Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį.

Portale slaptai.lt buvo paskelbtas Antano Rašimo straipsnis „Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl akiplėšiškai meluoja“ (https://slaptai.lt/armenijos-premjeras-nikolas-pasinianas-vel-akiplesiskai-meluoja/).

Kolega A. Rašimas stebėjosi naujojo Armėnijos vadovo požiūriu į Kalnų Karabacho problemą. Premjeras – naujas, o žvilgsnis į Kalnų Karabacho praeitį, dabartį ir ateitį – senas! Sąžiningai vertinant, – separatistinis, šovinistinis, panašus į požiūrį tų, kurie didžiąją Armėniją kūrė jėga išstumdami vietinius gyventojus.

Kad N.Pašinianas  – toks pat separatistas kaip, sakykim, jo pirmtakas Seržas Sargsianas, byloja štai tokia citata, paskelbta prancūziškame „Le Monde“ leidinyje:

„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“

Kritiškai komentuodamas šias N.Pašiniano nuostatas A.Rašimas remiasi tarptautinės bendruomenės įsitikinimu, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Azerbaidžanui: šios teritorijos priklausymas Armėnijai arba jos savarankiškas egzistavimas nepriklausomai tiek nuo Armėnijos, tiek  ir nuo Azerbaidžano pažeistų Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus. Konkrečiau tariant, prieštarautų tikrąjai Kaukazo istorijai.

Armėnų separatistams nepalankios pozicijos dėl Kalnų Karabacho priklausomybės laikosi ir NATO, ir Europos Sąjungos šalys. Tokia ir Lietuvos nuomonė: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Ir šito nenuneigs niekas – nei N.Pašinianas, nei armėnų separatistų šalininkai, išsibarstę po JAV ir Europą (tokių, deja, esama ir Lietuvoje).

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, džiugu, kad A. Rašimas drįsta pasakyti tiesą – nebijo būti internete užpultas armėnų versijas palaikančių komentatorių. Tačiau lietuviškoje spaudoje vis tik  pasigendu išsamesnių paaiškinimų, kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija. Trūksta gilesnio žvilgsnio į Kaukazo istoriją.

Šią baltąją dėmę pabandysiu užpildyti.

Pirmosios žinios apie armėnų teritorines pretenzijas

Pirmosios intrigos dėl įsitvirtinimo azerbaidžanietiškose žemėse aptinkamos senų seniausiai. 1699 metais Indijos armėnas Israelis Ori siunčia kreipimąsį į Petrą I – prašo, kad caras pradėtų globoti armėnus. 1701 metais šis armėnas pasiekia, kad Rusijos caras priimtų jį asmeniškai. Oficialaus priėmimo metu pradedamos derybos dėl to, kad Rusijos imperija turėtų okupuoti Irevanės tvirtovę – Kaukaze sukurti armėnišką valstybę (dabartinis Jerevanas). Bet Petras I nepalaiko šios idėjos, caras tvirtina, kad Rusijai dabar svarbiausia – karas su Švedija.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Taip pat negalima pamiršti, kad 1701 metais sukuriamas Mchitaro Sebastacijaus vienuolių – katalikų ordinas, kuris sau naudinga kryptimi pradeda falsifikuoti Kaukazo istoriją, užfiksuotą senuosiuose archyvuose. Be to, perrašinėjant archyvus šie vienuoliai ne tik iškraipo tendencijas, bet net nenaudingus faktus visai išbraukia juos pakeisdami išgalvotais. 1717 metais specialiuoju dekretu Venecijos respublika Mchitaro brolijai skiria vaizdingą San Lazaro salą. Nuo to laiko Europoje pradėta falsifikuoti Pietų Kaukazo istorija taip, kaip naudinga armėnų vienuoliams. Žodžiu, jau tada pradedama meluoti, esą XVI – XIX azerbaidžanietiškos teriritorijos, įskaitant Karabacho, Irevanės, Giandžos, Nachičevanės chanatus, yra „neatskiriama armėnų tautos dalimi“.

Taip pat nenuginčijamas faktas, kad caras Petras I, nesutikęs okupuoti Irevanės tvirtovės (vėliau – Jerevanas), armėnų prekybininkus vis tik apdovanojo ypatingomis privilegijomis. Taigi 1710 metais caras suteikia armėnų prekybininkams teisę per Rusijos teritoriją be muitų gabenti persiškus šilkus. Beje, britų prekybininkai tokios privilegijos neturėjo. Tačiau armėnų pirkliai slapta nuo Petro I daug persiško šilko išveža ir per Turkijos teritoriją carui nežinant. Sužinojęs apie šią apgavystę Petras I atima iš armėnų pirklių visas privilegijas.

Kalnų Karabachas

Petrui I gulint mirties patale armėnai atkakliai įtikinėja valdovą, kad šis vis tik suteiktų armėnams ypatingai globojamos tautos statusą. Miršantis caras nusileidžia. 1724 metais pasirodo Petro I įsakymas, kad visose Rusijos užimtose Pietų Kaukazo teritorijose būtų specialiai apgyvendinti armėnai.  Šios privilegijos armėnai reikalavo atkakliai – net 24 metus. Ir galų gale pasiekė savo tikslą.

Masinis armėnų perkėlimas į Irevanės, Nachičevanės ir Karabacho chanatus

1805 metais gegužės 14-ąją buvo pasirašyta Kiurekčajaus sutartis, kurią savo parašais patvirtino Karabacho valdovas Ibragimchanas Šušinskij ir generolas P.Cicianovas. Tas traktatas bylojo, kad Karabacho chanatas pereina Rusijos imperijos valdžiai. Remiantis 5-uoju punktu caras duoda garantijas, kad chanatas išsaugos teritorinį vientisumą, o Karabacho chanas ir jo šeima išsaugos neliečiamybę. Tuo metu Karabache jau veikė kelios bažnytinės armėnų organizacijos, bet, remiantis šia sutartimi, visos jos privalėjo paklusti Karabacho chanatui. Apie jokį armėnų savarankiškumą dar nebuvo nė užuominos.

Giulistano sutartis, pasirašyta po Rusijos pergalės Rusijos – Irano kare 1804 – 1813-aisiais Rusijai leido užimti dar daugiau Azerbaidžano teritorijų ir tik paspartino armėnų masinį perkėlimą į Baku, Karabacho, Giandžos, Širvano, Gubos, Liankarano, Derbento chanatus. Britų diplomatas Gora Ousli pasiūlė 1813 metais pasirašyti visą sutartį, o teritorinius ginčus aptarti vėliau.

Kaukazo istorija (1)

Tas ir nutiko Turkmenčajuje. Taigi praėjus 15 metų po Giulistano sutarties pasirašymo Rusijai atiteko minėti chanatai, o taip pat – Irevanės ir Nachičevanės chanatai.

1827 metais spalio 1 dieną carinė Rusija užėmė Irevanės tvirtovę. 1828 metų pradžioje armėnų katolikas Nersesas Aštarakeci paruošė projektą, kaip armėnai iš Irano turėtų būti perkelti į Kaukazą. 1827 metų lapkritį jis rašė pulkininkui Lazerevui: armėnai privalo be trukdžių persikelti į Rusijos okupuotą Kaukazą. 1828-aisiais pasirašytas Turkmėnčajaus sutartis, kur 15-asis punktas kalba, kad armėnams leidžiama be jokių keblumų persikelti į azerbaidžaniečiams priklausiusias žemes Pietų Kaukaze. Taip pat parašyta, kad armėnus globoja carinė Rusija

Vos tik buvo pasirašyta Turkmėnčajaus sutartis, iš Irevanės ir Nachičevanės chanatų pradėta dirbtinai formuoti Armėnijos sritis. Tokį pavadinimą sugalvojo Rusijos valstybės patarėjas Kristoforas Lazarevas, brolis pulkininko Lazario Lazarevo, kuris organizavo Irano armėnų perkėlimą į azeraidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tuo metu Rusijai atitekusiame Irevanės chanate iš 526 kaimų tik 63 kaimuose gyveno armėnai (1911 metais mokslininkas N.I.Šavrovas rašė: „Iš dabar čia gyvenančių 1 milijono 300 tūkst. armėnų didžioji dalis, daugiau nei milijonas, yra atkelti, jie atvykėliai…. jei iki armėnų perkėlimo ten gyveno 16078 musulmonų šeimos ir tik 4428 armėnų šeimos, tai po perkėlimo iš Irano armėnų padaugėjo iki 60691 (11377 šeimos)“.

1828 – 1829 metais po Rusijos pergalės rusų – turkų kare, armėnai pradėti perkelti ir iš Turkijos sričių – Karso, Bajazeto, Igdyro, Erzurumo. Iš šių teritorijų perkelti armėnai buvo apgyvendinti Irevanės, Nachičevanės ir Giandžos gubernijose, kur buvo derlingos žemės, puikus klimatas. Iš viso buvo perkelti 20324 armėnai iš Turkijos ir 23098 armėnai iš Irano. Iš viso – 43422 žmonės. Taigi armėnų azerbaidžanietiškose teritorijose tuo laikotarpiu padaugėjo trigubai, ir azerbaidžaniečiai neteko daugumos: jei iki perkėlimo jie sudarė 77,9 proc., tai dabar šis skaičius smuktelėjo iki 46,7 proc.

Norėdamas užsitikrinti Turkijos armėnų paramą Nikolajus I įtvirtino įstatymą, kad Albanijos patriarchatas priklausytų Armėnijos bažnyčiai, ir nuo 1836 metų kovo 11-osios visos Albanijos cerkvės tapo armėniškomis. Taip virš Albanijos cerkvės pradėjo šeimininkauti Armėnijos bažnyčia, kurios iki XV amžiaus Kaukaze niekada nebuvo.

Antroji perkėlimo anga

Po rusų armijos pergalės Rusijos – Turkijos kare 1877 – 1878 metais armėnų ėmė ženkliai daugėti būtent Jerervano ir Nachičevanės chanatuose. Pirmasis grafo I.Paskevičiaus pavaduotojas Mkrtčanas Arcruni pasiekė, kad grafas pasirašytų įstatymą, apibrėžiantį, esą 1829 metais 600 armėnų šeimų iš turkiškojo Bajazeto perkeliamos į Jerevano chanatą. Taigi 1829-aisiais iš viso buvo perkelta 14 tūkst. armėnų šeimų – apie 100 tūkst. žmonių iš Turkijos.

Kaukazo istorija (2)

1882 metais Aleksandras III, baimindamasis stiprėjančios armėnų įtakos, priėmė ryžtingus veiksmus. 1885 metais uždaryta 160 armėniškų mokyklų. Beveik visi armėnai atleisti iš svarbių valstybinių postų. 1889 metais išėjo nutarimas, bylojantis apie Armėnijos geografijos išbraukimą iš dėstomų dalykų mokyklose.

1897 metais caro vietininkas kunigaikštis Grigorijus Golicynas atkreipė caro Nikolajaus II dėmesį į tai, kad Tifliso ir Baku miestuose armėnai paėmė visą valdžią į savo rankas. Todėl G.Golicynas pasirašė nutarimą, įpareigojantį neleist armėnų tautybės žmonėms dalyvauti rinkimuose į Tifliso ir Baku valdžios organus.

1902 metai. Nikolajus II pasirašo nutarimą, įpareigojantį iš Armėnijos bažnyčios atimti visą turtą, o pačią Bažnyčią – uždrausti, taip pat uždaryti visas armėniškas mokyklas. Pirmosios rusiškos revoliucijos išvakarėse Nikolajus II suprato, kad neva natūraliai kilę neramumai išties buvo specialiai organizuojami bei kurstomi. Kaukaze aptikta daug slaptų ginklų slėptuvių, spaustuvių. Suprasta, kad revoliucija Kaukaze specialiai ir dirbtinai peršama per „Dašnakcutiun“ – armėnišką partiją.

1903 metai garsūs armėniškais terorais. Armėnų organizacijos „Gnčak“ atstovas sunkiai sužeidė caro vietininką Kaukaze kunigaikštį G.Galicyną. Nuo patirtų žaidų (į galvą smogta kelis kartus durklu) kunigaikštis mirė ligoninėje. Nikolajus II pasirūpino, kad partija „Dašnakcutiun“ būtų uždaryta.

1905 – 1907 metai. Šis laikotarpis pasižymi etniniais valymais, nukreiptais prie azerbaidžaniečius, gyvenusius Jerevano gubernijoje. 1905 – 1916 metų gyventojų prieaugis ten sudarė 0,7 proc. Tačiau armėnų tautybės padaugėjo 139 tūkst. žmonių – 132 proc. 1916 metais, lyginant su 1831-aisiais, armėnų išaugo 40 kartų, o azerbaidžaniečių – tik 4,6 proc.

1912 metai. Peterburge pradėtas teismo procesas prieš 159 asmenis iš „Dašnakcutiun“, kurie kaltinti terorizmu, diversijomis ir antivalstybine veikla.

Kaukazo istorija (3)

1918 metais kovo 31-ąją Azerbaidžano demokratinėje respublikoje, kai prasidėjo religinė musulmonų šventė „Novruz“,  armėnų nacionalistai, vadovaujami Stepano Šaumiano, nužudė apie 50 tūkst. azerbaidžaniečių, lezginų, žydų šiose teritorijose: Guboje, Baku, Liankarane, Šamachoje… Vien 1918 – 1919 metais Šiaurės ir Pietų Kaukaze nuo armėnų nacionalistų iš „Dašnakcutiun“ žuvo apie 500 tūkst taikių gyventojų.

Armėnijos valstybė kuriama svetimose teritorijose

1918 metų gegužės 28 dieną armėnai paskelbė kuriantys Kaukaze nepriklausomą valstybę. Tų pačių metų gegužės 29 dieną azerbaidžaniečiai buvo priversti užleisti savąjį Jerevaną ir gretimus rajonus – iš viso 9,5 tūkst. kvadratinių kilometrų. Ši priverstinė azerbaidžaniečių dovana armėnams buvo pakvietimas liautis armėnų dašnakams kariauti prieš Azerbaidžaną ir Gruziją.

Deja, „Dašnakcutiun“ grupuotė, vadovaujama Andraniko Ozaniano ir Gajaus (Haika Bžškianas), vien nuo 1917 metų gruodžio iki 1918 kovo sunaikino 197 kaimus, užmušė apie 90 tūkst. taikių azerbaidžaniečių. Azerbaidžaniečių labai sumažėjo teritorijose, į kurias pretendavo armėnai ir kurios armėnų ilgaioniui buvo užimtos. Azerbaidžaniečių sumažėjo drastiškai: nuo 333 tūkst. iki 84,5 tūkst. Kur jie dingo? Nužudyti? Ištremti?

1920 metų lapkričio 29 dieną įkurta Armėnijos sovietinė socialistinė respublika. Atkreipkime dėmesį, kur ji įkurta – ogi azerbaidžaniečių ir gruzinų gyvenamose teritorijose.

1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų. Pagal 1923 metų surašymo duomenis, iš 20 tūkst. Karabache gyvenusių šeimų tik 1,5 buvo armėniškos. Tačiau nuo 1926 iki 1979 metų Kalnų Karabache ženkliai padaugėjo armėnų. 1979 metų surašymo duomenimis, čia azerbaidžaniečių tebuvo 23 proc. o armėnų – jau 75,9 proc. Nors 1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų.

Kaukazo istorija (4)

1924 metais sovietinėje Armėnijoje pradėti naikinti senieji azerbaidžanietiški pavadinimai. Vien 1935 metais pakeisti 195 azerbaidžanietiškų kaimų pavadinimai.  Taigi iki 1991-ųjų iš viso buvo pakeista per 2000 azerbaidžanietiškų pavadinimų – upių, kalnų, vietovių, ežerų.

1947 metais per prievarta 130 tūkst. azerbaidžaniečių iškelti iš Armėnijos SSR teritorijos. Ši operacija atlikta tam, kad į Armėniją iš užsienio galėtų repatrijuoti armėnai (iš užsienio atsikėlė tik apie 90 tūkst. armėnų, nors planuota, kad persikels apie 400 tūkst.).

1978 metais Kalnų Karabache armėnų bendruomenė pastatė obeliską, pažymintį, kad prieš 150 metų čia atkelta 200 armėnų šeimų iš Persijos. Bet vėliau armėnų nacionalistai paminklą su užrašu „Maraga – 150“ sunaikino. Jiems buvo nenaudingas užfiksuotas faktas, kad jie į Maragą buvo atkelti. Armėnų separatistams buvo reikalinga tvirtinti, kad Maragoje ir jos apylinkėse jie gyveno nuo seno.

1988 metai. Nuo pat Kalnų Karabacho konflikto pradžios armėnų šovinistai rengė teroro aktus. Nuo 1989 iki 1994 metų surengta 10 teroro aktų. 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis surengtos Hodžaly skerdynės (nužudyta 613 šio azerbaidžanietiško miesto gyventojų). 1992 – 1994 metais apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra priėmusi keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884), o JT Generalinė Asamblėja – tris rezoliucijas (Nr. 48/114; 60/285, 62/243). rezoliucijas pasirašiusieji reikalauja, kad armėnijos kariauna pasitrauktų iš Kalnų Karabacho.

Tikslas – išvyti visus azerbaidžaniečius

Nuo 1988 metų Jerevane teatro aikštėje organizuojami mitingai, kurių vadovai reikalauja išvyti visus azerbaidžaniečius iš Armėnijos. Taip pat pasigirsta reikalavimų prie Armėnijos prijungti ir Kalnų Karabachą. Per tuos metus apie 10 tūkst. azerbaidžaniečių buvo išvyti iš Armėnijos, iš jų 219 – nužudyta. 

Kaukazo istorija (5)

Kad Jerevanas kadaise buvo azerbaidžanietiškas ir musulmoniškas, jau keletą sykių rašė žurnalistas Gintaras Visockas, publicistas Leonas Jurša. Tiesiog dar sykį priminsiu: XX amžiaus pradžioje Jerevano gubernijoje stovėjo 382 mečetės, dabar ten – tik viena. Akivaizdu, kad tiek mečečių negalėjo pačios sugriūti. Jas sunaikino. Taip pat akivaizdu, kas sunaikino jas.

Žodžiu, azerbaidžaniečiai net tris kartus patyrė etninius valymus. Ypač žiaurių valymų būta 1918-1920 ir 1948 – 1952 metais. O 1988-aisiais iš Armėnijos buvo išvyti absoliučiai visi azerbaidžaniečiai – iš viso 250 tūkst.

Taip įgyvendinta sena šovinistinė idėja „Armėnija be tiurkų“.

Įdomu, kaip elgtųsi ponas N. Pašinianas, jei jam būtų pateikti mano išvardinti faktai? Ir vis dėlto šiuos klausimus N.Pašinianui derėtų pateikti kiekvieną kartą, kai kalbame apie Kalnų Karabacho problemas.

2018.09.25; 10:40

Pistoletas Mauzeris

Neseniai JAV Kongreso Armėnų reikalų komitetas paskelbė laišką prezidentui Donaldui Trampui su raginimu balandžio 24 d. „deramai pagerbti armėnų genocido aukas“. 2015-ųjų pavasarį Armėnų apaštališkoji bažnyčia prieš 100 metų žuvusiuosius pagerbė pakėlusi į šventuosius kankinius. Pati Bažnyčia kada ne kada susilaukia priekaišto dėl tuomečio nusistatymo: atkalbinėjo nuo pasipriešinimo, mokė nuolankumo ir kantrybės.

Argi?

Aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai

Po praėjusių metų pavasarį įsiplieskusio armėnų-azerbaidžaniečių keturių dienų karo viena armėnų žurnalistė apsilankė nepripažintoje respublikoje ir parašė reportažą „Kalnų Karabacho konfliktas: šventikai tarp kryžiaus ir ginklo“ (Конфликт в Нагорном Карабахе: священники между крестом и оружием). Armėnų priešakinėse pozicijose ji pamatė pačių kareivių iš akmenų sukrautas miniatiūrines koplytėles – su kryžiais ir ikonomis viduje. 25-erių kapelionas jai pasakė, kad pagrindinis armėnų dvasininkų vaidmuo čia – melstis už savo kareivius. Čia jų, šventikų, tarnauja daugiau kaip pusė šimto, o vykstant mūšiams buvo atvykę savanoriai, kurie kartu su kryžiumi ėmė į rankas ir automatą. Tačiau tokių buvo nedaug, nes karas Karabache – ne dėl tikėjimo, o dėl teritorijos. Žurnalistė rašo, kad kareiviai jai rodė į XIX amžiaus mečetės minaretus, stūksančius viršum užžėlusių miesto vaiduoklio Agdamo griuvėsių: Karas lieka karu, tačiau svetimų šventyklų mes negriauname ir neniekiname.

Senesnioji karta prisimena tuos laikus, kai šie kareiviai dar nebuvo gimę: 1993 metų vasarą armėnų ginkluotosios pajėgos artilerijos pabūklų ir reaktyvinių įtaisų „Grad“ ugnimi nušlavė Azerbaidžano miestą Agdamą. Tarptautinių stebėtojų nuomone, miestas buvo apiplėštas ir sudegintas armėnų vadovybės įsakymu. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pasmerkė Agdamo rajono užgrobimą ir pareikalavo nedelsiant išvesti armėnų okupacinę kariuomenę iš šio ir kitų okupuotų Azerbaidžano rajonų. Mieste, kuriame gyveno 50 tūkstančių žmonių, neliko nė gyvos dvasios. Armėnai, viską pavertę griuvėsiais, nepalietė mečetės – juk azerbaidžaniečiai į ją nešaudys, o iš aukštai toli matyti…   

Vis dėlto svarbiausia armėnų žurnalistės reportaže pasako ne šventikas, o etnologas, Granušas Chalatianas. Anot jo, dvasinė tarnyba Armėnijos ir Kalnų Karabacho kariuomenėse buvo įteisinta 1997 metais. Šventikų dalyvavimas karo veiksmuose nenumatytas, tačiau etnologui atrodo, kad  per pastaruosius dešimtmečius jie vis labiau prisideda prie karių priešakinėse pozicijoje ir neatmetama tokių atvejų galint pasitaikyti dar dažniau. Po šių žodžių ekspertas panirsta į istorijos gelmes: pas mus daug kalbėta, kad 1915 metų genocido metu armėnai galėjo geriau gintis, jeigu dvasininkai nebūtų jiems teigę minties apie paklusnumą, kantrybę. Bažnyčia pabėgėliams teikė prieglobstį, tačiau nuo pasipriešinimo ginklu – atkalbinėjo. XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios grožinėje literatūroje buvo priekaištaujama bažnyčiai dėl to, kad ji nusišalino nuo nacionalinio išlaisvinimo judėjimo, kvietė vietoj ginklo imti į rankas kastuvus ir statyti

Dašnakų emblema

Armėnų ir gruzinų bažnyčių istorinį vaidmenį ir tai, kur eina plona linija tarp religijos ir politikos, aiškinosi Tbilisyje įsikūrusio nepriklausomo internetinio leidinio „Sova.News“ žurnalistai. Apie Armėnų apaštališkąją bažnyčia leidinio rusiškai parašyta su žodžiais „народ” (liaudis, tauta) ir “существование“ (gyvavimas, egzistencija) prašosi išverčiama šitaip: armėnų tautos tradicijų sergėtoja ir pačios jos būties gynėja (охранитель традиций армянского народа и защитник самого его существования).

O juk, pasirodo, galėjo dar geriau ginti – jeigu nebūtų atkalbinėjusi nuo pasipriešinimo ginklu! Geriau negu antai parašyta mokslo veikale apie Grigaliaus bažnyčios šventikų žygius Pirmajame pasauliniame kare Rusijos pusėje („Участие армянского духовенства в Первой мировой войне на стороне России“): Armėnų dvasininkijos atstovai sunkiausią išmėginimų valandą neapleido savo parapijiečių ir ginklu, kryžiumi bei Dievo žodžiu gynė savo tėvynę. Jo autorius Stepanas Stepaniancas vieną šventikų, dalyvavusių didvyriškuose 1918 metų gegužės mūšiuose prieš turkus (nuo Aragaco kalno iki Sevano ežero aštuonias dienas be perstojo skambėjo varpai, raginantys žmones imtis ginklo) vaizduoja šitaip: ginkluotas mauzeriu, karininko kardu ir Mosino sistemos šautuvu… paėmęs į rankas kryžių… Istorikas didvyriška laiko ir Vano savigyną 1915 metų pavasarį, kurios metu iš armėnų užimto minareto aukštumos vietinis dvasios ganytojas taikliais šūviais naikino miestą apsiautusius turkų artileristus.

Saldybės pažadas ir šautuvai

Rusija paskelbė Turkijai karą 1914 m. lapkričio 2-ąją. Po penkis amžius trukusio despotiško jungo, – parašė imperatorius Nikolajus II kreipimesi į armėnus, – laisvės valanda išmušė ir jums. Imperatorius pareiškė įsitikinimą, jog tiek amžių ištikimybę Rusijai rodančios armėnų tautos atstovai vykdys jų laukiančią pareigą su nepalaužiamu tikėjimu rusų kariuomenės pergale. Susivieniję su savo kraujo broliais, – tikino imperatorius, – jūs galiausiai patirsite laisvės ir teisingumo saldybę. Kaukaze veikiančios armėnų partijos „Dašnakcutiun” vadovybė netruko atsiliepti palinkėjimu imperatoriui įgyvendinti istorinius siekius Rytuose (tegul Rusijos vėliava laisvai plevėsuoja viršum Bosforo ir Dardanelų) ir, suprantama, išspręsti „armėnų klausimą (tegul Jūsų valia, Didysis valdove, gauna laisvę tautos, tebesančios Turkijos junge).

Kadangi Kaukazo fronto ugnyje galėjo atsidurti Ečmiadzino vienuolynas – Grigaliaus bažnyčios židinys ir Visų armėnų katoliko buveinė, iš ten daugiau kaip 100 skrynių su brangenybėmis (aukso dirbiniais, senaisiais rankraščiais ir kita) išgabeno į Maskvą, į armėnų Šventojo kryžiaus bažnyčią. Visų armėnų katolikas prašo išduoti jo žiniai 250 šautuvų su šoviniais, kuriuos jis išdalinsiąs savo nuožiūra, – rašė Kaukazo armijos tiekimo tarnybos viršininkas generalinio štabo viršininkui generolui Judeničiui ir šis patenkino prašymą. Vienuoliai patys ėmė į rankas ginklus ir dalijo juos kitiems – apsigynimui. Tuo tarpu jų aukščiausieji viršininkai anaiptol ne gynybą kėlė svarbiausiuoju siekiu.

Armėnų istoriko Džono Kirkosiano partijos „Dašnakcutiun” veikėjams taikomi žodžiai, kad jie Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse visiškai įsikinkė į rusų karinį vežimą ir sudarė sąjungą su carizmu – tautų laisvės priešu, kuo geriausiai tinka ir Grigaliaus bažnyčios hierarchams. Apie tai liudija ne tik katoliko Gevorgo V kreipimasis: Kartu su visa Rusija ir pergalinga rusų kariuomene armėnai turi sutelkti visas galias kovoje su bendru priešu. Arba jo palaiminimas Tbilisyje įsteigiant Armėnų nacionalinį biurą ir vėliau – išsiunčiant šio biuro sutelktas armėnų savanorių rinktines (дружины) į Kaukazo frontą. Arba tai, kad šio biuro garbės pirmininku buvo Gruzijos armėnų dvasinis vadovas vyskupas Mesropas (šis savuosius ragino dėl rusų ginklo pergalės negailėti ne tik viso turto, bet ir gyvybės: Atėjo metas aukotis, ir mūsų nesulaikys nė didžiausios aukos).

Savanoriai buvo telkiami Kaukaze, kitose armėnų gyvenamose Rusijos vietovėse ir užsienio valstybėse, kur armėnų bažnyčios, kaip randame parašyta, buvo šio reikalo pagrindinis organizatorius; užsienyje gyvenantys armėnai vyko į Kaukazą tenykščių vyskupų siunčiami. Vyskupas Mesropas karo išvakarėse pats pasiūlė Rusijos vietininkui Kaukaze grafui Voroncovui-Daškovui savanorių paramą, todėl drąsiai galima teigti, kaip rašo Stepanas Stepaniancas, kad armėnų nacionalinių karinių būrių telkimą inicijavo armėnų dvasininkija (armėnų mobilizacija į Rusijos kariuomenę vyko savo ruožtu). Šis istorikas atskleidžia ir kai kurias Ečmiadzino paslaptis, kaip antai: dar 1913-ųjų pavasarį vyskupas Mesropas su įtakingais palydovais aplankė vietininką ir prašė skirti ginklų Osmanų imperijos rytinėje dalyje (Rytinėje Anatolijoje) gyvenantiems armėnams – nuo turkų ir kurdų gaujų puldinėjimų gintis.

Likus savaitei iki karo Europoje pradžios, Ečmiadzine radosi nuo svetimų akių itin saugotinas dokumentas: dėl slapto armėnų ginklavimo bendro reikalo labui. Apie jį žinant ne toks mįslingas atrodo Rusijos vietininko tą rudenį katolikui pasiųstas raginimas sužiūrėti, kad prasidėjus Rusijos-Turkijos karui mūsų armėnai kartu su gyvenančiais už sienos būtų pasirengę atlikti veiksmus, kuriuos laikysiu esant reikalingus ir nurodysiu vykdyti. Dar prieš kelerius metus Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras Sazonovas nurodė būtinybę palaikyti glaudžiausius ryšius ir su armėnais, ir su kurdais, kad galima būtų išnaudoti juos kiekvienu momentu, nutrūkus santykiams su Turkija. Šiuo požiūriu, – dėstė ministras, – būtų pageidautini įvairaus pobūdžio parengiamieji veiksmai greitam ginklų ir atsargų persiuntimui per sieną ir jų išdalijimas užsienio (Turkijos) gyventojams.

Katolikas kišasi į generolų planus

Galiausiai Armėnų apaštališkoji bažnyčia susigrąžino krikščionybės atsparos Rytuose šlovę, – rašo istorikas. – Kaip ir armėnų karaliaus Ašoto Geležinio žygiuose X amžiuje, kai kariuomenės priešakyje nešė vėliavas ir Šventąjį Kryžių, dabar armėnų rinktinių priekyje žengė šventikas, aukštai iškėlęs armėnų kryžių. Tokiu aukštu stiliumi pranešama apie tai, kad 1915-ųjų rudenį Rusijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės išleista instrukcija nurodė ir Armėnų bažnyčios šventikus turint vietą daliniuose. Suprantama, Stepanas Stepancianas šitai priskiria prie Ečmiadzino nuopelnų. Šis autorius nutyli, kad vis dėlto ne visi Grigaliaus bažnyčios aukštųjų hierarchų pageidavimai rasdavo atgarsį Peterburge ar Tbilisyje; kiti šaltiniai praneša šitaip atsitikus ne kartą.

2014-ųjų vasaros pradžioje Rusijos vietininkas Kaukaze (ir pirmas Kaukazo armijos vyriausiasis vadas) grafas Voroncovas-Daškovas paskelbė amnestiją nusikaltimais, daugiausia terorizmu ir banditizmu, įtariamiems “Dašnakcutiun” partijos nariams (1904-1906 metais armėnų teroristai Tifliso ir Baku bei Osmanų imperijos Vano srityse įvykdė 105 politines žmogžudystes). Į Nacionalinį biurą įėjo ir du armėnų savanorių rinktinių vadai, Drastamatas Kanianas ir Andranikas Ozanianas, labiau žinomi kaip teroristai, pravardėmis Dro ir Andranikas; dar vienas rinktinės vadas iki amnestijos buvo katorgoje, o ketvirtą persekiojo persų policija. 

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Dro vadovaujamame būryje (daugiau kaip 700 „savanorių“), kaip pranešė karo vadams Tbilisio žandarų viršininkas, beveik visi yra teroristai. Įžengus šioms rinktinėms į Rytų Anatoliją, prie jų prisidėjo iš vietinių armėnų susibūrusios partizanų rinktinės (taip šie būriai, keliantys nuolatinę grėsmė priešo užnugariui, pavadinti Kaukazo armijos štabo pranešime). Neilgai trukus išaiškėjo rinktinių vadus nelinkstančius visur ir visada paklusti rusų generolų įsakymams.

Armėnai nė kiek nesiveržė į priešakines pozicijas, jų vadai vis prašėsi pasiunčiami į fronto užnugarį: družinos esą labiau pakenksiančios priešui partizaniniu veikimu, keldamos suirutę ir paniką. Armėnų vadų raginami Nacionalinis biuras ir pats katolikas kreipėsi dėl šio reikalo į rusų vadus, tačiau tai nepadėjo. 1915 metų vasaros pradžioje katolikas rašė Voroncovui-Daškovui gaunantis rinktinių vadų nusiskundimų, esą rusai sąmoningai siunčia armėnus į priešakines pozicijas pražūčiai ir apskritai yra prieš juos nusistatę.

Generalinis štabas griežtai atsikirto: katoliko priekaištai yra akivaizdus kišimasis į armijos vadovavimą ir to leisti negalima (tiesa, katolikas šios nuomonės neišgirdo, nes grafas jam atsakė raminamu laišku: priešiškumo armėnams nenustatyta).

Kas antras šaulys – su „Mauser“

Patys turkai ėmė įtarti rusus kažin ką rezgant jų valstybės viduje po to, kai 1913-ųjų pradžioje pasieniečiai susidūrė su mėginimais įvežti į šalį ginklų krovinius; sulaikytos ir  kelios ginkluotos armėnų grupės, ketinusios slapta pereiti sieną. Rusijos parengiamuosius veiksmus (armėnų ginklavimą abipus sienos) įžvelgę Rytų Anatolijos sričių gubernatoriai 1914 metų rudenį įspėjo kariuomenės vadus ir vidaus reikalų ministrą apie galimus armėnų sukilimus, Rusijai užpuolus.

Turkai triuškinamai pralaimėjo rusams 1914-ųjų pabaigoje – 1915-ųjų pradžioje pasienyje vykusius mūšius ir buvo priversti trauktis. Apie tai, kas vyko po to, Rusijos kariuomenės generalinio štabo karininkas Nikolajus Korsunas vėliau savo prisiminimuose rašė: Turkijos armėnų sukilimas, nenurodinėjant Rusijos vadovybei Kaukazo fronte, balandžio pradžioje įsiplieskė ir Vano ežerą supančiose srityse. Kai prisidėjimas prie slapto veikimo pabrėžtinai neigiamas, iškart norisi manyti buvus priešingai. Arba, šiuo atveju, paklausti: vadinasi, buvo ir sukilimų, kurie vyko nurodinėjant rusų karinei vadovybei?

1914-ųjų pavasario įvykius Vano mieste armėnų istorikai vadina ištisą mėnesį trukusia didvyriška savigyna (toji pati, kur armėnų šventikas, kaip jau žinome, šaudė iš minareto). Nuo 12 tūkstančių turkų kareivių puolimo gynėsi ne daugiau kaip 1 500 kovotojų, turėjusių viso labo 505 šautuvus ir 750 mauzerių su nedidele šovinių atsarga. Gaila, nenurodoma kokių mauzerių. Turkai buvo nupirkę policijai, kariuomenei ir sultono apsaugai 1 000 pistoletų-karabinų C96, tačiau nepanašu, kad sukilėliai būtų didžiąją dalį jų atėmę, nors rašoma ir apie jų įgytus trofėjus.

Šiaip jau Vane neturėta stokoti šovinių. Kai kurie armėnų autoriai išsijuosę giria vietinių dašnakų vadą Aramą Manukianą: jam vadovaujant ginklų tiekimas iš Persijos ir Rusijos buvo toks sklandus, kad vien 1906 metais Vano armėnai jų gavo daugiau negu per ligtolinius 15 metų. 1915-ųjų pavasarį armėnai gerokai pašaudė dar iki sulįsdami į apkasus… Visiškai neseniai vokiečių „Deutsche Welle“ pranešė, kad Osmanų imperijai ginklus, iš kurių žudė armėnus, tiekė Vokietija; prie to prisidėję vokiečių kareiviai buvo ginkluoti „Mauser“ šautuvais bei karabinais, o karininkai – „Mauser“ pistoletais. Tikra tiesa: turkų valstybė dar gerokai iki karo pirko brolių Mauzerių gaminamus šautuvus – lindo į skolas, bet ginklavosi. O kas mokėjo už dašnakams ir kitiems armėnų revoliucionieriams, taip pat eiliniams „gynėjams“ tenkančius mauzerius?

Mauzeris buvo prestižinis ginklas ir brangiai kainavo (Vokietijoje – 5 000 markių, automobilis „Opel“ – 3 500 markių). Kai rašoma, kad 1896 metais Stambule banką užgrobę „Dašnakcutiun“ teroristai grasino mauzeriais ir bombomis, galima tuo tikėti (šį ginklą jau gamino) ir netikėti (dašnakas ir apskritai armėnų revoliucionierius neįsivaizduojamas be šio ginklo). Pasak vieno sovietinio armėnų istoriko, partija „Dašnakciutun“ Armėnijoje siekė atkurti kapitalo ir mauzerio diktatūrą… Dašnakus tebevadina mauzerininkais ir vaizduoja būtinai su šiuo ginklu. (Armėnai pasakoja anekdotą: amerikietis, rusas, armėnas ir dašnakas išsilaipina Marse. Pirmas koją pastato amerikietis: „Skelbiu Marsą JAV teritorija!” Rusas įsmeigia savo valstybės vėliavą: „Čia – Rusija!“ Dašnakas iš mauzerio nušauna armėną ir pareiškia: „Čia pralietas armėnų kraujas. Marsas – nuo seniausių laikų yra armėnų teritorija!“)

Pergalės puota ant musulmonų kaulų

Rusų generolo Nikolajevo vadovaujami daliniai, tarp kurių buvo ir trys armėnų savanorių rinktinės, gegužės 6 d. Vaną užėmė be mūšio, nes jų pabūgę turkai buvo atsitraukę ir dvi pastarąsias paras miestą valdė sukilėliai. Ta proga sutaisytose rytietiškose vaišėse sukilėlių vadas Aramas Manukianas paskelbė tostą už pergalingą Rusijos imperatoriškąją armiją; rusų generolui leidus, Nikolajui II pasiųsta telegrama: Jūsų Didenybės gimimo dieną, sutapusią su Jūsų kariuomenės įžengimu į Armėnijos sostinę, linkėdami Rusijai didybės ir pergalės, mes, nacionalinės Armėnijos atstovai, prašome ir mus priimti į Jūsų globą. Iš Peterburgo gautoje telegramoje imperatorius dėkojo asmeniškai sukilėlių vadui už Rusijos kariuomenei suteiktą paramą ir visiems miesto armėnams – už pasiaukojimą.

Kai kurie autoriai tvirtina Rusijos imperatorių leidus paskelbti Vano srityje Armėnų respubliką. Viename rusų kariniame pranešime Aramas Manukianas vadinamas laikinuoju gubernatoriumi. Kaip žinoma iš rusų-turkų karų istorijos, Rusija ne kartą buvo okupavusi kai kurias Osmanų imperijos sritis, gyvenamas armėnų. Tačiau arba pasitraukdavo ir armėnai turėdavo bėgti įkandin (Erzerumas, 1829), arba armėnai vis viena likdavo be „autonomijos“. Šį kartą armėnai, kaip savo prisiminimuose rašė Rusijos kariuomenės žygio į Vaną dalyvis, tuo metu puskarininkis Fiodoras Jelisejevas, buvo įsitikinę, kad dabar tai tikrai, padedant rusų pergalingajai kariuomenei, bus išlaisvinta ir sukurta jų Didžioji Armėnija.

Armėnų respublika išgyvavo viso labo 70 dienų, iki liepos 23-osios, kai rusų kariuomenė ėmė trauktis iš Vano miesto ir apylinkių. Tuo tarpu čia, plūstant minioms iš aplinkinių sričių, buvo susitelkę mažiausiai 250 tūkstančių armėnų. Pasak liudininkų, kilo neapsakoma sumaištis. Po pasipriešinimo turkams, po miesto išlaisvinimo, po armėnų vyriausybės sukūrimo – viskas buvo prarasta. Daugiau kaip 200 000 armėnų bėgo kartu su  atsitraukančia rusų kariuomene į Pietų Kaukazą…

Armėnijoje, Udžano kaime, stovi paminklas Vano miesto gynėjams – didvyriams (beje, ir karvedžiui Andranikui Ozanianui, jo daugybės aukų turkų, kurdų, azerbaidžaniečių gentainių vadinamam galvažudžiu; nukentėjo nuo jo ir patys armėnai). Kaip tik čia prieš 100 metų apsigyveno nemaža pabėgėlių iš Vano srities. Pačiame Vane, Turkijoje, tuos laikus primena memorialas – armėnų nužudytiems vietiniams musulmonams atminti. Prieš įžengiant Rusijos daliniams į Vaną, armėnų sukilėliai padegė uolos-tvirtovės papėdėje plytėjusį musulmonų gyvenamąjį kvartalą ir ėmė žudyti nespėjusius pasitraukti jo gyventojus (tvirtinama iš viso žuvus 30 tūkstančių turkų, kurdų, azerbaidžaniečių).

Jelisejevas rašo, ką jie išvydo įžengę į Vaną: visas turkų miestas buvo sudegintas. Tuo tarpu armėnų gyvenamoji miesto dalis visiškai nenukentėjo. Rusų štabo generolo Bolchovitinovo pranešime fronto vadovybei buvo rašoma, jog vaduojant Vano miestą armėnų draugovininkai (дружинники) kurdų kaimuose nepaliko akmens ant akmens, nepagailėję ten nei vieno žmogaus. Savo liudijimą paliko ir rašytojo Levo Tostojaus duktė Aleksandra, tarnavusi Kaukazo fronte gailestingąja seseria. Kanadoje išleistoje prisiminimų knygoje „Dukra“ ji rašė: Žiaurumo būta iš abiejų pusių, tačiau čia, Vane, teko matyti nežmogišką armėnų žiaurumą (нечеловеческую жестокость армян). Pasakojo, armėnai nupjaudavo moterims krūtis, išsukinėdavo, laužydavo joms kojas, rankas, ir šio nežmogiško žiaurumo aukas mačiau savo akimis.

Šveicarų misionierius savo prisiminimuose parašė apie armėnus sukilėlius itin diplomatiškai: veikė nesilaikydami Ženevos konvencijos ir juo labiau – Jėzaus Kristaus priesakų. Armėnų sukilėlių komiteto sekretorius neslėpė: Jokia valdžia negalėjo sustabdyti gaivališko keršto, apėmusio Vano armėnus. Garsas apie armėnų žvėrišką susidorojimą su taikiais Vano gyventojais musulmonais pasiekė Tbilisį ir Nacionalinis biuras atsiuntė du savo atstovus reikalui ištirti; generolas Nikolajevas papasakojo jiems apie armėnų smurtą ir nežabotą plėšikavimą.

Valstybės priešų pusėje

Artėjant karui, Turkijos valdančioji partija „Vienijimasis ir pažanga“ (jaunaturkiai) irgi siekė palenkti vietinius armėnus savo pusėn. 1914-ųjų rugpjūtį susitikime su „Dašnakcutiun“ partijos vadais jie kalbėjo, jog armėnams sutikus stoti prieš Rusiją pakaktų 200-300 tūkstančių kariuomenės rusams nustumti už Kaukazo kalnų; atlygiu už tai būtų Armėnijos autonomija Pietų Kaukazo ir Rytų Anatolijos srityse. Dašnakai atsakė karo metu nekelsiantys politinių tikslų ir liksiantys lojalūs valstybių, kuriose gyvena, vyriausybėms. Spalio pabaigoje jaunaturkiai apsilankė pas Konstantinopolio patriarchą Zaveną ir pasiūlė jam kreiptis į armėnų tautą su raginimu laikytis rimties ir prisidėti prie šalies karinės galios stiprinimo. Laikraštis „Ruskoje slovo“ (Русское слово) parašė, esą patriarchas sutiko pasirašyti turkų parengtą kreipimąsi tik po to, kai jų atstovas su revolveriu rankoje pagrasinęs nesutikimą skaudžiai atsiliepsiant visiems armėnams… 

Ypač atkakliai paveikti armėnus siekė turkų sąjungininkai vokiečiai. Jų raginami jaunaturkiai dar kartą susitiko su dašnakais lapkričio pabaigoje, tačiau armėnai vėl atsakė nesikišią. 1914-iesiems baigiantis ir jau vykstant kautynėms Kaukazo fronte, vokiečiai dar nebuvo praradę vilties perkalbėti Turkijos armėnų. Į Stambulą atvykęs Vokiečių – armėnų draugijos įgaliotinis turėjo tikinti patriarchą, „Dašnakcutiun“ vadus ir kitus įtakingus armėnų veikėjus palaikyti turkų vyriausybę, nes esą tik toks išmintingas veikimas išeisiantis į naudą visai armėnų tautai. 1915-ųjų pradžioje triuškinamai žlugus turkų armijų puolimui Rytų Anatolijoje („Sarykamyšo operacija“), karo ministras Enveras nusiuntė Konstantinopolio patriarchui laišką, kuriame rašė apie Turkijos kariuomenės gretose kariavusių armėnų kareivių didvyriškumą ir pasiaukojimą. Dar 1915 m. vasario 18 d. jaunaturkių laikraštis ”Jeune Тurк” gyrė armėnus esant ištikimus Turkijos pavaldinius…

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Tik  balandžio viduryje, kai du Osmanų parlamento nariai atvyko pas vidaus reikalų ministrą Talatą klausti, kodėl vyriausybė ėmė šnairuoti į armėnus, šis atsakė: Jūsiškiai nusileido iš kalnų ir padedami miesto gyventojų armėnų užgrobė Vaną. Gegužės 2 d. vidaus reikalų ministras gavo karo ministro laišką su prašymu imtis represijų prieš Vano ežero apylinkių gyventojus armėnus, kurie tęsia ginkluotą pasipriešinimą. Jis sužinojęs, jog balandžio 20 d. rusai pradėjo tremti savo pavaldinius musulmonus į Turkijos teritoriją, todėl atsakant į tai būtina arba išsiųsti armėnus ir jų šeimas į Rusijos valdas, arba iškraustyti į kitas Anatolijos sritis. Prašau nuspręsti, kas yra labiau priimtina, ir veikti. Gegužės 26-osios naktį įvykusiame posėdyje jaunaturkių vadovybė išklausė Talato pranešimą (armėnai sulaužė praėjusių metų rugpjūtį duotą pažadą būti lojaliems, pasiuntė savanorius į rusų armiją, sudarė laikinąją vyriausybę Vano mieste) ir priėmė nutarimą dėl armėnų gyventojų perkėlimo. Kitą dieną užsienio valstybių atstovybėms buvo įteiktas atitinkamas vyriausybės nutarimas su pridėtu Perkėlimo įstatymo projektu.

Tam, kad pažabotų armėnų šnipinėjimą ir užkirstų kelią naujam masiniam armėnų bruzdėjimui, Enveras Paša ketina uždaryti daug armėnų mokyklų, armėnų laikraščių, uždrausti susirašinėjimą paštu ir iš neseniai sukilimo apimtų armėnų židinių perkelti į Mesopotamiją visas ne visiškai patikimas šeimas, – pranešė Vokietijos pasiuntinys į Berlyną. – Jis primygtinai prašo, kad mes tam netrukdytume. Aišku, turkų veiksmai vėl sukels rimtą bruzdesį visame mums priešiškame pasaulyje ir bus panaudoti prieš mus. Šios priemonės, aišku, atsilieps armėnams didžiuliais vargais. Manau, turime sušvelninti jų pavidalus, bet iš esmės netrukdyti. Rusijos remiamų armėnų ardomieji veiksmai įgijo tokius mastus, kad kelia grėsmę Turkijos išlikimui.

Kaip žinome, turkai iškėlė į atokias vietas ir daug graikų – tačiau vėliau, po to, kai Graikija įstojo į karą Antantės pusėje. Rusijos karinė vadovybė iškeldino Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos piliečių, žydų ir kitų tautybių pavaldinius iš frontų artumos jiems dar niekuo nenusikaltus; uždraudė vokiečių visuomenines organizacijas, vokiškus laikraščius, mokyklas ir net pokalbius viešumoje. 1915 metų gegužės pradžioje iš Kauno ir Gardino gubernijų išsiųsta 150-160 tūkstančių žydų, vyko pogromai. 1917 metų pavasarį visi Pavolgio vokiečiai turėjo būti išsiųsti į Sibirą… Beje, nemažai į Rusijos kariuomenę mobilizuotų vokiečių tarnavo Kaukazo fronte, daugiausia visokiuose pagalbiniuose baruose, dažnai plušėjo kartu su turkais belaisviais. Rusai žiauriai susidorojo (nužudė, ištrėmė) su Batumo srities (Adžarijos) musulmonais, sukilusiais prieš juos po turkų atėjimo: iš 137 tūkstančių prieš karą ten gyvenusių žmonių 1916-aisiais buvo likę 86 tūkstančiai (Batumo srities generalgubernatoriaus generolo Liachovo įsakymu, kaip tvirtina amerikiečių istorikas Tadeušas Sventochovskis, Čorocho upės slėnyje sunaikinta 35 tūkstančiai žmonių).

Armėnų istorikas: caras suvedžiojo ir pametė

Kai kurie autoriai rusams negaili liaupsių: asmeniškai įsakius imperatoriui Nikolajui II, rusų kariuomenė ėmėsi veiksmų armėnams gelbėti ir iš 1 651 tūkstančių Turkijoje gyvenusių armėnų buvo išgelbėta 375 tūkstančiai, tai yra 23 % – savaime labai įspūdingas skaičius. Rašoma, jog tiktai vieno rusų kariuomenės atsitraukimo nuo Vano miesto metu 1915 metais daugiau kaip 200 tūkst. armėnų iš Vakarų Armėnijos persikėlė į Erivanės guberniją. Kitur skaitome: Rusų kariuomenės žygis į Vaną išgelbėjo 250 tūkstančių armėnų gyvybę.

Naujajame Armėnų muziejuje Maskvoje stovi Nikolajaus II skulptūra – to paties, 1903 metais užsimojusio ant Ečmiadzino valdomų turtų ir tuo užsitraukusio ant savo galvos Grigaliaus bažnyčios prakeiksmą. Tačiau muziejaus lankytojams jis pristatomas ne kaip Armėnų bažnyčios persekiotojas, o kaip didelės dalies (значительной части) armėnų tautos Pirmojo pasaulinio karo metais išgelbėtojas.

„Genocidas – tai nuodėmė, reikalaujanti atgailos“ (Геноцид – это грех, который придется искупать) – taip rusų apžvalgininkas pavadino savo pokalbį su Rusijos ir Naujosios Nachičevanės arkivyskupu Jezrazu Nersisianu armėnų genocido Osmanų imperijoje 100 metų sukakties išvakarėse. Sužinome, jog Armėnų bažnyčia devynerius metus svarstė visų nekaltai nužudytųjų paskelbimo naujaisiais kankiniais klausimą ir nutarė juos kanonizuoti kaip žuvusius už tikėjimą. Juos žudė tik už tai, kad jie išpažino krikščionybę ir buvo armėnų tautybės. Po arkivyskupo nuotrauka parašyta, kad jis primena Rusijos vaidmenį gelbstint armėnų pabėgėlius, tačiau tekste apie tai, gaila, – nė žodelio.

Paprasti armėnai iš visų savo istorikų labiausiai gerbia sunkiausių jų tautai tekusių negandų liudytoją Arakelą Babachanianą, pasirašinėjusį savo istorinius ir grožinius veikalus Leo vardu; rusų rašytojas Andrejus Bitovas kadaise tikino Armėnijoje nesant namų, kurių nepuoštų Leo parašytos „Armėnijos istorijos“ tomai (trys, daugiau nesuspėjo). Dar Leo išleido knygą „Iš praeities“, kurioje dėl tautos nelaimių Pirmojo pasaulinio karo metais kaltino ir turkus, ir jų priešininkes Santarvės valstybes, o ypatingai – Rusijos imperiją, kurių pažadais dešimtmečius tikėjo armėnų vadovai (nepagailėdamas priekaištų ir šiems). Leo išliejo savo kartėlį tokiais žodžiais: Dar neseniai caro vietininkas kurstė armėnus sukilti, mainais žadėdamas atkovotą tėvynę, nors iš tikrųjų ruošėsi šią tėvynę prijungti prie Rusijos imperijos ir apgyvendinti joje kazokus; armėnais reikėjo pasinaudoti ir atsikratyti.

Tada, 1915-ųjų vasarą, Kaukazo armijos 4-o korpuso vadas pranešime armijos štabui rašė, jog jam visiškai nežinomos armėnų masinio traukimosi iš Vano rajono priežastys, nes ten nebuvo turkų. Tuo tarpu Leo įtarė rusus turėjus slaptų kėslų, mat nebuvo bent kiek tikresnės priežasties jiems skubiai trauktis iš užimtų Vano ir Manazkerto miestų; po kelių savaičių kariuomenė sugrįžo į ištuštėjusius miestus. Tuo tarpu pakeliui į Kaukazą ir pačioje Erivanės gubernijoje, kurią pabėgėliai šiaip taip pasiekė (pasak istoriko, jų buvo likę 100 tūkstančių), juos šienavo badas, ligos ir kitos negandos. Armėnams ėmė rodytis šitą atsitraukimą buvus iš anksto numatytą, be būtinos priežasties, ir vykdytą norint, kad armėnai atsidurtų kaip tik tokioje padėtyje. Rusams reikėjo istorinių Armėnijos žemių, Turkų Armėnijos, bet be armėnų – tiktai tuo, kaip tvirtino Leo, galima paaiškinti kai kuriuos keistus rusų kariuomenės veiksmus Rytų Anatolijoje.

Kai kurie autoriai teigia, jog sunkiai paaiškinamų rusų veiksmų užimtose Turkijos žemėse priežastis buvo neteisingi, neapgalvoti sprendimai, o dažnai jų iš viso nebuvo. Girdi, pats imperatorius, karo, kiti ministrai ir visi Peterburge gyveno Vakarų fronto reikalais ir visiškai nesuko galvos dėl Kaukazo, kur valdė Voroncovas-Daškovas. Deja, grafą jau karo pradžioje ligos prikaustė prie patalo, jis neįstengė tinkamai vadovauti ir leido kilti suirutei… Šitaip samprotaujama ieškant atsakymo į klausimą, kuris kadaise nė prisisapnuoti negalėjo: ar galėjo rusų kariuomenė (vadinasi, Rusija) užkirsti kelią armėnų genocidui? Deja, teigia vienas istorikas, kol Peterburgas galiausiai įvedė tvarką Kaukazo fronte, jaunaturkiai jau buvo spėję padaryti sunkiausius savo nusikaltimus…

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą. Jame – apie armėnų teroristus.

Dėl Voroncovo-Daškovo, tai Nikolajus II jį mandagiai atstatydino iš Kaukazo vietininko ir armijos vyriausiojo vado postų 1915 metais, rudeniop. Kai kurie autoriai kalba apie laišką, kurį grafas pasiuntęs Ečmiadzino katolikui. Jame rašo rusus pervertinus armėnų tautos galimybes, politinę ir karinę galią. Trėmimai ir skerdynės, vykusios 1915 metų vasarą ir rudenį, buvo mirtini smūgiai armėnų reikalui. Ir dabar nėra prasmės svarstyti, kokia dalimi armėnų savanorių dalyvavimas kare lėmė armėnų tragediją. Tačiau karą prieš vyriausybę jie pradėjo anksčiau, prieš kelis dešimtmečius. Jos padariniai buvo armėnų išvarymas iš Turkijos. Tai yra siaubinga tiesa.

Rusų kulka muša į koją, armėnų – į širdį

Rusijos užsienio reikalų ministerijos parengtame Ministrų tarybai pranešime armėnų klausimu (1916) džiaugiamasi, jog lemtingąją valandą Turkijos armėnai ne tik nebuvo turkų pusėje, kaip to reikalavo jų pilietinė pareiga, tačiau dar ir subūrė daugiatūkstantines rinktines. Esą vienas jaunaturkių vadovų apibūdinęs jiems armėnų daromą žalą tokiais žodžiais: Rusų kareivio kulka muša mums į koją, o armėno kulka – į širdį. Dar primintas vieno žuvusio turkų karininko dienoraštyje rastas įrašas: Jeigu mūsų armėnai būtų ėję su mumis, būtume seniai sumušę rusus.

Iš karinių to meto pranešimų sužinome ir tai, kaip veikė atvykę ir vietiniai armėnų savanorių būriai rusų užimtose Turkijos vietovėse. Generolas Bolchovitinovas: ištisai naikina kurdų aūlų gyventojus, nežiūrėdami lyties ir amžiaus. Generolas Nikolajevas: daugelis armėnų gyventojų mūsų užimamoje Turkijos teritorijoje apsiginklavę seka įkandin mūsų kariuomenės, plėšdami ir smurtaudami prieš musulmonus. Tarsi apibendrindamas 1918 metų pavasarį rusų karininkas Tverdochlebovas savo dienoraštyje įrašė: Tuo metu, kai mes atvirame mūšyje kovojame su puolančiaisiais ir krūtine giname Erzerumą, už mūsų nugarų armėnai, šie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai dėl laisvės, jau pradeda bejėgių senių, moterų ir vaikų skerdynes, visiška nepaisydami, kad niekšingai apgaudinėja mus ir užsitraukia gėdą prieš visą pasaulį ne tik sau, tačiau daro gėdą ir rusų karininko vardui…

Tų pačių 1916-ųjų rudenį įvykusiame partijos „Vienijimasis ir pažanga“ kongrese (paskutiniame) Talatas sakė valstybę negalėjus likti abejinga armėnų keliamai grėsmei tuo metu, kai sprendėsi jos  likimas. Kariuomenės veikimą Rytų Anatolijoje trikdžiusias armėnų gaujas palaikė visi armėniškųjų rajonų kaimai. Patekusios į keblią padėtį, jos siųsdavo žinią apie tai kaimų gyventojams, ir šie, paėmę ginklus, saugomus bažnyčiose, skubėdavo joms padėti.

JAV kariuomenės atsargos karininkas, Jūros pėstininkų universiteto bendradarbis ir Tarptautinės tyrimų asociacijos narys Edvardas Dž. Eriksonas “Strateginių tyrimų žurnale“ (The Journal of Strategic Studies, 2005) gilinasi į turkų kariuomenės generalinio štabo pranešimus per pirmuosius tris karo su Rusija mėnesius. Juose kalbama apie grėsmę, kurią kelia ginkluoti armėnai 3-os ir 4-os armijų užimamuose baruose. Padažnėjo teroristinių aktų, tarp jų – sprogdinimų, nuo kurių žuvo taikių gyventojų ir vietinių valdininkų. Įsidėmėtina ši vieta: Armėnų patriarchas Konstantinopolyje perdavė  rusams karines paslaptis ir duomenis apie dispoziciją.

2002 metais JAV išėjo Samuelio Vimso knyga „Armėnija. „Krikščioniškosios“ teroristinės valstybės paslaptys“ (Samuel A. Weems, Armemia. Secrets of the „christian“ terrorist State). Suprantama, knyga („krikščioniškosios“!) susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Viename iš interviu autorius kalbėjo: Osmanų vyriausybės lyderiai netgi paprašė Armėnų bažnyčios vadovo padėti jiems sustabdyti armėnų sukilimą, priešingu atveju jie bus priversti pašalinti armėnus iš savo kariuomenės užnugario. Vyriausiasis armėnų šventikas atmetė šitą prašymą padėti… Rytų Anatolijos armėnai sumokėjo baisią kainą už tai, kad jų Bažnyčia atsisakė jiems padėti…

Argi paklusnumo ir kantrybės mokė Armėnų bažnyčia?

Rauda be galo

Amerikiečiai demografai Karolina ir Dastinas Makarčiai savo veikaluose teigia: Pirmojo pasaulinio karo metais Turkijos rytinėse provincijose žuvo beveik 600 tūkstančiai armėnų ir daugiau kaip 2,5 milijono musulmonų. Mūsų dienomis Anatolijoje tebeatrandama musulmonų bendro palaidojimo vietų; iš viso jų aptikta daugiau kaip 180. Rusijos armėnų dvasinis ganytojas, priekaištaudamas kitiems trūkstant drąsos pripažinti armėnų žudynes, šitai nutylėjo. Anot amerikiečių tyrėjų, karas Rytų Anatolijoje buvo vienas žiauriausių istorijoje, abi pusės patyrė didžiausias kančias ir todėl pats mėginimas nuspręsti, kas nukentėjo labiau, yra amoralus.

(Galima pridurti, kad Pirmojo karo metais Vokietijoje nuo bado ir jo sukeltų ligų mirė, kaip sako vieni, 400 tūkstančių žmonių, pasak kitų  – 760 tūkstančių. Turkijos ir Rusijos kaimynė Persija pasiskelbė šiame kare nepalaikanti nei vienos pusės, o nukentėjo nuo visų. Apie tai iki šių dienų europiečiai vengia garsiai kalbėti. Persijoje siautėjęs badas ir visa kita nusinešė 8-10 milijonų gyvybių, tai yra žuvo ir mirė apie pusė šalies gyventojų.)

Žinovai mums primena apie Turkijos nepriklausomos valstybės įkūrėjo Mustafos Kemalio (Atatiurko) ir jo vyriausybės vykdytą politiką „Taika namuose, taika užsienyje“. Turkijos vyriausybė pareiškė netrokštanti atsikovoti prarastų teritorijų: turkai gyvens žemėse, kurios joms liko. Apie prarastas teritorijas uždrausta rašyti vadovėliuose ir spaudoje. Uždrausta kaitinti keršto seniesiems priešams, taip pat ir armėnams, jausmus. Praeities skriaudų pamiršimo politika pasiteisino pačioje Turkijoje. Tačiau pasaulyje teliko girdimas Armėnijos balsas.

Tas pats generolas Bolchovitinovas perspėjo, kad žuvusių Vano pabėgėlių skaičių nustatyti labai keblu, o armėnų pranešimus apie daugybę aukų derėtų vertinti atsargiai – dėl armėnų polinkio išpūsti. Viename 1921–1937 metais Berlyne leisto „Rusų revoliucijos archyvo“ tomų (išėjo 22) spausdinamas „Slaptas Šiaurės Vakarų fronto pranešimas apie rusų padėtį Estijoje“. 1919-ųjų rudenį generolo Judeničiaus (kaip prisimename, vadovavo Turkiją okupavusiai Kaukazo armijai) vedamai armijai nepavyko užimti bolševikų valdomo Petrogrado, baltagvardiečiai buvo priversti atsitraukti į Estijos teritoriją, kur buvę sąjungininkai juos nuginklavo. Kartu su kariuomene atplūdo ir daugiau kaip 10 tūkstančių pabėgėlių iš Petrogrado gubernijos. Žiemą žmonės kentė šaltį ir badą, daug jų mirė nuo šiltinės.

Rusus ištikusios negandos mastą pranešimo autorius apibūdino tokiu palyginimu: jeigu tai būtų atsitikę su armėnais, tai visa Europa būtų pakraupusi nuo siaubo.

2018.04.23; 06:00

Sumgait – 30. Armėniškos parodos plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą dienų lankiausi Genocido aukų muziejuje Vilniuje (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras). Kartu su svečiu iš Ukrainos. Lietuvon keliom dienom atvykęs pažįstamas paprašė parodyti šį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui (LGGRTC) priklausantį muziejų. Svečias liko patenkintas.

Bet aš dabar – ne apie didvyrišką mūsų partizanų pasipriešinimą. Vienoje iš muziejaus salių pastebėjau, kad čia surengta dar ir paroda, skirta armėnų žudynių Sumgaite 30-osioms metinėms. Stende parašyta, kad paroda veikia nuo balandžio 4 iki 24 dienos – beveik ištisą mėnesį.

Aplankėme ir šią ekspoziciją. Bet ji paliko keistą įspūdį. Apart užrašų po aukų nuotraukomis, kaip žiauriai jas nužudė, – daugiau nieko. Beveik nieko. Dar kabojo keletas stendų, informuojančių, ką apie tuos įvykius rašė užsienio spauda bei kaip šią didelę nelaimę apibūdino žymūs to meto visuomenės, mokslo, politikos bei kultūros žmonės. Ypač į akis krito užrašas, skelbiantis, kad po Sumgaito tragedijos neva tapo galutinai aišku, kodėl Kalnų Karabachas privalo atitekti armėnams. Tai – Nobelio taikos premijos laureto Andrejaus Sacharovo žodžiai: „Jei kam nors prieš Sumgaitą kildavo abejonių, ar Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui, po šios tragedijos niekas negali turėti moralinės teisės to reikalauti“. Šaltinis – „Nezavisimaja gazeta“, 1992.10.27.

Bet ar tikrai niekas neturi moralinės teisės tvirtinti, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės?

Sumgaito tragedija – tai ne taip lengvai išpainiojamas detektyvas, kaip gali pasirodyti iš šono. Pirma, norėčiau paklausti, kokios tautybės buvo A.Sacharovo žmona? Antra, jau seniau esu pastebėjęs, jog Genocido aukų muziejuje, kuriam vadovauja Eugenijus Peikštenis, dažnokai rengiamos būtent armėniškos parodos, kuriose pateikiama būtent armėniška praeities įvykių versija. Štai 2005-aisiais surengta paroda „Armėnų genocidas. 1915“. 2013-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2014-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2015-aisiais – „Armėnų genocidas pirmuosiuose pasaulio puslapiuose“. Šiais metais – „Sumgait – 30“. Pavarčiau oficialų LGGRTC puslapį, ieškodamas azerbaidžanietiškų parodų. Žymiai mažiau. Vos dvi.

Nenoriu niekam primesti savo versijos, tačiau tokia proga negaliu neprisiminti žurnalisto Gintaro Visocko publikacijos apie Sumgaitą, kuri 2014.05.05 buvo paskelbta portale slaptai.lt. Skaitykite ir galvokite, svarstykite ir lyginkite.

Gintaras Visockas. Sumgaito detektyvas

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.

Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.

Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.

Lietuva tik dabar išgirsta azerbaidžanietiškąją versiją. Azerbaidžanietiškoji versija beldžiasi į mūsų televizijas, bibliotekas, konferencijų sales, universitetus, laikraščių puslapius. Beldžiasi mandagiai, kukliai, niekam per prievartą neprimesdama savų tiesų.

Lietuva neturėtų atmesti azerbaidžanietiškosios pozicijos. Mums derėtų rimčiau susipažinti su tragiška Azerbaidžano istorija ne tam, kad galėtume pasirinkti, kurią konfliktuojančią pusę – liaupsinti, kurią – smerkti. Azerbaidžano istorija mums – tarsi vertinga pamoka, bylojanti, kaip kartais prarandamos teritorijos ir įtakos.

Retas iš mūsų žino, jog dar XX amžiaus pradžioje Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas miestas. Maždaug pusė šio miesto gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Dabar Jerevane nesutiksi nė vieno žmogaus, kalbančio azerbaidžanietiškai. Palyginimui: Azerbaidžano sostinėje Baku, nepaisant įvairiausių nesusipratimų ir karų, gyvena apie 30 tūkst. armėnų. Nejaugi šis pastebėjimas byloja apie armėniškąją toleranciją?

Vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys

Portalas Slaptai.lt šiandien skelbia naują publikaciją azerbaidžanietiška tema. Beje, mūsų skaitytojai jau supažindinti su dviem knygomis, pasakojančiomis apie sudėtingus armėnų – azerbaidžaniečių tarpusavio santykius. Tai – videoreportažas apie Namiko Alijevo monografiją „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ bei keliolika ištraukų iš Azerbaidžano nacionalinės akademijos parengtos enciklopedijos „Armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimai žmoniškumui“.

Šiandien Slaptai.lt dėmesio centre – Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo istorinis veikalas „Sumgaitas: 1988“ (išleistas Baku, leidykla „NURLAR“). Ar tikrai lietuviui reikia žinoti, kas maždaug prieš tris dešimtmečius dėjosi šiame Azerbaidžano mieste? Atvirai kalbant, ši knyga – įdomus tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, tinkantis kiekvienam, kuris domisi istorija, politika ir slaptųjų tarnybų intrigomis. Juolab kad istorinės monografijos autoriai pateikia plačią per tuometinę Sovietų Sąjungą nusiritusių neramumų apžvalgą. Pavyzdžiui, Sumgaito tragediją lygina su kruvinais įvykiais Almatoje, Ošoje, Tbilisyje, Vilniuje…

Tad kas nutiko 1988-ųjų vasario mėnesį Sumgaito mieste?

Azerbaidžaniečiai neneigia, jog 1988-aisiais vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite buvo pralietas kraujas. Azerbaidžaniečiai neginčija fakto, kad dauguma nukentėjusiųjų – armėnai.

Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai E.Mamadovas ir R.Mamadovas pateikia faktų, leidžiančių manyti, jog šios riaušės buvo specialiai inspiruotos … armėniškų teroristinių organizacijų, siekiančių bet kokia kaina nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą. Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ ideologams verkiant reikėjo preteksto, pateisinančio teiginius, „esą taikiems armėnams neįmanoma saugiai gyventi ten, kur esama žiaurių azerbaidžaniečių“.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Kad būtų lengviau įsigilinti į šį 26-erių metų senumo detektyvą, pirmiausia susipažinkime su oficialia Sumgaito tragedijos statistika: 32 – žuvusieji, per 400 sužeistų, nuniokota apie 200 butų, sunaikinta 50 kultūros ir buities objektų. Iš 32-ųjų žuvusiųjų – 26 armėnai. Dauguma smurtautojų – azerbaidžaniečiai.

Iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Vienas iš jų už Sumgaite surengtus žiaurumus sulaukė net mirties bausmės. Dar du organizatoriais pripažinti azerbaidžaniečiai mirties bausmės išvengė. 444 asmenys teisti už chuliganizmą. Jiems skirtos įvairios bausmės – nuo kelerių iki keliolikos metų kalėjimo.

O dabar atidžiai peržvelkime E.Mamadovo ir R.Mamadovo knygoje gausiai pateikiamus liudininkų parodymus, leidžiančius manyti, jog Sumgaito riaušes specialiai organizavo armėnų teroristinės organizacijos, savo veiksmus suderinusios su proarmėniška tuometinio SSKP Centro Komiteto vadovybe.

Įžvelgti armėniškas intrigas leidžia mažiausiai trys svarbios aplinkybės.

Įrašai taupomosiose kasose

Tragedijos išvakarėse Sumgaito armėnai iš taupomųjų kasų masiškai skubėjo pasiimti savo santaupas. Pasiėmė milijonus rublių. Ne itin dideliam Sumgaito miestui tai – milžiniški pinigai. 1988-aisiais Sumgaite gyveno apie 260 tūkst. žmonių. Iš jų, remiantis oficialia statistika, 14208 žmonės buvo armėnų tautybės. Taigi kruvinojo pogromo išvakarėse dauguma armėnų iš taupomųjų Sumgaito kasų pasiėmė visus savo pinigus.

Šių duomenų – nepaneigsi. Jie užfiksuoti buhalteriniuose dokumentuose. Vadinasi, Sumgaito armėnai žinojo ar bent jau nujautė apie būsimas žudynes?

E.Mamadovo ir R.Mamadovo istoriniame veikale pateikiami gausūs liudininkų parodymai leidžia manyti, jog dauguma armėnų buvo puikiai informuoti apie ruošiamus neramumus. Bet jei turėjo informacijos apie artėjančią nelaimę, kodėl jie nepuolė skambinti pavojaus varpais? Atsakymo į šį klausimą, pasak E.Mamadovo ir R.Mamadovo, tuometiniai baudžiamosios bylos Nr. 18/55461-88 tyrėjai neieškojo.

Specialiai neieškojo. Mat ši byla buvo atsidūrusi išskirtinai rusų ir armėnų prokurorų, tardytojų, teisėjų rankose. Pirmosiomis dienomis šį nusikaltimą tyrė 231 tuometinės Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų pareigūnas. 47-eri iš jų buvo azerbaidžaniečių tautybės. Maždaug šeštadalis. Tačiau netrukus azerbaidžaniečiai tardytojai, ekspertai, prokurorai buvo tyliai nustumti nuo bylos nagrinėjimo.

Kam buvo siunčiamos piniginės perlaidos?

Akivaizdu ir tai, jog Sumgaito armėnai kelerius metus be sustojimo masiškai kažkam siųsdavo perlaidas. Tos perlaidos nebuvo labai didelės. Dažniausiai svyruodavo nuo 10 iki 15 rublių. Bet jas siųsdavo dažnas armėnas, siųsdavo reguliariai, kiekvieną mėnesį. Siųsdavo daug Sumgaito armėnų.

Dabar, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, akivaizdu, jog 10 – 15 rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent armėniškoms organizacijoms, reikalavusioms Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos bet kokia kaina, esant reikalui – net ir karinėmis priemonėmis. Azerbaidžanas nūnai žino, jog keliolikos rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent karą, terorizmą, neapykantą puoselėjusioms armėniškoms organizacijoms – „Krunk“, „Asala“, „Dašnakcutiun“.

Bet tuomet patikliems, draugiškiems, blogų kėslų prieš savo kaimynus niekad nepuoselėjusiems azerbaidžaniečiams nė į galvą nešovė mintis atkreipti dėmesį į tokias „smulkmenas“. Nejaugi teirausiesi kaimyno, kam ir kodėl jis kiekvieną mėnesį išsiunčia 10 – 15 rublių? Jei siunčia, tai greičiausiai giminėms, artimiesiems, vaikams?

Pykčio užantyje nelaikantys azerbaidžaniečiai (nors į Sumgaitą tuo metu iš Armėnijos atvyko tūkstančiai armėnų spaudimo neatlaikiusių azerbaidžaniečių, iš viso – apie 40 tūkst.) nesureikšmino ir fakto, jog iki tragedijos likus maždaug pusmečiui Sumgaito mieste pas armėnus pradėjo žymiai dažniau nei iki tol svečiuotis „giminės iš Armėnijos“. Tie giminaičiai buvo keisti – dažniausiai jauni, tvirto sudėjimo vyrai, vilkį juodus odinius lietpalčius, kuriuos nešioti mėgo, beje, armėnų teroristinių organizacijų nariai.

Tuokart neatkreiptas deramas dėmesys ir į aplinkybę, jog kai kurie Sumgaito armėnai 1985 – 1988 metais puolė žymiai dažniau lankyti savo tariamus gimines. Dabar oficialusis Baku jau žino, kur iš tikrųjų tie keliauninkai važiuodavo. Juk visai ne pas gimines į Stavropolio kraštą ar į Maskvą. Jie važiuodavo viena kryptimi – į Stepanakertą, kur gausėjo antiazerbaidžanietiškų mitingų, reikalaujančių azerbaidžaniečius išstumti iš visos Kalnų Karabacho teritorijos.

Svarbi ir dar viena detalė. 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite nukentėjo išskirtinai tie armėnai, kurie jokių perlaidų nesiuntė Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano atplėšti siekusioms organizacijoms.

Proarmėniška Michailo Gorbačiovo pozicija

Kodėl anuomet Azerbaidžanui buvo sunku apginti savo teises į Kalnų Karabachą ir išvengti armėniškų išpuolių? 1985-aisiais į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Jis beveik atvirai palaikė proarmėniškąją poziciją. Būtent jo patarėjais tapo armėnų tautybės žmonės. O vienintelio tuomet TSKP Centro Komitete dirbusio azerbaidžaniečio Heidaro Alijevo padėtis – sparčiai blogėjo. Ilgainiui H.Alijevas iš Kremliaus buvo išstumtas. Tai atsitiko 1987-aisiais (maždaug metams likus iki Sumgaito nelaimės).

Tada Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ šalininkai įgijo dar didesnės įtakos Gorbiui. Pavyzdžiui, Gorbio patarėjumi ekonomikos klausimais tapęs armėnas A.Aganbekianas, viešėdamas Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, viešai pareiškė, jog Kalnų Karabachą būtina prijungti prie Armėnijos. Vargu ar tokius žodžius jis būtų ištaręs be M.Gorbačiovo palaiminimo.

Įsidėmėtina ir M.Gorbačiovo bei jo žmonos Raisos viešnagė Amerikoje 1987-aisiais. Viešėdami Kalifornijoje Gorbačiovai susitiko su Amerikos armėnų diaspora, palaikančia glaudžius ryšius su teroristinėmis organizacijomis „Dašnakcutiun“, „Krunk“ ir „Asala“. Gorbio žmoną turtingi armėnai tiesiog apipylė dovanomis.

Turtingiems arrmėnų lobistams Gorbis žadėjo neužmiršti Kalnų Karabacho klausimo. Gorbis taip pat nuolat Kremliuje susitikdavo su armėnų inteligentija, reikalavusia „Kalnų Karabacho klausimą nedelsiant išspręsti armėnams palankia kryptimi“.

Vienas iš tokių susitikimų surengtas prieš pat Sumgaito įvykius. Tame susitikime armėnų inteligentės Zorija Balajana ir Silvija Kaputikian reikalavo nedelsiant „įvykdyti istorinį teisingumą“ – armėnams grąžinti „isskonno armianskije zemli“. O su azerbaidžaniečių rašytojais, aktoriais, mokslininkais, istorikais dėl Kalnų Karabacho klausimo Gorbis nebuvo linkęs nei pasišnekėti, nei pasitarti.

Į vajų dėl Kalnų Karabacho likimo buvo įveltas net žymus sovietų disidentas Andrėjus Sacharovas. Tiesa, iš pradžių užėmęs aiškią proarmėnišką poziciją jis vėliau pasitraukė iš šio „nešvaraus žaidimo“. Liko neutraliose pozicijose. Tačiau jo žmona Jelena Boner – Alichanian (armėnė) visąlaik rėmė armėnų planą „atsiimti Kalnų Karabachą“.

Kad Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Armėnijai, įtakingi armėnų politikai tvirtino ir 1945-aisiais metais. Bet Stalinas tuomet šį klausimą nuleido negirdomis.

Kad armėnai sieks iš Azerbaidžano pasiglemžti Jerevaną, Karabachą ir Karsą, – dar 1906-aisiais metais perspėjo žymus azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė.

F.Nemanzadė neklydo. Po sovietų revoliucijos 1918-aisiais iš Azerbaidžano respublikos buvo atimtos Jerevano žemės. Jos atiduotos iš Turkijos imperijos atsikrausčiusiems armėnams.

Po to armėnų žvilgsniai pakrypo Kalnų Karabacho pusėn. Bet Kalnų Karabacho klausimas armėnams naudinga linkme pasistūmėjo būtent po Sumgaito pogromų.

Tarp vykdytojų – ir armėnų tautybės žmonės

E.Mamadovo ir R.Mamadovo veikale „Sumgaitas: 1988“ analizuojama dar viena šokiruojanti aplinkybė. Omenyje turiu iškalbingas nukentėjusiųjų apklausas. Dešimtys nukentėjusiųjų tvirtina, jog smurtavusių žmonių jie niekad nėra anksčiau matę Sumgaite. O juk tik 1935-aisiais pradėtas statyti Sumgaitas nėra didmiestis. Čia visi visus pažįsta.

Vadinasi, nukentėjusiųjų liudijimai leidžia įtarti, jog Sumgaito armėnus persekiojo ne Sumgaite gyvenę azerbaidžaniečiai? Kas juos atsiuntė? Ar buvo įmanoma tokį vizitą atlikti be KGB žinios, nesuderinus su Maskva?

Beje, kiek iš įtariamųjų ir kaltinamųjų turėjo armėniško kraujo? Vaizdžiai tariant, tarp tų, kurie skriaudė Sumgaito armėnus, neturėtų būti nė vieno armėno. Deja, tiesa – kiek kitokia. Vienas iš kaltinamųjų, sulaukusių realios laisvės atėmimo bausmės, – armėnas Eduardas Grigorianas.

Jei remsimės gausiai cituojamų liudininkų parodymais, šis armėnas buvo ypatingai svarbus riaušininkas. Jis buvo panašus į lyderį. Jo nurodymai smurtautojams buvo privalomi. Liepdavo liautis mušt moterį, – šie liaudavosi. Liepdavo ieškoti armėnų gretimoje laiptinėje, – ieškodavo kitur.

Iškalbinga tai, kad šis armėnas, lyginant su riaušininkais azerbaidžaniečiais, – sulaukė itin švelnios bausmės. Jam, kaltinamam dėl daugiau nei vienos žmogžudystės, skirta vos keliolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o riaušininkas azerbaidžanietis Achmedas Imanas ogly Achmedovas, pražudęs tik vieną gyvybę, netrukus po teismo buvo sušaudytas.

Be kita ko, Sumgaito neramumų byloje įtariamaisiais iš pradžių buvo įvardinti net 47 armėnų tautybės vyrai. Bet jie stebėtinai greit buvo paleisti į laisvę. Tardytojai iš tikrųjų neturėjo įkalčių ar tardytojai bijojo, jog į paviršių neiškiltų „armėniškasis pėdsakas“?

Įtarimai dėl tardytojų ir prokurorų tendencingumo – neatmestini. Prisiminkime jau sykį minėtą aplinkybę: riaušininkai persekiojo išskirtinai draugiškai su azerbaidžaniečiais sugyvenusius armėnus, nemokėjusius piniginių duoklių nei „Karabacho komitetui“, nei „Krunkui“, nei „Asalai“, nei „Dašnakcutiunui“.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Tad galbūt E.Grigorianas buvo sulaikytas per klaidą, palaikius jį azerbaidžaniečiu? Juk jei atidžiai gilinsimės į tų dienų įvykius, būsime priversti pripažinti ir faktą, jog į Sumgaitą slopinti pogromų įžengusi sovietų armija neskubėjo tramdyti riaušininkų. Oficialiuose dokumentuose teigiama: jei sovietų daliniai būtų įžengę į miestą bent viena valanda anksčiau, kraujo praliejimo buvo galima išvengti. Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai mano, jog vėluota – specialiai. Mat į Sumgaitą atvykusiems sovietų daliniams vadovavo … armėnų tautybės karininkai.

Atsitiktinumas? Knygos autoriai tokiais atsitiktinumais netiki. Riaušių sumanytojams reikėjo kuo daugiau kraujo ir žiaurumų. Incidento organizatoriai, matyt, tikėjosi, jog, įplieskus bent menkiausią priešiškumo kibirkštį, azerbaidžaniečiai pradės masiškai kerštauti.

Pagrindo armėnų ir azerbaidžaniečių priešiškumui – į valias. Būtent į Sumgaitą buvo perkelta keliasdešimt tūkstančių azerbaidžaniečių pabėgėlių, pasitraukusių iš Armėnijos. Sumgaito pogromų iniciatoriai, matyt, vylėsi, jog būtent nuo armėnų žiaurumų pasitraukę azerbaidžaniečiai nepraleis progos keršyti už patirtas skriaudas.

Bet Sumgaitas riaušių organizatoriams iškėlė staigmeną. Sumgaito azerbaidžaniečiai nepuolė terioti armėnų. Jie ėmė gelbėti skriaudžiamus armėnus. Tokių užfiksuotų atvejų – dešimtys. Apie pagalbos ranką ištiesusius azerbaidžaniečius savo liudijimuose pasakoja patys armėnai. Jei ne Sumgaito azerbaidžaniečių padorumas, aukų šiame mieste būtų buvę žymiai daugiau.

Taigi dauguma azerbaidžaniečių 1988-aisiais pasielgė garbingai. Į armėnų teroristinių organizacijų rengiamus žiaurumus jie Sumgaite atsakė draugiškumu – slėpė savo namuose persekiojamus armėnus. Rizikuodami savo gyvybėmis, jie vijo šalin chuliganus ir banditus. Sumgaito azerbaidžaniečiai elgėsi panašiai kaip ir azerbaidžanietė Churama Abasova, sulaikiusi tautiečių būrį, susiruošusį keršyti Stepanakerto armėnams.

Kam buvo reikalingas Sumgaito armėnų kraujas?

Sumgaito pogromai buvo kažkam labai reikalingi. Čia vieningos nuomonės tikrai nerasime. Oficiali Armėnijos versija skamba maždaug taip: azerbaidžaniečiai siekė įbauginti armėnus, kad šie atsisakytų teritorinių pretenzijų į Kalnų Karabacho žemes.

Azerbaidžano versija – priešinga. Knygos autorių manymu, armėnų teroristai, puoselėjantys planus kuo daugiau užgrobti svetimų žemių, siekė sukurti neigiamą azerbaidžaniečių įvaizdį, esą „su šiais laukiniais neįmanoma draugiškai sugyventi“. Armėnų karinėms orgaizacijoms reikėjo ir preteksto, suteikiančio bent jau moralinę teisę pradėti atvirą karą prieš Azerbaidžaną.

Tačiau Sumgaito įvykiai nepasižymėjo ypatingu žiaurumu. Sumgaito tragedijos kurstytojai tikėjosi įspūdingesnių skaičių. Gal būtent dėl šios priežasties Vakarų spaudoje pasirodė pranešimų, esą Sumgaite nužudyti visai ne 32 žmonės, bet gerokai daugiau. Vakarų spaudoje mirgėte mirgėjo pranešimai, esą „žiaurūs azerbaidžaniečiai išžudė mažų mažiausiai kelis šimtus, o kai kurių šaltinių teigimu, net tūkstantį armėnų“.

Į šią antiazerbaidžanietišką kampaniją buvo įtrauktas net vienas tuometinis Latvijos laikraštis. Šio leidinio žurnalistai po viešnagės Sumgaite tragiškiems įvykiams skyrė visą laikraščio numerį. Sprendžiant iš tuometinėje „Jūrmaloje“ pasirodžiusių publikacijų buvo rašoma net apie žiaurumus … Sumgaito gimdymo namuose.

Tik pamanyk, azerbaidžaniečių daktarai keršijo tomis dienomis gimdžiusioms armėnų moterims. Bet juk tai – baisi netiesa! Tomis dienomis Sumgaito gimdymo namuose gimė 38 armėnų tautybės naujagimiai. Jokių komplikacijų, jokių mirčių. Tačiau informacija apie Sumgaite nuskriaustas armėnų gimdyves buvo plačiai paskleista po pasaulį.      

Sumgaito legenda

Tad Sumgaito vardas lietuviui neturėtų kelti blogų asociacijų. Juolab kad Sumgaitas apipintas gražiomis legendomis. Šis miestas įsikūręs Kaspijos pakrantėje, kur vasaros – karštos, maža lietaus ir trūkdavę geriamo vandens. Šiose vietovėse gyvenę žmonės puikiai suprato: nebus vandens – ateis mirtis.

Dabartinio Sumgaito apylinkėse gyvenusieji žmonės nuolat kartodavo maldą primenantį prašymą: „Su, gaiyt“. Į lietuvių kalbą išvertus šiuos žodžius turėsime kreipinį: „Vanduo, sugrįšk“. Šiuos žodžius azerbaidžaniečiai taip dažnai kartodavo, kad vėliau niekas net neabejojo, kaip pavadinti čia pradėtą statyti miestą.

Sumgaitas turi ir dar vieną panašią legendą. Esą šiose žemėse kadaise gyveno azerbaidžaniečių jaunuolis, pramintas Sumo vardu. Jis mylėjo gražuolę merginą Džeiranę. Būtent Sumas nustūmė milžinišką akmenį, užtvėrtusį upei kelią. Šitaip pasielgęs drąsuolis nuo mirties išgebėjo troškulio kamuojamus tautiečius. Tačiau pats pražuvo išsiveržusios upės vandenyse.

Jo mergina, laukdama sugrįžtant mylimojo, šaukė „Sum, gaiyt“. Bet Sumas negrįžo. Tada gražuolė Džeiranė, nebenorėdama gyventi, taip pat puolė į sraunius upės vandenis. O posakis „Sum, gaiyt“ liko gyvuoti per amžius…

Slaptai.lt redakcijos prierašas. 

E.Mamadovo ir R.Mamadovo knyga „Sumgaitas: 1988“, be jokios aejonės, vertas atidaus lietuvio skaitytojo žvilgsnio. Deja, knyga kol kas neišversta į lietuvių kalbą ir nėra plačiai prieinama politika besidomintiems lietuviams.

O gal ir ji ilgainiui bus išversta į lietuvių kalbą – kaip N. Alijevo „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“? Lietuvai nepakenktų kuo giliau pažinti sparčiai besivystančio, didelę tarptautinę įtaką įgaunančio Azerbaidžano realijas.

2018.04.15; 09:30

Armėnų lobistas Kasparas Karapetianas

Azerbaidžanui susigrąžinti Kalnų Karabachą trukdo kur kas rimtesnės, galingesnė jėgos nei Armėnija. Azerbaidžanui piktybiškai kenkia po visą pasaulį išplitęs pasaulinis armėnų judėjimas, turintis 100 metų veiklos patirtį, sugebantis slėptis po „gražiais lozungais“ bei transformuotis į naujus darinius, kai to reikalauja pasikeitusios geostrateginės koncepcijos.

Paslaptingasis armėnų turtuolis

Pasaulinis armėnų judėjimas ir jo sudedamoji – Trečioji Armėnijos respublika, – tai chameleonas, pagal poreikius keičiantis spalvas, taktiką, kovos būdus. Kada naudinga ir veiksminga, jie griebiasi ginklo, kai teroras tampa ne tik nepopuliarus, bet ir smerktinas, jie rašo istoriją iškraipančias knygas, akiplėšiškai meluoja kalbėdami iš aukštų Europos tribūnų.

Pagrindinis šio pasaulinio judėjimo „arkliukas“ – armėnai yra viena labiausiai pasaulyje nukentėjusių tautų, todėl nusipelno užuojautos, pagalbos, nuolaidų.

Šiuo metu iniciatyvą – stiprinti Armėnijos valstybę Turkijos ir Azerbaidžano žemių sąskaita – perėmė europietiškas Al DATO skyrius. Pilkasis skyriaus kardinolas – ponas Kasparas Karapetianas. Manoma, kad šis viešumos vengiantis armėnas buvo bent kelis kartus nuvykęs į separatistų okupuotą Kalnų Karabachą (KK), kur susipažino su KK iš Azerbaidžano atėmusiomis jėgomis. Jis taip pat rinko lėšų KK okupavusioms jėgoms.

K. Karapetiano siekiai – akivaizdūs. Kad Europa nesipriešintų armėnų pastangoms KK išlaikyti savo rankose. Kad dauguma Europos politikų susitaikytų su nuo Azerbaidžano atplėtu KK. Socialiniuose tinkluose kadaise šis paslaptingasis armėnas gyrėsi, jog vieno iš politinių vakarėlių Briuselyje metu jam pavyko surinkti net 3 mlj. 800 tūkst. eurų, skirtų okupacinio KK režimo palaikymui.

Tačiau oficialiuose šaltiniuose apie šį žmogų – beveik jokios informacijos. Žinoma tik tai, kad jis – Graikijos pilietis, turintis armėnišką pasą. Jam 70 metų. Jo veiklos centras – Belgijos sostinė Briuselis. Jo vaikystė prabėgo Beirute, kuris laikomas armėnų terorizmo citadele. Kai terorizmas tapo nepopuliarus, ryšiai su teroristine armėnų organizacija ASALA nutrūko. Jis dažnai svečiuojasi Artimuosiuose Rytuose ir Pakistane – neva rūpinasi krikščionių teisių apsauga. Rumunijoje ir Serbijoje yra pastatęs armėniškų kryžių – chačkarų. Bent jau taip skelbiama kai kuriuose užsienio leidiniuose.

Kaip šiam armėnu pavyko sukaupti milžiniškų turtų? Jis Belgijoje turi juvelyrinių parduotuvių. Manoma, kad iš karinių zonų Afrikoje jam nelegaliai atgabenami deimantai, čia, Europoje, jie apdirbami. O tada, parūpinus oficialius sertifikatus, deimantai gabenami į prabangias juvelyrines Europos parduotuves. Didelę dalį šių pinigų jis atiduoda būtent separatistams, kurie iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. Tikriausiai už tuos pinigus buvo sukurta ir „Europos armėnų federacija už teisingumą ir demokratiją“, be kita ko, tampriai bendradarbiaujanti su Armėnijos užsienio žvalgyba.

2017 metų kovo 15 dieną Strasbūre viename iš restoranų K. Karapetianas sukvietė skaitlingą europarlamentarų būrį. Vėliau keletas iš tų europarlamentarų važiavo aplankyti būtent KK. Vadinamoji Armėnijos draugų grupė, susibūrusi Euoropos Paramente, – tai K. Karapetiano klastingos veiklos išdava.

Metodika, kaip K. Karapetianui pavyksta patraukti savo pusėn dideles algas ir milžiniškas socialines garantijas turinčius europarlamentarus, – elementari. Pirmiausia išsiaiškinamos silpnybės. Jei poteciali auka mėgsta auksą – jam padovanojamas auksinis žiedas, jei politikas jau nebeturi vyriško žavesio, jam atsiunčiama gražuolė, jei europarlamentaras gėjus – jis supažindinamas su gražiu vyru. Štai tada, kai visa tai skrupulingai užfiksuoja Armėnijos žvalgybos, kai kurie europarlamentarai net ir norėdami negali pasitraukti.

Žodžiu, armėnų nacionalistų ir jų aprūpinamų europiečių politikų įžūlumui nėra ribų.

Peržengtos visos padorumo ribos

Neseniai grupė Europos parlamento deputatų, vadovaujamų Danijai atstovaujančio armėnų lobisto Anderso Primdalo Vestisiano, su keistu klausimu kreipėsi į Europos komisiją ir į Europos Sąjungos Užsienio reikalų bei saugumo politikos Aukščiausiąją atstovę Frederiką Mogerini. Jie reikalavo paaiškinti, kodėl ES specialusis atstovas Pietų Kaukazo ir Gruzijos krizės klausimais bei kiti oficialūs Europos asmenys niekada neaplanko armėnų okupuoto Karabacho. Lobistų nuomone, nurodytieji asmenys „tam turi teisėtą pagrindą svečiuotis Karabache“. Pareiškimo autoriai taip pat pareikalavo atsižvelgti į „Arcacho liaudies nuomonę“ ir šantažu pavadino Azerbaidžano poziciją: visi, kurie šiandien aplanko KK be Baku leidimo, automatiškai įtraukiami į juoduosius sąrašus ir jiems draudžiama atvykti į Azerbaidžano teritoriją.

Taigi armėniškas melas – akivaizdus. Pirma, Pasaulis nežino Arcacho tautos. Tokios tautos niekada nebuvo. Tai tie patys armėnai. Bandydami apsimesti kažkokia kita tauta KK žemes okupavusios armėnų pajėgos tiesiog mėto pėdsakus: esą Armėnijoje gyvena vienoki, o KK – kitokie armėnai.

Antra, oficialusis Jerevanas, matyt, siekia sukurti įvaizdį, jog ši teritorija de facto ir de jure egzistuoja kaip nepriklausoma nuo Azerbaidžano, jei ją nuolat lanko, tegul ir negausiai, oficialūs ES atstovai.

Keičiama taktika

Be kita ko, Armėnų pusė anksčiau nuolat įrodinėjo, jog Karabacho klausimas neturįs būti sprendžiamas niekur kitur, išskyrus ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – red.), šiandien staigiai pakeitė taktiką – bando įtraukti į šį procesą ir kitas europietiškas struktūras. Užtenka prisiminti isterijos priepuolius Armėnijoje, kai Azerbaidžanas inicijuodavo rezoliucijų, susijusių su konfliktu Karabache, priėmimą JTO arba Europarlamente. 

„Suprantama, ESBO Minsko grupė yra vienintelis oficialus tarpininkas, kurį priima konfliktuojančiosios pusės. Bet vis vien, Europos Sąjunga soft power vaidmenyje gali ir turi padaryti daugiau taikos procesui užtikrinti“, – šitaip lobistų reikalavimus komentavo ARFD (Armėnų Revoliucinės Federacijos „Dašnakcutiun“) komiteto AI DATA („Armėnų klausimas“) Europos ofiso pirmininkas K. Karapetianas. 

Kas gi taip netikėtai pasikeitė? Kodėl Minsko grupė, kurios šalis-okupantė laikėsi įsitvėrusi rankomis ir kojomis, staiga nustojo būti vienintele ir nepakartojama? Armėnija siejo su šia struktūra dideles viltis, tikėdamasi, jog valstybėms – tarpininkėms pasiseks palaužti Baku pasipriešinimą. Nepasisekė, ir dabar Jerevanas atsisako „monogamijos“, plėsdamas Azerbaidžano puolimo frontą.

Tačiau K. Karapetianas apgaudinėja save ir gentainius, tvirtindamas, esą „tai, kad toks didelis Europarlamento deputatų skaičius šiuos klausimus kėlė, liudija, jog Europos įstatymų leidėjai dabar yra geriau susipažinę su šių dienų Arcacho liaudies socialine – ekonomine izoliacija ir ėmė abejoti dėl ES pasyvaus požiūrio“.

Palaikymo regimybė

Esmė, žinoma, ne politikų gausa ar mažuma. Būdavo laikotarpių, kai panašius reikalavimus keldavo ir kreipimąsi pasirašydavo kur kas didesnis deputatų bei politikų skaičius nei dabar. Viskas priklauso nuo šiems tikslams skiriamų lėšų kiekio. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau parašų. Viskas paprasta, kaip dukart du. Gyvuojanti lobistų armija nukaršo ir daugiau nebegali patenkinti didėjančių armėnų poreikių. Per beveik trejus dešimtmečius lobistams taip ir neužteko argumentų, taigi atsirado didelė būtinybė sukurti armėnų okupantų masinio palaikymo eurostruktūrose regimybę.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Daug – tai dar nereiškia efektyviai. Kiek deputatų bebūtų pasirašę kreipimąsi į F. Mogerini, ES užsienio politikos galva neatšauks savo žodžių, bylojančių, jog Europa visapusiškai palaikė, palaiko ir ateityje palaikys Azerbaidžano teritorinį vientisumą (kartu su KK). Lygiai taip pat, kaip iš ES užsienio politikos ir saugumo strategijos nebus išbrauktos šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinio vientisumo palaikymo garantijos.

O dėl AI DATOS komiteto atstovo bandymų apeliuoti į eurovaldininkų apsilankymus okupuotose Gruzijos teritorijose, tai juk armėnų pusė pati kovojo už tai, kad karabachiškas konfliktas būtų laikomas ypatingu, unikaliu. Kai PACE ar EP priiminėtos rezoliucijos dėl Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo palaikymo, o Azerbaidžanas likdavo „užmirštas“, pirmiausia Armėnijoje buvo rengiami šventiniai fejerverkai.

Kreipimasis su kokiais nors reikalavimais į europinės politikos vadovus – akivaizdus akiplėšiškumas. O K. Karapetianas dar ir perspėja, kad europietiškas Armėnų revoliucinės federacijos „Dašnakcutiun“ (ARFD) AI DATOS komiteto ofisas būtinai domėsis, kokia bus Europos Sąjungos Aukščiausiojo atstovo užsienio reikalams ir saugumo politikai reakcija.

Bet kuriuo atveju nedera užmiršti, kad kalbama apie dašnakus, taigi tokios sąvokos, kaip armėniškas terorizmas, dar niekas nėra atšaukęs.

2018.03.22; 10:30

Apiplėšę savo valstybės piliečius ir išeiviją dabar jie skelbia šalyje karą korupcijai…

Nelikus šovinių – į karą su korupcija

Neseniai Armėnijos vyriausybėje įvyko Kovos su korupcija tarybos posėdis. Regis, kova prasidės nuo lapkričio mėnesio – atsakingoms žinyboms su ekspertais pavesta dar patobulinti veiksmų programą. Daugiau kaip dešimt metų tam buvo maža. Mat su korupcija užsimota kariauti dar 2004 metais, kai tuometinis prezidentas Robertas Kočarianas įsteigė tam reikalui tarybą.

Po dešimties metų sumanyta, kad šitame bare geriau kariaus vyriausybė ir 2015-aisiais įsteigta nauja taryba, vadovaujama ministro pirmininko. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas praėjusį rudenį paskyrė naują premjerą – Kareną Karapetianą, šis paliko vadovauti vyriausybei ir po šių metų pavasarį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo iki tol valdžiusi Armėnijos respublikos partija (su Armėnijos revoliucine federacija „Dašnakcutiun“). Jis yra ekonomikos daktaras, aukštoje valdžioje (išskyrus kelis mėnesius Jerevano mero kėdėje) nebuvo ir giminių joje neturi. 

AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Tiesą sakant, dar senos sudėties parlamento (Nacionalinio susirinkimo) pavasario sesijoje deputatas Nikolas Pašinianas kalbėjo apie tą patį ir pasiūlė įsteigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo langų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 proc. akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau valdantieji palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą.

Kur gyvena turtingiausi armėnai?

Dar iki rinkimų buvo įkurtas uždaras “Armėnijos investuotojų klubas”, į kurį įstojo apie tris dešimtis armėnų kilmės Rusijos verslininkų. Tikimasi, šio klubo nariai į šalies ekonomiką investuos 3,2 mlrd. dolerių (priminsime Armėnijos biudžeto metines pajamas svyruojant apie 2,5 milijardo). Pats prezidentas su naujuoju premjeru kreipėsi į išeiviją: atvažiuokite, be baimės steikite įmones Armėnijoje ir Kalnų Karabache, investuokite kurkite naujas darbo vietas. Jau seniai dantį ant dabartinio prezidento ir viso „Kalnų Karabacho klano“ griežianti išeivija vėl gavo progą išlieti savo įtūžį. Girdi, tiesiog nuostabu: armėnų valdantieji drįsta vėl kaulyti iš daug sykių jau apiplėštų išeivių, kai turėtų papurtyti savuosius piniguočius. Juk turtingiausi armėnai gyvena Armėnijoje ir Kalnų Karabache. Ten galima rasti, skaičiuojant turtą doleriais, mažiausiai penkis milijardierius ir 300 milijonierių! 

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Tik kur jų pinigai? Tuos pačius armėnų išeivius JAV prieš kelerius metus pritrenkė ne jų veikėjų paskelbta žinia apie Amerikoje plačiai gyvenantį prezidento brolį, tą patį Aleksandrąir jo įsigytus Kalifornijos valstijoje apartamentus – už 2,8 mln. dolerių. Pritrenkė suma, iš kurios esą atidavė broliui jo „dalį“ Armėnijos prezidentas: 6 milijardai dolerių!

Dar 2010-aisiais Maskvoje veikiančio armėnų klubo “Miabanutiun” vadovas Smbatas Karachianas paskelbė, jog “Armėnijos valdžios viršūnėlė valdo apie 85 proc. visų šalies įmonių ir aktyvų, kontroliuoja 90 proc. piniginių srautų“. 2006-aisiais metais paskelbtame turtingiausių Armėnijos žmonių dešimtuke net šeši buvo vykdomoje valdžioje; tuometinis prezidentas Robetas Kočiaranas šiame sąraše užėmė tik septintą vietą, o gynybos ministras ir būsimasis prezidentas Seržas Sargsianas – aštuntą.

Pateikė ir išsamų sąrašą, kas jiems priklauso – jų pačių, artimųjų ar verslininkų vardu. Ir padarė išvadą: “Šalyje susiklostė du paraleliniai pasauliai su savo įstatymais ir taisyklėmis. Suprantama, esama ir dviejų biudžetų, vadinamojo oficialaus ir šešėlinio, didesnio už oficialųjį 3-4 kartus.”

Per praėjusį laiką turtuolių sąraše atsirado ir naujų pavardžių, tačiau senasis branduolys išliko. Gerokai turtingesnis. Tiesa, buvęs finansų ministras su sūnumis senokai kvėpuoja Los Andželo oru. Tiesa, Valstybės saugumo komitete liko vaizdo įrašas, kuriame pasakojama tai, ko dabar taip reikia: kaip Muitinės tarnyboje veikė pareigūnų neteisėto turtėjimo schema ir kaip ji pasitarnavo Chačatrianui ir kai kuriems kitiems (ne daugeliui); iš interneto šis įrašas, tiesa, išgaravo. Dar atleistas iš premjero pareigų Ovikas Abramianas skubiai pardavinėja savo degalines ir visa kita, ką sunku ko gero ir pačiam suskaičiuoti, taisydamasis su artimaisiais pakelti sparnus į Vokietiją. Atrodo, ir šis pernelyg daug geidė…

O valstybė? Po praėjusių metų „balandžio karo“, kuris labai nuvylė armėnus čia ir visame pasaulyje, žinomas šalies politikas ir režimo priešininkas Ašotas Manučarianas pasakė: „Karo veiksmų protrūkis Karabacho konflikto zonoje parodė, kad mūsų padėtis blogiausia iš visų. Priešingai nuo kaimyninio Azerbaidžano, mes įsigudrinome išparduoti net apkasuose esančių kareivių neperšaunamąsias liemenes. Tai yra viskas, kas galima buvo parduoti, jau parduota“. Amerikiečių organizacijos Global Financial Integrity“ duomenimis, „iš Armėnijos per pastaruosius metus išplaukė nuo 9,8 iki 30 milijardų dolerių“.

Nepadeda nė iš okupuotos valstybės žemių gelmių kasamas auksas su variu ir kitais metalais, nė iš Jakutijos ir Siera Leonės gabenami deimantai, nė konjakas…

Išvykdamas pasiuntiniu paliko tėvynėje įjungtą elektrą

Kai žurnalistai to paties deputato Nikolo Pašiniano (beje, irgi žurnalisto) prieš kelerius metus paklausė, kodėl gi nepatikėjus, jog nuo šiol valdžia imsis kariauti su korupcija, šis atsakė: „Seržas Sargsianas, norėdamas kovoti su korupcija, turėtų pradėti nuo savo šeimos narių.“ Daugiau žinoma apie jo brolį Aleksandrą, „Sašiką“; iškalbinga dar viena jo pravardė – „50%/50%“ (akcijų dalis, kurią verslininkai ne gera valia atiduodavo). Jo gyvenimo aprašymuose pirmiausia į akis krinta „incidentai“.

Kitas jaunesnysis brolis, Levonas – išsilavinęs, tylesnis. Studijavo Rytų šalių istoriją, išmoko arabų kalbą, sovietinėje armijoje tarnavo vertėju Alžyre. Buvo Armėnijos pasiuntiniu Sirijoje, Tunise (2005-2010). Istorijos mokslų daktaras. Levonas vadovauja labdaros fondui, kuriam 2012 metais organizacijos ir privatūs asmenys suaukojo daugiau kaip 7 mln. dolerių. Apie tai sužinota po to, kad Giumrio mieste vykstančio tradicinio tarptautinio muzikos festivalio rengėjai kreipėsi į miesto valdžią prašydami 12 tūkst. dolerių paramos ir apie tai sužinojo žiniasklaida: tarp festivalio steigėjų yra ir prezidento brolis, tačiau jis padėti nesiteikė…

Praėjusių metų kovą Seržas įteikė broliui Levonui vieną aukščiausių Armėnijos apdovanojimų – 1 laipsnio ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“. Giumrio miesto taryba suteikė Levonui Sargsianui miesto garbės piliečio vardą. Netrukus miesto visuomenės veikėjai išplatino pareiškimą, kad jis nusipelnė šio vardo, ir nemažai miestiečių jį pasirašė. Prabilo ir žiniasklaida: veikia ne vienas labdaros fondas, į kuriuos išeiviai siunčia aukas, tačiau pinigai nežinia kur dingsta ir darbų nematyti. 

Galingoji mafija

2015-aisiais žiniasklaida parašė, jog Armėnijos pasiuntinys Vatikane Mikaelis Minasianas nusipirko butą už $ 565 tūkstančius; įsigijo dar automobilį „Range Rover“ ($112 tūkst.) ir garažą ($63 tūkst.). Šis jaunas vyras – Armėnijos prezidento žentas. Kodėl nenusipirkus, turint pinigų? Tačiau 2013-aisiais rašyta ir apie kita. Vienas armėnų internetinis leidinys pranešė viską rodant, jog ant Debedo upės veikianti vandens elektrinė priklauso prezidento šeimai, tiksliau – jo žentui Mikaeliui Minasianui.

To niekas neneigia, tačiau ir nepatvirtina. Akivaizdu viena: bendrovė, kuriai priklauso elektrinė, įregistruota tuo pačiu adresu kaip ir San Marino konsulo buveinė. O konsulas buvo ne kas kitas, o tas pats prezidento žentas. Tačiau svarbiausia yra ne tai. Ši didelio pajėgumo jėgainė vyriausybės sprendimu buvo perduota gynybos ministerijai – tuo laiku, kai jai vadovavo Seržas Sargsianas. Iš pradžių jos turtas buvo parduotas privačiai bendrovei, o 2011 metais toji bendrovė tapo visavalde jos savininke. Kol elektrinė priklausė gynybos ministerijai, valstybė mokėjo jai už 1 kW/h po 3-6 dramus, kai virto bendrovės nuosavybe – po 24 dramus…

Banditas su diplomato pasu

Praėjusį pavasarį Čekijoje, Karlovy Vary mieste, šios šalies kovos su organizuotu nusikalstamumu pareigūnai užkardė kriminalinių autoritetų (rusiškai) sueigą, turėjusią “vainikuoti” naujus šio aukščiausio nusikaltėlių luomo (rusiškai – вор в законе) narius. Juos sušaukė Rusijoje, Sočyje gyvenantis Rubenas Tatulianas; vieniems jis verslininkas ir labdarys, kitiems – autoritetas, pravarde “Robsonas”. Kai kurie į Čekiją atvyko prisidengę svetimais vardais, o “Robsonas” – su jam išduotu Armėnijos diplomatiniu pasu. Rusijos žiniasklaida jį laiko 2013 metais nušautojo Rusijos „vagių karaliaus“ Aslano Usojano („Senojo Chasano”) įpėdiniu, Rusijos Juodosios jūros regiono prižiūrėtoju (смотрящим).

Kartu jis yra Armėnijos garbės konsulas šiame krašte. Ta proga ne vienas leidinys įdėjo nuotrauką, kur jis nufotografuotas su “Chasanu”. Pasirodė ir “Robsono” nuotrauka, kur jis matyti su bendrais, o gal kaip kitaip susijusiais asmenimis, nes tarp jų regime ir dabartinį Armėnijos prezidentą.

Pristatydamas Rusijos verslininkus – „Armėnijos investuotojų klubo“ narius, ministras pirmininkas pasakė, kad kiekvienas jų pats sukūrė verslo imperiją ir gali pakeisti geryn “Armėnijos verslo kultūrą”. Labai energingai prie šio klubo kūrimo prisidėjo turtingiausiu Rusijos armėnu laikomas Samvelas Karapetianas (ne premjero giminaitis; verslininko brolis, irgi vardu Karenas, iki patekdamas į parlamentą buvo prezidento administracijos vadovas). Jis, gali būti, turėjo galvoje netikėtas ir geras permainas, kai pasakė visus laukiant iš ministro pirmininko “siurprizų”. Štai pirmas – “Robsonas” taip pat yra šio klubo narys… 

aslanas_usojanas
Aslanas Usojanas

Aštuntą dešimtį baigiantį „Senąjį Chasaną“ mirtinai sužeidė snaiperis 2013-ųjų pradžioje Maskvoje. Kaip sužinota, jis rengėsi netrukus skristi į Jerevaną – paminėti savo giminaičio ir bendro, irgi autoriteto, Rafaelo Bagdasariano mirties dvidešimt metų sukaktį. Vienas leidinys parašė, jog jis savo „vizitą“ į Jerevaną „suderino su Armėnijos valdžia – kad nedarytų kliūčių įvažiuoti į Armėnijos teritoriją“. Reikia manyti, ne oficialų raštą pasiuntė, o kažin kaip kitaip…

Užstalėje – su vagių karaliais…

2010-ųjų spalyje JAV federalinių tyrimų biuras atskleidė „didžiausią sukčiavimo aferą naujajame tūkstantmetyje“, kaip parašė amerikiečiai. Per kelias dienas suimta 70 armėnų nusikaltėlių sindikato narių. Jiems pateikta daugybė įtarimų: neteisėta prekyba ginklais, brangakmeniais ir retaisiais metalais, narkotikų kontrabanda, žmonių grobimas ir pinigų prievartavimas. Didžiausią grobį jiems atnešė pagyvenusių žmonių sveikatos draudimo sistema „Medicare“. Nusikaltėliai įsteigė 118 fiktyvių klinikų, kur tariami gydytojai teikė tariamas gydymo paslaugas tariamiems ligoniams (pavogė tūkstančius gydytojų ir jų pacientų asmens duomenis). Jie spėjo pasisavinti iš „Medicare“ 35 mln. dolerių.

Seržas Sargsianas apibrėžtas raudonu rutuliu

Vienas žurnalistas parašė, jog „žala, kurią atvykėliai aferistai padarė JAV sveikatos apsaugos sistemai, prilygsta neseniai įvykusios finansinės krizės pasekmėms“; patys prokurorai sakė armėnų mafiją pralenkus garsiąja “Cosa Nostra”…

Sindikatui vadovavo nusikaltėlių autoritetas Armenas Kazarianas, pravarde „Pzo“. Išaiškėjo jį politinį prieglobstį JAV 1996-aisiais gavus apgaulės būdu ne be armėnų valdininkų prisidėjimo. Išaiškėjo ir jo ryšiai ne tik su kitais autoritetais, tačiau ir su aukštais Rusijos bei Armėnijos valdžios pareigūnais. Į Jerevaną atskridusį mafijos vadeivą „priimdavo aukščiausiu valstybiniu lygiu“, kaip rašė žiniasklaida.

Armėnų nacionalinio kongreso veikėjas Levonas Zurabianas pareiškė, jog „nusikaltėlių gaujos vadeiva artimai bendravo su Robertu Kočarianu ir Seržu Sargsianu“. Autoritetas ne tik šventė Kočariano sūnaus vestuves. Anot Zurabiano, 2008-ųjų prezidento rinkimuose jis „koordinavo kriminalinio pasaulio veikimą pieš Levoną Ter-Petrosianą“ (pirmą Armėnijos prezidentą). Prezidentu buvo išrinktas Seržas Sargsianas…

Dalį grobio „Pzo“ atiduodavo vis tam pačiam „Senajam Chasanui“ ir šio valdomam iždui. Išaiškėjo jį daugiau akis į akį bendravus ne su Seržu, o su Aleksandru Sargsianu, „Sašiku“, kurį pažinojo iš senų laikų ir kuris jį aplankydavo Amerikoje; tvirtinama „Pzo“ prižiūrėjus Sargsiano (Sargsianų) verslo reikalus Amerikoje. Kai kurių kriminalinėmis temomis rašančių autorių tvirtinimu, „Sašiku“ buvo susidomėjusi ir Rusijos generalinė prokuratūra, įtarusi jį nestovėjus nuošalyje nuo kvaišalų gabenimo kelių ir plovus pinigus. Viskas atslūgo, kai sulaikytasis vadeiva susivokė iš karto prisipažinti vertęsis turto prievartavimu. Tai reiškė jo sutikimą bendradarbiauti su prokurorais ir šių atsisakymą kaltinti dėl kitų nusikalstamų veikų. Kazarianą nuteisė 36 mėnesiams nelaisvės ir 660 tūkstančių dolerių bauda.

Tesulaukta menko pagriaudėjimo

Žiniasklaida nusivylė. Juk JAV tyrėjai rengėsi vykti į Jerevaną – su armėnų mafijos vadeiva susijusiuose bankuose, notarų kontorose aiškintis daugybės prabangių butų, biurų, vilų įsigijimo teisėtumo. Tikėtasi, FTB, Interpolas susidomės ir JAV, Ispanijoje, Rusijoje veikiančių gaujų vadeivų globėjais, sėdinčiais aukštuose Jerevano kabinetuose. Dar ne viskas! Tailando vyriausybė išdavė Jungtinėms Valstijoms Rusijos verslininką Viktorą Butą, vadinamą „ginklų baronu“. Amerikoje jam grėsė kalėjimas iki gyvos galvos (2012 metais nuteistas 25 metus kalėti), o žiniasklaida rašė šio ginklų pardavėjo dešiniąja ranka buvus ne ką kitą, o Armeną Kazarianą; FTB teigė turinti garso įrašą, liudijantį, jog “Pzo” su “baronu” aptarinėjo ginklų pirkimo-pardavimo sutartis. Iš didelio tamsaus debesies tesulaukta menko pagriaudėjimo… 

FTB_agentai
FTB agentai

Ir vis dėlto žurnalistai įsidėmėjo: Jerevanas atsisakė išduoti Jungtinėms Valstijoms 30 prašomų įtariamųjų, tačiau dėl „Pzo“ nė piršto nepajudino. Dabar jie mano, kad prieš Kazarianui išeinant iš kalėjimo internete radęsis vaizdo įrašas iš tolimų 1993 metų galbūt yra tam tikras perspėjimas. Kalbama, „Kalnų Karabacho klano“ pasamdytus seklius medžiojus ir naikinus panašaus turinio „vaizdelius“, tačiau šis kažin kaip išliko. Šių metų pradžioje internete atsiradusiame vaizdo įraše parodytas pokylis, vykęs 1993 m. gegužės 28 dieną. Jame matyti „Chasanas“ ir kiti autoritetai. O štai šis jaunas žmogus su juodais akiniais užstalėje yra Seržas Sargsianas.

Jie surinko vienoje užstalėje jau po Chodžaly (armėnų teroristai išžudė visą azerbaidžaniečių miestą Chodžaly) skerdynių (1992 m. vasario 26 d.; prieš dvi dienas radosi Kalnų Karabacho ginkluotųjų pajėgų vieningoji vadovybė, o „savigynos komiteto“ pirmininku buvo paskirtas Seržas Sargsianas). Tačiau dar prieš Agdamo miesto šturmą (armėnai jį išsprogdins 1993 metų vasarą, pagal iš anksto Kalnų Karabacho separatistų vadovybės parengtą planą). Rudeniop Seržas Sargsianas taps Armėnijos gynybos ministru, dar vėliau – ministru pirmininku, o 2008-aisiais – Armėnijos prezidentu. Jau kadaise kalbėta, jog Kalnų Karabacho armėnams ginklus tiekė ir nusikaltėliai, o dabar atsirado dar vienas liudijimas juos bendravus su pačiu „Senuoju Chasanu“. To neneigia nė patys armėnai, teisindami savo prezidentą: tėvynės nepriklausomybės kare viskas leidžiama…

…prieš taikius gyventojus – išvien su teroristais

1999 m. spalio 27 d. į Armėnijos nacionalinio susirinkimo salę vykstant posėdžiui įsiveržė ginkluoti žmonės: „Tai – valstybės perversmas!“ Vyresnysis priėjo prie ministro pirmininko „Užteks gerti mūsų kraują!“. Teroristai pirmiausia ugnį nukreipė į ministrą pirmininką Vazgeną Sarkisianą ir parlamento pirmininką Kareną Demirčianą; žuvo dar penki žmonės, vienam plyšo širdis. Tą patį vakarą pasklido kalbos, o vėliau daugelis nesislėpdami kaltino teroristus paėmus ginklą Robertui Kočarianui pakursčius. Tačiau teroristai teisme tikino veikę be kieno nors nurodymo. 

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

2007 metų pabaigoje nepriklausomas leidinys “Aikakan Žamanak” (Armėnijos laikas”) parašė apie vieną iš Aleksandro Sargsiano “incidentų”: dalyvaudamas kriminalinio autoriteto giminaičio laidotuvėse Sankt Peterburge jis, girdint dešimtims žmonių, pasakęs: „Mes parlamente tiek žmonių paguldėme ne tam, kad dabar taip lengvai atiduotume valdžią”.

Keli visuomenės veikėjai kreipėsi į respublikos generalinį prokurorą, reikalaudami pagal prezidento brolio pasakyta iškelti baudžiamąją bylą; jų pareiškimą išspausdino daugelis leidinių, tačiau prokuratūra – nė mur mur. Vėliau “Armėnijos laikas” papasakojo prezidentą išsiuntus brolį toliau iš akių, į Los Andželą – kad dar ko nelepteltų, kol vyksta rinkimai. Turbūt dar pasakė: “Tu ką, asilas?!” Mat kai Amerikoje “Sašiko” ėmė klausinėti, ar iš tiesų taip sakęs, atkirto: Aš ne asilas, kad tokius dalykus sakyčiau… Kodėl mes turėtume prisiimti Robo nuodėmes?” “Robo” – Roberto Kočariano; dar “Robą“ vadina “Armėnų Don Korleone”…

2008 m. vasario mėnesį vykusių prezidento rinkimų nugalėtoju paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane ir kituose miestuose prasidėjo dešimt dienų trukę protestai, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, paragintų pirmo prezidento ir pastarųjų rinkimų kandidato Ter-Petrosiano šalininkų. Išrinktasis prezidentas protestus dėl nesąžiningų rinkimų pavadino “šantažu” ir pagrasino, kad žmonėms pažeidinėjant įstatymą „tvarka bus įvesta jėga“. Veikiantis prezidentas Robertas Kočarianas parlamento pritarimu paskelbė įvedantys nepaprastąją padėtį. Žuvo mažiausiai 8 protestuotojai, daug buvo sužalota, tarp jų ir policininkų; šių gretose buvęs snaiperis, vėliau aiškinta, šaudė tik į ginkluotus žmones, ir tik tam, kad juos sužeistų…

Branduolinė bomba

Praėjusių metų pavasarį Armėnijos valstybė saugumo tarnyba sulaikė tris Armėnijos ir tris Gruzijos piliečius, mėginusius neteisėtai „parduoti  branduolinę medžiagą, kuri, – kaip parašyta, – gali būti panaudota masinio naikinimo ginklui sukurti.“ Tai ne pirmas kartas, kai Armėnijos piliečiai sulaikyti mėginant į Gruziją įvežti didelius kiekius urano ir kitų radioaktyviųjų medžiagų.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Armėnų svetinė 1in.am pranešė tuometinio parlamento Armėnijos revoliucinės federacijos frakcijos vadovą Armeną Rustamianą kalbėjus, jog „Armėnija iš tikrųjų esanti šalis, kuri plėtoja atominę energetiką“, tačiau nieko daugiau pasakyti negalįs, nes „tai yra valstybės paslaptis“. Tuo tarpu buvęs ministras pirmininkas Nacionalinio susirinkimo deputatas, buvęs ministras pirmininkas, filosofijos ir ekonomikos daktaras Grantas Bagratianas tvirtino Jerevaną turint branduolinį ginklą ir pavadino jį „vieninteliu būdu apsaugoti Armėniją nuo dviejų kaimynų tolesnių puldinėjimų ir agresijos”. Kiti aukšti pareigūnai irgi ne kartą užsiminė ginkluotųjų pajėgų arsenale esant kažin kokių paslaptingų bombų, gal užsilikusių čia iš „šaltojo karo“ laikų, kai sovietams reikėję gintis nuo NATO…

Greičiausiai, armėnai gąsdina. O jeigu vis dėlto… Ir ką žinai, kas gali šauti į galvą žmonėms, vadovavusiems armėnams kare, kuris dar nesibaigė ir kuriame kariavo armėnų teroristai iš kitų valstybių (транснациональные армянские террористы). Pasak jo, dabartinę Armėnijos vadovybę tebesudaro žmonės, Kalnų Karabache stovėję su jais, tais teroristais, vienose gretose. Chodžaly atakuoti taikius gyventojus (azerbaidžaniečius), tvirtina jis, „įsakė ne kas kitas, o sovietinis armėnas Seržas Sargsianas, tuo metu vadovavęs vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos savigynos pajėgoms, o dabar – Armėnijos prezidentas“.

2017.09.04; 05:07

Dar šio amžiaus pradžioje „fakenews“ amerikiečiai vadino smagiai nuteikiantį TV pramoginių laidų žanrą – žinių parodijas. Dabar šis vardas prigijo viešai platinamoms melagingoms naujienoms, suklastotoms žinioms – viskam tam, kas iki atsirandant internetui daug rečiau pasitaikydavo ir buvo vadinama „antimis“.

Dažniausiai „fakenews“  kelia anaiptol ne juoką, nes muša ir kaip vadinamojo hibridinio karo ginklas. Žiniasklaidoje radosi, galima sakyti, naujas žanras – melagingų naujienų demaskavimas.

O kai kada „fakenews“ net pateikiama teismuose kaip įrodymai.

Nemeluoja, tačiau ir tiesos nesako

Balandžio mėnesį Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS pranešė, kad JAV dienraštis „The New York Times“ gavo Pulicerio premiją už publikacijas apie Vladimirą Putiną (The New York Times получила Пулитцеровскую премию за публикации о Владимире Путине). Skaitome toliau: leidinys apdovanotas už straipsnius apie Rusijos Federacijos lyderio pastangas plėsti Rusijos įtaką užsienyje.

Norėtųsi sužinoti: kaip ir kokią įtaką, tačiau TASS tepriduria, jog premijų teikėjų pranešime gana kritiškai atsiliepiama apie Rusijos vadovybės esą taikomus metodus savo tikslams tarptautinėje arenoje pasiekti. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ (РИА Новости) parašė konkrečiau: amerikiečių leidiniui premija skirta už straipsnius apie Rusijos kišimąsi į rinkimus JAV. Tą patį pakartojo Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, pridūręs, jog Rusija ne kartą paneigė šį amerikiečių specialiųjų tarnybų kaltinimą.

Apie metodus, kurios taiko Kremlius, sužinome iš BBC pranešimo: tai užsakomosios žmogžudystės, internetinės suktybės, politinių priešininkų persekiojimas (http://www.bbc.com/russian/news-39561558). Norint galima susirasti ir visus 11 straipsnių, sudarančių ciklą, kurį „The New York Times“pavadino „Russia’s Dark Arts“.

Lietuviai tokius menus vadina tamsiais darbeliais. Dar turime priežodį, kuris tinka TASS pranešimo autoriams: Meluot nemeluoju, ale ir teisybę retai kada sakau. Tinka ne tik žurnalistams (visko būna, pasitaiko kūryboje…) tačiau, kaip tuojau pamatysime, ir aukštoms žinyboms (valstybės pozicija!).

Balandžio 20 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą dėl išvakarėse Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme priimto tarpinio sprendimo byloje „Ukraina prieš Rusiją“. Jame sakoma: Teismas be balsavimo pripažino, kad Ukrainos pretenzijos Rusiją pažeidus Tarptautinę konvenciją dėl kovos su terorizmo finansavimu yra nepagrįstos, ir todėl nesą reikalo imtis laikinų apribojimo priemonių. Teismas, esą, užėmė principinę poziciją ir nepalaikė Ukrainos pareiškimo dėl tariamai įvykusių agresijos ir okupacijos.

Internetinis leidinys “The Insider“ Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas nepalaikė Ukrainos pozicijos dėl Rusijos agresijos“ (Международный суд ООН неподдержал позицию Украины о российской агрессии) pavadino fake (http://theins.ru/antifake/52930). Nes bylos nagrinėjimas iš esmės dar nepradėtas, Hagos teismas nieko nesprendė nei dėl pretenzijų pagrįstumo ar nepagrįstumo, nei dėl agresijos ir okupacijos pripažinimo ar nepripažinimo.

Kaip pranešė „Laisvės radijas“, išklausius sprendimą, Rusijos atstovai atsisakė nuo komentarų, o Ukrainos atstovė pareiškė, jog priimtas palankus jų pusei sprendimas ir jie turį geras perspektyvas bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas pripažino, kad Rusija pažeidė Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir priėmė sprendimą dėl laikinų priemonių piliečių teisėms apginti. Iki priimant galutinį sprendimą Rusija neturi varžyti Krymo totorių atstovaujamųjų institutų, tarp jų Medžliso; taip pat turi būti sudaryta galimybė mokytis ukrainiečių kalba.

Rusija Hagoje pateikė fakenews

Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme Hagoje byloje Rusija laikosi pozicijos, kuri žinoma iš Kremliaus kelerius metus nepaliaujamai trimituojamos propagandos. Esą Ukrainoje įvyko prievartinis valdžios perversmas (kruvinas perversmas) ir Rytų Ukrainoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas naujajai valdžiai (pilietinis karas). Esą didžiausias nepasitenkinimas kilo dėl to, kad naujoji Ukrainos valdžia nutarė atšaukti rusų kalbai anksčiau suteiktą oficialiosios kalbos statusą… Slaptai.lt jau rašėme, jog ši priežastis įrašyta net į Rusijos mokyklinį istorijos vadovėlį, nors iš tikrųjų Ukrainoje nė nebuvo tokios kalbos – oficialiosios, o tam tikrose šalies srityje kai kurios kalbos, tarp jų ir rusų, turėjo regioninės kalbos statusą.

Rusijos atstovas Teismui taip pat paaiškino, iš kur sukilėliai (taip juos vadina Rusijos pusė) ėmė ginklus: tai iš sovietinių laikų Ukrainos teritorijoje buvusios atsargos. Didžioji dalis šių atsargų buvo palikta Donbaso šachtose ir atiteko sukilėliams. Ukrainos pusė pateikė teismui įrodymų, jog smogikai Donbase turėjo naujausią ginkluotę. Savo ruožtu rusai taip pat apkaltino Ukrainą panaudojus uždraustą cheminį ginklą – fosforo bombas. Prieš trejus metus Rusijos žiniasklaidą tai pateikė kaip faktą – nurodė datą ir laiką. Tačiau vėliau buvo aiškiai nustatyta, jog tai tikras fake: nei nukentėjusių žmonių, nei kitų įrodymų; be to, buvo paskelbtas pokalbio įrašas: smogikų atstovas nenustatytam asmeniui Rusijoje sako nesant jokių šių bombų panaudojimo žymių.

Rusijos pusė Hagoje nepagailėjo kaltinimų Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Jo ketinimą griebtis teroro prieš Donbaso gyventojus turėjo patvirtinti susitikime su Odesos miestiečiais 2014-ųjų rudenį pasakyti žodžiai. Juos pateikė Rusijos „Pirmasis kanalas“ lapkričio 14-osios vakaro naujienų laidoje. Ukrainos prezidentą apkaltino oficialiuose susitikimuose kalbant apie išimtinai taikų, politinį konflikto Donbase sureguliavimą, o štai Internete radęsis ankstesnio jo susitikimo fragmentas liudija, koks Kijevo valdžiai regisi šis sureguliavimas iš tikrųjų: per kietą ekonominį savo piliečių spaudimą (reikėtų suprasti: valdžia nepatenkintų piliečių). 

Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai ir pareiškimai.

Odesoje naujasis prezidentas štai ką kalbėjo: mes darbą turėsime – jie ne. Mes pensijas turėsime – jie ne. Mus palaikys žmonės, vaikai ir pensininkai, – jų ne. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir darželius, o pas juos sėdės rūsiuose. Todėl kad jie nemoka nieko daryti. Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą… TV siužeto ištrauka su šiais žodžiais greitai išplito po internetą: „Porošenka: Donbaso vaikai sėdės rūsiuose“ (Порошенко: дети Донбасса будут сидеть в подвалах).

Tokius žodžius Porošenka iš tikrųjų Odesoje sakė, tačiau TV redaktoriai išplėšė juos iš visos kalbos konteksto ir pateikė jiems reikalinga prasme. „Pirmojo kanalo“ variantas klajoja po Internetą kaip vienas iš daugelio Rusijos propagandos fake. Ten pat nesunku atrasti ir nemontuotą Ukrainos prezidento kalbos, pasakytos Odesoje, įrašą.

Tačiau Rusijos diplomatai patingėjo ar nenorėjo jo ieškoti. Porošenka sako, kad šito karo neįmanoma laimėti ginklu. Ukrainos valstybė išlaisvintose teritorijose piliečiams duoda šilumą ir elektrą, jie gali vėl leisti vaikus į mokyklą, jiems pradedamos mokėti pensijos, jie gauna darbą ir atlyginimą. O pas juos, tai yra separatistų užimtose teritorijose, butai be vandens, eilės prie duonos ir nesaugu gatvėse, kur šitie vaikšto su ginklais.

Ir čia Porošenka paaiškina, kodėl jie taikiai nugalės: Todėl, kad mes darbą turėsime – jie jo neturi. Mes pensijas turėsime – jie jų neturi. Mes turėsime žmonių, vaikų ir pensininkų, paramą, jie jos neturi. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir vaikų darželius, o pas juos sėdės rūsiuose (pasak ukrainiečių, TV redaktoriai supainiojo ir gramatinius laikus, prezidentas apie juos kalbėjo esamuoju laiku: У нас робота буде — у них не має. У нас пенсії будуть, у них не має). Todėl kad jie nemoka nieko daryti! Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą. Todėl kad karas ir pergalė – galvoje, o ne mūšių laukuose!

Armėnų propaganda seniai tai daro…

Vieno iš Pulicerio premija apdovanotojo „The New York Times“ ciklo straipsnių antraštė: „Melagingų naujienų skleidimas – galingas Rusijos ginklas (A Powerful Russian Weapon: The Spread of False Stories). Kremlius šį ginklą paleido į darbą pastaraisiais metais, nukreipęs jį pirmiausia prieš tą vienybę, su kuria tarptautinė bendruomenė smerkia Krymo aneksiją ir Rusijos vadovybės palaikomą karą Rytų Ukrainoje. Pavieniai autoriai, grupės, pavienės valstybės ir valstybių bendrijos ėmėsi karo su Kremliaus faike. Tuo tarpu… Sužlugo Rusijos imperija, griuvo Sovietų Sąjunga, įvyko du pasauliniai karai, tuo tarpu daugiau kaip prieš šimtą metų pradėtą vagą toliau varo jau kelinta armėnų propagandistų karta.

1896 metais JAV išėjo knyga „Turkija ir nusikaltimai prieš armėnus“ su iškalbingomis iliustracijomis. Viename paveiksle, „Turkai žudo Sasune“, pavaizduoti du barzdoti musulmonai, viena ranka šaudantys iš pistoleto, o kita gniaužiantys riestą kardą, jiems už nugaros – dar vienas, užsimojęs kardu ant susigūžusios armėnės, slepiančios glėbyje mergaitę; po kojomis nutrenktas kryžius; antrame plane matyti minią puolantys turkų kareiviai ir daug viršum žmonių galvų iškeltų kardų; šiurpiausia paveikslo detalė – ant žemės gulinti nukirsta galva. Tekstas paaiškina, kad armėnai tapo kraujo ištroškusių kurdų ir įniršusių kareivių aukomis, žuvo 50 tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių buvo sužeista, jų namai apiplėšti ir sudeginti.

Knygoje, prie kurios pasirodymo daugiausia prisidėjo Armėnijoje veikiantys amerikiečių protestantai, liaupsinami armėnai, savo išvaizda labiau negu bet kuri kita rasė panašūs į mūsų Kūrėjo Viešpaties Dievo paveikslą. Tiesa, neparašyta, kad beginklių armėnų pasipriešinimui tik vienoje vietoje įveikti kurdams prireikė dvylika dienų ir kad vienas iš sukilimo kurstytojų, atvykęs iš Kaukazo ir dėjęsis šeichu, su daugybe pinigų, buvo profesionalus revoliucionierius (jau žinomas provokatorius), ginklų prekeivis. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

1895-1896 metais armėnų revoliucionieriai sukėlė neramumus ne viename Osmanų imperijos mieste, o Vakarų valstybių spauda triukšmingai aprašinėjo armėnų sukilimus, taip pat po jų atsitinkančius pogromus prieš armėnus su dešimtimis tūkstančių aukų. Suprantama, negalėjo būti dešimtys tūkstančių užmuštų ir šimtai tūkstančių sužeistų, nebuvo kaip ir suskaičiuoti. Tačiau kuo daugiau aukų, tuo didesnis jaudulys visuomenei, kurios nuomonė svarbi kiekvienai valdžiai ir kiekvienai opozicijai… 1915 metais „The New York Times“ (tas pats!) aprašė 145 istorijas apie armėnų žudynes Osmanų imperijoje. Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašė apie armėnų politinius veikėjus britų žurnalistas Skotlendas Lidelas (Robert Scotland Liddell) 1919 metais iš Kaukazo, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų.

Austrų kino režisieriaus ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl) knyga „Armėnų mitomanija“ angliškai ir turkiškai pasirodė 1995 metai, rusiškai – 2007 metais („Армянская мифомания“). Joje autorius paaiškino, kas yra ši daugeliui mūsų pirmą kartą girdima manija: tai nenumaldomas potraukis gražinti tikrovę, perdėti arba iškreipti faktus. Šis ir kiti autoriai viena didžiausių XX amžiaus klastočių vadina 1920 metais išleistą Aramo Andoniano knygą „The memories of Nairn Bey: Turkish Official Documents Relating to the Deportation sand Massacres of Armenians“ (knyga išėjo Paryžiuje, Londone ir Bostone prancūzų, anglų ir armėnų kalbomis tuo metu). Armėnų autorius tikino knygoje skelbiąs oficialių dokumentų, liudijančių Osmanų imperijos vadovybę 1915 metais įsakius masiškai žudyti armėnus, ne tik vyrus, tačiau ir moteris bei vaikus, kopijas. Esą juos gavęs ir vieno Osmanų imperijos valdininko (jo pavardė nurodoma knygos pavadinime). Kai Andoniano paprašė pateikti originalus, atsakė pametęs…

Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ viršelis

2014 metais ir Lietuvoje išleista Austrijoje gyvenusio rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel) romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“. Štai kaip ją pristatė leidykla „Versus aureus“: žymiausias pasaulyje pasakojimas apie armėnų tautos genocidą. Autorius rėmėsi tikrais įvykiais ir faktais, kuriuos papasakojo gyvi liudininkai, ne tik regėję, bet ir patyrę neįsivaizduojamas baisybes.

Pirmą kartą šis romanas pasirodė 1933 metais Austrijoje. Ne be armėnų veikėjų pastangų knyga buvo išversta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų. Rašydamas šią knygą Verfelis neabejojo: būta turkų valdžios įsakymo naikinti armėnus. Savo įsitikinimą rašytojas grindė armėnų, su kuriais bendravo Vienoje, pateiktomis žiniomis ir Andoniano knyga.

1922 metų pavasarį Andoniano pateiktų didžiausiais nusikaltimais Osmanų imperijos pareigūnus kaltinančių dokumentų kopijas išspausdino britų laikraštis „Daily Telegraph“, tačiau juos tyrusi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija suabejojo jų tikrumu ir atsisakė laikyti corpus delicti. Faiglas savo knygose primena, ką vėlesniais metais nustatė kruopštūs tyrinėtojai: Andonianas privėlė tiek klaidų, kad netgi neturint originalų galima nepaneigiamai įrodyti šias kopijas esant klastotes. Pirmiausia tai rodo klaidingos datos (turima galvoje, jog dokumentų klastotojas neįstengė tiksliai perskaičiuoti datų iš Grigaliaus kalendoriaus į Hidžros).

1989 metais JAV gyvenantis garbaus amžiaus žydų sefardų (ispanų) rabinas, advokatas (Albert J. Amateau mirė po penkerių metų, būdamas 106-rių amžiaus) pateikė notarui patvirtinti pareiškimą apie tai, ką žinąs apie Franco Verfelio knygoje aprašytus įvykius. Be kita ko, rašė bičiuliavęsis su rašytoju ir iš jo paties girdėjęs, jog tas, rašydamas „Keturiasdešimt dienų…“ rėmęsis armėnų vyskupo Vienoje pasakojimu. Rašytojas pasitikėjo dvasininku ir netikrino to, ką iš jo išgirdo. Kai praėjus laikui nešališkų istorikų tyrimai parodė buvus kitaip, nei aprašyta knygoje, Verfelis prisipažino apgailestaująs dėl to, kad pasitikėjo vyskupo žodžiais, ir jaučiąs sąžinės graužimą dėl parašyta. Šį pareiškimą galima rasti adresu http://www.sephardicstudies.org/aa3.html.

Dabar žinome ir tai, kad Verfelio knygos angliškame ir prancūziškame vertimuose iš vokiečių originalo vertėjai išleido tas vietas, kurios nenaudingos armėnų peršamam požiūriui.

Kasė duobę kitiems – įkrito patys

JAV įregistruota armėnų naujienų agentūra „Azbarez“ (asbarez.com) 2010 metų sausio 19 d.  išleido tekstą, skirtą pogromo prieš armėnus Baku mieste 20-mečiui. Įdėjo spalvotą ITAR-TASS nuotrauką, kurioje pirmame plane matyti negyvos merginos kūnas, toliau – dar keli lavonai. Tekste rašoma, jog armėnai Azerbaidžano sostinėje buvo žudomi nuo sausio 13-osios ir tam buvo iš anksto pasirengta. Tačiau nuotraukoje matoma 17-metė mergina, Vera Besantina, buvo viena pirmųjų sovietinės kariuomenės, įžengusios į Azerbaidžano sostinę naktį iš sausio 19-osios į 20-ąją aukų; kareiviai šaudė ir traiškė visus, kurie pasitaikė jų kelyje, žuvo įvairių tautybių žmonės (Vera – žydaitė).

Formos apačia

Armėniškas internetinis leidinys Tert.am 2011 m. sausio 19 d. įdėjo tekstą „Šiandien genocido prieš armėnus Baku mieste 21-osios metinės“. Rašoma apie krauju užlietas Baku gatves ir daugybę aukų. Reikia suprasti, kad tada žuvo ir pridedamoje nuotraukoje rodomos dvi mažylės. Iš tikrųjų tai – 3 ir 4 metų sesutės Mechtijevos, nužudytos 1992 metų vasario 26-osios rytą, kai su tėvais, giminaičiais ir dar pusantro šimto žmonių bėgo nuo armėnų ir rusų kareivių, užpuolusių Chodžaly. Tą pačią dieną šios armėnų sunaikintos gyvenvietės vardas tapo žinomas visame pasaulyje…

Neatsiliko ir Rusijos informacija agentūra „Novosti“: išleido tekstą su antrašte „Baku mieste žuvusių armėnų atminimo diena“. Ir pridėjo nuotrauką, kurioje, kaip paaiškino, matyti gedulingas mitingas, skirtas 1990 m. sausio 19-20 d. tarpnacionalinio konflikto metu žuvusiems armėnams atminti, vykstantis miesto centriniame parke, aukų memoriale. Azerbaidžano valstybinė naujienų tarnyba (Azertag) pasiuntė paneigimą „Novosti“, kur Nurodė, jog nuotrauka yra daryta 1990 m. sausio 22 d. laidojant žmones, prieš dvi dienas nužudytus sovietinės kariuomenės, vidaus reikalų ministerijos ir valstybės saugumo komiteto pajėgų. Žuvo iš viso 132 gyventojai, daugiausia azerbaidžaniečiai, tarp aukų esama rusų, žydų, tačiau nėra armėnų tautybės žmonių. Nuo tol ši aukų amžino poilsio vieta vadinama Šachidų (kankinių) alėja.

Nurodžius neleistiną istorinių faktų falsifikavimą, „Novosti“ pranešimą pašalino. Tačiau liko įsitikinimas, jog ir Maskvos propagandistams, lygiai kaip ir Jerevano, svarbiau kelti aikštėn mitą apie pogromus prieš armėnus, o ne taikių gyventojų žudynes 1990-ųjų juodąjį sausį (arba per 1991-ųjų kruvinąjį sekmadienį Vilniuje). Tada azerbaidžaniečių istorikas ir publicistas, Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Guseinovas sakė aptikęs armėnų žiniasklaidoje mažiausiai dvi dešimtis tokių falsifikavimo ir apgaulės atveju. Kaip pogromai prieš armėnus Baku mieste rodomi… 1955 metų rudenį Turkijos sostinėje Stambule vykusių susirėmimų tarp graikų ir turkų vaizdai, kaip pogromų aukos – praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje Balkanų karuose žuvusieji ir net armėnų Karabache pakartas azerbaidžaniečių kareivis… Iš Baku miesto nėra ką parodyti – kas būtų panašu į pogromus.

Kadaise amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) pasakė: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, o kalbėti tik apie armėnų žudymą. 2011 metų pavasarį genocido metinių išvakarėse Amerikos armėnų nacionalinis komitetas savo svetainėje parodė ir kitos armėnų svetainės išplatino plakatą: JAV prezidentas Barakas Obama vaikų lavonų fone. Tai buvo raginimas pripažinti armėnų genocidą, nusinešusį ir senoje nuotraukoje matomus vaikus. Tačiau netrukus išaiškėjo kad gerai žinomoje nuotraukoje matyti… armėnų nužudytų turkų vaikų lavonai. 1918 metų balandžio 25 d. Karso srityje, viename kaimų, armėnų gauja nužudė 750 turkų, tarp jų –  257 vaikus.

Žinoma 1918 m. balandžio25-gegužės 10 d. armėnų gaujas siautėjus Osmanų imperijos kaimuose, kur gyveno azerbaidžaniečiai ir kurdai. Armėnų politinės partijos „Dašnakcutiun“ (teisingiau sakyti: teroristinės organizacijos) samdiniai nužudė kelis tūkstančius taikių gyventojų, daugumą sudegino gyvus arba nukirtę galvas. To neslėpė nė jie patys. Vienas galvažudžių vadeiva ataskaitoje vyresnybei rašo: Tačiau kartais gaila kulkos. Patikimiausia būdas prieš šituos šunis, kad jų neliktų daugiau pasaulyje,  – taipo mūšio surinkti visus išlikusius gyvus, sukišti į šulinius ir užversti sunkiais akmenimis. Aš taip ir padariau: surinkau visus vyrus, moteris ir vaikus ir pribaigiau juos, įmetęs į šulinį ir užvertęs akmenimis.

2011-aisiais ir rusiškai išėjo turkų istoriko Mehmeto Perinčeko knyga apie įvykius Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, parašyta remiantis Rusijos valstybiniuose archyvuose saugomais dokumentais (Армянский вопрос в 120 документах из российских государственных архивов). Be kita ko, istorikas perskaitė daugybę Rusijos karo tribunolų nuosprendžių, pagal kuriuos  tūkstančiai armėnų banditų buvo nuteisti už Turkijos ir Kaukazo gyventojų musulmonų žudymą; juose kalbama ir apie masinį vaikų, moterų, senų žmonių žudymą. O juk Rusija kariavo prieš Osmanų imperiją ir armėnus laikė savo sąjungininkais…

Skaitai ir savo akimis netiki, ką šių metų pradžioje Armėnijos strateginių ir nacionalinių tyrimų centro direktorius Manvelas Sargsianas pasakė apie savo valstybę. Jo žodžius paskelbė Jerevano režimui nepavaldus internetinis naujienų leidinys 1in.am(http://ru.1in.am/1178332.html). Nepriklausomas politologas atsakė į žurnalisto klausimus apie naujos šalies vyriausybės paskelbtą kovos su korupcija (šešėliu) kursą. Pažiūrėkime, kaip jis vartoja „fake“: Aš labai seniai laukiu, laukiau – ar atsiras iš viso tokia politinė jėga ar žmogus, valdininkas, kuris pasakys – šešėlis yra priežastis to, kad šita valstybė neegzistuoja, aiškiai pasakys, kad ji yra fake valstybė? Problema yra ne finansiniuose-ekonominiuose santykiuose. Netgi Nepriklausomybės deklaracija – fake, Konstitucija – fake… Pradedant politiniu-teisiniu modeliu, baigiant politiniu gyvenimu, kurį mes gerai žinome, ir žinome, jog visa tai yra fake. Suprantate, kur problema?

Manvelas Sargsianas palaiko buvusį Armėnijos prezidentą ir dabartinį Jerevano režimo kritiką Levoną Ter-Petrosianą, pasakiusį, jog neišsprendusi Karabacho konflikto Armėnija neturi jokių vystymosi perspektyvų. Žmogus gyvena Armėnijoje ir jam geriau matyti… Jerevane girdėti balsų ir prieš Rusiją, kuri esą tik naudojasi Armėnijos valstybe kaip įrankiu savo reikaluose.

Tačiau ar šie drąsuoliai išdrįs pasakyti, kad Ararato kalnas valstybės herbe yra fake? Didžioji Armėnija, genocidas et cetera.

2017.05.22; 09:45

Iš Armėnijos atkeliavo liūdnos žinios. Kaip ir buvo prognozuojama, daugumą 131 vietų Parlamente turės prorusiška dabartinio šalies prezidento Seržo Sargsiano partija. 

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

Dar tiksliau tariant, Nacionaline Asamblėja vadinamo Armėnijos parlamento rinkimuose daugumą išplėšė prezidento S.Sargsiano visiškai kontroliuojama Respublikonų partija (surinko beveik pusę visų balsų – 49,88).

Antrąją vietą pagal laimėtus balsus iškovojo Gagiko Carukiano, kuris laikomas vienu turtingiausių žmonių Armėnijoje ir vadovauja partijai „Klestinti Armėnija“, grupuotė (27,86 proc.).

Trečioji vieta atiteko nacionalistinės pakraipos Armėnijos revoliucinei federacijai (ARF), dar žinomai kaip „Dašnakcutiun“. Ji, beje, tampriai bičiuliaujasi su valdančiąja Respublikonų partija (6,7 proc.).

Tai – pirmieji Armėnijos parlamento rinkimai po to, kai 2015-aisiais buvo organizuota Konstitucinė reforma akivaizdžiai išplėtė šalies parlamento ir premjero galias, o prezidento teises sumažins iki minimumo. Politikos ekspertai ir apžvalgininkai beveik vienbalsiai tvirtina, kad konstitucinė reforma, tegul ir įteisinta 2015-aisiais surengtame visuotiniame referedume, asmeniškai naudinga Armėnijos prezidentui S.Sargsianui.

Nėra sunku paaiškinti – kodėl naudinga dabartiniam prezidentui. S.Sargsiano prezidentavimo kadencija baigiasi 2018-ųjų pavasarį. Tad pasitraukęs iš Prezidento posto prorusiškasis S.Sargsianas lengvai galės tapti nuo 2018-ųjų milžiniškas galias įgyjančiu šalies premjeru. Juk šalies premjerą nuo kitų metų rinks žymiai didesnes teises turintis … S.Sargsiano partijos kontroliuojamas parlamentas. Vadinasi, nuo 2018-ųjų metų 2,9 mil. gyventojų turinti Armėnija tampa nebe prezidentine, o parlamentine valstybe.

Parlamentine valstybe su didelius įgalojimus turinčiu premjeru ji tampa tik todėl, kad taip naudinga prezidentines kadencijas baigiančiam S.Sargsianui. Būtent – šis armėniškas parlamentizmas neturi nieko bendro su tikrąja demokratija. Ne vien todėl, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ataskaitose armėniški rinkimai vertinami skeptiškai (ESBO manymu, būta daug plataus masto papirkinėjimų, rinkėjai buvo spaudžiami ir bauginami). Ir ne todėl, kad JAV kartu su Europos Sąjunga paskelbė bendrą susirūpinimą „dėl sisteminio administracinių resursų naudojimo padedant kai kurioms partijoms“. Tiesiog S.Sargsianas bet kokia kaina nori išlikti valdžioje net ir baigęs prezidentavimą.

Kas gi tas 62 metų amžiaus S.Sargsianas? S.Sargsianas vadovauja Armėnijai nuo 2008 metų. Jis liūdnai pagarsėjo dalyvavęs karinėse operacijose iš Azerbaidžano atimant Kalnų Karabachą. Jis pagrįstai priskiriamas prie nesutaikomų armėnų šovinistų, kurie nenori nė girdėti, jog, remiantis tarptautine teise, Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą privalu grąžinti teisėtam šeimininkui – Azerbaidžanui. Asmeniškai kovinėse operacijose prieš Azerbaidžaną dalyvavęs S.Sargsianas laikomas politiku, kuriam Armėnijos – Azerbaidžano draugystė nenaudinga. Mat praradęs valdžią jis gali būti patrauktas atsakomybėn dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui (omenyje turimos kad ir karinės akcijos prieš Hodžaly miesto civilius gyventojus azerbaidžaniečius).

Situacija sudėtinga dar ir todėl, kad Armėnijos parlamente savo narių turės nacionalistinė partija ARF (Armėnijos revoliucinė federacija). Besidomintys Pietų Kaukazo istorija puikiai žino, kad ši partija pagrįstai tapatinama su teroristine organizacija „Dašnakcutiun“, rengusia kruvinus išpuolius ir prieš taikius azerbaidžaniečius, ir prieš taikius turkus, ir prieš Azerbaidžano bei Turkijos politikus, diplomatus, žurnalistus. Kruvinasis judėjimo „Dašnakcutiun“ sąrašas – labai ilgas. Neįtinkančių Turkijos ir Azerbaidžano politikų, istorikų medžioklę bei taikių gyventojų bauginimo akcijas ši organizacija rengė ir Europoje, Amerikoje bei Australijoje. Dėl „Dašnakcutiun“ fanatiškų siautėjimų žūdavo nieko apie Armėnijos nesutarimus su Turkija ir Azerbaidžanu nežinantys Vakarų žmonės Kopenhagoje, Paryžiuje ar Berlyne.

Ką dar būtų galima pasakyti apie rinkimus Armėnijoje? Jerevane dirbantis nepriklausomas politikos ekspertas Sergejus Minasianas yra teigęs, kad „valdančioji partija Armėijoje turi „reikšmingą pranašumą prieš konkurentus, nes gali naudotis dideliais administraciniais ir propagandos ištekliais“. Tai reiškia, kad rinkimų Armėnijoje negalima laikyti visiškai laisvais ir sąžiningais. Kandidatų būta daug, tačiau realių šansų laimėti rinkimus turėjo tik seniai valdžioje esančiam S.Sargsianui ištikimo grupuotės. Blaiviai mąstant, valdančioji S.Sargsiano grupuotė neturėtų laimėti nė vienų rinkimų, nes daugiau kaip 30 proc. šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. 2016-aisiais metais Armėnijos ūkis sustiprėjo vos 0,2 proc.

Armėnijos specialiosios pajėgos tramdo mitinguojančius. AsiaNews.it nuotr.

Praėjusiais metais Armėniją buvo sudrebinę kelias savaites trukę protesto mitingai dėl didelių elektros kainų.

2015-aisiais metais Armėnija pagarsėjo ir tuo, kad ginkluoti vyrai pagrobė įkaitų – reikalavo iš kalėjimų paleisti opozicijos atstovus.

Vienas kalėjęs asmuo mirė po ilgai trukusio bado streiko. Per įkaitų išlaisvinimo operaciją žuvo du žmonės, dar keli buvo sunkiai sužeisti. Todėl Armėnijoje nėra ramu ir stabilu.

Žodžiu, praėjusį sekmadienį įvykę rinkimai į Armėnijos parlamentą byloja, kad oficialusis Jerevanas ir ateityje specialiai konfrontuos su Kalnų Karabachą susigrąžinti norinčiu Azerbaidžanu ir tuo pačiu metu bičiuliausiais su Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano atimti padėjusia, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą puldinėjančia Rusija. Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė.

Slaptai.lt informacija.

2017.05.19; 05:30

Gintaras Visockas

Tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – daug skirtumų. Esminių skirtumų. Azerbaidžanietiškas ir armėniškas priešingybes, jeigu nuoširdžiai siekiame kuo didesnio objektyvumo, ieškodami atsakymų į klausimą, kas teisus, – derėtų įsiminti.

Išskirtinis armėniško terorizmo bruožas

Susimąstykime, kiek teroristinių organizacijų oficialiai priskiriama Azerbaidžanui ir kiek – Armėnijai? Nei seniausioje, nei dabartinėje Azerbaidžano istorijoje tokių darinių neužfiksuota.

Visai kas kita – Armėnija. Dašnakcutiun, ASALA, Krunk, APA, Gnčak… Išvardinau tik pačių skaitlingiausių, įtakingiausių, aktyviausių ginkluotų armėniškų organizacijų pavadinimus. Teroristinius išpuolius jos rengė dar visai neseniai – 1975 – 1987 metais. Išskirtinis bruožas – medžioti JAV, Australijoje ir Europoje reziduojančius turkų diplomatus bei Azerbaidžaną remiančius politikus, istorikus, žurnalistus.

Taigi bombos sprogdavo bei šūviai aidėjo Sidnėjuje, Santa Barbaroje, Kopenhagoje, Ženevoje, Romoje, Roterdame, Briuselyje, Belgrade, Frankfurte, Lisabonoje, Paryžiuje… Dėl armėniškų teroristinių organizacijų išpuolių kentėjo apie armėnų – turkų ir armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus nieko nenutuokiantis danai, vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai…

Žudynių statistika – siaubinga. Vien nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 asmenis. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12 iš jų – nužudyti.

1985-aisiais metais tuometinis JAV valstybės sekretorius Džordžas Šulcas nusiuntė net Amerikos prezidentui lašką, kuriame perspėjo dėl armėnų teroristinių organizacijų keliamo pavojaus: „Nuo 1975 metų iki 1985-ųjų nuo armėnų teroristų išpuolių žuvo per pusę šimto Turkijos piliečių, priklausančių Turkijos diplomatų rangui. Keturi teroro aktai prieš turkų diplomatus įvykdyti JAV teritorijoje. Amerikoje šiuos išpuolius rengia ASALA – viena iš įtakingiausių armėnų teroristinių organizacijų“.

Kam buvo naudinga Sumgaito nelaimė

Kiek iš viso tokių Armėnijai priskirtinų „didvyriškumų“? Prisiminkime 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Azerbaidžano mieste Sumgaite rengtus pogromus prieš armėnus (32 žuvusieji, per 400 sužeista). Neįmanoma paneigti: iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Bet kas jiems vadovavo, kas juos kurstė? Kad ir kaip keistai skambėtų, tenka pripažinti, kad riaušėms vadovavo … armėnų tautybės asmuo. Tai – kriminalinės patirties turintis Eduardas Grigorianas. Įtartina dar ir tai, kad Rusijos teisėsauga jam skyrė itin švelnią bausmę. Paskui – išleido net į laisvę.

Akivaizdi ir dar viena iškalbinga aplinkybė: prieš armėnus nukreiptiems pogromams E.Grigorianas vadovavo taip, kad būtų skriaudžiami išskirtinai tie armėnai, kurie … nemokėjo duoklės armėnų teroristinėms organizacijoms (nesiuntė perlaidų) ir bičiuliavosi su azerbaidžaniečiais. Šių faktų Armėnija nenori nei prisiminti, nei pripažinti. Kai kurie užsienio kariniai ekspertai, istorikai, politikos analitikai, analizuodami Sumgaito įvykius, mano, kad armėnų teroristams ši nelaimė buvo reikalinga tam, kad sukompromituotų azerbaidžaniečius ir galėtų pasauliui šaukti, esą armėnams nėra saugu gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą jiems nieko kito nebelieka, kaip pradėti kampaniją okupuojant Kalnų Karabacho žemes…

Masiniai tautų perkėlimai sukelia didelių problemų

Oficialusis Jerevanas nenori prisiminti ir fakto, kad masinis armėnų perkėlimas į Pietų Kaukazą bei Kalnų Karabachą prasidėjo per Rusijos ir Irano karus 1804 – 1813 ir 1826 – 1828 metais bei jiems pasibaigus. Ką tai reiškė? Iš 1.300.000 Užkaukazėje gyvenančių armėnų daugiau kaip vienas milijonas nebuvo tikrieji vietos gyventojai.

Bet net ir po masinių perkraustymų armėnai Pietų Kaukaze nesudarė daugumos gyventojų. Tai byloja daugybė carinės Rusijos, Osmanų imperijos, tuometinio Irano dokumentų. Pavyzdžiui, kai Karabacho chanatas buvo prijungtas prie Rusijos (1805-ieji), armėnai regione sudarė tik penktadalį gyventojų.

Šie perkėlimai buvo organizuojami neturint humanistinių intencijų. Rusijos carai, imperatoriai ir generaliniai sekretoriai Pietų Kaukaze siekė turėti ištikimą „penktąją koloną“, kurios pagalba būtų lengviau valdyti šį regioną. Beje, armėnai visąlaik buvo ištikimi Rusijai, mat Maskva jiems ne tik leido, bet ir padėjo svetimose žemėse kurti „Didžiąją Armėniją“.

„Svarbiausia – susigrąžinti Kalnų Karabachą“

Kodėl skaitytojams pateikiu šiuos faktus? Omenyje turint šias detales bus lengviau suvokti International Eurasia Pres Fund vadovo Umudo Mirzojevo žodžius, kodėl Azerbaidžano žmonės jaučiasi nusivylę Europa. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu viešėdami Azerbaidžane (dalyvavome Baku Tarptautiniame Humantitariniame Forume bei aplankėme Tertero ir Kubos regionus), paskutiniąją viešnagės dieną turėjome galimybę svečiuoti International Eurasia Press Fund, kuris užsima svarbiais humanitariniais darbais, atstovybėje.

Iš Vokietijos specialiai atskubėjusio Fondo vadovo pono Umudo MIRZOJEVO, istoriko Algimanto Liekio ir šių eilučių autoriaus pokalbis truko beveik pusę dienos. Fondo vadovas papasakojo ne tik apie nuveiktus darbus, sakykim, globojant nuo sprogusių minų nukentėjusius žmones ar informuojant europiečius apie Kalnų Karabacho problemą.   

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis atsakė į visus mūsų klausimus. Taip pat ir į šį – kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą.

Priežastys – akivaizdžios. Pirmoji priežastis – Rusija. Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija išradingai slepia savąją įtaką. Apsimeta norinti taikos. O iš tiesų deda milžiniškas pastangas, kad neapibrėžta „nei karo, nei taikos“ situacija kuo ilgiau išsilaikytų.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Europa, labai dažnai besivadovaujanti dvigubais standartais. Kai kurie Europos lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos, spaudos laisvės, žmogaus teisių pažeidimų. Ir apsimeta, kad, šias kalbas pradėdami, tuo pačiu ignoruoja daugiau nei milijono azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus.

JAV irgi dažnokai teisinasi, kodėl tūpčioja vietoje, vengdama kumščiu griežtai trinktelėti į stalą. Tik pamanyk, Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams… Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas, pasak U.Mirzojevo, kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos būtų armėnų pusėje. 

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios kalbos. Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių tapę priverstiniais pabėgėliais.

Štai dėl kokių priežasčių Azerbaidžane stiprėja nusivylimas Europa. Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui. Azerbaidžaniečiai vis dažniau pasijunta esą antrarūšiai Vakarų akyse.

Azerbaidžaniečiai rengia Europos sporto žaidynes, tarptautinius dainų konkursus, humanitarinius forumus, o Europa jiems atsako šaltuku ir abejingumu.

International Eurasia Press Fund vadovas apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonėms Europa – jau ne tokia graži kaip anksčiau. Jo įsitikinimu, Kalnų Karabachas – tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai. Šį Gordijo mazgą būtų galima išnarplioti greitai, vos per keletą dienų. Tiesiog Europai trūksta principingumo ir tvirtumo įrodinėjant, kad agresorius pavogtą daiktą privalo grąžinti tikriesiesiems šeimininkams be jokių išlygų.

O juk International Eurasia Press Fund vadovo žodžiuose – daug karčios tiesos.

Vilnius – Baku – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

2016.12.16; 05:34

Gintaras Visockas

Analizuoti Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius nėra lengva, nes Europoje vis dar gajus mitas, esą krikščionys armėnai – visuomet teisūs, o musulmonai azerbaidžaniečiai – ne.

Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.

Todėl kiekvieną pasakojimą apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus derėtų pradėti nuo mažytės eksursijos į praeitį. 

Pirma, ką būtina žinoti – tai šiandieninėje Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Akivaizdu, kad Armėnija – klusni kaimynines šalis puldinėjančios dabartinės agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Armėnija dabar visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų. 

Dar verta žinoti, kad rusišką bazę Armėnija įsileido savo noru. Armėnų niekas neprievartavo įsileisti rusų kareivius kaip mus, sakykim, 1940-aisiais. Armėnai patys linkę bendradarbiauti su Maskva ne tik ekonominiuose, politiniuose, bet išskirtinai ir kariniuose reikaluose. Tad nereikia būti naiviems, kad nesuprastume: Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano 1991 – 1994 –aisiais armėnai atėmė išskirtinai rusų kariškių padedami. Būtų kvaila manyti, kad mažytė Armėnija be Rusijos pagalbos būtų pajėgi įveikti kur kas didesnį, galingesnį Azerbaidžaną.

Antrasis mitas – esą armėnai Kalnų Karabache gyveno nuo seniausių laikų. Į azerbaidžaniečių žemes jie buvo dirbtinai perkeliami keliais etapais dar tais laikais, kai dėl įtakos Turkijai (Osmanų imperijai), Azerbaidžanui ir Gruzijai galynėjosi carinė Rusija, Iranas ir kai kurios Europos valstybės, neišskiriant ir JAV. Rusijos carai ir imperatoriai, o paskui – ir bolševikinės Rusijos generaliniai sekretoriai, buvo suinteresuoti tuometinius Azerbaidžano regionus atskiesti sau palankiais, ištikimais armėnais, atkeliamais, pavyzdžiui, iš Osmanų imperijos ar Irano. Kad Kalnų Karabachas ilgus šimtmečius nebuvo matęs daug armėnų, byloja toks faktas – buvęs Irevanės chanatas (dabartinis Jerevanas) dar 20 amžiaus pradžioje buvo išskirtinai azerbaidžaniečių apgyvendintas kraštas.

Belieka išsiaiškinti, kodėl iš Osmanų imperijos ar Irano į Azerbaidžaną masiškai perkeliami armėnai buvo ištikimi Rusijos imperatoriams ir sovietinės Rusijos sekretoriams. Už ištikimybę armėnams Rusija pažadėjo teritoriją, kurioje jie esą galės įsikurti amžiams įkurdami savąją valstybę. Kad armėnai troško turėti savąją valstybę, – nieko smerktino. Smerkina tik tai, kad jie sumanė įkurti savo valstybę akivaizdžiai svetimose teritorijose. Smerkina ir tai, kad savąją valstybę jie kūrė naudodami klastą, intrigas ir jėgą – išstumdami vietinius gyventojus. Ne tik išvydami, bet ir žudydami…    

Skaitytojų dėmesiui – vienas iš tokių pavyzdžių. 1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė pogromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose būta informacijos. To meto azerbaidžaniečiai priešinosi okupantams ne tik ginklu, bet ir informuodami Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė informaciją, ją vertė į Europos tautų kalbas, bandė kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto lūžio. Būtent tais metais Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais pralietą kraują.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti toje teritorjoje muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek iškils į paviršių. Paslėpti tiesos neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų. Santūrumas dar labiau išryškina to meto tragizmą.

XXX

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir žurnalistui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Vilnius – Baku – Kuba – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

(Bus daugiau)

2016-12-14; 06:10

 

1918-ieji metai įsimintini daugeliui valstybių bei tautų. Ši data labai svarbi ir Lietuvai – tąsyk atkūrėme valstybę bei ją sėkmingai apgynėme nuo visų užpuolikų – lenkų, rusų, vokiečių… 

Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O kuo 1918-ieji reikšmingi Azerbaidžanui? Tais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga bei pavojinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane. Žodis „siautėjo“ reiškia, kad azerbaidžaniečiai buvo ne vien vejami iš gimtųjų namų, bet ir žudomi. Nužudytųjų turtas atitekdavo užpuolikams.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus.

Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė porgromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai  buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubo regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Informaciją apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose bolševikai ir „Dašnakcutiun“ pateikdavo iškraipytą, suklastotą. Taigi to meto azerbaidžaniečiams priešintis okupantams teko ne tik ginklu, bet ir informuojant Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė liudininkų pasakojimus, juos vertė į Europos tautų kalbas, stengėsi kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda kardinaliai priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė: „Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiniun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę. Iki tol ši informacija buvo slepiama.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto postūmio į priekį. Būtent tada Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie žiaurius 1918-ųjų etninius valdymus.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas per dvejis metus: 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštyrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek prasiverš į paviršių. Nes tiesos paslėpti neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų, todėl santūrumas dar labiau išryškina azerbaidžaniečių širdyse susikaupusį skausmą dėl tragedijos.

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir Slaptai.lt redaktoriui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Slaptai.lt skelbia videoreportažą, kuriame – Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorės Saidos Abasovos ir istoriko Algimanto Liekio pokalbis.

2016.10.27; 07:08

Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.

Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.

Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.

Continue reading „Sumgaito detektyvas“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 11-ąją, paskutiniąją, „Azerbaidžano golgotos“ ištrauką. Šiose publikacijose aprašyti, deja, ne visi azerbaidžaniečių tragedijos aspektai. Jei būtume mėginę sudėti visus Azerbaidžanui svarbius įvykius, „Azerbaidžano golgotą“ turėtų sudaryti mažiausiai 40-imt išsamių ištraukų. O tai – dar viena stora enciklopedija, ne itin tinkanti periodiniui leidiniui…

Tačiau mes tikimės, jog Slaptai.lt skaitytojai susidarė išsamų vaizdą apie šimtmečius tebesitęsiančias azerbaidžanietiškas bėdas ir iš šių vienuolikos publikacijų.

Beje, ištikimiausi portalo Slaptai.lt bičiuliai – šokiruoti. Jie nuoširdžiai manė, jog teroristais tampa tik musulmonai, o dėl Armėnijos – Azerbaidžano konflikto kalti vien žiaurūs, fanatiški azerbaidžaniečiai. Nieko nepadarysi – tokios būta klaidinančios propagandos. Kaip bebūtų keista, bet Lietuva ilgokai į šį konfliktą žvelgė tik armėnų akimis. Tad „Azerbaidžano golgota“ suteikia galimybę į armėnų – azerbaidžaniečių konfliktą pažvelgti ir atidžiau, ir giliau. Svarbiausia, kad šios ištraukos padėjusios Lietuvai išgirsti azerbaidžanietiškas nuoskaudas, priekaištus ir skausmus. Slaptai.lt skaiytojai pareiškė norį rimčiau susipažinti su naujausia Kalnų Karabachą atgauti siekiančio Azerbaidžano istorija.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (11)“

azeru_mergaite

Šiandien portalo Slaptai.lt dėmesio centre – 2009-aisiais metais Azerbaidžano leidinyje 1news.az paskelbta Rizvano GUSEINOVO publikacija „Armėnų terorizmas – Sovietų Sąjungoje ir po SSRS žlugimo“. 

Šio straipsnio vertimas padės mūsų skaitytojams dar giliau suvokti musulmoniškojo Azerbaidžano tragedijos priežastis, dydžius ir pasekmes.

Minėta publikacija ir papildo, ir apibendrina portale slaptai.lt jau skelbtas ištraukas iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.

Artimiausiu metu bus paskelbta 11-oji, paskutinioji, „Azerbaidžano golgotos“ dalis. Paskutiniojoje dalyje, be kita ko, pateiksime informacijos ir apie svariausias, įtakingiausias, žiauriausias armėniškas teroristines orgaizacijas, ne vieną dešimtmetį terorizavusias tiek azerbaidžaniečius, tiek turkus, tiek ir armėnus, troškusius taikiai sugyventi su visais savo kamynais.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (10)“

azeru_mergaite

Tai – devintoji, paskutinioji, ištrauka iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. 

Devintojoje ištraukoje apžvelgiamas 1994 – 2002-ųjų metų laikotarpis. Ne mažiau dramatiškas nei ankstesnieji. 

Priminsime: pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1985, 1985 – 1988, 1989 – 1993 -aisiais patirtos nelaimės.

minėtos enciklopedijos redakcija Slaptai.lt parinkusi tik tipiškiausius, bet toli gražne visus atvejus. Šios knygos autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras.

10-oje ir 11-oje „Azerbaidžano golgotos“ dalyse bus pateikta JAV valstybės departamento pozicija dėl Armėnijos – Azerbaidžano konflikto ir Azerbaidžano Valstybinės karo belaisvių, įkaitų ir dingusių be žinios piliečių reikalų komisijos informacija.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (9)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 8-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. 

Aštuntojoje ištraukoje apžvelgiamas 1989 – 1993 metų laikotarpis. Ne mažiau dramatiškas nei ankstesnieji (numuštas sraigtasparnis, susprogdini keleiviniai autobusai, į orą išlėkęs traukinys, specialiai padegti miškai, etninis Kalnų Karabacho ir aplinkinių teritorijų valymas, pastangos panaudoti cheminius nuodus, paskandintas keltas, nušautas žurnalistas…). 

Pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1985, 1985 – 1988-aisiais patirtos nelaimės.

Slaptai.lt redakcija iš minėtos enciklopedijos parinkusi tik tipiškiausius, bet toli gražu ne visus atvejus.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (8)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 7-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. 

Šioje ištraukoje pasakojama, kaip armėnų teroristinių organizacijų nariai, siekdami išlaisvinti Prancūzijoje kalinčius savo sėbrus, rengė teroro aktus traukiniuose Lionas – Paryžius bei Paryžiaus prekybos centruose, kaip, siekdami išprovokuoti neramumus, žudė saviškius Karabache, kaip bendradarbiavo su KGB, rengdami pogromus Sumgaite.

Šią ištrauką perskaitę sužinosite, ar smogikai iš Dašnakcutiun ir ASALA palaikė ryšius su liūdnai pagarsėjusiu narkotikų baronu Karlosu, pravarde Šakalas, kodėl Michailo Gorbačiovo žmona Raisa Amerikoje buvo susitikusi su teroristais iš Dašnakcutiun, kodėl 1985-aisiais Giandžos gimdymo namuose padaugėjo azerbaidžaniečių tautybės naujagimių mirčių, kas ištarė žodžius „Geras musulmonas – miręs musulmonas“, ką bylojo scenarijus „Gervė“…

Continue reading „Azerbaidžano golgota (7)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 6-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano (taip pat – ir Turkijos) likimą.

Pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980 patirtos nelaimės.

Šeštojoje ištraukoje apžvelgiami 1980 – 1985 metų įvykiai. Tai – irgi labai svarbi ištrauka. Ji byloja, jog teroristinės armėnų grupuotės, įskaitant „Spalio 3-osios organizaciją“, JSAG, ASALA, Dašnakcutiun, „Orli organizaciją“, „Birželio 9-osios organizaciją“, smurto neatsisakė net 20-ojo amžiaus pabaigoje. Kas dėjosi viduramžiais, – viena medalio pusė. Visai kas kita, kai prieš kelis šimtus metų naudotos priemonės naudojamos ir šiais laikais. Naudojamos ne kur nors už tūkstančių kilometrų tolimojoje Azijoje ar Afrikoje, o būtent čia, Europoje.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (6)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 5-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.

Pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914 ir 1915 – 1918, 1918 – 1948 patirtos nelaimės.

Penktojoje ištraukoje apžvelgiami 1965 – 1980 metų įvykiai. Tai – labai svarbi ištrauka. Ji byloja, jog teroristinės armėnų organizacijos smurto neatsisakė net 20-ojo amžiaus pabaigoje. Kas dėjosi 19-ojo amžiaus pabaigoje ar 20-ojo pradžioje, – viena medalio pusė. Visai kas kita, kai prieš šimtą metų naudotos priemonės naudojamos ir 20-ojo amžiaus pabaigoje. Naudojamos ne kur nors už tūkstančių kilometrų tolimojoje Azijoje, o būtent čia, Europoje.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (5)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 4-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas  – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.

Pirmosiose trijose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914 ir 1915 – 1918-aisiais patirtos nelaimės. Ketvirtojoje ištraukoje apžvelgiami 1918 – 1948-ųjų metų įvykiai. Pagrindinis dėmesys sukoncentruotas į teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nusikaltimus. Pasirodo, šios organizacijos aktyvistai iškilius Azerbaidžano politikus, mokslininkus, dvasininkus persekiojo ir Vokietijoje, Italijoje, Gruzijoje, net Jungtinėse Valstijose.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (4)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 3-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.

Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas  – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano likimą.

1 ir 2 dalyse aprašytos 1885 – 1896 ir 1903 – 1914-aisiais patirtos nelaimės. Trečiojoje ištraukoje apžvelgiami 1915 – 1918-ųjų metų įvykiai. Pavyzdžiui, kaip teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ stengėsi išstumti azerbaidžaniečius iš visos Baku gubernijos, kaip kėsinosi į gruzinų žemes.

Trečiojoje dalyje daug dėmesio skiriama armėnų kultūros propagandai … azerbaidžaniečių kultūros sąskaita. Štai Azerbaidžano kultūros perlą – Uzeiro Gadžibekovo operetę „Aršinas mal alanas“ – armėnų propagandistai anuomet traktavo kaip armėnišką kūrinį. Amerikoje ši operetė turėjo milžinišką pasisekimą. Tačiau tikrojo autoriaus pavardė buvo nutylima…

Continue reading „Azerbaidžano golgota (3)“