Prof. Boguslavas Gruževskis. Slaptai.lt nuotr.

Be stabdžių nuo stataus skardžio. Taip demografinę situaciją Lietuvoje apibūdina Darbo rinkos tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis.

Pasak profesoriaus, kurio tyrimą cituoja konferencijos Seime „Žmogaus gyvybė – didžiausia vertybė“ organizatoriai, jei mūsų valstybės demografiniai rodikliai išliks panašūs, 2060 metais Lietuvoje neliks nė 2 mln. gyventojų.

Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip rodo Švietimo ir mokslo ministerijoje pristatyta Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dėstytojo dr. Rolando Tučo „Lietuvos gyventojų demografinės struktūros kaitos prognozė 2017-2021 m.”, jau kitąmet bus fiksuotas mažiausias gimusių kūdikių skaičius per pastaruosius 60 metų, o per artimiausius penkerius metus darbingo amžiaus žmonių sumažės net 95 proc. savivaldybių.

Penktadienį Seime tarptautinėje konferencijoje „Žmogaus gyvybė – didžiausia vertybė“ bus kalbama ne tik apie demografines problemas, bet ir apie pagarbą gyvybei nuo pradėjimo iki mirties.

Konferencijos organizatorių teigimu, dėl mažo gimstamumo ir mirčių per metus šalis netenka maždaug apie 10 tūkst. gyventojų. Dėl emigracijos Lietuva praranda maždaug po 20 tūkst. gyventojų. Lietuvoje vis dar galioja sovietmečio įsakymas, kuris leidžia nutraukti nėštumą iki 12 savaitės. Abortų skaičius nuo jų įteisinimo Lietuvoje 1955 metais sumažėjo kelis kartus, jų problema šalyje tebelieka labai opi.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 metais buvo atlikta apie 5 tūkst. abortų.

2005-2006 metais Seimo narių grupė pirmą kartą įregistravo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuriuo buvo siekiama apsaugoti negimusią gyvybę. Tačiau, kaip pabrėžia konferencijos organizatoriai, įstatymo projektas iki šiol nėra priimtas.

„Žmogaus gyvybės svarbą pripažįsta kone kiekvienas, bet abortų ribojimas iki šiol sulaukia daug prieštaringų reakcijų, be to, Lietuvoje trūksta bendros žmogaus gyvybės pradžios koncepcijos“, – teigia konferencijos Seime organizatoriai.

Tarptautinėje konferencijoje „Žmogaus gyvybė – didžiausia vertybė“ Seimo nariai, Katalikų Bažnyčios, mokslo ir medicinos atstovai kalbės apie gyvybės apsaugą nuo pradėjimo iki natūralios mirties, kiekvienos žmogaus gyvybės svarbą, grėsmes gyvybei ir šeimai.

Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė-Vainienė) 

2018.05.04; 06:50

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Netolimoje praeityje Lietuva prisistatydavo kaip šalis su penkiais dideliais miestais regionų centrais. Tuo mūsų šalis buvo pranašesnė už labai centralizuotas vieno miesto valstybes Estiją ir Latviją. Dabar jau niekas nebevadina Lietuvos penkių miestų šalimi, liko trys ir mūsų visų uždavinys neleisti Šiauliams ir Panevėžiui toliau degraduoti.

Miestų amžius

Dabartinė ekonomika kuriama miestuose, aplink miestus sukasi visas šalies, regiono ir net pasaulio gyvenimas, nes jau visame pasaulyje dauguma žmonių gyvena, kuria ir dirba miestuose. XX a. pradžioje tapo galutinai aišku: kuo šalyje daugiau sėkmingų miestų, tuo ta šalis stipresnė. Sovietinės Lietuvos planas su penkiais dideliais industriniais miestais, nutolusiais panašiu atstumu ir tarpusavyje sujungtais gerais keliais buvo tam laikmečiui labai geras, tačiau griuvus planinei sistemai 1990-aisiais, nenaši ir pasenusi pramonė pasirodė esanti nekonkurencinga. Dideliems gamybos kompleksams nereikėjo tiek daug darbuotojų, o mūsų miestai kaip tik ir rėmėsi pramone. Prasidėjo Lietuvos miestų degradacija. Kuo buvo sutelkta daugiau pramonės, tuo didesnis buvo tų miestų smukimas. Kėdainiai, Jonava, Naujoji Akmenė ir Mažeikiai sugebėjo išsaugoti pagrindines gamyklas, tačiau ir jos masiškai atleidinėjo darbuotojus ir vis tiek tuos miestus ištiko krizė. Panašūs procesai vyko visoje Rytų ir Centrinėje Europoje.

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis persitvarkė Vilnius. Kaip sostinė ir Lietuvos ambasadorius pasaulyje vietoje sugriuvusios pramonės ėmėsi paslaugų – turizmas, viešbučiai, restoranai, vėliau pasirodė biotechnologijos ir lazeriai, apie 2010 m. pagaliau atėjo didieji paslaugų centrai, pradedant „Western Union“.

Stipriai vėluodama į tarptautinę konkurenciją įsijungė ir Klaipėda, visą savo potencialą sutelkdama apie uostą ir jo plėtrą. Didelės investicijos į jūrą atsipirko, nes pavyksta išlaikyti vis augančius prekybos srautus, fiksuojamas tolygus krovos augimas, daugėja laivų ir turistų. Tuo tikrai galima didžiuotis, nes tokių puikių rezultatų nepasiekia ne tik latvių ar estų uostininkai, bet ir tolimesnės šalys.

Jau buvo juokaujama, kad Kaunas tėra degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet pagaliau atėjo ir Kauno valanda. Per pastaruosius keletą metų paskelbta apie stambius ir labai laukiamus investuotojus „Peikko“, „Festo“, „Hollister“, „Hella“, o dabar ir žymioji „Continental“. Užsienio investicijas seka statybų sektorius ir verslo centrų plėtra. Jau aiškėja Kauno specializacija – aukštos pridėtinės vertės technologijų pramonė.

Šiauliams ir Panevėžiui trūksta strategijos

Trims Lietuvos miestams atrasti savo stipriąsias puses ir pasirinkti tinkamą kryptį prireikė laiko ir kol kas pirmoji sėkmė dar neduoda laukiamos naudos. Buvo stipriai pavėluota. Tai labai aiškiai matosi pažiūrėjus į demografiją – Klaipėda neteko 60 tūkst. gyventojų, Kaunas 130 tūkst., tik Vilniui pavyko išvykstančius gyventojus kompensuoti atvykstančiais. Kada pagaliau pavyks stabilizuoti gyventojų skaičių ir pamatysime miestų augimą? 

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiauliai ir Panevėžys kol kas vis dar degraduoja. Investicijų per mažai, strategijos nėra arba ji neveikia, o bendruomenė nėra susitelkusi. Miestai nepatrauklūs jaunimui, todėl nenuostabu, kad gyventojų praradimai katastrofiški. Šiauliai šį rudenį neteko 100 tūkstantojo gyventojo, Panevėžys jau neturi ir 90 tūkstančių. Jau kyla abejonių ar apskritai šie miestai pajėgūs išlikti, gal jų sėkmės valanda visai nebeateis? Gyventojai savo nuoskaudą dėl miestų žlugimo nukreipė į politikus ir išrinko nepartinius merus, tačiau tai ne tik neatnešė laukiamų teigiamų permainų, bet tik pridėjo politinio nestabilumo bei dar labiau pagilino nuosmukį. Ar Lietuva gali leisti sunykti Šiauliams ir Panevėžiui? Sunku įsivaizduoti kaip atrodytų po 10 metų Panevėžys? 50 tūkst. pagyvenusių gyventojų, nors miestas pastatytas 150 tūkst., o gyventi galėtų ir 250 tūkst.? Daugiabučiai, kuriuose užimtas kas antras butas?

Panevėžį jau netrukus pasieks „Rail Baltica“, miestas vos 1,5 val. greitkeliu nuo sostinės. Šiauliai turi didelį oro uostą, tačiau tarpusavyje niekaip negali susikalbėti savivaldybė, kariškiai, aviacijos specialistai ir Vyriausybė. O juk tai didžiulė galimybė, kokios pavydi daug miestų ir šalių. Nuo nulio pastatyti tokį oro uostą kainuotų milijardus, tačiau dabar ta teritorija labiau primena Donecko oro uostą nei Europos Sąjungos centrą!

Miestai yra Lietuvos galimybė. Tik sukūrus patrauklius regioninius centrus, galima tikėtis, kad atsigavimas pasieks ir mažesnius miestelius bei suteiks jiems prasmę. Tiek Šiauliai, tiek Panevėžys turi galimybių: puikus susisiekimas, oro uostas, „Rail Baltica“, pigi žemė ir gerai išvystyta gyvenamoji infrastruktūra. Tai ko laukiama? Valstybė kartu su savivaldybėmis, verslo bendruomene ir investuotojais turėtų apsispręsti kokia galėtų būti tų miestų vizija ir sutelkti pajėgas jas įgyvendinti.

2017.11.14; 12:53

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsakymas į šį klausimą slypi mumyse. Kiekvienas savaip įsivaizduojame, kokia turi būti Lietuva ir kokie piliečiai joje turi gyventi bei koks tarpusavio ryšys turėtų būti.

Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, jog ši iniciatyva atkeliauja iš „apačios“, t. y. iš liaudies. Tačiau akylesnis ar sumanesnis pilietis pastebėtų, jog neseniai žiniasklaidoje paskelbti įtakingiausi Lietuvos piliečiai „spontaniškai“ imasi gelbėti Lietuvą nuo išnykimo. Pasirinktas šio forumo formatas gal ir tinkamas, bet, manau, nėra iki galo paruoštas ar pasiruošęs atlikti rimtas reformas. Demonstruoti tik vieši pamąstymai, ką galbūt reiktų keisti ar keistis.

Kaip žinia, bet kokia reforma negali būti įgyvendinta be įstatymų leidėjų ir vykdomosios valdžios paramos. Pastarieji, jau susikūrę sau geresnes gyvenimo sąlygas, mažai galvoja apie eilinių „mirtingųjų“ bėdas. Toks uždaras ratas suponuoja amžina šekspyrišką dilemą „būti ar nebūti“. Šiuolaikinė politinė Lietuvos situacija leidžia piliečiams rinktis kur, su kuo ir kaip gyventi.

Pagal Williamo Strausso ir Neilo Howe‘o teoriją, kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.

Vadovaujantis šia teorija galėtume teigti, kad po nepriklausomybės atgavimo jau baigiame įpusėti antrosios kartos formavimą. Dar vieną išvadą galėtume daryti – kad šis procesas įvyktų, reikia mažiausiai dvidešimt metų.

Ilgalaikės Lietuvos geopolitinės vystymosi strategijos ligi šiol nėra. Paprastai politikai ir kiti veikėjai apsiriboja ketverių – penkerių metų laikotarpio planavimu. Dažnai ir tai nėra atliekama, o keičiama politinio susitarimo ir vienybės vardan. Norvegija, kaip laimingiausių piliečių šalis, vis tiek ieško naujų, dar tobulesnių politinės – ekonominės valstybės valdymo priemonių savo piliečių socialinei padėčiai gerinti.

Sutinku su Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės mintimis, jog nereikia mūsų gąsdinti ir patiems gąsdintis, bet informuoti kitas pasaulio valstybes apie smerktinus ir grobikiškus „valstybių-agresorių“ veiksmus būtina. Viskas būtų nepriekaištinga ir tvarkoj, jei ne apgailėtina vidinė šalies socialinė – demografinė situacija. Pareigingumo ir reiklumo skatinimas kitiems yra gera bet kokio lygmens vadovo savybė, tačiau tik tuo atveju, jei šių principų laikosi ir jis pats. Kaip sako liaudies išmintis: dažnas „moralistas pastebi mažą krislą kito akyje, o savoje nemato ir rąsto“.

Kodėl socialinė padėtis Lietuvoje nesikeičia arba kinta labai lėtai, tai jau kitos liaudies išminties perliukas: “sotus alkano neužjaučia“? Nereikia būti patyrusiu ekonomistu, kad suvoktum, jog kuo daugiau šalyje gyvens vidutiniškai pasiturinčių piliečių, tuo bus geresnė valstybės socialinė padėtis. Manau, kad susigrąžinti emigrantus yra utopinis uždavinys, kadangi grįžti panorės tik tie, kuriems nelabai sekėsi emigracijoje, o kita dalis galbūt sugrįžtų, tik pasibaigus darbinei karjerai.

Todėl iš dalies sutinku su Rimvydo Valatkos išsakytomis mintimis apie imigrantų iš rytų populiacijos augimą ir jų atvykimo skatinimą – ypač iš Ukrainos, Baltarusijos ar Rusijos, kuriems patinka vakarietiškos vertybės ir gyvenimo būdas, juolab jų ir mūsų mentalitetas nėra labai skirtingas.

Imigrantai iš musulmoniškų kraštų sukeltų daugiau problemų ne tik dėl integracijos į visuomenę, bet ir kitos religijos bei  kultūros nesuderinamumo. Europos senbuvės jau „atsikando“ savo liberalios, emigrantų iš artimųjų rytų  politikos. Todėl nėra stebėtinas Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos šalių vadovų nenoras paklusti ES reikalavimams priimti 160 tūkstančių pabėgėlių. Visais laikais Lietuvoje vyko įvairios apimties jos piliečių migracija. Senoji lietuvių karta dar mena priverstinę migraciją į Rusijos rytus. Vyresnioji karta mena migracija į Sovietų sąjungoje vykdytas plataus mąsto statybas, kuriomis viliodavo sovietų sąjungos piliečius geresnėmis gyvenimo ir atlyginimo sąlygomis bei norinčius patirti naujų gyvenimo potyrių. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Reikia pripažinti, jog pastaroji emigracija Lietuvoje nepasiteisino, nes lietuviai buvo ir yra gana sėsli tauta, t.y. nėra linkusi lengvai keisti savo gyvenamąją vietą. Jaunoji lietuvių karta suformuota kitaip, ji kitaip supranta pareigą ir meilę Tėvynei.

Todėl jiems yra lengviau išvykti svetur dėl skalsesnio duonos kąsnio bei geresnės darbinės aplinkos. Nors Lietuva jau 27 metus yra nepriklausoma ir laisva, visiems teisinga, tačiau nepakantumas kitaminčiams dar išlieka gajus ir visuomenės toleruotinas. Tai, manyčiau, yra sovietinės ideologijos reliktas, kai buvo viena nekintama nuomonė ir elgesys. Šiandien gyvename globaliame pasaulyje ir norėdami išlikti turime prisitaikyti prie šio pasaulio taisyklių bei dėsnių. Idėja Lietuvai turi būti atvira ir pagrista moksliniais tyrimais, kad nepavirstu į dar vieną eilinę fikciją. 

2017.09.12; 05:15      

Lietuvos piliečiai gimę ir augę sovietų santvarkos laikotarpiu puikiai mena, kokie darbo santykiai tuomet egzistavo. Visas turtas tada priklausė „liaudžiai“ ir tas, kas dirbo, tarnavo tai pačiai „liaudžiai“.

Taigi privataus turto oficialiai neegzistavo. Tačiau tarybinė nomenklatūra ir tuomet turėjo daug materialaus turto bei privilegijų. Šis istorinis diskursas į praeitį – tiems,  kas jau nepamena anų laikų ar nepatyrė tokių „malonumų“.

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Studijuojant politinę sovietų sąjungos ekonomiką buvo aiškinama, kokia pažangi ir sėkminga yra planinė tarybinė santvarka, kurioje visi yra lygūs bei visas tavo gyvenimas yra suplanuotas nuo gimimo iki mirties. Norint nusipirkti būstą, automobilį ar kitą „prabangos“ prekę, net ir turint pinigų, buvo sudėtinga ir pavojinga.

Tačiau kapitalizmo ir laisvės „bacilos“ vis tiek smelkėsi į mūsų buitį ir smegenis dėka mūsų tėvų, kurie vis dar jautė tarpukario Lietuvos alsavimą, anos Lietuvos nuostatas stengėsi įskiepyti ir mums. Daugumai mūsų tėvynainių, kurie priešinosi “pažangiausiai pasaulyje” santvarkai, teko pergyventi įvairiausius baisumus.

Šiandien, kada Rusija pompastiškai atšventė 72-ąsias savo tautos pergalės prieš fašizmą metines, Maskva vis dar piktinasi, kodėl Baltijos  ir kitos  Stalino “demokratiją” pažinusios šalys fašizmo ir komunizmo sąvokas naudoja kaip sinonimus. Šią datą mes suprantame savaip, t. y. ne vien tik kaip pergalę prieš fašizmą, bet ir kaip demokratijos bei laisvės praradimą. Žinome, jog dauguma rusų šeimų patyrė nuostolių kare prieš rudąjį fašizmą, tačiau taip pat žinome, jog dauguma ir Lietuvos  piliečių šeimų nukentėjo nuo „raudonojo teroro“ – komunizmo.

Kalbant apie darbo santykius sovietmečiu reikia pažymėti, jog tuomet darbdavys buvo „liaudis“, vadovaujama komunistų partijos ir kitos tarybinės nomenklatūros veikėjų, kurie „liaudies vardu“  visiems duodavo darbo. Tiems, kuriems tokie darbiniai santykiai neįtikdavo, tai tokius arba  teisdavo, arba siųsdavo į psichiatrines ligonines.

Atkovojus nepriklausomybę, šventai tikėjome, jog dabar ir Lietuvoje turėsime vakarietišką, demokratišką požiūrį į darbuotojus, kuriems bus sudarytos palankios ir pakankamai gerai apmokomos darbo sąlygos. Tačiau dėl nepatyrimo ar trukdant „penktajai kolonai“, jaunai Lietuvos demokratijai nebuvo lemta klestėti ir ilgai džiaugtis iškovota laisve. Puikiai mename, kaip tuometinė sovietų valdžia grasinimais bei ekonomine blokada išbandė lietuvių tautos laisvės bei demokratinių siekių stiprybę.

Lietuvos profesinių sąjungų protesto eitynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Baigėsi laisvės euforija, prasidėjo kasdienybė. Kadangi „liaudies“ turtas nebuvo laiku inventorizuotas, jo privatizacija pavirto į „prichvatizaciją“ (lietuviškai – pasisavinimas). Garsus posakis „Landsbergis sugriovė kolūkius“ tarsi pasiteisino.

Partinių bei tarybinių nomenklatūrinių veikėjų dauguma rado būdų, kaip „liaudies“ turtą paversti nuosavu. Taigi darbo liaudis pradėjo dirbti naujam darbdaviui, kuris jų turtą ir nusavino. Darbo santykiai pasikeitė, bet darbininko situacija liko nepakitusi.

O dažnai dar ir pablogėdavo, nes atsirado „laukinio kapitalizmo“ požymiai, kuriuos senasis demokratinis pasaulis jau seniai pergyvenęs. Pradėjo formuotis nauji darbo santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų, tačiau tarybinė darbinė patirtis ir praktika darė ir, manau, tebedaro didžiulę įtaką darbo santykių formavimuisi.

Pamenu, kaip radikaliai pasikeitė tarpusavio santykiai Lietuvos kariuomenėje, kai jai pradėjo vadovauti vakarietiškais principais auklėtas vadas. Kariuomenė nėra demokratinio valdymo pavyzdys (čia vykdomi vadų įsakymai), tačiau ir joje pasijuto, kad vyksta teigiamos permainos.

Iki galutinės sėkmės tuomet liko įgyvendinti dvi svajones – įstoti į NATO ir ES. Tada jau esą būsime ir saugūs, ir sotūs. Niekas neginčija, jog šalies saugumas sustiprėjo, tačiau tiek politikų, tiek kitų veikėjų leksikoje pasigirdo pacifistinio požiūrio į šalies gynybą mintys. Kam mums ruoštis gynybai, jei mus NATO apgins, kam mums gamyba, jei ES aprūpins viskuo, ko mums reikia, o ir ES lėšas mes mokam puikai  „įsisavinti“?!

Gaila, jog ES neišmokė mūsų darbdavių gerbti savo darbuotojus, atsižvelgti į jų inetresus, kad šie neemigruotų ieškodami ne tik skalsesnio duonos kąsnio, bet pagarbos bei geresnės socialinės aplinkos.

Šiandien didžiausia grėsmė Lietuvos egzistencijai – demografinė situacija, t. y. ne tik mažas gimstamumas, bet masinė tautos emigracija. Galima teisintis, jog Lietuva yra laisva šalis ir kiekvienas jos pilietis yra laisvas pasirinkti, kur ir kam dirbti. Tada norėčiau paklausti, kodėl Estijoje jau prasidėjo teigiamas reemigracijos procesas, o Lietuvoje vis dar – neigiamas?

Manau, jog viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į žmogų – ar jis traktuojamas kaip pigi „darbo jėga“, ar kaip individuali asmenybė? Savo darbinėje praktikoje teko patirti visko, nuo besąlyginio paklusnumo iki vadovavimo „malonumo“.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Dabartiniu metu vis dar svarstomas naujasis „Darbo  kodeksas“, kuris neva turėtų Lietuvoje  pagerinti verslui sąlygas. Drįsčiau abejoti, jog šis kodeksas padės sumažinti emigracijos procesą, nes jis orientuotas puoselėti darbdavių „daržą“. Senasis darbo kodeksas kaip „sovietinės  sistemos reliktas“ kritikuojamas dėl darbdavių diskriminacijos. Jis – keistinas kaip neatitinkantis šių dienų poreikių.

Manau, kad jokie įstatymai nepadės Lietuvos piliečiams daugiau pasitikėti savo valstybe, jeigu priimti įstatymai nebus palankūs darbuotojams ir sudarys jiems tinkamas sąlygas į darbą, poilsį, šeimą, pensiją.

Tol, kol darbo santykiuose egzistuos „nihilistinis“ (vietoj tavęs už durų laukia visas pulkas norinčiųjų dirbti) požiūris į darbuotoją, tol mūsų tautiečiai ieškos laimės svetur, kur dirbti reiks gal ir sunkiau, bet būsi vertinamas ir gerbiamas.

Mano galva, pirmiausia reikia keisti ne Darbo kodeksą, o darbo santykius tarp darbdavių ir darbuotojų, kad būtų tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba vieni kitiems ypač valstybiniame sektoriuje. Tai būtų teigiamas ir sektinas pavyzdys privačiam sektoriui.

Didžiausia socialinė atskirtis ir skurdas šiandien tenka senjorams, kurie žiemos laikotarpiu, sumokėję už šildymo paslaugas, lieka „pliki basi ir alkani“. Senjorai, ne paukščiai, jie negali kiekviena rudenį išskristi į šiltus kraštus, o pavasarį sugrįžti į namus. Jeigu ir galėtų tą padaryti, tai vargu ar kada nors sugrįžtų.

Slaptai.lt nuotraukoje: atsargos karininkas, politologas Vytautas Čepukas.

2017.05.11; 07:31

 

cekuolis

Apie Rusiją esame labai daug šnekėję. Tik dar niekada nesame pabrėžę bene svarbiausio dalyko – rusų tauta miršta. Šis reiškinys aiškėja tik dabar, praėjus visuotiniams Rusijos gyventojų surašymams.

Po pirmojo surašymo duomenų analizės Rusija džiūgavo. Tikėjo, kad turės 144 milijonus gyventojų, o priskaičiavo vienu milijonu daugiau! Tačiau geriau ištyrus paaiškėjo, kad tas nelauktas prieaugis – visai ne rusai. Jis atsirado todėl, kad greičiau negu buvo manoma iki šiol auga Kaukazo tautų, kurios priklauso Rusijos Federacijai, gyventojų skaičius. Ypač tai pastebima Dagestane, Ingušetijoje, net karo nuniokotoje Čečėnijoje. Rusijos Valstybinio statistikos reikalų komiteto nuomonė aiški ir nedviprasmiška: rusai – greičiausiai mažėjanti tauta pasaulyje. Pasirodo, iki 2050-ųjų metų Rusija gali prarasti maždaug 54 milijonus žmonių. Taigi Rusijoje iš viso liks tik 90 milijonų gyventojų. O pačių rusų juk bus dar mažiau. Kitų šaltinių nuomone, gyventojų Rusijoje sumažės gal dar daugiau. Liks tiek, kiek dabar turi Ispanija ir Portugalija.

Continue reading „Rusai – greičiausiai mažėjanti tauta pasaulyje“