Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Pirmoji komandiruotė

Dabar tokių traukinių nebeišvysite. Prieš tris dešimtmečius dundėję keleiviniai vagonai kaip sausra ir liūtis nepanašūs į šiandieninius – elegantiškus, lengvus, džiugiomis spalvomis papuoštus. 1987-aisiais, kai ryžausi trenktis į Kaliningradą, Vilniaus geležinkelio stotyje riogsojo purvini, niūrūs, gremėzdiški, dar ir nemaloniu specifiniu kvapu persisunkę. Koks kvapas galįs būti atgrasus, slegiantis, supratau tuomet, kai, įsiropštęs vidun, į plaučius truktelėjau pirmuosius oro gurkšnius.  

Remiantis grafiku, buvusią prūsų sostinę pasieksiu ankstų rytą. Kelionė truks kiaurą naktį, o užmigti – nepavyks. Tik nemanykite, jog esu išrankus patogumams. Nosį riečiantys traukinio kvapai ir kieti gultai – mažiausiai kalti. Didžiausia niekadėja, trukdysianti atsipalaiduoti, – įtampa. Jau dabar, komandiruotei nė neprasidėjus, jaučiausi sudirgęs. Tai – mano pirmasis žygis. Patirties – nė žiupsnelio. Nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos.

O sumanymas – tikriausiai pavojingas. Nė nenujaučiau, ar išvengsiu vietinių saugumiečių dėmesio. Juk Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų įkyriai teirausiuosi, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos. Kaliningradiečius apklausti mėginsiu mandagiai, atsargiai. Tačiau toks smalsumas jiems vargu ar patiksiąs. Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčias?

Kad tik nesuklustų… Taip būtų geriausia. Tegul nežlugdo mano savaitę truksiančios išvykos. Beveik spontaniškai sumanyta kelionė į Mažąją Lietuvą šias eilutes raitančiam autoriui velnioniškai svarbi. Gyvybės ir mirties klausimas. Sumanymas įsitvirtinti „Literatūros ir meno“ redakcijoje priklausąs būtent nuo šios komandiruotės. Parsivešiu kvapą gniaužiančių faktų, sugebėsiu juos vaizdingai išguldyti popieriuje, – tapsiu publicistikos skyriaus korespondentu. Grįšiu tuščiomis, etatinio žurnalisto pažymėjimą įteiks kitam.

Norinčiųjų užimti publicistikos skyriaus kabinetą – nors į didžiausią autobusą grūsk. O aš – ne pats kiečiausias. Tiesa, guodžiausi turįs keletą mažyčių nuopelnų. Jaučiau, kad gamybiniuose pasitarimuose redakcija norėtų matyti mane, sykį jau įteikusį jiems susidomėjimo inteligentų gretose sulaukusį straipsnioką. Jie matė, jog manęs niekaip nepriskirsi tinginiauti linkusiems studentams. Jiems buvo aišku ir dėl to, jog neišsisukinėsiu nuo sudėtingų užduočių. Bet svarbiausia, jie perprato, jog arsiu be pasipūtimų ir didelių pretenzijų. Ne taip, kaip anas Rašytojų sąjungos proteguojamas pasipūtėlis, išleidęs pirmąją apsakymų rinktinę ir būtent todėl manąs, jog jam viskas leidžiama bei atleidžiama.

Tiesa, jo apsakymai man labai patiko. Nuoširdžiai tai sakau. Aš ir pats būčiau norėjęs tokius rašyti. Mane siutino jo charakteris, bendravimo manieros. Kai išleisi, sakykim, dešimtąjį novelių rikinį, tada gal ir galėsi dėtis žymiu lietuviškosios literatūros klasiku. O ko dabar pūtiesi kaip gaidys ant mėšlyno krūvos?

Man užteko nuovokos, jog pasipūtimus ir ambicijas geriausia mest per tvorą. Vienui vieno teksto, kad ir visuomenėje triukšmelį sukėlusio, – mažoka, jei ketinu į šalį nustumti konkurentus. „Litmenis“ – ne dienraštis, kuriam užtektų taisyklingai, be gramatinių klaidų štampuoti informacijas. O aš – tik fuksas. Kas dabar ryžtųsi kategoriškai rėžti, turiu ar neturiu literatūrinės uoslės. Net ir pats nenutuokiau, ko esu vertas. Gal po kelių kursų net išspirs iš universiteto nespėjus susirinkti visų įskaitų ir egzaminų.

Boso ilgokai trunkantį svarstymą, ar iš patikimo molio mane drėbė, lengva pateisinti. Rašytojų sąjungos vadovybė tikrai griebtųsi už galvų, jei jos akylai prižiūrima redakcija bakstelėtų pirštu į neapsiplunksnavusį studenčioką iš Vilniaus universiteto, o pirmąja apsakymų knyga besidžiaugiantį literatą paprašytų duris, vaizdžiai tariant, uždaryti iš kitos pusės.

Vyriausiasis todėl ir reikalavo – po dešimties dienų ant stalo guldau jaudinančią ataskaitą apie keliones po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius. Jei ir antrasis tekstas būsiąs toks pat lietuviškai aktualus, – gamybinio metu erdvioje pasitarimų salėje man iškilmingai įteiks pažymėjimą. Jei paaiškėtų, jog turiu per mažai smarvės, – niekas graudžiai neraudos, ašarų upeliais nelies.

XXX

Kol traukinys džeržgėdamas dar netrūktelėjo priekin, puiki proga paaiškinti, kodėl susiruošiau į Kaliningradą. Temos niekas neprimetė. Pats ją pasirinkau. Pirmoji publikacija, kurią redakcija palankiai įvertino, be kita ko, taip pat mėgino nupųsti dulkes nuo Mažosios Lietuvos bėdų. Tik aname tekste porinau apie sugriautus arba sandėliais, parduotuvėmis, kolūkių kontoromis išniekintus prūsų ir mažlietuvių architektūros, istorijos paminklus, o antrąjame tekste svajojau išguldyti bent keletą už širdies griebiančių pagalbos šauksmų, kaip šio krašto lietuviai negalį savo vaikų rytais palydėti į lietuviškas klases, nes tokių ten nė su žiburiu nerasi. Viskas ruskai, tik ruskai.

Štai kodėl, redaktoriui paprašius dar bent vieno įsimintino rašinio, nė nesusimąstydamas išpyškinau pasirinkęs blaškymąsi po Kaliningrado srities miestus ir miestelius. Redaktorius nepriekaištavo. Jei trokštu, galiu trenktis kad ir į Vladivostoką. Bet jis nuoširdžiai nesuprato, kodėl man taip rūpi pašliaužioti Kaliningrado gatvėmis. Gal aš kilęs iš ten? Ne. Gal ten gyvenanti širdies dama, kurios glamonių pasiilgau? Ne. Tada – iš kur, po perkūnais, toji jėga, traukianti į kaliningradietišką galerą?

Jei norite žinoti, – papasakosiu. Tai – keista istorija. Kartą poilsiavau pas močiutę Šiauliuose. Buvau paauglys, kuriam, kaip mėgdavo ji sakyti, dar pienas nuo lūpų nenudžiuvęs. Neturėdamas kuo užsiimti, įjungiau juodai – baltą televizorių. O ten – lietuviško meninio filmo „Herkus Mantas“ vaizdai. Galva nebuvo užgriosta pašalinėmis mintimis: nei kontroliniais darbais, nei pirmosiomis meilėmis. Todėl lengvai įsijaučiau. O įsijautus net oda šiurpo. Tarsi pats mosuočiau kalaviju kartu su prūsų kariais, narsiai, bet nesėkmingai puolančiais kryžiuočių pilį. Tarsi pats saugočiau paskutinėn mirtinon dvikovon besiruošiantį Herkų Mantą. Ausyse net spengė nuo prūsiškų priekaištų: lietuviai į pagalbą neskuba, jiems svarbiau rietis dėl valdžios…

Kadras iš filmo „Herkus Mantas“. Režisierius – Marijonas Giedrys

Filmas supurtė, sukrėtė. Jaučiausi asmeniškai išdavęs prūsus. Formavosi painus, sunkiai nusakomas įsitikinimas: privalu keršyti už pražudytą prūsų tautą. „Jei būtume suskubę į pagalbą Velnio apsėstam Montei, kaip didįjį prūsų vadą pakrikštijo kryžiuočių komtūras, gal ir Lietuva dabar būtų ne tokia susitraukusi, ne tokia mažytė?!“, – galvoje vėlėsi keisčiausios nuojautos.

Kaip turėtų atrodyti kerštas, – neįsivaizdavau. Buvau tik berniokas, kuriam dar augti ir augti. Tačiau reguliariai žirglioti į Mokslų Akademijos biblioteką man niekas nedraudė. Atvirkščiai – net skatino, pagirdavo. Sunkias biblotekos duris, tarsi būčiau solidus akiniuotas profesorius, ėmiau varstyti vos ne kasdien. Ten, įspraustas į telefono būdelėn panašią kabiną, palinkęs prie spiginančios stalinės lempos, iš storiausių dulkėtų enciklopedijų po kruopelytę rankiojau menkiausias istorikų užuominas, atsargiausius archeologų spėjimus. Žvelgdamos į mane bibliotekininkės kraipė galvas – toks jaunutis, o nuo ryto iki vakaro kremta pačias nepopuliariausias bibliotekos knygas.

Gilintis į Mažosios Lietuvos istoriją man patiko. Jaučiausi esąs tikras lietuvis, kuris gyvena gražiai, tauriai ir prasmingai. Buvau įsitikinęs, jog imuosi darbų, kuriais privalo užsiimti kiekvienas doras tautietis.

Neprabėgo nė keleri metai, ir ėmiau justi, kiek daug vis tik sužinojau. Bloknote surašiau viską, ką pavyko surinkti, perskaityti, suprasti. Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip atmintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Nemanas – Gumbine…

Nežinia kodėl ir nežinia kam pasinėriau į tragišką Mažosios Lietuvos istoriją. Štai koks buvo mano kerštas. Tik kur jį dėti?

Tokia galimybė pasitaikė 1986-ųjų vasarą, kai įstojau į Vilniaus universitetą krimsti žurnalistikos mokslų. Nespėjau pasidžiaugti pirmosiomis studentiškomis pažintimis, įsiminti visų atokiausiai centriniuose rūmuose įrengtų auditorijų, kai tėvas įkyriai kartojo:

– Metas dairytis redakcijos, kuriai nebūtų gėda nuoširdžiai tarnauti.

„Kitaip pavėluosi. Penkeri studijų metai prabėgs kaip viena diena. Nė nepajusi, kaip gyvenimas priskirs nevykėliams…“ Tokio štai būta tėviško patarimo.

Ar Lietuvai neskauda. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, žvilgsnis krypo „Literatūros ir meno“ pusėn. Tuomet šį laikraštį laikiau lietuviškiausiu. O kas, jei jiems įteikčiau graudų pasakojimą apie Kaliningrade su žeme sulygintas senųjų krašto gyventojų pilis? Vieną savaitgalį ryžausi ilgam išsidrėbti prie rašomojo stalo. Tvirtai užsibėžiau nepakelti užpakalio, kol nepriartėsiu prie skilties „pabaiga“.

Įteikęs redakcijai tekstą apie Mažosios Lietuvos praradimus, sulaukiau palaikymo. Mielai, sakyčiau, net skubiai publikavo. Lyg atsitiktinai, lyg tarp kitko sukluso, ar nenorėčiau dar ko nors panašaus brūkštelėti. Jų redakcijoje – viena laisva kėdė. Bet šventoji vieta ilgai laisva neliks. Jei trokštu publicistikos krėsle įsikurti kaip šeimininkas, turėčiau suktis kaip voverėlė amžinai besisukančiame rate.

Mano kursiokams po egzaminų rūpėjo triukšmingai pašėlti. Ir aš troškau diskotekų, merginų, vyno. Tačiau šios studentiškos privilegijos atsisakiau. Nutariau, jog savo pirmąsias studentiškas atostogas verčiau sutiksiu tarp svetimų. Pašėlioti suspėsiu. Panelės niekur nepaspruks…

XXX

Dabar jau žinote, kodėl tvankų 1987-ųjų birželio vakarą įšokau į traukinį „Maskva – Kaliningradas“. 

Ką dar derėtų papasakoti skaitytojui? Tikriausiai tai, kad kelionės pradžią prisimenu kaip bjauriai įtemtą. Labiausiai nerimavau ne dėl, kaip įsivaizdavau, mane medžiosiančių KGB vyrų. Įtemtai laužiau galvą, kur vis tik tektų prisiglausti? Vilniaus geležinkelio stotyje dar nenutuokiau, ar rasiu Kaliningrade kur ištiesti pavargusias kojas. Laisvų „numerių“ vieninteliame miesto viešbutyje nėra ir nebus. Lipdamas į traukinį apie tai žinojau. Juk prieš keletą dienų mėginau rezervuoti kambarį įkyriai skambindamas iš Vilniaus. Kur tau! Patarė kreiptis po mėnesio, ne anksčiau…

Mėnesio laukti negalėjau. Todėl pirmoji komandiruotės naktis taip ir praslinko buriant iš kavos tirščių: „atsiras – neatsiras“. Vyliausi, jog esu laimės kūdikis, ir bent vienas mažytis palankus atsitiktinumas nuvesiantis didelės sėkmės link. Svarbiausia – nenukabinti nosies.

Panašiai ir nutiko. Išgelbėjo laimingas atsitiktinumas, nors gal tai – kažkas kita. Protingi žmonės greičiausiai tai vadintų palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nuoširdžiai religingas žmogus – likimu.

Jau stoviniuodamas daugiaaukščio kaliningradietiško viešbučio laukiamąjame pastebėjau, kaip nesėkmingai įsimaišiau į ilgoką keisčiausių žmogystų virtinę prie administratorės, kuri švarko atlape įsisegusi ženklelį su rusiška pavarde. O ant kiek tolėliau prie stalo elegantiškai įsitaisiusios administratorės atlapo kabėjo kortelė, kurioje net švytėte švytėjo lietuviška pavardė ir lietuviškas vardas. Sumečiau, jog lietuviui protingiausia rokuotis su lietuve. Žvaliai, energingai persigrupavau, suprasdamas, jog peršokti atgal prie rusiškosios administratorės nepastebėtam jau nepavyks. Nutįsusiose kilometrinėse eilėse lūkuriuojantys išvargę miesto svečiai būtinai palydėtų piktais keiksmais. Gal net apstumdytų.

Prislinkęs prie lietuvės moters – susikaupiau. Apsimečiau esąs gyvenimo audrų vėtytas ir mėtytas šelmis. Sportininkai tai vadintų atsivėrusiu antruoju kvėpavimu. Maldavau bent mažyčio kampelio be elementariausių patogumų pačiame atokiausiame koridoriuje. Įrodinėjau, jog man verkiant reikia parašyti straipsnį, o čia, viešbučio vestibiulyje, – nė menkiausios kūrybinės atmosferos. Triukšmas, prirukyta, ankšta nuo svečių gausos. Kaulinau stogo virš galvos pabrėždamas ryškų lietuvišką akcentą. Elgiausi santūriai, bet vis tik taip, kad būtų aišku: nesitrauksiu šalin, kol mano delnas nepajus prie sunkaus bumbulo prisukto rakto. Tiesa, dar keletą sykių demonstratyviai kyštelėjau lietuvišką žurnalisto pažymėjimą.

Administratorė į pažymėjimą pažvelgė tik akies krašteliu. Ji atkirto, kaip ir tikėjausi: negi nematote ant stalų išdėliotų lentelių su rusišku užrašu „laisvų numerių nėra“? Tačiau smalsus moteriškės žvilgsnis tarsi kuždėjo į ausį, jog man ji vis tik draugiškesnė nei kitiems. Su viešbutyje apsigyventi norinčiais atvykėliais, dažniausiai rusų kariškiais, administratorė šnekėjo šaltai, biurokratiškai, piktokai, lyg būtų mirtinai pavargusi nuo jų amžinų priekaištų. O su manimi ji elgėsi rūpestingai motiniškai. Mano bėdos jos tarsi neerzino.

Pilaitės rajono gatvių pavadinimai Mažosios Lietuvos tema. Slaptai.lt nuotr.

O ar galėtų būti kitaip? Lietuvis privalo gelbėti lietuvį. Mes – vieno kraujo! Negi ji tautietį išmainys į sovietų armijos pulkininką, kurių čia zujo tarsi skruzdėlių miško tankmėje pūpsinčiame skruzdėlyne? Taip drąsinau save. O ką aš dar galėjau nuveikti?

Administratorė, į kurią dėjau visas savo viltis, liepė prieiti lygiai 12 valandą, viešbučio administracijai pradėjus skaičiuoti naująją parą. Vidudienis itin svarbus, nes gyventojai, kuriems tądien išsenka rezervacija, privalo nedelsiant išsinešdinti lauk su visais savo krepšiais ir lagaminais. Štai tą akimirką ji tikriausiai galėsianti pasiūlyti dar tirštose miglose skendintį variantą. Garantijų neduosianti nė minimalių. Ji – ne stebukladarė, ne geroji fėja. Bet pabandysianti kuo nors padėti vargšui žurnalistui.

Jaudindamasis tarsi prieš pirmąjį egzaminą lygiai pusiaudienį prišokau prie skyrio, kur, atsirėmusi į kėdės atlošą, sėdėjo kaliningradietė lietuviška pavarde. Jos maloni šypsena bylojo, jog ant suoliuko gatvėje miegoti neteks.

– Turime jums kambarį. Šeimininkaukite savaitę, kaip ir prašėte. Sėkmės rašant straipsnius apie mūsų mielą Kaliningradą, – palydėjo šiltu žvilgsniu.

Jaučiausi laimingiausias žmogus. Bet prisimenu ir netrukus apėmusį šoką, kai išvydau, kiek rublių privaląs pakloti už šešias paras. Ar komandiruotės pabaigoje beturėsiu už ką sukrimsti bent vieną bandelę? Tik, suprantama, neišsidaviau, kad kainos kandžiojasi tarsi pasiutęs šuo. Kuo greičiau sukrapščiau pinigus. Tegul tik nepersigalvoja.

Ilgokai ieškojau savosios irštvos, kurioje visą savaitę lindėsiu. Patogumų nesitikėjau. Jie man net nereikalingi. Svarbiausia, kad gyvenimas neprievartaus kurksioti geležinkelio stoties laukiamąjame. Maniau gyvensiąs ankštame, geležinę  girgždančią lovą teturinčiame, pelėsiais išmuštame kambarėlyje be tualeto ir dušo. O pravėręs kambario duris žaktelėjau – juk tai „liuksas“. Ir tualetas, ir vonia, ir rankšluostis, ir muilas, ir kilimėlis, ir spalvotas televizorius, ir patogus rašomasis stalas, ir plati lova, kurioje tikrai įmanoma karališkai atsipūsti po dienos vargų, ir telefonas, kuriuo bus galima skambinti neišeinant iš 888 numeriu pažymėto kambario. Argi aš – ne laimės kūdikis?

Bet tada nejučiom prisiminiau frazę iš neseniai perskaityto rašytojo Ramūno Klimo romano, kuriame vienas herojus filosofiškai perspėja kitą herojų: „Niekada nesusigundyk atšvęsti pergalės“. Per ilgai švenčiant pergalę dažniausiai pražiopsomi besiartinantys pavojai.

Taip, šampaną gurkšnoti ankstoka. Apsigyventi viešbutyje, kuriame niekad nerasite laisvų numerių, – puiki pradžia. Ne kiekvienas pramuštų. Bet tai – tik pradžia. Ar sugebėsiu prakalbinti čia gyvenančius tautiečius? Ką atkirs „Kaliningradskaja pravda“ redakcijoje, valstybiniame muziejuje? Ar saugumiečiai neįgrūs į privažiavusį „voronoką“, kai suksiu ratus aplink garsiosios Karaliaučiaus katedros griuvėsius?

XXX

Kad rašytojas buvo teisus, į herojaus lūpas įsprausdamas žodžius „niekad neusigundyk atšvęsti pergalės“, mat likimas permainingas, galbūt tuoj teks raudoti kruvinomis ašaromis, patyriau savo kailiu dar tą pačią dieną. Susitariau maždaug po valandos užsukti į redakciją „Kaliningradskaja pravda“. Žinojau ten triūsiant moteriškę lietuviška pavarde. Tik belsdamasis į jos kabinetą nė neįtariau, jog lietuviškoms sieloms ne visuomet lemta draugauti. Lietuviška kilmė galinti jungti, bet galinti skirti. Kaip giliausia praraja. 

Vos tik pravėręs duris pajutau sklindant atvirą, neslepiamą atšiaurumą. Ji susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus: Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvenantys draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia. Ir, beje, būtų įdomu žinoti, kas gi mane taip suklaidino – neva Kaliningrade ujami lietuviai? Paskutinieji žodžiai suskambo lyg būtų juos ištarusi generalinė prokurorė ar net vyriausioji tardytoja.

Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be ukrainietiškų ir baltarusiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale, Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip.

Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuvišką nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…

Mažoji Lietuva

Redakcijos duris užvėriau apstulbęs. Tarsi kas purvinu skuduru būtų stipriai tėškęs per veidą. Laužiau galvą, bet nepajėgiau perprasti, ar lietuvė nuoširdžiai taip mananti, ar lietuvišką mokyklą ji koneveikė tik todėl, kad jai taip liepta bendrauti su nekviestu svečiu iš Vilniaus?

Kitą dieną susiradau vaikų darželių ir mokyklų, kurias man buvo nurodžiusi pikčiurna iš „Kaliningradskaja pravda“. Bet visur, kur tik ji rekomendavo, mane priimdavo atžagariai: niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą.

O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprotėti…

Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuvių šnektos.

Nė nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius. Dirbtinas išprievartauto vaiko juokas ilgai nedavė ramybės. Jaučiausi pažemintas. Nejaugi jos mano, kad patikėsiu jų surežisuotais spektakliais? Ir vis tik nusprendžiau nepriešgyniauti – verčiau apsimesiu, jog mokytojomis patikėjau, jog suvokiau, koks esu primityvus. Vyliausi, jog viską, ką apie jas manąs, išdėstysiu straipsnyje.

Atokiai nuo miesto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja.

Grįžti viešbutin neskubėjau. Kyštelėjau nosį į Kaliningrado kraštotyros muziejų. Čia vėl – tarsi purvina grindų šluoste per fizionomiją. Nė menkiausios užuominos apie prūsus, Mažvydą, Donelaitį, Bretkūną. Visa istorija prasidedanti tuomet, kai Raudonoji armija vijo prakeiktus fašistus. Kas dėjosi iki tol – nė mur mur. Kai prie gremėzdiškos patrankos snaudžiusios gidės pasiteiravau, kur kabo stendai, pasakojantys apie prūsus, ji piktai pasimuistė, tada, prabudusi iš saldaus snaudulio, puolė plūstis – kaliningradiečiams nusipsjauti į vokišką palikimą. Ši žemė pilnavertiškai gyvenanti tik nuo 1945-ųjų. Tai žino kiekvienas išsilavinęs žmogus. Tuomet ji į mane pažvelgė taip, jog iš karto supratau – daugiau „kvailais“ klausimais verčiau nebesisvaidyti. Dar vienas neatsargus žodis, ir ji šauksianti pagalbon milicijos pareigūnus.

Beliko užšokti į centrinę Kaliningrado biblioteką, ir būsiu pirmosios dienos planą įvykdęs. Bibliotekoje apsimečiau naivuoliu – pareiškiau norįs pavartyti lietuviškų laikraščių, žurnalų. Pažvelgė tarsi į pirmykštį žmogų, kuris ką tik išlindo iš akmeninio urvo. Nejaugi jaunas, simpatiškas jaunuolis nežinąs, kad čia – Rusija, kad Rusijos Federacijos skaityklos neprivalo savo saugyklų užgriozdinti lietuviškais leidiniais? Visi padorūs, sąžiningi lietuviai moka rusiškai, jie mielai skaito rusišką literatūrą, niekas iš jų niekada nėra nė užsiminęs apie lietuviškų leidinių prenumeratą.

Apkūni bibliotekos darbuotoja, greičiausiai vyresnioji, į pagalbą pasikvietė dar keletą piktų, agresyvių moteriškių. Jos skalambijo viena kitą perrėkdamos: apie tautų draugystę, leninizmą, internacionalizmą.

Vos neapsivėmiau. Būtų žinojusios, kokios atgrasios man pasirodė… Bet ir vėl apsimečiau durneliu: jų nuoširdūs aiškinimai neva man atvėrę akis. Kodėl taip elgiausi? Taip saugiau. Nereikia be reikalo provokuoti. Svarbiausia – ne kokį riebų palyginimą toms bobšėms leptelsiu, nes jo niekas neišgirs, o tai, ką surašysiu savo straipsnyje, kurį galbūt perskaitys tūkstančiai.

XXX

Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška.

Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį. Greičiausiai jos visos, tarsi lenktyniaudamos, suskubo informuoti apie į Kaliningradą atsidanginusį provokatorių.

Bailiu, kuris dėl menkiausios smulkmenos drebintų kinkas, savęs nelaikiau. Bet nuolat suklusdavau, ar neskamba telefonas, ar nebaladojama į duris. Ir ką jūs manote – vakarop tikrai sučirškė telefonas. Keletą sekundžių įsitempęs lūkuriavau, tuomet pakėliau ragelį. Administratorė piktai skalambijo, kad jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti.

Jei tai tikrai žmonės iš KGB, man saugiau atsidurti, kur – daug akių. Vadinasi, išmintingiausia nusileisti į vadinamąjį nulinį aukštą, kuris visuomet panašus į deficitų sulaukusią parduotuvę, dūstančią nuo pirkėjų, nei laukti, kol vyrai pakilsią į vos vieną kitą praeivį skaičiuojantį aštuntąjį aukštą. Pasiėmiau su savimi dokumentus ir liftu nubildėjau žemyn. Išėjęs į laukiamąjį atpažinau vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą.

Ko jam prireikė? Dar sykį dievagosis, kad lietuvių kalba vaikui – negraži, svetima, nereikalinga? Dėbtelėjau jo pusėn piktai, leisdamas suprasti, jog nuoširdži šneka jau nebeįmanoma Nusivyliau juo ir tas nusivylimas – didelis. Tegul mato. Tačiau jis nepastebėjo mano skepsio. Nežymiu galvos mostu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenorįs, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų.

Per keletą metrų atitolęs nuo jo įkandin gatve kulniavau ilgokai. Priartėjęs prie sankryžos jis pasuko į dešinę, įsmuko apsmurgusion užkandinėn. Paskui jį į arbatinę, kur užklydėliams patiekiamos pigios virtos dešrelės, garstyčios, juodos duonos riekė ir tirpi kava, įžengiau ir aš. Vyriškis jau buvo klestėlėjęs ant taburetės prie staliuko pačiame kampe – kuo atokiau nuo langų, pridengtų purvinomis užuolaidomis.

Lūkuriavau. Nežinojau, kaip elgtis. Man atrodė, jog nepažįstamasis turįs pasakyti kažką svarbaus. Bet kas garantuos, jog tai – ne provokacija? Jei lietuvio berniuko tėvas įtaria, kad mane arba jį seka, tai turėtų suvokti, jog operatyvininkai iš garsiosios kontoros puikiausiai užfiksavo, kaip iš viešbučio it klusnus šunytis nusekiau paskui jį, galiausiai įsmukdamas arbatinėn „Buločka“. O gal jis tiesiog trokšta pasirodyti esąs labai svarbus? Tik pamanyk: vienintelis KGB galvos skausmas – nugirsti, ką iš Lietuvos atklydusiam tautiečiui neoficialiai pasakos nuo lietuvių kalbos viešai atsiribojusio berniuko tėvas!

Vis tik prisėdau prie staliuko, kurį okupavo iš viešbučio išviliojęs vyriškis. Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusių mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių.

Tada, lengviau atsikvėpęs, dėstė, kaip jie iš tiesų čia gyvenantys. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turinti tai suprasti.

Didžioji Lietuva privalanti daug ką įsisąmoninti. Pavyzdžiui, kad be jos pagalbos vežimas nepajudės iš vietos. Jei Vilnius netriukšmaus, nesipiktins, netrinksės kumščiu į stalą, Kaliningrado lietuviai tikrai išmirsią. Dar keletas tokių gūdžių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai.

Deja, išpažintį atlikęs lietuvis maldavo juo nesiremti. Paminėsiu straipsnyje jo pavardę – valdžia parodysianti, kur, naudojant sparnuotą rusišką priežodį, žiemoja vėžiai.

Tuomet baikščiai į šalis besidairantis lietuvis bent keletą sykių perspėjo saugotis KGB. Tiesa, šios kontoros vardo jis neištarė. Ją vadino įstaiga, organizacija. Tik ne – valstybės saugumo komitetu.

Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio.

Lietuvio berniuko tėvas prie prekystalio nusipirko du puodelius kavos – vieną sau, kitą man. Gurkšnodamas tirpią kavą pažėrė net patarimų, kaip būtų galima išvengti KGB pinklių. Sakykim, būtų neatsargu pasitikėti iš tremčių bei lagerių čia apsistojusiais lietuviais. Nežinia, kurie iš jų – užverbuoti, kurie – laisvi. Žmonės – iškamuoti, pasiilgę ramybės, todėl „pakabintų“ lietuvių nereikėtų smerkti, bet ir leistis į nuoširdžus pokalbius su jais – neatsargu.

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas
Tuometinio Kaliningrado simbolis – tankas

Kitas perspėjimas – dar sudėtingesnis. Jei kontora suuodė, kas aš per paukštis, Kaliningrado lietuviams, kurie turėtų man ką papasakoti, ji vogčiomis bruks nuomonę, jog esu tik kruopčiai lietuvių nacionalistus registruojantis provokatorius iš KGB, išradingai prisidengęs „Literatūros ir meno“ vardu. Tokia KGB apgaulė reikalinga, kad padorūs lietuviai manęs bijotų, vengtų duoti interviu, nesileistų į kalbas.

Atsisveikindamas tarstelėjo, kad jei pageidaučiau išklausyti ir kitų lietuvių, kuriuos man girdinti vertė keiksnoti lietuvių kalbą, turėčiau rytoj į šią kavinę užsukti maždaug tuo pačiu laiku. Jie manęs lauktų.

Sutartą valandą toje pat arbatinėje kitą pavakarę šlamščiau pigias dešreles užgerdamas pigiu, tirpiu, į kavą panašiu gėrimu. Užkandžiavau beveik valandą. Bet niekas iš lietuvių neatėjo.

Apėmė negera nuojauta. Išėjęs iš kavinės atidžiai dairiausi į visas puses. Bet taip, kad nekristų į akis. Nieko įtartino nepastebėjau. O ar galėjau ką nors pamatyti, jei išties „piktųjų akių“ buvau dabojamas? Tai dabar mes prisiskaitę ir prisižiūrėję apie sukčiausius slaptųjų tarnybų darbo metodus. O tuomet, gūdžiais 1987-aisiais, nieko nežinojau. Tik nujaučiau, kad taip galėtų nutikti…

Grįžus į viešbutį laukė dar viena staigmena. Koridoriuje netoli mano puikiojo liukso durų vaikštinėjo vidutinio amžiaus moteriškė. Jau – nebe jauniklė, bet ir ne per sena. Gražuole jos taip pat nepavadinsi. Vis tik simpatiška, be vulgarumo. Nė kiek nepanaši į Kaliningrado prostitutes, kurios slankiodavo aplink viešbutį ir kurias milicija karts nuo karto vydavo šalin. Tačiau sijonas vis tik buvo per trumpas. Ir marškinėlių būta užtektinai permatomų, su ryškia iškirpte.  

Krūptelėjau. Ji ne šiaip sau demonstruoja idealiai nulietas kojas. Kažkas ne taip. Įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai rakinau kambario duris, o dama – prisiartino, beveik prisiglaudė.

– Aš pas jus, – maloniai nusišypsojo, – jau senokai jūsų laukiu.

– Svečių tikrai nekviečiau, – piktokai išpyškinau. Mano balsas buvo tvirtas, bet nuaidėjo ir išgąsčio gaidelių. Keikiau save, kad nepavyko atsakyti be susijaudinimo.

Mano grubokas atsakymas gražuolės neįžeidė.

– Jei ne jūs skambinote, vadinasi, nutiko nesusipratimas. Nieko tragiško. Tiesiog aš buvau įsitikinusi, kad būtent čia paskirtas dalykinis susitikimas, – jos balso būta ramaus, švelnaus, draugiško.

Pertraukiau ją, žodžius tardamas jau drąsiau, užtikrinčiau ir, žinoma, mandagiau:

– Atsiprašau, aš labai nuvargęs, man metas ilsėtis. Rytoj laukia sunki diena, o ir ši buvusi ne itin sėkminga.

– Tada aš privalanti atsiprašyti, mielas jaunuoli. Trokštu tik smulkios paslaugėlės – leiskite paskabinti iš jūsų kambario telefono, kad vėl nereikėtų leistis žemyn, – ji kalbėjo maloniai, švelniai, gundančiai.

Nuojauta kuždėjo, jog jei įsileisiu gyvatę užantin, ištiks didžiausia bėda. Visu savo kūnu įtariau: nelaimė – čia pat. Privalėjau bet kokia kaina sutrukdyt moteriškei įkelti koją vidun. Suspėjau užtrenkt duris, nors ji – veržėsi vidun.

Mano paskutinių žodžių būta tokių: „Nepykit, tai – neįmanoma, atleiskite…“.

Trinktelėjęs numerio durimis skubiai užsirakinau, raktą palikdamas spynoje, kad be mano žinios jų niekas negalėtų atkrapštyti iš išorės. Atidžiai apsižiūrėjau, ar kur nors po pagalve, šiukšlinėje ar spintoje neįkišta narkotikų, ginklų, amerikietiškų dolerių. Kruopščiai apšniukšinėjau visus kampus. Visi daiktai – tose pačiose vietose, kaip buvau palikęs. pašalinių – taip pat. Nieko įtartino.

Gal be reikalo įtariau moteriškę turėjus negražių kėslų? Gal ji tikrai supainiojo aukštus? Į mano kambarį ji nebesibeldė. Viešbutyje jos daugiau nė sykio nemačiau.

XXX

Trečiadienį nusprendžiau dar praleisti Kaliningrade, bet kai lietuviai neatėjo į kavinę, o prie kambario nežinia ko vaikštinėjo patraukli moteris, – sumečiau verčiau sprukti iš Kaliningrado, pasižmonėti kituose srities miestuose ir miesteliuose.

Tiksliai nebeprisimenu, kokioje gyvenvietėje tai nutiko. Daržovių sandėliu paverstą bažnyčią netinkamai apšvietė saulė. Geltonas jos diskas plieskė tiesiai į akis. Norėdamas architektūros paminklą vaizdingai nufotografuoti, kad matytusi ir ornamentai, ir užrašas „ovošči“, privalėjau prieiti kuo arčiau. Kitaip kadre būsią pilkų plėmų. Prislinkau iš karto pasiruošęs spausti mygtuką – lai fotografavimas trunka kuo trumpiau. Kad nespėtų susigaudyti, ką čia veikiu. Bet kol cvaktelėjau keletą sykių, pro grotuotą dulkiną langą, matyt, pamatė. Į gatvę išbėgo pardavėjų žiurstais ir kepuraitėmis pasidabinusios moteriškės ir šluota nešinas sargas. Puolė į ataką, draskė akis, kaip drįstu juos fotkinti. Šluotkočiu grūmodamas dėdė įrodinėjo, jog tai – strateginės reikšmės objektas. Net užkimo besiplūsdamas.

Nesivėliau į ginčus. Po truputį traukiausi atgal. Bet senis atkakliai sekė iš paskos. Jis jau reikalavo, kad atiduočiau fotoaparate esančią juostą. Numetęs ant grindinio šluotkotį plėšė iš rankų fotoaparatą. Jį švelniai, atsargiai stumtelėjau atgalios. Žlegtelėjo ant grindinio tarsi po stipraus smūgio. Nežinau: gal tikrai užsigavo, o gal tik apsimetė susižeidęs. Tačiau koliojosi, aimanavo, greitosios pagalbos šaukėsi taip, kad aidėjo visa aikštė. Tada prilėkė tos dvi balsingos kopūstų, bulvių ir runkelių pardavėjos. Triukšmas tapo dar skardesnis.

Kad senis išsidrėbė ant asfalto, – nusispjaut. Nuo tokių stumtelėjimų nemirštama, kaulai nelūžta. Bet jei paskųs milicijai, ar neteks sėsti į daboklę? Įsivaizduokite kaliningradietišką depešą, nusiųstą „Literatūros ir meno“ redakcijai: „jūsų darbuotojas sumušė senyvą žmogų, todėl uždarytas į areštinę penkiolikai parų“.

Milicijos „voronokas“ netrukus privažiavo, nežinia iš kur atsiradęs. Juk tai – centrinė miesto aikštė. Iš automobilio iššoko du jauni milicininkai. Jie pirmiausia išklausė rėksnių moterų, paskui – neva žiauriai nukentėjusio senuko. Ir tik tuomet pasisuko mano pusėn. Aš milicininkams parodžiau Lietuvos žurnalisto pažymėjimą, net neslėpiau, kad fotografuoju daržovių parduotuvę tik tam, kad ji nepagarbiai įrengta buvusioje lietuviškoje bažnyčioje. Regis, labai vykusiai paaiškinau, jog net minties neturėjau ką nors prilupti, tai aš – tikroji auka, nes mane griebė už atlapų, nes iš manęs mėgino atimti brangiai kaštuojantį redakcijos fotoaparatą.

Lietuviški pažymėjimai milicininkams paliko įspūdį.

Pritilusioms moteriškėms ir aprimusiam senukui jie paaiškino, tiesa, ne itin piktai, kad Kaliningrado srityje fotografuoti draudžiama karinius objektus. Daržovių sandėliams ši taisyklė negaliojanti. O štai puldinėti turistus iš broliškosios Lietuvos – labai nemandagu. Užuot stumdę fotografus jie verčiau apsišluotų – kur tik pažvelgsi, vien šiukšlės, kalnai šiukšlių.

Pabrukusios uodegas moteriškės pasislepė savo apšnerkštoje parduotuvėje; kiemsargis, būdamas klusnus tarybinis pilietis, gal net komunistas, nuskubėjo vykdyti nurodymų – šluoti gatvių. O aš užsimaniau šmurkštelėti į pirmą pasitaikiusią vyninę, kad vienu kitu pigaus vyno stiklu nuraminčiau įtampą. Vis tik paskutinę akimirką susivaldžiau: priešo teritorijoje privalu turėti šviežut šviežutėlę galvą. Priešo teritorijoje – nė gramo.

Lietuviai miršta tylėdami. Straipsnio kopija. Slaptai.lt nuotr.

Taip ir neįžengus į vyninę prie manęs priėjo tvarkingai apsirengęs vyras, prisistatė esąs lietuvis Pranas. Jis iškart supratęs, kad aš iš anapus Nemuno, kai tik pamatė fotografuojant bažnyčią. Pakvietė į svečius. Žmona jau bus išvirusi barščių. Pasišnekėtume kaip lietuvis su lietuviu.

Tikrai nuoširdžiai pasiguodėme. Nė menkiausios abejonės: lietuviškos klasės, lietuviškos mokyklos – reikalingos. Kadaise, prieš keletą dešimtmečių, jis būtų sutikęs savo sūnų vežti į lietuvišką klasę ir už 50 ar net 100 kilometrų. Kad tik sūnus neužmirštų lietuviškai. Bet nutiko kitaip – savo sūnėlį nuo mažumės privalėjo atiduoti į penkias darbo dienas per savaitę veikusį internatą. Ten Saulius ir gyvenęs, mokęsis. O dabar besuprantąs vos kelis lietuviškus žodžius.

Su Saulium susipažinau, kai jis grįžo pietų. Sėdėjome prie apvalaus stalo keturiese: Pranas, jo žmona Saulė, jų sūnus Saulius ir aš, žurnalistas. Visi – lietuviai. Grynakraujai lietuvaičiai. Bet Saulius jau visiškai nemokėjo lietuviškai. Su tėvais ir manimi jis buvo priverstas kalbėti svetima kalba. Mačiau, kaip Pranui ir Saulei sopa širdis, kai jų vienintelis sūnus prabildavo rusiškai, nevykusiai įbrukdamas vieną kitą lietuvišką žodelį, tariamą su ženkliu rusišku akcentu. Motina net susigraudino, o ir Pranas nusišluostė keletą nevalingai ištryškusių ašarų. Visi supratome, kokia tragedija ištiko šeimą. O juk – tragedija! Kažkuo panaši į tikrą žmogaus mirtį…

Atsisveikindamas su Prano šeimyna jau žinojau, kaip pavadinsiu savo naująjį straipsnį – „Lietuviai miršta tylėdami“.

XXX

Grįžęs į Kaliningradą radau viską, kaip buvau palikęs. Nenutiko nieko įtartino. Tiesa, beldžiantis senu autobusu atgal į Kaliningradą maždaug pusiaukelėje sustabdė milicininkai. Tikrino keleivių dokumentus. Aš vėl svarsčiau patį blogiausią variantą: prisikabins prie maniškių dokumentų. Bet, pasirodo, be reikalo trizniavau – ieškojo iš karinio dalinio pabėgusio kareivio. Štai kodėl kitoje kelio pusėje apart milicijos „žigulių“ stovėjo dar ir kariškas „voronokas“, o aplink jį slampinėjo automatais ginkluoti karininkai.

Patirti jaudulį teko ir pačią paskutinę dieną, kai iki traukinio išvykimo buvo belikusios kelios valandos. Paskutinį sykį išėjęs trumpam pasivaikščioti po Kaliningrado centrą pastebėjau prie gatvės kampo privažiuojant juodą „volgą“ tamsintais langais. Išlipo du vyrai, įžūliai atsirėmė į automobilio šonus ir ėmė lūkuriuoti. „Ar tik ne manęs atvažiavo pasiimti?“, – dingtelėjo paširdin. Sunerimęs atidžiai pažvelgiau jų pusėn, o jie, rupūžės, atsakė tuo pačiu – įsispoksojo į mane. Net pasirodė, kad nežymiai šypsosi: „ateik, ateik, bernužėli, papasakosi, kodėl drumsti vandenį“.

Sumečiau, jog beprasmiška sprukti. Vis tiek pagautų. Tad nebekeičiau krypties. Kaip ėjau, taip ir kulniavau, nespartindamas ir nelėtindamas tempo. Dar keletas metrų, ir būčiau atsirėmęs į išpuoselėtą „volgą“ bei supratęs, ko iš tiesų tyko solidžius kostiumus dėvį vyrai. Guodžiau save, kad tai – tik atsitiktinumas, kad jiems reikia visai ne manęs. Tiesiog persipynė mūsų keliai.

Tačiau kaip tik tą akimirką, kai buvau linkęs džiūgauti ir vėl išnešęs sveiką galvą, kažkas labai tvirtomis rankomis čiupo mane iš už nugaros. Pastvėrė už pečių ir keletą akimirkų laikė, nieko nedarydamas, nė žodžio netardamas. O aš, apstulbęs iš netikėtumo, bijojau atsigręžti. Baiminausi pažvelgti į akis tam, kuris mane areštuoja. Jokių abejonių: iš už nugaros prisėlinęs užpuolikas – tai tų dviejų iš „volgos“ išlipusiųjų sėbras. Jis dabar mane stumsiąs į automobilį. Atsidūriau plieniniuose spąstuose. Pačią paskutinę komandiruotės dieną, kai, regis, per visas kliūtis – persiropšta, peršokta. Labai apmaudu, labai skaudu. Nors verk. Vėl galvoje skambėjo rašytojo įžvalga: „nesusigundyk švęsti pergalių“. Aš, matyt, per anksti patikėjau gimęs po laiminga žvaigžde. Štai todėl likimas baudžia.

Bet stebėtinai stiprias rankas turėjęs vyriškis vis tik elgėsi keistai – manęs niekur nestūmė. Tarsi laukė, kol mėginsiu atspėti jo vardą. Nespėliojau. Atsisukau. Prieš mane – kariška uniforma. Antpečiai – pulkininko. O šypsena – lyg ir pažįstama. Taip, juk tai – majoras Michailovas, tas pats gerasis Michailovas iš karinio dalinio 55210, kuriame du metus vargau eiliniu kareiviu. Bet kodėl jis pulkininko antpečiais pasipuošęs? Paaukštino? Iš kur jis atsirado? Kaip mane pastebėjo?

Kol džiugiai pasisveikinau, kol paaiškėjo, jog vakare kartu sėsime į tą patį „Kaliningradas – Maskva“ traukinį, tik aš išlipsiąs Vilniuje, o jis baladosis toliau, iki pat Maskvos, iš galvos visai prapuolė paslaptingoji „volga“. Žvilgtelėjau jos pusėn – o automobilio ir dviejų kariškai sudėtų žaliūkų nė kvapo. Nejaugi pasivaideno? Mažumėlę aprimau – ne mane medžiojo. O gal juos suglumino draugiškai pasisveikinęs pulkininkas? Vis tik pulkininkas – tai aukšto rango karininkas. Ne koks nors „praporščikas“, su kuriuo galėtum nesiskaityti, net po velnių pasiųsti.

Jaučiu, skaitytojui tikriausiai iki gyvo kaulo nusibodo laukti kulminacijos – kada, po galais, man tikrai užlauš rankas, tikrai užverš antrankius.

Tokia atomazga pasigirti negaliu. Niekas manęs neareštavo. Nei Kaliningrade, nei sugrįžus į Vilnių. Nenoriu nuotykių ištroškusių skaitytojų nuvilti, tačiau mano pirmoji komandiruotė į Kaliningrado sritį, kurioje 1987-aisiais knibždėte knibždėjo sovietinių saugumiečių, proimperiškai nusiteikusių inteligentų, šiaip smulkaus rango „stukačių“, – baigėsi kuo palankiausiai. Parvykau namolio sveikas ir gyvas. Parašiau aštrų straipsnį „Lietuviai miršta tylėdami“, kurį „Literatūra ir menas“ noriai paskelbė. Net pirmąją premiją vienbalsiai paskyrė už geriausią to mėnesio publikaciją.

Be jokios abejonės, dar tą pačią dieną, įteikus rašinį, buvau priimtas į publicistikos skyrių etatiniu darbuotoju.

Po to dar nusiunčiau straipsnį į „Kaliningradskaja pravda“, prisimenate, kur buvau atšiauriai sutiktas? Tik neaikčiokite – paskelbė. Pačius aštriausius sakinius išmetė ir šalia prilipino kategoriškai priešingai įrodinėjančių skaitytojų laiškų. Kad atrodyčiau lyg balta varna. Bet vis tik – publikavo. Priverčiau. Neturėjo kaip išsisukti, neturėjo kur dingti.

Maniškį tekstą apie griaunamus Mažosios Lietuvos architektūros paminklus ir Kaliningrade rusinamus lietuvius publikavo net tuomet labai įtakinga „Literaturnaja gazeta“. Šis po visą Sovietų Sąjungą platinamas savaitraštis ne tik kad neišbraukė nė eilutės, bet šalia maniškio paskelbė ir keliolika rusifikacija pasipiktinusių baškirų, ukrainiečių, latvių, estų, uzbekų visuomeninikų, istorikų, rašytojų laiškų.

Pastebėjau, kad visi Vilniaus universiteto dėstytojai ėmė į mane kur kas palankiau žvelgti nei į kitus žurnalistikos esmę perprasti sumaniusius studentus, nes „Literatūra ir menas“ anuomet buvo viršūnių viršūnė. O ir diskotekos, tėvas buvo teisus, neužsidarė, neprapuolė. Pasilinksminimai  grįžus tapo net prasmingesni, sodresni. Kaliningradietiška odisėja jiems suteikė saldumo, džiugumo. Jei ne Kaliningrade patirtos baimės ir įtampos, jaunatviški ūžavimai Vilniaus kavinėse ir baruose būtų likę įprastais, rutininiais, niekuo neišsiskiriančiais.

Jei skaitytojai nusivylė štai tokia „drungna“ pabaiga, vis tik atversiu širdį, jog viena, galbūt pati svarbiausia, kaliningradietiška paslaptis liko neišlukštenta. Net dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, nenutuokiu, kam turėčiau iki žemės nusilenkti už pergale pasibaigusį važinėjimą po priešiškai nusiteikusį Kaliningradą. Gal pagelbėjo jau į visas duris ir langus nedrąsiai besibeldžianti Michailo Gorbačiovo „perestroika“, gal Kaliningrado saugumiečiai tiesiog tingėjo teptis rankas dėl tepradedančio žurnalisto, gal perdavė bylą į Vilnių, o Lietuvoje jų kolegos jau nebedrįso siautėti, nes čia populiarėjo Sąjūdis? Gal rankas kojas turėčiau išbučuoti karininkui iš Maskvos, kurį atsitiktinai sutikau Kaliningrade? Gal be reikalo įtarinėju net tas piktąsias Kaliningado moteris – niekas niekam neskambino, niekas nieko neskundė?

Atsargiai – priešiškos valstybės šnipas. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai suprantu, kad šito niekad nebesužinosiu. Niekas man niekad neparodys Kaliningrado KGB archyvų, taigi neišvysiu, ar bent sykį paminėta mano pavardė. Visa tai liks didžiąja mano gyvenimo paslaptimi.

O gal ir gerai, kad – būtent taip. Ką nūnai daryčiau sužinojęs, jog Kaliningrade manęs niekas neprižiūrėjo, jog Kaliningrado slaptosioms tarnyboms aš buvau per daug menkas objektas? Ką rašyčiau savo prisiminimuose, jei staiga sužinočiau, jog toji moteriškė idealiai gražiomis kojomis, kurios išsigandau, paprasčiausiai supainiojo kambarius?

Todėl ir sakau: gal ir neverta keiksnoti likimo, kad esam pasmerkti įvairiausioms abejonėmis bei nežinojimams. 

2020.09.20

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Pavasaris įsibėgėja. Lyg koks stabdis – koronavirusas – gadina nuotaiką, kelia įtampą ir ragina mus neatsipalaiduoti. Bet tokia jau žmogaus prigimtis: veržtis į šviesą, dirbti įprastus darbus, kurti ir užkrėsti kitus savo optimizmu. Štai kodėl nuvažiavęs į kaimą neatsistebi: ten žmonės šviesesni, giedresniais veidais, tarsi tas juodas viruso debesys tvyrotų kažkur toli toli…

Ar metas atsipalaiduoti?

Tai, kad Vyriausybė jau atleido karantino varžtus, galima vertinti dvejopai. Psichologiškai tai mus nuteikia pozityviai: neva pandemija jau traukiasi, infekuotųjų kreivė „plokštėja“, o ir mirusių procentas ne toks didelis. Vadinasi, galima bėgti į gatvę, parką, parduotuvę, aplankyti senelius…

Kita vertus, specialistai perspėja: priešingai negu tvirtina valdžios žmonės, pandemijos pikas dar nepasiektas, pavojus užsikrėsti nepraėjo, atsiranda vis naujų užkrato židinių, kaip atsitiko Nemenčinėje. Tiesą spaudos konferencijoje sakė premjero patarėjas, Visuomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surplys, kad sušvelninus karantino priemones „žmonės pajuto laisvę ir pamiršo, kad Lietuvoje vis dar yra karantinas.“

„Kačiukai“ – pavasario ženklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Betgi pati Vyriausybė išprovokavo tą laisvę. Ji pasidavė stambiojo verslo spaudimui ir leido veikti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms. Esą žmonės neišgyvena, miršta badu, kavinės ir parduotuvės prie bankroto ribos. Šitaip jie viliojami į gatves, į kavines, parduotuves, bendrauti su draugais, pasigražinti salonuose ir pan. Tiesa, visiems taikomos griežtos karantino sąlygos. Bet kas sukontroliuos jų lankytojus: ar jis kavutę lauke geria su kauke, ar pyragėlius perka reikiamu atstumu ir atsiskaito ne grynaisiais, ar į parduotuvę užeina vienas, kiek jis ten išbūna… Savaitgalį tokie kontroliniai reidai buvo atliekami, bet tenka abejoti, ar ištroškęs klientų įmonės savininkas laikysis visų karantino reikalavimų, ar kiekvienam prekeiviui užteks atsakomybės…

Pavasaris. Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai čia karantino varžtų atlaisvinimas gali virsti skaudžia pamoka: antai, jau vien penktadienį išaiškinti 94 užsikrėtimo atvejai… Kita vertus, galima spėti, kodėl stambiojo verslo rykliai nenumaldomai verčia Vyriausybę, nesulaukus tinkamo meto, ignoruoti pandemijos mastus. Politikų net įtakoti nereikia: jie puikiai žino, kad vyks Seimo rinkimai, kad rinkimų kampanija jau prasidėjo, kad didžiausią paramą jiems skirs tas pats verslas…

Specialistų perspėjimus užgožia skuboti politikų sprendimai. O kai į šį chorą įsijungia įvairūs ekspertai, komentuojantys visai ne savo srities reiškinius, tampa tikrai linksma. Antai, žinomas finansų orakulas Nerijus Mačiulis leptelėjo, jog karantino sąlygas reikia švelninti, nes jo metu vyksta daugiau savižudybių. Atvirą nusišnekėjimą paneigia psichologai, kurie teigia, kad krizių metu savižudybių skaičius kaip tik mažėja, nes į jas linkę asmenys savo negalavimus perkelia į aplinką, taip tarsi rasdami kitas savo bėdų priežastis…

Šis tas linksmesnio

Bet pradėsiu štai nuo ko. Ir toliau Seimas smaginasi. Jam nė motais, kad Prezidentas jį vėl supeikė, jog parlamentas toliau yra neveiksnus, karantino sąlygomis nedirba visu pajėgumu. Šalies vadovo netekina, kaip Seimas sprendžia Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų klausimą. Vaizduodami, kad dirba labai intensyviai, parlamentarai toliau iš balanos vežimą malkų priskaldo. Štai opozicija verčia iš posto NSGK pirmininką Dainių Gaižauską, kad šis nuslėpęs, jog karantino metu spaudimo keliu išsityrė dėl koronaviruso. Seimo nariai įžvelgia sovietmečiu dvelkiančių privilegijų valdžiai kūrimą epidemijos metu.

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiuo metu, kai reikia skubiai priimti kalną teisės aktų (pavyzdžiui, dėl efektyvios finansinės paramos verslui), Seimo nariai sau kraunasi politinį kapitalą, ruošdamiesi artėjantiems rinkimams.

Dar linksmiau skaityti mėnesio ataskaitą apie tai, kiek žiniasklaidoje buvo rašoma apie seksualinę orientaciją, tautines bendrijas ir musulmonus. Tokį žiniasklaidos monitoringą už kovą paskelbė Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Iš šio tyrimo sužinosite, kad per kovo mėnesį seksualinės orientacijos tematika buvo paskelbtos 158 publikacijos, apie lenkų bendriją rašyta 207 kartus, o apie musulmonus – net 297 kartus.

Kokia mums nauda iš tokio tyrimo? Nulinė. Nebent įdomu žinoti, kad tyrėjai atkreipė dėmesį ir į šių eilučių autoriaus straipsnį rajono laikraštyje „Ko vertos pranašystės?“, esą jis „sieja nelaukiamiausias pasaulio negandas su musulmonų bendruomene“…

2020.04.24; 08:21

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Nesu heraldikos žinovas, nesu istorikas. Mano giminės šaknys – ne Klaipėdoje. Tad lyg ir neturėčiau pergyventi, koks bus pasirinktas Mažosios Lietuvos herbas.

Ir vis dėlto negaliu tylėti. Jaučiu turįs pilietinę pareigą veltis į ginčus, koks herbas labiausiai tiktų Mažosios Lietuvos regionui. Mat studijuodamas žurnalistiką Vilniaus Universiteto istorijos fakultete intensyviai domėjausi Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija. Esu išvažinėjęs visą dabartinę Kaliningrado sritį: Karaliaučius, Tilžė, Stalupėnai, Gumbinė, Ragainė, Tolminkiemis… Esu parašęs dešimtis straipsnių apie šio krašto praeitį tiek „Literatūroje ir mene“, tiek „Kaliningradskaja pravda“, tiek „Literaturnaja gazeta“ leidiniuose. Mano diplominis darbas, sėkmingai apgintas Vilniaus Universitete, vadinosi „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“. Taip pat buvau oficialus Mažosios Lietuvos tarybos narys (tą patvirtins tuometinis Mažosios Lietuvos tarybos vadovas Vytautas Šilas). Štai kodėl neabejingas Mažąjai Lietuvai, štai kodėl turiu moralinę teisę tarti savo nuomonę.

O ji – tokia: esu nemaloniai nustebęs, kad į Mažosios Lietuvos herbą taip atkakliai brukamas … briedis arba briedį simbolizuojantys ragai.

Prieš keletą dienų „Vakarų Eksprese“ (ve.lt; „Briedis – geriausias simbolis Mažosios Lietuvos herbui?“) paskelbtas interviu su Lietuvos heraldikos komisijos nariu, seniausiai Lietuvos heraldikos srityje dirbančiu dailininku Arvydu Každailiu. Pabrėždamas, jog, nors ir yra Lietuvos heraldikos komisijos narys, bet tuo pačiu – ir pilietis, A. Každailis teigia pritariantis Klaipėdos visuomenininkams ir Klaipėdos universiteto istorikų prof. dr. Vyganto Vareikio ir doc. dr. Silvos Pocytės (konsultantai doc. dr. Vacys Vaivada, dr. Žydrūnas Vičinskas, dailininkas Kęstutis Mickevičius) parengtos studijos „Dėl Mažosios Lietuvos regiono simbolio“ teiginiams, esą Mažosios Lietuvos heraldikos simboliu turėtų tapti … briedis. 

Mažoji Lietuva

Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl pirmenybė atiduodama briedžiui, nurodoma, jog „briedžio atvaizdas yra natūralus toteminis Mažosios Lietuvos gyvūnas“, jog „briedžių populiacija šis regionas garsėjo nuo neatmenamų laikų ir yra reliktiniai šio regiono gyvūnai, sutinkami iki šiol“, jog „prūsai ir jų kriviai briedį laikė šventu žvėrimi“.

Beje, briedis į Mažosios Lietuvos herbą brukamas jau seniai. Dar 2017 metais leidinyje „Klaipėda“ buvo paskelbtas interviu su Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaru Arūnu Baubliu ir dalininke Jūrate Bizauskiene. Publikacijoje rašyta: „Iš prdžių buvo siūloma rinktis iš dviejų objektų – briedžio ir kurėno. Liepą buvo apsispręsta, kad tinkamesnis atrodo herbas su briedžiu. Remtasi ir dokumentais, kurie nurodė, kad 1939 metais briedžių populiacijos paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje buvo itin didelis, o ir dabar pajūrio savivaldybėse briedis yra dažnas reginys“.

Visa tai – tiesa. Briedis – gražus, stiprus gyvūnas, be kita ko, – ginkluotas ragais. Bet vis tik: kam jūs skiriate šį herbą – gamtininkų žurnalui, zoologijos vadovėliui? Jei šis herbas būtų ruošiamas kadaise ėjusiam žurnalui „Mūsų gamta“, tvirtinčiau, jog briedis puikiausiai reprezentuoja Mažosios Lietuvos gamtą. Bet Mažosios Lietuvos herbas – tai pirmiausia istorija. Kodėl Mažosios Lietuvos herbo projektuose pirmenybė atiduodama „šventam gyvūnui“, o ne praeičiai, ne istorijai?

Briedis gal ir gali būti Mažosios Lietuvos herbe, bet tik – ne centrinėje vietoje. Svarbiausiuoju akcentu turėtų būti istorija. Pavyzdžiui, garsusis Klaipėdos sukilimas, leidęs mums susigrąžinti uostamiestį. Kodėl vengiama pagerbti Klaipėdą išvadavusius sukilėlius? Galima numanyti: tai bus nemalonu Vokietijai. O gal ir prancūzams bus skaudu, nes, išlpėšdami iš okupantų rankų Klaipėdą, mūsų sukilėliai nušovė keletą prancūzų karių. Štai kodėl Mažosios Lietuvos herbe, mano supratimu, nėra nė užuominos į Klaipėdos sukilimą.

Briedis

Beje, vienoje publikacijoje briedžio šalininkai prasitarė: „Pasak A.Baublio, siekta, kad herbas taptų santarvės ženklu tarp regione dabar gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių“ (ve.lt; „Mažosios Lietuvos herbe puikuosis briedis“).

Sutinku, dirbtinai kurstyti priešiškumo nedera. Bet taip pat negalima istorijos nei klastoti, nei nutylėti, nei iškraipyti. Jei 1923-aisiais sėkmingai surengėme sukilimą, kuris mums grąžino Klaipėdą, t.y. tapo vienu iš svarbiausių įvykių naujausioje Klaipėdos istorijoje, kodėl jį turime nutylėti? Protingi vokiečiai, protingi prancūzai mus supras. Mes juk nieko neišsigalvojame.

Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.

Mums tai – gyvybiškai svarbu.

Be kita ko, jei istorikas A.Baublys nuoširdžiai trokšta, kad „herbas taptų santarvės ženklu“, tai drįstu manyti, jog briedžio atvaizdas – ne itin tinka santarvės puoselėjimui. Briedžio ženklą labai mėgo ir tos vokiškos jėgos, kurios jėga ir ugnimi veržėsi į mūsų teritorijas. Atsiverskite Klaipėdos Universiteto parengtą studiją „Dėl etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldinio simbolio“ (Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis ir Klaipėdos universiteto istorikė doc. Dr. Silva Pocytė; Klaipėda, 2019). Toje studijoje užsimenama: „Nacionalsocialistinė vokiečių propaganda taip pat naudojo briedžio simbolį tekstams ir Vokietijoje rengiamoms parodoms apie „atplėštos“ Klaipėdos krašto problemą iliustruoti. Tai galima pamatyti iliustracijoje apie 1934 m. Berlyne surengtos parodos vizualizaciją, kurios pagrindinis leitmotyvas – susirūpinimas vokišku išlikimu prie Nemuno“.

Klaipėdos kraštą išvadavę sukilėliai

Tad nors minėtoje studijoje labai daug dėmesio skiriama briedžiui kaip lietuviškumo simboliui, labiausiai ramybės neduoda vokiški šio simbolio aspektai. Kas dabar supaisys, kas stipresnis – lietuviškas ar vokiškas dėmuo? Gal bandydami įteisinti briedžio simbolį mes tiesiog nejučiom pataikaujame Vokietijai, šiandieninei mūsų sąjungininkei? Gal manome, kad į Klaipėdą plūstantys turtingi vokiečų turistai noriau pirks marškinėlius su briedžio, „vokiško išlikimo prie Nemuno“, simboliu, o suvenyrai su Klaipėdos sukilimo ženklu bus mažiau paklausūs pasiturintiems svečiams iš Berlyno ir Miunheno? Ar nėra taip, kad pasirinkdami briedžio simbolį, mes pagerbiame germanizaciją, kadaise siautėjusią mūsų žemėse? Kodėl, užuot kūrę aiškiai su Lietuva susijusią heraldiką, paliekame vietos vokiškoms interpretacijoms?

Klaipėdos krašto išvaduotojai

Jei tikrieji motyvai – šie, tuomet – liūdna, skaudu, apmaudu.

Galų gale Mažoji Lietuva – tai ne tik Klaipėda. Į Mažąją Lietuvą derėtų žvelgti plačiau, nei vien į Klaipėdą, Neringą, Pagėgius, Šilutę, Tauragę ir Jurbarką. Mažoji Lietuva – tai Lietuvos etnografinis regionas, kuris apibūdinamas kaip istorinė teritorija tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių. Drįstu manyti, jog Mažoji Lietuva – tai ir visa dabartinė Kaliningrado sritis, jei žvelgiame lietuviškomis akimis.

Būtent dėl šios priežasties Mažoji Lietuva man pirmiausia asocijuojasi su Didžiuoju prūsų sukilimu, jo vadu Herkumi Mantu, pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“, Kristijono Donelaičio poema „Metai“, lietuviškomis spaustuvėmis, filosofu Vilhelmu Storosta – Vydūnu, parašiusiu knygą apie lietuvių – vokiečių tarpusavio santykius per pastaruosius kelis šimtus metų, knygnešiais, į didžiąją Lietuvą slapta gabenusiais lietuvišką spaudą, Klaipdėdą vaduojančiais sukilėliais…

Kai tariamas Mažosios Lietuvos vardas, mano akyse iškyla būtent šie vaizdai. Briedžio aš nematau. Ir, atvirai sakant, nesuprantu, kodėl tokiam istorija ir kultūra turtingam kraštui pagrindiniu simboliu parenkamas būtent gyvūnas?

2020.02.17; 10:05

Arvydas Valionis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs/Sveiks ir tu, žmogau, sulaukęs vasarą mielą“, – mus pasveikina „Metų“ autorius Kristijonas Donelaitis.

Ką tik įžengus į vasarą, nutolstantis pavasaris liks atminty ne tik dvelkiantis sausra, neįprastu karščiu, bet ir įvairiais politinio gyvenimo viražais – savivaldybių tarybų ir merų, Respublikos Prezidento bei europarlamentarų rinkimais, kuriuos papildė du neatsakingai parengti referendumai. To žalio pavasario ir politinio gyvenimo aplinkoje iš tiesų buvo galima „pažaliuoti“  nuo kai kurių viešųjų asmenų pretenzingų pareiškimų, politikų susireikšminimo. Tauta per TV išvydo, koks ant kieno liežuvio galo kabo intelektualumo koeficientas. Keli politikai kūrė tikrą įgeidžių banalybės šou. Seimo nario mandatą norėjo iškeisti į mero – nepasisekė, įsigeidė Respublikos prezidento sosto – nepasisekė, po to panoro tapti europarlamentaru – nepasisekė. Eiliniai piliečiai nedrįstų taip apsijuokti prieš Tautą kaip kai kurie jos išrinktieji, norintys būti visur ir visur visiems vadovauti/atstovauti.

Du referendumai jau buvo pasmerkti nesėkmei pasirengimo etape.

Pilietybės išsaugojimo  referendumas dėl sąvokų neaiškumo ir interpretacijų įvairovės sumaišė/supriešino balsuojančiųjų protus. Antra, tradiciškai vidutinis piliečių aktyvumas negalėjo užtikrinti referendumo sėkmės.

Pažvelgi per TV į Seimo plenarinių posėdžių salę – trečdalis ar net pusė tuščių kėdžių. Pasiūlymą mažinti Seimo narių skaičių, ko gero, įtakojo Seimo posėdžių vaizdeliai. Per visą nepriklausomybės laikotarpį piliečius siutina Seimo darbo organizavimo betvarkė, kai įstatymo pataisas svarsto ir priima paprasta dauguma: pavyzdžiui, pritaria 35 iš 62 dalyvaujančių (o Seimo narių yra 141). Kaip tokie įstatymų pakeitimai gali turėti teisinę galią? Tai, manding, grubus pasityčiojimas ir iš Respublikos Konstitucijos, ir iš seimūnų duotos priesaikos, ir sveiko proto. Regis, nė vienoje valstybės institucijoje teisės aktai neleidžia neatlikti tiesioginių pareigų dieną, savaitę, o Seime tai kasdienybė. Metas piliečiams skelbti apkaltą Seimui ir „atostogaujantiems“ seimūnams.

Nugvelbė sūrį. Slaptai.lt nuotr.

Antra, labai banaliai skambėjo šį referendumą aiškinančių politikų nuostata, kad toks seimūnų skaičiaus sumažinimas leistų sutaupyti bent du milijonus eurų. Politikai pernelyg tiesmukiškai ėmė aiškinti reformų turinį ir prasmę. Tai ypač dažnai girdime viešai aptariant pigiausių vaistų „efektyvumą“. Valdžiažmogiai lipa ir lipa ant pačio primityviausio mąstymo grėblio.

Po referendumų įsivyravo rengėjų vertinimų tylos įžadai: mes surengėme referendumus, o kokie jų rezultatai, tai jau jūsų, piliečiai, atsakomybė. Ką čia bepridursi – net vikšriniam traktoriui buvo aiškūs abiejų referendumų rezultatai. Kas šįkart atsakys už šioms akcijoms taip neatsakingai iššvaistytus biudžeto pinigus, kai politikai liežuviu mala apie taupymą?

Pasibaigus Europarlamento rinkimams (į Briuselį skristi panoro net 52 Seimo nariai) eilinį kartą iš rinkėjų pasityčiojo žalieji. Jų kandidatas Š. Marčiulionis, puikus krepšininkas, pasiskolinta žaliųjų emblema, kitą dieną po rinkimų atsisako mandato. Vadinasi, iškart įvyko eilinė politinė apgaulė, klastojanti rinkimų rezultatus. Gal tokiu atveju Vyriausiajai rinkimų komisijai reikėtų anuliuoti šios partijos rinkimų rezultatus? Jeigu ji neturi tokių teisinių svertų, tai privalėtų atlikti piliečiai per artimiausius rinkimus.

Š. Marčiulionis, nešdamas kudašių iš politikos, užleidžia vietą seimūnui S. Jakeliūnui. Šiam atsirado sėkminga proga išnešti kudašių iš Seimo, paliekant pagrindinei  valstybės institucijai toliau kuistis jo paties sukurtame „giliamintiškame“ tyrime, kai Seimas „svarsto ir priima Konstitucijos pataisas, leidžia įstatymus“ (67 str.). Tarp dvidešimties šio Respublikos Konstitucijos straipsnio punktų nėra nuorodų apie tokių viešojoje erdvėje sureikšmintų komisijų prioritetą, kai visa tai gali profesionaliai atlikti valstybėje sukurtos atitinkamos institucijos. Tokia seimūnų visažinystė ne tik juokina, bet ir pikina piliečius.

Į Briuselį išvažiuojantis „Aušros Maldeikienės traukinys“ tarškėjo nuo jos vedlės džiugesio, kad ji pagaliau galės nutolti nuo „idiotų“, pasibaisėjo, kad naujai išrinktas Respublikos Prezidentas „yra nulis“. Nebedaug beliko laukti, kad išgirstume, kokia šios ponios retorika bus, kai Briuselis dosniai pamalonins pinigais.

Respublikos Prezidento rinkimų pabaigoje buvo dalinami lipdukai „Aš balsavau!” Gegužės 26 d. buvo ištaisyta gramatinė klaida, bet paliktas teiginys “Respublikos Prezidento rinkimų pakartotinis balsavimas”. Tai didžiulė loginė klaida: jeigu tai pakartotiniai rinkimai, vadinasi, reikėjo pakartotinai balsuoti už visus buvusius kandidatus, o ne už tuos du, kurie pateko į antrą etapą.

Po žalio pavasario alyvomis nelaimingai virkavo žalieji: nelaimėjom, kaip norėjom visų rinkimų, tad eisim į opoziciją, rengsim priešlaikinius rinkimus…

Pavasarį gamta išlydėjo su liūtimis ir perkūnijomis, tad ir žalieji ėmė žaibuoti, nes piliečiai per rinkimus šimtu procentų nepritarė valdžioje esančiųjų, viską lemiančiųjų mentalitetui, kuris ateity už tokį bravūrišką pasitikėjimą  gali sulaukti skausmingo politinio smūgio.

Skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Griausmingai trinktelėjo R. Karbauskio ir G. Kirkilo akcija – šalin Seimo pirmininką! R. Karbauskis ėmė viešai žeminti Seimo pirmininką. G. Kirkilui pasivaideno, kad Seimo pirmininkas „nesupranta realios situacijos“ –  juk aš, vadovaujantis nykštukinei palaidūnei partijai, trokštu atsisėsti į garbingiausią sostą, tokiame dar neteko sėdėti. Jeigu Seimo pirmininkas priešinsis, anot šių partinių vedlių, piliečiai ruoškitės priešlaikiniams rinkimams. Seimo vadovas partiniams „didžiavyriams“ džentelmeniškai primena, kad Seimo Statute juodu ant balto parašyta: Seimo pirmininkas renkamas visai kadencijai.

Viešosios nuomonės padangėje blykčioja žaibai. Kur ir kam jie trenks šią vasarą, ar bus grėsminga politinė perkūnija – prasidedančio karštymečio (iki liepos 12 d.) politinis algoritmas, kuris, ko gero, kaip įprasta mūsuose, ryte ir vakare rodys skirtingas emocines įtampas.

2019.06.04; 06:50

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Mūsų literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį ir šią jo frazę-klausimą prisimenu kaskart, kai viešojoje erdvėje susiduriu su lietuviškais ir nelietuviškais keiksmažodžiais, vulgarybėmis, patyčiomis, „pagardintomis“ kitą žmogų žeminančiais epitetais.

Kas jums, mano tautiečiai, „kenk“, kad jūsų kalbos, tekstai, atsiliepimai pripildyti ir perpildyti tokiais žodžiais ir išsireiškimais, kurie vos prieš trisdešimtį metų buvo laikomi nepadoriais, nekultūringais, žeminančiais ne tik tą žmogų, kuriam tie žodžiai skirti, bet ir jų autorių?

Ilgai svarsčiau, mėgindama suprasti, kodėl dvasios laisvė atvedė į liežuvio palaidumą, o patyliukais, taip vadinamame „savame rate“ mėginau švarinti su manim bendraujančių žmonių žodžius, o per juos ir mintis. Nes juk ne veltui sakoma: „Kaip galvojame, taip ir kalbame…“

Viešai pratrūkti privertė filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ scenarijaus autorius Jonas Banys, kuris fb paskelbė, jog po Sąjūdžio jubiliejaus savo drąsia kalba Seime išgarsėjęs vienas VU filosofijos studentas – hmm, kaip čia išsisukus nuo reto vulgarumo citatos? – kažką ten daro su Karbauskio lytiniais organais… Pasirodo, šitokiu originaliu būdu ponas Banys oponavo kažkokiam trečiam asmeniui, kuris palygino studentą su partizanais, matyt, atsižvelgdamas į jo pilietinę drąsą.

Negalėčiau pasigirti draugyste su visais kino scenaristais, bet jau daug metų bičiuliaujuosi su vienu geriausiu vyresnės kartos Lietuvos kino scenaristu – ir nei raštu, nei žodžiu iš jo į viešąją erdvę nėra ištrūkusi (bent jau negirdėjau) nė viena vulgarybė.

Gal gilinimasis į procedūras, liečiančias lytinius organus, būdingas tik jauniems, savo prigimtiniais gebėjimais nepasitikintiems kūrėjams?

Spėjimas, laimei ar nelaimei, nepasitvirtino. Bjauraus vulgarumo komentaras sulaukė palaikymo ir iš kelių vyresnių „draugų“, tarp kurių – Lietuvos katalikų (!!!) mokslo akademijos vicepirmininkas ir VU tarybos narys prof. Paulius Subačius. 

„Veiksmas“ sulaukė „atoveiksmio“: komentatoriai, kuriems toks stiliaus viešinimas bei plėtra yra nepriimtini, pasipiktino ir … priminė fb bendruomenei profesoriaus sovietinės jaunystės klaidas bei prasižengimus etikai. Tokiu ne visai švariu būdu paaiškėjo, kad profesorius sugebėjo išsaugoti jaunatvišką silpnybę moralinėms ir/ar fiziologinėms nešvankybėms, tačiau… ar verta tokiu „paveldu“ dalintis su dabartine jaunąja karta? Juk ji ir be vyresniųjų palaikymo bei pritarimo nepripažįsta nei etikos reikalavimų, nei tradicinės kultūros vertybių.

Tarp tų vertybių – ir Biblijoje sukaupti patarimai bei pamokymai, pavyzdžiui: „Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų“ (1 pt. 3,10).

Arba: „Mes juk patys renkamės žodžius, tačiau turime atsiminti, kad žodžiai turi galią. Jie turi galią nešti gyvybę arba mirtį“ (Pat 18, 31).

Tie, kuriems Biblija nėra išminties šaltinis, galėtų prisiminti ir liaudies ilgametę patirtį: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“.

Bet šiandien garsiausiai kalba ir visuomenės nuomonę stengiasi formuoti tie, kuriems pasaulis prasidėjo nuo jų pačių, o ne nuo Adomo ir Ievos, tad kiek aš čia dar gražių citatų besudėčiau į tekstą, jos „šaudys“ į debesis, nepasiekusios tikslo.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Šiais atsakomybe nevaržomos laisvės bei besaikį vartojimą liaupsinančiais laikais ne siela vadovauja kūnui, o atvirkščiai: kūnas nurodinėja sielai, todėl į paviršių iškyla visa, kas žmogų sieja su gyvulių pasauliu ir ką kultūra visais laikais stengėsi sužmoginti.

Stebimės neregėtai suvešėjusiu bendrapiliečių gobšumu, bet tai natūrali pasekmė tokios visuomenės būsenos, kai valiai ima diktuoti Ego norai bei troškimai.

Šiurpstame nuo nežaboto kalbos (ir minčių) vulgarumo, bet ar gali būti kitaip, jei žmonių santykiai subanalinami iki nuogo sekso, o užuot puoselėję jausmus, išaukštiname fiziologinį malonumą, patiriamą valgant, geriant, tuštinantis?… Iš čia – ir pornografinio stiliaus komentarai.

Tiesa, intelektualesni komentatoriai savo oponentams suniekinti, pažeminti suranda ir „intelektualesnių“ epitetų; vatnikas, sovietikas, mankurtas, lochas, fašistas, komuniaga, bukaprotis idiotas (čia jau perdėm sudėtingas įvaizdis: „sviestas sviestuotas“), daug frazių, žodelyčių, pabrėžiančių amžiaus sąlygotą kūno negalią – kad tik būtų skaudžiau, šlykščiau pasityčiota.

Man pradėjus raginti nesityčioti, gavau tokį paaiškinimą: „Patyčios – vienintelė pažangos viltis bei atsvara Šarikovų diktatūrai“.

Ar bereikia priminti, kad ir Šarikovai nelieka skoloje, atsako dar vulgaresnėmis, dar bjauresnėmis patyčiomis, teršdami ir taip jau nešvarų visuomenės moralinį klimatą?

Patyčių advokatas savo nuomonei pagrįsti pateikia tokį argumentą: „Patyčios yra žymiai humaniškiau už konclagerius, GULAG‘us ir kitokius vertybių puoselėtojų (atkreipkite dėmesį: jam vertybių puoselėtojai yra tapatūs su Hitleriu ir Stalinu, t. y., didžiausi žmonijos ir žmoniškumo priešininkai – J.L.) kūrinius. Pati blogiausia visuomenės būsena – pilietinis karas“.

Ir kad to karo išvengus, paleiskime nuo trumpo pavadžio patyčias – siūlo „advokatas“. Matyt, autoriaus pasaulio pažinimas apsiribojo Rusija ir Vokietija, todėl jis nieko nėra girdėjęs apie Indiją, jos seniausias knygas, kuriose parašyta: „Mūsų veiksmai seka paskui mūsų mintis kaip vežimo ratas paskui jaučio kanopas.“ O juk tai reiškia, kad žodžiais, garsais išreiškiamos agresyvios mintys, patyčios, ne tik neišgelbsti nuo GULAG‘ų, bet netgi provokuoja jų atsiradimą.

Kažkoks fatališkas ribotas pasirinkimas: arba patyčios, arba konclageris! Trečio ar ketvirto kelio nebėra? Susitarimas, protingas kompromisas, pagarba pašnekovui/skaitytojui/oponentui – tokios priemonės nuomonių raiškai, komunikavimui su kitaminčiais šiuolaikinio homosapiens arsenale nebeegzistuoja? Tai gal nebeegzistuoja ir homosapiens rūšis? Arba ją į visuomenės paribius jau baigia išstumti homosexis ir  homovulgaris?

Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas

Tarp kitko, ir fb atsiranda vartotojų, kurie dar nepraranda vilties sustabdyti, išvalyti tuos moralinio purvyno srautus ir pagrįstai aiškina: „Purvu atsakydami, patys tapsim purvini. Jei norim būti teisūs ir sąžiningi, neturi jokia nešvankybė eiti iš mūsų burnų, net komentuojama. Yra puikių būdų tai sugėdinti, sudrausminti, pasipriešinti. Būkim šviesos nešėjai“.

Kažkas numos ranka, pasišaipys (gerai, jei nepasityčios…): et, niekai, diedukų ir bobučių paistalai… Nors jau dešimtys ir šimtai veikalų parašyta apie tai, kaip žodžiai veikia mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimus, ir bus rašoma dar ir dar.

Nes tai – apie elementarią kultūrą, net ne kokią nors labai aukštą, elitinę, su angliškais pavauksėjimais kas antrame sakinyje. Apie tą, apie kurią José Ortega y Gasset‘as rašė: „Kultūra yra tai, kas gelbsti (! – J.L.) iš vitalinės prapulties, kas neleidžia žmogaus gyvenimui virsti beprasme tragedija ar nuolatiniu žeminimusi“.

Ne apie tą, demokratine pravardžiuojamą kultūrą, kuri keulėms atvėrė vartus prie valdžios “altoriaus“ (aš tik perfrazuoju patarlę apie kiaulę, įsileistą į bažnyčią…), o apie paprastą, žmogiškąją, mūsų tėvų ir senelių kultūrą, kuri buvo statoma ant pagarbos žmogui ir gyvybei, meilės Dievui ir Tėvynei pamato.

Apie tą kultūrą, kurios šiandien pasigenda net vakarykščiai eksperimentatoriai, gyvenimo aušroje ieškoję ypatingai naujų, naujoviškų formų saviraiškai bei fiziologinių procesų viešinimo išraiškai.

Ir apie supratimą, kad žemindamas kitus pats aukščiau nebūsi!

2018.07.18; 16:43

XX a. pirmojoje pusėje pasaulis buvo patekęs tarp radikalių ideologijų gniaužtų: komunistinio socializmo ir nacionalsocializmo. Totalitarinės ideologijos persmelkė žmonijos gyvenimą iki sielos gelmių ir protų bei sukėlė smurtinius perversmus, revoliucijas ir pasaulinius karus.

Radikalios, kraštutinės ideologijos gniuždo žmogaus ir tautos laisvę, todėl ateina laikas, kai jos viena kitą turi sunaikinti. Ar ne dėl to kilo II-asis pasaulinis karas?

Štai tokiu istoriniu laikotarpiu gyveno ir kūrė lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius, todėl man kilo sumanymas išleisti politinio turinio knygą, kuri perteiktų XX a. tragišką tautos ir asmenybės istoriją. Į šią knygą nusprendžiau įdėti ne tik rašytojo atsiminimus apie komunistinės Sovietų sąjungos 1940 m. invaziją į Lietuvą, bet ir paskutinę Krėvės apysaką „Pagunda“, kuri buvo parašyta Amerikoje, atspausdinta Čikagos „Naujienose“ 1950 m. Vinco Baltaūsio slapyvardžiu, o Lietuvoje iki šiol dar nebuvo išleista.

Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė - Mickevičius.
Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius.

Šios apysakos turinys turi akivaizdžių sąsajų su rašytojo politiniais memuarais. Joje atskleidžiamos klastingos protų ir jausmų apdorojimo technikos, kurias sovietų diktatoriaus Stalino agentai panaudojo verbuodami prancūzų žurnalistą tarnauti komunistams. „Pagunda“ 1965 m. buvo išversta į anglų kalbą. Tikėtina, kad jau tada amerikiečiams rūpėjo pažinti komunistų [bolševikų] taikytus žmonių „smegenų plovimo“ metodus.

Šioje knygoje taip pat rasite autentiškus Krėvės atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“, kuriuose atskleidžiami slapti Šaulių sąjungos ir Vyriausybės vadovų veiksmai organizuojant 1923 m. Klaipėdos sukilimą [sukilimo terminą vartoju kaip tradicinį istorinį pavadinimą], kurio 90-ąsias metines šiemet minime.

Nors šie atsiminimai buvo parašyti 1952 m., tačiau pirmą kartą Lietuvoje jie buvo atspausdinti tik 1992 m., praėjus beveik septyniasdešimčiai metų nuo paties istorinio įvykio. Prieš paskelbdama šiuos atsiminimus, rašytojo dukra Aldona Ona Krėvaitė-Mošinskienė, turėdama omeny šių įvykių ypatingą slaptumą, kreipėsi į Lietuvos ambasadorių Vašingtone Povilą Žadeikį klausdama, ar jau tinkamas metas tai publikuoti. Viena vertus, šiuos slaptus žygio į Klaipėdą atsiminimus galima skaityti kaip nuotykį, kita vertus, jie atskleidžia, kaip svarbu, pasitelkus diplomatiją, intuiciją ir atsakingų asmenų pasiryžimą, laiku pradėti veikti ginant savo valstybės interesus.

Jau gyvendamas Amerikoje Krėvė tvirtino, kad politikai savo gyvenime jis pats išskirtinio vaidmens neteikė. Rašytojo dzūkiškas temperamentas, gebėjimas pasišaipyti iš savęs ir sarkazmas savitai išreikštas laiške Mykolui Biržiškai, rašytame 1952 m. balandžio 9 d.: „Ypač bijau politikų. Pabuvojau vieną kartą politiku ir taip apsišutinau, kad dabar tos politikos bijau kaip velnias kryžiaus.“

Tokią Krėvės reakciją galėjo iššaukti faktinis trijų savaičių įėjimas 1940 m. į vadinamąją Liaudies vyriausybę būnant joje ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Ideologizuotame XX a. pasaulyje nuošaliai nuo politikos negalėjo likti net ir kūrybinga asmenybė. Žvelgiant į ano meto istorinius įvykius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Krėvė imdavosi politinės veiklos tik tada, kai iš vidaus arba iš išorės kildavo pavojus Lietuvos valstybei. 

Knygos "Pagunda" viršeliai.
Knygos „Pagunda“ viršeliai.

Skaitydami Krėvės epinę dramą „Šarūnas“, galime atpažinti didvyriško Dainavos kunigaikščio Šarūno gyvenimo epizodų atsikartojimą paties rašytojo gyvenime. Ši nuojauta ypač pasitvirtina Krėvei tapus Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku ir skaitant jo atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“. Istorinės dramos „Skirgaila“ situacija gali priminti paties Krėvės tragiškumą, kai jis turėjo apsispręsti 1940 m. birželį. Krėvė, kaip ir valdovas Skirgaila, jo sukurtos dramos personažas, atsiduria apsisprendimo situacijoje „arba – arba“. Kad ir kaip pasielgtų, vieni jį vertintų kaip tautos didvyrį, kiti gi laikytų išdaviku.

Verta aptarti ir Krėvės kūrybinį talentą, pasireiškusį dar studijuojant Kijevo universitete. 1907 m. Krėvė išleido poezijos rinkinį „Frustra“, pasirašydamas slapyvardžiu Vaidila (Waydelota). Šioje knygoje spausdinama eiliuota Krėvės poema „Pamišimas“ šiuolaikinių kritikų priskiriama prie XX a. pradžios modernistinės lietuvių poezijos. Krėvė paprastai pristatomas kaip lietuvių literatūros klasikas, tautinės kultūros vaizduotojas, neoromantikas ir orientalistas. Vertėtų pristatyti Krėvę ir kaip kūrėją egzistencialistą, kūrusį daug anksčiau už pripažintus egzistencializmo pradininkus tokius kaip Alberas Kamiu, Žanas Polis Sartras ir kt.

Šis Krėvės talentas ypač išryškėjo dramoje „Skirgaila“. Apie tai rašė ir Albertas Vaidila: „Krėvės dramose mes esame pagaunami tos dvasinės įtampos svarstyklių „arba – arba“, kurios gali padėti susivokti galimoje egzistencinėje būsenoje. Pavyzdžiui, dramoje „Skirgaila“ riterį, slapta įsibrovusį į pilį pas savo mylimąją, kankina abejonė: ar gelbėti savo gyvybę ir užtraukti negarbę mylimai moteriai, ar tylėti ir leisti, kad būtų gyvas palaidotas karste, kur jis slepiasi išmesto lavono vietoje. Šis pasirinkimas, susijęs su žmogaus laisvos valios idėja, yra Krėvės kūrinio filosofinio modernumo ženklas.“[1]

1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, viešbučio „Essex“ salėje buvo iškilmingai švenčiamas Romos akademijos nario, Latvijos universiteto garbės daktaro ir Pensilvanijos universiteto profesoriaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus 70-asis jubiliejus. Profesorių sveikino Amerikos lietuvių organizacijos, kolegos iš Pensilvanijos universiteto, taip pat mokslininkai iš Vokietijos ir Italijos. Ta proga pasaulio baltistai devintąjį „Studi baltici“[2] tomą dedikavo lietuvių profesoriui. Vykstant iškilmingam minėjimui, Pensilvanijos universiteto profesorius, šveicarų kilmės kalbininkas, baltistas Alfredas Senas iš tribūnos pareiškė, kad jau yra sukūręs parengiamąjį komitetą pristatyti Vinco Krėvės kūrybą Nobelio premijai gauti. Jis ragino lietuvių išeiviją parengti monografiją apie rašytoją, o svarbiausius kūrinius išversti į anglų arba prancūzų kalbas. Nepraėjus nė porai metų, 1954 m. liepos 7 d. Krėvė mirė, ištiktas širdies smūgio.

Švęsdamas savo 70 metų sukaktį, Krėvė kreipėsi į svečius tokiais žodžiais: „Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba kad pasižymėčiau kaip rašytojas, nes tuomet ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoje buvo nedaug. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą. […] Ir man nerūpi nei Nobelio premijos, nei kažkokia garbė, nebent toji mano garbė galėtų išgarsinti Lietuvą. Visuomet mano tikslas buvo – dirbti Lietuvai ir dėl Lietuvos.“[3]

Memorialinio Vinco Krėvės - Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.
Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.

1953 m. vasario 27 d. Pitsburgo universitete (JAV) skaitytoje paskaitoje profesorius Alfredas Senas kalbėjo: „Greta Donelaičio ir Maironio, Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Donelaičiui trūko savitumo, jo hegzametrai imitavo trumpalaikį to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Galima sakyti, kad Donelaitis rašė vokišką poeziją lietuviškais žodžiais. Tik realizmas jį atskyrė nuo to meto vokiečių tradicijos. Donelaitis – iškilus kūrėjas, Krėvė – dar iškilesnis. Krėvė praauga ir Maironį. Be abejo, Maironio poemos pasižymi originaliu turiniu, bet ne forma. […] Krėvę lydėjo sėkmė kuriant ir apsakymus, ir dramas. Jo stilių imitavo ir vėlesni rašytojai. Net jei Krėvė būtų kūręs tik realistines dramas ir apsakymus, vis tiek jis būtų vertas didžiausio pagyrimo ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Vis dėlto lietuviai jį labiau pamilo už romantinę kūrybą.“[4]

Laišką skaitytojui norėtųsi užbaigti Krėvės kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojo, literatūros profesoriaus Alberto Zalatoriaus mintimis: ,,Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, profesorius, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, gausybės žurnalų redaktorius, Mokslų akademijos prezidentas ir jos organizatorius, pagaliau šeimos tėvas, žmogus, dėl savo tiesumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams. Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sukūrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[5]

Straipsnio autorius – knygos sudarytojas Vladas Turčinavičius.

2016.11.03; 04:40

[1] Albertas Vaidila, „Vincui Krėvei-Mickevičiui 130 metų“, http://www.lzs.lt/lt/naujienos/zurnalistu_kuryba/vincui_krevei_-_mickeviciui_130_metu (žiūrėta 2012 11 23).

[2] Studi Baltici a cura di Giacomo Devoto (N.S.–I [IX]), Accademia Toscana di scienze e lettere „La Colombaria“: Leo S. Olschki-editore, MCMLII.

[3] Vincas Krėvė-Mickevičius, „Žodis Lietuvai“, Vincas Krėvė-Mickevičius. Rašytojo 70 metų sukaktis, Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953, 185–187.

[4] Alfred Erich Senn, „Vincent Krėvė – Lithuania’s Creator of Heroes“, Words Literatures, Pitsburg University Press, 1956, 170–184.

[5] Albertas Zalatorius, „Keli krėvianos aspektai“, Mokslas ir technika Nr. 1, 1998, 2.

Puikiai suprantu, jog ne kiekvienai svajonei lemta išsipildyti. Kai kurios svajonės taip ir liks neįgyvendintomis svajonėmis.

Puikiai suvokiu, jog ilgai svajoti – pavojinga. Daug rizikos, jei rožinės svajonės aklinai užgožia pilką kasdienybę. Realybės jausmo praradimas gali atnešti nebepataisomų padarinių.

Ir vis dėlto šiandien noriu patirti svajojimo džiaugsmą. Juk svajoti – taip malonu. Bent trumpam gali pasijusti esąs didelis, įtakingas, nieko nebijantis…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuviška svajonė“

Vis pavartau, kartais pacituoju Romualdo Ozolo leidžiamus „Nepriklausomybės sąsiuvinius“. Labai pavėluotai, tik šiomis dienomis, perskaičiau 2012 metų „sąsiuvinyje“ paskelbtą Lino V. Medelio straipsnį „Tu mano naktis ir dangus. Apie Maironį beveik be lyrikos“ (2012-ieji buvo Maironio metai, 150 metų nuo jo gimimo). Kitų Maironio metų jaunoji lietuvių karta sulauks beveik tik po penkių dešimtmečių. Ar sulauks? Ar lauks?

„Maironis tolinamas ir tolsta nuo mūsų dar ir dėl to, kad apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai šiandien tampa vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos. Yra ir vidinių paskatų jų negirdėti – juk tokius žodžius pripažįstant tektų pripažinti ir pareigas, dėti pastangų, kad tokios sąvokos turėtų realią vertę.

Continue reading „Rusija, visai to nenorėdama, skatina priešintis“

Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė ir jų lygiavertiškumas arba bent jų teisė būti kartu sunkiai dera.

Vertinant naujas knygas susitarti dėl bendros pozicijos beveik neįmanoma. Ką gi, galima būtų ir šitaip – gyventi ginčijantis. Su išlyga: neturėtų dėl mūsų nesutarimų gilėti patys lemtingiausi prieštaravimai tarp literatūros ir kitų menų, tarp tautinės literatūros ir tautinės kultūros.

Nesutariant dėl giluminių mūsų nacionalinės literatūros pamatų lengva juos visai užmiršti, pakeisti moderniomis, masiniu būdu gaminamomis pamatų konstrukcijomis. Tada pradeda nykti, nematomai tirpti mūsų tautinė literatūra.

Vietoje jos ima formuotis globali, visų ir niekeno literatūra. Užsimerkiame – "nematome" lietuvių literatūros tapatumo problemos, o vietoje mūsų klasikos randasi daugiaveidė ir daugialypė, lengvai sukonstruojama ir išardoma literatūros "kaip visur" savastis.

Logiška, kad sparčiai mažėja elitinės ir daugėja populiariosios – "masinės" – literatūros.

Continue reading „Šiandienės lietuvių literatūros versmės: amžinos bei išnykstančios“

maironis_2

Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos.

Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalinga, tikriausiai ją skaito, mokosi mintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis.

Deja, jam turėjau pasakyti, kad aš pajuokavau, todėl labai atsiprašau. Juk poeto kūryba, ypač poezija, jau visa išpirkta gana seniai – gal prieš 15-20 metų, kada, atgavus Nepriklausomybę, dar buvo leidžiami poeto kūriniai. Jeigu gerai prisimenu, Maironio kūrybos leidyba nutrūksta maždaug 1995 metais, per atgautos Nepriklausomybės laikotarpį išleidus tik vieną kitą jo kūrybos knygą. Čia nekalbu, kiek buvo išleista mokyklų bibliotekoms, skirtų “Mokinio skaitinių”.

Continue reading „Apie Maironį, kurio nėra knygose“

maceina_antanas

Nei trėmė, nei šaudė, nei badu marino…

Nusimetę okupanto priespaudą nesupratome, kokie pavojai tyko veržiantis “į Europą”. Daugelis nesupratome. Kaip drugeliai plasnojome šviesos, ugnies link – ir apsvilome sparnelius. Tie, kurie suprato, pavyzdžiui, intelektualas Romualdas Ozolas, nedžiūgavo, kalbėjo ir rašė apie iškilsiančius pavojus.

Bet mes jų įspėjimų negirdėjome, nepaisėme. Kaip bus gera Europos Sąjungoje! Dabar tą gerovę ir turime. Kitos išeities neturėjome, su tuo sutinka net euroskeptikai; reikėjo “stoti”, bet tuo pačiu reikėjo pasirūpinti ir saugikliais. Kur tau! Į išsvajotą ateitį žiūrėjome pro ružavus akinius – kokie čia dar saugikliai! Viskas ten gerai, gražu, geriau ir gražiau nei namie. Ir jaunimą, mokyklas atidavėme į liberalų, kosmopolitų, komunistinės nomenklatūros rankas. Ir ėmėme mėgdžioti, kopijuoti, plagijuoti išsigimstančią Europą.

Continue reading „Asmuo ir istorija“