Man taip pat nesunku būtų apsimesti feministu, – tai galiu daryti be didelių pastangų, užsimerkęs. Nežinau su kokiais keblumais gali susidurti kiti, tačiau man nereikėtų nertis iš nuosavo kailio demonstruojant savo feministinį nusiteikimą, nes nuoširdžiai, taigi niekieno neverčiamas esu įtikėjęs, jog geresnioji žmonijos dalis yra moteris. Todėl prašyčiau nepalaikyti šių prisiekusio moterų mylėtojo dorai pasakytų žodžių tik tuščiu džentelmeniškumo gestu arba patogios pozos rezervacijos užrašu, dar daugiau, esu įsitikinės, jog taip ar panašiai galvoja dauguma vyrų, turėjusių laimę patirti, kas yra motinos širdis, arba – kaip toli nežinomybės vingiais gali nuvesti ir paklaidinti mylimosios kuždesiai, pagaliau, kokia tvirta ramybės uola yra dėl jaunystės klystkelių atleidusios žmonos žodžiai.
Taip pat prisipažinsiu, kad ne visos moterys man yra gražios – ogi gražiomis tikrai negaliu laikyti kvailų aktyvisčių, užsiimančių paūbavimais ir paklykavimais, dažniausiai besidarbuojančių keistose išgalvotų žmogaus teisių agentūrose. Kaip yra kartą pastebėjęs Fiodoras Dostojevskis, tokių moterų net nebūtų galima pavadinti egzaltuotomis isterikėmis, nes tokios moterys dažniausiai yra tik vulgarios klyknės.
Nenuostabu, kad moterys nepriklausomos Lietuvos istorijoje ne kartą yra tapusios visuomenės lyderėmis, užimančiomis aukščiausius postus, tačiau naujai susiklosčiusi padėtis, kai po Seimo rinkimų visas svarbiausias raktines politinio diskurso ir visuomenės valdymo pozicijas uzurpavo trys moterys, iš tiesų yra netriviali ir iš pradžių atrodė kaip unikali, intriguojanti bei žadinanti neaiškius lūkesčius net mums, jau bandžiusiems prisipratinti prie matriarchato papročių šeimose, situacija. Viskas staiga tapo taip moteriška, kad atokiau stovintis prezidentas vyras kartais pradeda išrodyti kaip svetimkūnis moteratinio arba, tiksliau tariant, feminatinio valdymo tipo sistemoje, nepavadinus tai naująja santvarka arba nežinoma politologinei refleksijai politinės sanklodos atmaina. Prisipažinsiu, kad aš pats dėl politinio olimpo tokio staigaus sumoteriškėjimo iš pradžių labai džiaugiausi ir iš laimės krykštavau kaip naujagimis, išsivyniojęs iš vystyklų, įsivaizduodamas, kad į politinę viršūnę iškopusios naujos kartos išsilavinusios, žavingos, iškalbios moterys negali neužduoti labiau civilizuoto bendravimo ir politinės kultūros tono. Tačiau – kas gavosi? Iš tiesų, mėšlo mūsų aplinkoje dabar tarsi ir pamažėjo keliomis kaugėmis, tarkime, kažkiek sumenko (jeigu?) terpė, kurioje, kas ne kas, o visokie kotletų valgytojai už svetimą sąskaitą atsiranda tarsi iš nieko, kitaip nepasakysi.
Moteriškos skrybėlės. Slaptai.lt nuotr.
Senovės Romos poetas Lukrecijus Karas sako taip: vermes de stercore existunt, t. y. vabalai atsiranda iš mėšlo (gal iš tiesų poetas geriau žino tai, kas iš ko atsiranda). Tačiau nedrįsčiau tvirtinti, kad dabar ant širdies tapo ramiau, kai visas viešojo vyksmo erdvės, taip pat ir atsilaisvinusias nuo ankstesnio balasto, vis labiau užpildo forsuotos plastmasės tūriai, valstybę paverčiantys stipriai intoksikuota visuma. Paradoksaliai tariant, gal tas mėšlas vis tik buvo geriau nei negyva ir nuodingus garus išspinduliuojanti plastmasė. Žiūrint banaliai, racionalia tvarkomas, išmaniai įterpiamas ten, kur reikia, mėšlas tampa organine trąša, t. y. maitinančiąja želmenų terpe, o vokiečių mistikas sako net taip: wo mist, da Krist, neva, ten kur tarpsta mėšlas, užgimsta ir Kristus. Savo ruožtu plastmasė yra labiausia netinkamas pasirinkimas, jeigu mums gyvasties palaikymas dar kažkiek rūpi!
Viktoriją Čmilytę-Nielson pasivijęs Iljos Erenburgo šešėlis įkalino ją stikliniame rutulyje. Ji – tai užvesta išorinio mechanizmo ir besisukanti ratu krištolinė lėlytė. Joks burtininkas jau nesugebėtų įpūsti jai gyvybės. Geriausiu atveju ji dabar yra neskoninga valstybingumo dekoracija.
Neabejotinai labiau gyvastingas personažas yra Aušrinė Armonaitė. Tačiau anosios gyvastingumas vis tik yra labai vienpusis, pritaikytas stambiojo kapitalo su Grigeo veidu interesų atstovavimui. Grigeo, jeigu nežinote, yra tokia stambiagabaritiniu pavidalu apsidergusi bendrovė, kuriai apsivalyti nepavyks net ir panaudojus visą stambiausiojo gamintojo pagamintą tualetinį popierių.
Visas vidus pradeda skaudėti, maudžia siela vadinamą organą, kai esi reikalo verčiamas pasakyti kažką nemalonaus Ingridos Šimonytės atžvilgiu, nes anoji neabejotinai yra padorus žmogus. Tačiau tačiau…
Gražuolė. Slaptai.lt nuotr.
O gal šių eilučių autorius paprasčiausiai klysta, dėl intelekto trūkumo ir vaizduotės nususimo nesugebantis pastebėti, kad šios trys fėjos yra mums likimo dovana, nes niekas kitas nesugebėtų taip įsijausti į valstybės modernizavimo pašaukimą, seksualinių mažumų teisių gynimo užduotį paskelbus svarbiausiu laikmečio rūpesčiu. Tikrai ne dėl atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių šiandien pagrindinių žmogaus teisių gynimo institucijų vadovais yra skiriami gėjai ir lesbietės, taip pat ir Konstitucinio teismo pirmininko munduras yra primatuojamas visai neatsitiktiniam žmogui. Kaip sako Seimo Žmogaus teisių gynimo komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius, atėjo laikas pakelti žmogaus teises nuo atsarginių suolelio. Stipria pasakytai, ar ne? Kalbama su tokiu teisuolišku įsitikinimu, tarsi anksčiau Lietuvoje žmogaus teisėmis nekvepėjo nė iš tolo, žmogaus teisės neva užgimė tik su seksualinių mažumų pradėtų kelti bruzdesiu.
Niekinga yra išjuokti žmogų dėl jo seksualinės orientacijos. Jeigu mes tai darome, vadinasi mums trūksta elementarių kultūrinių įpročių, esame necivilizuoti žmonės. Tačiau apie kokias seksualinių mažumų teises jūs kalbate, protingieji kurmiai? Išrašytoje papunkčiui Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje apie jokias seksualinių mažumų papildomas teises nėra net užsimenama. Arčiausiai būtų reikalavimas nediskriminuoti žmogaus dėl lyties, tačiau – ar jūs matėte kur nors Lietuvoje, kad lesbietės ar gėjai būtų diskriminuojami dėl to, kad yra vyrai at moterys? Todėl, kaip atrodo bent man, sukeltas baisus triukšmas dėl seksualinių mažumų teisių yra didesnis kretinizmas net už sovietinių laikų marazmus. Jūs galite galvoti ką norite, bet man atrodo, kad tokia falsifikacija, kaip ir bet koks valstybiniu lygiu įteisintas melas, naikina ne tik šalies gyvastingumą, bet ir gynybinį pajėgumą. Privalome gerbti visus savo bendrapiliečius, taip pat ir mažumų atstovus, juolab nevalia tyčiotis iš gyventojų branduolį sudarančios daugumos, nes priešingu atveju ta dauguma gali pradėti gėdytis savo valstybės. Todėl, kaip atrodo bent man, blogis, kurį mes patys prisišaukėme su trijų fėjų vadovavimu, yra tai, kad valstybės idėja pasidengė antivalstybingumo patina.
Lietuva nėra manekenas, skirtas išstatymui vitrinoje. Jeigu taip suprantame Lietuvos idėją, tai tada iš tiesų plastmasinis būvis yra dėsninga išeitis. Ta proga leiskite priminti ir tai, kad didysis Immanuelis Kantas žmogaus bukumą apibrėžė ne kaip proto ar intelekto, bet kaip sugebėjimo spręsti trūkumą, pasireiškiantį tada, kai bendroji taisyklė taikoma aklai, neįvertinus atvejo ypatingumo.
Moteriška paslaptis
O gal iš tiesų daug triukšmo kyla tik dėl nieko? Gal seksualinės mažumos baisiausias bangas kelia tik dėl to, kad siekia įteisinti vienalyčių porų santuokų valstybinę registraciją, tai pavadindami kova už žmogaus teises? Keista tai būtų kova… Suprasčiau pasipiktinimą, jeigu kažkas bandytų uždrausti mylėti, o santuoka, kaip suprantu bent aš, yra pareiga, nepavydėtinai sunki našta. Jeigu nebijočiau, kad gali užgraužti sąžinė, lengvai perleisčiau tokią neva teisę…
Ar Lietuvos valstybė gina Tėvų teises. Nebūčiau nustebę, jeigu tėvai būtų sukilę jau tada, kai mūsų padangėje buvo bandoma įskiepyti Barnevernet įpročius. Norvegijos Barnevernet, prigijusi ten dėl ypatingo savivaldybės statuso, yra ne mažiau bjaurus užkratas nei Rusijos bolševizmas. Lietuvoje buvo gerai žinoma statistika, kad pabuvoję Bernevernet naguose globotiniai keliasdešimt kartų dažniau renkasi savižudybės kelią nei užaugę su gimdytojais, geresni jie būtų, ar blogesni, tačiau dėl politinio pasirodymo į tai buvo žiūrima pro pirštus.
Savo ruožtu savaitgalį tėvų rengiamas Šeimų maršas rodo, kad Lietuvoje gyvybė ir laisvės dvasia vis tik rusena.
Kaip skelbiama „Kauno dienos“ informaciniame pranešime su skambia antrašte „Kovo 8-osos eitynės šiemet Kaune kviečia tulpes išmainyti į švilpukus“, Kovo 8-ąją 14 val. prie Istorinės Lietuvos prezidentūros prasidės eisena, kurios dalyviai, išmainę raudonas tulpes į tos pačios spalvos kepures ir švilpukus, sieks atkreipti dėmesį į Lietuvą ir pasaulį krečiantį smurtą prieš moteris.
Apie sueigos scenarijų pranešime rašoma: „Kovo 8-ąją Lietuva jungiasi prie pasaulinės akcijos ir atliks teatralizuotą dainą, gimusią Čilėje 2019 metų rudenį. Daina „Prievartautojas (užpuolikas) tavo kelyje“ atsirado kaip atsakas į daugybės moterų patirtą seksualinį priekabiavimą, prievartą ir smurtą iš policininkų, masinių protestų prieš nelygybę Čilėje, metu. Protesto daina žaibiškai paplito po visą pasaulį ir buvo atlikta daugiau nei 200 kartų, plačiai nuskambėjęs dainos atlikimo atvejis – prieš Harvey Weinsteiną, seksualiai priekabiavusio ir prievartavusio daugybę moterų, bylos nagrinėjimą teisme. Ši daina, tapusi pasipriešinimo smurtui prieš moteris simboliu, kvies Lietuvos moteris susiburti ir kartu pasakyti smurtui „ne“ bei pareikšti, kad tokia tvarka mūsų netenkina. Tarptautinės moterų solidarumo dienos proga, susitikime ir pūsdamos raudoną švilpuką priminkime, kad mes turime galią keisti smurtą įgalinančią tvarką. Solidarumo su pasaulio moterimis vardan, kviečiame ryšėti raudona skarele ar dėvėti raudoną kepurę.“ https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/kovo-8-osios-eitynes-siemet-kaune-kviecia-tulpes-ismainyti-i-svilpukus-955829
Visados galvojau, kad mūsų laikais net didžiausias kvailys išgudrėjo taip, kad po kaklu jau neberyši skambučio, galinčio perspėti aplinkinius apie susidūrimo su kvailiu priartėjimo pavojų. Tačiau štai minėtame pranešime keistieji iniciatoriai kviečia moteris Kovo 8-ąją atsisakyti vyrų dovanojamų gėlių, o eiti į gatves, užsirišus raudonas skareles ar kepuraites, ir, keliant baisų triukšmą pučiamų raudonų švilpikų garsais, išreikšti protestą prieš bjaurius ekscesus Čilėje ir Meksikoje.
Žavesys. Slaptai.lt nuotr.
Kai bandau įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti toks siurrealistinis švilpiančių raudonais švilpukais raudonųjų skarelių susiėjimais, kūnas staiga nueina nemaloniais pagaugais. Tiesą sakant, neįstengiu įvaizdinti galimybės, kad čia ruoštųsi dalyvauti normalių refleksų moteris, kuri, tarkime, pavaišinta šampano taure kavinėje už kampo mylimo vyro, strimgalviais veržtųsi pašvilpauti Kauno gatvėse (nebent būtų pripampusi ne vieną šampano taurę). Vaizduotė išties piešia nejaukų paveikslą, kad čia susirinks visas būrys įskaudintų vyrų nedėmesingumo arba apskritai vyrų padermės reikalingumą kvestionuojančių moterų.
Lietuvoje daugėja iniciatyvų, kurių gausa tikrai nerodo pažangos, greičiau – priešingai, liudija apie kretinizmo sugebėjimą bematant pasidauginti. Apie kokias moterų teises galima kalbėti mūsų padangėje, kai Lietuvos moterys jau seniai perspjovė Lietuvos vyriją?..
Dar ir dabar akyse stovi TV reportaže kalbinta kažkokio Žmogaus teisių gynimo instituto vadovė, neįtikėtinai spuoguota mergina, kuri pasakoja apie jų atliktą tyrimą, kuris neva nustatė, kad lietuviai labiausiai nenori gyventi žydų kaimynystėje, antroje eilėje baidosi juodaodžių, toliau – čigonų. Kokias nesąmones ji čia tauškia, – pagalvojau tada. Kaip parodė atminimo lentelių naikinimo istorija, tarp žydų pasitaiko labai baisių žmonių, tačiau apskritai jie yra padorūs kaimynai, mandagūs žmonės. Iš tiesų, visas kortas atskleidė sekantis reportažo herojės sakinys apie tai, kad neva po tokio tyrimo institutas ilgai nelaukęs kreipsis į vyriausybę, ragindamas plėtoti tautų sugyvenimo kultūrą ugdantį švietimą, suprask – prašys pinigų savo neaiškaus pobūdžio veiklos tolesniam palaikymui. Taigi galbūt ir siurrealistinio renginio Kaune organizatoriai yra panašaus tipo, neaiškios lyties spuoguotos būtybės, prasmingos veiklos imitacijomis siekiančios pelnyti vienokius ar kitokius dividendus.
Moteriškos skrybėlės. Slaptai.lt nuotr.
Viena niekados nenuvilianti, sugebanti intriguoti, įdomi žurnalistė (visomis savo poromis jaučiu, kad ne lesbietė, o tik mėgstanti beždžioniauti pagal laiko dvasią) kartą driokstelėjo pranokdama net pati save, pareiškusi, kad gėlių dovanojimo tradicija neva yra atsiradusi iš maisto dovanojimo tradicijos, esą vyras, dovanojantis moteriai, merginai gėles, simboliškai teigia galintis ją išmaitinti. O toliau dar stipriau: esą ypač dideliu disonansu toks gėlės įteikimo aktas atrodo Kovo 8-osios dieną, prisimenant moterų kovos už lygias teises ir galutinę emancipaciją istoriją.
Ką gi, kaip yra pastebėjęs prabėgusių laikų poetas, visus žmogiškosios tikrovės fenomenus iš esmės galima suvesti į du – alkio ir lytinio potraukio – pradus. Vokiečių poetas H.Heine, taip apibrėžęs žmogiškosios tikrovės paslaptį, iš tiesų kaip tikras pranašas numatė dvi didžiąsias žmogaus redukcinio paaiškinimo sistemas, t. y. marksizmą, su čia išplėtota kraštutinio pobūdžio ekonominio determinizmo programa ir froidizmą, su lytinės aistros teorinio modelio visrakčiu, pabandžiusiu atrakinti visus žmogaus sielos užkambarius.
Redukcionizmas kaip toks, įpareigojantis sudėtingesnį reiškinį suvesti į paprastesnį, taip pat ir šiandien yra traktuojamas kaip mokslinio požiūrio skiepas humanitarinėje tikrovėje, o redukcionistinio požiūrio plėtotė daugiau ar mažiau tiesiogiai yra tapatinama su užsiangažavimu išgryninto mokslinio metodo idėjai. Kita vertus, jeigu neturiu tokios senovinės teisės priimti reiškinį neredukuotu pavidalu, bet galiu rinktis tarp dviejų galimybių, tai vis tik leiskite pasirinkti požiūrį, jog gėlių dovanojimas moterims apskritai, o taip pat Kovo 8-osios proga vis tik labiau yra sietinas su libido kompleksu, – kartais labai toli kultūriškai perkeltu ar transformuotu, – nei su kiauro skrandžio bedugniškumo prakeiksmu. Tačiau neslėpsiu, tokią banalybę, visiems žinomą dalyką dabar bandau išryškinti ir įtvirtinti tik todėl, jog bijau, kad įteikiant gėlę moteriai kokia nors proga neišgirsčiau atsakymo: nesu karvė, žolių nevalgau!
Lengvai utriruodamas ar nepiktai šaržuodamas autorę, tikrai nenoriu, ginkdie, kaip nors pažeisti anosios orumo. Tarkime, kad autorė iš dalies yra teisi, jog minint moterų kovos už savo teises dieną kovo mėnesį, gėlių dovanojimas moterims yra tarsi ir perteklinis aktas, nes savo, o ne vyrų pagalbos dėka užsitikrinusios lygiateisiškumą ir daugelyje sferų stipriai pirmaudamos, dauguma moterų su ironija žiūri į bandymą simboliškai užmaskuoti susiklosčiusią padėtį, nenori anachroniškai būti vadinamos silpnąja lytim. Jeigu taip nebūtų galima sakyti apie visas moteris, vis tik tokia sociologinė tendencija pradeda ryškėti. Kita vertus, kad ir kaip būtų neįtikėtina, vertinant sociologiniu požiūriu, atgimstanti gėlių dovanojimo tradicija kovo 8-osios proga vis tik, kaip atrodo, žymi ne tiek vyrų norą desperatiškai išlaikyti tradicinį maskulistinį statusą, kiek dabar, pasauliui apvirtus, jau yra simbolinis vyro pralaimėjimo ir savo silpnumo pripažinimas.
Pavasario pranašas. Vytauto Visocko nuotr.
Nenorėdamas pernelyg išsiplėsti šia tema, daug ką nutylėdamas, pasakysiu trumpai: moterys ne tik iškovojo lygias teises su vyrais, bet lyginant ją ir jį, galime dabar pastebėti ir tai, jog moteris už savo statusą ir karjerą šiandien neretai kaunasi dvigubai ar net trigubai aršiau nei paprastai tai daro vyrai. Nesiūlau to fakto (jeigu tokiam pastebėjimui pripažinsime fakto statusą) vertinti vienpusiškai gerai ar blogai, tačiau akivaizdu ir tai, jog taip suprantama moterų emancipacija išblukina viso kosmoso spalvas, nuskurdina aplinką, leidžia mūsų gyvenime įsivyrauti pilkosioms tendencijoms.
Pavasaris Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl vyrai dabar kaip pamišę perka gėles, bandydami tokiu būdu užmaskuoti išryškėjusią kiaurymę, bent tokiu būdu įveikti monotoniją. Dovanodami gėles konkrečiai moteriai, vyrai drauge aukoja idealui.
P. S.
Kartais sakoma, kad Kovo 8-oji yra įtartina šventė, nes moters dienos paminėjimą pavasario pradžioje sugalvojo komunistė Roza Liuksemburg. Dedu aš skersą ant to – komunistė ar ne komunistė sugalvojo šią šventę, bet tikrai nepraleisiu progos visų feminisčių pykčiui įteikti gėlytę gražiausiai nusišypsojusiai moteriai.
2020.03.07; 06:01
Nekorektiškas eilėraštis belaukiant tikro pavasario
Kai temperatūra lauke vos-ne-vos perkopia nulį Celcijaus, mano daugiabutyje paprastai iškart yra išjungiamas centrinis šildymas. Čia gyvuoja taupiųjų pensininkų, sudarančių namo gyventojų daugumą, imperatyvas, kad, nutirpus balų ledukams, jau ir tūnantis namuose žmogus gali verstis be dirbtinės šilumos šaltinio, pasišildydamas savo alsavimu arba susivilkdamas ant savęs visus spintos rūbus.
Vis dėlto savigarbos likučiai neleidžia vaikščioti atvėsusiuose kambariuose apsimuturiavus paltu, nes ne karo metas gi, galop Rusijos ekonominė blokada jau kadaise baigėsi… Taigi belieka tik pagalvoti apie kažką tokio, kas sušildytų sielą net ir pašiurpusia žąsies oda pasidengusiam žmogui. Išties, ne kartą girdėti, neretai su didesniu ar mažesniu sarkazmu ištariami žodžiai apie karštą moterį dabar ataidi visu trenksmu be jokių išlygų ir mažiausio ironijos atšešėlio kaip išganymo pažadas nusidėjėliui. Dar daugiau, – pradedu įsisvajoti apie karštą moterį, sutinkamą karštuose kraštuose arba pasimatančią mūsų padangėje per didžiausius vasaros karščius.
Albertas Kamiu dienoraštiniuose užrašuose savo įspūdžius 1936m. gegužės mėnesį iš esmės išsako tokiu kondensuotu sakiniu: ,,Pavakariai Alžyre, kai moterys būna tokios gražios“ (Albert Camus. Užrašų knygelės I. Baltos lankos, 2009, p.24). Atkreipkime dėmesį, jog A.Camus nurodo ne tik vietą, kur moterys būna gražios, užstojus karščiams, bet ir laiką – pavakario metą.
Moteriška paslaptis
Alžyro sotinėje Alžyre, kur rašytojas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaprasti, sunkiai pakeliami karščiai užstoja dar balandžio mėnesį, o baigiasi – įpusėjus rudeniui. Tačiau dabar ir Lietuvoje beveik kiekvieną vasarą galima išbandyti ekstremalius temperatūrų svyravimus, turint progą stebėti, kaip atlėgus alinančiam dienos karščiui, pailgėjus šešėliams, padvelkus žengimo į naktį paslaptimi, dar neatvėsusios moterys sutyvuliuoja, pradeda žaižaruoti visu neįmanomu savo grožiu, ilgai leipusios ir truputėlį pavytusios karščio zenite, iš naujo atsidengia ilgesingais aromatais. Kita vertus, į dienos pabaigą kavinės dialektikai ne tik Alžyre pradeda diskusijas dėl amžinojo rato – ar moteris tampa viliojančiai paslaptinga nuo artėjančios nakties dvelksmo, ar – priešingai – naktis pavirsta paslaptingu labirintu dėl moters artumo?
Moteris gyvena paslapties kriauklėje, tai – tikrieji moters namai; moteris be paslapties yra besivalkiojanti dykumos karštyje, užklimpusi proletarinėje dienos šviesoje moteris.
Kita vertus, Sandro Botičelio „Venera“ vaizduoja deivę, atplaukiančią į krantą, jai stovint ant kriauklės kraštelio. Iš tiesų, išsilukštenimo, jeigu norite, išplyšimo, dar kitaip tariant, išsipakavimo ar išpakavimo motyvas kiekvieną moterį daro deive. Ar sakote, kad moteris užburia kaip vaizdinys? Tačiau, kaip atrodo, normalių refleksų vyrą, sutikus moterį, drauge ištinka garsinės haliucinacijos, t. y. jis girdi, kaip turėtų skambėti jos išsipakavimo iš rūbų melodija, koks čia yra rūbų šlamėjimo kontrapunktas tarp standumo ir minkštumo pustonių. Jeigu aš tokio moters skambėjimo negirdžiu, darau išvadą, kad prasilenkiau su visiškai tuščiavidure moterimi.
Paslaptingosios mėlynos akys. Youtube.com nuotr.
Nesakykite, lengvai paryškintas, nieko čia neperspaudžiant, daiktiškumas, mechaniškumas ar net objektiškumas daro moterį dar labiau pikantiška ir paslaptinga būtybe.
Negali būti jokių abejonių dėl vyrų ir moterų teisių lygybės. Tai minimali civilizuotumo norma. Tačiau, mano galva, feministinių judėjimų karingumas iliustruoja ne ką kitą, o patriarchato pergalę, įtvirtina tokią pergalę. Kadaise, pasakykime taip, dar pirmykštės visuomenės brandžiojo matriarchato epochoje, skirtinguose pasaulio arealuose steigėsi vyrų sąjungos, kuriose, išeinat už matriarchato vertybių skalės, didesniu ar mažesniu laipsniu buvo bandoma reabilituoti kario savybes ir pasirengimą kovai, tokiu būdu parengiant visuomenės perversmą kario dorybių išaukštinimo labui. Savo ruožtu šiandien kovos patoso apsėstos feministės, regis, yra tokios susiorganizavusios į sąjungas arba pavieniui veikiančios moterys, kurios puoselėja karingumą ir vyriškumą su dar didesniu įkarščiu nei buvusios vyrų sąjungos.
Musulmoniška skarelė
Į moterį reikia įsižiūrėti iki kraujo akyse, kad būtent toks vaizdinys tau išliktų, stojus mirties akivaizdoje! Tiesa, taip filosofas kalbėjo apie būtį, atsidengiančia jusliniais didingo grožio, tarkime, kalnų tarpeklių pavyzdžiais. Taigi kyla klausimas – ar toks sugretinimas nesubanalina kalbėjimo apie būtį, neperveda filosofinio užsiangažavimo į nepateisinamai lengvabūdišką plotmę? Tačiau šiuos pavyzdžius galima apversti, neprarandant didingos rimties, tariant, kad būties pasimatymas be visa ko kito turi pažadinti ir mūsų drovumą bei pietetą, jeigu nenorime prilygti tam vojaristui, kuris bukai išsproginęs akis pro rakto skylutę žiūri į nusirenginėjančią moterį.
I.Ilfo ir J.Petrovo kultinio romano „Dvylika kėdžių“ pagrindinis personažas O.Benderis į gyvenimą paleidžią skrajojančią frazę – „Karšta moteris – poeto svajonė“. Įsiklausius į frazės sąskambį gali išgirsti kažką panašaus į nuskambėjusių žodžių dvigubą dugną arba pusiau nuodingos ironijos užtaisą. Taigi vien dėl šios frazės esu linkęs patikėti nuogirdomis, jog šie rašytojai buvo homoseksualų pora, mat išsakyti žodžiai gali būti suprasti kaip bandymas apsiginti nuo gilesnio pasaulio, tariant, kad aistringa, karšta moteris gali dominti tik kažkokius keistuolius, poetus, kraštutinius individualistus.
Tačiau suprantant žodį „karštas“ ne kaip metaforą, o tiesmukai, banaliausia temperatūros prasme, ne taip jau viliojančiai skambėtų pažadas apie karštą kaip Sacharos saulė moterį savaime jau karštą dieną, ar ne? Tačiau kaip tik čia sau leisiu įsiterpti, primindamas, kad, regis, kiekvienas brandesnio amžiaus vyras yra sutikę tokių moterų, nuo kurių kakta išrasoja šaltais prakaito lašais net pačią karščiausią dieną. Tarkime, kad taip yra dėl to, jog moteris gali būti tokia pat gili paslaptis kaip kapo duobė.
Mirtis ir erotika yra dvi skirtingos to paties reiškinio pusės… Daug kartų girdėti, banalūs žodžiai, tiesa? Net ir neskaitę Biblijos žmonės žino pasakojimą apie išvarymą iš rojaus, apie tai, kaip nuraškęs uždraustą gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių žmogus Dievo yra baudžiamas mirtimi.
Vilniaus gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
(Dievas yra toks negailestingas, kad pasmerkia žmogų myriop dėl vieno obuolio?)
Kaip visi gerai žinome, šis Biblijos pasažas yra tapęs lengvabūdiško pasišaipymo dalyku mūsų mokslingoje, t.y. pusiau išsilavinusių žmonių visuomenėje. Tačiau iš tiesų ne pasakojimo fabula sukuria prasmę, o galimos interpretacijos. Garsus žydų tautybės filosofas Levas Šestovas šį mitą interpretuoja taip, kad esą pats žmogus savo laisvu apsisprendimu pasirenką mirtį vardan gyvenimo kaip pažinimo savo rizika ir erotikos nuotykio. Tobuloje rojaus pilnatvėje nėra jokio judėjimo į priekį, nėra pažinimo sekos padalų ir gyvenimo įvairovės. Visa to nėra Edeno soduose, tačiau visa tai uždera mirties šabakštynuose.
Taigi žmogaus baigtinumas, t. y mirtingumas gali būti suprantamas kaip pozityvus būties pradas (taip pat ir I.Kanto filosofijoje fokusuotas dėmesys žmogaus baigtinumui nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą, baigtinumas čia nereiškia defektyvumo, bet yra atpažįstamas kaip gyvenimo įprasminimo prielaida).
Šio mito kontekste moteris („gundytoja“) iš tiesų gali būti atpažinta kaip mirties kūrėja, bet būtent kaip tokia, kuri drauge yra gyvenimo upė.
Žmogus yra baigtinė, bet drauge atvira begalybei būtybė. Šitaip paradoksalus žmogaus būties būdas daro jį imlų paslapčiai. Toks savo esme yra „sugundytas“ žmogus.
Moterys Šveicarijoje penktadienį surengė streiką, siekdamos vienodo su vyrais darbo užmokesčio. Nešatelio mieste statulos buvo uždengtos purpurine medžiaga, Lozanoje buvo blokuojamas eismas, o Bazelyje ant dangoraižio rodoma didelio suspausto kumščio – feminizmo simbolio – projekcija.
Šio pasiturinčio Alpių regiono visuomenė streiką rengė tam, kad parodytų nepasitenkinimą lyčių diskriminacija ir atlyginimų skirtumais.
Streiko programoje buvo įvairūs renginiai: nuo vaikiškų vežimėlių paradų, švilpimo varžybų iki didžiulių iškilų. Renginį organizuojančios grupės numatė daug purpurinės spalvos, nes būtent ši spalva pasirinkta atspindėti susivienijusią bendruomenę ir keliamą problemą.
Šveicariją šiuo metu merkia liūtys, o streikai šalyje yra labai reti.
Šis streikas suorganizuotas praėjus beveik trims dešimtims metų nuo pirmojo nacionalinio streiko dėl lygių galimybių darbe.
Lozanoje streikas buvo pradėtas jau ketvirtadienio naktį – moterys skambino purpurine spalva švietusios bažnyčios varpais ir uždegė „džiaugsmo“ laužą.
Ryte 500 žmonių susirinko į didžiulę pusryčių šventę, jie užblokavo eismą vienu iš pagrindinių Lozanos tiltų.
Du feministinės Rusijos pankroko grupės nariai, remiantis Švedijos žiniasklaidos pranešimais, pasiprašė prieglobsčio Švedijoje, nes jie yra persekiojami Rusijoje, informuoja „Euronews“.
Grupės nariai – Lusinė Džanian ir Aleksejus Kniedliakovskis – prieglobsčio Švedijoje prašė skųsdamiesi persekiojimu savo gimtojoje šalyje Rusijoje. Šią žinią muzikantai iš pankroko grupės „Pussy Riot“ atskleidė nacionaliniam transliuotojui SVT.
Kaip pranešama, pora šiuo metu kartu su savo sūnumi gyvena prieglobsčio prašytojams skirtuose namuose Lindesbergo mieste ir laukia Švedijos migracijos agentūros sprendimo. Pora Švedijoje gyvena jau 10 mėnesių ir tikisi sprendimo sulaukti jau greitai.
Žinomumą „Pussy Riot“ pelnė 2012 metais, po katalikų bažnyčioje Maskvoje surengto pasirodymo, kurio metu buvo išjuokiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Vėl bobų vasara. Kartais jų rudenį būna net kelios. O štai diedai neturi nei vasaros, nei žiemos, vyriškajai giminei priskiriami kažkokie pereinamieji metų laikai, pavasaris ir ruduo, gerai bent jau, kad pastarasis Lietuvoje tęsiasi visus metus, tuo jis panašus į politiką, kuri, beje, jau moteriškos gimininės ir piktų žmonių dažnai vadinama prostitute.
Prostitucijos – nors vežimu vežk
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prostitucijos pastaruoju metu Lietuvos politikoje – nors vežimu vežk. Nemažai piliečių, ko gero, jau ir nesusigaudo, kas dedasi, kas su kuo skiriasi, tuokiasi, sanguliauja. Seimo narys Petras Gražulis, šūkio „Už Lietuvą vyrai!“ autorius, neaiškiais santykiais palapinėje įtaria du diedus, Gabrielių Landsbergį ir Gintautą Palucką, kiti šaiposi, kad Petras taip kalbąs iš pavydo, kad jo į palapinę diedai nepasiėmė.
Nenusileidžia keistenybėmis ir Seimo bobos, antai Aušra Maldeikienė pradėjo guostis, kad jai 1800 eurų Seimo narės atlyginimas neleidžia padoriai tarnauti Lietuvai, o Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jansson nenori diedo ant žirgo Lukiškių aikštėje ir patyliukais rezga planą, kaip prestižinėje Lietuvos vietoje driokstelėti paminklą bobai ant šluotos.
Susipratę piliečiai siūlo bobą su šluota statyti Simono Daukanto aikštėje, priešais prezidentūrą, kur dažnai piketuoja nepatenkinti „prieš ir už“ susiskaldžiusios visuomenės atstovai, esą, seniau ten buvo deginamos raganos.
Balsingiausias Seimo narys, Vytautas Juozapaitis, po L. Ruokytės – Jonsson suktinio kultūros politikoje ir monumentaliosios architektūros dirvonuose, suabejojo jos išsilavinimu, o apsukrūs žurnalistai susigriebė ieškoti Rodžerio Jonsson (Roger Jonsson), su viltimi išsiaiškinti, ar mėgsta jis žvejybą, ar nebuvo jam ešeržuvė barakuda Batijos jūroje užkibusi.
Iš esmės bobų ir diedų santykiai po Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės graudžios melodramos Seime ir už jo ribų, viešųjų ryšių agentūroje, tapo sudedamąja bet kurio politikos diskurso dalimi.
Lietuvių diedai ir lenkų boba
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę visi politika šiek tiek besidomintys piliečiai griebėsi už galvų po Remigijaus Šimašiaus, Liberalų sąjūdžio pirmininko ir Vilniaus mero, netikėto akibrokšto Vilniaus miesto taryboje. Ėmė Vilniaus liberalai ir išgrūdo pro duris iš koalicijos Vilniaus konservatorius su Valdu Benkunsku priešakyje. Vietoj vicemero V. Benkunsko pasikvietė pas save Lietuvos lenkų (o gal lenkų Lietuvos?) rinkimų akacijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovę Editą Tamošiūnaitę. Logikos politikoje ieškantiems politologams nusviro rankos, akys ant kaktos iššoko, o žurnalistams burnos kąsniui atsivėrė, nes suprasti šio poelgio prasmės iki šiol niekam nepavyksta.
Juolab, kai paaiškėjo, kad E. Tamošiūnaitė atėjo viena, o lenkai pasiliko krikščioniškų šeimų prieglobstyje. Sėdi štai dabar liberalų diedai lietuviai, žiūri į rinkimų akcijos bobą lenkę ir nežino ką daryti, gal ir patys nebesuvokia, kodėl taip padarė ir ką su ta boba daryti. O juk viskas buvo gerai apgalvota, lyg ir paprasta ir apskaičiuota. Linksmajam diedukui R. Šimašiui tiesiog atsibodo suniuręs diedas V. Benkunskas, tad ir nusprendė jis diedą išvyti ir pasikviesti į komandą gražią bobą. Tikėjosi vienu šūviu nušauti 6–7 zuikius: turės kur akis paganyti; turės naują koalicijos partnerį – lenkus ir krikščioniškas šeimas; prisidės prie lyčių lygybės principų įtvirtinimo sostinės savivaldybėje; prisidės prie mažumų (šiuo atveju – tautinių) teisių ginimo Vilniuje; kai diedų komandoje atsiras dama, diedai, bent jau posėdžio metu perstos keiktis, rūkyti ir mušis; kadangi be LLRA–KŠS neišsivers valdančioji koalicija Seime, per koalicijos partnerius atsiras galimybė įtakoti Seimo ir Vyriausybės diedus ir bobas palankiau žiūrėto į R. Šimašiaus valdomo Vilniaus reikalus ir į liberalų neaiškius santykius su aiškiais verslininkais ir t.t.
Žengti šį žingsnį paskatino ir dar vienas motyvas, jau kuris metas miegoti liberalams neduodantis keršto jausmas, kai pagaliau susivokė, kad ne nelabasis jiems išdaigas krečia, gundo ir apgaudinėja, o konservatorių diedai yra prie liberalių nelaimių nagus prikišę, kai prieš naujos koalicijos formavimą Seime teisėsauga staiga pareiškė partijai naujus įtarimus, kurie pasirodo besą seni, t.y. tie patys įtarimai, o tik pats pareiškimas naujas, tačiau tokiu būdu buvo „užkardytos“ jų galimybės būti pakviestais prie pyrago dalybų.
Nesėkmingas viliotinis
Nors apie viską buvo pagalvota, jokių kliūčių nesimatė, vylėsi liberalų diedai bent jau aplinkiniais keliais atsigriebti ir valstybės biudžeto valdymo laimės atsiriekti. Nesėkmingai paobuoliavus su velniu, konservatorių asmenyje ir smailiabarzdžiu jų patriarchu priešakyje, baisiausios lenkų davatkos nebegalėjo liberalų išgąsdinti.
Bet įvyko konfūzas. Lietuvos lenkų (ar lenkų Lietuvos, taip ir neaišku) ir Krikščioniškų šeimų sąjungos idėjinis vadas, Georgijaus juostelių kavalierius, europarlamentaras Valdemaras Tamaševskis pareiškė, kad nesusidės jo tautiečiai Vilniuje su liberalais ir „proše pane“. Kodėl nesusidės, plačiau V. Tamaševskis neaiškino, bet galima numatyti, kad turėjo gana logiškų priežasčių. Pirmiausia, pats „gyvenimo susidėjus“ būvis netiko. Kai Lenkų rinkimų akcija antrą partijos dėmenį „Rusų aljansą“ pervadino į „Krikščioniškas šeimas“, atsirado prievolė tarpusavyje gyventi susituokus pagal visus krikščionybės kanonus, o liberalai daugiausia yra bedieviai, net raganų savo gretose yra ne vieną turėję. Garsiausia jų netgi Lietuvos raganų ragana Vilija Lobačiuvienė bei dar visokių sekso eksperčių ir panašiai pas juos ilgainiui yra prisirinkę.
Antras reikšmingas veiksnys – Lenkų rinkimų akcija, visgi, nacionaliniu pagrindu susibūrusi partija, o liberaliai – kosmopolitai, jiems nacijų interesai yra prigimtinis blogis, kurį reikėtų sunaikinti arba leisti pačiam nunykti.
Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Berods prieš 15 ar daugiau metų, kai liberalams vadovavo dar Rolandas Paksas, liberalai bandė bendradarbiauti su lietuviais tautininkais, buvo net sutartį pasirašę, bet liberalizmo ir nacionalizmo principams prieštaraujantis susitarimas, kaip ir reikėjo tikėtis, ir tuomet buvo negyvybingas.
Tad ir susiklostė dabar Vilniaus taryboje keista situacija, kai liberalų diedai turi tik bobą lenkę, bet nei lenkų, nei krikščionių neturi. Strateginis daugiaplanis liberalų žygis baigėsi maža Brisiaus balute Europos aikštėje priešais Vilniaus savivaldybę.
Viltys į laisvos rinkos dėsnius
Iš kitos pusės, nusižiūrėjus į Seimą, kur diedas S. Skvernelis geriausiai bendradarbiauja pats su savimi ir lygiomis dalimis su visais kitais ir kitom, priklausomai, kur, kame, kada, kaip ir kam tų kitų prireikia, liberalų diedai, bobos ir raganos irgi tikisi pabandyti kortomis lošti, kai formaliai lyg ir nebendradarbiaujant, neformaliai bus galima bendrų interesų surasti, remiantis paprasčiausiais laisvos rinkos dėsniais: perku – parduodu, mainau ir pan., jei tik liberalai turės, ko reikia lenkams, ir atvirkščiai.
Su civilizuota politika – tai nieko bendro neturi, nieko bendro neturi netgi su liberalizmu, bet turi daug sąsajų su bobų ir diedų tradiciniais santykiais, kurie 2 tūkst. Vakarų civilizacijos formavimosi metų ne kartą buvo reikšmingesni už įvairiausias idėjas ir ideologijas.
Matriarchatas sugrįžta
Galime pažvelgti ir dar giliau, į pačią senovę, matriarchato žmonių civilizacijoje laikus, nes Lietuvos atveju, ta senovinė indoeuropiečių tarpusavio santykių hierarchinė sankloda be jokios abejonės sugrįžta.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pokytį žymi laikas, kai Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. Įvairiai ji politinio elito ir paprastų žmonių vertinama, vieniems ji stūgaujanti ragana Daukanto aikštėje, kitiems valstybės garbė, orumas ir sąžinė viename, tačiau faktas, kad jai tapus šalies vadove, diedai pradėjo patirti nuoseklią ir kryptingą diskriminaciją, kuri ypač jaučiama tiesiogiai prezidentės kuruojamose srityse.
Tarkim, užsienio politikoje, vien tik pažiūrėję į Lietuvos diplomatinį korpusą, ką pamatome? Svarbiausiose nuolatinių atstovų aukščiausiose tarptautinėse organizacijose pareigose: Europos Sąjungoje – Jovita Neliupšienė, Europos Taryboje – Laima Jurevičienė, Jungtinėse Tautose – Audra Plepytė, UNESCO – Irena Vaišvilaitė, prie jų galima pridėti dar ir gražų vasarinių ir rudeninių bobikių – Lietuvos ambasadorių ratelį įvairiose šalyse. Negalima teigti, kad dėlto Lietuvos užsienio politika tapo geresnė ar blogesnė, bet faktas, kad tapo įdomesnė, ne tik vizualaus dailiosios lyties atstovių patrauklumo atžvilgiu. Vien ko verta žinia, kad net pagrindinis Rusijos diedas Vladimiras skundėsi ES atstovui Maskvoje Vygaudui Ušackui pagrindinės Lietuvos bobos elgesiu, kuri, anot diplomato paviešintų V. Putino žodžių, nuolat ant jo varanti.
Bobiškoji žmogiškųjų santykių dimensija neabejotinai turi išraiškų ir vidaus politikoje, nors dabartiniame Seime bobikių ne tiek jau daug, tik 29, tačiau – tai, kad jų bent 11 valdančioje Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, o ir kitų aktyvi ir vieša saviraiška, dažnai sudaro įspūdį, kad jų Seime mažiausiai du trečdaliai. Aktyvumu nepralenkiama A. Maldeikienė, nedaug jai nusileidžia Ingrida Šimonytė, Agnė Širinskienė, Rasa Butbergytė, o pastaruoju metu sužibėjo ir Irenos Šiaulienės žvaigždė.
Patriarchatas traukiasi
Vis dėlto vidaus politikoje, matyt, gyvename pereinamuoju laikotarpiu iš patriarchato į matriarchatą, ir tai sukelia didelių nesusipratimų tiek tarp asmenybių, tiek tarp politinių grupių bei šių grupių viduje. Tarkim, kai socialdemokratus valdė a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas, viskas pas juos buvo aišku. Trinkteldavo kumščiu į stalą stuomeningas diedas, visi kirkilai, butkevičiai, bernatoniai ir netgi andriukaičiai kaip mat po stalu sukrisdavo.
Feministės – prieš Vladimirą Putiną
Tais laikais G. Paluckui dar ūsai neaugo ir jis tik gudriai šypsodamasis svajonėse audė tolimus planus, kaip užimti AMB vietą. Užėmė – ir iškart radikalūs pokyčiai partijoje prasidėjo, tik šast ir Vilniaus socdemų vade patapo Auksė Kontrimienė. G. Palucko apsuptyje, beje, ir daugiau bobų nei diedų žvaigždės žiba. Tik I. Šiaulienė pasijuto atstumtąją ir nori tapti politinės prievartos auka, pareiškusi, kad „bevelytų būti išmesta“, pati iš partijos nenorinti eiti, nors vėliau persigalvojo ir draugia su frakcijos diedais pasirinko laisvą meilę Lietuvos kėdėms be jokių partijų.
Kad bobiškąjį politikos veiksnį politikės puikiai suvokia, atspindi kad ir tos pačios A. Maldeikienės pareiškimas apie motyvus kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus, kur ji teigia: kad „<…> jei prezidento rinkimuose nedalyvaus politikė Ingrida Šimonytė, savo kandidatūrą kelsianti ji pati <…>. Į šiuos pareiškimus derėtų žiūrėti gana ir rimtai. D. Grybauskaitės feministinės – protekcionistinės politikos kryptis įgavo pagreitį, per dvi prezidentės kadencijas bobų vaidmens politikoje padidėjimas tapo įprastu, visuomenės natūraliai priimamu reiškiniu, tad prezidento rinkimuose bobiškąsis veiksnys turės vieną esminių privalumų, juolab, kad Lietuvoje pagal demografinius duomenis, bobų jų yra 11 proc. daugiau nei diedų.
Rinkimuose – tai rimtas koziris. Turint galvoj, kad socialdemokratams po visų skyrybų, dalybų, kovų ir taikų liks, ko gero, tik viena galimybė prezidento rinkimuose kelti Viliją Blinkevičiūtę, turint galvoj apylygę galimybių dėlionę būsimuosiuose prezidento rinkimuose, kai nėra aiškių favoritų, tikimybė, kad Daukanto aikštėje ir toliau gyvens raganos, gana didelė.
Trys prieš vieną
Lietuvių rašytoja, švietėja Julija Žymantienė – Žemaitė. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.
Iš esmės, politikos jovalas Lietuvoje ir užvirė, ko gero, todėl, kad rinkimus laimėjo ne kuri nors iš tradicinių, subobėjimo kryptimi judančių partijų, bet aiškūs tradicinės patriarchalinės visuomenės atstovai – ūkininkai, apie kuriuos (Vingių Joną ir kt.) gražiai rašė feministė Žemaitė apsakyme „Marti“.
Viena esminių dabartinės Lietuvos vidaus politikos problemų yra ta, kad trys iš keturių įtakingiausiųjų šiuo metu valstybėje yra diedai – S. Skvernelis, Viktoras Pranskietis ir R. Karbauskis prieš vieną D. Grybauskaitę.
Jeigu R. Karbauskis – tradicinis lietuviškas diedas, lengvai nuspėjamas, tad jau ir diskutuoti apie jo pažiūras nebeverta. V. Pranckietį galima laikinai nurašyti, nes žmogaus toks charakteris, kad jei ne po bobos, tai po S. Skvernelio padu, nuolat papuola, – tai, kaip bežiūrėtum, bet S. Skvernelio, tipiško politikos oportunisto, prisitaikančio prie bet kokios situacijos, perspektyva, žvelgiant per bobų ir diedų santykių prizmę, yra be galo įdomi.
Turint galvoj laukiančią įtemptą politinę darbotvarkę, bus įdomu stebėti, kokią ateityje premjeras lytiškosios politikos vertybinę dimensiją pasirinks – prisišlies prie diedų, ar glausis prie bobų. Iš pradžių jis aiškiai užėmė diedo – patino vaidmenį ir, atrodo, kad laikosi šio vaidmens ir šiol.
Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ paklaustas apie ketinimus kandidatuoti į prezidentus, S. Skvernelis aiškino, kad „<…> premjero pozicija irgi yra ta, apie kurią kažkada net negalvojau, negalvojau, kad gali tekti tokią poziciją užimti. Šis darbas tikrai yra sunkus, atsakingas, bet įdomus. Labai įdomus. Todėl kol kas aš save pozicionuoju čia, o toliau – laikas parodys. Daug kas priklauso nuo situacijos <…>“.
Taip susiklostė, kad Lietuvos premjerais, išskyrus pačią pirmąją Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suformuotą Kazimieros Prunskienės vyriausybę, visada buvo diedai, tad pozicionuodamas save į šias pareigas, S. Skvernelis priima ir tradicinį Lietuvos premjero, diedo, vaidmenį.
Tačiau, prezidento rinkimams toks vaidmuo naudos daug neneš, nes S. Skvernelio charakteris atskleidžia ne tiek „kieto bičio“, kiek „sukto šulerio“ savybes. Politiniai pokeriai Seime, kai koalicija formuojama su bet kuo ir bet kokia kaina, nepaisant jokių vertybinių kriterijų, išmintingo politiko įvaizdžio S. Skverneliui nekuria. Tad jei planuos pretenduoti į svarbiausią poziciją valstybėje, jam ar jo viešųjų ryšių patarėjams reikės pasukti galvą, kaip patikti ne tik toms sadomozochistinėms boboms, kurias diedai muša ir joms tai patinka, bet ir toms, kurios muša diedus, nes yra už juos stipresnės, ypač susivienijusios vardan švento reikalo.
Klausimai: kas, su kuo, kur?
Tiesa, S. Skverneliui gali tekti ir laikinai pamiršti pretenzijas į aukštesnes valdžios viršūnes. Žaliųjų ir valstiečių sąjungai tarpusavyje neišsiriejus ir neišsiskaldžius, prabilo sunkioji artilerija. Raimondas Lopata informaciniame portale Delfi pateikė gana įdomų sąrašą dabartinio Seimo veikėjų, kurių ryšiai su Rusijos tarnybomis arba neaiškios praturtėjimo aplinkybės turėtų sukelti rezonansą išlikusios neapatiškosios Lietuvos visuomenės tarpe.
Lietuvos saugumo (VSD) būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Politologas apžvelgia platų politikos bobų ir diedų ratą, pradedant Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininku Vytautu Baku, vienu iš vadinamojo žemės pardavimo užsieniečiams referendumo aktyvistu, vienu iš ekspertai.eu, anot mūsų VSD – Kremliaus ruporo – steigėju ir laiškų rašytoju Rusijos profsąjungoms, baigiant S. Skverneliu, kuris, pokalbyje su žurnalistais apie mokesčių vengimą prisipažino, kad „Buvo tokia situacija. Neslėpkime. Prieš dešimtmetį ir daugiau, kai tikrai faktiškai tam pačiam statybų versle viena iš pusių diktuodavo, kokiais būdais jie nori gauti atsiskaitymą“.
Politologas klausia: „Ar kas matė premjero S. Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas, su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 tūkst. eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“ Tokiame kontekste kitaip atrodo Žaliųjų ir valstiečių bendradarbiavimo atvirumas su bet kuo, kai į frakcijų koaliciją drauge su nuo partijos atsiskyrusių socdemų aštuntuku pakliūna bent du Darbo partijos, kuriai, kaip ir liberalams pareikšti įtarimai korupciniais nusikaltimais, atstovai ir kt. margos, daugiaprasmės ir daugialytės visuomenės atstovai.
Keistas dar vienas Lietuvos paradoksas. Nepaisant įvairiausių įtarimų korupcija, Rusijos įtaka ir pan., tiek Liberalų sąjūdis, tiek Lenkų rinkimų akcija visuomenės nuomonių apklausose užtikrintai išsilaiko virš 5 proc., reikalingų pakliūti į Seimą ribos. Nekrenta ir Valstiečių ir žaliųjų reitingai, nepaisant, kad per metus laiko jau visi rinkėjai turėjo patirti, jog šis politinis darinys juos paprasčiausiai apgavo, bent jau vykdo kitokią politiką nei savo programoje žadėjo.
Ar tokios tendencijos reiškia, kad korupcija, potenciali valstybės interesų išdavystė ir elementarus sukčiavimas tampa rinkėjų toleruotina Lietuvos politikų yda? Jei prielaidos diskusijai apie tokias visuomenės „vertybes“ atsiranda, reiškia, kad valstybė pasuka į susinaikinimo kelią ir klausimus kelti, kodėl taip atsitinka, jau ne tik laikas, bet gal ir per vėlu. Nes per kitus rinkimus atsitiks taip, kad „teistumo“ argumentas taps ne pretendentų į valdžios struktūras minusu, bet pliusu.
Santarvės akligatviai
Seime, savivaldybėse ir gyvenime verdant smagiam politiniam jovalui ir belieka, norint įnešti į vykstančius procesus šiek tiek aiškumo, pasitelkti boboms ir diedams būdingus tarpusavio santykių aiškinimo modelius. Ne tik todėl, kad jau ir garbi žurnalistė Indrė Makaraitytė rėžė tekstą, kuriame į priekį iškeliamas plikų papų klausimas žiniasklaidoje, bet todėl, kad politiniai, etiniai, moraliniai temų parutuliojimai prasmę turi tik tol, kol jų turinys yra reikšmingas objektams, apie kuriuos tekstuose kalbama ir rašoma. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad į mūsų politiką veržiasi srautas pašalinių, dėmesį blaškančių šiukšlių, į klystkeliais ir akligatvius vedančių nuorodų, kur baltas ir juodas spalvas keičia begalinės pilkų ir balkšvų spalvų gamos, visiems džiūgaujant, kad gyvenimas negali būti tik baltas ir juodas, juk jis esąs spalvotas, kaip tie rudens lapai bobų vasarą.
Tačiau geriau įsižiūrėjus į valdžios darinius, vis dažniau išryškėja ne margi apdarai, bet paaiškėja, kad ne tik karaliai, bet ir karalienės laksto nuogi, patys nepastebėdami nei plikų papų, nei nuogų užpakalių. Todėl ir diskusija apie vertybinius bobų ir diedų santykius, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška, bet iš tiesų yra prasmingesnė, nes kalbama apie tikrąsias žmonių vertybes ir savybes, nors jos yra tik fizinės.
Galų gale, jeigu rimtai diskutuojame apie skirtingų amžiaus kartų, nacijų, ideologijų, socialinių ir finansinių grupių konfliktus politikoje, turėtume diskutuoti ir apie lyčių konfliktus, kadangi šiuo metu ši dedamoji politiniuose procesuose akivaizdžiai dalyvauja. Kai nebelieka bendražmogiškų vertybių politikoje, visuomenėje, žiniasklaidoje, juos keičia bendražmogiškieji konfliktai, kuriuose kompromisų nėra ir gali būti laimėjusioji ir pralaimėjusioji pusės.
Diedų pavasaris
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, kaip grybų po lietaus, pasipylė „idėjų Lietuvai“ pasiūlymai. Teikia jas bankininkai, politikai, moksleiviai, pensininkai, mokslininkai ir verslininkai. Reikėtų ir visiems Lietuvos diedams susivienyti ir pateikti idėją Lietuvai, visus klimato pašaltėjimus birželio mėn., ir pašiltėjimus gruodį, pavadinti „diedų pavasariais“ ir „diedų rudenimis“. Prieš diskriminaciją reikia kovoti, nes panašu, kad karjerą ateities politikoje galės daryti tik policininkai ir bobos, diedų vaidmuo, kuo toliau, tuo mažiau reikšmingas, dar metai, kiti ir išnyks jie kaip atskira lytis.
Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartais stebint politikos procesą tėvynėje, iš tiesų apima jausmas, kad gyvename amžinoje Samuelio Becketto kūrinio „Belaukiant Godo“ būsenoje, kad į politikus būtų geriau žiūrėti, kaip į meteorologus, kurie Lietuvai vietoj klimato šiltėjimo siunčia klimato šlapėjimo procesus arba tiesiog išeiti pasivaikščioti į Neries pakrantes gražią bobų vasaros dieną ir pasvajoti apie laikus, kai Lietuvos premjerai ir visa kita politikos diedų ir bobų plejada baigs pozicionuoti save į premjerus, Seimo narius ir nares, bet, perfrazuojant Konstantiną Stanislavskį, pradės ieškoti ne tik savęs valstybės kėdėse, bet ir valstybės savyje.
Pasak Georges'o Bataille‘o, markizo dr Sade, o knygos esančios parašytos taip, tarytum autorius siektų to, kas neįmanoma. Kaip ryškiausią tokio kraštutinumo atvejį G.Bataille'is randa veikale „Šimtas dvidešimt Sodomos dienų“.
Čia pateikiamas aprašymas, kurio, jo manymu, neįmanoma įsprausti į jokius normatyvinius rėmus: „Nukirsti pirštai, išplėštos akys ir nagai, kankynės, kuriose amoralumas tik užaštrina skausmą, motina, kurią gudrumu ir gąsdinimu priveda prie savo sūnaus nužudymo, riksmai, kraujas, išsiliejantis nepertraukiamu srautu į dvokiančias pelkes, galų gale sukelia neįveikiamą šleikštulį. To neįmanoma suprasti, nuo šito dūsti ir patiri lyg aštrų skausmą, kažkokį griaunamą, užmušantį jausmą. Kaip jis galėjo išdrįsti? <…>
„Tos mergiotės – kamikadzės, jos trokšta mirties! Mes joms – buržujai“. Prancūzijos feminisčių judėjimo Insoumises aktyvistė Lubna Melian kartu su kitomis feministėmis atsitolino nuo „sekstremistinės“ grupuotės Femen. Užtat jaunesnės ir neturinčios visuomeninės veiklos patirties naujos narės kas savaitę traukia į Femen būstinę Paryžiuje Goutte d‘Or kvartale, rašo Le Monde.
„Dabar nuogakrūtės aktyvistės kursuoja po šalį arba net už ypač institucializuotų Prancūzijos feministinių sluoksnių ribų“, – konstatuoja korespondentė Stefani Marto. „Mes nepalaikom santykių su kitomis asociacijomis“, – patvirtina ukrainietė Ina Ševčenko. „Nepaisant kai kurių Judėjimo už moterų išlaisvinimą (MLF) veikėjų pritarimo, nedaugelis Prancūzijos feminizmo jaunosios gvardijos atstovių sutinka su metodais made in Ukraine“, – rašo laikraštis.
Pabėgęs nuo brangios Prancūzijos demokratijos į pigesnę ir paprastesnę autokratiją, aktorius Žeraras Depardje padarė tą patį, ką kasdien daro Vakarų korporacijos, perkeldamos savo įmones į Kiniją, sako tarptautiniai stebėtojai.
Rusijos piliečiai šitą istoriją laiko farsu ir gailisi savo artistų, kuriems stinga valdžios dėmesio. Buvusi Ž.Depardje žmona sako, kad Žerarui Prancūzijoje „trūko meilės ir dėmesio“.
Suteikęs Obeliksui Rusijos pilietybę, Vladimiras Putinas įsikišo į Prancūzijos vidaus reikalus, tvirtina “Le Nouvel Observateur” žurnalistas, bet komentarą skiria „trims rusų pasipiktinimo priežastims“. „Neabejotinai Žeraras Depardje Rusijoje mėgstamas kaip aktorius, bet rusams nepatinka politinis triukšmas dėl šitos epopėjos“, – rašo autorius.
