Prie Lituanistikos židinio ( 6 )


Print

Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams.

Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.

Su Pociaus mirtimi Seimas neteko tauraus lietuvio patrioto, pastaraisiais metais daug kentėjusio nuo visokio plauko prisiplakėlių prie valdžios, savo sveikatos kaina išgelbėjusio Mokslo ir enciklopedijų leidyklą nuo “prichvatizavimo” ir jos pagrindu įkūrusio Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutą. Pociaus rūpesčiu dar okupacijos metais ir vėliau, valdant LDDP, buvo išleista nemaža labai svarbių Lietuvos mokslui ir kultūrai veikalų.

Pociaus mirtis mane tiesiog pritrenkė. Netekau svarbiausio pagalbininko įgyvendinant savo švietimo nuostatas, pagrindinio rėmėjo Seime. Jackūno pozicijos Komitete labai sustiprėjo. Jis ėmė brutaliai kelti Ministerijai ultimatyvius reikalavimus, pavyzdžiui, kad į laisvą viceministro vietą būtinai priimčiau tik Valentiną Stundį, o ne ką kitą. Paprašiau Jackūno liautis kišusis. Po to jis dar labiau ėmė mane pulti. Tai turėdamas galvoje viename savo interviu (rodos, “Lietuvos ryte”) kaip opiausią švietimo problemą nurodžiau pertvarką vykdančių institucijų, taigi ir Seimo komiteto, veiksmų nekoordinavimą, netgi kartais griovimą to darbo, kuris intensyviai dirbamas.

Labai troškau, kad su Seimo komitetu, vadovaujamu Jackūno, galėčiau dirbti ranka rankon. Tai viename pasitarime pavadinau savo didžiausia svajone. Ačiū E.Tervidytei, kad tą mano mintį tuokart nenutylėjo (kaip dažnai būdavo), bet pateikė pasitarimo aprašyme (Dialogas, 1997 08 29).

Stebina ir tai, kad man nepadėjo Krikščionių demokratų partijos vadovybė, pati iškėlusi mane į ministrus ir po to palikusi vieną, neparėmusi. Kai kurie LKDP vadovybės nariai net kenkė, ėjo kartu su nekrikščioniškų pažiūrų kosmopolitais, mano puolėjais. Partijoje buvo gerokai infiltruota priešiškos ideologijos elementų. Vadovybėje greit įsigalėjo “jaunesnieji”, save laikę “moderniaisiais” krikdemais. Jų elgesys iš tikrųjų neturėjo nieko bendra su krikščionybe. Jie koneveikė “vyresniuosius” (ne amžiumi, bet buvimu partijoje, jos atkūrėjus), pravardžiavo juos “dinozaurais” ir vis labiau tolino partiją nuo Bažnyčios.

Labiausiai iš LKDP veikėjų mane puolė Arimantas Raškinis, kuris, beje, buvo Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, Jackūno bendrininkas. Kulminaciją pasiekė 1998 02 12 išplėstinio Valdybos posėdžio, skirto švietimo reikalams aptarti, “genialus” suorganizavimas. Valdybos pirmininkas Kazimieras Kuzminskas, tik ką grįžęs iš JAV,.buvo nustebintas, pamatęs pilną salę Raškinio sukviestų “svečių” – visai ne krikščionių demokratų (Kuolys, Lukšienė, Jackūnas ir daug kitų) ir juokais pasiūlė išdalyti anketas, taigi padidinti LKDP gretas. Tuokart posėdis užtruko iki vidurnakčio.

Kilo karšti ginčai. Mane puolė Raškinis, Kuolys, Jackūnas, Stundys, Vygintas Gontis, net Albertas Žalys, kalbėjęs ne į temą (apie mokslo, o ne švietimo reikalus). Stipriai mane gynė Kryževičius, Voverienė, Hofertienė, Kuzminskas (jis pirmininkavo), žinoma, gyniausi ir pats. Nepagrįsti kaltinimai buvo atmesti, ir Valdyba nutarė mane remti. Tačiau Tervidytės “Dialoge”, aprašiusiame tą posėdį ilgu, net per 3 numerius straipsniu, akcentai buvo taip sudėlioti, lyg būčiau buvęs pasmerktas.

Raškinis, kaip ir Jackūnas, kiekviena proga atkakliai piršdavo man į pagalbininkus Valentiną Stundį. Sugebėdavo taip paveikti kitus Valdybos ir Seimo frakcijos narius, kad atrodytų, lyg tai daro visa LKDP vadovybė. Sunkiai suvokiamas paradoksas: krikdemai siūlė žmogų, artimai susijusį su švietimo veikėjais ateistais. Juo labiau, kad tai ne vienintelis atvejis. Kitas “didysis krikščionis demokratas” Kazys Bobelis, ne Partijos, bet Sąjungos pirmininkas, vėliau siūlė ateistes ir kliugeriškojo Ateities forumo aktyvistes į Švietimo ir mokslo ministres!

Iš kitų LKDP valdybos ir Seimo frakcijos narių, veikusių prieš mane, pirmiausia minėtinas Feliksas Palubinskas, įtakingas asmuo, vienas iš Seimo pirmininko pavaduotojų. JAV lietuvis, grįžęs į Lietuvą 1992 m. Labai patiklus žmogus, lengvai pasiduodąs kitų, daugiausia nedorų asmenų įtakai.

Dar minėtini du “jaunesniųjų” veikėjai: buvęs disidentas Vytautas Bogušis ir Algis Kašėta, vaidinęs labai prityrusį žmogų (gimė tais metais, kai aš išleidau 12-ąją lituanistų laidą). Abu kilę iš dzūkų krašto, to paties Varėnos rajono.

Kosmopolitų kaltinimai ir užsipuolimai spaudoje buvo tiesiog absurdiški. Paminėsiu tik svarbesniuosius:

Esąs per senas būti ministru. Tačiau tik vieneriais metais už mane jaunesnis Valdas Adamkus ne per senas būti prezidentu.

Esą geras mokslininkas, bet prastas ministras. Populiarinta nesąmonė, kad mokslininkas negali būti ministru, geriau bemokslis.

Esą nedirbęs mokytoju ir nepažįstąs mokyklos. Kiek mokytoju išdirbo mano kritikuotojai Kuolys, Lukšienė, Jackūnas, Zuoza? Aš 50 metų rengiau mokytojus Vilniaus universitete.

Esą aš autokratas. Paneigs pirmas paklaustas mano buvęs studentas ar bendradarbis. Beje, vėliau Kuolys su Lukšiene JAV lietuvių dienraštyje (Draugas, 1998 04 22) rašė: “pats Zinkevičius nevengė pabrėžti: nesu demokratas”. Neatsimenu, kad kada nors būčiau taip sakęs ar rašęs, nebent žurnalistai kur nors iškreipė mano nintį.

Pravardžiavo mane Rytų Lietuvos ministru. Iš tikrųjų Pietryčių Lietuvos švietimo srityje mano nuveikto darbo jie nesugebėjo ir neišdrįso kritikuoti. Kur Logika? Pietryčių Lietuvoje švietimo padėtis tada buvo nepalyginti sudėtingesnė. Bet čia aš tinku. Likusioje Lietuvoje viskas kur kas paprasčiau – jau nebetinku! Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams. Maža to, visą laiką jutau piktavališkas pastangas sukiršinti mane su Vilniaus apskrities viršininku Aliu Vidūnu, su kuriuo dirbome ranka rankon. Esą viską daranti tik Apskritis, suprask, ministras nieko neveikia. Nekreipiau dėmesio į tokius plepalus, tikiuosi, nekreipė dėmesio ir p. Vidūnas.

Deja, prieš mane būdavo nukreipiama anaiptol ne geranoriška, bet visai kitokia kritika. Jos pagrindiniai bruožai – ignoravimas to, kas Ministerijoje daroma, tuščiažodis dedamų pastangų neigimas, kritikavimas išsigalvotų, man nebūdingų nuostatų arba jų iškraipymas, nevengiant neteisybės sakymo. Tokių užsipuolimų “metodika” labai paprasta.

Ištraukiamas iš konteksto koks mano žodis ar posakis, jis savaip interpretuojamas ir iš to kuriami ištisi “traktatai”. Antai kartą pagyriau prieškarinę mokyklą dėl joje vyravusios pilietinės patriotinės dvasios, ir tuoj po to pasirodė straipsnis apie tariamą mano “senamadiškumą”. Tokias mintis su pasigardžiavimu platino “laisvoji” spauda.

Tačiau daugiausia demagogijos ir klaidinių buvo pilama ant manęs siekiant diskredituoti tautinės mokyklos, jaunosios kartos ugdytojos patriotine dvasia, nuostatą.

Tai – šeštoji ištrauka iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos “Prie Lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas Zigmas Zinkevičius.

(Bus daugiau)

2012.04.13


Prisijunkite prie diskusijos