Sekmadieniniai pamąstymai. Sekmadienį švęsk


Print

Slaptai.lt, prieš šv. Kalėdas užviręs košę dėl visuomenės požiūrio į tuos sekmadieniais išnaudojamus samdomus darbuotojus, kurių darbas nesusijęs su gyvybiškai svarbiais žmonijai reikalais, sulaukė atgarsio.

„Stebisi Europos Sąjungos senbuvės krikščioniškos tautos, kaip Lietuvoje nepaisoma Trečiojo Dievo įsakymo „Švęsk Sekmadienį“. Juk kas būtų paprasčiau paversti Seime šį Dievo įsakymą įstatymu bent jau pramoninių ir maisto prekių parduotuvių, kavinių ir restoranų akcininkams, uždraudžiant jiems išnaudoti savo darbuotojus ir sekmadienį. Kaip civilizuotoje Europoje. Bet kurgi, juk daugumai lietuviškų runkelių – rinkėjų tokiu atveju bus atimta galimybė pabūti ypatingais ponais nors sekmadienį! Ar rinks toks runkelis į Seimą tokį kandidatą, kuris atims iš jo šią galimybę?“, – rašė tada Slaptai.lt.

Beveik visose Europos sąjungos valstybėse veikia didesni ar mažesni darbo švenčių dienomis apribojimai. Daugelyje šalių mažmeninės prekybos įmonės sekmadieniais iš viso nedirba. Tai, beje, puikiai žino daugelis Seimo narių ir europarlamentarai iš Lietuvos.

Ir štai Laisvės gynėjų dieną (Sausio 13) Seime sakydamas kalbą jau pats Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas viešai prakalbo, kad gyventojams padoriau būtų nebeapsipirkinėti sekmadieniais. Pasak jo, reikia siekti, kad prekybos centruose sekmadieniais dirbtų kuo mažiau žmonių. Arkivyskupas sakė, kad Europos Sąjungoje kilo judėjimas, kuriam priklauso Bažnyčių, profsąjungų, sporto ir šeimų bendruomenių nariai ir kurie reikalauja, jog sekmadieniais nebūtų dirbama. „Grąžinkime sekmadienį Dievui ir šeimai“, – sakė  G. Grušas, taip kviesdamas sekmadieniais džiaugtis bendryste ne tik tikinčiuosius.

Kaip ir reikėjo tikėtis, iš aukštos tribūnos nuskambėję arkivyskupo žodžiai sujudino visuomenę.

Pirmoji reakcija

Pasirodė straipsniai, komentarai, kuriuose galima buvo surasti visko, ir pritarimo arkivyskupui, ir abejonių dėl ekonominių pasekmių, ir pagiežingo priešiškumo paskleistai idėjai vien dėl to, kad ją išsakė kunigas (komentaruose po internetiniais straipsniais ta tema).

Jau kitos dienos rytą (sausio 14) DELFI pasirodė straipsnis “Kėsinasi į mėgstamiausią lietuvių pramogą“, kurio autorė klausia:

Ar įsivaizduojate savaitgalį be užsukimo į parduotuvę? (Slaptai.lt visą tokį savaitgalį sunkiai įsivaizduoja, bet vien tik sekmadienį – be ypatingų pastangų).  Bažnyčia ir profesinės sąjungos siūlo žmonėms neapsipirkinėti bent jau sekmadieniais ir šventinėmis dienomis. Tačiau prekybos centrai („Maksimos“, „Rimi Lietuva“, „Norfos“ atstovai) tvirtina, kad parduotuves šiomis dienomis atidaro dėl pirkėjų, kurie sekmadienį apsiperka net aktyviau nei paprastomis dienomis.

Koks altruizmas!

Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Aleksandras Posochovas DELFI tvirtino, kad bandymai uždaryti parduotuves sekmadieniais gyvuoja ne vienerius metus. Prieš penkerius metus jis su ekscelencija Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi apie tai net kalbėjo! Jis pripažino, kad daugelyje Europos šalių prekybos centrai sekmadieniais nedirba (Slaptai.lt gali pridurti – ir jau seniai), netgi yra ruošiama Europos Sąjungos direktyva, draudžianti didiesiems prekybos centrams dirbti sekmadieniais ir šventinėmis dienomis. „Spaudžiama iš abiejų pusių. Ji yra labai pažengusi į priekį, bet, žinote, kaip visada labai sunku prastumti. Daugiausiai jai prieštaraujama naujosiose šalyse (suprask, ir iš Lietuvos europarlamentarų pusės, – red.)“, – tvirtino jis, nors sekmadieniais prekybos centrai jau nedirba ir kaimyninėjė Lenkijoje.

Tą pačią sausio 14 d. dieną Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ (Sekmadienį švęsk?), kurią vedė Ridas Jasiulionis, arkivyskupas Gintaras Grušas patikslino, kad jo kreipimosi kontekstas buvo nukreiptas į mūsų visų poreikį saugoti vieni kitus, saugoti šeimas. Anot arkivyskupo, JAV, kur jis augo, sekmadieniais nedirbo benzino kolonėlės, prekybos centrų darbas taip pat būdavo sutrumpintas. Daugiau laiko galima buvo praleisti šeimose.

Laidoje dalyvavusio psichologo Edvardo Šidlausko, portalo „Psichika.eu“ kūrėjo nuomone, arkivyskupo pasiūlymas gali būti vertinamas kaip investicija į visuomenės konsolidavimą, tautos ir valstybės stiprinimą per šeimą. Kartu šis klausimas daug platesnis. Toks ritmas, dirbant savaitgaliais, nėra sveikas psichologiškai, jis veikia destruktyviai. Savaitgaliais dirbantys žmonės apskritai iškrenta iš socialinio konteksto. Ar mes galime sau leisti ignoruoti jų socialinius interesus?

Pasak jo, yra ryšys tarp išnaudojimo švenčių dienomis ir depresijos, kitokio psichiką griaunančio poveikio. Kaip jaučiasi tie, kurie turi aptarnauti į save panašius, bet laimingus su šeima sekmadieniais?

Profsąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas laidoje tvirtino, kad profsąjungos siūlė keisti prekybos centrų požiūrį nors į šventes. Pasak jo, pernai pirmą kartą pramoninių prekių centrai nedirbo per šv. Kalėdas. A. Černiauskas apgailestavo, kad dėl didelės darbuotojų kaitos prekybos centruose profasąjungos nesikuria. O didieji centrai (akcininkai, suprantama) iš viso nenori įsileisti profsąjungų, net grąsindami užsidaryti. A. Černiausko nuomone, blogi yra įstatymai, pagal kuriuos streikai praktiškai yra neįmanomi.

Žinių radijo laidoje kalbėjęs vienas iš „Maksimos“ kūrėjų ir akcininkas Ignas Staškevičius, kaip nekeista, pačiai idėjai priešiškumo neparodė. Taip, pirkėjų netrūksta, bet galvojame apie apmokėjimą švenčių dienomis ir bent jau trumpiau dirbti sekmadieniais ir švenčių dienomis, tokia buvo jo išsakyta mintis. Jis sakė, kad ne viskas taip paprasta, lemia visuomenės nuomonė: štai Suomijoje, Ispanijoje, pasak jo, grįžtama prie sekmadienio. Aš prieš draudimą dirbti sekmadieniais, sakė I. Staškevičius.

Žinių radijo laidoje buvo perskaityti portalo klausytojų balsavimo rezultatai: už prekiavimą sekmadieniais pasisakė 13 proc. balsavusių, prieš – 87 proc., iš ko galima spręsti, kad šio radijo klausytojams nesvetima atjauta. Tiesa, balsavusiųjų portale buvo tik 40. Tos pačios dienos vakarą viena iš komercinių TV stočių surengė panašų žiūrovų balsavimą. Rezultatai pasirodė diametrialiai priešingi…

Štai tokia pirmoji reakcija viešojoje erdvėje į nuskambėjusius Bažnyčios raginimus kuo daugiau žmonių įtraukti į programą „Sekmadienį švęsk kartu“.

Netikėtumų nebuvo

Iš esmės prekybos centrai ir, matyt, dauguma rinkėjų pasisakė prieš tokius raginimus, o profesinių sąjungų vadovai pademonstravo savo bejėgiškumą ginant samdomų darbuotojų interesus.

Visai nekeista pasirodė ir valdžios pozicija, o tikriau, jos nebuvimas, ypač žinant, kokios partijos sudaro valdančiąją koaliciją dabar. Bet nieko sekmadienio klausimu neišsakė ir opozicija.

Toje pačioje Žinių radijo laidoje kalbėję Socialinių reikalų ir darbo ministerijos Darbo departamento direktorius Viktoras Majauskas ir Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė pradėję, kad jie – už, baigė tuo, kad jie – prieš, nes dar ne laikas.

V. Majauskas išreiškė susirūpinimą, kad uždraudus prekiauti sekmadienį 30 000 prekybos centrų samdomų darbuotojų armija sumažėtų 20 procentų ir padidėtų bedarbystė. Be to, daug turistų palieka savo pinigus prekybos centruose būtent šeštadieniais ir sekmadieniais.

K. Miškinienė taip pat kalbėjo apie turistų ryšį su sekmadieniu ir nepertraukiamą gamybą. Bet diskutuoti ta tema reikia, pasakė ji.

Į tuos V. Majausko 20 proc. laidoje sureagavo psichologas E. Šidlauskas. Juk didžiuosiuose prekybos centruose dirbama dviem pamainom, kuriose savaitgaliai „stumdomi“, ir kiekviena pamaina turi dvi išeigines dienas savaitėje pagal įstatymą. Sekmadienį uždarius prekybą tereikėtų „stumdyti“ laisvą šeštadienį. T.y., darbuotojų iš viso nereiktų atleisti.

Net Slaptai.lt kilo abejonė, iš kur V. Majauskas ištraukė 20 proc. prekybos darbuotojų atleidimo grėsmę vienu septintadaliu (14,3 proc.) sumažinus darbo laiką, bet maždaug proporcingai padidinus darbuotojų krūvį. Juk žmonės mažiau valgyti nepradės, nebent arkivyskupas papildomai paragintų tikinčiuosius penktadienį pasninkauti. Tiesa, šiek tiek sumažėtų savaitinis alkoholio pirkimas, o pirmadienis daugeliui dirbančiųjų taptų lengvesne nei įprastai diena. Gal tuo susirūpino Darbo departamento direktorius?

Slaptai.lt supranta, kad perėjimas prie šešių prekiavimo dienų neįmanomas per trumpą laiką, reikėtų keisti logistiką, darbo grafikus, energetinio aprūpinimo klausimus (sekmadienį energijos, matyt, prireiktų mažiau), koreguoti tiekimo sutartis ir t.t. Tai kažkiek ir kainuotų.

Bet jau iš pirmos reakcijos galima manyti, kad nei prekybos centrai, nei Seimas, nei Vyriausybė nieko nebandys keisti. Pirmiausiai todėl, kad daugumai Lietuvos pirkėjų ir rinkėjų nusispjauti į jaunas merginas ir moteris, palinkusias prie kasų sekmadieniais, kai jų bendraamžės džiaugiasi galimybe pabūti kartu su šeima ar su draugu, galbūt būsimu šeimos tėvu, kuris dirba „normaliai“.

Jiems svarbūs tik jie patys. O po to ta rinkėjų pirkėjų dauguma nuoširdžiai stebisi, kodėl Lietuvoje mažėja jaunų gyventojų skaičius ir pensijų ne tik niekas nežada didinti, bet net yra abejonių, ar greitu laiku neteks jų mažinti.

Kodėl prekybos centrai nieko nekeis

Jau rašėme, kad per daugiau nei dvidešimt metų po Kovo 11-osios Lietuvos maisto perdirbamoji pramonė jau seniai įsigijo naujausias technologines įrangas, kitaip tariant, darbo našumas šioje pramonėje artimas ES senbuvių šalių pramonėje. Gaminiai, sukurti Vilniuje, Briuselyje, Londone ar Paryžiuje, panašūs kaip vandens lašai, ir ne rankų darbu jie yra sukurti. Maisto kainos parduotuvėse jau artimos tokioms Briuselyje (bendroje rinkoje tai natūralu). Tuo pat metu samdomo personalo šiose parduotuvėse, kaip ir samdomų gamintojų atlyginimai kelis kartus mažesni nei Briuselyje.

Bet nei viena Vyriausybė, nei vienas Seimas neiškėlė viešumon tokio reiškinio Lietuvoje priežasčių ir nebandė tas priežastis šalinti iš esmės. Juk neskaitlingoms profsąjungoms tylint arba jų vadams veidmainiaujant tik valdžia gali pati inicijuoti ir priimti įstatymus, ribojančius pernelyg didelius bendrovių pelnus samdomų darbuotojų mažų atlyginimų sąskaita.

O reiškinio priežastis, matyt, paprasta. Bažnyčia paskelbė Dievo įsakymų poįstatyminį aktą – septynias didžiąsias nuodėmes, iš jų pirmoji – godumas (toliau seka – puikybė, pavydas ir t.t.). Jis, panašu, ir yra viso to priežastis. Dėl jo ir sekmadienį verta prekiauti.

Vienas pavyzdys. Mums sektinoje Airijoje drabužių ir avalynės kainų indeksas 2012 metais sudarė 101,3 proc. imant ES vidurkį 100 proc., o Lietuvoje tas indeksas sudarė 100,7 proc. Skirtumas nedidelis, 0,6 proc., nors ir keistas. Tuo metu Airijoje minimali mėnesinė alga buvo – 1462 eurai, o Lietuvoje – 290 eurų, t.y. daugiau nei 5 kartus mažesnė.

Tai – Lietuvos statistikos departamento duomenys. Vargu ar Lietuvoje prekybos centro drabužių ir avalynės skyrių aptarnaujančio samdomo personalo mėnesinis atlyginimas ženkliai viršija minimalų mėnesinį atlyginimą. Turint omenyje, kad Lietuvoje pagamintų drabužių ir avalynės procentas prekybos centruose mažas, dominuoja importinės prekės, vdutiniškai tos pačios, kurios guli ir Airijos parduotuvėse ir maždaug už panašią didmeninę kainą įsigytos (bent jau taip turėtų būti), komentuoti ką nors tiesiog nebesinori.

Tai valdžios uždavinys – išsiaiškinti, kuriose grandyse, gamybos ar  prekybos ar abejose, reikia pažaboti godumą.

Tiesa, tą valdžią išsirenka, kaip dabar kai kuriuose portaluose labai mėgstama sakyti, tauta. O valdžia yra tautos atspindys. Todėl turime, ką turime.

Besvarstant arkivyskupo iniciatyvą DELFI pasirodė straipsnis, kuriame maisto prekių importo iš Lietuvos į JAV įspūdžiais pasidalino  lietuvė verslininkė Angelė Kavak. Paprašyta paaiškinti, kodėl lietuviai siūlo JAV importuoti maisto produktus iš Lietuvos už, jos nuomone, nerealiai aukštas kainas, atsakė taip kaip atsakytų ir Slaptai.lt:

– Godumui nėra ribų.

2014.01.19; 06:30


Prisijunkite prie diskusijos