Julius Panka. Daugybinė pilietybė – būtinybė ar kelias į valstybės pražūtį?


Print
Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiuo metu viešojoje erdvėje suintensyvėjo svarstymai apie vadinamosios „dvigubos“ pilietybės instituto legalizavimą Lietuvos Respublikoje. Tai labai probleminė tema, o jos problematika prasideda jau nuo paties pavadinimo, nes jis nėra tikslus. Įsigilinus į įstatymų projektus, kuriuos siūlo Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybė ir liberalioji mūsų visuomenės dalis, pasidaro aišku, kad siūloma ne dviguba, o neribota, daugybinė pilietybė.

Tikriausiai būtent todėl šiam atvejui labiausiai tinka žodis „daugybinė“, kuris atspindi visą šios idėjos pavojų ir keliamas grėsmes. Juk šis žodis naudojamas ligos išplitimui (daugybinės vėžio metastazės) arba traumų kiekį (daugybiniai kaulų lūžiai), o emigracija, dėl kurios ir svarstoma ši galimybė, yra vienas didžiausių mūsų tautos ir valstybės iššūkių ir plintanti kaip vėžio metastazės liga. Daugybinės pilietybės entuziastai siūlo, kad Lietuvos pilietis galėtų būti kartu ir kitų šalių piliečiu, nes neva tai padėtų išlaikyti jų ryšį su tėvyne.

Paskutiniuoju metu pasirodo ir nemažai įtakingų populistinių politikų pasisakymų, kad tai gyvybinis klausimas ir kad reikia dėti visas pastangas tam, kad įstatymai būtų pakoreguoti daugybinei pilietybei palankia linkme. Bet ar jie supranta, kad daugybinės pilietybės institutas iššauktų labai didelių grėsmių mūsų šalies nacionaliniam saugumui. Juk yra logiška alternatyva, tai Lietuvos visuomenininkų siūloma „Lietuvio kortos“ idėja, kuri išspręstų tuos mūsų emigravusių tautiečių sunkumus, dėl kurių yra siūloma įteisinti dvigubą pilietybę, bet nesukeltų papildomų problemų.

Kadangi argumentų už dvigubą ar dar platesnę pilietybę neturime, panagrinėkime argumentus prieš daugybinę pilietybę !

Mokesčiai. Vienas iš abipusio ryšio tarp valstybės ir piliečio kūrimo segmentų yra mokesčiai. Valstybę ir konkretų žmogų sieja ryšiai, pagrįsti teisėmis ir įsipareigojimais. Valstybė įsipareigoja saugoti ir ginti savo pilietį, o pilietis įsipareigoja mokėti valstybei mokesčius ir atlikti kitas prievoles. Ar dvigubą pilietybę pasirinkęs žmogus mokės mokesčius abiems valstybėms, o trigubą – trims ir panašiai? Tai, aišku, daugiau retorinis klausimas, nes dabar dalis piliečių vengia mokėti mokesčius net vienai valstybei, o ką jau kalbėti apie dvi ir daugiau.

Karinė prievolė. Dėl karo prievolės yra labai panaši situacija kaip su mokesčiais. Kai tik dėl išaugusios Rytų kaimynės grėsmės prasidėjo privalomas šaukimas į kariuomenę, iš karto pasigirdo nemažai balsų, kad tarnyba kariuomenėje yra žmogaus teisių ir laisvių ribojimas, viešojoje erdvėje atsirado gražus „verktinio“ terminas, kai keletas susireikšminusių mergužėlių fotografavo vaikinukus, kurie nesijaučia nei patriotais, nei tėvynės gynėjais, nei lietuviais, nei galų gale, tikrais vyrais, skruostais riedančiomis krokodilo ašaromis.

Pasvarstykime, kaip turėtų jaustis dvigubą pilietybę turintys šauktiniai? Ar jie norėtų tarnauti dviejose kariuomenėse ir atiduoti dvigubai daugiau savo laiko karinei prievolei? O kur dar galimybė, nors kai kuriais atvejais ir tik teorinė, dėl karinio konflikto tarp dviejų valstybių, kaip tada persiplėšti? Savaitę kariauti vienoje pusėje, o savaitę kitoje? Juokai juokais, bet situacija, sutikite, būtų kuriozinė.

Pasyvi ir aktyvi rinkimų teisė. Kiekvienas veiksnus pilnametis Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę rinkti atstovus į savivaldos instituciją, Seimą ir Europos parlamentą, taip pat turi teisę rinkti Prezidentą. Pagalvokime, ar žmogus, kuris jau daug metų negyvena Lietuvoje, gali deramai atlikti šią funkciją. Ar jam užteks kompetencijos susigaudyti sudėtinguose politikos vingiuose? Galų gale ar moralu, kad jis, gyvenantis ir dirbantis kitoje valstybėje rinktų žmones, kurie leis įstatymus ir valdys mūsų šalį?

Taip pat turint pilietybę yra ir teisė būti renkamam į visas institucijas, į kurias piliečiai renka savo atstovus. O kas būtų, jei žmogus taptų dviejų skirtingų šalių parlamentų nariu? Galų gale, ar teisinga būti atstovu žmonių, su kuriais negyveni toje pačioje šalyje, ar galėsi tinkamai atstovauti jų interesams ir lūkesčiams? Greičiausiai, kad su labai nedidelėmis išimtimis į visus šiuos klausimus turėtume atsakyti „ne“. Nustatant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dviguba pilietybė taptų ne reta išimtimi, o masiniu reiškiniu, neišvengiamai reikėtų spręsti klausimą, ar dvigubą pilietybę turintis asmuo galėtų tapti Seimo nariu, Respublikos Prezidentu, teisėju, stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, ar jis turėtų įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ar turėtų atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. 

Geopolitinė grėsmė nacionaliniam saugumui. Remdamiesi tarptautinių ir Lietuvos ekspertų prognozėmis, galime drąsiai teigti, kad didžiausia grėsmė mūsų nepriklausomybei ir regiono taikai kyla iš Rusijos Federacijos. Ši valstybė savo tikslų siekia įvairiomis priemonėmis. Viena iš priemonių, tai pilietybės politika. Rusija nekreipia dėmesio į asmens pilietybių kiekį, ši valstybė skelbia, kad rūpinasi ir gina visus savo piliečius. Jai užtenka informacijos, kad asmuo yra jos pilietis, o visa kita šiai agresyviai nusiteikusiai valstybei yra neįdomu.

Prieš suintensyvėjant kariniams ir politiniams konfliktams Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Kryme ir Padniestrėje Rusija suintensyvindavo savo pilietybės lengvatinį teikimą tų regionų žmonėms. Jei įteisinsime dvigubą pilietybę, kas galės jai sutrukdyti vykdyti tokią pat akciją čia, Lietuvoje? Rusija skelbs, kad ateina ginti savo piliečių ir teoriškai ji bus teisi. 

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Kita geopolitinė grėsmė yra Lenkija, kurios požiūris į dvigubą pilietybę yra analogiškas Rusijos požiūriui. Visus Lenkijos piliečius ji laiko tiesiog savo piliečiais ir jai neįdomu, ar žmogus turi dar kitą pilietybę ar ne. Gal kas nors pasakys, kad Lenkija juk NATO ir ES narė, mūsų strateginis partneris ir tikrai nėra grėsmė. Nesiginčysime, tik pateiksime keletą pavyzdžių – lenko korta, kuri Lenkijos valstybės dalinama vadinamųjų „kresų“, pakraščių, prarastų po II Pasaulinio karo, gyventojams ir kurioje deklaruojama ištikimybė Lenkijos valstybei. Ne kartą girdėti kai kurių aukštų Lenkijos politikų pareiškimai, kad Vilniaus krašto okupacijos ir aneksijos nebuvo, kad ši šalis neturi dėl ko atsiprašyti savo kaimynių ir t.t. Istorikai žino, kad aljansai ir Sąjungos keičiasi, byra, susikuria naujos, o kova dėl teritorijų XXI amžiuje ne mažiau kruvina ir aktuali nei buvo viduramžiuose ar kruvinajame XX amžiuje.

Jei kam iškiltų klausimas, kokios esminės priežastys trukdo dvigubos pilietybės idėjos realizavimui Lietuvoje, atsakymas galėtų susidėti iš trijų dalių: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 2. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, 3. Lietuvos piliečių sveikas protas. Šiuo metu bandoma pakeisti pirmuosius du dėmenis manipuliuojant ir griaunant trečiąjį.

Pigų populizmą deklaruojantys politikai jau ne kartą bandė reglamentuoti daugybinę pilietybę įvairiais įstatymais. Toks reglamentavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Konstitucijos 12 straipsniui ir 2006 m. Konstitucinio teismo išaiškinimui dėl dvigubos pilietybės kaip išimtinio atvejo. Todėl tam, kad būtų įteisinta daugybinės pilietybės idėja yra būtina pakeisti dvyliktą Konstitucijos straipsnį. Tačiau nepasiduodantys populistų užmačioms politikai ir visuomenininkai pritaria, kad Konstitucijos 12 straipsnio tikrai nereikia keisti. Emigrantų padėtį ženkliai pagerintų „Lietuvio kortos“ įvedimas, o kažkaip balansuoti imigrantų padėtį nėra jokios prasmės. Imigrantų padėtį apibrėžia Lietuvos Respublikos įstatymai, jei jiems jie nepatinka – jie visada gali išvykti. Tinkamai mūsų šalies realijoms subalansuotas Lietuvos Pilietybės įstatymas apibrėžia, kaip imigrantas gali tapti Lietuvos piliečiu, tam tikrą laikotarpį gyventi Lietuvoje, dirbti, mokėti mokesčius, išlaikyti kalbos ir istorijos egzaminą ir t.t.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prieš porą savaičių Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, pilkasis kardinolas Ramūnas Karbauskis pareiškė kad padarys viską, kad 2019 metais būtų surengtas referendumas 12 Konstitucijos straipsnio keitimui, kuris privalo įvykti. Ir nors referendumus galima vertinti kaip vieną esminių demokratijos formų, nes šiuo atveju išreiškiama visos tautos, o ne keleto išrinktų asmenų pozicija, šis pasiūlymas yra pigus populistinės politinės partijos žingsnis.

Jis greičiausiai turi tikslą atkreipti dėmesį į prarandančią populiarumą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, suteikti jos kandidatams papildomą matomumą, girdimumą ir žiniasklaidos dėmesį, rinkimų, su kuriais kartu vyktų referendumas, metu.

Dar daugiau – Ramūnas Karbauskis prasitarė, kad dabar svarstoma galimybė šiam referendumui priimti atskirą įstatymą, kad jis vyktų ne vieną dieną. Tikriausiai mūsų tauta dar neužmiršo, kaip buvo vykdomas Lietuvos stojimo į Europos sąjungą referendumas, kuriam irgi buvo priimtas išskirtinis įstatymas, leidžiantis piliečiams balsuoti dvi dienas.

Tada buvo mobilizuotos beveik visos politinės partijos agitacijai už stojimą. Referendumo organizatoriai tada išleido milžinišką sumą pinigų reklamai, surengė ne vieną dešimtį agitacinių laidų visose žiniasklaidos priemonėse, leido žmonėms balsuoti ne savo apylinkėse, po keletą kartų ir leido apsukriems prekybininkams atvirai papirkinėti į referendumą atėjusius piliečius dovanojamu alumi ir skalbimo milteliais. Tačiau tikslas buvo pasiektas – valdžia išprievartavo tautą ir reikiamas jos atstovų kiekis atėjo į referendumą ir pasakė „taip“.

Panašu, kad dabar bus stengiamasi padaryti panašiai. Referendumas prasidės su Lietuvos Prezidento rinkimų pirmuoju turu, tada bus dviejų savaičių pertrauka, po kurių vyks Prezidento rinkimų ir referendumo II turas ir rinkimai į Europos parlamentą. Iš karto iškyla keletas klausimų, kas garantuos biuletenių saugumą tuo pertraukos laikotarpiu ir ar bus užtikrinta, kad piliečiai negalėtų balsuoti po keletą kartų. Žinant, kad daugybinė pilietybė būtų naudinga ir imperialistiškai nusiteikusioms Lietuvos kaimynėms, kyla labai svarbus klausimas, kaip bus užtikrinta, kad užsienio šalys neįtakotų referendumo dėl „dvigubos“ pilietybės rezultatų? Kai mus pasiekia žinios, kad Rusija galimai įtakojo JAV ir Prancūzijos prezidentų rinkimų rezultatus, atsakykime sau į klausimą, ar Lietuvos saugumo struktūros užtikrins skaidrų referendumą ir objektyvius rezultatus.

Aišku, diskutuodami apie mūsų tautos išlikimą, turime suprasti, kad per 25 Nepriklausomybės metus įvairiais skaičiavimais apie milijonas mūsų tautiečių išvyko iš tėvynės. Didelė jų dalis sieja savo ateitį su šalimi, į kurią išvyko. Dažnas tautietis, ypač jei kalbėsime apie emigravusius prieš dešimtmetį ar ankščiau, išvykdamas į užsienį, sakydavo, kad išvykstąs tik trumpam, kad užsidirbs pinigų ir sugrįš, beje, nemaža dalis tarpukario Lietuvos išeivių elgėsi būtent taip, išvykdavo keleriems metams į užjūrį, ten dirbdavo iki paskutinio prakaito, be laisvalaikio, be asmeninio gyvenimo, be elementaraus poilsio, jei dėl tokio darbo nenukeliaudavo į kapus, po keleto metų grįždavo į Lietuvą ir už sukauptus pinigus įsigydavo ūkį ar pradėdavo verslą.

Deja, XXI amžius labai skiriasi nuo XX, todėl dabar dažnas emigrantas svečioje šalyje įsikuria, sukuria ten šeimą arba atsiveža ją iš Lietuvos, pasistato namą, pradeda kilti karjeros laiptais. Tada viskas susiklosto taip, kad grįžimas į Lietuvą tampa labai komplikuotas ir nusikelia neribotam laikui. Dėl intensyvaus gyvenimo ritmo vyksta negrįžtamas nutautėjimas. Išeiviai dažnai gyvena ir dirba įvairiatautėje aplinkoje, dalis jų sukuria mišrias šeimas, tai sąlygoja savo kalbos, kultūros ir tradicijų įtakos sumažejimą ir kai kuriais atvejais, netgi jų palaipsnį užmiršimą ir atsižadėjimą.

Ypatingai jautrūs nutautėjimui vaikai, kurie save su Lietuvą sieja tik per tėvus, jiems lietuvių kalba ir Lietuva tampa tik tėvų gimtine, su kuria jų nesieja joks emocinis ryšys. Panašiai XX amžiaus antroje pusėje, Lietuvoje vykstant intensyviai urbanizacijai, vaikai, jau gimę mieste, žiūrėjo į kaimą, iš kurio kilo jo tėvai, ar į tėvų ir senelių vartotą tarmę. O tėvai, šiame intensyviame gyvenimo ritme dažnai neturi laiko, kurį galėtų skirti vaikams, tai skatina susvetimėjimą ir dar intensyvesnį nutautėjimą. Iš viso to, kas pasakyta ankščiau, galima daryti vienintelę išvadą:  „Būtina stiprinti emigrantų ryšį su Lietuva“. 

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikriausiai su tuo visi sutinkame, bet klausimas – KAIP tai padaryti? Vienadienių populistų ir valstybės ateitimi susirūpinusių politikų ir visuomenininkų požiūriai išsiskiria. Pastarųjų siūloma alternatyva, kuri būtų realus tiltas tarp Lietuvos ir jos pilietybės atsisakiusio lietuvio, tai – Lietuvio pažymėjimas (Lietuvio korta), kurio esmė būtų sutarus su konkrečia šalimi, joje gyvenantiems, bet atsisakiusiems Lietuvos pilietybės tautiečiams išduodamas pažymėjimas, kuris suteiktų: lengvatų Lietuvoje, pagalbą Lietuvos ambasadose, teisę bet kada atsisakius kitos pilietybės susigrąžinti Lietuvos pilietybę.

Tai eliminuotų  grėsmes, o kartu išspręstų tas problemas, kurios atsiranda lietuviui išeiviui, kuris nori įgyti kitos šalies pilietybę, bet nenori visiškai nutraukti ryšio su Lietuva.

Ar leisime mumis manipuliuoti, kai valdžia ciniškai laužys elementarias demokratijos normas, kurdama vienadienius referendumų įstatymus, kai sprendžiant svarbius valstybei klausimus taisyklės keičiamos pagal tai, ar kokia referendumo baigtis yra naudinga esantiems prie valdžios vairo politikams? Ar pritarsime „Lietuvos ne Lietuvoje“ projektui, pagal kurį lietuvis tampa viso pasaulio piliečiu, be teisių ir įsipareigojimų savo tėvynei? Sprendimų metas sparčiai artėja, atsakingai ruoškimės jam.

2017.12.01; 09:00