Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

BNS naujienų agentūra ką tik išplatino pranešimą su atkreipiančia dėmesį antrašte – „Nausėda atsitraukia nuo idėjos teikti įstatymą griežčiau reguliuoti atminimo lentas“ https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-atsitraukia-nuo-idejos-teikti-istatyma-griezciau-reguliuoti-atminimo-lenteles.d?id=83175425.

Čia primenama, kad naujai išrinktas šalies prezidentas dar rugsėjo pradžioje žadėjo Seimo rudens sesijoje pateikti vietos savivaldos įstatymo pataisas, „kurios nustatytų, kad savivaldybės kabindamos, nukabindamos ar keisdamos atminimo lenteles privalo laikytis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų“, bet dabar jau tokios tvarkos reglamentavimo įstatymo projekto pateikimo iniciatyvos teisę perduoda Kultūros ministerijai.

Be jokios abejones, raktinis šio naujienos žodis yra „atsitraukia“, dėl kurio įcentrinimo antraštėje gali susidaryti įspūdis, kad čia pranešama apie kažkokią prezidento Gitano Nausėdos kapituliaciją, pralaimėjimą, nusileidimą prieš didesnį charakterio tvirtumą parodžiusį oponentą. Tarkime, turėjęs gerų norų sutramdyti tokių nusmukusių herojų kaip Remigijus Šimašius savivaliavimą, dabar prezidentas, suvokęs tikrąjį nomenklatūrinio pasipriešinimo lygį, neria į krūmus, palikęs dorotis su šia situacija žemesnio rango institucijoms labiau formalizuoti būtu.

Kas be ko, prezidentas jau yra pademonstravęs savo elegantišką sugebėjimą nusileisti nesitraukiančiam nuo tiltelio užsispyrėliui oponentui ir kitose situacijose. Tačiau šįkart ženkime mažiausio pasipriešinimo keliu, keldami mums jaukesnę versiją, kad oportunisto kelią prezidentas dabar renkasi ne visiškai savo laisvu noru, o  greičiau dėl manevro būtinybės, atsižvelgdamas į sparčiai politinės išminties resursus kaupiančių patarėjų perspėjimus neiššaukti pernelyg anksti ugnies į save, vengti viešo susideginimo ant laužo.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Tarkime, tai yra tik didžiojo pasakojimo apie tai, kad kaltas ne prezidentas, o jo aplinka, nauja variacija. Kita vertus, iš tiesų nesunku įsivaizduoti, kad gero prezidentui, o taip pat sau to paties linkintys J.E. artimiausios svitos patarėjai ir padėjėjai pratinasi prie minties, kad, vengiant tiesioginės kaktomušos su naujosios nomenklatūros pajėgomis, reikia atpalaiduoti savosios mimikrijos sugebėjimus supanašėti su ta nomenklatūrine aplinka, kai, žiūrėk, neilgai trukus pats užsiaugini naujosios nomenklatūros personažo neperšaunamus žvynus ir geriau pradedi suprasti žaidimo pagal nusistovėjusias taisykles prasmę.  

Nomenklatūrinės kaukės yra patogios dėvėjimui dar ir dėl to, kad tokiu būdu lengvai išmokstama visą pasaulį matyti kaukės akimis.

Be visa ko kito, noriu priminti dar ir tai, kad andai prezidentas G.Nausėda labai karštai kvietė visas suinteresuotas puses užmegzti tarpusavio dialogą istorijos politikos kebliausiais klausimais, o pastaruoju metu, kaip atrodo, toks anojo užsidegimas ženkliai atvėso, pastebimai nuslopo, kažkur pradingo… Kaip atrodo bent man, čia ir slypi visa, ne tokia dramatiška kaip ką tik apmestoji, bet labiau tikėtina G.Nausėdos vadinamojo atsitraukimo paslaptis. Pamėginkime įsivaizduoti, kad prezidentas G. Nausėda galop viską suprato iki galo: joks dialogas čia neįmanomas iš principo, norime to, ar nenorime!

Dialogo neįmanomumo supratimas yra svarbus dalykas dialogo teorijos plėtotei. Išryškindami kraštutinio nesusikalbėjimo zonas, išmokstame atpažinti tuos ribinius atvejus, kai puoselėti tuščių iliuzijų neapsimoka, su dar didesniu užsidegimu vertindami turiningo bendravimo galimybes, kai, nežiūrint užstojančių nesutarimų, dialogo perspektyvos vis tik yra daugiau ar mažiau tikėtinos, gali prasikalti kaip daigelis net pro išdžiūvusią žemę.

Vadinamojoje priešpriešoje dėl atminimų lentų joks dialogas neįmanomas iš principo, nes mūsų oponentai pasirinko jėgos, klastočių, melo kelią, kartas nuo karto pačiais nešvankiausiais būdais siekdami priversti kitaip manantį atsitraukti!

Nieko tokio, žmonijai yra tekę prisiimti daugybę iššūkių, gal kam nors iš mūsų pavyks atlaikyti taip pat ir ne-dialogo laikmečio išbandymus.

Žinia, mažo vaiko naivumas yra mielas mūsų gyvenimo mažmožis, o prezidentinis naivumas yra didingas, netelpantis įprastoje gradacijoje reiškinys. Tokiu prezidentinio naivumo didingu reiškiniu esu linkęs visų pirma laikyti prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą įkurti Lietuvoje Tarptautinę nacių ir sovietų režimų nusikaltimų tyrimų komisiją, kurioje raktinės veiklos pozicijos nuo pat pradžių yra atiduodamos žydų tautybės asmenimis.

Niekas neabejoja, kad žydų tautybės tyrėjai yra išskirtinai įžvalgūs žmonės, tačiau, kaip atrodo bent man, iš anksto turėjo būti aišku, kad  mažiausiai čia žydams rūpės tiesa, jiems pasiryžus, kaip buvo galima spėti iš anksto, tiesą visados paaukoti dėl savo specifinių žydiškų interesų tenkinimo, o ypač hipertrofuotos, dažnai prasilenkiančios su tiesa, moralinės satisfakcijos įgyvendinimo. Toks yra šios talentingos tautos žmonių instinktas, ypač prasikišantis aptarto pavyzdžio situacijose.

Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.

O gal atsitraukimas nėra jau toks blogas dalykas, siekiant pergrupuoti jėgas arba, tarkime, planuojant prailginti įsibėgėjimo atkarpą dėl geresnio šuolio į priekį?  Kaip atrodo bent man, atsitraukimas – visados yra pernelyg didelė prabanga, kai atsilikimo pavojus mūsų laikais kyla net tik truputėlį uždelsus.

Alisa Veidrodžių karalystėje, klausia Karalienė, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.

„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.

„Lėta šalis! – atsakė Karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“. (Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. „Vyturys“, 1991).   

 

 Lėta šalis

 

 gyvenimas staiga 

sustojo

         tavo vidiniame taške

 nors išorėje

dar tęsėsi judėjimas

įprastais pagreičiais

 

sraigių

 banda

nurūko

kaip raketos

palikdamos dūmų uodegas

achilas vėžlys

                      baigė

                       trasą

                       apšviestas

                       didingo

                       fotofinišo

                        o

                        įsčiose

                        paseno

                        dar neužgimę

                        kūdikėliai

                         visai

 

                       „lėta šalis“

                         sako

                        karalienė

                        Alisai

Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas prieš savo susitikimą su kolega iš Rusijos Sergejumi Lavrovu pabrėžė bendradarbiavimo su Maskva svarbą. „Mums reikia konstruktyvaus Rusijos bendradarbiavimo, ypač – Rytų Ukrainoje“, – sakė jis trečiadienį Berlyne prieš išvykdamas į Maskvą.
 
Anot H. Maaso, „pagaliau vėl yra šviesa tunelio gale paliaubų, dalinių atitraukimo ir Minsko susitarimų įgyvendinimo klausimu“, visos pusės „dabar turi pademonstruoti pasirengimą kalbėtis ir veikti“.
 
Ministras atkreipė dėmesį į tai, kad „šiuo metu nuomonės su Rusija daugelyje sričių iš esmės skiriasi“. „Mes turime apie tai kalbėti, nes tik įtraukdami Maskvą pasieksime rezultatų svarbiomis tarptautinėmis temomis“, teigė jis.
 
H. Maasas, be kita ko, minėjo įvykius Sirijoje, saugumą Persijos įlankoje ir tarptautinės ginkluotės kontrolės ateitį.
 
Per dvi dienas truksiantį vizitą Maskvoje H. Maasas ketvirtadienį Sacharovo centre ir su civilinės visuomenės atstovais kalbėsis apie dabartinius įvykius Rusijoje.
 
Vokietijos ministras liepą kartu su S. Lavrovu Bonoje atidarė Vokietijos ir Rusijos verslo forumą „Peterburgo dialogas“. H. Maasas Maskvoje kalbės ir apie tai, kad stipri civilinė visuomenė, galinti laisvai reikšti savo nuomonę, „stiprina“ šalį, pareiškė Užsienio reikalų ministerija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.21; 10:00

Švedijos ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas pareiškė planuojąs tęsti politinį dialogą su Rusija.

S. Lofvenas antradienį dalyvavo Tarptautiniame Arkties forume Sankt Peterburge ir taip pat susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

„Vertinu galimybę diskutuoti politikos klausimais tokiu lygiu ir ketinu tęsti politines derybas su Rusija. Akivaizdu, kad mums to reikia. Kai kuriais klausimais sutariame, o kitais – nuomonės skiriasi“, – sakė Švedijos premjeras.

S. Lofvenui susitikimas su V. Putinu pasirodė labai vertingas. „Tai buvo svarbus susitikimas ir buvo teisinga taip pasielgti“, – teigė S. Lofvenas ir pridūrė, kad „mes visada turime stengtis dar labiau gerinti santykius su Rusija.“

Klausimais, kuriuo labiausiai nesutarė politikai, buvo padėtis Ukrainoje.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.11; 02:00
zigmas_zinkevicius

Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams.

Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 6 )“

zigmas_zinkevicius

Viena iš svarbiausių D.Kuolio bendrininkių (o gal įkvėpėja?) puolant mane buvo M.Lukšienė. Jos elgesys tiesiog stebino.

1996 12 20  mokytojų laikraštyje “Dialogas” pasirodė prieš mane nukreiptas Dariaus Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis “nuodėmėmis”: esą nutraukiau švietimo reformą, kuri iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?), į mokyklas įvedu archajišką lietuvybę (ar lietuvybė gali būti archajiška?), nepaisau rinkiminės Krikščionių demokratų partijos programos (iš tikrųjų laikiausi Vyriausybės programos) ir t.t.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 5 )“

zigmas_zinkevicius

Mūsų švietimo reformos strategai nuėjo kosmopolitizmo keliu. Pradžią padarė Darius Kuolys

Šioje ištraukoje buvęs švietimo ir mokslo ministras atskleidžia priežastis, lėmusias tautiškumo susilpnėjimą, o dalies jaunimo ir visišką praradimą. Įvardina kai kuriuos to meto politikus ir švietimo ideologus, tyčia ir netyčia labai pakenkusius lietuvių tautai. Tik kai kuriuos. Reikia tikėtis, kas nors kada nors parašys išsamią studiją su visų tautiškumo ir patriotiškumo niekintojų ir naikintojų pavardėmis, ypač tų, kurie dabar tarsi atsisuko patys prieš save ir bando paslėpti padarytas klaidas ir jų pasekmes.

Praradimai milžiniški ir vargu ar pataisomi. Tad juo didesnė kaltė tų, kurie visokiais būdais trukdė ugdyti “sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus”.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio (4)“