2015.05.31; 21:21
fotoreportažai
Aušra Šiaulių parke
Buvau Šiauliuose. Teturėjau vos pora valandų laisvo laiko. Po ilgesnio nebuvimo šiame mieste norėjosi pereiti bent centrine Vilniaus gatve, pėsčiųjų bulvaru, užsukti į šalia esantį parką, kur prieš kelis dešimtmečius vežiojau ką tik gimusį sūnų.
Buvo vėsus, bet ramus, saulėtas rytas. Ant laikrodžio tupintis gaidys skelbė savaitės paskutinės darbo dienos pradžią. Netoli jo liepsnojo, degė didžiulis klevas. Didždvario gimnazijos gimnazistė (A.Tuleikio “Mergaitė su dūdele”) – graži kaip Eglė žalčių karalienė – sėdėjo ant rutulio, o kitoje gatvės pusėje – kūdikėlis ant ne mažiau gražios motinos kelių (A.Tuleikio “Motinystė”); B.Kasperavičienės “Pelikanai” fontane laukė vandens; aukštai ant namo stogo užsilipęs Egidijus Vareikis kvietė “Pasitikėti gerumu”; netoliese žviegė alkanas paršelis; lizdelyje apie meilę čiulbėjo paukštelių porelė; Šiaulių dramos teatras kvietė į “Blusyno pasakojimą”; “Gintarinės vaistinės” gyvatė jau buvo pasirengusi šuoliui; arbatinėje “Presto” garavo arbata; prie “Žiburio” knygyno moteris šlavė pageltusius lapus…
Vaikai ( 2 )
Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.
Justinas Marcinkevičius
Pirmieji mano nuotraukų “herojai” buvo vaikai: seserys, pusseserės, gatvės ir mokyklos draugai. Nes ir pats buvau vaikas, kai Tėvai nupirko stebuklingą dėžutę – fotoaparatą “Liubitel” (“Mėgėjas”).
Ir dabar man maloniausia fotografuoti gamtą ir vaikus, ypač tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius arba dar sėdi ant mamyčių ir tėčių rankų. Jie tokie išraiškingi, tokie tikri ir gražūs! Gaila, kad jų vis mažiau ir mažiau mano Tėvynėje… Kad jie, Jos gerai nepamatę, nepažinę, nepamilę, bėga į svečias šalis. Ne visi, žinoma, ir ne be mūsų – jų tėvų ir senelių – kaltės. Ne be Lietuvos valdžios kaltės…
Viena iš čia pateikiamų nuotraukų – ne mano. Ta, kur grupė plikagalvių vaikų, o šalia jų – jauna moteris – pirmoji mano Mokytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.08.06
Vaikai ( 1 )
Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.
Justinas Marcinkevičius
Pirmieji mano nuotraukų “herojai” buvo vaikai: seserys, pusseserės, gatvės ir mokyklos draugai. Nes ir pats buvau vaikas, kai Tėvai nupirko stebuklingą dėžutę – fotoaparatą “Liubitel” (“Mėgėjas”).
Ir dabar man maloniausia fotografuoti gamtą ir vaikus, ypač tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius arba dar sėdi ant mamyčių ir tėčių rankų. Jie tokie išraiškingi, tokie tikri ir gražūs! Gaila, kad jų vis mažiau ir mažiau mano Tėvynėje… Kad jie, Jos gerai nepamatę, nepažinę, nepamilę, bėga į svečias šalis. Ne visi, žinoma, ir ne be mūsų – jų tėvų ir senelių – kaltės. Ne be Lietuvos valdžios kaltės…
Viena iš čia pateikiamų nuotraukų – ne mano. Ta, kur grupė plikagalvių vaikų, o šalia jų – jauna moteris – pirmoji mano Mokytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau. Dar kelios pokario nuotraukos – gal mano, o gal mano fotografavimo mokytojo Laimučio Igno Sidabro.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.08.04
Užutrakis. Koncerto belaukiant
Užu Trakų, pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, ne vieną kartą teko lankytis ir prieš kelis dešimtmečius, sovietų laikais, ir vėliau, kai dar tik buvo kalbama, ekskursantams pasakojama, kaip XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje atrodė Juozapo Tiškevičiaus pastangomis pastatytas Užutrakio dvaras ir parkas. Neoklasicistinio stiliaus rūmus projektavo garsus lenkų architektas Juzefas Husas, o augmenijos įvairove išsiskiriantį dvaro parką su daugiau nei dvidešimčia tvenkinių suprojektavo Eduardas Fransua Andrė.
Tada aptriušę rūmai ir apleistas parkas šiandien jau džiugina lankytojus. Čia rengiami įvairūs klasikinės muzikos koncertai, čia malonu pasižvalgyti į Galvės ir Skaisčio ežerus, išvalytus tvenkinius, šimtamečius medžius, iš nebūties iškilusias antikines skulptūras, gėlynus. Čia labai jauku ir gera, ramu ir netriukšminga…
Prieš sekmadieninį birželio mėnesio koncertą su fotoaparatu rankose aš grožėjausi vaizdais, į kuriuos siūlau pažvelgti ir šio portalo skaitytojams.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.06.12
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais
Šių metų pradžioje paskelbtas respublikinis istorinis mokyklų konkursas “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais (LDK pilių ir tvirtovių maketai). Konkurso organizatoriai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugija, draugija “Pilis”, judėjimas “Aš Lietuvai”, organizatoriai rėmėjai: leidyklos “Alma litera”, “Šviesa”, UAB “Banelituras”, “Eko Banga”, Lietuvos kredito unijos. Konkurso globėjai – LR Seimo nariai Gintaras Songaila ir Kazimieras Uoka.
Konkursu siekta stiprinti vaikų ir jaunimo meilę Tėvynei per jos praeities pažinimą, tautiškumą, kantrybę ir pasiaukojimą, skatinti vaikų ir jaunimo bendravimą, kūrybiškumą. Konkurso dalyviai buvo skirstomi į keturias grupes: vidurinės mokyklos, pagrindinės mokyklos, gimnazijos ir specialiosios mokyklos.
Konkursui mokyklų komandos privalėjo pateikti pasirinktos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilies maketą M: 1:125, 1:150, kuriame turėjo būti vaizduojama pilis ir jos teritorija. Medžiagos turėjo būti artimos originalui (medis, molis, stiklas, kerpės, samanos ir t.t. Konkurso finalui komandos paruošė žodinius savo maketų pristatymus. Kartu su maketu reikėjo pateikti foto albumą ir CD laikmeną, kuriuose būtų užfiksuotas maketo kūrimo procesas.
Dalyvauti konkurse “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais” sutiko daugiau kaip 40 Lietuvos bendrojo lavinimo gimnazijų ir mokyklų, maketus sukūrė 35 gimnazijos ir mokyklos. Maketus vertino ekspertų komisija, už geriausius maketus balsavo visi parodos dalyviai. Buvo vertinamas maketo atitikimas originalui, meniškumas, darbo kruopštumas.
Lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose įvyko baigiamasis konkurso etapas: konkurso nugalėtojai buvo apdovanoti diplomais, rėmėjų piniginiais ir kitokiais prizais. Mokiniams, mokytojams ir kitiems konkurso dalyviams buvo įteikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugijos, draugijos “Pilis”, judėjimo “Aš Lietuvai”, Lietuvos kredito unijų, LR Seimo narių padėkos raštai
Lietuvos bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų moksleiviai, mokytojai, studentai ir dėstytojai bei visi Lietuvos istorijos mylėtojai LDK pilių maketų parodą galės aplankyti iki gruodžio 5 d.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2011.11.29
Su mumis gyvenimas nesibaigia
NE žmogaus vienkartybė yra baisi, o tas faktas, kad jis tai žino. Medis, paukštis, žolė šia prasme laimingesni. Žmogus visokiais būdais priešinasi savo žinojimui, jis mėgina užčiaupti jam burną, susikuria sau dievą ir pats sunaikina jį, su siaubu žiūrėdamas į žiburėlį, kuris vis gęsta ir gęsta. Gera būtų nežinoti savo pabaigos, gera būtų, kad, anot legendos, rojuje nebūtų augęs anas nelemtas pažinimo medis. Po jo šakomis gyvename, jo vaisiais mintame, o savo gyvenimo prasmės taip ir nežinome. Tačiau nesiliauname ieškoję ir klausinėję. Ir nieko kita nebelieka, kaip tik patvirtinti seną moralą: mūsų gyvenimo prasmė yra tokia, kokią mes patys jam suteikiame.
Taip, kitos atskaitomybės sistemos nėra. Reikia žmogui pasakyti, kad jis, ir tik jis atsakingas už tą žiburėlį, kuris užsidegė jame gyvenimo pavidalu. Mums duota jį nešti nuo čia ligi ten. Ir tik vieną kartą. Su mumis gyvenimas nesibaigia. Bet jis turi būti geresnis, teisingesnis, šviesesnis. Jau vien todėl, kad mes gyvenome. Mūsų vienkartybė turi būti teigiamas dydis, aukso dulkelė ant gyvenimo kojų.
(Niekaip negaliu nutildyti balso, kuris dabar rėkia manyje: kas žino, o gal nuo mūsų priklauso, kad visas tas purvas, per kurį brendame, virstų auksu. Savo vienkartybėje privalom turėti ir tokią galimybę. Naivu? Tikriausiai. Tačiau prasminga.)
Jeigu jūsų dvasia ieško prasmės, parodykite jai kelią būtent į šitą pusę, ištardami: prasmę turi tiktai gėris. Blogiu aš nepajėgiu pagrįsti gyvenimo vienkartybės (Justinas Marcinkevičius “Dienoraščiai ir datos”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011).
Vytauto Visocko nuotraukose: Vilniaus Antakalnio kapinės – 2011 metų lapkričio 1-ąją.
2011.11.02
Vilnius – nuo šv. Jonų bažnyčios varpinės
Vytauto Visocko nuotraukos
2011.10.22
Vilniuje – „Sostinės dienos 2011”
Vytauto Visocko nuotr.
2011.09.04
Neparduotos vasaros
Kaip greitai bėga laikas! Dar taip neseniai sodinome svogūnus, agurkus, pomidorus, o jie jau užaugo, vieni džiūsta prieklėtyje, kiti žiemos laukia stiklainiuose. Tik pomidorai, kurių šiemet gausiai užderėjo, vis dar noksta ne dienomis, o valandomis, nespėjame suvalgyti. Visi kaip susitarę – ir ankstyvieji, ir vėlyvieji – skuba iš savo šilto namelio į miestą ant stalo, į stiklainius. Tokia šįmet vasara: šilta, lietinga. Visi mūsų sodo kaimynai skundžiasi, kad staigiai sudžiūvo, pasibaigė agurkai, nors ir gerai užderėjo. Jau liepos pabaigoje visi nurovė česnakus, svogūnus. Šiais metais pomidorų nevalgysime iki spalio pabaigos, kaip kitados – nekonservuoti neišsilaikys. O gaila: konservuota daržovė – tai ne šviežia, nors už krautuvinę nepalyginamai geresnė.
Baigiasi dar viena vasara. Sūnus iš mūsų pasišaipo: parduota vasara. Daugiau kaip trisdešimt tokių vasarų jau prabėgo, pražuvo kaip sapnas. Paseno mūsų obelys, kurios nesusirgo vėžiu ir neišnyko, išaugo kelios kartos vyšnių, slyvų, serbentų… Šįmet ankstyvosios vyšnios uogų beveik neparagavome. Ketinome po kelių dienų atvažiuoti ir raškyti, taip ir padarėme, atvažiavome. Ir aiktelėjome: vyšnia tuščia. Visos uogos “nuskintos” ir numestos ant vejos, be kauliukų. Kauliukai perskelti, išlukštenti. Nedidelių paukštelių, kurių net vardo nežinau, darbas. Ne strazdų, nors pirmiausia juos įtarėme. Strazdai sulesa visą uogą.
Didžiavausi iš gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko Obelynės parsivežtomis kelių rūšių tujomis, išaugintomis iš mažų šakelių, o dabar jos jau priartėjo prie elektros laidų ir kelia daug rūpesčių. Dar didesnė panaši bėda su mūsų Atgimimo ąžuolu, pasodintu Kovo 11-osios metais. Jo viršūnė jau praaugo laidus ir vos vos jų neliečia. Ant grandinės, pririštos prie medžio kamieno ir prie klėties, per vidurį pritvirtinau kelias plytas, taip bandau viršūnę palenkti kuo toliau nuo laidų. Bet ąžuolas yra ąžuolas, ne berželis svyruonėlis. Kaip sako poetas, ąžuolai miršta stovėdami. Pastebėjau, kad vienas ąžuoliukas dešimties centrimetrų ūgio žaliuoja šalia juodojo serbento krūmo. Kėkštų darbas. Geras darbas, tačiau nors vieną kitą gilę galėtų palikti ir mums. Palieka tik sugedusias ir geldeles.
Trijuose, kartais keturiuose inkiluose tomis “parduotomis vasaromis” išaugo po kelias dešimtis varnėnų, zylių, žvirblių. Esu kelis kartus matęs tą jaudinantį momentą, kai paukšteliai pirmą kartą išskrenda iš gimtojo namelio. Vienas pavojingai nutupia ant žolės, kitas laimingai pasiekia vyšnios ar obels šakelę ir tarsi girtas linguoja, čirpia. Trečias, tėvų raginamas, ilgai ilgai nesirįžta pavojingam skrydžiui ir gailiai verkia…
Ar tikrai “parduotos vasaros” šešių arų sklypelyje? Jeigu per prievartą, be ūpo, be noro – būtų baisiau negu “parduotos”. Neištvertum, prakeiktum. Kalbu apie sovietmečio vadinamuosius kolektyvinius sodus, kuriuose ponų nebuvo ir, ačiū Dievui, nėra. Po darbo, savaitgaliais jie išauginti. Be agronomų, be landšaftų ir kitokių architektų. Buvo laikai, kai net rūsio po visu nameliu neturėjai teisės išsikasti. Dažnas to nepaisė, kasė slapta, rizikuodamas turėti nemalonumų…
Ar tikrai “parduotos vasaros”, jeigu Palangoje, Nidoje ištverdavau ne ilgiau kaip savaitę? Gerai prisimenu atostogas prie Juodosios jūros, Bulgarijoje, Albenos kurorte. Kaip aš tada ilgėjausi savo klėtelės, kurioje taip jauku miegoti, skaityti, priimti draugus, artimuosius! O mano bičiulis, kilęs iš Krinčino, taigi nedidelio miesto, labai retai užsukdavo į vien jo žmonos jėgomis ir pastangomis puoselėjamą sklypelį. Nenoriu, neįdomu, neverta, jūs baudžiauninkai. Netolimas mūsų sodo kaimynas yra skundęsis: jo žmona vis “suserganti”, kai tik reikia važiuoti į sodą.
Baigiasi dar viena vasara netoli Sudervės, kur auga milžiniški beržai, kur rausta pomidorai. Norėtumėm, kad ji nebūtų paskutinė.
Vytauto Visocko nuotr.
2011.08.07
Iš Vytauto Visocko fotoalbumo „Vasara Lietuvoje”
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2011-06-05
