D. Trumpas ir E. Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Paryžiuje su Prancūzijos vadovu Emmanueliu Macronu susitikęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad JAV nori matyti stiprią Europą ir yra pasiryžusi padėti savo sąjungininkams, tačiau pabrėžė, kad Europa privalo elgtis garbingai dalijantis gynybos išlaidas, praneša „Reuters“.

„Mes norime stiprios Europos – tai mums labai svarbu. Abi puses domina bet koks būdas, padėsiantis tai pasiekti geriausiai ir efektyviausiai“, – JAV prezidentas sakė susitikimo metu.

D. Trumpas patikino Prancūzijos prezidentą, kad JAV nori padėti Europai, tačiau pridėjo, kad šiuo metu gynybos išlaidų našta daugiausiai tenka JAV.

Prancūzijos lyderis sakė pritariąs D. Trumpo pozicijai, kad Europa turėtų daugiau prisidėti prie NATO pajėgumų finansavimo. E. Macronas mano, kad jo pasiūlymai dėl Europos gynybos visiškai atitinka šiuos poreikius.

Per valandą trukusį susitikimą abiejų šalių vadovai taip pat aptarė konfliktus Sirijoje ir Jemene, Irano situaciją, klimato kaitą ir prekybą.

JAV prezidentas sušvelnino savo poziciją dėl tarifų Europos Sąjungoje pagamintiems automobiliams. Taip pat aptarta galimybė atšaukti muito tarifus iš ES importuojamam aliuminiui ir plienui. Pasak D. Trumpo, derybos juda į priekį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.11; 07:53

V. Orbanas: mėginimai primesti ES šalims bendrą migracijos politiką žlugo. EPA-ELTA nuotr.

Milane apsilankęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas negailėjo pagyrų Italijos vidaus reikalų ministrui Matteo Salviniui dėl griežtos jo pozicijos migrantų klausimu. „Nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas“, – pareiškė V. Orbanas.

Tūkstančiai žmonių antradienį Milane dalyvavo protesto demonstracijoje prieš M. Salvinio ir V. Orbano susitikimą. Tarp mitingo dalyvių buvo pabėgėlių, aukštų kairiųjų partijų politikų bei žmogaus teisių organizacijų aktyvistų. Protesto moto buvo „Kartu prieš sienas“.

„Orbanai, keliauk namo“, – skandavo demonstrantai. Jie laikė rankose plakatus su užrašais prieš M. Salvinio ir Italijos vyriausybės imigracijos politiką.

„Nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas, – pabrėžė V. Orbanas spaudos konferencijoje Milane po susitikimo su M. Salviniu. – M. Salvinis įrodo, kad migracija Viduržemio jūra gali būti sustabdyta. Iki šiol to nepadarė nė viena šalis. M. Salvinio drąsa verta pagarbos. Mes raginame jį nenuleisti rankų ir toliau ginti Europos sienas. Mes pasiruošę užtikrinti jam visą savo paramą“.

V. Orbanas: nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas. EPA-ELTA nuotr.

Migracija, anot V. Orbano, yra didžiausia Europos problema, nuo kurios priklauso žemyno ateitis. „Vengrija įrodė, kad imigracija gali būti sustabdyta. Prieš tai visi sakė, kad tai neįmanoma nei teisiniu požiūriu, nei fiziškai“, – toliau kalbėjo premjeras. Migrantai esą turi būti ne dalijami po šalis, bet siunčiami namo. „ES elitas tvirtina, kad tai neįmanoma. Tai įmanoma, tam tik reikia ryžto ir politinės valios“, – sakė V. Orbanas.

M. Salvinis pareiškė, kad Italija bendradarbiaus su Vengrija siekiant Europos politikos reformos. Pirmoje vietoje vėl esą turi atsidurti teisė į darbą, saugumas ir sveikata. „Mūsų laukia istorinės permainos Europos lygiu“, – pabrėžė „Lega“ vadovas M. Salvinis.

Prieš susitikimą V. Orbanas sakė, jog džiaugiasi, kad asmeniškai susipažins su M. Salviniu. Jis yra „mano didvyris“, – teigė premjeras. Jis pabrėžė, kad Italijos ir Vengrijos santykiai naujos dešiniosios populistinės vyriausybės Romoje dėka yra puikūs.

Vengrija savo pasienyje su Serbija ir Kroatija pastatė šimtų kilometrų spygliuotos vielos tvorą. Nuo tada vadinamuoju Balkanų maršrutu pabėgėliai į Vidurio Europą beveik nepatenka. Tačiau tada smarkiai išaugo Viduržemio jūra keliaujančių pabėgėlių, kurių tikslas – Italija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.29; 08:30

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Europos Sąjungos partneres imtis daug didesnių reformų pastangų. „Mes turime padvigubinti savo pastangas“, – sakė jis pirmadienį kalboje Paryžiuje Prancūzijos ambasadoriams. Praėjus metams po savo kabos Sorbonos universitete Paryžiuje apie ES viziją, E. Macronas paskelbė apie „naujas iniciatyvas“ ir „naujus aljansus“.

Kaip pavyzdį jis įvardijo glaudesnį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos politikoje. „Europa nebegali savo saugumo perleisti Jungtinėms Valstijoms“, – pabrėžė E. Macronas. Todėl, anot jo, ES turi pati atstovauti savo interesams. Esą būtinas bendradarbiavimas su Europos parneriais „plačiąja prasme, įskaitant Rusiją“, – akcentavo prezidentas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.28; 08:47

Prezidentė susitinka su Italijos Respublikos Prezidentu Sergio Mattarella. Roberto Dačkaus (Prezidentės kanceliarija) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Italijos Respublikos Prezidentu Sergio Mattarella. Šalių vadovai ypatingą dėmesį skyrė saugumo klausimams, Lietuvos ir Italijos bendradarbiavimui ES bei NATO, dvišalio bendradarbiavimo verslo, mokslo, kultūros srityse stiprinimui. Prezidentės kvietimu, Italijos vadovas su valstybiniu vizitu liepą lankysis Lietuvoje.

Šalies vadovės teigimu, Lietuvą ir Italiją sieja ne tik prasmingi istoriniai, kultūros ir žmonių ryšiai, bet ir tvirtas įsipareigojimas Europos ateičiai ir bendram mūsų saugumui. Susidurdami su agresyviu karinės jėgos demonstravimu, hibridinėmis grėsmėmis, terorizmo, migracijos iššūkiais suprantame, jog juos įveikti galime tik bendromis jėgomis.

Prezidentai aptarė Europos saugumo padėtį ir pasirengimą artėjančiam NATO viršūnių susitikimui. Lietuvai ir Italijai NATO yra pagrindinė saugumo atrama, todėl stipresnis ir efektyviai visomis kryptimis veikiantis Aljansas – bendras valstybių siekis. Italija deda daug pastangų stiprindama Pietinį NATO flangą, tačiau puikiai supranta ir Baltijos šalims kylančias grėsmes bei padeda jas atremti. Italijos kariai dislokuoti daugiašaliame NATO batalione Latvijoje, Italijos naikintuvai ne kartą dalyvavo Baltijos šalių oro policijos misijoje. Lietuva padeda Italijai atremti grėsmes iš Pietų. Mūsų šalis jungiasi prie NATO Pietų strateginio centro veiklos, stiprindama bendrą Aljanso atsaką terorizmui ir radikalizmui Artimuosiuose Rytuose bei Afrikoje. Lietuvos karininkai taip pat dirba Italijos vadovaujamoje mokymo vadavietėje Afganistane. Tai – tvirtos Aljanso vienybės pavyzdžiai, kurie yra mūsų kolektyvinio saugumo pamatas.

Susitikime kalbėta ir apie Lietuvos – Italijos bendradarbiavimą Europos Sąjungoje. Italija, kaip ir Lietuva, yra tvirta europinės integracijos rėmėja, kuriai rūpi ES ateitis. Abi valstybės vieningai pasisako už glaudesnį ES šalių saugumo bendradarbiavimą, nedubliuojant NATO, ir aktyviai dalyvauja bendruose ES gynybos projektuose (PESCO). Šalies vadovė pakvietė Italiją prisijungti ir prie Lietuvos inicijuoto ES kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo.

Šalių vadovai taip pat aptarė migracijos iššūkius, kurie itin skaudžiai palietė Italiją. Šioje šalyje glaudžiasi 630 tūkst. migrantų iš Afrikos šalių. Lietuva solidariai vykdo savo įsipareigojimus sprendžiant migracijos iššūkius ir kartu su Italija ypatingą dėmesį skiria ES išorės sienų apsaugai. Tai jau duoda rezultatų: palyginti su praėjusiais metais atvykėlių srautas į Italiją sumažėjo 75 procentais. Lietuva taip pat prisideda ir didina savo karių skaičių ES operacijoje „Sophia“, kuri patruliuoja Viduržemio jūroje.

Susitikime daug dėmesio skirta energetinio saugumo klausimams. Kaip ir Lietuva, Italija siekia kuo labiau diversifikuoti energijos šaltinius, todėl supranta, kokią grėsmę šiam tikslui kelia geopolitinis Rusijos dujotiekio „NordStream2“ projektas. Ši šalis taip pat prisideda prie NATO energetinio saugumo kompetencijos centro Vilniuje veiklos.

Prezidentai aptarė ir dvišalių verslo, mokslo, kultūros ryšių stiprinimą. Italija yra ketvirta didžiausia ES ekonomika ir svarbi prekybos partnerė. Dvišalės prekybos apimtys vien per praėjusius metus paaugo 11 procentų. Italijos rinkoje populiarūs lietuviški sūrio, pieno, žuvies produktai. Daug potencialo turi ir bendradarbiavimas aukštųjų technologijų srityje. Lietuva yra augantis regiono gyvybės mokslų centras, o šis sektorius Italijoje generuoja per 50 mlrd. eurų.

Vizito Italijoje metu Prezidentė atidarys Lietuvos kultūros festivalį Romoje „Flux“, kurį šalies vadovė globoja kartu su Italijos prezidentu. Dešimt dienų vyksiančioje kultūros šventėje Italijos publikai prisistatys daugiau nei 80 Lietuvos menininkų. Šalių kultūrinius saitus dar labiau sustiprins dvi Lietuvos ir Italijos prezidentų globojamos parodos Lietuvoje. Tai – paroda Bažnytinio paveldo muziejuje „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“ ir paroda Valdovų rūmuose „Florencija renesanso ir baroko laikais: tapybos kolekcija iš Cassa di Risparmio di Firenze banko ir fondo rinkinių Florencijoje“.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

2018.05.05; 05:00

JAV valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson) antradienį pakartojo Vašingtono įsipareigojimą Europos saugumui ir apkaltino Rusiją vykdant politiką, skirtą „suskaldyti“ Vašingtoną ir jo Europos sąjungininkes, informuoja „EUobserver“.

R. Tilersonas tvirtino, kad Jungtinės Valstijos būtų pirmosios, kurios sureaguotų į puolimą prieš Europos sąjungininkę. Politikas taip pat paragino Europos sąjungininkes įgyvendinti NATO reikalavimą gynybai skirti 2 proc. BVP, nors tai ir nėra formalus reikalavimas.

2014 metais NATO sąjungininkės susitarė, kad iki 2024 metų kiekviena aljanso narė gynybai skirs 2 proc. nuo BVP. Jungtinių Valstijų prezidentu tapus Donaldui Trampui (Donald Trump), NATO narėms iš Europos reguliariai buvo primenama, kad didžioji dalis iš jų vis dar stipriai nutolusios nuo sutarto tikslo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.30; 00:01

Prezidentė susitinka su Europos Komisijos pirmininku Jeanu-Claude‘u Junckeriu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Europos Komisijos pirmininku Jeanu-Claude‘u Junckeriu, su kuriuo aptarė elektros tinklų sinchronizaciją, vieningą ES atsaką į Astravo AE keliamas grėsmes, Lietuvos poreikius artėjant deryboms dėl naujos ES daugiametės finansinės perspektyvos, kitus Lietuvai aktualius ES darbotvarkės klausimus.

Prezidentė pabrėžė, jog elektros tinklų sinchronizacija yra ir Lietuvos, ir visos ES energetinio saugumo klausimas. Laiko delsti nėra – galimybė pretenduoti į europines lėšas dar šiame ES biudžete priklauso nuo gebėjimo susitarti ir skubiai parengti būtinus projektus. Tam, kad sprendimai nebūtų atidėliojami, būtinas ir Europos Komisijos palaikymas.

Lietuva siekia sinchronizacijos projektus užbaigti iki 2025 m. Europos Komisijos tyrimų centro atliktos studijos duomenimis, efektyviausia ir ekonomiškai naudingiausia sinchronizacijos kryptis – per Lenkiją.

Prezidentė su Jeanu-Claude‘u Junckeriu taip pat aptarė ES atsaką į Astravo AE keliamas grėsmes. Prezidentės teigimu, šis prie Lietuvos statomas geopolitinis projektas kelia grėsmę visos Europos saugumui. Todėl branduolinio saugumo klausimais Europa turi kalbėti tvirčiau ir aiškiau. Europos Komisijos pozicija svarbi ir siekiant, kad visi tarptautiniai TATENOS saugumo vertinimai Baltarusijoje būtų atlikti pilna apimtimi. Šalies vadovė taip pat pabrėžė, jog ES elektros direktyva bei europiniai saugumo standartai turi būti taikomi ir trečiosioms šalims, siekiančioms patekti į ES rinką. Lietuva jau priėmė įstatymą, užkertantį kelią nesaugiai pagamintos elektros patekimui į rinką.

Susitikime su Europos Komisijos pirmininku Prezidentė akcentavo ir Lietuvos poreikius, artėjant deryboms dėl naujo daugiamečio ES biudžeto. Ignalinos AE uždarymo darbai ir svarbiausių strateginių energetikos projektų įgyvendinimas – tai sritys, kuriose Lietuvai itin svarbi tęstinė ES parama.

Taip pat Prezidentė kėlė klausimą dėl žalos atlyginimo nuo liūčių nukentėjusiems ūkininkams. Komisijos pirmininkas patikino šalies vadovę, kad Lietuva turės galimybę kreiptis į Europos Komisiją dėl paramos nukentėjusiems žemdirbiams.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2017.09.30; 05:30

Didžioji Britanija yra besąlygiškai įsipareigojusi užtikrinti Europos saugumą, teigiama antradienį paskelbtame dokumente, kuriame išdėstyta, kokius santykius su Europos Sąjunga (ES) šalis norėtų palaikyti po „Brexit“, informuoja „Reuters“.

Dokumente įvardytos konkrečios sritys, kuriose Jungtinė Karalystė (JK) norėtų išlaikyti arba pagilinti bendradarbiavimą saugumo klausimais. Jame teigiama, kad šalies vyriausybė svarsto galimybę pasiūlyti Briuseliui ir toliau „keistis įslaptinta informacija, siekiant paremti išorės veiksmus“ su ES.

„JK yra besąlygiškai įsipareigojusi užtikrinti Europos saugumą, – rašoma minėtame dokumente. – Siekiant susidoroti su įvairialypėmis ir kintančiomis grėsmėmis, su kuriomis šiuo metu susiduriame, tiek ES, tiek JK naudinga, kad būtų užtikrintas bendradarbiavimas Europos saugumo srityje“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.13; 02:00

Pirmasis JAV prezidento D. Trumpo vizitas į Europą buvo nekantriai ir su nerimu laukiamas. Atidarant naujuosius NATO būstinės rūmus, didžiausią intrigą turėjo padaryti D. Trumpo pasisakymai.

Tačiau JAV prezidento kalbos, pasakytos NATO bei G-7 šalių vadovams, neatitiko planuotų lūkesčių. Pirmoji dėl stabilumo Europos Sąjungoje pavojaus varpais pradėjo skambinti Vokietijos kanclerė A. Merkel. Pirma, po sovietų sąjungos griūties, esminė Vakarų valstybių, ypač NATO, klaida buvo tikėjiomas šaltojo karo pabaiga ir labai kardinaliai keičiamos karinės doktrinos, t. y. mažinamos ginkluotosios pajėgos bei jų finansavimas. Antra, po II-jo pasaulinio karo pabaigos, prasidėjus konfrontacijai tarp Vakarų ir Rytų bloko šalių, „pirmuoju smuiku“ iš „Vakarų“ pusės „grojo“ JAV, iš „Rytų“ – SSRS. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Norint geriau suprasti šiuolaikinės ES politinius sprendimus, būtina prisiminanti jos formavimosi laikotarpį. Naujos pokarinės Vokietijos kūrimosi istorija buvo sudėtingas ir painus politinių intrigų laikotarpis. Kaip žinia, pokarinė Europa buvo suskirstyta į atskiras zonas, kurias kontroliavo JAV, Anglija, Prancūzija ir SSRS. Pokarinės Europos sienos bei būsimos  politinės, ekonominės ir socialinės Vokietijos vystymo gairės buvo aptartos, o vėliau ir patvirtintos Jaltos (1945 m. vasario 4 – 11 d.) bei Potsdamo (1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d.) konferencijose. F. Ruzveltas ir V. Čerčilis, H. Trumenas (Potsdamo konferencija) „pasidavė“ Stalino peršamai „diplomatijai“, siekiant „teisingai“ pasidalinti įtakos sferomis. Tokiu būdu, milijonus žmonių paaukojo „komunizmo altoriui“.

Skaitant istorinius to laikotarpio dokumentus, stebina didžiųjų valstybių lyderių naivumas. Tik patyrę politikai ar atskirų valstybių lyderiai sugebėjo įžvelgti sovietinės tarptautinės politikos klastą, tačiau ką nors keisti buvo jau per vėlu. Tokiu būdu pusę amžiaus „komunizmo dvasia“ smaugė, t. y. dvasiškai ir fiziškai naikino visus kitaip manančius ar nepritariančius jų peršamai ideologijai. Šiandien galime tik spėlioti, kiek po Antrojo Pasaulinio karo aktyvių ar pasyvių komunistinės ideologijos šalininkų išliko Europoje ir visame pasaulyje. Stebint šių dienų politinius įvykius, nevalingai peršasi išvada, jog jų išliko tikrai daug. Neapsiriksiu teigdamas, kad jų „priviso“ netgi daugiau – jaunų, šiuolaikiškai paruoštų bei gerai apmokomų „trolių“, kuriems esminis ideologinis stimulas yra materializmas.

Šiuolaikinė Europos Sąjunga buvo sukurta kaip vieningos ekonominės bei politinės bendrijos modelis. Didžiausias šios idėjos proveržis įvyko 1992 metais pasirašius Mastrichto sutartį, ratifikuotą 1993 m. lapkričio mėn. 1 d. Nukritus „geležinei uždangai“ ir atslūgus „šaltojo karo“ grėsmei buvo manyta, jog prasidės Europos ir viso pasaulio gerovės klestėjimas. Jei demokratinės Vakarų šalys vieningai, kaip kadaise pasielgė su Vermachtu ir nacistais, t. y. laiku būtų pasmerkusios „komunizmą“ ir jo padarytus nusikaltimus, tai šiandien Kremliaus valdžia privalėtų atsisakytų savo imperinių ambicijų. Deja, Kremliaus propaganda paveikė ir labiausiai patyrusius Vakarų politikus, kurių neryžtingumo ir neveiklumo dėka suklestėjo Rusijos ekonomika, pagerėjo jos piliečių socialinė gerovė ir t. t.

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Ši idilė truko vos dešimtmetį, nes manau, jog Rusijos užsienio politika ir kiti valstybiniai procesai remiasi Rytų, o ne Vakarų vertybėmis. Šiuolaikiniai politiniai procesai nėra atsitiktiniai, o turi rimtą pagrindą manyti, jog egzistuoja šalutiniai poveikio šaltiniai. Politikoje kaip ir fizikoje galioja energijos tvarumo dėsnis. Pokario laikotarpiu dažniausiai pasitaikantys tarptautiniai konfliktai vyko dėl politinių, ideologinių, ekonominių, socialinių, religinių ar etninių priežasčių, konfliktinės situacijos gali kilti ir dėl valstybės vadovo asmeninių, psichologinių bei kitokio pobūdžio motyvų. Šiais žodžiais norėjau tik patvirtinti, jog politiniai procesai yra labai sudėtingi ir sunkiai prognozuojami, nes politinėse lygtyse yra labai daug nežinomųjų.

Po trumpos istorinės politinių įvykių apžvalgos sugrįžkime į nūdieną. Norėčiau užduoti retorinį klausimą. Kas galėtų nepritarti nuomonei, jog JK (Jungtinė Karalystė) referendumo rezultatui dėl išėjimo iš ES sudėties, sutrumpintai vadinamu „Brexit“, turėjo įtakos Kremlius. Kaip žinia, JK yra didelė rusakalbė diaspora ir dar didesnis kapitalas, todėl tinkamai pasiruošus, įmanoma įtakoti referendumo rezultatus. Pasaulinė žiniasklaida daug rašė ir rodė, jog JAV prezidento rinkimų kompanijai taip pat turėjo įtakos Rusijos kompiuterinės atakos į rinkimų sistemą bei Hilary Klinton slaptų susirašinėjimo dokumentų paviešinimas, kuris galimai turėjo įtakos rinkėjams.

Panašiai prezidento rinkimų kompanija vyko ir Prancūzijoje. Visas demokratinis proeuropietiškas pasaulis lengviau atsiduso, kai rinkimus laimėjo E. Makronas, o prorusiškoji Marin Le Pen liko „už borto“. Šį rudenį rinkimai laukia ir Vokietijos. Visi tikisi, jog vėl laimės A. Merkel. Pastarųjų dienų įvykiai Londone dar kartą įrodo, jog kova su teroru turi būti kolektyvinė ir joks Brexit čia nepadės. D. Trumpo arogancija ir familiarumas taip pat nesuartina nei žmonių, nei valstybių. Patyręs diplomatas ar politikas niekada nesielgtų iššaukiančiai.

Pritariu minčiai, jog šalys, sudariusios kolektyvines gynybinės ar politinės reikšmės sutartis, privalo jų laikytis ir gerbti. Pilnai pritariu JAV prezidento priekaištui NATO partneriams dėl 2 proc. nuo BVP nesilaikymo. Dar labiau nesuprantamas yra noras taupyti savo šalies gynybinio pajėgumo sąskaita. JAV prezidento noras padaryti Ameriką vėl didžia yra sveikintinas ir siektinas kiekvienai valstybei, tačiau lieka neaišku, kieno sąskaita? JAV prezidento pasitraukimas iš Paryžiaus sutarties dėl „šiltnamio efekto mažinimo“ tik dar kartą įrodo D. Trumpo politinį trumparegiškumą. Norėtųsi retoriškai paklausti, ar visada tikslai pateisina priemones. Vadovaujantis tokia logika galima pateisinti ir Kremliaus vykdomą vidaus bei užsienio politiką. Mažųjų valstybių noras būti reikšmingomis sprendžiant globalias problemas yra pateisinamas ir toleruotinas. Šis faktas dar kartą įrodo demokratijos ir lygiateisiškumo principą.

Taigi teiginys, ar Europa taps saugesnė po D. Trumpo vizito, lieka nei patvirtintas, nei paneigtas. Lauksim tolesnių sprendimų, užtikrinančių visų mūsų saugumą. Telaimina mus D. Trumpas.

2017.06.05; 06:00                                               

„Europa turi daugiau prisidėti prie gynybos pajėgumų stiprinimo. Taip pat svarbu papildyti NATO, bet jos nedubliuoti“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis po balandžio 26-27 d. vykusio neformalaus Europos Sąjungos gynybos ministrų susitikimo Maltoje.

Lietuvos krašto apsaugos ministras susitikime išreiškė poziciją, kad Lietuva remia ES gynybos iniciatyvas, stiprinančias gynybos pajėgumus Europoje ir prisidedančias prie transatlantinės naštos pasidalinimo, didesnį dėmesį skiriant pakankamam gynybos finansavimo Europoje užtikrinimui.

Ministrai aptarė naujas ES iniciatyvas, nukreiptas į ES bendrosios saugumo ir gynybos politikos stiprinimą, tokias kaip nuolatinis struktūruotas bendradarbiavimas (PESCO), metinės gynybos peržiūros mechanizmas (CARD), ES greitojo reagavimo krizių valdymui tobulinimas bei Europos Komisijos parengtas Europos gynybos fondo kūrimo planas. Šis fondas būtų skirtas gynybos tyrimų ir pajėgumų vystymo projektų finansavimui Europoje, dalį lėšų fondo finansuojamiems projektams skirtų Europos Komisija.

Darbinėje sesijoje, kurioje taip pat dalyvavo NATO generalinis sekretorius Jens Stoltenberg ir Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pavaduotojas taikos palaikymo operacijoms Jean-Pierre Lacroix, ministrai aptarė sudėtingą saugumo situaciją Viduržemio jūroje ir ES vykdomos kovos su nelegalia migracija operacijos „Sophia“ ateitį.

Ypatingą dėmesį ministrai skyrė situacijai Libijoje, ragindami stiprinti ES ir NATO bendradarbiavimą Viduržemio jūroje bei vienyti pastangas kovojant su nelegalios migracijos ir nelegalaus ginklų gabenimo židiniais jūroje ir sausumoje.

Pirmąją susitikimo dieną ministrai lankėsi ES operacijos „Sophia“ vadovavimo laive ITS „San Giusto“, kur operacijos vadas adm. Enrico Credendino pristatė operacijos aktualijas ir pagrindinius iššūkius.

Lietuva operacijoje „Sophia“ dalyvauja nuo 2015 metų. Šiuo metu du Lietuvos karininkai tarnybą vykdo Italijos karinio laivyno lėktuvnešyje „Giuseppe Garibaldi“ dislokuotoje pajėgų vadavietėje, dar vienas karininkas tarnauja operacijos „Sophia” vadavietėje Romoje (Italija). Nuo šių metų kovo mėnesio operacijoje dalyvauja ir pirmoji 12 Lietuvos karių Laivo apžiūros grupė, kuri operacijas vykdo iš Vokietijos karinio laivyno laivo „FGS Rhein“. Pagrindinės šios grupės užduotys – laivų, sukeliančių įtarimą dėl nelegalaus ginklų ar migrantų gabenimo identifikavimas, apklausa, stabdymas, apžiūra ir įtartinų asmenų bei jų plaukiojimo priemonių sulaikymas. Planuojama, kad antroji grupė pakeisti pirmosios į operacijos rajoną išvyks po dviejų-trijų mėnesių. 

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

Krašto apsaugos ministerijos archyvo nuotraukos.

2017.04.30; 02:56

„Lietuva remia Europos Sąjungos saugumo didinimo iniciatyvas, tačiau siekiant užtikrinti jų įgyvendinimą, ES turi stiprinti bendradarbiavimą su NATO bei ieškoti veiksmų sinergijos su aljansu“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis Briuselyje kovo 6 d. vykusiame bendrame Europos Sąjungos (ES) gynybos ir užsienio reikalų ministrų susitikime.

R.Karoblis paragino stiprinti ES bendradarbiavimą su Rytų partnerystės šalimis – Ukraina, Gruzija ir Moldova, ypatingai tokiose srityse, kaip pajėgumų vystymas bei atsparumas hibridinėms grėsmėms.

Briuselyje taip pat aptartos ES vykdomos karinės ir civilinės operacijos ir misijos Afrikoje, Viduržemio jūroje ir Indijos vandenyne, taip pat svarstytos naujos ES gynybos iniciatyvos.

Lietuva šiuo metu prisideda siųsdama savo karius į tris ES karines operacijas ir misijas: ES kovos su piratavimu operaciją „Atalanta“, ES operaciją EUNAVFOR MED „Sophia“, ES karinio mokymo misiją Malyje (EUTM Mali).

R.Karoblis susitikimo metu sakė, jog 2017 m. Lietuva ir toliau dalyvaus bei didins savo įnašą į ES karines operacijas ir misijas.

„Europos Sąjungos vaidmuo yra ypatingai svarbus ieškant sprendimų Pietuose, kur kylantys saugumo iššūkiai yra susiję su terorizmu bei migracija“, – sakė R. Karoblis.

Efektyvesniam ES karinių mokymų ir misijų koordinavimui ir įgyvendinimui ES užsienio reikalų bei gynybos ministrai taip pat sutarė steigti karinio planavimo ir koordinavimo centrą.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

2017.03.07; 05:58

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lietuvai akredituotais užsienio valstybių ambasadoriais. Kasmetiniame tradiciniame susitikime, kurio tikslas aptarti pagrindines vidaus ir išorės politines aktualijas, globalias tendencijas bei iššūkius, dalyvavo 57 pasaulio valstybių ambasadoriai. 

Šalies vadovė pabrėžė, kad pagrindinis 2017 m. Lietuvos prioritetas – užtvirtinti savo tarptautinius pasiekimus ir imtis naujų žingsnių mūsų regiono bei visuomenės saugumui užtikrinti, ekonomikos konkurencingumui didinti.

Pasak Prezidentės, praėję metai pažėrė nemažai iššūkių, keliančių grėsmę Baltijos šalių ir visos Europos saugumui. Intensyvi militarizacija NATO pasienyje, ES stiprėjančios dezintegracinės ir populistinės nuotaikos, ES laukiančios sudėtingos „Brexit“ derybos, užsitęsusi migracijos krizė ir terorizmas – tai temos, kurios šiemet dominuos politinėje darbotvarkėje.

Todėl, šalies vadovės teigimu, savalaikis ir efektyvus jau sutartų NATO sprendimų įgyvendinimas dabar yra itin svarbus. Tačiau vien juo apsiriboti negalima. Būtina toliau stiprinti NATO gynybos ir atgrasymo priemones. Išlaikyti tvirtą transatlantinį ryšį. Nuosekliai didinti gynybos finansavimą ir toliau modernizuoti karines pajėgas. Gerinti kovą su hibridinėmis grėsmėmis, tokiomis kaip propaganda, kibernetinės atakos ar nesaugios atominės jėgainės. O kartu ugdyti visuomenes atsparumą melui ir gynybinį pasirengimą.

Susitikime aptarta ir Lietuvos ekonominė situacija. Pasak Prezidentės, šiemet tikimasi spartesnio ekonomikos augimo. Prognozuojama, kad Lietuvos BVP augimas 2017 m. sieks 2,7 proc. ir viršys ES vidurkį (1,6 proc.). Fiskalinis stabilumas, konkurencingumo skatinimas, inovacijos, investicijų į aukštą pridėtinę vertę kuriančius sektorius pritraukimas, strateginės energetikos ir transporto jungtys šiemet išlieka tarp svarbiausių valstybės prioritetų.

Per 2017 metus Lietuva taip pat siekia tinkamai įgyvendinti visus narystės Ekonominės bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje reikalavimus. Tikimasi, kad mūsų valstybė į šią vieną įtakingiausių pasaulyje organizacijų turėtų įstoti 2018 metais.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017.01.18; 04:04

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdyje. Posėdyje aptartas įstrigęs ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties ratifikavimo procesas, padėtis Sirijoje ir Minsko susitarimų įgyvendinimas, naujos priemonės ES saugumui ir gynybai stiprinti, migracijos klausimai.

EVT pasiektas susitarimas dėl ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties ratifikavimo. EVT patvirtino teisiškai privalomą sprendimą, kuris leis Nyderlandų parlamentui ratifikuoti sutartį. ES šalių vadovai taip pat pasveikino politinį Tarybos pritarimą suteikti bevizį režimą Gruzijai ir Ukrainai. Tikimasi, kad jis bus pradėtas taikyti 2017 m. pavasarį. Lietuvos Prezidentė Ukrainos europietiškus siekius palaiko visuose tarptautiniuose formatuose.

„Bendromis jėgomis artėjame prie Ukrainos žmonėms svarbaus sprendimo. EVT pasiektas susitarimas neužkerta Ukrainai europinės integracijos kelio. Europos durys Ukrainai yra ir liks atviros. Ukrainiečių pastangos, su Lietuvos ir kitų šalių pagalba vykdomos reformos jau duoda rezultatų, svarbu nesustoti“, – pabrėžia Prezidentė.

Dėl ES ekonominių sankcijų Rusijai, nevykdančiai Minsko susitarimų, EVT jau nediskutuojama – pradedama rašytinė jų pratęsimo procedūra.

Tuo tarpu visas žmogiškumo ribas peržengę Rusijos veiksmai Sirijoje susilaukė dar griežtesnio įvertinimo ir visuotinio pasmerkimo. EVT susitikime dalyvavo ir Alepo meras Brita Hagi Hassanas, kuris Europos vadovus informavo apie šį Sirijos miestą ištikusią humanitarinę katastrofą.

Pasak Prezidentės, Rusijos keliama įtampa yra globali grėsmė, todėl ES taip pat būtinas naujas požiūris į savo saugumą.

Europos vadovai kartu su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu aptarė, kaip stiprinti ES gynybą nedubliuojant NATO, ir įvertino bendros ES ir NATO deklaracijos įgyvendinimo priemones. EVT taip pat aptarė Komisijos pasiūlymą įsteigti iki 5 mlrd. eurų vertės Europos Gynybos fondą, kuris skirs lėšų ES karinės pramonės modernizavimui, moksliniams tyrimams ir pažangių gynybinių technologijų vystymui.

Investicijų gynybai didinimas, aktyvi kova su kibernetinėmis atakomis, hibridinėmis grėsmėmis, veiksminga išorinių sienų apsauga tampa ne tik atskirų ES šalių ar regionų, o visos Bendrijos prioritetiniu uždaviniu. Prezidentės teigimu, Europa pradėjo adekvačiai vertinti Rusijos keliamas grėsmes ir imasi atsakomybės už savo saugumą.

Kitas iššūkis ES saugumui – nelegali migracija. EVT aptartas ES ir Turkijos susitarimas ir naujos priemonės pabėgėlių srautams valdyti. Įsigaliojus šiam susitarimui pabėgėlių į Europą sumažėjo nuo 1700 iki 80 asmenų per dieną. Tačiau tam, kad srautai neatsinaujintų, būtina ne tik išlaikyti dialogą su Turkija, bet ir ieškoti naujų. Taip pat vyksta derybos dėl nelegaliai migracijai stabdyti skirtų susitarimų su 5 šalimis Afrikoje. Sutartys numatys priemones, kurios padės stabdyti migracijos srautus į ES, grąžinti nelegalius migrantus, prisidės gerinant ekonominę, socialinę ir teisinę padėtį šiose valstybėse.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.12.17; 04:36

Slaptai.lt skelbia prof. Vytauto Radžvilo kalbą, sakytą spalio 18 d. jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtame pašnekesyje „Europa po Europos Sąjungos?“

Mąstant apie ES padėtį ir ateitį kaip niekada pravartu prisiminti XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Prancūzijos politinio veikėjo ir užsienio reikalų ministro Šarlio Taleirano (Charles Talleyrand) žodžius, kuriais šis atsikirto jį nepastovumu ir išdavikiškumu kaltinusiems kritikams. Audringu ir permainingu šios šalies istorijos laikotarpiu jam vis pavykdavo išsaugoti valstybės diplomatijos šefo arba kitas aukštas ir atsakingas pareigas.

Jo priešininkai buvo įsitikinę ir jam priekaištaudavo, jog sėkmė šiam ministrui šypsojosi tik todėl, kad jis kiekvieną kartą šalyje keičiantis valdžioms ir vyriausybėms ciniškai išduodavo savo ankstesnį politinį šeimininką ir suspėdavo laiku perbėgti į naujo laimėtojo stovyklą. 

Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos diena. Slaptai.lt nuotr.

Š. Taleranas tokius kaltinimus esą pavadinęs nesusipratimu ir šmeižtu: jis niekada nėra ko nors išdavęs. Pasak šio politiko, jis išsiskyręs iš kitų tik didesniu įžvalgumu, dėl kurio anksčiau už visus kitus sugebėdavęs pamatyti, kad jo šeimininkas jau miręs ir pradėdavęs tarnauti kitam šeimininkui. Tuo tarpu kiti būtent dėl įžvalgumo stokos nepastebėdavę, kad senasis šeimininkas nebegyvas ir toliau beprasmiškai budėdavę prie velionio kūno. Šis pasakojimas turėtų būti labai pamokomas: daugybė pasaulio istoriją pakeitusių epochinės reikšmės įvykių buvo ne iš karto suvokti ir atpažinti net tiesioginių jų dalyvių ir stebėtojų.

Esame kaip tik pasaulinio masto ir lūžinės reikšmės įvykio tiesioginiai dalyviai ir liudininkai. Kaip ne kartą yra nutikę praeityje, šis įvykis daugumai dar nėra akivaizdus, bet jau tapo neatšaukiamu faktu: Europos Sąjunga žlugo. Būtent Š. Taleirano pamoka leidžia suprasti, ko iš tiesų verti du pagrindiniai šiandien keliami ir svarstomi klausimai. Pirmasis – ar akivaizdi struktūrinė ES krizė baigsis visiška ir negrįžtama griūtimi?

Antrasis – ar Lietuvai verta likti toje Sąjungoje ir kokia turi būti jos laikysena gilėjančios krizės akivaizdoje? Abu klausimai yra beprasmiški – nes jau iš esmės atsakyti, taigi pavėluoti. Kadangi ES yra žlugusi, nėra reikalo tuščiai ginčytis, verta iš jos išstoti ar atkakliai įsikibus jos laikytis ir pulti ją gelbėti. Išstoti nėra iš kur, o gelbėti nėra ko.

Šiuo požiūriu viešojoje erdvėje ir net akademiniuose sluoksniuose vykstančios diskusijos tarp „euroentuziastų“, „eurorealistų“ ir „euroskeptikų“ yra grynai ideologinis, tai yra nedalykinis, ginčas, kurio metu remiamasi ne teoriškai apibrėžtomis sąvokomis, o tik apsisvaidoma miglotomis vertinamosiomis etikėtėmis bei klišėmis. Vienintelė konstruktyvi aternatyva tokioms „diskusijoms“ gali būti tik pastangos apmąstyti ES krizę ir jos padarinius visam žemynui bei Lietuvai griežtai teoriniu bei istoriniu požiūriu ir tokio apmąstymo įžvalgas išsakyti aiškia ir tikslia politinės filosofijos idėjų kalba. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Mintis, kad ES yra žlugusi, daug kam gali atrodyti keista ir laužta iš piršto ar net panašėti į piktavalį troškimą kuo greičiau palaidoti šį dar gyvą ir stiprų politinį kūną. Tačiau tokios abejonės gali kilti tik tuo atveju, kai menkai išmanoma istorija. Būtent skurdžios istorijos žinios kuria ir palaiko kone visuotinai paplitusį vaizdinį, kad valstybių žlugimas visada turi priminti akivaizdžiai matomą kataklizmą ar net tikrą apokalipsę.

Iš tiesų būna, kad valstybes sugriauna iš vidaus maištai ir sukilimai arba jas sunaikina išorės priešas, kaip kad nutiko Bizantijos imperijai, kurios paskutinis valdovas Konstantinas XI Paleologas žuvo mūšyje gindamas Konstantinopolio sienas. Tačiau Vakarų Romos imperijos žlugimas amžininkų liko beveik nepastebėtas, nes barbarų generolo Odoakro nuverstas nuo sosto ir praradęs valdžios regalijas paskutinysis imperatorius Romulas Augustulas gavo kasmetinę rentą ir ramiai bei patogiai toliau gyveno jam skirtoje viloje.

Išoriškai gana taikios ir ramios buvo ir paskutinės Sovietų imperijos merdėjimo dienos: nors po 1991 m. rugpjūčio pučo ji faktiškai nebeegzistavo, iki pat formalaus jos „paleidimo“ ir respublikų „išsivaikščiojimo“ sukosi biurokratinė mašina, toliau sprendusi „einamuosius“ jau nesančios valstybės ir jos gyventojų reikalus. Galima net pasakyti: juo didesnė ir turtingesnė ištekliais valstybė, arba politinis kūnas, juo ilgiau geba iš inercijos krutėti jau negyvo tokio kūno dalys. Tad išskyrus griaunančių vidaus sukilimų ar revoliucijų ir išorės užkariavimo atvejus politinius darinius paprastai pirmiausia ištinka dvasinė ir dėl tik ką minėtos priežasties toli gražu ne visada akivaizdi, iš karto pastebima mirtis. Pati dvasinė mirtis taip pat dažniausiai atsėlina pamažu ir nepastebimai. Ji užklumpa tą akimirką, kai, pavartojant XIX a. prancūzų politinio ir teisinio mąstytojo M. Harju (M. Harriou) terminą, „išsivadėja“, t. y. praranda patrauklumą ir reikšmę vadovaujanti idėja (idee directrice) – žmones į politinę bendriją sutelkiantis ir įkvepiantis juos gyventi ir veikti kartu tokios bendrijos egzistavimo tikslas ir prasmė. Dvasinė politinio kūno mirtis įvyksta tada, kai šis tikslas ir prasmė išnyksta: praradusi vadovaujančią idėją politinė bendruomenė paprasčiausiai suyra virsdama pakriku gyventojų sambūriu.

Sovietų Sąjunga – puikus tokios mirties pavyzdys: milžinišką ir galingą armiją turėjusi imperija iš esmės žlugo be šūvio, nes niekas nematė prasmės jos ginti. Kadangi tokia dvasinė mirtis ateina iš lėto ir nepastebimai, o ją atpažinti nelengva, dažnai būna keblu išsiaiškinti ir suprasti, kada ji tiksliai įvyko. Vis dėlto jos artėjimas būna nujaučiamas ir ji net būna įvardijama ar paskelbiama – tiesa, dažniausiai šito net neįsisąmoninant ir nenoromis. Skelbdamas „pertvarkos“ SSRS pradžią Michailas Gorbačiovas faktiškai konstatavo Sovietų imperijos mirtį. Juk iš tikrųjų paskelbus, kad ji būtina, buvo viešai pripažinta, kad iki tol egzistavusi imperija faktiškai yra mirusi – tapusi nebegyvybingu ir nebeveiksniu šeštadalį Žemės paviršiaus užimančiu politiniu kūnu. Pati „pertvarka“ iš esmės buvo ne kas kita, o desperatiškas mėginimas gaivinti ir ištraukti iš mirties nasrų šį merdėjimo sąstingio vis labiau kaustomą, o kartu ir priešmirtinių traukulių tampomą kūną.

Šias SSRS žlugimo aplinkybes ir peripetijas yra verta prisiminti dabar, kai ES taip pat žengia panašiu keliu. Nors visur tvyro ir tolydžio stiprėja bei plinta didžiulės ir grėsmingos krizės nuojauta, išskyrus Brexit‘ą, kol kas nieko ypatingo nenutiko. Briuselio biurokratija lyg niekur nieko toliau kepa ir siuntinėja šalims direktyvas, o valstybių narių piliečiai ramiai gyvena savo įprastiniu ritmu. Ir vis dėlto Bratislavoje įvykusio susitikimo metu paskelbtas Sąjungos viršūnių pareiškimas dėl ES būklės išduoda, kokia tariama ir apgaulinga ši išorinė kasdienio gyvenimo ramybė. ES ir valstybių vadovų duotas pažadas ar veikiau paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti naują ir patrauklią piliečiams Sąjungos viziją iš esmės yra jau įvykusios jos dvasinės mirties konstatavimas: juk šitaip faktiškai buvo pripažinta, kad ES neturi minėtos vadovaujančios idėjos – jos egzistavimą leidžiančio įprasminti dvasinio, moralinio ir politinio tikslo.

Ar ES ištiks SSRS lemtis arba, kalbant konkrečiau, ar jos lyderiams pasiseks padaryti tai, kas nepavyko M. Gorbačiovui – įkvėpti naują dvasią ir kartu gyvybę mechaniškai vis dar judančiam, bet tuoj galinčiam pradėti sparčiai irti paneuropinės sąjungos kūnui? Šiandien tai yra svarbiausias – ne tik europinio, bet pasaulinio masto ir epochinės reikšmės klausimas. Lyginti ES vadovybei iškilusį uždavinį su M. Gorbačiovui tekusiu spręsti iššūkiu kol kas nėra įprasta ir net atrodo keista: net akademiniuose sluoksniuose, o ką jau kalbėti apie propagandos formuojamą viešąją nuomonę, pati mintis lyginti ES ir SSRS tebėra tabu ir dažnai laikoma tiesiog šventvagiška.

Tačiau toks lyginimas yra ne tik pagrįstas ir naudingas, bet besiklostančiomis aplinkybėmis jis darosi absoliučiai būtinas ir neišvengiamas grynai moksliniu-tiriamuoju požiūriu. Maža to, būtent nuostata dėl tokio lyginimo yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti ES integraciją rimtai ir atsakingai tyrinėjantį tikrą mokslininką nuo mokslininko kaukę užsidėjusio paviršutiniško diletanto, tesugebančio įvilkti ideologinę integracijos propagandą į pseudomokslinio žargono rūbą ir vengiančio kelti bei gvildenti realius ir esminius su integracija susijusius klausimus. Ypač – principinius filosofinius ir politinius šios integracijos pagrindų klausimus.

Mokslinėje literatūroje seniai pastebėta, kad pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plačiai ir karštai diskutuotus idėjinius Europos vienybės klausimus liautasi svarstyti būtent nuo 1955 m. – nuo tada, kai, užgožusi kitas alternatyvas, laimėjo ir įsitvirtino Ž. Mone pasiūlyta neofunkcionalistinė integracijos strategija ir vizija. Įsidėmėtina, kad pats jos kūrėjas primygtinai ragindavo vengti būtent idėjinių – filosofinių ir teorinių – integracijos klausimų ir siūlydavo pakeisti juos grynai „techniniais“ įvairių jos aspektų tyrinėjimais. Todėl idėjiniai ES integracijos apmąstymai liko apleisti iki dabar ir šios srities mokslinėje literatūroje visiškai vyrauja techninės analizės, savo pobūdžiu ir turiniu beveik niekuo nesiskiriančios nuo kadaise Sovietų Sąjungoje vykdytų pseudomokslinių „komunizmo statybos“ problemų tyrinėjimų. ES patiriant egzistencinę krizę, šitoks integracijos tyrinėjimų intelektualinis neadekvatumas ir nuosmukis yra dar vienas Sąjungos idėjinio silpnumo ženklas ir turi būti suvokiamas kaip grėsmę jai didinantis veiksnys.

Teoriniu ir metodiniu požiūriu ES ir SSRS lyginimas leidžia geriau perprasti ES ištikusios krizės priežastis ir gelminius mechanizmus bei padeda tiksliau prognozuoti tikėtinas Sąjungos raidos kryptis ir tendencijas. Tačiau toks lyginimas naudingas ir pravartus ne tik todėl, kad egzistuoja tam tikri politinių darinių radimosi, raidos, o dažnai ir žlugimo panašumai. Kaip bus parodyta toliau, ES ir SSRS sieja ir tam tikra idėjinė giminystė, tad panašumai ir analogijos tarp abiejų sąjungų yra ne paviršutiniški ir atsitikiniai, bet vidiniai ir gelminiai. Todėl pastangos juos atskleisti taptų svarbiu žingsniu vaduojantis iš integracijos tyrinėjimus apraizgiusio ideologinių iliuzijų voratinklio ir skatintų sugrįžti į kadaise egzistavusį, bet apleistą iš tiesų akademinį  jos filosofinio apmąstymo ir mokslinio tyrinėjimo lauką.

Akivaizdu, kad į esminį klausimą – ES persitvarkys ar žlugs – neįmanoma atsakyti žvelgiant į jį per vienodai ideologizuotų ,,euroentuziazmo“ arba ,,euroskepticizmo“ nuostatų prizmę. Šį klausimą įmanoma dalykiškai svarstyti tik iš akademinės perspektyvos. O pradėti reikėtų nuo abėcėlinės istorinės tiesos, kad politiniai dariniai žlunga dėl dvejopų – išorinių arba vidinių – priežasčių, tai yra dėl nesugebėjimo atsispirti užpuolikui arba dėl didžiulių vidaus santvarkos trūkumų ir ydų. Kartais jų žlugimą lemia abiejų priežasčių sampyna ir sąveika. Tokios sampynos užuomazgų jau galima įžvelgti ir ES atveju, tačiau apskritai didžiausia grėsme Sąjungai kol kas lieka jos vidaus konstrukcijos ydos. Kadangi istoriškai žvelgiant ES yra ne pastovus, o „tampantis“, taigi nuolatos kintantis, darinys, šios konstrukcijos ir viso darinio vidaus santvarkos klausimas neišvengiamai virsta pasirinkto vienijimosi modelio tinkamumo ir veiksmingumo klausimu.

Tik neišardoma sąsaja tarp ES vidaus santvarkos ir ją lemiančio integracijos modelio leidžia dalykiškai – aiškiai ir konkrečiai – pasakyti, kas turima omenyje kalbant apie dabartinę ES būklę: Sąjunga išgyvena gilią krizę ir faktiškai yra žlugusi ta prasme, kad visiškai išsisėmė kelis dešimtmečius vyravusi neofunkcionalistinė žemyno šalių integracijos strategija. Praktiškai tai reiškia, kad ja besivadovaujanti ES ne tik atsidūrė savo plėtros aklavietėje, bet yra tapusi negyvybingu dariniu, kurio neįmanoma išgelbėti dalinėmis ir kosmetinėmis reformomis.

Žinoma, kol kas sunku tikėtis, kad tokia griežta diagnozė – būtent, jog ES dabartiniu savo pavidalu serga mirtina liga – bus lengvai ir greitai visų pripažinta. Dėl jos dar kurį laiką virs tokia pat arši ideologinė ir politinė kova, kokie buvo Sovietų Sąjungoje iki pat jos griūties trukę įnirtingi ginčai dėl komunistinės sistemos ir pačios imperijos gyvybingumo vadinamosios ,,pertvarkos“ laikotarpiu. Juk blaivai ir sąžiningai diagnozuoti ES kamuojančią ligą yra tolygu pripažinti, kad vieninga Europa iš pat pradžių buvo statoma ant šleivų idėjinių pamatų ir net keletą dešimtmečių vedama ne tuo keliu – tiesiog į niekur. Tačiau tai yra turbūt vienintelė galimybė išgelbėti Europą – ne moraliai ir politiškai bankrutavusį ligšiolinį ES integracijos projektą, bet iš tiesų didingą Europos vienybės idėją. Vieningos Europos idėja ir jos suvienijimo projektai nėra tas pat – būtent ši skirtis yra paskutinis vilties spindulys, neleidžiantis galutinai išblėsti tikėjimui žemyno ateitimi.

Praėjusio amžiaus viduryje būta net keleto vieningos Europos vizijų. Tarp jų – ir nacionalsocialistinės Vokietijos viršūnių kurtas ,,naujosios Europos tvarkos“ planas. Pagal jį Europa turėjo tapti Grosswirtschaftsraum – Vokietijos dominuojama „didžiąja ekonomine erdve“, savo politine sandara šiek tiek panašėjančia į tai, kas šiandien būtų vadinama ,,kelių greičių Europa“, kurią būtų sudarę skirtingą statusą turinčios šalys. Dėl gerai žinomų priežasčių šis planas taip ir liko neįgyvendintas, bet jį kartais prisiminti verta vien todėl, kad jis padeda suprasti, jog kartais išsakomos mintys esą ES yra jau ne tankais, bet vokiškos markės pagalba kuriamas Ketvirtasis Reichas, galbūt nėra visiškai laužtos iš piršto.

Vis dėlto vargu ar įmanoma suvokti ES kamuojančios ligos tikrąjį pobūdį bei mastą, taip pat atpažinti bei įvardyti jos simptomus pamirštant arba nutylint nepaprastai svarbų pokarinės Europos istorijos ir politikos faktą: neofunkcionalistinės integracijos architekto Žano Mone (Jean Monnet) įgyvendintas integracijos modelis nebuvo vienintelė ir pirminė žemyno suvienijimo vizija. Ne jokių politinių pareigų niekada neužėmęs valdininkas Ž. Mone buvo tikrasis pradėtos vienyti Europos tėvas. Tikrieji jos tėvai iš tiesų buvo iškilūs trijų didžiųjų valstybių – Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos – politiniai veikėjai. Tai buvo krikščionys demokratai A. de Gasperi, K. Adenaueris ir  Robertas Šumanas (Robert Schuman) – garsiosios 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtos Deklaracijos autorius.

Dvasiniu Vakarų krikščioniškos civilizacijos pagrindu telkiama laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė ir lygiateisė sąjunga, primenanti Šveicarijos konfederaciją – šitaip glaustai galima nusakyti pokario krikščionių demokratų puoselėtą būsimosios vieningos Europos viziją. Būtent iš jos šešėlio po kelerių metų tarsi netikėtai išniro Ž. Mone pasiūlytas „neofunkcionalistinės“ integracijos planas. Šį pokytį, o tiksliau – tikrą  perversmą nulėmusios priežastys ir aplinkybės yra gana mįslingos, nes kol kas nebuvo rimčiau tyrinėtos ir tebėra menkai žinomos. Tačiau tai netrukdo aiškiai matyti dvi Europos vienybės vizijas skiriančią dvasinę ir intelektualinę prarają.

Ją išduoda tais pačiais 1950 m. Ž. Mone rašytame memorandume išsakytas teiginys: „Europa niekada neegzistavo, ją turime iš tikrųjų sukurti, kad ji atsiskleistų sau.“ Šio teiginio prasmė absoliučiai aiški ir nepalieka jokios erdvės alternatyvioms interpretacijoms: Europos tėvai siekė suvienyti susiskaidžiusią ir pasidalijusią, bet egzistuojančią Europą, Ž. Mone tikslas – sukurti dar nesančią Europą. Iš principo tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – iš pagrindų sugriaunant „senąją“, arba „netikrą“, ir jos vietoje sukuriant „naują“, arba „tikrą“, Europą. Todėl įsivaizduoti Europos integraciją kaip paprastą žemyno žmonių, tautų ir valstybių vis glaudesnio vienijimosi procesą būtų tikras nesusipratimas. Kiek iki šiol vykusi neofunkcionalistinė Europos integracija buvo „naujosios“ Europos kūrimas tolydžio griaunant ir verčiant statybine žaliava „senąją“ Europą, tiek šis procesas buvo ir tebėra ne vienijimasis, bet permanentinė europeizacijos revoliucija. Jos tikslas – iš pagrindų pakeisti Senojo žemyno veidą ir sukurti naują, visiškai neatpažįstamą Europą, kurios kontūrai yra neaiškūs ir kurią įmanoma tik miglotai įsivaizduoti.

Antra vertus, kai kurie šios revoliucijos aspektai, pirmiausia idėjinis pagrindas ir varomosios jėgos, yra akivaizdūs ir nekelia jokių abejonių ir klausimų. Po neofunkcionalistinės integracijos priedanga vykstanti permanentinė europeizacijos revoliucija idėjiniu požiūriu yra dviejų didžiųjų Vakarų revoliucinių tradicijų, įkūnijamų liberalizmo ir komunizmo politinių ideologijų bei atstovaujamų Džono Loko (John Locke) ir Karlo Markso, susiliejimas ir sampyna. Todėl teisėta ir tikslu ją vadinti liberalkomunistine revoliucija. Pagrindinis jos tikslas yra toks pat kaip ir visų ankstesniųjų Apšvietos įkvėptų revoliucijų – sukurti „naują“ žmogų ir naują būsimąją visuomenę, kurioje būtų panaikinti ir galutinai išnyktų visi įprastiniai „senųjų“ žmonių skirtumai. Šiuo atžvilgiu ji iš esmės nesiskiria nuo XVIII a. Prancūzijos ar XX a. Rusijos revoliucijų. Dar tiksliau būtų sakyti, kad ji dar kartą mėgina įgyvendinti garsiajame Karlo Markso ir Fridricho Engelso 1848 m. parašytame „Komunistų partijos manifeste“ iškeltus idealus: panaikinti religiją, tautą, valstybę ir šeimą.

Tačiau nesitikėta, kad šie idealai bus įgyvendinti lengvai ir greitai. Pats Ž. Mone buvo įsitikinęs, kad neofunkcionalizmo principais grindžiama Europos integracija būsianti begalinis europiečių sąmonės transformacijos procesas, paversiantis revoliuciją nuolatiniu ir nepabaigiamu vyksmu. Kuriamas „naujasis europietis“ šioje vizijoje reprezentuoja būsimąjį „naująjį“ žmogų ir faktiškai atlieka tą patį vaidmenį, kuris Markso revoliucijos teorijoje buvo skirtas proletariatui kaip universalų žmogiškumą įkūnijančiai ir atstovaujančiai klasei. Apskritai pati universalaus žmogiškumo idėja numato tai, ką, pasitelkiant garsaus rašyto R. Musilio knygos pavadinimo žodžius, galima pavadinti „žmogumi be savybių“, arba „tuščia“ žmogaus forma.

Tad „naujasis“ europietis turi būti suprantamas kaip abstraktus, visais atžvilgiais suniveliuotas, takus, tai yra neturintis apibrėžtų ir pastovių savybių ir bruožų ateities žmogus, o tiksliau – savo rūšies antžmogis. Tokių europiečių visuomenė, arba vadinamasis paneuropinis demosas, būtų ne kas kita, o radikaliai individualistinė, atomizuota ir susvetimėjusi visuomenė, kurios nariai neturėtų jokių apibrėžtų ir stabilių tapatumų, juos saistytų tik bendros teisės normos  ir instrumentiniai-funkciniai ryšiai. Jie telktųsi į trumpalaikius, vienkartinei funkcijai atlikti skirtus junginius, o atlikę funkciją tiesiog išsiskirstytų tam, kad galėtų vėl jungtis į kitą darinį.

Vertinant civilizaciniu matu ir žvelgiant iš ilgalaikės istorinės perspektyvos darosi akivaizdu, kad tokia integracija iš esmės yra radikalus antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentas. Tai Europos – jos kultūrinės tradicijos, tautų ir valstybių – naikinimas. Jis buvo lėtas ir beveik nepastebimas, kol neofunkcionalistinė integracija daugiausia vyko ekonominėje plotmėje. 1992 m. Mastrichto sutartis, kuria buvo oficialiai įsteigta ES kaip politinis susivienijimas, tapo integracijos lūžio tašku. Ji buvo pasirašyta triumfo dėl tik ką pasiektos pergalės Šaltajame kare su SSRS fone: tada atrodė, kad įkurtosios Sąjungos laukia ilgas klestėjimo laikotarpis ir šviesi ateitis. Šiuos lūkesčius tik stiprino vėlesnė plėtra į Rytus, kai ES narėmis tapo ištisa virtinė pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos šalių. Tačiau šie lūkesčiai pradėjo bliūkšti vos po kelerių metų. ES parodytas bejėgiškumas vykstant Rusijos-Gruzijos karui ir tuo pat metu prasidėjusi ekonominė krizė laikytini pirmaisiais akivaizdžiai išryškėjusiais ES struktūrinio silpnumo ir pažeidžiamumo ženklais. Tokių ženklų randasi vis daugiau. Jų prisikaupė tiek, kad ES kaip liberalkomunistinis projektas priėjo savo plėtros ribas ir atsidūrė aklavietėje.

Pagrindinis tokios aklavietės požymis yra milžiniškas atotrūkis tarp neofunkcionalistinį integracijos projektą grindžiančios ir legitimuojančios liberalkomunistinės (kasdiene šneka paprastai vadinamos „leftistine“) ideologijos skelbiamų nuostatų ir ES tikrovės, tai yra jos dabartinės būklės ir funkcionavimo realijų.Šį atotrūkį atspindi keli pamatiniai prieštaravimai.

Pirmasis – prieštaravimas tarp ES ideologijos postuluojamų universalių žmogaus teisių ir partikuliarių konkretaus ir apibrėžto politinio darinio piliečio teisių. Šis prieštaravimas pasireiškia tuo, kad teoriškai ES yra įsipareigojusi priimti visus potencialius pasaulio migrantus, nors grynai fiziškai to niekada nepajėgs padaryti.

Antrasis – prieštaravimas tarp europizacijos revoliucijos pasaulinių siekių, arba užmojų sukurti pasaulį bes sienų, ir objektyvios būtinybės ir kartu nesugebėjimo tinkamai apsaugoti pačios ES sienas.

Trečiasis – prieštaravimas tarp ES deklaruojamos misijos skleisti „europines vertybes“ ir ypač demokratiją, visame pasaulyje, ir akivaizdaus Sąjungai būdingo „demokratijos deficito“, arba tiesiog nedemokratinės jos valdymo būdo ir praktikos. Ketvirtasis – prieštaravimas tarp oficialiai deklaruojamo ES tikslo laiduoti Europos žemyno gerovę ir saugumą ir nesugebėjimo išpildyti šių pažadų.

ES, nors ir būdama didžiausias pasaulio ūkis, apskritai yra nekonkurencinga ir smunkanti ekonomika, kuri ne tik nepajėgia užtikrinti visuotinės gerovės, bet, priešingai, joje irsta pokariu susiklostęs gerovės valstybės modelis. Lygiai taip pat darosi vis labiau poblemiškos žadėtos taikos perspektyvos. Ir dėl to kalta ne tik pokarinį geopolitinį stabilumą bei saugumo architektūrą vis drąsiau griaunančios Rusijos agresyvi užsieno politika. Prie žemyno destablizavimo prisidėjo ir pati ES, kuri, pamėginusi įtraukti Ukrainą į savąją geopolitinę erdvę, nepasirūpino ir nesugebėjo suteikti šiai šaliai absoliučiai būtinų karinio saugumo garantijų.

Šie prieštaravimai yra iš tiesų fundamentalūs ir liudija gelminę ES krizę, virstančią egzistenciniu visos Europos išgyvenimo ir išlikimo klausimu. Atsakas į šią krizę yra praktiškai visose ES šalyse pabudęs tautų savisaugos instinktas. Tai, kas šiuo metu vyksta daugumoje Sąjungos šalių, galima nusakyti trumpai – prasideda tautų pavasaris. Atsakas į ES vykstančius šalių ištautinimo ir išvalstybinimo procesus yra atgimstanti ir stiprėjanti šių šalių gyventojų tautinė ir valstybinė savimonė. Visa tai be galo primena Sovietų Sąjungoje „pertvarkos“ laikotarpiu vykusius tautinio atgimimo procesus ir juos politiškai įkūnijusius nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius. Višegrado šalyse, pirmiausia Lenkijoje ir Vengrijoje, šis atgimimas jau persikėlė į valstybinės politikos lygmenį.

Tai neturėtų stebinti: Lenkijoje tautinio atgimimo sąjūdžiui vadovauja nuosekliausiai ir ryžtingiausiai su buvusiu komunistiniu režimu kovoję politikos veikėjai, o Vengrija apskritai buvo pirmoji komunistinio bloko šalis, pamėginusi atviro sukilimo keliu ištrūkti iš Sovietų Sąjungos dominuojamos ir kontroliuojamos geopolitinės erdvės. Vakarų Europoje panašių permainų tiesiogine politine išraiška tapo Didžiosios Britanijos piliečių referendumas dėl išstojimo iš ES.

Į šias permainas oficialiu ES lygmeniu reaguojama daugiaprasmiškai ir prieštaringai. Viena vertus, oficialiojoje propagandoje toliau skleidžiamas mitas, kad ES šalyse stiprėja „antieuropinės“ nuotaikos. Sąmoningai nutylima, kad priešinimasis iš pat pradžių ydingam ir galiausiai moraliai ir politiškai žlugusiam ligšioliniam ES integracijos modeliui savaime ne tik neliudija antieuropinių nuostatų, bet, priešingai, gali būti laikomas mėginimu išgelbėti beatodairiškai ir beprasmiškai naikinamą žemyną ir sukurti prielaidas atgimti vieningos Europos idėjai, kuri šiuo metu yra smarkiai diskredituota.  Atsinaujinusi ir atgimusi Europa turėtų būti Europos tėvų išsvajota laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė sąjunga, galinti pakeisti siekiamą sukurti sunkiai įsivaizduojamą grynai „funkcinę“ ir neabejotinai nedemokratišką federaciją.

Permainų ES siekiančius sąjūdžius ir politines jėgas iš inercijos mėginama toliau marginalizuoti klijuojant jiems „autoritarinio populizmo“, „radikalios dešinės“, „ksenofobijos“, „radikalaus nacionalizmo“ ir kitas ideologiškai smerkiančias etiketes, kurios iš esmės niekuo nesiskiria nuo Sovietų Sąjungoje naudotų panašių etikečių. Lietuvos nepriklausomybę atkūręs Sąjūdis taip pat sovietinių ideologų ir propagandininkų buvo vadinamas „nacionalistinių ekstremistų ir radikalų“ sambūriu ir greičiausiai būtų šitaip vadinamas ir dabar, nes jo ir šiuo metu ES stiprėjančių tariamai „radikalių nacionalistinių“ ir „autoritarinių populistinių“ jėgų tikslai ir siekiai labai panašūs.

Antra vertus, praktinės politikos plotmėje faktiškai jau pripažįstami ir pradedami įgyvendinti oficialiai vis dar smerkiamų „radikalių“ jėgų reikalavimai. Net iš pradžių aršiai Vengriją kritikavusios šalys taip pat galiausiai ėmėsi saugoti savo sienas, o vizito į Afriką metu Angela Merkel stengėsi įtikinti šio regiono vyriausybes ir gyventojus, kad  ES galimybės „svetingai“ priimti migrantus taip pat nėra bekraštės ir jau išsemtos.

Kuo galiausiai baigsis šis blaškymasis, galima tik spėlioti. Bratislavoje įvykusiame ES viršūnių susitikime buvo paskelbtas įsipareigojimas per keletą mėnesių parengti patrauklią ir įkvėpiančią Sąjungos ateities viziją reiškia viena iš dviejų. Arba bus paskelbta ES esminės „pertvarkos“ programa, arba bus apsiribota nieko iš pagrindų nekeičiančių dalinių ir smulkių reformų paketu. Pirmuoju atveju vieningos Europos idėja atgimtų ir lauktų ilgas ir sunkus sveikais pagrindais vykdomos integracijos kelias. Antruoju atveju ES merdėtų toliau ir galiausiai prasidėtų valstybių išsivaikščiojimas su nenuspėjamais padariniais viso žemyno ateičiai.

Į gyvybiškai svarbų klausimą, kaip turi elgtis ir ką privalo daryti Lietuva šioje situacijoje, kol kas atsakyti vengiama. Apskritai šiuo atžvilgiu Lietuva tebėra gūdus ES užkampis. Jos valdančiojo sluoksnio elgesys smarkiai primena sovietinių pirmtakų laikyseną gorbačiovinės „pertvarkos“ metu – tyliai stebėta, kas vyksta Maskvoje ir laukta, kaip toliau rutuliosis įvykiai.

Mūsų dienomis nesiryžtama prisijungti prie Višegrado šalių iniciatyvų atnaujinti ES ir iš inercijos laikomasi įsikibus oficialiosios Briuselio viršūnių linijos. Tai nėra toliaregiška ir drąsi, Lietuvos ilgalaikius interesus atitinkanti politika. Juk turint omenyje šalies geopolitinę ir saugumo padėtį akivaizdu, kad tikėtino ES žlugimo padariniai Lietuvai būtų ypač sunkūs ir nepalyginti liūdnesni negu Vakarų Europos ar net kur kas stipresnėms ir saugesnėms Višegrado valstybėms. Tad atrodytų, jog dera šlietis prie jų ir visokeriopai remti pastangas išgelbėti – tai reiškia iš esmės ir ryžtingai keisti – beviltiškai įstrigusį ir atsidūrusį lemtingoje kryžkelėje Europos vienijimo projektą.

Tačiau norint žengti tokį žingsnį reikia šiek tiek drąsos ir ryžto pasakyti tai, kas galbūt nepatiktų ES į egzistencinę krizę atvedusių didžiųjų valstybių lyderiams ir Briuselio politinėms ir biurokratinėms viršūnėms. Tai padaryti nelengva. Todėl kaip ir lemtingais 1939-1940 m. ar sovietinės „pertvarkos“ laikotarpiu pasyviai ir nežinia ko lūkuriuojama. Turbūt vis laukiama Godo…

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.10.21; 19:06

Rugsėjo 8 d., 10:45 val., viešbučio Kempinski foje (Universiteto g. 14, Vilnius) rengiamas brifingas žiniasklaidai apie Europos ir Baltijos regiono saugumą su Vokietijos gynybos ministre Ursula von der Leyen. 

Vokietijos gynybos ministre Ursula von der Leyen - vokiečių karių apsuptyje.
Vokietijos gynybos ministre Ursula von der Leyen – vokiečių karių apsuptyje.

Ministrė į Lietuvą atvyks dalyvauti Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos, kuri yra didžiausia Europos Parlamente, vadovybės posėdį, vyksiantį rugsėjo 8-9 d. Vilniuje. Vokietijos gynybos ministre Ursula von der Leyen skaitys pranešimą Europos saugumo stiprinimo klausimu, diskutuos su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu.

Šio išvažiuojamojo posėdžio metu ELP frakcijos prezidiumas ir nacionalinių delegacijų vadovai posėdžiaus su jai giminingos TS-LKD frakcijos Seime atstovais. Susitikimo dalyviai su ekspertais aptars Europos ir Baltijos regiono saugumą, diskutuos apie ekonominį augimą, darbo vietų kūrimą bei lygių galimybių užtikrinimą.

Posėdžiui vadovaus ELP frakcijos lyderis Manfredas Weberis (Vokietija). Europos saugumo stiprinimo klausimu specialų pranešimą skaitys Vokietijos gynybos ministrė, Vokietijos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) atstovė Ursula von der Leyen.

Posėdyje dalyvaus ir pranešimus Baltijos regiono saugumo tema skaitys Gabrielius Landsbergis, buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministras Aivaras Abromavičius bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime seniūnas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius.

Į posėdžio darbotvarkę taip pat įtrauktas susitikimas ir su Baltarusijos opozicinių jėgų atstovais, kurio metu Europos Parlamento nariai galės iš pirmų lūpų išgirsti apie padėtį kaimyninėje Baltarusijoje, rengiantis Parlamento rinkimams, vyksiantiems rugsėjo 11 d.

Šis posėdis Vilniuje – tai vienas iš reguliariai vykstančių ELP frakcijos prezidiumo susitikimų su nacionalinių delegacijų vadovais, kurių metu siekiama aptarti svarbiausias frakcijos politines gaires ir kartu formuoti frakcijos strategiją aktualiais politikos klausimais.

ELP frakcijai priklauso du atstovai iš Lietuvos – europarlamentarai Algirdas Saudargas (Lietuvos delegacijos ELP frakcijoje vadovas) ir Laima Liucija Andrikienė.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt.

2016.09.08; 06:12

Briuselyje susirinkę Europos Sąjungos šalių vadovai susitiko su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu ir aptarė, kaip stiprinti ES bendradarbiavimą su NATO. EVT posėdyje taip pat pristatyta ES globalios bei saugumo politikos strategija ir aptartas Minsko susitarimų įgyvendinimas. 

NATO
NATO aljanso būstinė Briuselyje.

Šalies vadovės teigimu, ES laikosi nuoseklios ir principingos pozicijos – sankcijos yra tiesiogiai susijusios su Minsko susitarimų įgyvendinimu.

Iki šiol Rusija nėra pilnai įvykdžiusi savo įsipareigojimų, todėl apie sankcijų panaikinimą negali būti jokios kalbos. Rusija tai įvertintų kaip nuolaidžiavimą, savo neteisėtų veiksmų Ukrainos teritorijoje legitimizavimą ir pritarimą jos vykdomai agresijos politikai.

ES šalių vadovai taip pat apsvarstė naują ES globalios ir saugumo politikos strategiją, kuri nubrėš ilgalaikes gaires ES santykiams su jos kaimynėmis ir kitomis pasaulio šalimis. Paskutinį kartą tokia strategija buvo parengta 2003 metais. Prezidentė pabrėžė, jog per 13 metų geopolitinė padėtis Europos kaimynystėje ir pasaulyje smarkiai pasikeitė, todėl naujoji strategija turi atitikti realią situaciją. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos vadovės teigimu, dokumente atsižvelgta į Lietuvos siūlymus – įvardyta Rusijos keliama grėsmė Europos saugumui, įtvirtintas Krymo aneksijos nepripažinimas, atkreipiamas dėmesys į hibridinių grėsmių pavojų, tarptautinių branduolinės saugos standartų laikymosi svarbą.

ES šalių lyderiai su NATO generaliniu sekretoriumi aptarė ES ir NATO santykių stiprinimą, ypač ugdant atsparumą informacinėms ir kibernetinėms atakoms, derinant veiksmus hibridinio karo atveju, drauge sprendžiant migracijos iššūkius.

Jau dabar Aljanso laivai patruliuoja Egėjo jūroje ir padeda užkirsti kelią nelegaliam žmonių gabenimui bei išvengti beprasmių  žmonių žūčių. 

Artėjant NATO Varšuvos viršūnių susitikimui sutarta parengti bendrą NATO, Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos vadovų pareiškimą, kuris numatytų koordinuotą keitimąsi informacija, bendrą grėsmių vertinimą, galimybes praplėsti NATO indėlį toliau sprendžiant migracijos krizę

Po Jungtinės Karalystės žmonių sprendimo pasitraukti iš ES, NATO vaidmuo taip pat yra svarbus stiprinant transatlantinius ryšius ir užtikrinant Europos šalių vienybę kintančioje geopolitinėje aplinkoje.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.06.29; 05:53

Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.

Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.

Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.

Gintaras Visockas
Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.

Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.

Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.

Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai  kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.

O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.

 XXX

Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.

Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.

Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.

Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.

Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.

XXX

Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.

Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?

Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?

Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?

Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?

Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?

Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.

XXX

Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?

Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.

O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.  

XXX

Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų  – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.

Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo:  „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.

Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.

Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.

Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.

Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?

Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.

XXX

Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?

„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“

Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…

O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai  jų vis tiek nesupras.

Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.

Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.

O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.

Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.

Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…

Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.

Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.27; 08:59

Valstybinio vizito į Vokietiją išvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė aktualius dvišalius, ES ir NATO klausimus aptarė su Vokietijos Federaline Kanclere Angela Merkel. Susitikime ypatingas dėmesys skirtas Rusijos keliamai grėsmei Europos saugumui ir Aljanso gynybos bei atgrasymo priemonėms jai atremti, ES veiksmams įveikti ES krečiančiai migracijos krizei.

Šalies vadovė su Kanclere aptarė bendrus veiksmus, kad būtų užtikrintas Lietuvos, Vokietijos ir viso regiono saugumas, laiku imtasi būtinų gynybos ir karinių atgrasymo priemonių.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel (kairėje) ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel (kairėje) ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Hibridinio karo požymių turinčios provokacijos prieš NATO laivus ir lėktuvus Baltijos jūroje, agresyvus ir nenuspėjamas Rusijos elgesys, priešiška ir neapykantą skatinanti propaganda, nukreipta prieš mūsų visuomenes, kibernetinės atakos griauna taiką ir saugumą Europoje. Su Vokietija bendromis jėgomis sieksime sustiprintų NATO kolektyvinės gynybos priemonių Baltijos šalims, kurios užkirstų kelią bet kokiai galimai agresijai“, – sakė Prezidentė.

Pasak šalies vadovės, karinio bendradarbiavimo srityje Vokietija imasi lyderiaujančio vaidmens ir tampa labai svarbi mūsų saugumo partnerė. Vokietija daug prisideda užtikrinant Lietuvos ir Baltijos šalių saugumą – nuolatos rotuojasi oro policijos misijoje, mūsų šalyje dislokuoja rotacinius karius ir techniką. Dalyvauja kolektyvinės gynybos pratybose Baltijos šalyse. Šiemet į Lietuvą atvyks 600 vokiečių karių ir keli šimtai vienetų karinės technikos. Iš šios šalies gamintojų perkame moderniausias pasaulyje pėstininkų kovos mašinas „Boxer“ ir savaeigius pabūklus haubicas.

Lietuva ir Vokietija glaudžiai bendradarbiauja prieš NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje. Liepą įvyksiančiame aukščiausio lygio Aljanso susitikime siekiama, kad Baltijos valstybėse būtų dislokuota po batalioną sąjungininkų karių, brigados dydžio karinės technikos junginys regione, oro gynybos ir kitokia ginkluotė, kuri užkirstų kelią galimai Baltijos šalių karinei izoliacijai. Taip pat nuolatos pagal realius grėsmių scenarijus atnaujinamų gynybos planų ir itin greito sprendimo priėmimo mechanizmo.

Šalis vienija ir kovos su priešiška propaganda tikslai. Vokietijos kaip ir Lietuvos žmonės susidūrė su agresyviu Rusijos melu, neapykantos kurstymu, kuris skatina visuomenės radikalizmą ir formuoja palankų klimatą terorizmui, galimai karinei intervencijai. Susitikime sutarta dirbti išvien ugdant objektyvią žiniasklaidą, vykdant žurnalistų ir jaunimo mainus, įgyvendinant kitas prevencines informacinio saugumo priemones.

Prezidentė su Kanclere Merkel kalbėjo apie priemones migracijos krizei pažaboti. Šalies vadovės teigimu, Lietuva supranta Vokietiją užgriuvusią naštą ir solidariai remia pastangas rasti veiksmingą, visiems europiečiams priimtiną sprendimą. Tačiau solidarumo turi būti siekiama per supratimą ir sutarimą, o ne per prievartą. ES šalis tik pati gali apsispręsti, kiek pabėgėlių ji išgali priimti, užtikrinti sėkmingą jų integraciją į darbo rinką ir visuomenę, orias gyvenimo sąlygas.

Lietuva prisideda pagal savo išgales: pradėjo pabėgėlių perkėlimą, 25 pareigūnus nusiuntė padėti Graikijai užtikrinant ES išorinių sienų kontrolę ir suvaldyti migracijos srautus, teikia finansinę ir humanitarinę paramą sirų pabėgėliams, prieglobstį radusiems pabėgėlių stovyklose Turkijoje, Libane, Jordanijoje, įvairioms JT humanitarinėms programoms ir paramos Afrikai fondui.

Susitikime kalbėta ir apie energetinį bei branduolinį saugumą. Susitikime Klaipėdos suskystintų dujų terminalas įvardintas energetinės nepriklausomybės užsitikrinimo pavyzdžiu. Šalies vadovė atkreipė Kanclerės dėmesį, kad planuojamas „Nord Stream 2“ dujotiekis prieštarauja ES energetikos sąjungai, didina priklausomybę nuo „Gazpromo“ ir suteikia jam galimybę šantažuoti ES. Susitikime taip pat pabrėžta, kad tarptautinius saugumo standartus pažeidžianti Astravo AE Baltarusijoje kelia pavojų viso regiono žmonėms.  Apsisprendusi stabdyti savo atominę energetiką, Vokietija palaiko Lietuvą keliant branduolinio saugumo klausimus TATENA organizacijoje, Espoo konvencijos rėmuose, Europos Komisijos raginimus laikytis griežtų saugumo reikalavimų ES kaimynystėje vystomiems branduoliniams projektams.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

LR Prezidento kanceliarijos nuotraukoje (R.Dačkus): Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

2016.04.22; 06:08

Naujos Vladimiro Putino geopolitinės ambicijos privertė Jungtines Valstijas suvokti, kad jos padarė strateginę klaidą, nusigręždamos nuo Europos. Taip pareiškė Lenkijos prezidento patarėjas tarptautiniais klausimais Kšištofas Ščerskis interviu laikraščiui The Guardian.

Patarėjas paragino Vakarus pripažinti, kad Rusijos prezidentas jau ne paprastai bando atkurti savo šalies viešpatavimą buvusios SSSR teritorijoje, bet stengiasi užimti dominuojančias karines pozicijas visame pasaulyje.

Continue reading „Vladimiras Putinas gali smogti bet kuriame pasaulio taške“

Šeštadienis, vasario 13 d. (Miunchenas). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Tarptautinėje Miuncheno saugumo konferencijoje, kur sakė kalbą pagrindinėje šios konferencijos diskusijoje – prezidentiniuose debatuose tema „Dabartiniai ir ateities tarptautinės saugumo politikos iššūkiai“.

Debatuose taip pat dalyvavo Ukrainos Prezidentas Petro Porošenka, Suomijos Prezidentas Sauli Niinisto, Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda ir Europos Parlamento Pirmininkas Martinas Schultzas.

Continue reading „Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Agresoriui neturi būti nuolaidžiaujama““

Sausio 24-25 d. krašto apsaugos viceministras Marijus Velička dalyvaus IX Europos-Ukrainos forume Lodzėje, Lenkija. Forume ketina dalyvauti apie 500 žinomų politikų, verslininkų, žurnalistų, tarptautinių santykių ekspertų iš Europos Sąjungos šalių, Ukrainos, Rusijos, JAV ir kitų kaimyninių valstybių. 

Europos-Ukrainos IX forume numatoma 30 diskusinių panelių ir 10 pristatymų apie saugumo, ekonominę, vidaus politikos, visuomenės, regioninę ir kt. situaciją Ukrainoje. 

Continue reading „Devintasis Europos-Ukrainos forumas vyks Lenkijoje“