo tapo prezidentinės kalbos svarbiausiu visuomenėje pastebėtu leitmotyvu: „Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“, – tarė šalies vadovė. Į šią prezidentės paleistą banalią frazę sureaguota audringai, tačiau ne pačiame Seime, o už jo ribų. Savaime aišku, kad protas nepakenktų ne tik vykdant reformas, bet ir visur gyvenime, tačiau nuosekliai pažiūrėjus, ką prezidentė pasako po to, optimizmas, kuriuo persmelkta visa prezidentės kalba, blėsta. Nes po to prezidentė aptaria švietimo reformą prilygindama ją nekilnojamojo turto dalyboms, o jeigu kalbant tiesmukai – tai išdeda tą reformą į šuns dienas. O tai reikštų, kad intelekto pirmiausia stokojama pagrindinėje „protų valdymo“ institucijoje. Stebuklų nebūna – proto po prezidentės kalbos ten nei sumažės, nei nepadaugės, tad prezidentės nuogąstavimai, kad 4 metus švietimo reikalus formuos ribotų intelektualinių gebėjimų veikėjai, išties kelia nerimą. Juolab, anot prezidentės, dėl švietimo sistemoje netobulumo kyla vos ne visos šalies blogybės: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis“, – teigiama prezidentės pranešime.

Tai koks tavo IQ, premjere?

Ar „proto stokojimas“ taikytinas tik švietimo reformų vykdytojams? Ko gero – ne tik jiems. Tačiau yra negeras įtarimas, kad šiam prezidentės teiginiui pritarė, net ne 99, bet visas 100 proc. Seimo ir vyriausybės narių, tarp jų ir švietimo sistemos „valdovė“. Dauguma jų, ko gero, pamanė: „ot, teisingai prezidentė pasakė“. Sukta profesinė šypsena premjero veide aiškiai rodė, kad apie save jis nepagalvojo, galbūt mąstė apie Seimo kultūros komiteto pirmininką, kuris po migloto skandalo, susijusio su viena iki tol mažai kam girdėta panevėžiete, vis dar išlieka „liūdnojo veido riteriu“, vargu bau ar galvojančiu net apie savo paskirtąjį premjerą. Pati švietimo valdovė, ko gero, įsivaizdavo kvaištelėjusį švietimo valdovą Seimo struktūroje, o pastarasis – dūsavo svarstydamas, kokius smegenų veiklą stimuliuojančius vaistus vartoja sveikatos reikalų žinovė Seime ir t.t. Kiek buvo tokių, kurie išgirdę šį pesimistinį prezidentės atodūsį, sunerimo: „Apie mane tai! Pastebėjo! Ką dabar daryti?“

Išrinkote – dabar kaltinkite save, o nebe mus

Prezidentė taikliai įvardino atsakomybės kratymosi tendencijas, kurias labai taikliai atspindi kad ir tas pats pavyzdys, kai laimėjusio politinio darinio vadovas neprisiima atsakomybės vadovauti bent vienam iš dviejų svarbiausių valstybėje postų. Tai, kad apsiima vadovauti kultūrai, juk nereiškia, kad adekvačiai suvokia savo gebėjimus. Atsakomybės kratymasis dabartinės Seimo daugumos struktūroje yra simptomiškas, nes prasideda nuo valdymo piramidės viršūnės. Nenuostabu, kad ir Darbo kodekso priėmimo atsakomybę politikai bandė įsiūlyti Trišalei tarybai, kuri, jei kalbant ne iš verslininkų ar valstybininkų, o iš dirbančiųjų atskaitos taško žvelgiant, apgynė tik profsąjungų vadovų teises, suteikė jiems daugiau saugumo garantijų atstovauti darbuotojų interesus, bet pačių darbuotojų, kaip socialinės grupės padėtis po kodekso priėmimo nepagerėjo. Prezidentės panešime šis kodekso pakeitimo aspektas irgi nutylėtas, apsiribota apgailestavimu, kad nukentėjo visi – „ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.“

Nerimas, džiaugsmas ir susirūpinimas dar ne vertybė

Gana eklektiškas, apžvalginiu stiliumi parašytas politinę tikrovę vertinantis prezidentinio pranešimo tekstas sunkokai pasiduoda sisteminei analizei, pačios prezidentūros institucijos vertybių, darbo kokybės ir gebėjimų įvertimui.

Prezidentė savo kalboje skyrė dėmesio tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmei artėjančių jubiliejinių metų kontekste, priminė lūkesčius, kuriuos piliečiai siejo su naujai išrinktu Seimu, išreiškė nerimą dėl reformų neapibrėžtumo, atkreipė dėmesį į „buldozerinės psiaudodemokratijos“ įsigalėjimo pavojų priimant politinės atsakomybės reikalaujančius sprendimus. Šalies vadovė pasidžiaugė grįžtančiu pasitikėjimu teismais, kuris, anot jos, įvyko dėl iki galo atliktos reformos. Nors prezidentė ir teigiamai įvertino sveikatos reikalų valdytojų pastangas priimant sprendimus, susijusius su alkoholio prieinamumo ribojimu, tačiau išreiškė nuogąstavimą, ar jiems pakaks politinio stuburo įveikti įsigalėjusią korupciją vaistų rinkoje.

Prezidentė atkreipė dėmesį į neapibrėžtus valdančiųjų ketinimus keisti mokesčių sistemą. Anot jos, – „mokesčių perstumdymas, socialinio teisingumo nepridės“. Dabartines Seimo ir vyriausybės iniciatyvas šalies vadovė įvardino, kaip neparuoštų reformų manijos laiką, kur reikalingi pokyčiai gali virsti tik jų parodija. Tenka pritarti prezidentės nuomonei, kad stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos, tačiau, kaip bus investuota „į partijų kokybę ir partinius žmones“, išlieka vienu mįslingiausiu prezidentės lūkesčiu.

Pasidžiaugė ir pagąsdino

Pranešime prezidentė pasidžiaugė politiniu susitarimu sprendžiant šalies gynybos klausimus, istoriniu palaikymu, kurio mūsų šalis sulaukia iš NATO, glaustai įvardino tarptautines grėsmes valstybei: Kaliningrado srities militarizaciją, agresyvaus puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusią Astravo atominę jėgainę Baltarusijoje. Šalies vadovė taip pat pasidžiaugė tuo, kad Lietuvoje sėkmingai atremiamos kibernetinio saugumo grėsmės. Apskritai, užsienio politikai prezidentės pranešime skirta mažoka vietos, akcentuota pačios Lietuvos atsakomybė ir pasitikėjimas Europos Sąjungos partneryste. Šalies ateitį prezidentė sieja su modernių technologijų įsisavinimu ir panaudojimu, inovacijų plėtra ir inovatyvių sprendimų kūrimu šalyje. Tuo pat metu šalies vadovė pakvietė inventorizuoti valstybės investicijų programą, kadangi europinės lėšos ateityje išseks, tad laikas, kai inovacijoms diegti galėjome skirti milžiniškas lėšas, tampa praeitimi.

Kur plauks reformų ledlaužis?

Kontraversiškai vertintina prezidentės pranešime nuskambėjusi viena iš apibendrinančių frazių: „Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.“ Lyg ir teisingas būtų palinkėjimas, tačiau, kai pirmiau pranešime užsimenama apie neparuoštas ir parodijomis virstančias reformas, yra rimtų abejonių, ar tiesiogiai suprastas ir įgyvendintas prezidentės palinkėjimas duos tų vaisių, apie kuriuos kalbama. Jei ledlaužio kryptis ledynuose išliks neapibrėžta, tikslas – nežinomas, o reikalingumas – nepagrįstas, kur tąsyk, tas ledlaužis turėtų nuplaukti, o tiksliau – nuskęsti?

27 metai reformų

Reikia pripažinti, kad mūsų 27 nepriklausomybės metai toli pralenkė tarpukario Lietuvos 22 metų laikotarpį reformų skaičiumi. 27 metai reformų! Tačiau Lietuva per tą laiką nebe tariamai, o išies ištuštėjo. Išgirskite prezidente! Reformos jau senai nebėra vertybė juos patiriantiems. Žemės ūkio reforma (kuri tebevyksta iki šiol) lėmė, kad kaimuose nebeliko gyventojų, nes jie nebeturi pajamų. Tie, kurie turėjo energijos, iš reformuotų kaimų išsibėgiojo. Reformos švietimo sistemoje lėmė, kad mūsų šalies intelektualinio potencialo ateitis, jaunimas, kaip judėjo, taip ir juda viena kryptimi, įgyja šiokį ar tokį išsilavinimą Lietuvoje ir kelia sparnus kuo toliau nuo tėvynės, jau nekalbant apie tuos, kurie išsilavinimą įgyja užsienyje. Sveikatos reforma lėmė, kad, anot velionio Roko Žilinsko, šalyje, kur gydymas turėtų būti nemokamas, motina renkasi kilpą ant kaklo, nes negali grąžinti greitojo kredito, kurį paėmė sūnaus gydymui. Ekonomikos reformos lėmė ne tik sparčiai augantį BVP, bet ir didžiausią pajamų nelygybę Europos Sąjungoje. Negalima teigti, kad dėl socialinės padėties, susiformavusios valstybėje, Dalia Grybauskaitė niekuo dėta. Šiaip ar taip, stojimo į ES laikotarpiu, kai ir buvo klojami pamatai Lietuvos ekonomikos bei socialinės sanklodos ateičiai, ji vadovavo finansų ministerijai.

Renkuosi Europą – lygu – emigruoju

Tradiciškai „tenka konstatuoti“, kad prezidentės metiniame pranešime bemaž nutylėtos skaidžiausias nudienos problemos. Tik jų įvardinimas ir optimistiniai projektai neįtikina: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo“, – pranešime teigia prezidentė. Tačiau ar čia ir nebus silpniausia šių metų prezidentinio pranešimo vieta, o tuo pačiu ir sprendimų, prioritetų suvokimo ir įvardinimo adekvatumas. Optimizmas turi būti pagrįstas, o optimistinio projekto vaidmuo nors ir gražus, bet jo veiksmingumas realiems pokyčiams labai abejotinas. Galbūt daugiau vertės suteiktų ne vienkartinio projekto ir netgi metų veiklos ir metų perspektyvos rutininis įvertinimas, bet aiškus įvardinimas, kad 27 metus ginėm tautiečius iš Tėvynės ir ką dabar turime padaryti, kad per 27 ateinančius metus jie sugrįžtų atgal.

Kai terminas toks tolimas – pirma mintis būtų, kad galima nieko nedaryti. Tačiau įvardinus, ką galime padaryti šiais metais ir ko šiais metais nedaryti – tai būtų pirmas realesnis žingsnis emigracijos stabdymo kryptimi. Tuo tarpu prezidentės klausytojų Seime ir Vyriausybėje projektuose emigracijos problema stumiama gilyn į antrą ar trečią planą ar netgi priešingai – tai, kad po įgyvendintų reformų šiek tiek išaugs emigracijos mastas, laikoma savaime suprantamu, t.y. normaliu reiškiniu.

Socialinė atskirtis – yra ji ar ne?

Prezidentiniame pranešime iš esmės apeinama ir socialinės atskirties tema. Tik pripažįstama, kad apie ją jau kalbama, o pati socialinė tematika išskyrus kelias užuominas skirtingose pranešimo vietose, susiaurinama iki smurto prieš vaikus problemos sprendimą. Tai, kad socialinio teisingumo Lietuvoje lieka vis mažiau ir į socialiai remtinų grupę Europos Sąjungos masteliais patenka bemaž visas Lietuvos vidurinysis visuomenės sluoksnis, prezidentės patarėjams pranešimo turinyje derėjo surasti vietos, nors tai ir disonuotų su optimistinėmis gaidomis, skambančiomis šiame vaizdingame ir įvairiapusiškame prezidentės metų „dekrete“. Vargu ar pakanka tik nusistebėjimo PVM mokesčio lengvatos panaikinimo beprasmiškumu, juk prezidentę rinko būtent tas „vidurinysis“, o ne oligarchinis Lietuvos visuomenės sluoksnis.

Post scriptum – reakcija

Koks gi rezultatas? Premjeras, matyt, metiniu prezidentės pranešimu liko patenkintas. Jis esą įgyvendina rinkimų programą. Skausmų formuojantis naujoms raukšlėms vyriausybės vadavo smegenyse, ko gero, nekyla. Apie tai, kad pažaliavusių stambiųjų ūkininkų „rinkiminės programos“ įgyvendinimu labiausiai apsidžiaugs tik tą programą parašęs studentas, niekam tokia mintis į galvą neateina – „riekia vykdyti rinkiminius pažadus“. R. Karbauskis lakoniškai pareiškia, kad jo ir prezidentės nuomonės sutampa. O tai iš esmės reiškia, kad „šunys palojo, o karavanas nuėjo“.

Koks gi galėtų būti šio prezidentės metinio pranešimo reziumė? Nesmagus tekstas. Daugiau ar mažiau formalios optimistinės gaidos ir nedrąsūs pagrasinimai, neatsveria prasmingo turinio ir realaus problemų įvardinimo stokos. Jei jos užuominomis ir paliečiamos, vis vien beviltiška būtų ieškoti problemų sprendimo receptų, kai realūs problemos dėmenys tik nujaučiami. Galbūt iš inercijos kartojamas žodis „reformos!“ nieko nebereiškia, nebent gąsdina, bet nesutelkia. Tokia jau žmonių prigimtis, kad išgirdus apie sektoriaus, kuriame jie darbuojasi reformavimą, veikla sukaustoma baimės, o ne optimizmo ir entuziazmo proveržio, nes pirma mintis būna – krautis lagaminus. Mintis visiškai pagrįsta, nes veiklų „optimizavimas“, dažniausiai vykdomas sektoriaus dirbančiųjų sąskaita, nes naujo „sektoriaus“, į kurį jie po „optimizavimo“ pereitų, neatsiranda. Optimistiniu požiūriu šios problemos neišspręsi. Jei kažkur sumažėja, kažkur turi padaugėti. Tačiau, kai mažėja visur, daugėja, tačiau ne Lietuvoje.

Nors prezidentės kalboje pagirti visi, kurie nusipelnė, tačiau prasmės, ko gero, daugiau pirmąją birželio savaitę anapilin iškeliavusio parlamentaro, žurnalisto R. Žilinsko paskutiniuose straipsniuose. Šeimos tragedijos Zarasuose įvardinimas prezidentės kalboje gal ir disonuotų su valstybės vadovės pareigomis, tačiau reikštų, kad ji išties Lietuvą pažįsta ne pro limuzino langą. Dabar – tai tik dar viena iškilmingai pasakyta, iškilmingai išklausyta ir pamiršta kalba.

Anoniminis – politinis alkoholizmas

Netiesa, kad žodis nieko nereiškia ir nieko nelemia. Ne tik prezidentės, bet ir apskritai mūsų politinės kultūros bruožas – perdėtas korektiškumas. Bene visos panašios kalbos, pranešimai yra anoniminiai – pateikiami tam tikra „paukščių kalba“. Bent jau ten, kur kalbama apie konkrečius sektorius vietoj nutylėjimo surašius konkrečius vardus ir pavardes, prezidentinio pranešimo kalba prabiltų ne tik gražiomis metaforomis, bet ir atsakomybės prisiėmimo ir padalinimo svoriu. Už švietimo sistemos reformą atsakinga Jurgita Petrauskienė, sveikatos – Aurelijus Veryga, urėdijų reformą įgyvendina Kęstutis Navickas ir t.t. Spėlioti, kurio koncerno („Vikondos“ ar „Agrokoncerno“) vadovas – politikas paminėtas prezidentės pranešime – įdomus, bet beprasmis užsiėmimas. Galų gale ir naujųjų groteskinių reformų koordinatoriai taip pat turi pareigas, vardus ir pavardes: Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis, kuris iš jų atsakingesnis, nes jei abu, reiškia nei vienas. Kuriam iš jų nepakenktų, ne tik drąsa ir ryžtas, bet ir intelektas? Ar abiems?

Taip suformulavus klausimą ir prezidentės pranešimo tekstą „autorizavus“ pavardėmis, būtų bylojama žmonių, o ne paukščių kalba. Sovietiniais laikais išsiugdyta savikontrolė ir įvaldytas nutylėjimo menas dabartinėms politikų kalboms naujos vertės nesuteikia. Jei bijoma įvardinti – tai reikėtų klausti, ko bijoma? Ekskomisaro rūstybės, reformuotų ir „žmonių pasitikėjimą pelniusių“ teismų, kuriuose teks gintis nuo ieškinių už orumo įžeidimą? Jeigu pavardėmis ir argumentais neišdrįsta prabilti prezidentė, tada kas turi ir gali išdrįsti? Ar prezidentės įvardinta jau trečią kadenciją Seime marinama informacijos teikėjo apsaugos įstatymo idėja yra aktuali ir pačiai prezidentei? Jei ši apsauga galiotų, matyt, prezidentės pranešimas būtų autorizuotas pavardėmis, tačiau perskaitytas už uždarų durų. Tik tada, kokiu būdu apie šiuose prezidentės turimus duomenis sužinotų tauta. Jei šiuo metu viešai, argumentuotai, įvardinant faktus ir atsakingus asmenis privengia kalbėti net prezidentė, tada kas gali būti toks drąsus? Tad prezidentės pranešimą galima apibendrinti perfrazuojant jos pačios žodžius – jėgos yra, proto užtenka, bet drąsos – ne.

Baigiamieji optimistiniai ir pesimistiniai akcentai

Prezidentė vieną pavardę metiniame pranešime visgi pamini – profesoriaus Liudo Mažylio. Anot šalies vadovės, jo „atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.“ Ar profesoriaus pavyzdžiu paseks ir ji pati – atviras klausimas.

Iš tiesų, dabartinė situacija, kai visi šunys kariami ant politikos naujokų, kurie ir patys vargu ar norėjo bei tikėjosi prisiimti atsakomybę už šalies ateitį, kuri po Seimo rinkimų netikėtai nukrito į jų rankas, nėra visiškai teisinga. Žinoma, tenka apgailestauti, kad tie politikos naujokai, ne tik atsakomybės kratosi, bet ir nežino ką su ja daryti – pasidalinti ar turėti ir niekam neduoti? Šioje situacijoje politikos senbuvės, prezidentės, vaidmuo galėtų būti žymiai svaresnis, netgi įvertinant ribotas galias, kurių ji turi nedaug, bet vis dėlto turi. Kalbėti tiesą, tokią, kokia ji yra be metaforų, pagrąžinimų ir nutylėjimų, šiandien yra žymiai svarbiau, nei išlikti politiškai steriliai. Diplomatinio skandalo dėl to nekils, niekas santykių su Lietuva nenutrauks. Tačiau realiems pokyčiams, realioje šalyje, o ne politikų susikurtoje trapioje sterilaus stiklo citadelėje, reikalingi nauji metodai, tarp jų, ir viešųjų valstybės vadovų kalbos turinio ir pateikimo būdai. Kitaip gulbės giesmė nebus tėvynainių išgirsta ir įvertinta, nes ir nebus suprasta.

Tautą išblaivinantys įstatymai įsigalios tik 2020 m., tuomet, kai galimai sumažėję akcizų įplaukos į biudžetą už alkoholį dabartiniam premjerui, prezidentei ir finansų ministrui galvos skausmo nebekels. Nėra kvaili tie nauji politikai, kaip bandoma netgi prezidentės kalboje apie juos pamanyti. Iki 2020 m. gulbės giesmių, kaip įprasta, atliekamų paukščių kalba ir politikai, ir girtuokliai klausysis be jokių suvokimą „palengvinančių“ apribojimų. Tik ar supras ir norės kažką keisti dar bent vienas žmogus, turintis vardą ir pavardę be Liudo Mažylio, kol kas menka tikimybė, nes veikiantieji atsakingi asmenys tik nujaučiami, tačiau vis dar nežinomi.

Tiesa, prezidentiniame pranešime yra dar vienas vardas, pavardė ir pareigos – Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vardas tikras, pareigos reikšmingos – laukiame darbų, atsakomybės prisiėmimo ir rezultatų.

2017.06.12; 03:30