emigracija

Politinės intrigos

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, Vilniaus Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Lietuvos tarptautinės bei vidaus padėties ir tautos bei valstybės būklės ir ateities perspektyvų, teigiame:

Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus. Tačiau mūsų valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis ir propagandinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.

Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę.

Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad „Lietuva tikrai saugi“, nes „NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu. Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.

II

Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove prasilenkia ir oficialiosios propagandos mitas, kad valstybės dvidešimt penkerių metų raida yra „sėkmės istorija“ – visapusiškos ir sparčios šalies pažangos bei jos piliečių gerovės nuolatinio augimo laikotarpis. Vardijant šiuo tarpsniu Lietuvoje įvykusias ženklias ir neretai teigiamas permainas ir pasiektus laimėjimus, sąmoningai stengiamasi nutylėti arba sumenkinti vienpusišką ir iškreiptą klestinčio krašto vaizdinį paneigiantį svarbiausią dalyką: dėl ydingos ekonominės ir socialinės politikos sukeltos masinės emigracijos lietuviai tapo viena iš sparčiausiai nykstančių Europos tautų. Demografinė gyventojų skaičiaus kitimo dinamika yra pagrindinis ir objektyviausias bet kurios šalies tikrosios padėties ir jos raidos tendencijų rodiklis. Jis nepaneigiamai liudija, kad Lietuva išgyvena demografinę katastrofą, galinčią jau palyginti netolimoje ateityje baigtis tautos ir jos sukurtos valstybės išnykimu. Milžiniškas emigracijos bangas ir sparčiausią istorijoje fizinį Lietuvos nykimą lemianti ekonominė ir turtinė nelygybė bei vieni didžiausių ES socialinės atskirties mastai ne tik kelia pavojų Lietuvos išlikimui ir ateičiai, bet jau dabar yra tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms.

Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos „penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmis-agitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių.

Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.

Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti.

Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

III

Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes. Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą.

Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas. Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.

IV

Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Valdžios sluoksniuose vyrauja abejingumas šalies likimui ir susitaikymas su tariamai neišvengiamu tautos bei valstybės išnykimu. Tačiau ir visuomenę kausto moralinis, politinis ir intelektualinis sąstingis, darantis ją iš esmės tik bejėge ir pasyvia Lietuvai didėjančių grėsmių bei tautos ir valstybės merdėjimo ir nykimo stebėtoja. Bejėgiškumo priežastys nėra tik vidinės. ES viršūnių spartinama ir gilinama integracija vis akivaizdžiau virsta savavališku ir prievartiniu „europeizavimu“, kuriam vykstant faktiškai naikinama nuo XV iki XX a. vidurio egzistavusi Europa. Beatodairiškai griaunamas „iš viršaus“ vienijamo žemyno religinis ir civilizacinis paveldas bei tapatumas. Europos kultūrų įvairovę šimtmečiais laidavusios tautos yra laikomos pasmerktomis išnykti istorinėmis atgyvenomis, o europinių šalių bendriją sudariusios jų sukurtos valstybės vertinamos kaip pagrindiniai integracijos kliuviniai. Jos yra slapta naikinamos nuolatos siaurinant jų suverenias galias. Penkis dešimtmečius visapusiškai „sovietizuota“ ir smarkiai nukentėjusi Lietuvos visuomenė dabar yra „europeizuojama“ – sekuliarizuojama, ištautinama ir išvalstybinama – su dar didesniu užmoju ir įkarščiu, negu tarybinės okupacijos metais. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas.

Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos „europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva  padrika nupolitintų individų aibė.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto isocko (Slaptai.lt) nuotrauka.

Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.

Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus „Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.

V

Remdamiesi šiuo Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:

Lietuvos priklausomybė Vakarų krikščioniškojo pasaulio civilizacinei ir kultūrinei erdvei yra nepajudinama istorinė duotybė ir prieš ketvirtį amžiaus valstybės steigėjo ir suvereno – tautos – dar kartą sąmoningai ir laisvai patvirtintas neabejotinas ir neatšaukiamas apsisprendimas. Tačiau ši priklausomybė šiai erdvei neturi būti suprantama kaip reikalaujanti aklo paklusnumo bet kokioms ES politinio elito iniciatyvoms. Lietuvos priklausymas ES jokiomis aplinkybėmis neturi griauti tautos religinės, moralinės ir politinės laisvės, žlugdyti jos dvasinės savasties bei jos gyvybinių ir kūrybinių galių, ji taip pat neturi silpninti ir naikinti tautos sukurtos ir šimtmečiais gintos valstybės.

Lietuva žengia į naują – neabejotinai vieną sunkiausių ir pavojingiausių – savo ilgaamžės istorijos tarpsnį. Jos laukia egzistenciniai – civilizaciniai ir geopolitiniai – pavojai ir iššūkiai, kuriuos įmanoma įveikti tik glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis išlikti siekiančiomis Europos tautomis. Tačiau besivienijančios Europos tautos ir valstybės neturi tapti jų dvasinę ir kultūrinę savastį ir gyvastingumą griaunančių, žemyną nežinoma kryptimi vedančių ES politinių ir biurokratinių viršūnių savavališkų, trumparegiškų, nemokšiškų ir neatsakingų sprendimų bei veiksmų įkaitėmis ir aukomis. Europą išgelbėti gali tik visapusiškas gelminis dvasinis, moralinis ir politinis atsinaujinimas. Atvedusį į aklavietę ligšiolinį integracijos modelį turi pakeisti kita vieningos Europos vizija – negyvybinga ir neveiksminga dabartinė ES turi būti pertvarkyta į tikrai demokratišką ir lygiateisę laisvų tautų ir suverenių valstybių bendriją.

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva kaip tauta ir valstybė atgimti ir išlikti gali tik įsitraukdama į visapusišką gelminį Europos atsinaujinimą. Tapimas aktyvia tokio atsinaujinimo rėmėja ir dalyve taptų pamatine tautos ir valstybės atsinaujinimo sąlyga. Lygiateisiškai ir lygiavertiškai dalyvauti Europos atsinaujinime įstengtų tik keistis ir tobulėti sugebanti Lietuvos visuomenė. Tokia visuomenė turėtų būti aiškiai apibrėžtą dvasinį bei kultūrinį tapatumą turinti ir puoselėjanti, asmens moralinę atsakomybę ir pareigas savo bendruomenei ir žmonijai virš abstrakčiai ir siaurai suprantamų grynai egoistinių „individo teisių“ iškelti gebanti, tautinę savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija.

Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos. Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene.

Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime:

Tapti visus Lietuvos geros valios žmones į lietuvių politinę tautą telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos ir valstybės atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga. Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu.

Šį tikslą įgyvendinsime:  

saugodami ir puoselėdami Lietuvos istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam šalies piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti;

nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Lietuvos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti;

kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas;

plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvėpiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją;

Lietuva – perspektyvi šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

dalyvaudami visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime ir taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis ir būdais siekdami, kad Tautai būtų sugrąžintos iš jos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės ir kaip savarankiškas tarptautinių santykių subjektas būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Vertindami galimą Forumo indėlį į šiuo metu  žlugdomos ir sumenkusios Lietuvos laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę:

Sutartinai ir kryptingai dirbdami sulauksime dienos, kai Vilniuje – amžinoje Lietuvos sostinėje – susirinks politinės lietuvių tautos atgimimą paskelbsiantis visos šalies patriotiškų piliečių forumas. Neabejojame, kad tai bus forumas, pajėgsiantis vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo ir demokratinės Lietuvos Respublikos suvereniteto atkūrimo klausimą.

Mes tikime: Lietuva gyva, Lietuva pabus, Lietuva prisikels ir gyvuos per amžius.

Informacijos šaltinis – vilniausforumas.lt

2018.06.03; 10:18

Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ne tiek norėdamas pasigirti (neduokDie), kiek konstatuodamas liūdną faktą, kad šuns balsas į dangų neina, iškart prisipažinsiu, kad esu parašęs visą krūvą straipsnių dvigubos pilietybės tema, kurie, norėtųsi tikėti, nurodo trumpiausią kelią į problemos atomazgą, bet, kaip atrodo bent man, būtent dėl išsakytų  pasiūlymų kraštutinio elementarumo  vis dar nesulaukia deramo manieringųjų ekspertų dėmesio.

Tikrai nesiveržiu į pirmąsias gretas, koketiška čia yra nebent tik tai, kad tarsi savinuosi  vaikams duota teisę pasakyti,  kad karalius – nuogas. Tačiau kadangi šis dvigubos pilietybės klausimas mūsų padangėje vėl tampa aktualija Nr.1 – pirmaeilės svarbos probleminiu mazgu, kur susibėga visos svarbiausios  šiandieninės politikos gijos, dar kartą grįžtu prie temos, nevengdamas principinių pozicijų pakartojimo,  drauge dėl esmės išgryninimo šįkart atsikratant visų lyrinių nukrypimų ir dėmesį blaškančių smulkmenų.     

Seime sudaryta darbo grupė dėl dvigubos pilietybės įteisinimo referendumo būdu praeitą penktadienį  vėl rinkosi į posėdį, planuodama aptarti formuluotes, leidžiančias praplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes nauja Konstitucijos redakcija https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimo-darbo-grupe-del-pilietybes-referendumo-svarstys-formuluotes.d?id=77963805, puoselėjant viltį, kad nauja konstitucinė formuluotė bus priimta referendume Lietuvos žmonių, jeigu savo ruožtu toks surengtas referendumas apskritai dėl balsuojančių/ nebalsuojančių skaičiaus butų laikomas įvykusiu  (neužmirškime ir to).

Lietuvos  Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje dabar yra įtvirtinta nuostata, kad išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Savo ruožtu, kaip jau tapo aišku iš  liudijimų TV forumuose ir  kitų nuorodų, prasisunkusių į viešąją erdvę, minėtoji darbo grupė  labiausiai perspektyvia laiko tokią Konstitucijos 12 straipsnio redakciją, kad esą išskyrus konstitucinio įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi, kaip matome, lyginant su dabar įtvirtinta 12 straipsnio formuluote, naujoje redakcijoje numatomi fundamentalūs (?) pakeitimai, prie žodžio „įstatymo“ ruošiantis pridėti žodį „konstitucinio“ (tarsi Lietuvoje būtų kelios įstatymų rūšys – konstituciniai ir nekonstituciniai), kita vertus, iš dabar figūruojančios formuluotės ketinant išbraukti žodį „atskiras“ (tarsi naujos redakcijos formuluotėje jau būtų galima numatyti neribotą daugybę atvejų). Savo ruožtu siūlomo verbalinio pataisymo kaina yra milžiniška: nekeičiant Konstitucijos formuluočių dvigubos pilietybės galimybes galima praplėsti ne menkiau nei keičiant, tačiau antruoju atveju, pateikus dekoratyvinius formuluotės pataisymus, tokio teisių ir pareigų praplėtimo galimybė jau yra susiejama su Lietuvoje menkai tikėtina pagal esamą įstatymą (beveik prilygstančią nuliui) referendumo  sėkme. 

Jeigu iš tiesų norime save dirbtinai apsunkinti, toliau galime pezėti apie būtinybę surengti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris neva, kaip esame sau įsikalbėję, labai griežtai apriboja dvigubos pilietybės įgijimo teisę. Tačiau nesunku pastebėti, kad tokio referendumo organizavimas būtų galutinis dvigubos pilietybės atvejų išplėtimo idėjos palaidojimas, nes demokratinėje šalyje daugiau kaip pusės piliečių, įrašytų į rinkėjų sąrašus, pritarimas nevienareikšmiškai vertinamų emigrantų teisių išplėtimui yra lygus tokiai neįtikėtinai galimybei, jog mus greitai aplankys kitos galaktikos gyventojai, arba aš nuo kitos savaitės, paveiktas Aurelijaus Verygos propagandinės kampanijos, išsižadėsiu penktadienio pavakarės alaus bokalo pakilnojimo ritualų su savo senais bičiuliais.

Idėja palengvinti emigrantams dvigubos pilietybės įgijimą, rengiant privalomą referendumą, primena pasiūlymą vykti aplinkui per pelkes, darant niekaip nepateisinamą lankstą. Sprendžiant šį klausimą, užtektų paprasčiausio Seime priimto Pilietybės įstatymo pataisymo, praplečiant dvigubos pilietybės suteikimo atvejų skaičių, tačiau, žinia, Konstitucinis teismas (KT) tokią praktiką griežtai uždraudė, kaip prieštaraujančią minėtai 12 straipsnio konstitucinei normai.

Kokia yra tokio draudimo argumentacinė bazė su visais legendiniais užkeikimais?

Esą yra taip, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, jog tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Kas be ko, niekas neturi teisės abejoti išskirtine KT teise aiškinti Konstituciją.  Aukščiau KT yra tik Paskutinysis teismas (PT). Tačiau net ir Dievas ne viską gali, pavyzdžiui, neišgali pakeisti praeities, atšaukti to, kas įvyko, kaip jau yras pastebėta, joks referendumas nėra įgalus panaikinti žmogaus teises arba primesti rasinės neapykantos pareigą. Savo ruožtu KT negali pakeisti daugybos lentelės, logikos dėsnių ar panašių dalykų, tarkime, remdamasis daugiau ar mažiau pavykusiu teisniu žongliravimu. Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ numato tipizacijos užduotis, o ne vienokius ar kitokius problemos sprendimo kiekybinius parametrus. Kitaip tariant, čia kalbama apie tipinius atvejus, kurių gali būti ne vienas, visai nekeliant klausimo dėl paties atvejo skaitlingumo, kalbama apie žmonių kategorijas, kurioms teikiama preferencija, numatant išimties teisę. Be jokios abejonės, žodis „niekas“ konstitucinėje formuluotėje yra labai svarbus, kaip galimas atsparos taškas sudedant visus reikalingus saugiklius, bet neturi jokios savarankiškos reikšmės.

Konstitucija skelbia, jog dviguba pilietybė yra negalima, „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus”. Taigi kalbama čia apie tai, kad pilietybės įgijimą reguliuojančiame įstatyme turi būti apibrėžti tie atskiri atvejai, kai dviguba pilietybė yra galima, visai nekeliant klausimo dėl tokių atvejų skaitlingumo. Būtinoji įstatymo sąlyga yra abstrahavimo išplėtojimas, atsiribojant nuo reguliuojamos aibės pavyzdžių individualių požymių.

Tarkime, net įstatymas apie faraono visagalybę iš principo liestų ne individą, bet tęstinės, taigi laike pasikartojančios institucinės mašinos statusą. Taigi net įvardijant įstatyme atvejį kaip išimtį, nėra jokio įpareigojimo nurodyti kiekybinius tokių atvejų parametrus. Greičiau priešingai – dėl įstatymo veiksmingumo reikėtų vengti tokio detalizavimo. Pavyzdžiui, ši problema (dėl KT nutarimo Pilietybės įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu) apima tik du atvejus: arba KT savavališkai įsteigia Konstituciją viršijantį išaiškinimą, arba mes esame visiškai nepajėgūs suprasti tai, kas čia aiškinama, jeigu drauge neišsižadame logikos dėsnių.

Darbo grupės numatoma konstitucinės nuostatos pakeitimo formuluotė  priartėjo prie dabar figūruojančios Konstitucijos 12 straipsnio formuluotės taip tampriai, kad jau pradeda  beveik sutapti. Tai savo ruožtu rodo  neįtikėtinai didelį dabar įrašytos Konstitucijos 12 straipsnyje formuluotės potencialą dvigubos pilietybės išplėtimo linkme, kai problemą galima spręsti atsisakant begalinio klaidžiojimo labirinte.

Žinoma, referendumas yra demokratijos šventė, tačiau siekiant įtvirtinti demokratinę visuomenė tvarką kartais ne mažiau svarbiu dalyku už šventės euforiją yra kasdieninė išmintis. Tačiau net ne demokratijos idėja dabar yra diskusijų ir nesusipratimų dėl  dvigubos pilietybės pagrindas, o Konstitucinio teismo užsispyrimas trūks plyš išsaugoti „savo veidą“, kai kartą kažką pasakęs, nepalieki sau galimybių  atsitraukti,  kai  sutelkiant dėmesį į tezės neliečiamumo išsaugojimą atiduodama sudeginti Roma. 

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Bendruomeniškumo dvasios palaikyme vienas iš svarbiausių dalykų yra išsaugota tarpusavio supratimo galimybė, pasiryžimas atnaujinti ir plėtoti dialogą.  Dialogo teorijos požiūriu svarbu yra įvertinti ir negatyvų reljefą, t. y. tas aplinkybes, kurios trukdo tarpusavio supratimui ir susikalbėjimui. Tačiau ar nėra taip, kad pagal mūsų pateiktą pavyzdį KT forsuoja nesusikalbėjimo idealą kaip kažkokią bendrojo gėrio apraišką ir mums užkraunamą pozityvią pareigą.

Tarkime, iš tiesų KT ne dėl kieno nors savivalės, o pagal savo prigimtį yra diskusijas visados stabdanti, ginčus nutraukianti ir tašką dedanti institucija. Kas be ko, įstatymų, potvarkių, nutarimų privalomumo idėja gali būti įgyvendinama tik tada, kai teisinės sistemos didingą pastatą užbaigia, savotiškai jį vainikuoja institucija, kuri dialogą ne tiek plėtoja, kiek jį riboja. Kita vertus, KT nėra koks nors dievų žmonijai padovanotas išradimas,  bet pačių žmonių sukurta institucija, o žmogus kaip baigtinė būtybė nėra apsaugotas nuo klaidos.

Dar daugiau, – čia taip pat modifikuotu pavidalu turėtų galioti falsifikacijos principas, primenantis šiuo atveju apie tai, KT sprendimai ir išaiškinimai  gali būti  laikomi prasmingais tik tada, kai tokiai veiklai pripažįstama taip pat ir principinė klaidos, fatališko nutolimo nuo tiesos galimybė. Specialusis statusas čia negelbsti. Iš tiesų, atsiribojus nuo gaivališkos nuomonių įvairovės, net ir specifinė, didelio pasirengimo reikalaujanti, uždarais kanalais sukaupta kompetencija anksčiau ar vėliau sulėkštėja iki tokių karikatūrinių pavidalų, kad sunkiai gali būti atpažįstama kaip kuriantis protas.

2018.05.21; 20:01

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Filosofas Alvydas Jokubaitis neseniai pasidalino prasta žinia: per pastaruosius 28 metus lietuviai pasirodė kaip mažiausiai mąstantys visoje Europoje.

Numanau, kad daug kam ši žinia nepatiks, bet faktai – iškalbingi. Emocijomis kurstomas neišmanymas, atviras nenoras įsiklausyti į žinių ir proto kalbą vis dažniau ima viršų nelygioje kovoje su logiškais argumentais, pagaliau, su teise ir įstatymais.

Ryškus to pavyzdys – neseniai per LRT nuaidėjęs Edmundo Jakilaičio „Forumas“, skirtas referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Pristatydamas savo laidą visuomenei, kažkada E.Jakilaitis rašė: „LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai./…/ Auditorija studijoje – įvairių aukštųjų mokyklų studentai bei profesūra, interesų grupių atstovai, kurie taip pat gali užduoti klausimus“.

Tačiau aptariamas forumas su žadamuoju bendra turėjo mažai: tema išties buvo aktuali, tačiau dalyvių sąstatas parinktas itin tendencingai, todėl apie pilnavertę diskusiją galima buvo tik pasvajoti. Iš šešių dalyvių penki vienareikšmiškai pasisakė „už“ dvigubą pilietybę, ir jų nuomonė įvairavo tik dėl kai kurių procedūrinių niuansų.

Nebuvo pakviestas nė vienas atstovas tos „interesų grupės“, kuri aiškiai ir nuosekliai pasisako „prieš“ dvigubos pilietybės statuso išplėtimą visiems, emigravusiems iš Lietuvos po 1991-jų metų ir priėmusiems kitos šalies pilietybę.

Ir buvo tik vienas juristas, Konstitucinės teisės žinovas, profesorius Vytautas Sinkevičius, kuris mėgino stabdyti į referendumą šuoliuojančius raitelius, primindamas būtinybę atsižvelgti į valstybės saugumo poreikius ir į galimas pasekmes, kurios gali ištikti mūsų valstybę po neapgalvotų sprendimų… ir kurio tačiau nė vienas nesiklausė ir neišgirdo. 

Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

O ką pamatė, ką išgirdome žiūrovai, klausytojai? Ogi tą, kad nė vienam iš penkių referendumo entuziastų taip ir neparūpo, kas bus su Lietuva, jei referendumas pritars stumiamai plačiai daugiapilietystei? Kaip gyvens tie Lietuvos piliečiai, kurie niekur neišvažiavo iš Lietuvos, išvažiavę pilietybės neatsisakė ar, pasiblaškę po pasaulį, visgi grįžo į gimtinę, į tą „prigimtinės“ pilietybės šalį. Gal, atvėrus pilietybės vartus to reikalaujantiems, „ištikimieji“ savo šalyje gali pasijusti dar nesaugesni?

Pagaliau, kaip jie, Lietuvos neišsižadantys piliečiai jausis, jei jų ištikimybė tautai, tėvų žemei ir pareigai bus nuvertinta iki paprasto popierėlio, kaišiojamo kiekvienam, kas jo užsimano daiktams kelionės krepšyje pridengti, kad nesudulkėtų?

Gal aš perdedu? Bet taip jau atsitiko, kad tik profesorius Sinkevičius argumentais galėjo pagrįsti poziciją, KODĖL pavojinga nuvertinti teisę ir garbę būti ir likti Lietuvos piliečiu. O likusieji penki laidos dalyviai net ir laidos vedėjo klausiami, taip ir nepajėgė suformuluoti, kodėl priimantiems kitos šalies pilietybę reikalinga dar ir Lietuvos pilietybė. Tik kartojo kaip užkeikimą, kad pilietybė – „prigimtinė“, ir kad niekas (? – J.L.) neturįs teisės jos atimti.

Lyg pilietybė būtų kažkas panašaus į uodegos rudimentą, su kuriuo gimstama, kuris šiaip lyg ir nereikalingas, ypač jau išlipus iš medžio, bet-o-vis dėlto-tačiau netekti gaila: o gal dar prireiks?

Deja, nebuvo suteikta galimybė pasisakyti antrai pusei, tiems, kuriems pilietybė anaiptol ne mistinė prigimtinė duotybė, o Konstitucijoje užtvirtintas susitarimas ir abipusis įsipareigojimas tarp valstybės ir jos piliečio, apibrėžiant pareigas ir teises, ir kuris netenka prasmės, turinio, jei valstybės nėra. Ar todėl, kad valstybė dar nesukurta, ar todėl, kad ją okupavo kita galybė, kita valstybė…

Niekais nuėjo ir laidos vedėjo pastangos ištraukti iš dvigubos pilietybės entuziastų atsakymą į klausimą, kaip jie įsivaizduoja dvigubas „dvigubo piliečio“ pareigas.

Susidarė įspūdis, kad laidos dalyviai nebesupranta žodžio „pareiga“ reikšmės, nes arba dangstėsi begaline emigrantų meile Lietuvai, kuri, netekus pilietybės, kažkodėl subliūkšta ir nuvysta, arba vapėjo kažką nerišliai apie galimą karinę tarnybą, arba kalbą nusukdavo į šalį ir skubindavosi išskaičiuoti teises, kuriomis praturtėtų dvigubos pilietybės turėtojai.

Ypač lengvabūdiškai, aplenkdama pareigas, tiesiai prie teisių šokinėjo Seimo narė liberalė A. Armonaitė, patvirtindama įtarimus, kad jos supratimo laukas apie piliečių teises ir įsipareigojimus yra smarkiai susiaurėjęs iki užkeikimų apie visų teisę į visas teises, be jokių pareigų.

Dar vienas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Beje, apie liepsningą meilę, kuri užgesta, netekus pilietybės… Kuo skiriasi šiandieniniai emigrantai nuo anų, taip vadinamųjų dipukų ar nuo tūkstančių tremtinių, nuo politinių kalinių, partizanų, kuriems pilietybės problema, pilietybės ir net pačios valstybės praradimas netrukdė mylėti Lietuvą ir realiai aukotis vardan jos, ne vien kalbėti apie meilę?

Atsakysiu: skiriasi supratimo, akiračio, kultūros skurdumu.

Šiandieniniams emigrantams Lietuva, sprendžiant iš jų pagieža persunktų atsiliepimų, – tai jos valdžia, ne visada protinga, ne visada dora, betgi kurią išrinko arba tie patys emigruojantieji, arba jų tėvai, giminės, kaimynai… O ne Lietuvos upės ir ežerai, pievos, miškai ir piliakalniai, ne nuostabi, tūkstantmečius savyje išsaugojusi kalba, sudėtinga, dramatiška istorija ir tai nykstanti, tai vėl atgyjanti tauta… Todėl, reikalaudami palikti jiems pilietybę, emigrantai sąmoningai ar nesąmoningai suveda sąskaitas su valdžia, kuri „nesukūrė“ jiems Lietuvoje pakenčiamo gyvenimo.

Apakinti savojo egoizmo ir ne mažiau egoistiškų liberalų ir visokio plauko liberaliuojančių politikų paskatų iš emigrantų problemų užsidirbti politinį kapitalą būsimiems rinkimams, šitie mūsų tautiečiai net nemėgina atsakyti į klausimą: o kas pasikeitė Lietuvoje ir ją supančiame pasaulyje, kad reikėtų ar vertėtų radikaliai keisti pilietybės įstatymą? Juk visi žinome (o laidoje tai kukliai mėgino priminti profesorius V. Sinkevičius), kad šitoks griežtas (beje, ne griežtesnis, nei JAV) pilietybės įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į jaunai valstybei labai nepalankias geopolitines ir ekonomines sąlygas, o paprasčiau kalbant – į artimesnių ir tolimesnių kaimynų agresyvumą ir gobšumą.

Tie kaimynai kur nors dingo? O gal rusai nebesvajoja atstatyti imperijos? Gal lenkai atsiprašė už visais atžvilgiais amoralią Želigovskio akciją? Gal radikalieji žydai nebevadina lietuvių žydšaudžių tauta, gal apsižiūrėjo, jog pirmieji kruvinąją sąskaitą, įsiteikdami okupantui ir išduodami mirčiai savo kaimynus (prisiminkime Rainius…), atidarė būtent žydai, o ne lietuviai? 

Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.

Deja. Pasikeitė tik pačių lietuvių statistika: jų vis mažėja Lietuvoje ir vis daugėja kituose kraštuose. Ir dėl to reikia keisti Konstituciją? Reikia dar labiau komplikuoti ir taip jau komplikuotą lietuvių gyvenimą Lietuvoje?

Atsiprašau emigrantų, kad aš nelieju ašarų dėl jūsų problemų, kurių tikriausiai irgi netrūksta. Bet juk ne aš, o jūs patys renkatės savo kelią su visomis jo problemomis.

O aš galvoju apie Lietuvos lietuvius ir jų lūkesčius todėl, kad turime valdžią, kuri mūsų, Lietuvos lietuvių, lūkesčius nuolat išduoda. Tai – vardan draugystės su lenkais ir Lenkija, tai dėl, matyt, realiai prigimtinio vasališko instinkto, verčiančio žūt būt įtikti ponams iš Briuselio, tai, pagaliau, vardan parodomosios, dirbtinės  piliečių skaičiaus statistikos, kad aplinkinės šalys nesijuoktų iš valdžios, nuo kurios svetur masiškai neša muilą jos piliečiai… Ir vis – mūsų, Lietuvos lietuvių sąskaita.

Filosofas nerimastauja dėl to, kad, jo nuomone, „laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi“ (A. Jokubaitis). O mane, kaip ir kiekvieną Eurovizijos dar neužtrankytais smegenimis lietuvį, kankina nuojauta, kad Lietuvoje baigiasi mąstymas kaip reiškinys.

Tai, deja, neišvengiama, nes sovietinė biurokratų, tarnautojų, specialistų ir specialistėlių karta į laisvą Lietuvą įžengė įtikinta, jog savarankiškai mąstyti pavojinga, o reformuota dabartinė mokykla jau išleido ne vieną kartą abiturientų, išdresiruotų vien  spėlioti atsakymus į  testų klausimus. Savarankiškas, kritiškas mąstymas, sprendžiant iš to, kaip ujamas profesorius Vytautas Radžvilas, laikomas nebe siektina dorybe, o trukdžiu globalios Lietuvos statybai. Todėl turim tai, ką matom, susidūrę su emigrantų siekiu atsisakant Lietuvos, neprarasti jos pilietybės: ant instinktų išvešėjęs emocijų okeanas ir vos apčiuopiami sveiko proto rudimentai.

Kas nusvers? Egoizmas – instinktas. Kaip, beje, ir savisauga. Kartais – netgi stipresni už protą…

Rinksis tauta: išlikti Lietuvoje ar ištirpti globaliame pasaulyje.

2018.05.21; 02:30

Politinės intrigos

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš matau Lietuvą kaip BALTIJOS GELEŽINĮ VILKĄ, matau šalį, kurioje gyvena daugiau kaip 4 milijonai lietuvių. Aš matau Lietuvą, kur lengva rasti patinkantį, gerai apmokamą darbą visiems, norintiems dirbti. Aš matau šalį, kurioje žmonės tinkamai gali panaudoti įsigytą išsilavinimą savo darbe. Aš matau Lietuvą, kurioje vyriausybė yra skaidri ir sąžininga.

Aš matau šalį, kurioje valstybė sukuria tinkamas sąlygas visiems tinkamai gyventi. Aš matau vietą, kurioje ūkininkai augina natūralius ekologiškus produktus, kurie ne tik yra vartojami vietoje, bet ir turi didelę paklausą visame pasaulyje. Aš matau šalį, kurioje darbdaviai, įskaitant vyriausybę, vertina ir gerbia savo darbuotojus. Aš matau ir švietimo sistemą, kurioje mokytojai gerbiami ir gerai apmokami. Aš matau nuostabią šalį, su sveikatos priežiūros sistema, kuriai nėra lygių, kur gydytojai ir slaugytojai neprivalo imti kyšių, kad išgyventų.

Aš matau gražią šalį, kurioje pensininkai yra gerbiami ir gali gyventi savo sidabrinius metus be būtinybės raustis šiukšlėse ar rinkti butelius. Aš matau tvirtą gynybą turinčią šalį, kurioje kariuomenei reiškiama didelė pagarba ir su kuria kitomis šalimis geriau nesipykti. Aš matau šalį, kurioje politinės partijos dirba šalies gerovei ir nevalkioja viena kitos po purvą. 

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš matau šalį, kurioje žmonės yra patriotai, gerbia vienas kitą, kur toleruojamos skirtingos nuomonės, kurioje žmonės gyvena moralia ir patriotine dvasia. Paprastai tariant,  aš matau šalį, už kurią kovojo ir žuvo partizanai, kentėjo Sibiro tremtiniai ir politiniai kaliniai. Jei sutinkate – tada mes visi turime vienytis ir atlikti eilę būtinų darbų.

Lietuvos ekonominis planas

Būtini esminiai pokyčiai gyventojų emigracijos sustabdymui iš Lietuvos ir jų sugrįžimo skatinimui. Tam reikalinga Vyriausybės vienybė ir tvirta politinė valia. Šio straipsnio rekomendacijos apima tik ekonomiką. Kiti dalykai, tokie kaip informaciniai karai, teisingumo sistema ir požiūris į darbuotojus, taip pat moralinės, patriotinės ir dvasinės vertybės, bus atskiro straipsnio tema. Lietuvos seimo nariai TURI sutelkti dėmesį į kursą, skirtą valstybės laivui. Tvirtai stabdyti visus smulkmeniškus skandalus, įžeidinėjimus ir kačių kovas. Laikas Veiksmui yra čia ir dabar. Kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja šimtas „Boeing 747” lėktuvų, toks išvykstančiųjų mastas. Ar ne laikas labai susirūpinti? Toliau pateiktas dalykų sąrašas nėra baigtinis, tačiau tai strateginio plano pagrindas.

Išlaidų mažinimas

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  1. Siekiant skatinti verslą ir turizmą – reikėtų parduoti daugumą ar visus senus ir gražius vyriausybės pastatus, esančius senamiestyje, ir perkelti šias įstaigas į naujus modernius. Padaryti tai, konsultuojantis su Vilniaus miesto žinovais – tai pagrindinis planas turizmui. Gražus, istorinis senamiestis turi atlaisvinti šį nekilnojamąjį turtą įmonėms – mokesčių mokėtojams. Tai sumažintų eismo srautą, kurį senamiestyje sukelia vyriausybės darbuotojai, vairuojantys automobilius. Senamiestis be automobilių galėtų būti atlygis.
  2. Pilnai privatizuoti „Lietuvos Geležinkelių” ir „Mažeikių Naftos” įmones.
  3. Sumažinti Seimo narių skaičių. Tai būtų geras pasiaukojimo pavyzdys, kaip ir simbolinis darbo užmokesčio sumažinimas. Kelionių ir biuro išlaidų sumažinimas pakeltų visuomenės pasitikėjimą.
  4. Peržiūrėkite visas Vyriausybės įstaigas iš nulinės biudžeto sudarymo pozicijos. Tegul jos pateisina savo egzistavimą ir išlaidas. Pašalinkite besidubliuojančius ir nereikalingus skyrius bei personalą. Suteikite pagrįstą darbo užmokesčio padidinimą ir premijas likusiems žmonėms už jų nuopelnus, skirdami tam iš anksto nustatytą taupymo procentą. Vyriausybės poreikis turi būti sumažintas 25% ar daugiau, tuo pačiu didinamas likusių valstybės tarnautojų darbo užmokestis.
  5. Aš skatinu vyriausybę toliau stiprinti mokyklas ir universitetus – sumažinti administracines išlaidas. Padidinti mokytojų atlyginimus procentine dalimi iš sutaupytų lėšų.
  6. Atlikti mokestinę amnestiją, siekiant sumažinti šešėlinę ekonomiką, paskelbti ribotą laikotarpį įmonėms ir asmenims išeiti iš šešėlių. Nustatyti atgalinių mokesčių terminus iki metų ar dvejų. Mokėjimo terminai ir sąlygos turi būti išbandomi, probacija turi būti šio proceso dalis.
  7. Persvarstykite ir derėkitės dėl Lietuvos Vyriausybės skolos, kad gautumėte gauti geresnes sąlygas.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su šiomis santaupomis Lietuvos Vyriausybė galėtų puikiai prisidėti prie Lietuvos fiskalinio skatinimo. Kaip žino bet koks geras ne sovietinis ekonomistas – privataus sektoriaus pinigai yra didesni nei vyriausybės stimulai, taigi jie grįžta į ekonomiką. Paradoksalu tai, kad taip pat padidėja mokesčių pajamos. Tai paskatina mūsų kitą žingsnį.

Mokesčių lengvatos

  1. Pašalinkite visus PVM mokesčius maisto produktams ir sumažinkite šilumos mokesčius.
  2. Pajamų mokesčio atostogos visiems lietuviams, verslo savininkams, kurių pajamos nesiekia Europos Sąjungos nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Siūlykite dvejų ar daugiau metų pajamų mokesčio atostogas!
  3. Mokesčių atidėjimas į ateitį, siekiant sukurti darbo vietas didelėse įmonėse. Bendrovės turi galimybę panaudoti banko kreditų dalį naujų darbuotojų samdymo išlaidoms.
  4. Sumažinti socialinio draudimo mokesčius iki Europos standartų. JAV šis skaičius yra 127 200 USD.
  5. Mokesčių sumažinimas turi papildomos naudos iš faktiškai didėjančių mokestinių pajamų, nes atlaisvintos lėšos sukuria naujų darbo vietų ir plečia ekonomiką. Tai buvo išbandyta ir tai veikia. Taip padarė J. F. Kenedis, taip pat Ronaldas Reiganas. Deja, pasireiškė viena iš Merfio taisyklių „Vyriausybės pajamų padidėjimas paskatino vienodą ir dar didesnį išlaidų augimą toje pačioje vyriausybėje”. Reikia vengti šio neigiamo elemento.

Kiti žingsniai ekonomikos tobulinimui

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
  1. Plėtoti Lietuvos produktų ir paslaugų pardavimo rinkodaros planus užsieniui, rengti Lietuvos diplomatus ir išeivius, kad jie mokėtų parduoti lietuviškus produktus. Šiam tikslui reikia nusipirkti dalį TV, laikraščių, žurnalų rinkos Lietuvos įvaizdžiui formuoti. Užsienio reikalų ministerija turi koordinuoti ir padėti privačiam sektoriui. Surenkite konkursą geriausiai rinkodaros įmonei nustatyti, kuri sukurtų stiprų prekės ženklų planą Lietuvai. Investuokime į tai, kad Lietuvoje būtų atliekami reikalingi darbai šioje srityje. Tam reikia gauti lėšų – žiūrėkite, kokią nuolatinę pridėtinę vertę CNN ir BBC sukuria Makedonijai, Singapūrui, „Emiratams”, bet niekada ten nesimato Lietuvos prekių ženklų ir jos nuostabių produktų bei žmonių.
  2. Ekologiniai žemės ūkio produktai – sūris, sviestas, grūdai, grybai, mėsa, dešrelės ir t.t. Reikia, kad šiems produktams būtų suteiktos vyriausybės garantijos dėl kokybės ir grynumo.
  3. Parduokite Lietuvos švietimo paslaugas, medicinos, aviacijos – kaip ES centro.
  4. Turizmas.
  5. Paslaugų ekonomika – verslumo galimybės.
  6. Administraciniai centrai.
  7. Užbaikite sėkmingų verslininkų niekinimą. Jie yra darbo kūrėjai, todėl turėtume jais didžiuotis, o ne pavydėti ir juos naikinti. Juokinga ir liūdna, kaip mes mylime užsieniečius – Bransoną, Geitsą ir kitus, bet nematome savopačių. Pakanka kalbėti apie Spekuliantus ir pajamų nelygybę. Jūs nepagerinsite šalies ekonomikos ir gerovės, paimdami pinigus iš tų, kurie juos turi, ir atiduodami tiems, kurie jų
    Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

    neturi. Pinigai plaukia į svetingą šalį, kurioje sukurtos sąlygos jų augimui. Ir pinigai išeina, jei nėra pasitikėjimo šalimi ir jos vyriausybe.

Vietoj to, kad keiktumėte tuos, kurie išvyksta, sudarykime tinkamas sąlygas, kad jie pasiliktų ir savo pinigus investuotų.

Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
  1. Atlikite visus išpuolius prieš rinkodarą finansinėms ir kitoms paslaugoms bei apdirbamojoje pramonėje, kad jos įtrauktume į ES per Lietuvą. BREXIT yra puiki galimybė Lietuvai. Kiti jau yra ten, ir mes turime juos įveikti.
  2. Skatinti verslininkus įsteigti Lietuvos aviakompaniją – privačią ne vyriausybinę – apsvarstykite ilgesnes mokesčių atostogas.
  3. Apsvarstykite privataus laivo registro planą. Tai iš tikrųjų yra partnerystė tarp vyriausybės ir privačios įmonės.
  4. Nedrauskite alaus ir vyno pardavimų nuo šaligatvio – prarastumėte daug turistų ir pajamų. Alkoholikai ten paprastai negeria. Daugelis Seimo narių man teigė, kad nėra plano uždrausti alkoholio pardavimo šaligatvių kavinėms, tačiau žiniasklaida skelbia kažką kita. Dėl besaikio alkoholio vartojimo turime imtis kitokių teigiamų žingsnių: gydymo, vilties į ateitį sukūrimo, švietimona, o jei reikia, tai ir priverstinio įsikišimo, sudarant sąlygas  žmonėms gydytis.
  5. Sustabdyti kalbas apie naujus mokesčius – visuomet, kai Lietuvos vyriausybės pareigūnas atneša naują mokestį. JAV investuotojai arba pabėga, arba atsisako investuoti į Lietuvą. Lietuvai pavyko sukurti tam tikrą JAV administracijai atitinkantį padalinį, tačiau to neužtenka, kad visa bendrovė deklaruotų, jog ji yra kaip namuose Lietuvoje. Pažvelkime į Airiją. Airija visoms įmonėms sudaro tokias sąlygas, kad jos deklaruoja savo namus tenai, ne tik kai kurias jų dalis. Tai iš tikrųjų atneša pajamas.

Paprastai tariant, mums visiems reikia imtis darbų, kad būtų sukurtas BALTIJOS GELEŽINIS VILKAS .

Teksto autorius yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.

2018.05.10; 07:39

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.

Siūlome pranešimą, kurį šių metų balandžio 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdyje perskaitė šios komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.

Gerbiami Kolegos, pirmiausia noriu padėkoti komisijos nariams už progą sąžiningai ir atvirai išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad labai dažnai mano nuomonė būna nepopuliari. Mano tikslas nėra kritikuoti, nei ką nors užgauti. Mūsų Tautos priešai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida šio tikslo siekia kas dieną. Deja, kaip ir gerai parengtoje dezinformacijoje, šių dienų žiniasklaidoje tarp melo būna įterpta ir gana daug teisingų pastabų ir skundų. Aš tai suprantu, manau, kad ir jūs mokate atskirti melagingus žodžius nuo tiesos.

Mano pranešimo tikslas – padėti mums visiems atpažinti emigracijos priežastis ir bandyti bendromis jėgomis jas spręsti. Kaip mes visi žinome, mūsų komisija turi tik patariamąją galią. Seimas ir Vyriausybė turi teisę ir pareigą priimti ir vykdyti įstatymus, kurie galėtų pakeisti emigracijos kryptį.

Tris kartus perskaičiau LR Strategiją dėl Emigracijos. Joje radau nemažai geros statistikos ir emigracijos priežasčių analizės. Nors plane labai teisingai įvardytos daugelis emigracijos priežasčių, deja, jam trūksta konkrečių pasiūlymų, kaip tas problemas išspręsti. Planas negali būti vykdomas, nes jame trūksta: KAS atsako, iki KADA bus padaryta ir KAIP MATUOSIME PASISEKIMĄ. Atminkime, kad emigracija, kaip ir savižudybė, alkoholizmas, smurtas, yra tik SIMPTOMAS. Šis planas nepaviešina pačios svarbiausios priežasties, to, ką aš vadinčiau – VILTIES PRARADIMU.

Dokumentas parašytas gražiai, vartojant gražius žodžius. Deja, negalime sakyti, kad tai – „STRATEGINIS PLANAS“, negalime jo pradėti vykdyti, nes jame trūksta pagrindinių elementų. Tai planas be rezultatų pamatavimo, be įpareigojimų, be atsakomybės. Dokumente pateikta daug principų, nurodyta daug valstybės įsikišimo atvejų, daug marksizmo elementų, nurodant, kad valstybė sugebės visą šį reikalą išspręsti, pavyzdžiui, parūpinti būstus, užtikrinti šeimos gerovę ir t. t. Valstybės pareiga nėra emigracijos stabdymas. Valstybės pareiga yra tokias sąlygas Lietuvoje sukurti, kad žmonės ne tik kad nenorėtų emigruoti, bet norėtų sugrįžti iš emigracijos. Kitaip tariant, dokumente yra klaidų, jis nėra užbaigtas, o kai kurios jame daromos išvados netgi klaidingos.

Kritikuoti lengva. Kaip vienas Generolas man kažkada yra pasakęs: „Niekada neateik pas mane su problema be pasiūlymų, kaip tą problemą išspręsti.“ Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės, kurie emigravo, prarado geresnės ateities VILTĮ, o tai reiškia, kad jie prarado pasitikėjimą Savo Valstybe ir tautos išrinkta valdžia. Nors mums nemalonu tai pripažinti, turime suprasti, kad jei dabartinė padėtis nepasikeis, problemų sprendimas bus sunkesnis arba išvis neįmanomas. Prašau nepriimti to asmeniškai ir neužsigauti, tačiau toks įspūdis susidaro iš žiniasklaidos ir pokalbių ne tik su emigrantais, bet ir su vietiniais gyventojais. Dėl to jokiu būdu nekaltinu nei Seimo, nei dabartinės, nei buvusios valdžios. Dalyvavęs valstybių ir verslo bendrovių restruktūrizacijoje, seniai žinau, kad didžiausia organizacijas slėgusi našta buvo arba žmonės, arba organizacijos struktūra. Arba misijos siekimas, neturint arba autoriteto, arba lėšų, arba teisės, ką nors pakeisti.

Lietuvos medikų sąjūdžio kvietimas į mitingą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Didžiausia priežastis – tai mūsų pačių ginčai ir pešimasis tarpusavy. Visa tai, ką mes vadiname tik politika, ir normalūs „ginčai“ yra skleidžiami kaip pavyzdys, kad toks chaosas egzistuoja kaip žmonės priima „demokratiją“ ir kad tada problemos tampa neišsprendžiamomis. Tai labai gražiai tarnauja „DEZINFORMACIJOS“ šaltiniams. Taip  griaunami mūsų valstybės pamatai, ir, deja, mes visi prie to prisidedame. Būdamas karininku ir verslo konsultantu, labai dažnai gaudavau uždavinį „Ką nors sutvarkyti“.

Pirmas dalykas, ką turime padaryti, tai sukurti Lietuvos VIZIJĄ – kokią savo šalį norime matyti. Labai svarbu, kad tauta matytų, kur mes einame, žinotų, kokia yra mūsų misija, dėl ko jie dirbs ir aukosis. Neturint kilnaus ir aukštesnio tikslo Lietuvos Valstybei, emigracijos tendencijos nepasikeis.

Prieš daugelį metų, būdamas 12 metų, įstojau į Lietuvių Jūrų skautus, duodamas priesaiką tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Šitas šūkis, manau, veda ne tik mane, bet ir visus mūsų šios komisijos narius.

Manau, kad Seimo nariai tikrai galėtų ramiau gyventi be amžinos kritikos, asmeninių puolimų, šmeižto ir neapykantos. O PLB nariai tikrai galėtų rasti malonesnį būdą ir vietą leisti savo laiką ir pinigus. Tad net neabejoju visų mūsų noru vesti tauta į geresnę ateitį.

VILTĮ ir PASITIKĖJIMĄ mums reikia atgauti kartu ir sutarti drauge, kaip tai padaryti. O norint tai padaryti, svarbu turėti tikrai įgyvendinamą planą. Toliau noriu išvardyti problemas ir pasiūlyti, kaip tai atlikti. Aišku, tai nebus pilnas planas – kas ką turėtų daryti ir kada, gali pasakyti tik Seimas ir Vyriausybė. Žinoma, būtų naudinga, jeigu ir išeivija galėtų prisidėti prie šio plano. Seniai esu išmokęs pamoką, kad jei prie plano prisideda tie, su kuriais tas planas yra susijęs, plano sėkmė būna garantuota.

Tad pradėkime nuo svarbiausių problemų, kaip tautiečiams sugrąžinti VILTĮ ir atgauti pasitikėjimą Valdžia.

Begaliniai mokesčiai

Neseniai teko girdėti Izraelio premjero Benjamin Netenyahu pasisakymą dėl ekonomikos. Jo paklausė: Izraeliui taip gerai sekasi, kur jis mokėsi ekonomikos? Izraelio premjeras atsakė, kad ekonomikos pagrindų jis išmoko pačią pirmą dieną būdamas desantininku: „Mus išrikiavo po du ir liepė užsimesti savo kaimyną ant pečių ir su juo nubėgti 100 metrų pirmyn ir 100 metrų atgal. Pasižiūrėjau į savo kaimyną – milžinas. Pabėgau metrą ir sugriuvom abu. Kitoje poroje nešikas šiek tiek didesnis, bet jo partneris už jį gerokai didesnis ir sunkesnis. Jie nubėgo kiek toliau, bet irgi sugriuvo. Trečioje poroje nešikas buvo didelis vyras, o jo partneris – mažas. Ta pora ne tik kad nubėgo tuos 100 metrų, bet ir apsisukusi parbėgo atgal.“ Premjero paklausė, ką jo pavyzdys turi bendro su ekonomika? Benjamin Netenyahu atsakė: „Na, nešikas – tai tautos verslas, o tas, kurį jis turi nešti, yra valdžia.“ Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį.

Dėl per didelio valstybės tarnautojų kiekio mūsų šalis kenčia nuo pernelyg didelių mokesčių. 21% pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis įmonėms ir pajamų mokestis asmenims, kapitalo prieaugio mokestis, „Sodra“ ir kiti užslėpti mokesčiai bei vyriausybinės subsidijos smarkiai kelia prekių bei paslaugų kainas. Priešingai nei dauguma mano, visi mokesčiai ateina iš vartotojo kišenės, NES FIRMOS MOKESČIŲ NEMOKA, O TIK SURENKA MOKESČIUS VALSTYBEI. Remiantis apytiksliais skaičiavimais, apie 60–70% bet kokio produkto ar paslaugos kainos valstybei sumoka vartotojas. Šis veiksnys slopina kapitalo formavimąsi, darbų kūrimą ir alina valstybę, o tai Lietuvą daro nekonkurencinga pasaulyje. Mūsų siekiamybė yra turėti rinkos ekonomiką, deja, šiuo metu turime kapitalizmo ir socializmo mišinį. Todėl būtina užtikrinti laisvę rinkos ekonomikai. Valstybinė ekonomikos kontrolė yra naudinga tik iki tam tikro taško, kurį peržengus gaunamas priešingas efektas – žmonės stumiami į šešėlinę ekonomiką bei emigraciją.

Užburtas melo ratas

Dideli mokesčiai verčia mažesnes įmones bei individus sukčiauti bei meluoti, ypač mokant mokesčius bei atsiskaitant už paslaugas. Mano skaičiavimais, nuo 50 iki 60% Lietuvos ekonomikos sudaro šešėlinė ekonomika. Tai ne tik neišvengiamai padaro didžiąją dalį gyventojų sukčiais, bet kartu ir naikina pagarbą valdžios institucijoms. Yra plačiai paplitęs požiūris, kad sąžininga veikla šias įmones bei individus vestų į pražūtį. Vyriausybė negali areštuoti ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn 50–60% savo gyventojų, tad korupcija bei papirkinėjimai tampa priimta norma. Tačiau politikai, siekdami pritraukti kuo daugiau pajamų šio nepasotinamo monstro išlaikymui, lieka tam abejingi.

Prieš šiek tiek daugiau nei metus vienas europarlamentaras siūlė pataisą, kuria visas nekilnojamasis turtas bei automobiliai būtų apmokestinti. Jis teigė, jog „visos kitos EU narės tai jau yra įgyvendinusios, tad ir Lietuvai būtina neatsilikti”. Prancūzai tuo tarpu siūlė „finansinių sandorių mokestį“. Pažiūrėkime, juk šiai dienai jau apmokestintos cigaretės, alkoholis, finansiniai sandoriai, produktai, paslaugos, nekilnojamasis turtas, automobiliai, pajamos bei kapitalo prieaugis. Mano tėvynainiai tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad valstybė, jei tik galėtų, apmokestintų ir tuštinimąsi ir kad vienintelė priežastis, kodėl nėra mokesčio už lytinius santykius yra ta, kad valdžiai labiausiai reikia kuo daugiau mokesčių mokėtojų. Tačiau nežadinkime jų apetito!

Ant moralinės bedugnės krašto

Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ir ši bus švari. „Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei ir aš elgiuosi ne kitaip?“ Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniu lygmeniu, o tai veda prie visuomenės moralinio nuosmukio bei piliečių demoralizavimo. Negana to, ir toliau einame link begėdiškumo ir amoralumo. „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Tai menkina meilę tėvynei ir pagarbą savo tautiečiams. Kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais. Anksčiau ar vėliau tai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.

Noriu pagirti dabartinę vyriausybę, kad pradėjo kalbėti apie mokesčių reformą ir amnestiją dėl šešėlinės ekonomikos. Bet kiek esu tų planų matęs spaudoje, manau, jog dar toli iki tobulo plano.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Europos Sąjungos pinigai atkeliavo su tam tikrais reikalavimais, kurie dar labiau nustekeno šalies ekonomiką bei susilpnino tautos moralę. Mes paralyžiavome savo ūkius bei miškus subsidijomis, dirbtine ekonomika, biurokratine raudona juosta ir socialistine politika, kurios yra palankesnės prancūzų bei vokiečių, o ne lietuvių ūkiams. Vokietija su Rusija sudarė mums nepalankų sandorį dėl Baltijos jūros naftotiekio. Negana to, mes uždarėme savo atominę jėgainę neužsitikrinę, jog bus kuo ją pakeisti, o tai užtikrino didelę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Kaip Lietuvos ekonominio bei politinio renesanso stebėtojas buvau maloniai nustebintas kai kurių žingsnių, kurių vyriausybė ėmėsi, siekdama pagerinti verslo klimatą Lietuvoje. Per pastaruosius 28 metus padarytas nežmoniškas progresas, deja, to negana norint ištraukti Lietuvą iš ekonominio nuosmukio. Su tuo susidūrė ne tik Lietuva, bet ir didelė Europos Sąjungos dalis bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes turime pastebėti sėkmingus sprendimus, jais pasinaudoti bei pritaikyti savo unikaliai situacijai. Noriu pabrėžti, kad GOOGLE, MICROSOFT, AMAZON, APPLE, FACEBOOK – 3 iš tų penkių firmų buvo sukurtos po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Norėčiau, kad visi apie tai pagalvotų.

Verslo valdymo konsultacijų srityje turėjome posakį, kad yra beprotystė daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Ta pati taisyklė galioja ir vyriausybėms bei kitokioms organizacijoms. Lietuva yra unikali valstybė, kuri neišnaudoja viso savo potencialo. To priežasčių yra daug. Gal mes aklai bandome kopijuoti kitų valstybių ekonominę politiką? O gal stengiamės tapti tokiais kaip kiti, ignoruodami šimtus metų, kurie turėjo praeiti kuriant skalsą ir darną? Ar lietuviai tokie patys žmonės kaip norvegai ar švedai? Ar mes galime pasigirti turintys Šiaurės jūros išteklius? Ar kontroliuojame „Saab“ ar „Nokia“? Ar turime sukaupę kapitalo? Ar, kaip vokiečiai, išgyvenome pramonės perversmą? Ar galime klestėti skolindamiesi? Renkamės nebūtinai tarp skandinaviško socialistinio modelio ir kai kurių vadinamo „laukinio kapitalizmo“, nors manau, kad ekonomikos šešėlis gal ir yra to laukinio kapitalizmo modelis.

Kinija yra įdomus pavyzdys: nors kinams kol kas tokia sistema veikia, Lietuvai jos nerekomenduoju. Mano manymu, Lietuvai reikalingas unikalus ekonomikos modelis. Esminis klausimas yra, ar atsiras politinė valia ar frakcija, galėsianti išspręsti tikrąsias ekonomines bei su valiuta susijusias mokesčių problemas, kurios trukdo Lietuvai tapti Baltijos ekonomikos galiūne (tigru).

Jeigu mes iš tikrųjų siekiame tapti Europos Sąjungos, o gal net ir pasaulio ekonomine lydere, turime susitelkti ir išanalizuoti priežastis, neleidžiančias mūsų šaliai ekonomiškai vystytis. Juk tai ir stumia jaunus žmones link emigracijos, kur jie tikisi rasti darbą ir pabėgti nuo „vietinių marazmų“, kurie veikia demotyvuojančiai.

Lietuvos gyventojai yra nepajėgūs išlaikyti didelės vyriausybės bei socialinės apsaugos tinklo, kuris jai per didelis. Būtina reaguoti į faktą, jog maždaug 35% BVP išleidžiama išlaikant vyriausybę. Visi sutinka, kad valstybinių departamentų per daug, tačiau kivirčai kyla, kai reikia nutarti, kurių atsisakyti. Tiesa, jog yra daug atsidavusių valstybės tarnautojų, tačiau tiesa ir tai, kad yra ir nereikalingų departamentų, kuriuose dirba kažkieno giminės, nesugebėję įsidarbinti privačiame sektoriuje. Lietuva gyventojų turi tiek, kiek ir didelis miestas. Ji taip pat turi išlaikyti kariuomenę, vyriausybę, krūvelę mažų miestukų, regioninę valdžią, mokslo institucijas, istorines vietas, greitkelius, socialinę apsaugą, medicinos įstaigas, kultūrinį paveldą, pensininkus ir kita, neturėdama jokių natūralių išteklių, kuriuos turi kitos valstybės. Lietuva bando būti Norvegija be Šiaurės jūros naftos. Visgi Lietuva turi savo išteklių: žmones ir jų darbštumą, bei lietuvišką žemę. Bėda ta, kad mes negebame tinkamai šių išteklių panaudoti. Todėl būtina atrasti būdą sumažinti valstybinio aparato išlaikymą. Žinau, jog tai ne kartą buvo bandyta daryti, tačiau nesėkmingai. Nepaisant nesėkmių, šis sektorius privalo būti sumažintas. Visos politinės partijos turėtų susėsti ir nutarti, kaip tai padaryti veiksmingai.

Glaudžiai su tuo susijusi ir Lietuvos gyventojams tenkanti mokesčių našta. Siekdama pasotinti sistemą, mūsų valdžia su stebėtinu entuziazmu priėmė Europos Sąjungos mokesčių kodus: PVM, pajamų, įplaukų, socialinės apsaugos, kuro, alkoholio bei cigarečių mokesčius. Netrukus apmokestinsime turtą, automobilius, finansinius sandorius ir dar daug kitų šiuo metu tik košmaruose įsivaizduojamų dalykų. Tuo tarpu lyg atgalinė reakcija į visa tai, nepaisydama nei įstatymų, nei vyriausybės, šalyje sparčiai auga šešėlinė ekonomika, kartu su ja auga ir korupcija.

Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.

Bendras mokesčių kiekis, tenkantis Lietuvos gyventojams, yra neproporcingai didelis. Suprantu, kad palyginus su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje mokesčiai toli gražu nėra patys didžiausi, tačiau verta turėti omeny, kad geriausias ekonominis stimulas yra paskatinti įmones investuoti, o individus pirkti ar taupyti. Valstybinis aparatas suryja beveik 35% šalies BVP, tačiau valdžia vis skundžiasi, kad jai trūksta lėšų. Tuo tarpu nacionalinis biudžeto deficitas didėja, o su juo auga ir skolų grąžinimo kaina. Į aukščiau paminėtus skaičius neįeina mokesčiai už socialinę apsaugą, kuriuos tenka mokėti įmonėms. Jei įtrauktume juos, našta, tenkanti Lietuvos gyventojams, dar labiau išaugtų. Lietuvos korporacijos valstybei sumoka daugiau mokesčių pavidalu nei išdalina algų savo darbuotojams. Kai kurie žmonės nesuvokia, jog korporacijos nemoka mokesčių, o tik juos surenka valstybei.

Visi mokesčiai, įskaitant ir už socialinę apsaugą, tenka vartotojo pečiams – kainos už produktą ar paslaugą pavidalu. Ši mokesčių našta sulėtina pinigų pagreitį ir be jokio reikalo sumažina BVP, taip lėtindama ir ekonominį augimą. Įdomu, kad grupelė menkai informuotų politikų kaip tik ragina mokesčius didinti ir apmokestinti automobilius bei nekilnojamąjį turtą. Tokios kalbos atbaido investuotojus, kurie žiūri į ateitį ir kuriems reikia politinio bei ekonominio stabilumo. Toks politikų noras išspausti dar bent vieną kiaušinį iš „auksinės žąsies“ beveik visada atsisuka prieš juos pačius. Užtenka pažiūrėti į šešėlinę ekonomiką, kuri oficialiais duomenimis siekia 30%, tačiau kai kurių ekspertų nuomone sudaro net 50%. Paradoksalu, kad sumažėjus mokesčiams, valstybinės pajamos staigiai išauga, o mokesčių didinimas sukelia atvirkštinį efektą. Negana to, dideli mokesčiai labai neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą vyriausybe.

Prieš keletą metų Lietuvos žmonės bei valdžia patyrė gimimo ir augimo skausmus, tačiau dabar, sulaukus 28-erių metų, jau turėtume būti pajėgūs pamiršti savo homo sovieticus praeitį. Turėtume gebėti susivienyti ir drauge tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.

Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pasidalinti keletu idėjų, kurias įgyvendinus, esu įsitikinęs, Lietuvos ekonomika sparčiai ūgteltų.

  1. Labai ciniška apmokestinti maisto produktus 21% PVM. Manau, visa tauta būtų dėkinga, jei PVM būtų visiškai panaikintas arba sumažintas VISOMS MAISTO PREKĖMS. Tai būtų naudinga ne tik pensininkams, bet ir visoms Lietuvos šeimoms. Sutaupyti pinigai būtų naudojami papildomo maisto arba kitų prekių pirkimui, taip Valstybė nenustotų mokesčių.
  2. Taip pat reikia apkarpyti mokesčius, taikomus kurui, alkoholiui ir cigaretėms, kad šie galėtų konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis. Nesu sutikęs nė vieno rūkančiojo, kuris nepapildytų savo cigarečių išteklių kontrabandinėmis prekėmis. Nemaža dalis žmonių tokiu pat būdu ir kurą gauna. Tai ne tik sumažina valstybės pajamas, bet ir reikalauja papildomų investicijų, norint įstatymų pažeidėjus sugaudyti. Esu girdėjęs posakį, kad 50% kažko yra geriau nei 100% nieko. Manau, kad, priėmus šią pataisą, įstatymų pažeidėjų skaičius smarkiai sumažėtų. Suprantu, kad šie įstatymai mums yra primesti Europos Sąjungos, tačiau tvirtai tikiu, jog Lietuvos parlamentarai gebėtų įtikinti Europos Sąjungą, jog tokia skurdi šalis kaip Lietuva negali sau leisti turėti tokių pat mokesčių kaip Vokietija ar Prancūzija. Šių šalių BVP, tenkantis vienam gyventojui, viršija 120 000 eurų, kai mūsiškis tesiekia 15 000 eurų. Uždirbdamas 120 000 eurų per metus, aš nesielvartaučiau, jei turėčiau susimokėti 70 eurų už pilną baką kuro, tačiau žmogui, kuris gauna 500 eurų per mėnesį ir kasdien važinėja į darbą, tokia suma akivaizdžiai yra per didelė.
  3. Valdžia aiškina negalinti mažinti mokesčių, nes valdžios aparatas didelis ir jo išlaidos didelės. Sumažinus mokesčius, bus „skylė“. Valdžią būtina mažinti, jei norime mažinti mokesčius. Tai sudėtingas darbas, nes visi yra įpratę ką nors iš valdžios gauti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos valdžia turi daryti, bet, manau, kad sumažinus vyriausybiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, panaikinus kai kurias nereikalingas funkcijas, pardavus Vilniaus senamiestyje turimus gražius, prabangius pastatus ir t. t., galėtume sumažinti valdžios išlaidas ir net pakelti gerai dirbančiųjų algas. Tačiau tai nedaroma, nes per daug suinteresuotų šalių melžia valdžią. Ir ką padarysime, jei koks nors nevykėlis giminaitis praras darbą? Ėmus kalbėti apie valdžios sumažinimą, tai pasigirsta toks šaukimas ir bliovimas, kokį išgirsti galima tik skerdykloje. Niekas nenori imtis tokios nepopuliarios užduoties.
  4. Vyriausybė turėtų paskatinti žemės ūkio sektorių kooperuotis, kuriant bendrą prekybos strategiją ir plečiant rinką bei pardavinėjant lietuviškus ūkio produktus svetur. Esu įsitikinęs, kad tinkamas indėlis tikrai atsipirktų, ir lietuviška prekė būtų konkurencinga.
  5. Reikia pakeisti mokesčių sistemą, kuri skatintų vidaus ir užsienio investicijas bei būtų palanki besikuriančioms įmonėms.
  6. Reikia rimčiau susitelkti naikinant korupciją vyriausybėje. Suprantu, kad tai yra ilgalaikis procesas, tačiau dabartinių pastangų negana, nes vis dar yra apstu atvejų, kai aukšto rango veikėjai lieka nenubausti. Korupcija yra viena pagrindinių priežasčių, kurią įvardija išeiviją pasirenkantys asmenys. Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ši bus švari. Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei aš pats elgiuosi ne kitaip? Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniame lygmenyje, o tai skatina visuomeninį moralinį nuosmukį bei piliečių demoralizavimą. Negana to, keliaujame link begėdiškumo ir tolimesnio amoralumo: „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Savo ruožtu toks požiūris silpnina meilę ir pagarbą tėvynei bei savo tautiečiams. Juk kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais, kas galiausiai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
  7. Galiausiai, reikia pakeisti piliečių bei jaunimo suvokimą apie pilietybę ir patriotizmą. Būtina keisti gyventojų ir jaunimo suvokimą apie tai, kas yra pilietybė, patriotizmas ir moralinės normos. Lietuvai derėtų pasiskelbti tolerantiška judeo-krikščioniška šalimi. Europos Sąjunga tapo pasaulietine institucija be jokios religinės ar moralinės krypties. Kalbu iš patirties, sakydamas, kad laimės paieškos materialiuose dalykuose veda tik tuštybės link. Žiniasklaida bei švietimo sistema turi pabrėžti pagrindines vertybes, tokias kaip Dievas, Šeima ir Tėvynė.

Mano pasiūlymai yra įgyvendinami sąlyginai greitai. Yra ir daug kitų žingsnių, kurių būtina imtis, tačiau tai galima būtų atlikti vėliau. Tolimesnį planą mielai aptarsiu su kiekvienu susidomėjusiu.

Baigdamas noriu pabrėžti: jeigu esame pasiryžę sustabdyti masinę emigraciją, privalome keisti dabartinę ekonominę santvarką. Tikrasis klausimas, ar atsiras gebančių ir norinčių tai padaryti? REIKIA NEDAUG: TIK LYDERIAVIMO ir SUTELKTINIO DARBO, GERBIANT VIENAM KITĄ.

2018.05.03; 06:40

AktualijosSkaitomiausios

Kodėl balandžio 25 dieną 12 valandą mes visi kviečiami į Nepriklausomybės aikštę prie LR Seimo?

Čia prasidės šventinė eisena su trispalvėmis Vilniaus Gedimino prospektu iki S. Daukanto aikštės. Ji nebus tik dar vienas Sąjūdžio sukakties minėjimo renginys. Eisena turi tapti politiškai svarbiu ir prasmingu Tautos Forumo telkimosi žingsniu.

Šventinė eisena baigsis pilietiniu mitingu Lietuva yra čia!

Mitingo tikslas – sugrąžinti į šalies piliečių atmintį ir sąmonę, taip pat į viešąją erdvę, pagrindinę mintį, pakėlusią ir įkvėpusią  Sąjūdžio pradėtam Laisvės žygiui: Lietuva – mažytis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros yra vienintelė valstybę sukūrusios lietuvių tautos ir čia nuo amžių gyvenančių bei šiai valstybei ištikimų tautinių bendrijų Tėvynė – vieninteliai visų mūsų namai ir prieglobstis.

LR Prezidentei bus įteikti šie mitingo dalyvių reikalavimai:

Nedelsiant oficialiu valstybės lygmeniu atsisakyti pražūtingos „globalios Lietuvos” ideologijos, kuria yra grindžiama šalies susinaikinimo link stumianti iki šiol vykdyta tautos išsivaikščiojimą skatinanti vidaus ir nacionalinio saugumo pagrindus griaunanti nesavarankiška ir pasyvi užsienio politika;

Užbaigti Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, įgyvendinamą  per istorinės atminties, kultūros paveldo ir lituanistikos naikinimą bei prievartinį globalistinių neomarksizmo ir neoliberalizmo ideologijų diegimą akademinėje ir viešojoje erdvėje;

Atsisakyti planų faktiškai panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir neoficialiai įtvirtinti sovietinio stiliaus dvikalbystę siekiant išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo ir paversti ją tik buitinio vartojimo kalba;

Panaikinti faktiškai egzistuojančią „neteisingų pažiūrų“ cenzūrą ir marginalizavimą žiniasklaidoje bei akademinėje erdvėje ir padaryti galą plintančiai ir vis labiau įsitvirtinančiai ideologinio ir politinio piliečių persekiojimo už „politiškai nekorektiškas“ pažiūras praktikai;

Nedelsiant ir iš pagrindų keisti tik nedidelės piliečių mažumos interesus atitinkančią ir Lietuvą demografinės, socialinės ir politinės katastrofos link stumiančią iki šiol vykdomą valstybės ekonominę ir socialinę politiką.

Kviečiame aktyviai dalyvauti eisenoje ir mitinge.

Kviečia – Besiburiančios į Tautos Forumą nevyriausybinės patriotinės organizacijos Vilniaus Sąjūdžio taryba, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas; Vilniaus forumas; Talka kalbai ir tautai; Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras; Jaunimo sambūris „PRO PATRIA“, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybinius gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba.

 Vilniaus forumo vardu – koordinatorius Arnas Simutis.

2018.04.24; 06:17

Politinės intrigos

Eurai. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje nenutyla diskusijos apie emigraciją. Bet apie išvažiavusius svetur tautiečius kalbama ir rašoma ne kaip apie turinčius sielą, besiilginčius namų, tėvų, vaikų, skirtingų likimų žmones, o lyg apie negyvus daiktus, statistinius vienetus. Jie skaičiai, kuriais manipuliuojama priklausomai nuo poreikio. Niekas pačių nepaklausia, kodėl išvyko ir ko trūksta, kad grįžtų. Didžiosios žiniasklaidos priemonės, kurių Lietuvą žeminantys reportažai didžiąja dalimi apie nesėkmes, avarijas, katastrofas, nelaimes, girtuoklius ir padugnes, išvykėlių temos nė dienai neapleidžia.

Nieko nestebina kokia nors šlykšti straipsnio antraštė: “Emigrantas – girtas, piktas, treninguotas plikis, į seną BMW pilantis vogtą kurą.” Likusiems namuose kuriamas lietuvis – pabaisa, kurio reikia bijot ir nekęst, o išvažiavusiems Lietuva piešiama tokia, į kurią jokiu būdu neverta grįžt. Tikrovėje, ir “emigrantai”, ir gyvenantys namuose –  tie patys žmonės, su tokiomis pat svajonėmis, siekiais, priklausomybėmis, su tais pačiais teigiamais ir neigiamais bruožais, kurie, pakeitus gyvenamą vietą, nepasikeičia. Kur žmogus begyventų, ką bedirbtų, vis tiek turi dvi kojas, dvi rankas, vieną galvą, tas pačias ydas ir bėdas. Nė vienas, bėgdamas į užjūrius, nuo asmeninių problemų nepabėgo, kitokiu netapo. Rūkaliai kaip rūkė, taip rūko, girtuokliai kaip gėrė, taip geria, tinginiai tinginiauja, laidokai laidokauja. O taupus ir doras visur sugeba turėti naudos.

Piktdžiugos išguitus iš namų žmones lygina su tarybinio teroro Sibire išgalabytais lietuviais, tarytum jie būtų mirę ir niekada nebegrįš. O neturintys galimybių išvažiuot pasidairyt po Pasaulį “tautinės” žiniasklaidos apkvailinti, įsivaizduoja, kad kažkur yra stebuklų šalis, kurioje pildosi svajonės, ir, tardami žodį “emigrantas”, mintyse turi amžiams išvytą, namus palikusį, kitur laimę radusį ir Tėvynę užmiršusį lietuvį. Daugeliu atvejų taip nėra. Retas, radęs darbą užsienyje ir apsigyvenęs, tampa tos šalies piliečiu. Pasigilinus į dabartinę plačiai nušviečiamą “emigraciją” paaiškėja, kad iki tikros emigracijos trūksta vieno mažmožio – svetimos šalies paso. Turime labai keistą padėtį. Pas mus klykiama apie pabėgusius ir negrįšiančius lietuvius, bet užsienyje jie traktuojami kaip laikini juodadarbiai.

Apie tai, kas viešojoje erdvėje apibūdinama sausu žodžiu – “emigracija”, parašyta šimtai straipsnių, įvairiausių pakraipų apžvalgininkai aptarinėja šį klausimą, remdamiesi šia problema, visokiausi Lietuvos gelbėtojai pripuola prie lovio. Atsirado nauja tuščiapliurzių rūšis, “emigracijos tyrinėtojai”, “emigracijos specialistai”, prirašę ir pritauziję begales durnysčių. Bet nė vienas politikas, nė vienas apžvalgininkas, nė vienas tyrinėtojas ir specialistas, nė vienas verslo ryklys, net rajoninio lygio klerkas garsiai nepaklausia, kodėl mes svetur, bei nedrįsta įvardinti tikrosios bėgimo iš Lietuvos priežasties. Rodos, taip nedaug trūksta, bet kai reikia ištart šitą žodį, kažkokios jėgos paveikia smegenis, suparalyžiuoja liežuvį, pliauškia bet ką, tik niekaip negali ištarti – pinigai.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Užsienyje esu sutikęs daugybę niurgzlių, koliojančių Lietuvą, ją prakeikusių ir prisiekusių niekada nebegrįžt. Keisčiausia, kad pats emocingiausias ir karščiausias nemylėtojas jau namie. Savo geležinius principus jis išdavė už 800 eurų mėnesio algą. Kitas prisiekęs “emigrantas” su žmona ir trimis vaikais grįžo už 1200 eurų atlyginimą Lietuvoje. Kam taip nepasisekė, nesvarbu, ką bekalbėtų, visi iki vieno žino, kiek turėtų uždirbt, kad nebesibastytų po Pasaulį. Kiekvienas tautietis, net keikūnai savo bjauriais žodžiais juodinantys Tėvynę ir tuo bandantys pateisinti savo nesėkmingą egzistavimą užsienyje, turi skaičiais išreiškiamą vertę. Jeigu eurais matuojamos svajonės išsipildytų, apie 80 procentų “emigrantų” per mėnesį susikrautų lagaminus ir grįžtančiųjų masė sutryptų visus nusikliedinčius “emigracijos” specialistus, bijančius žodžio PINIGAI.

Bet darbo vietos su padoriais atlyginimais iš dangaus nenukrenta, nuo priešrinkiminių šūkių nepriklauso. Tam reikia konkrečių veiksmų, kurie atvirai sabotuojami arba vyksta labai vangiai. Atkūrus nepriklausomybę, kai dauguma griebėsi kurti verslus, pradėjo uždirbt ir tikėjo, kad dominuos vidurinioji klasė, senoji nomenklatūra šitą viltį greitai užgesino. Tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius savo buldozeriniais sprendimais per vienerius metus sugebėjo sunaikinti pusę Lietuvos smulkaus verslo. Keistas sutapimas, bet tuo metu pradėjo kilti Maximos. Žmonės dėjo daug vilčių į užsienio investicijas, naujas darbo vietas, bet pirmieji, ne kokią nors veikiančią gamyklą perkantys, bet norintys statyti du gigantiškus fabrikus, Brazausko ir Šleževičiaus buvo viešai išjuokti ir išvaryti. KIA ir Hyundai gamyklos niekur nedingo, viena atsidūrė Slovakijos, kita Čekijos pakraštyje. 

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ten požiūris į darbo vietų kūrėjus kitoks. Už valstybės pinigus buvo nupirkti ir statyboms paruošti sklypai, investuotojams suteiktos išskirtinės sąlygos, kad ekonomiškai atsilikę dviejų valstybių užkampiai turėtų darbo ir pajamų. Ten kailį išvertę komunistai šaipėsi, “kas gi tas KIA pirks, va kad Mersedesus gamintų, mes pagalvotumėm”. Nomenklatūriniai galvotojai nemanė, kad neužilgo iš Lietuvos išspirtuose fabrikuose dirbs šimtai žmonių ir gamins po 50 tūkstančių automobilių per metus. Kiek Lietuvoje tokių projektų sužugdyta, kiek investuotojų išvaryta, niekas nesužinos. Didžiausias pažeminimas, spjūvis į veidą visiems doriems žmonėms buvo nešvarių informacinių technologijų, juodos bukos propagandos pagalba sužlugdytas Visagino AE statybos projektas ir Astravo monstro statyba Vilniaus pašonėje. Tūkstančiai darbo vietų ir milijoniniai pelnai atimti iš Lietuvos ir atiduoti kaimynams.

Šiandien Slovakijos, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos neįmanoma atpažint, ten viskas greitai keičiasi, statosi, plečiasi. Jos pamažu artėja prie vakarinės Europos. Net Lenkijos užkampyje, Suvalkuose, kur tautiečiai važiuoja apsipirkt, pasukus nauju keliu Augustavo link nustebina be sustojimo didėjantis naujas pramoninis rajonas su moderniais fabrikais. Gyvename lyg ir toje pačioje EU, bet nei Lazdijuose, nei Marijampolėj, nei Pasvalyje, nei Molėtuose niekas taip nesistato. Iškyla klausimas – kodėl? Atsakymą viename interviu vietos laikraščiui davė Utenos miesto meras. Prispaustas, kodėl neįleidžiami šiuo miestu dėl geros infrastruktūros besidomintys investuotojai, jis atsakė: “NĖRA POLITINĖS VALIOS”. Nuo mero niekas nepriklauso, jis smulki žuvelė, neturintinti  žodžio. Politinė valia ateina iš Vilniaus, iš Seimo, iš Vyriausybės, iš partijų būstinių. Mūsų valdžiai, atstovaujančiai bet ką, tik ne šalies piliečius, pokyčių nereikia. Jiems ir taip gerai. O pažiūrėjus mėšle besikapstančias televizijas, paskaičius purvu Lietuvą ir lietuvius bedrabstančius straipsnius internete, susidaro įspūdis, kad Tėvynė sąmoningai juodinama, sudaromos nepalankus psichologinis klimatas, mokamos menkos algos dėl to, kad kuo daugiau žmonių iš čia pabėgtų. Visa tai kažkuo primena tarybinius laikus.

Lietuva iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik tuomet liaudies masių valdymas vyko truputį kitaip. “Brandaus socializmo” laikais, kai per prievartą į Sibirą nebevežė, laikraščiai ir abu televizijos kanalai nepaliaujamai liaupsino komjaunuoliškas statybas. Komsomolo sekretoriai sueigose agitavo važiuoti ten, kur susirenka pažangiausias tarybų šalies jaunimas, kur geri uždarbiai, kur galima greitai sulaukti buto, kur turiningas laisvalaikis. Daug kas užkibdavo ant liaudies masių valdytojų kabliuko. Tik nuvykę labai nusivildavo. Į tokias statybas susirinkdavo ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, bujojo girtuoklystė, vagystės, venerinės ligos. Daugybė tautiečių ilgesnio rublio tarybinės imperijos platybėse ieškojo ir be agitatorių pagalbos. Yra populiari patarlė, kad žvirblį ir lietuvį sutiksi visur. Ir tai tiesa. Gal turime tokį tautinį, tikrai nesmerktiną bruožą – paieškoti laimės. Bet tada, už tūkstančių kilometrų, ilgiems metams išsibeldusių žmonių niekas emigrantais nevadino, nes visi buvom tos pačios šalies gyventojai.

Pažiūrėjus į nūdieną, atrodo, kad kažkas, sėdintis labai aukštai, ir dabar reguliuoja “emigracijos” srautus. Komunizmo nemačiusiose, toli į priekį pažengusiose šalyse ekonomika vystosi beprotišku tempu, trūksta darbo jėgos. O pas mus ne šiaip sau, (ir, tikriausiai, ne už dyka), pučiamas baisios Lietuvos ir nuostabios Anglijos burbulas. Vakarų šalyse pensininkams sekama graži pasaka apie puikų klimatą, mažas kainas, pigų nekilnojamą turtą Ispanijoje. Juokingai skamba dienas iki užtarnauto poilsio skaičiuojančių išvedžiojimai, kad Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje neįmanoma išgyventi už pusantro tūkstančio eurų pensiją, keikiamas šaltas oras, lietingas klimatas, nors per visą gyvenimą tik tokį ir tematė. Nebegalintys dirbti seneliukai patraukiami tolyn, į šiltus kraštus, kad jų vietas užimtų jauni darbingi žmonės, kurie sulaukę senatvės, irgi bus kur nors nustumti.

Šeštajame dešimtmetyje, ekonomikos šuolio metu, Vakarų šalys padarė didelė klaidą, visiems atvykusiems juodadarbiams lengviau ar sunkiau dalindamos pilietybes. Dėl to kai kur susidarė problematiška demografinė padėtis. Dabar šios klaidos nebekartoja, pasų nedalina, o naudojasi skurdesnių EU šalių piliečiais, kuriuos, užėjus krizei ar pasikeitus politinei situacijai, nesunku išvyti lauk. Todėl daugelis “emigrantų” su lietuviškais pasais net nenujaučia ant kokio netvirto pagrindo kuria savo ateitį, net nenumano, kad juodadarbių srautai gali būti pasukti kitur arba tapti visai nebereikalingi. Vaizdingiausias pavyzdys – Ispanija. Įleidus į ją rumunus, kurie dirba daug pigiau, iš žemės ūkio buvo išstumti  visi lietuviai. Tūkstančiams “emigracija” baigėsi.

Kiekvienoje šalyje skirtingi įstatymai. Daug kur, įgijus nekilnojamo turto, įgyjama ir teisė gyvent. Kažkur gimęs vaikelis tampa šalies piliečiu, bet tai išimtys. Turtingų šalių vyriausybės turi svertus, kaip atėjus laikui atsikratyt nepageidaujamais svečiais. Todėl “emigrantai” privalo deklaruoti gyvenamają vietą Lietuvoje. Naujagimiai, vežami į tėviškę pas senelius, gauna tik į vieną pusę galiojantį kelionės dokumentą ir atgal be lietuviško paso neįleidžiami.

“Emigrantais” vadinami visi, kas tik įlipo į lėktuvą. Iš tiesų po nepriklausomybės atkūrimo, tik apie šešis tūkstančius  įgijo svetimus pasus. (Dauguma moterys ištekėję už užsieniečių). Kiti – Lietuvos piliečiai. Tarp jų – pati įvairiausia publika. Nuo turinčių verslus, nekilnojamo turto, pasiėmusių paskolas būstams, mašinoms, svetimoje žemėje rimtai įleidusių šaknis, iki per vasarą išvažiavusių padirbėt studentų ir moksleivių. 

Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvoje iš to daroma politika. Skaičiuojami visi, net sezoninį darbą dirbantys ir kas metai “emigruojantys”. Niekas neklausia, su kokiais tikslais žmogus išvažiavo, kokie jo planai, bet skelbiami absurdiški skaičiai. Tik kiekvienas iš mūsų žino savo tikrus siekius. Žinau pavyzdį, kai išvykstama šeštą kartą. Kiekvieną sykį su viltimi ir gražiais planais sugrįžę, įsidarbinę, bet supratę, kad už mažą algą padoriai gyvent neįmanoma, su ašaromis palikę namus, vėl priskaičiuojami prie “emigrantų”, nors visos jų svajonės Lietuvoje. Tokių istorijų tūkstančiai. Dergiantys Lietuvą ir dėl “emigracijos” džiūgaujantys veikėjai šiuos žmones turėtų apdovanot už statistikos gerinimą. O pastaraisiais metais atsirado nauja labai gausi kategorija, kurią mano žmona, dirbanti su jaunimu, apibūdina: “tie, kuriuos mama Anglija išspjovė”

“Išspjautieji” dar mokyklos suole patikėjo tėvų, mokytojų ir žiniasklaidos ašaringa pasaka apie baisią Tėvynę ir užsienyje laukiančius stebuklus. Kam mokytis, kai kitur ir be mokslų gali būti laimingas. Nuvažiavus paaiškėjo, kad už dyka niekas pinigų nedalina. Po keleto mėnesių sunkaus fizinio darbo, trumpų nykių išeiginių paaiškėjo, kad namuose labai gera, močiutės cepelinai – skaniausias patiekalas ir ne veltui tėvai bardavo. Pasidaro pavydu toliau besimokinantiems, nerūpestingą jaunystę tęsiantiems draugams ir, “mama Anglija” tampa visai nebemiela. Ir tenka taupyt pinigėlius bilietui namo, o kartais ir skolintis.

Dabartiniai emigracijos tyrinėtojai tyli ir apie dar vieną, bet skaičiais neišreiškiamą valiutą. Tai Tėvynės ilgesys, prieš kurį retas turi vaistų. Dabar, kai Lietuva visuotinai menkinama, tik drąsiausi išdrįsta ištari, kad ilgisi Tėvynės, o kitus, to neviešinančius, bekalbant išduoda akys. Tyrinėtojai taip pat nerašo apie išlietas ašaras išsiskiriant su tėvais ir vaikais, niekam nerūpi namus paliekančių patirtos tragedijos, niekas neskaičiuoja dėl “emigracijos” sugriautų šeimų, paliktų vaikų, niekam nė motais sužlugdyti likimai.

Tylima ir apie svetur gyvenant patiriamą diskomfortą. Gali verstis per galvą, bet su mase juodadarbių atsidūręs užsienyje, tos šalies gyventojų akyse vis tiek būsi pigus atsibastėlis. Kiek dažnai tai išgirsi, priklausys nuo aplinkinių kultūros, bet ir patys kultūringiausi to užmiršt neleis. Tik visus nepatogumus ir ilgesį atsveria neblogas uždarbis ir socialinės garantijos.

Naktinis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienintelė išeitis iš šios padėties – darbo vietos Lietuvoje, su kuriomis vieningai kovoja valdžia ir oligarchai. Mūsų išrinktųjų požiūrį į svarbiausias problemas, tuo pačiu ir į „emigraciją“ parodė akcija „Idėja Lietuvai“. Smarkai išreklamuota, ryškiausiomis spalvomis nuspalvinta, daug kam suteikusi vilčių, baigėsi visišku absurdu, net už priešrinkiminius skystesniais paistalais, svaičiojimais apie dvigubą pilietybę, kurios nežinia kam reikia, pažadais po daugelio metų mokytojams pakelti algas ir mažinti biurokratiją. Iki pat akcijos pabaigos atrodė, kad,  iškilmingai atsivėrus durims, iš prabangaus garažo išriedės naujutėlaitis Lamborghini, bet iš tamsos išniro triratukas, minamas visiems atsdibodusio pliko akiniuočio. Prezidentės palaikymas, žiniasklaidos priemonių džiūgavimas, politikų pritariamas linkčiojimas parodė, kad, visi kas turi įtakos mūsų ateičiai, patenkinti esama padėtimi ir nenori pokyčių. Jiems taip gerai. Pagal save ir pagal rusų caro norus sutvarkė šalies ūkį ir lietuvių gyvenimą. Lietuva turi tapti atsilikusia tamsia agrarine valstybėle su užguitais piliečiais.

Pikčiausia, kad tokius siekius turinčių mažuma. O dauguma nori gyventi Lietuvoje padoriai ir išdidžiai. Kad ūkis vystytųsi kartu su laikmečiu. Kad neplenktų ekonominė plėtra. Kad nereikėtų ilgesnio pinigo ieškoti užsieniuose. Kad, praradus darbą, galėtum surasti kitą. Kad savo darbu keltume savos šalies gerovę. Kad žiniasklaisda nedergtų ir nekeltų įtampos. Kad namai būtų mieli.

2018.04.16; 10:30

Aktualijos

Asmenims, studijuojantiems ne Lietuvos aukštosiose mokyklose, galės būti skiriama parama. Tai įteisino Seimas ypatingos skubos tvarka priėmęs Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimus.

Už naujas nuostatas, kurios įsigalios balandžio 15 d., balsavo 107 Seimo nariai, balsavusių prieš nebuvo, susilaikė 2 parlamentarai.

Pagal priimtus įstatymo pakeitimus, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka galės būti skiriama parama įstojusiems į aukštąsias mokyklas ne Lietuvoje ir jose studijuojantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, taip pat kitų Europos Sąjungos valstybių narių, Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių piliečiams, dirbantiems ir (arba) turintiems teisę nuolat gyventi Lietuvoje, ir jų šeimos nariams. Ši parama galės būti skiriama ir kitų užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės, turintiems teisę nuolat gyventi Lietuvoje.

„Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva pagal emigraciją yra viena iš pirmaujančių Europos Sąjungos šalių ir čia ypač aktuali „protų nutekėjimo“ problema, būtina imtis papildomų priemonių. Viena iš priežasčių, skatinanti gabiausius studentus išvykti studijuoti svetur, yra kitų šalių universitetų patrauklumas ir tarptautinis pripažinimas. Neturėdami kitų lėšų šaltinių, studentai gauna paskolą šalyse, kuriose studijuoja, ir grįžti į Lietuvą jiems tampa sudėtingiau“, – teigiama dokumento aiškinamajame rašte.

Kaip pažymima dokumente, tam „numatoma kasmet skirti ne mažiau kaip 100 tūkst. eurų iš Švietimo ir mokslo ministerijai skirtų valstybės biudžeto lėšų“.

Pasiūlymo iniciatorius – Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.23; 00:30

Politinės intrigosSkaitomiausios

Lietuvos vėliavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasiligojęs tautos patriarchas Atkurtosios Valstybės 100-čio jubiliejaus progai skirtoje kalboje pakvietė tautą pasveikti. Paradoksalu. Tačiau likimo metafora tarp žodžių ir darbų keistu būdu įsiterpė, nors gal ne laiku, nederančia forma, tačiau – ne visada teisinga būtų nutylėti šiuos paradoksus, juolab, kai jie turi gilesnę reikšmę nei užstalės tostas. Taip jau skirta tautų valdytojams, kad jų nuopelnai ilgainiui gali būti ir dešimt kartų padauginami, bet jų nuopuoliai dėl to netampa mažesni.

Prasminga citata iš Paulius laiško efeziečiams: „mes kovojame ne prieš valdžios kūną, o prieš blogio dvasią“, – kurią pasitelkia politikas, nepaslepia viso Šv. Rašto tiesų, kur labai daug dėmesio skiriama valdovo ir valdinių santykiams, ypač Išminties knygoje. Pravartu būtų atsiversti ir persiskaityti, kad „paprastam žmogui gali būti atleista iš pasigailėjimo, bet galingieji bus griežtai baudžiami“. Dieviškojo teismo nutartys – ne mirtingiesiems skirtos, bet tie „paprasti žmonės“, skirtingai nei laikais iki Kristaus, nebėra akli, moka skaityti, suvokti, daryti išvadas, ne iš pakylėtų pamokymų nuo kalno, o iš buitinės savo pačių patirties. Nelinksmos mintys peršasi perskaičius Vasario 16–ajai skirtą prof. Vytauto Landsbergio bulę, išplatintą žiniasklaidos kanalų.

Nepriklausomybės 100-mečio puslapiai

Įkvepia tų 20-ies žmonių ryžtas, stovint Vilniuje vokiečių kariuomenei, siaučiant suirutei rytuose Rusijoje, netgi signatarų šeimose telkiantis debesims dėl santykių su kaimynams, kuriuos ne mes, ir ne jie mus pasirinko, lenkais. Vis dėlto tie 20 asmenybių apsisprendė būti lietuviais, patikėjo, kad yra lietuviai, ir ryžosi skelbti pasauliui ir krašto gyventojams, kad bus ir jau yra Lietuvos valstybė: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“

Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nors tarpukario Lietuvos likimas nėra sėkmės istorija, kaip tos, kuriomis mėgstama dabartiniais laikais dalintis vieniems su kitais, vis dėlto ta atkurtoji Lietuva pribloškia savo laimėjimais, pelnytais vos per 22 metus. Pribloškia ir savo pralaimėjimu 1940-aisiais, kai, pripažįstant didžiųjų pasaulio valstybių galios persvarą, vis dėlto valstybės valdytojus kapituliacija ištiko fatališku pasyvumu. Partizaninė kova po 1944-ųjų  yra tarsi krauju parašytas „post scriptum“, dažnai paprastų Lietuvos žmonių, iš kaimų ir miestelių kilusių, stojusių į beviltišką kovą su totalia galybe, už tiesą ir Lietuvos valstybės ir tautos garbę. Jie savo „laiške“ parašė tai, ko nepasigedo tarpukario Lietuvos prezidentas, ministrai ir generolai – ne ant popieriaus lapo, bet savo širdyse.

Kas pelnė 1990-ųjų metų Nepriklausomybę?

Todėl ir šiandien labiausiai džiugina savo 100-etį mininti tauta, ir labiausiai liūdina – tautos autoritetų veidmainystė. Ne šiandien atsiradusi, juolab, ne šiandien pastebėta, o bemaž visus mūsų atkurtosios Lietuvos valstybės 28-erius metus lydėjusi. Liūdina tai ir todėl, kad iš esmės ir nebėra asmens, kuris pakviestų tautą, net ir prezidentė, markstosi nuo įsisenėjusio per dvi kadencijas bičiulių iš Europos dėmesio ir komplimentų, bet nebedrįsta pareikšti savo postui valstybėje priderančio žodžio. O galbūt jau tausojanti jį jausmingai atsisveikinimo kalbai, skirtai istorijos šaltinių chrestomatijai. Kokie garbingi praeities nuopelnai bebūtų, jie nepaslepia nuopuolių.

Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. atkūrė tauta – 3,7 milijono Lietuvos gyventojų. Tiesa, tarp jų buvo įvairių nuomonių, pažiūrų, prieštaravimų ir įsitikinimų, bet sąžinės, drąsos, pasitikėjimo ir ryžto buvo daugiau, svarstyklės taip persvėrė laisvės pusėn, kad Nepriklausomybę pelnėme bemaž dovanai, dainuodami, o ne apkasuose, kaip 1918-aisiais, ar šiuo metu Rytų Ukrainoje. Ne XX  a. pabaigos patriarchas, ne Aukščiausios Tarybos vyrai ją Lietuvai dovanojo. Todėl kartais iš tiesų keista, ar patriarchas ir vyrai dar iki šiol to nesuvokė, ar tik bando priversti piliečius pamiršti praeities patirtį piršdami savo ar sau parankesnę istorijos versiją.

Kuris dabar iš pateptųjų ar išrinktų į dabartinę, o ir į buvusias valdžias, turi ne tik teisinį, bet, pirmiausia, moralinį svorį, tautą pakviesti kovoti prieš „blogio dvasią“ persmelkusią valstybės valdytojų kūnus?

Nuo kokio fizinio priešo bėga šiandien Lietuvos piliečiai?

Apie praeities ir dabarties lyderius kalba jų darbai. Jei Antanas Smetona 1940 m. bėgo į Vokietiją nuo fizinio priešo, gelbėdamas savo gyvybę, tai ar nei vienas politikas neišduoda sau klausimo moralizuodami ir mokydami tautą – nuo ko ji bėga iš Lietuvos dabar?

smetona_3
Antanas Smetona

Ar ne, kaip ir tarpukario Lietuvos prezidentas, taip pat bėga rūpindamąsi savo gyvastimi, suvokiant pralaimėjimo neišvengiamumą, kai svarbios lieka tik materialiosios pirmųjų Maslou poreikių piramidės reikšmės. Ne nuo draugų, ne nuo bičiulių, ne nuo valdžios teisingumo, bešališkumo ir rūpesčio savo šalies piliečiais pabėga. Kryptis ir tendencija – iš Lietuvos, o ne į Lietuvą, nesikeičia, nesikeičia ir atsisveikinimo bulės formuluotė: „ačiū, kad vadovavote, buvote laisvę pelniusios šalies vadovais, bet dabar – kuo toliau nuo jūsų“. Ar ne laikas būtų, padėti regalijas, garbės vardus ir nuopelnus į istorijos archyvą ir pareikšti garsiai, o ne tik savo sąžinės kertelėse, ką padarėme, kad Tėvynę šalies piliečiai palieka? Ar ne nuo jūsų jie bėga dabartiniai patriarchai, signatarai, premjerai ir pirmininkai?

Tegu bus padauginti 10 kartų jūsų nuopelnai – ne gaila, ne skaudu, ne pavydu, jei ir patys juos kartais pasidauginate, bet kalbama apie rezultatą, o rezultatas yra likę tik 2,8 mln. gyventojų, tik per 27 metus. Ar turėtų dar milijonas pabėgti, kad būtų gana? Kad įtikintų, jog buvo padaryti ne tik klaidų, kurios atleistinos, bet ir tokių, kurias laikas taisyti. Ar išties yra neįmanoma prieš kiekvieną iškilmingą tautai gydyti skirtą kalbą pažiūrėti į veidrodį ir atidėti tą veidmainystės spektaklį ir nuodėmę, nebedidinti naštos, kuri jau ir taip pečius su metais vis labiau slegia ir prie žemės lenkia. Nuo tokio asmeniško, menko, bet tikro dalyko ir gali prasidėti naujas tautos atgimimas, nes jis neprasidės nei nuo naujo leidimo, nei nuo naujo draudimo, kuriuos saujomis barsto dabartiniai išrinktieji, per keturis metus, matyt, ir nesuvoksiantys, kad apgavo tautą, rinkėją, žmogų ir, kad puikiai tauta, rinkėjas ir žmogus jų apgaulę suvokia, nors įprato atleisti ir toleruoti, buvo ir pratinama tokiai elgsenai visus 28 metus.

Politinės sąžinės užkaboris

Ko gero dabartinės Lietuvos valstybės Achilo kulnas įcementuotas į valstybės rūmo pamatus ir yra asmens, pirmiausia, tuometinio politiko požiūris į moralę – pirmiausia, savo paties. Kai moralinės vertybės atidedamos į šalį, užmerkiamos akys, nesvarbu kokiais gerais ketinimais besiteisinama, nesvarbu, kokiomis tragiškomis aplinkybėmis baltos pirštinės susitepa purvu ar krauju, kai aplinkybės tampa palankios, o gerus ketinimus jau atsiranda galimybė realizuoti, moralė, deja, pasilieka tame pačiame užkaboryje, kuriame buvo laikinai užkišta. Ilgainiui ten ir pamirštama.

Virsmo iš moralumo į amoralumą pradžia dažnai būna nepastebima, bet jei laiku nesustojama, procesas tampa negrįžtamu. O tuomet jau niekas nebesikeičia, niekas nebestebina, kaip ir niekas nebesustabdo išsivaikščiojančios tautos srauto. Pamokslai nuo kalno graudina ne dėl juose dėstomo turinio, bet dėl dėstytojo bejėgiškumo, kai mirtingasis bando įrodyti tai, ką pats savo nuoseklia veikla paneigė.

Tad ar reikia stebėtis, kai tarkim, liberalai, pačioje nepriklausomybės pradžioje užgimusi partija, po Rusijos invazijos į Ukrainą, lyderių asmenyse, drąsiai stoja į Šaulių sąjungos gretas, lyg ir pareikšdama pasiryžimą krauju apginti Tėvynę, tačiau tuo pačiu, tų pačių lyderių asmenyje, paima tūkstančius eurų iš oligarcho, pažadėdama palankių jo verslui sprendimų. Kitaip tariant, viena ranka deklaruoja apie sąžiningą ryžtą Tėvynę ginti, kita – be sąžinės graužaties ją parduoda. Tai nėra išimtis. Tarkim, „tautos garbė, orumas ir sąžinė“ – konservatorių – krikščionių demokratų partija šalį ištikusių krizių laikotarpiais taip sąžiningai „suvaldė“ šalies biudžetą, kad takoskyra tarp prabangos ir skurdo Lietuvos buvo įteisinta ilgiems, o gal būt jau visiems šios valstybės metams – tai iš esmės nepalyginamai didesnė tautos išdavystė, nei nelabai gudrus liberalų asmenimis pasipelnymas ar komunistų partijos palikuonių įpročiai.

Kokie bus dabartinės valdžios nuopelnai?

Ar stebina dabartinė valdžia, kurios premjeras, užuot užsiėmęs šalies gerovės kūrimu ir vadovavęs vyriausybės kabineto darbui, nuo pirmosios premjerystės dienos pradėjo ruoštis prezidento rinkimams, tikėdamasis išplaukti, išplaudamas smegenis, o ne ką nors padoraus nuveikdamas, prisiimdamas atsakomybę, o ne rankiodamas reitingo taškus pigiose visuomenės poveikio priemonių turgavietėse, ar dar blogiau, griaudamas savo ministrų rankomis, kas dar šiaip taip šalyje laikėsi. Kitų motyvų, kurie paaiškintų premjero nusišalinimą nuo atsakingų spendimų ir susitelkimą į politinio pasianso žaidimus, neįmanoma surasti.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, iš griuvėsių kas nors rasis. Sveikatos sistema negali egzistuoti sąvartyne, gydytojai, kiek jų dar liks, dirbs, žmonės bus gydomi. Liks ir vienas kitas miškas, nors Aplinkos ministerijai atlikus „namų darbus“ pasirašytas medienos klasterio susitarimas su didžiausiomis Švedijos verslui tarnaujančiomis medienos įmonėmis, pagaliau tokiu būdu pripažįstant, kas tą vos nesugriovusią koalicijos ir suskaldžiusią socialdemokratų partiją, miškų reformos rašytojo ranką vedžiojo ir ko verti buvo Aplinkos ministro svaičiojimai apie tvarią aplinką ir sovietinės nomenklatūros reliktų likvidavimą. Išliks ir tautos kultūra, nors Kultūros ministrės veiklos rezultatas – vienintelio išlikusio kultūrai skirto savaitraščio išleidimas tuščiais baltais puslapiais.

Bet ar stebina? Ne dabar taip atsitiko, ne tuščioje vietoje ir ne iš dangaus dabarties sprendimai nusileido. Tik vadinamosios partijos Valstiečių ir žaliųjų vadovavimo metu tapo akivaizdžiau išreikšta. Neįrašyti šie „laimėjimai“ į šventines kalbas, bet jie taip pat yra 28 metų valstybės kūrimo rezultatas. Nors praėjo tik 100 metų nuo 1918-ųjų Nepriklausomybės akto, kuomet Lietuva, bemaž tiesiogine to žodžio prasme, atgimė iš pelenų ir sužydėjo. Tačiau tai ta pati Lietuva, iš kurios 2018-aisiais jau nenutrūkstamu srautu, bet negrįžtamai, kryptingai iškeliauja šios žemės piliečiai.

Bėga todėl, kad ne tik jaučiasi, kaip dažnai pasakoma, bet iš tiesų yra nereikalingi. Nepanašu, kad tai tik atsitiktinumų ar nepalankių aplinkybių nulemta, bet panašu, kad iš tiesų kryptingų ir tikslingų valdžios pastangų ir sprendimų vaisius, kurį bandoma pridengti diametraliai priešingų lozungų sklidinomis kalbomis apie emigrantų susigrąžinimą. Visos gražios sėkmės istorijos iš esmės skirtos 30 proc. Lietuvos visuomenės, kuri nestokoja šalyje sukuriamų gėrybių ir gali jomis naudotis. Mūsų premjerui, jų ir užtektų gerai gyventi ir valdyti. Pačioje savo premjerystės pradžioje, pataikaudamas verslo magnatams, įteisindamas piliečių iš trečiųjų šalių lengvesnio įdarbinimo šalyje sąlygas (nes esą trūksta pigios ir beteisės darbo jėgos), jis iš vienos pusės palaidojo rinkos diktuojamą atlyginimų kilimo perspektyvą, o iš kitos – sukūrė didėjantį jėgos struktūrų poreikį, nes su pigia darbo jėga paprastai ateina ir nusikalstamumo augimas, tuo pačiu – parodė nereikalingiems Lietuvos piliečiams duris. Postringavimo apie susitarimą su verslu, memorandumo apie atlyginimų didinimą pasirašymo vertė tokia, kad jais verslininkai nebent sienas klijuotų, nes pelno tie raštai neneša, kaip ir premjero išmąstyta kainų mažinimo priemonė – naujo prekybos centro prisikvietimas. Šios ir panašios utopijos, tėra tik opiumas liaudžiai, kuri, kaip ir su kiekvienu narkotiku, apsipranta ir gal net jaučia jo poreikį.

Kelias nuo 3,7 mln. iki 700 tūkst.

Tad jei kalbėti apie Lietuvos naujo 100-mečio ateitį, kuri šiandien kuriama – tai kalbama apie 700 – 800 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie galės šioje sėkmingoje Lietuvoje gyventi, o 2 mln. turės kuo pigiau išmirti arba išvykti. Kol kas dar bemaž nei vienas iš ekonomikai ir socialinei gerovei reikšmingų valstybėje priimamų sprendimų nekalba apie tai, kad būtų kuriamas kitoks Lietuvos ateities scenarijus. O išsivaikščiojančiai šaliai palankių intencijų apstu. Paskutinė jų – dviejų, o tiksliau, kaip patikslino teisės prof. Egidijus Kūris, daugybinės pilietybės įteisinimo iniciatyva, net nesvarstant atsakomybių, kurias turėtų prisiimti antrosios ar trečiosios pilietybės piliečiai, tarkim, savo šalies gynybai. Globaliam verslui daugybinė pilietybė naudinga, tačiau valstybei, kuri turi ne tik draugų, bet ir priešų, kuri taip ir nesugebėjo per tris dešimtmečius pastatyti tvirtų valstybingumo rūmus laikančių pamatų – tai reikštų antrąją pasyvią kapituliaciją.

Daug versijų yra ir daug klausimų galima kelti, kodėl taip nutiko. Kodėl iš 3,7 mln. Nepriklausomybę laimėjusiųjų beliko tik 2,8 mln.? Viena iš versijų, kad nuo pat pradžių, ypač konservatorių lūpomis, o šiuo metu kiek netikėtai ir Valstiečių ir žalių pareiškimuose,  pasigirsta aiškinimų, kad dėl to esą kaltas „sovietinis mąstymas“, o šiuo metu, to „sovietinio mąstymo likučiai“. Nutylint, kad tie 3,7 mln. – visi buvo iš tos pačios „sovietinio mąstymo“ teritorijos, įskaitant ir pačius pareiškėjus. Esmė tokia, kad nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo ir pergalės 1991-1992 metais, buvo bandoma tautai įdiegti kaltės jausmą. Nes kaltinimas „sovietiniu mąstymu“ – iš esmės buvo kaltinamas visų šalies žmonių. Jei žmonės įtiki, kad yra kalti, jais lengviau manipuliuoti. Galbūt toks ir buvo sumanymas tų, kurie įtikinėjo sąmoningai, nekalbant apie tuos, kurie į chorą įsijungė dėl savo ribotos saviraiškos galimybių. Tebus leista suabejoti patriarcho pagraudenimais: „Tačiau tebeturime pakankamai ir senųjų valdžios papročių, ir savivalės. Nesame laisvi nuo korupcinių neteisybių. Nesame laisvi nuo savo praeities – tai yra sovietinio elgesio normų: gobšumo, pataikavimo, šia kryptimi dar augti ir augti“. Suabejoti tenka todėl, kad patriarchui vadovaujant korupcija, gobšumas ir pataikavimas vis augo ir augo, kad pamatai jam pačiam vadovaujant buvo klojami.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ko gero derėtų apibendrinimui tiktų Justino Marcinkevičiaus priekaištas išeiviams parašytas 1991 metais: „Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“. Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? <…> Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėtė, kai mums buvo po 10-15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome“. Išėjusiojo poeto žodžiai taikliausiai įprasmina tuos 3,7 mln. piliečių, kurie dabartinę Lietuvos Nepriklausomybę atkūrė, sudarė galimybes likusiems 2,8 mln. piliečių džiaugtis Vasario 16-osios švente. O kodėl švenčia ir džiaugiasi toks sumažėjęs būrys, gal iš tiesų atskleidžia ir prof. V. Lansbergio kalba suvokiant, kad ji skirta ne tik tautai, bet ir sau, gali būti parašyta ne tik trečiuoju „jūs“, bet ir pirmuoju „aš“ asmeniu.

Nuopelnai ir nuopuoliai

Lietuvos 100-io proga laimėjimus ir pralaimėjimus neturėtume skaičiuoti metais, kad 2017 buvo geresni (ar blogesni), už 2016, ir juolab – ne Seimo kadencijomis. Tai gera proga pažvelgti į mūsų dešimtmečius, nes jie atskleidžia tendencijas, taip žvelgiant rezultatų nebeužgožia komercinės ar politinės propagandos triukšmas. 100-etis susidėjo iš pakilimų ir nuopuolių, tačiau šiuo metu, kai tenka konstatuoti, kad per 3 dešimtis jau matyti labai reali grėsmė, nes tendencijos nesikeičia, kad Lietuvos tauta išsibarstys, valstybė išsivaikščios, kad 1990 metų dainuojančios revoliucijos gaidos nebe pergalės maršą groja, kalbėti apie laimėjimus, reiškia, užsimerkti prieš realybę.

Lietuvos Atkurtosios Valstybės šimtmečio proga šalį aplankė daug garbių svečių, užsienio draugų ir partnerių. Jie sveikino Lietuvą su sėkme, BVP augimu, didinamu finansavimu gynybai, reikšmingu indėliu griaunant totalitarinę Sovietų imperiją. Priimta ir suprantama, kad Europos ir pasaulio politikai ieškojo pozityvių pusių, laimėjimų, kuriais galėtų priimančios ir Nepriklausomybę švenčiančios šalies šeimininkų savimeilę paglostyti. Tačiau išvykdami į Vilnių, juk ir jie nepamiršo, kad vyksta į sparčiausiai Europoje išsivaikščiojančių iš šalies piliečių kraštą, valstybę, kurioje įsivyravusi didžiausia socialinė atskirtis ir kurios politikų kalbos transliuojamos savo šalies piliečiams, ko gero, taip pat labiausiai skiriasi nuo daromų realių darbų.

Daugelis pasigedo Vasario 16-osios šventėje akcento. Buvo jų daug, tačiau tuo pačiu ir nebuvo vienintelio tokio, „apie kurį mūsų vaikai ir vaikų vaikai prisimintų“. Akcento nebuvo, tačiau reikšmingų ženklų užteko. Tokiu ženklu galėtų būti ir liberalo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas –100 laužų Gedimino prospekte. Iš tiesų laužai ruseno, tačiau šimtmečio prasmę šių dienų kontekste taikliau išreiškė ne laužų ugnelės, bet dūmai, gausiai rūkę šventines miestelėnų nuotaikas. Miglotų perspektyvų kryžkelėje esame, gal todėl ne ugnys, bet pilkų suodžių debesys bandė kilti į šventinę padangę, tačiau praradusios trauką sklaidėsi prospekto prieigose ir kiemuose.

2018.02.19; 03:49

SkaitomiausiosVideonaujienos

Vasario 16-osios išvakarėse Slaptai.lt portalas turėjo išskirtinį interviu – atvirą pokalbį su žinomu bankininku, ekonomistu Romualdu Visokavičiumi. Beje, Romualdas Visokavičius vadovavo Lietuvos bankui, kai šalyje reikėjo kuo greičiau bei sėkmingai įvesti nacionalinę valiutą – litą. Vėliau jis dirbo Lietuvos ambasadoriumi Kazachstane…

Lietuvos šimtmečio proga su žinomu bankininku šnekėjomės apie viską: kokie Lietuvos pasiekimai – praradimai per pastaruosius keletą dešimtmečių, ar negaila lito, ar pagrįstai kilo kainos, litą pakeitus eurais, koks paminklas turėtų stovėti Lukiškių aikštėje, ar Vilnius išsivers be metro, kodėl nemažėja emigracija, kaip sekėsi ambasadoriauti Kazachstane…

Žodžiu, temų – daug. Šiandien skelbiame 1-ąją videopokalbio dalį. Netrukus bus paskelbti dar du videointerviu.

2018.02.16; 10:00

Aktualijos

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai, kad emigracija yra tapusi ne tik ekonomine, bet ir socialine visos valstybės problema, viešojoje erdvėje kalbama labai daug, tačiau trečiadienį Prezidentūroje pristatytas tyrimas „Grįžtamoji migracija: regionų perspektyva“, atskleidė, kad kol kas šalies savivaldybių galimybės teigiamai veikti grįžtančiųjų į gimtinę srautus ar grįžusių integraciją šalyje, yra ribotos.

Tuo tarpu Prezidentės Dalios Grybauskaitės teigimu, kaip tik savivaldoje migrantų susigrąžinimo klausimas ir turėtų būti sprendžiamas.

Tyrimo rezultatai verčia susirūpinti ribotomis valstybės galimybėmis priimti į tėvynę grįžti panorėjusius emigrantus. Esant didesniam grįžti nusprendusių emigrantų skaičiui, akcentuoja tyrimą pristačiusi Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, valstybė tiesiog nesugebėtų jų tinkamai integruoti. Silpnoji šios situacijos grandis – savivaldybės.

Todėl tyrimo rezultatus apibendrinusi A. Sipavičienė teigė, kad ateityje savivaldybių vieta, pritraukiant ir sudarant grįžtantiems geresnes sąlygas integruotis, turėtų didėti.

Alytus gražėja. Vytauto Visocko nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama atlikto tyrimo rezultatus taip pat akcentavo, kad „patirtis ir pavyzdžiai rodo, jog viskas prasideda nuo apačios, nuo tų paslaugų, kurios yra arčiausiai žmogaus.“ Todėl, pasak jos, savivaldybės yra bene svarbiausias lygmuo, kuriame reikėtų spręsti emigracijos problemas.

Prezidentė pabrėžė, kad reikia atkreipti dėmesį ne tik į atlyginimų ar darbo vietų klausimus, tačiau ir į tai, kokia šalyje ir jos institucijose kuriama atmosfera:

„Kartais netgi ne atlyginimas sprendžia, o būtent savijauta, integracijos galimybės, kaip jie bus priimti, netgi biurokratas kaip kalba su grįžusiu žmogumi – ar formaliai, ar atstumiančiai, ar vis tik su užuojauta ir realiai norėdamas padėti“, – pabrėžė D. Grybauskaitė.

Prezidentė priminė statistiką, kuri rodo, kad kas antras išvažiavęs lietuvis norėtų grįžti atgal. Todėl, pabrėžė D. Grybauskaitė, reikia įrodyti darbais, kad yra galimybių pasitikti norinčius grįžti. Savivaldos lygmeniu, anot prezidentės, galima išspęsti labai daug šiam klausimui aktualių problemų.

Šios problemos trečiadienį pristatytos ir Lietuvos merams, kurie susitikime su D. Grybauskaite diskutavo apie savivaldybių galimybes spręsti su emigracija susijusias problemas.

TMO Vilniaus biuro vadovės teigimu, Lietuvoje gyventojų migracijos klausimai išlieka ypač aktualūs, tiek dėl nepaprastai didelių ir augančių emigracijos mastų, tiek ir neproporcingai mažų grįžtamosios migracijos srautų. Anot tyrimo rezultatus pristačiusios A. Sipavičienės, 2017 metais apskritai gali būti pasiektas dešimtmečio emigracijos rekordas.

Be to, tyrime akcentuojama, kad šalies regionai kenčia ne tik nuo emigracijos į užsienį, tačiau ir nuo vidinės emigracijos, kai jauni žmonės nusprendžia keltis gyventi į didmiesčius. Galiausiai visa tai lemia, kad regionuose susidaro darbo jėgos trūkumas, tenka uždaryti mokyklas, o savivaldybėms nesurinkus pakankamai mokesčių, šios tampa valstybės „išlaikytinėmis”.

A.Sipavičienė akcentavo, kad nors emigracijos problemą suvokia ir mato dauguma savivaldybių, tačiau jos jaučiasi „pralaimėjusios“ kovą dėl išvykusiųjų. Tai, pasak TMO Vilniaus biuro vadovės, susiję su ribotomis savivaldybių galimybėmis pasiūlyti konkurencingus atlyginimus. Anot jos, pasiūlyti specialistams geras darbo vietas yra sudėtinga. Tyrimas parodė, kad jei vienos savivaldybės ir gali pasiūlyti gerą darbą, tačiau kartu negali pasiūlyti tinkamos infrastruktūros. Labai retai, pabrėžė mokslininkė, savivaldybė gali pasiūlyti abu vektorius kartu.

Raudondvaryje padaugėjo gyventojų. Kauno rajono savivaldybės nuotr.

A.Sipavičienė teigė, kad nė viena savivaldybė neturi konkretaus plano, ką reikėtų daryti, jei daug emigrantų grįžtų vienu metu. Anot jos, nėra iki galo identifikuojamas ir poreikių krepšelis, ko reikėtų iš emigracijos grįžtantiems lietuviams. A. Sipavičienė teigė, kad kol kas savivaldybės lygmeniu nėra sisteminio požiūrio į problemą, ir tik pavienės savivaldybės emigracijos problemai yra suteikusios aiškią teisinę formą.

Galiausiai tyrimą atlikusiems mokslininkams užkliuvo tai, kad nėra išvystytas ryšių su emigrantais tinklas. Ryšiai su emigrantais, pasak tyrimo autorių, yra dažniausiai individualūs, bet ne savivaldybių lygmeniu organizuojami veiksmai. Visa tai susiję su tuo, kad savivaldybėse, kuriose ypač trūksta darbo jėgos, vis rimčiau svarsto galimybę pritraukti darbininkus iš užsienio. Tokias iniciatyvas, pabrėžė A. Sipavičienė, dažniausiai kelia verslo atstovai.

Kalbėdama apie problemas, kurios kyla nusprendusiems grįžti į tėvynę, A. Sipavičienė paradoksu įvardino situaciją, kai lietuvių integracija užsienyje vyksta sklandžiau nei lietuvių, grįžusių atgal į Lietuvą.

Tai, pasak jos, susiję su tuo, kad užsienyje yra gerai išvystytas ir mobilizuotas emigrantų tinklas, kuris suteikia reikiamą pagalbą atvykstantiems. Tuo tarpu Lietuvoje nemažai biurokratinių smulkmenų, trukdančių sėkmingam sugrįžimui.

Savivaldybės turėtų efektyvinti programas, kurios yra jos kompetencijose. Būtina steigti neformalių iniciatyvų, galinčių padėti grįžtantiems, steigimą. Didinti naudingos informacijos, reikalingos sugrįžtantiems emigrantams, sklaidą, viešinti integracijos sėkmės atvejus, supaprastinti biurokratinį procesą ir t.t. Anot . A. Sipavičienės, jei merai atliks tinkamai darbą – situacija turėtų keistis.

Tyrimą Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ užsakymu atliko „Spinter tyrimai“. Tyrimo metu apklausti 44 savivaldybių atstovai (iš viso yra 60), 13 grįžusių emigrantų, taip pat atliktas viešosios nuomonės tyrimas.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas).

2017.01.11; 03:00

Aktualijos

Vaivorykštės spalvos. Tai – vilties ženklas? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį su savivaldybių merais kalbės apie emigraciją ir aptars galimą savivaldybių indėlį sprendžiant su ja susijusias problemas.

Susitikime bus pristatytas Tarptautinės migracijos organizacijos tyrimas apie tai, kaip emigracija vertinama atskiruose šalies regionuose ir kaip savivaldybės yra pasiruošusios susigrąžinti svetur išvykusius vietos gyventojus.

Šis tyrimas – pirmas toks nepriklausomoje Lietuvoje. Jis atskleidžia didžiausias problemas, su kuriomis susiduria sugrįžusieji, įvertina miestų ir miestelių pasirengimą priimti atvykstančius emigrantus ir pateikia konkrečias rekomendacijas, kaip savivaldybės gali skatinti žmonių susigrąžinimą ir palengvinti jų integraciją.

Emigraciją Lietuvos gyventojai laiko didžiausia šalies bėda. Svetur ieškoti laimės kasmet išvyksta apie 40 tūkst. žmonių. Vien 2017-aisiais iš Lietuvos emigravo per 50 tūkst. piliečių, o per visą nepriklausomybės laiką Lietuva neteko beveik ketvirtadalio gyventojų.

Nors emigracijos skaičiai ir atrodo gąsdinantys, tyrimai atskleidžia, kad šiuo metu apie grįžimą į tėvynę pagalvoja vis daugiau žmonių. Praktiškai kas antras iš Lietuvos išvykęs pilietis domisi galimybėmis grįžti namo, o vien tik pernai į gimtinę parvyko 5 tūkst. daugiau išvykusiųjų nei prieš metus.

Susitikime apie tyrimą pasakos Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, apie grįžusių vaikų integracijos sunkumus kalbės nevyriausybinių organizacijų atstovai, patirtimi dalinsis iš emigracijos grįžę mūsų šalies gyventojai bei miestų merai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.10; 06:00

Gordijo mazgas

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Nustebino šiųmetinis, Seimo patvirtintas biudžetas.

Aš ne apie tai, geras jis ar blogas. Eilučių jame daug, ir jose galima rasti visko, ir teigiamo, ir neigiamo. Žiūrint, kas ko jame ieško.

Aš pamėginau jame paieškoti, kiek dėmesio ir kokia finansine išraiška ši vyriausybė skiria jo opiausių problemų sprendimui. Deja, paaiškėjo, kad vyriausybė tokių problemų net nemato.

Ji, pavyzdžiui, didžiuojasi, skyrusi krašto apsaugai ne tik su NATO suderėtuosius 2 proc. biudžeto, bet ir dar daugiau. Ką tai reikštų? Gal vyriausybės įžvalgumą? Gal ji numato, jog pakeitus etninius lietuvius „gastarbaiteriais“ bei ES mums primestais migrantais iš Afrikos ir Azijos, pastarųjų „valstybinio patriotizmo“ nebeužteks apginti valdžiai ne tik nuo užsienio priešų, bet ir nuo savos alkanos minios. O kad gyventojų etninės, tautinės sudėties kaita neišvengiama, aiškėja iš to, kad vyriausybė ignoruoja pačią opiausią Lietuvos valstybės problemą: demografinę krizę. O juk valdžiai duoną ir briliantus kažkas uždirbti turės ir rytoj!

Uždarinėjamos mokyklos bei gimdymo skyriai rajonų ligoninėse, tuštėjantys Lietuvos miestai ir kaimai šaukte šaukia, jog skaudžiausia mūsų problema – mažėjantis gyventojų skaičius, mažėjantis gimstamumas, kurį dar paaitrina didėjanti emigracija. Niekam ne paslaptis, kad emigruoja ne šiaip sau darbingo amžiaus vyrai ir moterys – emigruoja būsimieji tėvai, gimdytojai… Bet, atrodo, tie, kurie išbūrė dabartinį biudžetą, turi rimtų problemų su klausa. Visuomenės balso jie negirdi. Todėl viena ranka lyg ir davę vaikus auginantiems tėvams trisdešimt grašių, kita ranka skubiai atėmė jų turėtą mokestinę lengvatą. Kad kažkam nekiltų noras dar porą vaikelių padovanoti Lietuvai?…

Deja, neišgirdo valdžios buhalteriai ir ne kartą Lietuvoje viešėjusio lietuvių kilmės Nobelio ekonomikos premijos laureato Roberto Šilerio, kuris, paklaustas, ką reikėtų daryti Lietuvai, kuri kenčia nuo didelės emigracijos ir žemo gimstamumo lygo, atsakė: „Manau, kad situaciją pakeisti galėtų Vyriausybės politika, kuri numatytų paskatinimą jaunoms mamoms daryti karjerą ir auginti vaikus. Auginti vaikus turėtų būti lengviau.“ 

S. Skvernelio kabineto ministrai bei jų patarėjai neišgirdo ir kito R. Šilerio patarimo. Pažymėjęs, jog „protų nutekėjimas“, emigracija yra palietusi daugelį pasaulio šalių, Nobelio premijos laureatas pridūrė: „labai svarbu turėti gerą aukštojo mokslo sistemą, nes daug žmonių išvažiuoja studijuoti užsienyje ir po to ten lieka. Turint gerus universitetus šalyje galima būtų sulaikyti šiuos žmones“.

O ką daro vyriausybė, kad jaunimas studijuotų Lietuvoje? Ant bado dietos ir toliau laiko dėstytojus bei studentus, o po to veidmainiškai stebisi ir dargi priekaištauja, kad studijų ir mokslo lygis Lietuvoje niekaip nekyla! 

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, aš tų kelių šimtų priedo prie algos prokurorams nepagailėčiau, bet tik su viena sąlyga: kad jie, jų šeimos už kiekvieną pridėtą šimtelį užaugintų valstybei … po vaikelį. Juk niekas rimtai nesitiki, kad socialiai atsakingas šeimas traukti tėvynę iš demografinės duobės įkvėps tie trisdešimt eurų, kuriuos vyriausybė dalins kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo šeimos, kurioje vaikas auga, socialinės-ekonominės padėties!?

Dar viena problema, dėl kurios pluša vyriausybė – kad Lietuvoje niekuo gyvu nesumažėtų socialinė atskirtis.

Na, tai kas, kad tiek mūsų nuo Laisvosios rinkos instituto nepriklausomi ekonomistai, tiek ir užsienio ekspertai jau daug metų kritikuoja mūsų valdžią dėl to, jog Lietuvoje – pasibaisėtina socialinė atskirtis, nepadoriai didelis skirtumas tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo. Šiemet kai kuriuose universitetuose tas skirtumas padidėjo iki dešimties kartų: jauno dėstytojo alga (ir tai tik tuo atveju, jei jis dirba pilnu etatu) – 500 Eur., o rektoriaus – 5000 Eur.

Bet vyriausybė to nemato, o protingų ekonomistų patarimų negirdi. Jai, pavyzdžiui, labiau rūpi, kad neišalktų ir taip  keturženkliais skaičiais savo atlyginimus skaičiuojantys prokurorai. Jiems mėnesinį atlyginimą numatoma kelti šimtais (600-800) eurų. Nuo prokurorų savo pretenzijomis pa(si)didinti atlyginimus neatsilieka ir kitų teisėsaugos institucijų darbuotojai: teisėjai, Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjai ir kt.

Paaugliai prie paminklo Karaliui Gediminui. Slaptai.lt nuotr.

Nežinau, kokiu – dvasiniu, intelektiniu ar biurokratiniu – kurtumu reikėtų aiškinti tą faktą, kad biudžeto autoriai negirdi vos ne mantra tampančio užsienio ekonomistų, ekspertų raginimo mažinti socialinę atskirtį, kuri, jų vieninga nuomone, tampa rimta grėsme mūsų valstybės ateičiai. Priešingai, jie esamą atskirtį savo sprendimais tik dar labiau didina. Pavyzdžiui, pora eurų pakėlė darbo užmokesčio bazinį dydį visiems, todėl tiems, kurių atlyginimas sukosi aplink minimumą, alga padidės vos keliais eurais, o tiems, kurių atlyginimas buvo skaičiuojamas tūkstančiais eurų, dabar jis didės … šimtais.

Kaip atrodo, dėl to skirtumas tarp atlyginimų, socialinė atskirtis padidės ar sumažės? Neabejoju, kad į tą klausimą teisingai atsakys net matematiką prastokai mokantys moksleiviai, todėl tokį Seimo patvirtintą vyriausybės sprendimą kitaip kaip pasityčiojimu iš sunkiai besiverčiančios mūsų visuomenės daugumos pavadinti negalima.

Viena, ką vyriausybė išgirdo ir pritaikė sau iš gerbiamo ekonomisto pastabų, tai jo mintį, jog „šiandien jau nebereikia žmonių, kurie žino daug faktinės informacijos, reikia tų, kurie geba ją interpretuoti“.

Taip mūsų valdžia ir daro: nesigilina į realią padėtį šalyje, užmerkia akis į faktus, o tuos faktus, kurie šiaip taip iki jos prasimuša, interpretuoja taip, kaip patogu jai, valdžiai bei jos liberaliesiems kardinolams iš Laisvosios rinkos instituto. Todėl ir turime, ką turime: lyg ir biudžetas, bet lyg ir ne mums, o kažkokiai kitai, virtualiai, trijų milijonų Lietuvai…

2017.12.18; 04:41

AktualijosSkaitomiausios

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir visi sutaria, kad emigracija ir gyventojų mažėjimas yra pagrindinė Lietuvos strateginė bėda. Na, jeigu ne bėda, tai bent indikatorius visų Lietuvos problemų tai tikrai. Gyventojų mažėjimas kerta per visą valstybės ūkį, grasina išsprogdinti sveikatos ir socialinės apsaugos sistemą, žlugdo švietimą, naikina regionus ir verčia susimąstyti apie tautos išlikimą. Aimanuoti lengva, bet ar galima ką nors pakeisti?

Emigracija politikams nerūpi

Emigracijos klausimo politikai vengia, nes nelabai turi ką pasiūlyti. Medikai su atlyginimų reikalavimu ir mokytojų profsąjungos čia pat už lango, o emigracija tai tokia valstybinė problema, kuri mitingu prie Vyriausybės langų nepatriukšmaus. Dar yra požiūris, kad emigracija išsispręs savaime arba „o kam išvis ką nors daryti“, bet daugiausiai girdisi bambeklių balsai kaip viskas blogai ir absoliučiai nesigirdi jokių siūlymų.

Emigracija, kaip ir imigracija, kaip ir gyventojų skaičiaus pokyčiai, yra socialiniai procesai, kurie gali būti valdomi. Tai įrodo Izraelio pavyzdys: kaip tuščioje nederlingoje ir priešiškoje aplinkoje sukurti klestinčią valstybę. Tačiau Izraeliui nebuvo lengva, ypač pradžioje, kai šalis buvo labai neturtinga, o aplink vieni priešai. Reikėjo sukurti sistemą kaip pritraukti gyventojų, kurie pastatytų ir apgintų valstybę. Nuo pat įkūrimo Izraelio gyventojų skaičius sparčiai augo ir kuo labiau daugėjo gyventojų, tuo šalis stiprėjo. Akivaizdu, kad valstybės stiprybė yra gyventojai. Tą supranta ir kitos šalys ir konkuruoja dėl gyventojų, bet tą daro JAV, Australija, Kanada, Airija ir dauguma pasiturinčių šalių. O ką daro Lietuva? Nieko. Gyventojų skaičius net nesuprantamas kaip problema.

Izraelio būdas: Grįžimo įstatymas

Šį rudenį Izraelio pavyzdžiu pasiūliau Seime priimti Grįžimo įstatymą. Šis teisės aktas sudarytų sąlygas pradėti veikti gyventojų pritraukimo mechanizmui. Paprasčiau kalbant, atsirastų institucija, kuri rūpintųsi kaip pritraukti gyventojų ir vykdytų pritraukimo projektus. Štai čia ir prabilo bambeklių choras: vieniems tai nauji biurokratai, antriems valstybės išlaidavimas, treti tiesiog puolė pavyduliauti – saviems Lietuvoje geriau padėtum ir t.t. Žodžiu, geriau nieko nedaryti..

Tačiau jeigu norime veikti, o ne tylomis kasdien išlydėti po lėktuvą naujų emigrantų, tai reikia imtis tą emigravimo procesą valdyti, ir pradėti siekti reemigracijos. Reikia suprasti, kad jeigu procesas politiškai yra valdomas, būtini valdytojai, kitaip viskas vyksta savaime ir rezultatai gali būti bet kokie. Ar tikrai valstybinės institucijos negali nieko nuveikti? Lietuvoje turime sėkmės pavyzdžių. Įkūrus „Investuok Lietuvoje“ ir tiesiogiai dirbant su investicijų pritraukimu per paskutinį laikotarpį buvo pasiekta labai didelė pažanga. Valstybinė institucija „Kino centras“ į naują lygį pakėlė visą kino industriją. 2007 m. Lietuvoje buvo sukurti vos keli pilnametražiai filmai, o pernai jau 15, dar 25 Lietuvoje pastatė užsienio kompanijos. Tai tik keli pavyzdžiai, kai aktyvi valstybės politika duoda rezultatų. Pasaulyje tas pats. Juk niekas nesistebi, kad JAV veikiančiai „žaliosios kortos“ programai būtini ir įstatymai, ir administratoriai, ir finansavimas. Jeigu tai neįtikina, siūlau uždaryti Turizmo departamentą ir skiriamus pinigus išleisti skatinant grįžimą. Turistai kaip nors patys ras kelią į Lietuvą ir iš Lietuvos!

Izraelis Grįžimo įstatymą priėmė 1950 m. Nuo tada valstybė vykdo labai intensyvią gyventojų pritraukimo politiką, apjungdama valstybines paslaugas, verslo organizacijas, nevyriausybines organizacijas, savanorius, biurokratus ir mecenatus. Izraelis sugebėjo suvienyti visas žydų organizacijas užsienyje dėl vieno bendro tikslo. Taip šalis įgijo tūkstančius ambasadorių ir rėmėjų, o namuose Vyriausybė sukūrė efektyvią naujakurių paramos ir integracijos programą. Gali pasirodyti, kad tai labai brangu, bet paradoksas, kad tai labai pigu. Atvykę naujakuriai daug dirba, jie yra motyvuoti ir praturtina šalį savo žiniomis bei sukuria daug didesnę vertę nei Izraelis išleidžia jiems prisivilioti. Sistema veikia kaip laikrodis. Įvyko krizė Ukrainoje, Kijeve atsidarė speciali atstovybė, padedanti žydams išvažiuoti. Sunkumai Venesueloje: tik pasakyk „taip” ir avia bilietai į Ben Guriono oro uostą tuoj pat ir nemokai.

Lietuva nedaro nieko

Lietuvos gyventojų pritraukimo sistema apgailėtina. Išdalinome butus tremtiniams ir politiniams kaliniams bei jų vaikams ir tesugebėjome pritraukti vos 2 tūkst. žmonių. Kai Rusijoje lietuvių kilmės asmenų apie 200 tūkst. Ir čia jau nekalbama apie norvegiškus atlyginimus. Nėra ką lyginti kaip žmonės gyvena kokioje nors Krasnodaro srityje ir kaip Lietuvoje. Mūsų šalis tikrai turi ką pasiūlyti. O kur dar Centrinė Azija, Ukraina, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Vytautas gimė Kirgizijoje, tačiau labai norėjo atvykti gyventi į savo tėvų miestą Tauragę, tačiau kaip tai padaryti, kai vien lėktuvo bilietas kainuoja apie 1000 eurų, o alga toje šalyje nesiekia ir 200 eurų. Nors Vytautas prašė pagalbos grįžtant, Tėvynė Lietuva nepadėjo niekaip. Dar apdėjo konsuliniais mokesčiais, pateikė krūvą reikalavimų ir pasiūlė informacijos paieškoti internete. Laimei, atsirado verslininkas iš Tauragės, pats gimęs tremtinių šeimoje, kuris apmokėjo lėktuvo bilietą Vytauto šeimai, pravedė pro biurokratų koridorius, padėjo išnuomoti butą ir rasti darbą. Dabar Vytautas dirba šalies naudai, yra Lietuvos pilietis ir patriotas, du šeimos vaikai yra šios valstybės ateitis. O geradarį verslininką aplankė ir jam padėkojo pati šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar ne laikas tokį sėkmės modelį perkelti į kiekvieną savivaldybę, kiekvieną miestą ir į visą šalį?  

2017.12.14; 04:50

Gordijo mazgas

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiuo metu viešojoje erdvėje suintensyvėjo svarstymai apie vadinamosios „dvigubos“ pilietybės instituto legalizavimą Lietuvos Respublikoje. Tai labai probleminė tema, o jos problematika prasideda jau nuo paties pavadinimo, nes jis nėra tikslus. Įsigilinus į įstatymų projektus, kuriuos siūlo Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybė ir liberalioji mūsų visuomenės dalis, pasidaro aišku, kad siūloma ne dviguba, o neribota, daugybinė pilietybė.

Tikriausiai būtent todėl šiam atvejui labiausiai tinka žodis „daugybinė“, kuris atspindi visą šios idėjos pavojų ir keliamas grėsmes. Juk šis žodis naudojamas ligos išplitimui (daugybinės vėžio metastazės) arba traumų kiekį (daugybiniai kaulų lūžiai), o emigracija, dėl kurios ir svarstoma ši galimybė, yra vienas didžiausių mūsų tautos ir valstybės iššūkių ir plintanti kaip vėžio metastazės liga. Daugybinės pilietybės entuziastai siūlo, kad Lietuvos pilietis galėtų būti kartu ir kitų šalių piliečiu, nes neva tai padėtų išlaikyti jų ryšį su tėvyne.

Paskutiniuoju metu pasirodo ir nemažai įtakingų populistinių politikų pasisakymų, kad tai gyvybinis klausimas ir kad reikia dėti visas pastangas tam, kad įstatymai būtų pakoreguoti daugybinei pilietybei palankia linkme. Bet ar jie supranta, kad daugybinės pilietybės institutas iššauktų labai didelių grėsmių mūsų šalies nacionaliniam saugumui. Juk yra logiška alternatyva, tai Lietuvos visuomenininkų siūloma „Lietuvio kortos” idėja, kuri išspręstų tuos mūsų emigravusių tautiečių sunkumus, dėl kurių yra siūloma įteisinti dvigubą pilietybę, bet nesukeltų papildomų problemų.

Kadangi argumentų už dvigubą ar dar platesnę pilietybę neturime, panagrinėkime argumentus prieš daugybinę pilietybę !

Mokesčiai. Vienas iš abipusio ryšio tarp valstybės ir piliečio kūrimo segmentų yra mokesčiai. Valstybę ir konkretų žmogų sieja ryšiai, pagrįsti teisėmis ir įsipareigojimais. Valstybė įsipareigoja saugoti ir ginti savo pilietį, o pilietis įsipareigoja mokėti valstybei mokesčius ir atlikti kitas prievoles. Ar dvigubą pilietybę pasirinkęs žmogus mokės mokesčius abiems valstybėms, o trigubą – trims ir panašiai? Tai, aišku, daugiau retorinis klausimas, nes dabar dalis piliečių vengia mokėti mokesčius net vienai valstybei, o ką jau kalbėti apie dvi ir daugiau.

Karinė prievolė. Dėl karo prievolės yra labai panaši situacija kaip su mokesčiais. Kai tik dėl išaugusios Rytų kaimynės grėsmės prasidėjo privalomas šaukimas į kariuomenę, iš karto pasigirdo nemažai balsų, kad tarnyba kariuomenėje yra žmogaus teisių ir laisvių ribojimas, viešojoje erdvėje atsirado gražus „verktinio” terminas, kai keletas susireikšminusių mergužėlių fotografavo vaikinukus, kurie nesijaučia nei patriotais, nei tėvynės gynėjais, nei lietuviais, nei galų gale, tikrais vyrais, skruostais riedančiomis krokodilo ašaromis.

Pasvarstykime, kaip turėtų jaustis dvigubą pilietybę turintys šauktiniai? Ar jie norėtų tarnauti dviejose kariuomenėse ir atiduoti dvigubai daugiau savo laiko karinei prievolei? O kur dar galimybė, nors kai kuriais atvejais ir tik teorinė, dėl karinio konflikto tarp dviejų valstybių, kaip tada persiplėšti? Savaitę kariauti vienoje pusėje, o savaitę kitoje? Juokai juokais, bet situacija, sutikite, būtų kuriozinė.

Pasyvi ir aktyvi rinkimų teisė. Kiekvienas veiksnus pilnametis Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę rinkti atstovus į savivaldos instituciją, Seimą ir Europos parlamentą, taip pat turi teisę rinkti Prezidentą. Pagalvokime, ar žmogus, kuris jau daug metų negyvena Lietuvoje, gali deramai atlikti šią funkciją. Ar jam užteks kompetencijos susigaudyti sudėtinguose politikos vingiuose? Galų gale ar moralu, kad jis, gyvenantis ir dirbantis kitoje valstybėje rinktų žmones, kurie leis įstatymus ir valdys mūsų šalį?

Taip pat turint pilietybę yra ir teisė būti renkamam į visas institucijas, į kurias piliečiai renka savo atstovus. O kas būtų, jei žmogus taptų dviejų skirtingų šalių parlamentų nariu? Galų gale, ar teisinga būti atstovu žmonių, su kuriais negyveni toje pačioje šalyje, ar galėsi tinkamai atstovauti jų interesams ir lūkesčiams? Greičiausiai, kad su labai nedidelėmis išimtimis į visus šiuos klausimus turėtume atsakyti „ne“. Nustatant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dviguba pilietybė taptų ne reta išimtimi, o masiniu reiškiniu, neišvengiamai reikėtų spręsti klausimą, ar dvigubą pilietybę turintis asmuo galėtų tapti Seimo nariu, Respublikos Prezidentu, teisėju, stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, ar jis turėtų įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ar turėtų atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. 

Geopolitinė grėsmė nacionaliniam saugumui. Remdamiesi tarptautinių ir Lietuvos ekspertų prognozėmis, galime drąsiai teigti, kad didžiausia grėsmė mūsų nepriklausomybei ir regiono taikai kyla iš Rusijos Federacijos. Ši valstybė savo tikslų siekia įvairiomis priemonėmis. Viena iš priemonių, tai pilietybės politika. Rusija nekreipia dėmesio į asmens pilietybių kiekį, ši valstybė skelbia, kad rūpinasi ir gina visus savo piliečius. Jai užtenka informacijos, kad asmuo yra jos pilietis, o visa kita šiai agresyviai nusiteikusiai valstybei yra neįdomu.

Prieš suintensyvėjant kariniams ir politiniams konfliktams Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Kryme ir Padniestrėje Rusija suintensyvindavo savo pilietybės lengvatinį teikimą tų regionų žmonėms. Jei įteisinsime dvigubą pilietybę, kas galės jai sutrukdyti vykdyti tokią pat akciją čia, Lietuvoje? Rusija skelbs, kad ateina ginti savo piliečių ir teoriškai ji bus teisi. 

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Kita geopolitinė grėsmė yra Lenkija, kurios požiūris į dvigubą pilietybę yra analogiškas Rusijos požiūriui. Visus Lenkijos piliečius ji laiko tiesiog savo piliečiais ir jai neįdomu, ar žmogus turi dar kitą pilietybę ar ne. Gal kas nors pasakys, kad Lenkija juk NATO ir ES narė, mūsų strateginis partneris ir tikrai nėra grėsmė. Nesiginčysime, tik pateiksime keletą pavyzdžių – lenko korta, kuri Lenkijos valstybės dalinama vadinamųjų „kresų”, pakraščių, prarastų po II Pasaulinio karo, gyventojams ir kurioje deklaruojama ištikimybė Lenkijos valstybei. Ne kartą girdėti kai kurių aukštų Lenkijos politikų pareiškimai, kad Vilniaus krašto okupacijos ir aneksijos nebuvo, kad ši šalis neturi dėl ko atsiprašyti savo kaimynių ir t.t. Istorikai žino, kad aljansai ir Sąjungos keičiasi, byra, susikuria naujos, o kova dėl teritorijų XXI amžiuje ne mažiau kruvina ir aktuali nei buvo viduramžiuose ar kruvinajame XX amžiuje.

Jei kam iškiltų klausimas, kokios esminės priežastys trukdo dvigubos pilietybės idėjos realizavimui Lietuvoje, atsakymas galėtų susidėti iš trijų dalių: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 2. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, 3. Lietuvos piliečių sveikas protas. Šiuo metu bandoma pakeisti pirmuosius du dėmenis manipuliuojant ir griaunant trečiąjį.

Pigų populizmą deklaruojantys politikai jau ne kartą bandė reglamentuoti daugybinę pilietybę įvairiais įstatymais. Toks reglamentavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Konstitucijos 12 straipsniui ir 2006 m. Konstitucinio teismo išaiškinimui dėl dvigubos pilietybės kaip išimtinio atvejo. Todėl tam, kad būtų įteisinta daugybinės pilietybės idėja yra būtina pakeisti dvyliktą Konstitucijos straipsnį. Tačiau nepasiduodantys populistų užmačioms politikai ir visuomenininkai pritaria, kad Konstitucijos 12 straipsnio tikrai nereikia keisti. Emigrantų padėtį ženkliai pagerintų „Lietuvio kortos” įvedimas, o kažkaip balansuoti imigrantų padėtį nėra jokios prasmės. Imigrantų padėtį apibrėžia Lietuvos Respublikos įstatymai, jei jiems jie nepatinka – jie visada gali išvykti. Tinkamai mūsų šalies realijoms subalansuotas Lietuvos Pilietybės įstatymas apibrėžia, kaip imigrantas gali tapti Lietuvos piliečiu, tam tikrą laikotarpį gyventi Lietuvoje, dirbti, mokėti mokesčius, išlaikyti kalbos ir istorijos egzaminą ir t.t.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prieš porą savaičių Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, pilkasis kardinolas Ramūnas Karbauskis pareiškė kad padarys viską, kad 2019 metais būtų surengtas referendumas 12 Konstitucijos straipsnio keitimui, kuris privalo įvykti. Ir nors referendumus galima vertinti kaip vieną esminių demokratijos formų, nes šiuo atveju išreiškiama visos tautos, o ne keleto išrinktų asmenų pozicija, šis pasiūlymas yra pigus populistinės politinės partijos žingsnis.

Jis greičiausiai turi tikslą atkreipti dėmesį į prarandančią populiarumą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, suteikti jos kandidatams papildomą matomumą, girdimumą ir žiniasklaidos dėmesį, rinkimų, su kuriais kartu vyktų referendumas, metu.

Dar daugiau – Ramūnas Karbauskis prasitarė, kad dabar svarstoma galimybė šiam referendumui priimti atskirą įstatymą, kad jis vyktų ne vieną dieną. Tikriausiai mūsų tauta dar neužmiršo, kaip buvo vykdomas Lietuvos stojimo į Europos sąjungą referendumas, kuriam irgi buvo priimtas išskirtinis įstatymas, leidžiantis piliečiams balsuoti dvi dienas.

Tada buvo mobilizuotos beveik visos politinės partijos agitacijai už stojimą. Referendumo organizatoriai tada išleido milžinišką sumą pinigų reklamai, surengė ne vieną dešimtį agitacinių laidų visose žiniasklaidos priemonėse, leido žmonėms balsuoti ne savo apylinkėse, po keletą kartų ir leido apsukriems prekybininkams atvirai papirkinėti į referendumą atėjusius piliečius dovanojamu alumi ir skalbimo milteliais. Tačiau tikslas buvo pasiektas – valdžia išprievartavo tautą ir reikiamas jos atstovų kiekis atėjo į referendumą ir pasakė „taip“.

Panašu, kad dabar bus stengiamasi padaryti panašiai. Referendumas prasidės su Lietuvos Prezidento rinkimų pirmuoju turu, tada bus dviejų savaičių pertrauka, po kurių vyks Prezidento rinkimų ir referendumo II turas ir rinkimai į Europos parlamentą. Iš karto iškyla keletas klausimų, kas garantuos biuletenių saugumą tuo pertraukos laikotarpiu ir ar bus užtikrinta, kad piliečiai negalėtų balsuoti po keletą kartų. Žinant, kad daugybinė pilietybė būtų naudinga ir imperialistiškai nusiteikusioms Lietuvos kaimynėms, kyla labai svarbus klausimas, kaip bus užtikrinta, kad užsienio šalys neįtakotų referendumo dėl „dvigubos“ pilietybės rezultatų? Kai mus pasiekia žinios, kad Rusija galimai įtakojo JAV ir Prancūzijos prezidentų rinkimų rezultatus, atsakykime sau į klausimą, ar Lietuvos saugumo struktūros užtikrins skaidrų referendumą ir objektyvius rezultatus.

Aišku, diskutuodami apie mūsų tautos išlikimą, turime suprasti, kad per 25 Nepriklausomybės metus įvairiais skaičiavimais apie milijonas mūsų tautiečių išvyko iš tėvynės. Didelė jų dalis sieja savo ateitį su šalimi, į kurią išvyko. Dažnas tautietis, ypač jei kalbėsime apie emigravusius prieš dešimtmetį ar ankščiau, išvykdamas į užsienį, sakydavo, kad išvykstąs tik trumpam, kad užsidirbs pinigų ir sugrįš, beje, nemaža dalis tarpukario Lietuvos išeivių elgėsi būtent taip, išvykdavo keleriems metams į užjūrį, ten dirbdavo iki paskutinio prakaito, be laisvalaikio, be asmeninio gyvenimo, be elementaraus poilsio, jei dėl tokio darbo nenukeliaudavo į kapus, po keleto metų grįždavo į Lietuvą ir už sukauptus pinigus įsigydavo ūkį ar pradėdavo verslą.

Deja, XXI amžius labai skiriasi nuo XX, todėl dabar dažnas emigrantas svečioje šalyje įsikuria, sukuria ten šeimą arba atsiveža ją iš Lietuvos, pasistato namą, pradeda kilti karjeros laiptais. Tada viskas susiklosto taip, kad grįžimas į Lietuvą tampa labai komplikuotas ir nusikelia neribotam laikui. Dėl intensyvaus gyvenimo ritmo vyksta negrįžtamas nutautėjimas. Išeiviai dažnai gyvena ir dirba įvairiatautėje aplinkoje, dalis jų sukuria mišrias šeimas, tai sąlygoja savo kalbos, kultūros ir tradicijų įtakos sumažejimą ir kai kuriais atvejais, netgi jų palaipsnį užmiršimą ir atsižadėjimą.

Ypatingai jautrūs nutautėjimui vaikai, kurie save su Lietuvą sieja tik per tėvus, jiems lietuvių kalba ir Lietuva tampa tik tėvų gimtine, su kuria jų nesieja joks emocinis ryšys. Panašiai XX amžiaus antroje pusėje, Lietuvoje vykstant intensyviai urbanizacijai, vaikai, jau gimę mieste, žiūrėjo į kaimą, iš kurio kilo jo tėvai, ar į tėvų ir senelių vartotą tarmę. O tėvai, šiame intensyviame gyvenimo ritme dažnai neturi laiko, kurį galėtų skirti vaikams, tai skatina susvetimėjimą ir dar intensyvesnį nutautėjimą. Iš viso to, kas pasakyta ankščiau, galima daryti vienintelę išvadą:  „Būtina stiprinti emigrantų ryšį su Lietuva”. 

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikriausiai su tuo visi sutinkame, bet klausimas – KAIP tai padaryti? Vienadienių populistų ir valstybės ateitimi susirūpinusių politikų ir visuomenininkų požiūriai išsiskiria. Pastarųjų siūloma alternatyva, kuri būtų realus tiltas tarp Lietuvos ir jos pilietybės atsisakiusio lietuvio, tai – Lietuvio pažymėjimas (Lietuvio korta), kurio esmė būtų sutarus su konkrečia šalimi, joje gyvenantiems, bet atsisakiusiems Lietuvos pilietybės tautiečiams išduodamas pažymėjimas, kuris suteiktų: lengvatų Lietuvoje, pagalbą Lietuvos ambasadose, teisę bet kada atsisakius kitos pilietybės susigrąžinti Lietuvos pilietybę.

Tai eliminuotų  grėsmes, o kartu išspręstų tas problemas, kurios atsiranda lietuviui išeiviui, kuris nori įgyti kitos šalies pilietybę, bet nenori visiškai nutraukti ryšio su Lietuva.

Ar leisime mumis manipuliuoti, kai valdžia ciniškai laužys elementarias demokratijos normas, kurdama vienadienius referendumų įstatymus, kai sprendžiant svarbius valstybei klausimus taisyklės keičiamos pagal tai, ar kokia referendumo baigtis yra naudinga esantiems prie valdžios vairo politikams? Ar pritarsime „Lietuvos ne Lietuvoje“ projektui, pagal kurį lietuvis tampa viso pasaulio piliečiu, be teisių ir įsipareigojimų savo tėvynei? Sprendimų metas sparčiai artėja, atsakingai ruoškimės jam.

2017.12.01; 09:00

Aktualijos

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Premjeras ir valdantys politikai mielai giriasi, kad Lietuvos ūkis auga, atlyginimai kyla, pensijos didėja, nors apie didėjančią emigraciją ir degraduojančius regionus diskusijos vengia. Visi Lietuvos makroekonominiai rodikliai teigiami, tačiau Rytų Europoje Lietuva ne tik neatrodo kaip lyderė, bet žymiai arčiau autsaiderių.

Lietuvos augimas neįspūdingas

Visas Europos Sąjungos rytinis sparnas, ne tik Lietuva, jaučia ūkio augimą, kuris nulemtas bendro pasaulinio ūkio augimo, paklausos augimo Vakarų Europoje ir Europos centrinio banko veiklos bei vis plaukiančių ES investicijų iš Briuselio. Tai, ką matome Lietuvoje, – atlyginimų ir pensijų augimas, mažėjantis nedarbas ir didėjanti infliacija vyksta visoje Rytų Europoje, tačiau kitose šalyse ūkio augimas dar spartesnis, o štai infliacija mažesnė. Lietuva džiaugiasi 3,5 proc. BVP augimu, kai Latvija fiksavo per 6 proc. prieauglio, Rumunija net 9 proc. Tas pats vyksta su atlyginimų ir pensijų augimu. Lietuvoje politikai rodo į 60 papildomų eurų prie pensijos, tačiau vis tiek regione liekame su mažiausiomis pensijomis.

Artimiausiam laikotarpiui 2018–2020 m. Lietuvos bankas prognozuoja dar prastesnes ūkio augimo tendencijas. BVP prieauglis bus vos 2,9 ar net 2,4 proc. Tai reikš, kad kelti pensijas ir atlyginimus po 60 eurų ateityje nebus galimybių. Apskritai, toks mažas Lietuvos ekonomikos augimas rodo prastą Vyriausybės darbą ir labai mažą šalies valdžios ambiciją. Kitos šalys, tokios kaip Rumunija, stengiasi išnaudoti atsirandančias galimybes ir pakilti iš Europos autsaiderių, o Lietuva murkdosi smulkmenose. Ar išvis mes kada nors pasieksime strateginį tikslą džiaugtis Vokietijos ir Švedijos gerovės lygiu, jei net palankiausiomis sąlygomis, kuomet auga visi aplinkui, sugebame sugeneruoti vos juntamą ūkio pokytį.

Vyriausybė nesprendžia strateginių problemų

Vyriausybė vos pradėjusi darbą žadėjo esmines pertvarkas visose srityse. Iš tikrųjų aktyviai dirba pora ministrų, kurie tikrai verti pagyrų. Tai susisiekimo ministras Rokas Masiulis ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jie aktyviai siūlo ir inicijuoja pokyčius, tą mato ir visuomenė. Kiti ministrai profesionalai arba vangiai ir tyliai miega, arba dar ir vykdo abuojišką politiką. Teisingumo ministrė ne tik nesugebėjo nieko pasiūlyti, kad teismai nustotų metų metais vilkinti bylas, bet dar ir įsitraukė į personalijų skyrimą myliu-nemyliu principu. Sveikatos apsaugos ministras nesugeba priimti jokio racionaliai pasverto sprendimo, kuris spręstų rimtas sektoriaus problemas, bet mielai kapstosi smulkmenose.

Vyriausybė nesugeba pajudinti pamatinių Lietuvos ekonomikos problemų: investicijų trūkumo, regionų degradacijos ir milžiniškos emigracijos. Lietuvai pavyko pritraukti „Continental“. Tai tikrai puiki žinia ir atsakingi valstybės tarnautojai už tai verti medalio, bet tokių atvejų per mažai. Lietuva yra pritraukusi taip mažai investicijų, kad naujienų apie „continentalius“ reiktų bent po vieną per savaitę. Ir visgi kiek „Continental“ žada Lietuvoje sukurti darbo vietų? 1 tūkst. – tai džiugu, bet ekonomiškai spurtuojančioje Rumunijoje „Continental“ jau dirba 20 tūkst. darbininkų.

Pakėlus pensiją 60 eurų vis tiek išliekame su mažiausiomis regione, nes Lietuva pakankamai neišnaudojo savo galimybių, kai kitos Rytų Europos šalys išspaudė maksimumą. Vyriausybės pažadai apie esmines reformas blėsta, ryžtingos Premjero kalbos nutilo, o jis pats atrodo vis labiau pavargęs. Prabėgo metai, o Seimas taip ir nesusitelkia dideliems darbams, o vis giliau skęsta smulkmenose ir skandaluose. Panašu, kad 60 eurų tebuvo viskas, ką ši valdžia sugebėjo išspausti ir jokių ambicijų iki rinkimų nepamatysime.

2017.11.29; 03:00

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Lietuvos vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Jau ilgiau nei metus trunkantis Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio valdymas, koks jis juokingas ar žiaurus beatrodytų, nemažai daliai Lietuvos gyventojų yra visiškai patrauklus.

Akivaizdu, kad aiškiai suformuluotos alternatyvos esamai padėčiai nei Seime, nei visuomenėje neatsirado.

Vienintele oponuojančia jėga, reiškiančia nepasitenkinimą valdžios sprendimais, tampa žiniasklaida, tačiau jos funkcija – informuoti ir perduoti nuomones, o pati ji negali tapti naujų krypčių, strategijų kūrėja.

Todėl gal ir ne stiklo bokšto, bet stiklainio, į kurį laimėjusieji rinkimus noriai sulindo, sienelės storėja, stiklainio dangtis užspaudžiamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus laikomas, vis sandariau užsidaro.

Žiniasklaidos nepasitenkinimas

Žiniasklaidos nepasitenkinimą rinkimus laimėjusia populistų komanda ir jos gana aršų taršymą galima paaiškinti dviem objektyviais veiksniais: pirmasis jų – jau daugelį metų rašančiųjų įvairiomis politikos, ūkio, socialinėmis ir kt. temomis žurnalistų patirtis, o dažnai ir įgyto išsilavinimo visapusiškumas, gerokai lenkė į Seimą atėjusiųjų naujokų kompetencijas. O antrasis – žiniasklaidai žaidžiant rinkos ekonomikos sąlygomis, kaunantis dėl portalo tekstų peržiūrų skaičiaus internete ir popierinių leidinių tiražų, reikėjo informacijos, o jos iš naujojo Seimo nebuvo.

Nauji Seimo nariai vengė bendrauti su žiniasklaida, nes visiškai pagrįstai susirgo nepilnavertiškumo kompleksu, be to, nelabai ir turėjo ką pasakyti. Žiniasklaidos atstovai pyko. Kadangi informacijos apie krašto politiką skaitytojai vis vieną laukė – nueita populiariausiu keliu. Nebuvo informacijos apie politiką, ieškota jos apie politikus. Tokiu būdu, net ir valstybės masteliu bevertė istorija apie Gretą Kildišienę ir Ramūną Karbauskį buvo bemaž mėnesį transliuojama kaip pagrindinė politikos Lietuvoje tema, o šios istorijos ratilai ritasi dar ir iki šios dienos.

Žingsniai į tuštumą

Panašios reikšmės, nors ir palietęs žymiai gausesnę grupę žmonių, yra praėjusiomis savaitėmis nuvilnijęs triukšmas dėl receptinių vaistų. Kai Lietuvos politikos sandaros viršūnėje nebėra su kuo ir apie ką kalbėti strateginėmis politikos temomis – narstomos šalutinės, dažnai beprasmės ir bereikšmės temos, tokiu būdu jas sureikšminant vos ne iki nacionalinių tragedijų ar komedijų. Ir nors atsiras prieštaraujančių bei tvirtinančių, kad G. Kildišienės visureigio mecenavimo atvejis atskleidė politikos ir verslo amoralumo esmę, o kelių pavadinimų vaistų įsigijimo apribojimai pražudė daug ligotų pacientų, vargu ar tai bus arti tiesos. Jei tik tokios problemos Lietuvoje egzistuotų, būtume labai darni ir sveika visuomenė.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

O esmė tokia, kad iš politinių disputų ir, apskritai, iš viešųjų diskusijų išnyksta esminiai valstybės ir jos piliečių ateities svarstymo klausimai. Į valdžią atėjusi siaurų pažiūrų ir menkos kompetencijos sekta, strateginiais valstybės klausimais jokios nuomonės neturi arba bijo ją reikšti, tad ir tyli, o atskiri balsai visuomenėje, nors ir pasigirsta, bet į dėmesio centrą neprasimuša, tik subanguoja ir nuskęsta smulkmenų, audrų stiklinėse ir kitokio triukšmo bei populiaraus šlamšto transliavimo srautuose. Bejėgiškumo jausmas suvokus, kad šalis niekur nebeina, nieko nebesiekia, o tik vegetuoja ir palengva apsipranta su spartėjančiu tautiečių išsivaikščiojimu – įsigali, užgožia racionalų pradą, įtraukia kiekvieną visuomenės narį ir palengva, bet kryptingai nuneša į nebūtį.

Kodėl taip atsitinka? Ar kito varianto išties nėra, ar jo tiesiog nebeieškoma?

Opozicijos nauda ir žala

Kad viešoji diskusija užsipildytų prasmingu turiniu, iš pradžių turėtų egzistuoti pati diskusija. Mūsų atveju, ji išnyksta dėl gana objektyvių priežasčių. Ko gero, viena svarbiausių – nebėra diskusijos Seime, nes Seime nebeliko opozicijos. Valstiečių ir žaliųjų sektantus ištiko dviguba nelaimė. Nusisamdę sumanius viešųjų ryšių specialistus jie visai to nenorėdami ir neplanuodami triuškinančiai laimėjo rinkimus – pirma nelaimė, o antra – jie liko vieniši ir netgi nebeturi tokių, kurie jų sprendimus kritiškai vertintų. Pozicijai, kuri turi savo viziją ir ją įgyvendina, opozicija dažniausiai trukdo, bet kai pozicija neturi nei vizijos, nei strategijos, nei programos, ėjo į Seimą tik planuodama „pabūti prie valdžios“ ir susitvarkyti vieną kitą savo asmeninį reikaliuką, o pelnė visą aukso puodą, veiksminga ir konstruktyvi opozicija galėtų padėti.

EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė

Tačiau opozicijos nėra. Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė pastarosiomis dienomis, kai Seime buvo svarstomas kitų metų valstybės biudžetas. Visuomenė gerai išgirdo tik vieną žinią, kurią jai už jos pačios į biudžetą sumokėtus pinigus ištransliavo pozicijos veikiantysis organas – vyriausybė. Anot vyriausybės pagrindinio guru Sauliaus Skvernelio, kitų metų biudžetas yra „saugantis nuo ekonomikos perkaitimo, infliacijos didėjimo ir kartu orientuotas į socialiai jautriausias visuomenės grupes“, – rašo „Respublika“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, nes vyriausybės pranešimas apie „socialiai orientuotą“ biudžetą iš esmės sėkmingai, tikslingai ir apgalvotai, per visur ir visiems išplatintas.

Mažo to, premjeras giriasi, kad 2018 m. biudžetas pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį yra planuojamas perteklinis – viešųjų finansų balansas bus teigiamas ir sudarys 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Turinys kitas, bet žinia nei nauja, nei labai įdomi, nes analogišką pozityvią informaciją apie savo darbą, o ypač biudžeto suplanavimą, transliuodavo kiekviena vyriausybė, nors realiai kitais metais pamatydavome, kad pozityvius dalykus persverdavo negatyvūs – „nenumatyti“, ir Lietuva kaip ritosi, taip ir ritasi į pirmavimą Europoje pagal autsaiderystės, o ne pagal lyderystės rodiklius. Skirtumas šįkart toks, kad biudžeto svarstymas jokios rimtos, konstruktyvios, girdimos kritikos net ir nesulaukė.

O pretekstų kritikai buvo gana esminių, nes biudžetas, nors ir perteklinis, bet, pasak ekonomistų, kuriais Seimas negali pasigirti, iš pateikto biudžeto projekto matyti, kad centrinė valdžia išlaidaus daugiau nei surinks pajamų ir patirs deficitą, o bendrą šalies valdžios sektoriaus perteklių suneš regionai ir socialinis draudimas. Kitaip tariant, biudžeto perteklius paremtas iš visų dirbančiųjų fizinių asmenų surinktais pinigais, tuo tarpu valstybės aparatas, nors ir skelbė taupymo vajus ir optimizavimo reformas, kaip išlaidavo daugiau nei valstybės finansinis potencialas leidžia, taip išlaidaus.

Optimizmą neigia statistika

Biudžeto svarstymo kontekste verta paminėti skaudžiausias Lietuvos problemas. „Gyvename trumpiausiai, geriame daugiausia, žudomės dažniausiai – toks yra Lietuvos paveikslas atliktame naujausiame ES šalių sveikatos tyrime 2017“, – eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį cituoja „Lietuvos rytas“. Šįkart mūsų kontraversiškas eurokomisaras išvadą ne iš piršto laužia, o remiasi Europos Sąjungos institucijų drauge su Europos Komisija atliktu tyrimu.

Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.

Kokia reali šalies padėtis atskleidžia net tik Europos institucijų, bet ir komercinių banginių, kurie turi interesų mūsų regione, tyrimai. Tarkim, SEB banko trijose Baltijos šalyse atlikto gyventojų finansinės būklės tyrimo duomenys, publikuojami informaciniame portale Delfi, skelbia, kad Lietuvoje gyventojų optimizmas yra mažiausias Baltijos šalyse, net trečdalis lietuvių neturi jokių santaupų. Be to, tik 17 proc. lietuvių gali būti priskirti viduriniajai klasei, o Estijoje šiai klasei priklauso beveik pusė gyventojų. Ypač reikšmingas skaičius – kas dvyliktas Lietuvos gyventojas planuoja per artimiausius 3 metus emigruoti.

Pastaruoju metu net klostosi baugi situacija, kad ir kokie tyrimai bebūtų atliekami, jie pateikia vieną už kitą prastesnius rodiklius apie mūsų šalį. Pirmaujame ne pagal gerovės, bet pagal socialinės atskirties dydžius Europoje ir, nors galime girtis iki begalybės augančiu BVP, tačiau vargu ar labai džiaugsimės tuo, kad emigravus, kaip ketinama, kas dvyliktam Lietuvos piliečiui, BVP vienam gyventojui išaugs net 12 proc. Bendras sukuriamas šalyje BVP gal labai ir nesmuks, nes emigruos didžioji dalis ne iš tų 17 proc. viduriniosios, bet iš tų 80 proc. skurdo Lietuvos piliečių grupės, tačiau valstybės kelias į spartų susinaikinimą pernelyg akivaizdus, kad jis būtų ignoruojamas.

Smulkmenos užgožia esmę

Valstybės biudžeto svarstymas kaip tik yra tas laikas ir tas objektas, kuris leidžia sudėti taškus ant „i“. Ar biudžetas atsako į esminius valstybei kylančius iššūkius, ar neatsako, ar numato bent jau kelius, kaip su tais iššūkiais bus susidorota, ar nenumato. Todėl kaip tik dabar buvo ir tebėra puiki proga išgirsti, ar šalyje yra kokia nors reali politinė jėga, kuri padėtį suvokia adekvačiai, turi savo viziją, mato sprendimų kelius – ar tokios polinės jėgos nebėra. 

Vargu ar galima tvirtinti, kad biudžeto svarstymo tylą nors šiek tiek išblaškė socialdemokrato Algirdo Syso pagraudenimas, kad biudžete neatsižvelgta į „daug visuomeninių organizacijų, Seimo narių, pavienių piliečių, ugniagesių, vaiko teisių apsaugos specialistų siūlymų“. Iš viso beviltiška tikėtis kokių nors suformuluotų kritinių pastabų iš konservatorių partijos, kai jų lyderis Gabrielius Landsbergis biudžeto svarstymo Seime kontekste aiškino, kad „renka žmonių istorijas, kurios yra priešingos Vyriausybės retorikai“ ir skundėsi, kad biudžeto svarstymui skirta per mažai laiko. Nenuostabu, kad jokios konstruktyvios kritikos nepasigirdo ir iš lenkų rinkimų akcijos bei liberalų frakcijų, nes visi ar bent jau dalis šių frakcijų atstovų už vienus ar kitus grašius ketina palaikyti žaliuosius sektantus.

Tai ir leidžia teigti, kad susidarė gana įdomi, tačiau anaiptol ne džiuginanti situacija Seime, kai valdančioji dauguma paliekama virti savo sultyse, o ten, kur turėtų pasigirsti kritiškas opozicijos balsas, tvyro chaotiškas triukšmas, kuris skirtas triukšmaujantiems greta perrėkti, knaisiojimuisi po baltinių raukšles ar šiaip abstrakčiam paniurnėjimui, kad atkreiptų TV kameros operatoriaus dėmesį, o ne argumentuotų pozicijų, nuostatų, spendimų dėstymui, pagrindimui ir jų viešinimui.

Citadelė stiklainyje

Seimo rinkimų rezultatas toks, kad be Valstiečių ir žaliųjų darinio kita valdančioji dauguma Seime negali susiformuoti, tad žvelgiant per tą prizmę, jog galimybės ateiti į valdžią kitoms partijoms nėra, jos ir nesistengia formuluoti atsakingų, apgalvotų ir perspektyvių šalies ateities strategijų. Kitaip tariant, be reikalo neaušina burnos. Tačiau konstruktyvi ir net destruktyvi opozicijos kritika, anksčiau priversdavo poziciją savo vykdomą politiką ginti, formuluoti argumentus. Šiame Seime šio veiksnio nebėra, valdantieji iš esmės paliekami ramybėje ir tesižino patys su savimi, ir su savo klaidomis bei tiesomis.

Todėl kuo toliau, tuo akivaizdžiau formuojasi uždara valdžios citadelė, keistas ir nuo realybės valstybės atsidalinęs darinys, nulemtas savos tvarkos, hierarchijos ir dėsnių, atsirandančių pačios citadelės viduje. Vaizdas toje stiklainio sferoje gąsdinantis.

Gana taikliai Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkei Birutei Vyšniauskaitei tą „vaizdelį“ apibūdo vienas iš Seimo senbuvių, socialdemokratas Algimantas Salamakinas: „Nuo pat pirmos savo kadencijos 1992 m. Seime galvojau, kad augsime, eisime pirmyn, tačiau dabartinės kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal, nes atėjo labai daug nepatyrusių politikų arba apskritai nesutvertų politikai žmonių <..> Kartais, atrodo, būna labai svarių argumentų ir priežasčių, kodėl būtina priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau „valstiečių“ frakcija vis tiek balsuoja, kaip jiems liepia vienas žmogus arba kaip iš anksto paruoštuose lapeliuose būna sužymėta, kaip balsuoti. Tai – visiškas negebėjimas dirbti“, – sakė Seimo narys.

Nors vargu ar yra Lietuvoje daug politika besidominčių žmonių, kuriems A. Salamakinas būtų autoritetas ir nuomonių lyderis, tačiau jei net jį šokiruoja šio Seimo valdančiųjų beviltiškumas ir keisti darbo principai – tai labai daug ką pasako.

Sekta ar partija?

Blogiausia, kad nėra kam ir iš dabartinių politikos autoritetų pasakyti taip, kad būtų girdima, jog valstybę palengva uzurpuoja net ne politinė partija, tačiau religinės sektos požymius turinti grupuotė, susitelkusi aplink savo pranašą R. Karbauskį, nekreipianti dėmesio į atskirų savo narių, turinčių artimesnį priėjimą prie pateptojo, savanaudiškus žaidimėlius naudojantis vadžios suteiktais galių resursais. Komitetų formavimo Seime principai puikiai atskleidė, kad kompetencija šiai politinei sektai ne tik kad nėra vertybė, bet netgi provokuoja nerimą ir baimę, nes sukelia pavojų jos nariams atskleisti tikrąjį savo veidą ir sugebėjimus, kurie kitų, labiau patyrusių ir išsilavinusių kolegų gali būti atpažinti ir garsiai įvardinti.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ko gero, šiai sektai prie jų prisišliejęs, asmeninių ambicijų ir tikslų turintis politinis avantiūristas ir partinis perėjūnas, buvęs policininkas S. Skvernelis yra išsigelbėjimas, nes jis perima atsakomybę, nekvaršindamas galvos nejaukiai politikos vandenyse besijaučiantiems politinės citadelės veikėjams, tereikalaudamas iš jų tik tokios menkos duoklės – vergiško arba statutinio paklusnumo.

Vyriausybė iš esmės irgi sudaryta ne kažkokiems ambicingiems ir tikslingiems dalykams pasiekti, bet atsitiktinai sukritus aplinkybėms, atsitiktiniems žmonėms užėmus vienas ar kitas pozicijas valdymo struktūrose. Negalima teigti, kad visi vyriausybės nariai dirbtų blogai, yra ir labai gerų pavyzdžių, tačiau bendras skiriamasis bruožas keistokas – ko gero, geriausiai dirba tos ministerijos, kurios nieko naujo nebando daryti. Jeigu pabando daryti reformas, jos virsta skandalais ir smulkesnėmis ar didesnėmis negandomis piliečiams, o ne kokia nors pridėtine verte ir indėliu į valstybės ateitį. Reformos, kurios iki šiol būdavo beveik progreso sinonimu, nebeįkvepia, o gąsdina, nes per jas patiriama, kad po to situacija valstybės veiklos sektoriuose ne pagerėja, bet prastėja.

Be alternatyvos

Konservatoriai laukia pažadėtosios žemės tikėdamiesi, kad jei nieko blogo nepadarys – tai savo valandos vis vien sulauks. Valdžia pati įkris jiems į rankas, tad kuo prasčiau dabartinė vyriausybė dirba, tuo jiems geriau. Toks argumentas, kad prasčiau tampa ir visai Lietuvai – jų pernelyg neblaško. Liberalai taip pat atsikvėpė. Iš esmės Lietuvoje susiklostė aplinkybės, kad visos politinės jėgos, ne išimtis ir ši, nes iš susiformavusių taisyklių ji ir neturi potencialo ištrūkti, įgyvendina neoliberalią politiką, kuri liberalams palanki, tad formuluoti kažką kita – rizikinga. Išėjusi iš valdančiosios koalicijos socialdemokratų dalis, kol kas alternatyvos Lietuvai, socialdemokratinio valstybės raidos modelio, irgi nepasiūlė – Seime jie negirdimi, o už Seimo ribų tampa ir iš viso nematomi.

Esamą būklę konstatuoja ir paskutinė sociologinė partijų populiarumo apklausa. Naujienų agentūros BNS paviešintų „Vilmorus“ atliktų tyrimų duomenimis: pirmojoje vietoje pagal populiarumą jau ilgą laiką yra konservatoriai (už juos balsuotų daugiau nei 15,4 proc. respondentų), tad nieko nedarymas iš esmės konservatoriams nekenkia, gal net yra palankus. Nemaža dalis žmonių savo išrinktaisiais vis dar nedrįsta nusivilti ir tikisi, kad atsitokės žalieji ir gal pamaitins mana iš dangaus, tad valstiečių ir žaliųjų reitingai, nors ir svyruoja, tačiau gana stabiliai laikosi virš – 12 proc. ribos. Nestebina socialdemokratų populiarumo kritimas, nuo – 10 proc. spalį, iki 7,9 proc. lapkritį. Permainos partijoje, apie kurias kalbėjo jų pirmininkas Gintautas Paluckas, jei ir vyksta, tai visuomenė apie tai nieko nežino arba vyksta ne geros, o blogos permainos. Progą atsinaujinti taip, kad būtų pastebėta, ši partija jau bemaž praleido, o gal ir neturi to potencialo, kurio iš jų tikėtasi.

Kitų partijų populiarumo reitingai netikėtumų nepateikia. Populiarūs išlieka „Tvarkos ir teisingumo“ populistai, iš paskutiniųjų į matomas pozicijas kabinasi liberalai (4 proc.), gal kiek netikėtai užribyje atsiduria Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos darinys su 3,8 proc. populiarumu ir iš matymo lauko išnykusi Naglio Puteikio Centro sąjunga. Iš esmės partijų populiarumo reitingai atspindi situaciją, kai valdančiosios partijos darinys, paliktas vienų vienas savo stiklainyje, o ryškesnės opozicijos, į kurią galėtų pretenduoti, ko gero, visos iš likusių partijų, nematyti. Todėl naujoje apklausoje atkreipia dėmesį tik vienas ryškesnis pokytis – nuo 19,9 proc. iki 23,9 proc. išaugęs neapsisprendusių, už ką balsuoti, respondentų skaičius.

Vienas iš naujosios Seimo daugumos bruožų – nepasitikėjimas visuomene, tiksliau paprasčiausias jos ignoravimas, tad nenuostabu, kad apskritai nusivylusiųjų valdžia skaičius auga. Žmonės nori būti išgirsti, o kai patiria, kad jų niekas neklauso, niekam jie neįdomūs ir pakeisti jie nieko negali, natūralu, kad nusivilia ir drauge su jų neviltimi miršta ir pilietinės visuomenės procentinė dalis.

Nusivylimas prezidentūroje – ar netikėtas?

Iki šiol labai dažnai negatyvias nuostatas visuomenėje išblaškydavo šalies prezidentės balsas. Šiuo atveju – Simono Daukanto rūmuose irgi tvyro stingdanti tyla. Galbūt prezidentūra suvokia, kad susidūrus su sektantais, o ne politikais, geriau išlikti tolerantiškiems ir patylėti, nei, kaip ir neegzistuojančiai opozicijai, – „veltui aušinti burną“.

Iš kitos pusės, tyla prezidentūroje gali turėti daugiau priežasčių – tai ir antrosios kadencijos pabaiga, sąlyginis atokvėpis tarptautiniuose vandenyse, o galbūt ir tam tikras nusivylimas tais lūkesčiais, kuriuos kiekvienas lyderis, eidamas į atsakingus postus, paprastai turi.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nereikia pamiršti, kad Lietuvos atotrūkis ne tik nuo kitų Europos šalių, bet ir nuo kaimynų latvių ir estų prasidėjo 2008 m., siaučiant ekonominei krizei, kuri tuo metu Latvijai grasė žymiai žiauriau nei Lietuvai. Rezultatai – tai, kad nuvažiavome taip toli žemyn su prezidente susiję. Visi puikiai prisimena, kad tuo metu valstybę valdė jos numylėtiniai konservatoriai ir pačių konservatorių numylėtinis Andrius Kubilius. Sena sentencija primena, kad darbus visą laiką galima atpažinti iš pasekmių, o dabar jau pernelyg tampa akivaizdu, kad būtų korektiškai nutylėta, jog tuomet priimti sprendimai buvo klaidingi, o prezidentė ne tik juos palaikė, bet ir karštai gynė.

Tiksli prognozė 2018-iesiems

Dabartinis laikas, kai geriau, jei dabartinė valdžia nepriiminėtų jokių sprendimų, nei priiminėtų pati nesuprasdama, ką ar tiesiog, pagal sąrašą popieriuke, spaudydama buvusiam policininkui, įsijautusiam į svajones apie karalystės sostą, reikalingus mygtukus, nežada nieko optimistinio. Pati sekta Seimelio citadelėje ir atskiros jos grupelės kai kuriose ministerijose, be abejo, gal ir visai sėkmingai egzistuos dar 3 metus, galbūt aplink pranašą susitelks dar daugiau patikėjusiųjų, tačiau šalies ateities scenarijus dėl to geresniu netaps. Su pranašo palaiminimu paskirtas vietininkas vyriausybėje, pristatydamas savo veiklos rezultatus ir būsimus sumanymus biudžeto projekte, drauge pateikė ir pakankamai tikslią prognozę 2018-iesiems.

Margasis genys žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Atmetus visus galimus geresnius ir blogesnius dalykus, kurie gali nutikti, gali ir nenutikti, dėl keleto esminių galime būti tikri: 2018 m. užtikrintai pirmausime pagal savižudybių skaičių Europoje bei iš kitų šalių išsiskirsime trumpiausia gyvenimo trukme, augs socialinė atskirtis ir ne po 12 proc., bet visgi palaipsniui didės emigruojančiųjų iš Lietuvos skaičius, didės ir ekonominių rodiklių atotrūkis nuo latvių bei estų.

Gali premjeras kiek tik nori demonstruoti savo optimizmą ir žarstyti patruliuojant gatvėse įgyto žargono perlais, atsakymų į esminius valstybei iškilusius iššūkius jis nepateikia. Būtų bent jau galima gerbti žmogų už tai, jei pripažintų, kad atsakymų neturi, nes ne tik jis vienas supranta, jog sprendimai nėra paprasti ir, kad formavosi visa tai, ką turime šiuo metu, dar tais laikais, kai jis po darbo valandų tik studijavo policijos statuto reikalavimus, svajodamas juos pritaikyti valstybei valdyti.

Liaudis, tikėjimas ir optimizmas

Seimo citadelė visada egzistavo, tačiau dar niekad į ją nebuvo pakliuvusi sektantų grupė. Žmonės, kurie buvo ar laikė save politikais, vis dėlto ateidavo į valdžios citadelę su tam tikromis viltimis, tikėjimu ne tik pasivogti, bet ir pasidalinti, pasitaikydavo ir visiškai padorių, ne visada labai patyrusių, bet dažniausiai mokytis linkusių politikos veikėjų, žinančių, kad buvimas citadelėje – laikinas ir, pasikeitus aplinkybėms, teks grįžti pas žmones.

Šiuo atveju – tokių iliuzijų nėra. Nebūtų nieko nuostabaus, jei į kitą Seimą išrinktų Mūrininkų ir mėlynųjų sąjungą. Oligarchų valdančių mūrininkų brigadas yra, o mėlynaisiais galėtų būti žvejybos tvenkinių valdytojai. Nuo dabartinių Valstiečiu ir žaliųjų sąjungos jie iš esmės nesiskirtų, o kt. partijų Lietuvoje, bent šiuo metu, nebesigirdi. Net ir tie 7–12 proc. surenkami už socialdemokratus ir konservatorius, ko gero, ne todėl, kad jų elektoratas suvoktų, ką šios partijos realiai ketina daryti, bet palaikomos jos tik iš tradicijos ir inercijos.

Šachmatai – sudėtingas žaidimas. Slaptai.lt nuotr.

Priartėjęs pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis jokio konstruktyvaus ir optimistinio turinio šaliai nežada. Žinoma, reikia pripažinti, ypač jaunosios kartos, entuziazmą su kuriuo ji pasitinka jubiliejų. Tačiau nėra didelių garantijų, kad ir jaunoji karta šį jubiliejų sietų su šalies ateitimi labiau, nei su abstrakčiu ir beveidžiu, nors ir nuoširdžiu bet kokios šventės džiaugsmu ir tuščiaviduriu šurmuliu.

„Duonos ir žaidimų!“ – toks buvo antikinių laikų Romos paprastų žmonių reikalavimas valdantiesiems, kurie po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos. Ilgainiui sentencija šiek tiek modifikuota – žaidimų duodama žmonėms daugiau, nes jie pigesni nei duona, bet efektas panašus.

R. Karbauskis Naisiuose irgi žibėjo žaidimais – ir to jam užteko, tačiau kai panašus modelis pradedamas taikyti visam kraštui – gąsdina. Gerai, kad tie sektantų grupės spaudomi mygtukai ne raketoms paleisti skirti – juk būna klysta žmonės, ypač tie, kurie nesupranta ką ir kam daro. Tačiau „raketos“ paleidžiamos – tik jos, virtusios eilutėmis biudžete, ne tokios pastebimos, tačiau dėlto jų naikinamasis efektas nei kiek nesumažėja.

2017.11.26; 05:20

Gordijo mazgas

smetona_3
Antanas Smetona

Kas skaitė Antano SMETONOS „Rinktinius raštus“, išleistus Kauno leidyklos MENTA dar 1990 metais, tas galėjo susidaryti išsamų vaizdą apie šį prezidentą. Antanas Smetona „perkėlė“ Lietuvių tautos politines, socialines, religines realijas į „Vilties“, „Vairo“, „Lietuvos aido“ ir kitus spaudos leidinius. O nuo 1907 metų jis „Vilties“ redaktorius.

Kaip rašo Alfonsas Eidintas monografinėje studijoje „Antanas Smetona“ (leidykla „Mintis“, 1990), tuometinis bibliotekininkas Izidorius Kisinas pono Antano Smetonos 60 – ečio proga išleido stambų veikalą „Antano Smetonos biobliografija ir biobibliografija. 1874-1934“. Išleido Klaipėdoje 1935 m. 2000 egz. tiražu. Izidoriui Kisinui daug pagelbėjo profesorius Vaclovas Biržiška.

Veikalo autoriaus apskaičiavimu, per 34 metus A. Smetona rašė straipsnius, apybraižas, davė intervius ocialinių mokslų,  istorijos, tautybių, politikos, filosofijos, kalbos, religijos ir kitomis temomis. I. Kisinas suregistravo viską, kas buvo rašyta apie A. Smetoną ne tik lietuvių, bet ir užsienio aautorių…

 —————————

Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo straipsnio rašymo, bet vienas ligšiol aktualus klausimas – emigracijos – tebejaudina ir šiandieninę Lietuvą. 1911 metais į laikraštį „Viltis“ būsimasis prezidentas Antanas Smetona parašė straipsnį „EMIGRACIJOS LIGA“. Straipsnis trumpas, kaip ir beveik visi šio autoriaus rašiniai. Trumpas, nuoseklus ir su atitinkamom išvadom. A. Smetona rašo apie žemės ūkį, apie kaimą. “Kaime ima stigti darbininkų nebe vieniems dvarams: jų nebeužtenka ir vidutieniems ūkininkams. Nematyti suaugusių jaunų vyrų: jie visi Amerikon išėję. Miesto žmogui, retkarčiais tesilankančiam kaime, labai žymi jo atmaina. Prieš kokį dvidešimt metų ne taip keista ten atrodytavo. Ateina šventadienis – bažnyčioje matyti lygu mergaičių ir bernaičių. O dabar?“

Tarp „dabarties“ ir „seniau“ A. Smetona įstato atitinkamus vaizdus, – negatyvius ir pozityvius.

„O seniau matydavai pilnus suolus prisėdusių jaunų žmonių, girdėdavai juos dainuojant ir juokuojant. Prievakarė  – muzika groja, porų poros šoka, ūžia, vaikesai ripką muša, net visam sodžiuj linksma. Šiandien ir čia viskas pakitę ne gerojon. Susirenka pavakaruoti vienos merginos. Atsimeni, nelyginant, pasakinę amazonių karalystę, kur vienos moters viešpatavusios ir kur vyriškiui lyg koktu būdavę pasirodyti“. („Emigracijos liga“ – savotiškas A. Smetonos beletristinis vaizdelis, – tokių yra dauguma Rinktiniuose raštuose; žodynas, skyryba, sintaksė palikta, kaip ir visoje knygoje).

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Nupiešęs tokį kontrastišką kaimo vaizdą, A. Smetona ir užduoda pirmąjį klausimą „Kas gi dirba žemės ūkio darbus?“ Jame atsiranda žemės arimo siužetas, kurių „veikėjas“ arklą traukiąs „dar tik trečią vasarą mintąs kumeliukas“. Toliau autorius siužetan įtraukia ir sodietį, manantį, kad ir keturiolikos metų vaikas dar nepilnavertis artojas. Su sodiečio nuomone pilnai sutampa ir A. Smetonos nuomonė: „Taip taip numano jis, kad keturiolikos metų vaikas yra menkas artojas, menkas šieno piovėjas, bet jo vyriausias sūnus Amerikoje, kito jam pavaduoti neturi… Tas kiemas kur nėra vaikesų, siunčia moteris dirbti vyro darbų. Pamatyti Ukmergės apskrityje ariant keturiolikos metų mergaitę nebe naujiena… Toks nesubrendusių žmonių vartojimas sunkiesiems darbams blogai atsiliepia ir jaunosios mūsų sodiečių kartos sveikatai“.

Tai vaizdelio išvada, bet ne pirmoji. Dėl tokios padėties Lietuvos kaime autorius kaltina emigraciją į Ameriką: „Paaugę vaikesai išskris  Amerikon, anot senių, kaip tie apsiplunksnavę paukščiai, iš lizdo išriedėję. Dar maži būdami, jie kalba apie Ameriką, kaip kokią pažadėtąjį šalį. Iš tos šalies vaikai ne visada atmena tėvus, jei anksčiau  dar atsiųsdavo pinigų, tai šiandien nebelieka ir laiškelio.

„Giminiškumo ryšiai emigrantų su tėviške vis silpnyn ir silpnyn eina“. „Emigracijos liga“ smarkiai sumažino lietuvių tautą. Dėl to nuliūdę ir tėvai, ir likę tėviškėje broliai, sesės. A. Smetona kartu su jais sielvartauja: „Tėvas nuliūdęs dejuoja, kad sūnūs užmiršo jo senatvę ir kad skatiko iš jų nesulauksiąs. Brolis vėl skundžiaisi, kam jis dirbsiąs visiems. Jie, girdi, jo broliai, pagrįšią iš Amerikos su pinigais, pareikalausią savo dalių, o jis su keliomis dešimtinėmis žemės be nieko, tik su pūslėtomis rankomis“.

Smetona kritikuoja „emigrantų“ charakterį, užmiršimą ūkio darbus, dolerių praleidimą vėjais. „Retas kuris esąs įsiėmęs amerikiečių darbštumo. Iš tiesų: iš dešimties sugrįžusių pamatysime tik vieno kito gražiai pasistatytą pirkią, pagerintą ūkį“.

Taigi, Smetona daro neigiamą išvadą apie apie šį socialinį  reiškinį: „Ir vis dėlto emigracija eina ne mažyn, o didyn, ir nematyti galo, kada kitaip virs. Priaugančioji karta neklauso nei tyrusių žmonių, nei liūdnų nusiskundimų, kurių pilni emigrantų laiškai, griaudžiais žodžiais rašyti… Bent pusė emigrantų, palikusių užjūryje, dingsta mūsų kraštui“.

Ir vaizdelio pabaigoje yra unikalus A. Smetonos apibendrinamas, liečiantis šios dienos piliečius, mąstančius apie tautos akivaizdų išnykimą: „Kas per priežastis to mūsų krašto nužmonėjimo, galėtų pasakyti tik rimtesni tyrimai“.

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Ir vis dėlto A. Smetonos rašinys optimistinis, nes pabaiga remiasi latvių tautos pavyzdžiu: „Stebėtis reikia, kad latviai, kuriems sodžiuje dar ankščiau, nei lietuviams, gyventi, nebėga Amerikon… Ir Latvijos bežemiai, būdami šviesesni už mūsiškius, randa būdą gyventi savo krašte: nuomon ima žemę ar miestan išeina. Mūsiškis ir čia negali su jais rangčiomis eiti; jam stinga mintrumo, jo įrankis kovoje dėl gyvatos yra vieni raumens, kuriais tamposi po Amerikos kasyklas ir fabrikas, užimdamas paskutinio juodadarbio vietą“.

Vaizdelio pabaigoje A. Smetona užsimena, kad netrukus bus visuotinis Rusijos gyventojų surašymas. Prieš keliolika metų statistika yra parodžiusi Lietuvoje lietuvių tik arti dviejų milijonų, o kitais metais pamatysime jų gal dar mažiau. „Amerika bus daugiausiai prarijusi. Baugu pasidarys, žvilgterėjus į mūsų sumažėjusį skaičių! Reiktų rimčiau dairytis vaisto tai mūsų ligai gydyti“.

Atkreipkime dėmesį: taip rašė Antanas Smetona 1911 metais…

 ***

1992 metais kunigas, poetas Ričardas Mikutavičius išleido eilėraščių knygą „Šviesos spalvos“. Buvom pažįstami, jis šią knygą dedikavo ir man… Jos pabaigoje yra skyrius „Kad Lietuva neišsivaikščiotų (variacijos donelaitiška tema)“. Kai Lietuva, atgavusi Lietuvos Nepriklausmybę, toliau tęsė emigracinį pasivaikščiojimą, daugel kartų vis prisiminiau šio poeto knygos skyriaus pavadinimą. R. Mikutavičius bandė sulaikyti lietuvius po Donelaičio… toga. Poetiškai, dvasiškai, net nežinodamas, kad jis pats žus greitai nuo išsilaisvinusio „iš imperijos“ kauniečio, patekusio į turto, dolerių, pragaištį…

Būtent ta materiali pragaištis laukia ir mūsų Lietuvos. Su pinigais, turtais pražus ir mūsų tauta. Bus taip, kaip kažkada kalbėjo I. Suslovas (TSKP CK biuro narys): „bus Lietuva, bet niekada nebebus lietuvių…“ Kas kaltas? Mes visi, pradedant A. Smetonos aprašytojo vaizdelio tikrove, ir baigiant mūsų žurnalistų viešais skelbimais per radiją, televiziją, laikraščius, kad praėjusiasiais Lietuva neteko Kelmės, Plungės, Kupiškio ir kitų miestų, – tiek ir tiek pavogė „emigracijos liga“.

Tai – akivaizdi tiesa… Mano du vaikaičiai tarnauja savanoriais Lietuvos kariuomenėje. Grįžę per atostogas, sako, kad tarnyba sunki. Galėčiau patarti, kad be reikalo tarnauja, – gal už 5 metų, gal už 10 metų, nebebus ko ginti? Jei taip klostysis emigracijos eiga, nebeliks lietuvių! Tai kam tada milijardinės išlaidos kariuomenei, ginklams? Ar už „Niekieno žemę“ gali būti tiek aukojama?

2017.11.17; 03:00

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Valstybės politinį elitą yra ištikusi gili identiteto krizė. Gal ir gerai, kad nenorima su šia būsena susitaikyti, bet pripažinti ją derėtų. Kol to neįvyks, tol racionalių sprendimų neverta tikėtis, nes krizė galvose gilės, o drauge su ja – ir anomalijos Seime, valstybėje ir net Gedimino kalne.

„Elitinės galvos“ – ne statistiniai vienetai gyventojų surašymuose, o tokios, kurios turi galių lemti valstybės raidą ir joje gyvenančių piliečių gerovę – tad ignoravimas klausimo: „kas aš esu?“, veda į užprogramuotus klystkelius. Vietoj savęs suvokimo ten, kur esi ir tokio, koks esi, renkamasi kažkas kito – būti ne ten, kur turėtum ir apsimesti kažkuo kitu, t.y. prisiimti roles ir bandyti pagal jas vaidentis viešumoje.

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Rūstus, bet ir graudžiai juokingas yra Lino Balsio atvejis. Žaliųjų partijos tarybos narys ir buvęs pirmininkas, turėjo lyg ir puikiai jaustis Seime, kai rinkimus laimėjo tegu ir ne jo Žalioji partija, bet, kaip bebūtų, – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, taigi bendraminčių parlamente turėjo būti kaip niekada anksčiau.

Turėjo būti, bet buvo kažkas kito. Žmogus bandė ieškoti žaliųjų tarp Seimo agronomų, policininkų, netgi tarp veterinarų ir chemijos pramonės prekeivių, kol pradėjo nebesuvokti: jeigu jie yra žalieji, tai kas yra jis pats? Kuo tai baigėsi – visa Lietuva matė ir nesuprato, o kaip pripažįsta pats L. Balsys, dėl tokių egzistencinių klausimų kėlimo, jis turėjo pavartoti nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų.

Viską suprato tik Seimo žalieji ir valstiečiai, iš pradžių pabandė parlamentarą sulaikyti padedami policijos, pasiuntė į jo paiešką bent kelis ekipažus, o kai nepavyko L. Balsio ne tik sulaikyti, bet ir surasti, suskubo reikšti užuojautą, esą, žmogus serga ir reikia jam padėti.

Tokia veidmainyste nepatikėtų net labiausiai patyręs bambalių rinkėjas, tad ar galima manyti, kad patikės raminamųjų pavartojęs išsilavinęs žmogus ir buvęs garsus žurnalistas.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Kuo skiriasi postringavimai, kad esą L. Balsys Seime pijokauja, nors jis pats tai neigia ir tuo netiki, nuo neabejotinai blaivia galva skelbiamų tvirtinimų, kad Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Kęstutis Navickas, Viktoras Pranckietis, Agnė Šurinskienė, Kęstutis Mažeika ir t.t. yra žalieji? Jie patys gal ir tiki, bet ar to pakanka, kad jais patikėtų L. Balsys ir visi šiek tiek praprusę bambalių ir Seimo narių rinkėjai.

Prieštaravimų, matyt, nekyla tik R. Karbauskiui, vienos didžiausių Lietuvoje žemės ūkiui skirtų chemijos produktų prekiaujančios bendrovės savininkui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui. Jis tiki, kad yra ir žaliasis, ir žymus kultūros veikėjas, ir kad alkoholis labiau nuodija Lietuvos žmones, nei laukų tręšimas cheminiais preparatais. Tad visiškai normalu, kad ir L. Balsys tiki, kad jis yra blaivininkas.

Gražus – aš, baisus – jis

Kitas charakteringas pavyzdys yra S. Skvernelio įtikėjimas, kad jis nuostabiausias Lietuvos premjeras, kokių dar nebuvo šalis regėjusi. Retkarčiais per tokius savo įtikėjimus pakliūna žmogus į gana komiškas situacijas.

Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinką vertinančiame reitinge Lietuvai pakilus penkiomis pozicijomis iš 21 į 16 vietą tarp 190 valstybių, Saulius Skvernelis suskubo girtis: „Verslo aplinkos gerinimo srityje vyriausybė išsikėlė ambicingus tikslus. Pokyčiai „Doing Business“ reitinge signalizuoja, jog einame teisingu keliu – ir einame sparčiai. Pirmųjų metų, o jei tiksliau – pirmojo pusmečio darbo rezultatas džiugina, tačiau ties tuo tikrai nesustosime“, – BNS naujienų agentūros išplatintame pranešime cituojamas premjeras.

Kodėl gi nepasigyrus tokiais gražiais Lietuvos pasiekimais, tik specialistai patikslina, kad ši vyriausybė dėl to šuolio niekuo dėta. Kaip „Delfi“ portale teigia vyriausiasis Baltijos šalims „Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas, šuolis šiame reitinge praėjusios vyriausybės ir nemaža dalimi – buvusio premjero nuopelnas Lietuvos ekonomikai. Esmė tokia, kad „Doing Business“ vertina šalis pagal labai konkrečius įstatyminių nuostatų parametrus, kurie buvo paruošti ir iš dalies įgyvendinti Algirdo Butkevičiau vyriausybės.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Verta paminėti ir kitą „reitingą“, kur Lietuva užtikrintai pirmauja – emigravusiųjų iš Lietuvos gyventojų skaičių. Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą rodo, kad per 9 šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus (pernai – 50 300 žmonių, per š. m. 9 mėn. – 47 030).

Už šiuos rodiklius S. Skernelis nuopelnų kratosi. Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ premjeras tvirtina, kad „Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. <…> Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti. <…> Ta situacija negimė per 10 mėn. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.“

Negalima su premjeru nesutikti dėl to, kad emigracija ne tik šios vyriausybės sukurta problema, tačiau faktai tokie, kad emigracijos padidėjimas įvyksta dabar, tad ir susijęs su dabartine valdančiosios daugumos politika.

Žaliojo ir konservatoriaus tapatybė

Bandymai prisiimti teigiamus nuopelnus, kurie su veikiančiosios vyriausybės veikla nesusiję ir neprisiimti atsakomybės dėl neigiamų tendencijų, – išties būdinga ne tik S. Skvernelio, bet ir kitoms buvusioms vyriausybėms. Kai tik suveikdavo švytuoklės principas ir rinkėjai atsikandę vienos partijos valdymo, rinkdavo oponavusiąją – tai kartojosi kas 4 m., jau 8 kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo – kalti tapdavo buvusieji, geri – esantieji. S. Skernelio partijai patogu neprisiimti atsakomybės už visą praėjusį laikotarpį, nes kaip ir dauguma naujai į valdžią atėjusių populistinių jėgų, jos neturi istorijos šleifo, kuris dažnai būna ne tik atspirtis, bet ir žemyn tempiantis inkaras.

Gabrielius Landsvergis. LRS nuotr.

Tarkim, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis apie emigraciją postringauja kitaip – įsijautęs į opozicijos rolę, LRT televizijos laidoje „LRT forumas“ jis aiškino, kad artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.

„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“ – gąsdina konservatorius.

Tačiau esminė išlyga G. Landsbergio kalboje yra ta pati  – už esamą situaciją atsakinga ši bei praėjusi vyriausybė ir čia padedamas taškas. Prieš jas buvusi A. Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė jau neatsakinga.

Du politiniai lyderiai, vienas jų dabartinės vyriausybės premjeras, kitas valdančiosios giminės konservatorių partijoje favoritas, realiai pretenduojantis po 2020 m. Seimo rinkimų užimti premjeros kėdę, iš esmės yra labai panašūs tuo, kad nei vienas iš jų neprisiima atsakomybės už tai, ką patys daro ir jų vadovaujamos institucijos darė ir daro, abu tik prisiima roles – vienas sėkmingo premjero, kitas – sėkmingo opozicijos lyderio.

Elito atstovų pavyzdžiai užkrečia

Nemaloniai nuteikia tiek G. Landsbergio, tiek S. Skevernelio prasta vaidyba, tačiau už tai galima atleisti – jie neprofesionalūs aktoriai. Tačiau, kad nesuvokiamas jų atliekamų rolių turinys, ką jos reiškia šiai valstybei ir jos piliečiams, nuteikia gerokai liūdniau. Nes gyvenimas, kuris patiriamas savo žemėje, savo aplinkoje ir savo valstybėje – nėra rolės nei scenos atlikėjui, nei parterio žiūrovui. Gyvenimas yra tikras – su savo džiaugsmais ir nusivylimais, labai konkrečiais dalykais, pradedant pinigų sumomis už vaikų mokslą, maistą, rūbus, mokesčiais valstybei už tai, kad egzistuoji, sveikatos paslaugų neprieinamumu dėl to, kad jos per brangios ir t.t.

Tame žemajame „ne elito“ lygmenyje nebelieka vietos melui. Šeima, tėvas ir motina, išgali išlaikyti savo vaikus arba neišgali, jauni žmonės mato perspektyvą savo šalyje arba nebemato – tarpinių variantų labai nedaug. Todėl, kai šalies politiniai lyderiai, kurių užimamos pozicijos juos leidžia laikyti tikruoju šalies elitu, kratosi asmeninės atsakomybės, išsisukinėja arba giriasi nebūtais dalykais, akivaizdžiai apsimeta ne tuo, kuo yra (žaliaisiais, blaivininkais ir pan.), perspektyvos iš tiesų nebelieka. Nes ir bambalių, ir Seimo rinkėjai padaro paprastą išvadą – jeigu ten valdžios aukštybėse taip elgtis normalu – tai reiškia, kad tokia sistema turėtų galioti nuo viršaus į apačią visur, o jei dar negalioja, tai ilgainiui įsigalės.

Tad ir normalu, kad patikėję tikrais ir tariamais dalykais, jog „gera ten, kur mūsų nėra“, žmonės prisiima atsakomybę tik už save ir be sąžinės graužaties išvažiuoja, palikdami šalies lyderiams prisiimti ar neprisiimti atsakomybę už sistemą, kurios vertybes demonstruoja jie patys savo elgsenos pavyzdžiais.

Tyrimų išvados – sveikas arba sergi

Nors reikia pripažinti, kol Lietuva netapo policine valstybe ir galioja demokratinės žaidimo taisyklės, tam tikrų prošvaisčių blyksteli ir dabartinių valdančiųjų galvose. Tarkim, kad ir iniciatyva atlikti parlamentinius tyrimus, skirtus įvairiems politikų veiklos aspektams išnagrinėti, jei tik jie nesibaigs bereikšmiu pareiškimu, kaip Artūro Skardžiaus atveju – „galėjo supainioti interesus“, ir  nebus naudojami politinėms sąskaitoms suvedinėti, bet taps pagrindu moralinei politikų atsakomybei prieš šalies piliečius įvardinti.

Andrius Kubilius

Pasak R. Karbauskio, ketinama tirti, kodėl per 2009–2012 m. ekonomikos krizę tuometinė A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą už didžiulius procentus skolintis iš rinkos, o nesiskolino, kaip latviai, iš Tarptautinio valiutos fondo. „Jeigu nėra, tai bus aišku, kodėl šiandien visi mokame papildomas palūkanas, kiekvienas esame praradę kažkokias lėšas dėl keistų, o galbūt ir nusikalstamų sprendimų. Tai tikrai nėra nukreipta prieš konservatorių partiją. Mes norime atsakymų: kodėl sprendimai buvo daromi“, – aiškina žaliųjų ir valstiečių lyderis.

Intencija pagirtina, bet tyrimas apart idėjos paviešinimo toliau ir nenukeliavo. Bent jau iki šiol panašūs klausimai ir tyrimai apie buvusių valdančiųjų Seimo ar Vyriausybės narių atsakomybę neturėdavo perspektyvų. Tokiais kaltinimais yra ir buvo mėgstama pasisvaidyti viešumoje, tačiau tuo viskas ir baigdavosi. Priežastis paprasta. Jei atsiras precedentas – tai sugrįžę į valdžią „tiriamieji“ gali atsilyginti tuo pačiu. Kad yra ką tirti jau ir šios vyriausybės per metus nuveiktuose darbuose – nekyla abejonių vien tik pažiūrėjus, į ką išvirto vadinamoji urėdijų reforma.

Nediskutuojant, ar pati reforma buvo reikalinga, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad reformai buvo nepasiruošta, šiuo metu situacija nevaldoma, vyksta spartus miškų kirtimas, tik jau atsakomybę už tai prisiima ne kokia nors „sovietinė sistema“, kurią esą reikėjo sugriauti, bet dabartinė vyriausybė.

Iš esmės dabartinės vyriausybės metų veikla ir pažymėta tuo, kad sėkmingai vykdyti tik griaunamieji darbai, visai neįvaizduojant, kas vietoj jų bus statoma ir kiek tai kainuos. O reformos, geros ar blogos jos bebūtų, visada kainuoja.

Kaip taupo Vyriausybės aparatas

Nenuostabu, kad vietoj išliaupsinto valstybės išlaidų taupymo ten, kur valdantieji kojos nekelia, „arčiau kūno“ vyksta tradiciniai procesai. Tarkim, vietoj žadėtų sutaupyti 40–50 tūkst. eurų, Vyriausybės kanceliarijai kitąmet biudžeto projekte numatoma papildomai skirti 555 tūkst. eurų daugiau. Gal tai ir pagrįstos išlaidos, nes atėjusi naujoji Vyriausybė sugebėjo paralyžiuoti savo kanceliarijos darbą, įstrigdyti teisės aktų rengimo procedūras ir užsiėmė tik tuo, kad priiminėjo praeitos vyriausybės parengtus teisės aktus.

Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur realiai taupoma, nors jau iki tol funkcijoms atlikti lėšų trūko, tarkim, kad ir kultūros srityje. Kad Gedimino kalnas neišeitų pas Mahometą, anot premjero, pinigų bus tiek, kiek reikės, bet tie kalno gelbėjimo darbai yra Kultūros finansavimo biudžeto eilutėse, tad labai didelė tikimybė, jog galiausiai turėsime išbetonuotą kalną ir dykras visuomenės kultūros dirvonuose.

Biudžeto formavimo principai

Galima spėlioti, kad S. Skverneliui labai patinka Michailo Bulgakovo kūryba, nes premjeras dažnai mėgsta postringauti apie tai, kad viskas valstybėje buvo apleista ir iškreipta, vešėjo nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas ir t.t.

Tačiau kokia prasmė iš šių policininko, o ne premjero rolei tinkančių pareiškimų? Premjero atsakomybė ir pareiga – naujų sprendimų priėmimas, kurie būtų susiję ne tik su tuo, kad nepotizmas nevešėtų, bet ir su tuo, kad pradėtų vešėti gerovė joje gyvenantiems piliečiams. Per metus laiko to gerovės suvešėjimo taip niekam, išskyrus patį premjerą, ir nepavyko įžvelgti, jokių proveržių neatskleidžia ir 2018 m. biudžeto projektas.

Kadangi naujasis biudžetas tik pradėtas svarstyti ir jo priėmimas dar užtruks, procesai tik įsisiūbuoja. Sklinda gandai, kad siekiant pelnyti „korumpuotų“ liberalų ir piktų konservatorių prielankumą žalieji ir valstiečiai svarsto portfelių ministerijose perdalijimą.

Tarp galimų kandidatų: liberalas Vitalijus Gailius, pretendentas į Teisingumo ministro postą, ir apie savo priklausomybę konservatorių komandai pareiškęs Aivaras Abromavičius, pretenduojantis į Ūkio ministro postą. Tačiau tai tik viena politinių intrigų pusė Žaliųjų ir valstiečių sudarytai vyriausybei stokojant daugumos palaikymo Seime.

Kiti procesai vyksta visuomenėje. Pirmieji sukruto gydytojai, pagrasinę streiku, jei nebus 30 proc. padidinti atlyginimai medicinos sektoriui. Iš esmės atskirų visuomenės grupių (pvz. policininkų, šveitimo darbuotojų) pastreikavimai priimant biudžetą yra cikliški, įvykstantys ko ne kasmet biudžeto svarstymo metu ir dažniausiai duodantys didesnį ar mažesnį teigiamą tai grupei rezultatą. 

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

Ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės vyriausybės į tokius bruzdesius žiūrėdavo jautriai, tad viena iš formų visuomenės grupėms nulemti biudžeto svarstymo procesus savo naudai, išties tampa streikai, nes kitaip vyriausybė jų negirdėtų. S. Skvernelis į žinią apie streiką sureagavo sau būdingu stiliumi – išvadino gydytojus šantažistais, tačiau, panašu, kad medikams jų pageidavimai bent iš dalies bus išpildyti.

Pavyzdžių yra – noro nėra

Tačiau kokiais principais, neskaičiuojant „grasinimų“ streikuoti, biudžetas formuojamas, kodėl vienur asignavimai didinami, o kitur mažinami, atspėti darosi vis sudėtingiausi net ir žymiausiems Lietuvos šamanams bei astrologams. Strateginių krypčių jame niekas neranda ir jau ne pirmą kartą pažymi, kad ši valdančioji dauguma neturi nei savo strategijos, nei pajėgi ją sukurti, nes patys nežino, kas jie tokie yra. Ko nori, suprantama, žino, bet norai skirtingi ir nesuvokiama, kaip juos realizuoti, o ypač tokio naivaus ir nuoširdaus noro „kad būtų žmonėms geriau.“

Tarp begalės pasiūlytų „idėjų Lietuvai“ verta paminėti „Lietuvos žiniose“ publikuotą Manto Bileišio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjo, sąmojį: „kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje, t. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai“.

Pasiūlymas pernelyg paprastas, kad būtų įgyvendintas, bet jei būtų įgyvendintas, ko gero, galiotų. Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Estiją, bet ir už Latviją, Bulgariją, Rumuniją, net ir Lenkiją. Vadinasi, kaip skelbė garsus Nepriklausomybės pradžioje „Sekundės“ bankas – „yra tų pinigų!“ Tačiau kur jie leidžiami, kad gyventi šioje valstybėje nori vis mažiau žmonių, niekas negali pasakyti, nesuprato šito nė viena ir iki šiol buvusi vyriausybė – bent jau tuo piliečius bando įtinkinti dabartinis premjeras.

Kurie reitingai yra svarbesni

Gal iš tiesų ramia sąžine galime smuktelti 5 ar daugiau pozicijų kokiame nors Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge, jeigu po to bent 5 proc. Lietuvos žmonių, kurie jau buvo susikrovę lagaminus į laimės paieškas svečiose šalyse, juos išsikraus ir pasiliks. Ne dėl idėjos, bet pasiliks todėl, kad ir Lietuvoje gaunamos pajamos jiems leis oriai išgyventi.

Pilaitės parke – pirmoji šalna. Iki pavasario – dar labai toli. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokiems sprendimams reikia politinės valios. Kol kas ta politinė valia dėl streikų baimės, kritulių kiekio ir kt. paslaptingų priežasčių pasireiškia mažinant vienus, didinant kitus asignavimus ir sukant galvą, kaip apmokestinti kuo daugiau žmonių, kad įplaukos į biudžetą padidėtų.

Žmonių Lietuvoje mažėja, tad mažėja ir įplaukos iš jų. Negi iš tiesų S. Skvernelio ir R. Karbauskio sukurtos „Žaliosios“ programos tikslas yra Lietuva be žmonių – tai yra tik žali gamtos turtai, be perteklinių, tuos turtus naudojančiųjų. Jei taip yra, peršasi išvada, kad bambalių rinkėjai nuo Seimo narių rinkėjų, nieko nesiskiria. Seimo nariams tinka bet kokie rinkėjai, rinkėjams tinka bet koks Seimas. Turime pagaliau valdžią, kokios esame verti, kuriai pagaliau svarbu, ką nors pastatyti Lukiškių aikštėje Vilniuje, kad tik visuomenė nepastatytų ten Vyties, svarbu kovoti su nepotizmu ir vietoj jo kurti sunkiai identifikuojamos prasmės despotizmo atmainą.

2017.11.12; 04:00

Politinės intrigos

Seimas, vos patvirtinęs kitų metų valstybės biudžetą, mes visus kitus darbus ir ims aiškintis tarpusavio santykius – ar blogesnė buvo konservatorių Vyriausybė, valdyta Andriaus Kubiliaus, ar socialdemokratų, valdyta Gedimino Kirkilo. Nors yra tūkstančiai neišspręstų problemų, kurios žmonėms daug aktualesnės. Laimei, susiprasta, kad santykių aiškinimąsi reikia atidėti bent jau kol bus patvirtintas kitų metų šalies biudžetas.

Ką gi po jo patvirtinimo planuoja Seimas? 48 parlamentarai siūlo sudaryti laikinąją komisiją, kuri ištirtų, kodėl A. Kubiliaus Vyriausybės laikais buvo padaryta didžiulė finansinė žala valstybei, nes iš bankų skolintasi už milžiniškas palūkanas, kai esą buvo galima pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo. Bus ieškomi politikų ryšiai su bankais, kurių naudai buvo priiminėjami sprendimai, kodėl buvo skolinamasi daugiau, negu to reikėjo deficitui dengti ir t.t. Savo ruožtu konservatoriai savo lyderio Gabrieliaus Landsbergio lūpomis siūlo ištirti dar ankstesnės – G. Kirkilo – Vyriausybės veiklą, mat dėl jos neveikimo neva nebuvo pasiruošta 2008-aisiais prasidėjusiai krizei.

Iš principo abiejų pusių kaltinimuose yra tiesos. Tikrai yra už ką kritikuoti A. Kubiliaus Vyriausybę, kurios valdymo pasekmes jaučiame iki šiol – dar nekompensuoti nuostoliai visiems žmonėms, patyrusiems „diržų veržimosi“ politiką, valstybės skola viršija 15 mlrd. eurų ir t.t. Tačiau, kaip teisingai pažymi konservatoriai, tokios kietos „diržų veržimosi“ politikos gal nė nebūtų reikėję, jei prieš tai valdžiusi G. Kirkilo Vyriausybė būtų valstybę parengusi krizei, sukaupusi rezervą, kaip kad pasielgė estai. Užuot darius tai, ekonomikos klestėjimo laikotarpiu buvo išleistas visas „Sodros“ rezervas ir ji net įstumta į skolas. O ir valstybės biudžetas kasmet buvo deficitinis, nors jo pajamos kasmet vis didėjo.

Tačiau ar tikslinga dabar veltis į praeitį, užuot galvojus apie dabartį ir ateitį? Gal geriau tegul politikai savo energiją lieja ne pešdamiesi, o sukdami galvas, kaip, pavyzdžiui, stabdyti emigraciją, nes statistika yra tiesiog šiurpi: šiemet per 9 mėnesius iš šalies pabėgo beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus. Vadinasi, daliai žmonių Lietuvoje yra blogai. Ar jie nebebėgs, jei sužinos, kad praeityje ką nors blogo yra nuveikę konservatoriai ar socialdemokratai? Ir, beje, ar patys politikai tai turi nuspręsti? Juk dešinieji visada sakys, kad blogi kairieji ir atvirkščiai. Kitaip tariant, kas tuo metu turi daugumą, to ir teisybė.

Palikime praeities nagrinėjimą istorikams. Nes Seimo istorijoje buvo ne viena dešimtis, o gal ir ne vienas šimtas laikinųjų komisijų, paskelbusių skandalingas išvadas. Ir kas iš to? Jokių teisinių pasekmių tai nesukėlė. Pavyzdžiui, bene skambiausios išvados buvo dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo. Pagal jas kone visi, prisidėję prie šios kai kurių ekonomistų amžiaus afera vadinamos privatizacijos, turėjo bent jau po kelerius metus atsėdėti už grotų. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Tad ir naujosios komisijos, jei ji vis tik bus sudaryta, išvados bus visiškai bereikšmės. Tuščiai iššvaistyta energija ir sugaištas laikas.

Informaciją pateikė ELTA direktorė  Gitana Markovičienė.

2017.11.11; 06:09