Liaudies deputatas, Ukrainos prezidento sūnus Aleksejus Porošenka pareiškė, kad išspausdinta informacija apie tariamus Petro Porošenkos laiškus Rusijos slaptąjai tarnybai FSB, neva išsiųstus 2007 metais, suteikė jam dingstį „prisiminti malonius gyvenimo momentus“.
Liaudies deputatas, Ukrainos prezidento sūnus Aleksejus Porošenka pareiškė Facebook‘e, jog gailisi, kad nesutiko savo žmonos Julijos ketvertą metų anksčiau.
Taip jis pakomentavo išspausdintą informaciją apie tariamus Ukrainos prezidento Petro Porošenkos laiškus Rusijos Federalinei saugumo tarnybai 2007 metais.
Gruzijos televizijos kanalas Rustavi-2 sausio 13 dieną paskelbė neva tai kreipimųsi į FSB kopijas, kur tuometis liaudies deputatas Porošenka žada nebeužsiimti „antirusiška veikla“. 2007 metų vasario 3 dieną Porošenkos neįleido į Rusiją. Vėliau sužinota, kad jam uždrausta įvažiuoti į šalį. „Reguliariai lankausi Sankt Peterburge, kur gyvena mano vyresniojo sūnaus Aleksejaus žmonos tėvai“,– sakoma Rustavi-2 paskelbtame neva tai Porošenkos laiške FSB.
Ukrainos Prezidento Administracija pareiškė, jog ši informacija yra „žemo lygio klastotė ir „feikas“, pagamintas ir įmestas televizijos kompanijai Rustavi-2 būtent Rusijos specialiųjų tarnybų“. „Iškalbingiausiai apie FSB nesėkmę liudija faktas, kurį lengva patikrinti. Aleksejus Porošenka susituokė Kijeve 2013 metų rugsėjy, todėl Petro Porošenkos vyresnysis sūnus 2007 metais žmonos neturėjo“, – pranešė AP sausio 14-ąją.
„Šiandien atsirado dingstis dar kartą prisiminti malonius gyvenimo momentus. Kaip viskas prasidėjo, kai pirmą kartą pamačiau savo būsimąją žmoną per paskaitą „Strategy, Structure and Incentives„, kai mokiausi INSEAD pagal MBA programą 2011 metais. Ir visas neužmirštamas emocijas ir jausmus po to: pirmąjį pasimatymą, pasiūlymą tekėti ir pačias vestuves. Julija Porošenko, labai apgailestauju, kad nesutikau Tavęs bent jau ketveriais metais anksčiau, nes kiekviena diena su tavimi – tai laimė“, – parašė Aleksejus Porošenka.
Gruzijos televizijos kompanijos Rustavi-2 Informacijos tarnybos viršininkas Nodaras Meladzė tvirtino, kad neabejoja, jog Porošenkos laiškai, neva tai jo paties rašyti 2007 metais, tikri. Pasak televizijos kanalo atstovo, Porošenkos kreipimosi kopiją pateikė konfidencialus šaltinis. Bet Meladzė atsisakė pranešti, būtent kas yra Rustavi-2 šaltinis.
Patiko ponaujametiniai URM ministro Lino Linkevičiaus pamąstymai: „Piktintis ir viską kritikuoti didelių pastangų nereikia. Tas, kas garsiai piktinasi ir viską koneveikia, dažniausiai pats nieko nedaro. Kas loja, tas nekanda. Kandžiotis iš tiesų neverta, bet vien skųstis ir kritikuoti per didelė prabanga. Atvertėm naują švarų 2018 metų lapą. Susitelkę ir pozityviai nusiteikę kiekvienas galime ir turime palikti jame prasmingą įrašą. Kad pastangos ir geri norai nenueitų “šuniui ant uodegos“. Ir dar Šuns metais…“
Patikti patiko, bet šiek tiek norisi ir pasiginčyti. Pavyzdžiui, nelogiška šuns metais kritiką prilyginti šuns lojimui ir čia pat raginti… nekritikuoti. Bet jei nekritikuosim, t. y. nelosim, turėsime tylinčio šuns metus. O niekur nepasakyta, kad geltonieji šunys neloja. Maža to, viena didžiausių šunų vertybė yra ta, kad jie savo lojimu įspėja mus, šunų ištikimus draugus, apie mums gresiančius pavojus.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taigi, išdrįsiu paamsėti, nes pajutau gresiantį pavojų, kuris susuko gūžtą vieno aukščiausio valstybės pareigūno žodžiuose, mintyse ir veiksmuose (vos neparašiau – „ir apsileidimuose“, bet susizgribau, kad ne bažnyčioje esu…).
Jau prieš keletą mėnesių, stebėdama premjero vojažus į kaimyninę Lenkiją ir bičiulystę su toli gražu ne itin draugiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusiais lenkų politikais, išsakiau spėjimą, jog Saulius Skvernelis tokiais žygiais grindžia sau kelią į Daukanto aikštę. Kol kas artimiausias rezultatas – planuojami įvairaus rango Lenkijos politikų ir pareigūnų vizitai į Lietuvą.
Kitu atveju būtų galima džiaugtis ir net paliaupsinti premjerą, kad jam, pareigūnui, neprivalančiam užsiiminėti užsienio politika, pavyko tai, kas jau keletą metų nepavyksta betarpiškai Lietuvos užsienio politikos lėtaeigį vairuojantiems Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui.
Polonizacija
Bet ar tikrai jiems „nepavyksta“? Gal jie sąmoningai laikosi tam tikro santūrumo, visiškai suprantamo šiuo konkrečiu atveju, nes Lenkija mainais už savo „draugystę“ siekia teisės kištis į mūsų vidaus reikalus, lenkiškai redaguoti mūsų kultūrą, kalbą, istoriją?!
O štai premjeras tokį kišimąsi laiko normaliu dalyku ir paslaugiai – kartu su Seimo pirmininku – „lenkina“ lietuvių kultūrą, pradedant raidynu, pavardžių rašymu dokumentuose (!) ir…
Kol kas čia dedame daugtaškį… Mat, išaušo sausio mėnuo, o sausio mėnesį, artėjant tragiškųjų Sausio 13-sios įvykių metinėms, valstiečių ir žaliųjų politikų vadų širdys tradiciškai užsidega meile didžiajai rytų kaimynei.
Pernai draugišką „chorovodą“ su Rusijos pasiuntiniais vedžiojo Seimo pirmininkas, o šiemet apie būtinybę atnaujinti ypatingai artimus ryšius su Rusija prabilo ir premjeras. Necituosiu jo žodžių, nes juos jau spėjo pacituoti beveik visos Lietuvos (ir Rusijos) žiniasklaidos priemonės. Bet į vieną jo kalbų pastraipėlę norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį. Į tą, kur premjeras aiškina, kad atnaujinti ryšiai atvertų galimybes geriau atstovauti ir ginti Rusijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesus.
Nežinau, kaip į tai sureagavo kiti klausytojai, o aš net krūptelėjau: Viešpatie, juk S. Skvernelis tiesiog cituoja Vladimiro Putino nuolat kartojamus ketinimus ginti savo, t. y. Rusijos piliečių interesus visur, kur jie gal būt (?) yra skriaudžiami. Jie ką, mokėsi toje pačioje mokykloje? Ar gal yra paprastesnis aiškinimas: kažkoks oficialiai gal būt net neįdarbintas „patarėjas“, konsultuojamas V.V.P. (Putino) aparato, “patarinėja“ į Rusijos įtakos lauką (į)traukiamiems besisukiojantiems artimojo ir tolimojo užsienio veikėjams, posovietinių respublikų vadovams?
Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas Vilniuje prie Rusijos ambasados. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiaip ar taip, sunku patikėti S. Skvernelio nuoširdumu ar savarankišku mąstymu, nes neteko girdėti, kad jis rūpintųsi kitose šalyse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, nors jų ten yra kur kas daugiau, nei Rusijoj. Tad „putinskaja škola“ („Putino mokykla“) – akivaizdi, ypač kai visa tai vyksta jau reguliariu tapusiu juodųjų Rusijos jėgų suaktyvėjimu Sausio 13-sios metinių išvakarėse.
Negalima taip pat nepastebėti ir kito pikantiško sutapimo Putino ir Skvernelio vykdomoje politikoje.
Dar nenurimo visuomenės pasipiktinimas keista Lietuvos valdžios finansine politika, kai, gailėdama kelių papildomų dešimčių eurų vaikams auginančioms šeimoms bei mūsų sveikata besirūpinantiems rezidentams, vyriausybė auksiniu lietumi prilijo į prokurorų kišenes po keletą šimtų eurų. Ir ką jūs sau manote: ką tik Rusijoje nugriaudėjo Putino nurodymas ženkliai padidinti atlyginimus vyriausiam RF prokurorui bei RF FSB direktoriui arba „vyriausiam kagėbistui“, jei kalbėtume mums labiau įprastais sovietmečio terminais.
Stebitės, kodėl ne visiems prokurorams, kaip Lietuvoje? Gal būt, todėl, kad Rusijos valstybė biednesnė už Lietuvą, kuri taip ir neišmoko skaičiuoti neuždirbtų, o kaip labdara atkišamų mums iš ES fondų pinigų? Gi Rusijai tenka verstis su savais rubliais.
O gal stebitės, kodėl S. Skvernelis didesniais atlyginimais nepamalonino mūsiškių saugumiečių? Galiu tik spėti (bet manau esanti netoli tiesos): todėl, kad ta tarnyba yra Prezidentės, o ne premjero įtakos zonoje.
Tuo tarpu Rusijos FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas uoliai tarnauja būtent Rusijos Prezidentui bei jo konstruojamai valstybės koncepcijai, kurios viena pagrindinių gairių – Stalino kulto atgaivinimas bei jo nusikaltimų pateisinimas. Kaip tik paskutinėmis prabėgusių metų dienomis šis uolus valstybės (= Prezidento) tarnautojas interviu „Rusijos laikraščiui“ pareiškė, jog stalininės represijos didžia dalimi turėjo „objektyvų pagrindą“ ir kai kur buvo būtinos. Visuomenė šį pareiškimą priėmė nevienareikšmiškai, yra daug pasipiktinusiųjų, tačiau Prezidento įsaku padidinta alga neleidžia abejoti, kas yra šio pareiškimo tikrasis autorius ar bent įkvėpėjas.
Vladimiras Putinas šantažuoja. Foto montažas.
Tad prezidento rinkimų išvakarėse ėmęsis asmeniškai aktyvinti santykius su Lenkija, vos ne pažodžiui ir paraidžiui kopijuodamas Rusijos Prezidento posakius bei potvarkius, bet nepakeldamas atlyginimo jam nepaklusnios institucijos darbuotojams ar bent jų viršininkui, Lietuvos premjeras pakankamai aiškiai duoda suprasti, kieno – Lietuvos ar kaimyninių slavų šalių – interesai yra (ir bus?) jo vykdomos politikos įkvėpimo šaltinis.
Draugystė su Lietuvai ne itin draugiškomis valstybėmis Lietuvos interesų, gal būt, net saugumo sąskaita – apie ką dar galėtų svajoti Lietuvoje įsikūrusios tų valstybių titulinių tautų atplaišos bei joms palankūs kiti Lietuvos piliečiai?! Ir jau dabar aišku, kas taptų jų „širdžių prezidentu“, jei S. Skvernelis įsijungtų į rinkimų maratoną…
Teko girdėti, kad astrologinis šuo – itin draugiškas gyvūnėlis, ir jo metais susikuria visokios tautų ir valstybių sąjungos. Net SSSR „susikūrė“ būtent Šuns metais! Tad ar tik neatsitiks taip, kad šiais Šuns metais (kurie, beje, prasideda mūsų valstybei reikšmingą vasario mėnesio 16-ją) šunys los, bet kandžiosis tik jų dvikojai šeimininkai?
Rusijos žiniasklaidos duomenimis, buvęs pasienio inspektorius Frode Bergas buvo suimtas, kai ketino gauti dokumentus su slapta informacija, susijusia su Rusijos KJL (Karinis jūrų laivynas), rašo Le Monde korespondentas Stokholme Olivje Triukas.
Norvegija, NATO narė–steigėja, ilgą laiką buvo laikoma palyginti privilegijuota santykių su Rusija aspektu. Buvusio norvegų inspektoriaus areštas už šnipinėjimą Maskvoje gruodžio 5 dieną parodė, koks ribotas toks įsitikinimas, sakoma straipsnyje.
Pasak Rusijos žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos, pagrįstos anoniminiais šaltiniais, 62-jų metų Frodė Bergas buvo suimtas Rusijos žvalgybos tarnybos FSB, kai gavo dokumentus apie Rusijos KJL iš Aleksejaus Žitniuko, apkaltinto valstybės išdavyste ir įkalinto nuo lapkričio pabaigos, praneša autorius.
Norvegų dienraščio Aftenposten korespondentas Maskvoje Peras Andersas Juhansenas sužinojo, jog Bergas ketino vykti į Maskvą (tai jis darydavo reguliariai), kad susitiktų su savo buvusiais kolegomis – Rusijos pasieniečiais. Kadangi toji tarnyba priklausoma nuo FSB, „šiomis politinėmis aplinkybėmis to nepakako šnipinėjimo aliarmui sukelti Maskvoje“, rašo norvegų žurnalistas.
Bergas, išėjęs į pensiją 2014 metais, ketvirtį amžiaus išdirbo inspektoriumi Norvegijos ir Rusijos pasienyje, į jo pareigas įėjo kartu su kolegomis rusais užtikrinti susitarimo dėl sienos tarp kaimyninių šalių vykdymą, sakoma straipsnyje.
Dvi šalys turi gana daug bendrų interesų šioje srityje: jau daugiau kaip 12 metų Arktika ir Barenco jūra tapo prioritetinėmis kryptimis Norvegijai. Bergas kilęs iš Kirkineso, rūdos miesto ir uosto Norvegijos Laplandijoje, išsidėsčiusių už 154 km nuo Rusijos sienos. Išėjęs į pensiją jis dirbo savanoriu Raudonajame Kryžiuje ir vietinėje asociacijoje, organizuojančioje festivalį Pikene pa broen („Merginos ant tilto“), rašo žurnalistas.
Panašu į garbingą Norvegijos doktrinos atstovą tame regione, kurios lozungas „Tolimoji Šiaurė, žema įtampa“, sakoma straipsnyje.
Atrodo Norvegijoje visi mano, kad Bergo areštas – tai iš anksto Rusijos parengta kombinacija. Keršto aktas? 2017 metais Norvegijos žvalgybos tarnyba PST ne kartą Rusijos šnipinėjimą skelbė potencialiu veiksniu, turinčiu neigiamos įtakos Norvegijai, primena autorius.
Belieka konstatuoti Norvegijos specialiųjų tarnybų pareiškimo spaudoje ir Bergo arešto sąsajas, o tai leidžia rusams, savo ruožtu, kaltinti pačius norvegus praktikuojant šnipinėjimą. „Turint omenyje, kad informacija nepaprastai ribota, – pareiškė laikraščiui Le Monde Norvegijos URM vadovo pavaduotoja Kristin Enstad, – mes nenorime spekuliuoti tos bylos kontekstu“.
Politologo Ivero B. Noimano iš Norvegijos Užsienio politikos instituto nuomone, pagrindinė arešto priežastis gali būti signalas Rusijos gyventojams prieš prezidento rinkimus. „Jiems primenama, kad Rusija – svarbi valstybė, kuri neužkibs ant meškerės ir nepradės bendradarbiauti su kaimyninėmis šalimis“, – sakė jis laikraščiui Aftenposten.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad trečiadienį viename Sankt Peterburgo prekybos centrų nugriaudėjęs sprogimas buvo teroro aktas.
„Vakar Sankt Peterburge buvo įvykdytas teroro aktas“, – ketvirtadienį vykusiame susitikime su karininkais teigė V. Putinas. Apie tai pranešė naujienų agentūra TASS.
„Federalinė saugumo tarnyba neseniai užkirto kelią dar vienam planuotam teroro aktui“, – pridūrė Rusijos vadovas, bet plačiau savo teiginių nekomentavo.
Per sprogimą prekybos centre „Perekriostok“ buvo sužeista daugiau kaip 10 žmonių. Manoma, kad jį sukėlė sprogstamasis įtaisas, kurio galingumas prilygo 200 gramų trotilo. Be to, jis buvo prikimštas žalojančių elementų.
Rusijos pareigūnų parengtis sustiprinta nuo balandžio mėnesio, kai per savižudžio sprogdintojo išpuolį Sankt Peterburgo metro žuvo 12 žmonių.
Ukrainos valdininkas, dirbęs vertėju Londone per britų premjerės Terezos Mei susitikimus, apkaltintas šnipinėjimu Rusijos pusei.
Apkaltintojo pavardė – Stanislavas Ježovas. Jis – oficialus Ukrainos premjero Vladimiro Groismano pagalbininkas – patarėjas.
Įtariamąjį sulaikė Ukrainos saugumo tarnyba SBU gruodžio 20-ąją. Oficialus kaltinimas – Ukrainos interesų išdavystė.
Svarbu tai, kad 36-erių metų S. Ježovas lydėjo Ukrainos premjerą daugelyje vyriausybinių vizitų. Lydėjo ir tąsyk, kai Ukrainos premjeras susitiko su britų premjere T. Mei ir JAV viceprezidentu Džo Baidenu.
Ukrainos slaptosios tarnybos SBU Kontržvalgybos skyriaus vadovas Aleksejus Petrovas pareiškė, kad vertėjui buvo prieinama labai slapta informacija, kad jis siekė gauti kuo daugiau slaptos informacijos ir ją reguliariai perduodavo Rusijos pusei.
Ukrainos Vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Geraščenka pabrėžė, kad S. Ježovas rusų žvalgybos buvo užverbuotas prieš keletą metų, kada dirbo ambasadoje Vašingtone.
A. Geraščenkos teigimu, Rusijos žvalgyboms parsidavusio S. Ježovo žmona yra Rusijos pilietė. Taigi manoma, kad vyrą užverbavo naudodami grasinimus: esą susidoros su Rusijoje gyvenančiais žmonos artimaisiais, jei šis atsisakys bendradarbiauti.
Rusija neigia šiuos įtarimus. Vienas iš buvusių FSB vadų, nūnai – Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Nikolajus Kovaliovas, ironizavo – ukrainiečiai jau turi savo Ježovą, dabar jiems liko rasti Beriją.
Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka. Nuotrauka iš asmeninio generolo archyvo.
Jelena Poskannaja; Gordonua.com
Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs liaudies deputatas ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) narys, Ukrainos didvyris, Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka papasakojo apie lėktuvo katastrofos Rusijoje, Smolenske, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausios politinės vadovybės elitas, savąjį tyrimą.
Papasakojo ir apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaidmenį Smolensko tragedijoje, apie lėktuvo sunaikinimo operacijos organizavimą ir realizavimą, Rusijos poveikį tyrimo eigai ir kodėl ji nenori grąžinti lenkams lėktuvo Tu-154M skeveldrų.
XXX
Generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka – teisės mokslų kandidatas, Ukrainos didvyris. Anksčiau buvo SBU karinės kontržvalgybos skyriaus viršininkas, Aukščiausiosios Rados penkių šaukimų deputatas ir ETPA narys 2006–2010 metais. Daugiau kaip septynerius metus jis tiria lėktuvo Tu-154M katastrofą ties Smolensku, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausioji politinė vadovybė, kartu ir šalies prezidentas Lechas Kačinskis.
Kaip pasakojo Gr. Omelčenka leidinio „Gordon“ korespondentui, į tą darbą jį pastūmėjo Lenkijos ir Pabaltijo kolegos iš ET PA, kurie paprašė atlikti nepriklausomą privatų tyrimą. Be to, buvo ir asmeninių motyvų – sudužusiame lėktuve buvo politikui artimų žmonių.
Omelčenkos tyrimas pagrįstas informacija, gauta iš atvirų šaltinių (tėvynės ir užsienio žiniasklaidos, interneto), Rusijos ir Lenkijos techninių valstybinių lėktuvo katastrofos priežasčių nustatymo komisijų pranešimų. Jis taip pat asmeniškai bendravo su karinės ir civilinės aviacijos ekspertais, surinko daug konfidencialios informacijos, o „jai gauti galimybių pakanka“, pabrėžė pašnekovas. Didelę dalį žinių Omelčenka išklojo knygoje „Prezidento lėktuvas“, kuri išėjo 2012 metais. Bet tuo jo darbas nesibaigė. Tada daugelio faktų jis nenorėjo atskleisti, kad nepakenktų tyrimui. Tik pasikeitus Lenkijoje valdžiai jis perdavė Varšuvai savo triūso rezultatus.
Interviu leidiniui „Gordon“ Omelčenka papasakojo, kokių faktų aptiko pastaraisiais metais, kokios medžiagos turi tyrimas Vakarų tyrėjų bei specialiųjų tarnybų darbo dėka, o taip pat apie tai, kodėl Rusija neišduos lenkams lėktuvo nuolaužų ir užsispyrusi laikysis savosios lėktuvo katastrofos versijos.
Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas iš anksto buvo pasmerktas žūti.
– Ne taip seniai Lenkija kreipėsi į JTO ir Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą (TBT) tikėdamasi, kad jie padės išsireikalauti sudužusio lėktuvo nuolaužas. Kaip manote, ar padės tokio aukšto rango tarptautinių institucijų įsikišimas?
– Rusija puikiai supranta, kad visų nusikaltimų pėdsakų neįmanoma sunaikinti, todėl neketina ir negrąžins nuolaužų lenkams. Jos laikomos po atviru dangumi, ir visus tuos septynerius metus jas metodiškai naikina sniegas, lietus, šaltis, karštis. Lenkija jau siuntė protesto notą RF vyriausybei. Nepadėjo. Tai jau nebe taip ir svarbu. Tarptautiniai ekspertai ir kariniai specialistai įrodė, kad lėktuvas buvo susprogdintas prieš nusileisdamas.
Padėti gali (ne tik Lenkijai, bet ir Ukrainai bei kitoms pasaulio šalims, prieš kurias RF įvykdė nusikaltimų) tik visiška Rusijos prezidento Vladimiro Putino izoliacija. Reikia iš pradžių sustiprinti finansines sankcijas, areštuoti Putino artimiausios aplinkos žmonių sąskaitas bei nekilnojamąjį turtą užsienyje, politinę bei karinę vadovybę, paskelbti jų tarptautinę paiešką ir suimti. Pašalinti RF iš visų tarptautinių organizacijų, taip pat ir iš JTO. Baigti bet kokį meilikavimą Putinui, net nutraukiant diplomatinius santykius su šalimi. Po tokių priemonių Rusija greitai atsikratys režimo, o būsimieji šalies vadovai patys nugabens Putiną ir karinius nusikaltimus vykdžiusius jo bendrininkus į Hagos tribunolą.
SBU ženkliukas
Putino sukurtas režimas turi būti pasmerktas pasaulio bendrijos, o pats diktatorius – likviduotas, jeigu nenutrauks karo Ukrainoje ir Sirijoje, jei neišlaisvins okupuoto Krymo ir dalies Donbaso ir savo noru nepasiduos tarptautiniam teisingumui.
Situacijoje, kuri susiklostė dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, Putino likvidavimas pagal tarptautinės teisės normas ir nacionalinius įstatymus bus pripažintas teisėtu, analogiškas Usamos bin Ladeno nužudymui. To tarptautinio nusikaltėlio sunaikinimas, pasak RF užsienio reikalų ministro Lavrovo, buvo pateisinamas tarptautinės teisės ir teisės į savigyną požiūriu. Tada gi Dmitrijus Medvedevas, būdamas Rusijos prezidentu, vienas iš pirmųjų pasveikino JAV prezidentą Baraką Obamą ir kartu su juo pasidžiaugė „teroristo numeris vienas“ likvidavimu.
Aš įsitikinęs, jog Medvedevas ir Putinas kartu pasidžiaugs, kai dviese sėdės tarptautiniame kalėjime, vienoje kameroje, o jų ne pakars, kaip Sadamą Huseiną, arba nesudraskys ir nenužudys, kaip Muamarą Kadaafį.
– Jūs tikite, kad pagaliau byla bus perduota teismui ir kaltininkai bus nubausti? Kiek metų praėjo, o tyrimas nebaigtas…
– Tikėjimas ir viltis – puikūs dvasiniai jausmai, be kurių sunku gyventi, bet jie nėra žinojimas! Istorija ne kartą patvirtino, kad karinius nusikaltėlius anksčiau ar vėliau teisia. Tai patvirtina ir tai, kad Tarptautinis tribunolas nuteisė 161 buvusios Jugoslavijos karinį nusikaltėlį.
Noriu pabrėžti, kad jeigu kas nors mano, jog tokias bylas, kaip Lenkijos lėktuvo ar Malaizijos Boingo katastrofa, galima ištirti per keletą mėnesių, tai jis ne profesionalas.
Iškart po katastrofos aš supratau, nors ir neturėjau pakankamai įrodymų, jog Rusijos ministro pirmininko Putino nurodymu buvo parengta kelių etapų speciali operacija, kuri neleistų įvykti Lecho Kačinskio vizitui į Katynę.
– Ir kodėl gi Kremlius taip nenorėjo įleisti Lenkijos delegacijos?
– Čia susipynė istorija, ideologija ir paprasčiausiai patologiška Putino neapykanta Kačinskiui, kuris iš visų ES lyderių buvo principingiausias Rusijos užsienio politikos kritikas. Ypač po karo Gruzijoje, kurį Lenkijos prezidentas griežtai pasmerkė, pavadindamas Rusiją valstybe-agresore, o Putiną – grėsme pasauliui.
Putinas negalėjo atleisti Kačinskiui vizito į Gruziją 2008 metų rugpjūčio 12 kartu su Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Estijos prezidentais ir pasisakymo mitinge Tbilisyje. Tas vizitas, iš esmės, sutrukdė Rusijos kariuomenei visiškai okupuoti Gruziją ir areštuoti prezidentą Michailą Saakašvilį, kuriam Putinas grasino asmeniškai. Maža to, Kačinskis pasirinko politinį glaudaus bendradarbiavimo su JAV ir ES kursą ir nusprendė dislokuoti Lenkijoje amerikiečių priešlėktuvinės gynybos sistemas.
Trumpai priminsiu vieną istorinį faktą: 1943 metų balandį vokiečiai surengė šalia Smolensko, ties Katynės kaimu, enkavedistų sušaudytų belaisvių lenkų karininkų kapinyno kasinėjimus ir nugabeno transporto lėktuvu Lenkijos delegaciją į tą patį aerodromą. Autobusais nuvežė lenkus, Raudonojo Kryžiaus atstovus ir dvasininkus į egzekucijos vietą. Delegacija pasimeldė, nusifotografavo, paėmė kai kokius sušaudytų karininkų daiktus, grįžo autobusu į aerodromą ir tuo pačiu lėktuvu į Varšuvą.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lechas Kačinskis nusprendė tą maršrutą pakartoti po 70 metų. Katynėje jis ketino pareikšti, kad karo belaisvių sušaudymas yra lenkų genocidas, ir pareikalauti iš Rusijos kaip SSSR teisių perėmėjos atsiprašyti lenkų tautos ir juridiškai išteisinti sušaudytuosius kaip nekaltai nužudytus. Tai Kačinskis pareiškė Putinui į akis dar 2009 metų rugsėjį Lenkijoje, dalyvaujant keliasdešimčiai Europos ir kitų pasaulio šalių vadovų.
Tai Putiną taip suerzino ir sužadino tokią neapykantą Kačinskiui, kad jūs net negalite įsivaizduoti! Putinas negalėjo leisti pažeminimui pasikartoti, ir dar „senojoje Rusijos žemėje“, Smolenske! Rusija nesutiko su lenkų numatytu apsilankymo Katynėje scenarijumi. Kačinskio atstovai pareiškė, kad jeigu jiems neleis pakartoti maršruto, kils tarptautinis skandalas. Ir Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas buvo iš anksto pasmerktas žūčiai.
Tiriant Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų bei pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiosiomis operacijomis, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis.
– 2012 metais išėjo Jūsų knyga „Lėktuvas prezidentui“. Ar ten paskelbta informacija – tai išsami tyrimo ataskaita?
– Aš tada paskelbiau ne visą medžiagą. Pašalinau vieną skyrių. Buvau priverstas tai padaryti, nes Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas visiškai pasidavė Putinui ir bylos tyrimo monopoliją atidavė Rusijai, kuri iškart visą kaltę už lėktuvo katastrofą suvertė Lenkijos ekipažui ir blogam orui. Aš nuogąstavau, kad per ankstyvas tos informacijos paskelbimas gali privesti prie mano gautų įrodymų sunaikinimo.
Tik kai valdžia Lenkijoje pasikeitė ir Generalinėje prokuratūroje buvo sudaryta nauja tyrimo grupė ir Gynybos ministerijoje komisija, aš nusiunčiau jiems mano nustatytus faktinius duomenis ir pradėjau publikuoti savo tyrimo medžiagą. O iki tol objektyvus tyrimas buvo neįmanomas ir beprasmis. Jis buvo visiškai kontroliuojamas Rusijos specialiųjų tarnybų per jų totalią agentūrą Lenkijoje.
Pateiksiu pavyzdį: 2010 metų vasarą vienoje Vakarų Europos šalyje Lenkijos karinės žvalgybos bendradarbiai gavo iš JAV kolegų (jų iniciatyva) fotografijas iš palydovo, kuriose užfiksuotas Lenkijos lėktuvo Tu-154M sprogimas. Lenkijos žvalgai iškart suprato, kokia čia sėkmė! Įkvėpti sėkmės, grįžo į Varšuvą ir pranešė apie susitikimo rezultatus. Lenkijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SBU analogas) vadovas Kšištofas Bondarikas apie gautas fotografijas raštu pranešė Tuskui. Tuskas davė komandą paslėpti viską „ilgam į stalčių“ ir atsisakė JAV pagalbos. Sužinoję apie tai, amerikiečiai pareiškė, kad Lenkijos vyriausybės elgesys – tai Lenkijos ir jos NATO sąjungininkių interesų išdavystė.
Dar pavyzdys: tą pačią vasarą į Lenkijos ambasadą Maskvoje atėjo Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas, kuris paprašė suteikti jam ir jo šeimai politinį prieglobstį Vakarų Europoje mainais už žinias apie tai, kaip buvo suplanuotas teroro aktas, parengta ir atlikta Lenkijos lėktuvo sunaikinimo operacija. Visiems žinoma, kad kiekvienoje ambasadoje po diplomato priedanga dirba žvalgai. Gavę tokią informaciją lenkų diplomatai-žvalgai iškart apie tai pranešė vadovybei, pasiuntę raštišką žinutę ir RF piliečio, kuris kreipėsi, pareiškimą. Žvalgybos vadovai pranešė Tuskui, o šis, savo ruožtu, davė nurodymą visą medžiagą ir informaciją apie tą žmogų nusiųsti RF FSB.
Tą informaciją dokumentais patvirtino Lenkijos Seimo uždarame posėdyje 2016 metų gegužės 11 dieną Lenkijos ministras – specialiųjų tarnybų koordinatorius Mariušas Kaminskis. Koks to Rusijos piliečio likimas – nežinia. Greičiausiai jis buvo sunaikintas FSB agentų ir tapo „nelaimingo atsitikimo“ auka.
FSB emblema
Jau po to, kai knyga buvo išėjusi, aš nustačiau, kokios Rusijos FSB ir GRU grupės dalyvavo lėktuvo sunaikinime, kaip į darbą buvo įtraukti asmenys, užsiimantys juodąja magija (RF gynybos ministerijoje yra įslaptintas MTI – Mokslinių tyrimų institutas, kuris užsiima karine astrologija ir kuris sudarė brolių Kačinskių, lėktuvo įgulos ir net paties lėktuvo natalinį astrologinį žemėlapį), sužinojau, koks likimas asmenų, kurie vykdė specialią Lenkijos delegacijos sunaikinimo operaciją. Jų likimas tragiškas. Antai, diversinės grupės, vadovaujamos Rusijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios valdybos (anksčiau – GRU) viršininko pavaduotojo Jurijaus Ivanovo, po įvykdytos operacijos buvo „išvalytos“.
– Kai Jūs sakote „išvalytos“, ar tai reiškia – nužudytos?
– Aš Jums atsakiau jų kalba. „Išvalė“ – reiškia: likvidavo. Visai taip, kaip 2014 metų liepą „išvalė“ karinį „Buko“ ekipažą, kuris numušė Malaizijos Boingą.
FSB „valymo“ grupė iš pradžių nušovė visus išgyvenusius lėktuvo katastrofą ties Smolensku. Kaip tai vyko – yra nufilmuotas vaizdas mobiliuoju telefonu, kuris buvo įdėtas į internetą. Pasak amerikiečių žurnalistų, CŽV patvirtino po katastrofos išgyvenusių lenkų nužudymo faktą. Paskui FSB žmonės likvidavo Ivanovo diversines grupes kartu su specialistais, kurie, panaudodami šiuolaikiškas technologijas, išmušė iš nusileidimo kurso lėktuvą ir jį sunaikino.
Pats Ivanovas irgi neilgai teišgyveno. Beje, jis mokėsi Kijevo Frunzės aukštojoje karinės vadovybės mokykloje, karinės žvalgybos fakultete. Ją baigė 1980 metais. Pas mane dar išlikusi jo mokyklos absolvento nuotrauka. Aš asmeniškai su juo susipažinau dirbdamas tyrėju 1977 metais.
Praėjus pusmečiui po Smolensko katastrofos Ivanovo palaikus žvejai aptiko Turkijos pakrantėje. Oficiali versija: karo žvalgas nuskendo, neapskaičiavęs savo jėgų, atostogaudamas Sirijoje, Latakijos kurorte, Sirijos prezidento Bašaro Asado vasaros rezidencijoje, esančioje už 90 km nuo tos vietos, kur rasti palaikai.
Ivanovo kolegos atliko savą tyrimą ir išsiaiškino, kad generolą likvidavo FSB slapto padalinio specialistai. Mano duomenimis, tai atsitiko po to, kai išgėręs Ivanovas prasitarė kolegoms iš Rusijos ir Sirijos specialiųjų tarnybų, kad jis, „kaip Ivanas Susaninas, įvedė lenkus į mišką ties Smolensku ir paleido „Niką“ į psiakrew (šunsnukius) Kačinskį ir liachus“. Ir pasigyrė, kad už tai Pergalės dieną gavo ordiną iš Putino rankų. Užstalės dalyviai ne išsyk suprato, už ką „tokia boba“. Ivanovas paaiškino, kad jo „specai“ panaudojo aukšto dažnio elektromagnetinę patranką, pavadintą pergalės deivės vardu, o taip pat paleido aerodrome dirbtinį rūką iš ginkluotėje turėtų aerozolinių agregatų.
– Paklausykite, specialiosios paskirties specialistų parengimas – labai brangus malonumas. Nejaugi po kiekvienos operacijos naikins tiek specų?
– Nebūkite naivūs, nusiimkite „rožinius akinius“. Tai įprasta praktika bet kurių specialiųjų tarnybų darbe. Toks nešvarus darbas buvo ypač dažnas sovietų laikais. Prisiminkite Žukovo žodžius: „Kareivių negailėti – bobos dar prigimdys“. Tai pačios sistemos, saugančios totalinį režimą ir jo diktatorių, mūsų atveju – Putiną, egzistencijos dėsnis.
Tirdamas Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų ir pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiomis operacijomis Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, kurias atlikti įsakė Putinas, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Kažkas nusišovė, kažkas „atsitiktinai“ žuvo nuo kulkos medžioklėje, kažkas iššoko pro langą arba pakliuvo po traukiniu, kažkas žuvo per transporto įvykį kelyje, o apie mirusius nuo infarkto ar insulto nėra ko ir kalbėti. Visi jie buvo Putino užsakytų arba suorganizuotų nusikaltimų liudytojai.
Tik vienas pavyzdys. Rusijos Vidaus žvalgybos tarnybos pulkininkas Sergejus Tretjakovas. Jis vadovavo Rusijos žvalgybos specialiosioms operacijoms JAV 1995 – 2000 metais ir paprašė amerikiečių politinio prieglobsčio. Jis tiesiogiai apkaltino Putiną Lenkijos lėktuvo sunaikinimu ties Smolensku. Po poros mėnesių anksčiau niekada sveikata nesiskundęs 53-jų metų Tretjakovas staiga mirė savo namo kieme. Mirties priežastis FTB žinoma. Bet ji, kaip ir jam žinoma informacija, JAV specialiųjų tarnybų įslaptinta.
Bet kokios mafijos (kriminalinės, politinės, finansinės) įstatymas: geriausias liudytojas – miręs liudytojas. Rusijos FSB – SSSR KGB teisių perėmėja. Ji savo šėtoniškoje veikloje išsaugojo savo protėvių – VČK, OGPU, NKVD, KGB – dvasią, pritaikydama moderniausius metodus Putinui neįtinkantiems asmenims naikinti.
Jeigu lėktuvas iš tikrųjų nukrito iš tokio aukščio, kad užkliudė beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų suskilęs į keturias ar šešias dideles nuolaužas, ir daugelis keleivių būtų likę gyvi.
– Viename iš paskutinių Lenkijos tyrimo komisijos pareiškimų kalbama apie sprogimą lėktuve: „Staigų temperatūros šuolį sudėtinga paaiškinti kokiomis kitokiomis priežastimis, išskyrus sprogimą, ypač kai prasidėjo virtinė trikdžių, kuriuos užregistravo lėktuvo prietaisai. Jie buvo užregistruoti tuo momentu, kai užfiksuotas paskutinis TAWS sistemos signalas. Pabandykim aptarti, apie ką čia kalbama?
– Tas pareiškimas taip pat patvirtino mano ankstesnes išvadas, kurias aš pasiunčiau į Lenkiją dar 2016 metų birželį. Mano nuomone, pirmasis smūgis lėktuvui buvo suduotas iš aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos „Nika“. Būtent tai ir užfiksavo savirašiai. Paprastai sakant, patranka išvedė iš rikiuotės elektroniką, ją išlydė kaip sūrį mikrobangėje krosnelėje. Paskui, po kelių sekundžių, lėktuvas buvo susprogdintas termobariniu užtaisu. Tokią išvadą padariau ne tik aš, bet ir kiti ekspertai.
Aš atkreipiau dėmesį, kad beveik visi lėktuvo keleivių kūnai buvo apanglėję ir be drabužių. Tai galėjo atsitikti nuo nepaprastai galingos sprogimo bangos. Ją galėjo sukurti termobarinis užtaisas. Toksai sudrasko net šarvuotą karinę techniką. Per sprogimą temperatūra pakyla iki tūkstančio laipsnių, nuo jos kūnai ir suanglėjo. Ekspertai nustatė, kad gaisro lėktuve nebuvo, jis nedegė. Buvo tik atskiri degimo židiniai, kurie lengvai ir greitai buvo užgesinti.
Rusijos armija ginkluota įvairių modifikacijų raketiniais pėstininkų liepsnosvaidžiais „Šmel“, taip pat ir su branduoliniais užtaisais. Man pavyko rasti to ginklo naudojimo instrukciją. Jūs dabar ją matote, bet publikuoti negalima.
Termobarinio užtaiso kuro ir oro mišinys įsiskverbė į lėktuvo sparnus per išleistus dangtelius ir į tas vietas, kur yra šasi, kurios tuo momentu jau buvo išleistos. Aerozolinio mišinio sprogimas sunaikino visa, kas gyva, o lėktuvą sudraskė į gabalus dėl nukritusio slėgio.
Jei pažvelgsime į nuotraukas ir vaizdo įrašus iškart po katastrofos, tai aiškiai matyti, kokios didelės buvo lėktuvo nuolaužos. Dabar palyginkite su Rusijos Tarpvalstybinio aviacijos komiteto nuotrauka. Tas vaizdelis iškalbingai patvirtina, kad didelės lėktuvo nuolaužos buvo specialiai sunaikintos.
Aš turiu operatyvinį vaizdo įrašą (jį perdaviau Lenkijai), įamžinusį, kaip Rusijos MČS (Ypatingųjų situacijų ministerija) bendradarbiai laužtuvais daužo išlikusius sveikus iliuminatorius, o ekskavatoriaus kaušais ir kūjais – dideles lėktuvo fiuzeliažo nuolaužas, nors tai kategoriškai draudžiama. Tai buvo daroma specialiai: ant iliuminatorių, apmušalų, šasi ir lėktuvo elektroninės įrangos liko specifinių pėdsakų nuo aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos ir termobarinio užtaiso.
– Jūs tvirtinate, kad lėktuvas atakuotas du kartus. Kada tai atsitiko?
– Šiais laikais lėktuvai-šnipai gali lengvai daug ką susekti. Aš mačiau lėktuvo susprogdinimo nuotraukas, ir ne tik jas. Nuotraukos ir ekspertizės jau pridėtos prie Lenkijos baudžiamosios bylos medžiagos.
Iškart pabrėšiu, kad paskutines 30 Lenkijos lėktuvo skrydžio minučių Putinas realiu laiku žiūrėjo operacijos eigą monitoriuje savo kabinete, kaip po metų ir JAV prezidentas Barakas Obama žiūrėjo online režimu operaciją „Neptūno strėlė“, sunaikinant „teroristą numeris vienas“ Usamą bin Ladeną.
Keletą minučių prieš lėktuvo susprogdinimą buvo išjungta jo elektronika ir elektra – tai buvo elektromagnetinės patrankos „Nika“ ataka. Po to sekė termobarinio užtaiso smūgis, ir lėktuvas, buvęs visiškai arti žemės, subyrėjo į keletą didelių gabalų ir dešimtis tūkstančių smulkių skeveldrų.
Tas mano išvadas Rusija gali paneigti tik su viena sąlyga – jei išduos Lenkijai visas lėktuvo nuolaužas (įskaitant elektroninę ir elektros įrangą, kabinos bei iliuminatorių stiklų skeveldras), kad būtų atlikta nepriklausoma tarptautinė ekspertizė. Kad nepriklausoma ekspertizė patvirtins mano išvadas ir analogiškas kitų ekspertų išvadas, aš neabejoju.
– Kodėl Jūs toks garantuotas?
– Amerikoje Akrono miesto universiteto specialioje laboratorijoje apie 40 žymiausių JAV, Didžiosios Britanijos, VFR, Niderlandų, Ispanijos ir kitų pasaulio šalių specialistai kartu su NASA specialistais atliko įvairių ekspertizių, tirdami Lenkijos Tu-154M lėktuvo katastrofos priežastis. Jie padarė vienareikšmę išvadą – lėktuvas pradėjo byrėti dar ore, iki atsitrenkdamas į žemę, o tai įmanoma tik dėl lėktuvo sprogimo.
Jeigu lėktuvas būtų iš tikrųjų nukritęs iš tokio aukščio, kad kliudytų beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų subyrėjęs į keturis ar šešis didelius gabalus ir daugelis keleivių būtų likę gyvi. O realiai iš lėktuvo teliko keletas didelių nuolaužų ir apie 60 tūkstančių smulkių skeveldrų, o jų išsibarstymas 600 iš 700 metrų perimetro aikštėje, ekspertų nuomone, liudija buvus sprogimo.
Lėktuvo ekipažas buvo tyčia suklaidintas. Iš tikrųjų lėktuvas vedamas leistis „pikiravimo“ kampu, šalia nusileidimo tako, – beveik 150 metrų kairiau nuo jo, maždaug už 500 metrų nuo jo krašto.
– Pasak Jūsų, Tu-154M sunaikinimas – ne šiaip teroro aktas, o ištisa speciali operacija. Jums žinomos jos detalės?
– Pabrėšiu, kad operacija buvo ne vieno akto, o buvo numatyti keli variantai. Juos vykdė įvairūs Rusijos specialiųjų tarnybų padaliniai, ir kiekvienam iš jų buvo užbrėžti savi uždaviniai bei jų vykdymo seka.
Pirmasis operacijos etapas vadinosi „Nekviestas svečias“ („Totorius“) – analogiškai kaip žinoma patarlė. Jos uždavinys – perskirti Donaldo Tusko ir Lecho Kačinskio vizitą į Smolenską, suteikiant oficialų statusą tik Tusko vizitui, o Kačinskio vizitui – privatų statusą. Tą operacijos dalį Putinas sėkmingai įvykdė dalyvaujant Tuskui, su prezidento Medvedevo ir Rusijos URM pagalba.
Man pavyko nustatyti, kad padalyti vizitą Putinas ir Tuskas nusprendė dar 2009 metų rugsėjo 1-ąją Gdanske. Po renginio Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osioms metinėms paminėti, vaikštinėdami prieplaukos pakrante, jie slapta susitarė kartu vyriausybiniu lygiu paminėti Katynės tragedijos 70-metį, nedalyvaujant Kačinskiui.
Rusija kategoriškai prieštaravo, kad Kačinskio vadovaujama Lenkijos delegacija atskristų lėktuvu būtent į Smolensk-Severnyj aerodromą, nors balandžio 7 dieną jame nusileido Tuskas ir Putinas, kurie kartu surengė vyriausybiniu lygiu gedulingą paminėjimą pagal Rusijos scenarijų.
Operacijos, kurią vykdė Rusijos gynybos ministerijos Generalinio štabo Vyriausioji valdyba, kodas – IS, t. y., jos organizatorių nuomone, buvo Rusijos trejybė – istorinė, nacionalinė ir dvasinė.
Kodėl IS? Pirma dedamoji – Ivanas Susaninas, Rusijos nacionalinis herojus, kuris 1613 metų žiemą nuvedė būrį „liachų“ į mišką pražūčiai, užtat buvo užkapotas kardais, o patys lenkai miške sušalo. Antra IS dedamoji nukelia mus į 1939 metų rugsėjį, kai SSSR ir Vokietija pagal slaptą Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimą okupavo ir padalijo Lenkiją, o taip pat į 1940 metų pavasarį, kai jo įsakymu buvo sušaudyti 21 857 lenkų karo belaisviai. Trečia dedamoji – Stalino garbei Antrojo pasaulinio karo metais taip buvo pavadintas pavojingiausias ir sunkiausias tankas.
Antrasis operacijos etapas – neleisti lėktuvui nutūpti Smolenske. Reikia iškart pabrėžti, kad jeigu kariniai dispečeriai (skrydžių grupės vadovai) nebūtų sąmoningai suklaidinę Lenkijos lėktuvo ekipažo, tai, turint omeny aukštą vado, antrojo piloto, šturmano ir skrydžio inžinieriaus, kuriems jau yra tekę veikti panašiomis aplinkybėmis, profesionalumą, jie būtų sėkmingai nutupdę lėktuvą. Pažymėsiu, kad lėktuvo vadas Arkadiušas Protasiukas sėkmingai nutupdė tą patį lėktuvą tame pačiame aerodrome, kai juo skrido kaip antrasis pilotas balandžio 7 dieną su Tusko vadovaujama delegacija.
Aerodromo, kuriame turėjo nusileisti Lenkijos Tu-154M, statusas – karinis. Toks buvo ir Lenkijos prezidento lėktuvas. Karo aviacijoje galioja kitokios skrydžių saugumo taisyklės, nei civilinėje. Jei trumpai, tai: civilinėje aviacijoje sprendimą nusileisti priima lėktuvo vadas, o kariniuose aerodromuose ir kariniams lėktuvams sprendimą leisti ar drausti nusileidimą priima tik skrydžių vadas, o ne ekipažo vadas!
Kai „staiga“ atsirado rūkas, kuris krito žemiau nusileidimui aerodrome nustatytos leistinos matomumo normos, skrydžių vadovas ir nusileidimo zonos vadovas žinojo, kad, pagal skrydžių saugumo instrukciją Smolensk-Severnyj aerodrome ir RF federacinių skrydžių saugumo taisykles, tupdyti lėktuvą draudžiama. Reikėjo nedelsiant uždaryti aerodromą, uždrausti Lenkijos lėktuvo vadui ruoštis nusileidimui ir pasiųsti jį į Vnukovo aerodromą, kuris Maskvos buvo nurodytas kaip atsarginis. Taip buvo pasielgta su Rusijos kariniu transporto lėktuvu, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai. Bet ne su Tu-154M.
Skrydžių vadovas pranešė Maskvai, kad negalima nutupdyti lėktuvo dėl oro sąlygų. Bet iš ten gavo komandą vesti lėktuvą į nusileidimą. Kadangi skrydžių vadovas – kariškis, jis pakluso nusikalstamam aukštesnio viršininko įsakymui, žinodamas, kad niekas neturi teisės kištis į jo tarnybinę veiklą priimant sprendimus. Jis privalo vykdyti skrydžių saugumą reglamentuojančius federalinių taisyklių nurodymus ir aerodromo instrukciją, o ne įsakymą iš Maskvos.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Kariškių pareigūnai – skrydžių vadovas pulkininkas Nikolajus Krasnokutskis, skrydžių vadovas papulkininkis Pavelas Pliusninas, nusileidimo zonos vadovas majoras Viktoras Ryženka, jų aukštesnis viršininkas generolas Vasilijus Sucharevas ir pareigūnas iš Maskvos generolas Vladimiras Benediktovas (davęs rekomendacinį įsakymą vesti Tu-154M į nusileidimą) buvo atsakingi už Lenkijos prezidento lėktuvo skrydžio saugumą Rusijos oro erdvėje ir jo saugumą nusileidžiant Smolensk-Severnyj aerodrome. Pažeidę minėtas Federalines taisykles bei instrukciją, jie įvykdė karinį pareigybinį nusikaltimą.
Lenkija jau pasiuntė Rusijai prašymą patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. RF tyrimo komitetas atsisakė vykdyti tą prašymą.
Maža to, lėktuvo ekipažas buvo tyčia klaidinamas, kad jis tiksliai ruošiasi nusileidimui (dispečeriai kartojo: „Jūs kurse, jūs slystate (pereinate į glissade)“. O iš tikrųjų lėktuvas buvo vedamas į nusileidimą „pikiravimo“ kampu, – daugiau nei 150 metrų kairiau nuo tako ir maždaug už 500 metrų nuo jo krašto. Tokį atstumą patvirtino Maskvos techninė komisija. Jeigu skrydžių vadovai būtų vedę lėktuvą tiksliai į nusileidimo taką, tai Tu-154M būtų nusileidęs net aklai.
Technikos specialistai, kurie aprašinėjo lėktuvo prietaisų būklę, užfiksavo įdomų faktą: aukščio matuoklio rodmenys lėktuvo vado ir šturmano ekrane skyrėsi daugiau kaip 50 metrų. Lėktuvui tai mirtinai pavojinga, jei matomumas blogas. Ir nė vienas iš ekipažo narių nebūtų galėjęs perjungti aukščio matuoklio, neatsistodamas nuo krėslo.
– Ir kaip tokį parametrų skirtumą paaiškinti techniniu požiūriu?
– Ekspertai įsitikinę, kad šiuolaikiškomis technologijomis lėktuvo elektroninėse sistemose ir aerodromo bokšte buvo atliktos manipuliacijos. Stačiai sakant, „akiniuotis“ (hakeris) sulaužė apsaugos sistemą, tuo pačiu įsilaužė į Lenkijos lėktuvo ir skrydžių vadovų aerodromo bokštelyje kompiuterius, pakoregavo lėktuvo kurso ir nusileidimo kampo parametrus, padidindamas slydimo kampą, o tai ir nesprogdinant lėktuvo sukeltų katastrofą. Pastebėti tokį pakeitimą kompiuterio monitoriuje praktiškai buvo neįmanoma.
– Visiškai aišku, kad rusai negalėjo viso to prasukti nedalyvaujant lenkams…
– Žinoma, išdavikų visada atsiranda. Gynybos ministras Antonijus Macerevičius pasiuntė Lenkijos Generalinei prokuratūrai oficialų pareiškimą, kad buvęs ministras pirmininkas Donaldas Tuskas būtų patrauktas atsakomybėn už „diplomatinę išdavystę“, padariusią žalos valstybės interesams. Jam gresia 10 metų kalėjimo.
Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.
Lenkijos prokuratūra pateikė kaltinimus Lenkijos vyriausybės, kuriai vadovavo Tuskas, kanceliarijos vadovui ir dviem pareigūnams, o taip pat dviem Lenkijos ambasados Maskvoje bendradarbiams.
Lenkijos generaliniam prokurorui pasiųsta medžiaga, kurioje pasakojama apie Lenkijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų „glaudų bendradarbiavimą“, kad tyrimas būtų atliekamas Rusijai tinkama linkme, apie tai, kaip FSB per savo agentūrą Lenkijoje kontroliavo bylos tyrimą, kurį vykdė buvę Lenkijos kariniai prokurorai. Jiems jau iškelta byla.
Tarp Lenkijos ginkluotųjų pajėgų karininkų atskleisti trys RF specialiųjų tarnybų agentai. Jie jau nuteisti. Esama informacijos, kad generolas Ivanovas koordinavo Kačinskio lėktuvo sunaikinimo operaciją kartu su vienu iš seniausių Lenkijos karinės žvalgybos karininkų, kuris savo laiku buvo užverbuotas Rusijos GRU. Lenkijos kontržvalgyba tuos duomenis tikrina.
Dar daug klausimų liko neatsakytų. Lenkijos tyrėjai dabar aiškinasi: ar Rusijos karinio lėktuvo Il-76, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai, bet nenusileido dėl rūko, ekipažo nariai ir vadas gyvi; ar gyvi sargybiniai, kurie buvo lėktuve ir privalėjo garantuoti Lenkijos delegacijos saugumą; ar gyvas rusų karinis šturmanas, gerai žinojęs Smolensk-Severnyj aerodromą, kuris turėjo skristi kartu su Kačinskiu balandžio 10 dieną, bet prieš patį skrydį buvo nuo jo nušalintas; kas iš Lenkijos gynybos ministerijos pareigūnų paskutiniu momentu įsakė atšaukti iš reiso rusų šturmaną.
Šie asmenys turi būti apklausti apie visas bylos aplinkybes.
Dabar, klausydamas Lenkijos oficialių pareiškimų, džiaugiuosi už kolegas ir jaučiu, kad nepraradau profesionalumo. Jie patvirtina mano ankstesnes išvadas ir surinktų duomenų teisingumą. Lenkijos tyrėjai nustatė, kad didelė dalis žuvusiųjų medicininių dokumentų buvo suklastoti, rusai pakeitė kai kieno kūnus. Aš tvirtinau, kad negalėjo būti „geležinio“ beržo, kurį neva tai sparnu kliudė lėktuvas ir nuo smūgio į žemę subyrėjo. Išsyk buvo aišku, kad lėktuvas nenuskrido iki beržo. Vėliau ir tai patvirtino ekspertai.
EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas
Mano tyrimas – neoficialus, jo išvados – negalutinės ir neprivalomos tyrimui ir teismui. Bet jis nušviečia daugelį aplinkybių ir pagrindžia išvadą, kad Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofa buvo Putino organizuoto teroro aktas. O galutines išvadas turi padaryti Tarptautinis tribunolas Hagoje, prieš kurį turi stoti kaip kaltinamieji Putinas, Medvedevas, Tuskas ir Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai.
Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) išsiuntė iš šalies lenkų istoriką, Tautos atminties instituto (TAI) darbuotoją Henriką Glembockį (Henryk Glębocki), praneša „Interfax“.
Pasak TAI atstovų, Rusijos FST pareigūnai sulaikė mokslininką penktadienį. Jam buvo pranešta, kad jis turi išvykti iš šalies per 24 valandas. Tai taip pat reiškia, kad ateityje H. Glembockis negalės įvažiuoti į Rusiją.
H. Glembockis buvo Rusijoje nuo lapkričio 14 d. Mokslininkas Rusijos archyvuose tyrinėjo dokumentus apie Lenkijos ir Rusijos santykius XIX-XX amžiuose. Lenkijos instituto Sankt Peterburge kvietimu jis taip pat skaitė dvi viešas paskaitas apie lenkų likimą Sovietų Sąjungoje represijų laikotarpiu.
Spalio 11 d. Lenkijos vidaus saugumo agentūros teikimu iš šalies buvo išsiųstas Novosibirsko valstybinio technikos universiteto profesorius Dmitrijus Karnauchovas. Jis gyveno Lenkijoje nuo 2013 metų, dėstė šalies universitetuose, taip pat pagal sutartį bendradarbiavo su Rusijos strateginių tyrimų institutu. D. Karnauchovas buvo įtartas ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir veikla, prieštaraujančia Lenkijos interesams. Tada Rusijos URM įspėjo, kad Maskva atsakys į šį Lenkijos valdžios sprendimą.
Naujienų agentūra „Unian“ pranešė apie vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ vadeivos Igorio Plotnickio pasitraukimą.
Tokiam sprendimui pritarė 38 „Luhansko liaudies tarybos parlamentarai“. Teigiama, kad I. Plotnickis nusprendė pasitraukti neva dėl savo sveikatos būklės.
Naujuoju pasiskelbusios „Luhansko liaudies respublikos“ lyderiu tapo Leonidas Pasečnikas.
Lapkričio 23 d. buvo pranešta, kad I. Plotnickis išvyko į Rusiją, o į okupuotą Luhansko teritoriją buvo įvesta apie 1 tūkst. reguliariosios Rusijos Federacijos kariuomenės karių, įskaitant Vyriausios žvalgybos valdybos (GRU) ir Rusijos vidaus reikalų ministerijos specialiąsias pajėgas, tankus, šarvuočius ir artilerijos pabūklus.
Anot „Unian“, lapkričio 21 d. Luhanske kilo konfliktas tarp separatistų vadeivų I. Plotnickio ir Igorio Korneto. Į konfliktą įsitraukė ir vadinamoji „Donecko liaudies respublika“ bei Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FSB).
Rusija pradėjo tverti tvorą tarp 2014 metais aneksuoto Krymo pusiasalio ir Ukrainos. Darbus tikimasi baigti iki 2018 metų pirmojo pusmečio. Dviejų metrų aukščio tvora 50 km ilgio ruože ženklins sieną, penktadienį pranešė Rusijos agentūros, remdamosi Federaline saugumo tarnyba (FST).
Nurodoma, kad darbai atsieis daugiau kaip 2,8 mln. eurų. Tvora esą garantuos Krymo gyventojų ir turistų saugumą. Tarp pusiasalio, kuris tarptautinės teisės požiūriu priklauso Ukrainai, ir Ukrainos Chersono srities yra trys perėjimo postai.
2014 metų rudenį Ukraina paskelbė statysianti įtvirtinimus palei 2 000 km ilgio sausumos sieną su Rusija. Tačiau iki šiol pastatyta tik kelios dešimtys kilometrų sienos. Vadovybė Kijeve baiminasi Rusijos puolimo ir nori taip geriau apsisaugoti.
Be to, 400 km ilgio sienos ruožą Donbaso regione kontroliuoja prorusiški separatistai. Per jį, Kijevo duomenimis, separatistus, be kita ko, pasiekia ginklai ir kariai. Rusija tai neigia.
Rusijos ambasada Estijoje ir jos generalinis konsulatas Narvoje kol kas negavo Estijos atstovų pranešimo apie RF piliečio, įtariamo bendradarbiavimu su Federaline saugumo tarnyba (FST), sulaikymą. Tai antradienį žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatinės atstovybės darbuotojas.
„Ambasada ar generalinis konsulatas Narvoje Estijos atstovų pranešimo (šiuo klausimu) negavo“, – sakė Rusijos diplomatas.
Anot jo, „paprastai“ Rusijos ambasada Estijoje gauna šios šalies valdžios informaciją apie Rusijos piliečių sulaikymą per tris dienas.
Anksčiau antradienį Estijos Valstybinės prokuratūros ir Saugumo policijos (KaPo) atstovai pranešė, kad šalies pareigūnai Narvos pasienio poste sulaikė Rusijos pilietį, mėginusį palikti šalį.
Prokuratūros duomenimis, jis yra Rusijos FST agentas ir galėjo rengti kibernetinius nusikaltimus prieš Estijos valstybines įstaigas.
Rusijos pilietis buvo sulaikytas praėjusį savaitgalį. Pirmadienį Harju apskrities teismas leido jį suimti.
Rusas įtariamas nesmurtiniais veiksmais prieš Estijos Respublikos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą. Jam taip pat pateikti įtarimai rengus kibernetinius nusikaltimus. Pasak Valstybinės prokuratūros atstovų, Rusijos piliečio veiksmų taikinys buvo Estijos valstybinės įstaigos.
Kaip pažymėjo tyrimui vadovaujanti prokurorė Ina Ombler (Inna Ombler), didesnės žalos dėl jo veiksmų pavyko išvengti.
Kitų detalių Estijos pareigūnai kol kas neatskleidžia.
Kryme sulaikytas Rusijos kariškis ir tariama jo bendrininkė, kurie yra įtariami rinkę konfidencialią informaciją apie Rusijos Juodosios jūros laivyną ir perdavę ją Ukrainos valdžiai, penktadienį informavo Rusijos institucijos.
Kariškis Dmitrijus Dolgopolovas ir tariama jo bendrininkė Ana Suchonosova buvo sulaikyti Krymo regiono sostinėje Simferopolyje, savo interneto svetainėje paskelbtame pranešime informavo Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST).
Ukrainai priklausantį Juodosios jūros Krymo pusiasalį Rusija aneksavo prieš trejus metus. Tą ji padarė atsakydama į prorusiškų pažiūrų Ukrainos prezidento nuvertimą, kurį vadino Vakarų organizuotu perversmu.
Ukrainos ir Rusijos santykiams pasiekus žemiausią tašką per visą istoriją, pastaraisiais metais pasitaikydavo nemažai incidentų, kuriuose šalys viena kitą kaltindavo šnipinėjimu ir diversijomis.
Praėjusį mėnesį Rusijos pareigūnai sulaikė vyrą, kurį apibūdino kaip Ukrainos diversantą Kryme. Įtariamasis Genadijus Limeška anksčiau esą veikė karo niokojamoje Rytų Ukrainoje ir buvo sučiuptas Kryme, mėgindamas sunaikinti elektros linijas, po vyro sulaikymo teigė FST.
Ukrainos saugumo tarnyba, kuriai, anot FSB, ir dirbo G. Limeška, šiuos įtarimus nedelsdama paneigė ir pavadino melagingomis naujienomis, kuriomis siekiama įbauginti Krymo gyventojus.
Keistu pavadinčiau triukšmą dėl Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako galimo nepatikimumo.
Pirmiausia noriu pabrėžti, jog pritariu tiems, kurie mano, kad 2011-aisiais metais Vytauto Bako rašyti laiškai Rusijos pareigūnų profesinėms sąjungoms – politinė klaida.
Arba anuomet V.Bakas buvo itin naivus, mat nesuvokė, kam gali būti pavaldžios Rusijos vidaus reikalų ministerijos struktūrų profesinės sąjungos. Arba jis tiesiog nemanė darąs ką nors blogo, siųsdamas kvietimus Rusijos slaptųjų tarnybų prižiūrimoms profesinėms sąjungoms bendradarbiauti su Lietuvos pareigūnų interesus ginančiomis organizacijomis.
Didžiosios paslaptys
Abiem atvejais – riebus minusas. Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo komitetui negali vadovauti žmogus, nesuvokiantis elementariausių politikos subtilybių bendraujant su Rusija. Pavyzdžiui, Lietuva neturėtų skubėt draugauti net su Rusijos vidaus reikalų ministerijos ansambliais ir chorais. Juk ir juos prižiūri Vladimiro Putino slaptosios tarnybos.
Beje, dabar madinga skirstyti Rusiją į agresyviąją ir neagresyviąją – girdi, iki Gruzijos išprievartavimo bei Krymo okuopacijos ji tarsi nebuvo Blogio imperija. Suprask, tada su Rusija dar buvo galima flirtuoti.
Bet 2011-ieji metai čia niekuo dėti. Mano supratimu, Rusijos Federacijos agresyvumas skaičiuojamas nuo 1994-ųjų rudens, kai ligotas, nepilnavertiškumo kompleksų ir alkoholinių priklausomybių kamuojamas Borisas Jelcinas įsakė pulti Čečėniją. Jau tada kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis turėjo suprasti, ko verta valstybė, užpuolusi maždaug 140 kartų mažesnę tautą.
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Taigi Seimo NSGK komitetui neturėtų vadovauti asmuo, nematantis Rusijos keliamų pavojų arba naiviai įsitikinęs, jog Rusijos imperines ambicijas įmanoma užmigdyti gražiais lietuviškais žodeliais. Tad maždaug prieš penkerius metus siųsti laiškai į Rusiją – mažų mažiausiai keisti.
Ir vis dėlto kirba mintis, kodėl V.Bakui nepalanki aplinkybė iškilo būtent dabar, kai šis politikas daugiau nei pusmetį principingai kritiškai vertino kolegos parlamentaro Mindaugo Basčio draugystes su įtartinais Rusijos energetikos atstovais? Juk M.Basčio veiklą flirtuojant su Rusijos energetikais neigiamai vertinti linkę ne visi politikai.
Ši aplinkybė, sakykim, labai nepalanki populiarumus prarandantiems socialdemokratams. Socialdemokratai visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi sumenkinti M.Basčio „nuopelnus“. Tad nėra sunku numanyti, kokį spaudimą V.Bakui tikriausiai teko atlaikyti dėl savo principingumo analizuojant M.Basčio pažintis.
Tad gal praregėjusiam, susipratusiam, į teisingas vėžes atsistojusiam V.Bakui tiesiog keršijama už principingą veiklą 2017-aisiais? Gal jis prievartaujamas palankiai žiūrėti į dujomis ir nafta prekiaujančius įtartinus Rusijos verslininkus? Priešingu atveju į viešumą bus išmesti laiškai, kadaise rašyti į Maskvą rusų profesinių sąjungų bosams?
Įžvelgiu ir dar vieną pavojų – kodėl abejonės dėl V.Bako patikimumo iškilo būtent agresyviųjų Rusijos pratybų „Zapad“ išvakarėse? Gal norima, kad tomis dienomis, kai prie pat mūsų sienų Rusija su Baltarusija kartu su Kinija mokysis pulti Baltijos šalis, Lietuva teturėtų nei pakartą, nei paleistą Seimo NSGK vadovą?
Ką apie šią pato situaciją mano mūsų politikai, politikos apžvalgininkai?
Racionalaus grūdo galima įžvelgti Seimo nario Žygimanto Pavilionio žodžiuose. Buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje tvirtina: „Įvertinus laikmečio, kai V. Bakas kreipėsi ir bandė užmegzti ryšius su Rusijoje veikiančiomis pareigūnų profesinėmis sąjungomis aplinkybes ir faktą, kad Rusijoje valstybės institucijų darbuotojų profsąjungos yra kontroliuojamos Vladimiro Putino valdžios, abejoju V. Bako galimybėmis toliau eiti NSGK pirmininko pareigas ir tinkamai atlikti parlamentinius tyrimus, susijusius su Rusijos įtaka Lietuvos politikams“
Negaliu nepritarti ir šiai parlamentaro Ž.Pavilionio pastabai, esą Seime privalo būti sudaryta nepriklausoma parlamentinė komisija, tirsianti galimą Rusijos įtaką Lietuvos politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms, nevyriausybiniam sektoriui, taip pat – ir „žaliųjų“ judėjimams. Ypač norėtųsi rimčiau paanalizuoti kai kurių „žaliųjų“ ir „tautininkų“ veiklą trukdant Lietuvai pasistatyti naują atominę jėgainę. Dabar ganėtinai aišku: jei būtume ryžtingai ir skubiai nusprendę statyti savąją atominę elektrinę, Kremliaus prievartaujami baltarusiai tikriausiai nebūtų puolę kloti pamatų Astravo AE.
Beje, teisus ir parlamentaras, ilgametis Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas, pareiškęs, jog „nuomonė, kad bendradarbiavimas su Rusijos valdžios išlaikomu nevyriausybiniu sektoriumi gali suteikti naudos ir galima neatsižvelgti į Rusijos agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes ir valdžios institucijas, tautos istorinę atmintį, yra klaidinga ir klaidinanti“.
Žaismingai, neieškodamas žodžio kišenėje, šią situaciją portale delfi.lt aptarė ir politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Jis brūkštelėjo: „Buvęs policijos generalinio komisaro kišeninis proforgas Bakas tikėjo Putino vidaus reikalų ir FSB (KGB) sienos apsaugos profsąjungomis, išganytomis per Rusijos ambasados pulkininkus. Rašė Latvių gatvei nuolankius laiškus. Supratimo ir bendradabiavimo prašė“. Negi R.Valatkos ironija – nepagrįsta?
VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, susipažinęs su V.Bakui keliamais priekaištais, teigia, kad nėra nei politinio, nei teisinio pagrindo abejoti jo lojalumu Lietuvos Respublikai. Silpni ar stiprūs Seimo vadovo argumentai?
Pirma, kreipimosi faktas į Rusijos pareigūnus, pasak Seimo vadovo, niekada nebuvo slepiamas.
Antra, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas, tikrindamas V. Bako biografiją, nenustatė aplinkybių, kurioms esant jam negalima išduoti leidimo dirbti su įslaptinta informacija.
VSD išduota indulgencija dirbti su visiškai slaptais dokumentais – svarbus alibi. Šių eilučių autorius būtų linkęs manyti, kad tokio patikrinimo užtenka. Beveik užtenka. Dar tiksliau tariant, būkime budrūs, niekuo aklai nepasitikėkime, tačiau nereikia ir priešų visur įžvelgti. Ypač kvaila atstumti tuos, kurie perėjo į tavo barikadų pusę.
Juolab kad patikimų, principingų, protingų ir patirties turinčių kandidatų į Seimo NSGK pirmininko postą surasti sudėtinga.
Džuliano Asandžo publikacijos kurstė prodemokratinius maištus ir pasitarnaudavo įrodymu teismo ieškiniuose ginant žmogaus teises visame pasaulyje. Taip pažymi The New Yorker korespondentas Rafis Chačadurianas, kuris šiemet daug kartų kalbėjosi su Džulijanu Asandžu akis į akį. Pirmasis toks pašnekesys įvyko netrukus po Donaldo Trampo (Donald Trump) inauguracijos.
Džulijanas Asandžas turi gerbėjų Vakaruose
„Tuo tarpu Asandžo metodai ir motyvacija kelia vis daugiau įtarimų“, – tęsia autorius. 2016 metų rinkimų JAV kampanijos metu Asandžas išspausdino dešimtis tūkstančių Demokratų partijos funkcionierių parašytų ir hakerių įgytų elektroninių laiškų. Donaldas Trumas pareiškė: „Dievinu WikiLeaks‘ą“. Hilari Klinton po rinkimų tikino, kad tos publikacijos suvaidino svarbiausią vaidmenį jos pralaimėjime.
Žurnalistas praneša, kad šnekėdamasis su Asandžu stengėsi „geriau suprasti, kaip jis vadovauja WikiLeaks‘ui, kaip jis gyvena, kaip pasikeitė jo politinės pažiūros ir kokį vaidmenį jo operacijoje suvaidino Rusija“.
„Nors WikiLeaks visada pritraukdavo kritiką tarsi magnetas, reakcija į Asandžo susijusias su rinkimais publikacijas buvo nepaprastai griežta: Vašingtone Asandžas įgijo Rusijos žvalgybos įrankio reputaciją“, – rašo autorius. „Stebėtina, ar ne? – sakė Asandžas. – Tie bjaurybės apsiginklavo retoriniu metodu: „puolęs žmogus“ arba „puolęs angelas“. Kadaise tai buvo klasiška, o dabar – blogai“.
Autorius primena: beveik prieš pat prezidento rinkimus JAV lapkričio 5 dieną Asandžas televizijos interviu pareiškė: „Mes galime pranešti, kad Rusijos vyriausybė nėra elektroninių laiškų, kuriuos išplatino WikiLeaks, šaltinis“. Žurnalistas komentuoja: „Tas paneigimas net ir tarp artimiausių jo šalininkų niekaip neišblaškė įtarimų, kad jis kalba nenuoširdžiai“. „Jis sako, kad tai darė ne rusai, – kalbėjo Chačadurianui vienas iš tų žmonių. – Bet jis negali to žinoti. Gal jo šaltinis buvo rusų pakištas asmuo? Aš manau, kad tiesa svarbi, kad ir kokiu būdų ji įsigyta, bet jei jis žinojo, kad tai padarė rusai, ir apie tai nepaskelbė, tai mane prislėgė“.
Žurnalistas samprotauja: „Galima tvirtinti, kad Asandžo publikacijos, priderintos prie rinkimų, tik pabrėžė, kas jau buvo žinoma apie demokratų kandidatę Klinton. Bet jo neigimai potencialiai užmaskavo informacinio karo tarp dviejų branduolinių valstybių aktą“.
Hilary Klinton laiškai
Autorius primena: „Beveik penkerius metus Asandžas puoselėjo neapykantą poniai Klinton, iš dalies asmeninę, iš dalies ideologinę. Jis įtarė, kad Klinton norėjo surengti pasikėsinimą į jį ir suvaidino svarbų vaidmenį aštrinant jo konfliktą su Švedijos valdžia. Maža to, jis laikė ją pagrindiniu elementu politinėje mašinoje, į kurią įmontuotas Volstritas, Valstybės departamentas ir užsienio šalys – JAV klientės, tokios, kaip Saudo Arabija“. Jo nuomone, Klinton – korumpuota politikė, ją veda asmeninės ambicijos, ji – kovotoja už neoliberalųjį intervencionizmą, ir ji ketina įtraukti JAV į karą. 2016 metų vasarį Asandžas parašė straipsnį WikiLeaks‘o portalui, kuriame tvirtino, kad ponia Klinton netinka būti prezidente. Tačiau jis tikėjosi, kad ji laimės prezidento rinkimus.
„Tikriausiai prireiks nemažai metų, kad būtų išsiaiškinta, iki kokio laipsnio WikiLeaks paveikė rinkimų baigtį; Klinton kampanija nukentėjo ne tik nuo elektroninių laiškų nutekėjimo, bet ir nuo strateginių klaidų, savo kandidatės nepopuliarumo ir ilgo jos elektroninio pašto asmeninio serverio tikrinimo istorijos. Bet Asandžui virš galvos pakibo žymiai rimtesnis klausimas: kaip jis iš pat pradžių gavo tą medžiagą? Praėjus keliems mėnesiams po to, kai Amerikos žvalgybos tarnybos padarė išvadą, kad į Demokratų partijos institucijų elektroninį paštą koordinuotomis propagandinėmis pastangomis įsilaužė Rusijos vyriausybė, Asandžas to nepaliko ramybėje. Oficialų atsitikimo vertinimą jis pavertė – o tai, geriausiu atveju, pareiškimas, kad Asandžas panaudotas jam nežinant – Amerikos fiasco, aukštuomenės veidmainystės, demokratų, neomakartizmo ir netikrų naujienų isterijos simboliu, tuo pačiu kurstydamas fanatišką įniršį ir nepateisinamą nepasitikėjimą institucijomis“, – sakoma straipsnyje.
„Kokius artimus ryšius su Rusija užmezgė Asandžas, tai irgi vertinama įvairiai“, – rašo autorius. Jis primena, kad Asandžas per pokalbį su juo kažkaip piktinosi pernykščiu straipsniu The New York Times, pavadintu „Kaip Rusija išpeša naudos, kai Džulianas Asandžas atskleidžia Vakarų paslaptis“. „Asandžas palaikė tą straipsnį neteisingu ir net apgaulingu“, – praneša autorius.
Žurnalistas pastebi: „Tačiau kartais Asandžas bendraudavo su abejotinais žmonėmis. 2010 metais jį Elinghem-Hole (dvaras, kuriame Asandžas gyveno pakviestas savo šalininko, – red. past.) aplankė Israelis Šamiras, ginčytinos reputacijos ir ekstremistinių pažiūrų Rusijos pilietis“. „Kai kurie WikiLeaks‘o savanoriai laikė jį ekscentrišku palaižūnu, o kai kas įtarė, kad jis turi ryšių su Rusijos žvalgyba. Per vieną vizitą Asandžas, kuris pradėjo atsainiai žiūrėti į vertingą Valstybės departamento dokumentų archyvą (depešas, kurios atsidūrė WikiLeaks žinioje Čelsi Mening dėka, – red. past.), davė jam daugiau kaip 90 tūkst. necenzūruotų Amerikos diplomatų depešų Rusijos, buvusių sovietinio bloko šalių ir Izraelio temomis. Šamiras dalį medžiagų pardavė žurnalui, kuris buvo draugiškas Kremliui, o kitą dalį įteikė Aleksandrui Lukašenkai, autoritariniam Baltarusijos lyderiui, kuris pasinaudojo dokumentais, kad areštuotų opozicionierius (Šamiras tai neigia, įtikinėdamas, kad tai „pikti mano šmeižikų prasimanymai“)“, – sakoma straipsnyje.
WikiLeaks bendradarbiai apie tai sužinojo tada, kai į juos kreipėsi išsigandę baltarusių aktyvistai. Bendradarbiai ėmė nerimauti, kai kas norėjo atlikti tyrimą. „Džulianas viskam užkirto kelią, – prisimena vienas bendradarbis. – Jo požiūris buvo toks: paprasčiausiai jiems pasakykite, kad visa tai visiškai nepagrįsta, kad jis neturi depešų“.
Džulianas rašo: „Prieš keletą mėnesių Šamiras taip aprašė WikiLeaks, kalbėdamas su mano kolega: „Jeigu informacija teisinga, jeigu ji netaisyta, nesufabrikuota, tegul ją pateikia nors pats Nelabasis“. Nesunku įsivaizduoti, kad Kremlius, stebėdamas Asandžo konfliktą su JAV, matė, kad toks požiūris naudingas“.
„2012 metais, kai Asandžui buvo skirtas namų areštas ir jam labai reikėjo uždarbio, jis pradėjo rengti šnekamuosius šou su partneriais – RT, Rusijos valstybine informacijos transliacijų kompanija, kuri tarnauja Kremliaus propagandos interesams. Neseniai Asandžas man sakė, kad televizijos programa buvo priedanga jo bandymams gauti politinį prieglobstį. „Man tai buvo būdas imti interviu iš valstybių vadovų ir taip toliau, kreiptis į įvairiausias ambasadas“, – sakė jis. Kai aš paklausiau, kaip atsirado laida, jis man sakė, kad sumanymas kilo per pokalbį su draugu, bet jo pavardę paminėti atsisakė. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Israelio Šamiro sūnus Johanesas Valstriomas (jis gyvena Švedijoje ir davė parodymus Asandžo naudai, kai buvo tiriamas numanomas išprievartavimas). Viena buvo matyti: RT investavo į laidą, bet, atrodo, nelaikė to sandorio normaliu verslu. Markas Štukė, laidos distributorės – kompanijos Journeyman Pictures – vyriausiasis valdytojas, man sakė, kad RT nesidomėjo savo dalių licencijavimu rinkose, kurių neaprėpia jos transliacijos“, – rašo autorius. „Jie nesigainiojo tų potencialių pajamų šaltinių, – sakė autorius. – Tai labai neįprasta. Bet tų tarpusavio santykių varomoji jėga buvo Džulianas“.
Donaldo Trampo ir Hilari Klinton dvikova
„Asandžas man sakė, kad kai jis vedė derybas dėl kontrakto, jis siekė laisvės redakcinėje politikoje. Jis paklausė RT vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian, ar galįs pakviesti į laidą Rusijos opozicijos lyderį Aleksandrą Navalną“, – praneša autorius. „Ji pasakė „Kremliui tai nepatiks, bet mums tai būtų gerai, nes tai pademonstruotų mūsų nepriklausomybę“, – prisimena jis. Žurnalistas perpasakoja Asandžą: „Paskui jis paklausė, ar galima pakviesti čečėnų teroristą, ir išgirdo kategorišką „ne“. Pasijuokdamas iš to prisiminimo, jis pasakė: „Štai tokia linija: aukštyn tiesiai iki čečėnų terorizmo“. Asandžas iš tiesų pakvietė Navalną, bet tas atsisakė. Navalno atstovas man sakė, kad jam buvo nepriimtini kokie nors kontaktai su RT, pareikšdamas: „Tas kanalas asocijuojasi su melo ir propagandos, taip pat ir apie daugelį opozicijos aktyvistų, sklaida“.
„Asandžui laida RT kanalu buvo palanki galimybė. Ji žadėjo jam tribūną jo pasisakymams ir, o tai gal dar svarbiau, kažką panašaus į teisėtą apsaugą – žurnalisto statusą. O Rusijos gyventojai gavo priėjimą prie tarptautinės įžymybės, kurios pažiūros jiems simpatiškos. Simonian kažkaip yra sakiusi, kad visaip stengiasi parinkti vedančiuosius, kurie „masto taip, kaip mes“, – sakoma straipsnyje.
Žurnalistas pabrėžia: kai 2010 metais jis susipažino su Asandžu, jo politinės pažiūros buvo libertarizmo, idėjų prieš isteblišmentą ir jo asmeninę pasaulėžiūrą, kratinys. „Vėliau jis, atrodo, priartėjo prie nuomonės, kad JAV, priešingai jų humanitarinei retorikai, pirmiausia veikia savo galios stiprinimo pasaulyje labui, panaudodamos ekonomines ir karines prievartos priemones. Čia jis pritaria Noamo Chomskio, kuriuo jis žavisi, pozicijai. Bet, skirtingai nuo Chomskio, kuris pavadino Kremlių „stambiu šių laikų istorijos nusikaltėliu“, jis linkęs laikyti Rusijos atsvara, dėl savo istorijos, geografinės padėties ir sąlyginės galios ji gali atmesti Vašingtono politiką“, – sakoma straipsnyje.
Asandžo laida per RT kanalą užsidarė, bet jis vis dar rodosi tos televizijos kompanijos eteryje, pažymi autorius.
„Šį pavasarį Džordžas Gitosas (australų dailininkas ir kino režisierius, – red. past.) atkreipė dėmesį į kalbą apie pilietinį karą Sirijoje, kurią pasakė Rusijos įgaliotasis atstovas JTO; po to kai amerikiečiai per klaidą subombardavo Sirijos pajėgas, įgaliotasis ambasadorius taręs žodį pavaizdavo klaidą kaip sakmę apie amerikiečių puikybę, apsiskaičiavimus ir neištikimybę. Gitosas man sakė, kad Asandžas buvo sujaudintas“, – sakoma straipsnyje. Autorius praneša: „Asandžas menkino savo reakciją, bet man sakė: „Rusai turi požiūrį į globalinę politiką, ir jie jį išsako nesivaržydami, ir gerai, kad jie jį išsako. Tikriausiai Rusija pagaliau pagalvojo: „Mes nieko negalime pasakyti, todėl mes galime sakyti tiesą. Dabar nėra ko prarasti. Nėra reputacijos, kurią galima sugadinti, nėra santykių, kuriuos galima nutraukti. Taigi, jie iškraipo ką nors, kas susiję su Ukraina ir jų artimiausiomis apylinkėmis, bet kai kalba plačiau, jie gali laisvai sakyti tai, kas, mano nuomone, vis tiktai gana teisinga“.
2015 metais Asandžas paviešino pusę milijono depešų iš Saudo Arabijos URM archyvo, primena autorius. „Ko gero, svarbiau už pačius dokumentus buvo tai, kam buvo priskirtas tas nutekinimas. Regis, tai buvo pirmas atvejis, kai valstybė pasinaudojo WikiLeaks‘u duomenų bazei publikuoti. Atsakomybę už informacijos gavimą prisiėmė organizacija „Jemeno kiberarmija“, o dalį medžiagos išspausdinęs WikiSaudiLeaks portalas tvirtino, kad didžiąją daugumą medžiagos perdavė Asandžui. Kibernetinio saugumo reikalų analitikai mano, kad organizacija ir portalas buvo fiktyvūs. Vyrauja nuomonė, jog juos sukūrė Iranas, kad susilpnintų savo priešininką, bet tokiam požiūriui pritaria ne visi. Vienas su įkalčių analize susipažinęs ekspertas man sakė, kad keletas požymių rodo Rusiją“, – sakoma straipsnyje.
Autorius grįžta prie įsilaužimo į Amerikos diplomatų susirašinėjimą istorijos. „Manau, tvirtinimai, jog rusai įsilaužė į DNC (Demokratų Nacionalinis komitetas), kad sustiprintų Donaldo Trumpo šansus laimėti, – tai chuliganizmas, – sakė jam Asandžas. – Nes apskritai, jeigu pažvelgsime į chronologiją, tvirtinama, kad pirmą kartą įsilaužta 2015 metais“. Asandžas pridūrė, kad pastebimos institucijos dažnai atakuojamos hakerių: „Į pagrindines partijas likusiame pasaulyje įsilaužia JAV vyriausybė. Tad galima tikėtis, kad kinai, Izraelis, Prancūzija, Rusija, gal Indija įsilaužė į keletą JAV politinių institucijų – nes tai daro visi. Bet tai negalėjo būti kažkoks rusų planas įsilaužti į DNC tam, kad padėtų Trumpo išrinkimui, nes tuo metu Trumpas net nebuvo pastebimas“.
Žurnalistas ketino paklausti, ar negalėjo toks planas susiformuoti palaipsniui, bet Asandžas jį pertraukė: „To jie netvirtina! Tvirtinimas absurdiškas, tiesiog visiškas absurdas!“
Žurnalistas pastebi, kad Asandžas kažkiek teisus: „Į DNC 2015 metais įsilaužė organizacija Cozy Bear, kurią, kaip įtaria kibernetinio saugumo reikalų analitikai, kontroliuoja Rusijos FSB“. Asandžas teisus, kad įsilaužta buvo prieš Trumpo paskelbimą kandidatu. Bet bėda su Asandžo argumentu tokia, kad Vašingtone ir JAV žvalgybos tarnybose niekas ir netvirtina, jog įsibrovimas 2015 metais susijęs su parama Trumpo kandidatūrai, sako autorius.
Vladimiras Putinas, Rusijos prezidentas
Žurnalistas tęsia: „Atrodo, kad Rusijos vyriausybė įsibrovė į DNC tinklą ne kartą, antrasis įsilaužimas prasidėjo 2016 metais. Neaišku, kas konkrečiai pastūmėjo į tai, bet tai atsitiko įtampos eskalacijos Rusijos ir Amerikos santykiuose laikotarpiu. Sausį vienas JAV Finansų ministerijos bendradarbis pavadino Vladimirą Putiną „korumpuotu“. Po kelių savaičių žurnalistai, dirbę su „mega nutekėjimais“, pramintais „Panamos dokumentais“ (tai 11 mln. dokumentų, kurie atskleidžia, kaip pasaulio elitas slepia savo pinigus), kreipėsi į Kremlių, norėdami pasiklausti apie dokumentus, kėlusius mintį, kad Putino artimiausios aplinkos žmonės pervedė į ofšorines sąskaitas iki 2 mlrd. dolerių. Kremlius, visai jam netipiškai, padarė pareiškimą iki publikacijos, pareikšdamas, kad į „šleikščius“ reporterių užklausimus neatsakinės ir kad Rusija „Panamos dokumentus“ vertina kaip „informacinę ataką“.
„Kremlius pavaizdavo tą nutekinimą kaip smūgį asmenims ir bandymą sužlugdyti parlamento rinkimus Rusijoje. Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan rengiamame spaudai naujame savo knygos „Raudonas voratinklis“ („Red Web“) leidinyje apie rusišką internetą įrodo, kad sprendimas suduoti smūgį prezidento rinkimams JAV informaciniu karu, tikriausiai, atsirado per viršūnių pasitarimą, kurį Putinas surengė kitą dieną“, – rašo autorius. „Tai linija, kurios negalima peržengti, tai linija skiria Putino šeimą ir artimiausius draugus“, – sakė Soldatovas interviu autoriui.
„Organizacijos, kurios, matyt, buvo priedanga Rusijos karinei žvalgybai, po keturių dienų pradėjo registruoti hakerių gaunamos informacijos publikavimui skirtų tinklalapių domenų pavadinimus: iš pradžių Electionleaks, o paskui bendresnio pavadinimo tinklapį su hostingu (palaikymu) Rumunijos kaimelyje. Tuo metu hakerių grupuotė, praminta Fancy Bear (kibernetinio saugumo reikalų analitikų nuomone, ją taip pat kontroliuoja Rusijos karinė žvalgyba), pradėjo sukčiavimo atakas prieš Amerikos politinius veikėjus“, – sakoma straipsnyje.
Autoriai pabrėžia: DCLeaks tinklapis pradėjo dirbti praėjus dviem dienoms po to, kai 2016 metų birželio 6 dieną Klinton tapo numanoma Demokratų partijos kandidate į prezidentus, o Electionleaks taip ir nebuvo panaudotas. DCLeaks laikė save WikiLeaks palikuone ir tvirtino esanti sukurta Amerikos haktivistų.
Žurnalistas tvirtina, kad, prasidėjus Fancy Bear operacijai, DNC pastebėjo hakerių buvimą ir pasamdė kibernetinio saugumo firmą CrowdStrike. „DNC apie įsilaužimą žinojo tik tuzinas žmonių, jie stengėsi tą temą aptarinėti slapstydamiesi, atsijungę, kad hakeriai nesužinotų esą pastebėti“, – sakoma straipsnyje. Birželio 10-ąją specialistai atjungė DNC tinklą nuo interneto, o birželio 12, išvalę iš kompiuterių kenksmingą programinį aprūpinimą, pajungė iš naujo.
„Įsilaužimo faktas vis dar tebebuvo griežta paslaptis CrowdStrike ir partijos štabo būstinėje. Slaptumo niuansas svarbus, nes tą pačią dieną interviu britų spaudai Asandžas leido suprasti žinąs, kad Demokratų partijos veikėjai nebekontroliuoja savo elektroninio pašto. „WikiLeaks laukia labai gausūs metai, – paaiškino jis. – Prie mūsų artėja nutekinimai, susiję su Hilari Klinton, ir tai šaunu“. Atrodo, jis gavo srautą hakerių išgautų medžiagų, kažkokiu momentu tarp gegužės 25 (tai paskutinių WikiLeaks išspausdintų laiškų data) ir birželio 12. Tuo pačiu laikotarpiu buvo paleistas DCLeaks tinklapis, o Donaldas Trumpas-jaunesnysis Trumpo bokšte susitiko su teisininke iš Rusijos, kuri kreipėsi į Trumpo rinkimų štabą, siūlydama kompromituojančios medžiagos apie Klinton“, – rašo autorius.
„Birželio 14 dieną The Washington Post išspausdino straipsnį apie įsilaužimą į DNC, kuriame pažymėta: CrowdStrike padarė išvadą, kad kalta Rusija“, – rašo autorius. Po dienos internete pasirodė figūra, kuri pasivadino Guccifer 2.0 ir tvirtino, kad įsibrovė į DNC viena, o Rusija niekuo dėta. Savo naujai sukurtame tinklaraštyje Guccifer 2.0 parašė: „Pagrindinę dalį popierių, tūkstančius failų ir laiškų, aš perdaviau WikiLeaks‘ui“.
Ir iš tiesų, WikiLeaks adresu atėjo 20 tūkst. elektroninių laiškų, pavogtų iš DNC, ir Asandžas pirmiausia susirūpino patikrinti, ar jie tikri. Liepos 22-ąją jis išspausdino juos WikiLeaks tinklapyje.
Netrukus išaiškėjo, kad Guccifer 2.0 kelia problemų Asandžui. „Birželį kibernetinio saugumo analitikai surinko argumentų, rodančių, kad tai rusų pakištas asmuo, o demokratai garsiai rėkavo apie tas išvadas“, – rašė autorius.
Asandžas sugalvojo, kad reikia kažkokios medžiagos atsvarai. „Jis paragino gauti jam Trumpo mokesčių deklaracijas ir, kaip jis man sakė, ieškojo „tamsiame internete“ patikimos hakerių išgautos medžiagos, liečiančios Trumpą ir Rusiją“, – praneša autorius.
O „Viešuose pareiškimuose Asandžas išbandė keletą variantų. Jis įtikinėjo, kad tik jis žinąs, kas yra šaltinis. Jis darė užuominą, kad DCLeaks ir Guccifer 2.0 greičiausiai yra ne tie, kuo apsimeta, kad tai įmantraus gal hakerių organizuoto pasitarnaujant Ukrainos valstybei dvigubo žaidimo išraiška („Jie labai panašūs į rusus, bet kai kuriais atžvilgiais atrodo dideli, net per dideli diletantai“). Jis taip pat propagavo teoriją, kad Guccifer 2.0 – tai tas, kuo atrodo, yra Rytų Europos hakerių organizacija“, – rašo autorius. O ką galvoja Asandžas apie JAV žvalgybos tarnybų išvadas, kad už Gucifer 2.0 ir DCLeaks slypėjo Rusijos karinė žvalgyba? Autoriui jis sakė: „Visa tai visiškai neįtikėtina“.
FSB emblema
Jis taip pat tvirtino, kad visi bandymai susieti WikiLeaks su Guccifer 2.0 – šmeižtas, bandymas sutapimą paversti suokalbiu. „Skirtingai nuo Guccifer 2.0 išspausdintų dokumentų, nė viename WikiLeaks išklotame laiške iš rinkiminio štabo nebuvo „rusų metaduomenų“ pėdsakų, vadinasi, sakė Asandžas, visi ryšiai, kuriuos galima aptikti tarp tos figūros ir Rusijos, jo paties darbo neliečia“, – perpasakoja autorius. WikiLeaks‘o, Berni Sanderso ir Trumpo šalininkai tą argumentą palaikė įtikimu.
Rugsėjo 13 ir rugsėjo 14 Guccifer 2.0 ir DCLeaks atnaujino potencialiai skandalingų dokumentų (DNC informacijos, buvusio valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo ir Hilari Klinton padėjėjų elektroninių laiškų) publikavimą.
Tuo tarpu Asandžas rengė publikavimui laiškus, pagrobtus iš Klinton rinkiminio štabo vadovo Džono Podestos elektroninio pašto dėžutės.
Autorius tvirtina: „Asandžo prieštaravimai, kad jo publikacijos visiškai nesusijusios su Rusija, nepagrįsti“.
Antai, liepos pradžioje Guccifer 2.0 vienam žurnalistui sakė, kad WikiLeaks „stengiasi išlošti laiko“. Autorius komentuoja: „Viešų požymių tam nebuvo, bet pažvelgus iš vidaus aiškiai matyti, kad WikiLeaks perkrautas darbo“.
Autorius taip pat tvirtina: 2016 metų birželį Guccifer 2.00 „atrodo, davė erdvės Asandžui, susilaikydamas nuo publikavimo viso to, ką tas turėjo“.
„Podestos elektroniniai laiškai tik sustiprina įspūdį, kad tarp WikiLeaks ir Rusijos buvo ryšys“, – pridūrė jis.
Sausį JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus kanceliarija išplatino pranešimą apie rusų hakerių atakas ir rinkimus JAV. Autorius primena, kad pranešime sakoma, jog Rusijos karinė žvalgyba pateikė DNC ir Podestos elektroninį paštą WikiLeaks tinklaraščiui per kažkokią „trečią šalį“.
„Tą padarė tarpininkas, ir tai, suprantama, leido Asandžui įtikinamai neigti ryšio faktą“, – pastebėjo interviu autoriui buvęs Nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis.
Kadaise Asandžas, paklaustas, ką darytų, jei sužinotų, kad žvalgybos tarnybos išnaudoja WikiLeaks kaip „informacijos skalbyklą“ informaciniame kare, atsakė: „Jeigu informacija teisinga, mums tas pats iš kur ji gaunama. Tegul žmonės kaunasi tiesos pagalba, o kai lavonus surinks, visur voliosis „kulkos iš tiesos“.
Autoriaus nuomone, tokie tvirtinimai turi priversti visus WikiLeaks šalininkus suklusti: „Viena – priešintis galingoms jėgoms, visai kas kita – talkinti konfliktams tarp galingų jėgų“.
Liepos 7-ąją Vilniaus apygardos teismas už šnipinėjimą 10 metų kalėti nuteisė Rusijos pilietį Nikolajų Filipčenką.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”
Tiriant šią bylą nustatyta, jog Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) Karaliaučiaus srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypač svarbiems reikalams papulkininkis N.Filipčenka su kitais asmenimis nuo 2011 metų spalio iki 2014-ųjų pabaigos siekė užverbuoti Lietuvos piliečius, kad šie rinktų ir perduotų užsienio valstybės žvalgybai ją dominančią informaciją. Jie taip pat verbavo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kad šie įrengtų pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje. Rusų šnipas taip pat teistas už dokumentų klastojimą bei daugkartinius neteisėtus valstybės sienos kirtimus.
Prokuratūros duomenimis, verbuojamieji būdavo aprūpinami techninėmis ir kitomis priemonėmis, instruktuojami, jiems duoti pinigai ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
N.Filipčenka palaikė ryšį su verbuotais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais.
Teismas taip pat nustatė, kad 40 metų papulkininkis Rusijos piliečio Nikolajaus Trifonovo vardu išduotais suklastotais dokumentais ne kartą kirto Lietuvos sieną ir šiuos dokumentus su suklastotomis Europos Sąjungos (ES) šalių narių Šengeno vizomis gabeno per mūsų šalies teritoriją.
Gana garsiai nuskambėjusi šnipinėjimo storija nėra vienintelė mūsų ir ne tik mūsų šalyje pastaraisiais mėnesiais. Vasarį Šiaulių apygardos teismas kaltu dė šnipinėjimo Rusijai pripažino bei 5-eriems metams kalėti nuteisė buvusį Lietuvos karinių pajėgų kapitoną 34-erių Sergejų Pusiną. Tyrimo metu nustatyta, jog šis karinių oro pajėgų bazės karininkas nuo 2012 metų iki 2014-ųjų pabaigos rusų žvalgybai teikė informaciją apie Lietuvos kariuomenės dalinių dislokacijos vietas, NATO oro policijos misijos veiklą, galimas žvalgybos bepiločių dislokacijos vietas bei Atlanto aljanso vadovaujamos koalicijos operacijas Afganistane.
Iš S.Pusino rusų žvalgyba taip pat gavo Lietuvos gynybos ministerijos dokumentų kopijas (dalis kurių buvo su grifu „slaptai“) bei kai kurių karinių oro pajėgų bazės karininkų asmens bylas. Tyrimas pradėtas 2014 metų gryuodį po to, kai Lietuvos gynybos ministerijos antrajam operatyvinių tarnybų departamentui (paprastai tariant, karinei žvalgybai) pavyko gauti informaciją, jog kapitoną 2012 metais užverbavo Rusijos žvalgyba.
Dėl šnipinėjimo Baltarusijos naudai anksčiau atitinkamai penkeriems bei trejiems metams kalėti nuteisti buvęs valstybės įmonės „Oro navigacija“ darbuotojas Romualdas Lipskis ir buvęs kariuomenės paramedikas Andrejus Ošurkovas. Jam skirti treji metai nelaisvės.
Panašu, kad ne tik Lietuva, bet visos Baltijos valstybės Maskvos imamos vertinti kaip „visavertės” priešininkės – regione vis reguliariau išaiškinami rusų šnipai, kurių veikimo metodai vis rafinuotesni.
Nekeista, nes nuo 2017-ųjų visose Baltijos valstybėse bei Lenkijoje reguliariai treniruojasi JAV bei kitų valstybių kariškiai. Kovo 24-ąją Latvijos prokuratūra pateikė kaltinimus šnipinėjimu valstybinės įmonės „Latvijos geležinkeliai“ darbuotojui 47-erių Aleksandrui Krasnoperovui. Pagal tyrimo versiją šis Jelgavos stoties geležinkelių kelių prižiūrėtojas metus perfilmavo stoties vaizdo kamerų medžiagą, taip reguliariai bei tikslingai rinko slaptą karinę bei komercinę informaciją ir perduodavo ją kontaktiniam asmeniui Rusijoje.
A.Krasnoperovas yra Jelgavos Afganistano karo veteranų visuomeninės organizacijos „Šuravi“ valdybos narys ir iki arešto palaikė glaudžius ryšius su Afganistano karo veteranais Rusijoje.
Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas interviu „krymr.com“ liepos 17-ąją nurodė, jog rusų šnipai jo šalyje šiandien pakankamai aktyvūs, pasak T.H.Ilveso, ypač pikantiška tai, kad estai sulaiko daugiau rusų šnipų nei kitos Europos valstybės, nors Estija yra labai nedidelė šalis. Kaip sėkmingiausią estų specialiųjų tarnybų darbo pavyzdį prezidentas nurodė buvusio aukšto valdininko, praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Estijos policijos departamento generalinio direktoriaus, vėliau Gynybos ministerijos valstybės paslapčių padalinio vadovo Hermano Simmo demaskavimą 2008-aisiais už šnipinėjimą Rusijos naudai, už ką jis nuteistas kalėti 12 su puse metų.
Rusų šnipų interesų zona siekia pirmiausia karinį sektorių – siekiama išmušti ne vien Estijos gynybines paslaptis, bet ir informaciją apie NATO karines bazes šalies teritorijoje. Rusijos žvalgyba taip pat siekia prieiti prie estų specialiųjų tarnybų informacijos, mėgina dirbti su rusų diaspora, siekdama nuteikti ją prieš Estiją.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju atveju pakankamai sudėtinga nustatyti skirtumą tarp legalios veiklos rusakalbių bendruomenėje ir žvalgybinės informacijos rinkimo. Kaip nurodoma Estijos apsaugos policijos (KaPo) naujausioje atsakaitoje (publikuojama kasmet), 2016-ųjų pradžioje suaktyvėjo Maskvos pastangos daryti įtaką Baltijos valstybėms, tuo tikslu įsteigiant Baltijos valstybių tyrimų asociaciją, kuri ateityje turėtų suvienyti šio regiono istoriją bei dabartinę situaciją nagrinėjančius tyrėjus.
Pasak ataskaitos, vis dėlto netrūksta požymių, kad tikrasis Asociacijos tikslas yra Rusijos interesų propaganda, siunčiant tipiškas Maskvos įtaką turinčias stiprinti žinutes apie rusakalbių diskriminaciją, istorijos klastojimą, probleminį Baltijos regioną ir pan.
Prezidento T.H.Ilveso vertinimu, vargu ar Estijoje pavyks išnaudoti rusakalbių faktorių, kaip kad Maskvai tas pavyko, pavyzdžiui Donbase, nes greta propagandos negalima išleisti iš akių medžiaginės gerovės faktoriaus. Estija yra ES narė, jos piliečiai, įskaitant rusakalbius, gali laisvai keliauti ir dirbti Europoje, pačioje Estijoje minimali pensija didesnė nei vidutinis atlyginimas Rusijoje, taigi žmonės nemato prasmės šlietis prie šios valstybės.
Vis dėlto žvalgybos veikia pagal savo rutininių taisyklių inerciją. Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) informacinio saugumo koncepcija priimta dar 1999 metų birželį, vienas pagrindinių jos punktų nurodo būtinumą užkardyti užsienio šalių valstybinę politiką, nukreiptą į politinių, ekonominių, karinių, ekologinių bei kitų procesų globalų monitoringą, taip esą siekiant vienašališko pranašumo.
2005 metų gegužės 12-ąją Rusijos valstybės dūmoje Federalinio saugumo biuro (FSB) direktorius Nikolajus Patruševas informavo apie jo tarnybos atskleistą Bratislavoje suplanuotą sąmokslą prieš Baltarusijos režimą, kitą dieną šią inforjaciją patvirtino baltarusių KGB, tokiu būdu „neprieštaraudamas“ N.Patruševo tarnybos kišimuisi į savo reikalus.
Po savaitės Kazachstano sostinėje Astanonje vykusiame NVS specialiųjų tarnybų vadovų susitikime FSB direktorius perspėjo kolegas dėl vadinamųjų „spalvotųjų revoliucijų“ pavojus, šiuo klausimu jį palaikė ne tik Baltarusijos KGB šefas, bet ir Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto vadovas.
Kremliaus siekis kištis ar net kontroliuoti politinę situaciją kaimyninėse valstybės akivaizdus, paskutinių metų istorija (Maskvos agresyvi politika Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiu) akivaizdžiai patvirtina, jog Baltarusija jau nesiribojama.
Pasak tyrimų centro „Agentura.Ru“ dienraščio „Novaya gazeta“ užsakymu dar 2006-ųjų vasarį-kovą atlikto tyrimo, Baltijos šalys vienintelės posovietinėje erdvėje sugebėjo nuo nulio sukurti savo specialiąsias tarnybas, reguliariai keičiasi su Maskva personomis nongrata bei notomis taip pat dėl žvalgybinės veiklos, todėl įgijo Vakarų kolegų pasitikėjimą. Pasak tyrimo, Latvijoje ir Lietuvoje stiprios JAV, Estijoje – britų žvalgybos pozicijos. Beje, rusų kontržvalgybos vertinimu, mūsų šalyje jau tada buvo viena didžiausių JAV Centrinės žvalgybos valdybos rezidentūrų pasaulyje.
Baltijos šalys iš rytų pusės akylai stebimos jau kurį laiką, ta veikla neabejotinai tik intensyvės. 2015-ųjų lapkritį interviu radijui „Svoboda“ saugumo ekspertas Markas Galeottis nurodė apie reikšmingą kiekį Baltijos valstybėse rusų žvalgybai dirbančių „nelegalų“, kurie veikia ne po diplomatinės neliečiamybės priedanga. Ypač jų daug tarp vietos rusakalbių bei Baltijos šalis įvairiais pretekstais nuolat lankančių Rusijos piliečių.
Beje, Latvijos Konstitucijos apsaugos biuro vertinimu, 40 proc. Rusijos diplomatinės atstovybės Rygoje personalo yra šnipai.
Pasak eksperto, iki šiol vienos ES šalys buvo kietesnės rusų žvalgybinės rezidentūros bei propagandos atžvilgiu, kitos elgėsi nuosaikiau. Vieningos politikos trūkumu rusų specialiosios tarnybos naudojasi, žvalgybinę veiklą tiesiog kilnodamos iš vienos šalies į kitą. M.Galeočio vertinimu, ES turi veikti vieninga sistema su galimybe išsiųsti iš šalių tuos, ant kurių krenta ir menkas įtarimas šnipinėjimu, jei rusai atsakys (o jie paprastai atsako labai entuziastingai) – ką gi, ne problema.
Klasikinis pavyzdys – Čekija, kurios sostinėje Prahoje yra didžiulį kiekį personalo turinti Rusijos ambasada, pagal „svorį“ tikrai neatitinkanti šios valstybės dydžio. Čekų kontržvalgyba savo ataskaitose reguliariai nurodydavo, jog maždaug pusė personalo susijusi su rusų specialiosiomis tarnybomis, bet šalies politinė valdžia į tai beveik nereaguodavo. Tiesa, situacija jau keičiasi, čekai ėmė steigti rusų propagandai bei žvalgybinei įtakai tirti skirtus tyrimų centrus (pavyzdžiui, sausio 1-ąją Prahoje pradėjusį veikti Kovos su terorizmu ir hibridinėmis grėsmėmis centrą), ir jų balsas girdimas vis labiau.
Šia prasme Baltijos valstybės yra pakankamai ryžtingos ir nuoseklios ir net gali būti pavyzdžiu visai ES.
Tikrą tiesą pasakysiu, jei tvirtinsiu, jog nėra nieko amžino. Bet jei teigsiu, kad Rusijos pastangos daryti įtaką Lietuvos politikai yra amžinos, ar daug kas prieštaraus? Lietuvoje turėti savų žmonių Kremlius siekia nuo seniausių laikų, nuolat ir kryptingai. 1993-aisiais išvesdama kariuomenę Rusija niekur neišėjo.
Iš serijos „Lietuvos ežerai”. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ žurnalistas Valdas Vasiliauskas nepasakė nieko naujo, perskaitęs pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“.
Lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi
Užtenka pasižvalgyti po platųjį pasaulį, kad galėtume brėžti užtektinai tikslią analizę, kiek daug įtakos agentų Kremlius tebeturi galingiausiose Vakarų valstybėse. Jei jau šlubuoja Amerikos kontržvalgyba, priversta skausmingai aiškintis, ar patikimas vos prieš metus išrinktas JAV prezidentas, ko tada galima reikalauti iš menkučiu biudžetu besitenkinančio Lietuvos saugumo (VSD)? Sudėjus į krūvą visas viešumon iškilusias Vakarų klaidas, lietuviškieji džeimsai bondai neatrodo patys prasčiausi. Prisiminkime istoriją, kaip Rusijos slaptosios tarnybos nesėkmingai bandė užverbuoti mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės aplinkos žmones? Ar šios demaskuotos veiklos negalima pavadinti mūsų VSD sėkme?
Pastaraisiais metais žvalgybinio profesionalumo Lietuvoje vis daugiau. VSD sulaužė visiško slaptumo tradicijas – pradėjo skelbti viešas ataskaitas apie nacionaliniam saugumui iškylančias grėsmes. Sveikintina iniciatyva. Būtent atidžiai perskaitę visuomenei skirtus viešus VSD pranešimus mes, mirtingieji, galime susidaryti nuomonę, daug ar mažai Rusijos slaptųjų operacijų neutralizuota Lietuvoje. Taip pat mums jau lengviau įsivaizduoti, kokius išradingus metodus naudodamas Kremlius ieško Lietuvoje saviškių: verbuoja mūsų žurnalistus, medikus, valstybinę sieną kertančius pareigūnus, kviečiasi į sukarintas stovyklas moksleivius, bando susidraugauti su politikais, verslininkais, meno žmonėmis…
Armėniškas pėdsakas
Nūnai žinome apie dar vieną Kremliaus metodą – į pagalbą pasitelkiami ne tik lietuviai, rusai, ukrainiečiai, latviai, lenkai ar čečėnai. Jau pabandyta į savo žaidimus įtraukti ir armėnų tautybės verslininkus bei sportininkus. Už šią informaciją dėkokime Arvydui Anušauskui – Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ne pirmą kadenciją dirbančiam parlamentarui (prieš tai jis kaip istorikas – profesionalas ilgokai plušėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre). Asmeninėje internetinėje svetainėje šis politikas paskelbė straipsnį „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žvelgiant paviršutiniškai – joje nieko sensacingo. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul perka, tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.
Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi sužlugdyti sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl žadėjo skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.
Rusijos karinė bazė Giumri mieste įsikūrusi ilgam
Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbama apie Dauguose verslauti sumaniusius Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Ši informacija svarbi. Lietuva išsiugdžiusi imunitetą klastingiems Rusijos žingsniams atpažinti naudojant verslininkus. Mes jau nutuokiame, kad sėkmingai verslą vystyti Rusijoje be Kremliaus palaiminimo sunkoka, o gal net neįmanoma. Bet Dauguose įsitvirtinti norėjo būtent armėnų tautybės verslininkai iš Armėnijos. Gal jiems netaikytini tokie patys griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams? Juolab kad Lietuvoje vis dar esama manančiųjų: krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnusi užuojautos. Kad Armėnija, remiama Rusijos, okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, – dar ne visi nori žinoti. Todėl vadinamoji „armėniška korta“ Daugų detektyve svarbi.
VSD būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Dera atkreipti dėmesį ne vien į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet ir į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur kūrė savo verslus. Ogi problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota rusiška karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai vystyti verslą be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, dirba galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių centrų.
Seimo narys A.Anušauskas rašo: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.
Ką žinojo Novosibirsko FSB valdyba
Prasminga, kad Specialiųjų tarnybų veikla besidomintis Seimo narys A.Anušauskas nevengia kelti, jo paties žodžiais tariant, neatsakytų retorinių klausimų iš sąmokslo teorijų srities. A.Anušauskas mano, jog galima spėti: „Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilieti į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste?“
Sutikite, tai, nors ir retoriniai, bet svarbūs klausimai.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“. Vadinasi, armėnų tautybės verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai?
Nejaugi visas šias krūvon sudėtas žinias galima vadinti vien sutapimų ir atsitiktinumų virtine?
Beje, Seimo nario pasakojimas apie įtartinus verslus Dauguose buvo paskelbtas tik asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais. Sunku patikėti, kad užtektinai žinomas, įtakingas, slaptųjų tarnybų veiklą analizuojantis Seimo narys nepanoro savo rašinio paskelbti įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose Lietuvos leidiniuose. Tikriausiai bandė. Bet nepavyko.
Tad turime dar vieną retorinį klausimą – kodėl?
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org
Slaptai.lt presents a very interesting article by Parliament member Arvydas Anušauskas (who is also member of the Seimas Committee on National Security and Defense). The article is titled “Twisted Footprints in Daugai: Among Russian Deputies of the State Duma, Oligarchs, Diplomats, Federal Security Agents and Soldiers”.
Lakes of Dzūkija. Foto – Vytautas Visockas (Slaptai.lt).
The afore mentioned analysis was published in the second half of 2016 at author’s homepage www.arvydasanusauskas.lt, yet the article holds important information to this day. The analysis raises a question – what methods does Russia employ trying to spread its roots in our country: does Russia disguise it with sports, economic investments or Armenian refugees?
Interestingly enough, this article has not yet been analyzed or discussed in greater detail.
2017.06.24
XXX
Arvydas Anušauskas
Twisted Footprints in Daugai: Among Russian Deputies of the State Duma, Oligarchs, Diplomats, Federal Security Agents and Soldiers
A New Tradition in Daugai.
It is known, that 15ha land by the Lake Didžiulis in Daugai, including structures, has been property of private local business till 2013.
However, in 2013, all shares of that local business were sold to “Daugų sala”, company registered in Alytus. According to the data of the Centre of Registers, the company was founded in summer 2012. Later, some information appeared in the press, that officially the business was acquired by some company registered in Lithuania, but the real owners were Muscovites, whose activities included constructions, “gold trade” and many other things. In Daugai they planned investing into a very specific area – field hockey. The press was told that they plan building some hotels and few hockey fields. Yet looking over some of the publicly available documents some questions remain unanswered. Why a group of Muscovites acquired such local business in the beginning of 2013, and did the buyers have enough financial resources?
The second question: if the buyers had no money – who and why provided it to them?
The last question is a tricky one: what is a relation between the buyers and the fund of member ofthe Ministry of Foreign Affairs of the Russian Federation?
Interestingly enough, public limited company “Tradition-L”, which was registered in Moscow on October 22, 2012, in just a month, on November 27, acquired 90 percent of “Daugų sala“ shares from one person in Alytus. On January 11, 2013, “Tradition-L” buys the company that ownedaforementioned real estate in Daugai. It is possible that this company was connected to family of one active Lithuanian Social Democrat.
The operation of acquisition was instant – only 80 days since the appearance of the company in Moscow.
The majority shareholder of “Tradition-L” was entrepreneur Ara Ginosyan, who had one third of company’s shares. Other business partners shared smaller holdings, 6.67 percent each. Do not be fooled – the starting capital of the company was only 30,000 rubles, thus majority share holder’s share was of 1000 litas value at that time. It could not be otherwise – company’s office was in remote suburbs of Moscow, where the same commercial building was shared by many small businesses and only neighbors were logistics centers.
Interestingly, “Tradition-L” activities in Moscow was not well known. According to trade-rent indicators, it placed 2750th in a list of similar companies. How could the company have 2 million litas in its balance for all those purchases (according to daily newspaper “Verslo žinios”, Armenian shareholders invested 600,000 Euro or about 2.07 million litas)? Why one of the “Tradition-L” shareholders Grach Petrosyan (with a holding of few hundred litas of shares) was responsible for this purchase? It was noted, that company’s shareholders could engage in various other activities, however, renting apartments for Armenian laborers (and some bakery business shares) was its only profitable activity. Grach Petrosyan’s company “Urartu”, with initial capital of 10,000 rubles (about 1,000 litas), could engage in “whole sale trade in gold and other precious metals”, as well asin “wholesale trade in gems”, yet its sole declared activity was constructions. In fact, these alleged constructions could not be found, as the company was liquidated in summer 2013. It could not be the other way – company’s office was in Dmitrov town, Moscow Oblast, where the same commercial building was shared by many small businesses.
Namely Grach Petrosyan becomes the main “player” at Daugai. In 2013 he founds Daugai field hockey club “Nansen club” and becomes its president. The club instantly joins Lithuanian business club in Moscow (alongside “Vičiūnai”, “Rūta” and other large manufacturers) when in reality there were no actual “business”. “Nansen club” was titled“a unique sports center” where international “lifeguard teams” would be trained. Firstly, in October 2013, the idea was to establish an international school of lifeguards where divers and land lifeguards could be trained. It was planned that lifeguards and field hockey players would get 3 houses for 20 people each in this recreational base. On August 1, 2015, Grach Petrosyan introduced his plans: the club will train “leaders” among the youth from CIS member states. According to him: “all unconventional games in this club are dedicated for one goal – training all-rounded youth “whoare not afraid to take responsibility and who can become full-time lifeguards”. The club prioritizes meeting of young people from different countries who could later become “an international lifeguard team”. In 2015 Petrosyan announced, that he will build one more training base dedicated to working in extreme conditions. Medical training will be part of the education: two or three times a month pupils will visit medicine institute and morgue, they will learn how to sew wounds and how to treat broken or severed limbs (meanwhile, an assembled team of amateur field hockey players takes the third place in B division of Lithuanian Championship).
Member of Lithuanian parliament Arvydas Anušauskas. Slaptai.lt foto
Interestingly, instead of Grach Petrosyan, his twin brother Grant Petrosyan is the real field hockey specialist – an honored field hockey coach in Armenia and former coach of Armenian women field hockey national team. In 1994 he came to Novosibirsk where he had a small business. Instead of caring for the future of field hockey in Daugai, Grant Petrosyan tried to revive this sport in his hometown Gyumri (former Leninakan, which was destroyed during an earthquake in 1988). From 2010 he supported Gyumri youth field goal team. Since 2007 he had an idea of building “Sport-City” complex in his hometown that would include 35 different sport attractions. Yet his ideas during the years 2007-2012 were not interesting to anybody. All suddenly changed in the end of 2012 when Russia became interested in possibilities to spread its influence in Armenia and Lithuania.
From FSB Novosibirsk towards Karelin.
After 2012 elections, Lithuania started preparing for the presidency of the Council of the EU. Starting from January 2013, it was going to be an important member of the trio. Armenia had its presidential elections coming in February 2013, and it had to choose between the Eurasian Customs Union andthe EU Association Agreement. It is obvious, that due to an old tradition, Russian Federal Security Service had its influence in these foreign politics. One of the strongest directorates of Russian FSB always was in Novosibirsk where FSB had its own school and many supervised academic centers. Almost 40 thousand Armenians lived in Novosibirsk. Part of FSB activities were associated with these Armenians to keep Armenia under Russia’s influence. Many leaders made their careers in this FSB directorate as it was an important knot between Europe and Asia – there were always some work to do. Chekists from Novosibirsk were usuallygiven a job in Moscow: FSB Colonel General Yevgeniy Sysoyev, Head of FSB Novosibirsk Regional Directorate 2009-2011, left to Moscow and was later appointed Deputy Director of Russia’s FSB and Head of the National Antiterrorism Committee. General Lieutenant Viktor Ivanovich Batukin, the next Head of FSB Novosibirsk Regional Directorate, was also summoned to Moscow and Sergei Boiko took his place in April 15, 2013.
We can only guess, that FSB Novosibirsk Regional Directorate knew about business activities of Petrosyan twins in Moscow and Novosibirsk and that one of them was trying to implement his projects in his Armenian hometown where Russian military base was located. Grant Petrosyan’s Gyumri “Sport-City” project was remembered and the Russian government promised its financial support. Maybe in return he had to do a favor – to acquire essentially useless real estate in Lithuania? Or maybe one of the brothers had to establish Nansen club where “lifeguards” would be trained (and which later would agitate for giving refugees and non-citizens so called “Nansen passports”) and had to join Lithuanian business club in Moscow? Maybe another brother had to contribute with a positive influence among Armenian diaspora in Novosibirsk and Gyumri? Maybe all these questions are retorical? Maybe all of this is just a conspiracy theory?
Was it a coincidence, that just after the successful transaction in Lithuania, on February 12, 2013, there was a meeting between Grant Petrosyan (brother of Grach Petrosyan), businessman from Novosibirsk Artur Movsesyan and members of “Karelin-Fund” belonging to Aleksandr Karelin (politician, athlete, member of State Duma’s International Affairs Committee).
One of the members ofthis initiative group was Ruben Tatulian, businessman from Sochi, who build Karelin’s sports center for training Russian national teams. According to Grant Petrosyan, the construction was needed not only to improve social situation but also for family members of Russian soldiers who wanted to be involved in sports.
It was known from the beginning, that Aleksandr Karelin, representative of the Novosibirsk Oblast in Russian State Duma, plans investing in sports complex “Sport-City” in Gyumri, Armenia (“Sport-City” was planned as a town with 1500 workplaces). Grant Petrosyan treated A. Karelin as a close friend (in 2008 he attended anniversary of “Karelin-Fund”, later, however, he claimed, that his meeting with Aleksandr Karelin to discuss “Sport-City” matters was arranged by Mnac Iskandaryan, Olympic champion of 1992, working as couch in Novosibirsk).
As the 102nd Military Base in Gyumri was the main Russian base in Armenia, Grant Petrosyan claimed: “we expect Russia to pay for skating rink and swimming pool, because Russians still live in Gyumri”. But why he missed the fact, while searching for investors in Novosibirsk, that his brother invested 25 million rubles (at contemporary rate) in “sports complex” in Lithuania? One piece of information from Grant Petrosyan’s lips tells us that he perfectly knew about those plans; and negotiations on “Sport-City” construction took place not only in Novosibirsk, Moscow and Yerevan, but also in Lithuania. It is not clear with whom and how, however, it came to agreement that “Karelin-Fund” will build closed swimming pool and ice skating rink. It was officially announced, that A. Karelin was influenced by fact that thousands of soldiers are stationed in the Russian 102nd Military Base in Gyumri and together with their family members it makes over 10 percent of city residents.
On March 6, 2013, a project was introduced and the office of “Gyumri-City” fund was opened to coordinate the project further. Grant Petrosyan and Russia’s Consul General Vasiliy Korchmar also attended the presentation. No one asked a question, why a construction project of year 2007 was abandoned for 5-6 years? According to Russia’s Consul, he met with Grant Petrosyan many times before and discussed questions related to obligations from Russia’s side. The total estimated budget was 25 million dollars. President of the fund Ara Abramyan announced, that Russian businessmen and prominent sports funds came to an agreement. Sport-City Facebook page appeared on the same day.
Shadows of Russian Parliament Member.
“Karelin-Fund” was a perfect solution for opaque financial support, because it constantly was under surveillance of Russian law enforcement and FSB (favor in exchange of favor). Founders of the fund had a financial group. „Accept” bank was also partially controlled by one of the cofounders. A story below confirms this claim. In 2012, Vladimir Gorohov (former Karelin’s assistant, who later became deputy of Regional Parliament) addressed to Russian Ministry of Finance and later, in December 2013, to General Prosecutor of Russia with a request to investigate the corporate raid on “Mashkomplekt” (logistics complex of 1 billion rubles value) initiated by members and cofoundersof „Karelin-Fund”. However, since February-July 2013, tax inspectors refused investigating this incident. Meanwhile, corporate raiding in Russia is “one of the most profitable and corrupt criminal activities. It cannot exist without corruption and without support of the government”.
On January 31, 2016, another article was published, where aforementioned businessman from Novosibirsk revealed Aleksandr Karelin’s business structure. As a deputy A. Karelin could not directly manage his business so he did it through mediators: Yuri Sereda and Yuri Tokarev who at the same time where cofounders of “Karelin-Fund”.
Even though activities of A. Karelin and cofounders of his fund were under surveillance, he did not lose trust of Vladimir Putin. Since 2001 A. Karelin was a member of Upper House of Federation Council (as a representative of United Russia political party). In August 14, 2013, he received fromthe presidentan honorary award for promoting sports, even though at that time he belonged to State Duma’s International Affairs Committee. Another interesting fact from his biography is that in 1999 Aleksandr Karelin was Sports Adviser for Prime Minister Sergei Stepashin (1994-1995 Head of FSB) and it is assumed, that he helped Boris Ivaniuzhenkov to become Minister of Sports, who was formerly known as a member of organized crime group “Rotan”.
A. Karelin retained V. Putin’s trust, even then Viktor Golubev, godfather of Karelin’s children,board member of his fund, president of “Crystal” sports holding and the man who built sport related objects in Berdsk and Iskitim was arrested, because hehad a small illegal oil refinery that earned him 270 million rubles. FSB also accused V. Golubev of money laundering (over 100 million rubles) through “Accept” bank which belonged to another cofounder of “Karelin-Fund”. A. Karelin was still in favor of the president. On December 28, 2015, he visited military airport near Latakia and together with Colonel General and Commander-in-Chief Viktor Bondarev greeted Russian soldiers in Syria.
Sport-City near Gyumri Military Base.
Finally, Gyumri city provided 12.5 ha of land for free. Since that day Grant Petrosyan became an active supporter of Russian and Armenian relationship and he often emphasized the close collaboration between Russian and Gyumri as there was the 102th military base located in the city. Moreover, the FSB Directorate in Russian military base in Gyumri monitors military personnel and their environment. And very little happens in that environment without their knowledge.
On December 2, 2013, President of Russia Vladimir Putin visited Gyumri military base. He was satisfied, that Armenia finally terminated all negotiations with the European Union on increasing gas import. Meanwhile in Lithuania the last “crusades” were initiated against liquid gas terminal construction and energy independence… Who do you think were initiators of these crusades?
Dzūkijos ežerai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Slaptai.lt portalas savo skaitytojams siūlo susipažinti su nepaprastai įdomiu parlamentaro Arvydo Anušausko (dirbančio Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete) straipsniu „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.
Minėta analitinė publikacija buvo paskelbta 2016-ųjų metų antrojoje pusėje asmeniniame Seimo nario internetiniame puslapyje www.arvydasanusauskas.lt).
Tačiau ji nepraradusi aktualumo ir šiandien. Joje keliami gyvybiškai svarbūs klausimai – kaip Rusija siekia įsitvirtinti mūsų šalyje galbūt prisidengdama sportu, ekonominėmis investicijomis ar išeiviais iš Armėnijos.
Įdomu, kad šis analitinis straipsnis Lietuvoje iki šiol nei rimčiau aptartas, nei analizuotas.
XXX
Arvydas Anušauskas
Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių
Nauja „tradicija“ Dauguose. Kaip žinoma, 15 hektarų žemės plotas su statiniais prie Didžiulio ežero Dauguose iki 2013 metų sausio priklausė privačiam vietos verslui.
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau 2013 m. sausį šio verslo akcijos parduotos Alytuje registruotai bendrovei „Daugų sala“. Registrų centro duomenimis, įmonė įsteigta tik 2012 m. vasarą. Spaudoje po kurio laiko pasirodė žinių, kad formaliai įmonę pirko Lietuvoje registruotas verslas, o tikrieji jo savininkai – maskviečiai, besiverčiantys statybomis, „prekyba auksu“ ir daugybe kitų verslų. Jie Dauguose sumojo investuoti į labai specifinį sektorių – žolės riedulį. Žurnalistams buvo pasakojama, kad planuojama pastatyti keletą viešbučių, keletą žolės riedulio stadionų. Tačiau apžvelgus kai kuriuos viešai prieinamus dokumentus, kyla natūralūs klausimai. Kodėl 2013 metų pirmosiomis dienomis grupės maskviečių įmonė nusipirko tokį vietinį biznį ir ar pirkėjai turėjo tam lėšų savo įmonėse?
Antras klausimas, jeigu perkantieji neturėjo pinigų – kas ir kodėl jų parūpino?
Paskutinis klausimas kiek sudėtingesnis: kas sieja pirkėjus ir Rusijos užsienio reikalų komiteto nario fondą?
Įdomu tai, kad nuosavybę įsigijusi Maskvoje registruotai ribotos atsakomybės bendrovė „Tradicija-L“, buvo įregistruota tik 2012 m. spalio 22 ir jau lapkričio 27 d. ji pirko 90 proc. įmonės „Daugų sala“ akcijų iš vieno alytiškio. O po pusantro mėnesio – 2013 m. sausio 11 d. šį įmonė perka – Dauguose minėtą nekilnojamąjį turtą valdžiusią įmonę, kuri galimai buvo susijusi su vieno aktyvaus socialdemokrato šeima.
Bet ne apie tai kalba, nors visa pirkimo operacija atlikta žaibiškai – nuo įmonės įsisteigimo Maskvoje praėjo vos 80 dienų.
Didžiausias pirkėjų arba „Tradicija-L“ akcininkas – verslininkas Ara Ginosjanas, valdantis trečdalį bendrovės akcijų. Kiti verslo partneriai valdė smulkesnius akcijų paketus – po 6,67 proc. Neapsigaukime – įmonės įstatinis kapitalas tik 30 tūkst. rublių, tad didžiausias akcininkas valdė tuo metu 1000 litų vertės akcijas. Kitaip ir negalėjo būti – įmonė buvo radusi patalpas tik tolimame Maskvos priemiestyje, tarp logistikos centrų įsikūrusiame, komercines patalpas („ofisus“ arba tiesiog kabinetus) nedideliam verslui nuomuojančiame name.
Bet įdomu, kad „Tradicija-L“ negalėjo pasigirti Maskvoje itin žinoma veikla, o pagal prekybos-nuomos rodiklius tarp tokio profilio įmonių buvo apie 2750-oji. Iš kur įmonės balanse galėjo atsirasti pirkiniams apie 2 mln. litų (dienraštis „Verslo žinios“ yra skelbęs, kad armėnai „Tradicija-L“ akcininkai už savo investiciją paklojo apie 600 tūkst. eurų arba maždaug 2,07 mln. Lt)? Gal įdomu ir tai, kad kelių šimtų litų vertės akcijas turintis vienas „Tradicija-L“ akcininkų Hrač Petrosian, iš karto imasi tvarkyti šio pirkinio reikalus? Nors įmonės akcininkai rodo galintys užsiimti daugybe veiklų, tačiau be butų nuomos atvykusiems iš Armėnijos darbininkams (ir turimų kepyklos akcijų), niekas negalėjo pasigirti dideliais uždarbiais. H. Petrosiano vadovaujama įmonė „Urartu“, su 10 tūkst rublių (tuo metu 1000 litų vertės) įstatiniu kapitalu tariamai galėjo užsiimti ir „didmenine prekyba auksu ir kitais tauriaisiais metalais“, „didmenine prekyba brangakmeniais“, tačiau jos tikra deklaruota veikla panašu buvo tik statybos. Tiesa, ir jų nepavyko aptikti, nes ir pati įmonė 2013 m. vasarą buvo likviduota.
Kitaip ir negalėjo būti – Maskvos srities Dmitrovo mieste įmonė patalpas taip pat buvo radusi priemiestyje, tarp vienaukščių namukų buvusiame nedideles komercines patalpas (kabinetus) nuomavusiame name. Jame dar tuo pačiu metu veikė dar daugybė kitų įmonių.
Daugų miestelis
Tačiau būtent Hrač Petrosian tampa pagrindiniu „žaidėju“ Dauguose. Įkuria Daugų žolės riedulio „Nanseno klubą“ ir tampa jo prezidentu. Klubas iš karto įstoja Maskvoje į lietuvių verslo klubą (šalia „Vičiūnų“, „Rūtos“ ir kitų tikrai stambių gamintojų), nors realiai jokio verslo nepavyko aptikti. 2013 m. įsteigtas jo vadovaujamas „Nanseno klubas“ buvo įvardijamas kaip „unikalus sportinis centras“ kuriant tarptautinius „gelbėjimo būrius“.
Iš pradžių, 2013 m. spalio mėn. buvo įvardinta, kad nagrinėjama idėja steigti tarptautinę gelbėtojų mokyklą, kuri rengtų ir narus, ir sausumos gelbėtojus. Planuota pastatyti jiems ar žolės riedulininkams poilsio bazėje tris namukus po 20 vietų. Apie klubo tikslus pats H.Petrosian 2015 rugpjūčio 1 d. sakė, jog klubas ruoš „lyderius“, rinks NVS šalių jaunimą. H.Petrosyan žodžiais: „klube neįprasti žaidimai skirti vienam tikslui – parengti įvairiapusį jauną žmogų, kuris „nebijo prisiimti atsakomybės ir gali tapti tikru gelbėtoju“. Klubo prioritetai – supažindinti talentingus jaunuolius iš skirtingų šalių, kad ateityje jie galėtų sudaryti „tarptautinį gelbėjimo būrį“. H.Petrosian 2015 m. paskelbė, kad organizuos dar vieną mokamąją bazę darbui ekstremaliose situacijose. Dalis mokymų susijusi su medicina: jaunuoliai du-tris kartus per mėnesį važinės į medicinos institutą, morgą, mokysis užsiūti žaizdas, apdoroti sulaužytas ar nutrauktas kūno dalis (tuo metu surinkta mėgėjų komanda žaidžia žolės riedulį, Lietuvos čempionato B divizione užėmė trečią vietą).
Ir vėl įdomu tai, kad ne H.Petrosian, o jo brolis dvynys Grant Petrosian yra tikrasis žolės riedulio specialistas, Armėnijos nusipelnęs žolės riedulio treneris, buvęs Armėnijos moterų žolės riedulio komandos ir rinktinės treneris, apie 1994 m. įsikūręs Novosibirske. Novosibirske jis turėjo nedidelį verslą ir iš tikrųjų rūpinosi ne žolės riedulio perspektyva Dauguose, o jo atgaivinimu savo gimtajame mieste Giumri (anksčiau –Leninakano miestas, kuris buvo sugriautas 1988 m. žemės drebėjimo). Būtent Giumri mieste nuo 2010 m. jis rėmė žolės riedulio jaunimo komandą ir nuo 2007 metų puoselėjo idėją mieste atidaryti „Sport-Siti“ kompleksą su 35 sporto objektais. Tačiau 2007- 2012 metais jo idėja nieko nedomino. Viskas staiga pasikeitė 2012-2013 m. sandūroje, kuomet Rusijai parūpo įtakos galimybės Armėnijoje ir Lietuvoje.
Nuo Novosibirsko FSB link Karelino
2012 metų pabaigoje Lietuva po rinkimų ruošėsi pirmininkavimui ES (nuo 2013 m. vidurio) ir jau nuo sausio turėjo būti svarbi ES vadovavimo dalyvė (pirmininkaujančio šalių trejeto nare). Armėnijos 2013 m. vasario mėn. laukė prezidento rinkimai ir pasirinkimas tarp Rusijos siūlomos Muitų sąjungos bei ES siūlomos asociacijos sutarties. Akivaizdu, kad pagal seną tradiciją Rusijos saugumo tarnybos turėjo talkinti įgyvendinant šiuos užsienio politikos tikslus. Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame buvo itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė.
Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje. Darbas šioje FSB valdyboje padėjo daugelio vadovų karjerai, nes tai buvo mazgas tarp Europos ir Azijos, tad aktyvios veiklos netrūko. Ir čekistai iš Novosibirsko kaip taisyklė buvo kviečiami į darbą Maskvoje: FSB generolas-pulkininkas Jevgenijus Sysojevas, 2009-2011 m. vadovavęs FSB valdybai, buvo paimtas į vidaus tyrimų valdybą Maskvoje, o 2013 m. paskirtas FSB direktoriaus pavaduotoju ir antiteroristinio komiteto vadovu, o dar vėliau – Šanchajaus organizacijos regioninio antiteroristinio centro direktoriumi; po jo Novosibirsko FSB valdybai vadovavęs generolas-leitenantas Viktor Ivanovič Bakutkin irgi buvo pakviestas į Maskvą, kai tik nuo 2013 m. balandžio 15 d. jį pakeitė Sergej Bojko.
Galima spėti, kad Novosibirsko FSB valdybai nebuvo paslaptis, kad dvyniai Petrosianai Maskvoje ir Novosibirske turi savo verslus ir vienas jų senokai siekia realizuoti projektus Armėnijoje, savo mieste, kur yra Rusijos karinė bazė. Tačiau ar norint nukreipti juos norima linkme ir buvo prisimintas G.Petrosiano nuo 2007 m. puoselėjamas Giumri „Sport-Siti“ statybos projektas bei pažadėta atverti finansavimo galimybes ir Rusijos valdžios palaikymą? Ar mainais buvo paprašyta paslaugos – įsigyti iš esmės nereikalingo nekilnojamo turto ir Lietuvoje? Ar vienas brolių turėjo įsteigti Nanseno klubą su „gelbėtojų“ rengimu (kuris ateityje agituotų už dalinimą pabėgėliams ar ne piliečiams taip vadinamųjų „Naseno pasų“) ir įsilietų į lietuvių verslo klubą Maskvoje? Ar kitas brolis turėjo prisidėti prie naudingos įtakos darymo armėnų diasporoje Novosibirske ir Rusijos karinės bazės aplinkoje Giumri mieste? Gal tai tik neatsakyti retoriniai klausimai iš sąmokslo teorijų srities, ar jų neturėtume kelti?
Matyt sutapimas, kad vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, 2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu.
Iniciatyvinėje grupėje dar buvo Sočio verslininkas Ruben Tatulian, kuris pastatė A.Karelino vardo sporto centrą ir jame treniravosi Rusijos rinktinės. Grantas Petrosianas tuo metu kalbėjo, kad statybos reikalingos ne tik socialinei situacijai gerinti, tačiau ir Rusijos kariškių šeimos nariams, kurie nori užsiiminėti sportu.
Svarbu akcentas, jog iš karto buvo pranešta, kad Rusijos Valstybės Dūmos deputatas nuo Novosibirsko Aleksandras Karelinas ruošiasi investuoti Armėnijos Giumri mieste į sporto kompleksą „Sortsiti“ (Sport-Siti“ buvo pristatomas, kaip miestas su 1500 žm. darbo vietomis.). Grant Petrosian prisistatinėjo A.Karelino artimu draugu (galima aptikti, kad jau 2008 metais jis dalyvavo „Karelin-Fondo“ jubiliejaus minėjime, tačiau paskui teigė, kad dėl „Sport-Siti“ susitikimą su Aleksandru Karelinu organizavo treneriu Novosibirske dirbantis 1992 m. olimpinis čempionas Mnac Iskandarian).
Kadangi Giumri buvo pagrindinė Rusijos 102-oji karinė bazė Armėnijoje, tad G.Petrosianas sakė, kad „tikimės, jog rusai čiuožyklą ir baseiną pastatys savo pinigais, nes Giumri dar gyvena rusai…“. Bet kodėl jam nekilo klausimas, jog jam ieškant finansuotojų Novosibirske, jo brolis apie 25 mln. rublių (tuometiniu santykiu) investuoja į „sporto kompleksą“ Lietuvoje? Tačiau viena informacija iš Granto Petrosiano lūpų liudija, kad jis apie tai puikiai žinojo ir derėdamasis dėl „Sport-Siti“ jis rengė susitikimus Novosibirske, Maskvoje, Jerevane ir Lietuvoje. Su kuo ir kaip nėra aišku, tačiau buvo susitarta: „Karelin-Fond“ statys plaukimo dengtą baseiną ir ledo čiuožyklą. Oficialiai paskelbta, kad A. Karelino apsisprendimui įtakos turėjo tai, kad Giumri Rusijos 102-ojoje karinėje bazėje tarnauja tūkstančiai rusų kariškių, o su šeimų nariais virš 10 proc. miesto gyventojų.
2013 m. kovo 6 d. Giumri buvo pristatytas projektas ir atidarytas fondo „Giumri-Siti“ ofisas, iš kurio turėjo toliau koordinuoti projektą. Pristatyme dalyvavo ir G.Petrosianas, ir Rusijos generalinis konsulas V.Korčmar. Niekam nekilo klausimų, kodėl 2007 metais parengtas statybos projektas penkis-šešis metus gulėjo stalčiuje? Tik Rusijos konsulas (beje, generaliniu konsulu Giumri dirbęs nuo 2010 metų) pasakė, kad ne kartą susitiko su G.Petrosianu ir aptarė tuos klausimus, kurie susiję su Rusijos pusės įsipareigojimais. Bendras projekto biudžetas numatytas apie 250 mln. dolerių. Fondo direktorė A.Abramian paskelbė, kad pasiekti susitarimai su Rusijos verslininkais ir žinomais sporto fondais. Facebook socialiniame tinkle tą pačią dieną pasirodė ir Sport-Siti puslapis ….
Rusijos parlamentaro šešėliai
„Karelin-Fondas“ labai tiko neaiškiam finansavimui, nes dažnai buvo Rusijos teisėsaugos ir FSB tyrimų akiratyje (vadinasi, buvo galima pasinaudoti paslaugomis mainais į kažką), turėjo fondo steigėjams priklausiusių įmonių grupę bei vieno iš steigėjų dalinai kontroliuojamą banką „Akcept“. Tai patvirtina ir viena istorija. Vladimir Gorochov (buvęs Karelino padėjėjas, 2005 m. tapęs regioninio parlamento deputatu) 2012 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į Rusijos finansinę mokesčių valdybą ir 2013 m. gruodžio mėn. – į Rusijos generalinį prokurorą dėl reiderinio „Maškomplekt“ užgrobimo (valdė logistinį kompleksą už 1 milijardą rublių), kurį vykdė „Karelin-Fondo“ steigėjai ir nariai. Tačiau mokesčių tikrintojai nuo 2013 m. vasario-liepos mėn. iš esmės atsisakė tikrinti reiderinio užgrobimo atvejį klastojant mokestinius dokumentus. Tuo tarpu reideriavimas Rusijoje įvardijamas kaip „ne tik vienas pelningiausių kriminalinių verslų, bet ir vienas korumpuočiausių. Jis negali egzistuoti be korupcijos, be valdžios ir jėgos struktūrų palaikymo.
2016 m. sausio 31 d. buvo paskelbtas dar vienas straipsnis, kuriuo minėtas Novosibirsko verslininkas atskleidė Aleksandro Karelino biznio struktūrą. Kadangi A.Karelinas negalėjo kaip deputatas tiesiogiai užsiimti verslu, tai jis darė per tarpininkus: Jurijų Sereda ir Jurijų Tokarevą, kurie yra ir „Karelin-Fond“ steigėjai.
A.Karelinas dėl jo fondo steigėjų ir jo paties veiklos tyrimų nė kiek neprarado V.Putino pasitikėjimo. Nuo 2001 m. „Vieningoji Rusija“ («Единая Россия») partijos aukščiausios tarybos narys. 2013 m. apdovanotas Rusijos prezidento garbės raštu 2013-08-14 už sporto vystymą, nors pats oficialiai priklausė Dūmos užsienio reikalų komitetui. Įdomi jo biografijos detalė, kad 1999 m. Aleksandras Karelinas buvo ministro pirmininko Sergejaus Stepašino (1994-1995 m. FSB direktorius) patarėju sporto reikalams ir manoma, jog jo dėka Sporto ir turizmo ministru buvo paskirtas Boris Ivaniuženkov, kuris anksčiau buvo žinomas kaip Podolsko organizuotos nusikalstamos grupės narys „Rotan“.
Kad A.Karelinas išlaikė V.Putino pasitikėjimą, liudijo ir tai, kad po to, kai 2014 m. balandžio mėn. Karelino vaikų krikštatėvis ir jo fondo stebėtojų tarybos narys, sporto holdingo „Kristal“ prezidentas, sporto objektus Berdske ir Iskitime statęs Viktor Golubev, įkūręs nelegalią naftos perdirbimo gamyklėlę ir gavęs 270 mln. rub. pajamų, buvo apkaltintas, o vėliau suimtas (pagal FSB medžiagą jis grynino apie 100 mln. rublių per kito „Karelin-Fondo“ steigėjo „Akcept“ banką), A.Karelinas toliau naudojosi prezidento prielankumu. Jis ir 2015 m. gruodžio 28 d. pasveikino Rusijos kariškius Sirijoje atskridęs į karinę aviacijos bazę šalia Latakijos, kartu su Karo aviacijos ir kosmoso pajėgų vyriausiu vadu generolu pulkininku Viktoru Bondarevu.
Sport-siti prie Giumri karinės bazės
Galiausiai buvo pasiekta, kad Giumri mieste iš esmės nemokamai išskirtas 12,5 ha plotas. Nuo tada G.Petrosian tapo aktyviu Rusijos ir Armėnijos kontaktų puoselėtoju, vis pabrėždamas, kad tarp Rusijos ir Giumri yra glaudus bendradarbiavimas, nes mieste įsikūrusi 102-oji karinė bazė. O juk Rusijos karinėje bazėje Giumri veikia ir FSB skyrius, kuris kontroliuoja kariškius ir jų aplinką… Ir toje aplinkoje be jų palaikymo bei žinios mažai kas vyksta.
2013 m. gruodžio 2 d. Rusijos prezidentas V.Putinas lankydamasis Giumri karinėje bazėje pasidžiaugė galutine Armėnijos sėkme nutraukiant derybas su Europos Sąjunga bei didėjančiu dujų importu… Tuo tarpu Lietuvoje kilo paskutiniai žygiai prieš suskystintų dujų terminalo statybą ir energetinę nepriklausomybę… Sau atsakykite į klausimą kas buvo tų „žygių“ smaigalyje?
Nuo sovietinės žvalgybos laikų „įtakos agentais“ vadinami užsieniečiai, kurie savo valdžios sluoksniuose sąmoningai skleidžia palankumą Kremliaus politikai. Įtakos agentas aukštame poste blogiau visų priešo šnipų. Pagauti jį už rankos retai pasiseka, o ir sučiupus reikia drąsos viešai pripažinti valstybę buvus svetimoje įtakoje, kaip tai atsitiko JAV praėjusio amžiaus viduryje.
Šaltojo karo kreivieji veidrodžiai
Amerikos žmonės gyveno palaimingoje nežinioje, o nemažai aukšto rango pareigūnų buvo arba šiam pavojui abejingi, arba tam tikrais atvejais prisidėjo prie šios veiklos. Ko nežinojo amerikiečiai ir apie kokį pavojų kalba tai parašę knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein? Šioje knygoje, neseniai išleistoje ir lietuviškai („Briedis“, 2016), rašoma apie praėjusio amžiaus vidurį, kai galingas ir klastingai veikiantis priešas per daugybę savo slaptųjų agentų ir savo šalininkų vyriausybės įstaigose galėjo kreipti JAV politiką Maskvai naudinga linkme. Pasak autorių, didesnę grėsmę valstybės saugumui sunku ir įsivaizduoti.
Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.
Tūlas gali pasakyti: argi jau ne viskas pasakyta apie tuos istorijos nebūtin nugrimzdusius laikus? Autoriai sakosi todėl ir ėmęsi plunksnos, kad ne viskas. Maža to! Reikia dar daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą („Stalin`s Sekret Agents“ dienos šviesą išvydo 2012-aisiais). Apie Šaltąjį karą – dviejų didžiųjų valstybių neginkluotą konfliktą XX amžiaus antrojoje pusėje esą dar niekas deramai nepapasakojo. Mat rašyta beveik išskirtinai apie šnipinėjimą. Daugelyje Šaltojo karo studijų vyrauja nuomonė, kad pagrindinis, jeigu ne vienintelis pavojus, kurį kėlė į Jungtinių Valstijų federalines įstaigas įsismelkę sovietų agentai, buvo šnipinėjimas – karinių ir diplomatinių paslapčių vogimas. Iš tikrųjų nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti nedaug, ir kalbant daugiausia ar vien apie tai, smarkiai iškreipiamas JAV saugumui iškilusių grėsmių mastas ir tikrasis Šaltojo karo vaizdas.
Tik XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, žlugus komunistiniams režimams, atsivėrė archyvai (deja, neilgam), ir žmonės sužinojo daug naujų faktų, kurie buvo laikomi didžiausioje paslaptyje, kategoriškai neigiami ir plačiajai visuomenei neatskleidžiami. Tiesą sakant, nedaugeliui jie buvo žinomi ir iki tol. 5-ajame dešimtmetyje JAV kariuomenės ryšių korpusas perėmė šimtus tūkstančius šifruotų pranešimų, kuriuo siuntė sovietų žvalgybos vadovai savo slaptiems agentams JAV. Po kruopštaus ir ilgo darbo nedidelę jų dalį, mažiau kaip 3 tūkstančius, pavyko iškoduoti. Dešifruotų tekstų turinį visuomenei atskleidė tik 1995 metais, tai yra praėjus pusei amžiaus nuo to, kai juos pirmą kartą perskaitė. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus dešimtis slaptų Kremliaus agentų nurodė komunistams atsisakę tarnauti amerikiečiai (Whittaker Chambers, Elizabeth Bentley). Svarbių liudijimų apie SSRS agentų veiklą sukaupė JAV kongreso archyvas. Slaptų sovietų dokumentų išvežė į Vakarus pabėgę SSRS saugumo ir žvalgybos tarnybų pareigūnai. Pats Kaluginas 12 metų Jungtinėse Valstijose vykdė KGB politinės žvalgybos tinklo rezidento pareigas, bene svarbiausias sovietinėje užsienio žvalgyboje Šaltojo karo laikotarpiu, o jo priedanga atvykus į Vašingtoną buvo SSRS pasiuntinybės spaudos atašė pavaduotojas.
Pasak „Stalino slaptųjų agentų“ autorių, dabar šaltinuose mums atsiskleidžiantys faktai ryškiai skiriasi nuo Šaltojo karo versijos, kuri pateikiama daugelyje ano laikotarpio istorijų. Ištisus dešimtmečius JAV stengtasi įpiršti nuomonę, jog komunizmo grėsmė šalies viduje buvo gerokai perdėta, nuo „raganų medžioklės“ nukentėjo daug nekaltų žmonių. Antai Antrojo pasaulinio karo atominio projekto mokslinis vadovas, garsiausias branduolinės srities specialistas beveik visą šaltojo karo dešimtmetį Robertas Openhaimeris tam laikotarpiui skirtose knygose vaizduojamas vos ne niekuo nedėtu kankiniu, kuriam atėmė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Tuo tarpu iš atskleistų FTB dokumentų matyti, jog komunistai jį laikė slaptu savo partijos slaptu nariu.
Iškelti į viešumą faktai paneigia įsigalėjusią nuomonę, esą Amerikos komunistai, kairieji, buvo idealistai, gal ir klystantys, tačiau ištikimi taikos ir socialinio teisingumo idėjoms. Esą jeigu šnipinėjimo nebuvo, tai iš valstybės gaudavę atlyginimą komunistai rimtos grėsmės jos saugumui nekėlė. Daugybė pavyzdžių rodo amerikiečius komunistus valstybiniuose postuose aktyviai dirbus SSRS naudai, taigi jie buvo svetimos priešiškos valstybės parankiniai. Ir JAV komunistų partija buvo ne kokia geranoriška organizacija, o veikė kaip priešiškos valstybės penktoji kolona.
Išaiškėję nauji faktai buvo netikėti, nes parodė, kad slapta komunistų veikla prieš Jungtines Valstijas buvo gerokai intensyvesnė ir veiksmingesnė nei daugelis istorikų įsivaizdavo. Tačiau ir šie duomenys rodo tik dalį, o ne visą paveikslą. Antai didžiuliam srautui į Ameriką iš Maskvos siųstų sovietų karinės žvalgybos šifruotų pranešimų taip ir nepavyko parinkti kodo. „Stalino slaptųjų agentų“ autoriai nustatė, kad dalis Šaltojo karo dokumentų ir permainų laikais tebeliko įslaptinti, kiti dingo iš oficialių archyvų. Iki šiol visuomenei nėra žinomi faktai apie slaptą komunistų veikimą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų šalių valstybingumą. Rašytojai ir toliau platina kadaise iš melagingų duomenų susiklosčiusius Šaltojo karo mitus. Taigi istorinis užtemimas vis dar neišsisklaidęs.
Raudonasis Kremlius įsakinėja Baltiesiems rūmams
Iki 1933 metų, kol JAV ir SSRS nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, sovietų šnipai slapstėsi bendroje Amerikos ir Rusijos prekybos organizacijoje “Amtorg”. Kuriant šį stogą, be vėliau pagarsėjusio bolševikų vado Lenino ir paskesnių Kremliaus šeimininkų bičiulio, Amerikos piliečio Armando Hamerio, dalyvavo pats grėsmingosios sovietų slaptosios policijos (ČK) vadovas Feliksas Dzeržinskis, dėjęsis koncesijos komisijos pirmininku (ir jam reikėjo priedangos). Daugelis “Amtorg” tarnautojų iš tikrųjų veikė kaip sovietų slaptųjų tarnybų šnipai, medžioję JAV gynybos ir pramonės paslaptis, taip pat verbavę agentus, daugiausia iš vietinių komunistų, užplūdusių ant Franklino Ruzvelto paskelbto „Naujojo kurso“ bangos pristeigtų įstaigų kabinetus. Diplomatinis pripažinimas suteikė Maskvai teisę siųsti į Vašingtoną diplomatus ir pasiuntinybės tarnautojus, kurie iš tikrųjų buvo žvalgybų darbuotojai. Po Hitlerio ir Stalino sandėrio JAV kongresas paskelbė abu diktatorius, taigi ir jų agentus vienodai pavojingais. Maskvos šnipai atsigavo Antrojo pasaulinio karo metais, kai sovietai tapo JAV sąjungininkais kare su nacistine Vokietijos ir Amerikos komunistus nustota varžyti.
Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė, Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Niekas neginčija – Jungtinėse Valstijose šnipai kaip reikiant pasidarbavo Sovietų Sąjungos naudai (tarp garsiausių paslapčių vagysčių – branduolinės paslaptys, duomenys apie reaktyvinį variklį, radarą, kitas karines sistemas). Kita vertus, aptarinėjant vien šnipinėjimą paslepiamas tikrasis komunistų įsismelkimo į JAV politinį gyvenimą mastas, lieka nežinomi sovietų ardomosios veiklos metodai.
Pagrindinis nematomo Maskvos puolimo tikslas buvo JAV ir kitose Vakarų valstybėse infiltruoti kuo daugiau įtakos agentų, ypač oficialiose įstaigose, susijusiose su karo, žvalgybos ir užsienio politikos reikalais. Iš prieinamais tapusių duomenų paaiškėjo, jog per kelis dešimtmečius JAV vyriausybinėse įstaigose (Baltuosiuose rūmuose, Valstybės, Iždo, Prekybos departamentuose ir kitose) buvo įsismelkę dešimtys sovietų įtakos agentų, kurie naudojosi kontaktinių asmenų, slaptųjų informatorių bei kitų parankinių paslaugomis ir kuriems vadovavo kuratoriai. Jų poveikis politikai kėlė ne menkesnę nei šnipai, o neretai ir gerokai didesnę grėsmę. Žinojimas, kokia bus JAV ir kitų nekomunistinių valstybių politika (šnipinėjimas), buvo Kremliui naudinga, tačiau dar naudingesnė – galimybė į ją įsikišti (poveikis). Vienas kitam netrukdė, o priešingai: šnipų surinkti duomenys daugeliu atvejų buvo vertingi Maskvai, nes sovietai žinojo, kokia bus JAV arba Vakarų politika vienu ar kitu klausimu – šie duomenys padėdavo įtakos agentams kreipti politiką Maskvai palankia linkme.
Rašoma, jog komunistai Jungtinėse Valstijose įsismarkavo po to, kai Ruzvelto vyriausybė pripažino SSRS ir Stalino režimą. Prie to neabejotina prisidėjus Maskvos interesų šalininkus, tarp kurių buvo ir Ruzvelto bičiulis bei neoficialus patarėjas vidaus politikos reikalais Haris Hopkinsas (Harry Hopkins). Jis esą pridėjęs ranką ir prie to, kad 1937 metų vasarą Valstybės departamente būtų panaikintas kovos su komunizmu bastionu vadintas Rusijos skyrius, o jo vadovas (Robert Kelley) išsiųstas diplomatu į Turkiją. Skyriaus ypatingajame archyve kauptos bylos buvo pasmerktos sunaikinti, o daugybė knygų – galima jas vadinti antikomunistinėmis – išsklisti Kongreso bibliotekoje.
Pasak vieno tų įvykių liudytojo, tai buvo momentas, kai tikrai pakvipo sovietų įtaka, ir tas kvapas sklido iš pačių aukščiausių vyriausybės kabinetų. Beveik dešimtmetį Valstybės departamente vyko atkaklios iš pradžių ten svarbiausius postus užėmusių antikomunistų, senosios gvardijos, ir Maskvos interesų šalininkų, įtakingų Baltųjų rūmų veikėjų, kovos galiausia baigėsi konservatyviųjų diplomatų pralaimėjimu. Juos atleido. 1945 metų rudenį pasitraukė ir šiam sparnui vadovavęs departamento sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew); du mėnesiai iki savo atsistatydinimo jis leido suimti įtariamuosius veikimu prieš valstybę, kurios interesus pats gynė keturis dešimtmečius. Valstybės departamentas, rodos, jau seniai klausė tik komunistų balso. Karo metais Maskva perdavė šiai įstaigai, kaip užsienio reikalų ministerijai, sąrašą JAV pareigūnų, kurios laikė nedraugiškais Sovietų Sąjungai – užsienio valstybė leido sau nurodinėti, kas turėtų dirbti JAV diplomatinėse tarnybose!
Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių nuomone, neparašyta lieka taip pat išsami ir tiksli Didžiojo trejeto valstybių vadovų susitikimų Antrojo pasaulinio karo metais istorija, tikrosios tų susitikimų geopolitinės pasekmės. Anksčiau po septyniais užraktais laikyti dokumentai atskleidžia tai, kas vyko ne mūšių laukuose, o užkulisiuose ir lėmė ištisų tautų likimą. Apie tuometę sąjungininkų galią Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pasakęs: Tai buvo įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje.
Tačiau vargu ar galima sakyti, jog Jaltoje pasaulio tautų likimą sprendė Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas jau neturėjo savo valios – šis sunkiai sergantis žmogus nuolankiai klausė, ką šnabždėjo patarėjai… Apie tai plačiau papasakosime kitoje šio teksto dalyje. Tuos knygos puslapius, kur pasakojama apie Didžiojo trejeto valstybių Jaltos konferencijoje 1945 metais kurtąją ateities Pasaulio santvarką, pravartu skaityti ne kaip šnipų romaną, o turint prieš akis kai kuriuos pastarųjų kelerių metų ir visiškai nesenus įvykius.
Rusų šnipė meilijosi JAV prezidento patarėjui
Griuvus sovietinei imperijai, nematomojo fronto priešininkai buvo pradėję vos ne broliautis, bet naujajame tūkstantmetyje Rusija, JAV specialiųjų tarnybų analitikų tvirtinimu, vėl sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Slaptai.lt rašė apie tai, kad 2010-ųjų vasarą JAV specialiųjų tarnybų agentai Niujorke, Naujajame Džersyje ir Bostone sulaikė 10 rusų šnipų. Po kelerių metų išaiškino tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus, įtariamus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.
Vakarų žiniasklaida juos pavadino “priemiesčių šnipais” ir suskubo raminti skaitytojus, kad Maskva neišgavo jokių paslapčių, kad rusų nelegalų (operacija buvo visiškai bergždžia). Garsusis šnipų romanų autorius Devidas Kornuelas netgi priekaištavo žvalgybos pareigūnams, dėl kurių, jo manymu, neapgalvotų veiksmų vėl pablogėjo JAV ir Rusijos santykiai. Tada nerimavimas dėl rusų agentų laikytas juokinga paranoja: Vakaruose, girdi, nesą paslapčių, kurias vertėtų vogti!
Šio skandalo anaiptol ne atgrasia heroje žiniasklaidoje tapo Ana Čapman (Ana Kuščenko), ne pirma rusaitė, ištekėjusi už patiklaus užsieniečio tam, kad įgytų jo pavardę ir pilietybę. Londone Čapman sukosi tuose pačiuose sluoksniuose, kur buvo ir pabėgėlis rusų oligarchas Borisas Berezovskis, kandžiai kritikavęs Vladimiro Putino režimą. Valstijose „Agentė 90-60-90“ praleido vos pusmetį, tačiau vėl spėjo pagarsėti kaip vakarėlių liūtė ir nepasotinama pažinčių mėgėja. Kremliui nepataikaujanti Rusijos žurnalistė Julija Latynina ją pavadino Vakaruose dirbančia labai aukštos klasės prostitute, už kurios prabangų apatinį trikotažą sumoka ir kurios visas išlaidas kompensuoja valstybė.
2012-ųjų pavasarį pasaulio žiniasklaida vėl sutrimitavo apie Čapman: rusų šnipė, gyvendama Amerikoje, mėginusi suvilioti JAV prezidento patarėją! Pikantiška! Amerikos saugumiečiai kalbėjo labai rimtai. Centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus pavaduotojas nenurodė taikinio pavardės, bet paaiškino, jog įsismelkusią į Barakui Obamai artimą aplinką šnipę reikėję skubiai sulaikyti. Buvęs CIA bendradarbis ir knygų apie šnipus autorius Keitas Meltonas šitaip apie ją atsiliepė: Jeigu Ana Čapman būtų praleidusi Amerikoje dar pusmetį, būtų tapusi pavojingiausia iš visų šnipų šalies istorijoje. Pasak jo, rudaplaukė gražuolė galėjo prisiplakti prie ko tiktai panorėjusi.
Žinomas britų publicistas Edvardas Lukasas savo 2012-aisiais pasirodžiusioje knygoje “Apgaulė” (2013-aisiais ši knyga išleista ir lietuvių kalba) rašė apie pavojingą rusų šnipų veikimą pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje: Kadangi ši grėsmė nėra tinkamai įvertinta arba visiškai ignoruojama, ji yra itin didelė.
Jis nesuskubo aprašyti naujai paaiškėjusių Anos Čapman žygių, tačiau irgi spėjo ją su bendražygiais galėjus dar daug nuveikti Kremliaus labui per nelegalams skirtuosius dešimtmečius – jeigu jų nebūtų susekęs kurmis, į Rusijos saugumo ir žvalgybos aparatą infiltruotas Vakarų agentas. Jeigu ne ta netikėta nesėkmė, jie ir dabar ten tebegyventų, – rašė Edvardas Lukasas apie Aną Čapman ir jos bendrininkus. Toliau galima tik spėlioti. Paprastai svarbią personą, įviliotą į medaus spąstus, ima kalbinti (gražiuoju ar kitaip) tikras slaptųjų tarnybų darbuotojas, tvirtai nusiteikęs nudžiuginti centrą dar vienu įtakos agentu.
Stalino reikalą tęsia Putinas
Po Krymo aneksijos ir Rusijai braunantis į Ukrainos rytines sritis, visais balsais imta kalbėti apie Kremliaus sumanytąjį hibridinį karą, netgi multivektorinį hibridinį karą. Pastarąjį naujadarą JAV karinio laivyno tyrimų centro (CNA) analitikas Maiklas Kofmanaspalyginosu Frankenšteino pabaisa, persekiojančia Rusijos politiką narstančius specialistus. Jo nuomone, Krymo aneksija – tai klasikinė, Juodosios jūros laivyno 510-osios atskirosios jūros pėstininkų brigados kaip iš vadovėlio atlikta karinė operacija, o propagandinis triukšmas, savanorių klounada – tarp kito. Rytų Ukrainoje iš pradžių net nenaudota jėga, tačiau karas vyko. Tik ne kažin koks hibridinis, o vėlgi klasikinis – politinis karas. Ten 2014-ųjų pavasarį Rusija ėmėsi žygių atgrasyti Kijevo valdžią nuo posūkio į Vakarus, iš anksto, pasak Kofmano, užsitikrinusi Rytų Ukrainos oligarchų palaikymą. Visa tai buvo rusų žvalgybos ir susitarimų su vietiniais oligarchais rezultatas.
Istorijos ratas apsisuko. Šaltojo karo pradžioje (1948) žinomas amerikiečių diplomatas ir istorikas Džordžas Kenanas politinį karą apibūdino kaip nacijos visų turimų būdų panaudojimą savo tikslams pasiekti. Jie gali būti tiek akivaizdūs – politinės sąjungos, ekonominės priemonės, propaganda, tiek slapti – tarpų jų Kenonas nurodo dargi ginkluotų būrių priešiškos valstybės teritorijoje rėmimą, tačiau pirmiausia pamini tenykščių draugiškų elementų palaikymą. Jis daug žinojo apie sovietams Amerikoje draugiškus elementus – komunistus ir kitus kairiuosius…
Ar savaime suprantama laikoma, ar išleidžiama iš akių, jog Ukrainoje knibždėjo žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti Rusijos įtakos agentais (tie patys oligarchai) su tuomečiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi priešakyje. Ne veltui Putinas jį gelbėjo! Dabar jis kaltinamas valstybės išdavyste – prašė panaudoti jo šalyje svetimos valstybės ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu Kremlius jau buvo nupirkęs jo palankumą pažadu skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą ir 10 metų taikyti nuolaidas perkamoms dujoms. Toks buvo Kremliaus atlygis Janukovyčiui už tai, kad Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. Iš to, ką sužinojome 2016 metų rugpjūtį, reikėtų manyti, jog Rusija Janukovyčiui protinti samdė… amerikietį konsultantą, taigi savo įtakos agentą. Ir ne bet ką, o būsimą kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo rinkiminio štabo vadovą Polą Manafortą! „The New York Times“ parašė, esą šis respublikonas iš Rusijos politiką palaikiusios Ukrainos regionų partijos juodosios kasos gavo 12,7 mln. dolerių atlygį. Be to, varė bendrą verslą su garsiuoju rusų oligarchu Olegu Deripaska (vis tie oligarchai!). Manafortui teko atsistatydinti.
Donaldui Trampui, galima sakyti, nesiseka su savo svita. Kaip reikiant nesušilęs kojų prezidento nacionalinio saugumo patarėjo kabinete turėjo atsistatydinti dar vienas jo bendražygis – Maiklas Flynas (Flynn). Dvejus metus vadovavęs JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybai ir netekęs direktoriaus posto 2014-ųjų pavasarį, atsargos generolas leitenantas pradėjo konsultavimo verslą. Dienraščiui „The New York Times“ miglotai papasakojo, jog dirba su klientais iš Japonijos ir Artimųjų Rytų…
Tapus jam prezidento patarėju, visiškai kitomis akimis pažvelgta į nuotrauką iš Rusijos televizijos kanalo RT veiklos 10-mečio šventimo 2015 metų pabaigoje, kurioje JAV generolas matyti prie vieno stalo su Rusijos prezidentu, dargi greta. Juk šis valstybinis propagandos kanalas lygiai dešimt metų trimitavo apie JAV grėsmę visam pasauliui ir balsingai teisino Kremliaus kariaunos įsibrovimą į Ukrainos teritoriją, kurios vientisumą Rusija ir JAV įsipareigojo gerbti dar prie 20 metų Budapešte. Toliau, kaip lietuviai sako, maišas prairo, grikiai pabiro… Išaiškėjo, jog 2016-ųjų antrą pusmetį generolas iš Rusijos gaudavo lygiai po 11 250 dolerių per mėnesį – tiesiog kaip darbuotojas algą. Ta pati RT už interviu jam sumokėjo 33 750 dolerių. O pirmuosius $11 250 buvęs Pentagono žvalgybos vadas gavo iš „Kasperskio laboratorijos“ dukterinės kompanijos Amerikoje (ši rusų bendrovė veikia kibernetinės gynybos srityje ir, kaip visur teigiama, yra susijusi su Federaline saugumo tarnyba, FSB)…
Ką buvęs FSB direktorius Vladimiras Putinas gali pamanyti apie strateginio priešininko žvalgybos generolą, tegul ir buvusį, kuriam moka jo valdoma valstybė? Tiktai viena – generolas yra Rusijos užverbuotas agentas. O ką Rusijos prezidentas turėjo daryti žiniasklaidai pranešus dar vieną sensaciją: Flynas kaip Turkijos vyriausybės agentas 2016 metais gavo už savo lobistines pastangas jos labui Amerikoje 530 tūkst. dolerių? Gudriai šyptelėti. Tiesa, šypsenos Kremliuje greitai dingo. Mat išaiškėjo ir kita: turkų, bet niekaip su Turkijos vyriausybe nesusijęs verslininkas generolui, be dienos prezidento patarėjui tikrąja šių žodžių prasme, sumokėjo tą pusę milijono iš 150 mln. dolerių paskolos, kurią jam su partneriais suteikė vienas Rusijos bankas dar 2007 metais (ta paskola išsisklaidė po įvairiausius projektus ir sąskaitas, tačiau gijas savo rankose, manoma, tebelaiko FSB).
Iš visko, ką apie tai pasakė žiniasklaida, galima padaryti kanceliariškai sausą išvadą: Rusija sumokėjo Flynui avansą už jai palankios politikos vykdymą ateityje, einant jam prezidento nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, o Turkijos interesų gynimas tebuvo uždanga (маскировкой) šiai abejotinai, o gal ir nusikalstamai veiklai nuo Amerikos visuomenės ir teisėsaugos akių nuslėpti.
Nuotaikos Rusijoje yra pesimistinės, ekonominė situacija blogėja, opozicinės idėjos aptarinėjamos nebent slapta virtuvėse, kaip Sovietų Sąjungoje, o politinė opozicija kitąmet vyksiantiems šalies prezidento rinkimams yra nepasiruošusi. Tokį vaizdą piešė buvęs Rusijos finansų ministras ir premjeras, šiuo metu opozicionierius Vladimiro Putino valdžiai Michailas Kasjanovas, dalyvavęs Lietuvoje surengtame Vilniaus Rusijos forume.
„Pasakysiu tiesiai , nuotaikos yra labai pesimistinės, nėra žmonių, kurie šiandien su entuziazmu žiūrėtų į savo šeimų ir mūsų šalies ateitį. Deja, situacija yra labai nemaloni. Toks jausmas, kad – be prošvaisčių. Žmonės supranta, kad režimo pokytis yra neįmanomas. Todėl perėjo į tokį išgyvenimo laikotarpį“, – žurnalistams sakė M. Kasjanovas.
Pasak jo, pesimizmą skatina prastėjanti šalies ekonominė padėtis. „Žmonės nebegali sau leisti to, ką leido prieš metus, mažina savo poreikius, mažiau perka, atsisako poilsinių išvykų į Turkiją ar dar kur nors, dėl to situacija blogėja. Nuotaikos yra blogos“, – sakė M. Kasjanovas.
Jis teigė nematąs galimybių pokyčiui, kadangi dabartinė Rusijos valdžia, jo žodžiais tariant, pavogė iš demokratiškai nusiteikusių žmonių galimybę į laisvus ir sąžiningus rinkimus.
„Per pastaruosius rinkimus praėjusių metų rugsėjį buvo demonstratyviai parodyta, kad „jūs visi esate niekas“. Kai mums visiems parašė nulį. Faktiškai Putino administracija pareiškė, kad prezidento rinkimai 2018 metų kovą bus referendumas dėl pasitikėjimo Putinu. Visiems pasakė, kad jei kas nors per stipriai kokiu nors būdu šiaušis, turės žinoti, kur bus jo vieta, mes neleisime kokios nors destabilizacijos, visi kontaktai su Vakarais yra bandymas destabilizuoti situaciją Rusijoje. Mus visus išvadino priešais, penktąja kolona ir taip toliau“, – kalbėjo M. Kasjanovas.
Pasak jo, opozicijai kasmet veikti vis sunkiau, ji patiria ne tik moralinį, bet ir fizinį spaudimą.
„Žmonės bijo, todėl nematome didėjančio žmonių skaičiaus per demonstracijas. Žmonių galvose opozicinės nuotaikos auga, bet žmonės kol kas net sau nenori to pripažinti, ir nori virtuvėje su savo draugais, šeimoje aptarinėti šitas problemas, lygiai taip kaip buvo Sovietų Sąjungoje. Putinas to siekia. Jis, žinodamas ir prisimindamas, kas buvo Sovietų Sąjungoje, kaip tvarkėsi visuomenė, tuos pačius mechanizmus naudoja ir šiandien. Mechanizmai kurie anksčiau vadinosi – per KGB, dabar – per FSB ir kitas specialiąsias tarnybas, kurios įperša žmonėms į galvas tai, kad jei jūs prieš valdžią, tai reiškia esate prieš šalį, prieš tautą“, – sakė M. Kasjanovas.
Opozicionierius teigė nesijaučiąs saugus, nes niekas šiuo metu Rusijoje taip negali jaustis.
„Rusijoje šiandien niekas negali jaustis saugus. Mes visi normalūs, gyvi žmonės, ir kai esi normalus, supranti, kad esi pavojuje“, – sakė politikas.
Jis nemano, kad per tarptautines pratybas „Zapad“ šį rudenį V. Putinas išdrįstų peržengti NATO sieną, tačiau teigė, kad tarptautinėje arenoje jis žaidžia pavojingą žaidimą.
„Žaidžia ne Rusija, o žaidžia Putino režimas ir asmeniškai Putinas. Žinoma, tai yra labai pavojinga politika, kenkianti mūsų santykiams su mūsų draugais ir partneriais. Ji kenkia ilgamečiams nacionaliniams Rusijos Federacijos interesams. Tai, kas dedasi Europoje – bandymai sugriauti europinę saugumo sistemą, yra nepriimtina“, – sakė M. Kasjanovas.
Jis demokratinės opozicijos vardu pasmerkė Rusijos veiksmus Ukrainoje.
„ES ir Ukraina yra mūsų kaimynai ir mūsų draugai, ir pagrindiniai strateginiai Rusijos Federacijos partneriai. Todėl politika turi būti iš principo kitokia“, – sakė M. Kasjanovas.
Žvelgdamas į artimiausią ateitį jis nebuvo labai optimistiškas.
„Nėra jokių sprendimų, ir nėra kandidatų, kurie galėtų sutelkti opoziciją. Kol kas dar turime stipriai dirbti, laiko nebėra, o mes tai nepasiruošę, nėra kandidatų“, – sakė M. Kasjanovas.
Kriminalo ir specialiųjų tarnybų „sandrauga“… Šis algoritmas jokiu būdu netaikytinas absoliučiai daugumai, tarkime, Berlyno Marzahno ir Hellersdorfo rajonuose gyvenančių apie 40 tūkstančių išeivių iš Rusijos, kurių absoliuti dauguma yra pavyzdingi ir lojalūs savo naujai tėvynei piliečiai.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Deja, esama ir tradicijos, kurią apibūdino buvęs Kanados ministras pirmininkas, po susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu viešai pareiškęs, jog neįmanoma turėti reikalų su į akis meluojančiu žmogumi. Pasitikėjimo deficitas – labai rimta dabartinių laikų problema.
Lietuvoje sukasi abejotinų ryšių istorija aplink politiką Mindaugą Bastį, Seimas yra patvirtinęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvadas, kad parlamentaras M. Bastys veikė prieš Lietuvos interesus.
Apkalta M. Basčiui inicijuota dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) nurodytų jo ryšių su atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu vadinamu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu įvardijamu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu. Kaip mūsų valstybėje įprasta, panašu, dera nusiteikti ilgai aiškinimosi distancijai.
Estijoje teismas gegužės 8-ąją penkeriems metams kalėti nuteisė Rusijos pilietį Artiomą Zinčenką, kurį rusų karinė žvalgyba užverbavo 2009-aisiais. Nuo tada iki suėmimo 2017-ųjų sausio 9 dieną žmogus Rusijos generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos vadybos naudai rinko informaciją apie Estijos valstybės saugumo objektus, šios šalies bei jos sąjungininkų karinės technikos judėjimą, šią bei kitą informaciją perduodamas užsakovams ryšio priemonėmis ar asmeninių susitikimų metu Sankt Peterburge. Gavęs leidimą gyventi, A.Zinčenka rezidavo Estijoje nuo 2013 metų. Beje, tai ne pirmas Estijoje demaskuotas rusų šnipas.
Irgi faktas, kad per paskutinį dešimtmetį Vokietijoje šnipinėjimo bylų dalyviai daugiausia buvo Rusijos piliečiai, pasak „Mitteldeutsche Zeitung“, kuris remiasi Vidaus reikalų ministerijos atsakymu į kairiųjų frakcijos užklausą Bundestage, per 10 metų Vokietijoje iškeltos 123 šinipinėjimo bylos, atsakovais jose buvo 27 Rusijos piliečiai.
Europoje jau esama sąvokos – „kriminternas”, ją ką tik pasirodžiusioje Europos tarptautinių santykių tarybai skirtoje ataskaitoje „Kriminternas: kaip Kremlius išnaudoja rusų nusikalstamų grupuočių tinklus Europoje“ sugalvojo britų tarptautinio saugumo specialistas Markas Galeotti, pacitavęs anoniminiu pageidavusį likti vieną to kriminalinio pasaulio atstovą: „Mes gauname tai, kas geriausia iš abiejų pasaulių: Iš Rusijos – galią bei saugumą, iš Europos – turtus ir komfortą“.
Pasak studijos autoriaus, Europa pakutiniais metais susiduria su fenomenu, kai joje įsitvirtinusios rusiškos kilmės organizuotos nusikalstamos grupuotės (Russian-based organized crime, RBOC) vis dažniau bendradarbiauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir tampa papildomu Rusijos valdžios politikos svertu.
Pasak M.Galeotti, joms Maskva paveda „delikačias“ operacijas, kurių imtis oficialų statusą turinčioms tarnyboms imtis neišeina.
Tarkime, Portugalijoje per operaciją „Matrioškos“ išardyta išeivių iš Rusijos bei Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) sukurta nelegalių pinigų „plovimo“ schema per futbolo kubus bei nelegalių bukmekerių kontorų tinklą. Grupuotė veikė ne tik šioje šalyje, bet ir Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje, Estijoje bei Latvijoje.
Ispanijoje po kelerius metus trukusio tyrimo sunkiais nusikaltimais apkaltinti keli aukšti Rusijos valdininkai, susiję su šioje šalyje įsitvirtinusiais vadinamiosios „Tambovo“ nusikalstamos grupuotės atstovais. Kipre įsikūrę rusų kriminalinio pasaulio autoritetai 2010 metais padėjo „dingti“ Federalinio tyrimų biuro (FTB) demaskuotam rusų agentui Christopheriui R. Metsosui (FTB vertinimu, jis slapta pergabentas į Rusiją).
Veikiausiai ne be kriminalinių sluoksnių „dalyvavimo“ 2014-aisiais buvo pagrobtas ir į Rusiją išvežtas Estijos saugumo policijos karininkas Estonas Kohveris, tyręs cigarečių kontrabandą, kuri sieta su Rusijos jėgos struktūromis. Tais pačiais metais paaiškėjus, jog 30 proc. Švedijos energetikos kompanijos „Misen Energy AB“ akcijų priklauso kriminalinio autoriteto Semiono Mogilevičiaus, kuris yra dešimties FTB labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąraše, struktūroms, jų pardavimą teko stabdyti.
Rusijos specialiosios tarnybos ir mafija – vienas kumštis
M.Galeotti interviu radijui „Svoboda“ (04 26) nurodė, jog šiuolaikiniai rusų mafijoziai – tai savotiški verslininkai, skirtingai nuo praėjusio amžiaus tatuiruotų žaliūkų, užsiimantys Europos šalių kriminalinių struktūrų aprūpinimu narkotikais, ginklais, kitomis kontrabandinėmis prekėmis, interneto įsilaužėliais, žodžiu, viskuo, ko „prireikia“. Tai žmonės respektabiliais kostiumais, dažnai siekiantys integruotis į vietos bendruomenes.
Jei į Europą persikėlęs banditas išlaiko ryšius su tėvyne (ten liko artimieji, verslo interesai ir pan.), specialiosios tarnybos turi galimybių jį kontroliuoti bei daryti spaudimą, laikas nuo laiko „paprašant“ tam tikrų paslaugų. Be abejo, tai fragmentiškas bendradarbiavimas, vis dėlto, pasak britų tyrėjo, pakanka pagrindo tvirtinti, jog rusų gangsteriai tėvynės specialiųjų tarnybų užsakymu tam tikras misijas atlieka.
Pasak M.Galeotti, rusų specialiosios tarnybos yra gausios, neblogai parengtos ir agresyvios, bet ir dabartiniai jų veiklos mastai Europoje labai išsiplėtę, ypač po 2014-aisiais dėl Maskvos agresijos prieš Ukrainą stojusio santykių atšalimo su Vakarais, tad kai kada specifinėms operacijoms gali praversti banditai.
RBOC aktyviausios šalyse, kur gausi rusakalbių bendruomenė, tai Ispanija, Graikija, Baltijos šalys, tam tikru mastu Vokietija, taip pat valstybėse, kurias patogu išnaudoti kaip kontrabandos skirstymo punktus – Vokietiją, kiek mažesniu mastu Vengriją, Rumuniją, Bulgariją. Pasak britų tyrėjo, veikausiai nėra Europoje šalies, kur RBOC neturėtų partnerių iš vietinių nusikalstamų struktūrų. Taip yra ir todėl, kad Rusija, deja, yra tapusi savotišku „kriminaliniu supermarketu“, galinčiu pasiūlyti kuo plačiausią kriminalinių prekių asortimentą. Be abejo, trinčių „nutinka“, kaip kad iš pradžių buvo Italijoje, kur ir savų gangsterių per akis, vis dėlto galų gale su kai kuriomis vietinėms grupuotėmis bendradarbiavimas buvo sustyguotas.
Rusija oficialios valdžios bei kriminalinių struktūrų pesiliejimo prasme pasaulyje ne unikali, tarkime, Irano Islamo revoliucijos sargai kaltinami tarptautine heroino prekyba, Šiaurės Korėjos valdžia įtariama tvindanti tarptautinę rinką metanfetaminu ir pinigų padirbimu.
Vis dėlto rusų mafijos globalizavimasis ypač sėkmingas, Maskva šia aplinkybe gali kai kada naudotis, ypač kai jos politikos vektoriumi pastaraisiais metais yra tapusi Europos destabilizacija.
Savo ataskaitoje M.Galeotti ragina RBOC vertinti kaip viso žemyno problemą, ES užsiimti kontrpriemonių prieš ardomąją veiklą koordinacija bei pagalba mažesnėms valstybėms, tokioms kaip Latvija, kuri mėgina aktyviai kautis su nelegalių pinigų iš Rusijos plovimu per jos finansines struktūras.
Kriminalo ir specialiųjų tarnybų susiliejimas – labai didelė problema, galinti turėti įtakos ir Europos, ir pačios Rusijos ateičiai. Be abejo, ir Baltijos valstybių. Kaip yra nurodęs Ukrainos atstovas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje Vladimiras Jelčenko, Rusija apsupo kaimynines valstybes „nesaugumo juosta“, kad išlaikytų jas savo interesų orbitoje. Ukraina – kariaujanti šalis, žino, ką kalba.
