Leidinio Gordon skiltininkas Jevgenijus Kuzmenka aptaria, kodėl Ukrainos visuomenė vis mažiau pasitiki Batkivščina‘os liaudies deputate Nadežda Savčenko, kokios bus jos vizito į Maskvą pasekmės ir kuo gresia liaudies deputatės poelgiai jos politinei jėgai.
Visuomenė šėlsta: Nadežda Savčenko išvyko į Maskvą! Lyg ir į mūsų Klicho ir Karpiuko teismą. Lyg ir jų palaikyti. Ir lyg neatmeta galimybės, kad gali būti areštuota. Na, jūs gi žinote Nadią – čia nieko negalima atmesti. Ji pati – viena didžiulė išimtis iš taisyklių. Apie tai jau rašė Jurijus Butusovas.
Savčenko savo judėjimo klausimuose elgiasi kaip vėjas laukuose, o partija bijo ją tramdyti
Visuomenė netiki Nadeždos kilniais tikslais. Tiesa, traktuojama įvairiai. Vieni rašo: „Tai ją, kvailę Medvedčiukas su Timošenko išnaudoja!“ Kiti įsitikinę: Savčenko rezga ryšius su visuomene! Treti perspėja: agentė nuvažiavo instrukcijų iš FSB, argi neaišku?
Internetinėje erdvėje vis dažniau skelbiami tokie Nadeždos Savčenko fotomontažai.
Mano draugų sąraše dominuoja pirmoji ir trečioji versijos. Tiksliau, jų hibridinis variantas. Na, ką gi padarysi – dabar toks metas, hibridinis…
Šalutinių įrodymų – vagonas ir mažas vežimėlis. Čia ir laisvas, be jokių kliūčių, įvažiavimas „rusų žurnalistų žudikei“. Ir meiliai gerbianti Medvedčiuką sesuo Vera, besiveržianti į politiką ir turinti didžiulę įtaką Nadiai. Ir kelionė rudenį į okupuotą teritoriją (pasakojimus apie „pilkąją teritoriją“ palikime romanų apie šnipus mėgėjams). Ir absoliutus Nadeždos nusispjovimas į viską, kas susiję su saugumu – tiek savo, tiek ir valstybės, kuri kaip tik įstengė ištraukti ją iš Vladimiro Putino kalėjimų.
Pirmiausia – apie „Timošenkos faktorių“. Tiesioginiu suokalbiu su Kremliumi, prisipažinsiu, netikiu. Kol kas netikiu. Kodėl? O todėl, kad esu prisiklausęs, kad Savčenko savo kelionėse elgiasi kaip vėjas laukuose, o partija bijo ją tramdyti. Nes supranta: įsitraukti į tiesioginį konfliktą su Nadia – tai pačiam asmeniškai susprogdinti didžiulės griaunamosios galios bombą. Ir tada – atsisveikink su sulipdytu per pokalbių šou ir žemės tarifų temą reitingu. Atsisveikink su viltimis duoti toną kitoje Aukščiausiojoje Radoje.
Bet štai ką nors daryti – pats metas. Nes zugzwang‘as: šachmatuose taip vadinama pozicija, kai bet koks įmanomas ėjimas blogina padėtį. Išpjauti Savčenko iš partijos kūno – tai reiškia įžengti į tokios turbulencijos zoną, kad, Nadia, tik nesisielok. Pratylėti – reiškia atvesti pacientą vardu Batkivščina iki tokios stadijos, kai nebepadės jokie kompresai. Nes praėjo tas neilgas metas, kai partija gyrėsi (neoficialiuose pokalbiuose), kad Nadenkos saviveikla niekaip neatsiliepia partijos reitingams. Jau atsiliepia.
Publika vis glaudžiau asocijuoja Savčenko su Putinu ir FSB
Publika vis glaudžiau asocijuoja Savčenko su Putinu ir FSB. Ir jeigu Julijos Timošenko partija delsia liautis žindyti pernelyg energingą įvaikį, tai jau net nelinkusiems į perdėtą konspirologiją žmonėms (tokiems kaip aš) kyla klausimas: o kodėl gi? Gal nėra iš ko rinktis?
Apskritai, vis tiek teks tą auglį išpjauti. Beje, mane toje istorijoje domina du klausimai.
Ukrainoje jau populiarūs ir tokie fotomontažai: Vladimiras Putinas apdovanoja Nadeždą Savčenko.
Pirmas – lyg ir nuobodų, bet neišvengiamą – geriausiai suformulavo tas pats Jurijus Butusovas. „Deputatė Savčenko – Gynybos ir saugumo komiteto narė, turinti leidimą dirbti su slapta informacija. Tą leidimą iš jos reikia atimti – bent jau kol gausime SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) išvadas, ar ji turi kontaktų su priešininku. Tikiuosi, kad Aukščiausioji Rada nedelsiant imsis reikiamų priemonių“.
Ir antras klausimas: ar mes padarysime išvadas iš tos istorijos? Ar iš vienos visiškai kinematografiškos (ir labai emocionalios) istorijos suprasime, kaip lengva mumis manipuliuoti? Ar išmoksime iš pradžių septynis kartus pagalvoti – ir tik paskui pradėti staugti?
Nepaprastas klausimas. Labai lengva, įniršus ant savęs, išpilti kartu su vaiku, pavyzdžiui, Olego Sencovo atvejį. Kuo gi jis kaltas šioje tragikomiškoje istorijoje?
Tą klausimą aš kasdien keliu ir sau. Kiekvieną dieną – neperdedant: juk ir aš emocingai vertinau Nadeždos Savčenko reikalus. Ir aš pusantrų metų reikalavau, kad valstybė ją išvaduotų bet kokia kaina.
„Viltis – mano kompasas žemėje“, – dainuojama senoje sovietinėje dainoje. Kompasas, pasirodo, niekam tikęs. Bet tai nereiškia, kad reikia gyventi visai be kompaso. Paprasčiausiai, cituojant klasiką, reikia būti kruopštesniems. Rūpestingesniems.
Kandidatė į JAV prezidentus Hilari Klinton dėl ligos buvo nutraukusi rinkimų kampaniją neribotam laikui.
Demokratų kandidatės netikėto negalavimo ištakos gali nuvesti į Kremlių, tuo labiau, kad RF prezidentas Vladimiras Putinas puikiai supranta: jeigu laimėtų Klinton, „Vovai galas“, pareiškė interviu internetiniam leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose.
2016 metų rugsėjo 13 dieną vedantysis amerikiečių mokslininkas ir medicinos ekspertas, teisminės medicinos ir neuropatologijos specialistas Benetas Omalu išsakė prielaidą, kad Demokratų partijos kandidatė į JAV rezidento postą Hilari Klinton galėjo būti apnuodyta. „Aš turiu patarti Klinton štabui atlikti toksikologinę ponios Klinton kraujo analizę. Visiškai galimas dalykas, kad ji apnuodyta“, – parašė Omalu savo puslapyje Twitter‘yje ir toliau nedviprasmiškai pridūrė: „Aš nepasitikiu ponu Putinu ir ponu Trampu. Iš tų dviejų visko galima tikėti“.
Porą dienų prieš tą pranešimą Klinton staiga pasijuto blogai per ceremoniją teroro akto Niujorke rugsėjo 11 aukoms atminti; gydytojai jai diagnozavo plaučių uždegimą. Politikė nutraukė rinkimų kampaniją, bet tikino žurnalistus, kad jaučiasi „žymiai geriau“ ir „artimiausiomis dienomis“ grįš prie darbo.
Interviu internetiniam leidiniui „Gordon“ buvęs sovietų žvalgas, dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip 20 metų gyvenantis JAV, pareiškė kad neatmeta „Klinton apnuodijimo ir Kremliaus pėdsakų“ versijos. Pasak buvusio SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininko ir Vladimiro Putino bendrakursio Andropovo Užsienio žvalgybos institute, Kremliaus lyderis daug kam pasiryžęs, kad JAV prezidentu taptų ne Hilari Klinton.
Kad Trampas laimėtų, reikia stebuklo, jeigu tai bus netikėta Klinton liga, vadinasi, tą „stebuklą“ padarė Vova iš Kremliaus.
– Kiek, Jūsų nuomone, pagrįsta Beneto Omalu versija, kad netikėta Hilari Klinton liga prezidentinės kampanijos įkarštyje – ne atsitiktinumas?
– Omalu gydytojas ir mokslininkas, turintis gerą reputaciją, neims svaidytis žodžiais. Patarimas atlikti kraujo toksikologinę analizę turi prasmės bent jau todėl, kad, kaip sako amerikiečiai, to be on the safe side (dėl visa ko, kad apsidraustum, – red. past.).
– Suklusti verčia tai, kad Donaldo Trampo štabe uždrausta neigiamai komentuoti Klinton sveikatą. Kodėl? Trampas nesivaržo kalbėdamas, galėtų išeiti prieš rinkėjus, pavyzdžiui, sakydamas: „Hilari neturi jėgų valdyti Amerikos“, bet staiga pasirodė kilnus ir patylėjo.
– Apskritai, JAV laikoma, kad viešai aptarinėti sveikatos būklę nepadoru ir net neteisėta, jeigu nekalbama apie aukšto rango politikus. Žinoma, Trampas – tramvajų storžievis ir rudaplaukis klounas, bet, matyt, jam pasufleravo, kad reikėtų ir kilnumą parodyti. Štai ir parodė. Bet labai gali būti, kad jam patarė patylėti žmonės, kurie žino apie Hilari sveikatos būklę daugiau, negu rašo žiniasklaida.
Man sukėlė nerimą tai, kad Hilari iškrito iš prezidentinės kampanijos visai savaitei. Tai verčia suklusti. Aš neatmesčiau nuodijimo ir Kremliaus pėdsako versijos.
– Savo interviu Jūs ne kartą pabrėžėte, kad FSB, ypač atėjus Putinui, visiškai prarado profesionalumą. Ir staiga rimtai spėjate, kad Rusijos specialiosios tarnybos aplošė Ameriką ir gal apnuodijo būsimąjį JAV prezidentą?
– FSB aplošia nebent tik savo zombių dėžėje. O iš tikrųjų jos (FSB tarnybos, – red. pas.) sužlugdo vieną stambią operaciją po kitos. Reikia suprasti, kad operacija, kuri buvo įvykdyta, o paskui apie ją sužinota, – tai sužlugdyta operacija. Susprogdino namus Maskvoje, o paskui Riazanėje suklupo lygioje vietoje. Nunuodijo Litvinenką, bet tai darydami užteršė du miestus, Londoną ir Hamburgą, ir keletą lėktuvų. Numušė Malaizijos boingą, pasigyrė internete, o dabar nežino, kai išbristi. Sulaužė serverius JAV ir paliko savo pėdsakus. Jau nebekalbu apie Ukrainą, kuri turėjo tapti mažu pergalingu karu, o visiškai įmanoma, kad gali tapti duobkase Putino Rusijai. Visa tai žlugusios operacijos, už kurias anksčiau ar vėliau teks atsakyti.
Donaldo Trampo ir Hilari Klinton dvikova.
Praktiškai įmanoma įvykdyti viešo politiko nunuodijimo operaciją. Hilari visą laiką publikos akivaizdoje, ją nuolat supa dešimtys, jeigu ne šimtai žmonių. Apkrėsti ar nunuodyti tokį žmogų visiškai realu. Ir čia, kaip sakė velionis Borisas Berezovskis, turint omenyje Putiną, „sunku numatyti idioto logiką“. Normaliam žmogui dažnai sunku įsivaizduoti, kas Kremliaus kvaišos galvoje ir ką jis pasiruošęs daryti.
– Atleiskite, nuodyti kandidatą į JAV prezidentus – net RF prezidentui per daug; per didelė rizika, pernelyg nenuspėjamos pasekmės.
– Putinas – degeneratas, kuris tiek išsigandęs savo „specialiųjų operacijų“ rezultatų, kad jam gali tiesiog stogas nuvažiuoti. Tas debilas, kurį jūs vadinate RF prezidentu, pastatė viską už Trampo pergalę, ėmėsi aktyviai jį remti, įsikišo į prezidentinę kampaniją JAV ir dar kartą apsidirbo iki ausų, kai išlindo ir pasimatė jo specialiųjų operacijų „ausys“.
Savo „profesionaliomis“ specialiosiomis operacijoms Putinas padarė viską, kad kitu JAV prezidentu taptų Hilari ir kad ji būtų jo mirtinas priešas. Jis pasikėsino į tai, kas šventa, – bandė manipuliuoti JAV prezidento rinkimais, ir už tai bus nubaustas. Paskui „raša TV“ spygaus, kaip „prakeikta Amerika skriaudžia didžiadvasę Rusiją“, užmiršdama, kad būtent Kremlius padarė viską, net kas atrodė neįmanoma, kad santykiai su būsimąja JAV administracija būtų nepakenčiami. O blogi santykiai su būsimąja JAV administracija reiškia RF ekonomikos krachą ir žlugimą. Būsimajam JAV prezidentui nereikės tam priiminėti jokių papildomų sankcijų. Pakaks išlaikyti esančias.
Štai taip „Didysis Pu“ savo rankomis įspeitė save į kampą ir, kad iš ten išsikrapštytų, jam dabar reikia Trampo pergalės. O pačiam Trampui reikia stebuklo, kad laimėtų rinkimus. Neduok Dieve, jeigu tuo „stebuklu“ bus netikėta Klinton liga, vadinasi, yra rimto pagrindo manyti: stebuklą padarė Vova iš Kremliaus.
Hilari – pasaulinės politikos Mohamedas Ali, Putinas – pigmėjus, netinkamas net gaidžių peštynėms.
– Regis, Jums, kaip buvusiam KGB žvalgui, būdinga profesinė deformacija: visur vaidenasi sąmokslas ir Kremliaus ranka. Gal viskas žymiai proziškiau: Klinton 68 metai, ją išvargino prezidentinis rungtyniavimas?
– Praėjusią savaitę JAV paskelbė, kad vidutinis amerikiečio amžius sveikatos prasme – 75 metai. O iki tol jūs esate jaunystės stadijoje. Beje, Trampui 70, bet pažiūrėkite į jį: varo kaip tankas, duos forą (nuolaidą) bet kuriam jaunam Aukščiausios Rados deputatui.
Hilari – milžiniško darbštumo žmogus. Palyginti neseniai ji 11 valandų davė parodymus JAV Kongrese, o tai kartais galima prilyginti kankinimams. Tai beveik tas pats, ką pliku užpakaliu sėsti ant įkaitusios keptuvės. Ją draskė į gabalus, tiksliau – bandė, bet neišėjo.
Nežinau, ar yra visame pasaulyje bent penketas Hilari lygmens politikų. Ji mąsto kaip kompiuteris. Beje, ambicingą istorinę JAV sveikatos apsaugos politiką, kurią įkūnijo Obama, sugalvojo ir parengė būtent Klinton, kai buvo pirmoji dama. Parengė, bet negalėjo pati įgyvendinti, nes tuo metu buvo prezidento Bilo Klintono, kurio nekentė visi respublikonai, žmona. Hilari galima lyginti tik su Margaret Tetčer, ir tai klausimas, kuri iš jų geresnė.
– Ne atsakymas, o vos ne odė mylimai moteriai…
– (Juokiasi). O jūs palyginkite Klinton kalbas su Kremliaus suskio (čmo, – rus.) tiesioginėje linijoje, kuriam „bendravimas su liaudimi“ – surepetuotas iki smulkmenų spektaklis. Hilari – iš principo kitos svorio kategorijos kovotoja, ji pasaulinės politikos Mohamedas Ali, o Vova Putinas – pigmėjus, netinkantis net gaidžių peštynėms.
– Priminsiu Jums, kad tas „pigmėjus“ pastaruosius dvejus metus laiko įtampoje visą Europos žemyną.
– Aš neabejoju, kad tas Kremliaus degeneratas pasiryžęs daug ką padaryti, neapskaičiavęs pasekmių.
1963 metais, įtariant JAV prezidento Džono Kenedžio nužudymu, buvo suimtas Li Harvi Osvaldas – buvęs Amerikos jūrų pėstininkas, beveik trejus metus gyvenęs Minske, vedęs ten rusę ir grįžęs į tėvynę. Žinote, ką pirmiausia nugąsdino Osvaldo areštas? KGB! Nes sovietinė žvalgyba sumetė: Kenedžio nužudymą suvers SSSR, sakys, kad kontora užverbavo amerikietį ir pasiuntė jį nužudyti JAV prezidentą. O tai karas…
– Jeigu gydytojo Omelu įtarimai, kad Klinton liga ne atsitiktinumas, pasitvirtins ir…
– …už to šmėkščioja plikagalvis Kremliaus nykštukas, tai praktiškai casus belli (Romos laikų teisės terminas: formali dingstis paskelbti karą, – red. past.). Jeigu išaiškės, kad Kremlius nuodijo kandidatę į JAV prezidentus Klinton, tai, iš esmės, Amerikos ir Rusijos karas…
– Netikiu, kad prieis iki tiesioginės JAV ir RF karinės priešpriešos.
– O Jūs prisiminkite, nuo ko prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Nuo Austrijos sosto įpėdinio nužudymo, tai yra, vaizdingai sakant, nuo kandidato į Austrijos prezidentus nužudymo. Rezultatas – 10 milijonų žuvusiųjų ir keturios išnykusios imperijos. Tad pastarieji įvykiai labai rimti.
Hilari nieko nereiškia pasmaugti Kremlių, pakanka išsaugoti sankcijas, o dar geriau – atkirsti Rusiją nuo pasaulinės bankų sistemos, ir viskas, Vovai galas.
– Visi prisimena, kaip buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu pabėgęs į Angliją buvęs FSB karininkas Aleksandras Litvinenka. Bet ar yra pavyzdžių, kad sovietų ar Rusijos specialiosios tarnybos būtų įvykdžiusios panašią operaciją valstybės pirmųjų asmenų atžvilgiu?
– KGB radioaktyviąsias medžiagas kaip nuodus pradėjo naudoti nuo 1970-ųjų, bet taikytis į valstybių pirmuosius asmenis nesiryžo. Tuo metu specialiosiose tarnybose dirbo tegul ir neteisingos ideologinės orientacijos, bet vis tik profesionalai. Jie puikiai suprato, prie ko privestų kitų valstybių lyderių nuodijimas, jei operacija žlugtų. Aukščiau JAV ambasadorių lygio tokiose operacijose KGB nekildavo. Aštuntajame dešimtmetyje pasibaigus kadencijai, keturi iš eilės Amerikos ambasadoriai Sovietų Sąjungoje susirgo vėžiu. Visi todėl, kad kontora reguliariai švitino JAV ambasadą Maskvoje.
– Ką reiškia „švitino“, kam?
– Skenavo kaip rentgenu, stengėsi įsiskverbti į elektroniką. Bet JAV ambasadorių SSSR apšvitinimas – KGB operacijų viršūnė. Pirmųjų asmenų niekada nenuodijo, tada ir tokių technologijų nebuvo, kaip dabar. O dar sovietų specialiosios tarnybos turėjo stabdžius: tuo metu šaliai vadovavo žmonės, išėję baisią Antrojo pasaulinio karo mokyklą, kurie suprato, kad Trečiasis pasaulinis karas bus paskutinis, taip pat ir jiems.
Dabartiniai Kremliaus pašlemėkai išėjo iš Piterio pavartės, kuri ir apsprendžia jų gyvenimo patirties rėmus. Atkreipkite dėmesį, Vova visą laiką kažką vaidina: tai nardantį Ichtiandrą, tai skraidantį Ikarą, tai kietą ledo ritulininką. 2014 metais jis, atrodo, vaizdavosi esąs Aleksandras Makedonietis.
Aš neatmetu, kad Klinton galėjo apnuodyti ir kad pėdsakai gali nuvesti į Kremlių. Dabar Putinui per daug pavojų. Jis puikiai supranta: Hilari nieko nereiškia pasmaugti Kremlių, pakanka išsaugoti tas JAV sankcijas, kurios jau įvestos, o dar geriau – atkirsti Rusiją nuo pasaulinės bankų sistemos, ir viskas, Vovai Kremliuje galas.
Dabar Rusija ryja visas savo atsargas, jos rezerviniai fondai senka, o paskui bus kaip kine: „Šefe, viskas prapuolė, viskas prapuolė! Gipsą nuima, klientas išvažiuoja!“ Bet dabar svarbiausia išsiaiškinti, ar iš tikrųjų Klinton liga neatsitiktinė. Galimo Kremliaus pėdsako versija atsirado tik užvakar. Kol kas JAV mažai kas aiškiai tenuskambėjo ta tema. Reikia palaukti.
Tuo metu, kai Rusijos piliečiai savo dėmesį nukreipė į Valstybės Dūmos rinkimus, vienas iš populiariausių Rusijos leidinių „Komersant“ pranešė, jog šalyje nutiko kur kas svabesnis įvykis nei parlamento rinkimai.
Ką leidinys turėjo omenyje? „Komersant“ rėmėsi kitame leidinyje („Foreign Policy“) paskelbta Andrėjaus Soldatovo publikacija. Rusijos slaptųjų tarnybų istorija senokai besidomintis Andrėjus Soldatovas informuoja, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo milžinišką šalies slaptųjų tarnybų reorganizaciją.
V.Putino sugalvotos ir įgyvendinamos reformos pagrindas – sujungti į vieną kumštį dvi skirtingas užduotis atliekančias tarnybas. Tai – SVR (Služba vnešnej razvedki), kurios veiklos arena – užsienyje, ir FSB (Federaline saugumo tarnyba), kurios dėmesio centre – Rusijos Federacijos teritorijoje besirutuliojantys įvykiai. Štai šias dvi struktūras Rusijos prezidentas ir nusprendė sujungti. Iš dviejų dabar esančių žvalgybos tarnybų sukurta naujoji organizacija turės ir naują pavadinimą – Valstybės saugumo ministerija.
Su kuo asocijuojasi šis pavadinimas? Ogi su 1943 – 1953 metais asmeniškai Josifui Stalinui pavaldžia žvalgyba. Taip pat akivaizdu, į ką labiausiai panašus išorės ir vidaus žvalgybų sujungimas į vieną darinį. Tokio pobūdžio organizacija dar visai neseniai turėjo KGB pavadinimą.
Belieka pridurti, kad KGB nebuvo tradicinė slaptoji tarnyba remiantis Vakarų standartais. KGB saugojo ne tik valstybės ir jos piliečių interesus. Ji juos dar ir persekiojo, baudė, jiems grasino. KGB veiklos sfera buvo itin plati: ne vien šnipų, bet ir disidentų, spaudos atstovų, sportininkų ir net dvasininkų persekiojimas. Tačiau svarbiausias KGB uždavinys buvo saugoti tą, kuris Kremliuje užėmė aukščiausias pareigas.
Žodžiu, V.Putinas apsisprendė, kokiu keliu turėtų eiti FSB. Tai galėtų byloti, kad jis rimtai susirūpinęs dėl savojo likimo. Ne vien tik rūpinasi savo kailiu, bet ir nervinasi. Tiksliau sakant, nesijaučia absoliučiai saugus. Juk 2018-ųjų rikimai – čia pat. Todėl V.Putinas neatsitiktinai pradėjo tendencingas parodomąsias represijas – pašalino iš įtakingų postų keletą savo senų draugų, į kalėjimą pasodino keletą gubernatorių ir valdininkų. V.Putinas atskleidžia savo tikruosius tikslus – stiprinti ir taip jau turimą milžinišką valdžią.
Aplinkiniams V.Putinas siunčia akivaizdų ženklą – jam reikia stiprios, įtakingos, viską apimančios represinės organizacijos, kuri pajėgtų apsaugoti jį nuo bet kokių nemalonumų.
Tačiau dviejų žvalgybų sujungimas gali neduoti laukiamų rezultatų arba juos pateikti per vėlai. Kartais reformos, ypač kai jos nėra natūralios, atneša netikėtų rezultatų: nesustiprina, bet susilpnina organizaciją. Dažnusyk naujojo darinio efektyvumas krenta žemyn. Bent laikinai.
Net ir slaptųjų tarnybų veikla nesidomintiems aišku, kad Rusijos slaptųjų tarnybų reorganizacijos vadovams teks daug jėgų ir lėšų paaukoti vien tam, kad išvengtų veiklos dubliavimo. O tai reiškia, kad nėra jokių garantijų, jog SVR ir FSB greitai bei sėkmingai susijungs. Tarp jų gali atsirasti trinčių ir piktumų. Kur reikės dėti be darbo ir įtakos likusius generolus? Kaip naujiesiems vadovams bus perduodami šalies viduje ir užsienyje veikiantys agentai?
Publikacijos autorius mano, kad naujoji struktūra bent trumpam turėtų susilpnėti. Susilpnėjimas įmanomas tol, kol nebus užbaigti jungimosi darbai. Beje, organizacija gali susilpnėti būtent tada, kai V.Putinui labiausiai reikės jos paramos.
Iš Kijevo ir vėl ateina nerimo kupinos žinios: prie rytų Ukrainos sienų Rusija telkia puolamąją ginkluotę, į Krymą atgabenti rusiški branduoliniai užtaisai, Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas kaltina Ukrainą rengus Kryme diversines operacijas, o FSB tvirtina sugavusi vadinamąjį ukrainiečių „šnipą“, kuris neva ruošė teroro aktą. Žodžiu, Rusijos įžūlumui meluojant – nėra jokių ribų.
Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai ir pareiškimai.
Beje, karo ekspertai svarsto, ką reiškia akivaizdus Kremliaus aktyvumas prie rytinių Ukrainos sienų bei užgrobtame Kryme?
Vienas iš blogiausiųjų scenarijų – Rusija ruošiasi plačiam kariniam puolimui visoje Ukrainoje. Kita, švelnesnioji versija, – Putinas bet kokia kaina trokšta ekonominių sankcijų atšaukimo, todėl griebiasi šantažo: „neatšauksite – bus dar blogiau”.
Portalas slaptai.lt skelbia keletą pranešimų, kurie mūsų skaitytojams leis susigaudyti, ko verti Rusijos slaptųjų tarnybų ir Kremliaus diktatoriaus pasakos apie diversijas, teroro aktus ir sugautus „diversantus“.
Rusija kaltina Kijevą rengus „terorą“ Kryme
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sukritikavo Ukrainą, apkaltinęs vyriausybę naudojant „terorą“ po to, kai Federacinė saugumo tarnyba (FSB) pareiškė, kad Kijevas bandė nusiųsti diversantus į Krymą, ir kad per bandymą užkardyti numanomą ginkluotą užpuolimą žuvo FSB kareivis ir karininkas.
„Tos naujienos kelia didelį nerimą“, – kalbėjo Putinas rugpjūčio 10 dieną. „Iš tikrųjų, mūsų specialiosios tarnybos užkirto kelią diversinei žvalgybinei grupei iš Ukrainos gynybos ministerijos įsiveržti į mūsų teritoriją“. Putinas dar sakė, kad Kijevo veiksmai buvo „kvaili“ ir „nusikalstami“, ir kad nėra jokios prasmės vesti derybas dėl žlungančio taikos proceso Ukrainos rytuose, – tai užuomina į siūlymą surengti Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos susitikimą G-20 viršūnių kuluaruose Kinijoje rugsėjo 4-5 dienomis.
FSB nuomone, Ukrainos specialiosios paskirties pajėgos planavo užpulti kritiškai svarbią infrastruktūrą. „Tos ardomosios veiklos ir teroro aktų tikslas – destabilizuoti socialinę bei politinę situaciją regione pasirengimo rinkimams ir pačių rinkimų išvakarėse“, – pranešė FSB, turėdama omenyje rinkimus į Rusijos parlamentą ateinantį mėnesį.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paneigė Rusijos pareiškimus, pavadindamas juos „fantazijomis“ ir „provokacija“, po kurių buvo stiprinamas Rusijos karinis aktyvumas Krymo šiaurinėje dalyje, netoli sienos su žemynine Ukraina.
Rusijos pareiškimai paaštrino ir taip jau labai stiprią Maskvos ir Kijevo santykių įtampą, kuri kilo po kovinių veiksmų eskalavimo Ukrainos vyriausybinių pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų konflikte Ukrainos rytuose.
Kijevas: „Melaginga informacija“
Ukrainos karinės žvalgybos atstovas kategoriškai neigia šiuos kaltinimus. „Tai melaginga informacija“, – sakė spaudos sekretorius.
„Rusijos kaltinimai Ukrainai terorizmu okupuotame Kryme skamba taip pat absurdiškai ir ciniškai, kaip Rusijos vyriausybės pareiškimai, kad (Rytų Ukrainoje) nėra Rusijos kariuomenės“, – sakė prezidentas Petro Porošenka.
Viešojoje erdvėje tiek daug rusiško melo, kad stopfake.org nespėja visų atvejų nei fiksuoti, nei registruoti,
„Šitos fantazijos – tai tik dingstis dar vieniems kariniams grasinimams Ukrainai“. Porošenka taip pat pridūrė, jog bandymai diskredituoti Ukrainą nepadės Maskvai pasiekti, kad būtų panaikintos tarptautinės sankcijos.
Ukrainos gynybos ministerija praneša kad FSB tvirtinimai atrodo kaip bandymas pateisinti „agresijos aktus“ ir karinių dalių perdislokavimą į Krymą, kurį Rusija okupavo 2014 metų kovą, plačiai išskleidusios kariuomenę ir organizavusios referendumą, kurį dauguma pasaulio šalių pripažino esant neteisėtą.
„Rusijos specialiųjų tarnybų atstovai stengiasi atitraukti vietinių gyventojų ir tarptautinės visuomenės dėmesį nuo nusikalstamų veiksmų, kad paverstų pusiasalį izoliuota karine baze“, – sakoma Ukrainos gynybos ministerijos pareiškime.
Krymas buvo aneksuotas po Maskvos remiamo Ukrainos prezidento kracho, kai šį 2014 metų kovą Kijeve nušalino nuo valdžios protestuotojai. Po to Rusija pradėjo remti separatistus, užėmusius teritoriją Donecko ir Luhansko sričių rytuose. Dėl to kilo karas, kuriame žuvo daugiau kaip 9500 žmonių.
Rusijos eskalacija neišvengiama?
Rusijos kaltinimai ir griežtas Putino perspėjimas sukėlė Kijevui įtarimus, kad Kremlius nori užgrobti dar didesnę dalį Ukrainos teritorijos.
„Putinas nori dar daugiau karo. Rusija kursto įtampą, atkakliai ieško dingsties karui su Ukraina, bando Vakarų reakciją“, – rašė Twitter‘yje Ukrainos užsienio reikalų ministerijos spaudos sekretorius Dmitrijus Kuleba.
Savo rugpjūčio 10 dienos pareiškime FSB pranešė, kad rugpjūčio 7 ir 8 dienomis susidūrė su grupe užduotį vykdžiusių Ukrainos diversantų ir, pasak jos, sudaužė Ukrainos šnipų tinklą. FSB praneša, kad buvo suimti Ukrainos ir Rusijos piliečiai, o taip pat aptikta ginklų slaptavietė, kurioje rasta 20 savadarbių sprogdiklių, sprogmenų, minų ir granatų.
FSB duomenimis, situacija paaštrėjo naktį iš rugpjūčio 8-osios į 9-ąją. „Ukrainos specialieji padaliniai dar du kartus bandė prasibrauti su diversantų-teroristų grupėmis, bet jiems kelią užkirto FSB ir kitų kariuomenės rūšių padaliniai“, – pranešė tarnyba. „Bandymus prasibrauti lydėjo sunkiosios artilerijos šūviai iš kaimyninės valstybės ir iš ukrainiečių šarvuočių“.
Ginkluotės kaupimas Kryme
Aukšta įtampa Krymo šiaurėje išlieka nuo savaitgalio, gyventojai pasakoja apie ilgas Rusijos sunkiosios ginkluotės vilkstines ties pusiasalio siena su Ukrainos žemynine dalimi. Krymo totorių aktyvistai pranešė apie įvairiuose okupuoto pusiasalio ruožuose statomus judėjimo kontrolės punktus, o taip pat apie nepaprastai didelę Rusijos technikos koncentraciją šiaurinėje dalyje.
Rugpjūčio 7 dieną perkėla iš žemyno į Rusijos aneksuotą pusiasalį keletą valandų buvo uždaryta, dėl to susidarė ilgos automobilių eilės. Vietinės nevyriausybinės organizacijos – Krymo teisės gynėjų grupės – tinklaraštyje patalpintose nuotraukose ir vaizdo medžiagoje matyti, kaip rugpjūčio 6 dieną traukiniai transportavo Rusijos karinius sunkvežimius ties rytiniu Kerčės uostu, plytinčiu priešais Rusijos Stavropolio kraštą.
Dar viena Rusijos slaptųjų tarnybų pasakėlė
Pasak leidinio „Depo. Zaporožje“, RF FSB pareiškime teroro aktų Kryme organizatoriumi įvardytas Jevgenijus Panovas – aktyvistas iš Zaporožės srities Energodaro, kuris maždaug metus tarnavo ATO.
Jevgenijus Panovas, kurį Rusijos slaptosios tarnybos pagrobė ir apkaltino rengus teroro aktą Kryme.
„Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos bendradarbis“ Jevgenijus Panovas, kurį RF FSB sulaikė Kryme apkaltinus teroro aktų organizavimu, – 39-rių metų savanoris ir buvęs ATO dalyvis iš Energodaro.
Iki Krymo okupacijos ir Rusijos ginkluotos agresijos Donbase pradžios Panovas dirbo vairuotoju Zaporožės atominėje elektrinėje. 2014 metų pavasarį jis dalyvavo organizuojant blokpostus Energodare kartu su kitais proukrainiečių aktyvistais. Vėliau jis tapo Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų 23 motorizuotosios šaulių brigados savanoriu ir apie metus tarnavo antiteroristinės operacijos vykdymo zonoje.
Interviu projektui The Ukrainians Panovas pasakojo, kad galėtų eiti tarnauti, jam teko gudraujant panaikinti „šarvus“, kuriuos atominė elektrinė kelia savo bendradarbiams kariniame komisariate.
Pastaruoju metu „Energodaro savigynos“ aktyvistas teikė pagalbą kariškiams, priklausė Energodaro miesto tarybos vykdomajam komitetui. Nuo 2016 metų pradžios vadovauja visuomeninei organizacijai „Energodaro susivienijimas – Ukrainos gynėjai“.
„Ukrainos diversanto“ brolis: Panovas buvo pagrobtas ir išvežtas į Krymą
„Ukrainos diversantas“ Jevgenijus Panovas, kurį Rusijos valdžia kaltina tariamais diversiniais veiksmais aneksuoto Krymo teritorijoje, buvo pagrobtas Zaporožės srityje ir išvežtas į Krymą.
Tai pareiškė jo brolis Igoris Kotelianecas, rašo Cenzor.net. „Bijau, kad Jevgenijų pagrobė ir išvežė į Krymą ne šiaip sau – kad pristatytų kaip kažkokio neįtikėtino sąmokslo organizatorių. Tokiu būdu Kremlius gali grįsti savo plataus masto puolimą prieš Ukrainą.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – didžiausias Pasaulio melagis. Melagių melagis.
„Apie inscenizaciją byloja ir daugybė neatitikimų siužetuose, kuriuose transliuoja Rusijos kanalai“, – pareiškė jis. Kotelianecas pabrėžė, kad daiktai, kurie neva tai jo brolio, iš tikrųjų jam nepriklauso: jis turi kuprinę, su kuria jis buvo ATO, bet ji visai kitokia, ji yra namie, balkone.
Panovas neplanavo jokių kelionių, jis išvyko su mažu kelioniniu krepšiu. Jo maskuotė ir batų tvirtinimai (bercai – karinė avalynė) irgi namie, jis išvyko mūvėdamas sportines kelnes ir vilkėdamas marškinėlius, kuriuos apsivilkdavo eidamas į gamtą. Jevgenijus Panovas šiomis dienomis ketino važiuoti į Zaporožės karo ligoninę planinei reabilitacijai.
Tačiau paskutiniu momentu kelionę į ligoninę teko atšaukti, ir Jevgenijus savo mašina išvažiavo į vasarvietę pas draugus. Pasak Kotelianeco, jo brolis niekada savo valia nevažiuotų į Krymą, nes jis buvo susitelkęs į pagalbą ATO. Be to, jie su žmona ketino turėti vaiką.
Ukraina pasirengusi šaukti JTO Sugumo Tarybos posėdį dėl Rusijos pareiškimų apie Krymą
Ukrainos nuolatinis atstovas prie JTO Vladimiras Jelčenka surengė skubią spaudos konferenciją dėl situacijos ryšium su aneksuotu Krymu po garsių Rusijos jėgos struktūrų ir prezidento Putino pareiškimų. Apie tai praneša Hromadske.
„JTO Saugumo Tarybos sušaukimo klausimas svarstomas… Kai tik bus būtina, mes tai padarysime nedelsdami, pažymėjo Jelčenka. „Mes pasiruošę sušaukti Saugumo Tarybą net naktį, jei bus būtina“, pabrėžė jis.
Ukrainos ambasadorius JTO palygino situaciją dabar ir 2008 metų rugpjūtį, kai Rusija įsiveržė į Gruziją. Pasak jo, Rusijos lyderio pareiškimai, kad papildomi susitikimai (Normandijos formatu, – red.) neturi jokios prasmės, skamba gana pavojingai. „Pasiūlytas susitikimas rugsėjy Normandijos formatu buvo labai naudinga idėja“, pridūrė jis.
Seni KGB metodai
Lietuvos URM vadovas pirmas iš užsienio lyderių pakomentavo FSB pareiškimą apie įvykius Kryme. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Rusijos Federacijos Federacinės saugumo tarnybos pareiškimą apie tariamai Ukrainos žvalgybos rengiamą teroro aktą Kryme pavadino sufabrikuotu kaltinimu.
Tai jis parašė Twitter‘yje. „Agresorius kaltina auką puolimu. Seni KGB metodai. Suklastoti Rusijos kaltinimai Ukrainai, kad pateisintų būsimąjį „atpildą“?“ – rašo Linkevičius.
Rusiški branduoliniai užtaisai – jau Kryme
Branduoliniai koviniai užtaisai yra Rusijos Federacijos Pietų karinės apygardos teritorijoje, jų gabenimo priemonės – Kryme, pareiškė per „Laisvės radiją“ Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GUR) atstovas Vadimas Skibickis, praneša žinybos spaudos tarnyba.
„Branduolinio ginklo gabenimo priemonės dabar laikomos Kryme – aerodromuose ir Sevastopolio karinėje jūrų bazėje. Tai koviniai ir povandeniniai laivai. Patys branduoliniai koviniai užtaisai yra Rusijos Federacijos Pietų karinės apygardos teritorijoje“, – pranešė Skibickis.
Pasak jo, prireikus branduoliniai koviniai užtaisai bus nugabenti į pusiasalį, ir jie bus paruošti naudojimui
„Jie gali būti nugabenti arba į Krymą, jeigu bus taip nuspręsta, gabenimo priemonėms aprūpinti, arba tie patys branduoliniai koviniai šaudmenys gali būti įtaisyti lėktuvuose, kai jie permetami į Pietų karinės apygardos aerodromus. Po to ginklai bus paruošti naudoti kovoje“, – pareiškė Skibickis.
Rugpjūčio 9 dieną Skibickis sakė, jog Ukrainos žvalgybai atrodo įmanoma, kad okupuotame Kryme yra dislokuoti branduoliniai ginklai, bet žinių apie tai neturi.
Informacijos šaltiniai – unian.net ir gordonua.com. Nuotraukos – iš stopfake.org portalo.
Tarptautinis olimpinis komitetas vis dėlto leido Rusijos sportininkams dalyvauti XXXI Olimpinėse vasaros žaidynėse Brazilijoje, kurios prasidės rugpjūčio 5 dieną.
Raginimai iš viso neleisti Rusijos rinktinei dalyvauti Olimpiadoje pasigirdo po to, kai Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija liepos 18 d. paskelbė ataskaitą, kurioje Rusijos valstybines žinybas apkaltino skatinusias šalies sportininkus vartoti draudžiamus medicininius preparatus ir sukūrusios tai dangstančią sistemą.
Putinas pasakė: įpareigoju!
Iki šio neblėstantis tarptautinis dopingo skandalas įsiplieskė 2014-ųjų pabaigoje, netrukus po to, kai vokiečių televizijos kanalas ARD parodė dokumentinį filmą „Slaptas dopingas: Kaip Rusijoje daromi nugalėtojai“. Žurnalisto Hajo Sepelto kalbinami sutuoktiniai Julija ir Vitalijus Stepanovai pareiškė, jog Rusijoje lengvaatlečiai ir jų treneriai aukštų rezultatų siekia vartodami draudžiamus medicininius preparatus, o sporto valdininkai tai dangsto.
Iš Rusijos su 8 mėnesiu sūneliu išvažiavę Stepanovai toliau kaltino šios šalies sporto valdininkus ir trenerius.
Jau šių metų pavasario pradžioje interviu šveicarų leidiniui „NeueZuercherZeitung“ Vitalijus pasakė manąs, jog Rusijoje iš 100 trenerių, susijusių su šalies lengvosios atletikos rinktine, 80 skatina savo auklėtinius vartoti draudžiamus preparatus. Rusijos prezidentas, sporto ministras ir kiti aukšti pareigūnai augo SSRS, kur klestėjo veidmainystė (pats Stepanovas nuo 15 metų gyveno ir mokėsi JAV, bet vėliau nusprendė grįžti į Rusiją). Šiais laikais vis sunkiau slėpti tiesą, bet sovietinio grūdinimo veikėjai šito dar nesuprato.
Vitalijus priminė Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžius, kuriais šis kadaise kreipėsi į savo statytinį sporto ministrą Vitalijų Mutką: Sporte mes vėl turime tapti supervalstybė. Tai mano įpareigojimas.
(Mutką, buvusį Leningrado komjaunimo veikėją, Putinas paskyrė ministru 2008-aisiais, iki tol jis vienu metu, 10-to dešimtmečio pradžioje, ėjo Sankt Peterburgo vyriausybės vadovo Anatolijaus Sobčiako pavaduotojo pareigas – kaip ir Putinas. Vankuverio olimpiadoje Mutka įsiminė tuo, kad gyveno prabangiame viešbutyje, nesiskaitydamas su išlaidomis.)
Dabar pamatėme, kad šio įpareigojimo vykdymas tapo tiesiog Rusijos valstybine politika.
Pirmoji WADA komisija, tikrinusi Rusijos lengvosios atletikos federacijos, RUSADA ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos veiklą 2015 metais, savo ataskaitoje (antrojo dalyje, paskelbtoje 2016 metų pradžioje) pamini ir Putino pavardę. Žiniasklaidoje sumirgėjo antraštės: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas galėjo žinoti apie mėginimus nuslėpti teigiamus Rusijos sportininkų dopingo mėginius.
Iš tikrųjų – komisijos pirmininkas, WADA kūrėjas Ričardas Paundas (Richar W.Pound) pareiškė, jog buvusį Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos (IAAF) prezidentą senegalietį Laminą Diaką (Lamine Diack) ir Vladimirą Putiną siejo draugiški santykiai.
2013 metais, likus kelioms savaitėms iki Pasaulio lengvosios atletikos čempionato Maskvoje pradžios, IAAF teisininkas prezidentui pranešė, jog jau antri metai nieko nesiimama prieš devynis Rusijos atletus, įtariamus dopingo vartojimu. Prezidentas atsakė esąs keblioje padėtyje ir išeitį gali rasti tik jo draugas Rusijos prezidentas Putinas. Galiausiai šiems Rusijos sportininkams neleido dalyvauti čempionate, bet ir nenubaudė – visi galai dingo kaip į vandenį.
2015 metais Prancūzijos prokuratūra buvusiam IAAF prezidentui Diakui pateikė, be kitų, ir kaltinimą ėmus kyšius – kad nebūtų baudžiami dopingo vartojimu įtariami Rusijos sportininkai (galimai gavo iš Rusijos lengvosios atletikos federacijos ne mažiau kaip 200 tūkstančių eurų).
Valstybinė dopingo dangstymo sistema
Rusijos valstybinė dopingo programa, apie kurią kalbama minėtoje Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) liepos 18 d. ataskaitoje, buvo sukurta po katastrofiško Rusijos rinktinės pralaimėjimo Olimpinėse žiemos žaidynėse, vykusiose Kanadoje, Vankuveryje, 2010 metais. Priminsime: Rusijos rinktinė teužėmė 11 vietą komandinėje įskaitoje, laimėjo tik 3 aukso medalius, o iš viso – 15, kai tuo tarpu motavosi iškovoti bent tris kartus daugiau).
Pasak ataskaitos, nuo 2011 metų pabaigos (spėtinai) iki 2015 metų rugsėjo mėnesio Rusijoje veikė dopingo vartojančių sportininkų dangstymo sistema, kurią komisijos pirmininkas Ričardas Maklarenas pavadino „Teigiamų mėginių pradanginimu“. Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad sausoje komisijos ataskaitoje neištverta nepridėjus šauktuko: Thedis appearing positive! Jeigu tyrimo metu būdavo nustatoma mėginyje esant draudžiamų preparatų (teigiama reakcija, mėginys nešvarus), tą mėginį paprasčiausiai įrašydavo į neigiamus, švarius!
Šitokiam dopingo dangstymui vadovavo Rusijos sporto ministro pavaduotojas Jurijus Nagornychas, paskirtas į šias pareigas Rusijos vyriausybės pirmininko Vladimiro Putino 2010 metais. Beje, ne šiaip pavaduotojas, o pavaduotojas pasirengimo Sočio olimpinėms žaidynėms reikalams.
Šis aukštas valdininkas ir sprendė sportininkų, kurių mėginių dopingo testai būdavo teigiami, likimą. Jeigu Maskvos dopingo kontrolės laboratorija gaudavo jo nurodymą „Išsaugoti“, turėdavo į WADA duomenis įrašyti šį mėginį kaip neigiamą; jeigu rezoliucija būdavo „Karantinas“, laboratorija toliau viskas darydavo taip, kaip reikalauja tarptautiniai standartai (klastoti nereikia). Ataskaitoje sakoma, kad nurodymą „Išsaugoti“ ponas Nagornychas atsiuntė 312 kartų, o „Karantinas“ – 265 kartus. Užsienio atletų ministro pavaduotojas nepasigailėdavo. Viename jo padėjėjo e-laiškų laboratorijai dėl Pasaulio lengvosios atletikos čempionato Maskvoje 2013 metais dalyvių nukertama kaip kirviu: Visiems užsieniečiams – karantinas.
Apskritai, Maskvos dopingo kontrolė laboratorija buvo visiškai priklausoma nuo valstybės – tokią išvadą padarė Maklareno vadovaujama komisija. Viską sprendė Rusijos sporto ministerija. Pasak liudijimų, laboratorijos darbuotojai turėjo vykdyti valdininkų nurodymus, nes priešingu atveju jiems grėsė atleidimas iš darbo. Sistema buvo taip sudaryta, kad išaiškėjus juodiems darbams visa kaltė tektų laboratorijai.
Žiemos olimpiadoje Sočyje teigiamų mėginių pradanginimas netiko – tarptautinėje dopingo kontrolės laboratorijoje rusai negalėjo šeimininkauti kaip panorėję. Ten dopingo testai buvo klastojami sumainant mėginius, kaip apie tai JAV dienraščiui „New York Times“ 2016-ųjų gegužės viduryje papasakojo buvęs Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas. Pasak jo, Federalinio saugumo tarnyba (FSB) atrado būdą slapta atkimšti buteliukus su dopingo tyrimui skirtais mėginiais.
FSB replėse
Į triukšmingą aidą sukėlusius „New York Times“ straipsniussu Rodčenkovo išpažinimu atsiliepė ir lenkų žurnalistas Vaclavas Radzivinovičius, 1997-2015 metais dirbęs laikraščio “GazetaWyborcza” korespondentu Rusijoje. Savo komentare jis pirmiausia priminė, ką demokratinės partijos “Jabloko” vadovas Grigorijus Javlinskis pasakė apie Vladimirą Putiną tais tolimais laikais, kai šis tik buvo pratinamas prie Kremliaus sosto: Kaip KGB žmogus, jis sugebės arba tik verbuoti, arba vykdyti specialiąsias operacijas.
Ilgai tektų narplioti, kas tas arba-arba, bet Rodčenkovo pavyzdys dar kartą patvirtina, kad vienas kitam netrukdo.
Šeštą dešimtį amžiaus baigiantis Rodčenkovas – chemijos daktaras, tituluojamas ne tik profesoriumi, bet kai kada ir genijumi – taip šios srities žinovai vertina jo mokslinį ir profesinį išmanymą. Jis bandė kitų sukurtus cheminius preparatus, pats juos vartodamas, ir išradinėjo savus.
Dabar žinome, kad jis turėjo ir slapyvardį – „Kucas“. Kadangi Rodčenkovas pats kadaise sportavo, gali būti tokį vardą jam davė prisiminę 1956 metais dukart olimpiniu čempionu tapusį ilgųjų nuotolių bėgiką Vladimirą Kucą. O davė šį vardą Rodčenkovui FSB žmonės, kai jis, 2006 metais paskirtas Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktoriumi, pasirašė bendradarbiavimo su saugumiečiais sutartį. Pasak jo paties, teikė ataskaitas savo kuratoriui, o šis siuntė jas aukščiau – FSB generolui.
Rodčenkovas papasakojo, kad 2015 metų sausį, po to, kai pasirodė pirmas ARD filmas apie dopingą, parašė pranešimą FSB. Jis rašė, kad patikrinus pakartotinai Rusijos sportininkų mėginius tarptautinėse varžybose greičiausiai tyrimo rezultatai bus teigiami. Dar rašė, kad Rusijos lengvojoje atletikoje dopingą vartoja visi, nes nei treneriai, nei sportininkai nežino, kaip be jų pasirengti varžyboms.
Dabar Rodčenkovas aiškina, jog buvo priverstas dalyvauti Rusijos dopingo programoje, nes tai buvo sąlyga išlikti darbe, gauti laboratorijai finansavimą ir palaikymą. Jis kategoriškai neigė reikalavęs iš sportininkų atlygio už savo paslaugas, bet akivaizdu, kad buvo neabejingas pinigams ir neatsiliko nuo kitų.
2012 metais teismas nuteisė Rodčenkovo seserį 1,5 metų laisvės atėmimo – už stipriai veikiančių ir nuodingų medžiagų pardavimą. Bet buvusiai bėgikei neteko keliauti už grotų: apeliacinis teismas malonėjo skirti lygtinę bausmę.
Tyrimas nenustatė, kas tiekė buvusiai pasaulio čempionei profesionalių sportininkų vartojamus anabolinius steroidus, tik įtarė, jog tai galėjo būti jos brolis – Maskvos dopingo laboratorijos direktorius. Tyrimą pradėjo ir prieš Rodčenkovą, bet vėliau nutraukė. Pasak kai kurių leidinių, jį gelbėjo teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, jog turi psichikos sutrikimų.
Po straipsnių „New York Times“ rusiško leidinio „Argumenty i fakty“ žurnalistai ištraukė šį epizodą iš užmaršties, negalėdami atsistebėti: Nuostabiausia, kaip žmogus su psichikos sutrikimais ir kurio sesuo nuteista dėl dopingo pardavinėjimo, liko vadovauti vienintelei Rusijoje WADA akredituotai dopingo kontrolės laboratorijai.
Ir pats Rodčenkovas neslepia, jog jam grėsė kalėjimas. Jis sakosi nežinąs, kodėl buvo nutrauktas tyrimas, bet spėja, kad dėl jam numatyto vaidmens vykdant dopingo programą artėjančioje Sočio olimpiadoje. Sėkmė Sočyje tapo mano išteisinimu, – mano jis. – Reikėjo laimėti bet kuria kaina, kad nepapultum į kalėjimą. Rodčenkovas savo darbą padarė gerai. Prezidentas Putinas jį apdovanojo ne visai menku Draugystės ordinu.
Greičiausiai toks yra atsakymas į klausimą, kaip pamišęs profesorius liko toliau vadovauti įstaigai, turinčiai veikti itin principingai ir sąžiningai. SSRS valstybės saugumo komitetas (KGB) ir jo įpėdinės – Rusijos slaptosios tarnybos nepraleisdavo ir nepraleidžia progos įpainioti į savo juodus darbus žmones, slegiamus vienokių ar kitokių nuodėmių.
Šių metų pavasarį Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą JAV gyvenančiam buvusiam Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktoriui Grigorijui Rodčenkovui – dėl piktnaudžiavimo pareigomis. Anot tyrėjų, radosi duomenų, rodančių, jog įtariamasis iš savanaudiškų paskatų pardavinėjo JAV įsigytus draudžiamus medicinos preparatus ir tie preparatai buvo vartojami kaip dopingas. Pirkėjams jis žadėdavo: jeigu paaiškės sportininką vartojus draudžiamus preparatus, jis nuslėps tą faktą. Tyrėjai itin pabrėžtinai nurodė, kad Rodčenkovas buvo ne tik vykdytojas, bet ir šių nusikalstamų schemų autorius ir organizatorius.
Dar ne viskas. Dabar tyrėjai nustatė ir motyvus, paskatinusius Rodčenkovą sunaikinti jo vadovaujamoje laboratorijoje buvusius Rusijos sportininkų mėginius: jis siekė nuslėpti tai, kad sportininkai vartojo iš jo įsigytus draudžiamus preparatus, ir išvengti baudžiamos atsakomybės, užtraukiančios daug sunkesnę bausmę negu WADA standartų pažeidimas. Sunaikinus mėginius, anot tyrėjų, buvo padaryta žala Rusijos Federacijos įvaizdžiui ir neliko galimybės išaiškinti, kas iš sportininkų vartojo dopingą. Tyrimų komitetas pranešime žiniasklaidai priminė, jog 2012 metais už prekiavimą draudžiamais preparatais buvo nuteista Rodčenkovo sesuo Marina ir tyrėjai įtarė jų tiekėju buvus brolį.
Žodžiu, Rodčenkovas, nors ir buvo apdovanotas valstybiniu ordinu bei kitaip pagerbtas, yra labai blogas žmogus, ir niekas daugiau nekaltas, tik jis – viename asmenyje nusikalstamų schemų vykdytojas, organizatorius ir autorius.
Kodėl Rodčenkovas ryžosi prabilti
Vienu kitur šmėkštelėjo spėjimas, kodėl Rodčenkovas ryžosi išdavystei (net ir rimti Rusijos leidiniai neištveria paslaptis išdavusių sportininkų nepavadinę judais).
Netrukus po to, kai Rodčenkovas pabėgo į Ameriką (2016-ųjų sausio pabaigoje), Maskvoje netikėtai mirė du jo buvę bendradarbiai. Vienas e-leidinys pranešimą apie tai užvardijo itin drastiškai: „RUSADA veikėjai krinta kaip musės“. Daugelis tas mirtis pavadino aptakiai: paslaptingomis. Vasario 5 d. sužinota apie buvusio RUSADA vykdomosios tarybos pirmininko (2008-2010) Viačeslavo Sinevo mirtį, o vasario 14 d. mirė buvęs šios agentūros vykdomasis direktorius (2011-2015) Nikita Kamajevas. Abu tik įžengę į šeštą dešimtį ir sveikata nesiskundę vyrai mirė, teigiama, nuo infarkto.
Vitalijus Stepanovas šveicarų žurnalistams pasakė, kad jiems su Julija Internete grasino mirtimi, yra tūkstančiai komentarų, kuriuose jiems linkima paties blogiausia. Netgi, atrodytų, solidus „Argumenty i fakty“ parašė: Neblogai būtųateityje atsikratyti tokių niekšų, kurie prieinama kaina bet kuriuo metu pasirengę parduoti nors Tėvynę, nors tikrą motiną.
Taip, tai galimas dalykas, – atsakė Stepanovas į klausimą, ar Kamajevas galėjo būti nužudytas. Nenorėčiau tikėti, kalbėjo jis, jog žmones žudo dėl sporto. Bet kai matai, kas dedasi Rusijoje, tai, suprantama, kyla tokie klausimai. Daugelis abejoja dėl tikrosios Kamajevo mirties priežasties. Jis buvo sveikas ir geros sportinės formos, beveik nevartojo alkoholio. Pasakojo rašantis knygą, ieškojo leidėjo. Daugelis jam sakė, kad padarė labai kvailai, neišvažiavęs iš Rusijos, jeigu nori rašyti tokią knygą. Vienam žurnalistui jis netgi pasakė, kad jiems, Julijai ir Vitalijui, žinoma tik maža tiesos dalis. O po to jis staiga miršta.
Esama ne vieno liudijimo, kad netekęs pareigų Nikita Kamajevas ieškojo užsienyje bendraautorių jo sumanytai parašyti knygai.
Kalbino prie knygos prisidėti Jungtinėje Karalystėje leidžiamo sekmadieninio “The Sunday Times“ žurnalistą Devidą Volšą (David Walsh). Noriu parašyti teisingą Rusijos sportinės farmakologijos ir dopingo istoriją nuo 1987 metų, kai tada dar jaunas dirbau SSRS sporto ir medicinos instituto slaptoje laboratorijoje. Turiu informacijos ir faktų, kurie iki šiol nebuvo skelbti. Kitame e-laiške jis tikino, jog tai, ką papasakojo apie Rusijos dopingo aferą vokiečių TV, yra niekai palyginti su jo turimais dokumentais.
Galbūt Kamajevui atrodė, svarstė po jo mirties britų žurnalistas, jog dopingo aferoje jis bus paverstas atpirkimo ožiu, ir skubėjo užbėgti tam už akių?
Kamajevas į bendraautorius kvietė ir vieno Danijos universitetų (Aarhus Universitet) profesorių Vernerį Miolerį (Verner Møller), 2008 metais išleidusį knygą apie prestižinių dviračių lenktynių „Tour de France“ užkulisius – „The Doping Devil“. Anot profesoriaus, Kamajevo knygą turėjo išleisti viena žinoma Didžiosios Britanijos leidykla ir jis degė didžiausiu noru ją greičiau parašyti. Knygoje turėjo būti pateikti ne tik Rusijai, bet ir WADA, taip pat JAV nemalonūs faktai. Profesorius su rusu susirašinėjo, tačiau šis netikėtai atšaukė numatytą internetinę konferenciją ir nustojo bendravęs. Iki jo mirties buvo likęs mėnuo.
Kaip rašė tas pats Volšas, Nikitos Kamajevo gyvenimas nutrūko tuo momentu, kai jis buvo pasirengęs papasakoti, kur užkasti lavonai.
Tiesa, su Kamajevu dvi valandos prieš jo mirtį bendravęs advokatas Borisas Lokšinas teigia priešingai: Mes svarstėme mūsų bendrą kovą su Rusijai primetamais suklastotais kaltinimais. Advokatas tvirtina, jo klientą neturėjus nė minties ką nors išduoti ar atskleisti ką nors, kas neigiamai atsilieptų Rusijos prestižui. Dar daugiau: iš vieno rimto žmogaus jis gavo 1,5 mln. dolerių tam, kad pasisamdytų Amerikoje advokatą ir pradėtų procesą prieš šios šalies sportininkę, biatlonininkę, viešai pasakiusią, esą dėl visko kaltas Kamajevas.
Pagal advokatą išeitų, kad Kamajevas iki mirties liko ištikimas Rusijai. Ir nusinešė visas paslaptis į kapus.
Grigorijus Rodčenkovas išvažiavo iš Rusijos, kaip pat sakė, dėl to, kad čia jautėsi nesaugus. Išsipasakojęs visiems parodė, kas jam gali linkėti blogiausia.
Tarptautinis olimpinis komitetas vis dėlto leido Rusijos sportininkams dalyvauti XXXI Olimpinėse vasaros žaidynėse Brazilijoje, kurios prasidės rugpjūčio 5 dieną.
Tiesa, ne visiems – tai, kurioms sporto šakoms atstovaujantiems Rusijos atletams bus leista startuoti Rio de Žaneire, turės nuspręsti tų sporto šakų tarptautinės federacijos.
Raginimai iš viso neleisti Rusijos rinktinei dalyvauti Olimpiadoje pasigirdo po to, kai Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija liepos 18 d. paskelbė ataskaitą, kurioje Rusijos valstybines žinybas apkaltino skatinusias šalies sportininkus vartoti draudžiamus medicininius preparatus ir sukūrusios tai dangstančią sistemą.
Dopingo skandalas, kurį sukūrė Rusijos valdžia, o įgyvendino slaptosios tarnybos.
Nepriklausomos komisijos tvirtinimu, 2014 metais Rusijoje, Sočyje, vykusiose XXII Olimpinėse žiemos žaidynėse prie to šios šalies sportininkų dopingo testo išvadų klastojimo prisidėjo Federalinė saugumo tarnyba (FSB).
Putino triumfas Sočyje – kaip sapnas
Vladimiras Putinas mėgsta lankytis Sočyje. Vietiniai e-redaktoriai paskaičiavo: Rusijos prezidentas šiame 1 700 km nuo Maskvos nutolusiame ir 145 km Juodosios jūros pakrantėmis nutįsusiame federalinės reikšmės kurorte praleido 369 dienas. Vietiniai gyventojai tvirtina, jog kiekvienąkart, kai atskrenda Putinas, čia išsisklaido debesys ir nusistovi saulėti, šilti orai. Prezidentas apsistoja oficialiojoje rezidencijoje, kuri ano amžiaus 4-ame dešimtmetyje buvo pastatyta SSRS diktatoriui Stalinui ilsėtis ir iki mūsų dienų neatpažįstamai pasikeitė (sako, ant vaizdingo Juodosios jūros kranto, Gelendžike, Putinui pastatyti nauji, nepalyginti prabangesni rūmai, neoficialūs).
2014-aisiais Putinas praleido Sočyje 67 dienas. Atidarė ir uždarė vasario 7-23 d. čia vykusias XXII Olimpines žiemos žaidynes, dalyvavo Olimpiniame parke, Nugalėtojų alėjoje, pasodinant 33 medžius – tiek Rusijos sportininkų, daugiausia iš visų rinktinių, tapo šių žaidynių nugalėtojais ir prizininkais; savo ruožtu prezidentas juos apdovanojo dar ir valstybiniais ordinais bei medaliais.
2016 metų vasario 7 d. Putinas vėl pasirodė Sočyje ir pasveikino Rusijos žmones su antrosiomis čia vykusių Žiemos olimpinių žaidynių atidarymo metinėms (2015-aisiais Rusija šventė pirmąsias šio įvykio metines; Rusijos minėtinų dienų kalendoriuje vasario 7-oji nuo tol yra Žiemos sporto šakų diena). Putinas vėl priminė, kad Olimpinės žaidynės Sočyje (priešingai visiems gandams dėl jų atšaukimo ir diskreditavimui) tapo tikra švente ne tik Rusijos gyventojams, bet ir milijardams sporto aistruolių visame pasaulyje.
Kremliui paklusni žiniasklaida vėl trimitavo: Rusija Sočio žaidynėse užėmė pirmą vietą neoficialioje komandinėje įskaitoje, lengvai aplenkusi pagrindinę varžovę – JAV rinktinę, o žiūrovai visame pasaulyje buvo sužavėti aukštu varžybų parengimo lygiu, trasomis, techniniu aprūpinimu ir Žaidynių saugumu.
Metinių proga Kremliui pataikaujančioje žiniasklaidoje olimpiniai čempionai liaupsino Sočio žaidynes, bet akivaizdžiai neįstengė kaip reikiant įvertinti Putino nuopelnų. Todėl redaktoriai suteikė žodį Prioritetinių regioninių projektų instituto generaliniam direktoriui Nikolajui Mironovui: Sočio olimpiada, kuri visiems pirmiausia asocijuojasi su Vladimiru Putinu, rodo visam pasauliui naują Rusiją – atvirą ir efektyvią.
Matyt, su 10 tūkstančių rublių įstatiniu kapitalu įkurtas institutas irgi dalyvavo rengiant žiemos žaidynes subtropikų regione, todėl jo vadovas žino daugiau nei kiti, kaip antai: Sočio žaidynės buvo geriausios žiemos olimpinės žaidynės istorijoje. Tai, kad Rusijoje, Sočyje, įvyko olimpiada, yra prezidento Putino nuopelnas, jis tiesiogine žodžio prasme pramušė šias žaidynes Tarptautiniame olimpiniame komitete. Asmeniškai kontroliavo olimpinių objektų statybą. Tikėjo sportininkais – ir mūsų komanda surinko daugiau už visus aukso medalių.
Tiesa, kai kas Sočio olimpines žaidynes, visos šalies reikalą, lygino su puota maro metu (sugebėjo išleisti jų parengimui apie 50 mlrd. JAV dolerių!) ir Peterburgo statyba pelkėse Petro I laikais (Sočyje dešimtis tūkstančių paprastų statybininkų engė ir apgaudinėjo kaip norėjo, pusė jų buvo Vidurinės Azijos gyventojai). Šių vergų pastatytus objektus ir visa kita saugojo ne mažesnė policininkų, kariškių ir visokių agentų armija (sako, 70 tūkstančių) ir FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas praėjus dviem mėnesiams po XXII žiemos žaidynių papasakojo, kad veikiant išvien su užsienio specialiosiomis tarnybomis pavyko užbėgti už akių teroristų atakoms prieš objektus Sočyje (tarp jų ir mirtininkių ketinimui susprogdinti lėktuvą).
Taigi šių metų vasario pradžioje Rusija šventė antrąsias olimpinių žaidynių Sočyje atidarymo metines. Tuo tarpu šventinės padangės pakraščiais jau rinkosi tamsūs debesys, žaibavo, o po trijų mėnesių viršum Sočio kilo tikra audra, nudraskiusi Rusijos olimpinio triumfo ir geopolitinės pergalės vėliavas.
Mat netrukus ėmė aiškėti, kad olimpiniai medaliai buvo kalami ne dienos šviesoje, viso susižavėjusio pasaulio akivaizdoje, o naktimis, slapta ir nusikalstamai. Dabar auksą, kurį Rusijos rinktinė surinko (набрала) Sočyje, gali ir atimti (отобрать).
Rusų alchemija: auksas iš šlapimo
Dabar tai – tema trileriui. Kai kas tikina siužetą esant vertą daugelio romanų apie šnipus autoriaus Džono Karė (Johnle Carré – buvusio britų žvalgybos specialisto David John Moore Cornwell literatūrinis slapyvardis) plunksnos. Bet jeigu gyvas būtų „Peliuko Mikio“ kūrėjas Voltas Disnėjus…
…Vidurnaktis ir pastatas, kurio ketvirtajame, viršutiniame, aukšte šviečia vienas langas. Už to lango esančiame kabinete nerimauja vyriškis, kurio veidas atrodo nelyginant jį dengtų vaikiška kaukė „akiniai-nosis-ūsai“, gal garbanotais, gal susivėlusiais plaukais. Jis žvilgteri į ką tik gautą SMS, nusivelka chalatą, išjungia šviesą ir išeina, tyliai užvėręs duris. Dairydamasis, ar niekas nemato, nusileidžia į pirmą aukštą ir, dar kartą apsižvalgęs, atveria 124-to kambario duris. Vienintelis langas aklinai uždengtas, šviečia tik stalo lempa ir atėjusiojo laukia darbine apranga vilkintis žmogus, panašus į santechnikos meistrą. Abu nukreipia akis į kumščio didumo skylę, tamsuojančią sienoje, kiek aukščiau grindjuostės. Sakytum, kai tik pasirodys peliukas Mikis… Bet iš angos išlenda buteliukas su kažin kokiu skysčiu, po to toks pat kitas.
Santechnikos meistras paima išlindusius vienodus buteliukus ir išsineša. Kiek pabūna netolimoje kaimynystėje esančiame pastate ir vėl sugrįžta – su tais pačiais skysčiu pripildytais standartiniais buteliukais ir dar tiek pat panašių, nestandartinių – kaip vaikiškų sulčių ar vaisvandenių. Dabar Akiniuotis su iš kažin kur atsiradusiu Asistentu tuose standartiniuose buteliukuose teliūskuojantį skystį išpila gretimai esančiame WC, indelius išskalauja, grįžę išrikiuoja ištuštintus ir Santechniko atneštuosius indelius pagal kažin kokius požymius poromis ir į tuščią indelį pila skystį iš jam į porą skirtojo. Pripildę vieną standartinį indelį, skubiai išgeria kavos, sutraukia po cigaretę ir imasi kitos buteliukų poros. Kai pripildomi visi standartiniai buteliukai, Santechnikas juos vėl išsineša, po kurio laiko vėl parneša, ir tada indeliai keliauja iš kur atsiradę – į skylę sienoje.
Pastatas, kuriame vyksta šis čia bendriausiais štrichais apmestas alchemijos seansas – Tarptautinė dopingo kontrolės laboratorija (Anti-Doping Laboratory) Sočyje, XXII olimpinių žiemos žaidynių sostinėje. Visur – vaizdo kameros, lankytojai griežčiausiai tikrinami, nepriklausomi kontrolieriai kelis kartus per dieną viską apžiūri (tiesa, naktį neužsuka).
Akiniuotis – Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas. Maskviškės laboratorijos pasiuntiniai irgi plušėjo Anti-Doping Laboratory; Asistentas – vienas iš Rodčenkovo bendradarbių. Santechnikas, prisistatinėjantis Jevgenijumi Blochinu, – laboratoriją aptarnaujančios kompanijos darbuotoju uniforma vilkintis FSB karininkas. Standartiniuose buteliukuose – išvakarėse paimti Rusijos atletų, ką tik tapusių olimpiniais čempionais ar prizininkais, šlapimo mėginiai, skirti dopingo testui. Jie perduodami per angą sienoje, skiriančioje ypatingai saugomą oficialiąją olimpinę laboratoriją nuo pogrindinės, įtaisytos pagalbinėse patalpose. Nestandartiniuose buteliukuose – iš FSB vietinio padalinio buveinės atnešti tų pačių sportininkų mėginiai, paimti ir ištirti anksčiau, garantuotai švarūs.
Štai taip: Sočyje keliasdešimt Rusijos atletų prieš startą galėjo nesibaimindami vartoti draudžiamus preparatus, nes žinojo, kad jų šlapimo mėginiai, kad ir kokie būtų, bus pakeisti švariais.
Kas ir kaip šią aferą atskleidė?
Pradėjo žurnalistai. Vokiečių televizijos kanalas ARD 2014-ųjų pabaigoje parodė dokumentinį filmą „Slaptas dopingas: Kaip Rusijoje daromi nugalėtojai“. Žurnalisto Hajo Sepelto (Seppelt) kalbinami sutuoktiniai Julija ir Vitalijus Stepanovai pareiškė, jog Rusijoje sportininkai aukštų rezultatų siekia vartodami draudžiamus medicininius preparatus. Pasak Julijos, Rusijos lengvosios atletikos rinktinės narės, 800 m nuotolio bėgikės, šalyje dopingą vartoja 99 procentai sportininkų (pati bėgikė kaip tik dėl to 2013-aisias buvo nušalinta nuo dalyvavimo varžybose dviem metams).
Jai antrino Vitalijus, trejus metus išdirbęs Rusijos dopingo užkardymo agentūroje (RUSADA). Ši agentūra ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorija yra pavaldžios WADA ir turi veikti pagal šios tarptautinės organizacijos nustatytus tarptautinius standartus, bet iš tikrųjų jos vadovai yra priklausomi nuo Rusijos sporto valdininkų valios.
Pasaulinės dopingo užkardymo agentūros (WADA) komisija pradėjo Rusijos lengvosios atletikos federacijos, RUSADA ir Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos veiklos tyrimą, trukusį beveik metus, ir 2015 metų rudenį pateikė išvadą, patvirtinančią Stepanovų žodžius: Rusijos lengvaatlečiai dopingą vartoja masiškai ir reguliariai. Tai – gerai organizuotas procesas, kuriame dalyvauja visos sporto ir kitos valstybinės žinybos, nuo paprastų trenerių iki aukščiausiojo rango valdininkų.
Netrukus Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos taryba sustabdė Rusijos narystę šioje organizacijoje, o WADA steigėjų taryba patvirtino, jog RUSADA nesilaikė šios pasaulinės organizacijos kodekso. RUSADA vadovybė atsistatydino.
WADA ataskaitoje taip pat buvo nurodyta, jog Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktorius Grigorijus Rodčenkovas prieš atvykstant tarptautinei komisijai įsakė sunaikinti daugiau kaip 1 400 laboratorijoje laikomų mėginių – siekdamas nuslėpti, jog Rusijos sportininkai vartoja dopingą. Laboratorijos veiklą sustabdė. Rodčenkovas irgi atsistatydino iš pareigų ir 2016 metų sausio pabaigoje persikraustė į JAV (kaip ir jo pavaduotojas).
Sutuoktiniai Stepanovai, po pirmo ARD filmo parodymo išvykę į Vakarus, ir toliau kaltino Rusijos sporto vadovus ir trenerius naujuose vokiečių autoriaus filmuose apie dopingą (pasirodė dar trys, juose kalbama ne tik apie Rusiją: žurnalistai išaiškino, jog trečdalį medalių Olimpinėse žaidynėse ir pasaulio čempionatuose ištvermės reikalaujančiuose rungtyse iškovojo atletai, įtariami vartoję dopingą, daugiausia Rusijos ir Kenijos sportininkai).
2016-ųjų gegužės pradžioje amerikiečių televizijos kanalo CBS laidoje Vitalijus Stepanovas pasakė tai, ko dar niekas viešai nebuvo girdėjęs ir kas tapo viso šio olimpinio skandalo priežastimi: mažiausiai keturi Rusijos sportininkai, XXII olimpinių žaidynių Sočyje nugalėtojai, prieš varžybas vartojo draudžiamus preparatus – steroidus, o nuslėpti tai pavyko todėl, kad tarptautinėje dopingo kontrolės laboratorijoje veikė FSB agentai. Tai jis sužinojęs iš pokalbių „Skype“ su Los Anžele įsikūrusiu Rodčenkovu.
Po savaitės apie Sočį prabilo pats Rodčenkovas. Jo išsipažinimui autoritetingas, milijoniniu tiražu leidžiamas JAV dienraštis „New York Times“ skyrė net kelis numerius (gegužės 12-16 d.). Pasak buvusio Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos direktoriaus, dešimtys Rusijos sportininkų, tarp jų mažiausiai 15 žaidynių Olimpinių žiemos žaidynių Sočyje nugalėtojų ir prizininkų dalyvavo valstybės žinybų vykdomoje dopingo programoje (nurodė kelias olimpinių čempionų pavardes). Tada pasaulis ir sužinojo to slapto naktinio šurmulio abipus sienos su pelių landa smulkmenas.
Dabar WADA sudarė antrą komisiją, kurios pirmininku paskyrė kanadietį advokatą, profesorių Ričardą Maklareną (Richard McLaren). Šios komisijos ataskaita ir buvo paskelbta liepos 18 dieną.
FSB pelių negaudo
Netrukus leidinyje „Novaja gazeta“ į Rodčenkovo atviravimą atsiliepusi žinoma apžvalgininkė Julija Latynina pasišaipė: Specialiosios tarnybos tam ir kuriamos, kad veiktų slaptai: jos šnipinėja, vykdo politines žmogžudystes, medžioja karines paslaptis ir pan. Kiek suprantu, tai pirmas atvejis, kai didelio masto specialiosios operacijos tikslas buvo sumainyti… šlapimą olimpiniuose buteliukuose.
„New York Times“ autorių nuomone, rusai Sočyje įvykdė vieną iš labiausiai apgalvotų ir sėkmingų dopingo sąmokslų sporto istorijoje.
Iš tikrųjų buteliukų turiniui sukeisti vis dėlto reikia tos srities specialistų, ir tai darė ne FSB karininkas. Slaptajai tarnybai menkniekis buvo skylė sienoje – bet kuriame biure sienoje gali būti plastiko skrituliais uždengtų lizdų laidams. FSB reikėjo įminti visa lemiančią paslaptį.
Iš Rodčenkovo pasakojimo sužinome, jog 2013 metų rudenį laboratorijoje ėmė lankytis žmogus, miglotai paaiškinęs, kad jam pavesta pasirūpinti įstaigos saugumu; direktorius įtarė, jog šis draugiškas vyrukas yra siųstas FSB. Laboratorijos darbuotojai pastebėjo jį labiausiai dominantis standartiniais buteliukais, kuriuose laikomi dopingo testams skirti sportininkų šlapimo mėginiai.
Tokie mėginiai tiriami tuoj po varžybų (A mėginiai) arba padedami saugoti iki 10 metų tam atvejui, jeigu vėliau kils kokių įtarimų dėl sportininko švarumo (B) ir, suprantama, turi būti niekam neprieinami: buteliukas užsukamas kamščiu, tada antspauduojamas dantuotu metaliniu žiedu ir atkimšti jo neįmanoma be regimo unikalaus kodo (sportininko pavardė nežinoma) pažeidimo; prireikus antspaudas perlaužiamas tos pačios buteliukus tiekiančios šveicarų bendrovės gaminamu instrumentu.
Pasak Rodčenkovo, vieną kartą, likus kelioms savaitėms iki prasidedant Olimpiadai Sočyje, jo FSB darbuotoju laikomas žmogus atnešė į laboratoriją buteliuką, kuris buvo atkimštas nepažeidžiant dangtelio su kodu. Pirmą kartą pamatęs atkištą buteliuką, aš negalėjau savo akimis patikėti, – pasakojo Rodčenkovas, – Aš buvau tikras, kad jo atkimšti neįmanoma.
Turėtume manyti, tai ir buvo svarbiausias žygis Rusijos žinybų sumanytoje dopingo programoje. Prieš prasidedant Olimpiadai iš šioje programoje dalyvaujančių sportininkų paimtus švarius mėginius, sukauptus Rusijos rinktinių sportinio rengimo centre, FSB slapta išgabeno į savo padalinį Sočyje, kur laikė šaldiklyje iki prireiks. Dopingo kontrolės metu nugalėtojais ar prizininkais tapę sportininkai nufotografuodavo jų mėginiams tekusį unikalų septynių skaičių kodą ir perduodavo jį Sporto ministerijos valdininkui, o šis siųsdavo jį Rodčenkovui, esančiam Anti-Doping Laboratory.
Kas vykdavo toliau, jau žinome.
Rodčenkovo žodžiais, FSB žmonės atkimšo ne mažiau kaip šimtą buteliukų su mėginiais. Nei vieno Rusijos sportininko mėginio tyrimas, kitą dieną po varžybų atliktas oficialiojoje laboratorijoje, nebuvo teigiamas, tai yra neparodė jį vartojus ką nors draudžiama.
Žmonės šventė olimpinių čempionų pergales, o mes sėdėjome ir keitėme jų mėginius kaip pašėlę, – pasakė Rodčenkovas ir ciniškai pridūrė: – Galite įsivaizduoti, kaip organizuotas olimpinis sportas?
Keista likimo užgaida Rodčenkovui buvo lemta pačiam save išduoti ir tikinti, kad nemeluoja. Jis pasiūlė ištirti Šveicarijoje, Lozanos laboratorijoje, tebesaugomus buteliukus su Žiemos žaidynėse Sočyje dalyvavusių Rusijos sportininkų mėginiais.
Kaip tvirtinama minėtame WADA komisijos liepos 18 d pranešime, FSB atrado būdą buteliukams atkimšti ir pritaikė jį Sočyje. Bet pasirodė, ne vieni rusai tai sugeba. Komisija pasitelkė teisės medicinos ekspertus, kurie neabejotinai nustatė, jog galima atkimšti indelius be plika akimi regimų pėdsakų, bet dangtelių pažeidimai įžvelgiami pro mikroskopą. Tokiu būdu ir buvo aptiktos žymės ant buteliukų su Rusijos sportininkų B mėginiais, saugomais Lozanoje.
Beje, šį būdą FSB taikė ir vėliau. 2014 metų gruodyje WADA, nutarusi pradėti Maskvos dopingo kontrolės laboratorijos patikrinimą, pranešė Rodčenkovui, kad išsaugotų visus laboratorijoje esančius sportininkų mėginius. Iš Maklareno komisijos ataskaitos sužinome, kad po šio laiško laboratorijoje buvo sunaikinta ne 1 417, kaip teigė pirmosios komisijos tikrintojai, o apie 8 tūkstančius mėginių (formaliai minimalus jų saugojimo laikas jau buvo pasibaigęs).
Sunaikinus didžiąją dalį mėginių, laboratorijoje liko per pastaruosius tris mėnesius paimti 37 teigiamos reakcijos (nešvarūs) mėginiai, kuriuos sunaikinti reiškė didelį pažeidimą. Gruodžio 12-ąją, likus penkioms dienoms iki WADA komisijos atvykimo, Rodčenkovas susitiko su Rusijos sporto ministro pavaduotoju Nagornychu, ir šis direktorių nuramino: Iškviesime burtininkus. Tą patį vakarą į laboratoriją atėjo FSB darbuotojai, paėmė buteliukus su laboratorijos reputaciją žlugdančiais mėginiais ir po kiek laiko grąžino juos atkimštus (Sočio olimpiados patirtis!).
Vis dėlto tikrintojai nustatė, kad kai kuriuose likusiuose buteliukuose sportininkų mėginiai, nors ir švarūs, neatitinka tų sportininkų DNR kodo. Kadangi nebuvo laiko paimti naujus ir švarius visų tų sportininkų mėginius, pylė į buteliukus kitų atletų švarų šlapimą…
„Per pastaruosius dvejus metus ji buvo kare, ir pralaimėjo, buvo pagrobta ir slapta išvežta į Rusiją. Ten ji ištisas savaites buvo tardoma, teisiama už nusikaltimus, kurių nepadarė, pripažinta kalta ir nuteista 22-iems metams kalėjimo. Protestuodama ji keletą kartų skelbė bado streiką, kartą ištvėrė 83 dienas, neteko 30 kilogramų ir jai kilo pavojus gyvybei. Namie ji tapo ukrainiečių pasipriešinimo simboliu ir potencialia ateities lydere“.
Ukrainos karo lakūnė Nadežda Savčenko.
Po viso šito dauguma žmonių svajotų apie atostogas saulėtoje pakrantėje, rašo The Times korespondentas Kijeve Markas Franketis, tačiau 35-rių Nadežda Savčenko pasinaudojo tik vienu laisvadieniu.
Į Frankečio klausimą, kodėl jai nepailsėjus, Savčenko atsako: „Aš mirtinai nuvargau, bet negaliu ilsėtis, pernelyg daug turiu nuveikti. Aš turiu dirbti iki pergalingo galo“.
„Aš klausiu, ką jai reiškia pergalė. „Priešas turi išeiti iš mūsų žemės. Ukraina turi buvo laisva ir nepriklausoma, įskaitant Krymą ir Donbasą“, – skelbia ji šiek tiek sudirgusi, kaip žmogus, kuris gyvena vien adrenalinu – ir gal kamuojama potrauminio streso. Ir ji rūko vieną cigaretę po kitos“.
Kai The Times korespondentas išdrįsta suabejoti, kad tokią pergalę sunku įsivaizduoti, nes dabar Rusija vargu ar atiduos Krymą, Savčenko pastebimai susierzina. „Žiūrėk, Putinas gi ne amžinas, tiesa? – griežtai atkerta ji. – Aš vis dar stengiuosi išsiaiškinti, kaip mums susigrąžinti tai, kas mūsų, bet aš nenurimsiu, kol tai neatsitiks. Mano pozicija šiuo klausimu be kompromisų. Hitleris buvo užgrobęs žymiai daugiau žemių, nei Putinas, bet galų gale jas grąžino, tad nėra nieko neįmanomo. Aš nemėgstu žmonių kurie gaišta laiką niurzgėdami: mes turime veikti“.
„Savčenko gimė patriotiškoje šeimoje Kijeve ir svajojo skraidyti nuo tada, kai save pamena, – pasakoja Franketis. – Ji neturėjo ir 16-os, kai nusprendė būti pilote, bet iš pradžių išsimokė dizainere ir žurnaliste. Paskui ji pradėjo tarnauti armijoje radiste, vėliau tapo desantininke. Pagaliau ji tapo pirmąja moterimi – kareiviu, tarnavusi Irake savo šalies taikdarių pajėgose“.
Grįžusi į Kijevą Savčenko padavė peticiją Ukrainos gynybos ministrui ir gavo teisę stoti į prestižinį Oro pajėgų universitetą Charkove, kur anksčiau priimdavo tik vyrus. 2009 metais, būdama 28-rių, ji baigė mokslus, ir pateko į istoriją kaip pirmoji šalyje moteris pilotė kovotoja.
2011 metais Ukrainos gynybos ministerija išleido apie ją 20 minučių dokumentinį filmą, praneša Franketis. „Aš netekėsiu ir negimdysiu vaikų, – pasakoja ji programoje. – Aš manau, kad vieni žmonės sukurti tam, kad suteiktų gyvybę, o kiti – kad nepriklausomai valdytų savąjį. Aš noriu tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip man patinka“.
„2013 metų lapkritį antivyriausybiniai demonstrantai išėjo į Maidaną, centrinę Kijevo aikštę, kad išlietų pyktį ant Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus“, – rašo Franketis. Savčenko nuo pat pradžių prisidėjo prie protestuotojų. „Aš privalėjau būti ten, nes privargau nuo begėdiškos korupcijos. Aš norėjau padėti sukurti sąžiningesnę valstybę“.
Po to, kai Janukovičius pabėgo į Rusiją, Putinas užgrobė Krymą, o Rytų Ukrainoje prasidėjo karas tarp armijos ir etninių rusų separatistų, kuriuos rėmė Maskva, sakoma The Times publikacijoje. „2014 metų birželį Savčenko įstojo į skandalingo ukrainiečių oligarcho remiamą savanorių batalioną Aidar, kuris kovojo prieš separatistus petys į petį su prastai ekipuotomis ir demoralizuotomis šalies ginkluotosiomis pajėgomis“. Per mūšius su prorusiškais separatistais Savčenko pateko į nelaisvę.
„Kaip karininkė, aš neturėjau sau leisti patekti į nelaisvę. Aš turėjau susisprogdinti, tai jau taip“, – aistringai sako ji. Arba ji šiek tiek sutrikusi, arba ne tai turi omenyje – nors jos žvilgsnis man sako, kad ji rimta“, – sako Franketis.
Po kelių dienų, išbūtų separatistų rankose, jį perduota FSB, kuri nelegaliai išvežė ją į Rusiją. Teismas apkaltino ją neteisėtu įvažiavimu ir dviejų rusų žurnalistų nužudymu. “Visa ta byla farsas. Taip, aš žudžiau, aš ne be nuodėmės, bet aš ne nusikaltėlė“, – sako Savčenko.
„Ji nepasidavė spaudimui ir grasinimams ir nepasirašė suklastoto prisipažinimo, ji erzino savo kalėjimo prižiūrėtojus ir ne kartą pradėjo bado streiką, protestuodama prie įkalinimą. Beveik tris mėnesius ji atsisakinėjo maisto, pasakoja ji, ir dvi savaites gyveno be vandens, o po to skysčius jai lašino per lašelinę. Kad palaužtų jos valią badaujant, sargybiniai skrudino bulves ir svogūnus šalia jos kameros. „Jie negalėjo patikėti, kad aš nepalūšiu, – pasakoja Savčenko. – Aš vėmiau krauju, kankinausi iš skausmo ir po kurio laiko paprasčiausiai užmiršau maisto skonį. Bet aš mėgavausi, matydama jų susirūpinusius veidus. Jie suprato, kad neįstengs palaužti mano dvasios“.
„Petro Porošenka, Janukovičiaus įpėdinis prezidento poste, asmeniškai atskrido į Rusiją, kad pasiimtų Savčenko namo, po to, kai Putinas sutiko iškeisti ją į du rusų kareivius, Kijevo sučiuptus per karą“, – tęsia Markas Franketis.
Savčenka išsakė ketinimą tapti prezidente – ir, kaip mano žurnalistas, nors visiškai neturi politinės patirties, daugelis ukrainiečių gali balsuoti už ją. „Aš kiekvieną dieną mokausi ir esu apsupusi save gera komanda. Aš ne kvaila ir matau, kaip įvairios frakcijos bandys manimi manipuliuoti ar net mane stabdyti. Kelyje bus daug spąstų, bet nelaisvėje aš tapau protingesnė“, – pareiškė ji.
„Po to, kai buvo išlaisvinta, ji daugelį nustebino užuominomis, kad ji gali būti adekvatesnė ir pragmatiškesnė. Ji pasisako už daugumos separatistų amnestiją ir tiki, kad Vakarų sankcijos, įvestos Rusijai dėl Krymo ir karo Ukrainoje, turi būti nutrauktos, nes jos labiausiai kenkia paprastiems žmonėms, – praneša Franketis. – Nors Putiną ji vadina Ukrainos priešu, ji vis dėlto tiki, kad vieną kartą Rusija ir jos šalis vėl bus geros kaimynės“.
„Pasak keturių JAV oficialių asmenų, kuriems pranešta apie incidentą, nutikusį ankstyvą birželio 6-osios rytą. Paskutinėmis žiniomis, prie JAV ambasados Maskvoje budėjęs uniformuotas apsaugininkas iš FSB užpuolė Amerikos diplomatą, ketinantį įeiti į ambasados teritoriją, ir jį sumušė“.
Taip tvirtina „The Washington Post“ žurnalistas Džošas Roginas.
„Po to, kai apsaugininkas iš FSB pakišo koją, diplomatas buvo traumuotas, įskaitant peties lūžį. Pagaliau diplomatui pavyko įeiti į ambasadą, o paskui jis buvo išskraidintas iš Rusijos lėktuvu, kad būtų suteikta skubi medicinos pagalba, kaip patvirtino man JAV administracijos valdininkai. Diplomatas lieka už Rusijos ribų“, – sakoma straipsnyje.
FSB emblema.
Pasak autoriaus, neaišku, kokie užpuolimo motyvai. „Vienas amerikiečių valdininkas man sakė, kad diplomatas bandė pasislėpti ambasados komplekse, kad jo nesulaikytų Rusijos žvalgybos tarnybos. Kitas amerikiečių valdininkas spėjo, kad gal diplomatas veikė Rusijoje kaip šnipas „po diplomato priedanga“ – apsimetė esąs Valstybės departamento bendradarbis“, – rašo žurnalistas.
„Bet jeigu birželio 6-osios rytą užpultas Amerikos diplomatas nebuvo šnipas, Amerikos valdininkai neranda kitokio paaiškinimo, kodėl apsaugininkas iš FSB bandė sutrukdyti jam įeiti į ambasadą. Pasak administracijos valdininkų, apsaugininkai iš FSB reguliariai budi šalia JAV ambasados“, – sakoma straipsnyje.
Jeigu pranešimas apie incidentą „teisingas, tai dar vienas pavyzdys, kad Rusijos specialiosios tarnybos demonstruoja pasirengusios pažeisti galiojančias taisykles jokiu būdu neliesti diplomatų“, pareiškė Evelin Farkas, buvusi JAV gynybos ministro pavaduotojo padėjėja.
Organizuotas nusikalstamumas ir NVS specialiosios tarnybos
Šioje ataskaitoje trumpai apžvelgiama Sovietų Sąjungoje egzistavusių KGB santykių su nusikalstamumu istorija, pateikiama aktuali informacija apie ONG ir NVS šalių specialiųjų tarnybų tarpusavio santykius, ir pirmiausia ta, kuri aktuali Šveicarijai.
Garsioji Lubianka. Čia kurpiami planai, kaip ir ką šnipinėti Vakaruose, įskaitant ir Šveicariją.
Į pirmą planą iškyla šie klausimai:
– Ar yra įrodymų, bent jau požymių apie ONG ir specialiųjų tarnybų bendradarbiavimą?
– Kokį pobūdį įgyja kasdienis bendradarbiavimas, kam kokia iš to nauda?
– Ar toks aktyvumas aktualus Šveicarijai, ir jeigu taip, tai kiek?
Tos ataskaitos pagrindą sudarė kontržvalgybos būdu gauti DAP duomenys, užsienio žvalgybos tarnybų pranešimai, o taip pat atviri šaltiniai. Kadangi tarp NVS šalių Rusija dominuoja tiek šnipinėjimo srityje, tiek ir ONG veikloje, pagrindinis akcentas pranešime tenka Rusijai.
– Toks aktyvumas palietė daugelį ekonomikos sektorių: bankų ir finansų, kuris pirmiausia tarnauja pinigų plovimui, taip pat, kaip ir prekybos nafta, paliesti biotechnologijų, specifikuotos prekybos ir transporto sektoriai. Mes taip pat spėjame, kad daugeliu atvejų – bet kokiu formaliu tikslu – kuriamos komercinės struktūros nelegaliai veiklai vykdyti.
– Jau esančios komercinės struktūros vėl iškyla naujame kontekste. Ypač tame, kuris liečia Nordex Group‘ei priklausančias firmas Šveicarijoje, mes matome, kad jos buvo naudojamos ir naudojamos dabar, tikriausiai, įvairių nusikalstamų grupuočių pinigams plauti.
– Įvairūs ONG ir specialiųjų tarnybų tarpusavio ryšiai iškyla ryšium su Bank of New Yrok pinigų plovimo skandalu. Tai rodo, kad tuo atveju, kai buvo išgrobstyta apie 7 mlrd. dolerių, abi šalys dirbo kartu, turėdamos bendrą tikslą.
– Nustatyta, kad daugelyje komercinių struktūrų atstovauja tie patys šveicarų tarpininkai ir patikėtiniai. Galima manyti kad pastoviai išsaugomi tie tinklai iš Šveicarijos piliečių, kurie savo paslaugomis užtikrina specialiųjų tarnybų ir ONG ekonominę veiklą. Ar tie asmenys pasamdyti specialiųjų tarnybų, ar ONG atstovų, nežinia.
– Kalbant apie nelegalią veiklą dažniausiai turimi omenyje įtarimai pinigų plovimu. Tačiau taip pat esama ginklų prekybos, radioaktyvių medžiagų platinimo, prekybos moterimis ir prekybos narkotikais ženklų.
– Tikriausiai, nėra neįprasta, kad specialiųjų tarnybų karininkai meta diplomatinę tarnybą, kad pasišvęstų bizniui (pavyzdžiui, žmonės, kurių inicialai C. R., R. D.). Tokiais atvejais peršasi įtarimas, kad privačios komercinės struktūros naudojamos žvalgybos tikslams. Tačiau tai vargu ar įmanoma įrodyti, net tada, kai žinomi tolesni atsistatydinusių tų specialiųjų tarnybų agentų kontaktai.
– Specialiųjų tarnybų ir ONG tarpusavio santykių sistematizavimo ištirti neįmanoma. Šių laikų tendencijos, pirmiausia stiprėjanti FSB įtaka ir „valdomo kapitalizmo“ tendencija rodo, kad FSB stengiasi kruopščiai kontroliuoti visą be išimties Rusijos piliečių ir Rusijos įmonių ekonominę veiklą užsienyje. Turint omenyje paplitusią FSB korupciją, galima spėti, kad kriminaliniai veikėjai siekia FSB palankumo ar net jos paslaugų korupcinėmis išmokomis.
Organizuotas nusikalstamumas ir specialiosios tarnybos SNG
Organizuoto nusikalstamumo atsiradimas NVS glaudžiai susijęs su Sovietų Sąjungos kalėjimų ir lagerių kultūra.
Dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje dėl masinių represijų politinių kalinių kalėjimuose ir lageriuose smarkiai padaugėjo. Kaliniai buvo skirstomi į zonas ir ten daugiau mažiau paliekami kas sau. Tad greitai atsirado hierarchija ir grupinė tvarka, kuri prireikus būdavo užtikrinama radikaliais ir brutaliais metodais.
Šveicarijos vėliava. Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.
Hierarchijos viršūnėje atsidurdavo labai profesionalūs nusikaltėliai. Kadangi politiniai kaliniai buvo laikomi potencialiais viešosios tvarkos pažeidėjais, valstybės saugumo bendradarbiai pradėjo bičiuliautis su profesionaliais nusikaltėliais. Jie turėjo užtikrinti tvarką ir drausmę lageryje ir už tai gaudavo valdžią ir tam tikrų privilegijų. Toks susitarimas ilgą laiką buvo nerašytas, tačiau viskas baigėsi dekretu, kuris leido naudoti paprastus kriminalinius nusikaltėlius prieš vadinamuosius liaudies priešus, – taip buvo vadinami politiniai kaliniai.
„Autoritetai“ tarp nusikaltėlių pradėjo vadinti save „įteisintais vagimis“. Jie formavo SSSR kriminalinį elitą. Jie įnešė savo indėlį į tvarkos išsaugojimą ir kontrolę kriminaliniame pasaulyje. Jie sukūrė savą vertybių kodeksą, kurio svarbiausi principai buvo nesikišimas į politiką ir ekonomiką, o taip pat legalios veiklos atsisakymas.
Pasibaigus antrajam pasauliniam karui Stalinas stengėsi susilpninti stiprėjantį kriminalinį elitą ir įveikti jo įtaką. Tačiau tai privedė prie neramumų ir sukilimų lageriuose, o tai vertė valdžią tęsti bendradarbiavimą su nusikaltėliais.
Tuo tarpu kriminaliniai autoritetai buvo galingi ir turėjo gerus kontaktus su išoriniu pasauliu. Pagrindiniai jų pajamų šaltiniai buvo brangiųjų metalų ir meno kūrinių kontrabanda, o taip pat pogrindinių verslininkų prievartavimas, prekyba narkotikais ir valstybinių įmonių produkcijos vagystės.
Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, griūnant valstybinei valdžiai, plito korupcija valstybinėse struktūrose. Devintojo dešimtmečio pabaigoje policija tapo korumpuočiausia valstybinio aparato dalimi. Dėl to keitėsi ir kriminalinis pasaulis: etniniai rusai, kurie aukštai vertino įteisintų vagių tradicijas, priešinasi grupuotėms iš Kaukazo, kurios siekia ekonominės ir politinės įtakos ir nori minimizuoti vagių pasaulio taisykles. Dėl to suskilo anksčiau buvusi susitelkusi bendrija. Valstybės ir jos struktūrų griuvimas, naujų šalių atsiradimas, o taip pat varginga ekonominė padėtis dešimtojo dešimtmečio pradžioje prisidėjo prie naujų kriminalinių darinių atsiradimo.
Po to, kai Rusija tapo nepriklausoma, paskutiniais duomenimis, KGB personalas sumažėjo 100 000 žmonių. Atleisti bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui.
Taip atsirado dabartinis organizuotas nusikalstamumas iš įteisintų vagių, buvusių KGB agentų ir daugybės korumpuotų valdininkų bei valstybinio turto valdytojų.
Kriminalinės grupuotės šiandien
NVS kriminalinės organizacijos išlieka labai galingos. Rusijos vidaus reikalų ministerijos vertinimu, jos jau įsišaknijo svarbiausiose ekonomikos bei pramonės šakose ir kontroliuoja ištisų regionų pramonę.
Buvusio RF generalinio prokuroro, o dabar teisingumo ministro Vladimiro Ustinovo duomenimis, organizuotas nusikalstamumas kelia tikrą pavojų šalies vidaus saugumui. Greta klasikinių veiklos rūšių, tokių kaip prekyba narkotikais ir ginklais, jie vis plačiau veikia prekyboje gamtos ištekliais, bankų ir finansų sektoriuje.
Kontrabanda, mokesčių vengimas, machinacijos su PVM priklauso itin pelningoms neteisėtos veiklos rūšims. Tačiau pagrindinis pajamų šaltinis lieka valstybinės lėšos, kurioms grobstyti yra daugybė galimybių.
Keletas stambių ONG aktyvios visame pasaulyje. Tiek kilmės šalyje, tiek ir užsienyje jos vis giliau įsiskverbia į legalią ekonomiką. Dažnai jos turi užsienyje savas saugumo tarnybas ir techniškai ištobulintus stebėjimo metodus. Jos atliko dalinai teisėtas žvalgybines operacijas arba stebėjimus, kad surinktų informacijos apie konkurentus.
ONG atstovai neretai gerai išsilavinę, politiškai informuoti ir turi ryšių savo kilmės šalies valdžios institucijose. Jie gali dirbti sunkiose situacijose, mobilūs ir turi gudrius komunikacijų tinklus. Svarbiausiais biznio metodais išlieka prievartavimas ir korupcija, o tai kelia rimtą pavojų ir aukštų gyvenimo standartų šalims, nes jų žinioje yra finansinės lėšos. Gana paplitęs vertinimas, kad pavojų kelia kriminalinės ekonomikos migracija ir didele dalimi – valstybinių valdžios institutų korupcija.
Specialiosios tarnybos šiandien: šalies „efsbeizacija“?
Kaip ir visose totalitarinėse valstybėse, SSSR specialioji tarnyba KGB užėmė centrinę vietą tarp valstybinių institucijų. Nors dauguma šalių – SSSR įpėdinių tapo atviresnės ir laisvesnės, bet nedaug kas pasikeitė.
Pirmiausia Rusijoje atėjus į valdžią Vladimirui Putinui specialiosios tarnybos vėl įgyja žymiai daugiau svorio. Pats Putinas 17 metų tarnavo FSB, ir nuo 1998 metų ir tuo momentu, kai 1999 metais buvo išrinktas prezidentu, buvo FSB direktorius.
Kai jis tapo prezidentu, FSB vadu Putinas paskyrė savo daugiametį bendrakeleivį Nikolajų Patruševą ir specialiąsias tarnybas pervedė į tiesioginį pavaldumą prezidentui. Įvairiomis FSB reformomis jų įtaka šalyje nuolat buvo stiprinama. Pasienio kariuomenė ir Federacinė vyriausybinio ryšio ir informacijos agentūra buvo prijungtos prie FSB. Karinė operacija Čečėnijoje su kovos su terorizmu lozungu taip pat įėjo į FSB atsakomybės zoną.
Laikui bėgant Putinas išdėliojo mažiausiai 150 buvusių FSB karininkų svarbiose politikos ir ekonomikos sferose. Tai prezidento administracija, prezidento atstovybės regionuose, federacinės muitų tarnybos (kurios veikia kaip gana pelningi pajamų šaltiniai), Saugumo taryba ir kiti vyriausybės postai. Ryšių su FSB turi ir Sąjunginės Rusijos, ir Baltarusijos valstybės nuolatinio komiteto sekretoriaus pavaduotojas, Eurazijos ekonominės bendrijos generalinis sekretorius, ir Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO.
FSB agentai veikia ir ekonomikoje, o labiausiai krenta į akis dujų ir naftos šakose: du Gazprom‘o valdybos viršininko pavaduotojai ir vienas valdybos narys, Rosneft, Slavneft ir Sibura prezidento pavaduotojas, Itera ir Novateka valdybos nariai, o taip pat Sibura generaliniai direktoriai ir generalinių direktorių pavaduotojai.
Be to, Putinui būnant prezidentu stambūs naftos koncernai – JUKOS ir Sibirneft perėjo Gazprom‘o ir Rosneft valstybinių įmonių kontrolėn ir taip pat atsidūrė vadinamųjų jėgos struktūrų įtakoje. Šiandien kai kas kalba ne tik apie „valdomą demokratiją“, bet ir apie „valdomą kapitalizmą“, atsižvelgdami į tai, kad specialiųjų tarnybų ir kitų valstybinių institucijų atstovai veikia ne tik valstybės interesais, bet ir savo asmeniniais materialiniais interesais.
Rusijos specialiųjų tarnybų šnipinėjimui sunku pasipriešinti.
Tuo tarpu FSB taip glaudžiai susijusi su visomis veiklos sferomis, kad iškyla klausimas, kaip glaudžiai valstybinė priežiūra ir reguliavimas susiję su tokia stipria pozicija. 2006 metų rugpjūty Rusijos vyriausybė, nepaisydama Konstitucijos, patvarkė, kad FSB ir VRM gautų neribotą priėjimą prie telekomunikacijos kompanijų duomenų bankų. Dėka to jos žino, kas, su kuo ir kaip ilgai kalbėjo, kur yra pašnekovų numeriai ir t. t. Žodžiu, jos turi piliečių privataus gyvenimo sekimo medžiagą.
Veikla užsienyje
NVS specialiųjų tarnybų interesai užsienyje perėjo nuo karinių klausimų prie ekonominių. Pirmiausia Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) vaidina aktyvų nepasotinamą vaidmenį Rusijos ekonomikos skverbiantis į Vakarų rinkas.
Vis daugiau Europos žvalgybų konstatuoja galingą Rusijos specialiųjų tarnybų buvimą ir gyvą domėjimąsi apskritai ekonomika – ir ypač strategiškai svarbiomis ekonomikos sritimis, tokiomis kai energetikos sektorius ar telekomunikacijų bei informacijų technologijos. Tai ypač teisinga kalbant apie Baltijos ir Rytų Europos šalis, kur Rusija atvirai stengiasi atkurti savo ankstesnę hegemoniją.
Specialiųjų tarnybų atstovai veikia užsienyje užsimaskavę diplomatais, tarptautinių organizacijų funkcionieriais ir, be to, po ekonomine priedanga: Rusijos firmos užsienyje dažnai dirba kaip aikštelės žvalgybinei veiklai.
Antai, stambus Rusijos naftos koncernas Lukoil atvirai naudoja savo atstovybes Rytų Europos šalyse ir pietinėse Europos šalyse žvalgybinei veiklai. Firma ieško naujų tikslinių kandidatūrų informacijai gauti ir, be to, turi gerai aprūpintą specialiųjų tarnybų lygio saugumo tarnybą.
Dažnai nauji dalykiniai partneriai nepastebi, arba pastebi per vėlai, kad jų firmose viduje dirba Rusijos specialiosios tarnybos, kurios stengiasi gauti strategiškai svarbios informacijos apie prekybos nafta sandorius.
Tai, kad naftos firma Lukoil susijusi su specialiosiomis tarnybomis, patvirtina ir vieno Lenkijos žvalgybos bendradarbio pastabos. Iš jų aiškėja kad lenkų verslininkas parėmė aukšto rango Rusijos specialiųjų tarnybų karininką Vladimirą Alganovą parduodant valstybinę naftos perdirbimo gamyklą Gdanske Rusijos įmonei Lukoil.
Taip pat buvo įsteigtos komisijos bei kolegijos, kad pastūmėtų užsienyje Rusijos biznį, kurio nariai daugiausia priklauso įvairioms specialiosioms tarnyboms. Jie renka strategiškai reikšmingą informaciją ir stengiasi paveikti svarbių įmonių sprendimus.
Vis didesnį vaidmenį siekiant gauti informacijos vaidina Rusijos žurnalistų rinkimas. Maždaug nuo 2003 metų Rusijos specialiosios tarnybos vis labiau naudojasi žurnalistais, kai specialiųjų tarnybų bendradarbiai, veikiantys kaip žurnalistai, sunkiai atskiriami nuo tikrų žurnalistų. Be to, žurnalistų profesiniai metodai puikiai tinka informacijai gauti. Vokietijoje specialiųjų tarnybų bendradarbių, veikiančių kaip žurnalistai, skaičius, pastaraisiais metais, matyt, vėl išaugo.
ONG ir specialiųjų tarnybų tarpusavio santykiai
Jau seniai spėjama, kad daugybę ONG atstovų dangsto valstybinės institucijos, taip pat ir FSB.
Taip gyvena pavyzdžiui, Semionas Mogilevičius, viena iš galingiausių Rusijos organizuoto nusikalstamumo figūrų, kurio nuo 2003 metų ieško FTB už sukčiavimą ir pinigų plovimą ir kurio Rusijoje niekas nejudina. Tvirtinama, kad jis net asmeniškai dalyvavo Rusijos ir Ukrainos dujų derybose.
Iki šiol nė vienas iš ONG lyderių Rusijoje nebuvo patrauktas atsakomybėn, o tai vargu ar galima paaiškinti nepakankama sėkme tyrimuose. Priešingai, kalbama apie tai, kad nusikalstamų organizacijų vadeivos naudojasi aukšto lygio apsauga.
Žinoma ir tai, kad, priešingai, buvę KGB ar po to buvusių struktūrų karininkai suteikia savo žinias, patirtį ir ryšių ratą kriminalinių organizacijų žinion. Taip pat galima atsižvelgti į tai, kad kai kurie buvę specialiųjų tarnybų karininkai teikia informaciją savo tarnyboms. Tiksliai apibrėžti bendro darbo formą ir metodus nepaprastai sunku, nes niekada neaišku, ar buvę specialiųjų tarnybų bendradarbiai tebedirba specialiosioms tarnyboms, ar jie priversti taip bendradarbiauti.
Dauguma buvusių specialiųjų tarnybų bendradarbių užima aukštus postus bankuose, apsaugos ir kitose stambiose įstaigose, suinteresuotose turėti gerus kontaktus su valstybinėmis institucijomis. Kadangi tos firmos irgi yra patrauklūs centrai kriminalinėms organizacijoms, tenai suplaukia daug informacijos, kuri gali būti naudojama abiejų šalių.
Ne paskiausiai dėl išplitusios korupcijos ir menkų algų specialiųjų tarnybų bendradarbiai būna pasirengę parduoti politinėms ar ekonominėms grupėms žvalgybinę medžiagą šantažui pagal interesus.
Įvairios Vakarų tarnybos linkusios manyti, kad ne tik atskiri ar buvę Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai įtraukti į kriminalinę veiklą, bet kad specialioji tarnyba pati suinteresuota sistemingu bendradarbiavimu.
Tokio bendradarbiavimo – ar bent jau trumpalaikės tikslinės sąjungos motyvų netrūksta: specialiosios tarnybos suinteresuotos išnaudoti saviems tikslams jau egzistuojančius tarptautinius ONG firmų ir kontaktų tinklus. Be to, jos suinteresuotos kontroliuoti ekonominę veiklą apskritai, ir ypač ekonominę ONG veiklą. Pagaliau nereikia užmiršti, kad už paslaugas ONG vadams ar šantažą iš grupuočių galima surinkti daug pinigų. ONG interesą bendradarbiauti pirmiausia sąlygoja apsauga nuo policijos ir baudžiamojo persekiojimo.
Be to, kriminaliniai veikėjai suinteresuoti gauti informacijos apie konkurentus, o taip pat supaprastintą išvažiavimą į užsienį bei kitokių formalumų. Be to, kontaktai su specialiosiomis tarnybomis gali būti naudingi ONG atstovams savo įvaizdžiui pagerinti ir prieiti prie esminių pozicijų ekonomikoje.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), compromat.ru portalas. openrussia.org.
Nuotrauka: Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.
„Atviroji Rusija“ spausdina konfidencialią Šveicarijos Analizės ir profilaktikos tarnybos (DAP, šiuo metu ji įtraukta į Šveicarijos jungtinę kontržvalgybą) 2007 metų birželio mėnesio ataskaitą.
Joje pasakojama apie Rusijos ir kitų NVS šalių specialiųjų tarnybų ryšius su kriminaliniais nusikaltėliais.
Autoriai bando atsakyti į klausimą, ar specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas su ONG (Organizuoto nusikalstamumo grupuotės) tapo „simbioze“, ar kalbama apie „sąveikavimą kartas nuo karto“. Beje, pačiu bendradarbiavimo faktu neabejojama.
Istorinėje pažymoje autoriai primena, kad KGB sąveikai su kriminaliniais autoritetais pradžią davė GULG‘as: politinių kalinių atsirado tiek, kad kilo maištų pavojus. Padėčiai kontroliuoti lageriuose buvo pasitelkiami paprasti kriminaliniai nusikaltėliai, kurie bendradarbiavo su administracija.
Problema smarkiai paaštrėjo sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai iš KGB ir jo pagrindu organizuotų specialiųjų tarnybų buvo atleista 100 000 žmonių. „Atleistieji bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui“, – aiškinama ataskaitoje.
Tuo tarpu pasikeitė kriminalinio pasaulio kultūra – jeigu sovietmečiu egzistavo „įteisinto vagies“ kodeksas, ir svarbiausias nusikaltėlių principas buvo nedalyvauti legalioje veikloje (buvo pripažįstamas tik uždraustas verslas – juvelyrinių dirbinių kontrabanda, azartiniai lošimai ir t. t.), tai nuo to laiko kriminalitetas metėsi į legalų biznį.
Savo ruožtu FSB (Federalinė saugumo tarnyba) ir SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba – vert. past.) „stengiasi kontroliuoti visą Rusijos įmonių veiklą užsienyje“. Paplito veiklos rūšis, kai išeivių iš specialiųjų tarnybų ir banditų aljansas aiškiai susekamas, autorių duomenimis, – tai gamtos išteklių eksportas į užsienį (…).
Vladimiras Putinas minimas šveicarų ataskaitoje du kartus – ryšium su Nord Stream, „Šiaurės srautu“.
Autorių požiūriu, be senos draugystės su Štazi majoru Matiasu Varnigu, Nord Stream AG valdančiuoju direktoriumi, Putinas susijęs su šveicarų prityrusiu įgaliotiniu Ursu Hausheeriu. (…)
Įdomu, kad, žurnalo Focus duomenimis, prieš ateidamas į „Šiaurės srautą“, Ursas Hauseeris buvo įsteigęs daugybę vienadienių firmų Cuge.
Konkrečių pavyzdžių ataskaitoje nėra daug. Antai „Voratinklio“ byla Italijoje, prasidėjusi 2000-jų metų pradžioje, bet nepasiekusi teismo, kaip ir „rusų mafijos“ byla Ispanijoje – dar vienas pavyzdys, kaip, manydami, kad užsiima organizuotu nusikalstamumu, Europos tyrėjai aptiko įrodymus, kad narkotikų prekybos ir iš kitų sunkių nusikaltimų gautų pinigų plovimas glaudžiai susijęs su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir valdžia.
Viskas prasidėjo 2002 metais, kai Italijos tyrėjo prašymu Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse buvo suimta per 50 žmonių, atlikta 146 kratos, užblokuota 200 banko sąskaitų. Visa tai buvo laikoma nusikalstamos tarptautinės pinigų plovimo organizacijos grandimis.
Išskyrus Semioną Mogilevičių, Borisą Biršteiną ir Grigorijų Lučianskį, ataskaitoje neminimi žmonės, kurių veikla, autorių nuomone, susijusi ir su kriminalitetu, ir su specialiosiomis tarnybomis.
Pateikiami inicialai: pavyzdžiui, „rusas I. R., numanoma, SVR karininkas, turintis daug finansinių lėšų, 2001–2003 metais dirbo firmai F. Šveicarijoje. Firma užmezgė dalykinius kontaktus su Nordex ir palaiko nuolatinius ryšius su organizuotu nusikalstamumu“.
Inicialai nesutampa su realiais, bet kai kuriais atvejais galima tiksliai nustatyti, kas turimas omenyje. „V. E. yra nusikalstamo pasaulio atstovas ir palaiko kontaktus su Solncevo grupuote. Nuo 2004 metų jis yra Čečėnijos atstovas Rusijos Federacijos Taryboje“, – matyt, čia kalbama apie Umarą Džabrailovą.
Kita istorija apie Šveicarijoje registruotą trąšų prekybos firmą, matyt, su verslininku Viačeslavu Kantoru, kuris daug kartų perregistravo Ženevoje firmą Fimochim SA. Autoriai įtaria, kad ją kontroliavo SVR, o pats Kantorius kontaktavo su Permės nusikalstamomis bendrijomis.
Ir dar vienas atvejis, kai galima nustatyti veikiančiuosius asmenis ir firmas, turinčius sąsajų su numanomu ONG pinigų plovimu per naftos prekybą. 1995 metais Šveicarijoje toje operacijoje dalyvavo Viačeslavo Kirilovo fondas „Rusų kultūrinė iniciatyva“, susijusi su RPC (Rusijos stačiatikių cerkvė – past.), ir UAB „Tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas“. Konfederacijoje buvo tiriama ta baudžiamoji byla – apie pinigų plovimą tiekiant naftą SSSR skolų grąžinimo dingstimi. Pranešimo autorių nuomone, su tuo susijusios specialiosios tarnybos.
Galima sakyti, kad pagrindinis ataskaitos herojus pasirodė esąs Grigorijus Lučianskis. Nordex grupės įkūrėjas – ne tik kriminalinis autoritetas, bet ir devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje tarpininkavęs KPSS (TSKP – past.) lėšų perpumpavimui į Vakarus per fiktyvias KGB–FSB įsteigtas firmas, mano ataskaitos autoriai. (…)
Įdomu, kad su atsistatydinusia dėl skandalo Bank of New York viceprezidente Natalja Gurfinkel buvo pažįstamas ir Dmitrijus Skiginas (jį Monako policija priskiria Tambovo ONG, iš Monako jis buvo išsiųstas), ir, kaip tvirtina Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas, toji pažintis buvo naudojama pinigų plovimui, konkrečiai, per kriminaliteto užgrobtą naftos prekybos kompaniją Soveks (dabar priklausančią Gazprom‘ui ir Lukoil‘ui). Laida „BBC Panorama“ pasiuntė apie tai užklausimą Dmitrijui Peskovui, bet atsakymo negavo.
Apskritai, Peterburgo biznierius Maksimas Freidzonas taip prisimena „nesuardomą kagebistų ir banditų sąjungą“: „Aš visiškai suprantu organišką vieno veiklos stiliaus žmonių ryšį – jie puikiai padėjo vieni kitiems. Iš tų pačių kagėbistų banditai visada pirkdavo informaciją. Ir pirkdavo, ir turėdavo bendrų projektų, kiek man žinoma“.
Kiti liudijimai – ne mažiau išraiškingi.
Peterburgo biznierius, kompanijos „Gefest“ vadovas Michailas Mokrousovas, užsiėmęs bizniu Peterburge nuo 1992 metų ir išvažiavęs į užsienį 2000 metais, prisimena: „Tambovo grupuotė bandė išspausti iš manęs medicinos centro pastatą. Ir tą problemą man sprendė du aukšto rango čekistai (žinoma, už pinigus). Paskui, kai po Manevičiaus Miesto turto valdybos viršininku tapo Grefas, nuomos mokestis verslininkams buvo padidintas 40 kartų, ir tai privedė prie nuosavybės perskirstymo išeivių iš FSB naudai“.
Japonų jakudzos atstovas Kiničis Kamijasu, dirbęs Peterburge dešimtajame dešimtmetyje, tvirtina, kad jo mašiną mieste vairuodavo specialiųjų tarnybų karininkas, ir jis jam buvo pasiūlęs ginklą. Kai pagrindinius Kamijasu partnerius neilgam suėmė, tai su likusiu laisvėje Vladimiru Kumarinu jį taip pat supažindino specialiųjų tarnybų karininkas. (…)
Skyriuje „Priemonės“ Šveicarijos kontržvalgyba siūlo FSB, SVR ir kriminaliteto ryšių monitoringą rengti reguliariai.
Tokį tvirtinimą ginčija susipažinęs su ataskaita Agentura.ru vyriausiasis redaktorius Andrejus Soldatovas: „Dešimtajame dešimtmetyje specialiųjų tarnybų bendradarbiai tikriausiai veikė pagal savo interesus, paprasčiausiai išnaudodami savo tarnybinės padėties galimybes, o paskui jau turėjo veikti pagal įsakymą – bet štai to patvirtinimų dokumente faktiškai nėra“.
Štai kaip į klausimą apie specialiųjų tarnybų ir kriminaliteto sąjungą atsakė Ispanijos tyrimo prokuroras Chosė Grinda (2015 metų rugsėjo 26 dienos interviu autoriui):
– Bylai davė parodymus vienas informuotas šaltinis – Michailas Monastyrskis. Jis pareiškė, kad „rusų mafija“, Peterburgo mafija susijusi su specialiosiomis tarnybomis („Kumarino vadovaujama Tambovo grupuotė buvo sukurta FSB“). Ar tie parodymai jums atrodo įtikinami ir ar manote, kad taip galėjo būti?
– Michailas Monastyrskis davė parodymus dalyvaujant dviem ispanų policininkams, kurie tai patvirtina. Bet Rusijos Federacijos prokuratūra to niekada nepatvirtino. Egzistuoja daug pavyzdžių. Antai, kuris išplaukė neseniai – Aslanas Usojanas, senis Chasanas. Jis buvo didelės kriminalinės organizacijos šefas, ir kaip tik kilo rimtų įtarimų dėl jo ryšių su specialiosiomis tarnybomis.
Bet dalykas dar ir toks, kad policininkai privalo turėti ryšių su organizuotu nusikalstamumu infiltravimo ir tyrimo tikslais. Ir kriminalinių grupuočių lyderiai dažnai nužudomi dėl tos sąveikos. Problema prasideda tada, kai kontaktai su organizuotu nusikalstamumu nukrypsta ne į problemos sprendimą, o kai įvyksta susiliejimas, integracija. Ir visose stambiose pasaulio grupuotėse egzistuoja tas ryšys su policija ar specialiosiomis tarnybomis, kuris orientuotas ne į kovą su korupcija, o į integraciją ir tos korupcijos plėtrą“.
Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado
Geležinis medkirtys prisišnekėjo
Šių metų kovo pabaigoje Ispanijos teismas leido suimti Rusijos federalinės narkotikų apyvartos kontrolės (FSKN) direktoriaus pavaduotoją Nikolajų Aulovą ir paskelbti jo tarptautinę paiešką.
Ispanijos prokurorai generolą pulkininką Aulovą kaltina bendrininkavimu su Peterburgo autoritetų Genadijaus Petrovo ir Aleksandro Malyševo vadovaujama tarptautine nusikalstama bendrija, veikusia Ispanijoje nuo 1996 metų.
Vadinamosios rusų mafijos Ispanijoje vadeivos ir jų parankiniai buvo suimti 2008-ųjų vasaros pradžioje. Rusų mafija kaltinama pinigų plovimu, užsakomaisiais nužudymais, prekyba ginklais ir narkotikais, turto prievartavimu, dokumentų klastojimu, kobalto ir tabako kontrabanda. Anot prokurorų, su rusų mafija bendrininkavo keliolika Rusijos aukštų valdininkų, pareigūnų, verslininkų.
Paskelbus FSKN direktoriaus pavaduotojo Aulovo tarptautinę paiešką, kai kurie Rusijos naujienų agentūros suskubo aiškinti, esą jis kaltinamas prisidėjęs prie narkotikų kontrabandos („Viktoras Ivanovas priglobė narkotikų prekeivį“).
Atrodo, pirmasis apie tai prabilo Rusijos visuomeninių organizacijų sąjungos „Rusija be narkotikų“ prezidentas Sergejus Ivanovas. Pareiškęs, jog prieš 5-6 metus Rusijoje narkotinių medžiagų vartojimas buvo gerokai sumažėjęs, o dabar padėtis smarkiai pablogėjo, šis medicinos daktaras užsipuolė savo bendrapavardį FSKN vadovą Viktorą Ivanovą. Girdi, Ivanovas – dantis praėdęs kadrų parinkimo specialistas (кадровик): kaip jis galėjo leisti prekybą narkotikais per savo pavaduotoją? Suprask, neapsižiūrėjo Ivanovas, apsiriko, ir priėmė pavaduotoju generolą, kuris viena ranka atiminėja narkotikus, o kita pardavinėja.
Tiesą sakant, Ispanijos prokurorai, nors kaltinamojoje išvadoje ir kalba apie prekybą narkotikais, konkrečiai Aulovui to neprikiša. Juo labiau kad FSKN direktoriaus Viktoro Ivanovo pavaduotoju jis buvo paskirtas tų pačių 2008-ųjų vasaros pradžioje, kai Ispanijos civilinės gvardijos kovotojai suėmė rusų mafiją, o iki tol vadovavo Rusijos vidaus reikalų ministerijos Centrinės federalinės apygardos vyriausiajai valdybai (nuo 2006 metų lapkričio).
Kaip tik 2006-ųjų pabaigoje ispanai ir pradėjo įrašinėti mafijos vadeivų ir jų bendrininkų Rusijoje telefoninius pokalbius. Generolas Aulovas autoritetui Petrovui skambino net 74 kartus, pats sulaukė 4 vadeivos skambučių. Gangsteriai generolą vadino „Kolia“ (Leningrade jis buvo gavęs „Geležinio medkirčio“ pravardę). Jie nepamiršo pasveikinti Centrinės apygardos (Maskva ir apie 20 sričių) milicijos viršininko su paaukštinimu į generolus leitenantus…
Nenustatytas aukštas valdininkas Maskvoje
Be kitų dalykų, anot Ispanijos prokurorų, Aulovas per nenustatytą aukštą valdininką Maskvoje padėdavo suimti Petrovo nurodytus asmenis; taip 2007 metų rugsėjį buvo suimtas ir Vladimiras Kumarinas (vėliau Barsukovas), Peterburge 10 dešimtmetyje vienų vadintas naktiniu, kitų – juoduoju gubernatoriumi.
Dėl Kumarino, tai buvęs Rusijos dūmos deputatas Michailas Gluščenka pasakė Petrovui, jog tuo reikalu reikia susitikti su „Kolia“ (Gluščenka 2009 buvo suimtas ir 2015 nuteistas 17 m. kalėti dėl deputatės Galinos Starovoitovos nužudymo organizavimo). Netrukus gangsteriai dalijosi gera naujiena: Kumarinas suimtas „Caro“ nurodymu.
Ispanijos prokurorai nusprendė, jog „Caru“ gangsteriai vadino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Žinoma, „Caras“ negalėjo skambinti „Koliai“. Prezidentui užtekdavo pasakyti žodį savo padėjėjui Viktorui Ivanovui. O šis su „Geležiniu medkirčiu“ buvo pažįstamas dar iš Leningrado laikų. Taip pat ne paslaptis, jog prezidento patarėjas buvo numatęs Aulovui vidaus reikalų ministro postą (žinoma net už kokias paslaugas). Todėl galima numanyti, kas yra tas nenustatytas aukštas valdininkas Maskvoje, padėdavęs milicijos generolui leitenantui Aulovui vykdyti rusų mafijos Ispanijoje vadeivos nurodymus.
Štai kaip gali būti – o tai patyręs gydytojas psichiatras, sąjungos „Rusija be narkotikų“ prezidentas, pats 13 metų išdirbęs SSRS ir Rusijos vidaus reikalų organuose, stebisi: kaip Viktoras Ivanovas galėjo savo pavaduotoju pasirinkti narkotikų prekeivį! (Suskato kritikuoti praėjus kelioms dienoms po to, kai prezidentas Putinas savo įsakais panaikino Federalinę narkotikų apyvartos kontrolės tarnybą ir Federalinę migracijos tarnybą).
Beje, jau 2009 metais Ispanijos žiniasklaida paskelbė Genadijaus Petrovo ir Nikolajaus Aulovo telefoninius pokalbius, rašė apie tai ir kai kurie rusų internetiniai leidiniai, bet FSKN direktorius Viktoras Ivanovas nė piršto nepajudino. 2010 metais ispanų prokurorai siūlėsi atvykti į Maskvą ir apklausti įtariamąjį, tačiau rusai atsisakė bendradarbiauti.
2011 metais „Geležinis medkirtys“ tapo policijos generolu pulkininku (reikėjo prezidento Dmitrijaus Medvedevo įsako, kad šis aukštas laipsnis būtų suteikiamas FSKN vadovams). Žiniasklaida vėl pagyvėjo nuo 2015 metų vidurio, kai prokurorai nusiuntė rusų mafijos suėmimo bylą į teismą. Viktoras Ivanovas užsistojo savo pavaduotoją, britų nacionaliniam dienraščiui „The Guardian“ pareiškęs, kad Aulovas nuolat bendravo su Petrovu kaip su savo informatoriumi – tas esą jam teikė naudingą informaciją kai kuriais klausimais…
Esama įtarimų, kad generolas Aulovas galėjo turėti ir daugiau šeimininkų, kuriems ištikimai tarnavo. Slapta įrašytame telefono pokalbyje Borisas Berezovskis iš Londono klausia savo maskviškio pašnekovo: O kaip tas? Na kaip jį… Pavardės neatsimenu. Na… Na mentas mūsų. Atsiprašau, informatorius… Chi-chi-chi. Pašnekovas primena pavardę ir prašo, kaip tartasi, apie tai nekalbėti telefonu.
Jau po to, kai panaikinus FSKN baigėsi ir generolo Aulovo karjera, FSB generolas majoras ir policijos generolas leitenantas atsargoje, profesorius, knygų autorius Aleksandras Michailovas pareiškė, jog vidaus reikalų sistemoje Aulovas buvo pripažintas kaip visiškai netinkamas. Ar tik nesumenkina dvigubas generolas, 2008 metais atsistatydinęs iš FSKN pavaduotojo pareigų, savo įpėdinio nuopelnų?
Aulovo biografijoje nurodoma, kad 1988 metais jis buvo paskirtas Šiaurės Vakarų krašto kovos su organizuotu nusikalstamumu valdybos viršininko pavaduotoju. Jam vadovaujant operatyviniai darbuotojai nukenksmino (обезвредили) Sankt Peterburgo įstatymų leidimo susirinkimo nario Jurijaus Šutovo vadovaujamą gaują.
Gyvas užmūrytas
Šutovo gaujos narius apkaltino padarius daugiau kaip 20 sunkių ir ypatingai sunkių nusikaltimų, tarp jų buvo 8 užsakomieji nužudymai ir keturi pasikėsinimai nužudyti. Tyrimas vyko dvejus metus. Teismas truko penkerius metus (beje, 2002 metais tardymo izoliatoriuje laikomą Jurijų Šutovą perrinko į miesto susirinkimą). 2006 metais Peterburgo miesto teismas pripažino gaujos narius kaltais. Šutovą nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
Nuteistojo advokatai parašė skundą Europos žmogaus teisių teismui dėl daugybės proceso pažeidimų: jau vien to, kad posėdžiai vykdavo iš viso nedalyvaujant teisiamajam ir jo gynybai, pakanka pripažinti teismą buvus neteisingą. Bet Strasbūro sprendimo jis nesulaukė – 2014 metais mirė kolonijoje eidamas 69-tuosius, kaip tvirtinama, tris paras nesulaukęs medicinos pagalbos.
Vienas iš Šutovo pasekėjais vadinamų Peterburgo laikraščio „Novyj Peterburg“ (Naujasis Peterburgas) žurnalistų, Antrejus Andriuščenka, teigia: Jeigu Šutovą būtų teisęs prisiekusiųjų teismas, jis būtų buvęs išteisintas. Šutovo byloje nėra nei vieno juridiškai įrodyto epizodo. Tai buvo valdžios provokacija, arba, teisingiau, Vladimiro Putino.
Kai kurie leidiniai dar prieš prasidedant teismui Šutovą vadino banditu. Antai utro.ru žurnalistė klausė, kaip apsispręs Sankt Peterburgo deputatai: ar išleis, ar neišleis į laisvę Galinos Starovoitovos nužudymo organizatorių, leisdama skaitytojams suprasti susidorojimą su Rusijos valstybės dūmos nare (1998 metų rudenį) buvus neabejotinai Šutovo užsakytą. Ir toliau aiškino, kad dėl šito didelį triukšmą sukėlusio nužudymo Šutovo komanda ir sudegė (vėliau išaiškino kitą Starovoitovos žudiką ir kitus užsakovus).
Dar utro.ru priminė, kad Šutovas buvo suimtas 1992 metų pavasarį, bet byla iširo liudytojams atsisakius savo parodymų, ir 1996 metais Vyborgo teismas jį išteisino. Vėlgi reikia suprasti, jog liudytojams neišsigandus Šutovas tikrai būtų buvęs nuteistas už jam inkriminuojamus nusikaltimus, tarp kurių buvo ir…Lietuvos pasieniečių ir muitininkų sušaudymo Medininkuose, pasikėsinimo į Azerbaidžano prezidentą Elčibėjų organizavimas.
Tai, kas atsitiko Sankt Peterburgo Kalinino rajono teisme 1999 metų rudenį, Rusijos teisėjų tarybos prezidiumas pripažino buvus šiurkščiausią teismo įstaigoje nustatytos tvarkos pažeidimą. Ir vėl viskas dėl Jurijaus Šutovo. Tų metų pradžioje jį, neseniai išrinktą Peterburgo įstatymų leidimo susirinkimo nariu, suėmė antrą kartą, bet rudenį teismas pakeitė kardymo priemonę ir salėje paleido į laisvę. Po 4,5 minučių (viską nufilmavo televizija) į salę įsiveržė juodomis kaukėmis dėvintys OMON (milicijos ypatingosios paskirties dalinys) kovotojai, aptalžė kas papuolė po ranka (automatu), o labiausiai Šutovą, surakino jį antrankiais ir išvežė nežinoma kryptimi. Vėliau paaiškėjo, kad tai padaryta nurodžius miesto prokurorams, kurie inkriminavo Šutovui dar 11 nusikalstamų epizodų. Tas pats teisėjų prezidiumas OMOM veiksmus pavadino nepagarba teismui. Bet Šutovas laisvės daugiau jau neišvydo.
Rašytojui plaktuku per galvą
Taip susidėjo, kad antrą kartą Šutovą suėmė praėjus dviem savaitėms po to, kai populiariame „Naujojo Peterburgo“ laikraštyje pasirodė naujajam FSB direktoriui nemalonus straipsnis: esą KGB vadovybė Vladimirą Putiną iš misijos Vokietijos Demokratinėje Respublikoje turėjo atšaukti, nes jis buvo pastebėtas bendraujant su priešininko agentūrinio tinklo atstovu; straipsnio niekas nepasirašė, bet visi suprato, jog tai Šutovo darbas.
Kiek anksčiau tas pats laikraštis parašė apie Peterburgo vyriausybės vadovo Anatolijaus Sobčiako ir jo pavaduotojo Vladimiro Putino finansines aferas: apie 10 mln. dolerių buvo išvežta į užsienį ir investuota į nekilnojamąjį turtą Prancūzijoje. Jau po Šutovo suėmimo laikraštis aprašė istoriją, kaip Putinų šeima užėmė butą viename iš geriausių Peterburgo rajonų.
Kadangi 1999 metų pavasarį Šutovą jau laikė tardymo izoliatoriuje, išeitų, ten jis ir parašė „Reportažą su kilpa ant kaklo“, pasirodžiusį vėlgi „Naujajame Peterburge“. Šutovas rašo, jog nuolat junta ant savo nugaros rusvą lazerinio taikiklio tašką: Putinas jį medžiojo todėl, kad jis, Šutovas, daug žinąs apie buvusį Smolnio valdininką. Lazerinis taikiklis – metafora. Tik Šutovas ir savo advokatei Karinai Moskalenko pasakojo, jog keletas kalinių, įkurdintų jo kameroje, prisipažino buvę įkalbinėjami, bet atsisakę jį pašalinti.
Šutovas mėgo rodyti savo narsų maištingumą ir svarbą, bendravo su visais Piterio sluoksniais, todėl iš tiesų daug žinojo. Pasak populiarios televizijos laidos „600 sekundžių“ vedėjo Aleksandro Nevzorovo, buvo apdovanotas literatūriniais gabumais. Ir pats sakėsi esąs koks ne koks, bet rašytojas. Parašė septynias knygas ir apie 300 straipsnių-pamfletų.
Pirmą knygą sėdo rašyti tuoj po to, kai pasitraukė (ar buvo paprašytas išeiti) iš Leningrado tarybos pirmininko Anatolijaus Sobčiako komandos, kurioje buvo Vladimiras Putinas, Igoris Sečinas, Aleksejus Kudrinas, Dmitrijus Medvedevas ir nemažai kitų, tada nežinomų, bet vėliau išgarsėsiančių veikėjų. Knygos herojumi turėjo tapti buvęs jo patronas Sobčiakas, aiškiai jį nuvylęs. Kaip ir kiti demokratai. Šutovo užmojams Smolnyje buvo ankšta.
1991 metų rudenį Šutovą užpuolė įeinantį į butą ir praskėlė šeimininkui galvą po ranka papuolusiu jo paties plaktuku. Milicija nustatė, kad tai buvo kėsinimasis apiplėšti butą. Paties Šutovo tvirtinimu, įsibrovėliai spėjo pagrobti dalį rankraščių, kai kuriuos dokumentus ir madingą odinę striukę. Šutovui kiaušą užtaisė titano plokštele. Vieną užpuolikų jis atpažino vėliau, kai milicijos pareigūnai atėjo daryti oficialios kratos.
Netrukus dienos šviesą išvydusi knyga vadinosi „Собчачье сердце“ (Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ parafrazė), bet versti „Sobčiako širdis“ būtų netikslu, nes autorius knygą pradėjo tokiu sakiniu: Čiukčiai sobčiaku vadina išbrokuotą šunį, netinkamą net kinkiniui, iš kurio nėra jokios naudos, tik išlaidos šėrimui. Tai buvo pirma knyga iš jo sumanytos serijos „Vagys“ (Ворье). Knygoje teko visiems, kas griauna Tėvynės galybę – autorius juos pavadino pasiutusių šunų gauja, apvogusia savo motiną ir spekuliuojančia jos kūno dalimis turguje arba, kaip dabar madinga, rinkoje. Stipriai pasakyta.
Antrą serijos knygą Šutovas rašė jau už grotų. Joje pasakoja, kas per veikėjai yra Anatolijus Čiubaisas ir kiti Sobčiako bendražygiai ir kaip visus apvogė. Šutovą jau tą kartą turėjo nuteisti, bet teismai tada dar nebuvo tokie paklusnūs.
1996 metais Šutovui buvo patikėta vadovauti regioninei komisijai privatizavimo rezultatams tirti. Komisija išaiškino milžiniškus grobstymus, o jis parašė apie tai knygą sunkiai išverčiamu pavadinimu („Какзакаляласьшваль”) ir įgijo dar daugiau priešų.
Jeigu reikia, nuteis ir velionį
Igoriui Izmestjevui – 50 metų. Jis buvęs: politikas ir verslininkas, pretendentas į Baškirijos prezidento postą (2003), Rusijos parlamento Federacijos tarybos narys (2001-2006). 2010 metais nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir leidžia likusias gyvenimo dienas ypatingojoje kolonijoje „Baltoji gulbė“.
2006 metais Maskvos teismas pagal Federalinė saugos tarnybos (FSO) ieškinį pripažino, kad Rusijos federacijos tarybos narys Igoris Izmestjevas neteisėtai įsigijo 2 ha žemės sklypą Pamaskvėje. Teismas įpareigojo Izmestjevą nugriauti ten pastatytą 40 mln. eurų vertės namą, nes statyba nebuvo suderinta su FSO.
Pats verslininkas aiškino, jog jo nelaimės prasidėjo po to, kai jis atsisakė Prezidento reikalų valdybai pusvelčiui parduoti savo prabangų namą, stovintį priešais Rusijos prezidento rezidenciją „Novo Ogariovo“, tik kitame Maskvos upės krante. 2007 metų pradžioje jį suėmė. Prokurorai apkaltino vadovavus nusikalstamai gaujai, organizavus 14 nužudymų ir penkis kėsinimusi nužudyti, du padegimus. Paaiškėjus, kad prisiekusieji linksta išteisinti buvusį senatorių, kolegija buvo išvaikyta. Izmestjevą apkaltino terorizmu, o Rusijos valstybinė dūma priėmė įstatymą, jog terorizmo bylas nagrinėja ne prisiekusiųjų, o profesionalieji teismai.
Izmestjevo kaltinimą prokurorai grindė dviejų liudytojų, padariusių sunkius nusikaltimus, parodymais. Vėliau jie prisipažino parodę, jog Ismestjevas yra nusikaltimų organizatorius ir vadovas, bendradarbių (tyrėjų) spaudžiami ir grasinami. Už tai jiems žadėjo sušvelninti bausmes. Bet buvusio senatoriaus likimo tai dar nepakeitė.
Ne kitaip ir Šutovo gaujos byloje. Vienam liudytojui užteko pasakyti, kad pažinojo Šutovą ir kad tas kažin kokiam reikalui rinko žmones; šis 10 žmogžudysčių, plėšimais, pagrobimais kaltinamas liudytojas gavo 10 metų kalėjimo. Kitas liudytojas zonoje kažin kokiu būdu iš reklaminio laikraščio sužinojo apie nužudytą teisininką ir suprato, kad tai tas pats žmogus, kurį matė kadaise laisvėje, kai bičiulis siūlė dėl uždarbio jį šnipinėti ir minėjo mieste žinomo deputato Šutovo pavardę…
Pasak kai kurių sąmokslo teorijų narpliotojų, daugelio nužudymų užsakovė yra pati Kremliaus čekistų gauja, kuri viešai skelbia apie savo nusikaltimus, bet šias piktadarystes primeta kitiems žmonėms, o save vaizduoja svarbiausiais kovotojais su blogiu. Taip jie gauna trejopą naudą. Pirmiausia, jiems yra naudingas pats nusikaltimas. Antra, galima pašalinti tuos, kurie trukdo, suvertus jiems kaltę. Trečia, kaip sakyta, jie pagarsėja kaip nusikaltimų, kurių visas aplinkybes žino, aiškintojai.
Tiesa, tam reikia turėti įtaką teismams ir kontroliuoti žiniasklaidą. Tada žmogų padaryti nusikaltėliu nesunku: reikia jį apšmeižti žiniasklaidoje, o vėliau nuteisti kišeniniame teisme.
Taip atsitiko su Sergejumi Magnitskiu. 2008 metais advokatas išaiškino valstybės pareigūnus pavogus 200 mln. dolerių, bet pats buvo apkaltintas, patupdytas už grotų ir ten numarintas. 2013 metais Maskvos teismas Magnitskį pripažino kaltu dėl vengimo mokėti mokesčius – kaip supratote, velionį…
Tas pats buvo su Šutovu.
O ko galima buvo tikėtis, kai Kremliaus kontroliuojama televizija (ORT) ištisą laidą skyrė supliekti kažin kokiam regiono deputatui, baigtam banditui (отморозок), kuris užsimanė papasakoti, kas yra Vovikas Putinas? Žinoma, laidos vedėjas Michailas Leontjevas negalėjo to imtis be šeimininko, Boriso Berezovskio, nurodymo, o šis…
Tuo metu Vladimiras Putinas jau vadovavo vyriausybei ir Boriso Jelcino buvo paskirtas įpėdiniu.
Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado
Ne šiaip dešinioji ranka, o kumštis
Čekistų klano Kremliuje patriarchas ir vienas galingiausių žmonių Rusijoje – taip Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendražygį Viktorą Ivanovą apibūdino naujosios rusų publicistų kartos atstovas Konstantinas Gazė.
Čekistai – tai sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnai, po SSRS žlugimo perėję tarnauti į Rusijos slaptąsias tarnybas. Viktoras Ivanovas – vienas iš didelio būrio buvusių Leningrado čekistų, iš to garsiojo ešelono, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje atbildėjo į Maskvą įkandin Putino ir įsigalėjo Kremliuje, slaptosiose tarnybose bei kitose svarbiose valstybės žinybose.
1994 metų pavasarį Putinas tapo Peterburgo vyriausybės pirmininko Anatolijaus Sobčiako pirmuoju pavaduoju. Jis ir pasiūlė į vyriausybės administracinių organų valdybos viršininko pareigas priimti Viktorą Ivanovą, atsargon išėjusį FSB pulkininką. 1998 metų vasarą Putinas tapo FSB direktoriumi, atsikvietė Ivanovą į Maskvą ir patikėjo jam vidinio saugumo valdybos viršininko pareigas.
1999-ųjų pabaigoje Borisas Jelcinas paskyrė Putiną laikinai einančiu prezidento pareigas, o Ivanovas netrukus užėmė Prezidento administracijos vadovo pavaduotojo kėdę. Nuo 2004 iki 2008 metų, tai yra iki prezidento antrosios kadencijos pabaigos, Ivanovas buvo Putino padėjėjas. 2008 metais išrinktasis Rusijos prezidentas Anatolijus Medvedevas jį paskyrė Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi.
Jeigu ne Putinas, Ivanovas taip ir būtų likęs atsargos pulkininku, o dabar išsitarnavo iki generolo pulkininko.
Kremliuje Ivanovą už akių vadino ne tik pilkuoju kardinolu (daug kam ir įvairiuose sluoksniuose taikomas epitetas), bet ir „Bormanu“ – norėdami pasakyti, kad Putinui Ivanovas yra toks pat artimas ir reikalingas kaip kadaise Hitleriui buvo reikalingas jo asmeninis sekretorius Martinas Bormanas. Nuo Ivanovo priklausė, ką ir į kokias pareigas Putinas paskirs (taip pat ir teismuose), ką apdovanos ir kam suteiks malonę. Taikiai derėtis Putinas siųsdavo savo kairiąją ranką – padėjėją Igorį Šuvalovą, o kai reikėdavo paspausti, pagrasinti, reikalo imdavosi dešinioji ranka – Ivanovas.
Ivanovas kartu su Putino patarėju Igoriu Sečinu (irgi iš buvusio Leningrado, bet siejamas su GRU – karine žvalgyba) įstengė reikiamai sustyguoti JUKOS bylą: šerį pradėjęs statyti Michailas Chodorkovskis ilgam atsidūrė už grotų, kompanija žlugo. Ivanovas sutramdė iš valstybės gniaužtų sprūstančius ginklininkus: įsteigė du Kremliaus kontroliuojamus ginkluotės gamybos („Алмаз-Антей“) ir prekybos ginklais („Рособоронэкспорт“) koncernus.
Spausti, grasinti, šantažuoti
Be kitų dalykų, Viktorui Ivanovui ankstyvosios jo veiklos Kremliuje metais priklauso vadinamosios Baškirijos rinkiminės technologijos bendraautorystė: jeigu galimas rinkimų į srities ar respublikos vadovus nugalėtojas Kremliui nepatinka, tai įvairiomis dingstimis jo kandidatūra neįregistruojama arba vėliau registracija panaikinama. Šitaip iš rinkimų buvo pašalinta apie 20 pretendentų, tarp jų į Sočio miesto, Čečėnijos Respublikos vadovų postus.
2002 metais Leningrado apskrities deputatai išrinko Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) nariu Alfredą Kochą – Piterio berniuką, vieną iš valstybės turto privatizavimo programos sumanytojų ir vykdytojų. Bet netrukus Kochas pareiškė atsisakąs senatoriaus kėdės. Kai žurnalistai ėmė klausinėti kodėl, gal staiga praėjęs noras, miglotai atsakė: Noras būti Federacijos tarybos nariu nepraėjo. Praėjo noras kovoti dėl šitos vietos.
Tikrąją priežastį Kochas atskleidė 2015 metų pavasarį, kai Londone vykstančiame viešajame tyrime dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymo imta linksniuoti Viktoro Ivanovo pavardę. Pasirodė, ir jis nukentėjęs nuo Ivanovo. Tuometis prezidento patarėjas grasino patupdysiąs už grotų Kocho buhalterę (kūdikį auginančią jauną moterį) pagal mokesčių policijos sufabrikuotą bylą, jeigu jis, Kochas, neatsisakysiąs senatoriaus vietos. Kai tik parašiau pareiškimą – bylą tą pačią dieną nutraukė. Priežastis, kodėl jis vertė mane rašyti pareiškimą paprasta kaip agurkas: jie į šitą vietą buvo numatę Valerijaus Golubevo, KGB atsargos pulkininko, kandidatūrą.
Golubevas nenutyli tarnavęs kartu su Vladimiru Putinu KGB Leningrado valdyboje ir Sankt Peterburgo merijos sekretoriato vadovu tapęs merijos užsienio ryšių pirmininko Putino iniciatyva. Tačiau neigia 1993 metais padėjęs Putinui užimti erdvų butą kapitališkai suremontuotame name, miesto centre (kaip ir savo uošvei bei dar vienam valdininkui); šiuos butus eilės tvarka turėjusiems gauti piliečiams teko apsigyventi priemiestyje.
Nuo 2006 metų buvęs Federacijos tarybos narys Golubevas darbuojasi kompanijos „Gazprom“ valdybos pirmininko Aleksejaus Milerio pavaduotoju. Mileris buvo Putino pavaduotoju Peterburgo vyriausybėje, tai dar vienas į Maskvą atkeliavęs Piterio berniukas, bet skystokas (gyveno kaip šešėlis ir tarnavo kaip šešėlis), gal todėl „Gazprome“ prireikė Leningrado čekistų.
Griaučiai generolo pulkininko spintoje
Kocho kaltinimai Ivanovui dėl šantažo ar TV lakštingalos Vladimiro Solovjovo įtartinai drąsūs priekaištai (2007), kad Ivanovo referentai šmirinėja po teismus ir redaguoja teisėjų sprendimus, – tik nekalti išdykavimai palyginti su tuo, kas buvo pasakyta 2015 metais Londone vykusiame viešajame Aleksandro Litvinenkos žūties tyrime.
Didžiosios Britanijos pilietis Aleksandras Litvinenka, buvęs SSRS ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas, Rusijos prezidento Putino kritikas, buvo nunuodytas radioaktyviojo izotopo polonio-210 preparatu Londone 2006 metų rudenį.
Teisėjui leidus, žiniasklaida pagarsino analitinę pažymą apie tuometį prezidento patarėją Viktorą Ivanovą. Ją surašė JAV gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas būtent Aleksandro Litvinenkos prašymu; pačiam Litvinenkai ją buvo užsakiusi firma „Titon International“, tirianti verslo rizikas. Tą kartą firma konsultavo vieną Vakarų kompaniją, kuri ketino sudaryti stambų sandorį su Ivanovui artima Rusijos valstybine bendrove. Sandoriui pavykus, Ivanovui būtų tekę 10-15 mln. dolerių komisinių.
Štai kas sakoma Šveco dosjė apie Ivanovo veiklą Peterburge 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Būdamas FSB kovos su kontrabanda valdybos vadovu, bendrininkavo su Tambovo organizuota nusikalstama grupe ir padėjo jai užvaldyti Peterburgo jūros uostą. Per šį uostą banditai gabeno iš Kolumbijos gaunamus narkotikus į Vakarų Europą. Kolumbijos narkotikų kartelių pinigai buvo plaunami per Vokietijos-Rusijos kompaniją SPAG, kurios vienas iš keturių steigėjų buvo Peterburgo merijos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Vladimiras Putinas. Ivanovas gavo dalį Peterburgo jūros uoste ir turi ją iki šiol (rašyta 2006 metais).
Susipažinę su „Titon“ pateikta pažyma, kompanijos vadovai atsisakė sandorio su rusais.
Švecas teismui pareiškė, jog Litvinenka galėjo būti nužudytas dėl šioje pažymoje Ivanovui reiškiamų kaltinimų. Pasak jo, Litvinenka pasielgė labai neapdairiai: atidavė pažymos kopiją jį šnipinėjusiam Andrejui Lugovojui. Maskvoje kopija pateko į agento šeimininkų rankas ir pasiekė Ivanovą…
Londono teisme Litvinenkos šeimos advokatas paklausė „Titon“ firmos direktoriaus Dino Etju, ar iš pažymos galima spręsti, kad Ivanovas priklausė organizuotai nusikalstamai grupei ir kad jis, pajutęs pavojų, galėtų nužudyti? Liudytojas atsakė: Taip.
Nieko sau sodininkų bendrijos pirmininkas!
Londone paminėtos kompanijos SPAG veikla nutrūko 2000 metais, kai Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba (BND) susekė vieną Lichtenšteino advokatą, plovusį Kolumbijos narkotikų prekeivių pinigus ofšoriniuose bankuose; šis aferistas buvo dar vienas SPAG steigėjas. Trečias steigėjas – Putino bičiulis Vladimiras Smirnovas, jis vadovavo Peterburge vienai iš SPAG dukterinių bendrovių, kur į pavaduotojus buvo pasikvietęs Tambovo nusikalstamos grupuotės autoritetą Vladimirą Barsukovą (Kumariną).
2000 metais pirmą kartą išrinktas prezidentu Putinas paskyrė Smirnovą Prezidento reikalų valdyboje produkcijos tiekimo bendrovės generaliniu direktoriumi, trumpiau, Kremliaus pagrindiniu tiekėju. Į aukštas viešas pareigas bičiulis netiko dėl SPAG skandalo; Peterburge nepamiršo ir Smirnovo aferų vykdant badaujančio miesto merijos sumanytą programą „Žaliavos į maisto produktus“, dėl ko Putinas vos neišlėkė iš pareigų.
Nuo 2002 metų Smirnovas vadovavo bendrovei „Techsnabeksport“. Šis pavadinimas tūlam nieko nesako, tuo tarpu tai – kompanija, aprūpinanti mažai sodrintu uranu beveik visas branduolines jėgaines pasaulyje ir apskritai valdanti 35-50 proc. pasaulinės branduolinių medžiagų rinkos. Atrodo, Smirnovas ypač mėgsta mainus: tais pačiais 2002-aisiais vėl pradėjo veikti bendra Rusijos ir JAV sodrinto urano perdirbimo programa „Megatonos į megavatus“. Ir žmonos nepalieka: paskyrė kompanijoje vyriausiąja buhaltere. Bet tai – tarp kitko.
Visiems laužant galvą, kaip į Aleksandro Litvinenkos žudikų rankas galėjo patekti retas ir ypač akylai saugomas cheminis elementas, įžvalgiausieji pastebėjo: vienintelis radioaktyviojo izotopo polonio-210 oficialus pardavėjas yra kompanija „Techsnabeksport“ (Tenex), kuriai 2002-2007 metais vadovavo labiau kaip Peterburgo sodininkų kooperatyvo „Ozero“ steigėjas ir pirmasis pirmininkas žinomas Vladimiras Smirnovas.
Kokainas atsirūgo po ketvirčio amžiaus
Kaip žinome, seras Robertas Ovenas 2016-ųjų sausio pabaigoje paskelbė išvadą, kad Aleksandras Litvinenka buvo nužudytas FSB nurodymu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pritarus.
Šių metų kovo 11 d. Rusijos naujienų agentūra TASS paskelbė ilgą interviu su Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi Viktoru Ivanovu. Pokalbiui slenkant prie pabaigos (priešpaskutinis iš tuzino klausimų) žurnalistė pakeitė pokalbio temą:Negaliu nepaklausti apie daug triukšmo sukėlusį procesą dėl Aleksandro Litvinenkos žūties Didžiojoje Britanijoje, kur jūs kaltintas prisidėjimu prie šito nusikaltimo, taip pat ryšiais su Tambovo nusikaltėlių grupuote, kuri 10-ame dešimtmetyje vertėsi narkotikų prekyba ir vieno iš Kolumbijos narkotikų kartelio pinigų plovimu (rodos, visas šis interviu atsirado tik dėl to, kad aukštesnio už Ivanovą žmogaus buvo jam pasakyta: rask kokį netiesmuką būdą ir išsklaidyk įtarimus).
Ivanovas atsakė, jog tai – farsas Rusijos Federacijai, valstybės pareigūnams ir šalies vadovui apšmeižti, viskas nuo pradžios iki pabaigos yra prasimanymas ir melas. Vienintelis tikras dalykas ten yra tai, kad aš iš tikrųjų 1993-1994 metais vadovavau Federalinės kontržvalgybos tarnybai (taip tada vadinta FSB) kovos su kontrabanda skyriui. Būtent tuo metu buvo užkirstas mėginimas įvežti į Rusiją vieną toną kolumbietiško kokaino. (…) Mes tai išaiškinome, atlikome tyrimą, beje, kartu su Europos specialiosiomis tarnybomis.
Visa tona kokaino – retas laimikis! Bet Peterburgo kovotojų su kontrabanda sau priskiriami nuopelnai čia labai abejotini. Rusai žinojo šią didžiulę narkotikų siuntą būsiant gabenamą per Vyborgo uostą toliau į Europą ir turėjo ją … praleisti. Pasak šią istoriją narpliojusio rusų žurnalisto Vladimiro Ivanidzės („Soveršeno sekretno“, 2000), tokiu būdu bendrą operaciją vykdančios Europos specialiosios tarnybos tikėjosi atskleisti siuntos gavėjus. 1993 metų vasarį kroviniui atplaukus į Vyborgą, muitininkams staiga į galvą šovė mintis, kad skardinėse mėsos konservai gali būti perpus su kokainu…
O daugiau Ivanovas neturi kuo pasigirti. 10-ojo dešimtmečio viduryje, žurnalisto Dmitrijaus Zapolskio liudijimu, kokainas Piteryje buvo kaip dantų milteliai; vienu metu Peterburgo naktinių klubų savininkai dengė stalus stiklu ir lankytojai arė takelius nesislapstydami. Belgų žurnalistas Alenas Lalemanas savo knygoje „Organizacija: rusų mafija nuo Antverpeno iki Bruklino“ pasakoja apie savo tėvynainį, įkūrusį Peterburge didžiulį muitinės terminalą, per kurį galėjai gabenti ką nori ir kiek nori. Belgų verslininko partneriai buvo ne kokie banditai (kaip daug kur), o vidaus reikalų valdybos apsaugos tarnybų susivienijimas ir karinio jūrų laivyno bazės ypatingasis skyrius…
Praėjus dviems savaitėms nuo Viktoro Ivanovo interviu pasirodymo, apie toną kokaino prabilo daug įdomesnis pašnekovas – Vladimiras Barsukovas: Aš gerai pažįstu Aulovą iš tų laikų, kai jis buvo kapitonas, ir kai per Vyborgą buvo pervežta pirma tona kokaino skardinėse su konservais. Buvome susitikę 1992-1993 metais, ir jis (kaip supratau) man užsiminė, kad galėčiau imtis kontroliuoti narkotikus. Kas tai kontroliuos, aiškino, tas gaus didelius pinigus. Kas gaus didelius pinigus, tas bus galingas ir mus pašalins arba susodins. Taip ir atsitiko galiausiai, viskas išsipildė.
Barsukovas į žurnalistės rašytinius klausimus atsakinėjo irgi raštu iš garsiojo Maskvos izoliatoriaus „Matroskaja tišina“, kur leidžia dienas nuo 2007 metų. 60-metis Barsukovas kaltinamas nužudymu ir pasikėsinimu nužudyti. Jis jau pripažintas kaltu dviejose bylose ir nuteistas kalėti 14 ir 15 metų.
Nepraėjo ir savaitė po viešų Barsukovo atviravimų, kai Aulovo pavardė suskambo visoje Europoje. Naujienų agentūros pranešė: Ispanijos nacionalinis teismas nusprendė suimti Rusijos federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos direktoriaus pavaduotoją generolą pulkininką Nikolajų Aulovą ir paskelbė jo tarptautinę paiešką.
Tai – Viktoro Ivanovo pavaduotojas, kurį jis pirmiausia pasikvietė tapęs FSKN direktoriumi 2008 metais.
Tai tas pats Aulovas, kuris 1983 metais atėjo dirbti į Leningrado miliciją ir kurį dar kapitonu pažinojo Peterburgo naktinis gubernatorius Vladimiras Barsukovas.
Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado
Pareigos už lagaminą dolerių
Pulkininką Zolotovas atsiuntė iš Maskvos saugoti (ar šnipinėti) mero Sobčiako, o Cepovo bendrovės „Baltik-Ekskort“ apsaugos darbuotojai saugojo mero žmoną ir dukrą.
Dar šiai bendrovei Zolotovas patikėjo saugoti mero pavaduotoją Vladimirą Putiną, tiksliau – viešąją tvarką jo buvojimo vietose, nes asmens sargybiniai dar nebuvo įteisinti. Kai 1996 metais Sobčiako neišrinko gubernatoriumi, Zolotovas neteko tarnybos Maskvoje ir nepasididžiavo įsidarbinti „Baltik-Ekskort“ (kalbėta, pats kadaise pasiūlė sovietinės vidaus kariuomenės kapitonui, zonos sargybinių politiniam vadovui įkurti privačią apsaugos biurą ir buvo slaptas jo bendrasavininkis).
Bet ne tik tai siejo Zolotovą ir Cepovą net ir po to, kai pulkininkas išvyko į Maskvą tarnauti naujam Rusijos premjerui ir senam pažįstamam Putinui.
Cepovas pats įkyriai nelindo į laikraščių puslapius ir televizijos ekranus, bet bičiuliavosi su žurnalistais, minėtaisiais Nevzorovu ir Konstantinovu (ir saugojo juos), taip pat Dmitrijumi Zapolskiu, daug rašiusiu ir kalbėjusiu apie audringą 10 dešimtmečio Peterburgo gyvenimą. 2012 metais Zapolskis persikėlė gyventi į Tailandą (kaip pats sakė, kad slaptosioms tarnyboms nereikėtų eikvoti polonio). Neseniai jis kolegoms Rusijoje papasakojo, ką žino apie tų laikų įvykius ir Cepovo vaidmenį juose.
Pasak žurnalisto, Cepovas buvo miesto valdininkų ir kriminalinio pasaulio vadeivų, banditų ir su jais turinčių kariauti pareigūnų tarpininku. Kriminalitetas iš Romano sužinodavo, ko nori valdžia, o autoritetai siuntė per jį pinigus ir savo pageidavimus į Smolnį. Nusikalstamo pasaulio autoritetai kreipdavosi į jį, pilkąjį kardinolą, kai patys neįstengdavo susitarti.
Maža to – Cepovas su Zolotovu sukūrė prekybos visos Šiaurės Vakarų krašto milicijos pareigybėmis, nuo eilinio kelių inspektoriaus iki miesto vidaus reikalų valdybos viršininko, sistemą. Pretendentai jam gabendavo dolerių pritutintus lagaminus ir kiekvienas asmeniškai, nuo rajono lygio ir aukščiau, atvykdavo į darbo pokalbį. Jis spręsdavo: arba taip, ar ne, – tvirtina Zapolskis. – Toliau kandidatūra buvo derinama Viktoro Zolotovo lygiu. Savo ruožtu banditai pirkdavo iš Cepovo jo palaimintų viršininkų palankumą ir globą.
Manoma, kad būtent Cepovas ištraukė iš belangės Malyševą, kuriam grėsė 10 metų už banditizmą, bet jam pavyko atsipirkti gerokai trumpesne bausme tik už neteisėtą ginklo laikymą. Tam pačiam Zapolskiui Cepovas sakė, kad teisėjas gavo iš jo 200 tūkst. dolerių, atliko kas prašoma ir atsistatydino. 1996 metais į laisvę ištrūkęs Malyševas pasipustė padus į Ispaniją – tai tas pats Malyševas, rusų mafijos vadeiva, kurį su bendrais ispanų gvardiečiai areštavo 2008 metais. Jeigu Cepovas būtų likęs gyvas, tikriausiai telefono pokalbių įrašuose išgirstume ir jo balsą.
Pasakojama, Cepovas neįsileido į restoraną įtakingo, bet prieštaringos reputacijos verslininko Barsukovo (daugelis jį tebelaikė Tambovo gaujos vadeiva), atėjusio jo pasveikinti su gimimo dieną – švęsti susirinkę svečiai buvo ne šio autoriteto nosiai. O vidurnaktį jau namuose, kur toliau šventė tik artimiausieji, Cepovą pasveikino ir įteikė laikrodį (Romanas kolekcionavo laikrodžius) nuosavu lėktuvu į Peterburgą atskridęs milijarderius Olegas Deripaska. Neabejotina, kad šeimininkas buvo daug pasitarnavęs svečiui, po kelerių metų, kai Cepovo jau nebus, tapsiančiam turtingiausiu Rusijos žmogumi.
Tvirtinama, Cepovas su savo žmonėmis buvo ta jėga, kurį padėjo Deripaskai sutramdyti kai kuriuos užsispyrusius korporacijų vadovus Šiaurės Vakarų krašte.
Dingęs žurnalistas
2004 metų birželio pabaigoje Peterburge dingo jaunas žurnalistas Maksimas Maksimovas, bendradarbiavęs su Andrejaus Konstantinovo vadovaujama Žurnalistinių tyrimų agentūra. Kaip greitai išaiškėjo, jį pakvietė susitikti kolega (policijos informatorius) – neva turįs pranešti svarbų dalyką, ir šitaip įviliojo į kažin kokį namo pusrūsį. Banditams priklausančioje pirtyje žurnalisto laukė trys milicijos karininkai – pulkininkas ir du majorai. Kaip paskui parodė liudytojai, milicininkai pasmaugė Maksimą, kūną įvyniojo į atsineštą (šitai ypač akcentavo žiniasklaida) polietileno plėvelę ir išvežė už miesto.
Taigi nusikaltimo tyrėjams įtariamųjų net nereikėjo ieškoti; daugmaž buvo žinoma ir vieta, kur jie galimai užkasė auką. Bet kriminalistai nerado reikalo kasinėti po mišką ir bylos tyrimas buvo numarintas.
Dar paaiškėjo, kad Maksimas buvo pradėjęs tyrimą dėl Viktoro Zolotovo, Romano Cepovo ir Šiaurės Vakarų federalinės apygardos vidaus reikalų valdybos viršininko generolo Andrejaus Novikovo bendrininkavimo su milijardieriumi Olegu Deripaska šio kompanijai užgrobiant Archangelsko celiuliozės ir popieriaus kombinatą.
Generolas Novikovas buvo Cepovo statytinis (kaip minėjome, dalyvavo savo geradario laidotuvėse). Kai 1998 metais jį paskyrė vadovauti vieno iš Piterio rajonų milicijos skyriui, reikalai rajone kaip mat pagerėjo: nusikaltimų buvo atskleista net penktadaliu daugiau. Tačiau netrukus išlindo yla iš maišo: 811 neišaiškintų nusikaltimų buvo sujungti į vieną tyrimą ir visa byla nukišta į archyvą. Tačiau kiaurai kriminalinis žmogus ir toliau globojo gėdingai apsimelavusį mentą (kaip jau vėliau, 2005 metais, rašė vienas laikraštis, rajono skyriaus viršininką, dėl kurio tinkamumo mieste kilo abejonių, Cepovas iškėlė į svarbų postą VRM centriniame aparate, dabar jis vienas iš ministro pavaduotoju; beje, aukštose pareigose teužsibuvo pusantrų metų – pasirodė esąs per skystas).
Esama liudijimų, jog Cepovas skambindavo šiam ministro pavaduotojui iš paprasto telefono ir įsakmiai reikalaudavo spręsti vienokią ar kitokią oligarcho Deripaskos problemą (kalbėta Cepovą gerai sutariantį ir su ministru Rašidu Nurgalijevu). Spėjama, ir šį kartą milijardierius paprašė paslaugos: pastatyti į vietą žurnalistą. Šiam išvilkus į dienos šviesą kokį kompromatą, nukentėtų ne tik magnato reputacija, akcijų vertė kokioje Londono biržoje, bet atsirūgtų ir jo bendrams.
Klok ant stalo du šimtus milijonų!
Sklando kaip legenda. 2004 metų pavasarį į kompanijos „Rusneft“ prezidento Michailo Gucerijevo kabinetą užėjo keistas lankytojas. Atsisėdo priešais direktorių, sukėlė kojas ant stalo ir pareikalavo 200 mln. dolerių. Prezidento paklaustas, kodėl turįs mokėti, pareiškė: Tu turi problemų, padedi teroristams. Gucerijevas pinigų nedavė. O po kelių dienų į biurą įsiveržė vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties būrio kovotojai, kompanijoje pradėtos kratos.
Tuo kartu viskas šiaip taip susitvarkė, bet atakos vis pasikartodavo. 2007 metų vasarą Gucerijevas viešai pareiškė, kad patiria precedento neturintį Rusijos valstybės spaudimą ir kad parduoda naftos kompaniją Kremliui lojalaus verslininko, Olego Deripaskos, holdingui „Bazovyj element“. Gucerijevas paliko verslą ir persikėlė gyventi į Angliją, Rusija paskelbė tarptautinę jo paiešką. Vis dėlto 2010 metais jis atpirko iš Deripaskos kompaniją „Rusneft“ už 600 mln. dolerių, įsipareigojęs sumokėti valstybei 6 mlrd. dolerių skolą (Deripaskai buvo pardavęs kompaniją už 3 mlrd. dolerių).
Tas keistas žmogus, kuris susikėlęs kojas ant „Rusneft“ prezidento stalo pareikalavo 200 milijonų dolerių, buvo Romanas Cepovas.
Tais pačiais 2004-aisais laikraštis „Moskovskije novosti“ pranešė, jog radosi entuziastųtarpininkauti milijardieriaus Michailo Chodorkovskio ir valstybės grumtynėse dėl jam su akcininkais priklausančios naftos kompanijos JUKOS. Tada ir nuskambėjo Cepovo pavardė per visą Rusiją, nes jis buvo vienas iš tų entuziastų. Spauda rašė jį prisistačius jėgos struktūrų atstovu iš Piterio (силовик из Питера), kuris esąs artimas prezidento apsaugos viršininkui Viktorui Zolotovui ir prezidento administracijos vadovo pavaduotojui Igoriui Sečinui. Tikino, kad juo pasitiki ir pats Rusijos prezidentas.
Neaišku, ar Kremlius vėl buvo patikėjęs jam delikatų pavedimą, bet žinoma, kad veikė ne vienas, o su Degtinės karaliumi vadinamu Aleksandru Sabadažu. Šis tuo metu buvo valstybės veikėjas – Nencų autonominės apygardos atstovas Federacijos taryboje (aukštųjų parlamento rūmų vadovas Sergejus Mironovas pareiškė per visą Federacijos tarybos veiklos laiką nesutikęs šito įstatymų leidėjo posėdžiuose ir tik neseniai pamatęs jo nuotrauką viename centrinių laikraščių; tyrėjai neįstengė, o gal ir nenorėjo įrodyti, kad jis į senatorius pateko vietinio deputatų susirinkimo pirmininkui pakišęs 2 mln. dolerių).
Tarpininkai žarstė pažadus kuo geriausia sutvarkysią šį reikalą, o mainais prašė 30 proc. akcijų ir kad didžioji dalis atlygio būtų sumokėta iš anksto. Vasarą apie tai ištrimitavo daugelis laikraštis. Bet reikalas neišdegė (tarp kitko, 2014 metais Sabodažą nuteisė 6 metams nelaisvės dėl pasikėsinimo sukčiavimo būdu pasisavinti 7 mlrd. rublių).
Pasirodo, jis pats – generolas!
Bet neskubėkime Romanui Cepovui klijuoti avantiūristo ar panašios etiketės. Tikra tiesa, kad jį matė prezidento Putino inauguracijoje Kremliuje, kur jis netgi tvarkė kažin kokius reikalus; pirmas sutiktas į tokias iškilmes nekviečiamas. 2004 metų rugsėjo pradžioje pilkasis kardinolas dingo iš Piterio. Neatsakinėjo į telefono skambučius ir pasirodė mieste prie Nevos tik po geros savaitės, labai išvargęs. Su juo susitikusiam žurnalistui Kirilui Metelevui paaiškino skridęs į Beslaną (šio Šiaurės Osetijos miesto mokykloje ekstremistai įkaitais paėmė ir tris paras laikė daugiau kaip 1 200 žmonių, 334 asmenys, tarp kurių buvo 180 vaikų, žuvo, didžioji dalis – Rusijos specialiesiems padaliniams pradėjus šturmuoti pastatą).
O ką tu ten veikei? – nustebo žurnalistas. Na, mane pakvietė, kad aš ten nuvažiuočiau ir užsiimčiau tam tikrais klausimais. Mes turime valstybės vadovą ir jis mane pakvietė.
Tomis dienomis Beslane įkaitų išlaisvinimu buvo užimtas ir ingušas Gucerijevas, tas pats kompanijos prezidentas, iš kurio Cepovas reikalavo 200 milijonų.
Piteryje dažnam Cepovo pažįstamui kildavo įtarimų jį turint kažin kokį slaptą statusą, sergstintį nuo didelių nemalonių. Antai Piterio gatvėmis jis važinėjo kaip norėjo ir milicija neturėjo teisės jo stabdyti, tikrinti. Inspektoriai ir visi kiti stebėjosi: žinome, kad nusipirko pulkininko laipsnį, bet kas jam išdavė tokį leidimą?
Dar kelerius metus po Romano mirties net artimieji nežinojo, kad prezidento Putino įsaku jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis, kai gyventi buvo likę keturios dienos. Tas pats Putinas, kurio žmonai Cepovas beveik prieš dešimt metų padovanojo, kalbama, kortomis išloštą smaragdą, pavogtą ar ne Pietų Korėjoje ir ieškomą po visą pasaulį.
Taip pat nedaugelis žinojo, jog jis turi valstybinių apdovanojimų, tarp jų ir ordiną „Už drąsą“, kuris įteikiamas už karinės, pilietinės ar tarnybinės pareigos vykdymą rizikuojant gyvybe.
Serafimo kapinėse jį palaidojo netoli prezidento Putino tėvų.
Vaidino seriale „Banditiškasis Peterburgas”
Cepovas prisidėjo Konstantinovui rašant kai kurias „Banditiškojo Peterburgo“ dalis, rėmė TV serialo pagal šias knygas kūrimą ir net pats vaidino. Tik ar save? Dar daug yra ką papasakoti apie jo paslaptingus žygius nežinia kokio šeimininko labui.
Smulkiai žinomos paskutinės jo gyvenimo dienos. Rugsėjo 11 d. jis pabuvojo tik dviejose įtaigose: FSB valdyboje, kur gėrė arbatą, ir vidaus reikalų valdyboje, kur jį irgi pavaišino; žinomi pareigūnai, su kuriais kalbėjosi. Po pietų sunegalavo. Rugsėjo 24 d. mirė ligoninėje. Gydytojai nustatė, kad organizmas buvo apnuodytas mirtina doze vaistų nuo leukemijos – kraujo vėžio.
Paaiškėjus, kad Aleksandras Litvinenka 2006 metais Londone buvo nunuodytas radioaktyviuoju izotopu poloniu-210, tą patį imta įtarti ir Cepovo atveju. Slaptųjų tarnybų istorikas Borisas Volodarskis sako, kad jis buvo numarintas neabejotinai radioaktyviais nuodais.
2003 metų liepos 3 d. kankinamai mirė laikraščio „Novaja gazeta“ redaktoriaus pavaduotojas, Rusijos valstybinės dūmos narys, dūmos saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas, kovos su korupcija komisijos narys Jurijus Ščekočichinas. Jo laidotuvėse dalyvavęs buvęs VRM pareigūnas prasitarė: Jurijus buvo nunuodytas labai toksiško metalo, talio, preparatu.
Kriminaliniai nusikaltėliai visai negeidžia būti sučiupti, bet, nušovę ar susproginę auką, nori visiems pranešti: tai buvo kerštas, tai buvo perspėjimas ir pan. Sučiupti juos įmanoma. O šit tuos, kurie tyliai nuodija, pagriebti už rankos labai sunku.
Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado.
Nepavydėtina valdovo šlovė
Šių metų pradžioje rusų politologą, publicistą, rašytoją Vladimirą Pribylovskį rado negyvą jo bute Maskvoje. Žiniasklaida pranešė, kad 59-erių vyriškis greičiausiai mirė nuo širdies smūgio. Vyriškis sirgo diabetu ir pastaruoju metu skundėsi sveikata.
Pribylovskis – keturių dešimčių knygų autorius, sudarytojas ir bendraautorius. Nuosekliai kritikavo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir jo sukurtą režimą.
Ne vienas iš Vladimiro bičiulių suabejojo dėl tikrosios jo mirties priežasties vien todėl, jogpolitinė žmogžudystė – įprastas dalykas šių dienų Rusijoje. Viena į rašytojo mirtį atsiliepusi skaitytoja nesislėpdama (Ala Chaslavskaja) parašė: Žmogus nuo infarkto gali mirti ir nesirgdamas diabetu. Bet šio prezidento valdymo metais buvo tiek smurtinių ir staigių (be liudininkų) mirčių, būtent kovotojų už laisvę ir demokratiją, kad savaime kyla įtarimas.
2007-ųjų pavasarį prokuratūros pareigūnai, atlikdami tyrimą baudžiamojoje byloje dėl valstybės paslapties pagarsinimo, Pribylovskio bute atliko kratą. Paėmė elektroninius kaupiklius su naujos knygos rankraščiu; Pribylovskis kartu su istoriku Jurijumi Felštinskiu rašė knygą apie Vladimiro Putino veiklą 10 dešimtmetyje Peterburge ir naujojo amžiaus pradžioje – Maskvoje.
2009-ųjų pradžioje ši knyga, išversta į anglų kalbą, išėjo Niujorke, vėliau buvo išleista keliose Europos valstybėse, o praėjus pusantrų metų – ir Rusijoje. Čia 2012 metais pasirodė antrasis monografijos „Korporacija. Rusija ir KGB amžių sandūroje“ leidimas – atnaujintas ir papildytas (kai kuriomis žiniomis, didžiąją dalį pirmojo tiražo išpirko kontora – taip žmonėse vadinama FSB). Knygoje, kaip pastebėjo vienas įžvalgus skaitytojas, net du kartus nurodoma, kad autorių nuomonė gali nesutapti su leidyklos nuomone.
Maždaug tuo pat metu Pribylovskis parašė kreipimąsi į Rusijos opozicijos veikėjus – „Putinas privalo pasitraukti“. Rašytojas ir toliau kaupė duomenis apie Putiną bei jo bendražygius, ketino paskelbti prezidento artimosios aplinkos sinonimu virtusio sodininkų bendrijos „Ozero“ steigimo dokumentus.
Minėtosios knygos įžangoje autoriai rašo: Dabartiniame pasaulyje FSB (Rusijos federalinė saugumo tarnyba) pati susivokia ir veikia kaip korporacija. Ji linkusi įskiepyti paklusnumą arba papirkti, o ne žudyti. Ir vis dėlto FSB – žudikė. Ir jeigu jai atrodo, kad turi apsiginti nuo gresiančio pavojaus, be to, nepajėgia grėsmės kontroliuoti, ji žudo. Būtent dėl to buvo nužudyti Ana Politkovskaja ir Aleksandras Litvinenka. Jie kėlė rimtą grėsmę FSB korporacijai ir nesileido kontroliuojami ar paperkami.
2010-ųjų vasario pradžioje Floridoje, JAV, mirė prieš dešimt metų čia prieglobsčio pasiprašęs rusų šnipas Sergejus Tretjakovas. Žmona, pranešusi mirties priežastimi buvus tikrai nelaimingą atsitikimą (užspringo maistu), paaiškino, kodėl tai skelbia viešai: tam, kad Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba nepriskirtų sau likvidavimo operacijos nuopelnų, nepradėtų girtis, kad jos nubaudė Sergejų.
Penkerius metus Niujorke dirbusio Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos karininko Sergejaus Trejakovo priedanga buvo Rusijos nuolatinės atstovybės Jungtinėse Tautose pirmojo sekretoriaus pareigos. Beje, jo viršininku buvo visiems žinomas Sergejus Lavrovas – dabartinis Rusijos užsienio reikalų ministras. Amerikiečių slaptųjų tarnybų agentai puse lūpų prasitarė sužinoję iš perbėgėlio nemažai paslapčių, bet konkrečiai nieko nepasakė.
2007 metais Niujorke išėjo Pito Erlio (Pete Earley) knyga „Draugas Ž. Rusijos šnipo, veikusio Amerikoje po šaltojo karo, paslaptys“. Lietuviško vertimo sulaukėme 2015 metais. Iš knygos sužinome, kaip aukšti rusų valdininkai (ne ir ne vien rusų) lobo vykdydami JT programą „Nafta mainais į maistą“ 1996-2003 metais, kas sukūrė ir skleidė branduolinės žiemos mitą ir kita. Prisiminkime vieną Tretjakovo papasakotą istoriją.
Mušk savus – svetimi bijos!
2000-ųjų vasarą „Centras“ pranešė Sergejui, kad rugsėjo pradžioje naujasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atvyks į Niujorką dalyvauti iškilmingame pasaulio valstybių vadovų susitikime Jungtinėse Tautose. Netrukus Sergejus susitiko su skubiai į Niujorką atskridusiu Federalinės apsaugos tarnybos (FSO) vadovo pavaduotoju Aleksandru Lunkinu.
Vyrai pažinojo vienas kitą dvi dešimtis metų, todėl draugiškai vakarieniaujant Sergejus paprašė svečią papasakoti apie naująjį prezidentą, jo artimiausius patarėjus.
Lunkinas atsakė, kad ypač artimi ryšiai Putiną sieja su dviem vyrais – Jevgenijumi Murovu ir Viktoru Zolotovu, Putino pažįstamais iš nesenų laikų, kai jis dirbo Peterburgo merijoje. Sovietiniais laikais abu tarnavo Valstybės saugumo komitete (KGB). Žlugus SSRS, Murovas buvo vienu iš FSB padalinio Peterburge vadovų, o Zolotovas pakaitomis saugojo Rusijos prezidentą Borisą Jelciną ir Peterburgo merą Anatolijų Sobčiaką. Išrinktas prezidentu, Putinas paskyrė Murovą FSO direktoriumi, o Zolotovą paliko savo pagrindiniu asmens sargybiniu (Zolotovas apsaugai pradėjo vadovauti Putinui tapus Rusijos premjeru 1999 metais).
Jie yra tikri galvažudžiai, – įspėjo Lunkinas ir pasakojo apie jo akivaizdoje vykusį šių dviejų karininkų pašnekesį. Murovas ir Zolotovas atvirai kalbėję, kad Putinas pavydi Prezidento administracijos vadovui Aleksandrui Vološinui politinės galios, įgytos valdant Jelcinui, o atleisti jo negalįs. Netikėtai Murovas ir Zolotovas ėmę tartis, kaip pašalinti Vološiną. Kaltę galima būtų suversti čečėnų teroristams arba rusų mafijai. Jie kalbėję labai rimtai ir galiausiai nusprendę, jog Vološino mirtis Putinui daug naudos neatnešianti, nes tada reikėtų pašalinti ir svarbiausius Vološino personalo darbuotojus, kitus oligarchus; tektų žudyti ir žurnalistus, kurie, be jokių abejonių, tirs Vološino mirties aplinkybes.
Lunkino žodžiais, to pokalbio metu Murovas ir Zolotovas nusprendę sudaryti sąrašą politikų ir kitų įtakingų veikėjų, kuriuos reikią nužudyti tam, kad Putinas gautų nežabotą valdžią. Sąrašą baigus, Zolotovas pareiškęs: Labai jau jų daug. Tektų per daug žudyti – netgi mums per daug.Tie vyrai buvo pasirengę žudyti visus, kurie neįtinka Putinui.
Pitas Erlis savo knygoje pasakoja po kelių savaičių generolą Murovą ir pulkininką Zolotovą atvykus į Manhetaną patikrinti, kas padaryta dėl Putino saugumo. Sergejus vieną popietę juos nusivežė į kavinę Braiton Biče, kur paprastai vaišindavo svarbius svečius. Gurkšnojant alų paprašė aukštų viršininkų papasakoti, kaip treniruojami prezidento apsaugos darbuotojai. Zolotovas ėmė girtis. Putino asmens sargybiniai, personaliniai, parengti daug geriau negu JAV prezidento. Putino kortežą sudaro septyni specialios konstrukcijos automobiliai ir snaiperiui neįmanoma nustatyti, kuriuo važiuoja prezidentas. Viešumoje pasirodžiusį Putiną visuomet supa mažiausiai dvylika Zolotovo vadovaujamų asmens sargybinių. Jie ginkluoti pistoletais, iš kurių paleistos kulkos pramuša neperšaunamąsias liemenes iš pusšimčio metrų atstumo, važinėja šarvuotais automobiliais, kur yra snaiperio šautuvai, kulkosvaidžiai, granatsvaidžiais ir nešiojamosios raketų paleidimo sistemos „Osa“, galinčios sunaikinti visą batalioną.
Dar Sergejus Tretjakovas, Rusijos atstovybės JT pirmasis sekretorius ir SVR rezidentūros vadovas, išgirdo, kad kiekvienas personalinis yra kovos menų ekspertas, sugebantis vienu smūgiu nudėti užpuoliką, ir… netekęs sąmonės susmuko ant grindų.
Tai netikėtas Zolotovo smūgis į smilkinį nuvertė jį nuo kėdės. Po keleto sekundžių atsipeikėjęs, Sergejus pamatė ties juo palinkusius Murovo ir Zolotovo veidus. Murovas buvo įsiutęs: Tu jį galėjai užmušti! Zolotovas atsiprašinėdamas padėjo Sergejui atsikelti.
Šie puspročiai, kaip Sergejus juos pavadino, buvo artimiausi naujojo Rusijos prezidento draugai.
Dabar Murovas ir Zolotovas nešioja armijos generolų antpečius ir toliau tarnauja Putinui. Tiesa, Murovas jau įžengė į aštuntą dešimtį ir ko gero netrukus bus priverstas trauktis, juo labiau kad viršum tauriai pražilusios generolo galvos ėmė tvenktis debesys.
Tuo tarpu 62-ejų Zolotovas neseniai palypėjo dar aukščiau, taip aukštai, kad daugiau nėra kur: Putinas paskyrė buvusį personalinį neseniai įsteigtos nacionalinės gvardijos (Rusgvardijos) vyriausiuoju; šios pareigos prilygsta federalinio ministro postui. Zolotovas pateko tarp 14 aukščiausių valstybės pareigūnų, sudarančių Saugumo tarybą.
Generalisimas slepiasi šešėlyje
Peterburgo mero Anatolijaus Sobčiako žmona Liudmila Naruseva apie Zolotovą (šis 10 dešimtmečio pirmoje pusėje saugojo ir ją, ir tada dar paauglystėn žengiančią, bet jau įnoringą dukra) pasakė, kad jos sargybinis mėgo deklamuoti eilėraščius apie meilę. Dar keli bruožai: dievobaimingas, kuklus, geria, bet niekada nepasigeria, keikiasi ne daugiau už kitus. O štai ką pasakė žmogus, dirbantis Rusijos vidaus reikalų ministerijoje: Žiaurus, uždaras, pasirengęs viskam, kad pasiektų ko nori. Maskvoje Zolotovą už akių pradėta pravardžiuoti Generalisimu – sako todėl, kad mėgo žvaigždutes antpečiuose (2000 metais jis buvo viso labo pulkininkas, o 2006-aiais – generolas pulkininkas; kita vertus, turi ordinų, kuriais apdovanojami gyvybe rizikavę žmonės).
Zolotovas vengė fotografų ir į jų akiratį patekdavo dažniausiai būdamas už prezidento nugaros (jį ir vadino Putino šešėliu). Tačiau yra dvi ypatingos nuotraukos. Vienoje jis stovi ant tanko tarp penkių sargybinių, apsupusių Rusijos prezidentą Borisą Jelciną, – tai 1991 metų rugpjūčio19-oji, Jelcinas savo garsiojoje kalboje smerkia valstybinio perversmo kurstytojus.
Kai buvusio Jelcino apsaugos tarnybos vadovo Aleksandro Koržakovo prieš kelerius metus žurnalistai paprašė pasakyti savo nuomonę apie Zolotovą, šis dabar pensininkas, o 1991-1996 metais vos ne antras žmogus valstybėje, skirstęs ministrų portfelius ir naftos koncesijas, atkirto: Aš apie niekšus nekalbėsiu! Vis dėlto kai ką pasakė: Jis yra labai kerštingas, lygiai kaip ir mūsų pirmasis asmuo, kuriam jis artimas. Rusijos specialiųjų tarnybų istorikas, buvęs karinės žvalgybos (GRU) specialiosios paskirties dalinio karininkas Borisas Volodarskis Zolotovą apibūdino kaip labai ištikimą patronui (visi vienu balsu tvirtina apie jo didelę ištikimybę Putinui) ir griežtą kitiems: Jis pats yra stiprus fiziškai, labai žiaurus. Nieko stebėtina, kad Koržakovas atsisakė apie jį kalbėti, aš stebiuosi, kad jis išdrįso pavadinti jį niekšu.
Greičiausiai Koržakovas 1992 metais pasiuntė Zolotovą į Sankt Peterburgą tam, kad jis ne tik saugotų Sobčiaką, bet ir sektų jį, nes šis kaip ant mielių iškilęs aikštingas profesorius galėjo užsimoti ir į prezidento sostą. Nors gali būti, kad Jelcino artimiausias sargybinis tiesiog ištrėmė iš sostinės jam nepatinkantį pavaldinį; Koržakovas taip pat buvo žiaurus ir klastingas, be gailesčio šalino iš kelio priešininkus.
Generolų pagarba nuodėmingam velioniui
Kitoje nuotraukoje Zolotovą matome iš cerkvės išeinančių žmonių būryje, kiek atokiau; 2004 metų rugsėjo 27-ąją Rusijos prezidento apsaugos tarnybos vadovas atskrido į Peterburgą dalyvauti laidotuvėse.
Buvo daug kitų žinomų ir įtakingų ponų. Atvyko miesto ir visos Šiaurės Vakarų federalinės apygardos vidaus reikalų valdybų viršininkai, taip pat Rusijos vidaus reikalų ministerijos vidaus saugumo departamento viršininkas. Čia galėjai pamatyti Rusijos valstybinės dūmos deputatą (mums pažįstamą televizijos žurnalistą Aleksandrą Nevzorovą) ir senatorių, oligarchą ir žiniasklaidos atstovą (enciklopedinės serijos „Banditiškasis Peterburgas“ ir kitų kūrinių autorių, miesto žurnalistų sąjungos vadovą Andrejų Konstantinovą), taip pat ne vieną prieštaringai vertinamą verslininką (pavyzdžiui, Tambovo gaujos lyderiu vadinamą Vladimirą Barsukovą).
Velionį palaidojo kapinėse-memoriale, kur ilsisi blokados smaugiamo Leningrado gynėjai, mokslininkai, kultūros veikėjai, paskendusio povandenio laivo „Kurskas“ jūreiviai… Viktoras Zolotovas su artimaisiais (kitų prie kapo duobės nepakvietė) užbėrė ant raudonmedžio karsto saują žemių.
Atsisveikinimo salvės Serafimo kapinėse ne vieną nustebino: juk laidojo ne pulkininką ar generolą, ne didvyrį, o vieną iš daugelio privačių apsaugos bendrovių direktorių, 42-ejų Romaną Cepovą. Didesniems Piterio kriminalinio pasaulio žinovams jis buvo vienasautoritetų, kai kada jį pavadindavo net nevainikuotu Peterburgo karaliumi, miesto šeimininku 24 valandas (minėtąjį Barsukovą anksčiau vadino „tik“ Peterburgo naktiniu gubernatoriumi).
Jam buvo iškelta ne viena baudžiamoji byla – už neteisėtą ginklo laikymą, pinigų prievartavimą, smurtą, grasinimą nužudyti. Tiesa, jis kiekvieną kart išbrisdavo iš balos sausas. Anuo metu jį kvotęs vienas Peterburgo kriminalistas, kovotojas su organizuotu nusikalstamumu, ne taip seniai piktinosi, kad visos Romanui Cepovui iškeltos baudžiamosios bylos buvo nutrauktos, kai jis įgijo žinomų globėjų, skundėsi: Vėliau kaip tik Cepovas tapo didžiausia mūsų miesto rykšte. Naudodamasis tų pačių globėjų neribota parama, bendraudamas su visais miesto kriminaliniais autoritetais, jis virto neliečiamuoju, šitas kiaurai kriminalinis žmogus šokdino visą miesto vidaus reikalų valdybą.
Tad kodėl palydėti šio kiaurai kriminalinio žmogausį paskutinę kelionę atskrido pats prezidento Putino asmeninės apsaugos viršininkas? Kas juos siejo?
Nuotraukoje: Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas.
„Balkano maršrutui“ papildyti pabėgėliams atsirado dar vienas kelias į Europą – „ledo maršrutas“. Vis daugiau pabėgėlių iš Viduriniosios Azijos atvyksta į Suomiją ir Norvegiją.
Skandinavijos šalyse gimsta bauginantis įtarimas: RF tyčia siunčia daugelį iš tų žmonių, kad darytų spaudimą Europai.
Italijos Corriere della Sera aptarinėja antrą „natūralią“ mirtį Rusijos sporto vadovybėje po to, kai įsiliepsnojo antidopingo skandalas.
„Dar viena netikėta mirtis, kelianti nemažai klausimų Rusijoje, – rašo korespondentas Fabricijus Dragosejus. – Buvo pranešta, kad mirė Nikita Kamajevas, buvęs Rusijos antidopingo agentūros RUSADA vykdomasis direktorius, išėjęs į atsargą gruodyje po skandalo, susijusio su tuo, kad dalis sportininkų vartojo uždraustus preparatus“.
Neklausytume papūgos tauškalų, jeigu ji nebūtų Rusijos užsienio reikalų ministerijos paukštis. Kieno žodžius ji kartoja – aišku. Bet kam jie skirti?
Neduosite Turkijos – užimsime Pabaltijį!
„Pirmiausia, ką mes padarysime, tai įeisime į Pabaltijį – Patruševas“. Tokia antraštė internete negalėjo praslysti pro akis žinantiems, kas per ponas yra Patruševas ir ką reiškia „įeisime į Pabaltijį“.
„Prezidento Putino rusų specialiųjų tarnybų vadovaujančiojo eksperto duomenimis, dabar Didžiojoje Britanijoje veikia tiek pat rusų šnipų, kiek jų buvo šaltojo karo eroje, arba dar daugiau, – perduoda Markas Benetsas laikraštyje The Times. – Maskvietis žurnalistas ir rašytojas Andrejus Soldatovas sakė, kad Didžiojoje Britanijoje yra mažiausiai 30 Rusijos agentų. Vieni dirba po diplomatine priedanga, kiti, vadinamieji nelegalai, apsimeta Britanijos piliečiais, naudodamiesi suklastotais pasais. Trečioji agentų grupė – Rusijos piliečiai, dažniausiai verslininkai, atvirai gyvenantys šalyje“.
Visąlaik domėjausi į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų karininko Aleksandro Litvinenkos veikla. Stengiausi nepraleisti nė vieno tiek lietuviškoje, tiek užsienio žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio, kuriame minima šio buvusio FSB karininko pavardė.
Esu sulaukęs net Litvinenkos atsakymų į keletą internetu išsiųstų klausimų, kokių akibrokštų Lietuvai reikėtų tikėtis iš šiandieninės Rusijos. Beje, daugiau nei prieš dešimtmetį Litvinenka buvo pesimistas: „Kremlius būtinai bandys susigrąžinti Baltijos valstybes, o Vakarai nepadės jums apsiginti“.
