„DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“ – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga
Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga.
Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.
Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.
Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.
Slaptai.lt dabar skelbia Vidmanto Valiušaičio įžanginį žodį ir Mariaus Laurinavičiaus komentarą. Vėliau bus paskelbti išsamūs Daliaus Stanciko, Igno Stankovičiaus ir Vidmanto Valiušaičio komentarai.
Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai ir pareiškimai.
Spalio 2–4 dienomis Vašingtone vyksta JAV analitinio centro „Atlantic Council” organizuojamas globalus forumas strateginės komunikacijos ir kovos su dezinformacija klausimais.
“Demokratinės valstybės turi turėti viską apimančią strategiją kaip kovoti su dezinformacija. Turime dar labiau susitelkti ir imtis veiksmų, kurie atgrasytų galimas dezinformacijos atakas ateityje,” – sakė forume kalbėjęs Ministro Pirmininko patarėjas nacionalinio saugumo ir vidaus politikos klausimais Arnoldas Pikžirnis.
“Lietuva turi ilgametę patirtį, kaip atpažinti ir atsispirti Kremliaus dezinformacijai. Mūsų visuomenė pati ėmėsi veiksmų, kurie demaskavo daugybę melagingų naujienų ir koordinuotų informacijos atakų iš užsienio šalių. Lietuvoje gimęs elfų judėjimas ar žurnalistų ir ekspertų iniciatyva demaskuok.lt stiprina ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono atsparumą propagandai iš užsienio,” – pažymėjo premjero patarėjas.
A.Pikžirnis taip pat atkreipė dėmesį ir į kitas hibridines grėsmes, įskaitant ir investicijas į strateginius ekonomikos sektorius, kuriomis gali būti siekiama ne ekonominių, bet politinių tikslų. Pasak jo, viską apimanti strategija kovoje su dezinformacija ir kitomis hibridinėmis grėsmėmis turi užkirti kelią kišimuisi į mūsų vidaus politiką ir apsaugoti mūsų visuomenes, jeigu nenorime turėti daugiau Solisberių.
„Atlantic Council” jau antrus metus iš eilės organizuoja forumą strateginės komunikacijos klausimais, kuriame dalyvauja JAV Kongreso nariai, Administracijos pareigūnai, užsienio šalių strateginės komunikacijos vadovai, žymūs žurnalistai, ekspertai, akademikai. Šiais metais forume Vašingtone dalyvauja ir privačios kompanijos tokios kaip Facebook ar Twitter.
Forumo partneriais šiemet yra Lietuvos Respublikos ambasada JAV, taip pat Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerija, Švedijos ambasada ir JAV kompanija Twitter.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė
Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…
Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…
I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.
Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.
Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.
Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.
Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.
III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!
Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.
Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…
Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.
***
Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.
Bendradarbiavimo susitarimą pasirašo krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis sako, kad kibernetinės atakos šalyje tampa vis tendencingesnės, kompleksiškesnės bei sudėtingesnės. Pasak ministro, visos žiniasklaidos priemonės jau yra patyrusios kibernetinių atakų ir labai tikėtina, kad per ateinančius prezidento rinkimus žiniasklaida bus pirmasis taikinys. Su patogumu ateina ir kibernetinės atakos rizikos, pažymėjo ministras.
Antradienį, siekiant stiprinti visuomenės informavimo priemonių atsparumą kibernetinėms grėsmėms, Krašto apsaugos ministerija (KAM), Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC), Interneto žiniasklaidos asociacija (IŽA), vienijanti internetinės visuomenės informavimo priemones Delfi.lt; 15min.lt; Lrytas.lt; Alfa.lt, Lrt.lt, naujienų agentūra Baltic News Service (BNS), verslo naujienų portalas „Verslo Žinios“, TV3.lt, Lietuvos naujienų agentūra ELTA pasirašė bendradarbiavimo susitarimą užtikrinant interneto žiniasklaidos kibernetinį saugumą.
Pasak R. Karoblio, šis memorandumas padės žiniasklaidai bei KAM ir NKSC bendradarbiauti, keistis informacija, mokytis ir taip sumažins kibernetinių atakų grėsmę šalyje. Pasak ministro, kiekviena kibernetinė ataka žiniasklaidoje yra ypač pavojinga. Žiniasklaidoje pasirodžiusi melaginga informacija gali sukelti chaosą bei nestabilumą šalyje.
„Gyvename skaitmeninės visuomenės amžiuje, kuris suteikia mums didžiulių galimybių ir padaro jį naudingesnį. Bet su patogumu ateina ir kibernetinės atakos rizikos. Atakos su pridėtais virusais žiniasklaidoje gali sukelti didelį chaosą visuomenėje ir visoje valstybėje. Prieš žiniasklaidą atakos tampa vis dažnesnės ir kompleksiškesnės, sudėtingesnės. Visos žiniasklaidos priemonės yra patyrusios tokių atakų. Džiugu, kad pasirašėme memorandumą, pirmiausia tai, kad įtvirtinamos žiniasklaidos vaidmuo skaitmeninėje visuomenėje kibernetinio saugumo atžvilgiu“, – sakė krašto apsaugos ministras.
Ministras taip pat pažymėjo, kad memorandumas padės ruoštis ir ateinantiems prezidento rinkimams, nes anot R. Karoblio, žiniasklaida neišvengs kibernetinių atakų.
„Neabejojame, kad bus informacinės atakos prieš valstybės subjektus bei žiniasklaidos priemones. Turime tam ruošis ir tikrai dėsime visas pastangas. Kibernetinių atakų rizika žiniasklaidai išauga prieš visus svarbiausius šalies renginius. Tuomet žiniasklaida yra pirminis taikinys. Atakų tendencijos yra, ir jos tampa sudėtingesnės ir kompleksiškesnės“, – sakė ministras.
Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė sako, kad nuo šiol bendradarbiavimas žiniasklaida ir KAM padės apsisaugoti nuo kibernetinių atakų bei pažymėjo, kad ateinančios mokymosi pratybos skatins informacijos plėtrą apie kibernetinę saugą visoje šalyje.
„Šiandien labai džiaugiamės, kad ministras ir viceministras suprato, jog reikia skirti ypatingą dėmesį žiniasklaidai, saugant jos infrastruktūrą, keičiantis informacija bei pasitelkiant valstybės resursus. Džiaugiamės informacijos keitimuisi realiu laiku bei patirties su užsieniu informacijos keitimuisi“, – sakė A. Žilinskienė.
Susitarimo pagrindinis tikslas – kibernetinių grėsmių visuomenės informavimo priemonėms mažinimas. Tokiu būdu stiprinamas šalies atsparumas hibridinėms grėsmėms, veiksmingai užtikrinamas efektyvus visuomenės ir užsienio sąjungininkų informavimas krizės ar karo atveju.
Bendradarbiavimo sutartyje pažymėta, kad žiniasklaida bei KAM, NKSC įsipareigoja tarpusavyje reguliariai keistis turima informacija ir/ar kitais duomenimis apie kibernetinio saugumo situaciją ir grėsmes. Taip pat bendradarbiauti, organizuojant seminarus, konferencijas ar kitokias kibernetinio saugumo švietimo iniciatyvas.
Pasak KAM, Lietuvos kibernetinio saugumo būklė nuo 2017 m. gerėjo, tačiau grėsmių išlieka labai daug, todėl būtinas visų institucijų įsitraukimas, informacijos sklaida bei pilietiškos visuomenės pozicija.
Šiemet Seimas taip pat patvirtino Nacionalinę kibernetinio saugumo strategiją, kurioje pažymima, kad reikia didinti gynybą bei piliečių žinias apie kibernetinį saugumą, nurodoma, kam reikia pranešti apie kibernetines grėsmes, apibūdinti jų kilmę. Strategijoje pažymima privataus sektoriaus įtraukimas, bendradarbiavimas su žiniasklaida, teikiamos rekomendacijos.
Socialiniai tinklai „Facebook“ ir „Twitter“ praneša laikinai sustabdę arba pašalinę šimtus su Iranu ir Rusija susijusių paskyrų, kurių veikla buvo „neautentiška“ ir „manipuliatyvi“, informuoja BBC.
Pasak „Facebook“ įkūrėjo ir vadovo Marko Zuckerbergo, „klaidinamais“ buvo pripažinti daugiau kaip 650 šiame socialiniame tinkle veikiančių puslapių ir grupių.
Tuo metu „Twitter“ atstovai pranešė laikinai sustabdę 284, kaip įtariama, su Iranu susijusias paskyras.
Apie paskyrų pašalinimą ir sustabdymą socialiniai tinklai pranešė kitą dieną po to, kai programinės įrangos gamintoja „Microsoft“ informavo užkardžiusi Rusijos kibernetines atakas, nukreiptas prieš konservatyvias JAV organizacijas.
Twitter
Antradienį „Facebook“ informavo po ne vieną mėnesį trukusių tyrimų nustatęs didelį skaičių paskyrų, kurių „veikla buvo neautentiška“. Teigiama, kad jos susijusios su Irano ir Rusijos vykdomomis kampanijomis.
„Draudžiame tokį elgesį, nes norime, kad žmonės galėtų pasitikėti savo užmezgamais ryšiais“, – sakoma bendrovės pranešime.
Nors tyrimas vis dar tęsiasi, socialinio tinklo atstovai teigia, kad minėtos kampanijos buvo nukreiptos prieš Artimųjų Rytų, Lotynų Amerikos, Jungtinės Karalystės ir JAV gyventojus.
Lenkijos delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje vadovas Marekas Opiola pareiškė, kad jos pavasario sesiją Varšuvoje buvo mėginama sužlugdyti melagingais pranešimais apie užminuotus keltus šalies šiaurės vakaruose.
„Penktadienį buvau informuotas, jog mūsų tarnybos gavo duomenų, kad užminuoti du keltai, vienas paskui kitą plaukiantys į Svinoujscės uostą“, – sakė jis pirmadienį televizijos kanalui TVN 24. Analogiškas pranešimas buvo gautas ir apie keltą, išplaukiantį į Švediją.
Pasak jo, Lenkijos pareigūnai turėjo sustabdyti keltus ir juos patikrinti. „Informacija buvo melaginga“, – pareiškė M. Opiola. Anot politiko, šis incidentas nėra atsitiktinis, jį reikėtų priskirti „dezinformacijos, hibridinių veiksmų sričiai“.
Paklaustas, ar su pranešimais apie užminuotus keltus gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos, M. Opiola atsakė: „Tai, žinoma, žaidimas. Sunku pasakyti, kas jį žaidžia. Kažkas tikrai norėjo sutrikdyti mūsų sesiją“.
NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija Varšuvoje prasidėjo penktadienį. Pirmadienį įvyks baigiamasis plenarinis posėdis, kuriame dalyvaus NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Nuotraukos, tariamai rodžiusios, jog cheminė ataka Dumoje surežisuota – kadrai iš filmavimo aikštelės
Paaiškėjo, kad nuotraukos, kuriose esą užfiksuota, jog cheminę ataką Rytų Gutoje (Sirija) surežisavo „Baltųjų šalmų“ organizacijos savanoriai, iš tiesų darytos vaidybinės juostos filmavimo metu.
„Baltieji šalmai“ – apie 3 tūkst. savanorių vienijanti humanitarinė organizacija – reguliariai tampa įvairių dezinformacijos kampanijų, kurias rengia Sirijos režimas ir konspiracijos teorijų kūrėjai internete, taikiniu.
Nuotraukas, kuriose matyti dulkėti, kraują imituojančiu grimu „pagražinti“ aktoriai ir kino pliauškė, Basharo al-Assado rėmėjai pateikė kaip įrodymą, kad balandžio 7 dieną sukilėlių kontroliuojamame Dumos mieste įvykdyta spėjama chloro dujų ir zarino ataka buvo surežisuota.
Tačiau paaiškėjo, kad tai – kadrai iš siriško filmo „Revoliucijos žmogus“ (Revolution Man) filmavimo aikštelės. Vasarį jie buvo paskelbti šiam filmui skirtame feisbuko puslapyje.
Interneto svetainė „Bellingcat“ pranešė, kad šias nuotraukas savo eteryje parodė ir Rusijos 1-asis kanalas, pateikęs jas kaip įrodymą, jog cheminė ataka buvo suvaidinta.
Balandžio 7 dieną „Sirijos ir Amerikos medicinos draugija“ (SAMS) bei „Baltieji šalmai“ informavo, kad per įtariamą nuodingųjų chloro dujų ataką Dumoje žuvo dešimtys žmonių.
Reaguodamos į šį išpuolį JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pajėgos praėjusį savaitgalį surengė antskrydžius prieš Sirijos režimo taikinius.
Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Artėjant lapkričio 24-ąją Briuselyje surengtam penktam „Rytų partnerystės“ susitikimui Europos Sąjungos (ES) strateginės komunikacijos operatyvinė grupė „East StratCom Task Force“ informavo apie virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos dezinformacijos faktų „Partnerystėje“ dalyvaujančiose šalyse.
Primintina, kad „Rytų partnerystė“ – geopolitinė iniciatyva, kurioje ES bendradarbiauja su šešiomis posovietinėmis respublikomis Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova bei Ukraina.
Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis susitikimo Briuselyje išvakarėse pareiškė, jog „Rytų partnerystės“ programa patyrė nesėkmę, mat iki šiol nesuteikė jos dalyvėms narystės ES perspektyvos. Prieš lenkų politiką šia tema pasisakiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai aptakiai suformulavo, kad Bendrija neplanuoja plėtros, priimant į ją buvusias posovietines respublikas.
Pridėkime dar Vengrijos užsienio reikalų ministro Péterio Szijjártó pareiškimą šiam jau atvykus į Briuselio susitikimą, jog Budapeštas nepalaikys Ukrainos euroatlantinių lūkesčių, kol Kijevas neatšauks, Vengrijos manymu, diskriminacinio Švietimo įstatymo, pagal kurį pagrindinis mokymas bendrojo lavinimo mokyklose Ukrainoje turi vykti ukrainiečių kalba. Pasak vengrų politiko, priimdamas šį įstatymą Kijevas grubiai pažeidė rugsėjo pradžioje įsigaliojusią Ukrainos ir ES asociacijos sutartį, jo šalis ant pasaulinės politikos altoriaus Užkarpatės vengrų neaukos.
ES ir Rusijos dvikova
Čia išvardyti faktai gali nuteikti ne ypač optimistinei minčiai, kad „Rytų partnerystės“ projektas Maskvos pasitenkinimui yra labai geopolitiškai „nešiojamas“ ir gal net apskritai pasmerktas. Rizikos iš tiesų esama, todėl rytų europiečių lūkesčius labai gerai suprantantys Lietuvos seimo nariai kovą patvirtino Andriaus Kubiliaus inicijuotą „Marshalo planą Ukrainai“, kuriame siūloma suteikti jai papildomą pagalbą, tikintis, kad tai skatins Ukrainą tęsti reformas.
Pasak politiko, gegužės pradžioje pasirašyta bevizio režimo tarp ES ir Ukrainos sutartis užbaigė vieną Ukrainos ir Europos santykių etapą, parama reformoms gali pradėti blėsti, ES kol kas nesugebant pasiūlyti narystės perspektyvos Ukrainai. Šalis gali tapti Rusijos prezidento Vladimiro Putino „hibridinių“ politinių manipuliacijų taikiniu, Maskva neabejotinai tikisi, kad po parlamento rinkimų šioje šalyje į valdžią ateis publika, kuriai reformos rūpės mažiausiai.
Tinkamas pavyzdys šia prasme yra Moldova, kur nusivylę žmonės prezidentu išsirinko prorusišką Igorį Dodoną. Ukrainai trūksta investicinių pinigų, Tarptautinio valiutos fondo bei kita parama skirta ne tiek ekonomikai skatinti, kiek makroekonominiam stabilumui palaikyti. Ekspertų (buvusios Ukrainos finansų ministrės Natalijos Jaresko bei švedų ekonomisto Anderso Asslundo) vertinimu, reiktų apie 25 milijardų dolerių per 5-eris metus, kad Ukrainos ekonomika augtų po 6-8 proc. vietoj dabartinių 2 proc. „Marshalo plano Ukrainai“ donorų konferencija planuojama vasarį-kovą.
Poreikis permąstyti „Rytų partnerystės“ gaires skatino suprantamą skepsį, gal todėl, tarkime, Moldovos politikai bei ekspertai apie lapkričio 24-osios susitikimą Briuselyje atsiliepė santūriai. Kišiniovo politologas Ernestas Vardaneanas jo išvakarėse patarė koncentruotis ties darbais namuose, juo labiau, kad Moldova visai neturi ilgalaikės strategijos, kaip laipsniškai integruotis į ES struktūras. Pasak politologo, šaliai nederėtų gyventi vien lūkesčiais nuo vieno „Rytų partnerystės“ susitikimo iki kito, kurie šiaip jau gali baigtis skirtingai – nesėkme Rygoje prieš pustrečių metų arba sąlygišku proveržiu Vilniuje prieš 4-eris metus (tada parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Moldova ir Gruzija, Ukraina tą daryti atsisakė – žinoma, kokia situacija šioje šalyje galų gale susiklostė iki pat dabartinės akimirkos).
Kita vertus, buvęs Moldovos užsienio reikalų viceministras (atsakingas už eurointegraciją) Julianas Groza mano, jog jo šalyje ir valdžia, ir visuomenė vis dėlto puoselėja yaptingus lūkesčius su „Rytų partneryste“ bei viliasi, kad ES organizaciškai pagelbės palaipsniui integruotis į Bendrijos struktūras.
Taigi netrūksta ženklų, jog šis formatas iš „romantinių lūkesčių“ įžengia į darbinę, rutininę, nebūtinai optimizmu trykštančią raidos fazę. Kaip susitikimo Briuselyje išvakarėse pastebėjo Ukrainos užsienio reikalų viceministrė eurointegracijos klausimais Olena Zerkal, jos šalies žinia „Rytų partnerystei“ – vis daugiau (more for more) integracijos reformų tęstinumo atveju iki formaliai įtvirtintos perspektyvos Ukrainai tapti visateise ES nare. Lietuvoje vargu ar kas prisimena „Step by Step“ koncepciją, mūsų šaliai judant integracijos į euroatlantines struktūras link praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, tai vaizdi iliustracija to, kur mentaliniu bei geopolitiniu požiūriu dabar yra Baltijos šalys, ir kur – „Rytų partnertystės“ programos dalyvės. Ukrainos diplomatės vertinimu, vienintelė išeitis siekiant eurointegracijos progreso yra blaiviai vertinti dabartinių programos dalyvių motyvus bei vaduotis iš nepamatuotų lūkesčių. Vis dėlto, O. Zerkal manymu, Ukrainos visuomenę vykdyti reformas labiausiai ir skatina narystės ES perspektyva, ukrainiečiai tikrąja ta žodžio prasme priversti kautis dėl dėl europietiškų vertybių.
Apie taip pat lietuvių politikų stumiamą „Marshalo planą Ukrainai“ čia jau kalbėta, nebent primintina, kad lapkričio 24-osios susitikime jis neaktualizuotas, o koncentruotasi ties aptarimu modelio „Rytų partnerystė+“, kuris numato Ukrainai, Moldovai bei Gruzijai galimybę prisijungti prie ES muitų bei energetinių sąjungų, Šengeno zonos, dalyvauti formuojant Bendrijos saugumo ir gynybos politiką, tarifų už tarptinklinį ryšį ES teritorijoje panaikinimą. „Rytų partnerystė+“ programa taip pat numato Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos socialinės-ekonominės infrastruktūros vystymui skirto investicinio fondo steigimą.
Bet esama, pavadinkime, „Rytų partnerystę“ lydinčių procesų, strateginėje perspektyvoje veiksiančių akivaizdžiai nenaudai Maskvos, kuri, pasak Kijeve kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse viešėjusios istorikės, Pulitzerio premijos laureatės Annės Applebaum (knygos „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“ autorės), siekia susigrąžinti Sovietų Sąjungos laikais turėtą įtaką tarptautinėje arenoje taip pat karų Ukrainoje bei Sirijoje pagalba. Susigrąžinti norėti galima, tačiau pasak lapkričio viduryje fondo „Demokratinės iniciatyvos“ atliktos apklausos, Ukrainos piliečių parama narystei NATO šiuo metu siekia rekordinius 47 proc., o jungimąsi prie Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos tepalaiko 26 proc. apklaustųjų.
Irgi „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse interviu Ukrainos leidiniui „Evropeiskaya pravda“ (11 22) ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis pažymėjo, jog Ukraina per pastaruosiu 3-4 metus įvykdė daugiau reformų nei bet kuri kita šios programos dalyvė ir yra neabejotinas „Partnerystės“ varantysis lokomotyvas. Be to, stipri šios šalies pilietinė visuomenė gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms posovietinėms respublikoms. Lapkričio 24-osios susitikimo išvakarėse paskelbta, kad Moldovos sostinėje gruodį pradės veikti NATO biuras, jo steigimo sutartį praėjusių metų pabaigoje pasirašė Moldovos ministras pirmininkas Pavelas Filipas ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Biuro veiklos prioritetai šiaip jau labai konkretūs – padėti Moldovos žemės ūkio įmonėms utilizuoti iš sovietinių laikų užsilikusius pesticidus, padėti kautis su kibernetinėmis atakomis, bendradarbiauti modernizuojant šios šalies ginkluotąsias pajėgas.
Europos Sąjungos vėliavos
„Rytų partnerystės“ 5-ojo susitikimo baigiamojoje deklaracijoje patvirtinami visų banrdadarbiaujančių pusių įsipareigojimai stiprinti demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises bei laisves, nes šios vertybės sudaro „Rytų partnerystės“ pagrindą. Šiaip jau biurokratinė geopolitinė formuluotė. Kita vertus, susitikimo dalyviai formaliai įtvirtino ir reikalavimą atnaujinti konfliktų sureguliavimą programos narių šalių teritorijose. Europos parlamentas savo ruožtu pabrėžia būtinumą nesiliauti spausti Rusijos dėl konflikto Ukrainos rytuose, ypač artėjant diskusijai 2018-ųjų sausį dėl sankcijų pratęsimo Maskvai, taip pat stiprinti paramą rytų partnerių pastangoms atsilaikyti prieš kibernetines atakas, dezinformaciją bei kitas destabilizavimo formas, įskaitant užsakomąsias žmogžudystes.
„Budinčiais” pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo kuluaruose labai suprantamai pasižymėjo Baltijos šalių politikai, bet jų citavimą verta atidėti dar vienai „Rytų partnerystės“ temai skirtai publikacijai – tai subtili tema, laiku ištrūkti iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir „geopolitinį svorį“ įgiję Baltijos politikai (be abejo, taip pat Lietuvos) turi būti ypač atidūs ir atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu. Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė.
NATO pajėgų Europoje vadas JAV generolas Kertisas Skaparotis (Curtis Scaparrotti) ketvirtadienį pareikalavo iš Rusijos liautis „kištis“ į Europos šalių rinkimus. Tai jis pareiškė tvyrant susirūpinimui, kad Kremlius galėjo kištis į Katalonijos krizę.
Ispanijos žiniasklaida apkaltino Kremliaus remiamas žiniasklaidos priemones, tokias kaip „Russia Today“ (RT) ir „Sputnik“, informaciją teikiančias ir ispanų kalba, atlikus destabilizuojamą vaidmenį po spalio 1 dienos referendumo dėl Katalonijos nepriklausomybės kilusioje krizėje.
Maskva taip pat kaltinama kišimusi į pernai metų JAV prezidento rinkimus ir Didžiosios Britanijos „Brexit“ referendumą. K. Skaparotis savo ruožtu teigė esąs susirūpinęs dėl „piktybiškos Rusijos įtakos“ ir kitose šalyse.
„Tą matėme Jungtinėse Valstijose, tą patį matėme ir daugelyje Europos valstybių per neseniai vykusius rinkimus“, – Briuselyje vykstančio NATO narių gynybos ministrų susitikimo metu reporteriams sakė jis.
JAV gynybos sekretorius Džimas Metisas (Jim Mattis) savo ruožtu informavo, kad NATO ministrai „išsamiai aptarė nuolatinėmis tapusias Rusijos pastangas kištis į suverenius demokratinius procesus“.
Teigiama, kad fiktyvios naujienos ir nuotraukos, kuriomis buvo plačiai dalijamasi socialiniuose tinkluose, padėjo pakurstyti dėl neteisėto spalio 1-osios dienos referendumo Katalonijoje kilusią krizę.
Tuo tarpu pernai Maskva JAV buvo surengusi kibernetinių įsilaužimų ir dezinformacijos socialiniuose tinkluose kampaniją. Visu tuo siekta padidinti Donaldo Trampo (Donald Trump) galimybes laimėti prezidento rinkimus.
Paklaustas, ar turi konkrečių nuogąstavimų dėl Katalonijos krizės, padariusios neigiamą įtaką svarbiai Aljanso narei Ispanijai, K. Skaparotis atsakė: „Matėme tokio pobūdžio veiklą ir kitose šalyse. Tai dalis to… ką vadinu destabilizavimo kampanija.“
„Ragintume Rusiją laikytis priimtos tarptautinės tvarkos ir gerbti visų suverenių valstybių teisę pasirinkti savo valdymo formą ir tai, kaip vadovauti savo vyriausybėms“, – teigė K. Skaparotis.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
D’Artanjanas. Labai rimtai pasivadinusiame Baltijos federaliniame Imanuelio Kanto universitete, įsikūrusiame Kaliningrade, įvyko konferencija, skirta Lenkijos ir Rusijos santykiams. Joje dalyvavo ir Gdansko universiteto (Lenkija) mokslininkai. „Lenkijos ir Rusijos santykiai perspektyvoje turi šansų „persikrauti“ ir normalizuotis, – portalui „RuBaltic.ru“ pareiškė Rusijos Baltijos tyrimų asociacijos prezidentas, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorius Nikolajus Meževičius. – O su Lietuva ir kitomis Baltijos respublikomis – jokių šansų, šios šalys Rusijai tiesiog neturi egzistuoti.“
Rusiška agresija
Rusijos akademinio sluoksnio šviesuolis teigia Prezidentę Dalią Grybauskaitę tyčia pasistengus, kad visi protingi iš Lietuvos išvažiuotų, o kvailiai pasiliktų. Ir dabar jau nieko nepakeisi: pasitrauks Grybauskaitė, ateis į valdžią kitas toks pat. Paaiškinti, kodėl iš Lietuvos – kaip tvirtinama, laimingos valstybės – baimindamiesi ir keikdamiesi pabėgo trečdalis gyventojų, kitaip esą neįmanoma. Vienintelė išeitis, liekanti Vilniui – tvirtinti, kad dėl visko kalta Rusija, Baltarusija, na, ir Lenkija. „Visi aplinkui priešai, visi aplinkui kalti, vienintelė Lietuva – d’Artanjanas“, – teigia rimtas profesorius Meževičius.
Diagnozė: psichozė. „RuBaltic“ nustatė diagnozę Baltijos šalims: pasak propagandinio portalo, Baltijos šalių reakcija į karines pratybas „Zapad-2017“ – tai naujas antirusiškos psichozės lygis. Ir yra septynios pagrindinės priežastys, dėl kurių Baltijos šalių politikai platina šią psichozę tarp paprastų gyventojų ir tarptautinėje arenoje.
Pirmoji priežastis – tai JAV užsakymo vykdymas. Tokia jau esanti JAV taktika – palei šalių konkurenčių perimetrus sukurti priešiškus politinius režimus. Antroji priežastis – militarizacija. Baltijos šalys tiesiog daromos NATO kariniu placdarmu, „Zapad-2017“ – tiesiog geras pretekstas dar kartą tam pateisinti. Trečia priežastis – dėmesio į Baltijos šalis atkreipimas. Šiaip jos niekam neįdomios ir praktiškai nematomos, bet kažkaip reikia išsimušti dotacijas iš ES fondų ir pan. Ketvirtoji priežastis – pasiteisinimas prieš rinkėjus. „Rusijos grėsmė“ – geras įrankis nukreipti rinkėjų dėmesį nuo apverktinų valdymo rezultatų. Penktoji – korupcija. Baltijos šalių politikams ir valdininkams antirusiška paranoja – būdas neblogai uždirbti. Ginklų, kariuomenės inventoriaus, karinės technikos pirkimai – tiesiog neišsemiamas lobynas Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžioms bei jų sąjungininkams Vakaruose. Šeštoji priežastis – įsitvirtinimas. „RuBaltic“ teigimu, antirusiški pasisakymai tarptautinėje arenoje Baltijos šalių veikėjams – būdas įsitvirtinti ir padidinti savo istorinę reikšmę. Ir septintoji priežastis – baimės kultūra.
Baltijos šalių pagrindų pagrindas – ksenofobija, priešiškumas svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka. Svetimšalių baimė – tiesiog Baltijos šalių skiriamasis bruožas. Nes visą savo istoriją Baltijos šalys buvo spaudžiamos „didžiųjų ir stipriųjų“ – rusų, lenkų, švedų, vokiečių, tad svajojo atsitverti nuo išorinio pasaulio ir ramiai gyventi savo vienkiemiuose…
Lietuvos šeimininkė. Pasirodo, Lietuva ne tokia jau bereikšmė didžiajai kaimynei. Va, ir dokumentinį filmą apie Prezidentę susuko – „Lietuvos šeimininkė“ (po putinizmo padu turbūt sunku suvokti, kad prezidentas nėra caras visagalis). Filmo autorė – televizijos „Rossija 24“ specialioji korespondentė Olga Kurlajeva. Specialiausia joje tai, kad su savo filmo heroje korespondentė taip nė karto ir nesusitiko. Susukti filmą apie žmogų taip jo ir nepamačius – aukščiausia klasė.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Dalia Grybauskaitė labai įdomi kaip asmenybė, kaip valstybės vadovė, kuri savo išpuolių objektu staiga pasirinko Rusiją, – filmo atsiradimą aiškina rusų speckorė. – Mes norėjome sužinoti, ar visi lietuviai taip negatyviai nusistatę Rusijos atžvilgiu, ar tai tik šalies Prezidentės asmeniniai kompleksai. Dėl to nutarėme nuvažiuoti į Lietuvą ir pažiūrėti“.
Nuvažiavo, su Prezidente nesusitiko, bet susitiko su kitu lyderiu – Zigmu Vaišvila. „Tai rimtas žmogus, Nepriklausomybės akto signataras, turintis neliečiamybę. Aštuonerius metus jis skyrė Grybauskaitės biografijos tyrimams. Jis jau nebebijo“, – atvirai žavisi ir stengiasi sukelti susižavėjimą Kurlajeva. Juk darosi įdomu, tiesa?
Propagandinis filmukas turėtų būti išties pikantiškas. Beje, ir Aurimas Dryžius, ir Audrius Butkevičius ten vaidina…
CŽV įdarbins mokančius rusiškai. Rusakalbis „Obzor.lt“ pasipiktino žinia, kad JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) tarp JAV piliečių ieško bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą. Ir dar su aukštuoju išsilavinimu. Besidominčių nacionaliniu saugumu. Ir norinčių… atskleisti tiesą (pastarasis noras kažkodėl labiausiai suerzino). Kiek anksčiau apie bendradarbių, gerai mokančių rusų kalbą, paiešką paskelbė ir britų kontržvalgybos valdyba MI-5 bei vyriausybinių komunikacijų biuras (GCHQ).
Paksas skaičiuoja. Europarlamentaras Rolandas Paksas „Litovskij Kurjer“ skelbiamame straipsnyje primena, kad dėl sankcijų Rusijai Europos sąjunga prarado daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių. Ir kažkodėl primena, kad Rusija prarado tik 52-55 mlrd. dolerių. Ir kad Lietuvos ekonomikai tai atsirūgo ir dar atsirūgs. Ir kad visa kita Lietuvoje – irgi blogai. Kad mūsų visuomenė tampa vis įtaresnė dėl procesų, vykstančių kaimyninėse šalyse (ypač Rusijoje, Baltarusijoje, kiek mažiau – Lenkijoje). Kad dėl pratybų „Zapad-2017“ bereikalingus propagandinius vėjus sukėlėme. Ir kad mūsų retorika per griežta.
„Kiekvienu atveju tai liudija apie milžinišką prarają tarp valdžios interesų ir visuomenės lūkesčių, apie nepakankamą tarpusavio pasitikėjimą ir norą manipuliuoti jėgos deficitu“, – rašoma straipsnyje. Tiesa, toliau skaityti kiek pabosta, nes Pakso vardu rašantis profesionalas, nors ir labai sklandžiai, bet jau toli gražu nebe pirmą kartą aiškina, kaip neteisingai mūsų tėvynėje viskas daroma. Kad įsisąmonintume, kas žino, kaip daryti teisingai, iki galo skaityti nebūtina. Iš tiesų užtenka pažiūrėti į nuotrauką ir prisiminti ankstesnius straipsnius.
Vieninga Baltija. Baltijos šalys iš tiesų vieningos tik baudžiauninkiškoje ištikimybėje JAV, rašo Latvijos „Vesti.lv“, remdamosis „RuBaltic“. Baltijos vienybė esanti efemeriška ir pasimato tik sekant Vašingtono nustatytu antirusišku kursu. O ekonomikos srityje Baltijos šalys tampa konkurentėmis ir jų nesutarimai žlugdo strateginius infrastruktūros projektus.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai Latvija apskundė Europos komisijai Lietuvą ir įteikė pastarajai notą su reikalavimu atstatyti išrinktą geležinkelio šaką į Latvijos uostus. Ir tai jau ne pirmas nesutarimų atvejis. Latvija ir Estija nesutaria su Lietuva ir dėl Visagino atominės elektrinės (AE), ir dėl baltarusiškos Astravo AE, ir dėl geležinkelio „Rail Baltica“, ir dėl Klaipėdos suskystintų dujų terminalo. O ekonominiai nesutarimai veda ir prie užsienio politikos nesutarimų. Latvija skėlė diplomatinį antausį Lietuvai atsisakydama prisijungti prie „kryžiaus žygio“ prieš Astravo AE.
Tačiau pasiekti vienybę būtų labai paprasta. Tereiktų tik atitinkamų nurodymų iš Vašingtono – naudotis Klaipėdos SGD, susivienyti prieš Astravo AE, uždaryti geležinkelį į Latvijos uostus, ir Baltijos šalys vėl būtų vieningos, – juokiasi propagandistai.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Lenkai – okupantai. Propagandininkai tvirtokai įsikibo dantimis vargšelių Aušros vartų lenkiškuose pasuose – kodėl gi nepabandžius dar labiau pakiršinti lietuvių ir lenkų. „Lietuva pateiks Lenkijai sąskaitą už Vilniaus krašto okupavimą?“ – klausia „RuBaltic.ru“. Ir pradeda. Pradžioje – iš toli. Kad lenkai vėl kelia klausimą dėl kompensacijos už okupaciją Vokietijai. O jei jau kelia Vokietijai, tai gali imti ir iškelti ir Lietuvai – dėl Vilniaus krašto sugrąžinimo.
Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Juk logiška, ar ne? Esą, jau ne pirmą dieną Rytų Europoje ryškėja istorijos įvykių peržiūrėjimo tendencijos (ak, čia greičiausiai vėl skauda tas NATO filmas apie miško brolius…).
„RuBaltic“ prisiminė ne tik Pilsudskio istoriją, bet ir kaip geroji Rusijos sovietinė federatyvinė respublika tučtuojau perdavė Lietuvos valdžiai Kaune 3 mln. rublių auksu, paaiškindama, kad daro tai remdamasi draugiškai valstybių santykiais ir suvokdama sunkią Lietuvos padėtį. Šie pinigai leido Lietuvai organizuoti gynybą ir neleisti visos šalies okupacijos.
Tai va, mielieji, taip išeina, kad Rusija gera, o Lenkija – ne. Tačiau… apie kokias nors kompensacijas – Lietuvos Lenkijai ar Lenkijos Lietuvai – iš tiesų niekas negalvoja ir nekalba. Nė žodžio. Išskyrus rusų propagandininkus.
Lietuvoje valdžia žudo žmones. Pamirškite iliuzijas apie demokratiją: mūsų šalyje valdžia žudo žmones. Ir dėl to kalčiausia Dalia Grybauskaitė. Tai užtikrintai pareiškia „RuBaltic“, rašydama apie badautojų palapines priešais Prezidentūrą. Kuriose – protestuotojai prieš neteisingą teismų sistemą Lietuvoje. Kadangi teisėjus skiria Prezidentė, ji ir yra kalčiausia. Taip esą teigia protesto iniciatorius – „Lietuvos nepriklausomybės tėvas“ (taip „RuBaltic“ ir vadina) Zigmas Vaišvila. Tiesa, kaip paaiškinama straipsnyje, teiginys, kad valdžia žudo žmones, yra perkeltinis, tiesiogiai niekas nežudo, bet argi tai svarbiausia?
O kaip „RuBaltic“ žurnalistui pasakojo protesto dalyvis Giedrius Grabauskas, jį apkaltino antikonstitucine veikla vien už tai, kad pasisakė prieš oficialią valdžios politiką, prieš NATO… Iškėlė baudžiamąją bylą dėl neapykantos kurstymo. Valdžios kritika šalyje tapo nusikaltimu. Ir į Konstituciją tiesiog spjaunama… Tiesa, kad G. Grabauskas ne šiaip sau polemizavo apie stojimo į NATO reikalingumą, o kurstė vykdyti socialistinę revoliuciją, straipsnyje neužsimenama. Ak, tie revoliucionieriai, visais laikais juos baudė ir skriaudė…
Paleckis: nepriklausomybės nebėra. Senokai bematytas ir begirdėtas „savi šaudė į savus“ frazės autorius Algirdas Paleckis propagandininkų portalui „RuBaltic“ davė išsamų interviu apie… Vytautą Landsbergį. Tiksliau – apie „Landsbergių dinastijos fenomeną ir jos atstovų vaidmenį dabartinėje politikoje“. Apie tai, ar reikia Vytautui Landsbergiui suteikti Prezidento statusą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
A. Paleckis pateikia savą istorijos traktuotę. Tais gūdžiais 1990-aisiais Prezidento institucijos Lietuvoje tiesiog nebuvo ir šiuolaikinė istoriografija negali tiksliai atsakyti, kad gi buvo valstybės galva. „Netgi sakyčiau, kad ūkio, o taip pat ir politikos reikalams vadovavo Prunskienė. Daugelyje sričių ji buvo įtakingesnė už Landsbergį. Bet čia galima ginčytis nors iki vidurnakčio“, – nusileidžia A. Paleckis.
Tačiau toliau pašnekovas kalba ne apie Prunskienę. Jam užkliūva, kad Landsbergis tyli, kai iškeliamas prezidentinių regalijų klausimas, vadinasi – nori jų. O toliau papilama keletas kibirėlių jau pradvisusių legendų – apie Sąjūdžio ir KGB ryšius, kliūna ir Vytauto tėvui Landsbergiui-Žemkalniui, kuris be kompartijos ir KGB į Lietuvą tiesiog nebūtų sugrįžęs, ir t.t. ir pan. Suprask, Paleckis prieš Landsbergio prezidentystę.
Vis dėlto A. Paleckis mano, kad Landsbergiui nepasisekė, likimas jį jau nubaudė: pergyvenęs Algirdą Brazauską ir daugelį kitų jis savo akimis išvydo, kaip žlunga jo idėja: nebėra net nepriklausomybės, už kurią jis kovojo, viską dabar sprendžia Vašingtonas ir Briuselis…
„Šaltasis karas grįžta į Lietuvą“, – rašo „RuBaltic“. Bet paskaičius pasirodo, kad nėra taip jau baisu. Tiesiog propagandininkai piktinasi, kad kovai su jais prisimintos šaltojo karo laikų technologijos – per radijo siųstuvą iš Lietuvos Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai pradėtos transliuoti JAV kongreso finansuojamos „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis. Propagandistai iš didelio rašto išeina iš krašto ir visiškai nebesislapstydami piktinasi, kad į jų „šiuolaikinius iššūkius“ Lietuvos valdžia reaguoja taip senoviškai. Šiame greitaeigio interneto, skaitmeninių technologijų ir palydovinių transliacijų amžiuje… Fu…
Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Straipsnio autoriai gerai žino, kad šiuolaikines skaitmenines technologijas daug lengviau kontroliuoti, nei analogines radijo transliacijas, bet savo žinias netikėtai pritaiko ne „Radio svoboda“ atvejui, o… pasipiktinimui, kad Lietuva gali bet kada panorėjusi nutraukti rusiškų televizijos kanalų transliavimą. Ir apskritai, jei nežinojote, tai čia galite perskaityti fantastinę žinią, kad „globali Vakarų visuomenės informavimo priemonių kontrolė leidžia Vašingtonui sukurti reikalingą informacinę matricą (pakeiskite „Vakarų“ į „Federacijos“ ir Vašingtoną į Maskvą – ar niekur negirdėta?). Beje, o Baltijos šalių medijos aktyvus visai neseniai pradėjo kontroliuoti amerikiečių investicinis fondas „Providence Equity Partners“ (suprask, visa ir vienintelė media Baltijos šalyse – tai TV3. Atsiprašome, dar „Power Hit Radio“…)
Rinkiminis krepšinis. Šaunusis „Obzor“ pasidarė sensaciją iš to, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Izraelio gynybos ministru, ir ne bet kur, o per krepšinio varžybas! O Lietuvos žiniasklaida apie tai pranešė džiūgaudama. Ministrai, taip sakant, suderino tai, kas naudinga, su tuo, kas malonu, – pašiepia „Obzor“. Ir primena, kad kai 2010 m. į Kauną kartu su CSKA atvyko tuometinis Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas, su juo niekas nesusitiko! Apmaudu iki šiolei.
Vaikų išnaudojimas. Ne, šįkart ne Lietuva išnaudoja. „Obzor“ publikuoja gražią, jausmingą, šiltą Šiaulių gimnazisto Boris Kim žinutę, kaip šis kartu su vyresnių klasių moksleiviais iš kitų Lietuvos miestų rugpjūtį apsilankė Sankt Peterburge. Kelionė įvyko programos „Labas, Rusija 2017“ rėmuose.
Jau įvažiuojant moksleivius apstulbino šis didelis ir gražus miestas. Pačią pirmą dieną jie pasivaikščiojo Nevos prospektu, kateriu paplaukiojo po Piterio kanalus. Kiekvieną vakarą vyko renginiai drauge su jaunimu iš įvairių Europos, Azijos, Artimųjų Rytų šalių. Viešnagės metu visi susidraugavo, aplankė daug muziejų, atmintinų istorinių vietų. Bene didžiausią įspūdį gimnazistui paliko naktinė ekskursija „Pakeliami Piterio tiltai“. „Nė nepastebėjome, kaip greitai prabėgo 5 dienos. Bet ir jų užteko, kad visi atsisveikintų su naujaisiais draugais su ašaromis akyse“, – rašo moksleivis.
Jokios propagandos, jokios politikos. Jokio istorijos iškraipymo. Ir širdį suspaudžia toks internacionalinis graudulys… Ačiū, „Obzor“.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Lenkijos teritorinės pretenzijos. Lenkija reiškia teritorines pretenzijas Lietuvai ir Ukrainai, skelbia „Obzor“ straipsnis. Painiai prirašyta apie tai, kad Baltarusija išvengė tokių pretenzijų, nes Breste šalia Baltarusijos vėliavos kabo ir Rusijos. Ir kad pretenzijų tikslas – suvienyti lenkų tautą aplink dabartinę valdžią ir t. t. Ir kad tik psichinis ligonis gali turėti teritorinių pretenzijų Rusijai.
O prie ko čia Lietuva ir Ukraina? Ak, pasirodo, autorius grįžta prie tų pačių paveikslėlių naujuose lenkų pasuose konkurso. Jo nuomone, Vilniaus Aušros vartų ir Lvovo memorialo paveikslėlių pasiūlymas – tai teritorinių pretenzijų pareiškimas. Štai koks visagalis, pasirodo, yra menas, t. y. paveikslėliai!
Antroji Visatos šypsena. Jau nebe pirmą kartą vis pasklinda informacija apie Lietuvos merginas, dalyvaujančia Rusijos organizuojamuose grožio konkursuose. Štai ir praeitą savaitę „Antroji Visatos šypsena 2017“ tapo Lietuvos gyventoja (taip tiksliai ir įvardinta) Valerija Dmitrijeva.
Tarsi ir nėra čia jokios propagandos. Konkursas – tarptautinis. Tik nenurodyti organizatorių kontaktai. O žiuri sudėtis – specialistai iš šalių nuo JAV iki Prancūzijos. Tik jų pavardės daugiausia rusiškos. Ir merginų laimėtojų gyvenamosios šalys išsidėsto kažkaip gana logiškai: Rusija, Lietuva, Izraeilis, Ukraina. Tokios kažkokios artimos kažkokiai buvusiai imperijai dūšios. Tiksliau – reikia, kad atrodytų artimos.
Saugioji Baltarusija. Norite tikėkite, norite – ne, bet teroristų išpuoliai Europoje labai padidino turistų srautą iš Lenkijos ir Baltijos šalių į… Baltarusiją. Taip „Obzor“ straipsnyje teigia Baltarusijos turizmo pramonės sąjungos vadovas. Išaugusios turistų meilės Baltarusijai priežastis – šios šalies saugumas. O kiek ta meilė išaugo, skaičius pažadėta pateikti kada nors vėliau. Dabar tereikia tik patikėti.
Ideologinė konkurencija. JAV perdavė Lietuvai vidutinio dažnio radijo bangų transliavimo įrangą „Nautel NX–200“, per kurią Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai bus transliuojamos „teisingos“ ir „ideologiškai patikimos“ „Radio Svoboda“ programos rusų ir baltarusių kalbomis, – piktinasi „Belnovisti“ (perspausdina „Obzor“). O įrangos paleidimo iškilmėse pažadėjo dalyvauti ir Linas Linkevičius, ir Seimo nariai, ir JAV ambasados atstovai… Jiems, matyt, tai itin svarbu.
Ir vėl Rolandas Paksas. Kur rusiška propaganda, ten vis sistemingiau pradeda šmėžuoti europarlamentaro Rolando Pakso pavardė. „Litovskij kurjer“ publikuoja eilinį R. Pakso pasisakymą tema „Lietuvoje viskas blogai“. Jau nebe pirmą kartą buvęs prezidentas pabrėžia, kad mūsų šalis tampa svetimų politinių interesų poligonu. Na, taip, čia vėl apie tuos amerikonus ir mūsų valdžios meilę jiems, nesutampančia su Briuselio nurodytomis meilės kryptimis.
Beje, įdomus paradoksas: kai reikia, propagandistai kaltina Lietuvą neklausant Briuselio, kitais atvejais – kad Lietuva per daug klauso Briuselio, kai tuo metu, pavyzdžiui, Lenkija neklauso ir laimi. Bet svarbiausia, pasak R. Pakso, kad Lietuva neklauso savo žmonių. T. y. net nepasiteirauja jų nuomonės svarbiais klausimais. Dabar jau sunku prisiminti, bet 2003–2004 m. turbūt teiraudavosi.
Lietuvos problema – Rusija. Rusija Lietuvai – tarsi meilės be atsako objektas, propagandiniame šedevre rašo „Litovskij kurjer“. Aistra Rusijai tokia stipri, kad artėja prie neapykantos, bet jei Lietuva pasiryžtų jos kada nors atsisakyti, jos lauktų neišvengiama katastrofa. Nes taptų nebeįmanoma spręsti vidaus politikos problemų – dingtų pagrindinis politinio elito instrumentas. Tad Rusija Lietuvai reikalinga kaip deguonis.
O tas instrumentas, pasirodo, geriausiai išryškėja per Seimo rinkimus, kur visos partijos varžosi, kas stipriau išreikš neapykantą Rusijai (hm, skaitote kas nors iš Lietuvos lenkų rinkomų akcijos?).
Toliau straipsnyje kalbama apie neteisingai nuskriaustą „valstietį“ parlamentarą Vytautą Baką. Koks jis geras ir kaip tik gero norėjo. Bet čia juk Lietuva, čia rusofobija…
Komunistų nusikaltimais maskuojame nacistų nusikaltimus. Savaitės propagandinė vinis – „RuBaltic“ straipsnis „Kam Lietuvai istorinė veidmainystė?“, vėl sugrąžinantis prie NATO filmo apie pokario miško brolius. „Lietuva prilygina komunizmą nacizmui, kad retušuotų lietuvių dalyvavimą holokauste, – rašoma straipsnyje. – Apie tai kalbama ir pačioje Lietuvoje, ir Vakaruose. Lietuviai daromi totalitarinių režimų aukomis, kad būtų nuslėpta, jog tarp jų pačių buvo ir budelių. Skelbdama apie komunizmo nusikaltimus Lietuva ne tik palieka šešėlyje nusikaltimus, kuriuos atliko nacistai, bet ir ima teisinti nacistus bei jų lietuviškus pagalbininkus. Lietuvos atminties politika neturi nieko bendro su morale, tai bandymas pateisinti nuosavus nusikaltimus ir perrašyti istoriją dėl kovos su Rusija tarptautinėje arenoje“.
Beje, „RuBaltic“ ilgai ieškojo vakarietiško informacinio šaltinio, kuriuo galėtų remtis. Na, kad solidžiau atrodytų, esą ir Vakarai tą patį galvoja. Ir surado. „The Guardian“ skiltininko Jonathan Freedland 2010 m. nuomonę. Šaunuoliai, nebuvo lengva.
Baltijos šalys pykstasi. Energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos ima skaldyti Baltijos šalis, teigia „RuBaltic“. Anksčiau propagandistai teigė, kad imsime energetiškai smaugti broliukus latvius, o dabar atėjo eilė ir estams. Nes, kaip rašo „RuBaltic“, Lietuva sukritikavo Estiją, kad ši esą nenori aukoti savo ekonominių interesų „bendram Baltijos šalių tikslui“ – energetinei nepriklausomybei nuo Rusijos.
Vilnius, prisidengdamas bendro Rytų kaimyno energetinėmis grėsmėmis, esą sėkmingai užsiima lobizmu, kad Europos komisija skirtų lėšų visokiausių nerentabilių megaprojektų realizavimui. O Talinas irgi norėtų pasiekti šias lėšas savo energetinių projektų realizavimui. Štai ir pykstasi…
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Pasitvirtino, ką ir taip buvo galima nujausti. „WikiLeaks“ steigėjas, nenumaldomo aktyvisto bei demaskuotojo įvaizdį puoselėjantis Džulijanas Asandžas (Julianas Assangeas) praėjusių metų vasarą, vadovaudamasis savais sumetimais, atsisakė skelbti 68 gigabaitus su Rusijos valdžia susijusių nutekintų dokumentų. Apie tai rugpjūčio 18-ąją informavo žurnalas „Foreign policy“.
2014 metais BBC ir kitos naujienų agentūros paskelbė informaciją apie Maskvos karinę bei žvalgybinę veiklą Ukrainoje, 2016-aisiais „WikiLeaks“ gavo dvigubai didesnę žinių apie tai „porciją“ ir ją paskelbdama turėjo galimybę išsklaidyti įtarimus, kad interneto puslapio nekontroliuoja rusų specialiosios tarnybos. Tačiau to nepadarė.
Maištingo australo ryšių su Maskva tema tebėra „atvira“, arba teisus yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mikeas Pompeo, liepos 12-ąją Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centre pareiškęs, jog laikas šį interneto puslapį vadinti tuo, kuo šis iš tiesų yra – Amerikai priešiška nevalstybine žvalgybos tarnyba, kurią kursto tokios valstybės kaip Rusija.
CŽV direktorius savo įvertinimą argumentavo JAV specialiųjų tarnybų išvada, jog rusų karinė žvalgyba pasinaudojo „WikiLeaks“, siekdama paskelbti jai dirbančių interneto įsilaužėlių išvogtą Demokratų partijos elektroninę korespondenciją per prezidento rinkimų kampaniją 2016-aisiais.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.
Primintinas, tarkime, su demokratų susirašinėjimo paviešinimu susijęs fragmentas, kai 2016 metų rugpjūčio 21-ąją Vašingtono lobistas, dar kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo patarėjas Rogeris Stoneas pareiškia, kad jo šefo oponentės, demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton rinkimų štabo vadovas Johnas Podesta greitai liks be darbo. Pranašystė pasitvirtino, mat „WikiLeaks“ jo korespondenciją pradėjo publikuoti spalio 7 dieną.
Vėliau paaiškėjo, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) išsiaiškino, jog būta kontaktų tarp R. Stoneo ir J. Assangeo, taigi lobistas žinojo, ką kalba. Irgi vargu ar „tik“ sutapimas, kad „WikiLeaks“ pradėjo skelbti dosjė apie CŽV vykdomus interneto įsilaužimus praėjus vos kelioms dienoms, kai D.Trumpas apkaltino dar prezidentą Baracką Obamą neteisėtu jo rinkimų štabo pasiklausymu. Rinkimuose milijardierius buvo Maskvos favoritas, jam išlošus Rusijos dūmoje keltos šampano taurės, be to, jei Maskva siekė chaoso Vašingtone, jį gavo, tiesa, vertinant iš šiandienos perspektyvos, nežinia, ar dabar tuo džiaugiasi.
Tikriausiai primintini „WikiLeaks“ istorijos faktai. Kuomet interneto puslapis 2010-aisiais paskelbė JAV valstybės departamento diplomatinį susirašinėjimą, Rusija toje korespondencijoje buvo įvardijama „mafijine valstybe“. Tačiau kadangi sąvokos autoriai buvo Amerikos diplomatai, jai ta publikacija labiausiai ir pakenkė.
Tų pačių metų lapkritį susitikęs su „The New York Times“ žurnalistais J. Assangeas prisipažino nujaučiąs negatyvias diplomatinės korespondencijos paskelbimio pasekmes ir svarstąs pervažiavimo su visu „WikiLeaks“ į Rusiją galimybę. Gruodį Londono policijai jį suėmus pagal Švedijos (kur kaltintas seksualiniais nusikaltimais) orderį, kitą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusistebėjo, kodėl „WikiLeaks“ steigėjas kalėjime, juk jei demokratija, tai tik pilna. Ir pridūrė, kad australas yra persekiojamas dėl informacijos apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose skleidimo.
Beje, vėliau interviu televizijos laidai „Democracy Now“ ponas J. Assangeas teigė, jog kuomet Edvardas Snoudenas (Edwardas Snowdenas) 2013 metais svarstė, kur jam pasiduoti iš Honkongo, jis rekomendavęs Maskvą kaip saugiausią vietą buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnui. Savo buvusių darbdavių už informacijos apie JAV specialiųjų tarnybų vykdomą totalinį interneto visame pasaulyje sekimą paviešinimą spaudžiamas E.Snowdenas galų gale pasirinko Lotynų Ameriką, į kurią vyko su persėdimu Maskvoje, bet ten įstrigo, mat Amerikos valdžia panaikino jo pasą.
Ten reziduoja po šiai dienai, gavęs politinį prieglobstį iki šių metų pabaigos. Grįžimo į tėvynę atveju E. Snowdenui gresia įkalinimas iki 30 metų už šnipinėjimą. 2016-ųjų rugsėjo 13 dieną dar prezidentaujančiam B. Obamai buvo įteikta kelių nevalstybinių organizacijų, politinių aktyvistų bei kultūros veikėjų parengta peticija-prašymas prieš paliekant prezidento postą amnestuoti „nusidėjėlį“ (tuometiniai kandidatai H. Clinton ir D. Trumpas pareiškė to nedarysią). Dabar jau žinoma, kad to nepadarė ir B. Obama.
Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?
Tebesiginčijama, kas yra buvęs NSA pareigūnas – specialiųjų tarnybų hierarchijai pasipriešinęs bei visuomenei svarbią informaciją atskleidęs herojus ar konfidencialią informaciją paviešinęs (nukopijavo 1,5 milijono NSA dokumentų, nors jo advokatai skaičių ginčija) šalies išdavikas. Pasak vienų, jis turėtų ne slapstytis autoritarinėje Rusijoje, o grįžti ir įrodyti savo veiksmų prasmingumą.
Šio argumento oponentai atremia, jog tik Amerika kalta, kad E. Snowdeans liko Rusijoje, mat anuliavo jo pasą po to, kai šis paprašė prieglobsčio visose Europos valstybėse ir gavo neigiamą atsakymą. Bet vėlgi – akcija su prašymu amnestuoti buvo dalis kampanijos, kurią turėjo vainikuoti režisieriaus Oliverio Stoneo filmo apie E.Snowdeną premjera.
O. Stoneas jau šiais metais sėkmingai susuko 4 dalių dokumentinį filmą apie prezidentą V.Putiną „The Putin Interviews“. Nors sulaukė nepatogių klausimų, honorarą režisierius neabejotinai gavo ir filmo reklaminė kampanija įvyko. Vertinannt iš dabartinės perspektyvos – nieko asmeniško…
2012 metų balandį, kai ėmė sekti „WikiLeaks“ finansavimo šaltiniai („Visa“ ir „Master Card“ spaudžiamos Vašingtono nustojo priimti pinigines aukas į interneto puslapio sąskaitą), Maskvos valstybinis televizijos kanalas „Russia Today“ pradėjo rodyti laidą „Rytojaus pasaulis“ su vedančiuoju J. Assangeu. Vis dar nežinoma, kiek jam ar „WikiLeaks“ sumokėta už išleistų 12 laidos epizodų.
2012-aisiais „WikiLeaks“ paskelbė Sirijos dosjė iš daugiau kaip 2 milijonų Basharo al Assado vyriausybės laiškų arba laiškų apie jį. J. Assangeo bendražygės Saros Harrison vertinimu, publikacija sukėlė nepatogumų ne tiek Damasko režimui, kiek jo oponentams. Vėliau „WikiLeaks“ šefas apkaltino Ameriką destabilizuojant padėtį Sirijoje ir nė žodžio neištarė apie B. Al Assado bei rusų kariškių vykomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.
Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos J. Assangeas pareiškė, kad tai Jungtinės Valstijos kišasi į Ukrainos reikalus, siekdamos įtraukti ją į Vakarų interesų sferą. Ir kad Vašingtonas su savo specialiosiomis tarnybomis aneksavo visą pasaulį. „WikiLeaks“ šefas palaikė Jungtinės Karalystės sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos (ES), valingai ar ne prisidėdamas prie V.Putino pastangų klibinti Vakarų vienybę, daugybę kartų kritikavo NATO.
Netrūko šokiruotų „WikiLeaks“ reakcijos į vadinamųjų „Panamos dokumentų“ paskelbimą 2016-ųjų kovą. Vienu „garsiausių“ publikacijos siužetų buvo informacija apie milijardus dolerių sąskaitose fiktyvių kompanijų, kurias kontroliavo vienas artimiausių V. Putino draugų vilončelistas Sergejus Rolduginas. Pinigų kilmės aiškinimusi užsiėmė tarptautinė žiniasklaidos komanda, kurios sudėtyje buvo ir rusų „Vedomosti“ bei „Novaya gazeta“. „WikiLeaks“ suabejojo publikacijos objektyvumu, įsikabinusi aplinkybės, kad vienas tyrėjų „Organized Crimeand Corruption Reporting Project“ yra gavęs Georgo Soroso fondo bei JAV tarptautinio vystymo agentūros grantus.
Vienas buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis „The New York Times“ yra sakęs (2016 09 01), jog maištingasis australas viską vertina pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Iš Amerikos ir H. Clinton jis nuolat sulaukdavo nemalonumų, iš Rusijos – niekada. Irgi buvęs jo bandražygis Danielis Domscheitas-Bergas priduria, jog J. Assange kai kada „minkštai“ kritikuodavo Kremlių, bet dėl šio kiečiausių sprendimų prieš demokratiją bei žodžio laisvę paprastai tylėjo.
Tarkime, nepasmerkė įstatymo, suteikusio Kremliui neribotas galimybes sekti savo piliečius. Kai žurnalistai jį vis dėlto privertė pasisakyti šia tema, pripažino, jog Rusijoje akivaizdus „slenkantis autoritarizmas“, bet čia pat pridūrė, jog ir Amerikoje tas pats. O juk „WikiLeaks“ steigėjas šių metų balandžio 12-osios „The Washington Post“ numeryje taip žaviai pasisakė, jog interneto puslapis skelbia „nepatogų“ turinį, pirmiausia siekdamas patvirtinti didžią Amerikos praktiką nevengti bet kokių klausimų visuomenino svarstymo, taigi „WikiLeaks“ motyvai tokie patys kaip „The New York Times“ ar „The Washington Post.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Amerikiečių rašytojas, advokatas bei žurnalistas (beje, visapusiškai palaikęs čia jau minėtą herojų E.Snowdeną) Glennas Greenwaldas „The New York Times“ (2016 09 01) apibendrina: „Julianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra“.
Vis dėlto veikiau turime reikalą ne su dezinformacija ar kokiais sąmoningai piktavališkais sąmokslais, ne faktas, kad esama kokių „profesinių“ ryšių tarp rusų specialiųjų tarnybų ir J. Assangeo. Tiesiog energingi egocentrikai dėmesio siekia bet kokia kaina, taigi pasinaudoti jais vis dėlto paprasta, „WikiLeaks“ yra postmodernistinės epochos produktas, kurio veikla apskritai naudinga V.Putinui.
Šia prasme prisimintina Vladimiro Uljanovo-Lenino sąvoka „naudingi idiotai” (tiesa, ginčijamasi, priklauso jam ar Josifui Stalinui), bet jau 21 amžiaus sąlygomis. Tas atvejis, kai žodžio laisvės ir teisingumo pretekstais liejamas vanduo ant propagandos malūno, ne taip ir svarbu, tyčia ar ne.
Praėjusio amžiaus pradžios „naudingais idiotais“ buvo tuo metu paklausūs menininkai, tokie kaip rašytojai Lionas Feuchtwangeris ar Bernardas Shaw. Dabar tai – programišiai bei interneto įsilaužėliai, viskas atitinka laiko dvasią.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Propagandiniai banditai. „Landsbergis išvadino tautiečius propagandiniais banditais!“ – piktinamasi taip pavadintame „Obzor“ straipsnyje. Bet toliau skaitant paaiškėja, kad Vytautas Landsbergis taip pavadino tik Plungės valdžią, kai kurių mokinių tėvus ir mokytojus – už ekskursiją į Antrojo pasaulinio karo muziejų Rusijoje ir suorganizuotą susitikimą su „Naktiniais vilkais“.
Pasirodo, pagal mainų programą grupė Plungės moksleivių viešėjo Pamaskvėje stovykloje. Negi praleisi tokią progą – organizatoriai ėmė ir suorganizavo jiems ekskursiją į minėtą muziejų, o per stovyklos uždarymą atvarė keletą žymiųjų ideologinių Rusijos baikerių. Kyla įtarimas, kad stovyklautojai iš anksto galėjo ir nežinoti, kokie „smagūs“ renginiai jų laukia. Bet galėjo įtarti, kaip būna ten, kur važiuoja. „Ten jiems tiesiog kabino makaronus ir plovė smegenis“, – pareiškė Vytautas Landsbergis. Ir kas galėtų paneigti?
Atominis gėris. Aha, Lietuvoje galų gale pradedama pripažinti, kad atsisakymas kartu su Rusija statyti atominę elektrinę buvo klaida, – teigia „Obzor“. Ir kad Lietuva pati kalta, kad prasidėjo Baltarusijos AE statybos. To nebūtų, jei Lietuva būtų sutikusi drauge su Rusija statyti AE Kaliningrado srityje, – „Obzor“ cituoja… buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką – jo pasisakymą portale „lrytas.lt“.
Visa bėda, kad oranžinių dviračių meras iš tiesų labai panašiai prieš porą savaičių ir pasisakė. Įdomu, tiesa? Juk negali toks žmogus taip nesusigaudyti energetinės nepriklausomybės batalijose. Tad, gali būti, kažkaip yra suinteresuotas taip sakyti. O „lrytas.lt“ ir „Obzor“ – tai publikuoti. Ir dar tas Basčio „Rosatom“ tekste išlenda…
Įprastai sugedusi. Įprastai sugedusi „NordBalt“ elektros linija dabar neveiks iki liepos pabaigos – skelbia „Obzor“. Nes Lietuvą ir Švediją jungianti linija vėl atsijungė – greičiausiai dėl kabelio gedimo Baltijos dugne. Iš lakoniško straipsnio nesunku suprasti, kad „NordBalt“ – blogis, o štai Rusijos energetinė sistema – gėris.
Kaip muselę iš barščių. Manote, čia mes norime atsiskirti nuo Rusijos energetinės sistemos? Pasirodo, ne: čia Rusija mus tuoj ims ir išmes. Kaip muselę iš barščių. Apie tai rašo „RuBaltic“, paėmęs interviu iš „Geoenergetika.ru“ portalo redaktoriaus. Ir apskritai, atsiskirti energetiškai – ne mūsų noras, o ES politinis sprendimas. Ai, ne, skaitant toliau paaiškėja, kad ES vis dėlto šitaip mėgina spręsti ekonomines problemas. Bet jiems nieko nepavyks. Tiesa, yra tokia Kaliningrado sritis, į kurią rusiška elektra teka per Lietuvą. Bet Rusija nieko nebijo (kartojama kelis kartus) ir pristatys Kaliningrade elektrinių ir šiaip padarys labai daug, kad visi gyventų ilgai ir laimingai. Ne ES šalyse, suprantama. Labai daug prirašyta. Bet neatsibosta, nes juokingomis propagandinėmis klišėmis varo.
Latvija – Vilniaus gniaužtuose. Linksmina ir Latvijos rusakalbis portalas „Vesti.lv“. Pasirodo, Latvija, pabėgusi nuo Maskvos energetinės sistemos, gali tapti energetiškai priklausoma nuo Vilniaus. Toliau straipsnyje kalba Latvijos ekonomikos ministras. Kuriam nepatinka vieno kabelio jungtis tarp Baltijos šalių ir Lenkijos. Nes gali kilti techninių problemų. O toliau „Latvenergo“ ekspertas pažeria įtarimų, kad pietiniai Latvijos ir Estijos kaimynai taps energijos monopolistai ir galės diktuoti sąlygas pastarosioms. „Papulsime į vergovę vieno kabelio sistemos, kurią aptarnaus Lietuva, dėl to klausimas yra ne tik techninis, bet ir politinis“, – teigia ekspertas. Na, ačiū ekspertui už tikėjimą mūsų potencija. O propagandininkams – už pastangas pateikti derybas kaip politinį susikiršinimą.
Tapino karas. Savitą versiją įvykių su NATO filmuku apie partizanus ir Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyra pateikia “Litovskij kurjer”.
Pasirodo, akcija „#KremliauMūsųIstorijosNeperrašysi“ (#кремльнашуисториюнеперепишешь) – ne tokia jau ir sėkminga. „Litovskij kurjer“ skaičiuoja: Tapinas turi 135 tūkst. feisbuko prenumeratorių. Nelabai daug. Bet paskui jo žinutę perspausdino „Delfi“ su milijonine auditorija ir „15min.lt“ su panašiu kiekiu skaitytojų. Internetu nesunaudojantiems dinozaurams apie akciją pranešta per televiziją. Banga persirito ir per Latviją su Estiją bei Ukrainą. Visi draugiškai rašė „Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“.
Na, ir koks rezultatas? – klausia „Kurjer“. Angliškoje Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje – 13 tūkst. komentarų, rusiškoje – 9 tūkst. Ar galima vadinti pergale ir proveržiu tokius skaičius, kai apie akciją rėkė portalai su milijoninėmis auditorijomis ir net į mobiliuosius telefonus apie ją buvo siuntinėjamos žinutės? Praktiškai niekas nesudalyvavo, ane? Rusija, esą, dėl šitokių niekų net nesivargina informuoti savo gyventojų. Audra stiklinėje. Ai, tiesa, „Litovskij kurjer“ nerašė, kad Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje prasidėjus akcijai buvo išjungta komentarų funkcija. Smulkmena.
Ideologiniai žudikai. Kas iš tiesų vyksta Lietuvoje su tais partizanais, puikiai paaiškina „RuBaltic“. Pasirodo, portalo teigimu, Lietuvos valdžia jau 20 metų sistemingai daro iš „miško brolių“ didvyrius – jiems po mirties suteikdama aukščiausius valstybinius apdovanojimus, statydama paminklus ir kabindama atminimo lentas, jų garbei pavadindama gatves ir aikštes. Vietinės žydų bendruomenės ir progresyvios visuomenės pasipiktinimas ignoruojamas. Dėmesio! Visuomenė yra giliai susiskaldžiusi į tuos, kas atmeta valstybinę ideologiją – įamžinti akmenyje ir bronzoje nacių kolaborantus, ir tuos, kurie pateisina savo tautiečius, žudžiusius kitus piliečius dėl ideologijos – už „laisvę“ (taip ir rašo, kabutėse).
Jei kas iš šalies nepapasakotų, net ir nežinotume, kas vyksta. Ir šiaip, pratęsiant straipsnio toną, galima drąsiai sakyti, kad sovietų valdžia mums atnešė tikrą laisvę (be jokių kabučių!), o dėl ideologinių priežasčių paminklų ir akmens ir bronzos masinių žudynių ideologams statytojai mūsų šalyje nenuskriaudė nė muselės. Nesutinkate? Juk viskas vyko ne dėl ideologinių, o ekonominių priežasčių. Kad darbo liaudis būtų išvaduota iš kapitalistų retežių. Juk apačios nebenorėjo, viršūnės nebegalėjo ir t.t.
Dujų reketas. JAV užsiima dujų reketu Lietuvoje ir Lenkijoje, teigia portalas „Russkij mir“ (rusmir.su). Esą, nors Donaldas Trumpas pažadėjo atsisakyti kitų šalių spaudimo, jo energetinė politika Europoje virto dujiniu Rusijos šantažu. O po D. Trumpo vizito į Lenkiją „pagrindinės rusofobiškos ES šalys – Lenkija ir Lietuva“ – paskelbė ketinančios pirkti amerikietiškas dujas. Nepaisant, kad tai ekonomiškai joms nenaudinga. Va kokie mes, ne tik rusofobiški, bet ir ekonomiškai neraštingi…
Nepripažįstame priklausomybės. Klaipėdos uostas giriasi sėkmingu darbu ir gerais rezultatais, kuriuos paaiškina tuo, kad yra faktiškai nepriklausomas nuo Rusijos krovinių. Bet „RuBaltic“ išsisiaškino, kad skaičiai kalba ką kita: Klaipėda priklausoma nuo Rusijos! Tiesa, toliau rašo apie Latviją ir Estiją, sensacingųjų kalbančiųjų Klaipėdos skaičių nepateikdami. Bet straipsnio pabaigoje pakartoja, kad Rusija (kaip ir Baltarusija) Klaipėdai yra gyvybiškai svarbi. Tiesiog kad įsimintume ir tikėtume.
Laimingoji Lenkija. „RuBaltic“ tęsia straipsnių seriją, kurioje jau beveik galutinai žlugusios Baltijos šalys lyginamos su kitomis, sėkmingai gyvuojančiomis Europos kaimynėmis. Na, kad dar niekingesni pasijustume. Šįkart, kad ir kaip būtų keista, teigiamu pavyzdžiu imama… Lenkija (Ups. Ar propagandininkas suderino su aukštesne valdžia?).
Taigi, Lenkijos sėkmės paslaptis – kad įstojusi į ES derėjosi su Briuseliu kaip lygi su lygiais. O mes, menkaverčiai „pribaltai“, bet kokia kaina norėjome tapti europiečiais, štai ir likome be žvejybos laivynų, žemės ūkio ir t.t. ir pan. Praktiškai be nieko likome. O gal jau išvis mūsų neliko. Nes „Baltijos „atsivertėliams“ svarbiausia ne būti, o atrodyti“, – atsakingai teigia portalas.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Istorijos neperrašysi. Kaip rašo „Delfi“ ir kiti lietuviški naujienų portalai, tūkstančiai piliečių sureagavo į Rusijos Užsienio reikalų ministerijos feisbuko paskyroje išplatintą propagandinį įrašą, kuriame Baltijos šalių partizanai vaizduojami kaip nusikaltėliai – komentaruose dėjo grotažymę „#кремльнашуисториюнеперепишешь“ („Kremliau, mūsų istorijos neperrašysi“). Akcijos iniciatorius – Andrius Tapinas.
Po tokios žemų vertinimų bangos Rusijos diplomatijos tarnyba tiesiog išjungė feisbuko įrašų vertinimo funkciją. Manoma, kad Rusijos propagandinis veiksmas – tai atsakas į NATO sukurtą dokumentinį filmą apie pokario pasipriešinimo judėjimus Baltijos šalyse. Oficialiai Kremlius nieko neatsakė į grotažymę, o šią žinutę pasigavo pozicinė rusakalbė žiniasklaida („inforesist.org“ ir pan.).
Naudojasi proga. Į Ruklą atvyko kariškiai iš Nyderlandų, ir netgi su savo karo technika. Apie 200 galvų tarnaus čia dislokuotame NATO batalione, rašo „Obzor“.
Ir primena, kad pernai Varšuvoje NATO aljansas priėmė sprendimą Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos prašymu dislokuoti šiose šalyse tarptautinius batalionus. Na, o Maskva, pasak „Obzor“, ne vieną kartą pabrėžė, kad nėra suinteresuota eksploatuoti šią situaciją tiek Baltijos šalyse, tiek kitur. Jau anksčiau Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pasisakė, esą NATO puikiai žino, kad Rusijos Federacija neturi jokių planų apskritai ką nors pulti, aljansas tiesiog naudojasi proga pritraukti daugiau technikos ir batalionų arčiau taikiosios Rusijos sienų.
Ukrainiečiai veržiasi atostogauti Kryme. Krymo pasienio punktas plečiasi, nes vis daugėja ukrainiečių turistų, kurie sudaro prie punkto transporto spūstis, praneša „Obzor“, remdamasis agentūra TASS.
Krymo pusiasalis lieka mėgstama poilsio vieta ukrainiečiams iš įvairių šalies regionų, nepaisant panaikintų tiesioginių reisų, atsiradusių pasienio punktų, muitinės procedūrų, graudina „Obzor“. O Krymo vietinės valdžios vertinimais, bendrame turistų sraute (apie 6 mln. žmonių per metus, vau, patikėjote?), ukrainiečiai sudaro apie 700 tūkstančius. Ir, esą, spūstys pasienio punkte susidaro ne todėl, kad Krymo valdžia lėtai įsileidžia, o todėl, kad Ukrainos valdžia lėtai išleidžia. Na, net paatostogauti savo žmonėms padoriai neduoda…
Bendradarbiai. ES pasiuntinys Rusijoje Vygaudas Ušackas interviu leidiniui „Litovskij kurjer“ pareiškė, kad politinis dialogas tarp Rusijos ir Lietuvos būtinas pirmiausia Lietuvai. Ir pabrėžė, kad, kitaip nei Lietuva, su Rusija bendradarbiauja visi pasauliniai lyderiai.
Pone Vygaudai, ar tikrai taip sakėte, ar čia tik „Kurjerio“ traktuotė? Ir ar tikrai visi pasauliniai lyderiai taip jau ir bendradarbiauja? Na, sankcijas filosofiškai irgi galima vadinti savotišku bendradarbiavimu. Bet ačiū už mūsų lyderių priskyrimą prie pasaulinių.
Plagijuotoja. „Aštuoneri metai soste – tik pradžia“ – savo straipsnį apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę pavadino „Litovskij kurjer“. Visko ten tame straipsnyje prirašė, ir gero, ir blogo. Esą, daug dirba savo „piarui“ ir t. t. Bet svarbiausia, tovariščiai „kurjeriai“, ta sosto metafora ir užuomina apie tolesnį karaliavimą… Ar nesupainiojote šalies su kaimyne? O gal… kaltinate Lietuvos Prezidentę plagiatu?
Nukentėjo už moralę. „Turėti savo nuomonę Lietuvoje – reiškia prarasti darbą. Lengva Lietuvos taip vadinamų „kovotojų su sovietų valdžia“ kritika arba viešas abejonių jų „heroizmu“ išsakymas gali kainuoti postą valstybinėje tarnyboje.“ Taip, žodis žodin, su visomis kabutėmis, istoriją apie atleistąjį „Go Vilnius“ vadovą Darių Udrį pradeda „Litovskij kurjer“.
D. Udrį praeitą savaitę Vilniaus meras Remigijus Šimašius atleido už nepatenkinamus „Go Vilnius“ darbo rezultatus. Tačiau pats D. Udrys mano, kad yra ateistas dėl politinių priežasčių. Konkrečiai – už pasisakymus feisbuke. Už tai, kad komentuodamas Genocido aukų muziejuje saugomo partizanų atsišaukimą, kuriame kolūkių organizatoriams grasinama mirtimi, nekaltai paklausė: „o žudyti kolūkių organizatorius – moralu“? Vėliau dar prilygino partizanų veiksmus teroristiniams. Va, būtų p. Udrys partizanas, tai turbūt taikiai mojuotų alyvų šakele ir kukliai diskutuotų apie alternatyvas kolūkiams. Po stribų kulkomis. Štai koks turėtų būti aukštos moralės partizanas!
Išsigando konkurentų. Rusų propagandistai portale „RuBaltic“ puolė skambinti pavojaus varpais: NATO mokymuose Bulgarijoje dalyvauja NATO propagandistai – 361-oji amerikiečių kariuomenės brigada, kurios tikslas – darbas su civiline valdžia. Nors Europos žiniasklaida tai pražiopsojo, bet tokios brigados dalyvavimas kategoriškai prieštarauja gynybiniam NATO mokymų charakteriui! Anokia čia gynyba, propagandistai – pati ta šturmo grupė! „RuBaltic“ žino.
Lietuvos pabaiga. „RuBaltic“ iškraipytas kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson pasisakymas apie tai, kad per 26 nepriklausomybės metus lietuvių kultūra buvo praktiškai sunaikinta, nebūtų nei juokingas, nei graudus, jei propagandistais nepatikėtų rimti Lietuvos politikai. Nors gal ir nepatikėjo, tik pasinaudojo, čia jau kita tema. Bet abiem atvejais – liūdna. O „RuBaltic“, įkvėptas sėkmės, varo ta pačia gaida toliau.
„Baltijos šalys – neišsipildžiusių lūkesčių kraštas“, – liūdima viename straipsnyje. Svajojo gyventi kaip Skandinavija, tapti tiltu tarp Rusijos ir Vakarų, o gavo tik emigraciją, po ekonominės krizės virtusią tiesiog masiniu bėgimu.
„Eksprezidentas Paksas: dabartinis politinis elitas veda Lietuvą į pražūtį“, – gąsdinama kitame straipsnyje. Beje, ar žinojote, kad „šiandien Rolandas Paksas tapo neoficialiu lyderiu visų tų, kas nesutinka su valdžios kursu“? Straipsnyje rašoma, esą Paksas nieko neįprasta nekalba, tiesiog kukliai primena, kad šalyje vyksta „bardakas“.
„Mokykitės, Baltijos šalys: Čekijos sėkmės istorija“ – taip pavadintame straipsnyje „RuBaltic“ toliau mėgina minti ant ekonominių nuospaudų. Tęsia straipsnių seriją apie „tikras, o ne išgalvotas“ valstybių sėkmės istorijas. Čekija ir Baltarusija – vienintelės postsovietinės Centrinės ir Rytų Europos šalys, sugebėjusios išsaugoti, modernizuoti ir panaudoti sovietinį pramonės palikimą. Čekijos pasididžiavimas – „Škoda“. Kaip ji susijusi su „Volkswagen“, visi žinome. O kaip susijusi su sovietizmu? Na, 1895 m. įkurta „Škoda“ egzistavo ir sovietiniu periodu. Iškentėjo, taip sakant.
„Koloradų“ suvažiavimas. Latvija aktyviai rengiasi dalyvauti pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje, kuris spalio mėn. vyks Rusijoje – Maskvoje ir Sočyje, – teigia Latvijos rusų bendruomenės portalas „Baltijalv.lv“. Ir parašė, kad konkursas – daugiau nei trys žmonės į vietą. Ir „Latvijos jaunuolio“ nuotrauką įdėjo – su Georgijaus juostele atlape ir po besiplaikstančia ES vėliava. Na, propagandos gurmanai, ne kitaip.
Dovanoja pilietybę. Rusija dovanoja savo pilietybę Latvijai, – skelbia „Telegraf.lv“. Ar Latvija to prašė, neskelbia. Tik rašo, kad Rusijos Dūma rengia eilines pataisas, galinčias praplėsti rusiško pasaulio ribas. Jei jos bus priimtos, Latvijos gyventojams bus paprasčiau gauti Rusijos pilietybę. Ją supaprastinta tvarka galės gauti visi, gyvenę Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos teritorijoje „jų egzistavimo pabaigos momentu“. Taigi, visi buvusių SSSR respublikų gyventojai. Taip pat Lenkijos ir Suomijos gyventojai. Ai, beje, pasak „Telegraf.lv“, šito masiškai prašo ne tik Baltijos šalių, bet ir Ukrainos gyventojai.
Piktavaliai. „Kijeve palinkėjo, kad Rusija išnyktų kaip valstybė“, – pasipiktino Estijos rusakalbis leidinys „Vecherka.ee“. Garbė jam, kad toliau pacituoja, kas buvo iš tiesų pasakyta: „Optimaliausias variantas Ukrainai ir, greičiausiai, visam pasauliui, – kad Rusija nustotų egzistuoti kaip tokia valstybė, kokia yra dabar“. Taip pasisakė vienas Ukrainos ministro pavaduotojas. Omeny turbūt turėjo nepriimtinai Ukrainai ir likusiam pasauliui pasielgiančią valstybę, o ne valstybę apskritai. Bet tokia gera frazė gaunasi nukirpus pabaigą, kaip nepasinaudoti.
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Suomija nuo galimos Rusijos agresijos mokosi gintis po Helsinkiu įrengtuose požeminiuose bunkeriuose
„Rusija rudenį rengia vienas didžiausių karinių pratybų per pastaruosius kelerius metus, o kaimyninė Suomija mokosi su „žaliaisias žmogeliukais“ kautis po žeme.
Šią žinią visuomenei pateikė „The Wall Street Journal“ leidinys (Tomas Grouvas).
Ir vis dėlto – kaip po žeme, kodėl – po žeme?
Pasirodo, po Suomijos sostine jau senokai įrengtas didelis požeminis miestas. Miestas sukurtas karo atvejui. Požeminiuose bunkeriuose ir tuneliuose slėptųsi ne tik Suomijos Vyriausybė, bet ir Helsinkio gyventojai. Manoma, kad po sostine išraustuose požeminiuose bunkeriuose, kurių ilgis – 124 mylios, galėtų pasislėpti visi Helsinkio gyventojai – per 600 tūkst. žmonių.
Taigi Rusija planuoja karines pratybas Zapad – 2017, o suomiai nesėdi sudėję rankų. Jie mokosi kariauti po žeme. Tuneliai ir bunkeriai išdėstyti taip, kad suomių kariai pajėgtų sulaikyti gausias besiveržiančių priešų grupes. Įėjimai į bunkerius apsaugoti specialiais vartais ir dangčiais, atspariais galingoms bomboms ir sviediniams. Požeminiame mieste yra visko, ko gali prireikti nelaimės atveju. Ten veiktų net Wi-Fi internetas.
Ši požeminė gynybinė linija įrengta senų seniausiai, dar „šaltojo karo“ laikais. Tačiau dabar suomiai vėl prisiminė požeminį miestą, nes baiminasi, kad Rusija, prisidengdama karinėmis pratybomis, gali pežengti valstybinę Suomijos sieną.
Pavyzdžiui, suomių karo ekspertas Jarno Limnelas tvirtina, kad Suomijos valdžiai labiausiai rūpi ne pačios Rusijos karinės pratybos, o kas bus po jų, joms pasibaigus. Ar tik rusų kariškiai nebandys įsiveržti į jų teritoriją? O jei ir nesiverž, tai gal pasienyje slapta paliks pratybose dalyvavusius kariškius, kad šie pultų tuo metu, kai visi atsipalaiduos – manys, kad pavojus jau praėjo?
Beje, Suomija šių metų kovo mėnesį buvo surengusi specialias pratybas, kurių metu mokėsi gintis, jei kartais į šalį įsiveržtų Rusijos specialiųjų pajėgų kariškiai ir užimtų valstybinius šalies objektus. Žodžiu, Suomija intensyviai mokosi nekartoti 2014-aisiais Krymą praradusios Ukrainos klaidų. Mokosi atremti įvairiausio pobūdžio atakas, nes manoma, kad Rusija, jei pultų, tai pultų kaip nors kitaip – ne taip, kaip okupavo Krymą.
Aukšti Suomijos valdžios atstovai pastebi, kad Rusija jau seniai puola jų šalį – naudodama kibernetines atakas, dezinformaciją, politinį ir ekonominį spaudimą.
Suomija turi teisę pasigirti: dar šiais metais jų šalyje pradės veikti specialus institutas, kurio paskirtis – analizuoti „visus hibridinio karo niuansus“.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Vėjo jėgainės Žemaitijoje. Slaptai.lt nuotr.
Skandalinga energetika. Pasirodo, tai, kad 2025 m. Lietuva, Latvija ir Estija nutrauks paskutinį elektros energijos ryšį su Rusijos ir Baltarusijos energetine sistema ir galutinai įsijungs į kontinentinės Europos energetinį tinklą, visai nėra toks gėris, kaip kalbama Lietuvoje. „Litovskij kurjer“ teigimu, kitose šalyse toks planas laikomas jei ne skandalingu, tai mažų mažiausia netikėtu. Dėl jo ginčijamasi netgi pačiame Briuselyje! Nesutaria ir Baltijos šalys tarpusavyje. Ir Lenkija baiminasi praradimų, kad energijos srautai iš Lietuvos ir Švedijos sumažins vietinių elektrinių pelningumą…
Esą ir patys lietuviai neslepia, kad projekte dar daugiau klausimų, nei atsakymų, o Europos Sąjungos palaikymas – kol kas irgi visiškai deklaratyvus. Ir šiaip, kvailučiai mes, nes greičiausiai elektros energija galutiniam vartotojui brangs, nukentėsime ekonomiškai. Turbūt greitai pasiprašysime atgal į pigų didžiosios kaimynės glėbį…
Saugokime propagandininkus. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atidarė Vilniuje tarptautinę konferenciją „Žurnalistų saugumas – nauji iššūkiai ir koordinuotas atsakas“, rašo „Litovskij kurjer“. Bet ten dalyvavusiai „Russia Today“ televizijos žurnalistei labai nepatiko ministro žodžiai, kad tokie kanalai, kaip „Russia Today“, neturi nieko bendra su žurnalistika.
Rusai nenusileis. Slaptai.lt nuotr.
„Žurnalistai, dirbantys valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje, irgi žurnalistai!“ – skundėsi taip ir neišdrįsusi prisistatyti šios televizijos darbuotoja. Ir pareiškė, kad, jei jau čia konferencija, kurioje svarstomi žurnalistų saugumo klausimai, tai ir „Russia Today“ žurnalistai turi teisę į saugumą. Hm. Gal ji taip subtiliai prašėsi politinio prieglobsčio, o mes, stuobriai, nesupratome?
Oazė ekstremistams. Rusijos opozicionieriaus Viačeslavo Malcevo bendražygis, koalicijos „Naujoji opozicija“ vadovas ir „Rusiško maršo“ organizatorius Jurijus Gorskis, nuo liepos 7 d. buvęs namų arešte, savo feisbuko paskyroje paskelbė pabėgęs nuo KGB, kirtęs ES sieną ir „su švaria sąžine iškeliavęs į lietuviškas žemes“. Apie tai pranešė laikraštis „Obzor“.
Gana neutraliai pranešė. Parašė, kad Gorskis liepos 5 d. buvo sulaikytas įtariant ekstremizmu. Kokiu ekstremizmu – neparašė. Gal audė džichadisto diržą ar, dar baisiau, skatino žmones eiti į gatves ir reikšti savo nuomonę. „Kodėl šitų kontrų Rusijoje nesmaugia, aš nesuprantu“, – po straipsniu piktinasi jokio smurto ir neapykantos neskatinantis komentatorius, kurio IP adresas mūsų saugumui turbūt jau žinomas.
Nemoka skraidyti. Kas čia lojo, kad rusų kariniai lakūnai virš Baltijos skraido nutrūktgalviškai? Štai NATO žvalgybinis lėktuvas praskrido virš civilinio lainerio А–321 tik 150 m atstumu! Ir laineris tas skrido iš Helsinkio į Miuncheną. Tuoj saviškius į Baltiją numuš…
„Primename, kad birželio gale rusų naikintuvas SU–27 nugynė NATO F–16, kai pastarasis virš Baltijos mėgino prisiartinti prie lėktuvo, kuriuo virš Baltijos skrido RF gynybos ministras Sergejus Šoigu“, – kažkaip grėsmingai primena „RuBaltic.ru“.
Prarastoji pramonė. Sovietiniu periodu Baltarusija ir „trys Baltijos seserys“ turėjo panašią ekonomikos struktūrą su aukštosiomis technologijomis aprūpinta sunkiąja pramone, tačiau po SSSR griuvimo ekonominiai keliai išsiskyrė: Baltarusija sukūrė jungtinę valstybę su Rusija ir taip išsaugojo bei modernizavo sovietinį industrinį palikimą, o Baltijos šalys įstojo į Europos Sąjungą ir visą stambią pramonę prarado, rašo „RuBaltic.ru“.
Tais senais gerais laikais Baltarusija ir Baltijos šalys buvo pramoninis regionas, pramonė jų ekonomikos struktūroje sudarė per 60 proc. Baltarusija turėjo MAZ, BelAZ, „Atlant“, „Vitiaz“, „Gorizont“. Baltijos šalys – Ignalinos AE, RAF, „Radiotechnika“, VEF, „Punane Ret“. Lietuva, Latvija ir Estija buvo Sovietų Sąjungos Silicio slėnio analogas. Aišku, paveldėtos gamyklos buvo nerentabilios, jas reikėjo modernizuoti, optimizuoti ir t.t., tačiau Baltijos šalys šių pramonės objektu atžvilgiu jokios valstybinės politikos neturėjo.
Tai va. Taip ir gyvenam šiandien – išbadėję, apskurę. Didžiausias eurointegracijos „bonusas“, pasak „RuBaltic“, kad galime laisvai judėti po ES. Rezultatas – pusė darbingų gyventojų pabėgo į kitas ES šalis. Taip pasirašėme sau mirties nuosprendį. O laimingi ir ramūs baltarusiai džiaugiasi ir klesti. Ura.
Vargšai braliukai. Latvijos Seimo valdančiosios koalicijos atstovas Edvīns Šnore lengvai ir žaismingai, oficialiai ir viešai lygino rusus su etėlėmis, nė trupučio nesibaimindamas kaltinimų kurstant rasinę ir nacionalinę nesantaiką, – piktinasi Rusijos naujienų agentūra „RuAn.info“.
Naujienų agentūra neketina atsukti kito skruosto – ilgiausiame straipsnyje cituoja 1935 m. Maskvoje išleistą knygą, kurioje latviai apibūdinami kaip siaubingai nuskurdę, moterys – apsirengusios tik vienu skuduru, kuris vos pridengia nuogybes. Latviai miega ant plikos žemės, valgo vien grikių duoną, raugintus kopūstus ir neraugintus agurkus. O pirmasis latvių kalbos vadovėlis išleistas tik 1868 m. ir rusų kalba. O raštą latviai gavo tik 50 metų anksčiau už čiukčius…
Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taikiniai. Turbūt dėl aukščiau cituojamo pasisakymo smarkiai įsižeidė ir „Vesti.lv“: „Didžiuokitės, latviai! Jus paims į karą su Rusija vietoj taikinių!“ Ir cituoja buvusią Latvijos prezidentę Vairą Vikę–Freibergą, kad tik pusė latvių turi intelektą. Esą, nors tiksli citata – pusė Latvijos gyventojų, bet eksprezidentė rusų niekada nelaikiusi žmonėmis…
Siena. Lenkija nori atsitverti nuo Ukrainos siena, – praneša naujieną rusų bendruomenės Latvijoje portalas „baltijalv.lv“. Ups. Paspaudus antraštę paaiškėja, kad ne tik su Ukraina, bet ir Baltarusija. Dar toliau paskaičius – kad ne dėl politinių priežasčių, o dėl kiaulių maro. Bet taip, šaunuoliai, propagandininkai, reikiama mintis vienoje kitoje galvoje jau gyva…
Pulkininkas. Ukrainos kontržvalgyba sulaikė Donbaso kovotojų instruktorių pulkininką Valerijų Gratovą, praneša „Gordonua.net“. Rusų pulkininkas su padirbtu Ukrainos pasu keliavo į nepripažintą Prisdniestrę, kad ten užimtų vadovaujanti postą.
Gratovas sulaikytas specialiosios operacijos metu. Jis jau ne pirmą kartą ketino nukeliauti į Pridniestrę su padirbtu pasu, apsimetęs į akis nekrentančiu pensininku, kukliu darbo veteranu.
Slaptas Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) dokumentas rodo, kad Rusijos karinės žvalgybos programišiai ne kartą bandė įsibrauti į JAV balsavimo sistemą dar prieš praėjusiais metais vykusius JAV prezidento rinkimus, pirmadienį pranešė „The Intercept“, informuoja naujienų agentūra AFP.
NSA ataskaitoje aprašoma glaudžiai su Maskvos Vyriausiosios žvalgybos valdyba (GRU) susijusi operacija, nukreipta prieš privačias JAV kompanijas. Remiantis ataskaita, GRU žvalgybos valdyba ne vieną mėnesį atakavo rinkėjų registravimo tarnybas iki pat lapkričio 8-ąją dieną vykusių JAV prezidento rinkimų.
Tačiau ties nacionalinio saugumo klausimais besispecializuojančiame „The Intercept“ teigiama, kad NSA ataskaitoje nėra nurodyta, ar programišiai padarė kokios nors įtakos rinkimams.
JAV žvalgybos pareigūnai ne kartą teigė, kad programišių atakos neturėjo jokios įtakos balsavimo rezultatams 2016 metų rinkimuose, kurie baigėsi šokiruojančia nekilnojamojo turto magnato Donaldo Trampo (Donald Trump) pergale.
Ataskaitoje pateikiami išsamesni kaltinimai, neva Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vadovavo bendroms pastangoms mėginant paveikti JAV rinkimus, įskaitant programišių atakas ir dezinformaciją, siekdamas padėti D. Trampui laimėti.
„Rusijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos agentai 2016-ųjų rugpjūtį vykdė kibernetinio šnipinėjimo operacijas prieš įvardytą JAV kompaniją. Akivaizdu, kad buvo siekiama įgyti informacijos apie su rinkimais susijusią programinę ir techninę įrangą“, – anot „The Intercept“ teigiama NSA ataskaitoje.
Ataskaita paskelbta praėjus kelioms dienoms po to, kai Rusijos prezidentas V. Putinas paneigė tvirtinimus, neva Rusijos valstybė kišosi į JAV prezidento rinkimus. Tačiau Rusijos lyderis pripažino, kad su vyriausybe nesusiję rusų programišiai galėjo brautis į JAV sistemas.
Seimo Kultūros komitetas trečiadienį ketina aiškintis dėl Žurnalistų etikos inspektorės Gražinos Ramanauskaitės – Tiumenevienės inicijuotų Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, kuriose siūloma uždrausti skelbti juridinio asmens dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją.
Jau du kartus planuotas Visuomenės informavimo įstatymo pataisų pateikimas Seime atidėtas. Įstatymo pataisos, kuriose siūloma nustatyti draudimą skelbti juridinių asmenų dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją, išbrauktos iš Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkės.
Praėjusią savaitę Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis žurnalistams sakė, kad bus aiškinamasi, ar siūloma įstatymo nuostata yra perteklinė.
„Pasikviesime tuos ekspertus, kurie teigia, kad šita įstatymo nuostata yra perteklinė, kad jau yra įstatymuose. Mes kviesime Žurnalistikos etikos inspektorę, kuri inicijavo šitą pataisą. Ir jeigu yra taip, kaip teigia ekspertai, tai tokiu atveju mes įspėsime inspektorę, kad reikia vadovautis kitais teisės aktais ir šito tiesiog nebepriiminėti dėl to, kad jau galioja tam tikras aktas. Mes, kaip komitetas, norime dabar išsiaiškinti, ar nedarome to darbo perteklinio“, – praėjusią savaitę yra sakęs R. Karbauskis.
Šiuo metu Visuomenės informavimo įstatyme nėra draudžiama platinti informaciją, pažeidžiančią juridinių asmenų dalykinę reputaciją. Galiojantis teisinis reguliavimas įtvirtina draudimą skelbti tik fizinį asmenį šmeižiančią, įžeidžiančią, žeminančią jo garbę ir orumą informaciją. Įstatymas numato, kad „draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“.
Simptomiška, kad balandžio 4-ąją į Lietuvą atvykę Nyderlandų gynybos ministrė Jeanine Hennis-Plasschaert ir kariuomenės vadas generolas Tomas Middendorpas nemažą dalį susitikimo su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu ir Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku skyrė dezinformacijos klausimui.
Ar įmanoma susigaudyti, kas šiandien dedasi internete? Slaptai.lt nuotr.
Nyderlandų gynybos ministrė itin domėjosi, kaip Lietuva pasirengusi atremti informacines atakas. Krašto apsaugos ministras pristatė svečiams suklastotų naujienų atvejus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvoje dislokuotą NATO batalioną. Anot ministro, ypač aktyvi propagandos skleidėja Lietuvoje yra Rusija, tačiau visuomenės atsparumas informacinėms atakoms auga, be to, į jų dekonstravimą įsitraukia žiniasklaida.
Išeitų, Lietuvoje oficialios struktūrose tikimasi, jog kibernetinio saugumo, „melagingų žinių” (fakenews) problemos išsispręs daugiausia sąmoningos visuomenės ir žiniasklaidos pastangomis, valsybei dalyvaujant „pagal galimybes“.
Bet jei tikslus pernai fiksuotas 5 kartus padidėjęs kibernetinio šnipinėjimo prieš Lietuvą aktyvumas ir kad tuo pat metu maždaug trečdalis įstaigų vadovų nemato reikalo susipažinti su kibernetinio saugumo reikalavimais, apie ką kovo pabaigoje pirmą kartą pristatant kibernetinio saugumo ataskaitą užsiminė Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza, – tai gana lengvabūdiškas lūkestis.
21 amžiaus geopolitikoje šis reiškinys išvešėjęs tiek, kad kone geometrine progresija gausėja valstybių, formuojančių kibernetinį saugumą turinčias užtikrinti specialias struktūras. Grėsmės keliasi į virtualią erdvę, žinios apie mėginimus laužtis į kitų šalių kompiuterines sistemas ir prieiti prie slaptų dokumentų tapo įprasta rutina. Tų pačių Nyderlandų Žvalgybos ir saugumo valdybos direktorius Robas Bertholee kovo 2-ąją informavo, kad Rusijos, Kinijos ir Irano interneto įsilaužėliai per paskutinius 6 mėnesius surengė šimtus kibernetinių atakų prieš vyriausybės interneto puslapį. Interviu Nyderlandų televizijai žvalgybos vadas pareiškę vertinąs atakas kaip grėsmę jo demokratijai.
Žvalgyba taip pat nurodė, kad kibernetinių atakų taikiniais buvo ne tik Nyderlandų valdžia, bet ir valstybinės šios šalies kompanijos.
Tiesą sakant, ar kas naujo? Tą pačią dieną Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministras Michaelis Fallonas kalbėdamas seniausiame Škotijos St. Andrews universitete apkaltino rusų interneto įsilaužėlius atakomis prieš demokratiją Jungtinėse Valstijose bei Europoje, nuo 2015-ųjų balandžio veikiant pagal nusistovėjusį, reguliariai taikomą dezinformacijos bei reguliaraus melo algoritmą. Pasak pareigūno, Maskva vykdo tikslinę Vakarų destabilizavimo programą ir griauna visuotinai priimtinomis taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Todėl už melagingas žinias reikia siekti patraukti atsakomybėn tokias rusų žiniasklaidos priemones kaip „Rusia Today“ ir „Sputnik“.
M.Fallonas neabejoja, kad rusai mėgins kištis į rugsėjį vyksiančius Vokietijos bundestago rinkimus, nes tinkamai „parepetavo“ per parlamento rinkimus Juodkalnijoje 2016 metų spalį ir per Nyderlandų referendumą dėl Ukrainos asocijuotos narystės ES tų pačių metų balandį.
Kad Kremlius interneto įsilaužėlių ir dezinformacijos priemonėmis mėgins masyviai paveikti rinkimus Vokietijoje, neabejoja ir Čekijoje veikiančio analizės centro „Europietiškos vertybės“ direktoriaus pavaduotojas, rusų propagandos Europoje ekspertas Jakubas Janda. Interviu vokiečių „Bild“ (12 09) jis pareiškė, jog prezidentas Vladimiras Putinas mėgins sutrukdyti Angelai Merkel būti perrinktai Vokietijos kanclere. Iš rusų dera laukti 2 rūšių puolimo – įprastų kibernetinių atakų, kurių tikslas sėti tarp vokiečių nuotaikas, esą vyriausybė nepajėgi jų apginti, taip pat tikslinių atakų prieš žmones, pasisakančius prieš Kremliaus agresyvumą. Todėl tikėtini mėginimai laužtis į dabartinės Vokietijos kanclerės vadovaujamos „Krikščionių demokratų sąjungos“ narių bei jų artimųjų asmeninius interneto adresus, tuo pat metu skleidžiant melagingas žinias apie juos. Svarbiausias tikslas – pristatyti A.Merkel kaip karo kurstytoją ir Amerikos, o ne Vokietijos interesams atstovaujančią politikę.
Kad Vokietijoje visuomenės nuomonė bent pradiniame etape gali būti ypač jautri dezinformacijai, 2015 metais parodė „mergaitės Lizos byla“: žinia apie tariamą pabėgėlių įvykdytą išprievartavimą iš pradžių sukėlė neramumus, ypač Berlyno rusakalbių bendruomenėje. Turėjo praeiti kažkiek laiko, kad melas būtų demaskuotas.
Nekeista, kad tokių grėsmių akivaizdoje Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen balandžio pradžioje Bonoje prezentavo pirmą Vokietijoje 260 specializuotą informatikos ekspertų sukarintą padalinį, papildysiantį jau esamas kibernetinio saugumo pajėgas. Bundesverui jau tenka kasdien atremti gausybę kibernetinių atakų, pasak gynybos ministerijos valstybės sekretorės Katrin Suder, per pirmus 2 šių metų mėnesius jų būta 284 tūkstančiai. Taigi kibernetiniai karai – jokia mokslinė fantastika, o „karšta“ geopolitinė realija. Vienas jos skiriamųjų bruožų yra „hibridinis“ pobūdis – atakuojančiuosius dažniausiai sudėtinga identifikuoti, įtarimų Rusijai netrūksta, bet nepavyksta pateikti akivaizdžių įrodymų. Kažkas panašaus į Krymo aneksiją – visam pasauliui aišku, kas tą padarė, o Maskva ciniškai kartoja, pateikit neginčijamus įrodymus.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinės žvalgybos vadas Jamesas Clapperis kalbėdamas JAV senato komitete dar sausio 10-ąją perspėjo, kad Maskva mėgino veikti rinkimų rezultatus dviejose dešimtyse valstybių. „Financial Times“ (01 09) skelbia, jog pernai Europos Komisijos serveriai atakuoti 110 kartų, tai yra 20 proc. dažniau negu 2015 metais. Interneto socialiniai tinklai yra labai įtakingas šiuolaikinio pasaulio gyvenimo faktorius, pasak „PewResearch“, prieš 4-eris metus pagrindiniu žinių šaltiniu jie buvo 49 proc. amerikiečių, dabar šis rodiklis siekia 62 proc.
Kažkada vis tiek bus įrodyta, kad rusų interneto įsilaužėliai „tikrino“ Amerikos prezidento rinkimų sistemą, kai Maskva nusprendė, jog su Donaldu Trumpu (mat verslininkas) bus lengvaiu turėti reikalų. Tiesa, dabar, JAV prezidentui tolstant nuo rusų politinės klasės taip geistos laikysenos Maskvos atžvilgiu, internete jau klajoja atvira pašaipa Kremliaus atžvilgiu: esą Maskvoje perskaičiavo Amerikos prezidento rinkimų balsus, patikslintais duomenimis, rinkimus laimėjo Hillary Clinton.
Tokia yra pastarųjų metų ir realija, ir tendencija, būtų keista, jei ypač agresyvių valstybių žvalgybos tą ignoruotų. Interneto įsilaužimai tapo tokia įprasta praktika, kad jau kalbama apie įvairių šalių interneto įsilaužėlių „stiliaus“ skirtumus. Pasak žurnalisto, knygos „Kova už internetą“ autoriaus Andrejaus Soldatovo, kinai specializuojasi pramoniniame šnipinėjime, čia jų veikla ypač energinga ir regima, kita vertus, gana nupėjamas yra jų taikinių sąrašas ir tikslai – kokios informacijos ieškoma ir kaip ruošiamasi ją panaudoti.
Kas kita – Kremliaus politinėms ambicijos subordinuoti rusų interneto įsilaužėliai, angažuoti visuomenės nuomonės „performatavimui“. Nuo 2004 metų „dirbanti“ grupė „Fancy Bear, žinoma dar „Sednit“, APT28, „Tsar Team“, „Sofacy“ ir„Pawn Storm“ pavadinimais, yra atakavusi pusantros dešimties valstybių diplomatines atstovybes, Turkijos, Ukrainos, Pietų Korėjos, Vokietijos gynybos ministerijų interneto puslapius ar internetinę korespondenciją, jų atakų objektais buvo NATO pareigūnai, rytų Europos žurnalistai, Prancūzijos televizijos kanalas TV5.
Vertinant iš dabartinės perspektyvos, viskas prasidėjo gana romantiškai. Pirmi interneto politinio „hakingo“ atvejai fiksuoti apie 1999 metus, kai rusų spec. tarnybos niekaip neįstengė susidoroti su čečėnų interneto puslapiais per 2-ą Čečėnijos karą. Rusijos užsienio reikalų ministerija be jokių pasekmių siuntinėjo notas valstybėms, kur buvo čečėnų puslapių serveriai. Bet atsirado grupė Tomsko universitete studijavusių „idealistų“, pasiryžusių „laužti“ tuos puslapius visuomeniniais pagrindais. Rusų FSB taip apsidžiaugė, kad iškart paskelbė specialų palaikymo pareiškimą, jog „laužėjams“ negresia joks teisinis persekiojimas.
Į ką „iniciatyva“ išvirto – regime. Jau rengiamos studijos, kas geriausiai pasirengęs kibernetiniam karui, kompanijos „Zecurion Analytics“ kibernetinių armijų išlaidų reitinge pirmos yra JAV, Kinija, JK, Pietų Korėja, Rusija. Amerika šiam reikalui skiria 7 milijardus dolerių, užtat kinų kiberkariuomenė įspūdingiausia – 20 tūkstančių žmonių (palyginimui, Prancūzijoje tik 800).
