Neparduotos vasaros


Print

Kaip greitai bėga laikas! Dar taip neseniai sodinome svogūnus, agurkus, pomidorus, o jie jau užaugo, vieni džiūsta prieklėtyje, kiti žiemos laukia stiklainiuose. Tik pomidorai, kurių šiemet gausiai užderėjo, vis dar noksta ne dienomis, o valandomis, nespėjame suvalgyti. Visi kaip susitarę – ir ankstyvieji, ir vėlyvieji – skuba iš savo šilto namelio į miestą ant stalo, į stiklainius. Tokia šįmet vasara: šilta, lietinga. Visi mūsų sodo kaimynai skundžiasi, kad staigiai sudžiūvo, pasibaigė agurkai, nors ir gerai užderėjo. Jau liepos pabaigoje visi nurovė česnakus, svogūnus. Šiais metais pomidorų nevalgysime iki spalio pabaigos, kaip kitados – nekonservuoti neišsilaikys. O gaila: konservuota daržovė – tai ne šviežia, nors už krautuvinę nepalyginamai geresnė.

Baigiasi dar viena vasara. Sūnus iš mūsų pasišaipo: parduota vasara. Daugiau kaip trisdešimt tokių vasarų jau prabėgo, pražuvo kaip sapnas. Paseno mūsų obelys, kurios nesusirgo vėžiu ir neišnyko, išaugo kelios kartos vyšnių, slyvų, serbentų… Šįmet ankstyvosios vyšnios uogų beveik neparagavome. Ketinome po kelių dienų atvažiuoti ir raškyti, taip ir padarėme, atvažiavome. Ir aiktelėjome: vyšnia tuščia. Visos uogos “nuskintos” ir numestos ant vejos, be kauliukų. Kauliukai perskelti, išlukštenti. Nedidelių paukštelių, kurių net vardo nežinau, darbas. Ne strazdų, nors pirmiausia juos įtarėme. Strazdai sulesa visą uogą.

Didžiavausi iš gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko Obelynės parsivežtomis kelių rūšių tujomis, išaugintomis iš mažų šakelių, o dabar jos jau priartėjo prie elektros laidų ir kelia daug rūpesčių. Dar didesnė panaši bėda su mūsų Atgimimo ąžuolu, pasodintu Kovo 11-osios metais. Jo viršūnė jau praaugo laidus ir vos vos jų neliečia. Ant grandinės, pririštos prie medžio kamieno ir prie klėties, per vidurį pritvirtinau kelias plytas, taip bandau viršūnę palenkti kuo toliau nuo laidų. Bet ąžuolas yra ąžuolas, ne berželis svyruonėlis. Kaip sako poetas, ąžuolai miršta stovėdami. Pastebėjau, kad vienas ąžuoliukas dešimties centrimetrų ūgio žaliuoja šalia juodojo serbento krūmo. Kėkštų darbas. Geras darbas, tačiau nors vieną kitą gilę galėtų palikti ir mums. Palieka tik sugedusias ir geldeles.

Trijuose, kartais keturiuose inkiluose tomis “parduotomis vasaromis” išaugo po kelias dešimtis varnėnų, zylių, žvirblių. Esu kelis kartus matęs tą jaudinantį momentą, kai paukšteliai pirmą kartą išskrenda iš gimtojo namelio. Vienas pavojingai nutupia ant žolės, kitas laimingai pasiekia vyšnios ar obels šakelę ir tarsi girtas linguoja, čirpia. Trečias, tėvų raginamas, ilgai ilgai nesirįžta pavojingam skrydžiui ir gailiai verkia…

Ar tikrai “parduotos vasaros” šešių arų sklypelyje? Jeigu per prievartą, be ūpo, be noro – būtų baisiau negu “parduotos”. Neištvertum, prakeiktum. Kalbu apie sovietmečio vadinamuosius kolektyvinius sodus, kuriuose ponų nebuvo ir, ačiū Dievui, nėra. Po darbo, savaitgaliais jie išauginti. Be agronomų, be landšaftų ir kitokių architektų. Buvo laikai, kai net rūsio po visu nameliu neturėjai teisės išsikasti. Dažnas to nepaisė, kasė slapta, rizikuodamas turėti nemalonumų…

Ar tikrai “parduotos vasaros”, jeigu Palangoje, Nidoje ištverdavau ne ilgiau kaip savaitę? Gerai prisimenu atostogas prie Juodosios jūros, Bulgarijoje, Albenos kurorte. Kaip aš tada ilgėjausi savo klėtelės, kurioje taip jauku miegoti, skaityti, priimti draugus, artimuosius! O mano bičiulis, kilęs iš Krinčino, taigi nedidelio miesto, labai retai užsukdavo į vien jo žmonos jėgomis ir pastangomis puoselėjamą sklypelį. Nenoriu, neįdomu, neverta, jūs baudžiauninkai. Netolimas mūsų sodo kaimynas yra skundęsis: jo žmona vis “suserganti”, kai tik reikia važiuoti į sodą.

Baigiasi dar viena vasara netoli Sudervės, kur auga milžiniški beržai, kur rausta pomidorai. Norėtumėm, kad ji nebūtų paskutinė.

Vytauto Visocko nuotr.

2011.08.07


Prisijunkite prie diskusijos