Finansų ministras Vilius Šapoka. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Finansų ministras Vilius Šapoka teigia, kad ekonominės prognozės Lietuvai nieko gero nežada. Ministerijos naujausiomis prognozėmis, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet gali smukti iki 7,3 proc.
 
„Ekonominės prognozės tikrai nieko gero nežada. Dėl viruso krizės Lietuvoje ir pasaulyje situacija sparčiai kinta. Lietuvos BVP nuosmukis šiais metais, jo gylys priklausys ne tik nuo pandemijos situacijos valdymo Lietuvoje, ne tik nuo ekonominį aktyvumą ribojančių priemonių šalyje, bet ir nuo ekonominės padėties mūsų eksporto rinkose. Kitaip tariant, esame visi viename laive“, – pirmadienį sakė V. Šapoka.
 
Laikantis prielaidos, kad COVID-19 viruso plitimas bus suvaldytas pirmąjį šių metų pusmetį, po kurio ekonominis aktyvumas laipsniškai atsigaus, kovo scenarijuje buvo numatyta, kad Lietuvos BVP šiemet gali smukti iki 2,8 proc.
 
Laikantis tos pačios prielaidos dėl COVID-19 suvaldymo per pirmąjį šių metų pusmetį, balandžio sudarytame scenarijuje jau numatoma, kad Lietuvos BVP gali smukti ir iki 7,3 proc.
 
„Jeigu iki vasaros viruso plitimas nebus suvaldytas, Lietuvos BVP gali smukti gerokai daugiau ir tai skaičiuosime dviženkliais skaičiais“, – pridūrė ministras.
 
Anot jo, blogėja tiek verslo, tiek vartotojų lūkesčiai.
Štai ir atėjo krizė
 
„Statistiniai duomenys už pirmuosius šių metų mėnesius rodo ne tik lėtėjantį ekonomikos aktyvumą, bet ir prastėjančius verslo ir vartotojų lūkesčius. Kelerius metus vyravę labai optimistiniai verslo ir vartotojų lūkesčiai visiškai yra išblėsę. Lūkesčių nuosmukis užfiksuotas visuose sektoriuose, pradedant pramone, statyba.
 
Vartotojų lūkesčiai taip pat blogėja, ir sparčiai, jau trečią mėnesį iš eilės. Paskutinį kartą toks lūkesčių kritimas buvo fiksuotas prieš ketverius metus“, – sakė V. Šapoka.
 
„Prastėjančios verslo nuotaikos rodo neužtikrintumą ir paskatins investicinių planų atidėjimą. Blogesni vartotojų lūkesčiai lemia atsargesnį vartotojų elgesį ir mažesnį vartojimą“, – pridūrė jis.
 
Finansų ministerijos duomenimis, kovo vartotojų lūkesčiai, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, sumažėjo 6 proc. p. Ekonominių vertinimų rodiklis, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, sumažėjo 7 proc. p. Lūkesčių nuosmukis užfiksuotas visuose sektoriuose, didžiausias jis buvo paslaugų sektoriuje (-11 proc. p.).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.20; 11:00

Paaiškėjo, kad moteris, trečiadienį sukėlusi sąmyšį Prancūzijos Diunkerko miesto ligoninėje, – buvusi policijos darbuotoja, serganti psichikos sutrikimu. Tai pranešė laikraščio „Voix du Nord“ elektroninė versija.

Leidinio duomenimis, rimties pažeidėja anksčiau dirbo teisėsaugos institucijoje Paryžiaus priemiestyje, bet vėliau nebegalėjo eiti pareigų dėl didelės depresijos. Trečiadienį moteris buvo atvežta į ligoninę greitosios pagalbos automobiliu. Ji kalbėjo be sąryšio, tačiau, be kita ko, pareiškė, kad kažkas jai pakišo Koraną ir sprogmenų. Gydytojai iškvietė policiją. Moteris sulaikoma nesipriešino.

Anksčiau buvo pranešta, jog pareigūnai šalies šiaurėje pradėjo operaciją, gavę pranešimą apie sprogimo grėsmę vienoje iš Diunkerko ligoninių. Medicinos įstaigos personalas ir pacientai buvo evakuoti, pastatas apsuptas. Po operacijos Prancūzijos vidaus reikalų ministras Christophe`as Castaneras savo tviteryje padėkojo visiems jos dalyviams už „operatyvumą ir šaltakraujiškumą“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.08; 08:00

Iš kairės: MOSTA inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, vykdantis direktoriaus funkcijas Ramojus Reimeris, švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas, sociologas Martynas Kriaučiūnas, socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis, Seimo narys Mykolas Majauskas, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Net 80 proc. studentų patiria didelį nerimą, 75 proc. – stiprų stresą, 63 proc. – ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką, 59 proc. – nemigą, 46 proc. – valgymo sutrikimus, 30 proc. – depresiją, parodė internetinė atsitiktinai atrinktų studentų apklausa, kurioje dalyvavo 2806 Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai.

Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkui Mykolui Majauskui akivaizdu – tai yra raudona kortelė Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), rektoriams.

Trečiadienį pristatytas „Socialinės dimensijos“ tyrimas nesigilino į studentų jausenos priežastis, tačiau spaudos konferencijoje dalyvavęs M. Majauskas išvardijo, kodėl studentai prastai jaučiasi tarptautinių tyrimų duomenimis.

Kaip streso sąlygos įvardijami aplinkos keitimas – nauji žmonės, nauja aplinka; savarankiškas gyvenimas; finansiniai iššūkiai; priklausomybė nuo tėvų; studijų ir darbo derinimas; sesijos ir egzaminai, santykiai su dėstytojais – naujais autoritetais; abejonės dėl studijų pasirinkimo, ar tikrai tuo keliu einama, ar tikrai reikia tęsti mokslus; įtampą kelia konkurencija dėl darbo vietos.

Pasak Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko, aukštosios mokyklos sakytų, kad rūpinasi emocine studentų sveikata, bet tyrimas rodo ką kita.

„Emocinės paramos arba nėra, arba ji mokama, arba studentai turi pasirašyti ilgas ir sudėtingas sutartis, kuriose – sutikimas konsultacijos metu gautus duomenis leisti naudoti moksliniais tikslais. Tokie barjerai nepadeda studentams kreiptis pagalbos“, – pabrėžė M. Majauskas.

Kaip parodė studentų apklausa, tik nedaugelis jų žino apie aukštųjų mokyklų ar kitų institucijų teikiamas psichologines konsultacijas. Susidūrę su sunkumais studentai ieškotų informacijos internete, kalbėtų su draugais, mėgintų keisti gyvenimo būdą ar tiesiog nieko nedarytų. Į specialistus kreiptųsi mažuma.

„Toks sprendimas tikrai suprantamas, kai studentams keliami pertekliniai barjerai. Dėl to neabejotinai kenčia studijų kokybė, bendra emocinė aplinka ir kuriama palanki terpė rimtiems akademinės etikos pažeidimams ir galimiems nusikaltimams, kuriuos išryškino seksualinio priekabiavimo skandalai aukštosiose mokyklose“, – pabrėžė Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas.

Pasak M. Majausko, situacija susidarė ne per metus. Bent jau kelis dešimtmečius aukštosioms mokykloms nesprendžiant problemų.

Švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas pripažino, kad aukštosiose mokyklose paramos studentui nėra per daug. „Gerokai jaučiasi, kad mūsų aukštosios mokyklos – dėstymo, bet ne studijų institucijos. Rūpinamasi, kaip geriau dėstyti, geresnėmis laboratorijomis, įranga, bet mažiau, kaip studentai įsisavina kompetencijas ir jaučiasi“, – sakė viceministras.

Pasak G. Viliūno, psichologinė parama, kaip akademinės paramos studentui dalis, yra aukštojo mokslo institucijos būtinoji dalis. „Tačiau, jeigu aukštosios mokyklos patiria nuosmukį dėl studentų skaičiaus mažėjimo, aišku, kad pirmiausia atsisako nebūtinų funkcijų. Prireikus mažinti dėstytojų skaičių, atleidinėti administraciją, bus didelė pagunda nesteigti psichologo etato arba tiesiog panaikinti, jei toks yra“, – kalbėjo viceministras.

Pasak G. Viliūno, aukštojo mokslo tinklo optimizavimas kaip tik ir nukreiptas į tai, kad studentui būtų užtikrinamas šiuolaikiškas servisas. „Aišku, kad psichologinė pagalba yra būtina“, – sakė švietimo ir mokslo viceministras.

Seimo nariui M. Majauskui akivaizdu, kad, jei bendruomenėje 80 proc. narių teigia išgyvenantys nerimą, 75 proc. – didelį stresą, du trečdaliai – besitęsiančią blogą nuotaiką, 60 proc. – nemigą ir net trečdalis – depresiją, tai yra raudona kortelė Švietimo ir mokslo ministerijai, rektoriams.

„Arba keiskite situaciją šiandien ir dabar, arba leiskite tą daryti kitiems, nes su emocine studijų aplinka nesusitvarkoma. Tai ne strateginiai ateities darbai, o šiandienos sprendimų reikalas, kad kiekvienoje aukštojoje mokykloje būtų prieinama skubi, specializuota anoniminė pagalba tiek studentui, tiek dėstytojui“, – sakė M. Majauskas.

Seimo nario žodžiais, tai nėra kažkoks raketų mokslas. „Paimkite bet kurios brandžios šalies aukštąją mokyklą ir pamatysite, kad prieinama anoniminė, skubi, nemokama pagalba be jokių sutarčių. Taip pat – pagalba internetu. Tiesiog reikia pasižiūrėti, kaip tai veikia, ir šiandien pradėti diegti“, – sakė M. Majauskas.

Viceministro G. Viliūno argumentas, kad tam reikia papildomų pinigų, M. Majausko neįtikino. „Bendros išlaidos švietimui – beveik milijardas eurų, tai aš sakyčiau, gal mažiau kompiuterių nusipirkit, gal mažiau aktų salių sutvarkykite, o užtikrinkite prieinamą psichologinę pagalbą studentams. Tai reikia daryti peržiūrint prioritetus, nes akivaizdu, kad pagal dabar sudėliotus psichikos sveikatos reikalai yra paskutinėje vietoje. Tikiuosi, šiuo metu Lietuvą drebinantys seksualinio priekabiavimo skandalai privers jus kitomis akimis pažiūrėti į studentų emocinę sveikatą, jų nebijojimą kalbėti apie emocines problemas ir aukštųjų mokyklų gebėjimą tinkamai į tai reaguoti“, – sakė M. Majauskas.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis akcentavo aukštųjų mokyklų autonomiją ir gebėjimą tvarkytis su minėta problema. „Ne tiek ministerija, kiek pačios aukštosios mokyklos turi rimtai susirūpinti emocine savo bendruomenė narių aplinka“, – įsitikinęs viceministras.

Kaip parodė studentų apklausa, vos 8 proc. jų kreiptųsi pagalbos į specialistą. Tačiau M. Majauskas mano, kad ne studentų reikia klausti, kodėl jie nesikreipia pagalbos į psichologus, o universitetų, kitų mokyklų, kodėl jos nesuteikia pagalbos.

„Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apskritai studentams nebuvo jokios galimybės niekur nueiti pasikalbėti apie savo problemas. Tik vakar jų interneto puslapyje atsirado informacija, kur anonimiškai galima pranešti apie sunkumus ir vėliau galbūt sulaukti pagalbos. Ta pati situacija Klaipėdos universitete. Vytauto Didžiojo universitete ateidamas pas specialistą turi pasirašyti per 20 punktų deklaraciją, tarp kurių – kad sutinki, jog tavo suteikta informacija bus panaudota moksliniais tikslais. Jeigu norėsi psichologo konsultaciją gauti Romerio universitete, teks sumokėti 25 eurus“, – vardijo M. Majauskas.

Šaržuodamas parlamentaras sakė, kad rimtu seksualinio priekabiavimo atveju norintis pranešti apie tai studentas turi ne tik pasirašyti sutartį, bet ir susimokėti už tokią galimybę. „Aukštųjų mokyklų pareiga – užtikrinti psichologinės pagalbos prieinamumą ir jau tada skatinti studentus kreiptis“, – pabrėžė Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas.

Kaip skelbė ELTA, trečiadienį spaudos konferencijoje sociologas Martynas Kriaučiūnas pristatė „Socialinės dimensijos“ tyrimą apie finansines studentų problemas ir užimtumą, apie būstą studijų metu ir apie studentų psichinę sveikatą.

Tyrimo duomenis komentavo socialinės apsaugos ir darbo viceministras E. Bingelis, švietimo ir mokslo viceministras G. Viliūnas, MOSTA inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, einantis direktoriaus pareigas Ramojus Reimeris, sociologas M. Kriaučiūnas, Seimo narys M. Majauskas, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas.

Socialinę dimensiją 2007 metais apibrėžė Bolonijos proceso šalių, tarp jų ir Lietuvos, ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą. Jie įsipareigojo siekti, kad studentai atspindėtų visuomenės skirtingumą ir visi turėtų tinkamas sąlygas įgyti aukštąjį išsilavinimą, nepriklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų.

Vadovaujantis Bolonijos proceso dokumentais, siekiama garantuoti lygias galimybes pradėti, tęsti ir baigti aukštąjį mokslą, kad tam neturėtų įtakos asmens finansinė padėtis, turimų vaikų skaičius, iš kokios šeimos jis yra kilęs ir panašūs dalykai. Studijų prieinamumą lemtų tik gabumai ir žinios.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.08; 05:20

Išsilavinusi šalis – laimingų žmonių šalis

Laimingas žmogus yra išsilavinęs. Patikimai nustatytos laimės sąsajos su įgytos kvalifikacijos lygiu ir mokytųsi metų kiekiu.

Aukštesnis išsilavinimas sukuria daugiau galimybių gauti įvairesnį ir kūrybiškesnio pobūdžio darbą, kuris labiau atitiks asmeninius polinkius ir leis pilniau realizuoti savę. Be to, šio pobūdžio darbas neretai ir geriau apmokamas.

Kaip suvokti, ar ši valstybė yra laiminga? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip suvokti, ar ši valstybė yra laiminga? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandieną didžiausias vertes sukuria paslaugų, grindžiamų mokslo žiniomis, ekonomikos sektorius. Todėl žinių komponentas versle tampa vis svarbesnis, o fizinis darbas nuvertėja. Daug turtingų šalių, kuriose aukščiausias visuomenės laimės lygis, neturi gausių gamtinių išteklių, bet turi išsilavinusius, gebančius bendrauti ir bendradarbiauti žmones. Tokie žmonės tampa svarbiausiu ekonominiu resursu, todėl įprasto mokymasi standarto – vidurinė mokykla ir 3-4 metai profesinio tobulinimosi nebepakanka, o mokymasis visą gyvenimą tampa ekonomine būtinybe.

Europos Komisija, UNESCO bei kitos tarptautinės organizacijos, pasisakydamos už spartesnę aukštojo išsilavinimo plėtrą, remiasi ekonomikos faktu – nors žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, visose moderniose šalyse gausėjo, bet jų atlyginimai augo sparčiau nei žemesnės kvalifikacijos darbą atliekančių žmonių atlyginimai, o todėl pagrįstai galima teigti, kad išsilavinusių specialistų poreikis nėra patenkintas.

Tai patvirtina ir aplinkybė, kad kilus ekonominiams sunkumams darbo dažniau netenka mažesnio išsilavinimo darbuotojai. Tačiau Lietuvoje nuolat skelbiamos mintys, kad universitetų per daug, kad studentų per daug. Taigi bandoma įbrukti ekonominį atsilikimą lemiančią, orientaciją ir vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančia gamtos išteklių naikinimu ir finansinio kapitalo kaupimu.

Todėl būtina ryžtingai didinti išsilavinusių žmonių skaičių. Felicitarinis sprendimas jį didinant – įmokos už studijas turėtų būti padengiamos iš studijavusiojo pajamų mokesčio. Tai leistų jaunuoliams ir merginoms iš bet kurios materialinės padėties šeimų siekti aukštojo išsilavinimo, stabdytų emigraciją, nes tektų arba dirbti Lietuvoje ir mokėti mokesčius, arba susimokėti už mokslą.

Nuolatinio visuomenės švietimo bei ugdymo stoka yra ir kliūtis visuomenės laimės lygio kilimui. Geriausiai apmokami specialistai, tarkim, gydytojai, privalo mokytis visą profesinės veiklos laikotarpį. Šie specialistai turi ne tik būti informuoti apie pokyčius, bet ir įgyti naujų įgūdžių ir tobulinti senuosius. Tokie pat mokymosi pokyčiai turėtų įvykti visose profesinėse grupėse.

Verslas tuo ne visada suinteresuotas, nes jo investicijos į žemesnės kvalifikacijos darbuotojų mokymus sparčiai neatsiperka. Jų nauda atsiskleidžia kylant bendrai darbuotojų kultūrai ir gebėjimams. Be to, mokantis kažko naujo ir įdomaus, stiprėja darbuotojų pasitikėjimas savimi, didėja galimybės efektyviau reaguoti nestandartinėse darbo situacijose.

Tuo labiau verslas nepasirengęs investuoti į mokymus, kurie nėra tiesiogiai susiję su darbuotojų funkcijomis, bet turi poveikį jų saviraiškai, dvasinei gerovei. Taigi, siekiant nuolatinio mokymosi būtini felicitariniai sprendimai – įstatyminės nuostatos, įpareigojančios kelti kvalifikaciją, mokestinės lengvatos besimokantiems ir pan. Tai leistų spartinti žiniomis grindžiamos ekonomikos plėtrą ir kurtų pamatą visuomenės turtėjimui.

Laimingas pacientas

Norint būti sveikesniam reikia pasistengti tapti laimingesniam, nes tyrimai patvirtina, kad laimės išgyvenimas neatsiejamas nuo psichinės ir fizinės sveikatos.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) konstitucijoje siūloma sveikatos samprata apibrėžia ją ne kaip ligos ar negalios nebuvimą, o kaip fizinę, psichikos ir socialinę gerovę, tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos sistema vis dar orientuota išimtinai į ligų gydymą. Netgi ligų prevencijai skiriama vos keli procentai sveikatos apsaugos biudžeto, o dvasinės gerovės, kuri yra artimiausia laimei, kūrimas ar atkūrimas dažnai nelaikomas sveikatos politikos tikslu. 

Prof. Gediminas Navaitis, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Gediminas Navaitis, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pastarųjų dešimtmečių medicinos mokslo laimėjimai, tobulėjantys vaistai ir medicinos įranga, kylanti gydytojų ir medicinos personalo kvalifikacija neduoda to rezultato, kurio būtų galima tikėtis. Sveikatos organizatorių retai užduodamas klausimas: „Kodėl? Tobulėjimas akivaizdus, o sveikatos apsaugos sistemos vertinimas nėra jai palankus? “

Atsakymas vis tas pat: „Gydymas prilyginta prekei. Sveikatos apsauga tvarkoma tarsi rinka, o todėl pirmenybė mokantiems pinigus, o todėl medikai gaišta laiką ne gydydami, bet rinkdami pacientų parašus, kurie pravers kai reikės bylinėtis.“ Padėtis pasikeistų, jei vertinant sveikatos įstaigas pacientų pasitenkinimas gaunamomis paslaugomis būtų pripažintas svarbiu įstaigos veiklos rodikliu, o vienu iš pagrindinių sveikatos apsaugos sistemos tikslų taptų visuomenės laimės lygio augimas. Tada ji turėtų žymiai daugiau dėmesio skirti streso pasekmėmis silpninti, kančioms palengvinti ir panašioms problemoms spręsti.

Nekelia abejonių, kad modernių visuomenių gyvenimo būdas, sparčios permainos ekonominių ir socialinių santykių srityje, būtinybė įsisavinti gausią informaciją nuolat kelia stresą. Todėl t gausėja kenčiančių nuo depresijos žmonių, kurių, PSO duomenimis, per artimiausią dešimtmetį ir toliau gausės, nes jau šiuo metu jai tenka apie ketvirtadalį visų susirgimų ES šalyse.

Depresija silpnina imuninę sistemą, taigi sąlygoja kitų ligų atsiradimą, ir gali pastūmėti į narkomaniją, piktnaudžiavimą alkoholiu ar savižudybę. Suprantama, ne visos savižudybės susijusios su depresija, tačiau tikrai nemenka dalis jų nulemta minėtų išgyvenimų, yra ribinė jų apraiška.

Lietuvoje nuo Nepriklausomybės aykūrimo nusižudė per 25 tūkst. žmonių. Be to vienas nusižudantis padaro negatyvią įtaką bent dvidešimties žmonių psichinei būklei.. Taigi turime pusę milijono nuo savižudybių nukentėjusių piliečių.

Požiūris į žmogaus gyvybę ir jos įkainojimas yra daug tikslesnis ekonominio išsivystymo rodiklis nei BVP dalis vienam gyventojui. Dažniausiai tokie įkainojimai remiasi teismų praktika ir draudimo bendrovių apskaičiavimais, kai vidutinė vidutinio amžiaus žmogaus gyvybės kaina prilyginama metinių piniginių pajamų sumai ir gretinama su vidutinės mirties tikimybe. Pagal tokius skaičiavimus Liuksemburgo piliečio gyvybė „įkainuota“ 5 milijonais JAV dolerių, Švedijos – 2,4 milijono, Portugalijos – 1 milijonu.

Lietuva pagal įvairius ekonominius ir socialinius rodiklius užima apie 35-50 vietas, todėl ir jos piliečio gyvybės kaina gali būti gretinama su artimų jai pagal šiuos rodiklius šalių piliečių gyvybės kaina. Ji taip pat gali būti nustatoma remiantis Lietuvos teismų praktika. Tokie paskaičiavimai leidžia tvirtinti, kad Lietuvos piliečio gyvybės kaina siekia 200 – 300 tūkst. eurų Taigi dėl nepakankamo valstybės dėmesio piliečių psichinei sveikatai, jų dvasinei būklei, o apibendrintai – laimei, nuo Nepriklausomybės atkūrimo dėl savižudybių buvo prarastas bent vienerių metų valstybės biudžetas.

Jei prie šių nuostolių pridėtume kitus su psichinės sveikatos stoka – alkoholizmu, narkomanija, depresija, nemiga ir pan. – patiriamus nuostolius, dar kartą tektų konstatuoti, kad visuomenės laimės lygio ignoravimas sukelia išskirtinai žymius finansinius nuostolius. Jie visiškai nepateisinami, nes medicinos pažanga leistų daugeliu atveju efektyviai dorotis su šiomis problemomis.

Kas naikina, kas saugo aplinką?

Bendruomenės gali saugoti arba griauti ne tik savo narių sveikatą, bet ir savo aplinką, kuri tikrai veikia žmonių savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Nuolat gausėja tyrimų, patvirtinančių, kad urbanizuotoje aplinkoje išsaugant ir plečiant gamtinius elementus (pvz., sodinant medžius) pastebimai mažėja agresyvaus nusikalstamo elgesio, kad augmenijos buvimas gyvenamuose miestų rajonuose ar verslo centruose gali pagerinti gyventojų ir tuose centruose dirbančiųjų psichinę ir fizinę sveikatą, o mokyklose – mokymosi rezultatus. Žymus psichoanalitikas C. G. Jungas rašė, kad žmogus tampa laimingas, vieningas ir kūrybingas tada, kai jis pasiekia darną su savimi, kitais ir aplinka.

Gamtos saugojimas svarbus ir visuomenės ekonominei raidai, nes gamtos ištekliai yra riboti, o ir pati natūrali gamtinė aplinka yra brangus išteklius.

Žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad bendruomenės, sunaikinusios savo gamtinę aplinką, galiausiai sugriovė pačios save. XXI a. negatyvaus poveikio gamtai mastas jau nebe lokalus, o globalus: keičiasi klimatas, didėja lietaus rūgštingumas, plonėja ozono sluoksnis, menkėja biologinė įvairovė, dirvos erozija mažina derlingos žemės kiekį, dideliuose regionuose ima trūkti švaraus vandens. Analogiškų problemų vardinimą galima tęsti.

Kartu tai verčia klausti: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“. Atsakymas slypi bendruomenių pasaulėjautoje. Nesijaučiantys laimingais, nekenčiantys savęs ir kitų ieško priešo, kurį galėtų apkaltinti savo nesėkmėmis. Priešu tampa ne tik tie, kurie grasina, bet ir tie, kurie kitokie. Priešo aplinka, kuri irgi yra kitoniška, taip pat laikoma „bloga“, o todėl tos aplinkos ne tik kad nereikia saugoti, ją būtina sunaikinti ar bent pakeisti.

Natūralus aplinkos saugotojas yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, nes jo narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai darniai sutaria su aplinka. Migrantai pradedantys veiklą jiems naujose teritorijose, dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo kitoniškumui nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad transnacionalinės korporacijos gana dažnai laiko pelną didesne vertybe nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams ir tik stiprios nacionalinės valstybės yra pajėgios suderinti ekologinius ir ekonominius interesus. Tačiau tai jos padarys tik tada jei aiškiai pasirinks visuomenės raidos tikslus ir numatys ilgalaikės gerovės kūrimo kelią.

Socialinis kapitalas, kultūra lemia gerovę

Aplinka – tai ne tik gamta, bet ir žmonės. Moksliniuose tekstuose jie dažnai vadinami šalies socialiniu kapitalu, o šia sąvoka žymimos ir juos siejančios vertybės – pasitikėjimas, tolerancija, pasirengimas teikti paramą bei pilietinis aktyvumas – savanorystė, dalyvavimas politinių ir nevyriausybinių organizacijų veikloje.

Požiūrių į socialinį kapitalą ir jo vertinimų įvairovei bendra tai, kad pabrėžiama žmonių tarpusavio ryšių bei paplitusių vertybių įtaka šalies ekonomikos būklei, vadovaujamasi nuostata, kad ją lemia socialinis kapitalas drauge su fiziniu kapitalu (gamybos priemonės) ir finansiniu kapitalu.

Skirtingose šalyse, įvairių laiku atliktuose tyrimuose nustatyta, kad materialinio gyvenimo lygis auga tada, kai žmonės pasitiki valdžios institucijomis ir jėgos struktūromis, bažnyčia ir teisėtvarka bei kitais žmonėmis, dalyvauja nacionaliniuose arba vietos rinkimuose, dalyvauja politinėje veikloje ar bendrauja su savo rinktais politikais, dalyvauja nevyriausybinių organizacijų (NVO) arba kitokioje savanoriškoje veikloje, turi draugų, rūpinasi bendruomenės reikalais.

Priklausymo ryšių ar vienatvės išgyvenimų kultūriniuose skirtumuose gali slypėti atsakymas, kodėl kartais žemesnio ekonominio išsivystymo šalių piliečiai jaučiasi laimingesni nei aukštesnio. Dažnai taip nutinka todėl, kad fiziškai žmogus gali būti vienišas, bet susiejęs save su kultūrinėmis vertybėmis patenkins priklausymo poreikį. O ryšio su simboliais nebuvimas yra moralinė vienatvė, kuri tokia pat nepakeliama kaip ir fizinė.

Lietuvos kultūros politika teik realų žmonių vieningumą, tiek jų ryšį su simboliais palaikoma gana silpnai. Ji nepakankamai orientuota į pasididžiavimo savo šalimi, jos istorija, tautinėmis vertybėmis ugdymą. Diegiantys globalų, korporacinį identitetą skelbią ginantys menininko pasirinkimą – ką ir kaip kuri. Felicitarinė kultūros politika teigia, kad nemažiau svarbus visuomenės pasirinkimas – kokią kūrybą remti.

Mažiau valdininkų profesionalų – darnesnė bendruomenė

Žmogiškieji ryšiai, pilietinis aktyvumas t. y. socialinis kapitalas gali riboti valdžios savivalę. Tyrimai patvirtino, kad dalyvavimas savanoriškose organizacijose neretai suteikia daugiau laimės nei atlyginimas už profesionalią veiklą. Taip pat nustatyta, kad bendruomenės, mažinančios profesionalių valdininkų ir politikų skaičių, įtraukiančios piliečius į valdymą, yra laimingesnės.

Tuo keliu turėtų eiti ir Lietuva. Galimybė jį pasirinkti tikrai yra, nes ne visi dirbantys profesinį darbą žmonės patiria pakankamą pasitenkinimą jame, todėl jiems reikia pasiūlyti prasmingas veiklas, kurios jungtų žmones. Čia tiktų prisiminti ir dirbančius nepilną darbo savaitę, pensininkus ir dar neįgijusius profesinės patirties jaunus žmones. Įtraukus visų minėtų grupių atstovus į valdymą, bendruomenės reikalų tvarkymą atsirastų galimybės teikti tas paslaugas, kurias pernelyg brangu finansuoti samdant profesionalus.

Ši, kaip ir kitos su laimės lygio kilimu susijusios veiklos kryptys, duoda ir nemenką ekonominę naudą. Daugelyje šalių NVO veikla plečiasi ir jau dabar sukuria žymią dalį BVP. Pagal Jungtinių Tautų specialistų skaičiavimus, visuomeninis sektorius moderniose šalyse sukuria apie 5 proc. BVP, o Kanadoje ir JAV jo dalis viršija 7 procentus BVP. Taigi Amerikoje jis gali būti gretinamas su statybų sektoriumi (5,1 proc. BVP) ar finansinio tarpininkavimo sektoriumi, kurį sudaro bankai ir draudimo kompanijos. ( 5,6 proc. BVP).

Vis dėlto įprastais ekonominiais ir politiniais būdais remiant NVO negalima tikėtis sparčios ir žymios jų veiklos plėtros, nes tiek politikų, tiek visuomenės nuostatų kaita yra ilgas procesas. Ji paspartintų piliečių įtraukimo į bendruomenei reikšmingų darbų atlikimą būdas – „koprodukcija“, t. y. bendra piliečių ir viešųjų tarnybų veikla, siūlant platesnes, žmogiškas paslaugas ir taip atkuriant moderniose visuomenėse susilpnėjusius bendruomeninius ryšius. Pavyzdžiui, savanoriai drauge su gydytojais lanko sergančius bendruomenės narius, moko kalbos ir pan.

Todėl koprodukcija virsta praktiniu veiksmu, kuriančiu naujas galimybes, ir įtraukiančiu į bendruomenės problemų sprendimus piliečius, kurie liaujasi buvę pasyvūs profesionalų teikiamų paslaugų vartotojai. Vietoj to žmonės užmezga santykius paremtus jų gebėjimų pripažinimu, pradeda teikti paslaugas savarankiškai. Toks pokytis lemia, kad gerovės gavėjas tampa ir gerovės teikėju, o šiame virsme, savojo naudingumo ir savosios vertės suvokimo augimas pasitarnauja socialinio kapitalo gausinimui.

Felicitarinis pasiūlymas – „laiko“ pinigai

Visada yra kokių nors bendruomeninių darbų, tačiau bendruomenė ne visada turi pakankamai pinigų, kad užmokėtų už juos profesionalams, užtat visada esama žmonių, kurie įstengtų tai padaryti. Jiems irgi turi būti atlyginta. Bet jiems galima atlyginti ne pinigais, o paslaugomis ar kuo kitu, ko jiems reikia. Tai esminis pokytis, kuris keičia savanoriškos, labdaringos, bendruomenei reikalingos veiklos vertę ir pagerina koprodukcijos kūrėjų gyvenimą, nes žmonėms, kurie yra laikomi „problematiškais“ leidžia pasijusti naudingais.

Rinkos ekonomika žmonės vertina pagal pajamas ir vartojimą. Todėl jie nuolat „atmetami“, nes yra per jauni, per seni, nepakankamos kvalifikacijos ir pan., kad gautų pinigus. Bet tai nereiškia, kad jie negali atlikti naudingo vaidmens. Tereikia struktūros, kuri leistų bet kam atlikti darbus reikalingus bendruomenei, nes kiekvienas tikrai turi kažką, ką galėtų duoti, ir jei tai daro, tiek jis, tiek bendruomenė tampa laimingesnė ir turtingesnė.

Tokioje bendruomenei naudingų veiksmų sistemoje šalia finansinio atlygio už darbą turi atsirasti „laiko pinigai“, t. y. laiko, skirto bendruomenės poreikiams tenkinti, apskaita ir galimybė keisti vienas paslaugas į kitas paslaugas ar vertes. Toks paslaugų mainų modelis, kuriame naudojama “valiuta” yra laiko vienetas ne tik kuria gerovę, bet stiprina socialinį kapitalą, kelią visuomenės laimės lygį. Laiko banko nariai uždirba kreditus už kiekvieną valandą, kurią jie praleidžia padėdami kitiems bendruomenės nariams, o laiko bankai dirba koordinuodami sandorius.

Pirmasis „laiko bankas“ Didžiojoje Britanijoje buvo įkurtas 1998 metais. Nuo to meto laiko bankų praktika sparčiai plinta, nes jie palaiko kaimynystės atnaujinimo, sveikatos gerinimo, visą gyvenimą trunkančio mokymosi, aplinkos saugojimo ir kitas bendruomenei svarbias veiklas.

Ar Lietuvos valdžia padeda piliečiams tapti laimingesniais?

Vyriausybė, Seimas ir savivaldos institucijos, visa tai kas vadinama valdžia, gali reikšmingai paveikti visuomenės laimės lygį. Sudarydama prielaidas darbo vietų kūrimui bei pajamų augimui ir jas perskirstydama, remdama šeimas, prisidėdama prie socialinio kapitalo gausinimo valdžia arba didina, arba klaidingais veiksmais mažina pasitenkinimą atskiromis visuomeninio gyvenimo sritimis. Vienose valstybėse valdžiai tai pavyksta sėkmingiau, kitos nuolat patiria sunkumus.

Pasaulio bankas vertina valstybių pasiekimus ir galimybes. Šie vertinimai leidžia spręsti ir apie valdymo kokybę, nes apima gana daug sričių – piliečių dalyvavimą priimant politinius sprendimus, žodžio, spaudos, susirinkimų ir kitas laisves; politinį stabilumą, valdymo efektyvumą, viešųjų tarnybų gebėjimus; valstybinį ekonominės plėtros reguliavimą, įstatymo viršenybę, nusikaltimo ir smurto sutramdymą, teisėsaugos veiklos efektyvumą, korupcijos kontrolę. Pagal šiuos vertinimus Lietuvai teko 44 vieta pasaulyje. Tradicinių partijų atstovams atrodo, kad tai pasiekimas. Ar žmonės neteisūs kritiškai vertindami jų valdymą ir tokį „pasiekimą“?

Įtikinančiai atrodytų atsakymas: „Ir taip, ir ne“. Valdymo kokybė atitiko tradicinės ekonomikos ir tradicinės politikos sampratas. Jei valdymas būtų buvęs kiek geresnis – rezultatai irgi būtų geresni. Esminis klausimas, kurį privalome užduoti: “Kiek geresni? Penkiais, dešimčia, ar net dvidešimčia procentų?” Vargu ar kas, realistiškai vertinantis esamą valdymo sistemą, teigtų, kad galima būtų tikėtis dar aukštesnių pasiekimų. Todėl tradicinės partijos nieko perspektyvaus nebegali pasiūlyti. Todėl jų politika vis labiau grimzta į tuščias partinių vadukų asmenines rietenas.

Todėl siekiant geresnio valdymo reikia nebetobulinti „blogybės“, o iš esmės keisti valdymo tikslus.

Jais pasirinkus laimės ekonomikos kūrimą, felicitarinės politikos principų įgyvendinimą būtų galima tikėtis ir esminių valdymo kokybės pokyčių, kurie pasireikštų nepasitenkinimo valdymu mažėjimu ir bendru visuomenės laimės lygio kilimu. Todėl būtini veiksmai, grąžinantys pasitikėjimą valdžia. O jų esmė labai paprasta – norim, kad piliečiai būtų laimingesni ir turtingesni privalom išplėsti jų dalyvavimą valstybės reikalų sprendime.

(Bus daugiau)

2016.09.28; 05:50

Amerikiečių profesorius – apie įvairių tautų skurdo psichologines priežastis bei prigimtį ir apie tai, kaip jas įveikti

1776 metais škotų filosofas ir ekonomistas Adamas Smitas išleido savo pagrindinį garsųjį „traktatą“, kuriame jis „ištyrė tautų turtingumo prigimtį ir priežastis“. Po Smito ir jo pavyzdžiu daugelis pasaulio ekonomistų taip pat bandė paaiškinti įvairių planetos tautų skurdo prigimtį ir priežastis.

„Turtingasis pasaulis“ išleido trilijonus dolerių maisto ir medicininės pagalbos skurdžioms šalims, įvairiems plėtros projektams, bet tų investicijų našumas išlieka labai menkas.

Continue reading „„Laimingo skurdo“ mitas“

Internete gausu patarimų, kaip mažinti nuolat patiriamą stresą. Tačiau, pasak specialistų, nė vienas būdas nebus veiksmingas ilgą laiką, jei streso valdymas netaps įpročiu. Tokiu, kaip nuolatinių, ilgalaikių įgūdžių formavimas.

„Žmonės kažkodėl linkę pro pirštus žiūrėti į nuolat patiriamo streso pasekmes, nors nevaldomas jis neigiamai veikia jų viso gyvenimo kokybę – sukelia sveikatos, darbingumo, bendravimo ir kitų problemų. Ne vienas, veikiamas ilgalaikio streso, linkęs griebtis destruktyvių priemonių, tokių kaip cigaretės, alkoholis, raminamieji vaistai, arba tiesiog išsilieti ant artimųjų“, – sako „StressOff“ programos autorius, sertifikuotas streso ir sveikatingumo konsultantas Lukas Mackevičius.

Continue reading „Vasaros atostogos (ne)išgelbės nuo nuolatinio streso?“

Slaptai.lt, prieš šv. Kalėdas užviręs košę dėl visuomenės požiūrio į tuos sekmadieniais išnaudojamus samdomus darbuotojus, kurių darbas nesusijęs su gyvybiškai svarbiais žmonijai reikalais, sulaukė atgarsio.

„Stebisi Europos Sąjungos senbuvės krikščioniškos tautos, kaip Lietuvoje nepaisoma Trečiojo Dievo įsakymo „Švęsk Sekmadienį“. Juk kas būtų paprasčiau paversti Seime šį Dievo įsakymą įstatymu bent jau pramoninių ir maisto prekių parduotuvių, kavinių ir restoranų akcininkams, uždraudžiant jiems išnaudoti savo darbuotojus ir sekmadienį. Kaip civilizuotoje Europoje. Bet kurgi, juk daugumai lietuviškų runkelių – rinkėjų tokiu atveju bus atimta galimybė pabūti ypatingais ponais nors sekmadienį! Ar rinks toks runkelis į Seimą tokį kandidatą, kuris atims iš jo šią galimybę?“, – rašė tada Slaptai.lt.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Sekmadienį švęsk“

temide__________

JAV terapijos metodai, kurių tikslas – „atstatyti“ heteroseksualinę orientaciją, stengiasi per teismą apginti savo teisę egzistuoti, – praneša „La Vanguardia“ straipsnyje, parengtame pagal EFE agentūros medžiagą.

Nuomonės apie tuos metodus skiriasi, aiškina leidinys. „Medikų bendruomenė vertina juos kaip potencialiai žalingus“, – sakoma straipsnyje.

„Tie, kas „išsigydė“, pastiprina terapeutų argumentus savo paliudijimais. Tie, kas laiko save nukentėjusiais nuo gydymo metodų, juos kritikuoja“, – sakoma straipsnyje.

Tuo tarpu, jeigu teisėjai nevetuos, Kalifornijoje sausio 1 įsigalios „Bandymų pakeisti seksualinę orientaciją įstatymas“. Jis draudžia bet kokius „gydymo“ metodus, kurių tikslas – pakeisti seksualinę orientaciją asmenims iki 18 metų.

Continue reading „„Homoseksualizmo išgydymas” – terapijos metodas, kuris tapo teisminio nagrinėjimo objektu“

cecencev_drevniaja_pagrindine

Esminė 1999 – 2001 metų Kaukazo karinės kampanijos ypatybė buvo ta,  kad Rusijos kariuomenė prieš čečėnų kovotojus pradėjo naudoti raketines ir artilerijos atakas, aviacijos smūgius, vengdama tiesioginio fizinio kontakto mūšyje. Tokiame “nekontaktiniame kare” čečėnų kovotojai prarado personifikuotą priešo įvaizdį, jie nebematė veidų tų, kurie išaudavo artilerijos sviedinį ar raketą. Tai itin sujaukė čečėnų – vyrų – karių kaip keršytojų už savo artimųjų žūtį identifikavimą.

Dabartinio, modernaus ginklo panaudojimas Čečėnijos kare kvestionavo čečėnų kovotojų tikėjimą pergale, tuo pačiu sunaikindamas esminę čečėnų etnopsichologinę  savybę – kiekvieno čečėno kaip bebaimių nugalėtojų suvokimą.

Continue reading „Čečėnas visuomet privalo nugalėti ir niekada negali tapti auka“