2019 m. balandžio mėnesį įtariamasis rusas buvo atvykęs į FSB mokymo centrą, esantį netoli Maskvos. Šioje bazėje, esančioje prie Averkievo kaimo, įrengtos kelios šaudyklos, skirtos apmokyti FSB pareigūnus šaudymo technikos. Ne pelno siekianti žurnalistų organizacija „Bellingcat“ nustatė, kas tas asmuo, kuris buvo atvykęs į FSB šaudyklą prie Maskvos. Tai – Vadimas Krasikovas.
Remdamasis mobiliųjų pokalbių duomenimis, šis vyras praleido keturias paras minėtoje Rusijos Federalinės saugumo tarnybos šaudykloje. Ir tai – svarbi užuomina, kas 2019-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Berlyne nušovė Rusijai nepalankų čečėnų kovotoją. Taip rašo „The Washington Post “ redakcija.
Taigi „Bellingcat“ įtaria, kad V.Krasikovas, kuris keliavo prisidengęs svetimu vardu į Vokietiją, ir yra būtent tas vyras, kurį Vokietijos federaliniai prokurorai apkaltino rugpjūčio 23 dieną Berlyne nužudžius Zelimkhaną Khangoshvili, buvusį Čečėnijos karo lauko vadą, kovojusį prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas Antrajame Čečėnijos kare.
Rusija neigia bet kokią savo atsakomybę. Tačiau „Bellingcat“ ir partneriai iš „Der Spiegel“ bei „The Insider“ dabar surado informacijos, kuri tiesiogiai pirštu beda į FSB. Pasak žurnalistų, nustatymas, jog V.Krasikovas prieš atvykdamas į Vokietiją treniravosi FSB šaudykloje, tik sutvirtina įtarimus, kad būtent Rusijos Federalinė saugumo tarnyba organizavo ir įvykdė žmogžudystę Berlyne.
„Tyrimas, paremtas mobiliaisiais duomenimis ir informacija apie prisijungimą prie mobiliųjų bokštų, fiksuoja būtent V.Krasikovo skambučius ir judesius. Jis dažnai kalbėdavo su Eduardu Benderskiu, kuris vadovauja FSB veteranų asociacijai ir privačioms saugos agentūroms, teikiančioms paslaugas valstybinėms įmonėms. Duomenys rodo, kad V.Krasikovas aštuonis kartus lankėsi ir FSB specialiųjų operacijų centre Balašihoje netoli Maskvos, įskaitant ir paskutiniąsias dienas prieš pat išvykstant iš Rusijos…”, – skelbia minėtas leidinys.
„Vokietija išsiuntė du Rusijos diplomatus, bausdama Kremlių už tai, kad šis nepadeda ištirti nusikaltimo. Tačiau tokio atsako Maskvai akivaizdžiai neužtenka. per daug švelnus atsakas. Tyrimas, kurį atliko Bellingcat ir partneriai, byloja apie valstybės remiamų žmogžudysčių Vokietijos žemėje vaizdą, nepanašų į bandymą nunuodyti Sergejų Skripalį ir jo dukrą Didžiojoje Britanijoje, o prieš tai – dar ir Aleksandro Litvinenko nunuodijimą radioaktyviuoju poloniu. Vokietija turėjo pasielgti žymiai griežčiau, demonstruodama Kremliui, kad nesitaikstys su jos išpuoliais. Taip mano „The Washington Post“ redakcija.
Pakartosiu trumpai. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.
Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…
Tačiau galimas ir kitas variantas tuo atveju, jei Vilnius bei Europos Sąjungos ir NATO vadovai branduolinės grėsmės inscenizacija nepatikės.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Nepamirškime, kad turime reikalą su pamišusiais žudikais maniakais.
Daugelis vyresnio amžiaus lietuvių prisimena, kaip prasidėjo antrasis Rusijos – Čečėnijos karas. Koks pretekstas buvo jį pradėti po to, kai Vladimiro Putino atstovas generolas Aleksandras Lebedis, gelbėdamas Kremliaus armijos dalinius kariaujančios Čečėnijos Respublikos Ičkerijos teritorijoje nuo visiško sunaikinimo, Čečėnijos Chasaviurte 1996 m. rugpjūčio 31 naktį pasirašė su jos prezidentu Aslanu Maschadovu paliaubų sutartį, kurioje nurodyta pradėti abiejų šalių politinį, o ne karinį “dialogą”.
Ir štai 1999 metų rugsėjis tapo baisiu laikotarpiu Rusijos gyventojams.
Rugsėjo 16 dienos 6 valandą ryto prie devyniaaukščio gyvenamojo namo Rostovo srities Volgodonske į orą išlėkė sunkvežimis, prikimštas sprogstamos medžiagos. Žuvo 19 žmonių, 89 buvo sunkiai sužeisti, nukentėjusiais pripažinti apie 16 tūkst. miesto gyventojų, tarp jų – daugiau kaip tūkstantis vaikų.
Susprogdintas gyvenamasis namas Rusijoje. Ap/Scanpix nuotr.
Prieš tai sprogimai nugriaudėjo Maskvoje. Rugsėjo 8 d. – Gurjanovo gatvėje ir rugsėjo 13 d. – Kašyro plente. Aukų skaičius siekė 500, nukentėjusieji skaičiuoti tūkstančiais. Gyvenamieji namai griuvo ir Buinakske.
Šie sprogimai ir tapo Kremliaus paaiškinimu terorizmo įbaugintam Vakarų pasauliui, kodėl Rusija, sulaužydama minėtą Kremliaus ir Aslano Maschadovo paliaubų sutartį, pradėjo naują karą su Čečėnija.
Tačiau neilgai trukus visame pasaulyje pasirodė pranešimai, kad sprogimus organizavo Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba.
Galime nesunkiai padaryti išvadą, kad avarija Astravo AE gali būti ir tikra, tikslinga. Jei Kremliaus žudikams maniakams savų civilių, net vaikų, negaila gviešiantis svetimų teritorijų, tai ką jau kalbėti apie kažkokius gyventojus Vilniuje ar Baltarusijoje.
Sprogimas Maskvoje prie Kaširskoje bokšto
Po ilgesnio laiko radioaktyvios medžiagos skyla, ir su reikiamomis apsaugos nuo radiaktyvumo priemonėmis karinėms pajėgoms belieka tik išsaugoti užimtą teritoriją iki nepavojingo radiacijos lygio. O po to ją – užtvindyti naujais gyventojais.
Manau, kad Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į tokias ir panašias rizikas, turėtų duoti direktyvą mūsiškiams Briuselyje komisarams ir parlamentarams veikti, reikalaujant įtraukti Astravo AE problemą į ES dienotvarkę, o pats – kreiptis į ES Vadovų Tarybą, reikalaujant to paties.
Visiškai teisus yra pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, tuometinio Sąjūdžio, atkūrusio Nepriklausomybę, lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, tvirtindamas, „jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne” niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?”. Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1138794/vilniuje-isteigtas-visuomeninis-judejimas-sajudis-pries-astravo-atomine-elektrine
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad „puikus ir svarbus bendradarbiavimas“ tarp JAV ir Rusijos padėjo užkirsti kelią teroro išpuoliui Sankt Peterburge.
„Prezidentas (Vladimiras) Putinas paskambino ir padėkojo man ir visoms Jungtinėms Valstijos už tai, kad informavome juos apie planuojama teroristinį išpuolį labai gražiame Sankt Peterburgo mieste“, – tviteryje rašo D. Trumpas.
„Jiems pavyko greitai sulaikyti įtariamuosius, buvo išgelbėta daug žmonių gyvybių, – teigė JAV prezidentas. – Puikus ir svarbus bendradarbiavimas!“
Rusijos teismas pirmadienį leido suimti du vyrus, įtariamus planavus išpuolį Sankt Peterburge Naujųjų metų išvakarėse.
Rusijos saugumo tarnybos (FSB) teigimu, vyrai prisiekė ištikimybę „Islamo valstybės“ (IS) džihadistų grupuotei.
FSB pranešė, kad abu vyrai buvo sulaikyti penktadienį pagal iš „amerikiečių partnerių“ gautą informaciją. Įtariamieji prisipažino rengę išpuolius.
Paskelbta, kad sulaikytieji yra 22-ejų Nikita Semionovas ir 23-ejų Georgijus Černyšovas.
Vietos naujienų portalas „Fontanka“ skelbė, kad vyrai planavo išpuolius prekybos centre ir katedroje, jie esą buvo nusiuntę nuotraukas kontaktiniams asmenims iš IS, kad patvirtintų savo taikinius.
Nors Maskva ir Vašingtonas nesutaria dėl daugelio klausimų, abi šalys reguliariai pabrėžia bendrą ryžtą kovoti su terorizmu.
Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas
Mirė antrasis per ketvirtadienio šaudynes prie Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) būstinės Maskvos centre sužeistas saugumo pareigūnas, praneša BBC.
Vienas pareigūnas mirė dar šaudynių metu ketvirtadienio vakarą, o antrasis FSB pareigūnas dėl patirtų sunkių sužalojimų mirė ligoninėje.
Rusijos tyrimų komiteto teigimu, šaudynes surengė 39 metų Rusijos pilietis Jevgenijus Maniurovas. Jį incidento vietoje nukovė saugumo pajėgos. Per šaudynes dar penki asmenys buvo sužeisti, tarp jų – vienas civilis.
Tyrimų komitetas patvirtino ankstesnius žiniasklaidos pranešimus, kad J. Maniurovui – 39 metai ir jis gyveno Podolsko mieste, esančiame maždaug už 40 km į pietus nuo Maskvos.
Rusijos žiniasklaida skelbė, kad šaudynes surengęs asmuo anksčiau dirbo apsaugos darbuotoju, o laisvalaikiu užsiėmė šaudymu.
Ketvirtadienio naktį policija apieškojo J. Mariunovo butą, kuriuo jis dalijosi su motina, ir sulaikė ją apklausai. Motina pasakojo, kad sūnus dirbo apsaugos darbuotoju, bet neseniai neteko darbo. Motinos teigimu, J. Mariunovas „kalbėdavosi telefonu su kažkokiais arabais“, bet pridūrė nesupratusi jų pokalbių anglų kalba. Policija rado bute penkis šaunamuosius ginklus, kurie buvo teisėtai registruoti ir laikomi saugiai, bei daugybę šovinių.
Šaudynės įvyko praėjus vos kelioms valandoms po prezidento Vladimiro Putino metinės spaudos konferencijos, trukusios ilgiau nei keturias valandas.
Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas
Ketvirtadienį Lubiankos aikštės rajone Maskvos centre nežinomas ginkluotas vyras pradėjo šaudyti. Yra nukentėjusiųjų. Tai naujienų agentūrai „Interfax“ pranešė Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) ryšių su visuomene centro atstovai.
Pasak jų, piktadarys neutralizuotas, dabar stengiamasi nustatyti jo tapatybę.
Anot „Interfax“ korespondento, iš Lubiankos aikštės, kur ir įsikūrusi FSB būstinė, buvo evakuojami žmonės. Policininkai prašė praeivius palikti aikštę dėl jų pačių saugumo.
Agentūros „Moskva” duomenimis, per šaudynes Maskvos centre žuvo du žmonės. Žuvo Federalinės apsaugos tarnybos darbuotojas ir vienas iš žmonių, užpuolusių Federalinės saugumo tarnybos priimamąjį.
Tuo tarpu kanalas „112“ pranešė apie tris nušautus pareigūnus, o agentūros „Lenta.ru“ šaltinis patvirtino, kad per ataką žuvo Federalinės saugumo tarnybos komendantūros darbuotojas.
Anksčiau FSB pareigūnai pranešė, kad ugnį paleidęs vyras neutralizuotas, dabar stengiamasi nustatyti jo tapatybę. Jie taip pat informavo, kad per šaudynes nukentėjo keli žmonės.
Agentūros TASS duomenimis, du FSB pareigūnai sužeisti labai sunkiai.
Pasak Kremliaus atstovo Dmitrijaus Peskovo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas informuotas apie šį incidentą.
Lubiankos aikštėje budi didelės policijos pajėgos, taip pat daugybė greitosios pagalbos automobilių.
Uždaryta Lubiankos metro stotis, nutrauktas transporto eismas aplinkinėmis gatvėmis.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dar 2015 metais buvo galima numanyti, jog mūsų slaptosios tarnybos dirba profesionaliai, todėl turime teisę jomis didžiuotis.
Lietuvos slaptosios tarnybos – „kietas riešutas“
Numanyti, kad mūsų „džeimsai bondai“ ne veltui valgo duoną, leido būtent du 2014 – 2015 metų demaskavimai. 2014-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo sučiuptas Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkas Sergejus Moisejenka. Netrukus, 2015 metų balandžio 29-ąją, keliaudamas traukiniu iš Kaliningrado srities į Baltarusiją per Lietuvos teritoriją, buvo areštuotas Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) karininkas Nikolajus Filipčenka.
Karo chirurgu dirbusio S.Moisejenkos sulaikymas iš pradžių neatrodė labai įspūdingas. Remiantis viešaisiais šaltiniais, pavyzdžiui, BNS informacija, jis dar 2012 metais užverbavo nuo vaikystės pažįstamą Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Šiauliuose karininką Sergejų Pušiną. Užverbavo tam, kad šis teiktų konfidencialios informacijos apie Lietuvos kariuomenę bei NATO oro policijos misiją, karinių orlaivių skrydžius, karinius mokymus, pajėgumų dislokacijos vietas bei operacijas Afganistane.
Analizuojant viešus VSD pranešimus N.Filipčenka atrodė kur kas svarbesnis žaidėjas. Remiantis VSD informacija, N. Filipčenka, naudodamasis padirbtais asmenybės dokumentais, siekė „prasiskverbti į Lietuvos valstybės valdymo institucijas bei Lietuvos teisėsaugos ir žvalgybos tarnybas“. N. Filipčenka buvo kaltinamas, pavyzdžiui, tuo, kad siekė užverbuoti Lietuvos Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnus. N.Filipčenkai žūtbūt reikėjo, kad kas nors iš VAD pareigūnų įtaisytų pasiklausymo įrangą Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir jos rezidencijoje.
Po šių dviejų sulaikymų neprabėgo nė ketverių metų, kai Rusija juos abu susigrąžino. Rusijos skubėjimas, paženklintas neginčijant pasikeitimo sąlygų (Lietuvoje sulaikyti Rusijos šnipai buvo iškeisti į Rusijoje sulaikytus du Lietuvos ir vieną Norvegijos pilietį) netiesiogiai byloja, kad Kremliui tiek S.Moisejenka, tiek N.Filipčenka – itin svarbūs agentai. O tai – dar vienas Lietuvos slaptųjų tarnybų profesionaliosios veiklos pripažinimas.
FSB emblema
Kad Lietuva jau turi stiprias slaptąsias tarnybas, leidžia manyti ir aplinkybė, jog Rusijoje 2016-aisiais metais buvo sulaikyti bei žvalgybine veikla apkaltinti du Lietuvos piliečiai – Aristidas Tamošaitis, nuteistas Maskvoje kalėti 12 metų, ir Jevgenijus Mataitis, turėjęs Kaliningrade kalėti 13 metų. Ar šie du Lietuvos piliečiai Rusijos teritorijoje atliko Lietuvos žvalgybų užduotis, ar Rusijos kontržvalgyba juos sučiupo tik kaip vadinamuosius įkaitus, kuriuos vėliau būtų galima iškeisti į įkliuvusius saviškius, – mes nežinome.
Tačiau 15min.lt portale paskelbtas Dovydo Pancerovo videopokalbis su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu Arvydu Anušausku bei Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiuoju analitiku Mariumi Laurinavičiumi leidžia manyti, kad tiek VSD, tiek AOTD (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas) turi užtektinai raumenų, kad galėtų imtis pačių sudėtingiausių ir painiausių operacijų. 15min.lt kalbinti saugumo ekspertai pastebėjo, kad mūsų slaptosios tarnybos pastaraisiais metais pateikė Rusijos žvalgybai daug nemalonių staigmenų, siurprizų, todėl Rusijos SVR, FSB, GRU agentai jau seniai Lietuvoje nesijaučia saugūs.
Indijos faktorius
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Indijos viceprezidentas Venkaiah Naidu. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tačiau nepraraskime budrumo. Rusija turi neišsemiamų galimybių. Jos nevaržo demokratinėms šalims privalomos taisyklės. Ji nebūtinai mums siųs rusą, baltarusį, latvį ar lietuvį agentą. Kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neseniai Vilniuje priėmė aukšto rango Indijos politiką bei prabilo apie norą plėsti draugiškus Lietuvos – Indijos tarpusavio santykius, iškart prisiminiau paauglystę, kai sovietinė televizija dieną naktį skalambijo pompastiškus pranešimus apie nesulaužomą Indijos ir Sovietų Sąjungos draugystę, apie Deliui tiekiamas sovietines raketas, apie Maskvos universitetuose sėkmingai studijuojančius tūkstančius indų studentų. Todėl ir klausiu: kiek tų studentų Kremliui pavyko užverbuoti, kiek jų šiandien užima aukštus postus Indijoje, kiek jų, tapusių Indijos diplomatais, politikais, ekonomistais bei verslininkais, rašytojais, fotografais, keliauja po įvairiausias pasaulio šalis, įskaitant ir Lietuvą?
Taip buvo maždaug prieš kelis dešimtmečius. O kaip Delio ir Maskvos draugystė klostosi šiandien? Ar mūsų prezidentas, priimdamas aukšto rango svečią iš Indijos, turėjo išsamios informacijos, kaip oficialusis Delis nūnai bendradarbiauja su Vladimiro Putino valdoma Rusija?
„Vingiuoti pėdsakai Dauguose“
Galimi ir kiti variantai. Vieną iš jų kadaise aprašė Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas straipsnyje „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Žvelgiant paviršutiniškai – jame nėra sensacijos. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.
Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, t.y. kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis žlugdė sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl panoro skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.
Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbėta apie Dauguose verslauti sumaniusius būtent Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Gal jiems netaikytini tokie pat griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams?
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Dera atkreipti dėmesį ne tiek į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur dirbo. Pasirodo, labai problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota Rusijos karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai bizniauti be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, veikia galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių – žvalgybinių centrų, taigi be FSB pritarimo – taip pat nė žingsnio.
Seimo narys A.Anušauskas rašė: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.
Remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“.
Vadinasi, tų verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai? Tikrai iškalbinga detalė. Išsamesni paaiškinimai nereikalingi…
Su Armėnijos ambasada suderinti būtina…
Kodėl prisiminiau asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais paskelbtą politiko publikaciją? Nagi visai neseniai mano kolega žurnalistas tekstą Kalnų Karabacho tema buvo nusiuntęs vienam prestižiniam Lietuvos leidiniui. Redakcijos vadovai po ilgokos pauzės pasiūlė rašinį apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus dėl Kalnų Karabacho pirmiausiai suderinti … su Armėnijos ambasada.
Kolega liko kaip maišu per galvą gavęs: kodėl savo publikaciją jis turėtų derinti su Armėnijos, kuri kontroliuojama per Rusijos karinę bazę, ambasada, o ne su, sakykim, Azerbaidžanu, kuriame nėra nė vienos Rusijos karinės bazės?
Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Kolegai pasirodė įtartinas pasiūlymas. Juk jei lietuviui žurnalistui, publicistui ar politikui kyla abejonių dėl informacijos tikslumo, patikimumo, protingiausia būtų teirautis ne svetimų šalių ambasadorių, o Lietuvos užsienio reikalų ministerijos specialistų nuomonės.
Ypač keista šį lietuvišką pasiūlymą buvo išgirsti dabar, kai Armėnija demonstratyviai neigia net Ukrainos teisę į Krymą. Užsienio spaudoje, omenyje turiu pirmiausia ukrainietiškus leidinius, jau užtektinai daug informacijos apie Ukrainos pasipiktinimą, kodėl Armėnijos piliečiai, savo vizitų nederinę su oficialiuoju Kijevu, važiuoja į Rusijos kontroliuojamą Krymą – tarp Armėnijos ir Krymo kuria tiesioginius prekybinius ryšius. Vos tik Ukraina pareiškė pastabą Jerevanui, girdi, taip elgtis negražu, oficialūs Armėnijos URM atstovai puolė demagogiškai įrodinėti, esą Armėnija – laisva šalis, todėl valdžia negalinti nurodinėti, kur jos piliečiams leistina keliauti (skaitykite Armėnijos užsienio reikalų ministerijos atstovės viešiesiems ryšiams Anos Nagdalian pareiškimus).
Žodžiu, turime akivaizdų spjūvį dėl Rusijos agresijos teritorijų netekusiai Ukrainai. Nes kitos šalys, sakykim Prancūzija, Italija, Vokietija, kurių piliečiai neteisėtai nuvykdavo į okupuotas teritorijas, pavyzdžiui, tą patį Krymą, teisinasi, apgailestauja, prižada dėti visas pastangas, kad tai nepasikartotų. Jerevanas nei atsiprašė, nei apgailestavo.
Todėl pagrįsta abejonė: jei Armėnija negerbia Ukrainos teritorinio vientisumo, kokios garantijos, kad ji gerbs Lietuvos, Latvijos, Estijos interesus? Beje, visi, kas domisi užsienio politika, puikiai žino, jog Armėnija Jungtinėse Tautose dėl ginčytinų teritorijų, pavyzdžiui, Pietų Osetijos, Abchazijos, Padniestrės, jau senokai balsuoja lygiai taip pat, kaip ir Rusijos delegacija.
Be to, prisiminkime neseniai viešai, garsiai ištartus Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžius, esą Jerevanas renkasi organizacijas, kuriose pirmuoju smuiku griežia Kremlius (šis Armėnijos Ministras Pirmininkas po išrinkimo į valdžią jau devynis kartus viešėjo Kremliuje, šių metų gruodį numatytas dešimtasis vizitas į Maskvą).
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Tuo tarpu Lietuvoje solidaus žurnalo redakcija prašo, kad tekste išguldytas žurnalisto mintis prieš publikavimą lietuviškame leidinyje palaimintų Vilniuje reziduojantys armėnų diplomatai?! Kas tai – nesusipratimas, nevykęs juokelis ar kažkas rimčiau? Nejaugi kultūriniame žurnale dirbantys Lietuvos intelektualai nepajėgūs suvokti, jog teksto derinimas su po pasaulį išsibarsčiusiomis Armėnijos ambasadomis, nebūtinai Vilniuje, – tai tas pats, jei rašinį derintume su Rusijos ambasadų, kuriose, kaip žinoma, knibždėte knibžda slaptųjų tarnybų darbuotojų, diplomatais?
Beje, Lietuvos žiniasklaidoje pasigendu paaiškinimų (kad ir Edmundo Jakilaičio „Dekonstrukcijose“), kodėl vis dar turime jėgų, kurios visiškai nuo Rusijos malonės priklausomą Armėniją stengiasi įrašyti į Rytų partnerystės programas arba pamiršta pabrėžti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą, dėl kurio tarp Jerevano ir Baku kilo karinis konfliktas, vieningai priskiria Azerbaidžanui.
Čekijos saugumo informacijos tarnybos (BIS) direktorius Michalas Koudelka pirmadienį šalies Deputatų Rūmuose (parlamento žemuosiuose rūmuose) pranešė, kad jo žinyba susekė Čekijos teritorijoje veikusį Rusijos specialiosioms tarnybos dirbusių agentų tinklą.
„Išaiškinti ir likviduoti tinklą padėjo puikus bendradarbiavimas su Nacionaliniu kovos su organizuotu nusikalstamumu centru, – cituoja pareigūną laikraštis „Mlada Fronta dnes“. – Jo veiklos tyrimas tęsiamas. Mes užkirtome kelią žvalgybinei veiklai Čekijos teritorijoje. Jis (agentų tinklas) buvo dalis ilgesnės grandinės, kurią rusai naudojo Čekijoje ir ketino panaudoti kitose Europos šalyse“.
Pasak M. Koudelkos, agentų tinklą Čekijoje sukūrė Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB). „Jam priklausė asmenys, turintys ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Jį finansavo Rusija ir šios šalies ambasada Čekijoje“, – pareiškė BIS vadovas.
Išsamesnių detalių pareigūnas nepateikė. Anot jo, ši informacija bus įtraukta į metinę ataskaitą apie tarnybos veiklą, kurios dalis, skirta visuomenei, bus paskelbta iki šių metų pabaigos.
Savo ruožtu Prahos savaitraštis „Respekt“ praneša, kad agentų tinklas rengė kibernetines atakas prieš taikinius Čekijoje, jį sudarė Rusijos piliečiai ir rusai, gavę Čekijos pilietybę.
Leidinio žiniomis, šnipai veikė dviejų kompanijų, įregistruotų Prahoje ir pardavinėjusių kompiuterius bei programinę įrangą, priedangoje.
Priešais Rusijos ambasadą atidarytas B. Nemcovo skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) ketvirtadienį priėmė rezoliuciją, kuria Rusija raginama atnaujinti 2015 m. įvykdyto opozicijos politiko Boriso Nemcovo nužudymo tyrimą.
Rezoliucijoje teigiama, kad Rusijos tyrėjai į bylą neįtraukė visų vaizdinių įrodymų, įskaitant ir Federalinės apsaugos tarnybos, kuri atsako už Kremliaus saugumą, turimus duomenis. Be to, sakoma priimtoje rezoliucijoje, Rusijos teisėsauga neapklausė visų galimų liudininkų. Taip pat ETPA pabrėžia neatitikimus teismo medicinos ekspertizėje.
„Todėl Asamblėja ragina Rusiją atnaujinti ir tęsti žmogžudystės tyrimą“, – teigiama priimtoje rezoliucijo
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuo metu Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Leonidas Sluckis tikino, kad priimta rezoliucija yra politizuota ir angažuota.
„Tai rezoliucija ne apie Nemcovą, o apie jo vardo panaudojimą, bandant demonizuoti Rusiją ETPA. Be to, dokumente įvykusi tragedija vertinama šališkai, vertinimas neturi nieko bendro su tiesa. Visi rezoliucijos projekto raginimai yra ne kas kita, kaip elementarus spaudimas Rusijai ir šiam tyrimui“, – pareiškė L. Sluckis.
Paulas Vhelanas (Paulas Whelanas) greičiausiai niekaip nesusijęs su Amerikos žvalgyba ir Rusijoje greičiausiai neatliko jokių JAV žvalgybos užduočių. Ir vis tik buvusį amerikiečių jūrų pėstininką rusų kontržvalgyba sulaikė Maskvoje. „The Washington Post“ apžvalgininkai Siobhanas O.Greidi ir Emis Feris-Rotmanas tvirtina, kad P.Vhelanui iškelta byla nėra panaši į šnipinėjimo bylą.
Paulas Whelanas. EPA-ELTA nuotr.
Šio leidinio žurnalistai pasiteiravo nuomonės
apie šį skandalą Džono Saiferio, kuris kadaise dirbo CŽV agentu. Dž.Saiferis tvirtina,
jog P.Vhelano biografija neleidžia manyti, jog jis būtinai turi būti susijęs su
žvalgyba. Net ir aplinkybė, kad jis dirba Mičigano kompanijoje BorgWarner
(korporatyvinis saugumas) nereiškia, kad tokias pareigas užimantis darbuotojas –
būtinai žvalgybininkas.
Vašingtone puikiai suvokia, kokia stipri
Rusijos kontržvalgyba. Todėl Amerika nesiunčia į Rusiją savo žvalgybininkų be
deramos legendos ir diplomatinės priedangos. Mat rinkti slaptus duomenis
Rusijoje labai sudėtinga ir pavojinga. Rizika dėl tokios veiklos žymiai didesnė
nei vertė duomenų, kuriuos pavyksta išpešti.
Buvęs Amerikos žvalgybos specialistas Krisas Kostas, šiuo
metu vadovaujantis Tarptautinio šnipinėjimo muziejui Vašingtone, mano: JAV
nebūtų į Rusiją siuntusi P.Vhelano šnipinėti vien dėl to, kad jo užimamos
pareigos galėjo atkreipti Rusijos kontržvalgybos dėmesį.
„Ši byla kardinaliai skiriasi nuo Rajano Foglo, amerikiečių
diplomato, suimto Rusijoje 2013-aisiais metais, bylos. Tada R.Foglui buvo liepta
palikti Rusiją, kai Maskva oficialiai apkaltino jį ryšiais su CŽV ir
pastangomis užverbuoti rusų žvalgybos agentą“, – mano Dž.Saiferis.
Kur kas panašesnis nutikimas, kai 1986-aisiais buvo
sulaiktas amerikiečių žurnalistas Nikolas Danilofas. Jis suimtas netrukus po
to, kai amerikiečiai Niujorke areštavo sovietų fiziką Genadijų Zaharovą. N.Danilofas
rusams buvo reikalingas tik tam, kad jį būtų galima iškeisti į fiziką.
Todėl neatmestina galimybė, kad P.Vhelanas sučiuptas tik
tam, kad Rusija galėtų reikalauti mainų: tegul amerikiečiai atiduoda Maskvai
šnipinėjimu kaltinamą Mariją Butiną (pareikšti kaltinimai dėl specialaus
infliltravimosi į JAV politikų gretas siekiant gauti konfidencialios
informacijos), o FSB amerikiečiams grąžins jūrų pėstininką.
Marija Butina
Beje, Rusija visuomet siekia nelygiaverčių maninų. Iš JAV
stengiasi pasiimti ypač vertingą savo agentą, o amerikiečiams mainais pakiša
menkavertį agentą ar tiesiog agentu nepelnytai pavadintą asmenį.
Per pastaruosius kelerius metus P.Vhelanas ne kartą lankėsi
Rusijoje. Tie, kurie pažinojo buvusį jūrų pėstininką, tvirtina, kad jis mėgo
pasilinksminimo vakarėlius ir nuoširdžiai domėjosi Rusija. Net buvo pramokęs
rusų kalbos. Įtartina nebent tai, kad jis, negyvendamas Rusijoje, turėjo
paskyrą Rusijoje mėgstamame socialiniame tinkle VKontakte.
JAV tikisi gauti iš Rusijos daugiau informacijos, kodėl Federalinė saugumo tarnyba sulaikė buvusį Amerikos jūrų pėstininką. Tai trečiadienį pareiškė JAV valstybės sekretorius Mike`as Pompeo, praneša BBC.
Paulas Whelanas. EPA-ELTA nuotr.
„Mes aiškiai išsakėme Rusijai savo viltį daugiau sužinoti apie kaltinimus, suprasti, kuo jis kaltinamas. Ir jeigu sulaikymas nepagrįstas, mes pareikalausime tučtuojau jį paleisti“, – sakė žurnalistams M. Pompeo.
Anot jo, Vašingtonas tikisi, kad konsulato darbuotojai jau artimiausiomis valandomis galės susitikti su amerikiečiu.
Gruodžio 31 d. Federalinė saugumo tarnyba pranešė, kad gruodžio 28 d. „šnipinėjimo akcijos metu“ buvo sulaikytas JAV pilietis Paulas Whelanas. Jam iškelta baudžiamoji byla pagal RF baudžiamojo kodekso 276-ąjį straipsnį (šnipinėjimas).
Kitą dieną jo brolis Davidas Whelanas žurnalistams papasakojo, kad Paulas išvyko į Rusiją dalyvauti savo draugo vestuvėse.
D. Whelanas taip pat pranešė, kad Paulas anksčiau tarnavo JAV jūrų pėstininkų daliniuose, bet vėliau išėjo į atsargą. Anot jo, Paulas ne kartą lankėsi Rusijoje nuo 2007 metų kaip turistas ir kaip konsultacinės kompanijos „Kelly Services“ darbuotojas, bet visi jo vizitai buvo trumpalaikiai.
48 metų amžiaus P. Whelanas išskrido į Rusiją gruodžio 22 d. Pastarąjį kartą jo šeima bendravo su juo gruodžio 28-ąją, vestuvių išvakarėse. Apie jo sulaikymą artimieji sužinojo iš žiniasklaidos.
Laikraščio „The Washington Post“ duomenimis, P. Whelanas pradėjo tarnybą armijoje 1994 metais, dalyvavo kampanijoje Irake, bet 2008 metais buvo atleistas iš ginkluotųjų pajėgų už vagystę.
Ukrainos karinis jūrų laivynas pranešė, kad Rusijos pakrantės apsauga sekmadienį jūroje ties Krymu taranavo vieną iš jo laivų-vilkikų. Laivynas tokius šalies veiksmus apibūdino „atvirai agresyviais“.
Ukrainos teigimu, incidentas įvyko trims šalies laivams, tarp kurių buvo du nedideli kariniai laivai, plaukiant į Mariupolio uostą Azovo jūroje. Laivų maršrutas driekėsi per teritoriją, kurioje tarp Maskvos ir Kijevo tvyro didelė įtampa.
Rusija apkaltino Kijevą neteisėtai įplaukus į jos vandenis ir tyčia mėginus išprovokuoti konfliktą.
Teises į Krymo priekrančių vandenis Rusija reiškia nuo 2014-ųjų, kai aneksavo Ukrainai priklausantį pusiasalį.
Rusijos pasienio apsaugos laivas „taranavo mūsų laivą-vilkiką“, apgadindamas jo variklį ir korpusą, pranešime nurodė Ukrainos laivynas.
Tačiau, nepaisant „atvirai agresyvių Rusijos veiksmų“, laivai toliau plaukė savo keliu, pridūrė laivynas.
Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB), kuriai pavaldi šalies Pasienio apsaugos tarnyba, savo ruožtu teigė, kad Ukrainos laivai „neteisėtai įplaukė į laikinai uždarytą Rusijos teritorinių vandenų teritoriją“.
Pasak FSB, Ukrainos laivai vykdė „provokacinius veiksmus“ ir „jų tikslas buvo aiškus: regione sukurti konfliktinę situaciją.„
Tačiau Ukraina tikino apie savo laivų maršrutą Rusiją informavusi iš anksto. Tai vienintelis kelias, kuriuo šalies laivai gali pasiekti Azovo jūrą.
Kijevas ir Vakarai kaltina Maskvą tyčia trukdant laivams pasiekti Mariupolį, turintį gyvybiškai svarbią prieigą prie regione vystomos sunkiosios pramonės.
Federacinės tarnybos personalo darbuotojai gavo nurodymą atleisti iš darbo pernelyg apkūnius bendradarbius. Pirmiausia – užtikrinti, kad bus aiškinama, kaip formuoti sveiką gyvenimo būdą ir kokią įtaką turi sveikatai fizinis aktyvumas. Antra, – kontroliuoti bendradarbių kūno masės mažėjimo dinamiką. Toks pavedimas duotas Federacinės saugumo tarnybos operatyvinių skyrių vadovams.
Dabar FSB operatyvininkams bus keliami didesni fizinės parengties reikalavimai. Tie, kas jau nebegali atsikratyti per didelio svorio, bus siunčiami į medicinos įstaigas. Jeigu pernelyg apkūniems bendradarbiams ir tai nepadės, jie bus siunčiami į gydytojų komisiją, kuri nustatys, ar jie tinka tarnybai.
Dokumente numatoma perkelti apkūnius operatyvininkus iš specialiosios paskirties ir operatyvinių padalinių į kitus padalinius. Visas darbas turi būti atliktas iki 2019 metų kovo pirmosios.
Visa tai parašyta viename vidiniame Federacinės saugumo tarnybos dokumente, kurio vienas nufotografuotas puslapis pakliuvo viešumon.
2017 – tai metai, kai galutinai išaiškėjo, kad senoms, 2000-aisiais metais suformuotoms Vladimiro Putino specialiųjų tarnybų taisyklėms atėjo galas. Nekontroliuojamų jėgos struktūrų, savo vadovų paverstų feodaliniais dvarais, rungtyniavimas ir tokia pat viduramžiška „naujos dvarininkijos“ kaip Rusijos elitas idėja – visa tai nebeaktualu. 2017 metais Putinas galutinai liovėsi žaisti su tuo postmodernistiniu projektu (o ir pats žodžių junginys „naujoji dvarininkija“ nebevartojamas) ir nusprendė grįžti prie schemos, kurią jis gerai atmena iš savo jaunystės laikų, kai vėlyvajame sovietmetyje dirbo KGB.
Ir tai pirmiausia reiškia, kad pasikeitė valstybės kontrolės metodai. Baigėsi epocha, kai prikomandiruoti prie valstybinių ir komercinių struktūrų – pradedant teatrais ir baigiant sporto žinybomis – FSB bendradarbiai privalėjo vaidinti svarbų vaidmenį jų valdyme. Ją pakeitė nauja epocha, ir dabar Kremlius kontroliuoja per renkamas represijas, kurių aukomis tapo gubernatoriai, valdininkai, ministrai ir teatro veikėjai. Šiuo atveju nebeturi didelės reikšmės tai, kokią poziciją užima prikomandiruotas FSB karininkas.
2017 metais pastebima, kad pasikeitė specialiųjų tarnybų kalba ir jų metodai.
Režisieriaus Kirilo Serebrianikovo byla – vos ne ryškiausias naujo požiūrio pavyzdys. Kaip žinoma, FSB bendradarbiai joje gyvai dalyvauja, ir, beje, kas įdomu, kad tai konstitucinės santvarkos apsaugos padalinio (buvusios Penktosios kovos su disidentais valdybos) karininkai – ir jie pasirodė ten, nes jiems „įprasta kuruoti inteligentiją“.
Akivaizdu, kad mes regime kaip grįžta sovietinis supratimas į specialiųjų tarnybų darbą. Kuravimas buvo praktikuojamas ir dešimtajame dešimtmetyje, ir šio šimtmečio pirmajame, bet tada tai faktiškai buvo priedanga specialiųjų tarnybų karininkų papildomam samdymui verslo konfliktams spręsti. Daugelį metų tai buvo labai patogu – turėti valstybinėje kompanijoje antroje-trečioje pozicijoje aukštą FSB karininką, mokant jam labai didelį atlyginimą, kuris motyvuotų jį padėti kompanijai, o ne specialiosioms tarnyboms. Neretai bankai ir kompanijos pačios kreipdavosi į Lubianką ir prašydavo komandiruoti jiems kuratorių. 2017 metais termino „kuravimas“ prasmė pasikeitė. FSB grąžino jam sovietinę prasmę – ir dabar kuratoriai faktiškai ieško tikslų pasirinktinėms represijoms.
Grąžintų į apyvartą sovietinių metodų sąrašas tuo nesibaigia. Įkalti į galvą kiekvienam, kad naujoje realybėje niekas, net ir pačios represinės struktūros, negarantuotas, jog išvengs represijų – tai visiškai atitinka sovietinių vadovų dvasią. 2017 metais vyko „valymai“ tiek Tyrimo komitete (Rusijos Tyrimų komiteto Savo saugumo valdybos viršininko Michailo Maksimenkos byla), tiek ir pačiame FSB. Beje, represijos vykdomos labai sovietiškai – iš pradžių vadovybė apibrėžia „probleminį barą“, o tada pradeda tą barą „valyti“. Pavyzdžiui, tęsiasi skandalas aplink Rusijos kišimąsi į Amerikos rinkimus, ir jo fone „valomas“ FSB pagrindinis kibernetinis komitetas – Informacinio saugumo centras (CIB). Pagal 2017 metų rezultatus jo vadovas Andrejus Gerasimovas atleistas, vienas pavaduotojas pasiųstas į atsargą (nuteistas liktinai trejiems metams už piktnaudžiavimą), antras pavaduotojas Sergejus Michailovas, tuo pačiu dirbęs ir paties didžiausio CIB padalinio – Operacijų valdybos – šefu, jau metus sėdi Lafortovo kalėjime dėl visai kito kaltinimo.
Slaptasis agentas. Slaptai.lt nuotr.
Tuo areštai FSB neapsiribojo – vasarą suimti iškart penki Maskvos valdybos bendradarbiai – už kyšio prievartavimą iš karinės pramonės komplekso Pamaskvio įmonės vadovo. Lapkritį suimtas karininkas, kuruojantis Rubliovką. Visa tai nepaprastai neįprasta ir visiškai nepanašu į tai, kaip būdavo tiriamos specialiųjų tarnybų darbuotojams 2000-aisiais metais iškeltos bylos.
Tada schema atrodė paprastai – jeigu jau darbuotojas įkliūdavo už nusikaltimą, į vietą išvažiuodavo savo saugumo žinybos tarnyba, greitai įtikindavo kaltininką pasirašyti vakarykščia data prašymą atleisti iš darbo, kad negadintų žinybos įvaizdžio ir išsaugotų slaptumą (tiesą sakant, kaip tik tam tikslui ir buvo steigiamos savo saugumo tarnybos – kad niekas neišplauktų už žinybos ribų). Atrodo, kad šiandien tas principas panaikintas.
Stulbinantis FSB direktoriaus Aleksandro Bortnikovo interviu VČK (Rusijos Ypatingoji komisija) šimtmečio proga ir nuoširdžiausi žodžiai apie Lavrentijų Beriją geriausiai patvirtina, kad FSB gerai suprato savo naują, iš tiesų tik užmirštą seną vaidmenį naujoje realybėje: pagrindinio instrumento vaidmenį sistemoje, kurioje valstybės valdymą užtikrina baimė.
Išspausdinta leidinyje „Ježednevnyj žurnal“, 2018 metų sausio 4 d.
Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.
Alan Cullison / The Wall Street Journal
Šių metų kovo pabaigoje rusas emigrantas Nikolajus Gluškovas, buvęs Aeroflot‘o finansų direktorius, ruošėsi teismo posėdžiui Londone, pasakoja The Wall Street Journal žurnalistas Alanas Kiulisonas.
„Jis sakė draugams, jog posėdyje bus įrodyta, kad jis nekaltas ir nepadarė nusikaltimų, kuriais jį ilgą laiką kaltino Rusijos valdžia, o taip pat, kad bus demaskuotos oro linijos Aeroflot Russian Airlines kaip Rusijos specialiųjų tarnybų priedanga. Toji byla taip pat galėjo pastatyti prezidentą Vladimirą Putiną į nemalonią padėtį, nušviesdama posovietinės istorijos epizodą, kurį Rusijos vyriausybė mėgino ištrinti“, – sakoma straipsnyje.
„Teismo preliminarinio posėdžio išvakarėse Gluškovas liovėsi atsakinėti į telefono skambučius. Jo duktė nuvažiavo pas jį į namus, kad išsiaiškintų, kas atsitiko, ir rado namie jo lavoną, jis buvo pasmaugtas šuns pavadėliu. Tą naktį dešimtys kontrteroristinio padalinio policininkų apsupo jo namą ir pradėjo kasinėti duobes jo kieme“, – rašo autorius pranešdamas, jog britų policija tiria versiją, kad tai buvo žmogžudystė.
Gluškovas buvo vienas iš kadaise galingiausių rusų trejeto, kurie, susikrovę turtus per privatizaciją Rusijoje, prisidėjo kuriant politinę sistemą, kuri nuvedė Putiną į prezidento postą. Patekę į jo nemalonę, šis trejetas pabėgo į Angliją ir bandė organizuoti pasipriešinimą savo buvusiam protežė, bet jų pastangoms sutrukdė netikėtos mirtys ir brangūs teisminiai bylinėjimaisi“, sakoma straipsnyje. Leidinys primena Boriso Berezovskio mirtį („iš pradžių ji buvo pavadinta savižudybe, bet dabar policija pradėjo tyrimą iš naujo“, – sakoma straipsnyje), Aleksandro Litvinenkos ir Badrio Patarkacišvilio, o taip pat nurodo, kad savaitę prieš Gluškovo mirtį buvo apnuodyti Sergejus ir Julija Skripaliai.
Laikraštis rašo: „Pagrindinis klausimas Gluškovo byloje buvo Aeroflot‘o tvirtinimai, kad tas rusas ir jo partneriai per privatizaciją išsikovojo sau placdarmą Aeroflot‘o vadovybėje, pagrobė iš kompanijos 120 mln. dolerių“.
Rusijos kompanijos Aeroflot lėktuvas. EPA – ELTA nuotr.
„Raštiškuose pareiškimuose Aeroflot‘o oficialus atstovas Andrejus Sogrinas rašė, kad Aeroflot‘as „šiandien nėra ir niekada nebuvo Rusijos specialiųjų tarnybų kasininkas“. Jis pavadino Gluškovą „sukčiumi“, kuris Rusijoje buvo pripažintas kaltu sukūręs „įmantrią schemą, kaip išvesti milžiniškas Aeroflot‘o lėšas užsienio valiuta į Šveicarijos kompanijų, kurias jis kontroliavo, bankų sąskaitas“. Sogrinas sakė, kad Aeroflot‘as visai nesusijęs su jo mirtimi, ir pridūrė, kad Gluškovas, „jeigu būtų likęs gyvas, būtų susidūręs su esminiu civilinio teismo nuosprendžiu ir Anglijoje“, – praneša leidinys.
Autorius pabrėžia: „Gluškovas įtikinėjo, kad Aeroflot‘o ieškinys jam buvo absurdiškas, o apskritai byla, kuri daugelį metų buvo nagrinėjama Londono Aukštojo teismo Kanclerio skyriuje, Rusijos valdžiai buvo dingstis jam persekioti. Iki nagrinėjimo teisme paduoti teismui dokumentai, įskaitant 51 psl. liudytojų parodymų, su kuriais susipažino Wall Street Journal, demonstruoja, kad atsakydamas jis ketino vėl praskleisti 20 metų senumo Rusijos istorijos puslapius, kurie Kremliui ir Rusijos specialiosioms tarnyboms yra keblūs“.
Leidinio nuomone, „Maskva iš pagrindų ištrynė užuominas, kad Putinui ateiti į valdžią padėjo kažkas galingesnis – toks žmogus, kaip Berezovskis“.
„Putinas atšalo oligarchams, kai surentė vertikalią politinę sistemą, kurioje šiandien viešpatauja, kai susivienijo su sąjungininkais iš specialiųjų tarnybų tam, kad prarytų pagrindines kompanijas. Nunuodyto Litvinenkos našlė Marina (originale klaidingai Maria – red. past.) Litvinenko interviu sakė, kad jos vyras manė, jog tai, kad Berezovskis perėmė Aeroflot‘ą, galiausiai pražudė jį ir jo sąjungininkus, nes taip jis įsigijo daug priešų saugumo isteblišmente. Ponia Litvinenko, pasiremdama tuo, ką jai buvo sakęs vyras, sakė, kad aviacijos kompanija buvo vienas iš centrinių Rusijos žvalgybos tarnybų elementų. Tos tarnybos nuo sovietinių laikų naudojo savo globalinį biurų ir skrydžių maršrutų tinklą, kad atliktų mokėjimus savo agentams visame pasaulyje, o taip pat, kad gabentų slaptus krovinius. Aeroflot‘as buvo viso to centras“, – rašoma leidinyje.
Marina Litvinenko, Aleksandro Litvinenkos našlė
Laikraštis praneša, kad susipažino su Gluškovo liudijimais ir kitais dokumentais, susijusiais su teismo byla.
Berezovskis įkalbėjo SSSR užsienio prekybos ministerijoje dirbusį Gluškovą eiti dirbti į Logovaz‘ą.
1991 metais Gluškovas buvo paskirtas AvtoVaz‘o generalinio direktoriaus pavaduotoju. “Kompanija, kaip jis tvirtino, pigiai pardavinėjo automobilius užsienio kompanijoms, kontroliuojamoms buvusių sovietinių valdininkų, kuriems buvo leista perpardavinėti mašinas ir pasisavinti pelną. Po daugelio metų Rusijos prokuratūra tvirtino, kad tai Berezovskis neteisėtai pasisavindavo lėšas firmoje. Gluškovas nutraukė tą praktiką, kaip jis tvirtino liudydamas teisme, tada jis pradėjo gauti grasinimų, kad jį privers „dingti“ arba kad jo šeimai gali būti blogai. Jis išsiuntė žmoną ir vaikus gyventi į Šveicariją, o po dvejų metų, sulaukęs „labai rimtų“ grasinimų iš vieno FSB pulkininko Toljatyje, atsistatydino iš kompanijos ir kitą dieną išvažiavo į Maskvą“, – sakoma straipsnyje.
Gluškovas buvo paskirtas Aeroflot‘o direktoriaus pavaduotoju.
Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
„Gluškovas ėmėsi tikrinti kompanijos finansus ir aptiko, kad, kaip ir AvtoVaz‘e, pagrindinis biuras nelabai kontroliavo pajamas. Pinigai už parduotus bilietus plaukė į šimtus bankų sąskaitų, kurias kontroliavo maždaug 150 regioninių biurų, tvirtino Gluškovas savo parodymuose. Maždaug 3500 iš 15 tūkst. kompanijos darbuotojų dirbo priedangoje vienai iš Rusijos žvalgybos tarnybų šakai, tvirtino jis“, – sakoma straipsnyje.
„1996 metų pradžioje jis sušaukė Aeroflot‘o atstovų iš viso pasaulio pasitarimą, ketindamas nukreipti pelną į kompanijas Šveicarijoje. Specialiosios tarnybos sureagavo nedelsdamos, tvirtino jis liudydamas. Pasak jo, jam kasdien skambindavo į biurą, į specialų telefoną, įvestą pokalbiams su specialiųjų tarnybų vadovais. Vienas iš jų, Aleksandras Koržakovas, buvęs KGB generolas ir Jelcino asmens sargybinis, sakė, kad „nukirs man galvą“ ir „pasodins į kalėjimą“ (…), jeigu aš ir toliau pažeidinėsiu FSB teises“, liudydamas tvirtino Gluškovas“, – sakoma straipsnyje.
Leidinys praneša: „Koržakovas, su kuriuo susiskambinome telefonu Rusijoje, neigė, kad grasino Gluškovui, bet buvusį Aeroflot‘o direktorių pavadino vagim, kuris pavogė iš kompanijos „dešimtis milijonų Berezovskio interesais“.
Leidinys primena tolesnę įvykių kroniką: 1997 metais Rusijos prokuratūra pradėjo numanomų finansinių pažeidimų tyrimą Aeroflot‘e. 2000 metais Berezovskis pabėgo į užsienį, o prokuratūra įvardijo jį kaip vieną iš įtariamųjų Aeroflot‘o byloje. Gluškovas buvo suimtas, apkaltinus pinigų plovimų ir neteisėta komercine veikla. 2004 metais teismas pripažino jį kaltu, bet paleido į laisvę, užskaičius tardymo izoliatoriuje išbūtą laiką. Gluškovas persikėlė į Londoną.
Grįžęs Rusijos vyriausybės kontrolėn, Aeroflot‘as padavė Londone į teismą Gluškovą ir Berezovskį. Patarkacišvilis ir Berezovskis nebegyvi.
Borisas Berezovskis
„Gluškovas ir dar vienas atsakovas šioje byloje surinko finansinius dokumentus, kurie, pasak jų, įrodo, kad kai jis vadovavo, Aeroflot‘e tarnybinių nusikaltimų nebuvo“, rašo autorius.
Gluškovas tikėjosi, kad Koržakovui ir „kitiems Aeroflot‘e dirbusiems specialiųjų tarnybų darbuotojams“ bus surengta kryžminė apklausa, rašo autorius.
Leidinio nuomone, „Po mirties Gluškovas buvo dalinai reabilituotas. Po to, kai balandį aviacijos kompanija nepaaiškinusi atsiėmė savo ieškinį, teisėja įpareigojo Aeroflot‘ą išmokėti Gluškovo paveldėtojams ir kitiems atsakovams daugiau kaip 3 mln. svarų kaip teismo išlaidų kompensaciją. Teisėja pareiškė, kad po 5 metų nagrinėjimo aviacijos kompanija nutraukė savo žaidimus, matyt, todėl, jog Aeroflot‘as ir jo patarėjai suprato, kad jų ieškinys neturi jokių perspektyvų“.
„Prezidentas Putinas įtraukė savo karinę specialiąją tarnybą į apnuodijimą Solsberyje ir hakerių atakas Vakaruose. Kaip dirba GRU ir kodėl pastaruoju metu viskas taip dažnai išeina kreivai? (…) Ar iki šiol tai tai atsitinka tik karinei specialiajai tarnybai, ar kažkam kitam?“ – kelia klausimus vokiečių leidinio Der Spiegel žurnalistas Kristianas Ešas.
„Anksčiau GRU buvo laikoma profesionalia, net galima sakyti skrupulinga institucija. Bet paskutiniai įvykiai parodo ją visiškai kitokią“, – rašo publikacijos autorius. Jis pabrėžia, kad Boširovo ir Petrovo pasirodymas televizijoje „tiesiog juokina, kad toks nepanašus į tiesą“, o keturių GRU darbuotojų, bandžiusių įsilaužti į OPCW (Cheminio ginklo draudimo organizacija) kompiuterinį tinklą ir pakliuvusių į Olandijos specialiųjų tarnybų rankas, operacija buvo „nerangi“.
„Nuo to laiko, kai buvo suardyta universali sovietinė tarnyba – KGB, Rusija turi daug specialiųjų tarnybų, – pasakoja Ešas. – GRU pasižymi tuo, kad tai vienintelė speciali tarnyba, kuri neturi nieko bendro su senąja KGB ir jos palikimu. Ji buvo ir tebėra pavaldi Generaliniam štabui. Tuo pačiu ji turi savo reguliariąją armiją: GRU specialiosios paskirties būriai – tai elitinė kariuomenė, kuri apmokoma operacijoms priešiškose šalyse. Tas, kas užsirekomendavo tarnaudamas GRU specialiosios paskirties būriuose, galėjo pakilti aukštyn aparato viduje. (…) Todėl tipiškas GRU agentas skiriasi nuo savo civilių konkurentų iš Užsienio žvalgybos tarnybos. Stačiokiškai sakant, tai ne gerų manierų įžvalgus analitikas, o netaktiškas karjeristas, kuris žino, kaip padėti sprogmenį, ir apšaudomas priešo jaučiasi geriau nei Anglijos provincijoje. Abu įtariamieji Solsberio byloje, GRU karininkai Čepyga ir Miškinas, iš pirmo žvilgsnio labai tinka tokiam tipažui“.
Putinui valdant GRU prarado įtaką, lyginant su FSB, kurios galia vis labiau stiprėjo, tęsia žurnalistas. Jai ypač smarkiai smogė 2008 metais prasidėjusi karinė reforma. Tuometis gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas atėmė iš GRU tai, kas ją skyrė nuo kitų specialiųjų tarnybų, – specialiosios paskirties būrius. Atėmė iš GRU ir jos simbolius: pavadinimą sutrumpino iki GU, o šikšnosparnį emblemoje, kurią kai kurie tarnybos veteranai išsibadydavo kaip tatuiruotę, pakeitė gvazdiku.
„Putino nemėgsta GRU žmonės“, – sako žymus Maskvos žurnalistas Sergejus Kanevas, atliekantis savus tyrimus. Kanevas – vienas iš tų, kas nušvietė GRU veiksmus Solsberyje, ir tas, kuris sužinojo apie RF Gynybos ministerijoje įsiplieskusį įniršį GRU atžvilgiu.
„Specialiosios tarnybos klaidos pastaraisiais metais Kanevui keistos – tai ne tik GRU būdinga problema. „Visa valstybinė sistema degraduoja“, – sako jis. Jeigu Rusijoje pareigūnai parduoda priėjimą prie pasų duomenų bazės, – o tai, reikia manyti, palengvino Skripalio bylos tyrimą, – kodėl karinė tarnyba turi būti išimtis?“ – sakoma straipsnyje.
GRU emblema – šikšnosparnis
„Ir vis dėlto galima daryti išvadą, kad GRU, tikriausiai, išplėtė savo veiklos plotus, jeigu ji taip dažnai iškyla, – samprotauja Ešas. – Toji ekspansija, savo ruožtu, susijusi su neįprastu pakilimu, kurį tarnyba pasiekė po 2012 metų. Tada gynybos ministrą Serdiukovą pakeitė Sergejus Šoigu, vienas iš galingiausių žmonių ir didžiausias garbėtroška šalia prezidento, ir tas, su kuo Putinas mieliausiai poilsiauja gamtoje“. Šoigu iš dalies atsisakė savo pirmtako karinės reformos, pakėlė armijos prestižą. „Naudos išpešė ir GRU: Šoigu grąžino jai specialiosios paskirties būrius. Tačiau dar daugiau naudos ji gavo iš kardinalaus posūkio Rusijos užsienio politikoje nuo Ukrainos krizės laikų. Būtent GRU kariuomenė, uniformuota, bet be atpažinimo ženklų, lydėjo 2014 metais Krymo aneksiją ir kovėsi Donbase prieš Kijevo armiją“, – tvirtina žurnalistas.
„Nuo Krymo prasidėjo įkvėpimas veikti „mažais žaliaisiais žmogeliukais“, slaptomis specialiosios paskirties karių be pažintinių ženklų operacijomis, – Ešas cituoja karinio eksperto Aleksandro Golco žodžius. – Susidarė įspūdis, kad taip galima užvaldyti visą pasaulį“. Taigi, GRU pradėjo kištis į dalykus, kurie anksčiau jos visiškai nedomino.
„Tai Rusijos vadovybės logika: vienintelis instrumentas, kurį Rusija gali pateikti tarptautiniu lygiu, – tai karinė jėga. Ir kol nėra atvirų kovinių veiksmų, GRU bus instrumentas, kurio pagalba atliekamos slaptos operacijos“, – perduoda Ešas.
2016 metais GRU veikė praktiškai chaotiškai, toliau rašo žurnalistas, minėdamas įsilaužimą į Amerikos demokratų kompiuterius Hilari Klinton rinkiminės kampanijos metu, prorusiškų jėgų suplanuotą perversmą Juodkalnijoje, hakerių atakas prieš sporto funkcionierių kompiuterius Rio de Žaneire ir Lozanoje, siekiant apriboti Rusijos dopingo skandalo 2014 metų Olimpinėse žaidynėse padarinius. „Tai buvo ypač keista, – pabrėžia Ešas. – Galų gale, sistemingas dopingas buvo kultivuojamas su FSB priedanga. (…) Kodėl GRU reikia padėti konkurentams iš FSB išsikapstyti iš nemalonumų?“ „Todėl, kad ji tai gali, – sako britų ekspertas specialiųjų tarnybų klausimais Markas Galeotis. Pasak jo, kiekviena tarpusavyje konkuruojanti specialioji tarnyba stengiasi pasitarnauti Putinui kuo naudingiau. – Tai juk apskritai Rusijos tarnautojams svarbiausia – nuspėti, ko Putinas norės rytoj“.
FSB jus seka
„Ne vėliau kaip 2016 metais GRU virto politiniu instrumentu. Beje, mūsų armija nesikišo į politiką nuo dekabristų sukilimo 1825 metais. Tai labai pavojinga, o pasekmės nenuspėjamos“, – Ešas cituoja Maskvos žurnalistą Andrejų Soldatovą, jau kiek metų studijuojantį Rusijos specialiąsias tarnybas.
„Klausimas, kaip į tai žiūri Vladimiras Putinas – ar jis nori ir toliau naudoti GRU neįprastiems tikslams, ar jau gailisi dėl šitos idėjos. (…) Pasak Soldatovo, viskas priklauso nuo gynybos ministro. )… O kadangi Putinas kol kas labai patenkintas garbėtroška Šoigu, visiškai galimas dalykas, kad GRU nerangumas nepakenks jam ir šį kartą“, – konstatuoja Spiegel.
Atskrido į Amsterdamą. 2018 metų balandžio 10 diena. Defensie.nl nuotr.
Keturi rusai pavasarį atskrido į Hagą su diplomatiniais pasais, juos pasitiko Rusijos pasiuntinybės Nyderlanduose darbuotojas. Tai patvirtina oro uosto vaizdo stebėjimo kameros įrašas. Dabar visi juos pažįsta: tai GRU karininkai – kibernetiniai šnipai.
Reportažas iš slapto žvalgybos generolų pasitarimo
Abreviatūra! Ne, tai ne kokia ypatinga šnipų rezidentūra ar koks slapto veikimo būdas, o tiesiog kalbos dalykas – santrumpa, sudėtinio pavadinimo pirmosios raidės. Dar 2010 metais buvusi Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausioji žvalgybos valdyba buvo pervardyta tiesiog į „vyriausiąją valdybą“, tai yra santrumpoje neteko „r“ raidės, tačiau iki šiol visur – žurnalistų tekstuose ir oficialiuose dokumentuose šmėkščioja po senovei grėsmingai tebeskambanti „GRU“, reiškianti Rusijos gynybos ministerijos užsienio žvalgybos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų centrinės žvalgybos tarnybą. „2018 metais pagrindine Rusijos abreviatūra – ir šalies viduje, ir už jos ribų – tapo GRU“, – neseniai leidinyje „Meduza“ parašė specialusis korespondentas Danijilas Turovskis („ГРУ — это вообще что? Кого берут в шпионы? И почему их так часто раскрывают?“).
Rugsėjo pradžioje Britanijos policija paskelbė įtariamuosius byloje dėl pasikėsinimo nunuodyti buvusį GRU karininką Solsberyje. Pateikė seriją iš vaizdo stebėjimo kamerų darytų nuotraukų, rodančių, kur buvojo du iš Maskvos atskridę rusai kovo 2–4 dienomis. Oro uoste, Solsberio geležinkelio stotyje, traukinyje į Londoną, vėl Solsberyje – pakeliui į rajoną, kur nukentėjusio Sergejaus Skripalio namas, ir grįžtant į geležinkelio stotį, Hitrou oro uoste… Tą pačią dieną ministrė pirmininkė Tereza Mei parlamento posėdyje tvirtai pareiškė, jog šiedu Rusijos piliečiai, kuriems prokuratūra pateikė kaltinimą kėsinimusi nužudyti, yra „GRU agentai“.
Britų tyrėjų įtarimas šiuos du vyrus galėjus apipurkšti nuodais buvusio GRU karininko namų durų rankeną krito ant jų po 5000 valandų trukmės vaizdo stebėjimo kamerų įrašų peržiūros. Asmenų atpažinimo programa nurodė atvykėlių pasų duomenis, tačiau tyrėjai pamanė juos galint būti suklastotus ir paragino visus prisidėti prie įtariamųjų atpažinimo. Rusijos vadovybė ėmėsi žygių, kurių nebūtų prireikę vyrukams nepakliuvus CCTV kamerų objektyvą. Prezidentas Vladimiras Putinas patikino įtariamuosius esant nieko nedėtus civilius asmenis („Mes žinome, kas jie tokie, mes juos radome“) ir paragino juos pačius prisistatyti žiniasklaidoje. Tiedu taip ir padarė. Užsieniui bylojančiame Rusijos valstybiniame televizijos kanale RT jie prisipažino tomis dienomis lankęsi Solsberyje, tačiau teigė norėję pamatyti turistų lankomą tenykštę katedrą…
„Tiesiog turistų“ atsakymai į RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian klausimus susilaukė Anglijoje daugybės pašaipių atsiliepimų (Hilarious; Utterly ridiculous; Laughing stocks!). „Būtų tikrai juokinga, jeigu nebūtų taip liūdna ir tragiška“, – tėvynainių replikoms nepritarė žiniasklaidoje – juk viena moteris mirė, našlaičiais liko trys vaikai ir ją nužudė žmonės, iš kurių dabar visi šaiposi. Rimtieji parašė ir apie britus ištikusį kognityvinį disonansą: iš televizoriaus ekrano kažin ką svaičiojantys žmonės visiškai neatitiko britų galvose susiklosčiusio rusų šnipų – blogio įkūnytojų, pavojingų, puikiai parengtų – vaizdinio. Apžvalgininkams pasirodė, kad ne tik Rusijos žvalgybos reputacijai suduotas mirtinas smūgis – „šiuo nevykusiu vaidinimu Rusija pati sau paskelbė nuosprendį“.
Ne per seniausiai žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie Rusijos gynybos ministerijoje įvykusį slaptą pasitarimą, kuriame kalbėta apie triukšmingai žlugusius karo žvalgybos šnipų ir diversantų žygius JAV, Britanijoje, Nyderlanduose, Juodkalnijoje. Pagarsinta netgi tai, kokiais epitetais apdalijo žlugdytojus (дремучая некомпетентность; беспредельное разгильдяйство; дебилы; еще бы буденовки надели). Daugiausia kliuvo kibernetiniams diversantams, mėginusiems prieiti prie Cheminio ginklo draudimo organizacijos (OPCW) kompiuterinių tinklų Hagoje, ir juos globojusiam Rusijos pasiuntinybės Nyderlanduose sekretoriui, GRU pulkininkui. Visa tai opoziciniame leidinyje „МБХ Медиа“ paskelbė rusų žurnalistas Sergejus Kanevas (rugsėjo pabaigoje skubiai išvažiavo iš Rusijos – išgirdęs gresiant būti apkaltintam prisidėjimu prie pasikėsinimo į Putiną rengimo). Kiti leidiniai pasigavo ir šio žurnalisto šaltinio pranašavimą, kad „artimiausiu metu Generalinio štabo vyriausioje valdyboje bus vykdomas didelis valymas ir kai kuriuos generolus paprašys pasitraukti“.
Bagažinėje rasta šnipinėjimo aparatūra. Defensie.nl nuotr.
Dar kalbama apie Gynybos ministerijoje sklandančius gandus, esą rugsėjo viduryje GRU viršininkas Igoris Kolobovas buvo iškviestas į Kremlių pasiaiškinti ir gavo tiek pylos, kad parsiradęs namo sunegalavo. Neatmetama, kad iki metų pabaigos jį pašalins iš pareigų, o jo vietą užims išeivis iš Leningrado generolas Sergejus Gizunovas; jį vadina „Putino akimis ir ausimis“ karo žvalgyboje, o daugiau apie jį beveik nieko nežinoma… Gandai – suprantamas dalykas, tačiau slaptame generolų pasitarime kalbėta atpasakojimais – to dar nebuvo. Tetrūksta garso ir vaizdo įrašų…
Rusų kibernetinės medžioklės ypatumai
Šių metų pradžioje TV kanalas „Cargrad“ (įkūrė verslininkas, „rusų pasaulio“ imperinio sparno rėmėjas Konstantinas Malofejevas) pranešė, jog „rasta įrodymų Vakarų sportininkus vartojus dopingą“. Esą kibernetinių įsilaužėlių grupė „Fancy Bears“ paskelbė naujų dokumentų apie Vakarų sportininkams taikytas išimtis dėl draudžiamųjų preparatų vartojimo, jomis pasinaudojo tų ir tų šalių olimpiečiai. Taigi bausdami Rusijos sportininkus „Vakarai savo akyje rąsto nepastebi“, o vietiniai liberalai dėl to kaltina Rusijos prezidentą („А виноват Путин: Хакеры нашли доказательства приема допинга олимпийцами“). Po kelių dienų Putinas pripažino, kad Rusijoje „vis dėlto buvo dopingo vartojimo ir naudojimo atvejų“, tačiau „tokių pavyzdžių daug pasaulyje“, tik jie, girdi, šitaip neišpučiami.
Neseniai Pensilvanijos Vakarų apygardos didysis žiuri pateikė kaltinimus septyniems asmenims – dėl kibernetinių atakų, elektroninio sukčiavimo, asmens duomenų vogimo ir pinigų plovimo. Visi yra Rusijos piliečiai ir tarnauja GRU. Nusikalstamą veikimą pradėjo po to, kai 2015 metais vykdyti nepriklausomi tyrimai išaiškino Rusijoje veikiant valstybės palaikomą sportininkų dopingo kontrolės duomenų klastojimo sistemą. Tai skelbiančiam „Maklareno pranešimui“ (2016) pritarė Pasaulinė dopingo kontrolės tarnyba (WADA), JAV atitinkama žinyba (USADA), Kanados sporto etikos centras (CCES), Tarptautinio sporto arbitražo teismas (TAS/CAS). Tarptautinis olimpinis komitetas neleido daugiau kaip 100 Rusijos sportininkų dalyvauti Olimpinėse vasaros žaidynėse Rio de Žaneire (2016). Į šių organizacijų kompiuterinius tinklus pirmiausia ir nusitaikė GRU diversantai (iš viso atakavo daugiau kaip 30 organizacijų).
GRU šnipai įregistravo interneto svetainių adresus (wada.arna.org, wada.awa.org, tas-cass.org), kurie vos viena raide skyrėsi nuo tikrųjų (wada-ama.org, tas-cas.org), ir siuntinėjo šių organizacijų darbuotojams elektroninius laiškus, masindami kreiptis į jų sukurtas svetaines. Taip pat jie sekiojo tarptautinius pareigūnus šių kelionėse, nepraleisdami progos atakuoti „iš arti“. Antai 2016 metais Rusijos kibernetiniai diversantai buvo du kartus atvykę į Rio de Žaneirą – prieš prasidedant Olimpinėms žaidynėms ir joms vykstant. Antros išvykos metu dviem GRU šnipams pavyko per vietinį Wi-Fi tinklą įsismelkti į vieno Tarptautinio olimpinio komiteto nario paskyrą ir per ją iškrapštyti kai ką iš WADA duomenų talpyklos ADAMS, o per aukšto USADA pareigūno paskyrą – prisibrauti prie šios organizacijos išteklių. Rugsėjo viduryje rusai Lozanoje per Wi-Fi viešbutyje, kur gyvena WADA konferencijos dalyviai, įsilaužė į aukšto CCES pareigūno paskyrą ir per ją pasiekė šios tarnybos tinklus Kanadoje. Be kitų dokumentų, jie pavogė maždaug 250 sportininkų iš 30-ies šalių medicininių tyrimų duomenis.
Kaltinamoje išvadoje sakoma apie GRU sumanytą visuomenės nuomonės klaidinimo kampaniją. Dalį pavogtų duomenų rusai skelbė kompiuterinių įsilaužėlių grupės „Fancy Bear“ svetainėse – pakoregavę juos taip, kad ant sportininkų kristų įtarimas vartojus draudžiamus preparatus tarptautiniams dopingo kontrolieriams nuolaidžiaujant. „Fancy Bear“ vardu elektroniniais laiškais ir kitais būdais kreiptasi į 186 žurnalistus su užuomina pasinaudoti pavogtais duomenimis. Kibernetinėmis atakomis ir dezinformavimo kampanija, pasak JAV generalinio prokuroro Džefo Sešnso, „buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo dopingo programų, palaikomų Rusijoje valstybiniu lygiu“.
Neišdegė nei Hagoje, nei Lozanoje
JAV teisingumo ministerija nurodė, kad GRU žygius, be JAV federalinio tyrimų biuro (FBI), aiškinosi Kanados policija, prisidėjo Nyderlandų karo žvalgybos ir saugumo tarnyba (MIVD), Šveicarijos generalinio prokuroro kanceliarija, Didžiosios Britanijos nacionalinės saugumo ir žvalgybos tarnybos, kitų valstybių atitinkamos žinybos. Tą pačią dieną Nyderlandų gynybos ministerija pranešė apie MIVD pareigūnų sužlugdytą GRU kibernetinių teroristų grupės mėginimą per Wi-Fi tinklą patekti į Hagoje įsikūrusios Cheminio ginklo draudimo organizacijos (OPCW) kompiuterinius išteklius. Tai atsitiko pavasarį, praėjus kiek daugiau kaip mėnesiui nuo kėsinimosi nunuodyti buvusį GRU karininką Solsberyje. OPCW specialistai dalyvavo šio nusikaltimo tyrime ir nustatė išpurkštame mirtiname mišinyje buvus „Novičok“ klasei priskiriamų nervus paralyžiuojančių medžiagų.
Olandams nepavyko sučiupti GRU diversantų nusikaltimo vietoje, tačiau pabėgę rusai prie OPCW buveinės paliko jų išnuomotą automobilį su bagažinėje sudėtais kibernetinei atakai reikalingais įtaisais. Rusus sulaikė netoliese esančiame viešbutyje išeinančius iš lifto. Kadangi turėjo diplomatinius pasus, tuoj pat išskraidino į Maskvą. Olandams teko rusų turėti po 20 tūkstančių eurų ir dolerių. Taip pat kvitas, liudijantis Maskvoje važiavus taksi į oro uostą iš skersgatvio, kurio artumoje įsikūrusi karinė dalis 26165 (jos teritorijoje, teigiama, veikia 85-asis specialiosios tarnybos centras, kuriame tarnauja šifruotojai, dešifravimo algoritmų kūrėjai, iš čia vykdomos kibernetinės atakos).
Jų diplomatiniai pasai. Defensie.nl nuotr.
Tikrinant olandams tekusį rusų kompiuterį paaiškėjo jį buvus jungiama prie tinklų Rusijoje, Šveicarijoje, Malaizijoje ir Nyderlanduose. Olandų manymu, Malaizijoje GRU diversantai kėsinosi pavogti dokumentus, susijusius su reisu MH17 skridusio šios šalies kompanijos lainerio katastrofos virš Donbaso 2014 metais tyrimu. Šveicarijoje jie atakavo Tarptautinio olimpinio komiteto tinklus. Hagoje sulaikyti rusai turėjo bilietus traukiniui į Bazelį ir, manytina, buvo nusitaikę į Špyco kurortiniame miestelyje veikiančią OPCW akredituotą radioaktyviųjų ir cheminių medžiagų laboratoriją. „Labor Spiez“ kovo pabaigoje tyrė žudikų Solsberyje išpurkštus nuodus. Olandai padarė išvadą Rusijos vadovybę mėginus iššniukštinėti, kas nustatyta ir kas aiškinamasi tiriant chemines atakas Sirijoje, Malaizijos lėktuvo katastrofą Donbase, pasikėsinimą nunuodyti Solsberyje. Tai sužinojus, būtų imtasi tyrėjų ieškomų įkalčių naikinimo ar kokių kitų veiksmų tyrimams pakenkti.
Šveicarijos federalinės žvalgybos tarnybos vadovas (NDB) naujienų tarnybai „Reuters“ pasakė, kad šalyje yra daug Rusijos šnipų ir kad dabar jie veikia aktyviau negu anksčiau. Šį kartą Žanas Godenas ne tik patvirtino šalies prokuratūrą tiriant dviem rusams iškeltą baudžiamąją bylą (iškėlė dar pavasarį – žurnalistai apie tai žinojo dar prieš olandams prabylant apie kontržvalgybinę operaciją), tačiau ir paskelbė „manytinų GRU bendradarbių“ pavardes. Abu – pavasarį Hagoje paleistieji, kuriuos olandai pavadino „kibernetiniais operatoriais“ (kiti du vykdė „agentūrinę žvalgybą“). Šveicarai juos įtaria prisidėjimu prie WADA būstinės Lozanoje kibernetinės atakos ir „mėginimu“ gauti duomenų iš Špyco mieste esančios laboratorijos.
Olandų vaizdo stebėjimo kamera Maskvoje
Olandai ilgai tylėjo apie pavasarį įvykdytą kontržvalgybos operaciją ir prabilo spalio 4-ąją – kaip ir JAV teisingumo ministerija. Pastarosios paskelbtame 7 kaltinamųjų sąraše pasirodė esą tie patys keturi GRU diversantai, kuriuos pavasarį išprašė iš Olandijos. Likusius tris randame tarp 12 GRU darbuotojų, kuriems JAV generalinė prokuratūra dar vasarą pateikė kaltinimus kišimusi į JAV prezidento rinkimus. Tada amerikiečiai nustatė, kad rusų šnipai atakavo kompiuterius, priklausančių asmenims, susijusiems su JAV demokratų partijos veikla, įsismelkė į šios partijos kongreso rinkimų komiteto ir galiausiai nacionalinio komiteto elektroninius išteklius. Vien šios partijos kandidatės į JAV prezidentus Hilari Klinton rinkimų štabo vadovo pašte rado daugiau kaip 50 tūkstančius laiškų. Pavogtus dokumentus rusai skelbė apsimetę „rumunų hakeriu Guccifer 2.0.“, jų pačių sukurtoje interneto svetainėje „DCLeaks“, taip pat perdavė kaltinamojoje išvadoje nurodytai „Organization 1“ (WikiLeaks?). Du GRU šnipai įsiskverbė į vienos valstijų rinkiminės komisijos svetainę ir pavogė apie pusės milijono rinkėjų duomenis…
2016-ųjų pavasarį–vasaros pradžioje GRU šnipai mažiausiai 10 kompiuterių įdiegė šnipinėjimo programą, kuri įrašinėjo spaudinėjamus klavišus, fotografavo matoma ekrane ir siuntė šiuos duomenis į serverį, kurį jie nuomojo Arizonoje. Tačiau rusai neįtarė, kad juos pačius seka. 2017-ųjų pavasarį JAV nacionalinio saugumo tarnybos (NSA) atstovai pranešė ant GRU diversantų pėdsakų amerikiečius užvedus „sąjungininką Vakaruose“. Praėjus vieneriems metams išaiškėjo: tai buvo Nyderlandų karo žvalgybos ir saugumo tarnyba (MIVD). Olandų agentams pavyko ne tik rasti pastatą Maskvos centre, iš kur rusai vykdė kompiuterines atakas, bet ir įtaisyti koridoriuje vaizdo stebėjimo kamerą…
Sumaišė Kremliaus lošikams kortas
2016 metų lapkritį Rusijos valstybės dūmoje šventė Donaldo Trampo išrinkimą JAV prezidentu – su mintimi greitai neliksiant sankcijų jungo. Metams baigiantis, vieną rytą, Maskvos centre nuosavame automobilyje rado negyvą Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) generolą Olegą Jerovinkiną. FSB neabejotinai pridėjo ranką prie trumpo pranešimo, paneigusio žiniasklaidoje sušmėžavusį žodį „nušautas“: 61-erių metų vyrą ištiko širdies priepuolis. Velionis nuo 10 dešimtmečio vidurio dirbo Rusijos prezidento administracijoje, kur kontroliavo valstybės paslapčių apsaugą (jį vadino „Kremliaus paslapčių saugotoju“). Nuo 2008 metų vadovavo Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojo Igorio Sečino sekretoriatui, o kai šis 2012 metais tapo valstybinės kompanijos „Rosneft“ direktoriumi – perėjo į šią kompaniją.
Kitų metų pradžioje, naktį iš sausio 10-osios į 11-ąją, JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trampas patyrė itin skaudų Demokratų partiją palaikančios žiniasklaidos smūgį. Vakare CNN pranešė Kongreso lyderius susitikime su keturiais JAV žvalgybos tarnybų vadovais gavus 35 puslapių dokumentą apie Trampo ankstesnius ryšius su Rusija. Jį turintys taip pat pagrindiniai leidiniai ir pats prezidentas; JAV specialiosios tarnybos, tikino jų vadovai, niekaip neprisidėjusios prie šios žvalgybinės ataskaitos radimosi. O naktį leidinio „Buzzfeed“ svetainėje pasirodė šio dokumento kopija. Rytą apie jį žinojo 2,5 milijono interneto skaitytojų ir būsimo prezidento netinkami nuotykiai Maskvoje bei jo ryšiai su Kremliaus pareigūnais kaip mat tapo svarbiausia politine tema.
Netrukus savo nuomonę dėl skandalą sukėlusios ataskaitos pareiškė ir Putinas: jos užsakovus jis pavadino „blogesniais už prostitutes“, „žmonėmis, neturinčiais jokių moralinių apribojimų“ (kaip paprastai, veidmainiavo – antai 2009 metais buvo parodytas FSB suklastotas vaizdo įrašas, turėjęs paliudyti nepageidaujamo JAV diplomato ryšį su prostitute Maskvoje). Naująjį Baltųjų rūmų šeimininką kompromituojantis dokumentas – Steele dossier – paskatino JAV teisingumo ministeriją gegužės mėnesį pradėti specialųjį tyrimą dėl poveikio JAV prezidento rinkimams. Šis tyrimas iškėlė dienos švieson ir Kremliaus įsakymų vykdytojus – GRU šnipus ir diversantus.
Kristoferis Stilas – buvęs britų MI6 bendradarbis, šnipinėjo Maskvoje, o išėjęs į atsargą įkūrė privačią žvalgybos kompaniją („Orbis“). „Stilo dosjė“ kalbama ne tik apie Maskvos prostitutes, tačiau ir apie slaptą Sečino susitikimą su Trampo užsienio politikos patarėju Maskvoje dėl sankcijų atšaukimo ir galimybės amerikiečiams už tai įsigyti 19% „Rosneft“ akcijų. Apie tai esą pranešęs „Rusijos šaltinis, artimas „Rosneft“ prezidentui Igoriui Sečinui“. Greičiausiai „Orbis“ buvo papirkusi kaip tik Sečino „dešiniąją ranką“ – generolą Jerovinkiną („The Telegraph“). „Stilo dosjė“ išvadose taip pat rašoma: „Buvęs aukštas Rusijos žvalgybos karininkas mano FSB turint kompromituojamų duomenų, pakankamų Trampui šantažuoti.“ Ne vienas šio reikalo tyrėjų tikina, kad tas „žvalgybos karininkas“ – Sergejus Skripalis.
Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas. EPA-ELTA nuotr.
2010 metais derantis dėl JAV išaiškintų 10 „nelegalų“ mainų į Rusijoje demaskuotus „kurmius“, britai pasiekė, kad į pastarųjų sąrašą įtrauktų ir bausmę atliekantį Skripalį. Esama žinančių išlaisvintą rusą Anglijoje pratęsus bendradarbiavimą su Kristoferiu Stilu, kuris jį globojo Maskvoje. Freelancer, kaip jį pavadino vienas amerikiečių analitikas, nevengė pasitarnauti ir kitiems, kai pasiūlydavo. Ne be šio „laisvojo menininko“ piršto Estijos specialiosios tarnybos 2016 vasarą sulaikė šalies gynybos pajėgų vyriausiojo štabo karininką, šnipinėjusį GRU naudai. BBC redaktorių Marką Urbaną, savo neseniai išleistoje knygoje („The Skripal Files“) parašiusį buvusį karininką gyvenant kaip daugelis sovietinių pensininkų – su televizoriumi ir Putinu jame, senas šnipas apmovė kaip mažą vaiką.
Kodėl Londone toks tirštas rūkas
Dėl pasikėsinimo Solsberyje, Maskvai paprašius, įvyko Jungtinių Tautų Saugumo tarybos posėdis. Diplomatų korpuse reto įžūlumo Rusijos atstovas išjuokė Didžiosios Britanijos highly likely („itin tikėtina“), Vakarų žurnalistus apkaltino vadovaujantis „fašistinės propagandos taktika“ ir, kaip jam pačiam ir Kremliaus žiniasklaidai pasirodė, sutriuškino visus britų pramanus. Jo kalboje klausimai skambėjo kaip oponentų klastos demaskavimas. Kokia logika reikėjo vadovautis pasikėsinimui parinkus prezidento rinkimų ir pasaulio futbolo čempionato Rusijoje išvakarėse laiką? Jeigu buvusį karininką medžiojo specialiųjų tarnybų profesionalai su ypatingai pavojingu preparatu, tai kodėl neprivedė reikalo iki galo?
Paskelbus įtariamuosius ir jiems atsikirtus per RT, „specialiųjų tarnybų profesionalai su ypatingai pavojingu preparatu“ virto anekdotų herojais. Armėnų radijo klausia: „Kodėl Londone kovo mėnesį toks tirštas rūkas?“ – „Tai rusai nuodija savo išdavikus“. „Iš Rusijos pabėgusių išdavikų dabar laukia ne šiaip likvidavimas, o didžiausias pažeminimas – nuo šiol juos nuodys pederastai.“ Arba: „Iš kur du paprasti turistai sužinojo Margaritos Simonian telefono numerį?“ – „Paskambino mobiliuoju Putinui ir tas pasakė.“
Kiti rimtai klausė po RT laidos: kam reikėjo šito akivaizdžiai nevykusio spektaklio? Negi Rusijos specialiosioms tarnyboms ir visai valstybei vadovauja tokie apgailėtini nemokšos? Dar kiti: o gal tai tam tikros rūšies patyčios (trolling)? Britanijai ir visam pasauliui parodytas didysis pirštas? Šių dviejų vis viena nesugaus, o kuo kvailiau visa vaizduojama, tuo didesnis įžeidimas britams ir jų valstybei. Pasigirdo ir balsų, kad per RT parodė ne tuos vyrukus, kuriuos įamžino vaizdo stebėjimo kameros Anglijoje… Kai kurie ekspertai nutarė GRU vyrukus po „Solsberio incidento“ iš tikrųjų tyčia paliekant pėdsakus realiame ir virtualiame pasaulyje, tačiau dėl kita. Girdi, Rusijai netgi naudingas jų šnipų žygių pagarsinimas: „klastingieji Vakarai“ visaip stengiasi suteršti Kremliaus „baltą ir švelnų kailiuką“, o Maskva nepasiduoda ir po visą pasaulį atkakliai ieško „tiesos“.
Kaip prisimename, netrukus po nuodijimo Solsberyje Britanijos vidaus reikalų ministras Amberas Radas pavadino pasikėsinimą „įžūliu ir protu nesuvokiamu aktu“. Buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) karininkas „Laisvės radijui“ pasakė GRU operacijas Solsberyje ir kitur rodant, kad „jie iš tikrųjų tapo įžūlesni“. Viena vertus, pasak šio nuo 2001 metų Prancūzijoje gyvenančio Putino režimo kritiko, smarkiai sumenko jų „profesinis lygis“, kita vertus, jie tebetiki užsienyje padarysiantys ką nori ir kur nori.
Olandų istorikas Benas de Jongas DW kalbėjo, kad pastaruoju metu Rusijos karo žvalgybai suduotas, jo žodžiais, „neabejotinai stiprus smūgis“. Maža to, kad daugybę jų atskleidė, dar ir parodė esant nemokšomis. „Aš manau, kad jie padarė siaubingų klaidų. Taškas.“
Oficialiai ataka Krymo koledže nebelaikoma teroristiniu išpuoliu, aukos mirė nuo šautinių žaizdų. EPA-ELTA nuotr.
Dėl žudynių Politechnikos koledže Kerčės mieste (okupuotas Krymas) gyvybių neteko 19 žmonių, apie 70 – sužeista. Dešimties sužeistųjų būklė – labai sunki.
Sprogmuo, kuris detonuotas spalio 17-ąją apie pusiaudienį, buvo specialiai padėtas mokslo įstaigos valgykloje. Tuo metu ten buvo daug studentų. Todėl ir aukų turėjo būti ypač daug.
Oficialusis Kremlius nutikusį incidentą pirmiausia pavadino teroro aktu, o Tyrimų komitetas iškėlė bylą pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius, numatančius atsakomybę už teroristinę veiklą. Bet kai paaiškėjo, jog masines žudynes organizavo rusas, be to, Rusijos prezidento Vladimiro Putino puoselėjamos „Novorosijos“ šalininkas, baudžiamąją bylą tyrėjai skubiai perkvalifikavo į „žmogžudystę stambiu mastu“.
Taigi kas šaudė į studentus? Studento pavardė – Vladislavas Rosliakovas. Rusiški informacijos šaltiniai teigia, kad jis – nusišovė. Bet gal jį nušovė, kad neliktų pėdsakų, kad, tardomas neišplepėtų to, ko nereikia? Beje, Rusijoje vengiama rašyti, jog Vl. Rusliakovas buvo „Novorosijos“ šalininkas. Tačiau socialiniuose tinkluose ši tema aptariama labai plačiai (pavyzdžiui, kavkazcenter.com).
Kai kurie komentatoriai, plušantys socialiniuose tinkluose, pastebi, jog masinė žmogžudystė Kerčėje 2018-aisiais panaši į 1999-uosius metus, kai FSB specialiai organizavo gyvenamųjų namų sprogdinimus Rusijos Federacijos teritorijoje, kaltę suversdama nepriklausomybės nuo Rusijos siekiantiems čečėnams. Verta prisiminti: tuoj po gyvenamųjų namų sprogdinimų V.Putino vadovaujama Rusija pradėjo plačią karinę kampaniją prieš Čečėniją. Tuometinė FSB intriga akivaizdi: iki pamatų sugriaunami keli daugiaaukščiai gyvenamieji namai, žūsta daug civilių, su karinėmis struktūromis niekaip nesusijusių Rusijos gyventojų. Teroro vykdytojais pasirinkti čečėnų tautybės žmonės (iki šiol nežinoma, ar jie buvo panaudoti „v temnuju“, ar buvo priversti tai padaryti po grasinimų ir šantažo). Atsakomybė už į orą išlėkusius daugiaaukščius gyvenamuosius pastatus suverčiama būtent čečėnams – nepriklausomybininkams. O jau tada V.Putinas turi atrištas rankas – jis tarsi įgyja moralinę teisę pulti Čečėniją, kad neva padarytų galą teroro aktams.
Pasak kavkazcenter.com, gali būti, kad žudynės Kerčėje organizuotos panašiais sumetimais: V.Putinas kaltę suverčia ukrainiečiams, neva keršijantiems už prarastą Krymą. Jei šią nuomonę pavyktų išplatinti kuo plačiau, ne tik Rusijoje, bet atsirastų „naudingų idiotų“ ir Europoje bei Amerikoje, V.Putinas įgytų pretekstą prieš Ukrainą pradėti naują, tik žymiai agresyvesnę nei iki šiol karinę kampaniją.
Tačiau Kremliaus šeimininko kortų kaladę, regis, sumaišė žinia, kad į studentus šaudęs jaunuolis – V.Putino ir jo sukurtosios „Novorosijos“ gerbėjas. Kas tai – žioplumo klaida ar dar viena klasta, kurios kol kas mes dar neperpratome?
2006 metų vasarą RF Centrinio banko (CB) pirmininko pirmasis pavaduotojas Andrejus Kozlovas nuvyko į Estiją, kad perspėtų jos valdžią apie ten suorganizuotą neregėtą pinigų plovimo schemą, rašo The Daily Beast žurnalistė Niko Hains.
„Jo atskleista afera tęsėsi ir tapo didžiausia istorijoje nešvarių pinigų operacija – 200 mlrd. dolerių skandalu Danske Bank‘e“, – tvirtina leidinys ir primena: praėjus trims savaitėms po bandymo paskelbti pavojų Estijoje Kozlovas buvo nužudytas.
Leidinys mano: „Kozlovas yra trečias dabar velionis rusas, kurį galima susieti su skandalu Danske Bank‘e; Aleksandras Perepeličnas, kurio kompanija naudojosi banko Estijos skyriaus paslaugomis, mirė įtartinomis aplinkybėmis Britanijoje, o rusų teisininkas Sergejus Magnickis, tyręs 230 mln. dolerių grobstymą, mirė kalėjime Rusijoje. Tvirtinama, kad didžioji to išgrobstymo pajamų dalis buvo išplauta per Danske Bank‘ą“.
2006 metų rugsėjo 13 trys žmonės apšaudė Kozlovą ir jo vairuotoją Aleksandrą Semionovą. Vairuotojas mirė vietoje, Kozlovas – kitą rytą ligoninėje.
„Praėjus kelioms valandoms po Kozlovo mirties Rusijos oficialūs asmenys išdėstė viešą prielaidą, kad, tikriausiai, jį nužudė už keliems nedideliems bankams atšauktas licencijas“, – rašo leidinys.
Samdomas žudikas
Autorė rašo: „Ta šiek tiek absurdiška teorija netrukus tiksliai „pasitvirtino“: Rusijos valdžia surado būtent tokios finansinės įstaigos valdytoją ir apkaltino jį užsakius žmogžudystę. Aleksejus Frenkelis, kurio VIP-bank‘ą buvo uždaręs Centrinis bankas, buvo suimtas už tai, kad pasamdė tris žudikus ukrainiečius Kozlovui sušaudyti“.
Leidinys pabrėžia, kad Frenkelis primygtinai tvirtino ir tebetvirtina esąs nekaltas, bet jį nuteisė 19 metų kalėti.
Autorė rašo: „Dabar mes galime tvirtinti, kad tuo metu Kozlovas turėjo žymiai pavojingesnių priešų. 2006 metų birželį CB valdininkas specialiai nuvažiavo į Estiją, kad asmeniškai perspėtų vietinę valdžią apie neteisėtai pervestus milijardus rublių doleriais bei eurais į Vakarus per Sampo Bank‘o Estijos skyrių. Sampo, kurio būstinė buvo Suomijoje, vėliau tais pačiais metais, perėmė Danske – didžiausias Danijos bankas.
Atvykęs į Taliną Kozlovas pasakė Estijos Finansų priežiūros valdybos Kovos su pinigų plovimu skyriaus vadovui Andresui Palumaai, kad per jo prižiūrimą finansų sistemą eina pajamos, gaunamos iš vengimo mokėti mokesčius ir pinigų plovimo Rusijoje. Kozlovas paprašė uždaryti keletą konkrečių sąskaitų“.
Leidinio duomenimis, pirmą kartą apie tą kelionę pranešė Estijos laikraštis Eesti Ekspress praėjus mėnesiui po Kozlovo nužudymo.
Praėjo dar 12 metų, kol Danske Bank‘as pripažino, kad per jo skyrių Estijoje iškeliavo nevietinių gyventojų iš Rusijos ir buvusių sovietinių respublikų pinigai, iš viso 234 mlrd. dolerių. Vieno demaskuotojo tvirtinimais, kurie prasiskverbė į Danijos laikraštį Berlingske, buvo aptikta, kad kai kurias įtartinas sąskaitas valdė „Putino šeima ir FSB“, – sakoma straipsnyje.
FSB emblema
Į žinutę Estijos spaudoje atkreipė dėmesį JAV ambasada Taline. Leidinys perpasakoja tų Amerikos diplomatų, kurie 2010 metais buvo nesankcionuotai paviešinti WikiLeaks portale, depešą: „Amerikos oficialieji asmenys pasikalbėjo su Palumaa. Estijos reguliuotojas sumenkino Kozlovo perspėjimo reikšmę, lyginant su depeša, kuri buvo pasiųsta iš ambasados Taline į JAV ambasadą Maskvoje, o paskui į Valstybės departamentą Vašingtone. Jis pripažino, kad su sąskaitomis galėjo būti kokių nors juridinių ar teisinių problemų, bet sakė, kad ne neįžvelgė jokių teisės pažeidimo požymių“.
„Palumaa sakė, kad po Kozlovo perspėjimo Finansų priežiūros valdyba tęsė pokalbį ta tema su savo kolegomis rusais Maskvoje, bet rusai sakė, kad jie neturi informacijos, kuri patvirtintų Kozlovo keliamus kaltinimus“, – sakoma depešoje.
Autorė komentuoja: „Kitaip sakant, netrukus po susitikimo birželį Palumaa pranešė valdžiai Maskvoje apie Kozlovo antikorupcinę operaciją. Galimas dalykas, Rusijos oficialieji asmenys jau žinojo apie jo bandymus padaryti galą už jį politinėje hierarchijoje aukštesnių asmenų piktybiškai korupcijai. Šiaip ar taip, anot vedančiajame Rusijos laikraštyje Kommersant paskelbtos publikacijos, liepą žudikai ukrainiečiai pradėjo sekti Kozlovą“.
„Sampo banko Estijos skyrius, kurį įsigijo Danske bankas, buvo, kaip tvirtinta, vienas iš centrinių mazgų kriminalinių įmonių tinkle, kuris buvo valdomas iš Rusijos. Kaip išaiškėjo rugsėjį, kai pats Danijos bankas atliko tarnybinį tyrimą, po to, kai Kozlovas signalizavo apie pavojų, per jų sąskaitas buvo perpumpuota daugiau kaip 200 mlrd. dolerių užsienio lėšų“, – sakoma straipsnyje.
Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma
Leidinys patikslina: „Tarnybiniame Danske pranešime, kurį surašė Danijos juridinė firma Bruun and Hjejle ir kuris buvo paskelbtas rugsėjį, neišnagrinėtas visos atskleistos sumos – 234 mlrd. dolerių – statusas, bet padaryta išvada, kad jos „žymią dalį“, gali tekti laikyti įtartina“.
Autorė pažymi, kad oficialia Kozlovo nužudymo versija abejojo kai kurie rusai, o taip pat Austrijos, su kurios reguliatoriais Kozlovas irgi bendradarbiavo, vyriausybė“.
Donecke žuvo Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.
Rusijai reikia ne mažos dalies, o visos Ukrainos
Sprogimas Donecko centre esančioje kavinėje „Separ“ nugriaudėjo apie 17 val., o praėjus pusantros valandos Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė iš atitinkamų Donecko „struktūrų“ sužinojusi, kad „suimta keletas žmonių, Ukrainos diversantų ir su jais susijusių asmenų, kurie įtariami pasikėsinimu į respublikos vadovą“.
Jie esą mėgino pasprukti automobiliu, tačiau aplinkinės gatvės buvo jau užtvertos… Netrukus Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė Marija Zacharova nužudymą pavadino teroristiniu aktu: užuot vykdžiusi pažadus dėl taikos „Kijevo karo partija“ nusprendė imtis kruvinų skerdynių. Dar po valandos (20.15) Kremliaus internetinėje svetainėje pasirodė Rusijos prezidento Vladimiro Putino užuojautos žuvusiojo artimiesiems ir „visiems Donbaso gyventojams“ tekstas. Tiesa, nei apie Ukrainą, nei apie Kijevą joje nerašoma, tačiau kas dar galėtų būti „tais, kurie pasirinko teroro, prievartos, gąsdinimo kelią“?
Artėjant pusiaunakčiui, prabilo neseniai „respublikos laikinuoju vadovu“ išrinktas Dmitrijus Trapeznikovas: suimtųjų parodymai patvirtino, kad tai buvo „ukrainiečių diversija“. O Rusijos valstybės dūmos narys, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovas Nikolajus Kovaliovas net konkrečiai nurodė: Ukrainos saugumo tarnyba…
Rytojaus dieną žiniasklaidai parūpo „kaipgi galėjo atsitikti, kad Ukrainos diversantai šeimininkauja respublikos sostinėje kaip savo namuose?“ 2015-ųjų rudenį likvidavo „Motorolą“, 2017-ųjų – pradžioje – „Givį“, dabar – Zacharčenką… Politinis apžvalgininkas Dmitrijus Babičius leidinyje „Svobodnaja presa“ pareiškė „absoliučiai įsitikinęs“, kad teroristinis aktas Donecke – Ukrainos diversantų darbas. Visas būrys Donbaso vadų buvo nužudyti teroristinių atakų metu. Jeigu jie užmušinėja vienas kitą, kaip niekšingai meluoja Kijevas, tai kodėl neliko gyvų? Taip nebūna – juk turėjo laimėti kuri nors grupuotė. Tačiau kuri iš Ukrainos specialiųjų tarnybų tai daro ir kaip – „kitas klausimas“. Sirijoje į Bašarą Asadą pasikėsinimą surengė, žinoma, islamistai, o kieno rankomis – kitas klausimas. „Svobodnaja presa“ tekstą pavadino „Pasikėsinime į Asadą ir Zacharčenkos nužudyme – vienas braižas“ (У покушения на Асада и убийства Захарченко — один почерк).
Tas pats leidinys supažindino su Maskvos universiteto profesoriaus, politinių mokslų daktaro, Mokslo tarybos prie Rusijos saugumo tarybos nario Andrejaus Manoilos įžvalgomis. Sprogmenį padėję diversantai žinojo, kada Zacharčenka užeis į kavinę, vadinasi, jiems kažkas apie tai pranešė. Išduoti galėjo kažkas iš savų. Tačiau Zacharčenkos ir kitų pasipriešinimo lyderių aplinkos žmonės, buvusio įsitikinimu, labai motyvuoti ginti savo respublikas (jie – idėjiniai) ir sunkiai tikėtina išdaviką buvus tarp jų, todėl klausimas, kas išdavė, lieka atviras ir atsakyti į jį gali tik tyrimas.
Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.
Leidinys „Vzgliad“ suskato aiškintis, „ar Ukrainos specialiosios tarnybos pajėgios šalinti Zacharčenkos lygio asmenis“. „DLR lyderį“ akylai saugojo, todėl jį nužudyti galėjo tik labai profesionaliai veikiančios specialiosios tarnybos, o juk Ukrainos tarnybos prie tokių nepriskiriamos, tokia sudėtinga operacija – ne jų nosiai. Tuo tarpu teigiama, kad tai padarė Ukrainos specialiųjų operacijos pajėgos.
Atsakydamas į šį klausimą, buvęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos pulkininkas Sergejus Voroncovas suabejojo, ar Zacharčenkos apsaugos tarnyba, neapgynusi nuo teroristinio akto, buvo tokia jau kvalifikuota, kaip kalbama. Be to, kariaujančioje šalyje įvykdyti tokią operaciją nėra labai sudėtingas darbas. Ir iš viso – „įvykdyti bet kokį teroro aktą yra tūkstančius milijonų kartų pigiau negu apginti žmogų“.
Buvęs Izraelio specialiosios tarnybos „Nativ“ vadovas Jakovas Kedmis atsakė, kad nežinant visų pasikėsinimo detalių keblu atsakyti, ar tai buvo profesionaliai atlikta operacija, ar ukrainiečiams šį kartą tiesiog pasisekė. Vis dėlto Ukrainos specialiųjų tarnybų nereikėtų visiškai nurašyti. Jos perėmė sovietinių KGB ir karinės žvalgybos patirtį. Be to, Ukrainoje daugelį metų dirba amerikiečiai, turintys patirties tokioje veikloje.
Jokių abejonių – Ukrainos specialiosios tarnybos! Sakote, ne jų nosiai toks „puikiai suplanuotas niekšiškas nužudymas“ (Pravda.ru)? Šį kartą pasisekė. Amerikiečiai pamokė („…vienas braižas“). Ir apsauga pražiopsojo. Tuo neabejojančios „Svobodnaja presa“ vienas redaktorių yra rašytojas Zacharas Prilepinas – rusų rašytojas, karo Ukrainoje karo dalyvis, pastaruosius pustrečių metų – Zacharčenkos padėjėjas. Internetinį leidinį „Vzgliad“ nuo 2015 metų globoja „Socialinių tyrimų ekspertinis institutas“, susijęs su Rusijos prezidento administracija.
Žurnalistas Dmitrijus Babičius – Rusijos valstybinei naujienų tarnybai RT priklausančios radijo stoties „Sputnik“ apžvalgininkas. Politologas Andrejus Manoila 1998 metais baigė Maskvos valstybinio universiteto fizikos fakultetą (atmosferos fizikos specialybė), 1999 metais –FSB vadovaujančių kadrų parengimo fakultetą (operatyvinė veikla). 2012 metais tapo Maskvos universiteto politologijos fakulteto Rusijos politikos katedros profesoriumi (jo biografijoje sakoma: В Литве работы А. В. Манойло по информационным войнам получили название «русский подход» и преподаются в военных академиях). Žinomu karo ir politikos apžvalgininku vadinamas Jakovas Kedmis sugeba taip pagirti Putino sprendimus Rusijos TV laidose, kad net dantis praėdę Kremliaus propagandistai nuščiūva; kai kas jį vadina tiesiog „Kremliaus provokatoriumi“.
„Grąžinti negalima pripažinti“ – kur rašyti kablelį?
Rugsėjo 2 d. valstybinis leidinys „Rosijskaja gazeta“ parašė, kad „Kijevas atsisako nuo taikos Vakarų lyderiams patylomis nuolaidžiaujant“ (Киев отказывается от мира при молчаливом попустительстве западных лидеров). Pasirodo, veikė net trys Ukrainos diversantų grupės, viena sekė Zacharčenką, kita įvykdė sprogdinimą, trečia dengė sprogdintojų pasitraukimą. Diversantus parengė Vakarų instruktoriai, matyti JAV specialiųjų braižas: šitaip kitų rankomis buvo žudomi neįtinkantys lyderiai Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą dėl „tautinio terorizmo akto“. Neatmetama naujų provokacijų galimybė. Pranešama apie galima Ukrainos kariuomenės puolimą rugsėjo 14 d. Prieš imdamasis pasakoti apie velionio gyvenimą ir didvyriškus žygius, teksto autorius tarytum prabėgomis brūkštelėjo: buvęs futbolo klubo „Šachtior“ vadybininkas ir vienas iš trijų Zacharčenkos pavaduotojų „DLR vyriausybėje“ Trapeznikovas vadovaus iki rinkimų, kurių data dar nežinoma, ir labai didelė tikimybė naujuoju „respublikos vadovu“ galint tapti dabartinį „liaudies tarybos pirmininką“ Denisą Pušiliną.
Didžiausias pasaulio melagis
Praėjusį pirmadienį iš pat ryto Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS paskelbė pokalbį su „Politinės konjunktūros centro“ direktoriumi Aleksejumi Česnakovu – apie padėtį „Donecko liaudies respublikoje“ po Aleksandro Zacharčenkos nužudymo. Šis ekspertas prieš kelias dienas tai pačiai tarnybai pasakė, kad „liaudies taryba“ Trapeznikovą paskelbė „respublikos vadovu“ netesėtai, o po dviejų parų TASS pranešė, kad Donecke „laikinuoju vyriausybės pirmininku“ paskyrė Denisą Pušiliną – būtent Česnakovo pagirtą tame komentare. Koks įžvalgumas! Tiesa, „Rosijskaja gazeta“ pirmoji parašė apie „labai didelę tikimybę“, tačiau ekspertas paaiškino, kas ir kodėl.
Dabar kalbama apie „liaudies tarybos“ sprendimą lapkričio 11 d surengti „parlamento“ ir „respublikos vadovo“ rinkimus, Minsko susitarimų likimą, kita, tačiau TASS‘ui kažin kodėl svarbiausia pasirodė antraštėje pabrėžti: Aleksandro Zacharčenkos nužudymas „highly likely“ yra Kijevo darbas (Эксперт: за убийством Александра Захарченко „хайли лайкли” стоит Киев). Highly likely – Britanijoje taip sakoma reiškiant įsitikinimą iki teismo sprendimo, kaip antai: „labai tikėtina“ prie pasikėsinimo nunuodyti buvusį Maskvos šnipą prisidėjus Rusiją.
Tiesa, ekspertas prisipažįsta nesąs tyrėjas ir galįs tik numanyti, kas yra Zacharčenkos žūties kaltininkas, tačiau labai tikėtina, kaip kalbama Donecke ir Gorlovkoje, kad Kijevas“. Ir kas dabar perkalbės įniršusius žmones? Dėl Zacharčenkos nužudymo Vakarų valstybių sostinės, galima sakyti, pratylėjo ir, suprantama, šią tylą Donecke palaikė pritarimu teroristiniams Kijevo režimo metodams. Suprantama, tai sukėlė Donbaso gyventojų pasipiktinimą ir jie pareikalavo rinkimų. Rinkimai vyks ir „Luhansko liaudies respublikoje“. Dėl Minsko susitarimų, tai ekspertas sutinka su sakančiais, kad nors susitarimai ir nevykdomi, alternatyvos jiems nėra. „Mūsų Ukrainos krypties kuratoriai puikiai suvokia, kad dabartinis Kijevo režimas nevykdys Minsko susitarimų.“ Tačiau Ukrainai, anot Česnakovo, anksčiau ar vėliau vis dėlto teks priimti įstatymą dėl ypatingojo statuso, numatančio vietinės liaudies milicijos kūrimą, rusų kalbos vartojimą ir kita, kas įrašyta susitarimuose ir Jungtinių Tautų rezoliucijoje. Tai jiems nori nenori reikės padaryti, niekur nesidės.
GRU emblema – skraidančioji pelė
Ką gi daryti, klausiama eksperto, kad Vakarai priverstų Ukrainą vykdyti Minsko susitarimus? „Užsienis mums nepadės, – atsako tas. – Ne Vakarai, o laikas viską sustatys į vietas.“ Kada nors Ukrainoje į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės, o Vakaruose suirs ir dabar ne tokia jau tvari sankcijas palaikanti koalicija. Dar klausimas: daug kalbama apie Ukrainos rengiamus karinius veiksmus prieš DLR – ar tai įmanoma? Ekspertas atsako „kažin kodėl“ esąs įsitikinęs, kad Kijevas kuriuo nors momentu tam ryžis, nes kursto už Atlanto esantys globėjai, o ir pačioje Ukrainoje netrūksta bepročių. Taip atsitikus, aukų būtų nepalyginti daugiau negu per Ukrainos karą 2014 metais, tačiau Kijevą, kaip ir tada, privers sustoti. Istorija gali prieiti iki to, kad Rusija pripažins LDR ir LLR, kaip atsitiko su Pietų Osetija ir Abchazija po Saakašvilio avantiūros.
„Surkovo propaganda“?
„Dvylikoje kėdžių“ Ostapas Benderis tikina: „Užsienis mums padės“; dabar Rusijos spaudoje mirga „Užsienis mums nepadės“. Memu tapo ir mūsų dienų Kremliaus propagandisto posakis: „Sutapimas? Nemanau“. Tą patį pirmadienį šio „auksaburnio“ vadovaujamos RT leidinyje pasirodė „apsiskelbusios Donecko liaudies respublikos (DLR) laikinuoju vadovu“ pristatyto Deniso Pušilino išskirtinis interviu. (Украина уже разучилась понимать Донбасс: Пушилин об убийстве Захарченко, ситуации в ДНР и минском процессе).
Pokalbį nuo Zacharčenos žūties pradėjusiam žurnalistui Pušilinas praneša: tyrimo duomenys rodo, kad šį teroro ir agresijos aktą įvykdė „tam tikra Ukrainos specialioji tarnyba, pavaldi vos ne Ukrainos prezidentui“, be to, „veikė paties aukščiausio lygio profesionalai“. Todėl labai liūdna, kad Europos žiniasklaidoje jis (prezidentas) vaizduojamas vos ne taikos prezidentu, uoliu Minsko susitarimų vykdytoju ir panašiai, nors iš tikrųjų taip nėra. Žurnalistui nusistebėjus, kad teroro aktą pasmerkė tik Rusijoje, o pasaulio bendrija – pratylėjo, Pušilinas pritaria: tai atsitiko 200 metrų atstumu nuo viešbučio, kur apsistoję ESBO atstovai, jie tikrai viską girdėjo ir matė, tačiau nepakėlė balso. „Deja, mes nuo 2014 metų susiduriame su dvigubais standartais.“
Žurnalistas: kaip reikėtų vertinti kalbas, kad rugsėjo 14 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos vėl puls? Pušilinas: Ukraina rengė labai rimtą provokaciją per pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje, tačiau mes apie tai pranešėme ir Rusijos prezidentas pasakė jiems, kad nedarytų to, nes praras valstybingumą. Tai paveikė. Tačiau neturime nusiraminti. „Ukraina klastinga, Ukraina valdoma iš išorės – tai mes žinome. Ir kokius įsakymus ji gaus, kaip visa tai bus daroma – niekas nežino. Todėl reikia būti pasirengusiems viskam.“ Dėl Minsko susitarimų: Donbasas ten turi balsą, tačiau Ukraina nieko nedaro – būtent tai ir rodo, kad jie nenori šiuo metu taikaus sureguliavimo. Buvo susitarta padaryti – jie nepadarė. Apie ką kalbėti? Jie netgi nepasmerkė Minsko susitarimą pasirašiusiojo mirties. Dabar Ukrainoje sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi susitarimai.
Rusijoje skrajoja dar vienas posakis: „Surkovo propaganda“ (Rusijos televizijos kompanijos NTV žurnalistams vienoje rinkėjų teisių gynėjų organizacijoje kalbinamas darbuotojas daugiau kaip 80 kartų pasakė: „NTV – Surkovo propaganda“). Vladislavas Surkovas – Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, sumanęs projektą „Novorosija“. Iki pasirašant Minsko susitarimus šiuo vardu buvo vadinama Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų konfederacinė sąjunga“, manyta į „Novorosiją“ įtraukti šešias Ukrainos pietryčiuose esančias sritis (bendras plotas – 249 000 km).²). Ne kartą sklido kalbos Surkovą traukiantis iš Putino padėjėjų būtent dėl sužlugdytos „Novorosijos“, pastarąjį kartą – praėjusį pavasarį.
Štai šitaip kalba ekspertas: Ukrainos diversantams susprogdinus „respublikos vadovą“, žmonės pasipiktino ir pareikalavo… rinkimų! Ekspertui jau žinomas ir asmuo, kurį jie ketina išrinkti į valdžią. „Teroras neišsklaidė, neišgąsdino Donbaso liaudies, – aiškina Česnakovas. – Priešingai – sutelkė. Todėl su 99% tikimybe galima spėti laimėsiant Denisą Pušiliną DLR ir Leonidą Pasečniką LLR. Respublikų parlamentuose daugumą gaus jų šalininkai.“ Vakarai nenori nieko matyti, nieko girdėti. Ukraina nevykdo Minsko susitarimų, tačiau kada nors ten „į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės“, taigi suvokiantys, jog alternatyvos tiems susitarimams nėra. Gali rastis ir naujų susitarimų, tačiau „visi jie neturės prieštarauti Minsko proceso dvasiai ir jo galutiniam siekiui – taikai ir ypatingam Donbaso statusui“… Aleksejus Česnakovas dar vadinamas „Surkovo kalbančiąja galva“.
Pušilinas varo tą patį: Kijevas įvykdė teroro aktą, o Vakarai – tyli. Donbase „absoliuti dauguma“ nusiteikę prieš klastingą Kijevą. Pačioje Ukrainoje „adekvačių“ žmonių yra daugiau negu norinčių matyti „maskvėną ant šakos“ (москаляку на гiляку), tačiau valdo radikali mažuma su „visu pajėgumu veikiančia represijų mašina“ ir Vakarai tam neprieštarauja. Ukrainoje dabar sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi Minsko susitarimai… Neseniai Pušilinas buvo ne tik „Liaudies tarybos pirmininkas“, tačiau ir visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske.
„Surkovo propaganda“
Tepavykus užimti 1/3 Donecko ir Luhansko sričių, Surkovas ėmėsi tame pačiame fronte vadovauti naujai Kremliaus specialiajai operacijai, kurią galima pavadinti „Apgaulingas Donbaso grąžinimas Ukrainai“ ar „Donbasas mainais į Krymą“. Jos esmę dar 2014-ųjų rudenį išdėstė Rusijos dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas. Girdi, dabar Rusija kaltinama išdavyste: žadėjo, nepadarė, nepalaikė, kodėl nepuolė toliau, kodėl sutiko su paliaubomis. Taip kalbantys yra neabejotinai patriotai, tačiau daugelis jų – avantiūristai, nesuvokiantis, jog kenkia Rusijai.Mes negalime atsisakyti nuo Novorosijos palaikymo, tačiau strateginis tikslas yra ne „Novorosijos“ pripažinimas nepriklausoma valstybe. Jai tapus atskira valstybe, likusi Ukraina virs Baltijos šalimis, istoriniu priešu, kur po kiekviena lova vaidensis „Maskvos ranka“. Tikslas yra priversti Kijevo valdžią – šią ar būsimą – pradėti kalbėtis apie tai, kad Doneckas ir Luhanskas, Kijevas ir Charkovas lieka tokioje Ukrainoje ar kaip ji vadinsis, kuri bus federacija ar konfederacija ir kurioje bus leidžiamas didelis nuomonių skirtumas – nuo Vakarų iki Rytų. Ir kuri dėl to negalės priimti sprendimo stoti nei į NATO, nes Rytai – prieš, nei į Eurazijos sąjungą – nes Vakarai prieš. Tegul geriau bus neutrali Ukraina, o ne Ukraina – Jungtinių Valstijų ginklas prieš Rusiją.
Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze
2015 metų rudenį pasirodė pranešimų į Donbasą atvykstant FSB ir GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) specialiosioms grupėms. Atvykėlius pavadino „likvidatoriais“. Esą jiems įsakyta šalinti smogikus, kurie nesutinka su Kremliaus pakeista strategine linija dėl okupuotų teritorijų statuso: ne „prijungimas prie Rusijos“, o „Donbasas – Ukrainos regionas su ypatinguoju statusu“. 2016 metų rudenį vėl: GRU ir FSB jungtinis būrys pradėjo „valymus“ Donbaso separatistų pajėgose. Pirmiausia imasi būrių „Sparta“ (Doneckas), „Somali“ (Luhanskas) ir „Vostok“ (Makejevka). Nepaklususius nurodymams ir pasipriešinusius numatyta sunaikinti. Gal tai tiesiog sutapimas: 2016-ųjų rudenį susprogdintas „Motorola“, 2017-ųjų pradžioje – „Givis“. Šiedu – labiausiai žinomi iš paslaptingai žuvusiųjų. 2017 metų rugpjūtyje abi „respublikas“ aplankė pats Surkovas ir paliepė rengtis „reintegracijai“.
Praėjus pastarajam Putino rinkimui į prezidentus, sužinota Surkovą liekant Kremliuje. Vadinasi, Putinas pritarė patarėjo operacijai Ukrainoje. Iš pradžių, pavasarį, į valdžią atvestinas Kremliaus visiškai kontroliuojamas prezidentas. Jo šalininkai turėtų sudaryti rudenį renkamo šalies parlamento daugumą. Tada naujoji Kijevo valdžia turėtų pradėti tiesiogines derybas su Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“ dėl jų prisijungimo prie Ukrainos didelę laisvę turinčios autonomijos teisėmis, suprantama, tarpininkaujant taikos darytojai Maskvai. Pataisius Konstituciją ir paskelbus Ukrainą federacine valstybe, Donbase įvyktų nauji vadovų ir parlamentų rinkimai bei referendumas dėl grįžimo į Ukrainą autonomijos teisėmis. Pareiga finansuoti naująsias autonomijas tektų Ukrainai („Čečėnijos pavyzdžiu“), o Vakarai, išvydę tokią taikingą Kremliaus politiką, nuimtų nuo Rusijos kaklo sankcijų jungą (ir nuo paties „Kremliaus pilkojo kardinolo“), palikę Krymą Maskvai. Be to, Doneckui ir Luhanskui sugrįžus į Ukrainos sudėtį, Rusijai palankių rinkėjų dalis taptų lemiančiąja.
Ilja Ponamariovas nė neabejoja Kremlių dar iki Rusijai pradedant karą Donbase turėjus scenarijų, kas bus daroma pasisekus. Buvusio Dūmos deputato (vienintelis balsavo prieš Krymo prijungimą prie Rusijos) manymu, Maskva ir pradėjo visą šitą istoriją tik dėl Krymo mainų. Tačiau karas su Ukraina nenusisekė. Tada Putinas dėl to paties žengė į Siriją. Klausykite, Jungtinės Valstijos: mes jums nusileidžiame dėl Sirijos, o jūs pamirštate Krymą ir išlaisvinate iš sankcijų. Dėkui Dievui, tokie mainai dar negresia. O su Ukraina tartis nereikia, nes praeis kiek laiko ir valdžia Kijeve pasikeis. Leonidas Radzichovskis irgi neabejoja, kad Putinas mielai atsikratytų Donbaso, tačiau taip, kad galėtų „pateikti tai kaip savo laimėjimą, tarytum jam, Putinui, pavyko įgyvendinti visus savo planus“. (Šis rusų publicistas Krymo referendumo išvakarėse parašė, kad visiems žinoma jo baigtis, tačiau kaina, kurią Rusiją sumokės už tai, bus „agresoriaus ir grobiko reputacija“. Kiek vėliau jis apkaltino Rusijos vadovybę apgavus Ukrainą: pasirašė draugystės sutartį, kurioje garantavo neliečiamybę, teritorijos vientisumą, o po to paėmė iš Ukrainos branduolinį ginklą ir užgrobė Krymą.)
Kam širdies atgaiva, o kam – galvos skausmas
Rugsėjo 5 d. tas pats Zatulinas, Rusijos valstybės dūmos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, eurazinės integracijos ir tėvynainių reikalų komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, Federalinei naujienų tarnybai (tai pačiai, kuri siejama su „Putino virėju Jevgenijumi Prigožinu) paaiškino, kodėl Rusija negali oficialiai pripažinti Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“. Donbaso gyventojai praleido Ukrainos sudėtyje daugiau kaip 30 metų ir todėl padėtis ten labai skiriasi nuo Krymo pusiasalyje. Donbase įvykus referendumui, prisijungimui prie Rusijos pritartų 20-30%, 10-20 ar 30% – nieku gyvu, o likusiems būtų tas pats. Todėl Doneckas ir Luhanskas grąžintini į Ukrainos politikos erdvę. Žinoma, priimtinomis sąlygomis, tai yra be susidorojimų, be sąskaitų suvedinėjimo, su ypatingu statusu – kaip federacijos ar konfederacijos elementas. Tai paskatins Ukrainos virtimo federacija grandininę reakciją. „O federacinė Ukraina – tai, kas turėtų nuraminti širdį.“
Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.
Naujienų tarnyba „Novorosija“ pasipiktino tokiu Rusijos deputato postringavimu: „nepakankamai rusiškas Donbasas“ jau penkti metai kovoja prieš sugrąžinimą į Ukrainą! Ir priminė, ką kalbėjo velionis Zacharčenka. Antai praėjusių metų spalyje pareiškė, kad Donbasas gali grįžti į Ukrainą dviem atvejais: arba Kijevui reikės nužudyti 1,5 milijono žmonių, nesutinkančių su tenykščiu režimu, arba tos šalies valdžia turi iš esmės pakeisti savo politiką. Gruodyje sakė: nėra prasmės kalbėti apie Donbaso grįžimą į Ukrainos sudėtį, nes Kijevas per visus karo metus nežengė nė vieno žingsnio tam, kad DLR ir LLR gyventojams kiltų noras grįžti į šios šalies sudėtį; respublikų gyventojai nedovanos Kijevui už sugriautus likimus ir miestus. Šį pavasarį jis kalbėjo, kad „Ukrainos artimiausioje ateityje laukia milžiniškos permainos“ ir Donbaso veiksmai priklausys nuo to, kokie pasikeitimai ten įvyks. Dar jis sakė, kad „Donecko liaudies respublikos kursas yra stiprinti visokeriopus ryšius su Rusija ir kad ateityje gali būti sudaryta viena su Maskva karinė-politinė, ekonominė ir kultūrinė erdvė.
FSB emblema
Žuvusio „Donecko liaudies respublikos vadovo“ laidotuvių dieną vienas iš labiausiai skaitomų Rusijos leidinių „Moskovskij komsomolec“ iškėlė klausimą, „kokią problemą išspręs Zacharčenkos mirtis“ (Негодяи не закончатся: какую проблему решит смерть Захарченко). „Rusų pavasario“ svajonei nebuvo lemta išsipildyti, Donbasas atsidūrė aklavietėje ir anksčiau ar vėliau reikia pradėti derybas. Tai greičiausiai būtų buvę neįmanoma Zacharčenkai esant gyvam – istorija jį užkėlė ant pjedestalo, tačiau vėliau jis tapo stabdžiu ir Ukrainoje, atvirai sakant, su juo nebūtų leidęsi į kalbas. Tačiau netgi Putinas pripažįsta, kad sukilę regionai – Ukrainos dalis, ir dabar galima pradėti taikos derybas nuo švaraus lapo…
Tą pačią dieną MK atsiliepė ir apie „laikinąjį vadovą“ Trapeznikovą – labai nekaip. Nekariavo. Labiausiai pagarsėjo viename vakarėlyje iš pistoleto peršovęs Zacharčenkos administracijos vadovui koją ir vėliau užėmęs jo vietą. Nustekeno „Šachtioro“ futbolininkų gerbėjų klubą, o pats pralobo. Ne generolas – karjeros valdininkas… Kai po savaitės Trapeznikovo neliko, MK leidosi į svarstymus, „kokia yra Pušilino paskyrimo prasmė“. Po tragiškos Zacharčenkos žūties ima manyti, kad Maskvos požiūris į Donbasą radikaliai pasikeis. Nemažai aukštų Rusijos valdžios pareigūnų prabilo apie būtinybę pripažinti DLR ir LLR, pasitraukti iš Minsko derybų. Tačiau Pušilino paskyrimas parodė nugalėjus jėgas, kurios ir toliau teigia, kad „nėra alternatyvos“. (Apie „Moskovskij komsomolec“ kalbama, kad valdžia per jį leidžia „gandus“, norėdama iki priimant kokį jai reikalingą sprendimą sužinoti žmonių nuomonę ir parengti visuomenę. Ankstėliau MK suteikė žodį ekspertui, FSB atsargos generolui: tai, kad Rusijos saugumiečiai išvyko į Donecką Zacharčenkos žūties aplinkybių tirti, liudija Rusiją galint ateityje pripažinti apsišaukėles respublikas).
„Svobodnaja presa“ tiesiai parašė, kad „Donecko liaudies respublikoje Pušilinas daugeliui nepriimtinas.“Aleksandras Zacharčenka buvo charizmatiškas žmogus, turėjo savo įsitikinimus. Minsko susitarimų protokolus pasirašė tik praėjus dviem savaitėms nuo pačių derybų dalyvaujant Putinui ir Merkel – po namų arešto. Dabar tokių asmenybių, istorinio fondo direktoriaus nuomone Aleksejaus Anpilogovo nematyti. Žurnalistas: nuolat girdime ryžtingus DLR karininkų, irgi nestokojančių charizmos, pareiškimus. Ne, atsako pašnekovas, jų niekas neiškels. Visiems, ir Donecke, ir Maskvoje, reikalingi pilki vykdytojai. „Bet kuri ryški asmenybė DLR sąkygomis rizikuoja tapti mirtininku.“
SP nutyli, kad pastarųjų minčių autorius buvo aktyvus „Rusų pavasario“ veikėjas, o jo vadovaujamas fondas, be kita ko, rinko aukas „Novorosijai“. Tačiau sužinome, kad Trapeznikovą vietiniai išrinko „automatiškai“, nespėjus įsikišti „elitui“. Tuo tarpu Pušilinas „priimtinas visoms įtakoms grupėms, pretenduojančioms kontroliuoti padėtį DLR“. (Kaip pamename, vos paskirtas Donecko „respublikos vadovu“ Trapeznikovas pareiškė, kad „nekintamas lieka ir mūsų užsienio politikos kursas“: galiausiai prijungti prie Didžiosios Rusijos. „Šiam kursui jau pritarė įvairiose valstybėse esantys respublikos bičiuliai, atsiliepę į Ukrainos specialiųjų tarnybų įvykdytą teroristinį aktą.“ Pušilino, visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske įsitikinimu, Donbaso sugrąžinimas į dabartinę, unitarinę Ukrainą neįmanomas, tačiau jis įsitikinęs, kad prorusiškų jėgų atėjimas į Ukrainą – tik laiko klausimas“.) Represines žinybas „respublikoje“ kontroliuoja Rusijos „galiūnai“ (силовики), o politinę sferą – Vladislavui Surkovui artima įtakos grupė. Šiuo metu elito vidaus kovoje laimi „politinė grupė“, tačiau dar gali visko atsitikti, nes „galiūnų“ pozicijos Rusijos vidaus politikoje tvirtėja.
Kiti tokiai išvadai pritartų su išlygomis. Donbase tarpusavyje kaunasi Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios valdybos (ji senu papratimu vadinama GRU, nors „žvalgybos“ jos pavadinime jau nelikę) kariaunos. Ir vieni, ir kiti siekia valdyti respublikų lyderius ir daugiau pagriebti iš Doneckui ir Luhanskui Maskvos siunčiamų milijardų (be to, anglių, degtinės, cigarečių kontrabanda, o dar heroino „takas“ iš Afganistano į Europą – jį kontroliuojantys abejose skiriamosios linijos pusėse „banknotus gabenasi 260 litrų talpos šiukšlių maišais“).
FSB kelia savo kandidatą
Velionis Aleksandras Zacharčenka liepos mėnesį dar teigė rinkimus esant reikalingus visiems ir jie „dar kartą parodys, kad DLR – savarankiška valstybė“. „Laikinasis Luhansko respublikos vadovas“ Leonidas Pasečnikas irgi pareiškė kovosiąs dėl išrinkimo. O rugpjūčio 20 d. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad rinkimai apsišaukėlėse Donbaso respublikose atidedami. Leidiniui RBK artimas šaltinis Kremliuje paaiškino, kad nesama „tiesioginės būtinybės“, be to, neturima iš ko finansuoti. Naujienų tarnybai „Interfax“ Donecke nurodė dar vieną priežastį: „2019 m. kovo 31 d. įvyks Ukrainos prezidento rinkimai, po kurių Kijevo požiūris į Minsko susitarimų vykdymą gali pasikeisti.“ Prabilo ir kiti šaltiniai: Kremliuje nuspręsta rinkimus nukelti po Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimų su JAV prezidentu Donaldu Trampu Helsinkyje ir Vokietijos kanclere Angela Merkel Berlyne.
TASS kreipėsi į mums iš vėlesnių komentarų jau pažįstamą Aleksejų Česnakovą ir šis paaiškino, kokiomis nuotaikomis gyvena Donecko ir Luhansko lyderiai: jų sprendimas dėl rinkimų priklausys nuo tarptautinės padėties ir to, ar Ukraina pratęs įstatymo dėl „Donbaso ypatingojo statuso“ veikimą. „Aukščiausiajai radai ir prezidentui to nepadarius laiku visa apimtimi, Minsko susitarimai bus laikomi žlugę dėl jų kaltės. Esu tikras, kad tokiu atveju rinkimai Donbaso respublikose įvyks šiais metais.“
Ukranos slaptoji tarnyba SBU
Ukrainos įstatymo, numatančio suteikti kai kuriems Donecko ir Luhansko rajonams ypatingąjį statusą (kai čia bus sudarytos atitinkamos sąlygos), galiojimas baigiasi spalio 10 d., ir specialusis JAV valstybės departamento atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris (Rusijai atstovauja Vladislavas Surkovas) dar liepai baigiantis prakalbo apie reikalą pratęsti įstatymo veikimą. Jo nuomone, nuo to ukrainiečiams nebus jokios žalos, tačiau Rusija neteks dingsties skųsti Kijevo veiksmais. ESBO atstovas tripusėje kontaktinėje grupėje irgi paragino Ukrainos aukščiausiąja radą pratęsti šio įstatymo veikimą – tai prisidėtų prie pastangų pasitelkti Jungtinių Tautų pajėgas konfliktui spręsti.
Ukrainos parlamento pirmininko pavaduotoja Irina Geraščenko pritarė: to nepadarius, „apie sankcijų atšaukimą svajojantys Kremliaus draugai Europos Sąjungoje įgytų gelžbetoninį argumentą“. Tuo tarpu kitas „Petro Pošenkos bloko“ narys, Ivanas Vinikas, pareiškė, kad šių metų pradžioje pradėjo veikti vadinamasis deokupacijos įstatymas ir todėl senojo nereikia. Naujajame įstatyme „liaudies respublikos“ teritorijos vadinamos net ne „kai kuriais Donecko ir Luhansko rajonais“, kaip Minsko dokumentuose, o „Rusijos Federacijos laikinai okupuotomis teritorijomis“, pati Rusija – „okupante“, privalančia atlyginti jos „karinės agresijos prieš Ukrainą“ metu padarytą žalą. Tuo tarpu pats Porošenka mano, kad „šis įstatymas neprieštarauja nei vienam Ukrainos tarptautiniam įsipareigojimui, taip pat ir Minsko susitarimuose“.
Rugpjūčio 29 d. iš Donecko „liaudies tarybos“ atėjo gandas ten pradėjus kalbėti apie pasirengimą referendumui dėl nepriklausomybės. Rugpjūčio 31-osios rytą ukrainiečių politologas Vladimiras Fesenka tikino, kad Urainos parlamentas dar turi laiko apsispręsti dėl „ypatingojo statuso“ ir apskritai: „Įvairių šaltinių, taip pat ir Rusijos, duomenimis, Putinas lauks parlamento ir prezidento rinkimų Ukrainoje baigties.“ Rugsėjo 6-ąją Rusijos prezidento spaudos tarnybos vadovas Dmitrijus Peskovas žurnalistų klausiamas dėl gandų apie rinkimus Donbase gūžčiojo pečiais: tokius sprendimus ne Maskva priima, kreipkitės į Donbaso atstovus. O kitą dieną Donecke „laikinuoju respublikos vadovu“ paskyrė Denisą Pušiliną ir paskelbė po dviejų mėnesių įvyksiant rinkimus.
Tuoj po šito leidinio „Komersant“ tarptautinis apžvalgininkas Maksimas Jusinas pareiškė, kad taip nusprendė Maskvoje ir tai keičia visą „Normandijos ketverto“ derybų filosofiją. Paryžius ir Berlynas kalbėjo apie rinkimus Ukrainos įstatymus ir vėlesnį respublikų grįžimą į Ukrainos sudėtį su labai plačia autonomija, tačiau Maskvos sprendimas griauna visą šitą konstrukciją. Rusijos santykiai su Vakarais tiek pairo, tiek kitų dirgiklių (ir Skripaliai, JAV rengiamos sankcijos), kad šis žingsnis, kuris Vakarams, žinoma, nepatiks, dar labiau jų nepablogins. Ну что еще может быть хуже? Greičiausiai, Maskvoje nuratė, kad užteks vaidinti komediją ir vaizduoti rimtą požiūrį į derybas, kuriose sėkmės negalima tikėtis iki Ukrainoje neįvyks nauji rinkimai.
Krymo pusiasalio žemėlapis
Rugsėjo 12 d. Kurtas Volkeris pasakė, kad Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ numatyti rinkimai yra neteisėti (DW). Sekant Minsko susitarimų ir šios teritorijos sugąžinimo Ukrainai logika šie dariniai turi išnykti. „Manau, Rusijos pusė nusprendė tuo tarpu nesiimti jokių pastangų dėl taikos ir laukti rinkimų Ukrainoje rezultatų.“ (Kaip pamename, Putino ir Trampo susitikimo Helsinkyje išvakarėse Volkeris vokiečių leidiniui „Das Bild“ pasakė, kad Ukrainos rytuose konfliktą įžiebė Rusija, tačiau to neprižįsta, todėl JAV pozicija dėl Krymo aneksijos liks tokia pati griežta. Volkerį piktina kalbos apie galimą Krymo „išmainymą“ į Donbasą: „Jeigu imtume ir išmainytume kurias nors Vokietijos dalis? Kas turi tokią teisę?“) Tą pačią dieną Donaldas Trampas pasirašė įsaką, numatantį taikyti apribojimus valstybėms, įtariamoms kišimusi į rinkimus JAV. MK nusprendė, kad „naujos JAV sankcijos daro galą santykiams su Rusija“ (новые санкции США ставят крест на отношениях с Россией).
Tačiau FSB ir GRU kova dėl šėryklų, kaip parašė vienas autorius, yra kita siužetinė linija. Kitas: ten tiek daug konkurentų, kad net Rusijos žiniasklaida ne visada žino, kas yra Donbaso šeimininkas, ir kuriuos reikia palaikyti. Ir vis dėlto: „kontrataka Pušilinu“ laikoma „Surkovo pergale prieš FSB Donecke“ ir revanšu už triuškinamą pralaimėjimą praėjusių metų rudenį Luhanske, kur saugumiečiai perėmė „respublikos vadovo“ kėdę. Tačiau „Kremliaus pilkojo kardinolo“ laimėjimas ne visiškas: teko nusileisti dėl „rinkimų“ Donecke ir Luhanske paskelbimo (ir galimybės juos laimėjus skelbti referendumą ar kas pasirodys reikalinga).
Jau eina garsas, kad FSB veikėjams tinkamiausiu kandidatu į Donecko „respublikos vadovus“ regisi buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka. Valstybės valdymo mokslų kandidatas. Jis kilęs iš Donecko ir yra kai kurių tenykščių sluoksnių gerbiamas už tai, kad įsakė išvaikyti Maidaną. Tuo tarpu Surkovas rengia slaptus pasitarimus Maskvoje ir Rostove prie Dono su naujaisiais Donecko „valdovais“, kuriuose pasirodo ir PER specialistas Aleksejus Česnakovas. Gal netrukus jis praneš Pušiliną, buvusį garsiosios „MMM piramidės“ statytoją, energingai šluojant savo valdose korupciją ir smarkiai gerinant piliečių gyvenimą. Specialioji operacija tęsiasi.
Rusijos policija išvaiko protestuojančius Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Kol partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis interviu leidiniui „Ekspres Nedelia“ atvirauja, kokių nemalonumų jis susilaukė sukritikavęs Europos Sąjungos pritaikytas sankcijas Rusijai, tie patys Vakarai, kuriems mes, beje, irgi priklausome, vėl rengia naujų sankcijų paketą dėl Skripalių apnuodijimo Didžiojoje Britanijoje.
Rusija visaip bando neigti prisidėjusi prie buvusio Rusijos agento ir jos dukters apnuodijimo, tačiau britų žvalgybos tyrimas rodo, jog nutiko kitaip.
Tuo labiau, kad precedento jau būta.
2006 metais lapkričio mėnesį apnuodytas radioaktyviu poloniu mirė buvęs Rusijos žvalgybos agentūros FSB pareigūnas Aleksandras Litvinenka. Su savo žudikais jis susitiko Londone, bare, kur išgėręs arbatos, pasijuto blogai. Ir nors buvo nustatyti A. Litvinenką nunuodiję asmenys – verslininku tapęs buvęs KGB darbuotojas Andrejus Lugavojus, pastaruoju metu dirbantis Rusijos valstybės Dūmoje, ir Dmitrijus Kovtunas, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsisakė juos išduoti Didžiajai Britanijai.
Tai sukėlė didžiulį tarptautinį skandalą. Tačiau Rusijai tai buvo nė motais.
Karinio parado Maskvoje belaukiant. EPA – ELTA nuotr.
Rusija, kuri tapo supuvusios ir sugriuvusios Sovietų sąjungos teisių perėmėja, per visą savo istoriją paranojiškai medžiojo tuos, kurie vienu ar kitu metu pereidavo į kitą barikadų pusę. Žodžiu, išdavikus.Tai sėkmingai darė Vladimiras Iljičius, vėliau Josifas Visarijonavičius, šios tradicijos sėkmingai tęsiamos ir šiandien, įžūliai meluojant visam civilizuotam pasauliui, nors faktai turėtų badyti akis.
Rusijos valdžia jau ne vienerius metus savo propagandoje, nukreiptoje prieš Vakarus, naudoja du jau seniai nustekentus arkliukus: esą dar praėjusio amžiaus 90- aisiais metais Rusija buvo parklupdyta ant kelių, nes net pačiame Kremliuje šeimininkavo amerikiečiai; o kai pakilo, kai iki kosminių galimybių sustiprėjo jos ginkluotosios pajėgos, galinčios nušluoti nuo žemės paviršiaus piktuosius priešus, hedonistiniai Vakarai, siekdami užkariauti Rusijos žemes dėl jose esančių begalinių gamtos išteklių, vėl ją nori parklupdyti.
Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos
Ir Krymo aneksija 2014 – aisiaisvisai nebuvo aneksija, o tik jo sugrįžimas į „gimtąjį“ uostą: „vozvratilsia v rodnuju gavanju“… Karas Rytų Ukrainoje irgi nėra Rusijos sukurstytas, tai – tiesiog pilietinis Ukrainos karas. O Vakarams tai tiesiog pretekstas smaugti „krikščioniškąsias vertybes puoselėjančiai“ matuškai Rusijai…
Mums nereikia konflikto tarp lietuvių ir rusų, sako R. Žemaitaitis. Juk toks konfliktas turi tiesioginę neigiamą įtaką ekonomikai. Anot jo, pritardama sankcijoms Lietuva galvojo apie politinę naudą, gaunamą šią akimirką, o ne apie pasekmes žmonėms ir šalies ekonomikai. „Mes gyvename kaimynystėje, todėl santykiai su kaimynais turi būti geri“, – tvirtina „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis.
Su R. Žemaitaičiu galima būtų sutikti tik dėl vieno jo išsakyto punkto: paprasti Rusijos žmonės tikrai nekalti, kad dėl Vakarų sankcijų patiria didžiulius ekonominius sunkumus.
Lietuvių dainoje bet yra ir tokie žodžiai: „Nieks kits čia nekaltas, mergužėle, tu pati…“.
Tačiau toks kai kurių mūsų politikų šunuodegiavimas ir vandens pylimas ant akivaizdžiai visam civilizuotam pasauliui priešiškos valstybės malūnų sparnų, turėtų priversti suklusti visus, dar sveikai mąstančius, mūsų valstybės piliečius.
Juolab kad gyvename svarbių iššūkių ir labai svarbių šaliai rinkimų išvakarėse.
