Vladimiro Putino kariuomenė – nešvariam darbui


Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Christian Esch / Der Spiegel

„Prezidentas Putinas įtraukė savo karinę specialiąją tarnybą į apnuodijimą Solsberyje ir hakerių atakas Vakaruose. Kaip dirba GRU ir kodėl pastaruoju metu viskas taip dažnai išeina kreivai? (…) Ar iki šiol tai tai atsitinka tik karinei specialiajai tarnybai, ar kažkam kitam?“ – kelia klausimus vokiečių leidinio Der Spiegel žurnalistas Kristianas Ešas.

„Anksčiau GRU buvo laikoma profesionalia, net galima sakyti skrupulinga institucija. Bet paskutiniai įvykiai parodo ją visiškai kitokią“, – rašo publikacijos autorius. Jis pabrėžia, kad Boširovo ir Petrovo pasirodymas televizijoje „tiesiog juokina, kad toks nepanašus į tiesą“, o keturių GRU darbuotojų, bandžiusių įsilaužti į OPCW (Cheminio ginklo draudimo organizacija) kompiuterinį tinklą ir pakliuvusių į Olandijos specialiųjų tarnybų rankas, operacija buvo „nerangi“.

„Nuo to laiko, kai buvo suardyta universali sovietinė tarnyba – KGB, Rusija turi daug specialiųjų tarnybų, – pasakoja Ešas. – GRU pasižymi tuo, kad tai vienintelė speciali tarnyba, kuri neturi nieko bendro su senąja KGB ir jos palikimu. Ji buvo ir tebėra pavaldi Generaliniam štabui. Tuo pačiu ji turi savo reguliariąją armiją: GRU specialiosios paskirties būriai – tai elitinė kariuomenė, kuri apmokoma operacijoms priešiškose šalyse. Tas, kas užsirekomendavo tarnaudamas GRU specialiosios paskirties būriuose, galėjo pakilti aukštyn aparato viduje. (…) Todėl tipiškas GRU agentas skiriasi nuo savo civilių konkurentų iš Užsienio žvalgybos tarnybos. Stačiokiškai sakant, tai ne gerų manierų įžvalgus analitikas, o netaktiškas karjeristas, kuris žino, kaip padėti sprogmenį, ir apšaudomas priešo jaučiasi geriau nei Anglijos provincijoje. Abu įtariamieji Solsberio byloje, GRU karininkai Čepyga ir Miškinas, iš pirmo žvilgsnio labai tinka tokiam tipažui“.

Putinui valdant GRU prarado įtaką, lyginant su FSB, kurios galia vis labiau stiprėjo, tęsia žurnalistas. Jai ypač smarkiai smogė 2008 metais prasidėjusi karinė reforma. Tuometis gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas atėmė iš GRU tai, kas ją skyrė nuo kitų specialiųjų tarnybų, – specialiosios paskirties būrius. Atėmė iš GRU ir jos simbolius: pavadinimą sutrumpino iki GU, o šikšnosparnį emblemoje, kurią kai kurie tarnybos veteranai išsibadydavo kaip tatuiruotę, pakeitė gvazdiku.

„Putino nemėgsta GRU žmonės“, – sako žymus Maskvos žurnalistas Sergejus Kanevas, atliekantis savus tyrimus. Kanevas – vienas iš tų, kas nušvietė GRU veiksmus Solsberyje, ir tas, kuris sužinojo apie RF Gynybos ministerijoje įsiplieskusį įniršį GRU atžvilgiu.

„Specialiosios tarnybos klaidos pastaraisiais metais Kanevui keistos – tai ne tik GRU būdinga problema. „Visa valstybinė sistema degraduoja“, – sako jis. Jeigu Rusijoje pareigūnai parduoda priėjimą prie pasų duomenų bazės, – o tai, reikia manyti, palengvino Skripalio bylos tyrimą, – kodėl karinė tarnyba turi būti išimtis?“ – sakoma straipsnyje.

GRU emblema – šikšnosparnis

„Ir vis dėlto galima daryti išvadą, kad GRU, tikriausiai, išplėtė savo veiklos plotus, jeigu ji taip dažnai iškyla, – samprotauja Ešas. – Toji ekspansija, savo ruožtu, susijusi su neįprastu pakilimu, kurį tarnyba pasiekė po 2012 metų. Tada gynybos ministrą Serdiukovą pakeitė Sergejus Šoigu, vienas iš galingiausių žmonių ir didžiausias garbėtroška šalia prezidento, ir tas, su kuo Putinas mieliausiai poilsiauja gamtoje“. Šoigu iš dalies atsisakė savo pirmtako karinės reformos, pakėlė armijos prestižą. „Naudos išpešė ir GRU: Šoigu grąžino jai specialiosios paskirties būrius. Tačiau dar daugiau naudos ji gavo iš kardinalaus posūkio Rusijos užsienio politikoje nuo Ukrainos krizės laikų. Būtent GRU kariuomenė, uniformuota, bet be atpažinimo ženklų, lydėjo 2014 metais Krymo aneksiją ir kovėsi Donbase prieš Kijevo armiją“, – tvirtina žurnalistas.

„Nuo Krymo prasidėjo įkvėpimas veikti „mažais žaliaisiais žmogeliukais“, slaptomis specialiosios paskirties karių be pažintinių ženklų operacijomis, – Ešas cituoja karinio eksperto Aleksandro Golco žodžius. – Susidarė įspūdis, kad taip galima užvaldyti visą pasaulį“. Taigi, GRU pradėjo kištis į dalykus, kurie anksčiau jos visiškai nedomino.

„Tai Rusijos vadovybės logika: vienintelis instrumentas, kurį Rusija gali pateikti tarptautiniu lygiu, – tai karinė jėga. Ir kol nėra atvirų kovinių veiksmų, GRU bus instrumentas, kurio pagalba atliekamos slaptos operacijos“, – perduoda Ešas.

2016 metais GRU veikė praktiškai chaotiškai, toliau rašo žurnalistas, minėdamas įsilaužimą į Amerikos demokratų kompiuterius Hilari Klinton rinkiminės kampanijos metu, prorusiškų jėgų suplanuotą perversmą Juodkalnijoje, hakerių atakas prieš sporto funkcionierių kompiuterius Rio de Žaneire ir Lozanoje, siekiant apriboti Rusijos dopingo skandalo 2014 metų Olimpinėse žaidynėse padarinius. „Tai buvo ypač keista, – pabrėžia Ešas. – Galų gale, sistemingas dopingas buvo kultivuojamas su FSB priedanga. (…) Kodėl GRU reikia padėti konkurentams iš FSB išsikapstyti iš nemalonumų?“ „Todėl, kad ji tai gali, – sako britų ekspertas specialiųjų tarnybų klausimais Markas Galeotis. Pasak jo, kiekviena tarpusavyje konkuruojanti specialioji tarnyba stengiasi pasitarnauti Putinui kuo naudingiau. – Tai juk apskritai Rusijos tarnautojams svarbiausia – nuspėti, ko Putinas norės rytoj“.

FSB jus seka

„Ne vėliau kaip 2016 metais GRU virto politiniu instrumentu. Beje, mūsų armija nesikišo į politiką nuo dekabristų sukilimo 1825 metais. Tai labai pavojinga, o pasekmės nenuspėjamos“, – Ešas cituoja Maskvos žurnalistą Andrejų Soldatovą, jau kiek metų studijuojantį Rusijos specialiąsias tarnybas.

„Klausimas, kaip į tai žiūri Vladimiras Putinas – ar jis nori ir toliau naudoti GRU neįprastiems tikslams, ar jau gailisi dėl šitos idėjos. (…) Pasak Soldatovo, viskas priklauso nuo gynybos ministro. )… O kadangi Putinas kol kas labai patenkintas garbėtroška Šoigu, visiškai galimas dalykas, kad GRU nerangumas nepakenks jam ir šį kartą“, – konstatuoja Spiegel.

Šaltinis: Der Spiegel

2018.10.26; 12:00

print