Portale slaptai.lt praėjusių metų gruodžio pabaigoje buvo paskelbti du straipsniai apie Rusijos opozicionierių Aleksejų Navalną. Štai kaip skambiai jie buvo pavadinti: „Aleksejus Navalnas: aš žinau, kas mane nunuodijo“ ir „Kaip Aleksejus Navalnas demaskavo FSB agetus – nuodytojus“.
Nedrįsčiau tvirtinti, kad šios publikacijos – nereikalingos. Politika besidomintiems būtina susipažinti, kaip gi viskas klostėsi tomis lemtingomis dienomis ir kaip tuos įvykius vertina pati auka?
Tačiau brėžti kategoriškas išvadas, esą jau aišku, kas kokius žaidimus čia bežaidžiąs, ankstoka. Juolab nederėtų mėgautis optimizmu, kaip tai darąs jūsų autorius Saulius Kizelavičius: „…Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami. Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.“
Ar tikrai – įtikinami, ar tikrai viskas šioje istorijoje skaidru ir nuoseklu?
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Kai kalbama apie konkrečias Rusijos slaptųjų tarnybų operacijas, aš visuomet ieškau, ką gi apie jas mano, sakykim, JAV Katono instituto mokslinis bendradarbis, buvęs Rusijos prezidento Valdimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas arba, pavyzdžiui, JAV gyvenantis ir verslo ekspertu ten besidarbuojantis buvęs KGB darbuotojas, buvęs V.Putino bendrakursis KGB mokykloje Jurijus Švecas, arba į Vakarus senokai pasitraukęs KGB žvalgas Viktoras Suvorovas – Rezunas (jų komentarus galima rasti Gordonua.com, svoboda.org ir echo.msk.ru portaluose).
Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.
Verta išsamiai susipažinti ir su Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus ciklu „20 Putino metų“ (LRT.lt portalas). Ypač su 16-uoju M.Laurinavičiaus tekstu, pavadintu „Ar Aleksejus Navalnas tikrai įrodė, kad Rusijos FSB virto nevykėlių priebėga?“
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Būtent. Istorija, kaip A.Navalnas buvo nuodijamas „Novičioku“, kaip šaukė skausmo draskomas lėktuve, kaip, atsigavęs po gydymo Berlyno ligoninėje, sugebėjo demaskuoti visus jį persekiojusių „nuodytojų komandos“ narius ir net vienam iš jų paskambinti bei telefoninio pokalbio metu išgauti prisipažinimą, – labai įdomi, sensacinga, verta meninių filmų, romanų. Bet ar viskas čia švaru ir skaidru?
Klausimų, į kuriuos norėtųsi sulaukti konkrečių atsakymų, – labai daug.
Kodėl A.Navalnas buvo nuodijamas būtent „Novičioku“, kurį panaudoti – užtektinai sudėtinga, kodėl nepasirinktas paprastesnis, mažiau rezonansinis būdas? Juk „Novičiokas“ jau susikompromitavęs Solsberyje. Kodėl leista A. Navalną išskraidinti į Vokietiją, nors nuodytojai puikiai suprato, kad vokiečių medikai sugebės aptikti „Novičioko” pėdsakų? Gal tikrasis A.Navalno žudymo tikslas tėra sukelti kuo didesnį triukšmą? Gal šitaip Kremliaus režimas ir FSB specialiai reklamuoja A.Navalną, krauna į jo bagažinę gausius populiarumo taškus, o nuodijimas – tik priedanga, puikiai apskaičiavus, kad „auka” tikrai atsigaus?
Verta įsidėmėti buvusio KGB darbuotojo J.Šveco įtarimus, girdi, A. Navalno nuodijimas tėra vidinės režimo kovos prieš V. Putiną pavyzdys. Suprask šitaip: FSB, tebekontroliuojama Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo, intensyviai ruošiasi perimti valdžią, tad A. Navalno apnuodijimas greičiausiai tėra provokacija, kuriame stengiamasi kuo bjauriau sukompromituoti Rusijos prezidentą.
Jurijus Švecas
O gal tokiu būdu kuriamas specialus A.Navalno, turėsiančio pakeisti V.Putiną, autoritetas: iš tiesų abu labu tokie pat, tačiau visuomenei atrodys, kad A.Navalnas – demokratiškesnis, padoresnis už V.Putiną? Kad ir kaip A.Navalnas dėtųsi aršiu Kremliaus kritiku, jis tikrai turįs ryšių su bent jau kai kuriais režimo veikėjais (apie tai savo straipsnių serijoje minėjęs analtikas M.Lautinavičius; LRT.lt). Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog A.Navalnas laiko Krymą neatskiriama Rusijos dalimi, taigi nepripažįsta, jog Rusija šiandien okupavusi šį pusiasalį. Tai reiškia, kad visi, kurie gerbia teritorinio šalių vientisumo taisykles, A.Navalną privalo vadinti „nepatraukliu imperininku“. Dėl požiūrio į Krymą opozicionierius A.Navalnas neturėtų būti patrauklus nė Lietuvai.
Žodžiu, neatmestina versija, kad A. Navalnas vis tik yra sumaniai užsimaskavusi V. Putino režimo dalis. Istorija žino atvejų, kai demokratais besidedantys politikai pasirodydavo esą tokie pat niekšai, kaip ir jų pirmtakai. Reikia argumentų? M.Laurinavičius savo analizėje rašo: „Net ir patį KGB, kurį B. Jelcinas vienu metu iš viso norėjo išvaikyti, reformuoti turėjo du esą su šia organizacija nesusiję „demokratai“ – Jevgenijus Savostjanovas (vėliau tapęs net B. Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju) ir Sergejus Stepašinas (buvęs net tarp kandidatų tapti KGB pasirinktu B. Jelcino įpėdiniu). Ir tik vėliau paaiškėjo, kad jie patys buvo KGB sistemos atstovai, kurių uždavinys buvo tą sistemą išsaugoti, o ne kaip nors reformuoti, o juo labiau sunaikinti“ (LRT.lt).
Jei norime išlikti būdrūs, turime net svarstyti, ar A.Navalno telefoninis pokalbis su jį nuodijusiųjų komandai priklausiusiu chemiku Konstantinu Kudriavcevu, – autentiškas, nesurežisuotas? Kai kurie Ukrainos žvalgybos specialistai nelinkę tikėti net tuo, kad K. Kudriavcevas buvo netikėtai A. Navalno užkluptas. Jie tvirtina matą imitacijos bruožų. Ypač keista, kad K.Kudriavcevas nepažino, jog telefonu šnekasi ne su oficialiu Rusijos slaptųjų tarnybų atstovu, o būtent su A.Navalnu. Juk jei K.Kudriavcevas priklausė A.Navalną pražudyti cheminiu ginklu siekusiai komandai, per ketverius metus trukusią operaciją turėjo įsidėmėti A.Navalno balsą kaip „tėve mūsų, kurs esi danguje“.
Videopasakojimas, kurį A.Navalnas paskelbė youtube ir kuris sulaukė per 20 milijonų peržiūrų, šį Rusijos opozicionierių tarsi reklamuoja kaip drąsų, principingą kovotoją su negerovėmis Rusijoje. Bet atidesni, giliau žvelgiantys analitikai ten pastebi įtartinų epizodų. Jau pastebi. Sakykim, imkime Kremliaus kritiką, buvusį Rusijos Valstybės Dūmos deputatą Ilją Ponomariovą (nebalsavo už Krymo okupacijos įteisinimą Rusijos Dūmoje), iki šiol neigusį, kad A.Navalnas tėra Rusijos slaptųjų tarnybų projektas. Tačiau po paskutiniojo A.Navalno nuodijimo ir tų sensacingų videoreportažų „iš įvykio vietos” jis jau įtaria, kad A.Navalno ir K.Kudriavcevo pokalbis telefonu – FSB specialiai sukurpta inscenizacija, o A.Navalnas joje – sąmoningai dalyvavęs asmuo.
Šiuo atveju pritarčiau slaptai.lt redaktoriaus Gintaro Visocko, ne sykį tvirtinusio, kad žvalgybų operacijos – per daug painus ir sudėtingas žaidimas, jog galėtume tvirtinti tiksliai žiną, kas iš tiesų nutiko, nuomonei.
Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija
Ypač klastingos yra Rusijos slaptosios tarnybos. Nes jos nesibodi jokių, net pačių šlykščiausių priemonių. Jei reikia, susprogdins gyvenamuosius namus Volgodonske ir Maskvoje, o kaltę suvers čečėnams. Susidarys specifinė situacija – nužudys savąjį, bėdą primesdamos Vakarų žvalgyboms. Trokšdama įbauginti potencialius perbėgelius, nunuodys buvusį FSB darbuotoją Aleksandrą Litvinenką. Bus reikalinga, žudys Dūmos narį Jurijų Ščekočichiną…
Spąstai. Slaptai.lt nuotr.
Jei bus naudinga, apsimes degradavusia, primityvia organizacija, nesugebančia deramai įgyvendinti jokių svarbių operacijų. Kam FSB ar GRU dėtis išsigimusia žvalgyba? Ogi Vakarai tegul praranda budrumą. Mes visi dėmesį sukoncentravę į „vargšo“ A.Navalno pasakojimus, o FSB ir GRU tuo metu kurpia išties rimtas akcijas ir džiūgauja, kad apart neįtikėtinų A.Navalno nuotykių, primenančių meninius filmus apie Džeimsą Bondą, mes nieko rimto nepastebime. Susigriebsime tik tuomet, kai jau bus per vėlu.
Štai kodėl netikiu nė vienu A.Navalno „garbės žodžiu”. Štai kodėl privalu išsaugoti blaivų protą – kad nepakliūtume į spąstus.
Ukrainos gynybos ministerija paskelbė dviejų buvusių Ukrainos slaptųjų tarnybų karininkų, kurie po Krymo okupacijos perbėgo Rusijos pusėn, pokalbių išklotines. Išklausius įrašą tampa aišku, kad Rusijos slaptosios tarnybos intensyviai ieško medžiagos, kuri kompromituotų naująjį Ukrainos žvalgybos vadovą Kirilą Budanovą.
Kad būtina bet kokia kaina rasti Kirilą Budanovą kompromituojančių žinių, tarpusavyje šnekasi Aleksandras Sklianko ir Nikolajus Černych. Pokalbio metu jie buvo Donecke ir Simferopolyje. Šie du vyrai iki išdavystės tarnavo Ukrainos žvalgybos (SBU) Krymo skyriuje.
Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis paskyrė Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovu Kirilą Budanovą visai neseniai – 2020 metų rugpjūčio 5 dieną.
Taip pat žinoma, kad Rusijos FSB agentai organizavo pasikėsinimą į K.Budanovą dar 2019-ųjų balandžio 4 dieną. Tąsyk bandyta susprogdinti karininką vežusį automobilį Kijeve.
Kuo Rusijos žvalgybai toks neparankus K.Budanovas?
Rusijoje penktadienį pradėtas tyrimas prieš opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno kolegę Liubovę Sobol. Ji įtariama grasinimu vyrui, kuris galėjo dalyvauti pasikėsinime nunuodyti A. Navalną, informuoja AFP.
A. Navalno Antikorupcijos fondo vadovas Ivanas Ždanovas teigia, kad tyrimas pradėtas neva dėl įsibrovimo naudojant jėgą ar grasinant ją panaudoti po to, kai L. Sobol paskambino į tariamo Federalinės saugumo tarnybos (FSB) agento namų duris.
Pirmadienį A. Navalnas pareiškė, kad jam pavyko pergudrauti Konstantiną Kudriavcevą, tariamą FSB cheminių ginklų ekspertą, ir šis prisipažino, kad žvalgybos agentūra vasarą bandė A. Navalną nunuodyti, o nuodai buvo patalpinti į jo apatinius.
Vėliau pirmadienį L. Sobol nuvyko į butą Maskvoje, kur „Bellingcat“ žurnalistinių tyrimų svetainės duomenimis gyvena K. Kudriavcevas.
Penktadienio rytą Rusijos policija sulaikė 33 metų opozicijos aktyvistę L. Sobol per reidą jos namuose Maskvoje. Policija konfiskavo jos kompiuterį ir telefoną. Apie tai socialiniame tinkle „Twitter“ pranešė A. Navalno Antikorupcijos fondas.
Teisininkės išsilavinimą turinti L. Sobol planuoja kitais metais dalyvauti rinkimuose į Rusijos Dūmą.
Vakarų valstybės tvirtina, kad 44 metų A. Navalną buvo bandyta nunuodyti naudojant tarybiniais laikais sukurtas nervus paralyžiuojančias dujas „Novičiok“.
FSB tikina, kad A. Navalno skambutis K. Kudriavcevui buvo sufabrikuotas, tačiau nepaneigė, kad pastarasis dirba žvalgybos agentūrai.
Kremlius pripažino, kad žvalgyba sekė A. Navalną, bet neigia bandymą jį nunuodyti.
Jeigu tai, ką paskutiniąjame videointerviu papasakojo Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas, yra tiesa, tai Rusijos slaptųjų tarnybų vadovams derėtų nusišauti. Įskaitant FSB vadovą Sergejų Naryškiną ir karinį chemiką Konstantiną Kudriavcevą iš FSB. Iš gėdos, pykčio ar apmaudo pritiktų nusišauti ir pačiam Kremlaus bosui – Vladimirui Putinui.
Kas gi nutiko gruodžio 20-ąją čekisto dieną iškilmingai švenčiančioms Rusijos slaptosioms tarnyboms, kad jos net ketverius metus atidžiai sekė A.Navalną, ieškodamos patogiausios progos opozicionierių nunuodyti chemine medžiaga „Novičiok“, o šis – vis dar gyvas? Bandymų A.Navalną pasiųsti Anapilin per pastaruosius ketverius metus būta net keletą. Vienas iš paskutiniųjų – kai jis skrido iš Tomsko į Maskvą rugpjūčio 20-ąją ir pasijuto lėktuve taip blogai, kad orlaivį piltotavę lakūnai buvo priversti skubiai nusileisti Omske.
Kad A.Navalnas vis išsikapanoja iš pavojingiausių situacijų, – tik viena medalio pusė. Labai svarbu, kad A.Navalnas sugebėjo išsiaiškinti, kas iš Rusijos slaptųjų tarnybų ištisus ketverius metus jį ruošėsi nutildyti visiems laikams. Opozicionierius įvardino aštuonetą vyrų iš Rusijos slaptųjų tarnybų. Youtube.com kanale viešai paskelbė ne tik tų aštuonerių nuotraukas bei pavardes. Šių metų gruodžio 21-ąją jis sugebėjo apsimesti Rusijos Saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo komandos nariu ir paskambinti FSB darbuotojui Konstantinui Kudriavcevui. Paskambinęs paprašė pokementuoti, kodėl A.Navalnas – gyvas.
O tas naivuolis ėmė ir atvirai papasakojo, kad opozicionieriaus nunuodijimo operacija buvo parengta itin kruopčiai ir išmintingai. Tik štai lakūnai sugebėjo labai greitai nutupdyti lėktuvą Omske, o greitosios pagalbos medikai Omske – skubiai suleisti aukai reikalingų antinuodų. Štai kodėl A.Navalnas likęs gyvas. Dar atviravo, kaip skubiai atskridęs į Omską naikino ant A.Navalno drabužių galėjusius užsilikti „Novičiok“ pėdsakus. Pasirodo, šia nuodinga chemine medžiaga buvo padengta vidinė A.Navalno trumpikių pusė. FSB darbuotojas neįsivaizduoja, kaip vis tik Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos ekspertai aptiko „Novičioko“ pėdsakų net ir po kelerių parų.
Šiandien FSB tvirtina, kad tas A.Navalno telefoninis pokalbis su apgaulės neįtariančiu K.Kudriavcvu – klastotė. FSB įrodinėja, kad K.Kudriavcevo tardymas A.Navalnui apsimetus Rusijos Saugumo tarybos vadovo pavaduotoju neapsaugotu nuo pasiklausymo telefoniniu ryšiu – Amerikos slaptųjų tarnybų provokacija. FSB dabar jau net neneigia, kad jos agentai stebėję A.Navalną. Bet stebėję tik kaip asmenį, kuris kontaktuoja su užsienio slaptosiomis tarnybomis. Tik nepaaiškino, kodėl tie aštuonetas smogikų, paskutiniuosius ketverius metus A.Navalną lydėjusių visose jo kelionėse, būtent karo medikai ir chemikai. Pats V.Putinas, duodamas interviu, šaipėsi, esą jei Rusijos slaptosios tarnybos būtų norėjusios A.Navalną nunuodyti, taip ir būtų padariusios. Jei jis gyvas – suprask, nenuodijo.
Tačiau jei K.Kudriavcevas, su kuriuo apsimetęs A.Navalnas šnekučiavosi apie pusvalandį, tikras personažas, o kol kas preteksto abejoti A.Navalnu nėra, tai akivaizdžiai paneigia V.Putino versiją. Nuodijo A.Navalną, oi kaip nuodijo, tik nenusišypsojo laimė. Nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės. Koją pakišę greitai susiorientavę lakūnai ir greitosios pagalbos medikai Omske.
Tad Rusijos FSB ne tik kad neįvykdė užduoties, bet dar ir išplepėjo daug paslapčių: kad tikrai norėjo nunuodyti ir kaip nuodijo.
Nėra lengva patikėti, kad opozicionieriui A.Navalnui drauge su kai kuriomis nevyriausybinėmis organizacijomis taip lengvai pavyko demaskuoti nuodytojų žygius. Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami.
Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.
Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas kanale youtube.com paskelbė dėmesio vertą 51 min. trukmės videokomentarą. Nufilmuotas interviu įsimintinas, nes A.Navalnas pateikia pavardes tų, kurie jį stebėjo, sekė, nuodijo. Šį sykį susikoncentruota tik į vykdytojus. Kas užsakovas – jau, regis, nebeįdomu. Ir taip visiems aišku – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Bent jau A.Navalnui atrodo, kad užsakovas tegali būti tik jis – V.Putinas.
V.Putino įsakymo vykdytojus demaskuojančiam pasakojimui solidumo suteikia tai, kad opozicionierius tvirtina besiremiantis patikimų šaltinių kaip Bellingcat, The Insider žiniomis bei Bulgarijoje gyvenančio Kristo Grozevo analizėmis. Pagalbon pasitelkiamos ir Der Spiegel, El Pais, CNN publikacijos.
A.Navalno pasakojimas įtikinamas. Kodėl viskas panašu į tiesą? Opozicionierius pateikia schemą, kas ir kaip jį sekė pastaruosius kelerius metus. Schema – paprasta. Labai paprasta. A.Navalnui tereikėjo pasidomėti, ar esama „keliauninkų“, kurie jį nuolat lydėdavę išvykose į Tomską, Archangelską, Vladivostoką, Novosibirską, Kirovą, Čeliabinską ar Kaliningradą, ir kokios jų profesijos?
Pasirodo, A.Navalną nuolat lydėdavusi ta pati komanda iš kelių vyrų. Tiesa, kartais nutikdavę taip, kad „palyda“ į miestą, į kurį susiruošdavęs A.Navalas, atvykdavusi keliomis valandomis anksčiau. Kartais A.Navalnas skirsdavo lėktuvu, o jo „eskortas“ – traukiniu. Arba – atvirkščiai. Bet tie vyrai jį ištikimai, kaip šunys, globojo nuo pat 2017-ųjų. Jei A.Navalnas skrenda į Kaliningradą, į šį miestą skrenda ir anie. Jei A.Navalnas susiruošia į Novokoznucką, iš šie beldžiasi į tą miestą. Sutapimas?
A.Navalnas tvirtina, kad nebuvo sunku įsigyti duomenų, kokios jį be perstojo sekusiųjų pavardės. Tereikėjo peržiūrėti lėktuvais skridusiųjų ar traukinio bilietus įsigijusiųjų sąrašus. Visur – tos pačios pavardės. Ištisus ketverius metus. Atsitiktinumas? Tikriausiai ne. Juolab kad tie vyrai – ne iš kelmo spirti, ne iš piršto laužti. Arba – iš FSB, arba karo medikai, arba chemikai iš karinių laboratorijų ir institutų. Štai kodėl A.Navalnas tvirtina, kad jį nuo pat 2017-ųjų visose kelionėse lydėdavusi karo medikų, chemikų ir FSB atstovų grupė. Jis pateikia jų nuotraukas, pavardes. Pavyzdžiui, Paniajevo, Frolovo ir Spiridonovo pavardes. Paskui jų pavardes ir fotografijas palygina su viešai prieinamais duomenimis, ir paaiškėja, kur iš tiesų pluša A.Navalną lydinčios grupės atstovai.
Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto
Bet tai – dar ne viskas. A.Navalnas tvirtina atsekęs, su kuo ir kada telefonais susiekdavę jį lydėjusieji asmenys. Didžiausias dėmesys kreipiamas į tuos laikotarpius, kada A.Navalnas arba jo žmona, manoma, buvo nuodijami. Pasirodo, visi keliai veda į Rusijos specialiąsias tarnybas, atsakingas už cheminius ginklus ir chemines laboratorijas.
Remdamasis šiais duomenimis A.Navalnas nė neabejoja, kad jį sekė mažų mažiausiai ketverius metus. A.Navalnas nustatęs, kad tie patys veidai šmėžuoja keliavus mažų mažiausiai po 15-a Rusijos miestų (30 maršrutų). Kai kurie užfiksuoti pokalbiai mobiliaisiais telefonais puikiai išduoda, kas su kuo ir iš kur kalbėję.
Pasiruošimas nunuodijimui greičiausiai prasidėjęs dar 2016-aisiais, kai A.Navalnas pareiškė ketinantis dalyauti Rusijos prezidento rinkimuose. Štai tada Rusijos vadovas V.Putinas mirtinai įsižeidęs.
A.Navalnas įsitikinęs, kad jį bandyta nunuodyti mažiausiai tris sykius. Nuodijo būtent cheminiu ginklu „Novičiok“, nors V.Putinas yra tvirtinęs, kad šis, kaip ir visi kiti cheminiai ginklai, Rusijoje neva buvo sunaikinti dar 2017-aisiais.
„Novičiok“ nuodas labai patogus tuo, kad, jam suveikus, nustatyti, dėl kokių priežasčių mirė žmogus, – labai sunku. Esą „Novičiok“ pėdsakai pradingsta po 48 valandų. Tačiau labai keblu, pasirodo, parinkti reikiamą dozę – kad auka per greitai nenumirtų ir kad jai nepavyktų išsikapanoti.
Žodžiu, žudikams iš FSB nuolat nesiseka – jie parenka netinkamą dozę, tad A.Navalnas išsikapstęs net ir paskutinį sykį. Beje, paskutinį kartą FSB itin negrabiai mėgino paslėpti pdėsakus – pavogė A.Navalno drabužius, sunaikino vaizdo įrašus iš stebėjimo kamerų, paskleidė gandų, esą A.Navalnas gėręs samogoną ir vartojęs narkotikus. Bet melai neprilipę. Nepriklausomi eskpertai iš Vakarų šalių neabejoja, kad paskutinį sykį A.Navalnas tikrai buvo žudomas būtent „Novičioku“, kurio pasigaminti namų sąlygomis neįmanoma. „Novičiok“ pagaminamas tik specialioje, modernioje laboratorijoje.
Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus V.Putinas yra užsiminęs, kad A.Navalną išties stebėjusios Rusijos žvalgybos. Bet tik todėl, kad šiam opozicionieriui talkinanti amerikietiškoji CŽV. Dėl nuodijimo – tai A.Navalno niekas iš Rusijos slaptųjų tarnybų nenuodijęs. Pasak V.Putino, A.Navalnas – per daug susireikšmina, jaučiasi esąs per daug svarbus. Norėtų prilygti stambaus kalibro politinėms figūroms, bet neprilygsta, taigi išsigalvoja įvairiausių nebūtų dalykų.
O kaip A.Navalnas paaiškintų, kodėl Rusijos slaptosioms tarnyboms vis nepavyksta jo nunuodyti? Tame videointerviu jis pateikia atsakymą – V.Putinui vadovaujant viskas išsigimsta, taigi išsigimsta ir Rusijos slaptosios tarnybos.
Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje
Troleibusas atpūškavo prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro. Iššokęs patraukiau Trakų gatve. Vokiečių gatvės link žingsniavau neskubėdamas. Iki pokalbio užtektinai laiko. Į susitikimą „Žemaičių“ užeigon specialiai susiruošiau gerokai anksčiau, kad, patekus į transporto spūstis, netektų lėkt iškišus liežuvį.
Nenorėjau vėluoti. Jaučiau, kad pašnekesys būsiąs lemtingas. Aludėje lauksiantis vyriškis – svarbi persona. Net nežinau, ar turiu teisę išduoti paslaptį, kas pakvietęs slaptam pokalbiui. Bet jei ėmiausi pasakoti šią istoriją, privalėčiau būti atviras iki galo, ar ne taip?
Į „Žemaičių“ alinę užsukti paprašęs naujasis karinės žvalgybos vadovas.
Šio kvietimo laukiau. Nujaučiau, kad anksčiau ar vėliau teksią akis į akį susidurti su naujai iškeptu slaptosios karinės tarnybos pulkininku, nors pokalbis nebūtinai būsiąs malonus. Tačiau bent vienas bandymas išsiaiškinti, kaip kas suprantąs gyvenimą, – neišvengiamas.
Ir štai saulėtą vidurvasario rytą – skambutis. Išgirdęs balsą supratau – tai jis. Piktokai, tarsi būčiau pavaldinys, burbtelėjo vakare lauksiąs „Žemaičių alinėje“. Griežtai nurodė, kurią valandą privalau praverti „Žemaičių“ duris. Tada nedelsiant nutraukė pokalbį. Lyg žinotų, kad mūsų klausosi, todėl ilgai aušinti burnas – pavojinga. O gal tiesiog baiminosi, kad atšausiu neisiąs į jokius susitikimus. Nei su vadais, nei su pavaduotojais. Tegul pasiunta, tegul pasikaria…
Atvirai kalbant, ožiuotis neketinau – reikia eiti. Bent žinosiu, kur viskas krypsta. Jaučiausiai gal net pamalonintas – konfidencialiam pasitarimui kviečia pats slaptosios tarnybos vadas! Kam nors iš redakcijos kolegų paporink – netikės. Prikaišios, kad susireikšminu, fantazuoju, gal net sapnuoju…
Ir vis tik, tarsi kažką blogo nujausdamas, nenoriai kulniavau į „Žemaičių“ alinę. Į žvalgybos ir kontržvalgybos vado krėslą pulkininką pasodino politikai, kuriais nepasitikėjau. Tad vargu ar buvo protinga pasitikėti ir pačiu slaptosios tarnybos vadovu.
Beveik pusmetį atidžiai dairiausi, kokių permainų atnešiančios rokiruotės karinėse struktūrose. Įtampa augo. Per tarpininkus vis dažniau nugirsdavau, kad naujasis džeimsas bondas nepatenkintas maniškėmis publikacijomis. Jis intensyviai domisi, kas aš per paukštis, kokių silpnybių turįs? Tokių perspėjimų nugirsdavau pačiuose įvairiausiuose kabinetuose. Tad įtariau, kad užuominos apie nepasitenkinimą – ne iš piršto laužtos.
Tačiau rašęs nesilioviau. Vieną po kito kepiau straipsnius apie, sakykim, į Rusiją atostogauti pas savo žmonų tėvus dažnai keliaujančius, ten rusiškų slaptųjų tarnybų dėmesio sulaukiančius, bet pranešti apie tai mūsų kontržvalgybai nelinkusius karininkus. Temos, ar batalionuose sočiai maitinami šauktiniai, ar ne per griežti seržantai, ar leistina tęsti karines pratybas kilus audrai, – imdavausi retai. Už atlapų griebdavau majorus, pulkininkus, net generolus. Man labiausiai rūpėjo, kokia tikroji jų biografija. Pavyzdžiui, ar slapta imąs rusišką pensiją, ar mušąs žmoną ir dėl to šantažuojamas, ar tebepalaikąs ryšius su mokslus karinėse Maskvos, Sankt Peterburgo akademijose baigusiais kursiokais, ar šie nieko iš jo neprašę?
Ginkluotas ir labai pavojingas. Slaptai.lt nuotr.
Jaučiausi atliekąs svarbų darbą – demaskuojąs įtartinuosius, nepatikimuosius. Kompromituojančios informacijos žurnalistiniams tyrimams pamėtėdavo keli, man regis, patikimi šaltiniai iš karinių struktūrų, nors tokiuose reikaluose, žinoma, negali būti iki galo tikras.
Karinėmis temomis domėjausi ilgokai – beveik penketą metų. Taip, būta nesusipratimų ir su ankstesniąja valdžia, o kaip gi be barnių? Bet ginčydamiesi, kokių viešumo – slaptumo ribų nevalia peržengti, vis tik jautėmės esą bendraminčiais.
Pasikeitus krašto apsaugos ministrams bei viceministrams labai greitai buvo pakeista ir žvalgybos vadovybė. Naujieji piktai šnairavo mano pusėn. Buvo akivaizdu, kad jei tik galėtų – sutraiškytų. Tačiau sumaniai apsimesdavo draugais, mat už mano nugaros – įspūdingą tiražą turintis leidinys.
Žodžiu, žingsniuodamas į aludę Vokiečių gatvėje vyliausi bent jau žinosiąs, ko jie iš manęs norį? Jei neužsuksiu į „Žemaičius“ išlenkti alaus bokalo, iškilusius nesusipratimus jie tikrai gvildensią kažin kaip kitaip – man už nugaros. Ar man to reikia?
Nejaukiai jaučiausi ir todėl, kad prabangos rimtesniems apmąstymams neturėjau. Ryte perspėjo, vakare – susitikimas. Pasitarti su saviškiais – nė menkiausios galimybės. Nė neabejojau, kad nuo šios minutės mane daboja budri jų akis. Naująjam „antrukų“ vadui žūtbūt knietėjo išsiaiškinti, pas ką, užkluptas netikėto pasiūlymo, skubėsiu guostis. Jie iki šiol taip ir nepagavę, su kuo iš tarnybos slapta pasikuždėdavome. Dabar jiems pasitaikiusi proga išniukštinėti. Jie galbūt manė, kad pakniopstomis lėksiu pas draugus, karts nuo karto įmetančių lagaminan slaptų dokumentų, ir tokiu būdu juos išduosiu.
Tačiau jei naujieji tikisi, kad taip primityviai suklupsiu, – klysta. Špygą taukuotą! Niekam neskambinsiu, į svečius pas nieką nevažiuosiu. Verčiau ramiai pasportuosiu sporto klube Pilaitėje. Po to keletą valandų lindėsiu Vrublevskių bibliotekoje, skaitydamas laikraščius, po to netoli namų esančioje „Pupos“ kavinukėje sušlampsiu porciją cepelinų ir tik tada lėtai patrauksiu „Žemaičių“ pusėn. Pasisėdėjimo „Žemaičiuose“ įspūdžius aptarsiu su saviškiais vėliau, kai išorės žvalgyba bus nusimušusi nuo kojų – negi jie visą gyvenimą mane kontroliuos?
Taigi aplinybės susiklostė taip, kad šį sykį privalėjau vadovautis tik savo galva.
Pirmiausia svarsčiau, žinoma, blogiausius variantus. Ką darysiu, jei suprasiu atviliotas į spąstus? Gal mėgins sukompromituoti, pavyzdžiui, pakišdami narkotikų? Gal siūlys bendradarbiauti, o paskui, net nesvarbu, sutiksiu ar ne, šią informaciją sutirštinę išplatins žiniasklaidoje, žiūrėkit, koks aš žurnalistas! Ne žurnalistas, o pats tikriausias informatorius. Išvertus į rusų kalbą – stukačius. Po tokios etiketės prikabinimo pabandyk kur nors įsidarbinti!
O kokie gerieji variantai? Nė vieno. Vargu ar jie sutiksią pratęsti karinio priedo leidybą. Naujieji ministerijos ir gynybos štabo šeimininkai įsiutę dėl mano įžulumo už ministerijos pinigus išlaikomame priede pasakoti apie karininkiškus jų šunkelius.
XXX
Į „Žemaičių“ alinę įžengiau lygiai 8 valandą vakaro, kaip lieptas. Prie baro taures rūpestingai šluostęs barmenas perspėjo, kad manęs jau laukia apačioje, pirmojoje salėje iš dešinės. Vadinasi, jis jau viduje. Tikriausiai net diktofoną įjungęs, kad pokalbis nuo pat pirmųjų akimirkų liktų užfiksuotas. Tuomet prireikus jis galėtų tiksliai pacituoti, kas, kaip ir ką sakęs. Žodžiu, aš privaląs būti budrus – kiekvienas neatsargus žodis galįs mane pražudyti.
Stačiais laiptais nusileidau žemyn. Spalvinga užuolaida pridengtą kampą radau lengvai. Tai buvo iš tų, mažųjų salyčių, skirtų dviems. Jis gurkšojo kavą. Taip, tai buvo naujasis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos direktorius.
Pirmą kartą jį mačiau iš arti. Žvelgiant iš šono, nė nepasakysi, kad jis būtų naujai iškeptas Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos bosas. Pulkininko laipsnį tuomet turėjęs karininkas vilkėjo šviesų vasarišką švarką. Greičiau buvo panašus į atsipalaiduoti po dienos vargų užklydusį sėkmingai besiverčiančios firmos vadovą. Tik atidžiau įsižiūrėjus nuspėjama, kad vyriškis – įsitempęs. Niekas aludėje taip sukaustytas nesėdi, jei užsukta vardan linksmo paūžavimo. Ypač akys neramiai bėgiojo – tai vienon, tai kiton pusėn. Tarsi sumąstęs kažką negražaus, negarbingo. Niekaip nepajėgė paslėpti savojo nerimo. Bet ko jis galėtų baimintis? Kad ir aš vogčiom įrašinėsiu pokalbį? Tai aš turėčiau šlapintis į kelnes. Juk jis – vienos iš galingiausių, slapčiausių Lietuvos specialiųjų tarnybų šeimininkas. O kas aš toks – žurnalistėlis, tegul ir iš solidų skaitytojų ratą subūrusio leidinio. Jei norėtų, į miltus sumaltų. Net viauktelėti nespėčiau..
Prisėdau.
Vyriškis nepasiūlė nei kavos, nei arbatos, nei konjako. Ilgokai tylėjo, o paskui, žvelgdamas kažkur pro šoną, pareiškė, kad aš daugiau neturįs nieko rašyti nei apie kariuomenę, nei juolab – apie karinę žvalgybą. Nė eilutės. Nei palankiai, nei kritiškai. Tabu. Šią temą privaląs pamiršti. Amžiams.
Tokios pradžios nesitikėjau. Juolab kad tonas priminė įsakymą. Keletą minučių apstulbęs svarsčiau, kaip turėčiau atkirsti?
Jei nerašysiu, mane redaktorius išmesiąs iš darbo, tapsiu bedarbiu. Kaip tada patarsite užsidirbti duonai? – dėsčiau šventą tiesą, nieko nemelavau.
Nedidukas, kresnas vyriškis niūriai tylėjo. Iš jo veido mimikos nesupratau, kas dedasi jo galvoje. Civilius drabužius dėvintis pulkininkas į kompromisus nesileido. Dar keletą sykių įsakmiai priminė, kad aš turįs tik vieną galimybę – pamiršti karinę tematiką. Kartojo šiuos žodžius tarsi mintinai išmoktą eilėraštuką. Laukiau, kad galbūt ims grasinti: kitaip neva turėsiu didelių nemalonumų. Bet nebaugino ir nieko nesiūlė mainais.
Tylėjau. Nežinojau, kaip reaguoti. Nutariau verčiau mįslingai parymoti spoksant jam tiesiai į akis. Bus paslaptingiau, painiau. Negi dabar pulsiu aiškinti, kad su redaktoriumi seniai sukurtę rankomis: jei ministerija liaunasi skyrusi lėšų karinės tematikos priedui, mes vis tik šios temos nepamirštame. Aš kaip ieškojau, taip ir ieškosiu įtartinų karininkų.
Nesulaukęs mano atsakymo pulkininkas dar kiek susiraukęs pasėdėjo, tada pakvietė oficiantą, sumokėjo už savąją kavą, kvitą įsikišo kišenėn ir neatsisveikinęs iškulniavo.
Likau mūrinėje celėje vienas. Kyštelėjęs per užuolaidas galvą barmenas paklausė, ar nenorėčiau šviežio žemaitiško alaus. Užsisakiau bokalą. Bet kai atnešė, nė neparagavau. Dėl šventos ramybės – gal bus prilašinę kokių nors miltelių, kad užmigčiau ar pradėčiau siautėti.
Žvelgdamas į sklidiną bokalą susigriebiau nepasiteiravęs žvalgybos vadovo: o jei vis tik nesiliausiu rašęs – nušaus ar užtampys po teismus?
Prieš keletą dienų redaktorius tikrai buvo liepęs organizuoti kuo daugiau žurnalistinių tyrimų karinėmis – žvalgybinėmis temomis. Vyriausiasis siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikalinga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų kopijų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikomame pačios ministerijos.
Prisiminkite, kokį triukšmą sukėlė maniškis pasakojimas apie Vilniuje kvailon situacijon pakliuvusį Amerikos slaptųjų tarnybų agentą. Tai nutikę, kai Lietuvoje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – vyresnysis. Keli jo apsauginiai, lydimi mūsiškių, pasisvečiavo prestižiniame naktiniame klube. Lyg ir nieko nusikalstamo. Tik vienas amerikiečių karininkas praradęs dokumentus. Kažkas ištraukęs piniginę su CŽV agento pažymėjimu, kai švarkas kabojęs ant krėslo briaunos. Apmaudi klaida, kai pasidarbuota jokių politinių tikslų neturėjusio ilgapirščio, ar vis tik amerikietiški dokumentai nugvelbti tam, kad keliautų tiesiai į Maskvą? Jei nušvilptas amerikiečių agento pažymėjimas, kur po perkūnais, žiūrėjo mūsų slapukai? Nejaugi juos taip lengvai pergudravo?
Krašto apsaugos ministro padėka. Slaptai.lt nuotr.
O toji keista istorija, kai garbės sargybos kuopos kariai masiškai apsinuodijo maistu? Iškrito beveik visa tuomet labai negausi kuopa. Kai šį nutikimą man papasakojo, ilgai kvatojau. Nenorėjau imtis. Bet kai paaiškino, kad garbės sargybos kuopos vyrai masiškai sunegalavo būtent vieno svarbaus užsienio politiko vizito į Lietuvą išvakarėse, – suklusau. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Jei ispanų ponas su svita būtų neatšaukęs vizito, Lietuvos garbės sargybos kuopa tądien nebūtų galėjusi jo pasitikti. Jie visi tuo metu tupėjo tualetuose. Juokas – pro ašaras! Tik vėliau paaiškėję, kad maistą tai kuopai teikusi vieno įtakingo pulkininko žmonos firma.
O tos garsiosios muštynės Šiauliuose! Į miestą atvyko aukšto rango britų karininkai rūpintis Zoknių karinės aviabazės saugumo klausimais. Vieną vakarą nutarė pasivaikščioti po Šiaulius, užsuko kavinėn. Paragavo lietuviško alaus, samanės, likerių. Išėjus iš baro juos sumušė. Tuomet pažįstamas agentas paprašęs nuvažiuoti į Šiaulius ir keletą dienų apsimetus latru paslampinėti po barus. Gal pavyks kažką suuosti.
Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.
Nejaugi mano vizitas į Šiaulius buvo nereikalingas? Kai kurie vietiniai laikraščiai triūbijo, esą štai kokie ištvirkę NATO kariškiai – prisitašė kaip kiaulės, iššaukiančiai kabinėjosi prie merginų, net susimušė su kultūringai kavinėje poilsiavusiais šiauliečiais. O kad šias muštynes per tarpininkus inspiruoti galėjusi mums nedraugiška valstybė, – nė eilutės, nė žodelio. Tad mano publikacija, nagrinėjusi būtent versiją apie slaptą Kremliaus ranką, – buvo svarbi. Man taip atrodė. Įsivaizdavau, kad „antrukų“ vadas bent padėkos už savarankišką tyrimą Šiauliuose.
Bet, kaip vėliau išlindo, per mane tarnyba turėjusi nemalonumų. Trokšdama išvengtų rimtų Briuselio priekaištų dėl negebėjimo kontroliuoti Maskvos agentus, bėdą suvertė vietinėms padaužoms. Taip manė užtušuosianti skandalą – tegul visi kuo greičiau pamiršta po akim įtaisytas mėlynes ir pramuštas lūpas. Bet štai tada tarsi Pilypas iš kanapių išlindo mano tekstas apie surengtą Rusijos slaptųjų tarnybų provokaciją. Tarnybinis tyrimas įgavo visai kitokį atspalvį. Užsienio karininkų saugumo neužtikrinę „specai“ sulaukė dvigubų pipirinių porcijų – kam susikoncentravę tik į chuliganizmą ir nutylėję galimas GRU, SVR ar FSB intrigas.
XXX
Apie keistą susitikimą „Žemaičių“ alinėje niekam nepasakojau. Net redaktoriui. Nutariau pasižiūrėti, kuo viskas baigsis. Laikraščio viršininkui, kaip jį kartais vadindavome, pateikiau keletą aštrių rašinių karine tema. Jis pagyrė už publikacijas. Pažadėjo per keletą savaičių viską paskelbsiąs. Dar sykį pakartojo, kad nesiliausime domėjęsi karine tematika net ir tuomet, jei ministerija mums atsuksianti nugarą. Leidinys – turtingas. Lėšų užteksią. Aš galįs būti ramus.
Tada neatkreipiau dėmesio į keistą redaktoriaus pasiūlymą kelias savaites atsikvėpti, patinginiauti. Dabar – vasara. Rudenį lauksią rimti darbai. Tad man, sukaupusiam keletą mėnesių atostogų dar už praėjusius metus ir palikusiam aštrių rašinių ateičiai, pats metas paspirginti šonus užsienietiškame paplūdimyje po kaitria Ispanijos, Tuniso ar Turkijos saule.
Kodėl gi ne?
Krašto apsaugos bičiulių padėka. Slaptai.lt nuotr.
Išskridau į Turkiją. Tai buvo vienas iš pigiausių variantų. Prie garsiojo Marmario esančiame Ičmelere praleidau dvi savaites. Turėjau nuostabią galimybę atsipalaiduoti. Rytais maudydavausi Egėjo jūroje, dieną leisdavausi į išvykas po kalnus ar išplaukdavau žvejybon nuo jachtos denio. Vakare – vakarienė restorane, muzika, šokiai.
Tačiau atostogų vis tik ramiomis nepavadinčiau. Nė akimirkai nepamiršau susitikimo „Žemaičių“ alinėje. Džiaugiausi kaitria turkiška saule, o nerimas, kad „antrukų“ bosas supynė gudrią operaciją, kaip manim atsikratyti, nepalikdavo ramybėje. Juk ten sėdį ne kvailiai.
Kad tikrai nutikę kažkas itin nepageidautina, supratau, kai vėlų vakarą, parskridęs iš Turkijos, peržiūrėjau pašto dėžutėje sumestus laikraščius. Neišspausdintas nė vienas mano straipsnis.
Atėjęs į darbą iškart sulaukiau boso pasiūlymo užeiti į jo kabinetą. Redaktorius pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką. Mane įpareigojantis rašyti kriminalinėmis bei sveikatos temomis. Apstulbęs keletą minučių sėdėjau svečiams skirtame minkštame, odiniame krėsle. Redaktorius smalsiai žvelgė į mane. Įsistebeilijęs laukė, kaip reaguosiu. Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaitęs jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti.
Buvau įsiutęs. Bet tvardžiausi. Ramiai, tik griežtai, be dvejonių, patikinau, kad kitų temų nenagrinėsiu, nes jų neišmanąs.
Redaktorius, regis, to tik ir laukęs. Sunkiai beslėpdamas džiugesį suplojo delnais – puikumėlis. Tuomet privaląs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, arba jis mane išmesiąs už pravaikštas.
Jei jau šitaip, geriau būti jėga ištrenktam, nei pasitraukti gera valia.
Po pietų sekretorė paprašė užeiti į jos kabinetą susipažinti su įsakymu. To ir reikėjo tikėtis: atleidžiamas iš darbo, nes neatlieku vadovovybės skirtų užduočių.
Po kelių savaičių, neradęs darbo Lietuvoje, jau plušėjau Northamptono šiltnamiuose, kur auginamos gėlės. Darbas, žinoma, nuobodus, monotoniškas, visai nepriderąs karo korespondentui. Be to, ne taip lengva jį buvo gauti. Net tris savaites teko durnių volioti belaukiant laisvos vietelės. Tikra nuobodybė sėdėt svetimoje šalyje, svetimame mieste, tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Bet prieš vėją nepaspjaudysi.
Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ten, tampydamas sunkias dėžes su gėlėmis nusprendžiau, jog kvaila ieškoti padorių, solidžių redakcijų. Pabaiga visuomet ta pati – arba pats neši kudašių, arba tave ištrenkia lauk. Vientelė protinga išeitis – kurti savąją, kurioje tavęs niekas nestumdytų, nemulkintų. Bet tam reikią kapitalo. Kur paimti lėšų? Po pirmųjų uždarbių britiškuose šiltnamiuose supratau, kad šitaip lengdamas nugarą susitaupysiu apvalią sumelę ne anksčiau kaip po šimto metų. Buvau priverstas ieškoti kitų galimybių. Kaip tik tada pasitaikė naktinio paštininko tarnyba Danijoje – naktimis išvežioti laikraščius. Ten neva atlyginimai – riebesni…
XXX
Šiandien, kulniuodamas Vokiečių gatve, kartais prisimenu „Žemaičių“ alinėje vos keletą minučių užtrukusį susitikimą. Jei tvirtinčiau, jog apima džiugūs jausmai, – meluočiau. Reikia mokėt pripažint pralaimėjimą. Po „nuoširdaus“ pasišnekėjimo su pulkininku tikrai užklupo rimti nemalonumai – nesėkmė po nesėkmės. Tačiau neprapuoliau. Tad meluočiau ir tuomet, jei neigčiau, kad tai buvo viena iš įdomiausių mano gyvenimo atkarpų. Bendradarbiavimas su slaptaisiais agentais man neatrodė nei smerktinas, nei nusikalstamas. Taip atrodo ir dabar. Visuomenė turinti teisę bent nujausti, kokia kartais karti tikroji tiesa.
Jei ko nors ir gaila, tai skaitytojų, anuomet netekusių karinio laikraščio, – kiek dar visokiausių nutikimų galėjau jiems papasakoti! Vėlu juos prisiminti. Šaukštai – po pietų. Per didžiausius vargus kadaise įgytos sensacingos istorijos dabar senstelėjusios, išsikvėpusios, išblukusios. Tai, kas anuomet buvo gyvybiškai svarbu, šiandien – nė trupučiuko.
Nūnai – visai kitokio sukirpimo rūpesčiai ir bėdos.
Internetiniame portale Gordonua.com vėl skelbiamas interviu su Jurijumi Švecu – buvusiu KGB pareigūnu, prieš kelis dešimtmečius pasitraukusiu į JAV ir ten šiuo metu sėkmingai užsiimančiu verslo žvalgyba.
Tik šį sykį Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką visuomet aštriai kritikuojantį Jurijų Švecą kalbina ne leidinio savininkas ir redaktorius Dmitrijus Gordonas, o portalo bendradarbė Alesia Bacman.
Tačiau šiuo atveju svarbiau, ne kas pateikia klausimus, o kaip į juos atsakoma.
Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą pastabų apie tai, kokias prognozes skelbia V.Putiną asmeniškai pažinojęs J.Švecas
Jurijus Švecas nė neabejoja, jog Aleksejų Navalną mėgino nunuodyti. J.Švecas žinąs, kam reikėjo opozicionieriaus A.Navalno mirties. Į A.Navalno gyvybę pasikėsino vadinamoji „grupė draugų“, kuri Rusijoje šiuo metu įgyvendina „šliaužiantį perversmą“. Šiai grupei vadovauja FSB grietinėlė su Nikolajumi Patruševu priešakyje. Būtent N.Patruševas, būdamas Saugumo tarybos sekretorius, tuos perversmininkus rūpestingai pridengia tarsi skėčiu.
Perversmą organizuojanti jėga bijo masinių protestų Rusijoje, todėl neramumams ruošiasi iš anksto. Jie supranta, kad masinių protestų šalyje nepavyks sustabdyti. Jie vis tiek kils. Tad belieka tik vienas sėkmę nešantis variantas: jei revoliucijos nesustabdysi, pabandyk jai vadovauti. Štai kodėl šliaužiančio perversmo įgyvendintojams prireikė A.Navalno galvos. Opozicionierius Borisas Nemcovas – seniai pakištas po velėna. Beliko atsikratyti kitu maištams sėkmingai vadovauti galėjusiu aktyvistu – A.Navalnu. A.Navalną jie neutralizavo, nepaisant, kad šis – išgyveno. Taigi N.Patruševo prižiūrima gauja nūnai turinti keletą mėnesių, kad sėkmingai surengtų valdžios perdavimą į kitas rankas.
J.Švecas akcentavo, jog Rusijoje sovietmečiu veikė itin slapta nuodus gaminanti ir juos tyrinėjanti laboratorija. Aukščiausios klasės mokslininkai mokėjo pagaminti pačių įvairiausių nuodų – oponentą galėjo pasiųsti Anapilin sukeldami infarktą, smegenų paralyžių, mirtiną skrandžio ligą. Jie sugebėjo paruošti tokių nuodų, kurių mirusiojo kūne neįmanoma aptikti.
Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Sovietų Sąjungai subyrėjus štai tokie nuodų specialistai liko be darbo. Jie išblaškyti kas kur. Bet vis tik šiandieninė Rusija pajėgi pagaminti bet kokios rūšies nuodų tiek, kiek prireiks. Rusijos valdžia pajėgi kontroliuoti tai, kas likę iš nuodus tyrtinėjusio bei juos gaminusio mokslinio instituto. Jei Rusijos opozicionieriai bijo tapti nunuodijimo aukomis, nedera pamiršti, jog mirtinos nuodų dozės bijo ir pats V.Putinas. Todėl jis užsidaręs savo bunkeryje ir labai mažai su kuo bendraująs. Jis suvokia, kad valdžia Rusijoje sprūsta iš jo, FSB statytinio, rankų į FSB atstovo rankas. Taip, N.Patruševas norėtų pakeisti V.Putiną prezidento krėsle. Bet kaip, jei jo, kaip ir V.Putino, rankos suteptos krauju?
Tada Alesia Bacman verslo žvalgybos analitikui iš JAV pateikė labai įdomų klausimą. Jis skambėjo maždaug taip: ar tiesa, kad FSB nūnai perduoda amerikiečių žvalgybai pačias slapčiausias žinias apie V.Putiną?
Štai ką į šį netikėtą pasiteiravimą atsakė J.Švecas. Operaciją „Tranzit“, kurios uždavinys – vietoj V.Putino pasodinti saviškį taip, kad neprieštarautų nei Rusijos liberalai, nei Vakarai, išties norima įgyvendinti Rusijoje. Tam reikalingas, sakykim, profesorius Valerijus Solovei. Šis profesorius visai neseniai Novosibirske viešos lekcijos metu atskleidė visiškai slaptų Rusijos paslapčių. Taip pat – ir apie FSB kontaktus su CŽV perduodant amerikiečiams dabartinį Rusijos prezidentą kompromituojančių žinių. Vadovaujantis sveiku protu, FSB agentai profesorių turėjo griebti už atlapų. Privalėjo jį į kalėjimą uždaryti mažų mažiausiai dešimčiai metų. Bet FSB kažkodėl jam neužsega antrankių. Bijo, kad pradėję profesorių kamantinėti, sulauks prisipažiimų, kad jis atliekąs FSB vadovybės nurodymus. Taigi FSB struktūrose vekia vadinamoji „Krasnaja Kapela“
Kodėl slapčiausios žinios apie V.Putiną siunčamos tiesiai į CŽV centrinę būstinę? Operacijos „Tranzitas“ sumanytojai turį du variantus – švelnųjų ir griežtąjį. Pirmuoju atveju atvesti į Kremlių naują žmogų stengiamasi kuo civilizuočiau, demokratiškiau, be didelių sukrėtimų ir be jūros kaujo. FSB vadovybė trokšta, kad JAV nesikištų į jų intrigas keičiant V.Putiną kitu žmogumi. Todėl baugina Vašingtoną: esą V.Putinas paruošęs planą, kaip po kelių mėnesių bus puolama vieną iš Baltijos valstybių, kaip bus okupuojama visa Ukraina. O NATO juk nesugebės apginti nei Baltijos šalių, nei Ukrainos, tuomet Aljanse prasidės sąmyšis, NATO ims byrėti, JAV autoritetas smuks iki neregėtų žemumų…
Šią versiją FSB skeidžia tam, kad užsitikrintų JAV paramą. N.Patruševas tikrai norįs, kad Amerika taptų neutrali. V.Putiną kitu žmogumi keičianti FSB viršūnėlė trokšta CŽV vadovybei pasirodyti esanti „dora ir garbinga jėga“, gelbėjanti pasaulį nuo bepročio V.Putino beprotiškų avantiūrų, o NATO – nuo subyrėjimo.
Tas Novosibirske valstybės paslaptimis švaistęsis profesorius – FSB vadovybės planą įgyvendinantis žmogutis. Jis šaukia: V.Putino dainelė sudainuota, be to, V.Putinas – kvanktelėjęs, jis ruošiasi sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Štai kodėl mes priversti jį pastumti į šalį. Štai kokia žinia dabar siunčiama amerikiečiams.
Tačiau negalima pamiršti, kad toji FSB vadovybė, neva siekianti išgelbėti pasaulį nuo sveiką protą praradusio V.Putino aresijų, – pati kruviniausia iš visų kruvinų Rusijos federacijos gaujų. Tai ji be menkiausios sąžinės graužaties sprogdino 1999 metais gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, tai jie nuodijo į Vakarus pasitraukusį Aleksandrą Litvinenką, Sergejų Skripalį. Kad išsilaikytų valdžioje, jie pasiruošę išžudyti milijonus tiek svetimų, tiek savų piliečių. Bet jie norį Vakarams atrodyti pačiais geriausiais, gražiausiais ir švenčiausiais. Tad FSB puoselėja viltį, jog vieną didelį niekšą pavyks pakeisti kitu … niekšu.
Ką tie galvažudžiai iš FSB galėtų pasiųlyti Vakarams, kad Vašingtonas atleistų jiem jų mirtinas nuodėmes? Pasak J.Šveco, FSB vadovaujasi Vladimiro lenino patirtimi: „jei revoliucijos neįmanoma numalšinti, privalu jai vadovauti“. Jie pašalina A.Navalną, kad šis, kai įsisiūbuos masiniai protestai, būtų miręs arba gulėtų ligoninėje, ir pasiunčia agentą – provokatorių. Būtent jų pasiųstas agentas – provokatorius ims vadovauti protestams. Jie norėtų, kad taip nutiktų. Jie viską daro, kad taip nutiktų. Bet tuo pačiu metu Rusiją ims drebinti daug žiaurių, kruvinų teroro aktų. Tuos žudymus organizuos FSB grupuotė, bet koiia kaina trokštanti išsilaikyti Kremliuje po V.Putino pasitraukimo, bet kaltę jie vers, sakykim, Ukrainos slaptosioms tarnybos. Tada jie vėl imsis diktatūros, vėl perims iniciatyvą, vėl apmulkins milijonus permainų trokštančių rusų. Į usiją ilgiems dešimtmečiams ateis politinė žiema.
Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.
J.Švecas kviečia atkreipti deramą dėmesį į prof. V.Solovei. Beje, jis jau save pakrikštijo „pačiu įtakingiausiu Rusijos politologu“. Bet jo rankos – supančiotos. Jį bet kada FSB turės teisę ilgiems dešimtmečiams uždaryti į griežtojo režimo koloniją už valstybės paslapčių išdavimus. Jis jau mažų mažiausiai du sykius išdavė Rusijos valstybės paslaptis. Jis – pažeidžiamas. Jį visąlaik bus galima kontroliuoti. Jis – jų rankose.
Tas profesorius, Novosibirske viešai pasakodamas, kaip Kremlius po keliolikos dienų surengs agresiją, sakykim, prieš Lietuvą, elgiasi maždaug taip, tarsi Gebelsas, iš anksto ir atvirai visam pasauliui papasakojęs apie Barbarosos planą. Bet FSB jo nečiumpa.
Taigi tas provokatorius, pradėjęs vadovauti gražių tikslų turintiems protestuotojams, paskelbs naujųjų šalies gelbėtojų pavardes. Ir protestuotojai juo tikės, tikės ir tais naujaisiais gelbėtojais, nors tai bus ne gelbėtojai, o avelių kailiais prisidengę vilkai iš FSB vadovybės.
Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
J.Švecas retoriškai teiravosi: ar liberalai galį ateiti į valdžią Rusijoje? Gal ir galėtų. Bet kur jie? Nemcovo nėra, Navalnas irgi ilgam pašalintas. O visi kiti … Jei norima vadovauti protestams Rusijoje, neužtenka tapti poluliariu socialiniuose tinkluose. Taip, protingų, populiarių, sąžiningų politikų Rusijoje – nors vežimu vežk. Bet jiems trūksta charizmos. O be charizmos – nė iš vietos.
J.Švecas ragino prisiminti ir neseniai V.Putino duotą interviu apie Baltarusiją. Analizuojant tą tekstą galima susidaryti štai tokią nuomonę: dabar Baltarusijoje stumiamas minkštasis valdžios pakeitimo variantas. Derybininkų grupė tarsi suformuota.Bet ji formuota Maskvoje. Jie siekia naujų rinkimų, bet jau be A.Lukašenkos. Tokių rinkimų garantais galėtų tapti Vokietija su Prancūzija. Ką ta reiškia? Baltarusija turėtų tapti panaši į Armėniją. Armėnija tarsi dar nepriklausoma šalis. Kaip ir Baltarusija, kurios vis jėga nesugrūdo į Rusijos federacijos sudėtį. Bet Baltarusijos armiją ir specialiąsias arnybas, kaip ir Armėnijoje, kontroliuoja Kremlius.
Parengta pagal Alesios Bacman interviu su Jurijumi Švecu portale Gordonua.com
Jei Vakarai išties trokšta skaudžiai nubausti Vladimirą Putiną dėl opozicionieriaus Aleksejaus Navalno nuodijimo, Vašingtonas su Briuseliu teturi vieną veiksmingą priemonę. Tai – masinė rusų šnipų deportacija iš JAV bei NATO ir Europos Sąjungos šalių.
Taip įsitikinęs britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis. Vakarai privalą iš savo teritorijų išprašyti šimtus diplomatine neliečiamybe prisidengusių FSB ir GRU agentų. Toks Vakarų atsakas Kremliui taptų labai skausmingas. Kur kas skausmingesnis nei plačiai taikomos ekonominės sankcijos.
Britų Karališkojo gynybos instituto analitikas Džonatas Ealis supranta, jog „kelių šimtų rusų agentų paskelbimas persona non grata nesustabdytų V.Putino agresijų, bet Kremliaus ponai suvoktų, kad po kiekvieno drastiško išpuolio į kairę ir dešinę švaistantis radioaktyviuoju poloniu ar „Novičiok“, jie Amerikoje ir Europoje netenka šimtų savo žvalgybos darbuotojų”. Taigi – per didelė kaina. Tik taip įmanoma V.Putiną priverst kitą sykį būti atsargesniam – bent susimąstyti, ar verta.
Analitikas Dž.Ealis dar primena, kaip nutiko 2018-aisiais, kai Solsberyje buvo nuodijamas į Vakarus pasitraukęs Rusijos žvalgybininkas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija. Tąsyk Vakarai namo išsiuntė 138 rusų žvalgybos darbuotojus ir bendradarbius. Britų analitikas neabejoja, kad ir šį sykį Vakarai turi elgtis labai panašiai – išprašyti atgal į Maskvą ne mažiau šimto Rusijos agentų. Gal net vertėtų išlydėti ženkliai daugiau, nei 2018-aisiais. V.Putinas suprastų, jog po kiekvienos naujos agresijos – vis didesnės ir didesnės bausmės.
Jei Vašingtonas ir Europos sostinės po pasikėsinimo į A.Navalno gyvybę neišprašys bent kelių šimtų FSB, GRU, Kremlius tai palaikys Vakarų silpnumu. Ir netrukus, žiūrėk, pamėgins dar ką nors nugalabyti naudojant retus, kariniuose institutuose pagamintus cheminius nuodus.
Parengta pagal Maiklo Evanso publikaciją leidinyje „The Times“
Buvęs sovietų žvalgybos pareigūnas, Vladimiro Putino kolega KGB (КГБ) institute Jurijus Švecas (Юрий Швец), šiuo metu gyvenantis ir dirbantis JAV, vėl davė išsamų videointerviu ukrainiečių portalui Gordonua.com.
Šį sykį daug dėmesio skirta Baltarusijai.
Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą labiausiai įsiminusių J.Šveco pastabų.
Pastabos dėl Baltarusijos
J.Švecas mano Aliaksandrą Lukašenką esant psichopatu, kuris be valdžios gyventi nepajėgus kaip girtuoklis neišsiverčia be degtinės. Valdžia šiam buvusiam kolchozo pirmininkui – viskas. A.Lukašenkai vargu ar užteks proto pačiam pasitraukti iš prezidento posto. Jei jis šiandien atsisakytų valdžios, pakliūtų istorijon ne kaip itin blogas diktatorius bei sadistas. Bet jam neužteks išminties tokiam žingsniui. Net jei Vakarai sudarys su juo sandėrį, suprask, tegul gyvena kur nors aukštą tvora aptvertoje viloje Rusijoje niekur nekišdamas nosies, – tokia padėtis jam būtų tikra kankynė. Jam reikia vadovauti, kritikuoti, dalyvauti susitikimuose, jam reikia, kad jo bijotų.
Aleksandras Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
A.Lukašenka ilgai negyvens be valdžios. Jei jo neištiks Čeušesku likimas, jis susigrauž iš vidaus. Gyvenimas be valdžios jam taps pats didžiausias išbandymas.
Tačiau tikroji bėda – visai kitur. Visi A.Lukašenkos konkurentai šiuose rinkimuose buvo … Rusijos statytiniai. Ir tie, kurie sugrūsti į kalėjimus, ir tie, kuriems leista dalyvauti rinkimuose. Vieni – Kremliaus, kiti – Gazprom, treti – Rosneft ar dar kokio nors Vladimiro Putino aplinkai pavaldaus darinio atstovai. Šito negalima ignoruoti: A.Lukašenka šiuose rinkimuose rungėsi su Kremliaus klapčiukais. Net toji moteris, to į Baltarusijos prezidento rinkimus ėjusio, bet už grotų atsidūrusiojo žmona, – ne tas asmuo, kuris nusimanytų politikoje.
Šiuo metu vienintelis A.Lukašenka trukto V.Putinui įvesti Baltarusijon rusiškąją tvarką absoliučiai visur. Kad Balatrusija dar nėra nuo galvos iki kojų Rusijos provincija, – A.Lukašenkos nuopelnas. A.Lukašenka šiuo požiūriu neparankus V.Putinui. Kremliui reikia kur kas lojalesnio. Kremlius kiša savuosius.
Jurijus Švecas
Akivaizdu, kad Rusija mėgina Baltarusijoje įvesti savąją tvarką. Kremlius dabar nepasiųs tankų į Minską. Bet anksčiau ar vėliau jam pavyks palaužti baltarusius. Pasiseks pargriauti ant menčių Baltarusiją todėl, kad Vakarai ne itin domisi šios šalies vidaus reikalais. Senutei Europai neįdomi Baltarusija. Tik Baltijos valstybės ir Lenkija aktyviau susirūpino šios šalies likimu.
Protestai Chabarovske
Kaip J.Švecas vertina protestus Tolimuosiuose Rytuose Rusijoje, pavyzdžiui, Chabarovsko mieste? Jei žmonės žinotų, kas buvo tas gubernatorius, kurie jį gina, – pasibaisėtų. Bet žmonės nesuvokia, kad tai – tik Kremliaus rokiruotės. Vieną savo žmogų keitė kitu, nė trupučio negeresniu. Taigi Chabarovskas gina niekšą, nes V.Putinas jau taip nusibodo, taip nusibodo, kad nebeįmanoma gyventi … gyvenant V.Putinui. Priešinamasi visiems V.Putino sprendimams. Ir A.Lukašenka taip įgryso baltarusiams, kad šie jau nebesutinka dar penkerius metus žiūrėti į A.Lukašenkos fizionomiją.
Bet pasikeitimai Rusijoje vis tik prasidės ne Chabarovske, o Maskvoje ir Sankt Peterburge.
Kas pakeis V.Putiną?
J.Švecas mano, kad V.Putinas, tas vidutinybė, „nuorūka“ pravardžiuojamas žmogeliukas, taip ilgai išsilaikė valdžioje tik todėl, kad jam labai sekėsi. Metų metais jis į Vakarus sėkmingai parduodavo naftą, dujas, ir turėjo sočiai pinigų. Vartant tiek daug milijardų net ir Ivanas Kvailelis sugebėtų valdyti valstybę.
Bet Rusjoje dabar ypač bloga padėtis, kad net panašu į 1941-uosius metus, kai vokiečiai beldėsi į Maskvos vartus. Federalinė Saugumo tarnyba (FSB) ruošiasi pakeisti V.Putiną kitu žmogumi. Šiam valdžios pasikeitimui vadovauja Nikolajus Patruševas, tas pats, kuris atsakingas už gyvenamųjų namų sprogdimus Maskvoje ir Volgodonske, kad į valdžią būtų buvę galima pasodinti niekam nežinomą V.Putiną. Ne veltui N.Patruševas gavo 2000-asiais metais (o sprogimai suregti 1999-aisiais) ordiną „Geroj Rosiji“, beje, apdovanojimas įteiktas slapta. Suprantama, V.Putinas šitaip atsidėkojo N.Patruševui, kad šis padėjo užkopti į valdžios olimpą.
Putinas senatvėje. Foto montažas
Dabar – daug kas pasikeitė. V.Putinas nusibodo, išsisėmė. Rusiją valdančiam klanui reikalinga nauja figūra. J.Švecui nūnai atrodo, kad V.Putinas net dabar jau nebevadovauja Rusijai. V.Putinas – mirštanti gulbė. Jo vietą knieti užimti N.Patruševui.
Kitas galimas kandidatas į Rusijos prezidento postą – Dmitrijus Medvedevas. Jis savo darbais įrodė logalumą Bosui, pademonstravo, kad į jį galima nusišluostyti purvinas kojas, mat jis nesipiktins, nekeršys. Tačiau tapti Rusijos prezidentu itin trokšta ir N.Patruševas, turįs patirties rengiant intrigas aukščiausiuose valdžios koridoriuose. Tad konkurencija – didelė.
Kiek per metus įmanoma pagauti šnipų?
J.Švecas siūlo atkreipti dėmesį ir į dar vieną Rusijos slaptosioms tarnyboms garbės nedarantį akcentą. Praėjusiais metais FSB džiūgavo sugavusi, demaskavusi, areštavusi, berods, 405 užsienio šnipus. Nesąmonė. J.Šveco teigimu, Šaltojo karo metais, kai tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos išties įsiplieskė rimti šnipų karai, KGB per metus tesučiupdavo vos tris JAV ar Europos valstybių agentus. Daugų daugiausia per metus buvo pagauti 4 agentai (vienas iš jų – pusiau rimtas, pusiau – popierinis). Tad šiais laikais FSB užsiima tiesiog verslu.
Džo Baidenas būtų griežtesnis Rusijai
Kaip J.Švecas vertina Donaldo Trampo (Donald Trump) šansus laimėti antrąją kadenciją? Šių dienų rezultatai leidžia manyti, kad D.Trampas – pralaimi, o Džo Baidenas (Joe Bidenas) – sėkmingas kandidatas. Jei niekas kardinaliai nepasikeis per paskutiniąsias savaites, Trampas triuškinamai pralaimės. Jis neturįs jokių šansų. Kodėl D.Trampas palankus Rusijai? Jis šiek tiek stabdydavo V.Putinui nemalonius Vašingtono sprendimus. Pristabdydavo.
Jei į valdžią Amerikoje ateis Baidenas, Putinas bus žiaurai nubaustas. Ir Džo Baideno aplinka nebus V.Putinui palanki. Nė trupučio.
Koronavirusu pasaulį užkrėtė Novosibirskas
J.Švecas taip pat mano, kad Covid-19 virusu pasaulį užkrėtė ne kiniečiai, o Rusija. Koronovirusas pasklido po pasaulį iš Novosibirsko, kur nuo seno Rusija turėjo cheminius ginklus gaminančių itin slaptų laboratorijų. Ten praėjusiais metais nugriaudėjo avarija. O po mėnesio rusų kariškiai iš Novosibirsko buvo komandiruoti į Uhano miestą – į karines varžybas. J.Švecas mano, kad tada rusų kariškiai ir užkrėtė kiniečius.
Iš V.Zelenskio nieko gero nebelaukia
Dėl Ukrainos reikalų. J.Švecą stebina kraupus Ukrainos elito nekompetetingumas. Jis stebisi, kaip protiga, darbšti, intelektuali ukrainiečių tauta išsirenka tokius kvailus lyderius, tokias menkystas. Ukrainoje – akivaizdžiausias valdžios nemokėjimas ir negebėjimas valdyti. J.Švecas turėjo vilčių, kad į valdžią atėjęs Volodymiras Zelenskis nušluos nekompetetingą ukainietišką elitą ir atves į valdžią jaunų, ambicingų, padorių, darbšių, provakarietiškų politikų. Bet jis to nepadarė. Dabar J.Švecas iš V.Zelenskio nieko gero nebelaukia – norėtų, kad šis tik kuo mažau kvailysčių prikrėstų.
V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.
J.Švecas mano, kad valstybėms reikia ne tik kompetetingų, drąsių, bet ir ambicingų politikų. Pasakyk, kokie tavo tikslai, ir aš pasakysiu, ko iš tavęs galima laukti, ką tu galėtum nuveikti.
„Janas Marsalekas greičiausiai yra Rusijoje. Galbūt jis bendradarbiauja su Rusijos žvalgyba. Visa istorija verta ekranizacijos“, – rašo Vokietijos leidinys „Der Tagesspiegel“.
Kai birželio 18 dieną „Wirecard“ vadovas Markusas Braunas pranešė, kad nėra 1,9 mlrd. eurų, neva buvusių bendrovės balanse, operacijų direktorius Janas Marsalekas dingo ir nuo to laiko yra pabėgęs, primena leidinys.
„2020 metų birželio 18 dieną J.Marsalekas buvo atleistas iš „Wirecard“. Po kelių valandų jis dingo, jo kolegos tą dieną jį matė paskutinį kartą. Jis jiems pasakė, kad važiuos į Filipinus, nes nori pradėti ieškoti trūkstamų 1,9 mlrd. eurų ir įrodyti, kad yra nekaltas. Informacija apie rezervuotus bilietus, o taip pat Filipinų migracijos tarnybos duomenys iš tiesų įrodo, kad J. Marsalekas buvo atskridęs į Filipinus. Remiantis šiais duomenimis, jis birželio 23 dieną atvyko į Manilą, o birželio 24 dieną išvyko toliau į Kiniją“.
„Tačiau čia esama nesutapimų: J. Marsaleko neužfiksuoja vaizdo stebėjimo kameros, o oro linijų bendrovė neįtraukė jo pavardės į keleivių sąrašus. Liepos 4 dieną Filipinų teisingumo ministras Menardas Guevarra pareiškė, kad Filipinų migracijos tarnybos darbuotojai falsifikavo duomenis, kurie turėjo patvirtinti, jog J. Marsalekas įvažiavo į šalį. Darbuotojus nušalino nuo pareigų, jiems iškelta byla ir vykdomas tyrimas,“ – rašoma straipsnyje.
„Remiantis leidinių „Der Spiegel“ ir „Bellingcat“ tyrimu, J. Marsalekas bendradarbiavo su Austrijos dešinąja populiste „Austrijos laisvės partija“ (Die Freiheitliche Partei Österreichs, FPÖ). Per „Austrijos–Rusijos Draugystės draugiją“ jis aprūpino partijos funkcionierius konfidencialiais dokumentais, kuriuos J. Marsalekas greičiausiai gaudavo iš Austrijos vidaus reikalų ministerijos ir vidaus žvalgybos tarnybos BVT. O būtent informacija patekdavo Johanui Gudenusui, nuo 2017 metų vadovavusiam Nacionalinės tarybos FPÖ frakcijai. 2019 metų gegužę J. Gudenusas dėl „Ibiza-gate“ skandalo atsistatydino iš visų politinių postų ir paliko partiją.“
„Nuo 2015 metų J. Marsalekas investavo pinigus į Libijos projektus. Be kita ko, jis neva investavo pinigus į tris cemento gamyklas, esančias šalies rytuose. Kaip teigė J. Marsalekas, jis norėjo padėti atstatyti šalį po pilietinio karo. Iš tikrųjų jis greičiausiai turėjo visai kitų planų: J. Marsalekas norėjo inicijuoti karinio reorganizavimo programą, pagal kurią nuo 15 iki 20 tūkst. Libijos ginkluotų teroristų turėjo būti apmokyti dirbti pasieniečiais, paskui turėjusiais kontroliuoti migracijos srautus prie pietinės šalies sienos.“
Iš anksto J. Marsalekas konsultavosi ir papildomos informacijos apie Libiją gaudavo iš Andrejaus Čiuprygino – arabistikos specialisto ir Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos dėstytojo. Problema ta, kad Vakarų specialiosios tarnybos mano, jog A. Čiupryginas – buvęs Rusijos karinės žvalgybos GRU aukšto rango karininkas ir iki šiol palaiko glaudžius ryšius su žinyba. Pats jis tai paneigė kalbėdamas su „Der Spiegel“, bet patvirtino, kad kontaktavo su J. Marsaleku. Jis taip pat pareiškė, kad tiksliai nežino, kokių J. Marsalekas turėjo planų Libijoje.“
„2017 metais vieno iš asmeninių susitikimų metu J. Marsalekas neva gyrėsi, kad padedant Rusijos karininkams buvo nuvykęs į Sirijos Palmyrą – po to, kai miestą buvo užkariavusi vadinamoji „Islamo valstybė.“
„2018 metais jis atseit darbo partneriams Londone pristatė keturis įslaptintus Cheminio ginklo draudimo organizacijos dokumentus, kuriuose buvo pateikta visa „Novičiok“ klasės nervus paralyžiuojančių nuodų formulė. Šiais nuodais 2018 metų kovą buvo nuodijami buvęs Rusijos šnipas ir disidentas Sergejus Skripalis ir jo dukra, rašo leidinys.
„2018 metų pavasarį J. Marsalekas investavo 7 mln. dolerių į naują būsimą Rusijos mesendžerio „Telegram“ kriptovaliutą.“
Nauji „Bellingcat“ ir „Der Spiegel“ tyrimai rodo taip pat ir tai, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) vidaus žvalgybos tarnyba nuo 2015 metų stebėjo buvusį „Wirecard“ vadybininką saugojo kelionių metu bei rezervuotų bilietų duomenis. Beje, surinktuose duomenyse yra spragų – ne visoms kelionėms visiškai parengti dokumentai. Tarp jų ir kelionėms į Rusiją.“
„Po 2016 metų FST daugiau nefiksavo J. Marsaleko įvažiavimų į Rusiją, nors ir tai, „Der Spiegel“ duomenimis, neatitiko tikrovės. Žurnalas pateikia kelias tezes, kodėl J. Marsalekas galėjo būti įdomus FST: „Arba FST tiesiog pamatė, kad tai įdomus stebėjimo objektas, arba specialiosios tarnybos norėjo laikyti savo akiratyje vieną iš savo šaltinių, ypač atsižvelgiant į tai, kad J. Marsalekas, manoma, buvo susijęs su konkuruojančia su FST Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (rus. Главное разведывательное управление (ГРУ).“
„Remiantis „Bellingcat“ tyrimu, per pastaruosius dešimt metų J. Marsalekas daugiau nei 60 kartų važiavo į Rusiją, pirmąkart jis buvo nuvykęs 2004 metais. Nuo 2014 metų jis dažniau lankėsi Maskvoje, be to, dažniausiai jis ten būdavo ne daugiau nei vieną dieną. Nuo 2016 metų jis važiuodavo ir į kitus Rusijos miestus, pavyzdžiui, į Sankt Peterburgą, Nižnij Novgorodą ir Kazanę Tatarstano respublikoje.“
„J. Marsalekas atvykdavo į Rusiją su šešiais skirtingais Austrijos pasais, praneša „Bellingcat“. Austrija iš tiesų leidžia savo piliečiams turėti kelis Austrijos pasus. Tačiau įvažiuodamas į Rusiją jis naudojosi ir kitais pasais: leidinio duomenimis, jis turėjo dar tris pasus savo vardu, bet be pilietybės.“
„Tarp jų ir diplomatinis pasas, išduotas „nepiliečiui“. Tokie pasai išduodami tik kai kuriose pasaulio šalyse ir tik garbės konsulams – arba parduodami nelegaliai. Viename pokalbyje internetu, jis tvarkomas „Handelsblatt“, J. Marsalekas net gyrėsi savo pasais: pasak jo, jis turi „kelis pasus, kaip bet kuris geras šnipas“, bet jis „nežino, ar kuris nors iš jų yra garbės konsulas“. „Todėl aš retušuoju savo nuotrauką“, – parašė jis.“
Remiantis „Der Spiegel“, „Bellingcat“ „The Insider“ ir „McClatchy“ informacija, birželio 19-osios naktį J. Marsalekas atvyko į Minską, ką patvirtina Rusijos migracijos tarnybos, kurioje yra ir informacija apie Baltarusiją, duomenys. Išvykimas iš šalies neužfiksuotas – tai rodo, kad J. Marsalekas vis dar yra Baltarusijoje arba Rusijoje.
„Susirašinėdamas su vienu pažįstamu, į klausimą, kur jis tuomet yra, J. Marsalekas atsakė, kad esant būtinybei jis „išvažiuos taip pat, kaip ir atvažiavo“. Ir patikslino: su „verslo džeta“. Į klausimą apie politinės situacijos stabilumą toje šalyje, kurioje jis dabar yra, J. Marsalekas atsakė: „Taip, čia valdžioje vis dar tie patys žmonės, kaip ir prieš 25 metus.“ Tai tinka Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai“, – pabrėžia leidinys.
Beje, kitą dieną po tyrimo publikacijos „Der Spiegel“, leidinys „Handelsblatt“ pranešė, kad J. Marsalekas greičiausiai yra Rusijoje, „privačiame name į vakarus nuo Maskvos prižiūrint Rusijos Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai.“
„Kremlius tuo metu tvirtina, kad jis apie tai nieko nežino“, – praneša „Der Tagesspiegel“.
Čekijos žvalgybos BIS emblema
Advokatas, atstovaujantis buvusiam Rusijos žurnalistui ir kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovo patarėjui Ivanui Safronovui, kuris antradienį buvo sulaikytas dėl kaltinimų šnipinėjus NATO valstybės narės naudai, teigia, kad panašu, jog jo byla yra išgalvota.
„I. Safronovo teisininkams nebuvo pateikta jokių įrodymų“, – interviu radijo stočiai „Ekho Moskvy“ sakė advokatas Ivanas Pavlovas.
„Tyrėjai nieko mums nepaaiškino“, – pridūrė jis.
I. Safronovas apkaltintas valstybės išdavyste. Kaip teigiama, jis perdavė Čekijai slaptą informaciją apie Rusijos karinį bendradarbiavimą Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, tačiau advokatas mano, kad I. Safronovas yra persekiojamas dėl ankstesnės savo žurnalistinės veiklos.
Rusijos žiniasklaida taip pat spėja, kad byla gali būti grindžiama I. Safronovo straipsniais apie Rusijos ginklų siuntas, ypač straipsniu apie karinio orlaivio pristatymą į Egiptą.
„Pateiktų įrodymų trūkumas kelia susirūpinimą, kad tyrėjai bando nuslėpti savo ketinimus. Mums akivaizdu, kad tai tiesiogiai susiję su jo žurnalistine veikla“, – teigė I. Pavlovas.
I. Safronovas, buvęs Rusijos laikraščių „Kommersant“ ir „Vedomosti“ žurnalistas, vos prieš du mėnesius tapo „Roskosmos“ vadovo Dmitrijaus Rogozino viešųjų ryšių patarėju. Kai dirbo žurnalistu, I. Safronovas rašė politinius ir karinius straipsnius.
I. Safronovui už valstybės išdavystę gresia iki 20 metų kalėjimo. Jis sulaikytas antradienį prie savo namų Maskvoje.
Kaip praneša svoboda.org, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turįs aktyvų giminaitį. Tai – Romanas Putinas.
Visai neseniai R.Putinas pradėjo vadovauti partijai „Tauta prieš korupciją”.
Jis į šią partiją koją įkėlė vos prieš keletą savaičių. Dabar jai – vadovauja. Išrinktas balsų dauguma slapto balsavimo metu.
Kas tas Romanas Putinas? Ar jis labai artimas Vladimirui Putinui? Svoboda.org informuoja, kad Romanas – verslininkas, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) darbuotojas.
Maskvoje antradienį dėl kaltinimų valstybės išdavyste sulaikytas buvęs žurnalistas ir Rusijos kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovo patarėjas Ivanas Safronovas.
Pasak „Roskosmos“, atliekamas tyrimas ir agentūra visapusiškai bendradarbiauja su tyrimą vykdančiomis institucijomis. Agentūra teigia, kad I. Safronovo sulaikymas nėra susijęs su jo darbu „Roskosmos“, kur jis pradėjo dirbti gegužę.
Kaip praneša agentūra dpa, remdamasi Rusijos naujienų agentūros „Interfax“ pranešimais, patarėjas sulaikytas dėl įtarimų šnipinėjus NATO valstybės narės naudai. Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) įtaria, kad I. Safronovas rinko konfidencialią Rusijos karinę informaciją NATO valstybės narės prašymu.
I. Safronovas, buvęs Rusijos laikraščių „Kommersant“ ir „Vedomosti“ žurnalistas, vos prieš du mėnesius tapo „Roskosmos“ vadovo Dmitrijaus Rogozino viešųjų ryšių patarėju. Kai dirbo žurnalistu, I. Safronovas rašė politinius ir karinius straipsnius.
I. Safronovui už valstybės išdavystę gresia iki 20 metų kalėjimo.
Tuo metu Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigė, kad, remiantis Kremliui pateikta informacija, I. Safronovas sulaikytas ne dėl žurnalistinės veiklos.
1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.
Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.
Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.
O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.
Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.
Kosta Rika
Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.
Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.
Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.
J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.
Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.
J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.
Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.
Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.
Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.
Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.
Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.
Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.
O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.
Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.
Šnipinėjimo enciklopedija
Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.
Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.
Buvęs Rusijos karinės žvalgybos karininkas Igorius Girkinas pripažino „moralinę kaltę“ dėl to, kad 2014-ųjų metų vasarą virš Rytų Ukrainos buvo numuštas civilius gabenęs lėktuvas MH17 (Malaysia Airlines). Šis orlaivis skrido virš teritorijos, kurią tuomet kontroliavo Igorio Girkino (šaukinys – Strelkov) vadovaujami prorusiški separatistai. Omenyje turima Donecko sritis Ukrainos rytuose.
Tądien žuvo visi keleiviai – 298. Dauguma žuvusiųjų – Nyderlandų, Malaizijos, Australijos ir Didžiosios Britanijos piliečiai. 80-imt iš jų – vaikai.
Į atsargą išėjęs FSB pulkininkas I.Girkinas (Игорь Гиркин) – vienas iš tų, kurį tarptautinis Hagos tribunolas įtaria esant atsakingą už tai, kad į Donecko sritį 2014-ųjų vasarą buvo atgabentas zenitinių raketų kompleksas „Buk“. Nė vienas iš įtariamųjų (trys – Rusijos piliečiai, vienas – Ukrainos pilietis) teismo posėdžiuose Hagoje nepasirodė.
„Kadangi buvau sukilėlių vadas ir aktyvus konflikto dalyvis, aš jaučiu moralinę atsakomybę už tą aviakatastrofą,“ – viešai pareiškė I.Girkinas. Ar šie žodžiai reiškia, kad dėl civilius gabenusio orlaivio katastrofos kalti rusų kariškiai, atgabenę į Ukrainos teritoriją „Buk“ kompleksą? Į šį „The Times“ leidinio klausimą I.Girkinas atsakė, esą „žmonės gali jo žodžiu interpretuoti kaip tik nori“. Nuo išsamesnių komentarų buvęs FSB karininkas išsisuko.
Igorius Girkinas (Игорь Гиркин)
Tyrėjai iš Nyderlandų yra paskelbę, kad jiems pavyko perimti telefoninius pokalbius, kurie įrodo, jog būtent rusų kariškiai dislokavo zenitinių raketų kompleksą „Buk“, iš kurio buvo paleista mirtį nešusi raketa. Būtent rusų kariškių atgabento „Buk“ raketa numušė Malaysia Airlines lėktuvą MH17. Tyrėjų perimtuose 2014-ųjų pokalbiuose dalyvauja Vladislavas Surkovas, vienas iš artimiausių Vladimiro Putino patarėjų Rytų Ukrainos klausimais, ir generolas – majoras Andrejus Burlakas, FSB pasienio kariuomenės vado pavaduotojas.
Manoma, kad lemtingąją zenitinę raketą paleidę rusų kariškiai supainiojo civilių orlaivį su kariniu Ukrainos lėktuvu. Manė numušią Ukrainos karo lėktuvą, o susprogdino civilius keleivius skraidinusį orlaivį.
Informacijos šaltinis – „The Times“ (Markas Bennetts)
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.
Te jie paspringsta faktais ir argumentais
Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.
Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).
Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone”. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne”; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka”. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.”
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų”.
Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę”. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.” Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.” Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.”
Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai” (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.” Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga”, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis” požiūris dažnai iškreipia istoriją.
Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso” veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią”, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą” ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų” – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?
Klastojimo nuojauta
Po Putino „užčiaupsime” kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas”. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.
„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.” Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.
Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas
Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo”. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.
Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai, kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.
Komunistų išpažintis miniai reikalaujant
2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas” atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.” (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija”; deja, ne „visa”, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais”, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).
Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times”). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.
NKVD budeliai
1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1”, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.
Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai” buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.
1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai” pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją” (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.
Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?
Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija”, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija”.
Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») – išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais” iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.
KGB archyvų paslaptys
Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.
Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.
Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки”), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos” laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.
Tie kiti iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos”. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos”) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?”
Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…
Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas”) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.”
Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo
Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams”, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.
Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai” pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške”. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,” – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.
Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.”
Po balandžio 14-ąją sėkmingai atlikto generolo majoro Valerijaus Šaitanovo arešto Ukrainos slaptoji tarnyba SBU balandžio 16-ąją sulaikė dar vieną asmenį, įtariamą bendradarbiavus su Rusijos žvalgybomis. Ir generolas V.Šaitanovas, ir naujasis įtariamasis kaltinami palaikę ryšius su Rusijos Federaline saugumo tarnyba FSB pulkininko Igorio Jegorovo pagalba.
Svarbu pabrėžti, kad pas antrąjį įtariamąjį (jo pavardė kol kas neskelbiama) rastas įspūdingas ginklų arsenalas – nuo granatsvaidžių ir pistoletų su duslintuvais iki kovinių granatų.
Slaptai.lt primena savo skaitytojams, kad V. Šaitanovas, Ukrainos slaptųjų tarnybų generolas, turėjęs labai daug svarbios informacijos apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos agresijai, sučiuptas balandžio 14-ąją. Kardomoji priemonė suėmimas jam pritaikyta iki šių metų birželio 14 dienos.
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU skelbia savo gretose demaskavusi itin aukšto rango rusų šnipą. Generolas majoras suimtas antradienį, Kijeve pranešė SBU (СБУ).
Manoma, kad 56-erių įtariamasis daug metų perduodavo Maskvai slaptą ir labai slaptą informaciją, be kita ko, taip pat – ir apie slaptas Ukrainos operacijas prieš Rusijos remiamus separatistus Rytų Ukrainoje bei duomenis apie ukainiečių žvalgus, veikiančius Rusijos ir prorusiškų separatistų kontroliuojamose Ukrainos žemėse. Be to, jis verbavo kitus Ukrainos asmenis tapti agentais ir planavo teroristinius išpuolius Ukrainoje. Į Rusijos pusę perėjusiems asmenims buvo žadama Rusijos pilietybė ir pinigai. Įtariamojo susitikimai su kontaktiniu asmeniu iš Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) užfiksuoti Vokietijoje, Prancūzijoje, Chorvatijoje.
Igorius Jegorovas
Išdavyste įtariamas generolas Rusijos pavedimu ruošėsi nužudyti čečėną Adamą Osmajevą. Šis 2012-aisiais buvo suimtas Odesoje dėl tariamų planų pasikėsinti į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, visąlaik palaikė Ukrainos interesus, rėmė čečėnų nepriklausomybininkus.
Dabar jau žinoma ir įtariamojo pavardė. Tai – Ukrainos Saugumo tarnybos generolas majoras Valerijus Šaitanovas (Шайтанов). Kaip teigia internetinis ukrainiečių leidinys Gordonua.com, Valerijus Šaitanovas palaikė ryšius su savo kuratoriumi iš Rusijos slaptųjų tarnybų pulkininku Igoriu Jegorovu. Ukrainos slaptoji tarnyba SBU turi slapta padariusi įrašų, kaip V.Šaitanovas kalbasi tiek su FSB (ФСБ) karininku I.Jegorovu (Егоров), tiek su užverbuotu agentu „N“, kuriam pavesta nužudyti čečėną A.Osmajevą. Už tą nužudymą pažadėtas ir rusiškas pasas, ir pensija, ir solidus honoraras. Agentą „N“ perspėja, kad labai svarbu deramai „užkasti“ – po operacijos batus būtinai reikės sunaikinti.
Charakteringa dar ir tai, kad pokalbio su I.Jegorovu metu V.Šaitanovas vadina 2017-ųjų įvykius Ukrainoje „perversmu“, nepagarbiai atsiliepia apie Maidano gynėjus. Ukrainos portalo gordonua.com redaktorius Dmitrijus Gordonas viename iš savo paskutiniųjų videopareiškimų (youtube.com kanalas) tvirtina, kad žinia apie tokio aukšto rango Rusijos šnipo demaskavimą – pats tikriausias šokas Ukrainai. Nes V.Šaitanovas žinojo labai daug apie Ukrainos priešinimosi Rusijai operacijas. Pavyzdžiui, turėjo bylų apie ukrainiečių žvalgus, veikiančius Rusijos okupuotame Donbase ir Kryme. Kaip tvirtina D.Gordonas, dabar aišku, kodėl kai kurios Ukrainos slaptosios operacijos Rytų Ukrainoje labai dažnai žlugdavo, o ukrainiečių žvalgai – patekdavo į nelaisvę arba tiesiog dingdavo be žinios, žūdavo.
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU
D.Gordonas, skelbdamas interviu savo youtube.com kanale pareiškimą, sakė, kad V.Šaitanovas greičiausiai buvo užverbuotas gerokai iki 2014-ųjų metų, kai Rusijos ir Ukrainos slaptosios tarnybos oficialiai dar draugiškai bendradarbiavo (bendros pratybos, bendri pasisėdėjimai prie vaišėmis nukrauto stalo). D.Gordonas atkreipė dėmesį, kad išdavyste įtariamas generolas užmėmė itin aukštus postus tuo metu, kai Ukrainos prezidentas buvo Petro Porošenko.
Ukrainiečių žurnalistas taip pat minėjo, jog buvo ruošiamasi likviduoti ir Ukrainos vidaus reikalų ministrą Arseną Avakovą.
Informacijos šaltinis – gordonua.com, slaptai.lt. ELTA
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nesiliauju stebėjęsis vieno Lietuvos politikos apžvalgininko visažinyste ir vieno buvusio pareigūno gailestingumu…
Kęstučio Girniaus visažinystė
Tas politologas, kurį turiu omenyje, sužinojęs, jog VSD generaliniu direktoriumi antrąjai kadencijai paliekamas Darius Jauniškis, kategoriškai brėžia: „Visų mūsų nestebi ir VSD, bet ji stebi ir seka gerokai daugiau negu ji turėtų, negu leistina Vakarų demokratijose“.
Po paraliais, gal tas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas yra teisus? Ir vis dėlto kuo remiantis jis sako „gerokai daugiau“? Kur ta riba, kurios jau negalima peržengti demokratiniame pasaulyje? Galų gale ar toji riba vienoda visame demokratiniame pasaulyje – Vokietijoje ir Latvijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, JAV ir Estijoje? Ar vis tik padėtis Vakarų Europose šiek tiek skiriasi nuo padėties Rytų Europoje, turinčioje tiesioginę sieną su agresyvia, civilizuotų elgesio normų nesilaikančia, nuolat meluojančia, kaimynines šalis puldinėjančia Rusija?
Tas pats politologas, omenyje turint visą jo teksto „Pakeliui į 1984-uosius?“ kontekstą, piktinasi, kad VSD visai neseniai tikrino daugiau nei 60 žmonių iš verslo, kultūros, pramogų sferų, kurių dauguma siejami su Gitano Nausėdos rinkimų kampanija. Ir vėl belieka suglumus gūžčioti pečiais: kodėl 60 patikrinimų – jau per daug? Jei žino, kad būtent tiek – per daug, kodėl neparašo, kiek, jo manymu, būtų „kaip tik“? Gal visažinis politikos apžvalgininkas siekia Lietuvos slaptosioms tarnyboms nustatyti kvotas, kiek per metus leidžiama tikrinti, sugauti, demaskuoti? Gal VSD – medžiotojų arba žvejų būrelis, kuriam kiekvienais metais privalu nurodyti, kiek galima surengti medžioklių, žvejybų, kiek leistina sumedžioti vilkų, stirnų, sužvejoti lynų, karšių, lydekų?
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Vos tik VSD vadovas Darius Jauniškis pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba, be kita ko, domisi ir vidaus nuotaikomis, kadangi pasaulį sukaustęs pavojingas koronavirusas, ir Lietuva patekusi į situaciją, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, politikos apžvalgininkas vėl piktinasi. Jis įrodinėja, esą toks Lietuvos saugumo elgesys – netoleruotinas, mat vidaus nuotaikų stebėjimas yra visuomenės nuomonių apklausos agentūrų „Vilmorus“, „Sprinter tyrimų“ ar „Baltijos tyrimų“ teisė. Taip – ir jų. Bet kodėl visuomenės nuomonių apklausos agentūroms leidžiama domėtis nuotaikomis, o štai mūsų džeimsai bondai to daryti negali, nors COVID-19 ne vien mus, lietuvius, pasmerkė karantinams, depresijoms ir finansiniams nuostoliams? Argi išsilavinęs, mokslų ragavęs, pasaulio regėjęs intelektualas nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, „Vilmorus“, kurios uždavinys – nustatyti, kiek gyventojų „už“, „prieš“, „nežinau“, ir VSD, kurio tikslas – dar išsaiškinti, kas nuotaikas specialiai, krytingai kursto Lietuvai pavojingomis kryptimis? O gal Lietuva – ideali valstybė, kurioje niekas nieko specialiai nekursto, nekenkia, nelaužo?
Taigi skaitau balandžio 13-ąją portale delfi.lt paskelbtą Kęstučio Girniaus rašinį „Pakeliui į 1984-uosius?“ ir nuoširdžiai neperprantu priešiškumo Lietuvos slaptosioms tarnyboms priežasčių. Ieškoti klaidų – kodėl gi ne? Kiekvieno rašančiojo tikslas – ne vien girti, bet ir kritikuoti. Kad VSD instituciją kaip ir visas kitas valstybines įstaigas būtina atidžiai prižiūrėti, – kas gi ginčija šią prievolę? Tačiau priežiūra neturėtų tapti rankų ir kojų pančiojimu į pagalbą pasitelkiant tramdomuosius marškinius. Be to, kas galėtų būti Lietuvos saugumo prievaizdais – juk į šias pareigas sodinti derėtų ne vienas patikimus, sąžiningus, bet ir žvalgybinius niuansus suvokiančius asmenis?
Kęstučio Girniaus ir jo šalininkų žiniai pasakysiu dar ir tai, kad rimta ir tuo pačiu civilizuotai, demokratiškai dirbanti žvalgyba negali išvengti „žodinių pavedimų“. Itin pavojingas užduotis atliekantys mūsų saugumo darbuotojai ne visuomet trokšta, jog „viskas būtų smulkiai dokumentuota“. Kai kada raštiškų pavedimų vengiama tam, kad informacijos nutekėjimo atveju priešo nepasiektų gyvybiškai jautrios žinios. Bent jau tokia mano asmeninė įžvalga, kuriai politologas, žinoma, prieštaraus…
Jurgio Jurgelio galestingumas
K.Girnius – ne vienintelis, kuris puola į atlapus VSD net tais atvejais, kai to nereikėtų daryti. Panašiu keliu kaip K.Girnius žygiuoja Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Susiraskite delfi.lt portale paskelbtą publikaciją „Mums reikia šnipų“, kurioje jis, be kita ko, ironizuoja: „Mums reikia šnipų. Šnipai nuskaidrina mūsų gyvenimą. Jie skatina mus būti budrius, neužmigti ant sunkiai iškovotos nepriklausomybės laurų. Šnipai suteikia mums daugiau pasididžiavimo savimi, savo valstybe. Reiškia, mes kažko verti, reiškia, mumyse esama kažko ypatingo, kas labai domina priešą. Mes nesame tuščia vieta žemėlapyje“.
Arba štai įsiminė toks J.Jurgelio pastebijimas: „Pagaliau šnipai įprasmina mūsų specialiųjų tarnybų egzistenciją. Būtent šnipų dėka mes suprantame, kad biudžeto pinigai, skiriami specialiosioms tarnyboms, neišmetami į balą, neiššvaistomi vėjais. Jie skiriami šnipams gaudyti. Šnipo pagavimas yra įvykis. O labai pavojingo šnipo – neeilinis įvykis“.
Internete gausu informacijos apie Jurgį Jurgelį. Slaptai.lt nuotr.
Šie kandūs, piktai ironiški J.Jurgelio pastebėjimai negali būti teisingi dėl daugelio priežasčių. Vienas iš svarbiausių kontrargumentų – Rusijos elgesys. Lietuvoje tikrai esama rusų šnipų. Sunku patikėti, kad Lietuvoje nebūtų rusų agentų, kad Rusijos slaptosios tarnybos Lietuvoje neieškotų naujų galimybių ir variantų, juolab – kad Lietuvoje neruoštų specialios aikštelės tramplinui arčiau priartėti prie didžiųjų NATO sostinių.
Taip kalbėti, kaip kalba J.Jurgelis, būtų galima nebent tuo atveju, jei nieko nežinotume iš žvalgybos enciklopedijos, žvalgybos istorijų, jei neturėtume karčios patirties. Nejaugi J.Jurgelis nieko negirdėjo apie per pastaruosius kelis dešimtmečius iš JAV, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lietuvos išvytus Rusijos agentus, nelegalus, nėra skaitęs buvusių SSRS, Rusijos žvalgybininkų Viktoro Suvorovo – Rezuno, Olego Gordijevskio, Aleksandro Litvinenkos, Jurijaus Šveco straipsnių, interviu, knygų?
Stebina ir J.Jurgelio publikacija „Meilė ir teisingumas „koronos“ metu“. Pasirodo, J.Jurgeliui labai gaila į belangę ilgam uždaryto Algirdo Paleckio. Suprask, A.Paleckiui būtų galima parinkti švelnesnę kardomąją priemonę (netrukus taip ir nutiko).
Prisipažinsiu, man irgi gaila A.Paleckio. Kai imu skaičiuoti, kiek ilgai jis jau sėdėjo vienutėje (ne viešbutyje, ne bendrabutyje), laukdamas teismo, – plaukai šiaušiasi. Bet man A.Paleckio gaila kaip jauno, gabaus, šeimą turinčio vyro. O štai kaip lietuvio, kaip Lietuvos piliečio – nė kiek. Net jei jis išties nėra pavojingas Lietuvai, kaip bando įrodyti J.Jurgelis, prieštaraudamas VSD versijai, vis vien jo negaila. Ne tą kryptį pasirinko jaunikaitis. Ne lietuvišką kryptį. Štai kodėl A.Paleckiui nesinorėtų paduoti nei rankos, nei su juo kada nors atsidurti prie vieno stalo.
Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.
Suprantama, ribos tarp to, kas priskirtina žodžio laisvei, pliuralizmui, teisei turėti specifinius įsitikinimus, o kas jau – išdavystė, – ne visuomet lengvai nustatoma. Pavyzdžiui, tikrai leistina lyginti A.Paleckiui skirtą išties ilgai užsitęsusią pačią griežčiausią kardomąją priemonę (iki teismo) su Rusijos kalėjimuose kalintu opozicionieriumi Alėksėjumi Navalnu. J.Jurgelis tarsi badė pasakyti, kad net Kremlius su savo priešais elgiasi humaniškiau nei Lietuvos saugumas – su savo aukomis.
Bet toks J.Jurgelio sugretinimas nėra etiškas vien dėl to, kad A.Navalnas … simpatiškas Kremliui. Jis – imperinių pažiūrų žmogus, pritaręs, sakykim, Gruzijos teritorijų okupacijai, raginęs rusų kariauną žygiuoti net į Tbilisį, ir, koks sutapimas, į dienos šviesą jis vilko kompromituojančias žinias vien apie tuos Rusijos politikus, kuriais, kaip vėliau paaiškėdavo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būdavo nusprendęs atsikratyti. Sutapimas? Galbūt! Bet vis tik, pasak į JAV pasitraukusio Andrėjaus Ilarionovo, kuris kadaise buvo rimtas V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais, – tai velniškai iškalbingas sutapimas.
Algirdas Paleckis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Štai kodėl nesuprantu J.Jurgelio. Jei buvęs VSD direktorius J.Jurgelis labai nori ką nors užjausti, siūlau prisiminti Aristido Tamošaičio bei Jevgenijaus Matačio pavardes. Šie du Lietuvos piliečiai Rusijos kalėjimuose praleido maždaug po ketverius metus. Ir dar sėdėtų maždaug po dešimt metų, jei Lietuva su Rusija nebūtų suderėjusi pasikeisti už šnipinėjimą teistais asmenimis.
Jei J.Jurgeliui šios istorijos nėra žinomos, priminsiu: 2015-aisiais metais tiek A.Tamošaitį, tiek J.Mataitį Rusija apkaltino esant Lietuvos žvalgais, neteisėtai rinkusiais slaptą informaciją Kaliningrade ir Maskvoje, ir nuteisė kalėti po daugiau nei dešimt metų. Jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės (į keitimosi žvalgais operaciją įsijungė net Norvegija, kurios pilietį Rusija taip pat kaltino esant šnipą), jie būtų iki šiol kankinęsi rusiškuose kalėjimuose ar kolonijose. Lyginant su A.Paleckiu – jie taip pat jauni, taip pat turi šeimas, vaikų. Kodėl jų nepagailėjus?
Bet viešojoje erdvėje neaptikau J.Jurgelio straipsnių, kuriuose būtų pergyvenama dėl šių vyrų likimo. Gal kartais nepastebėjau?
Beje, viešojoje erdvėje pasigedau ir rimtų analizių, kodėl tie du mūsų piliečiai įkliuvo Rusijos slaptosioms tarnyboms. Dėl prasto paruošimo, dėl išdavystės ar vis tik nebuvo įmanoma išvengti nemalonumų, nes Rusijos slaptosios tarnybos, turėdamos nepalyginamai gausesnius resursus nei Lietuvos VSD ir AOTD kartu sudėjus, dirbo gudriau ir išradingiau?
Gal šią situaciją išsamiai, konkrečiai ir smulkiai pakomentuotų visuomet viską žinantis politologas iš TSPMI?
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU skelbia savo gretose demaskavusi rusų šnipą. Generolas majoras suimtas antradienį, Kijeve pranešė SBU.
Manoma, kad 56-erių įtariamasis daug metų perdavinėjo Maskvai informaciją, be kita ko, apie slaptas operacijas prieš Rusijos remiamus separatistus Rytų Ukrainoje. Be to, jis verbavo kitus asmenis tapti agentais ir planavo teroristinius išpuolius Ukrainoje. Šiems asmenims buvo žadama Rusijos pilietybė ir pinigai. Įtariamojo susitikimai su kontaktiniu asmeniu Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje (FSB), be kita ko, vyko Vokietijoje, Prancūzijoje ir Kroatijoje.
Įtariamasis taip pat Rusijos pavedimu mėgino nužudyti čečėną Adamą Osmajevą. Šis 2012-aisiais buvo suimtas Odesoje Pietų Ukrainoje dėl tariamų planų pasikėsinti į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
