Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Šeštadienį Vilniuje vyko LGBTQ+ bendruomenės eitynės „Vilnius Pride 2023: vis dar einam“. Pasak Vilniaus apskrities policijos komisariato, viešosios tvarkos valdybos viršininko Dainiaus Daukanto, šeštadienio renginiai praėjo sklandžiai.
„Pats renginys praėjo tikrai sklandžiai, buvo žodinių incidentų – pasirėkavimų, apsižodžiavimų. Bet jie visi buvo išspręsti vietoje, kai kuriais atvejais oponentai vieni kitiems paspaudė ranką ir draugiškai išsiskirstė“, – žurnalistams protesto pabaigoje sakė D. Daukantas. „Kažkokių pažeidimų fiksuota, protokoluota nebuvo“, – teigė jis.
Tuo tarpu žiniasklaidai paskelbus vaizdo įrašą iš eitynių, kuriame automobilis mėgina kirsti Gedimino prospektą nepaisant einančios minios, policijos atstovais teigė, jog pareigūnai incidento nefiksavo, taip pat negavo pranešimų apie įvykį. „Filmuotą vaizdo medžiagą peržiūrėsime ir pažiūrėsime, ar konfliktas buvo. Bet šiuo metu tokios informacijos neturime“, – sakė D. Daukantas.
Protesto akcija prasidėjo vidurdienį prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, jos dalyviai žygiavo Gedimino prospektu į Katedros aikštę, kur buvo sakomos bendruomenės narių, už jų teises pasisakančių visuomenės veikėjų kalbos.
Joje pabrėžtos LGBTQ+ asmenims aktualios teisinės ir medicininės tranzicijos prieinamumo, teisės į santuoką, partnerystę ir įvaikinimą problemos, kalbėta apie cenzūruojančių nepilnamečių apsaugos įstatymo nuostatų panaikinimą bei visavertę apsaugą nuo diskriminacijos.
„LGBTQ+ žmonės turi išgyventi ne tik globalias ir lokalias krizes, augančias maisto, nuomos, pragyvenimo kainas, bet ir diskriminaciją, teisinį neužtikrintumą, mūsų tapatybių kvestionavimą. Metai iš metų situacija Lietuvoje beveik nesikeičia, o mūsų balsai kalbant apie mūsų pačių gyvenimus – negirdimi.
Tačiau mes ir toliau garsiai kalbame, einame ir protestuojame“, – skelbta eitynių anonse socialiniame tinkle „Facebook“. Į protestą besirinkę dalyviai teigė norintys palaikyti LGBTQ+ bendruomenę.
„Atėjau į protestą pasidžiaugti spalvomis, žmonėmis ir bendruomene. Norisi parodyti jai palaikymą, paskatinti, kad civilinės sąjungos įteisinimas vyktų šiek tiek greičiau“, – teigė eitynėse dalyvaujanti Agnė.
„Daug metų esu LGBT teisių aktyvistė ir nesu tikra dėl savo lytinės orientacijos. Kad ir kokia ji būtų, norėčiau būti priimama pasaulyje tokia, kokia esu. Taip pat norėčiau, kad mano draugai ir artimieji turėtų teisę susituokti, turėti šeimą, nusipirkti būstą be jokių problemų“, – kalbėjo į renginį atvykusi Justina.
Tikimasi, kad eitynėse dalyvaus apie 5 tūkst. dalyvių, į renginį jie atėjo pasipuošę LGBTQ+ vėliavos spalvomis, nešini plakatais, raginančiais spręsti bendruomenei aktualias problemas.
„Vilnius Pride 2023“ eitynes organizuoja Lietuvos trans žmonių teisių ir savitarpio paramos asociacija „Trans Autonomija“ ir pilietinės visuomenės iniciatyvos „Demonstruokimės“.
Leidimas renginiui išduotas nuo 12 iki 16 valandos, iki 5 tūkst. dalyvių. Jo metu miesto centre taikomi eismo apribojimai.
Eitynes Katedros aikštėje pasitiko A. Kandrotas
Šeštadienį Vilniaus Katedros aikštėje taip pat vyko nedidelis prieštaringai vertinamo visuomenės veikėjo Antano Kandroto-Celofano kontraprotestas, jame dalyvavo apie 15–20 asmenų.
Jo suorganizuojamame susibūrime „Keliu trispalvę už Lietuvą“ protestuota prieš Vilniuje ir kituose miestuose keliamas Ukrainos vėliavas.
Nors kiek anksčiau jis teigė, jog jo akcija nesusijusi su LGBTQ+ eitynėms, jai judant link Katedros aikštės, A. Kandrotas maždaug 20 bendražygių Katedros aikštėje stovėjo nešini LGBTQ+ bendruomenei prieštaraujančiais plakatais „Gražulis buvo teisus“, „Ar tokios Lietuvos norime“, „Tikrasis LGBT ideologijos tikslas. Tai priversti žmoniją nebesidauginti“, „Stop vaikų tvirkinimui“, Lietuvos ir Vyčio vėliavomis.
Prižiūrimi policijos, eitynių dalyviams einant pro šalį jie skandavo „Lietuva“.
Be to, eitynių metu pavieniai joms prieštaravę asmenys stovėjo Lukiškių aikštėje, šalia Vinco Kudirkos aikštės. Čia vienas asmuo turėjo plakatą anglų kalba „Dėmesio! Dievas jus nubaus už jūsų nuodėmes“, praeinančiai miniai kalbėjo per garsiakalbį.
Kiek anksčiau šeštadienį, A. Kandrotas ir jo akcijos dalyviai buvo nuėję prie LGBTQ+ vėliavos spalvomis penktadienio naktį perdažytos pėsčiųjų perėjos Pylimo gatvėje, kur juos pasitiko policijos ir viešosios tvarkos pareigūnai.
Seksualinių mažumų eisena „Kaunas pride”. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pirmosiose Kauno miesto istorijoje seksualinių mažumų eitynėse su minia žmonių ėjusi Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė džiaugėsi įvykusiu renginiu.
„Manau, kad tai yra nuostabi šventė, eisena. Labai gera ir graži diena Kaunui“ ,- žurnalistams iš karto po eisenos kalbėjo A. Armonaitė.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė laikosi pozicijos, kad pareigūnai padarė nuostabų darbą užtikrinant dalyvių saugumą. Nuotaikos politikei nesugadino ir iš oponentų į ją renginio metu paleistas kiaušinis.
„Gavau kiaušinį į nugarą, bet tai nieko tokio“, – tikino Laisvės partijos pirmininkė.
Politikė įsitikinusi, kad įvykusi „Kaunas pride“ eisena rodo, jog Partnerystės įstatymas šalyje yra reikalingas.
„Tai rodo, kad žmonėms reikia politinių pokyčių, partnerystės įstatymo“,- mano A. Armonaitė.
Kauno Laisvės alėjoje šeštadienį vyko pirmosios miesto istorijoje LGBTQ+ bendruomenės eitynės „Kaunas pride”. Organizatoriai vidudienį rinkosi prie rytinėje Laisvės alėjos dalyje esančio soboro ir žygiavo alėja bei grįžo ja atgal.
Renginio dalyviai Laisvės alėja žygiavo nešini LGBT vėliavomis, pirmosiose eilėse grupė žmonių laikė transparantą su užrašu „Mes esame visur” ir vaivorykštė spalvomis stilizuotą Kauno herbą, turėjo plakatus, skelbiančius „Visi yra verti tikros meilės”, „Meilė nėra nusikaltimas”, „Kada trans žmonės turės elementarias teises?”. Eisenoje buvo matomas ir ne vienas angliškas užrašas: „Love is love”, „Born this way”, „We are all human” ir t.t.
Renginio saugumui užtikrinti buvo pasitelktos gausios policijos pajėgos bei savanoriai. Pareigūnai dar prieš renginį įrengė metalinį atitvarą, ribojantį patekimą į renginio vietą.
Baltarusijoje per opozicijos eitynes sulaikyta daugiau nei 100 protestuotojų. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos milicija Minske sekmadienį sulaikė daugiau nei 100 demonstrantų, protestuojančių prieš autoritarinio lyderio Aliaksandro Lukašenkos režimą.
„Iki šiol Minske sulaikyta daugiau nei 100 (protestuotojų)“, – naujienų agentūrai AFP patvirtino Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos atstovė spaudai Olga Čemodanova.
Baltarusijos teisėsauga ruošėsi dar vienam masiniam protestui Minske sekmadienį: šalies nepriklausomas naujienų portalas tut.by skelbė apie uždaromas aikštes ir metro stotis bei mieste pastebėtą karinę techniką
.
Per pastaruosius du savaitgalius rengtus protestus buvo sulaikyta šimtai žmonių. Žmogaus teisių apsaugos organizacijų teigimu, daugiausia sulaikomi jauni žmonės.
Nuo rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimų, kuriuose pergalę skelbiasi pasiekęs A. Lukašenką, Baltarusijoje nesiliauja protestai, o pagrindinė opozicijos lyderė, teigianti, kad nugalėjo rinkimuose, Sviatlana Cichanouskaja pasitraukė į Lietuvą.
Kiek anksčiau S. Cichanouskaja pareiškė, kad A. Lukašenka turi pasitraukti iš valdžios iki spalio 25 d., antraip šalyje esą bus pradėtos milžiniškos protesto akcijos ir visuotiniai streikai.
Vos tik paskelbus pirmuosius prezidento rinkimų rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicija. Sulaikyti tūkstančiai žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
Lietuvai mininti Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, pavakarę Vilniaus centre surengtos kasmetės tautininkų eitynės. Nešini trispalvėmis ir vėliavomis su įvairiais heraldiniais ženklais apie 500 žmonių, pajudėję iš Vilniaus arkikatedros, žygiavo Gedimino prospektu iki Lukiškių aikštės.
Einanti minia skandavo kontraversiškai dėl esamos nacionalistinės potekstės visuomenėje vertinamą šūkį „Lietuva lietuviams“.
Dalis eitynių dalyvių rankose nešėsi nuotraukas su pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos bei nevienareikšmiškai vertinamų istorinių asmenybių, kaip Kazys Škirpa ar Generolas Vėtra, atvaizdais. Eitynių priekyje žygiavę žmonės laikė plakatą su užrašu „Už Lietuvą – vėl didžią“. Už jų nugarų neštas kitas plakatas – „Didžiuojuosi, jog esu lietuvis“.
Pasiekę savo tikslą – Lukiškių aikštę, eitynių dalyviai surengė mitingą, kuriame, pagerbę už Lietuvos nepriklausomybę žuvusius karius, klausėsi renginio organizatorių bei į jį pakviesto svečio iš kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) kalbų.
Raginta apriboti Konstitucinio Teismo galias
Vienas iš renginio organizatorių, buvęs Seimo narys Gintaras Songaila savo kalboje reiškė nuoskaudas dėl to, kad, pasak jo, nebuvo užkirstas kelias įsivesti eurą.
„Pastaruosius keliolika metų mums visiems į akis pučiamos miglos, siekiant nuvesti į savosios valstybės išsižadėjimą bei tautos susinaikinimą. O prieš šešerius metus Konstitucinis Teismas, siekdamas užkirsti kelią referendumui dėl lito išsaugojimo, priėmė Tautos suverenumą paminantį nutarimą – atseit, viskas, kas išplaukia iš Europos Sąjungos sutarčių, yra aukščiau net už mūsų valstybės pamatus“, – kalbėjo tautininkas G. Songaila, pridurdamas, kad ES negali kėsintis į Lietuvos Konstitucijos viršenybę.
„Stojimas į Europos Sąjungą toli gražu neperžengė šio apribojimo, todėl jis negali kaip nors atkeisti mūsų Konstitucijos viršenybės Lietuvos Respublikos teritorijoje“, – teigė jis, ragindamas atšaukti KT nutarimą dėl ES sutarčių viršenybės.
„Nuo šiol visiems, kurie pasiryžę ginti savo valstybę, tikrąją valstybę, kurioje suverenios galios priklauso Tautai, o ne keliems teisėjams, iškyla esminis uždavinys atšaukti šį neteisėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, įstatymu apriboti šio teismo įgaliojimus“, – sakė G. Songaila.
Buvęs Seimo narys susirinkusiems taip pat dedikavo kraštutinių dešiniųjų pamėgtas tezes, esą Lietuva nepriklauso nei Maskvai, nei Briuseliui.
„Ji – ne Rytams ir ne Vakarams, ne globalistams, ne visokiems atkakėliams“, – savo kalboje Lukiškių aikštėje pabrėžė vienas iš eitynių iniciatorių.
Tautininkų eitynių gretose – N. Puteikis ir R. Janutienė
Prie vykusių eitynių šį kartą prisijungė ir Centro partijos „Gerovės Lietuva“ nariai. Jų gretose žygiavo šios partijos pirmininkas Naglis Puteikis, į politiką pasukusi buvusi žurnalistė Rūta Janutienė bei į policijos akiratį patekusi mokytoja Astra Genovaitė Astrauskienė.
Eisenoje žygiavęs parlamentaras N. Puteikis Eltai teigė nieko kontraversiško šiame renginyje nematąs.
„Nematau jokios problemos. Lietuva lietuviams… visi suprantame, kad šis šūkis (skirtas. – ELTA) tiems, kurie gyvena Lietuvoje. Čia ne tautybė, nėra jokių nacionalistinių šūkių“, – kalbėjo N. Puteikis.
Oficialios eitynės sutraukė keliskart daugiau piliečių
Kiek anksčiau, iš karto po vidudienio, kur kas gausesnė minia dalyvavo oficialiose eitynėse „Nepriklausomybės atkūrimo kelias“. Ši eisena prasidėjo po Nepriklausomybės aikštėje vykusios Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijos. Eitynių metu šalies vadovas Gitanas Nausėda, kariai, signatarai ir kiti gyventojai Gedimino prospektu nešė 400 metrų ilgio trispalvę.
1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo“. Už šį aktą balsavo 124, susilaikė 6 deputatai. Šiuo aktu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutarė, kad yra atkuriamas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vakar buvau Vilniuje – pakraupino ant kiekvieno stulpo (tiesiogine prasme) išklijuoti vaivorykštiniai gėjų eitynių plakatai. Daugiau nei mano studijų Vilniuje laikais, aštuntame dešimtmety, panašių „rėkiančių“ ryškiaspalvių plakatų būdavo prieš „spalio šventes“, kurios ištikdavo lapkritį.
Taigi vėl susiduriame su agresyviai „iš viršaus“ ir „iš šalies“ primetama ideologija. Nes pagal visas apklausas ir tyrimus akivaizdu, kad visuomenė genderinio pasaulio suvokimo neremia, yra jam priešiška, arba, palankiausiu atveju, abejinga.
Masyvi propagandinė kampanija „per visus galus“, netgi per mūsų (?) televizijas, atskleidžia, kokie milžiniški už to stovi administraciniai ir finansiniai resursai. Taigi ir kažkieno dideli interesai.
Ką jau čia prieš šią laviną gali padaryti tradicinės šeimos šalininkų rengiamos alternatyvios eitynės, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į iškrypimų propagandos grėsmę Konstitucijoje įtvirtintai šeimos sampratai ir prigimtinėms tautos išlikimo prielaidoms. Šioms eitynėms – nei spaudos, nei TV eterio, nei plakatų.
Bet nepasijuskite per anksti laimėtojais, įtakingieji / pinigingieji žmogaus prigimties dekonstruktoriai ar perdirbinėtojai („naujo žmogaus“ – kaip pažįstama! – kūrėjai).
Ne taip seniai Gedimino (tuomet – Lenino) prospektu plaukė jūros raudonais lozungais nešinų ideologijos pritarėjų ir palaikytojų. Ir tik kažkur KGB tardymo kabinetuose ar Permės konclageryje nr. 35 koks nors „atskalūnas ekstremistas“ Terleckas, Tamkevičius ar Sadūnaitė kalbėjo, kad raudonųjų vėliavų jūra yra neteisi. Kad ji neišreiškia tautos valios ir kad, Dievui leidus, dar ateis nesuklastoto Lietuvos balso metas.
Tikiu, kad jis ateis ir dabartiniame kovos su primetama totalitarine antihumaniška ideologija etape. Ir tuomet dabartiniai „vaivorykštinės saulės“ importuotojai atrodys ne ką geriau, kaip anieji „Stalino saulutės“ kraitvežiai, kurių politinis ir moralinis įvertinimas, Lietuvai sąmonėjant, vis labiau krypsta link Grūto stovylų parko.
P. S. Kadaise piktnaudžiavęs religiniais simboliais Vilniaus baras, lyg norėdamas reabilituotis, užsikėlė Stalino biustą su kiaulės šnipu (kas man neatrodo itin skoninga – ir priešams derėtų tam tikra pagarba, jei nenorime leistis iki jų lygio). Bet daugiaspalvė vėliavėlė dešinėje prie „vado ir mokytojo“ ten ypač tinka – juk tai jo marksistinės doktrinos kultūrinis tęsinys.
Sekmadienį Estijai minint Nepriklausomybės dieną, tūkstančiai nacionalistinės Estijos konservatyviosios liaudies partijos (EKRE) šalininkų surengė sostinėje Taline eitynes su deglais.
Eitynes suorganizavo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų EKRE partija, kuri turėtų gerai pasirodyti ateinantį savaitgalį vyksiančiuose rinkimuose.
Estijoje kovo 3 d. vyks parlamento rinkimai. Jei partija laimės 20 proc. balsų, kaip prognozuoja viešosios nuomonės apklausos, ji taps trečia didžiausia politine jėga šalyje.
Partijos pirmininkas Martas Helmė miniai žmonių sakė, kad estai atsisako „išmirti“ ir nori daugiau autonomijos Europos Sąjungoje, šiais žodžiais atspindėdamas euroskeptišką partijos požiūrį.
2015 metais vykusiuose rinkimuose EKRE laimėjo vos septynias vietas iš 101 vietos šalies parlamente, tačiau viešosios nuomonės apklausos rodo, kad ateinantį sekmadienį rengiamuose parlamento rinkimuose EKRE pelnys apytikriai 21 proc. balsų.
Pasak ekspertų, didėjantį EKRE partijos populiarumą lemia Estijos kaimo gyventojų, kurie jaučiasi užmiršti, nuogąstavimai. Populiarumui įtakos taip pat turi partijos pasipriešinimas imigracijai, daugiakultūriškumui ir tos pačios lyties asmenų santuokoms bei atspindi nacionalistinių dešiniųjų pažiūrų partijų populiarėjimo kitose ES šalyse tendenciją.
„Šie žmonės mato menkas ekonomines perspektyvas ir jaučia, kad pagrindinėms partijoms nelabai rūpi jų problemos“, – naujienų agentūrai AFP sakė Talino universiteto profesorius adjunktas Tonis Saartsas.
„Pagrindinės partijos ir Estijos žiniasklaida yra labiau liberalios nei likusi populiacijos dalis. EKRE yra vienintelė partija, galinti pareikšti ultrakonservatyvias vertybes labiausiai įtikinamu būdu“, – pridūrė T. Saartsas.
Profesorius įžvelgia panašumus tarp EKRE ir kitų kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partijų Europoje, kaip Italijos partija „Lyga“ ir Vokietijos partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kalbant apie imigraciją ir daugiakultūriškumą.
T. Saartsas taip pat pažymėjo, kad EKRE partijos šalininkai atstumia didžiulę Estijos rusų tautinę mažumą.
Dešimtys tūkstančių demonstrantų šeštadienį Londone surengė eitynes, taip prisidėdami prie skirtingų pažiūrų Didžiosios Britanijos politikų, reikalaujančių surengti naują „Brexit“ referendumą.
„Tautos balso“ (People’s Vote) eitynės vėliau šeštadienį pasibaigs netoli šalies parlamento surengtu mitingu. Organizatorių skaičiavimu, mitinge ir eitynėse dalyvaus per 100 tūkst. žmonių.
„Tautos balso“ kampaniją remia laikraštis „The Independent“, kurio paskelbtą elektroninę peticiją, raginančią surengti antrą „Brexit“ referendumą, pasirašė apie 900 tūkst. žmonių. Organizacija įspėja, kad kai įstatymų leidėjams ateis metas balsuoti dėl premjerės Theresos May susiderėto susitarimo su Europos Sąjunga, šalį gali ištikti krizė.
Naujo referendumo šalininkų teigimu, parlamentarai turės nuspręsti, „ar padaryti mūsų šalį skurdesne, pakenkti svarbioms viešosioms paslaugoms, ar suteikti mums Tautos balsą dėl bet kokio „Brexit“ susitarimo“.
Th. May šią savaitę šalies parlamente dar kartą atmetė antro balsavimo galimybę, savo proeuropietiškų pažiūrų kritikams primindama, kad „už pasitraukimą iš ES balsavo 17,4 mln. žmonių“.
2016-aisiais surengtame referendume už šalies pasitraukimą iš ES balsavo 52 proc. rinkėjų. Balsavime dalyvavo 72 proc. iš 46,5 mln. balso teisę turinčių šalies gyventojų.
Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad nuomonių pusiausvyra pastaruoju metu galėjo pasikeisti, tačiau šalis vis dar yra giliai susiskaldžiusi dėl „Brexit“.
Kad ir kaip būtų gaila, straipsnį tenka pradėti atsižvelgiant į į viešąją erdvę nuolat iškišamus priešiškos lietuvių tautinei tapatybei veiklos pasireiškimus, kurie atspindimi į nutautinimą orientuotoje žiniasklaidoje neokomunistinių, pseudokrikščioniškų ir liberalistinių pažiūrų apologetų. Keista tik, kad jiems suteikiama delfi tinklalapio ir nacionalinio transliuotojo tribūna – net tada, kai viso pasaulio lietuviai švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį ir susijungia unikaliame renginyje – Pasaulinėje dainų šventėje, UNESCO paskelbtoje „oralinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru“.
Galbūt ir gerai, kad varganos sielos ir kultūrinio bei mokslinio neišprusimo, analfabetizmo pavidalai iškyla tokiu metu, nes tuomet, tokio masto plotmėje, išryškėja veikėjai, kurių „profesionalizmo“ dėka Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Rimvydas Valatka, jau seniai pasižymintis sovietiniams laikams būdinga liumpeniška retorika ir neapykanta lietuvių aukštajai kultūrai, su politruko įkarščiu kartoja propagandinius štampus straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Pseudolietuvybės stulpai – sovietų kanonai ir vagių šėrykla“: jis šaiposi iš šventės dalyvių („bėgi minioje bliaudamas su visais“); akcentuoja krikščionybės ir tautinių tradicijų „prieštarą“, įžvelgdamas „valstybinio naratyvo šizofreniją“. Pagal jį, matyt, bažnyčia (ar pasaulietinė demokratinė valstybė bažnyčios vardu) turėtų uždrausti bet kokią tautinę kultūrinę veiklą. Tautinis paveldas jam – barbarybė, prietarų rinkinys: „Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną.“ Galiausiai su aplombu didysis žurnalistas pareiškia, kad „Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją“, o šiuo metu „pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.“
Dainų diena
Painus sakinys, kuris priešingas tikrovei: jau daug metų tradicinės šventės Lietuvoje skurdžiai finansuojamos ir išsilaiko daugiausiai iš likučių, privačių iniciatyvų ir vidinio įsitikinimo, atkaklumo ir idealizmo, o maisto tiekimas Dainų šventės dalyviams iki šiol nesutvarkytas („nespėjama“ pasiruošti), todėl prastas maistas ne tik baigiasi ir jo neužtenka visiems dalyviams, bet pristatymas nuolat vėluoja, o griežtos repeticijų dienotvarkės besilaikantys atlikėjai pusdienį ar ilgiau priversti kad ir blogiausiomis oro sąlygomis dirbti naudodami savo organizmo resursus. Įsivaizduokime į šventę iš regionų atvykusius vaikus, kurie turi šokti alkani, gyventi nežinia kokiomis sąlygomis… Koks įspūdis jam susidarys visam gyvenimui? Kaip jis suvoks valstybės požiūrį į jį? Tačiau apie šias esmines problemas trumpai pašūkaujama ir nutylama – iki kitos šventės.
Rimvydui Valatkai užkliūva dalyvių eisena, kurią jis laiko lenininių eisenų tąsa. Gali būti, kad žurnalistas, augęs chruščiovkėje ar bendrabutyje prie samovaro ir rašinėjęs ideologinius tekstukus į komjaunimo spaudą, kitokio modelio nesįsivaizduoja. Tačiau ne sovietai išrado paradus ir eisenas. Eitynės ir karnavalai miestų gatvėmis – sena kaip pasaulis tradicija, ji esminė visuose kontinentuose. Gėjai taip pat rengia paradus, bet niekas jų su sovietais nesieja? O Dainų šventės eitynės – vienas gražiausių akcentų, kai žmonės galėjo neskubėdami ir iš arti pamatyti iš viso pasaulio suvažiavusių ir vietinių kolektyvų, bendrijų vėliavas, tautinius rūbus ir muzikos instrumentus, akinančius įvairove, savitumu ir spalvomis, raštais, pabendrauti, pasveikinti visus ir kartu pasidžiaugti. Kad ir nedidelės, bet tautiškai pasipuošiusios Lietuvos tautinės bendrijos ėjo koja kojon su visais.
Kas yra pseudolietuvis: ar tas, kurį jo žodžiais „išlaisvino užsienio radijo rokas“, ir kuris per nepriklausomybės atkūrimą jokių tautinių kultūrinių reiškinių nepastebėjo, nes ir sovietmečiu augo ant asfalto ir apie liaudies meną išmano kaip kiaulė apie debesis, ar tas, kuris iš paskutiniųjų, aukodamas laiką ir varganus pinigėlius, kaip bitelė toliau neša savo indėlį į tautos aruodą – kad tik ta saulė Tėvynėje neužgestų, kad lietuviška daina nenutiltų?
Žmonės plūsta į Kalnų parką
Kita labai silpna diskusijų dalyvė, bet labai paranki globaliajai rinkai, todėl nuolat šmėžuojanti svarbiose rampų šviesose, Nerija Putinaitė buvo kiek atsargesnė, bet išdrįso susiremti su ilgamečiu Dainų švenčių dirigentu, maestro Vytautu Miškiniu. Lygiai tokia pat bešaknė kaip ir Valatka, ši filosofė teigė: „Tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“. Tiesą sakant, tikrų vertybių išsiilgę žmonės ne tik valandą, bet ir ilgiau gali klausytis sutartinių, o panelei, kuri negali pakęsti liaudies dainos, reikėtų lankytis Radžio, Džordanos Butkutės, Zvonkės ir Cicino koncertuose, o kitiems neaiškinti, kas ko gali klausytis. Bet pagal nudvasintus dėsnius suvokiama laisvos rinkos ekonomika leidžia nusitaikyti į kertinius bet kurios valstybės prioritetus, kurie tą valstybę daro unikalia, tvirta savastimi ir tradicijomis.
Todėl Putinaitė, G. Steponavičiaus laikais prisidėjusi prie krepšelių įvedimo ir aukštosios mokyklos sistemos sugriovimo, ir toliau siekia, kad bet kurios vieningos kultūros ir švietimo struktūros subyrėtų. Nenuostabu, kad pasitelkiama sovietų taktika kiršinti „krikščionis ir pagonis,“ nors iš žemiau pateiktos programos matyti, kad ne vienas renginys vyko bažnyčiose. „O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys,“ – teigia Putinaitė. Ji norėtų, kad nebeliktų tradicinių švenčių masiškumo, kad mokyklos nebedalyvautų ugdymo procesuose (moksleivių šventės nunyktų), o liaudies menas subyrėtų į saviveiklinius niekieno nepastebimus vienetus. Ką gi, užmojis nemenkas. Nesuprantama, kodėl muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės postringauja ir sprendžia apie kultūrą ir meną apskritai? Gal kad vykdo ideologinį užsakymą, nes kitaip nedarytų absurdiškos išvados: „Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. “Išeitų, kad valstybės kultūros politika, kuri ir taip mažiausiai finansuojama ir nukanalizuota į globalius vandenis, yra kalta, kad dar gerbia valstybės paveldą?
Ansamblių vakaras
Panašūs akibrokštai yra ilgalaikio švietimo susinimo padarinys. Tiesa, Valatka ir Putinaitė disertacijas (dar reikėtų peržiūrėti kompetencijas) gynėsi tame pačiame Lietuvos filosofijos, kultūros ir meno institute, ir iškart po to pradėjo karjerą valdžioje. Ne paslaptis, kad ten dažnai apginamos žemo lygio disertacijos, o pakrikštyti „mokslininkai“ trejetukininkai toliau formuoja esmines Lietuvos mokslo ir kultūros gaires tuo metu, kai rimti, talentingi mokslininkai, ypač dirbantys nacionalinės reikšmės baruose ir mąstantys valstybiškai, tampa nepageidaujami, nes „prioritetai“ nustatyti nuo tautos ir valstybės – į globalią rinką ir marginalijas (mažumas, kitataučius, neesminius tyrimus, etc.). Todėl, jei reikėtų pasisakyti už tokių institutų išformavimą, būčiau „už“. Mokslo institutai turi dirbti valstybei ir jos interesams, ir nepriiminėti profesionaliai neįgalių doktorantų vien dėl to, kad jų nesurenka.
Grįžtant prie Dainų šventės, matyti, kad ilgalaikės putinaičių pastangos nenuėjo veltui: ne tik kad dalyvių sumažėjo kone trečdaliu, ir visos scenos buvo nepilnai užpildytos, bet ir didžiąją repertuaro dalį užėmė šiuolaikinės kompozicijos, kurios kai kuriais atvejais pavojingai priartėjo prie estrados žanro arba buvo išliekamuoju požiūriu menkavertės. Žmonės troško išgirsti senovę, aukso fondą, o šia prasme gavo trupinius. Pasak V. Miškinio, „lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme. Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“
Galiu tik pritarti maestro nuogąstavimams, kad pamažu prarandame tai, kas yra mūsų aukščiausi pasiekimai, dar visiškai gyva, bet kažkieno valia dūla lentynose, muziejuose ir neberodoma net per Dainų šventes, todėl jų ateitis, jei nesikeis suvokimas, kad reikia akylai saugoti ir demonstruoti visa, kas surinkta per daugelį metų ir reprezentuoja ne kičą, o autentiškas kultūros formas, yra miglota. „Užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi. Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas (citatos paimtos iš tekstų delfyje).
Man dar teks profesionalioje muzikos spaudoje rašyti apie pavojingas tendencijas, kai su pagreičiu išbarstome tai, kas visą laiką buvo mūsų, lietuvių kultūros paveldo ašis ir pagrindas. O tuo tarpu pacituosiu ištrauką iš Lietuvos liaudies kultūros centro leidinio, skirto 90-osioms Dainų švenčių metinėms (2014), ir kurį sudarinėjo šio žanro specialistai iš viso pasaulio: „Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – mėgėjų chorų sąjūdis ir dainų šventės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įgavo platesnį pobūdį – chorai ne tik įsiliejo į tautinį atgimimą, bet ir tiesiogiai veikė nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtotę. Tokių daugiasluoksnių dimensijų dėka dainų šventės šiose šalyse tapo ilgalaike tradicija, kuri dėl savo integralių prasmių tautos kultūroje pripažinta tautinio kultūrinio identiteto išraiška.“ (aut. Regimantas Gudelis).
Publika Vingio parke
Tikėtis, kad nutautę diletantai ims ir skaitys gausią tautinio paveldo literatūrą, matyt, neverta, užtat jaunąją kartą gal paskatins šie gražūs ir prasmingi žodžiai, skirti „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, kurie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus. Tiems, kurie mokė ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamkos aikštės, tautos melodijomis puošiasi dainų slėniai“ (iš jubiliejinio leidinio).
Ir nūdien, praūžus šimtmečio šventei, su nerimu matai, kad pirmas smūgis tradicijai buvo suduotas okupacijos metais, kada ištisos sodybos, kuriose buvo švenčiamos gegužinės su dainomis ir šokiais, rodomi klojimo teatro vaidinimai, staiga ištuštėjo (viename kaime arba vienkiemių klasteryje vietoj 50 šeimų liko maždaug dvi), gabiausieji žmonės buvo išžudyti ir išvežti į tremtį ir lagerius, ir okupacijos laikais beliko maža dalis tų dainuojančių ir šokančių, tačiau vis dar – įspūdinga dalis. O antras smūgis tautai suduotas jau po 1990-ųjų, kada milijonas išvarytųjų iš Tėvynės ir tautinio švietimo atsisakymas unikalią tautos saviraiškos išraišką dar kartą nukirto – proporcingai ištuštėjus kaimams, miestams ir miesteliams. Tuomet, Sąjūdžio metais, buvo skubiai naikinami tautinio meno archyvai TV ir radijuje, prisidengiant neva kilusiu gaisru. Ir šiuo metu tie, kurie išliko, be didelių pinigų neprieinami. Esant tokioms tendencijoms, vargu ar galima tikėtis, kad Lietuva išlaikys savo unikalų kultūrinį „prekinį ženklą“ pasaulyje. Materialaus bedvasio kulto apsuptyje tiesiog stebuklas, kad dar matai dainuojantį lietuviškai žmogų, vilkintį tautinį rūbą, dar laikantį kankles. Ir iškyla akyse vaizdas – Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kaip pažadas, kad tamsybėms galas vieną dieną ateis, o kultūrą ims tvarkyti išsilavinę ir nuovokūs žmonės.
UNESCO dokumento faksimilė
Priedas:
Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programa2018 m. birželio 30 – liepos 6 d.
Kaune: birželio 30 d. 19 val. Dainų diena Dainų slėnyje. Vilniuje: liepos 1 d.12 val. Šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje. 13 val. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje. 21 val. Šventės atidarymui skirtas renginys Vingio parke – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Liepos 2 d. 14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio prie Valdovų rūmų atidarymas (Katedros a. 4). 16 val. Liaudies meno parodos „Gyvos jungtys“ atidarymas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13). Liepos 3 d. 10–22 val. Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12). 20 val. Vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros vartų .g 5). Liepos 4 d. 13-21 val. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 22 val. Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke. Liepos 5 d. 13 val. Ir 21 val. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13). 18 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje (Ąžuolyno g. 9). Liepos 6 d. 14 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, 17 val. Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. 21 val. Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje.
Kovo 11-osios eitynėse. Centre – Kovo 11-osios Akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Patackas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiame straipsnyje tęsiame demokratijos pėdsakų Lietuvoje paieškas. Praeitoje dalyje neradome jų mūsų partinėje sistemoje ir rinkimų organizavime, o dabar pabandysime aptarti kitą aspektą, pagal kurį dažnai ekspertai nustatinėja esamo rėžimo demokratiškumą, tai – piliečių teisė organizuoti įvairius taikius renginius: mitingus, piketus, eitynes ir t.t.
Kuo piliečiams lengviau ir paprasčiau organizuoti renginius, tuo šalis laikoma labiau pažengusi demokratiškumo raidoje ir kuo sunkiau surengti renginius dėl formalumų, leidimų derinimo, išankstinio informavimo ir panašių dalykų, tuo šalyje mažiau demokratijos.
Lietuva – viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje draudžiami vieno ar kelių piliečių piketai be valdžios informavimo. Susirinkimų įstatymas aiškiai nurodo, kad net organizuojant nedidelius iki 15 asmenų piketus, prieš piketą privaloma apie jį informuoti savivaldybės, kurioje planuojamas piketas, administraciją.
Net ir nedidelis piketas susilaukia nemažo policijos dėmesio, dažnai atsiunčiami keli policijos ekipažai, pareigūnai filmuoja ir fotografuoja dalyvaujančius žmones, jų plakatus, primygtinai aiškinasi, kas yra pagrindinis renginio organizatorius, užsirašo jo asmens duomenis. Taigi impulsyvus, stichiškas net ir nedidelis piketukas mūsų šalyje yra neįmanomas, viskas yra privalomai reglamentuojama. Įdomiausia, kad taip prižiūrimos ne tik protesto akcijos, bet ir su nusipelniusių žmonių pagerbimo akcijos ar net šventiniais renginiais.
Su liūdesiu ir nuostaba tenka prisiminti, kad kasmetines tautinio jaunimo organizuojamas Sausio 13-osios aukų pagerbimo akcijas filmuoja po keletą policijos ir kitų tarnybų kamerų. Ar daug pažengėme nuo sovietmečio, kai milicijos ir saugumo darbuotojai fotografuodavo ir surašinėdavo žmones, einančius į bažnyčią ar dedančius gėles prie patriarcho Jono Basanavičiaus kapo? Nešališkas stebėtojas tikriausiai atsakys, kad pažengėme labai daug, dabar jėgos struktūrų darbuotojai turi tokią vaizdo įrašymo aparatūrą, kad jiems galėtų pavydėti net tik tuometiniai jų kolegos iš KGB, bet ir to laikotarpio propagandistai iš sąjunginės ar respublikinės televizijų. Kaip savo nemirtingame kūrinyje rašė utopistas Džordžas Orvelas, „tave visada stebi Didžiojo Brolio akis“.
Lietuvos nepriklausomybės atgavimo aušroje buvau dar vaikas, bet puikiai atsimenu, kaip žmonių minios stichiškai žygiuodavo Vilniaus aikštėmis ir gatvėmis į mitingus ir iš jų, dažnai net visiškai paralyžiuodamos transporto eismą, žmonės eidavo grupelėmis, nešdami vėliavas, skanduodami patriotinius šūkius ir dainuodami, jie tuomet jautėsi piliečiai, jautėsi esą savo šalies, savo miesto šeimininkais. Tie žmonės žinojo, kad vergovės ir okupacijos grandinės jau nebe ilgai ribos jų laisvę, jie tikėjo, kad kurs gerovę Tėvynėje sau ir savo vaikams bei anūkams.
Mokytojai protestuoja. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jie tada būtų nustebę, jei kas nors būtų tiems optimistiškai nusiteikusiems patriotams tada pasakęs, kad gerovę jie sukurs saujelei nomenklatūros atstovų ir keliems šimtams verslininkų, tuo metu vadintų spekuliantais ir kad jų vaikai ir anūkai turės bėgti iš laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės į užsienį, kad galėtų išmaitinti savo šeimas.
Bet šis straipsnis ne apie tai. Tuo metu žmonės žygiuodavo gatvėmis ir dainuodavo neprašydami valdžios leidimo, jie rinkdavosi į piketus ir mitingus net ir tada, kai valdžia pranešdavo, kad renginį draudžia. Tačiau po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių situacija pasikeitė iš esmės. Dabar valdžia ir jėgos struktūros į bet kokį renginį „iš apačios“ žiūri įtariai su tam tikra išankstine „kaltumo prezumpcija“. Jei renginio neorganizuoja savivaldybė, Seimas ar Vyriausybė, tai viskas valdžiai jau iš anksto atrodo labai įtartina. Ir nesvarbu, kad tai ne protesto akcija, o didvyrių pagerbimas arba šventinė jaunimo ir šeimų eisena.
Prieš keletą metų šio straipsnio autoriui teko keletą mėnesių derinti šventišką jaunimo eiseną sostinės gatvėmis, savivaldybės biurokratai užsispyrė ir pasakė „nepraeisite“, mes pasakėme – „praeisime“. Ir ką? Pražygiavome parodydami, kad mes, piliečiai, esame Lietuvos ir šio miesto šeimininkai, o ne korumpuoti valdininkai ir bedvasiai biurokratai. Tačiau žinojome, kad valdžia sutelkė milžiniškas jėgos struktūrų pajėgas, buvo mobilizuoti du Viešosios tvarkos tarnybos pulkai, kurie yra profesionali riaušių malšinimo policija, taip pat netoli tūkstančio policijos pareigūnų. Šias pajėgas buvo iš anksto suplanuota panaudoti šventinių eitynių išvaikymui, bet, ačiū Dievui, paskutinę minutę sprendimas buvo atšauktas, nes į eitynes susirinko daug šeimų su vaikais, pagyvenusių žmonių, kurie galėjo skaudžiai nukentėti, o tada jėgos struktūrų vadovams būtų tekę atsisveikinti su šiltomis ir patogiomis kėdėmis.
Kitą dieną po eitynių tuometinis Vilniaus meras, viešojoje erdvėje pramintas Abonentu, nudelbęs žvilgsnį teisinosi, kad piliečiai „išlaikė egzaminą“, renginys praėjo be incidentų ir kitais metais savivaldybė jo nebedraus. Juokingiausia, kad jokių incidentų šiame tradiciniame renginyje niekada ir nebuvo, o „egzamino“ neišlaikė būtent meras su savo šutve, kuris tikriausiai gyvenime nebuvo girdėjęs tokių sąvokų kaip laisvė, pilietiškumas ir demokratija.
Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Per kitus rinkimus šis veikėjas nebuvo išrinktas meru, o jo partija vietoj turėto didžiausio skaičiaus mandatų gavo tik keletą vietų naujojoje miesto taryboje. Noriu tikėti, kad pilietinių renginių draudimas buvo vienas iš akmenų, į kurį atsimušęs apvirto jų politinės karjeros vežimas. Šis pavyzdys yra apie keletą mėnesių planuotą ir derintą šventinį renginį, esminiai žodžiai šitame sakinyje turėtų būti „derintą“ ir „šventinį“. O jūs, mieli skaitytojai, pamėginkite dabartinėje Lietuvoje stichiškai suorganizuoti protesto renginį, atkreipkite dėmesį, kad šiame sakinyje pagrindiniai žodžiai yra „stichišką“ ir „protesto“ ir neduok Dieve, jose dalyvaus daugiau nei 15 asmenų. Galiu užtikrinti, kad policijos komisariatas Jums taps antraisiais namais, o tyrėjos veidą matysite dažniau nei sutuoktinio. Geriausiu atvejo po teismus būsite tampomi keletą metų ir būsite išteisinti, o blogiausiu – sumokėsite solidžią baudą, neteksite darbo, o gal ir pasėdėsite keletą parų areštinėje, toli gražu nekvepiančioje jokiomis europinėmis normomis .
Prieš porą savaičių Kaune kilo skandalas, naujasis miesto meras, kuris laikinojoje sostinėje tvarkosi kaip savo asmeninėje įmonėje, nusprendė keliose gatvėse iškirsti medžius. Į klausimą, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, atsakyti nėra lengva. Savivaldybė teisinosi, kad taisant gatves ir tiesiant naujus dviračių takus buvo pažeistos medžių šaknys ir šie buvo pasmerkti nudžiūti. Pilietiškai aktyvūs kauniečiai spėja, kad buvo nuspręsta pasipelnyti iš naujų medžių sodinukų pirkimo ir sodinimo į nupjautų medžių vietą.
Tikrosios priežastys greičiausiai niekada nepaaiškės, nors kai kurie žmonės tiesiog spėja, kad Visvaldas Matijošaitis šį sprendimą priėmė paskaičiavęs, kad maksimalios numatytos sutartyje Kasko draudimo sumos nepakaks padengti žalai, jei koks medis užkris ant jo naujojo „Ferrari“. Apie diskusiją su kauniečiais ir išsamią dendrologinę medžių būklės ekspertizę, aišku, pagalvota nebuvo. Atvykdavo darbininkų brigada, nupjaudavo medžius ir išvažiuodavo, laikas būdavo parenkamas toks, kad vietinių gyventojų nebūtų namuose ir nesusirinktų nereikalingų liudininkų ir žioplių minios.
Tačiau šiek tiek kitaip viskas susiklostė dėl kaštonų Antano Smetonos alėjoje. Pilietiškai aktyviems žmonėms pavyko sužinoti, kada tiksliai atvažiuos darbininkai kirsti medžių. Todėl jie pagal įstatymus informavę Kauno miesto savivaldybės administraciją, pradėjo piketą, siekiant sustabdyti barbarišką medžių naikinimą. Atvykę darbininkai negalėjo pjauti medžių, nes po jais sėdėjo žmonės ir taikiai protestavo.
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Kiekvienoje bent kiek imituojančioje demokratinę santvarką valstybėje darbininkai būtų atsitraukę, atvyktų savivaldybės atstovai, susitartų dėl viešos diskusijos su visuomene ir prasidėtų visuomenės dialogas su savo išrinktais atstovais ir jų prižiūrimais biurokratais. Taip būtų daug kur, bet tik ne Lietuvoje. Čia buvo iškviestos gausios policijos pajėgos ir panaudojant jėgą žmonės buvo patraukti nuo medžių, išvežti į nuovadą ir ten laikomi apie šešias valandas.
Policija Lietuvoje dar sunkiai vaduojasi iš sovietinės milicijos palikimo, ir nors jau nebevažinėja „Žiguliais“, „Uazikais“ ir „Viliukais“, dažnai vadovaujasi „senu geru“ šūkiu „jėgos yra, proto nereikia“. Juk jei policijoje dirbtų išsilavinę ir pilietiški žmonės, jie nebūtų naudoję jėgos prieš taikius protestuotojus. Liūdniausia, kad po viso šio įvykio visuomenė visuomenininkų išvaikymą priėmė natūraliai, tarsi taip ir turėjo būti. Nei Vidaus reikalų ministras, nei Generalinis policijos komisaras, nei Kauno policijos komisaras neatsistatydino, jokie tarnybiniai tyrimai pradėti nebuvo, atvirkščiai, taikiems protestuotojams buvo surašyti administracinės teisės nusižengimo protokolai, rugsėjo mėnesį jų laukia teismas. Kartais kyla klausimas, ar dažnai generalinis komisaras Linas Parnavas su savo pavaldiniais vyksta į kaimyninėje Baltarusijoje vykstančius milicininkų gebėjimų treniravimo kursus?
Neseniai keliuose Lietuvos miestuose surengtos Lietuvos kariuomenės pratybos, atrodytų, kad šiais, aiškios grėsmės iš Rusijos laikais, tai labai pozityvus ir reikalingas dalykas. Tikrai taip, bet pratybos pratyboms nelygu. Kai persirengę civiliais rūbais kariškiai imituoja protesto mitingą prie vieno miesto savivaldybės, sako kalbas su megafonu ir laiko plakatus, kuriuose reikalaujama darbo ir socialinio teisingumo, o paskui jų kolegos su uniformomis grubiai išvaiko „mitinguotojus“, darosi tikrai nejauku, nes parodoma aiškiai, kad kariuomenė pasiruošus ne tik mus ginti nuo priešiškai nusiteikusių valstybių, bet gali grubia fizine jėga nutraukti bet kokią pilietinę akciją.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai parodo visišką kariuomenės vadovybės nesigaudymą Lietuvos politinėje ir socialinėje situacijoje. Iš dalies galima pateisinti hibridinio karo scenarijaus užkardymo pratybas Šalčininkuose, Eišiškėse, Visagine ar Baltojoje Vokėje, bet tikrai ne Marijampolėje, Vilkaviškyje, Telšiuose ar Anykščiuose.
Tačiau pratybos buvo absurdiškos ir netikroviškos netgi tuose pačiuose Šalčininkuose, nes jei kariai, kurie imitavo „žaliuosius žmogeliukus“, būtų apsirengę ne su Gariūnuose pirktais treningais, o rusiško modelio kamufliažine uniforma ir kalbėtų ne švaria lietuviška kalba, o kiekvienam sovietmečiui nostalgiją jaučiančiam žmogeliui suprantama rusų kalba, pratybų rezultatai galėjo ir nustebinti.
Dabar galima tik spėlioti, kiek vietinių gyventojų būtų iškėlę prie namų raudonas SSRS arba dabartinės Rusijos valstybines vėliavas, kiek tautinių bendrijų mokyklas baigusių jaunuolių būtų pasiprašę į separatistų gretas ir kiek vietinių policininkų būtų nukreipę ginklus į savus ir perėję į „žaliųjų žmogeliukų“ pusę.
Tokios pratybos išryškintų Lietuvos valdžios silpnąsias vietas nutautėjusiuose šalies regionuose ir parodytų tikrąją situaciją. O rodyti visuomenei, kaip Lietuvos kariuomenė išvaiko taikų protestą Vilkaviškyje, yra ne hibridinio karo užkardymas, o pilietiškumo ir patriotizmo žlugdymas piliečių širdyse ir sąmonėje. Tai buvo skirta pagąsdinti nepatenkintus valdžios sprendimais žmones, kad jie nedrįstų protestuoti ir kovoti už savo teises. Tik kariuomenės taktikos ir strategijos ekspertai nesupranta, kad Lietuvos nepriklausomybės garantas ne kariuomenė, ne jos pasiruošimas ir ginkluotė, net ne mūsų šalies narystė NATO. Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės garantas yra laisva, sąmoninga, pilietiška ir patriotiška lietuvių tauta. Jei tauta norės laisvės ir bus jos verta, Lietuva bus ir klestės.
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos savanoriai atkovojo šalies nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, jaunimas, inteligentija ir ūkininkai nuplovė 1940 metų gėdą 1941 metų sukilimu ir didvyriška beveik dešimtmetį trukusia pokario laisvės kova, tauta dainomis ir krauju apgynė teisę į laisvę 1988 – 1991 metų laikotarpiu.
Ir Lietuva čia nėra išimtis, istorija žino ne vieną mažą tautą, kuri kai nuoširdžiai nori laisvės ir yra vieninga, gali nugalėti daug skaitlingesnį ir stipresnį priešą. Bet jei tauta netikės valstybe, bijos valdžios, policijos ir kariuomenės, Lietuvos valstybės nebeliks, tam neprireiks ir priešų tankų.
Šiais metais Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė visai Lietuvai, kad ji gali viską.
Pasirodo, keli už mūsų visų mokesčius išlaikomi tarnautojai turi teisę pasisavinti pagrindinę sostinės gatvę.
O teismas, skelbiantis sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, toleruoja valdžiažmogių gatvės užvaldymą, pavadindamas tai pirmumo teise. Vadovaujantis tokia „geležine logika“, jei miesto susisiekimo transporto taisyklėse nurodyta, esą įlipti į transporto priemonę pirmumo teisę turi nėščios moterys ir pagyvenę žmonės, tai jie, pasinaudodami ta teise, gali iš viso kitų socialinių grupių neįleisti į transporto priemones.
