Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai, klausydamasis radiją, įsijungiau laidą „Marijos radiją“, išgirdau apsakymus, skaitytus aktorės Liucijos Zorubaitės, ji išradingai perskaitė per du vakarus Vinco Krėvės apsakymus „Su dievuliu susitaikus“, „Pas Dangaus vartus“. Aš tuos apsakymus buvau skaitęs, bet jų nebuvau girdėjęs… Panagrinėsiu pastarąjį.

…Kodėl šventas Petras, kai prie dangaus vartų atėjo tik prieš kelias dienas mirusieji Jonas Kukis ir Kazys Gugis, ilgai neįleido į dangų? O dangaus vartų raktininkas, išklausęs Kazio Gugio minčių bei nepasitenkinęs savo atsakymais, pasikviečia išklausyti mirusiojo minčių išklausyti šventuosius Mykolą bei apaštalą šventąjį Joną Iškalbininką. Jie kartu visi trys neatsispyrė mirusiojo Kazio Gugio mintims. Ką gi skerdžius Kazys Gugis, kai kurių kaimiečių vadinamas „raganiumi“, tiems šventiesiems atsako?

Vincas Krėvė savo apysakoje „Raganius“, apsakyme „Kukis ir Gugis“, kuriame pavaizdavo nemenką ūkininką Joną Kukį, padorų, uoliai lankantį bažnyčią, nevengiantį pabarti ir savo kaimyną, skerdžių Gugį, ir kitus kaimiečius. Pavardės nelabai skiriasi, skirtumų daugiau rasime jų asmenybėse bei charakteriuose. Apsakyme „Kukis ir Gukis“, kuriame Vincas Krėvė atskleidė personažų Gugio ir Kukio charakterių priešingybes, pavaizdavo tų dviejų kaimiečių tikėjimo į Dievą principus, gilinosi į pareigų bei šeimos aplinkybes. Tai slėpiningas, mistinis apsakymas, o siužeto mistika atsirado, kai Gugis, palaidojus kaimyną Kukį, ir per jo pakasynas išgėręs, grįžtant žiemos vieškeliu namo sušalo ir mirė. Pakely Gukis susitinka Kukį, – jau nuo antro puslapio prasideda Vinco Krėvės apsakymo siužeto mistika.    

Pats Vincas Krėvė, kilęs iš kaimo, rinkdamasis profesiją, porą metų mokėsi kunigų seminarijoje. Jam apysakoje bei apsakymuose keliami probleminiai klausimai labai rūpėjo.

Minėtas apsakymas „Kukis ir ir Gugis“ prasideda vaizdeliu iš smuklės, kuriame Kukio sūnus Jonas geria degtinę ir pasiūlo pasivaišinti skerdžiui Gugiui, kuris paimdamas ištaria: „Ką vasarą, karveles beganydamas, uždirbau, visa nūnai pragėriau, iki paskutinio skatikėlio atidaviau Calkei“. 

Ir po šių Kazio Gugio žodžių pasigirsta prieštaraujantis kaimyno Jono Kukio balsas smuklėje:

  • Ir tu nesigėdini, seni, girtuokliauti! Pagalvotai geriau apie savo mirtį, ne apie stiklinę. Tavo amžiui labiau atitiktų… – subarė jį senyvas vyras, greta berno sėdįs, matyti, jo tėvas…
  • Gana, tėve! – nusigręžė bernas į senį, kuris barė skerdžių. – Ką tu jį bari, kad jis tau pikto nedaro. Didelis daiktas, kad išgeria žmogus kai kada.

Ir, pripylęs degtinės stikliuką, pakišo skerdžiui.

  • Gerk, dėde, ir nekreipk dėmesio į tėvo kalbą. Žinai, jis mėgsta pabarti kitus.

O apsakyme „Pas dangaus vartus“ slėpiningoje kelionėje į dangų, skerdžius Kazys Gugis už savo visa galva oponentą pranašesnis; Jonas Kukis visą laiką išsigandęs, ir klausydamasis Kazio Gugio pamąstymų, išsigąsta ne tuo keliu pasukęs, ragina Gugį eiti ne į dangų, bet į skaistyklą. Kai apsakymo mistiniame siužete „dievo angelas“, parodęs į tris kelius, nuskrido, tada Kukis ir Gugis išvydo tokį vaizdą: „Apsidairė abu, vienu pasilikę, ir mato, kad keliais, kurie veda skaistyklon ir pragaran, eina didžiausios minios – ir vyskupų, ir kunigų, ir ponų, ir šiaup sau visokių žmonelių ir moterų… Keliu į dangų, kaip akimi užmesti, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Gugis tiesiog pasuko į tą kelią ir pasileido eiti“. Jis nepaisė savo kaimyno Kukio prieštaravimų, kaip ir šito: „Žmonės, brolau, net vyskupai ir kunigai juo žengia, – skubėdamas paskui Gugį, aiškinasi Kukis. – Jie, mat, daugiau nusimano… Ir mudu su jais eitume. Krūva vis geriau, negu dviem“.  

Į tai Gugis atsako:

 „Aš, žemėj gyvendamas, visuomet elgiausi, kaip man atrodė geriau, neatsižvelgamas į žmones. Kodėl dabar aš turiu jų paisyti? „Visgi ne tiek būtų baisu, kaip dabar. Tepakentėtume truputį“. Ir Gugio atsiliepimas: „Kvailas tu, broli, nors gyvas būdamas, stateisi gudruoliu. Ko aš turiu bijoti kad ir paties dievulio, jei aš niekam pikto nesu daręs?“

Kai Kukis pasiūlo eiti į dangų kitu keliu, Gugis atsisako:

„Ne, aš brol, eisiu tiesiog. Tuo keliu dar suspėsime pasukti, kai dangun neįleis. Ko skubėti. kur nereikia? Matai, ir dangaus vartai arti…

Priėjęs prie dangaus, Kazys Gugis pradėjo belstis į vartus. O Jonas Kukis „susirietė iš baimės, susikūprino ir pasitraukė tolėliau“. Po kiek laiko atsiradęs šventas Petras paklausė, kas čia beldžiasi? Kazys Gugis atsakė, vakar miręs ir dabar norįs į dangų. Šventas Petras atsako apie jį nieko nežinąs, apie jį nepranešta, todėl į dangų nepriimsiąs. Tačiau jam pranešta, kad bažnyčios varpai „apie kažkokį Joną Kukį, apie jį, vadinasi, esu girdėjęs, bet apie Kazį Gugį  nieko negirdėjau“. Čia Gukis pirmą kartą sukritikavo šventąjį Petrą: „Juk aš pats žinau, šventasis Petrai, kur man reikia, ir kad prašausi dangun, vadinasi, čia man ir reikia; o kodėl tau niekas nepranešė apie mane, tai, jau ne aš kaltas, bet tavo angelai, kurie turėjo pranešti“.

Šis ąžuolas auga Vilniaus pakraštyje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šventasis Petras paklausė: „Bet kodėl gi apie tave nepranešė bažnyčios varpai, net nepaskambino? Gal tu ne katalikas, ar gal ir numirei kaip nekatalikas?

Šventam Petrui paliudijo, skųsdamasis Gugiu, Jonas Kukis: „Gukis esąs truputį raganius, todėl dievas jam neleido mirti, kaip miršta geras katalikas“.

„Girdi, ką tavo draugas sako, – nusistebėjo šventas Petras. – Ir raganius buvai, ant žemės gyvendamas, ir mirei be kunigo. Kaipgi aš tave tokį galiu dangun įsileisti?“

„Atsitiko man tokia nelaimė, o kaip ji atsitiko, aš patsai nežinau. Būtų gal visai neatsitikusi, jei aš Kukio  pakasynose nebūtau truputį išgėręs“.

 Šventam Petrui užteko savų argumentų, jis ir toliau neleido jo į dangų.  Ir Kukis šventam Petro sprendimui pritarė, sakydamas, kad „nevertėtų Gukio dangun įsileisti, tepakentėtų dėl to truputį skaistykloje“.   

Šventas Petras, išgirdęs tuos Kukio žodžius, „nusigręžė ir buvo beeinąs atgal, raktais barškindamas“. Bet skerdžius pradėjo daužyti kumščiais, ir sugrąžino šventajį Petrą. Ir Kazys Gukis antrą kartą jį sukritikavo, sakydamas, „ar dėl to, kad jis žemėje išgėręs, jau nebegali būti vertas dangaus?“ Ir Kazys Gukis klausimą užbaigė žodžiais: „Juk ir pats gėrei ten kažkokiose vestuvėse, ant žemės gyvendamas. Ar gal užmiršai?“ „Gerti tai gėriau, bet tuo aš niekam pikto nepadariau, tik suteikiau šeimininkams ir jauniesiems malonumą“.

O kai Gugis paklausia, ar gerdamas esu kam pikta padaręs? Tai šventasis Petras atsako, kad nėra apie tai girdėjęs, kad „danguje skundų nebuvo“.

O kai dialogas pasisuko apie bažnyčią, tačiau Gukis ir čia nepasidavė šventajam, atsakydamas, kad ir Petras, ant žemės gyvendamas, ne visada lankė bažnyčią, Kai Petras atsakė, kad „Aš dėl darbo neturėjau laiko“, tai Gukis atsako, kad jis „dėl savo darbo, dėl savo gyvulėlių ganymo neturėjo laiko bažnyčios lankyti“.

Šventas Petras sutinka su tuo, tačiau Gukiui atsako: „Bet visgi tu be kunigo ir dar girtas mirei“. Gugis ir šį Petro kaltinimą atremia: „Tai čia nusidėjimas? Argi aš to norėjau? Tiesą pasakius, aš visai mirti nesirengiau, o kad staiga ir netikėtai miriau, aš dėl to visai nesu kaltas“. 

Gukis priminė šventam Petrui, kad ir jis tris kartus buvo dievo atsižadėjęs. „O aš niekuomet švento vardo neužmiršdavau, net ir girtas būdamas, jį garbindavau“.

Kai šventas Petras kalbėjo apie atgailą, kad jis jos nepmirštąs, dariau ir iki šios dienos darau“, tai Gukis atsako: „Kaip aš galėjau atgailą daryti, jei aš staiga miriau ir tuo niekam pikto nepadariau. Matai, tu didesnis esi mane nusidėjėlis buvai, o dabar esi dangaus vartų šeimininkas ir nenori manęs įsileisti dangun. Ar  tai gera, ar tai teisinga, šventasai Petrai?“

Ir nuėjo Petras atsivesti kito šventojo, vyskupo Mikalojaus, kuris apkaltina tuo, kad Gukis be išpažinties yra miręs. Gukis jam atsako, kad jeigu jis be išpažinties yra miręs, tai dėl to dievulis kaltas. „O vėl – ką man išpažintis yra davusi, jei aš ir kunigui neturėjau nieko pasakyti, nes nieko pikto nesu niekam padaręs“.

Ir į kitus vyskupo Mikalojaus klausimus Gukis rasdavo tinkamus atsakymus. Ir šventas Petras priverstas pasikviesti kitą, ir išmintingesnį šventąjį, Jono Iškalbininko šauktis.

(Tuo metu pradėjo Kukis girti Gukį, kad drąsiai kalbąs, kad apšnekėjęs ne tik šventąjį Petrą, bet ir Mikalojų. „Vis tiek čia nieko nepeši“, ir ragina eiti į skaistyklą.“Kaip nepešiu, jei nežinau kuriems turiu eiti skaistyklon. Reikės – visą dangų prikelsiu, patį dievulį pažadinsiu, bet nenusileisiu).

Atėjo šventas Petras, pasakęs, jog atsivedė Jėzaus mylimiausiajį apaštalą, šventą Joną, kuris išaiškins Gugiui, kodėl jo kelias yra ne dangun, o skaistyklon. „Pasakyk, man, broli, ką, ant žemės gyvendamas, esi dėl pono Jėzaus gero padaręs, kad dabar nori dangun patekti? „Ką aš gero esu daręs, klausi, šventasis apaštale? Gyvulėlius gerai ganiau, visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles mylėjau ir bemylėdamas dievulį garbinau, kad taip gražu ir gera jo pasauly gyventi“. Jonas atsako: „Tai maža, broli, kad dangun patektai. Reikėjo, kaip aš, nukentėti dėl jo švento vardo“. „Kaip aš galėjau nukentėti, šventasai apaštale, dėl jo švento vardo, kad mane niekas nekankino. Aš visus mylėjau, pikto niekam nedariau, ir man niekas nedarė. Pasijuokdavo, net parailindavo vienas kitas, kai žmones linksminau, bet aš neužsigaudavau“. Šventas Jonas: „Taigi, mes žinom, kad tu nepadorias giesmes dainavai, juokus krėtei, gėrei pagaliau. Visa tai – ir už tai turi atkentėti skaistykloje“.

Bet su tokiu nuosprendžiu nesutiko Kazys Gugis: „Kodėl negerai, šventasis apaštale, jei visa tai dariau iš meilės. Man buvo gera ir linksma, aš norėjau, kad ir kitiems būtų linksma, todėl džiuginau žmones, kaip išmaniau. Juk ir tu, šventasis apašatale, paliepei visus mylėti, o dabar, dėl to tavęs paklausiau, bari mane, dangun neįleidi ir dar liepi skaistykloje kentėti. Argi tai teisinga?“

Pagalvojo šventas Jonas, šiuos žodžius išgirdęs, ir sako šventam Petrui: „Teks vartai atkelti. Teeina dangun!“

Bet prieš įleisdamas į dangų Kazį Gugį, Petras dar turėjo palūkėti. Mat, Gugis užsimanė nepalikti už vartų kelionės draugo Jono Kukio, sakydamas, „kur jis, vargšas, tiek bailus bebūdamas, vienas pasidės“? Vartų šeimininkas Petras, priminęs Gukiui, kad „Kukis ir ant žemės gyvendamas didžiavosi savo dorumu, dievobaimingumu, visus peikė ir barė, puikybės pagautas. Pagaliau čia ar jis neniekino, neskundė man?“

Velniai. Slaptai.lt nuotr.

Gugis nesutinka su Petro nuomone: „Leisk jį dangun, ir gana. Vis tiek neleisiu Tau užkelti vartų, kol jo neįleisi. Pamanyk patsai, ar aš galiu apleisti kelionės draugą, palikti žmogų ir dar tokį, kuris visko bijosi. Juk dėl to vieno būtau vertas, kad mane vėl iš dangaus išvarytų. Vėl, kaip aš galėsiu džiaugtis dangaus laime, žinodamas, kad už mane geresnis žmogus skaistykloje kankinasi.“

Ir Gukis su Kukiu pateko dangun…

Alberto Zalatoriaus mintys apie šį apsakymą.

„Gukiui dievas – švelnus ir geras senelis, kurį visada dera pagarbinti ir prisiminti, bet kurio nebūtina atsiklausti. Gyventi reikia taip, kaip liepia širdis. Kukio dievas – visai kitoks. Jis panašus į prievaizdą ir bažnyčios įstatymų rinkinį: ką liepia bažnyčia, vadinasi, liepia ir dievas. Gugio dievas – laisvė, Kukio dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugiui dievas pelno žmonių meilę, nes tik tokį jausmą Gukis labiausiai vertina. Kukiui dievas pelno tvirtą materialinę padėtį ir ją lydinčią kaimynų pagarbą, tegul ir ne visai nuoširdžią, su baimės priemaiša, bet ribotą Kukį visai patenkinančią… Dauguma gyventojų vis dėlto persiėmę bažnyčios suformuota dievo samprata, todėl Gukį, gyvenantį pagal savąją „širdies religiją“, jie linkę laikyti raganiumi… Gukio paveikslu Vincas Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparalyžiavęs suprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų… Gukių visuomenėje būtų šimtąsyk maloniau gyventi negu kukių visuomenėje, deja, ir bažnyčia, ir civilizacija daugiau yra linkusi sudaryti sąlygas kukiams“.

(A. Zalatorius, „Vincas Krėvė“, nebaigta monografija,  2003, p. 419).  

2020.03.27; 14:01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau  išaušo Naujieji Metai, o LRT  televizijos ekrane vis tebesivaidena senoji, galimai Šv. Kalėdoms skirtoji reklaminė užsklanda su gyvulėliais šieno prikrautoje pašiūrėje.

Kodėl “galimai”? Tokį spėjimą – siejimą su Kalėdomis, – pasiūlė kalendorius. Jei ne jis, niekuo gyvu nebūčiau drįsusi sieti žolėdžių gyvulių ūkio reklamos su didžiąja krikščionių švente – Šventojo Kūdikio gimimu.

Žiūrim, ką turim.

Yra, kaip minėjau, šieno prikrauta pašiūrė, į kurią užsuka tai vienas, tai kitas keturkojis šieno mėgėjas. Kad jie geriau viską matytų, pašiūrė padabinta elektros lemputėmis. Bet gyvulėliai, atrodo, ir  šviesoje neranda, ko tikėjosi.

Viena, nėra ėdžių, į kurias  rūpestingas ūkininkas paprastai įkrauna šieno, kad gyvulėliams nereiktų vargti, pešant jį iš supresuotų kūgių.

Antra, kažkokias apviltas viltis liudija gyvulių elgesys.

Karvė – gilioje rezignacijoje.

Panašiai jaučiasi ir arkliokas. Gal gėdijasi savo mažo ūgio? Gal prieš tai jis ganėsi su žemaitukais ir apsižiūrėjo, kad jis jiems nė iš tolo neprilygsta?

Simpatiškoji lama pasisukioja ir šiaip, ir taip, apsižvalgo, bet nepamačiusi nieko įdomaus, įsistebeilija į operatorių.

Gerai toje pašiūrėje jaučiasi tik dryžuotasnukiai avinai. Avelėmis juos sunku vadinti ir dėl galingų ragų, ir dėl pasipūtimo, kuris kuklioms lietuviškoms avelėms nebūdingas. O šitie pozuoja sau, lyg pamokyti, lyg suprasdami, kad čia – šou į juos panašiems palinksminti…

O ką žiūrovai? Vieni, manau, džiaugiasi, lyg sovietų laikais, kada mokėmės skaityti tarp eilučių. O dabar mokosi įžiūrėti tai, kas „už kadro“.

Katedros aikštė. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Už kadro, gal būt, slapstosi aliuzija į tą piemenų pašiūrę, kurioje, kaip rašoma Naujajame Testamente, gimė Dievo ir Žmogaus sūnus? Gal būt, norėta pri(si)minti, jog kažkada Lietuva buvo krikščioniška, katalikiška šalis, kuriai dieviškojo Kūdikio gimimas – didžiausia šventė? Bet kadangi, Briuseliui nutarus, šalys, įsijungusios į ES, atsižadėjo savo krikščioniškųjų šaknų, tai gal ir LRT vadovai, bijodami būti apšaukti atsilikusiais marginalais ar, dar blogiau, antiglobalistais – tautininkais, nutarė apsiriboti tik užuomina į nusenusią (?) tradiciją, visą dėmesį skirdami tik gyvulėliams? Beje, ir tie – rūpestingai išcenzūruoti, ta prasme, kad iš tradicinės  lietuviškos bandos į ekraną pateko tik karvė. Visi kiti – „globalizuoti“, surankioti iš įvairiausių kraštų.

O dar giriamasi, kad ES nėra cenzūros….

Esama ir tokių žiūrovų, kurie už kadro įžiūrėjo subtilią ironiją, ES bei Briuselio diktuojamų įstatymų parodiją: esą, žiūrovui siūloma įsivaizduoti, jog kūdikį iš (nebe šventos?) šeimos galėjo atimti Vaikų teisių saugotojai. Pastaruosius galėjo papiktinti antisanitarinės sąlygos, kuriose turėjo gimti kūdikis. O gal nutarė, kad Marija su Juozapu, daugiau nei parą nepastebėję jau ūgtelėjusio, bet prapuolusio sūnaus (kuris, kaip žinome, savo laisva valia pasiliko šventykloje), neverti būti tėvais? Todėl sūnus iš anksto buvo atimtas ir atiduotas (Kam? Ką aš žinau, juk ne aš tokį siužetą su tuščia pašiūre kūriau. Gal bevaikiams gėjams, o gal vaikus mylintiems ir juos gausiai gimdantiems musulmonams?…), o tėvai, neištvėrę tokios gėdos, pabėgo – kelintą jau kartą? – į Egiptą?

Yra ir dar vienas aiškinimas: kad to vaizdelio kūrėjams ir juos laiminusiems atsakingiems LRT asmenims iš perdėtos tolerancijos ar beribio troškimo laimėti Europos bėgtynes į globalųjį pasaulį, į susinaikinimą, perkaito variklis, t. y. smegenys. Panašiai, kaip atsitiko kai kuriems Europos miestų merams, uždraudusiems Šv. Kalėdų proga miestus dabinti eglėmis; kaip atsitiko į juos panašiems „perkaitusiems“ kai kurių šalių lingvistams, nutarusiems iš kalbos „išimti“ žodžius, reiškiančius „tėvą“ ir „motiną“, keičiant juos „gimdytojas Nr. 1“ ir „gimdytojas Nr. 2“?

Tikriausiai LRT galvočiams pasirodė, jog bus labai modernu: dėl mažėjančių gimimų nykstančios Europos greičiausiai nykstančioje šalyje cenzūruoti bet kokį vaiką auginančios šeimos paveikslą, kad tik neužgavus vaikų nenorinčių ar neįgalinčių susilaukti porų (partnerių?). O juk modernumas – vienas pagrindinių LRT tikslų.

Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.

Juk matome, kad jau ir Lietuvoje miestai verčiasi per galvas, stengdamiesi pasipuošti dirbiniu, kuo mažiau panašiu į tradicinę žalią, skarotą eglę. Ir dygsta vienas po kito visomis spalvomis žibuliuojantys konusai, šachmatų ir kitos pusiau geometrinės figūros, sunarstytos iš neįtikėtiniausių medžiagų: plastmasinių atliekų, siūlų, vielų, putplasčio ir pan…

Beje, itin gražias konuso pavidalo, išmoningai padabintas dirbtines konstrukcijas jau prieš gerą dešimtmetį buvo galima matyti Maskvoje bei Sankt Peterburge. Bet Rusija – ypatinga šalis. Ne tik daugiatautė, daugiakonfesinė, bet ir Naujus Metus švenčianti dukart metuose. Ten niekas nenustemba, vietoj eglės pamatęs spindintį bokštą-konusą ir išgirdęs „Laimingų Senų Naujųjų Metų!“, kuris vakariečio ausiai skamba kaip loginis nonsensas.

Na, o aš šitame LRT sukurtame paveikslėlyje matau tyčia ar netyčia atsiskleidusią tos institucijos  darbo prasmę: pastangas pašalinti esmę, tikrąjį turinį iš visur, kur toji esmė gresia išsaugoti, išlaikyti lietuviškas, valstybines ir tautines tradicijas, etninę-kultūrinę tapatybę.

Pradėta buvo nuo institucijos pavadinimo: iš jo buvo pašalintas esminis apibūdinimas „Nacionalinis“. Paliktos trys raidės, mėgdžiojant LNK, BTV, CNN ar BBC. Patogu: greitai ir lengvai ištariama ir – jokios prasmės … O toliau – kaip rogutėmis nuo kalnelio, žemyn, žemyn, tolyn nuo misijos, kuri nebyliame popieriuje ar kompiuterio ekrane atrodo visai gražiai sudėliota: „Tarnauti visuomenei, teikiant objektyvią, patikimą informaciją šalyje ir pasaulyje gyvenantiems Lietuvos žmonėms, kurti ir transliuoti profesionalias šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, telkiančias ir vienijančias pažangai“.

Tačiau… vienok… Niekaip negaliu suprasti, kodėl nekartojama be galo šilta ir informatyvi Zitos Kelmickaitės laida „Ryto suktinis“, o kai kurios kitos kartojamos ir kartojamos…

Labai dažnai pasigendu ir deklaruoto objektyvumo, nes eteris dažniausiai suteikiamas tik vienai nuomonei transliuoti, neduodant priešingai nuomonei nė pyptelėti.

Kaip prieš porą mėnesių išaiškino advokatas A. Šindeikis, “visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonominių, verslo ar kitokių)“, tačiau beveik vos ne po kiekvienos LRT laidos internete pasipila priekaištai dėl neobjektyvumo, akis badančio angažuotumo.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Reikia pavyzdžių? Prašom. Pasiklausykite/pasižiūrėkite, ką LRT transliuoja šeimos, vaikų teisių, lietuvių kalbos vartojimo, Bažnyčios bei dvasininkų, miškininkystės (kas netolygu miškų kirtimui), Stambulo konvencijos, JAV prezidento bei jo politikos, migracijos-emigracijos ir kitais klausimais. Nesunkiai pastebėsite, jog kalama ir kalama tik viena nuomonė – iki skylės smegenyse.

Ir, ko gero, pro tą skylę iš pašiūrės vaizdelio, transliuojamo neva Šv. Kalėdų proga, išgarmėjo visa Šventoji šeimyna su kūdikiu.

Gal Lietuvoje perteklius šeimų, auginančių kūdikius? Vargu bau… Greičiau – perteklius skylėtų smegenų.

Beje, jei tvartelyje, pašiūrėje ar namuose (rūmuose, vigvame, jurtoje…) nėra Šventosios šeimynos su Kūdikėliu, jų neaplankys nė Trys Karaliai su dovanomis. Todėl LRT šiais metais gali tekti tenkintis nebent savo susikurtuoju gyvulių ūkiu bei jų „dovanomis“.

O juk įkurtas Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija buvo žmonėms ir dėl žmonių. Kad jie nesugyvulėtų…

2020.01.02; 14:08

Piemenėlių mišios Vilniaus arkikatedroje prasidėjo Prakartėlės Katedros aikštėje pašventinimu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kristaus gimimas yra žmonijos džiaugsmo šaltinis. Dievas taip myli pasaulį, kad atsiunčia savo Sūnų išgelbėti mus iš nuodėmės vergijos ir vesti į džiaugsmo pilnatvę, sakoma Vilniaus vyskupų sveikinime Šv. Kalėdų proga.
 
„Linkime ateinančiais metais iš naujo įsileisti Viešpatį į savo gyvenimą, patirti Dievo artumą ir meilę Jums asmeniškai bei dalytis šiuo džiaugsmu, šia Dievo teikiama ramybe su kitais“. – sveikinime linki Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, vyskupai augziliarai Darius Trijonis ir Arūnas Poniškaitis.
 
Kaip skelbta, antradienio, gruodžio 24-osios, vakarą po Kūčių vakarienės, vilniečiai ir miesto svečiai patirti Kalėdų nakties stebuklą galėjo Piemenėlių Mišiose, kurios Katedros aikštėje prasidėjo Prakartėlės pašventinimu.
 
Prakartėlės lopšyje prieš Mišias su Šventąja šeima, piemenėliais, Trimis karaliais ir tvartelio gyventojais įsikūrė kūdikėlis Jėzus.
Pašventinus prakartėlę Katedros aikštėje Vilniaus arkikatedroje buvo aukojamos Piemenėlių mišios, tradiciškai skirtos tikrajai Kalėdų priežasčiai – Jėzaus gimimui.
 
Kartu su kitais vyskupais laikydamas Šv. Mišias, arkivyskupas metropolitas G. Grušas priminė kančias, kurias teko patirti Jėzui ir Juozapui bei Marijai, kalbėjo apie meilės bei vilties svarbą.
 
Anot vyskupo, Viešpaties teikiamas džiaugsmas stiprina viltį ir padeda pakelti sunkumus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.26; 08:00
Audrone Ilgeviciene-Astreja

XXI a. pradžioje Lietuvoje pradėtas kurti nuo teosofijos, antroposofijos bei „Arkanų mokyklos“ mokymų beveik nesiskiriantis, tačiau vis dėlto turintis savitumo antropoteosofijos pseudomokslas. Jo autorė – Astromineralogijos centro „Pars Fortunae“ įkūrėja Audronė Ilgevičienė, dar žinoma kaip Astrėja. Iki 2009-ųjų rudens buvo išleistos trys antropoteosofijos knygos: „Kosminiai pašventimai“ (2008), „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“ (2008) ir „Septyni spinduliai ir jų valdovai“ (2009).

A. Ilgevičienė nevadina savęs antropoteosofijos kūrėja, pasak jos, tai – „Žodžio „Sąmonė“ signalai, virtę tekstais“ („Kosminiai pašventimai“, p. 7). A. Ilgevičienę galėtume sulyginti su prieš šimtmetį panašias idėjas propagavusiu Vydūnu.

Continue reading „XXI amžiaus išradimas Lietuvoje: antropoteosofija“

kaledinis

Gruodį buvau kviestas dalyvauti seminare apie masines informacijos priemones ir privatumo teisę. Seminarui vadovavo du profesoriai iš Šveicarijos ir vienas iš JAV. Auditorija – daugiausia mūsų studentai teisininkai, puikiai kalbantys angliškai. Vienas iš svarstomų atvejų buvo, ar teisingai pasielgė Vilniaus meras, neleidęs gėjų parado. Svarstymo rezultatas toks: jei daugiau kaip 95 procentai žmonių prieš – teisingai. Jei mažiau (o tai maždaug ir bus ginčo dėl TV atvejis), tuomet ne, bet valstybė privalo apginti (šį kartą – mažumos) teises ir užtikrinti gėjams apsaugą, kad jie galėtų saugiai demonstruoti. Tokia yra demokratijos laisvė. Vadinas, TV turi atspindėti visų žiūrovų interesus. Neabejotina dauguma turi teisę žiūrėti mėgstamas smurto ir sekso scenas. Neabejotina mažuma turi teisę rašyti peticijas (kurios nieko nepakeis), tačiau mažumos teisės bus apsaugotos tuo, kad TV proporcingai rodys ir priešingas programas. Sutinku, galbūt Lietuvoje tos proporcijos ne visai tiksliai išlaikytos. Tačiau juk principo tai nekeičia.

  Continue reading „Titaniko Kodo akcija „Už Televiziją – malonaus gėrio skleidėją!““