Sausio 21-ą, paryčiais, mirė žinomas disidentas ir visuomenininkas, pogrindžio spaudos platintojas, politinių bado akcijų iniciatorius, pirmųjų mitingų už laisvę organizatorius, Vyčio kryžiaus kavalierius Petras Cidzikas.

Petras Cidzikas. VRK nuotr.

Petras Cidzikas gimė 1944 m. balandžio 25 d. Lazdijų raj., Šeštokuose. 1971 m. įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, tačiau įtarus platinant pogrindinę Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, 1973 m. vasario 16 d. suimtas. Pusę metų kalintas KGB tardymo izoliatoriuje. Nepavykus surinkti įrodymų ir dvasiškai palaužti, KGB iniciatyva jam paskirtas prievartinis psichiatrinis gydymas. P. Cidzikas ketverius metus kalintas specialiajame psichiatriniame kalėjime Černiachovske (buv. Įsrutyje), Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje. Vėliau dar pusę metų „gydytas“ Naujojosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje.

Kankinimas stipriais medikamentais visam laikui paveikė P.Cidziko sveikatą.

Išėjęs į laisvę P. Cidzikas tęsė kovą prieš okupantus: rašė valdžiai ir tarptautinei bendruomenei protesto laiškus prieš disidentų suiminėjimus ir kalinimus, prieš Afganistano okupaciją, kartu su Antanu Terlecku pasirašė protestą dėl psichiatrijos, kaip bausmės naudojimo įtariamiesiems antisovietine veikla. 1978 m. įsijungė į A. Terlecko įkurtos Lietuvos laisvės lygos veiklą ir pasirašė “45 pabaltiečių Memorandumą” – didžiųjų Vakarų valstybių vadovams skirtą protestą dėl prieš 40 metų sudaryto sandėrio tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės SSRS, kurio pasekmė – trijų  Baltijos šalių okupacija.

1980 m. gruodžio 16 d. dėl bandymų patekti į Aukščiausiąjį teismą, kur buvo teisiami disidentai V. Skuodis, G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas, nuteistas 15 parų kalinimo, o po to vėl patalpintas į psichoneurologinę ligoninę. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui išsiuntus protesto laiškus, kurie paviešinti ir Vakaruose, po mėnesio P. Cizikas paleistas į laisvę, kur toliau tęsė pasipriešinimo veiklą.

Iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę Petras Cidzikas buvo 6 kartus sulaikytas ir 3-15 parų kalinamas, jo namuose atliktos 7 kratos.

1987 m. rugpjūčio 23 d. P.Cidzikas kartu su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Nijole Sadūnaite surengė mitingą Ribentropo-Molotovo pakto pražūtingoms Lietuvai pasekmėms paminėti. Tų pačių metų lapkritį P. Cidzikas dalyvavo Latvijos nepriklausomybės minėjime Rygoje, pasakė kalbą ir pakvietė latvius atvykti į Vilnių vasario 16-ą, į Lietuvos nepriklausomybės 70-čio jubiliejų. Grįžęs į Lietuvą jis vėl KGB sulaikomas.

1988 m. pradžioje P. Cidzikas kartu su Povilu Pečeliūnu ir kitais bendraminčiais įkūrė „Politkalinių gelbėjimo grupę”, kurios tikslas – priversti sovietų valdžią išleisti iš lagerių ir tremties  lietuvius politkalinius. 1988 m. rugpjūčio 16 d. Katedros aikštėje Petras Cidzikas pradėjo garsiąją bado akciją, kuri sulaukė didelio visuomenės palaikymo, buvo plačiai komentuota Vakarų spaudoje. P. Cidzikas tikslą pasiekė – 1988 pabaigoje visi politiniai kaliniai paleisti į laisvę.

P. Ciziko rūpesčiu 1988 m. rugsėjį Pelesoje buvo pastatyta koplyčia. Ypač daug dėmesio jis skyrė Mažajai Lietuvai (Kaliningrado sritis), jos gyventojams lietuviams, tyrinėjo ir skelbė istorinę medžiagą apie kruvinus karo ir pokario įvykius Mažojoje Lietuvoje. 1989 metų pabaigoje įkūrus Mažosios Lietuvos reikalų tarybą, P. Cidzikas kurį laiką buvo jos vicepirmininku.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P. Cizikas nenustojo rūpintis Lietuvos reikalais. Pasninku, maldomis, kryžiaus nešimu Maskvoje, Mažojoje Lietuvoje kėlė dvasingumą, skatino lietuvius dvasiškai atgimti.

1998 m. rugpjūčio 21 apdovanotas III laipsnio (karininko) Vyčio kryžiumi, 2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2019.01.22; 06:00

Disidentas, rašytojas ir žurnalistas Jamalis Khashoggis. EPA – ELTA nuotr.

Saudo Arabija sekmadienį paneigė pranešimus, kad žymus 59-erių disidentas, rašytojas ir žurnalistas Jamalis Khashoggis buvo nužudytas jos konsulate Stambule.

Žurnalistas, iki šiol aštriai kritikavęs įtakingą Saudo Arabijos kronprincą Mohammadą bin Salmaną, dingo antradienį, lankydamasis savo šalies konsulate Turkijoje. Šeštadienio vakarą artimas vyro draugas naujienų agentūrai DPA anonimiškai papasakojo, kad konsulate J. Khashoggis buvo nužudytas. Anot šaltinio, tai pavirtino ir Turkijos policija. Disidento kūnas esą rastas sukapotas į gabalus.

Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano patarėjas sekmadienį Saudo Arabijos konsulatą paragino pasiaiškinti dėl žurnalisto dingimo. Pasak patarėjo Yasino Aktay’aus, J. Khashoggis konsulato pastato nepaliko „įprastu būdu“. Patarėjas taip pat pridūrė, kad turkų policija tiria visas galimas versijas, o prezidentas pats „labai atidžiai seka“ bylos eigą.

Savo ruožtu Saudo Arabija tvirtina, kad J. Khasoggis konsulato teritoriją paliko dar prieš pradingdamas.

Šeštadienį kalbėdamasis su „Bloomberg“, 33-ejų sosto įpėdinis princas Mohammadas bin Salmanas teigė, kad žurnalisto Saudo Arabijos konsulate Stambule nebebuvo, o jo šalis esą pasiruošusi leisti Turkijos pareigūnams apieškoti pastatą.

Anot su žurnalistu dirbusio JAV dienraščio „Washington Post,“ J. Khashoggis nuo praeitų metų gyveno savanoriškoje tremtyje Jungtinėse Valstijose, nes baiminosi, kad gali būti suimtas ar neteks teisės keliauti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.08; 02:30

Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viešojoje erdvėje pateikiama informacija apie LR Seimo nario Petro Gražulio skyrimą Seimo Žmogaus teisių komiteto nariu, Seimo Kultūros komiteto nariu, taip pat informacija apie jo privatų gyvenimą įpareigoja žmogaus teisių organizacijas atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos padidintą susidomėjimą šiuo Seimo nariu ir pateikti šio viešo asmens veiklos vertinimą žmogaus teisių požiūriu.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC) pažymi, kad P. Gražulis nebendradarbiavo su KGB, jis taip pat nėra susijęs su MG Baltic korupcijos byla, nenustatyta jokių jo privačių interesų valstybinėse strateginėse įmonėse ar abejotinų verslo santykių su įmonėmis Lietuvai priešiškose valstybėse. P. Gražulio asmeninio gyvenimo detalės taip pat nėra išskirtinėskitų politikų asmeninio gyvenimo atžvilgiu. Jis teikė paramą vaiko motinai iki gimdymo ir po jo, viešai jos atsiprašė ir nuolat teikia paramą vaiko išlaikymui.

Žiniasklaidoje pateikiamas neobjektyvus ir žeminantis jo  disidentinės veiklos vertinimas. Toks vertinimas pažemina ne tik P. Gražulį, bet ir visus, kurie sovietmečiu vienaip ar kitaip dalyvavo disidentinėje veikloje.

LŽTKC yra žinoma, kad 1977-1989 metais nemažai to meto jaunuolių dalyvavo Lietuvos Helsinkio grupės (LHG) veikloje. Šios grupės įkūrėjas Viktoras Petkus (jis buvo LŽTA steigėjas ir ilgametis jos Garbės pirmininkas) yra aprašęs, kaip to meto jaunieji LHG nariai konspiraciniais sumetimais slapčia traukiniais į Maskvą gabendavo LHG dokumentus, kurie vėliau patekdavo į Vakarus (vienas jų – Audronis Ažubalis – už ryšius su LHG nariais buvo pašalintas iš  Vilniaus valstybinio universiteto, kuriame tuo metu studijavo žurnalistiką).

Nedera manyti, kad jaunieji LHG nariai nenusipelnė visuomenės pagarbos vien todėl, kad nebuvo ištremti į lagerius. Taip samprotaujant tektų pripažinti, jog kai kurie LHG įkūrėjai (T. Venclova, E. Finkelšteinas), taip pat išvengę Sibiro lagerių, neverti pagarbos. Dar  daugiau, tektų pripažinti, kad buvę komunistų partijos ir komjaunimo veikėjai, daugelis kurių šiandien tebėra valdžioje ir kurie tuo metu aktyviai rėmė disidentų persekiojimo ideologiją, gali būti laikomi lygiaverčiais buvusiems disidentams. Todėl viešas P. Gražulio įnašo į LHG veiklą menkinimas įgijo subjektyvius disidentinės veiklos vertinimo bruožus, ir tai yra neginčijama ideologinės propagandos, nukreiptos prieš Lietuvos Nepriklausomybės šalininkus, dalis.

LŽTKC duomenimis, sovietmečiu P. Gražulis atsisakė vykti į sovietinės kariuomenės karines pratybas dėl savo religinių įsitikinimu, dėl to buvo nuteistas ir 10 mėnesių kalėjo Rusijos įkalinimo įstaigose. Tuo tarpu kai kurie buvę Lietuvos Sąjūdžio lyderiai tuo metu elgėsi priešingai ir, skirtingai negu Lietuvos Helsinkio grupė arba jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“ bei Lietuvos laisvės lyga, Komitetas „Ženeva49”, kvietė Lietuvos gyventojus tarnauti sovietinėje kariuomenėje.

Nevertinant P. Gražulio asmeninių charakterio bruožų, kurie ne visiems yra priimtini, jo asmeninio gyvenimo nagrinėjimas ir nuolatinis eskalavimas žiniasklaidoje paaiškinamas nebent tuo, kad minėtas Seimo narys yra konstitucinės šeimos apibrėžties šalininkas ir nesutaikomas neoliberalizmo ideologijos priešininkas.

LŽTKC pažymi, kad idėjų kova nėra savaiminis blogis, kol ji neįgauna asmens persekiojimo už pažiūras ir įsitikinimus bruožų. Todėl Lietuvos žiniasklaida ir LR Seimo nariai privalo vertinti ne tik viešinamas P. Gražulio asmeninio gyvenimo detales, bet ir šio viešinimo proporcingumą bei jo įtaką viešajam – visuomenės interesui.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:

Lietuvos žmogaus teisių asociacija                                – Vytautas Budnikas                                      

Piliečių gynybos paramos fondas                                   – Stasys Kaušinis  

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija                 – Romualdas Povilaitis

Lietuvos Helsinkio grupė                                                – Stasys Stungurys

Nepartinis demokratinis judėjimas                              – Krescencijus Stoškus

Nurodytų organizacijų pritarimą pareiškimui tvirtinu:

Piliečių gynimo paramos fondo direktorius, Lietuvos Helsinkio grupės narys Stasys Kaušinis

2018.09.25; 13:30

Michael Weiss / The Daily Beast

„Vladimiras Kara-Murza sunegalavo traukinyje, grįždamas iš Tverės, kur ką tik rodė filmą apie nužudytą rusų disidentą, buvusį vicepremjerą Borisą Nemcovą“, – rašo The Daily Beast žurnalistas Maiklas Veisas. „Pasak vieno mūsų bendro draugo, jis pajuokavo, kad gal Sibiras jam netinka“. Jis aiškiai net negalvojo, kad jam štai staiga taip pat katastrofiškai „atsijungs“ organizmas, kaip prieš dvejus metus, kai jis vos nenumirė“, – tęsia autorius.

Ketvirtadienio rytą „Kara-Murza buvo paguldytas į intensyviosios terapijos skyrių vienoje Maskvos ligoninėje, paskui prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų ir jam buvo sukelta medicininė dirbtinė koma. Nebefunkcionavo jo vidaus organai. Kokia priežastis, niekas nežino tuo momentu, kai aš rašau šitas eilutes. Keista, bet viskas absoliučiai taip, kaip jam buvo nutikę ir anksčiau“, – rašo Veisas. „Klinikinis vaizdas, pasak jo gydytojų, toks, kaip ir aną kartą“, – sakė interviu Laisvės radijui (Laisvosios Europos radijui) Vladimiro Kara-Murzos žmona Jevgenija.

„Anas kartas buvo 2015 metų gegužės pabaigoje“, – primena autorius. Tada, po staigaus apalpimo, Kara-Murzos būklė vis blogėjo. „Liovėsi funkcionuoti plaučiai, kepenys, inkstai ir širdis, ėmė tinti smegenys. Gydytojų nuomone, jo šansai išgyventi tesiekė 5%“, – rašo autorius, primindamas, kad tų pačių metų vasarį buvo nužudytas Nemcovas.

Tada Kara-Murzą gydantys gydytojai nutarė, kad jis apsinuodijo per didele doze antidepresanto citalopram, kurį iš tikrųjų vartojo keletą metų. „Į tą tvirtinimą mielai įsikibo LifeNews, susijęs su Rusijos žvalgyba, kad išsklaidytų nedelsiant atsiradusius ir natūralius įtarimus, jog būta nusikaltimo“, – sakoma straipsnyje.

Pasak autoriaus, autoritetingi medikai specialistai suabejojo išdėstyta nuodijimo versija. Neįtikėtina, bet Kara-Murza išgyveno.

Veisas pabrėžia: „Putino priešai daugybę metų turėjo blogą įprotį praryti ką nors netinkamo, pradedant dioksinu bei poloniu ir baigiant „gėlėmis–žudikėmis“.

„Atvirosios Rusijos“ steigėjas Michailas Chodorkovskis paskyrė Kara-Murzą „savo oficialiu atstovu šalyje, kur pats išguitasis oligarchas negali grįžti, kol ten valdžioje Putinas“, sakoma straipsnyje.

Veisas taip pat primena, kad Kara-Murza lobiavo JAV Kongrese „Magnickio įstatymą“. „Dar gerokai iki Ukrainos, Sirijos ir Hilari Klinton prezidentavimo perspektyvos tą teises ginantį įstatymą Putinas vaizdavosi kaip tiesioginį pavojų jam iš Vakarų“, – sakoma straipsnyje.

„Būti vieno iš žymiausių Kremliaus priešininko patikėtiniu – tai rizikinga. Būti dviejų patikėtiniu – užsirausi ant nemalonumų. Būti trijų patikėtiniu – ženklas, kad negausi draudimo poliso“, – rašo autorius.

2016 metų vasarį Ramzanas Kadyrovas patalpino Instagram‘e Kara-Murzos ir kito tarsi per optinį taikiklį matomo Parnaso nario Michailo Kasjanovo nuotrauką. Po nuotrauka buvo parašas: „Kasjanovas atvyko į Strasbūrą pinigų Rusijos opozicijai. Kas nesuprato, tas supras!“

„Daugelis opozicionierių tai išsiaiškino kaip grasinimą mirtimi“, – primena autorius. „Tačiau kraupu tai, kad Kadyrovas beveik tą patį posakį; „Kas nesuprato, tas supras“ pavartojo 2015 metų gegužės 25 – dieną prieš tai, kai apsinuodijo Volodia“, – rašo Veisas.

Žurnalistas prisimena, kaip susitiko su Kara-Murza Vašingtone, praėjus keliems mėnesiams po jo sunkios ligos. „Volodia buvo visiškai įsitikinęs, kad jis buvo apnuodytas jėgos struktūrų nurodymu“, – rašo jis.

Tada Veisas paklausė, ar Kara-Murza tvirtai nusprendęs grįžti į Rusiją: „Jei pirmą kartą jie susimovė, argi jie nebandys dar kartą?“

„O kokia iš manęs nauda čia? – atsakė šis. – Svarbiausia – paaiškinti rusams viską apie jų šalį ir kokia ji galėtų būti, kol dar neišaugo nauja karta, neturinti jokio supratimo apie laisvę. Kaip aš galiu tai daryti, sėdėdamas čia?“

Informacijos šaltinis – „The Daily Beast“.

2017.02.09; 13:04

Prie kaltinimų teisių gynėjui ir buvusiam sovietų disidentui Vladimirui Bukovskiui dėl vaikų pornografijos gaminimo ir saugojimo ranką bus prikišusi Maskva.

Tai pats rašytojas Vladimiras Bukovskis pareiškė išskirtiniame interviu leidiniui Gordon. V.Bukovskio nuomone, Kremliaus lobistai prastūmė jo bylą per ES Policijos tarnybą. Jis neabejoja, kad sugebės įrodyti prisiekusiesiems savo nekaltumą, bet neįsitikinęs, kad išgyvens iki teismo nuosprendžio. Vladimiras Bukovskis tvirtina: „mano savijauta tai blogesnė, tai geresnė, ir aš galiu neišgyventi iki tų teisminių kvailysčių pabaigos.

Continue reading „Vladimiras Bukovskis: „kaltinimai dėl vaikų pornografijos gaminimo – kagėbistų kvailystės““

Pilietinės kampanijos „Europietiška Baltarusija“ lyderis Andrėjus Sanikovas (Андрей Санников) ir žymus sovietinių laikų disidetas, vienas iš Rusijos opozicijos lyderių Vladimiras Bukovskis (Владимир Буковский) susitiko Kembridže pokalbiui apie šių dienų Rusijos realijas. Charter97.org prašymu pokalbis buvo užfiksuotas ir viešai paskelbtas.

Kalbėtis su Vladimiru Bukovskiu – visuomet įdomu. Jis nepripažįsta pustonių, visiems atvejams taiko griežtus vertinimus ir remiasi geležiniais argumentais. Be kita ko, jis nekaitalioja savo nuomonės, nelyginant kokia susiklosto politinė situacija.

Continue reading „Vladimiras Bukovskis: „Netikrino informacijos ir atsidūrė … durniaus vietoje““

Italijos ministro pirmininko Enrico Letta‘os nuomone, šioje byloje pernelyg daug prieštaravimų, rašo Albertas Kustodero ir Vincenco Nigro laikraštyje "La Repubblica".

Ryšium su kazachų disidento Muchtaro Abliazovo žmonos deportavimu kilo „daug klausimų“, sakoma straipsnyje. Įvykių rekonstrukcijos viena kitai prieštarauja, „neišvengiamas detalus aplinkybių tyrimas, visiškai teisėta surasti reikalaujamus paaiškinimus“.

Continue reading „Abliazovos byla: Italijos premjeras reikalauja tyrimo“

Tai atsitiko 1974 metais, kai Jurijus Mamlejevas, maskvietis rašytojas disidentas, pagaliau nusprendė, kad nebegali pakęsti draudimų publikuoti savo kūrinius, rašo Čarlis Kloveris (Charles Clover) Financial Times tinklaraštyje. Jie su žmona priėmė sprendimą, kuris darėsi vis tipiškesnis sovietinei inteligentijai – jie emigravo.

J.Mamlejevas tapo vadinamos trečiosios bangos sovietų emigracijos dalimi, – pirmoji buvo trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, atėjus į valdžią bolševikams, antroji – bėgimas nuo antrojo pasaulinio karo, tuo tarpu trečioji, J.Mamlejevo karta, daugiausia išvažiuoja dėl cenzūros.

„O dabar gali kilti trečioji banga. Ekonomisto Sergejaus Gurijevo išvykimas į Prancūziją gali atgaivinti prieštaringą politinės tremties tradiciją“, – rašo autorius.

Continue reading „Tremties kaina“

Su­si­rin­ko­me į šiuos is­to­ri­nius rū­mus pa­mi­nė­ti mū­sų tau­tai tra­giš­kų įvy­kių. Šir­din­gai dė­ko­ju Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui, nu­spren­du­siam ta pro­ga įteik­ti man gar­bin­gą Lais­vės pre­mi­ją. Šios pre­mi­jos įtei­ki­mą su­pran­tu kaip Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įver­ti­ni­mą ne tik ma­no pa­ties, bet vi­sų ly­gos na­rių – gy­vų­jų ir jau iš­ėju­sių­jų.

Veng­da­mi oku­pa­ci­nės val­džios rep­re­si­jų mes ne tik ne­fik­sa­vo­me na­rys­tės, bet kar­tu ko­vo­jo­me už lais­vę. Dė­ko­ju vi­siems ko­vos drau­gams, lai­kiu­siems sa­ve Lie­tu­vos lais­vės ly­gos na­riais. Taip no­rė­čiau, kad šio­je šven­tė­je da­ly­vau­tų pa­ti ar­ti­miau­sia, iš­ti­ki­miau­sia ma­no ben­dra­žy­gė, ge­riau­sia pa­ta­rė­ja, kas­die­ni­nis rams­tis vi­suo­se var­guo­se – ma­no žmo­na Ele­na.

De­ja, jos ne­bė­ra. Ne­bė­ra ir Vla­do Ša­ka­lio, nuo­sta­bų hu­mo­ro jaus­mą tu­rė­ju­sio žmo­gaus, įvei­ku­sio SSRS–Suomijos sie­ną ir pa­sie­ku­sio Šve­di­ją. Ne­bė­ra Jo­no Pra­tu­se­vi­čiaus, ku­ris, bū­da­mas 15 me­tų, iš­ėjo ko­vo­ti su pa­ver­gė­jais, o su­im­tas iš­ka­lė­jo 14 me­tų. Nė­ra bu­vu­sio trem­ti­nio Jo­no Ge­la­žiaus ir dau­ge­lio ki­tų.

Continue reading „Žmonės nieko taip nebijo, kaip atsakomybės už savo valstybę“

kunigas_laurinavicius_bronius

Prieš 30 me­tų Vil­niu­je pa­stum­tas po sunk­ve­ži­mio ra­tais žu­vo vie­nas žy­miau­sių oku­puo­tos Lie­tu­vos di­si­den­tų, Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pės na­rys kun. Bro­nius Lau­ri­na­vi­čius (1913–1981).

So­vie­tų lai­kais jis bu­vo vie­nas drą­siau­sių ko­vo­to­jų už žo­džio ir ti­kė­ji­mo lais­vę, vie­nas ak­ty­viau­sių Lie­tu­vos „Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos“ ben­dra­dar­bių, nuo­lat per­se­kio­tas KGB.

2000 m. ku­n. B. Lau­ri­na­vi­čius įra­šy­tas į Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kan­ki­nių są­ra­šą. Po mir­ties Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas jį ap­do­va­no­jo Vy­čio kry­žiaus II-ojo laips­nio or­di­nu už nar­są, iš­tver­mę ir pa­si­au­ko­ji­mą ko­vo­jant dėl tau­tos lais­vės.

At­kū­rus Ne­pri­klau­so­my­bę, kun. B. Lau­ri­na­vi­čiaus at­mi­ni­mas bu­vo pa­gerb­tas jo var­du pa­va­di­nant jo žū­ties vie­tą – skve­rą Kal­va­ri­jų, Žal­gi­rio ir Ver­kių gat­vių san­kry­žo­je. Skve­ras bu­vo su­tvar­ky­tas, pa­sta­ty­tas kop­lyt­stul­pis, ša­lia esan­ti trans­por­to sto­te­lė pa­va­din­ta ku­ni­go B. Lau­ri­na­vi­čiaus var­du (de­ja, po me­tų pa­va­di­ni­me ku­ni­go ti­tu­lo ne­be­li­ko).

Continue reading „Protestas prieš pasityčiojimą iš kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimo“

video_cip

“Žodžiu bei plunksna už Tiesą ir Laisvę”, “Laisvės priešaušryje. Rezistento prisiminimai. 1970-1986”, “Lietuvos Laisvės Lyga: nuo “Laisvės šauklio” iki nepriklausomybės”…

Vartau disidento, Laisvės šauklio Antano Terlecko parašytas, sudarytas ir man su sūnumi Gintaru padovanotas knygas…

Visą gyvenimą buvęs nepaperkamas, neįbauginamas, nepalaužiamas, ėjęs priekyje, jis ir šiandien – jau pradėjęs devintą dešimtį – neabejingas Tautos likimui. Eina tik su tais, kurie neišdavė dėl gardaus valgio šaukšto, nenuleido rankų, kai Tėvynei vėl labai sunku.

Su Antanu TERLECKU kalbėjosi Slaptai.lt žurnalistas Vytautas Visockas.

Continue reading „Nepaperkamas, neįbauginamas, ėjęs priekyje…“

lapienisvladas.bmp

Kovo 6 dieną Marijampolėje mirė sovietmečio disidentas ir kovotojas už tikinčiųjų teises Vladas Lapienis, vienas iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbių.

Tai buvo vyriausias amžiumi disidentas, gimęs 1906 metų birželio 6 dieną Daugpilyje. Nepaisant kankinimų ir teroro, kuriuos patyrė kalėdamas KGB kalėjime, V. Lapienis sulaukė garbingo amžiaus – beveik 106 metų.

1964 metais jis neakivaizdžiai baigė Vilniaus universitetą. Dirbo ekonomistu Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros, Fizikos ir matematikos institutuose, buhalteriu Istorijos ir etnografijos muziejuje. 1976 m. spalio 20 d. KGB V. Lapienį suėmė, Didelis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda suteikė suimtajam, nežiūrint jo silpnos sveikatos, dvasinės stiprybės. 

Continue reading „Mirė žymus kovotojas už tikėjimo laisvę“

kunig_1

Kaunas. Rotušės aikštė. Jėzuitų namai. Ilgas kelių aukštų pastatas, išorėje gerokai aptriušęs. Kažkada čia buvo būsimųjų pedagogų bendrabutis.

Beveik prieš penkiasdešimt metų čia esu sutikęs Naujuosius metus. Su grupele vilniečių liftu kylame į paskutinį aukštą, ne tuščiomis rankomis einame pas čia gyvenantį kunigą Joną Kastytį Matulionį, švenčiantį 80-metį. Pas vilnietį, gyvenantį Kaune. Prieš kelerius metus J.K.Matulionis Šv.Kaziniero bažnyčioje, jėzuitų skirtame kambarėlyje, pro langą matydavo Didįjį altorių. Dabar pro langą mato Vytauto bažnyčią, Nemuną, o pro koplyčios langą, kurioje kasdien meldžiasi, – Kauno rotušę.

Continue reading „Nenugalėtosios Lietuvos kunigas“

kovaliovas_sergejus

Aš dė­ko­ju už man su­teik­tą gar­bę jau an­trą kar­tą kal­bė­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­me. Aš to­kią gar­bę tu­rė­jau 1990 m. ko­vo 11 die­ną, ta­čiau tai ne vi­sos ma­no pri­vi­le­gi­jos Lie­tu­vo­je. Tu­rė­jau gar­bę vi­sus me­tus bū­ti da­bar­ti­nia­me jū­sų pa­si­prie­ši­ni­mo mu­zie­ju­je. O ko­dėl tai gar­bė man? To­dėl, kad iš da­lies kar­tu su ma­ni­mi tuo pa­čiu me­tu ten bu­vo ka­li­na­ma Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė. Tai bu­vo pa­tys gar­bin­giau­si Lie­tu­vos žmo­nės ir jie pra­ėjo per šį ka­lė­ji­mą. Tie­siai prieš ma­ne sė­di ma­no drau­gas Ba­lys Ga­jaus­kas ir man bu­vo di­džiu­lė gar­bė bū­ti ka­li­na­mam ka­lė­ji­me, ku­ria­me ka­lė­jo ir jis. Vė­liau mes bu­vo­me ta­me pa­čia­me la­ge­ry­je. Aš ne­ga­liu ne­pri­si­min­ti sa­vo Lie­tu­vos drau­gų Ka­džio­nio ir dau­ge­lio ki­tų – ne­ga­liu jų vi­sų iš­var­dy­ti.

Continue reading „Pa­sau­lis jau ki­tas“