Jungtinėse Valstijose suimtas buvęs Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentas, Honkongo gyventojas Jerry’is Chungas Shingas Lee.
Buvęs agentas suimtas paaiškėjus dėl neteisėto slaptos informacijos turėjimo. Kaip teigiama, jis turėjo užrašų knygelę su slaptųjų JAV šnipų tapatybėmis ir kita slapta informacija.
JAV pilietybę turintis vyras, taip pat žinomas kaip Zhenas Chengas Li, suimtas vėlai pirmadienį, kai atskrido į Niujorke esantį Johno F. Kennedy’io oro uostą.
Teisingumo departamento teigimu, 53 metų sulaikytasis užaugo Jungtinėse valstijose ir tarnavo JAV armijoje, o 1994 metais pradėjo dirbti CŽV. Jis agentūrą paliko 2007 metais ir vėliau įsidarbino Honkonge.
Remiantis teisingumo departamento duomenimis, 2012 metais buvusiam agentui keliaujant po JAV, teismo išduotą orderį turėję Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai slapta patikrino buvusio agento lagaminą. Pareigūnai aptiko lagamine itin slaptos medžiagos, kurios J. Chungas Shingas Lee neturėjo teisės turėti.
Buvęs pareigūnas apkaltintas neteisėtu nacionalinės gynybos informacijos turėjimu, už tai gali grėsti iki 10 metų kalėjimo. Neatskleidžiama, kodėl taip ilgai užtruko pateikti jam kaltinimus ir ar jis nutekino užsienio šalims kokių nors duomenų.
Buvęs vyriausiasis JAV prezidento Donaldo Trumpo strategas Steve’as Bannonas gavo šaukimą liudyti prieš didžiąją žiuri, praneša JAV žiniasklaida, kuria remiasi BBC.
Pranešama, kad šaukimą liudyti jam įteikė buvęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktorius Robertas Muelleris, vadovaujantis tyrimui dėl galimo prezidento rinkimų komandos bendrininkavimo su Rusija per 2016-ųjų prezidento rinkimus.
Be to, S. Bannonas gavo šaukimą ir antradienį atvyko už uždarų durų liudyti Atstovų Rūmų žvalgybos komiteto posėdyje.
JAV Kongresas savo ruožtu vykdo atskirą tyrimą dėl galimo bendrininkavimo per rinkimus.
Remiantis dienraščio „The New York Times“ pranešimais, šaukimas liudyti prieš didžiąją žiuri S. Bannonui buvo įteiktas praėjusią savaitę.
Tačiau gali būti, kad tai tėra R. Muellerio derybų taktika, naudojama siekiant įtikinti S. Bannoną sutikti būti apklaustam ne tokioje oficialioje aplinkoje, pavyzdžiui, specialiojo prokuroro biuruose Vašingtone, teigia su reikalu susipažinęs dienraščio šaltinis.
Gruodžio 24-ąją Sergejus Lavrovas interviu Kipro laikraščiui „Simerini“ pareiškė tikįs, kad Europos Sąjunga (ES) liausis klausytis nuomonės negausios, bet agresyvios grupės „šalių-rusofobių“, esą Amerikos spaudimu ES priimtos sankcijos prieš Rusiją kenkia konstruktyviems dvišaliams ryšiams.
Rusijos užsienio reikalų ministras pagyrė Nikoziją kaip santykių normalizavimo iniciatorę (pasak žiniasklaidos, apie dialogo atstatymą per susitikimą Maskvoje spalį kalbėjosi prezidentas V.Putinas bei jo Kirpo kolega Nicosas Anastasiadesas). Primintina, kad paskutinį kartą ES sankcijas Maskvai dėl agresijos prieš Ukrainą pratęsė gruodžio 14-ąją.
Kaip tyčia, tą pačią dieną dienraštis „The Guardian“ informavo apie JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) lapkritį iš Kipro centrinio banko užprašytos informacijos apie 2017 metais likviduotą Kipro banką FBME (anksčiau – „Federal Bank of the Middle East“) dėl įtarimų pinigų plovimu. Pasak tyrėjų, tarp banko klientų buvo ir turtingi rusai su politiškai „jautriais“ ryšiais, tarkime, kuriems taikomoms ar gresia sankcijos dėl Kremliaus politikos kaimynių (Ukrainos, Gruzijos, Moldovos) atžvilgiu.
Dienraščio dispozicijoje atsidūrė 2014 metais sudaryta Kipro centrinio banko vidaus ataskaita, pasak kurios, maždaug pusę visų klientų sudarė rusai, tarp kurių V.Putino aplinkos atstovas Vladimiras Smirnovas bei partijos „Vieningoji Rusija“ funkcionierius Alkesandras Šiškinas.
Pasak „The Guardian“, FTB užklausimas sietas ir su specialiojo prokuroro Roberto Muellerio atliekamu tyrimu dėl kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais. Ir JAV finansų ministerija 2014-aisiais įvardijo šį banką kaip svarbią „pinigų plovyklos“ instituciją, apkaltinusi jį tarptautinio nusikalstamumo bei terorizmo finansavimu. Centrinis FBME biuras buvo įsikūręs Tanzanijoje, bet 90 proc. operacijų bankas vykdė per Kipro filialą.
Jau sausio 3 dieną JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais generolas Herbertas McMasteris interviu „Amerikos balsui“ pareiškė, jog Maskva kišosi į paskutinius rinkimus Prancūzijoje, referendumą dėl Katalonijos statuso Ispanijoje, mėgino provokuoti neramumus Juodkalnijoje, demonstruoja aktyvumą Meksikoje artėjant gegužę vyksiantiems parlamento rinkimams. Ir apibendrino, kad Kremliaus dievagojimusi neprisidėjus prie šių bei kitų konfliktų niekas nebetiki.
Rusijos valdantis elitas net veikia prieš savo šalies interesus (sankcijos prieš šią šalį vienos griežčiausių pasaulyje), kad tik pakenktų Amerikai bei jos sąjungininkėms Europoje. Sausio 8 dieną naujienų agentūra „Reuters“ citavo Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovą Mikeą Pompeo, televizijos kanalo CBS eteryje pareiškusį, jog Maskva bei kai kurios kitos šalys jau mėgina veikti šį rudenį vyksiančius tarpinius rinkimus į Amerikos kongresą. Ir pridūrė, kad Maskva Vakarų demokratijos destabilizavimo kampaniją pradėjo seniai ir ją tęsia.
Tą, kas išdėstyta, galima laikyti gal ir kiek per išsamia įžanga situacijos, kuri šiaip jau konstatuota senokai. Suprantama, kad tarptautines sutartis laužanti bei kaimynių teritorinį suverenumą ignoruojanti Maskva graibstosi bet kokios galimybės, mėgindama ir destabilizuoti oponentus (jos nuomone) iš Laisvojo pasaulio, ir pralaužti izoliaciją. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) demokratijos bei žmogaus teisių biuras sausio pradžioje paskelbė tikrai nesiųsiąs stebėtojų į Rusijos aneksuotą Krymą per kovo 18-ąją (pusiasalio aneksijos metines) vyksiančius Rusijos prezidento rinkimus. Pernai ES, ESBO bei Europos tarybos parlamentinė asamblėja ignoravo Kryme surengtus rinkimus į Rusijos dūmą.
Šiaip konfrontacijos linija nesikeičia, pasak prancūzų analitikės Tatjanos Kastuevos-Jean, pagrindinis Kremliaus tikslas santykiuose su buvusiomis sovietinėmis respublikomis (tenka pasikartoti – šiame etape Ukraina, Gruzija, Moldova) išlieka tas pats – neleisti jų į NATO bei ES. Be abejo, primintina, kad tai šalys, dėl Maskvos politikos patyrusios teritorinių nuostolių. Po 2008 metų karo Abchaziją ir Pietų Osetiją Rusija pripažino nepriklausomomis valstybėmis, nors tarptautinė bendruomenė šiuos regionus laiko okupuotomis Gruzijos teritorijomis.
Beje, pasak „The Independent“, praėjusių metų liepą Kremliaus pajėgos Šiaurės Osetijoje vienašališkai perkėlė pasienį žymintį ženklą keliais šimtais metrų į okupuotos Gruzijos teritorijos pusę, ir tai ne pirmas toks precedentas. Šįkart „mini aneksija“ įvyko prieš Donaldo Trumpo ir V.Putino susitikimą Hamburge G-20 suvažiavimo metu. Apie Maskvos įvykdytą Krymo okupaciją bei aneksiją ir tebesitęsiantį kruviną konfliktą Ukrainos rytuose turbūt priminti neverta. Dėl Moldovos primintinas buvusio šios respublikos parlamentaro, Moldovos politologų asociacijos prezidento Oazu Nantojaus liudijimas, jog naudojantis rusų okupuota Padniestre Moldovoje būta tiesioginių bandymų inicijuoti projektus, panašiusį Kremliaus pradėtą (ir Ukrainoje įstrigusį) vadinamosios Novorusijos planą.
Tiesa, ir ES diplomatai pripažįsta, kad aneksuotame Kryme rinkimus kovo 18-ąją vis dėlto stebės kelios dešimtys Kremliui simpatizuojančių ekspertų bei parlamentų deputatų iš tokių ES narių kaip Austrija, Italija, Prancūzija, Čekija, Kipras bei kai kurių kitų. Siekiant bet kuria kaina skaldyti bei destabilizuoti Vakarus, kaip rodo praėjusių metų geopolitinės peripetijos, tinkamas ėjimas yra verbuoti tuose pačiuose Vakaruose sąjungininkus, ypač dėl išaugusių įtampų ir baimių tarp tų pačių vakariečių. Nėra beveik jokio pagrindo abejoti, kad Europos gyvenimą ir šiemet regimai veiks politinis populizmas, kurį maitina pabėgėlių antplūdžio į Senąjį Žemyną baimė, vis dar trapi ekonominė situacija, euroskepticizmas, na, ir banali ksenofobija.
Taigi kas tie herojai, viešojoje erdvėje įvardijami kaip „suprantantys V. Putiną“? Jų reiškinys nenaujas – per pastaruosius 20 metų dešiniosios populistinės partijos augino savo įtaką ir dabar atstovaujamos 20-yje šalių, ES narių, parlamentų. Vienas ryškiausių „supratėjų“ buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis yra didelis V. Putino draugas, vadovauja rusų valstybinės korporacijos „Rosneft“ direktorių tarybai ir nuosekliai lobuoja Maskvos interesus. Be abejo, turi prognozuojamai neigiamą nuomonę Maskvai taikomų sankcijų dėl Krymo klausimu.
Gruodžio 16-ąją Europos dešinieji populistai surengė savo frakcijos Europos Parlamente (EP) „Nacijų bei laisvių Europa“ (tiesa, mažiausios EP) kongresą Čekijos sostinėje Prahoje, kuriame eilinį kartą pasisakė prieš imigraciją bei, jų vertinimu, neišvengiamą ES projekto žlugimą – kaip pareiškė Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marina Le Pen, Briuselis kelia grėsmę nacionalinėms valstybėms.
Nyderlandų Laisvės partijos lyderis Geertas Wildersas pagyrė Čekiją, Vengriją bei Lenkiją už atsisakymą priimti pabėgėlius (EK už tai joms iškėlė ieškinį Europos teisme). Japonų kilmės čekų nacionalistas, partijos „Laisvė bei tiesioginė demokratija“ lyderis pramonininkas Tomio Okamura kalbėjo apie musulmonų Europos kolonizacijos grėsmę. Beje, T. Okamuros „regimumas“ kongrese paaiškina, kodėl jo vieta pasirinkta Čekijos sostinė – po spalį įvykusių rinkimų šio pramonininko partija turi 22 iš 200 vietų parlamente.
Pasak EP užsakytos apklausos, trečdalis čekų neigiamai vertina šalies narystę ES, ir tai prasčiausias rodiklis tarp visų 27 Bendrijos šalių narių. Tiesa, vokiečių populistų flagmanės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) atstovai kongrese nedalyvavo, galbūt dėl organizacinių bėdų – EP frakcijos „Nacijų bei laisvių Europa“ narys Marcusas Pretzellis su žmona Frauke Petry, buvusia viena AFD steigėjų bei lydere, praėjusių metų rugsėjį paliko partiją.
„Nacionalinio fronto“ lyderė gera žinia Europai pavadino faktą, kad Austrijoje valdančiąją koaliciją po praėjusį spalį įvykusių rinkimų suformavo konservatyvi Liaudies partija (OeVP) bei dešinieji populistai iš Laisvės partijos (FPO). Dešiniųjų populistų iškilimas Austrijoje – beveik išskirtinis reiškinys visoje ES. Nors koalicinės vyriausybės priesaikos ceremoniją sostinėje Vienoje lydėjo gatvės protestai, vis dėlto ypatingo rūpesčio dėl koalicijos sudėties austrai neišgyvena, taigi galima sakyti, jog prie kraštutinių nacionalistų jau priprato.
FPO atstovaujama nemažoje dalyje regioninių (žemių) parlamentų, jos atstovai du kartus, 1980 ir 2000 metais, dirbo federalinėje vyriausybėje, dar prieš metus ši partija pirmavo visuomenės nuomonės apklausose. Beje, ES šalys narės 2000-aisiais nesėkmingai mėgino taikyti sankcijas į kraštutinę dešinę kryptelėjusiai Austrijai.
Austrijos vicekancleris bei FPO lyderis Heinzas – Christianas Strachė atvirai deklaruoja savo nacionalizmą, giria Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimą iš ES ir skelbia toliau bendradarbiausiąs su „Nacionaliniu frontu“ EP frakcijoje.
H. Ch. Strachė lankėsi Maskvoje, kai jo vadovaujama partija pasirašė bendradarbiavimo sutartį su V.Putino „Vieningąja Rusija“. Praėjusį rugsėjį būsimasis vicekancleris pareiškė, jog vertinant iš realistinės politikos Krymas yra Rusijos dalis, todėl sankcijos Maskvai galų gale bus atšauktos. Iškart po kraštutinių dešiniųjų sėkmės rinkimuose Austrijoje Rusijos dūmos tarptautinių santykių komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas juos įvertino kaip blaivesnio požiūrio į Rusiją pergale.
Austrijos premjero OeVP lyderio 31-čio Sebasatiano Kurzo laukia nelengvas uždavinys „ganyti“ koalicijos partnerius tokiu būdu, kad jų radikalizmo želmenėliai dar labiau nesuvešėtų. Kol kas pasiekta tiek, kad derybose dėl koalicijoje išsiderėta, jog referendumo dėl Austrijos išstojimo iš ES nebus. Vakarų europiečiams jau dabar nerimą kelia galimybė Vienai pritapti prie Vyšegrado ketvertuko Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos bei kartu lošti nacionalizmo korta. Bet kuriuo atveju viešojoje erdvėje beveik neabejojama, kad Austrija FPO įtakoje glaudins santykius su Maskva.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Panašu, jog reikšmingos dalies ES šalių piliečiai laiko beveik normalia praktika, kai dešinieji nacionalistai bei populistai rinkimuose pelno daugumą kaip kad Lenkijoje ar Vengrijoje, yra atstovaujami nacionaliniuose parlamentuose, arba dirba vyriausybėse (Graikija, Slovakija, Čekija, Belgija, Bulgarija, Suomija). Dešinieji populistai svariai prisidėjo prie JK išstojimo iš ES, Prancūzijoje M. Le Pen sugebėjo prasiveržti į prezidento rinkimų antrą turą, rugsėjį AFD rinkimuose į Bundestagą sugebėjo pelnyti trečią vietą. Šie bei kiti faktai jau veikia ES politiką ir neabejotinai turės pasekmių ES projektui ateityje.
Be abejo, Europos kraštutiniai dešinieji (beje, ne tik) prie Maskvos linksta ne tik dėl ideologinių sumetimų, Rusijos prezidento asmeninės sugestijos, bet ir labai žemiškų argumentų. Apie tą savotišką vertybinį kokteilį – kitame V.Putino „supratėjų“ ciklo tekste.
Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka. Nuotrauka iš asmeninio generolo archyvo.
Jelena Poskannaja; Gordonua.com
Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs liaudies deputatas ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) narys, Ukrainos didvyris, Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka papasakojo apie lėktuvo katastrofos Rusijoje, Smolenske, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausios politinės vadovybės elitas, savąjį tyrimą.
Papasakojo ir apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaidmenį Smolensko tragedijoje, apie lėktuvo sunaikinimo operacijos organizavimą ir realizavimą, Rusijos poveikį tyrimo eigai ir kodėl ji nenori grąžinti lenkams lėktuvo Tu-154M skeveldrų.
XXX
Generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka – teisės mokslų kandidatas, Ukrainos didvyris. Anksčiau buvo SBU karinės kontržvalgybos skyriaus viršininkas, Aukščiausiosios Rados penkių šaukimų deputatas ir ETPA narys 2006–2010 metais. Daugiau kaip septynerius metus jis tiria lėktuvo Tu-154M katastrofą ties Smolensku, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausioji politinė vadovybė, kartu ir šalies prezidentas Lechas Kačinskis.
Kaip pasakojo Gr. Omelčenka leidinio „Gordon“ korespondentui, į tą darbą jį pastūmėjo Lenkijos ir Pabaltijo kolegos iš ET PA, kurie paprašė atlikti nepriklausomą privatų tyrimą. Be to, buvo ir asmeninių motyvų – sudužusiame lėktuve buvo politikui artimų žmonių.
Omelčenkos tyrimas pagrįstas informacija, gauta iš atvirų šaltinių (tėvynės ir užsienio žiniasklaidos, interneto), Rusijos ir Lenkijos techninių valstybinių lėktuvo katastrofos priežasčių nustatymo komisijų pranešimų. Jis taip pat asmeniškai bendravo su karinės ir civilinės aviacijos ekspertais, surinko daug konfidencialios informacijos, o „jai gauti galimybių pakanka“, pabrėžė pašnekovas. Didelę dalį žinių Omelčenka išklojo knygoje „Prezidento lėktuvas“, kuri išėjo 2012 metais. Bet tuo jo darbas nesibaigė. Tada daugelio faktų jis nenorėjo atskleisti, kad nepakenktų tyrimui. Tik pasikeitus Lenkijoje valdžiai jis perdavė Varšuvai savo triūso rezultatus.
Interviu leidiniui „Gordon“ Omelčenka papasakojo, kokių faktų aptiko pastaraisiais metais, kokios medžiagos turi tyrimas Vakarų tyrėjų bei specialiųjų tarnybų darbo dėka, o taip pat apie tai, kodėl Rusija neišduos lenkams lėktuvo nuolaužų ir užsispyrusi laikysis savosios lėktuvo katastrofos versijos.
Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas iš anksto buvo pasmerktas žūti.
– Ne taip seniai Lenkija kreipėsi į JTO ir Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą (TBT) tikėdamasi, kad jie padės išsireikalauti sudužusio lėktuvo nuolaužas. Kaip manote, ar padės tokio aukšto rango tarptautinių institucijų įsikišimas?
– Rusija puikiai supranta, kad visų nusikaltimų pėdsakų neįmanoma sunaikinti, todėl neketina ir negrąžins nuolaužų lenkams. Jos laikomos po atviru dangumi, ir visus tuos septynerius metus jas metodiškai naikina sniegas, lietus, šaltis, karštis. Lenkija jau siuntė protesto notą RF vyriausybei. Nepadėjo. Tai jau nebe taip ir svarbu. Tarptautiniai ekspertai ir kariniai specialistai įrodė, kad lėktuvas buvo susprogdintas prieš nusileisdamas.
Padėti gali (ne tik Lenkijai, bet ir Ukrainai bei kitoms pasaulio šalims, prieš kurias RF įvykdė nusikaltimų) tik visiška Rusijos prezidento Vladimiro Putino izoliacija. Reikia iš pradžių sustiprinti finansines sankcijas, areštuoti Putino artimiausios aplinkos žmonių sąskaitas bei nekilnojamąjį turtą užsienyje, politinę bei karinę vadovybę, paskelbti jų tarptautinę paiešką ir suimti. Pašalinti RF iš visų tarptautinių organizacijų, taip pat ir iš JTO. Baigti bet kokį meilikavimą Putinui, net nutraukiant diplomatinius santykius su šalimi. Po tokių priemonių Rusija greitai atsikratys režimo, o būsimieji šalies vadovai patys nugabens Putiną ir karinius nusikaltimus vykdžiusius jo bendrininkus į Hagos tribunolą.
SBU ženkliukas
Putino sukurtas režimas turi būti pasmerktas pasaulio bendrijos, o pats diktatorius – likviduotas, jeigu nenutrauks karo Ukrainoje ir Sirijoje, jei neišlaisvins okupuoto Krymo ir dalies Donbaso ir savo noru nepasiduos tarptautiniam teisingumui.
Situacijoje, kuri susiklostė dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, Putino likvidavimas pagal tarptautinės teisės normas ir nacionalinius įstatymus bus pripažintas teisėtu, analogiškas Usamos bin Ladeno nužudymui. To tarptautinio nusikaltėlio sunaikinimas, pasak RF užsienio reikalų ministro Lavrovo, buvo pateisinamas tarptautinės teisės ir teisės į savigyną požiūriu. Tada gi Dmitrijus Medvedevas, būdamas Rusijos prezidentu, vienas iš pirmųjų pasveikino JAV prezidentą Baraką Obamą ir kartu su juo pasidžiaugė „teroristo numeris vienas“ likvidavimu.
Aš įsitikinęs, jog Medvedevas ir Putinas kartu pasidžiaugs, kai dviese sėdės tarptautiniame kalėjime, vienoje kameroje, o jų ne pakars, kaip Sadamą Huseiną, arba nesudraskys ir nenužudys, kaip Muamarą Kadaafį.
– Jūs tikite, kad pagaliau byla bus perduota teismui ir kaltininkai bus nubausti? Kiek metų praėjo, o tyrimas nebaigtas…
– Tikėjimas ir viltis – puikūs dvasiniai jausmai, be kurių sunku gyventi, bet jie nėra žinojimas! Istorija ne kartą patvirtino, kad karinius nusikaltėlius anksčiau ar vėliau teisia. Tai patvirtina ir tai, kad Tarptautinis tribunolas nuteisė 161 buvusios Jugoslavijos karinį nusikaltėlį.
Noriu pabrėžti, kad jeigu kas nors mano, jog tokias bylas, kaip Lenkijos lėktuvo ar Malaizijos Boingo katastrofa, galima ištirti per keletą mėnesių, tai jis ne profesionalas.
Iškart po katastrofos aš supratau, nors ir neturėjau pakankamai įrodymų, jog Rusijos ministro pirmininko Putino nurodymu buvo parengta kelių etapų speciali operacija, kuri neleistų įvykti Lecho Kačinskio vizitui į Katynę.
– Ir kodėl gi Kremlius taip nenorėjo įleisti Lenkijos delegacijos?
– Čia susipynė istorija, ideologija ir paprasčiausiai patologiška Putino neapykanta Kačinskiui, kuris iš visų ES lyderių buvo principingiausias Rusijos užsienio politikos kritikas. Ypač po karo Gruzijoje, kurį Lenkijos prezidentas griežtai pasmerkė, pavadindamas Rusiją valstybe-agresore, o Putiną – grėsme pasauliui.
Putinas negalėjo atleisti Kačinskiui vizito į Gruziją 2008 metų rugpjūčio 12 kartu su Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Estijos prezidentais ir pasisakymo mitinge Tbilisyje. Tas vizitas, iš esmės, sutrukdė Rusijos kariuomenei visiškai okupuoti Gruziją ir areštuoti prezidentą Michailą Saakašvilį, kuriam Putinas grasino asmeniškai. Maža to, Kačinskis pasirinko politinį glaudaus bendradarbiavimo su JAV ir ES kursą ir nusprendė dislokuoti Lenkijoje amerikiečių priešlėktuvinės gynybos sistemas.
Trumpai priminsiu vieną istorinį faktą: 1943 metų balandį vokiečiai surengė šalia Smolensko, ties Katynės kaimu, enkavedistų sušaudytų belaisvių lenkų karininkų kapinyno kasinėjimus ir nugabeno transporto lėktuvu Lenkijos delegaciją į tą patį aerodromą. Autobusais nuvežė lenkus, Raudonojo Kryžiaus atstovus ir dvasininkus į egzekucijos vietą. Delegacija pasimeldė, nusifotografavo, paėmė kai kokius sušaudytų karininkų daiktus, grįžo autobusu į aerodromą ir tuo pačiu lėktuvu į Varšuvą.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lechas Kačinskis nusprendė tą maršrutą pakartoti po 70 metų. Katynėje jis ketino pareikšti, kad karo belaisvių sušaudymas yra lenkų genocidas, ir pareikalauti iš Rusijos kaip SSSR teisių perėmėjos atsiprašyti lenkų tautos ir juridiškai išteisinti sušaudytuosius kaip nekaltai nužudytus. Tai Kačinskis pareiškė Putinui į akis dar 2009 metų rugsėjį Lenkijoje, dalyvaujant keliasdešimčiai Europos ir kitų pasaulio šalių vadovų.
Tai Putiną taip suerzino ir sužadino tokią neapykantą Kačinskiui, kad jūs net negalite įsivaizduoti! Putinas negalėjo leisti pažeminimui pasikartoti, ir dar „senojoje Rusijos žemėje“, Smolenske! Rusija nesutiko su lenkų numatytu apsilankymo Katynėje scenarijumi. Kačinskio atstovai pareiškė, kad jeigu jiems neleis pakartoti maršruto, kils tarptautinis skandalas. Ir Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas buvo iš anksto pasmerktas žūčiai.
Tiriant Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų bei pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiosiomis operacijomis, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis.
– 2012 metais išėjo Jūsų knyga „Lėktuvas prezidentui“. Ar ten paskelbta informacija – tai išsami tyrimo ataskaita?
– Aš tada paskelbiau ne visą medžiagą. Pašalinau vieną skyrių. Buvau priverstas tai padaryti, nes Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas visiškai pasidavė Putinui ir bylos tyrimo monopoliją atidavė Rusijai, kuri iškart visą kaltę už lėktuvo katastrofą suvertė Lenkijos ekipažui ir blogam orui. Aš nuogąstavau, kad per ankstyvas tos informacijos paskelbimas gali privesti prie mano gautų įrodymų sunaikinimo.
Tik kai valdžia Lenkijoje pasikeitė ir Generalinėje prokuratūroje buvo sudaryta nauja tyrimo grupė ir Gynybos ministerijoje komisija, aš nusiunčiau jiems mano nustatytus faktinius duomenis ir pradėjau publikuoti savo tyrimo medžiagą. O iki tol objektyvus tyrimas buvo neįmanomas ir beprasmis. Jis buvo visiškai kontroliuojamas Rusijos specialiųjų tarnybų per jų totalią agentūrą Lenkijoje.
Pateiksiu pavyzdį: 2010 metų vasarą vienoje Vakarų Europos šalyje Lenkijos karinės žvalgybos bendradarbiai gavo iš JAV kolegų (jų iniciatyva) fotografijas iš palydovo, kuriose užfiksuotas Lenkijos lėktuvo Tu-154M sprogimas. Lenkijos žvalgai iškart suprato, kokia čia sėkmė! Įkvėpti sėkmės, grįžo į Varšuvą ir pranešė apie susitikimo rezultatus. Lenkijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SBU analogas) vadovas Kšištofas Bondarikas apie gautas fotografijas raštu pranešė Tuskui. Tuskas davė komandą paslėpti viską „ilgam į stalčių“ ir atsisakė JAV pagalbos. Sužinoję apie tai, amerikiečiai pareiškė, kad Lenkijos vyriausybės elgesys – tai Lenkijos ir jos NATO sąjungininkių interesų išdavystė.
Dar pavyzdys: tą pačią vasarą į Lenkijos ambasadą Maskvoje atėjo Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas, kuris paprašė suteikti jam ir jo šeimai politinį prieglobstį Vakarų Europoje mainais už žinias apie tai, kaip buvo suplanuotas teroro aktas, parengta ir atlikta Lenkijos lėktuvo sunaikinimo operacija. Visiems žinoma, kad kiekvienoje ambasadoje po diplomato priedanga dirba žvalgai. Gavę tokią informaciją lenkų diplomatai-žvalgai iškart apie tai pranešė vadovybei, pasiuntę raštišką žinutę ir RF piliečio, kuris kreipėsi, pareiškimą. Žvalgybos vadovai pranešė Tuskui, o šis, savo ruožtu, davė nurodymą visą medžiagą ir informaciją apie tą žmogų nusiųsti RF FSB.
Tą informaciją dokumentais patvirtino Lenkijos Seimo uždarame posėdyje 2016 metų gegužės 11 dieną Lenkijos ministras – specialiųjų tarnybų koordinatorius Mariušas Kaminskis. Koks to Rusijos piliečio likimas – nežinia. Greičiausiai jis buvo sunaikintas FSB agentų ir tapo „nelaimingo atsitikimo“ auka.
FSB emblema
Jau po to, kai knyga buvo išėjusi, aš nustačiau, kokios Rusijos FSB ir GRU grupės dalyvavo lėktuvo sunaikinime, kaip į darbą buvo įtraukti asmenys, užsiimantys juodąja magija (RF gynybos ministerijoje yra įslaptintas MTI – Mokslinių tyrimų institutas, kuris užsiima karine astrologija ir kuris sudarė brolių Kačinskių, lėktuvo įgulos ir net paties lėktuvo natalinį astrologinį žemėlapį), sužinojau, koks likimas asmenų, kurie vykdė specialią Lenkijos delegacijos sunaikinimo operaciją. Jų likimas tragiškas. Antai, diversinės grupės, vadovaujamos Rusijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios valdybos (anksčiau – GRU) viršininko pavaduotojo Jurijaus Ivanovo, po įvykdytos operacijos buvo „išvalytos“.
– Kai Jūs sakote „išvalytos“, ar tai reiškia – nužudytos?
– Aš Jums atsakiau jų kalba. „Išvalė“ – reiškia: likvidavo. Visai taip, kaip 2014 metų liepą „išvalė“ karinį „Buko“ ekipažą, kuris numušė Malaizijos Boingą.
FSB „valymo“ grupė iš pradžių nušovė visus išgyvenusius lėktuvo katastrofą ties Smolensku. Kaip tai vyko – yra nufilmuotas vaizdas mobiliuoju telefonu, kuris buvo įdėtas į internetą. Pasak amerikiečių žurnalistų, CŽV patvirtino po katastrofos išgyvenusių lenkų nužudymo faktą. Paskui FSB žmonės likvidavo Ivanovo diversines grupes kartu su specialistais, kurie, panaudodami šiuolaikiškas technologijas, išmušė iš nusileidimo kurso lėktuvą ir jį sunaikino.
Pats Ivanovas irgi neilgai teišgyveno. Beje, jis mokėsi Kijevo Frunzės aukštojoje karinės vadovybės mokykloje, karinės žvalgybos fakultete. Ją baigė 1980 metais. Pas mane dar išlikusi jo mokyklos absolvento nuotrauka. Aš asmeniškai su juo susipažinau dirbdamas tyrėju 1977 metais.
Praėjus pusmečiui po Smolensko katastrofos Ivanovo palaikus žvejai aptiko Turkijos pakrantėje. Oficiali versija: karo žvalgas nuskendo, neapskaičiavęs savo jėgų, atostogaudamas Sirijoje, Latakijos kurorte, Sirijos prezidento Bašaro Asado vasaros rezidencijoje, esančioje už 90 km nuo tos vietos, kur rasti palaikai.
Ivanovo kolegos atliko savą tyrimą ir išsiaiškino, kad generolą likvidavo FSB slapto padalinio specialistai. Mano duomenimis, tai atsitiko po to, kai išgėręs Ivanovas prasitarė kolegoms iš Rusijos ir Sirijos specialiųjų tarnybų, kad jis, „kaip Ivanas Susaninas, įvedė lenkus į mišką ties Smolensku ir paleido „Niką“ į psiakrew (šunsnukius) Kačinskį ir liachus“. Ir pasigyrė, kad už tai Pergalės dieną gavo ordiną iš Putino rankų. Užstalės dalyviai ne išsyk suprato, už ką „tokia boba“. Ivanovas paaiškino, kad jo „specai“ panaudojo aukšto dažnio elektromagnetinę patranką, pavadintą pergalės deivės vardu, o taip pat paleido aerodrome dirbtinį rūką iš ginkluotėje turėtų aerozolinių agregatų.
– Paklausykite, specialiosios paskirties specialistų parengimas – labai brangus malonumas. Nejaugi po kiekvienos operacijos naikins tiek specų?
– Nebūkite naivūs, nusiimkite „rožinius akinius“. Tai įprasta praktika bet kurių specialiųjų tarnybų darbe. Toks nešvarus darbas buvo ypač dažnas sovietų laikais. Prisiminkite Žukovo žodžius: „Kareivių negailėti – bobos dar prigimdys“. Tai pačios sistemos, saugančios totalinį režimą ir jo diktatorių, mūsų atveju – Putiną, egzistencijos dėsnis.
Tirdamas Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų ir pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiomis operacijomis Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, kurias atlikti įsakė Putinas, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Kažkas nusišovė, kažkas „atsitiktinai“ žuvo nuo kulkos medžioklėje, kažkas iššoko pro langą arba pakliuvo po traukiniu, kažkas žuvo per transporto įvykį kelyje, o apie mirusius nuo infarkto ar insulto nėra ko ir kalbėti. Visi jie buvo Putino užsakytų arba suorganizuotų nusikaltimų liudytojai.
Tik vienas pavyzdys. Rusijos Vidaus žvalgybos tarnybos pulkininkas Sergejus Tretjakovas. Jis vadovavo Rusijos žvalgybos specialiosioms operacijoms JAV 1995 – 2000 metais ir paprašė amerikiečių politinio prieglobsčio. Jis tiesiogiai apkaltino Putiną Lenkijos lėktuvo sunaikinimu ties Smolensku. Po poros mėnesių anksčiau niekada sveikata nesiskundęs 53-jų metų Tretjakovas staiga mirė savo namo kieme. Mirties priežastis FTB žinoma. Bet ji, kaip ir jam žinoma informacija, JAV specialiųjų tarnybų įslaptinta.
Bet kokios mafijos (kriminalinės, politinės, finansinės) įstatymas: geriausias liudytojas – miręs liudytojas. Rusijos FSB – SSSR KGB teisių perėmėja. Ji savo šėtoniškoje veikloje išsaugojo savo protėvių – VČK, OGPU, NKVD, KGB – dvasią, pritaikydama moderniausius metodus Putinui neįtinkantiems asmenims naikinti.
Jeigu lėktuvas iš tikrųjų nukrito iš tokio aukščio, kad užkliudė beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų suskilęs į keturias ar šešias dideles nuolaužas, ir daugelis keleivių būtų likę gyvi.
– Viename iš paskutinių Lenkijos tyrimo komisijos pareiškimų kalbama apie sprogimą lėktuve: „Staigų temperatūros šuolį sudėtinga paaiškinti kokiomis kitokiomis priežastimis, išskyrus sprogimą, ypač kai prasidėjo virtinė trikdžių, kuriuos užregistravo lėktuvo prietaisai. Jie buvo užregistruoti tuo momentu, kai užfiksuotas paskutinis TAWS sistemos signalas. Pabandykim aptarti, apie ką čia kalbama?
– Tas pareiškimas taip pat patvirtino mano ankstesnes išvadas, kurias aš pasiunčiau į Lenkiją dar 2016 metų birželį. Mano nuomone, pirmasis smūgis lėktuvui buvo suduotas iš aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos „Nika“. Būtent tai ir užfiksavo savirašiai. Paprastai sakant, patranka išvedė iš rikiuotės elektroniką, ją išlydė kaip sūrį mikrobangėje krosnelėje. Paskui, po kelių sekundžių, lėktuvas buvo susprogdintas termobariniu užtaisu. Tokią išvadą padariau ne tik aš, bet ir kiti ekspertai.
Aš atkreipiau dėmesį, kad beveik visi lėktuvo keleivių kūnai buvo apanglėję ir be drabužių. Tai galėjo atsitikti nuo nepaprastai galingos sprogimo bangos. Ją galėjo sukurti termobarinis užtaisas. Toksai sudrasko net šarvuotą karinę techniką. Per sprogimą temperatūra pakyla iki tūkstančio laipsnių, nuo jos kūnai ir suanglėjo. Ekspertai nustatė, kad gaisro lėktuve nebuvo, jis nedegė. Buvo tik atskiri degimo židiniai, kurie lengvai ir greitai buvo užgesinti.
Rusijos armija ginkluota įvairių modifikacijų raketiniais pėstininkų liepsnosvaidžiais „Šmel“, taip pat ir su branduoliniais užtaisais. Man pavyko rasti to ginklo naudojimo instrukciją. Jūs dabar ją matote, bet publikuoti negalima.
Termobarinio užtaiso kuro ir oro mišinys įsiskverbė į lėktuvo sparnus per išleistus dangtelius ir į tas vietas, kur yra šasi, kurios tuo momentu jau buvo išleistos. Aerozolinio mišinio sprogimas sunaikino visa, kas gyva, o lėktuvą sudraskė į gabalus dėl nukritusio slėgio.
Jei pažvelgsime į nuotraukas ir vaizdo įrašus iškart po katastrofos, tai aiškiai matyti, kokios didelės buvo lėktuvo nuolaužos. Dabar palyginkite su Rusijos Tarpvalstybinio aviacijos komiteto nuotrauka. Tas vaizdelis iškalbingai patvirtina, kad didelės lėktuvo nuolaužos buvo specialiai sunaikintos.
Aš turiu operatyvinį vaizdo įrašą (jį perdaviau Lenkijai), įamžinusį, kaip Rusijos MČS (Ypatingųjų situacijų ministerija) bendradarbiai laužtuvais daužo išlikusius sveikus iliuminatorius, o ekskavatoriaus kaušais ir kūjais – dideles lėktuvo fiuzeliažo nuolaužas, nors tai kategoriškai draudžiama. Tai buvo daroma specialiai: ant iliuminatorių, apmušalų, šasi ir lėktuvo elektroninės įrangos liko specifinių pėdsakų nuo aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos ir termobarinio užtaiso.
– Jūs tvirtinate, kad lėktuvas atakuotas du kartus. Kada tai atsitiko?
– Šiais laikais lėktuvai-šnipai gali lengvai daug ką susekti. Aš mačiau lėktuvo susprogdinimo nuotraukas, ir ne tik jas. Nuotraukos ir ekspertizės jau pridėtos prie Lenkijos baudžiamosios bylos medžiagos.
Iškart pabrėšiu, kad paskutines 30 Lenkijos lėktuvo skrydžio minučių Putinas realiu laiku žiūrėjo operacijos eigą monitoriuje savo kabinete, kaip po metų ir JAV prezidentas Barakas Obama žiūrėjo online režimu operaciją „Neptūno strėlė“, sunaikinant „teroristą numeris vienas“ Usamą bin Ladeną.
Keletą minučių prieš lėktuvo susprogdinimą buvo išjungta jo elektronika ir elektra – tai buvo elektromagnetinės patrankos „Nika“ ataka. Po to sekė termobarinio užtaiso smūgis, ir lėktuvas, buvęs visiškai arti žemės, subyrėjo į keletą didelių gabalų ir dešimtis tūkstančių smulkių skeveldrų.
Tas mano išvadas Rusija gali paneigti tik su viena sąlyga – jei išduos Lenkijai visas lėktuvo nuolaužas (įskaitant elektroninę ir elektros įrangą, kabinos bei iliuminatorių stiklų skeveldras), kad būtų atlikta nepriklausoma tarptautinė ekspertizė. Kad nepriklausoma ekspertizė patvirtins mano išvadas ir analogiškas kitų ekspertų išvadas, aš neabejoju.
– Kodėl Jūs toks garantuotas?
– Amerikoje Akrono miesto universiteto specialioje laboratorijoje apie 40 žymiausių JAV, Didžiosios Britanijos, VFR, Niderlandų, Ispanijos ir kitų pasaulio šalių specialistai kartu su NASA specialistais atliko įvairių ekspertizių, tirdami Lenkijos Tu-154M lėktuvo katastrofos priežastis. Jie padarė vienareikšmę išvadą – lėktuvas pradėjo byrėti dar ore, iki atsitrenkdamas į žemę, o tai įmanoma tik dėl lėktuvo sprogimo.
Jeigu lėktuvas būtų iš tikrųjų nukritęs iš tokio aukščio, kad kliudytų beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų subyrėjęs į keturis ar šešis didelius gabalus ir daugelis keleivių būtų likę gyvi. O realiai iš lėktuvo teliko keletas didelių nuolaužų ir apie 60 tūkstančių smulkių skeveldrų, o jų išsibarstymas 600 iš 700 metrų perimetro aikštėje, ekspertų nuomone, liudija buvus sprogimo.
Lėktuvo ekipažas buvo tyčia suklaidintas. Iš tikrųjų lėktuvas vedamas leistis „pikiravimo“ kampu, šalia nusileidimo tako, – beveik 150 metrų kairiau nuo jo, maždaug už 500 metrų nuo jo krašto.
– Pasak Jūsų, Tu-154M sunaikinimas – ne šiaip teroro aktas, o ištisa speciali operacija. Jums žinomos jos detalės?
– Pabrėšiu, kad operacija buvo ne vieno akto, o buvo numatyti keli variantai. Juos vykdė įvairūs Rusijos specialiųjų tarnybų padaliniai, ir kiekvienam iš jų buvo užbrėžti savi uždaviniai bei jų vykdymo seka.
Pirmasis operacijos etapas vadinosi „Nekviestas svečias“ („Totorius“) – analogiškai kaip žinoma patarlė. Jos uždavinys – perskirti Donaldo Tusko ir Lecho Kačinskio vizitą į Smolenską, suteikiant oficialų statusą tik Tusko vizitui, o Kačinskio vizitui – privatų statusą. Tą operacijos dalį Putinas sėkmingai įvykdė dalyvaujant Tuskui, su prezidento Medvedevo ir Rusijos URM pagalba.
Man pavyko nustatyti, kad padalyti vizitą Putinas ir Tuskas nusprendė dar 2009 metų rugsėjo 1-ąją Gdanske. Po renginio Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osioms metinėms paminėti, vaikštinėdami prieplaukos pakrante, jie slapta susitarė kartu vyriausybiniu lygiu paminėti Katynės tragedijos 70-metį, nedalyvaujant Kačinskiui.
Rusija kategoriškai prieštaravo, kad Kačinskio vadovaujama Lenkijos delegacija atskristų lėktuvu būtent į Smolensk-Severnyj aerodromą, nors balandžio 7 dieną jame nusileido Tuskas ir Putinas, kurie kartu surengė vyriausybiniu lygiu gedulingą paminėjimą pagal Rusijos scenarijų.
Operacijos, kurią vykdė Rusijos gynybos ministerijos Generalinio štabo Vyriausioji valdyba, kodas – IS, t. y., jos organizatorių nuomone, buvo Rusijos trejybė – istorinė, nacionalinė ir dvasinė.
Kodėl IS? Pirma dedamoji – Ivanas Susaninas, Rusijos nacionalinis herojus, kuris 1613 metų žiemą nuvedė būrį „liachų“ į mišką pražūčiai, užtat buvo užkapotas kardais, o patys lenkai miške sušalo. Antra IS dedamoji nukelia mus į 1939 metų rugsėjį, kai SSSR ir Vokietija pagal slaptą Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimą okupavo ir padalijo Lenkiją, o taip pat į 1940 metų pavasarį, kai jo įsakymu buvo sušaudyti 21 857 lenkų karo belaisviai. Trečia dedamoji – Stalino garbei Antrojo pasaulinio karo metais taip buvo pavadintas pavojingiausias ir sunkiausias tankas.
Antrasis operacijos etapas – neleisti lėktuvui nutūpti Smolenske. Reikia iškart pabrėžti, kad jeigu kariniai dispečeriai (skrydžių grupės vadovai) nebūtų sąmoningai suklaidinę Lenkijos lėktuvo ekipažo, tai, turint omeny aukštą vado, antrojo piloto, šturmano ir skrydžio inžinieriaus, kuriems jau yra tekę veikti panašiomis aplinkybėmis, profesionalumą, jie būtų sėkmingai nutupdę lėktuvą. Pažymėsiu, kad lėktuvo vadas Arkadiušas Protasiukas sėkmingai nutupdė tą patį lėktuvą tame pačiame aerodrome, kai juo skrido kaip antrasis pilotas balandžio 7 dieną su Tusko vadovaujama delegacija.
Aerodromo, kuriame turėjo nusileisti Lenkijos Tu-154M, statusas – karinis. Toks buvo ir Lenkijos prezidento lėktuvas. Karo aviacijoje galioja kitokios skrydžių saugumo taisyklės, nei civilinėje. Jei trumpai, tai: civilinėje aviacijoje sprendimą nusileisti priima lėktuvo vadas, o kariniuose aerodromuose ir kariniams lėktuvams sprendimą leisti ar drausti nusileidimą priima tik skrydžių vadas, o ne ekipažo vadas!
Kai „staiga“ atsirado rūkas, kuris krito žemiau nusileidimui aerodrome nustatytos leistinos matomumo normos, skrydžių vadovas ir nusileidimo zonos vadovas žinojo, kad, pagal skrydžių saugumo instrukciją Smolensk-Severnyj aerodrome ir RF federacinių skrydžių saugumo taisykles, tupdyti lėktuvą draudžiama. Reikėjo nedelsiant uždaryti aerodromą, uždrausti Lenkijos lėktuvo vadui ruoštis nusileidimui ir pasiųsti jį į Vnukovo aerodromą, kuris Maskvos buvo nurodytas kaip atsarginis. Taip buvo pasielgta su Rusijos kariniu transporto lėktuvu, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai. Bet ne su Tu-154M.
Skrydžių vadovas pranešė Maskvai, kad negalima nutupdyti lėktuvo dėl oro sąlygų. Bet iš ten gavo komandą vesti lėktuvą į nusileidimą. Kadangi skrydžių vadovas – kariškis, jis pakluso nusikalstamam aukštesnio viršininko įsakymui, žinodamas, kad niekas neturi teisės kištis į jo tarnybinę veiklą priimant sprendimus. Jis privalo vykdyti skrydžių saugumą reglamentuojančius federalinių taisyklių nurodymus ir aerodromo instrukciją, o ne įsakymą iš Maskvos.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Kariškių pareigūnai – skrydžių vadovas pulkininkas Nikolajus Krasnokutskis, skrydžių vadovas papulkininkis Pavelas Pliusninas, nusileidimo zonos vadovas majoras Viktoras Ryženka, jų aukštesnis viršininkas generolas Vasilijus Sucharevas ir pareigūnas iš Maskvos generolas Vladimiras Benediktovas (davęs rekomendacinį įsakymą vesti Tu-154M į nusileidimą) buvo atsakingi už Lenkijos prezidento lėktuvo skrydžio saugumą Rusijos oro erdvėje ir jo saugumą nusileidžiant Smolensk-Severnyj aerodrome. Pažeidę minėtas Federalines taisykles bei instrukciją, jie įvykdė karinį pareigybinį nusikaltimą.
Lenkija jau pasiuntė Rusijai prašymą patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. RF tyrimo komitetas atsisakė vykdyti tą prašymą.
Maža to, lėktuvo ekipažas buvo tyčia klaidinamas, kad jis tiksliai ruošiasi nusileidimui (dispečeriai kartojo: „Jūs kurse, jūs slystate (pereinate į glissade)“. O iš tikrųjų lėktuvas buvo vedamas į nusileidimą „pikiravimo“ kampu, – daugiau nei 150 metrų kairiau nuo tako ir maždaug už 500 metrų nuo jo krašto. Tokį atstumą patvirtino Maskvos techninė komisija. Jeigu skrydžių vadovai būtų vedę lėktuvą tiksliai į nusileidimo taką, tai Tu-154M būtų nusileidęs net aklai.
Technikos specialistai, kurie aprašinėjo lėktuvo prietaisų būklę, užfiksavo įdomų faktą: aukščio matuoklio rodmenys lėktuvo vado ir šturmano ekrane skyrėsi daugiau kaip 50 metrų. Lėktuvui tai mirtinai pavojinga, jei matomumas blogas. Ir nė vienas iš ekipažo narių nebūtų galėjęs perjungti aukščio matuoklio, neatsistodamas nuo krėslo.
– Ir kaip tokį parametrų skirtumą paaiškinti techniniu požiūriu?
– Ekspertai įsitikinę, kad šiuolaikiškomis technologijomis lėktuvo elektroninėse sistemose ir aerodromo bokšte buvo atliktos manipuliacijos. Stačiai sakant, „akiniuotis“ (hakeris) sulaužė apsaugos sistemą, tuo pačiu įsilaužė į Lenkijos lėktuvo ir skrydžių vadovų aerodromo bokštelyje kompiuterius, pakoregavo lėktuvo kurso ir nusileidimo kampo parametrus, padidindamas slydimo kampą, o tai ir nesprogdinant lėktuvo sukeltų katastrofą. Pastebėti tokį pakeitimą kompiuterio monitoriuje praktiškai buvo neįmanoma.
– Visiškai aišku, kad rusai negalėjo viso to prasukti nedalyvaujant lenkams…
– Žinoma, išdavikų visada atsiranda. Gynybos ministras Antonijus Macerevičius pasiuntė Lenkijos Generalinei prokuratūrai oficialų pareiškimą, kad buvęs ministras pirmininkas Donaldas Tuskas būtų patrauktas atsakomybėn už „diplomatinę išdavystę“, padariusią žalos valstybės interesams. Jam gresia 10 metų kalėjimo.
Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.
Lenkijos prokuratūra pateikė kaltinimus Lenkijos vyriausybės, kuriai vadovavo Tuskas, kanceliarijos vadovui ir dviem pareigūnams, o taip pat dviem Lenkijos ambasados Maskvoje bendradarbiams.
Lenkijos generaliniam prokurorui pasiųsta medžiaga, kurioje pasakojama apie Lenkijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų „glaudų bendradarbiavimą“, kad tyrimas būtų atliekamas Rusijai tinkama linkme, apie tai, kaip FSB per savo agentūrą Lenkijoje kontroliavo bylos tyrimą, kurį vykdė buvę Lenkijos kariniai prokurorai. Jiems jau iškelta byla.
Tarp Lenkijos ginkluotųjų pajėgų karininkų atskleisti trys RF specialiųjų tarnybų agentai. Jie jau nuteisti. Esama informacijos, kad generolas Ivanovas koordinavo Kačinskio lėktuvo sunaikinimo operaciją kartu su vienu iš seniausių Lenkijos karinės žvalgybos karininkų, kuris savo laiku buvo užverbuotas Rusijos GRU. Lenkijos kontržvalgyba tuos duomenis tikrina.
Dar daug klausimų liko neatsakytų. Lenkijos tyrėjai dabar aiškinasi: ar Rusijos karinio lėktuvo Il-76, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai, bet nenusileido dėl rūko, ekipažo nariai ir vadas gyvi; ar gyvi sargybiniai, kurie buvo lėktuve ir privalėjo garantuoti Lenkijos delegacijos saugumą; ar gyvas rusų karinis šturmanas, gerai žinojęs Smolensk-Severnyj aerodromą, kuris turėjo skristi kartu su Kačinskiu balandžio 10 dieną, bet prieš patį skrydį buvo nuo jo nušalintas; kas iš Lenkijos gynybos ministerijos pareigūnų paskutiniu momentu įsakė atšaukti iš reiso rusų šturmaną.
Šie asmenys turi būti apklausti apie visas bylos aplinkybes.
Dabar, klausydamas Lenkijos oficialių pareiškimų, džiaugiuosi už kolegas ir jaučiu, kad nepraradau profesionalumo. Jie patvirtina mano ankstesnes išvadas ir surinktų duomenų teisingumą. Lenkijos tyrėjai nustatė, kad didelė dalis žuvusiųjų medicininių dokumentų buvo suklastoti, rusai pakeitė kai kieno kūnus. Aš tvirtinau, kad negalėjo būti „geležinio“ beržo, kurį neva tai sparnu kliudė lėktuvas ir nuo smūgio į žemę subyrėjo. Išsyk buvo aišku, kad lėktuvas nenuskrido iki beržo. Vėliau ir tai patvirtino ekspertai.
EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas
Mano tyrimas – neoficialus, jo išvados – negalutinės ir neprivalomos tyrimui ir teismui. Bet jis nušviečia daugelį aplinkybių ir pagrindžia išvadą, kad Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofa buvo Putino organizuoto teroro aktas. O galutines išvadas turi padaryti Tarptautinis tribunolas Hagoje, prieš kurį turi stoti kaip kaltinamieji Putinas, Medvedevas, Tuskas ir Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai.
Slaptai.lt svečias – Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius LAURINAVIČIUS.
Mūsų pokalbio temos – kelios. Pavyzdžiui, kaip Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją, ar Rusijos žvalgyba turi Donaldą Trampą kompromituojančios medžiagos, kaip rusų įtakos agentai bandė išnaudoti „Brexit“ ir kaip jie naudojasi politinėmis įtampomis Katalonijoje.
Antrasis klausimas – ar JAV slaptosios tarnybos padarė viską, kad apsaugotų Amerikos visuomenę nuo priešiškų įtakų?
Trečiasis svarstymas – kaip klostosi JAV ir Europos santykiai? Taigi – ar oficialusis Vašingtonas ryžtingai nusiteikęs ginti Lietuvą pačiu tragiškiausiu atveju?
Jason Leopold, Anthony Cormier, Jessica Harrison / BuzzFeed
„Praėjusių metų rugpjūčio 3 dieną, tuo momentu, kai Amerikos prezidento rinkimai įžengė į finalinę, karštąją fazę, Rusijos URM pasiuntė beveik 30 tūkst. dolerių savo ambasadai Vašingtone“, – perduoda Amerikos leidinio BuzzFeed korespondentai Džeisonas Leopoldas, Entonis Kormjeris ir Džesika Harison.
Pervedimas, gautas iš Kremliaus remiamo Rusijos banko, atėjo į vieną iš ambasados sąskaitų Citibank‘e, su stulbinančiu „įrašu mokėjimo paskirties eilutėje: „2016 metų rinkimų kampanijos finansavimui“, pasakoja autoriai.
„Tas pervedimas – vienas iš daugiau nei 60-ies piniginių pervedimų, kuriuos dabar nagrinėja FTB ir kitos federalinės žinybos, tiriančios Rusijos kišimąsi į Amerikos rinkimus, – sakoma straipsnyje. – Visos operacijos, kurios atliktos per Citibank sąskaitas ir kurių bendra suma viršijo 380 tūkst. dolerių, siųstos iš Rusijos URM, ir daugumos jų paskirties eilutėje nurodomas 2016 metų rinkimų finansavimas“.
„Pinigai atsidūrė Rusijos ambasadose beveik 60-yje šalių, nuo Afganistano iki Nigerijos, 2016 metais nuo rugpjūčio 3 iki rugsėjo 20“, – praneša leidinys. Pasak žurnalistų, neaišku, kaip pinigai buvo panaudoti. Bent jau viena operacija, kurios galutinis paskirties punktas buvo JAV, atlikta iš VTB, finansinės institucijos (komercinio banko), kurio mažoritarinę dalį valdo Kremlius.
Pasirodžius šiam straipsniui RF URM ir Rusijos ambasada Vašingtone paskelbė socialiniuose tinkluose pareiškimą, pasmerkdamos tą medžiagą. „URM pažymėjo, kad ji anksčiau yra skelbusi, jog organizuoja 364 rinkimines apylinkes 145-ose šalyse, kad užsienyje gyvenantys rusai galėtų balsuoti parlamento rinkimuose, kurie vyko rugsėjo 18-ąją“, – perduoda autoriai.
Kaip praneša leidinys, pirmą kartą apie įtartinas operacijas FTB sužinojo prieš du mėnesius. Du šaltiniai iš FTB papasakojo BuzzFeed, kad FTB teisės atašė kitose šalyse dabar tiria, ar pinigai galėjo būti panaudoti Amerikos prezidento rinkimuose, ir jeigu taip, tai kaip.
Kongreso komitetai, kurie tiria Rusijos kišimąsi į Amerikos prezidento rinkimus, oficialiai paprašė JAV Finansų ministerijos Kovos su finansiniais nusikaltimais tinklo (FinCEN) pateikti daugybę bankinių bei finansinių dokumentų apie gausybę asmenų ir kompanijų, turinčių ryšių su Rusija, rašo žurnalistai. Per tuos užklausimus ir buvo atskleisti pervedimai. JAV visos finansinės institucijos privalo pranešti FinCEN apie visas operacijas, kurios yra įtartinos.
„Atsakydamas į Kongreso užklausimus, Citibank pateikė daugybę finansinių dokumentų, – sakoma toliau. – Toji medžiaga aprėpia daugiau kaip 650 įtartinų operacijų, atliktų tarp 2013 metų lapkričio ir 2017 metų kovo, kurių bendra suma apie 2,9 mln. dolerių. Tie pinigai buvo pasiųsti į keturias Rusijos sąskaitas, veikiančias JAV: ambasados sąskaitą; gynybos, karo, karinių oro ir karinių jūrų atašė biuro sąskaitą; ir Rusijos kultūros centrų Vašingtone ir Niujorke sąskaitas“.
Leidinio šaltiniai praneša, kad dauguma tų perlaidų nesusijusios su rinkimais, bet yra FTB tyrimų, ar galimi jų ryšiai su Rusijos korupcija ir pinigų plovimu objektas“.
Ir dabar kaip tyčia būtent dabar tebeskamba „Paradise Papers“ (Rojaus dokumentų) tyrimos sukeltas rezonsas, kai vokiečių „Sueddeutsche Zeitung“ su kitais leidiniais bei Tarptautiniu žurnalistinių tyrimų konbsorciumu (ICIJ, kuris, beje, finansuojamas vieno Goergo Soroso fondų, ir tai neabejotinai bus pretekstas tyrimo „pažeistiesiems“ sėti abejones jo verte) atskleidė, jog planetos turčiai, vengdami mokėti mokesčius, yra „priparkavę“ mokesčių rojuose 7,9 trilijono eurų.
Abejoti, aišku, galima, tik irgi faktas, kad remdamiesi 21 informatoriumi virš 380 žurnalistų iš 96 leidinių išanalizavo beveik 13 su puse milijonų konfidencialių dokumentų Bermudų teisinių paslaugų kompanijos „Appleby“ bei nuosavybės patikėjimo paslaugas teikiančios bendrovės „Asia City Trust“ (būstinė Singapūre), kurios specializuojasi paslaugų teikimu fiktyvioms bei vienadienėms kompanijoms. Ofšorais laikomos daugiausia salų valstybės, tokios kaip Bermudai, Kaimanų, Bahamų salos, Vanuatu, Samoa, Dominika, Kipras ir t.t. Ekonomistai jau suskaičiavo, kad to 7,9 trilijono užtektų mažiausiai 4,5 metų pasiųsti į mokyklas visus šiuo metu nesimokančius planetos vaikučius.
Didžiosios Britanijos Karalienė Elžbieta II. EPA – ELTA nuotr.
Greta milijardierių ir korporacijų ataskaitoje paminėti 120 politikų iš 50 valstybių. Ko tik ten nėra – greta respektabilių kompanijų „Apple“ ir „Uber“ Kanados ministras pirmininkas, Oksfordo bei Kembridžo universitetai ir Jungtinės Karalystės karalienės dvaras. Karalienei Elžbietai II pinigų išlaidoms parūpinanti Lankasterio hercogystė, pasirodo, dalį savo fondų yra užregistravusi Kaimanų ir Bermudų salose. Nors karališkoji šeima formaliai jokių įstatymų nepažeidė, paskelbtoji informacija, pavadinkime, etikos požiūriu jai gerokai nepatogi.
Kur kas toliau nepatogumo į cinizmo pusę atrodo informacija apie JAV prekybos sekretorių milijardierių investuotoją Wilburą Rossą, kuris ir įsidarbinęs valstybės tarnyboje su 31 proc. akcijų liko bendrasavininkiu Maršalo Salų Respublikoje Ramiajame vandenyne registruotos laivininkystės kompanijos „Navigator Holdings“, kuri turi verslo ryšių su Rusijos bendrove „Sibur“. Šios akcininkais yra Vladimiro Putino draugai Leonidas Michelsonas (48,5 proc. akcijų) ir Genadijus Timčenka (17 proc.), įtraukti į sąrašą žmonių, kuriems JAV nuo 2014-ųjų taiko sankcijas. Prezidento Donaldo Trumpo administracija nuo šių metų vasaros jas taiko ir „Sibur“.
Rusų kompanija yra viena didžiausių „Navigator Holdings“ klienčių – iki W.Rosso atėjimo „Sibur“ iš jos nuomojo porą gamtinių dujų gabenimo laivų, po milijardieriaus investuotojo prisijungimo prie JAV kompanijos – keturis. 2014-aisiais rusų išmokamų pinigų dalis „Navigator Holdings“ pajamų struktūroje sudarė 5,3 proc. Kitais metais ji išaugo iki 9,1 proc. Ministras milijardierius formaliai įstatymų nepažeidė, bet interesų konfliktas galimas – valdininkas gauna pelną iš bendrdarbiavimo su rusais ir tuo pat metu yra atsakingas už užsienio prekybą.
Jau nekalbant apie galimą žalą JAV prezidento reputacijai. Tiesa, ji D.Trumpui nelabai rūpi, pasak valdymo metinių proga „ABC News“ kartu su „The Washington Post“ atliktos apklausos, dabartinio prezidento reitingai yra žemesni nei bet kurio kito prezidento per pastaruosius 70 metų, kai skelbiamos visuomenės apklausos. Tik 37 proc. apklausos dalyvių nurodė D.Trumpo darbą vertiną palankiai.
Galimų D.Trumpo ryšių su Rusija tyrime W.Rossas kaip nepagrindinis įtariamasis (nėra ir ko lyginti su politiniu technologu Paulu Manafortu) gana greitai pasitraukė į antrą planą, nors iš pradžių atrodė perspektyvus, nes 2014-2017 metais buvo „Bank of Cyprus“ bendrasavininkis bei direktorių tarybos vicepirmininkas. Ne mažiau trečdalio banko akcijų valdo rusų verslo oligarchai, tarp akcininkų – ir V.Putino aplinkos žmonės Viktoras Vekselbergas bei Dmirtijus Robolvelvas.
W.Rossas keliuose interviu skelbė niekada neslėpęs savo investicijų į „Navigator Holdings“ ir esą nedalyvavo priimant sprendimus dėl sutarties su „Sibur“. Tai tiesa, bet „iš dalies“. Milijardierius tapo „Navigator Holdings“ direktorių tarybos nariu 2012-aisiais, kai sandoris su rusų kompanija jau buvo pasirašytas. Bet negalėjo nežinoti, kas yra „Sibur“ savininkai.
2014 metais W.Rossas pasitraukė iš direktorių tarybos, kad taptų „Bank of Cyprus“ viceprezidentu ir ištrauktų šį banką iš krizės, taip išgelbėdamas jame laikomus rusų verslo oligarchų pinigus. Verslo ryšiuose su Rusija nėra nieko neteisėto, bet politikos lygmenyje tokie „persiliejimai“ gali paaiškinti, kodėl JAV vyriausybė taip nenoriai aktyvuoja įstatymą dėl naujų sankcijų Rusijai.
Irgi jau žinoma, kad investavusieji į interneto socialinius tinklus „Twitter“ bei „Facebook“ turėjo ryšių su rusų valstybinėmis kompanijomis. Antras pagal dydį Rusijos bankas „VTB Bank“ „tyliai“ investavo 191 milijoną dolerių į investicinį fondą „DST Global“, kuris panaudojo šiuos pinigus 2011-aisiais įsigydamas reikšmingą „Twitter“ akcijų dalį. Per ofšorinę kompaniją su tuo pačiu fondu bendradarbiavo ir rusų eneregtinis koncernas „Gazprom“, kai „DST Global“ investavo į „Facebook“. Vienas fondo steigėjų yra rusų milijardierius Jurijus Milneris – nieko asmeniško, tik verslas, juo labiau, kad nėra faktų, nurodančių, jog Kremlius dėl šių investicijų gavo galimybę veikti interneto socialinių tinklų redakcinę politiką.
Hilary Klinton laiškai
Kita vertus, tyrimas dėl Maskvos kišimosi į pernykščius JAV prezidento rinkimus taip pat per „Twitter“ bei „Facebook“ tebevyksta. Pagaliau, tiesioginių sąsajų ir nereikia, kai netyla kalbos apie „šalutinius“ poveikius. Senatoriai demokratai Markas Warneris ir Amy Klobuchar bei respublikonas Johnas McCainas spalio 19-ąją Senate užregistravo politinės reklamos kontrolę sugriežtinančio įstatymo projektą po žinių apie tai, kad interneto įsilaužėliai iš Sankt Peterburgo „Interneto tyrimų agentūros“ (vadinamojo „trolių fabriko“) per rinkimus ne tik mėgino nuodyti amerikiečių sąmonę, bet ir rengė realias politines akcijas.
Rusų interneto „troliai“ išradingai ir be skrupulų maskavosi už fiktyvių JAV visuomeninių organizacijų, tarkime, tokių kaip „Being Patriotic“, „Secured Borders“ ar „Black Matters US“, kad eskaluotų nepasitenkinimą demokratų kandidate į prezidentus Hillary Clinton.
Pavyzdžiui, „Secured Borders“ propagandinis opusas „H.Clinton 550 proc. norėjo padidinti islamo pabėgėlių skaičių. Jei bus išrinkta, atvers Amerikos sienas „Islamo valstybės“ teroristams“ yra gryniausias melagingų žinių („Fake News“) pavyzdys – politikė niekada nieko panašaus nesakė.
Praėjusių metų rugpjūtį fiktyvi bendruomenė „Being Patriotic“ mėgino organizuoti „patriotinį sąskrydį“ tuo metu dar kandidato į prezidentus D.Trampo naudai 17-oje Floridos miestų, Fort Loderdeile ir Koral Springse akcijos iš tiesų įvyko. Pirmajame greta savanorių dalyvavo ir oficialus asmuo, vietos respublikonų partijos skyriaus sekretorė bei vietos D.Trumpo rinkimų štabo pirmininkė Dolly Trevino Trump. Tokio veikimo pavyzdžių galima pateikti daugiau, ir čia svarbus principas – sąmoningas ir apmokamas melas bei manipuliavimas, Rusijos „trolių fabriko“ JAV prezidento kampanijai skirtos išlaidos sudarė 2,2 milijono dolerių, iš kurių milijonas skirtas atlyginimų fondui. „Facebook“ skaičiavimais, rusų „trolių“ politinę reklamą 2016-aisiais bent kartą matė apie 10 milijonų amerikiečių.
Išeivio iš specialiųjų tarnybų valdoma Rusija politiką įsivaizduoja kaip specialiųjų operacijų tęsinį be jokių užuominų į padorumą ar etinius principus ir žino, kur taikyti. Buvęs Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnas Alexas Finley publikacijoje „Verbuojamieji: kodėl D.Trumpo komanda tapo lengvu V.Putino grobiu“ žurnale „Politico“ (10 27) nurodė keturis išorės manipuliavimui dėkingus dalykus: pinigus, ideologiją, ambicijas ir prievartą.
Buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas P. Manafortas pasidavė FTB. EPA-ELTA nuotr.
Tarkime, dabar ypač garsiai „skambantis“ P.Manafortas už tinkamą sumą pasirengęs bendradarbiauti su kuo tik nori. Kaip „The New York Times“ (10 07) nurodė Atlanto tarybos vyresnioji bendradarbė ir buvusi gynybos ministro patarėja Rusijos, Ukrainos bei Eurazijos klausimais Evelyn Farkas, 2006-aisiais išvykęs dirbti prokremliškai Regionų partijai P.Manafortas neužsiėmė demokratijos įtvirtinimu Ukrainoje, o už solidžius pinigus tarnavo vis labiau korumpuotams buvusiam šios šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui. Konfrontacijos tarp demokratijos ir autoritarizmo sąlygomis konsultanto legali ir potencialiai nelegali (specialusis prokuroras Roberto Mueleris ties tuo dabar ir plūkiasi) veikla galų gale parodė, kurioje pusėje jis yra.
Irgi jau atleistas buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis Flynnas 2012-aisias pakilo iki Žvalgybos valdybos prie gynybos ministerijos vadovo pareigų, bet prezidento Baracko Obamos buvo atleistas kaip nesugebantis suformuoti savo vadovaujamos žinybos strategijos bei negebėjimo vadovauti didelei organizacijai.
Tikėtina, rusai pasiuntė pas buvusį pareigūną protingą agentą, kuris paglostė savimeilę kalbomis apie tai, kaip kvaila buvo jį atleisti, sandėrį dar „pastūmėjo“ išmokos honorarų forma už paskaitas bei konsultavimo kontraktus. Dar vienas jau „legendinis“ prezidento D.Trumpo patarėjas ir jo žentas Jaredas Kushneris ne be problemų tapo nekilnojamojo turto savininku Manhetene 2007-ųjų krizės išvakarėse. Kreditų grąžinimo terminai spaudžia, verslas sekasi ne ypač gerai, žmogus nervinasi, tad visai tikėtina, kad 2016-ųjų gruodį rusai suorganizavo J.Kushnerio susitikimą su „Vnešekonom banko“ šefu Sergeju Gorkovu, kuris, tarkime, davė suprasti, kad jo bankas pagelbėti gali…
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Publicistė Anna Applebaum „The Washington Post“ (10 31) apibendrindama visas šias istorijas nurodė, kad istorikai po daugelio metų tyrinės su P.Manafortu susijusius kaltinamuosius dokumentus, mėgindami suprasti, kokiu būdu „nutiko“ Amerikos visuomeninio gyvenimo rusifikacija. Ir daro ne ypač guodžiančią išvadą, jog dalis JAV politinės bei verslo klasės atstovų jau kurį laiką ima „suaugti“ su posovietinio mentaliteto „kolegomis“. Sąskaitos mokesčių „rojuose“, fiktyvių kompanijų išnaudojimas, godumas, beatodairiškai ciniškas manipuliavimas bet kokiomis temomis (pavyzdžiui, rasine problematika JAV ar nacionaline Ukrainoje) vardan pergalės rinkimuose – toks yra vertelgų abiejose Atlanto pusėse veikimo algoritmas.
Pasak A.Applebaum, P.Manafortas – gyvas tokios Rusijos-Amerikos „konvergencijos“ įsikūnijimas, o D.Trumpas – jos apoteozė.
Džonas Peislis (John A. Paisley, 1923–1978)- buvęs CŽV bendradarbis, žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis. Jo lavonas buvo rastas Česapyko įlankoje 1978 metais su šautine žaizda galvoje ir 17 kg svorio nardytojo diržu. Prieš tai kurį laiką jis buvo laikomas dingusiu be žinios.
Kai Džonas Peislis paslaptingai dingo, CŽV atstovai pranešė, kad jis valdyboje ėjo neaukštas pareigas ir pasitraukė iš darbo 1974 metais. O iš tikrųjų Dž.Peislis buvo CŽV Strateginių tyrimų valdybos viršininko pavaduotojas.
Turima neoficialios informacijos, kad jis dalyvavo kuriant šnipinėjimo lėktuvą U–2, kosminį palydovą Camoc ir žvalgybines 3C-11 serijos palydovų sistemas. Manoma, kad Votergeito skandalo metu Dž.Peislis atliko ryšių karininko vaidmenį tarp CŽV ir Baltųjų rūmų (sklandė kalbos, kad būtent jis buvo paslaptingas „paslėptas plepys“ – anoniminis informacijos apie Votergeitą šaltinis, kurio paslaugomis naudojosi Washington Post reporteriai Karlas Bernstainas (Carl Bernstein) ir Bobas Vudvardas (Bob Woodward). Patys žurnalistai neigė, kad Dž.Peislis nors kiek su tuo susijęs).
Dž.Peislis padarė žvalgyboje gana ryškią karjerą, bet tos žinybos atstovai oficialiai papasakoti apie ją vengia. Turimais duomenimis, jis dirbo NSA tais metais, kai ten buvo kuriama itin slapta palydovų programa. O 1976 metais buvo tarpininkas tarp Centrinės žvalgybos valdybos ir „B“ komandos, atlikusios nepriklausomą CŽV veiklos tyrimą. Manoma, kad jis taip pat susijęs su sudėtingomis operacijomis, per kurias žuvo Nikolas Šadrinas, ir dalyvavo apklausiant sovietų perbėgėlį Jurijų Nosenką.
1978 metų rugsėjo 24-ąją Dž.Peislis – kuris tuo metu vis dar dirbo CŽV institucijai neetatiniu (tai yra, pagal kontraktą) darbuotoju, išplaukė savo 9,5 metro laivu Brilling iš doko Solomonse Merilendo valstijoje. O kitą dieną laivą surado netoli Lukauto iškyšulio Potomako upės žiotyse, už 78 mylių į pietryčius nuo Vašingtono.
Tyrėjai, tarp kurių buvo ir CŽV saugumo tarnybos darbuotojų, rado laive portfelį su medžiagomis, su kuriomis dirbo Dž.Peislis, lagaminėlį su radijo aparatūra ir telegrafo raktais, o taip pat 9 mm gilzę. Ginklo ir kraujo pėdsakų valtyje nebuvo.
Spalio 1 dieną maždaug už 15 mylių į šiaurę nuo to iškyšulio iškilo į paviršių yrantis lavonas su šautine žaizda virš kairės ausies (lavonas nenuskendo dėl išpūtusių jį vidinių dujų, kurių jėga įveikė net nardytojo sunkaus diržo svorį). Iš dantų buvo nustatyta, kad tai – Dž.Peislis.
Draudimo kompanija iš pradžių atsisakė išmokėti jo našlei polise numatytų 100 000 dolerių, nes sklandė kalbos, kad iškilęs negyvėlis iš tiesų ne Dž.Peislis. Tačiau po pusės metų misis Peisli vis dėlto gavo pinigus (pastaruoju metu ji gyveno atskirai nuo vyro).
FTB pranešė, kad Dž.Peislis nusižudė, bet našlės pasamdytas šiai tamsiai istorijai ištirti advokatas pareiškė: „Šokti iš valties su pistoletu rankoje ir jau vandenyje paspausti gaiduką – tai, kaip čia švelniau pasakius, gana neįprastas būdas nusižudyti“.
Sklandė įkyrios kalbos, kad Dž.Peislis, laisvai kalbėjęs rusiškai, buvo sovietų šnipas ir jį paprasčiausiai pašalino. Bet žvalgybos komiteto, kuris 1980 metų balandį tyrė įvykio aplinkybes, ataskaitoje buvo pasakyta, kad nepavyko rasti „jokių patvirtinimų, kurie neatitiktų jo kaip sąžiningo, dorai tarnavusio savo tėvynei, darbuotojo charakteristikos“.
Paviešinta buvo tik dalis komiteto ataskaitos ir toli gražu ne ta, kur nagrinėtas klausimas, ar Peislis pats nusižudė, ar jis nužudytas.
O juk tik pradžia, reikia pasakyti, gana santūri, belieka įsivaizduoti, kas bus toliau.
Gegužės 17-ąją paskirtas JAV teisingumo ministerijos specialusis prokuroras Robertas Muelleris rugpjūtį sušaukė didžiąją priesiekusiųjų žiuri, kas nurodė, jog tyrimas bus ilgas ir gali baigtis kaltinimais kriminaliniais nusikaltimais. Išsiuntinėjęs krūvą šaukimų į apklausas ryšium su Donaldo Trumpo jaunesniojo susitikimu su rusų teisininke Natalija Veselnicakja, lyg ir žadėjusia parūpinti kompromituojančios medžiagos apie milijardieriaus prezidento konkurentę prezidento rinkimuose nuo demokratų partijos Hillary Clinton, prokuroras spalio 30-ąją paskelbė pirmą baudžiamąjį kaltinimą buvusiam D.Trumpo rinkimų štabo šefui politiniam technologui Paului Manafortui (susitikime su N.Veselnickaja dalyvavusiam) bei jo verslo partneriui Rickui Gatesui.
Tiesa, šįkart ne dėl vadinamojo „Russia gate”, nors P.Manaforto kaip ir kito „herojaus“ Michaelo Flynno (buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais) pavardės dėl to virš metų nesitraukia iš Amerikos spaudos puslapių. Tarkime, toks siužetas – televizijos kanalo „NBC News“ atskleista istorija apie „slaptingus“ P.Manaforto ir rusų verslo oligarcho Olego Deripaskos santykius: iš pastarojo amerikietis per tris kartus gavo 60 milijonų dolerių kreditų ir likus mažiau nei dviems savaitėms iki respublikonų galutinio sprendimo dėl savo kandidato prezidento rinkimuose per tarpininką siūlėsi rusų oligarchą privačiai informuoti apie prezidentinės kampanijos eigą. Ši istorija privertė D.Trumpo rinkimų štabo šefą atsistatydinti vos po trejų mėnesių.
Savo veiklos nei žiniasklaidos prielaidų niekaip nekomentuojantis santūrusis prokuroras ėmėsi kruopščiai tirti politinio technologo piniginius reikalus, pasitelkęs JAV mokesčių tarnybą, Finansų ministerijos finansinių nusikaltimų tyrimo padalinį bei Niujorko Manheteno prokuratūrą. Birželio 26-osios ankstyvą rytą, P.Manafortui tebesivartant pataluose, į jo namus su kratos orderiu prisistatė Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai, po kratos apklausus liudininkus gauta informacija suteikė galimybę pateikti P.Manafortui bei R.Gatesui 12 punktų kaltinimų sąvadą, kol kas dėl bendradarbiavimo su į Rusiją bėgusio Ukrainos eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus vadovauta prokremliškos Regionų partija. P.Manafortas bei R.Gatesas iš Regionų partijos pelnė 75 milijonus dolerių, iš kurių pirmasis pinigų „plovyklų“ reputaciją turinčiuose Kipre, Sent Vinsente ir Grenadinuose ofšoruose „paslėpė“ 18 milijonų, jo partneris – 3 milijonus dolerių ir vėliau šias sumas „išplovė“ per nekilnojamojo turto (tarp jų butas „Trump-Tower“ Niujorke) bei kitokio gėrio (brangios mašinos, antikvariniai kilimai, drabužiai etc.) sandorius jau Amerikoje.
JAV šį turtą įsigydavo fiktyvios kompanijos ir parduodavo jį P.Manafortui už iš Amerikos bankų paimtus kreditus. Jei kaltinimai bus įrodyti, politiniam technologui gresia iki 20 metų kalėjimo.
Tos pačios sausio 30-osios ankstyvą rytą pakilęs prezidentas D.Trumpas Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete įprastu laiku nepasirodė, užtat 10.25 val. jo „Twitteryje“ pasirodė užrašas: „Atleiskite, bet tai įvyko daugybę metų prieš tai, kai P.Manafortas prisijungė prie D.Trumpo kampnanijos. Kodėl nekreipiamas dėmesys į vagišę Hillary ir demokratus?????“
Dar po trijų minučių: „Be to, čia JOKIO SĄMOKSLO!“ Iš tiesų, kaltinimuose nėra nė žodžio apie Rusiją, vis dėlto beveik akivaizdu, kad tai tik veikiausiai netrumpo proceso pradžia, tikėtina, kad specialusis prokuroras tikisi palenkti politinį technologą bedradarbiauti su tyrimu mainais už atsisakymą jį persekioti pagal, pavadinkime, grėsmingesnius kaltinimus.
Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.
Beje, tą patį pirmadienį JAV teisingumo ministerija išlaikiusi deramą pauzę informavo apie dar vieno buvusio D.Trumpo patarėjo Georgo Papadopouloso sutikimą sudaryti ikiteisminį sandorį spalio 5-ąją (grėsė 5-eri metai kalėjimo) dėl to, kad jis FTB melavo neturėjęs rysių su Rusijos atstovais, nors iš tiesų vyrukas šia kryptimi (mėgindamas organizuoti D.Trumpo štabo atstovų susitikimus su Maskvos valdininkais) padirbėti spėjo.
Tiesa, istorijos apie ryšius su Londone gyvenančiu rusų profesoriumi, kuris esą parodė susidomėjimą G.Papadopouloso iniciatyva regzti ryšius tarp dar kandidato į prezidentus milijardieriaus bei Rusijos atstovų atrodo ne ypač rimtai, vis dėlto ilgainiui tyrėjams dėliojant šį kol kas painokai atrodantį „puzlą“ ir šis fragmentas gali tapti prezidento D.Trumpo „vežimą“ apversiančiu „akmenėliu“.
Be abejo, pikantiška, kai Baltųjų Rūmų spaudos sekretorė Sarah Sanders žiniasklaidą informavo, jog jos šefas į kaltinimus reagavo abejingai. Kad tyrimo prisibijoma, patvirtina žurnale „Vanity Fair“ lapkričio 2-ąją šmėkštelėjusi informacija, jog JAV prezidentas kaltina savo teisininkų komandą bei patarėju įdarbintą žentą Jaredą Kushnerį, kad šie jį skatinę netinkamiems sprendimams. Pasak žurnalo šaltinių, D.Trumpas spalio 31-ąją pokalbyje su buvusiu patarėju Stephenu K. Bannonu apkaltino J.Kushnerį prisidėjus prie irgi buvusio jo patarėjo Michaelo Flynno ir buvusio FTB šefo Jameso Comey atleidimo, kas galų gale lėmė specialaus prokuroro skyrimą. Spalio viduryje prezidentas D.Trumpas lyg ir mėgindamas „amortizuoti“ situaciją pareiškė, kad specialiojo prokuroro tyrimą dera pagaliau „rišti“, mat jis amerikiečiams įkyrėjo.
Panašu, siužetas klostosi kaip tik atvirkščiai, kaip „eilinis“ perkūnas iš ir taip jau gerokai negiedro dangaus lapkričio 2-ąją „The Wall Street Journal“ informavo, kad JAV teisingumo ministerija rengia oficialų kaltinimą mažiausiai 6-iems aukštiems Rusijos valdininkams dėl kišimoasi į Amerikos prezidento rinkimų kampaniją, bylą planuojama pradėti nagrinėti kitais metais.
Prezidentas D.Trumpas knygų neskaito ir todėl nežino, kaip pavojinga yra Amerikos prezidentams pyktis su FTB vadovais. Broliai Kenedžiai tiesiog bijojo galingojo Edgaro Hooverio, kuris turėjo dosjė apie visus tris. Vienintelis FTB šefą anksčiau laiko po penkerių su puse metų tarnybos (kadencija siekia10 metų) atleidęs prezidentas iki šiol buvo Billas Clintonas, tačiau tuometinis direktorius Williamas Sessionsas dar iki jo išrinkimo valdišku lėktuvu skraidė pas draugus bei giminaičius ir už mokesčių mokėtojų pinigus nuosavus namus aprūpino saugumo sistema. Prezidentas B.Clintonas pusę metų įkalbinėjo pareigūną atsistatydinti savanoriškai ir tik nepavykus jį atleido 1993-ųjų liepą.
Baracko Obamos skirtasis J.Comey buvo atleistas už nelojalumą prezidentui (atleistojo versija), esą buvęs FTB vadovas sugriovė žinybą ir užuot užsiėmęs „rimtais reikalais“ koncentravosi ties žurnalistų sukurpta istorija apie jo esą su Maskva koordinuotą rinkimų kampaniją. Beje, prezidentiniame Ovaliniame kabinete priimdamas Rusijos užsienio ministrą Sergejų Lavrovą ir jau buvusį Rusijos ambasadorių JAV Sergejų Kisliaką prezidentas pareiškė, kad Rusijos tema stipriai spaudė ir atleidus J.Comey jam palengvėję.
Kol kas turbūt dera konstatuoti D.Trumpo politinį (ne vertelgos) trumparegiškumą, pasamdžius prieštaringos reputacijos Vašingtono lobistą. Kaip radijui „Svoboda“ nurodė Amerikos užsienijo politikos tarybos bedradarbis Stephenas Blankas (1031), tyrėjai parengė galingą įrodyminę bazę, todėl nauji kaltinimai labai tikėtini net iki rimtos politinės krizės imtinai, nes jei kontaktai su rusais išvirto į suokalbį, kaip įtaria prezidento kritikai, tai nusikaltimas, baudžiamas prezidento nušalinimu. „Svoboda“ citavo „The New York Times“, pranešusį, jog tyrėjai tikrina ne vien P.Manaforto, bet ir kitų prezidento D.Trumpo ryšius.
Britų slaptųjų tarnybų būstinė Londone
Kitas radijo pašnekovas, teisininkas, Vašingtono Katono instituto bendradarbis Ilya Shapiro nurodė, kad akivaizdu, jog Kremlius į JAV prezidento rinkimus kišosi, vis dėlto įstatymdaviai nepalaikys prezidento nušalinimo, kol D.Trumpas turės reikšmingą rinkėjų respublikonų paramą. Kol kas demokratai ir kai kurie respublikonai Kongrese perspėja prezidentą netrukdyti R.Muelleriui. Pavyzdžiui, D.Trumpo kritikas senatorius respublikonas Bobas Corkeris pareiškė neįsivaizduojąs, kad prezidentas išdrįstų atleisti specialųjį prokurorą.
Kai taip, kažkuriame tyrimo etape (žiniasklaida to niekada nepamiršo) gali vėl būti aktualizuota dar rinkimų kampanijos metu iš pradžių D.Trumpo oponentų respublikonų, o vėliau demokratų užsakyta buvusio britų žvalgybos Mi-6 karininko Christopherio Steelo sudaryta pažyma apie milijardieriaus organizuoto konkurso „Mis Visata“ finalo Maskvoje 2013-ųjų lapkritį užkulisius (pavyzdžiui, kas buvo partneriai, sumokėję jam 20 milijonų dolerių už konkurso organizavimą) bei D.Trumpo rezidavimo Maskvos viešbutyje „Ritz-Carlton“ detales tais metais (juk tebėra atviras klausimas, ar rusai jo slapta nefilmavo), juo labiau, kad ši istorija rūpi ir prokurui R.Mueleriui, ir trims rinkimų peripetijas tebetiriančioms Senato komisijoms.
Lapkričio 3-osios „The Washington Post“ numeryje buvęs republikonų kongresmenas Joe Scarborough priminė kai kuriuos faktus – 2015 metų spalį – 2016-ųjų sausį D.Trumpo patikėtinis Michaelis Cohenas mėgino sudaryti sandėrį su Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos atstovu Dmitrijumi Peskovu dėl „Trump-Tower“ statybos Maskvoje, 2015 metų gruodžio 10-ąją vienas artimiausių milijardieriaus patarėjų M.Flynnas buvo pasodintas greta V.Putino per Kremliaus propagandinei televizijai „Rusia Today“ skirtą vakarėlį. Ir retoriškai paklausė, iš kur tas prezidento nenumaldomas potraukis V.Putino Rusijai.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Grįžtant prie Ch. Steelo pažymos sudarymo aplinkybių, jau niekas nebeginčija, kad D.Trumpo išrinkimas prezidentu nebuvo Rusijos tikslas, Kremlius tiesiog siekė supriešinti Amerikos politinę klasę bei pasėti abejones dėl JAV demokratinių insititutų veikimo. Atsakymai išplaukia sunkiai ir lėtai, pagal visus konspirologijos kanonus, vis dėlto, pasak J.Scarborough, finalinis šou neabejotinai įvyks ir bus ypač efektingas.
Kol kas tenka kalbėti apie banalų godumą – siekiant tikslų, nesiskaitant su priemonėmis bei ignoruojant bet kokius vertybinius principus. Todėl labai tinkama tęsti šią temą (kas bus padaryta kitame tekste) siužetu apie tai, kaip pinigai korumpuoja ir kas iš šios korupcijos bent taktinėje perspektyvoje pasipelno šiuolaikiniame neramiame pasaulyje.
Buvęs Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų kampanijos patarėjas užsienio politikos klausimais prisipažino pateikęs klaidingą informaciją FTB – jis atskleidė melavęs apie savo ryšius su Rusijos valdžiai artimais užsienio pareigūnais. Tai – kol kas aiškiausia D. Trampo rinkimų komandos sąsaja su Rusijos bandymais kištis į 2016 metų prezidento rinkimus, praneša CNN.
Pirmadienį paviešintuose teismo įrašuose FTB teigia, kad Džordžas Papadopulas (George Papadopoulos) „klaidingai apibūdino savo bendravimą su tam tikru kontaktu iš užsienio, kuris norėjo aptarti „šį tą nešvaraus“ apie elektroninius laiškus“, susijusius su demokratų kandidate į prezidentus Hilari Klinton (Hillary Clinton). Įrašuose taip pat užsimenama apie elektroninį D. Trampo rinkimų komandos pareigūnų susirašinėjimą, kuriame, atrodo, jie svarsto galimybę priimti Rusijos kvietimus vykti į šią šalį.
Be to, buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas Polas Manafortas (Paul Manafort) ir buvęs šios kampanijos pareigūnas Rikas Geitsas (Rick Gates) pirmadienį pasidavė Teisingumo departamento specialiajam prokurorui Robertui Miuleriui (Robert Mueller).
Tai, kad aukščiausio rango D. Trampo rinkimų kampanijos pareigūnams pareikšti kaltinimai, rodo, jog R. Miulerio plataus masto tyrimas dėl galimo Rusijos valdžios ir D. Trampo komandos narių suokalbio bei įtariamo trukdymo vykdyti teisingumą ir finansinių nusikaltimų perėjo į kitą, dramatiškesnę, fazę.
Dž. Papadopulo prisipažinimas R. Miulerio tyrimui leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą, kas vyko 2016 metų prezidento rinkimų kampanijos metu. Tuo tarpu P. Manafortui ir R. Geitsui pareikšti kaltinimai su rinkimų kampanija nesusiję. Tačiau tikėtina, kad specialusis prokuroras jiems gali pateikti papildomų kaltinimų.
Buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas P. Manafortas pasidavė FTB. EPA-ELTA nuotr.
Buvęs JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų kampanijos vadovas Polas Manafortas (Paul Manafort) pirmadienį Vašingtone pasidavė Federaliniam tyrimų biurui (FTB).
„New York Times“ rašo, kad tai susiję su tyrimu dėl Rusijos kišimosi į JAV rinkimų kampaniją. Kuo tiksliai P. Manafortas kaltinamas, kol kas neaišku. CNN duomenimis, teismas jau penktadienį apsisprendė dėl kaltinimų.
Anot „New York Times“, prieš P. Manafortą vyksta tyrimas dėl nusižengimų federaliniam mokesčių įstatymui ir dėl pinigų plovimo. Be to, tiriama, ar jis pakankamai paviešino savo lobistinę veiklą užsienyje.
Kaltinimai pateikti ir buvusiam P. Manaforto verslo partneriui Rikui Geitsui (Rick Gates). Jis taip pat buvo paragintas pasiduoti.
Rusija yra kaltinama tiesiogiai kišusis į rinkimus JAV. Specialusis tyrėjas Robertas Miuleris (Robert Mueller) šiame kontekste tiria, ar būta bendradarbiavimo tarp D. Trampo rinkimų kampanijos stovyklos ir Maskvos.
Tačiau tyrimas ilgainiui išsišakojo ir jau kurį laiką apima ir abejotinus buvusių D. Trampo darbuotojų sandorius bei verslo praktiką. Daug teisės ekspertų savaitgalį spėliojo, kad pirmieji kaltinimai veikiau gali būti susiję su šiais šalutiniais aspektais. Šiame kontekste ne kartą minėtos P. Manaforto ir buvusio patarėjo saugumo klausimais Maiklo Flyno (Michael Flynn) pavardės.
„Iki tol, kai 2010 metais Barako Obamos administracija pritarė ginčijamam sandėriui, kurio dėka Maskva įgijo Amerikos reikšmingos urano dalies kontrolę, FTB surinko esminių įrodymų, kad Rusijos atominės industrijos oficialūs asmenys buvo susiję su papirkinėjimais, „otkatais“, prievartavimu ir pinigų plovimu, siekiant didinti Vladimiro Putino biznį iš atominės energijos JAV teritorijoje“, – tvirtina leidinys The Hill, remdamasis „vyriausybiniais dokumentais ir interviu“.
Žurnalistai Džonas Solomonas ir Elison Spen rašo: „FTB ir teismo bylos dokumentai demonstruoja: federalinės žinybos agentai pasinaudojo slapto amerikiečių liudytojo, dirbusio Rusijos atominėje industrijoje, paslaugomis, kad dar 2009 metais gautų visas finansines ataskaitas, slapta darytų įrašus ir perimtų elektroninius laiškus, demonstravusius, jog Maskva, pažeisdama Korupcinių praktikų užsienyje įstatymą, kyšiais ir „otkatais“ kompromituotų Amerikos firmą, kuri užsiiminėjo urano gabenimu automobiliais“.
„The Hill šaltiniai pranešė: jie taip pat gavo liudytojo (dokumentais patvirtintą) pasakojimą, rodantį, kad tuo laikotarpiu, kai valstybės sekretorė Hilary Klinton įėjo į valstybinės institucijos, priėmusios sprendimą Maskvos naudai, sudėtį, Rusijos atominės srities valdininkai pasiuntė į JAV milijonus dolerių, kurie turėjo padėti eksprezidento Bilo Klintono labdaros fondui“, – rašoma leidinyje.
Autoriai pabrėžia: užuot pateikusi kaltinimus 2010 metais, JAV Teisingumo ministerija tęsė tyrimą dar beveik ketverius metus. Teisingumo ministerija „faktiškai neinformavo Amerikos visuomenės ir Kongreso apie Rusijos atominę korupciją JAV teritorijoje tuo laikotarpiu, kai Obamos administracija priėmė du stambius sprendimus, palankius Putino siekiams komercinėje atominėje industrijoje“, pažymi leidinys.
Pasak autorių, pirmas sprendimas – tai leidimas parduoti „Rosatom“ firmai dalį Kanados Uranium One kompanijos, kurį 2010 metų spalį davė Valstybės departamentas ir vyriausybinės žinybos, įeinančios į Užsienio investicijų JAV komitetą.
Antras sprendimas: „2011 metais administracija leido TENEX – „Rosatom“ filialui – tiekti komercinį uraną Amerikos atominėms jėgainėms partnerystės su United States Enrichment Corp rėmuose“.
Rosatom keliami pavojai. Nuclear-news.net
„Rusai kompromitavo Amerikos rangovus atominėje industrijoje „otkatais“ ir grasindami prievartavimu, visa tai kėlė teisėtą nerimą dėl nacionalinio saugumo. Bet nė vienas iš tų įrodymų nebuvo pagarsintas tol, kol Obamos administracija priėmė tuos sprendimus“, – sakė leidiniui neįvardytas „žmogus, kuris dirbo su ta byla“. Autoriai praneša: „Jis kalbėjo tik garantavus anonimiškumą, nes bijo JAV ar Rusijos oficialių asmenų keršto“.
Obamos administracija ir sutuoktiniai Klinton nuo 2015 metų prieštaravo sandėrio su Uranium One kritikai. Pasak jų, nėra įrodymų, kad rusai ar aukojusieji Bilo Klintono fondui pažeidė įstatymą, o sandėris nesukėlė pavojaus nacionaliniam saugumui.
„Bet FTB, Energetikos ministerijos ir teismų dokumentai, su kuriais susipažino The Hill, rodo, kad iš tikrųjų FTB jau gerokai prieš komiteto sprendimą surinko esminių įrodymų, jog rusas Vadimas Mikerinas, pagrindinis Putino atominės ekspansijos į JAV kuratorius, buvo prisidėjęs prie teisės pažeidimų jau nuo 2009 metų“ – sakoma straipsnyje.
„Jo neteisėtas elgesys buvo užfiksuotas slapto liudytojo – amerikiečio verslininko, kuris pradėjo mokėti „otkatus“ Mikerino nurodymu ir leidus FTB. Kaip rodo dokumentai, pirmoji „otkato“ išmoka, užfiksuota FTB per informatorių, datuota 2009 metų lapkričio 27“, – sakoma straipsnyje.
Leidinys taip pat cituoja įrodymų afidevitus (rašytinius patvirtinimus), pasirašytus 2014 ir 2015 metais JAV energetikos ministerijos bendradarbio, kuris kalba apie „reketavimo schemą“.
„Pagal schemą Mikerinas, sutikus aukštesnio lygio oficialiems asmenims iš TEBEX ir „Rosatom“ (abi organizacijos priklauso Rusijos valstybei), siūlė Amerikos firmoms kontraktus, neskelbiant tenderio, mainais už „otkatus“ mokėti pinigines išmokas, pervedant į kažkokias ofšorines banko sąskaitas“, – sakė duodamas parodymus bendradarbis Deividas Gedrenas.
„Paskui Mikerinas, matyt, dalijosi įplaukas su kitais bendrininkais, susijusiais su TENEX Rusijoje ir kitose vietose“, – pridūrė bendradarbis.
„Mikerinas sudarė kontraktą su Amerikos automobilių gabenimo firma Transport Logistics International (atlikinėjusia subtilų darbą transportuojant Rusijos uraną Amerikoje) mainais į daugiau kaip 2 mln. dolerių „otkatų“ pavidalu iš kai kurių jos vadovų“, – rašo autoriai, remdamiesi teismine medžiaga.
Autorių nuomone, tokios stambios korupcinės schemos demaskavimu galėtų didžiuotis kiekviena teisėsaugos institucija, bet kai 2014 metais Mikerinas ir dar keletas asmenų, kurių pavardės straipsnyje neminimos, buvo suimti, FTB ir Teisingumo ministerija savo nuopelnų neafišavo. Tik 2015 metų rugpjūtį pasirodė vienintelis viešas pranešimas – vos pastebimas Teisingumo ministerijos pareiškimas spaudai, kad keletas atsakovų sudarė kaltės prisipažinimo sandėrį.
„Iki to laiko baudžiamosiose bylose Mikerinui teliko vienas kaltinimas – pinigų plovimas pagal schemą, kuri, kaip pripažino oficialūs asmenys, veikė 2004–2014 metais. Ir nors FTB agentai turėjo teisėsaugos pažeidimų įrodymų, surinktų mažiausiai nuo 2009 metų, federalinė prokuratūra kaltės prisipažinimo sandėryje paminėjo tik kelias transakcijas, atliktas 2011 ir 2012 metais“, – sakoma straipsnyje.
„Galutinėje teismo byloje irgi visiškai neminimas joks ryšys su kalbomis apie „prekybinę įtaką“, kurias liudijo informatorius po priedanga iš FTB (apie tai, kad Rusijos atominės industrijos oficialūs asmenys bandė meilikauti sutuoktiniams Klintonams), nors FTB agentai ir surinko dokumentų, rodančių, kad milijonai dolerių iš Rusijos atominės industrijos buvo perduoti Amerikos organizacijai, kuri teikė paramą Bilo Klintono fondui, kaip patvirtino šaltiniai interviu leidiniui The Hill“, – sakoma straipsnyje.
Pasak Teisingumo ministerijos pranešimo, 2015 metais Mikerinas buvo nuteistas 48 mėnesius kalėti ir sumokėti baudą“.
JAV žinybos nemato sąsajų tarp Las Vegaso žudiko ir „Islamo valstybės“ (IS). Federalinis tyrimų biuras (FTB) pranešė, kad, pirminiais duomenimis, masinės žudynės per koncertą kazino mieste, pareikalavusios mažiausiai 58 gyvybių, niekaip nesusijusios su kokia nors tarptautiniu mastu veikiančia teroristine organizacija.
„Islamo valstybė“ prieš tai per savo ruporą „Amaq“ prisiėmė atsakomybę už žudynes. Šaulys buvo IS „karys“, – teigiama agentūros pranešime. Užpuolikas esą prieš kelis mėnesius atsivertė į islamą.
Policijos duomenimis, žmones šaudė 64 metų Stivenas Pedokas (Stephen Paddock), gyvenęs netoli Las Vegaso. Policija pareiškė, kad šaulys veikiausiai yra pavienis nusikaltėlis, neturintis ryšių su ekstremistinėmis grupuotėmis. Jo motyvas kol kas nežinomas.
FTB imasi griežtų priemonių prieš „Kremliaus ruporus“ RT America ir Sputnik, o spaudos gynėjai JAV ragina neperlenkti lazdos.
The New York Post nuomone, amerikiečiai „sugeba apsvarstyti ir palyginti tai, ką sako rusai“. Chodorkovskis ginčija idėją, kad „Rusija netinkama demokratijai“. BuzzFeed News pasakoja apie slaptus Putino ketinimus paskatinti Trumpą „perkrovimui“.
XXX
Praktiškai nėra abejonių, kad Kremliaus finansuojama žiniasklaida – RT America ir Sputnik – vaidino klastingą vaidmenį pernykštėje prezidento kampanijoje JAV, rašo Loidas Grovas leidinyje The Daily Beast. Anot JAV žvalgybinės bendruomenės išvados, abu šie žiniasklaidos leidiniai – dalis „Rusijos valstybinės propagandos mašinos“, kuri teikė pirmenybę Donaldui Trumpui, kenkiant Hilari Klinton, bet jie patys primygtinai tvirtina, kad paprasčiausiai vertėsi ir verčiasi tik žurnalistine veikla.
„Toks pareiškimas, nors ir gana ginčytinas, verčia spaudos ir Konstitucijos pirmosios pataisos gynėjus imtis analizuoti save, dabar, kai JAV Teisingumo ministerija ir FTB atakuoja Sputnik ir RT padalinius Vašingtone už numanomus Užsienio agentų registracijos akto, žinomo kaip FARA, pažeidimus“, – perduoda žurnalistas.
„Nepriklausomai nuo to, kokia nuomonė apie Rusiją, Sputnik ar RT, aš manau, kad kelia nerimą visi FTB įsikišimai nustatinėjant, kas yra žurnalistas, o kas ne“, – pareiškė leidiniui Spaudos laisvės fondo vykdantysis direktorius Trevoras Timas, komentuodamas Yahoo!News pranešimus, kad FTB tiria, ar Sputnik yra užsienio vyriausybės agentas, kai tuo tarpu Teisingumo ministerija neseniai pranešė kanalui RT America, kad pagal FARA reikalavimus jis privalo užsiregistruoti“.
Teisininkė Liusi Dalgliš, kuri specializuojasi pirmosios pataisos klausimais, perspėjo, kad vyriausybės veiksmai Sputnik ir RT atžvilgiu – „labai slidus kelias, ir tai verčia mane nervintis“.
„Tokie nuogąstavimai anaiptol nėra paplitę žiniasklaidos gynėjų aplinkoje, – pabrėžia Grouvas. – Stebėtina, kad Amerikos piliečių teisių gynimo sąjunga (garsėjanti savo bekompromisišku tyrumu žodžio laisvės klausimuose) atsisakė painiotis į grumtynes (gal bijodama, kad visa, ką ši organizacija sakytų, gali pakirsti dabar Maskvoje Putino prieglobstyje gyvenančio Edvardo Snoudeno gynybą)“.
Žymus advokatas Floidas Abramsas, kuris specializuojasi pirmosios pataisos klausimuose, pokalbyje leidinio redakcijoje yra pareiškęs: „Aš neabejoju, kad Sputnik renka naujienas, ir jo veiksmai, kaip taisyklė, turi būti ginami pagal pirmąją pataisą. Bet jeigu jo savininkai rusai įsakė jam nušviesti naujienas neobjektyviai, kad paremtų vieną kandidatą į JAV prezidentus, pakenkiant kitam, tai turės patį tiesioginį ryšį su gana reikšmingu tyrimu, kuris atliekamas dabar ir susijęs su Amerikos nacionaliniu saugumu“.
Buvęs Sputnik žurnalistas Endriu Feinbergas, su kuriuo susisiekė FTB po to, kai vadovybė gegužės mėnesį jį atleido, pritarė vyriausybės veiksmams. „Sputnik veikia ne kaip sąžininga naujienų agentūra, – pareiškė Feinbergas. – Man tai panašiau į informacijos rinkimo iš atvirų šaltinių operaciją“, – sakė jis, perspėjęs, kad apie žvalgybos reikalus nenusimano.
XXX
„Facebook pranešė, kad aptiko apie 3 tūkst. politinių skelbimų, kuriuos, panaudoję 470 neautentiškų paskyrų, apmokėjo asmenys, „2015 birželio – 2017 metų gegužės laikotarpiu, galimas dalykas, veikę iš Rusijos“. Tačiau jiems išleistų 100 tūkst. dolerių nebuvo lašas Facebook pajamų iš reklamos, pernai siekusių 27 mlrd. dolerių, jūroje, – rašo Džeikobas Salemas leidinyje The New York Post. – Be to, Rusijos propaganda nesudarė esminės dalies politinių aptarinėjimų Facebook‘e“.
Daugumoje tų skelbimų buvo kalbama ne apie Amerikos prezidento rinkimus, o apie platų spektrą aštrių temų: nuo LGBT iki imigracijos ir teisės turėti ginklą.
„Facebook nusako tuos skelbimus kaip „Rusijos kišimąsi į rinkimų procesą“ ir žada budriai ginti „pilietinio diskurso vientisumą“, – perduoda Salemas, bet pabrėžia: – Pilietinio diskurso vientisumas nepriklauso nuo jame dalyvaujančių žmonių pilietybės tikrinimo. Jis priklauso nuo (mūsų) gebėjimo pasverti tai, ką jie sako, lyginant tai su mūsų vertybėmis ir informacija iš kitų šaltinių. Jeigu rinkėjai negali to daryti, tai, galimas dalykas, demokratija pasmerkta. Bet jeigu taip yra, dėl to rusai nekalti“.
XXX
Laikraščio The New York Times portale išspausdintas Michailo Chodorkovskio straipsnis, kurio angliškasis variantas pavadintas „Žymiai didesnė problema, nei Putinas“. Rusiškas straipsnio „Demokratija – vienintelė teisinga strategija Rusijai“ tekstas patalpintas Chodorkovskio oficialiame tinklapyje.
„Praėjus 25 metams po Sovietų Sąjungos griūties ir bandymo jos vietoje sukurti demokratiją, Rusija vėl tapo autoritarine valstybe“, – rašo Chodorkovskis (visos citatos pateikiamos iš rusiško teksto, – red.).
Autorius klausia: „Ar Rusija yra netinkama demokratijai dėl savo dydžio, savos politinės kultūros ir nepasitikėjimo Vakarų pasauliu?“ Ir pats atsako: „Jokiu būdu. Aš atmetu klaidingą mintį, kad rusai kažkodėl negali sukurti demokratinių institutų. Tą patį žmonės kalbėjo ir apie vokiečius. Kokie jie buvo neteisūs. Šalys ir jų piliečiai keičiasi, paprastai atsiliepdami į savo nesėkmes“.
Autorius ragina „vertinti demokratines teises kaip subalansuoto politinio atstovavimo padarinius“, o ne „gero caro“ paskyrimą“. „Ambicingiems politiniams lyderiams jis pataria „ieškoti visuomenės paramos, remiantis ne savo asmenybės galia, o aiškia politine programa“.
Rusijos demokratijai „svarbiausias uždavinys – sukurti teisingumo sistemą, pagrįstą įstatymo valdžia, o ne valdžios savivale“, įsitikinęs Chodorkovskis.
„Kremliui tos idėjos atrodo kaip erezija: jos pakerta šimtmečių įvaizdį, kad Rusija gali veiksmingai valdyti tik iš Maskvos, o deleguota valdžia tik sukels chaosą. Mes turime priimti naują ir radikalią kitokią valdymo formą, jeigu norime, kad Rusijai sektųsi, kad ji būtų gerbiama šalis“, – rašo autorius.
XXX
„Trečią Donaldo Trumpo prezidentavimo mėnesį Vladimiras Putinas nusiuntė vieną savo diplomatą į Valstybės departamentą, kad nugabentų tenai drąsų siūlymą visiškai normalizuoti Amerikos ir Rusijos santykius visose pagrindinėse vykdomosios valdžios šakose“, – tvirtina Buss Feed News, remdamasis dokumentu, kuris pakliuvo leidinio žinion. Jame raginama „visiškai atkurti dviejų šalių diplomatų, kariškių ir žvalgybos tarnautojų tarpusavio bendravimo kanalus, užblokuotus po Rusijos karinio kišimosi Ukrainoje ir Sirijoje“, o „Kremliaus perkrovos planą“ buvo siūloma pradėti vykdyti nedelsiant.
Straipsnio autoriaus nuomone, Maskva manė, kad Trumpas nepritaria amerikiečių pasipiktinimui dėl jos numanomo kišimosi į rinkimus ir gali sutikti sparčiai suartėti.
„Čia paprasčiausia ignoruojama viskas, kas išprovokavo santykių pablogėjimą, sudaromas vaizdas, kad apskritai nebuvo nei kišimosi į rinkimus, nei Ukrainos krizės“, – sakė Andžela Stent, kuri Džordžo V. Bušo administracijoje kuravo Rusijos temą JAV Nacionalinėje žvalgybos taryboje.
Leidinys pabrėžia: iki šiol įvyko tik nedaugelis iš dešimčių susitikimų, išvardytų rusiškame santykių normalizavimo projekte.
„Kai rusai pristatė tą pasiūlymą, jie manė, kad Trumpas padarys tai, ką žadėjo: sudarys su Putinu sandėrį ir normalizuos santykius“, – komentuoja Stent. Ji pabrėžia: „Jei Putinas nori ką nors padaryti, Dūma klauso, Gynybos ministerija klauso. O JAV labai daug kas iš tų priemonių nepriklauso Baltųjų rūmų kompetencijai, net jeigu prezidentas ir linkęs jas įgyvendinti“.
Autoriaus nuomone, Kremlius neprarado vilties normalizuoti santykius su JAV, bet Baltieji rūmai ne itin reikalauja, kad Pentagonas ar Valstybės departamentas sąveikautų su Rusija, „o vengiantis rizikos Amerikos nacionalinio saugumo aparatas vargu ar pajudės į priekį savo iniciatyva“.
Apiplėšę savo valstybės piliečius ir išeiviją dabar jie skelbia šalyje karą korupcijai…
Nelikus šovinių – į karą su korupcija
Neseniai Armėnijos vyriausybėje įvyko Kovos su korupcija tarybos posėdis. Regis, kova prasidės nuo lapkričio mėnesio – atsakingoms žinyboms su ekspertais pavesta dar patobulinti veiksmų programą. Daugiau kaip dešimt metų tam buvo maža. Mat su korupcija užsimota kariauti dar 2004 metais, kai tuometinis prezidentas Robertas Kočarianas įsteigė tam reikalui tarybą.
Po dešimties metų sumanyta, kad šitame bare geriau kariaus vyriausybė ir 2015-aisiais įsteigta nauja taryba, vadovaujama ministro pirmininko. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas praėjusį rudenį paskyrė naują premjerą – Kareną Karapetianą, šis paliko vadovauti vyriausybei ir po šių metų pavasarį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo iki tol valdžiusi Armėnijos respublikos partija (su Armėnijos revoliucine federacija „Dašnakcutiun“). Jis yra ekonomikos daktaras, aukštoje valdžioje (išskyrus kelis mėnesius Jerevano mero kėdėje) nebuvo ir giminių joje neturi.
AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis
Tiesą sakant, dar senos sudėties parlamento (Nacionalinio susirinkimo) pavasario sesijoje deputatas Nikolas Pašinianas kalbėjo apie tą patį ir pasiūlė įsteigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo langų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 proc. akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau valdantieji palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą.
Kur gyvena turtingiausi armėnai?
Dar iki rinkimų buvo įkurtas uždaras “Armėnijos investuotojų klubas”, į kurį įstojo apie tris dešimtis armėnų kilmės Rusijos verslininkų. Tikimasi, šio klubo nariai į šalies ekonomiką investuos 3,2 mlrd. dolerių (priminsime Armėnijos biudžeto metines pajamas svyruojant apie 2,5 milijardo). Pats prezidentas su naujuoju premjeru kreipėsi į išeiviją: atvažiuokite, be baimės steikite įmones Armėnijoje ir Kalnų Karabache, investuokite kurkite naujas darbo vietas. Jau seniai dantį ant dabartinio prezidento ir viso „Kalnų Karabacho klano“ griežianti išeivija vėl gavo progą išlieti savo įtūžį. Girdi, tiesiog nuostabu: armėnų valdantieji drįsta vėl kaulyti iš daug sykių jau apiplėštų išeivių, kai turėtų papurtyti savuosius piniguočius. Juk turtingiausi armėnai gyvena Armėnijoje ir Kalnų Karabache. Ten galima rasti, skaičiuojant turtą doleriais, mažiausiai penkis milijardierius ir 300 milijonierių!
Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.
Tik kur jų pinigai? Tuos pačius armėnų išeivius JAV prieš kelerius metus pritrenkė ne jų veikėjų paskelbta žinia apie Amerikoje plačiai gyvenantį prezidento brolį, tą patį Aleksandrą, ir jo įsigytus Kalifornijos valstijoje apartamentus – už 2,8 mln. dolerių. Pritrenkė suma, iš kurios esą atidavė broliui jo „dalį“ Armėnijos prezidentas: 6 milijardai dolerių!
Dar 2010-aisiais Maskvoje veikiančio armėnų klubo “Miabanutiun” vadovas Smbatas Karachianas paskelbė, jog “Armėnijos valdžios viršūnėlė valdo apie 85 proc. visų šalies įmonių ir aktyvų, kontroliuoja 90 proc. piniginių srautų“. 2006-aisiais metais paskelbtame turtingiausių Armėnijos žmonių dešimtuke net šeši buvo vykdomoje valdžioje; tuometinis prezidentas Robetas Kočiaranas šiame sąraše užėmė tik septintą vietą, o gynybos ministras ir būsimasis prezidentas Seržas Sargsianas – aštuntą.
Pateikė ir išsamų sąrašą, kas jiems priklauso – jų pačių, artimųjų ar verslininkų vardu. Ir padarė išvadą: “Šalyje susiklostė du paraleliniai pasauliai su savo įstatymais ir taisyklėmis. Suprantama, esama ir dviejų biudžetų, vadinamojo oficialaus ir šešėlinio, didesnio už oficialųjį 3-4 kartus.”
Per praėjusį laiką turtuolių sąraše atsirado ir naujų pavardžių, tačiau senasis branduolys išliko. Gerokai turtingesnis. Tiesa, buvęs finansų ministras su sūnumis senokai kvėpuoja Los Andželo oru. Tiesa, Valstybės saugumo komitete liko vaizdo įrašas, kuriame pasakojama tai, ko dabar taip reikia: kaip Muitinės tarnyboje veikė pareigūnų neteisėto turtėjimo schema ir kaip ji pasitarnavo Chačatrianui ir kai kuriems kitiems (ne daugeliui); iš interneto šis įrašas, tiesa, išgaravo. Dar atleistas iš premjero pareigų Ovikas Abramianas skubiai pardavinėja savo degalines ir visa kita, ką sunku ko gero ir pačiam suskaičiuoti, taisydamasis su artimaisiais pakelti sparnus į Vokietiją. Atrodo, ir šis pernelyg daug geidė…
O valstybė? Po praėjusių metų „balandžio karo“, kuris labai nuvylė armėnus čia ir visame pasaulyje, žinomas šalies politikas ir režimo priešininkas Ašotas Manučarianas pasakė: „Karo veiksmų protrūkis Karabacho konflikto zonoje parodė, kad mūsų padėtis blogiausia iš visų. Priešingai nuo kaimyninio Azerbaidžano, mes įsigudrinome išparduoti net apkasuose esančių kareivių neperšaunamąsias liemenes. Tai yra viskas, kas galima buvo parduoti, jau parduota“. Amerikiečių organizacijos „Global Financial Integrity“ duomenimis, „iš Armėnijos per pastaruosius metus išplaukė nuo 9,8 iki 30 milijardų dolerių“.
Nepadeda nė iš okupuotos valstybės žemių gelmių kasamas auksas su variu ir kitais metalais, nė iš Jakutijos ir Siera Leonės gabenami deimantai, nė konjakas…
Išvykdamas pasiuntiniu paliko tėvynėje įjungtą elektrą
Kai žurnalistai to paties deputato Nikolo Pašiniano (beje, irgi žurnalisto) prieš kelerius metus paklausė, kodėl gi nepatikėjus, jog nuo šiol valdžia imsis kariauti su korupcija, šis atsakė: „Seržas Sargsianas, norėdamas kovoti su korupcija, turėtų pradėti nuo savo šeimos narių.“ Daugiau žinoma apie jo brolį Aleksandrą, „Sašiką“; iškalbinga dar viena jo pravardė – „50%/50%“ (akcijų dalis, kurią verslininkai ne gera valia atiduodavo). Jo gyvenimo aprašymuose pirmiausia į akis krinta „incidentai“.
Kitas jaunesnysis brolis, Levonas – išsilavinęs, tylesnis. Studijavo Rytų šalių istoriją, išmoko arabų kalbą, sovietinėje armijoje tarnavo vertėju Alžyre. Buvo Armėnijos pasiuntiniu Sirijoje, Tunise (2005-2010). Istorijos mokslų daktaras. Levonas vadovauja labdaros fondui, kuriam 2012 metais organizacijos ir privatūs asmenys suaukojo daugiau kaip 7 mln. dolerių. Apie tai sužinota po to, kad Giumrio mieste vykstančio tradicinio tarptautinio muzikos festivalio rengėjai kreipėsi į miesto valdžią prašydami 12 tūkst. dolerių paramos ir apie tai sužinojo žiniasklaida: tarp festivalio steigėjų yra ir prezidento brolis, tačiau jis padėti nesiteikė…
Praėjusių metų kovą Seržas įteikė broliui Levonui vieną aukščiausių Armėnijos apdovanojimų – 1 laipsnio ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“. Giumrio miesto taryba suteikė Levonui Sargsianui miesto garbės piliečio vardą. Netrukus miesto visuomenės veikėjai išplatino pareiškimą, kad jis nusipelnė šio vardo, ir nemažai miestiečių jį pasirašė. Prabilo ir žiniasklaida: veikia ne vienas labdaros fondas, į kuriuos išeiviai siunčia aukas, tačiau pinigai nežinia kur dingsta ir darbų nematyti.
Galingoji mafija
2015-aisiais žiniasklaida parašė, jog Armėnijos pasiuntinys Vatikane Mikaelis Minasianas nusipirko butą už $ 565 tūkstančius; įsigijo dar automobilį „Range Rover“ ($112 tūkst.) ir garažą ($63 tūkst.). Šis jaunas vyras – Armėnijos prezidento žentas. Kodėl nenusipirkus, turint pinigų? Tačiau 2013-aisiais rašyta ir apie kita. Vienas armėnų internetinis leidinys pranešė viską rodant, jog ant Debedo upės veikianti vandens elektrinė priklauso prezidento šeimai, tiksliau – jo žentui Mikaeliui Minasianui.
To niekas neneigia, tačiau ir nepatvirtina. Akivaizdu viena: bendrovė, kuriai priklauso elektrinė, įregistruota tuo pačiu adresu kaip ir San Marino konsulo buveinė. O konsulas buvo ne kas kitas, o tas pats prezidento žentas. Tačiau svarbiausia yra ne tai. Ši didelio pajėgumo jėgainė vyriausybės sprendimu buvo perduota gynybos ministerijai – tuo laiku, kai jai vadovavo Seržas Sargsianas. Iš pradžių jos turtas buvo parduotas privačiai bendrovei, o 2011 metais toji bendrovė tapo visavalde jos savininke. Kol elektrinė priklausė gynybos ministerijai, valstybė mokėjo jai už 1 kW/h po 3-6 dramus, kai virto bendrovės nuosavybe – po 24 dramus…
Banditas su diplomato pasu
Praėjusį pavasarį Čekijoje, Karlovy Vary mieste, šios šalies kovos su organizuotu nusikalstamumu pareigūnai užkardė kriminalinių autoritetų (rusiškai) sueigą, turėjusią “vainikuoti” naujus šio aukščiausio nusikaltėlių luomo (rusiškai – вор в законе) narius. Juos sušaukė Rusijoje, Sočyje gyvenantis Rubenas Tatulianas; vieniems jis verslininkas ir labdarys, kitiems – autoritetas, pravarde “Robsonas”. Kai kurie į Čekiją atvyko prisidengę svetimais vardais, o “Robsonas” – su jam išduotu Armėnijos diplomatiniu pasu. Rusijos žiniasklaida jį laiko 2013 metais nušautojo Rusijos „vagių karaliaus“ Aslano Usojano („Senojo Chasano”) įpėdiniu, Rusijos Juodosios jūros regiono prižiūrėtoju (смотрящим).
Kartu jis yra Armėnijos garbės konsulas šiame krašte. Ta proga ne vienas leidinys įdėjo nuotrauką, kur jis nufotografuotas su “Chasanu”. Pasirodė ir “Robsono” nuotrauka, kur jis matyti su bendrais, o gal kaip kitaip susijusiais asmenimis, nes tarp jų regime ir dabartinį Armėnijos prezidentą.
Pristatydamas Rusijos verslininkus – „Armėnijos investuotojų klubo“ narius, ministras pirmininkas pasakė, kad kiekvienas jų pats sukūrė verslo imperiją ir gali pakeisti geryn “Armėnijos verslo kultūrą”. Labai energingai prie šio klubo kūrimo prisidėjo turtingiausiu Rusijos armėnu laikomas Samvelas Karapetianas (ne premjero giminaitis; verslininko brolis, irgi vardu Karenas, iki patekdamas į parlamentą buvo prezidento administracijos vadovas). Jis, gali būti, turėjo galvoje netikėtas ir geras permainas, kai pasakė visus laukiant iš ministro pirmininko “siurprizų”. Štai pirmas – “Robsonas” taip pat yra šio klubo narys…
Aslanas Usojanas
Aštuntą dešimtį baigiantį „Senąjį Chasaną“ mirtinai sužeidė snaiperis 2013-ųjų pradžioje Maskvoje. Kaip sužinota, jis rengėsi netrukus skristi į Jerevaną – paminėti savo giminaičio ir bendro, irgi autoriteto, Rafaelo Bagdasariano mirties dvidešimt metų sukaktį. Vienas leidinys parašė, jog jis savo „vizitą“ į Jerevaną „suderino su Armėnijos valdžia – kad nedarytų kliūčių įvažiuoti į Armėnijos teritoriją“. Reikia manyti, ne oficialų raštą pasiuntė, o kažin kaip kitaip…
Užstalėje – su vagių karaliais…
2010-ųjų spalyje JAV federalinių tyrimų biuras atskleidė „didžiausią sukčiavimo aferą naujajame tūkstantmetyje“, kaip parašė amerikiečiai. Per kelias dienas suimta 70 armėnų nusikaltėlių sindikato narių. Jiems pateikta daugybė įtarimų: neteisėta prekyba ginklais, brangakmeniais ir retaisiais metalais, narkotikų kontrabanda, žmonių grobimas ir pinigų prievartavimas. Didžiausią grobį jiems atnešė pagyvenusių žmonių sveikatos draudimo sistema „Medicare“. Nusikaltėliai įsteigė 118 fiktyvių klinikų, kur tariami gydytojai teikė tariamas gydymo paslaugas tariamiems ligoniams (pavogė tūkstančius gydytojų ir jų pacientų asmens duomenis). Jie spėjo pasisavinti iš „Medicare“ 35 mln. dolerių.
Seržas Sargsianas apibrėžtas raudonu rutuliu
Vienas žurnalistas parašė, jog „žala, kurią atvykėliai aferistai padarė JAV sveikatos apsaugos sistemai, prilygsta neseniai įvykusios finansinės krizės pasekmėms“; patys prokurorai sakė armėnų mafiją pralenkus garsiąja “Cosa Nostra”…
Sindikatui vadovavo nusikaltėlių autoritetas Armenas Kazarianas, pravarde „Pzo“. Išaiškėjo jį politinį prieglobstį JAV 1996-aisiais gavus apgaulės būdu ne be armėnų valdininkų prisidėjimo. Išaiškėjo ir jo ryšiai ne tik su kitais autoritetais, tačiau ir su aukštais Rusijos bei Armėnijos valdžios pareigūnais. Į Jerevaną atskridusį mafijos vadeivą „priimdavo aukščiausiu valstybiniu lygiu“, kaip rašė žiniasklaida.
Armėnų nacionalinio kongreso veikėjas Levonas Zurabianas pareiškė, jog „nusikaltėlių gaujos vadeiva artimai bendravo su Robertu Kočarianu ir Seržu Sargsianu“. Autoritetas ne tik šventė Kočariano sūnaus vestuves. Anot Zurabiano, 2008-ųjų prezidento rinkimuose jis „koordinavo kriminalinio pasaulio veikimą pieš Levoną Ter-Petrosianą“ (pirmą Armėnijos prezidentą). Prezidentu buvo išrinktas Seržas Sargsianas…
Dalį grobio „Pzo“ atiduodavo vis tam pačiam „Senajam Chasanui“ ir šio valdomam iždui. Išaiškėjo jį daugiau akis į akį bendravus ne su Seržu, o su Aleksandru Sargsianu, „Sašiku“, kurį pažinojo iš senų laikų ir kuris jį aplankydavo Amerikoje; tvirtinama „Pzo“ prižiūrėjus Sargsiano (Sargsianų) verslo reikalus Amerikoje. Kai kurių kriminalinėmis temomis rašančių autorių tvirtinimu, „Sašiku“ buvo susidomėjusi ir Rusijos generalinė prokuratūra, įtarusi jį nestovėjus nuošalyje nuo kvaišalų gabenimo kelių ir plovus pinigus. Viskas atslūgo, kai sulaikytasis vadeiva susivokė iš karto prisipažinti vertęsis turto prievartavimu. Tai reiškė jo sutikimą bendradarbiauti su prokurorais ir šių atsisakymą kaltinti dėl kitų nusikalstamų veikų. Kazarianą nuteisė 36 mėnesiams nelaisvės ir 660 tūkstančių dolerių bauda.
Tesulaukta menko pagriaudėjimo
Žiniasklaida nusivylė. Juk JAV tyrėjai rengėsi vykti į Jerevaną – su armėnų mafijos vadeiva susijusiuose bankuose, notarų kontorose aiškintis daugybės prabangių butų, biurų, vilų įsigijimo teisėtumo. Tikėtasi, FTB, Interpolas susidomės ir JAV, Ispanijoje, Rusijoje veikiančių gaujų vadeivų globėjais, sėdinčiais aukštuose Jerevano kabinetuose. Dar ne viskas! Tailando vyriausybė išdavė Jungtinėms Valstijoms Rusijos verslininką Viktorą Butą, vadinamą „ginklų baronu“. Amerikoje jam grėsė kalėjimas iki gyvos galvos (2012 metais nuteistas 25 metus kalėti), o žiniasklaida rašė šio ginklų pardavėjo dešiniąja ranka buvus ne ką kitą, o Armeną Kazarianą; FTB teigė turinti garso įrašą, liudijantį, jog “Pzo” su “baronu” aptarinėjo ginklų pirkimo-pardavimo sutartis. Iš didelio tamsaus debesies tesulaukta menko pagriaudėjimo…
FTB agentai
Ir vis dėlto žurnalistai įsidėmėjo: Jerevanas atsisakė išduoti Jungtinėms Valstijoms 30 prašomų įtariamųjų, tačiau dėl „Pzo“ nė piršto nepajudino. Dabar jie mano, kad prieš Kazarianui išeinant iš kalėjimo internete radęsis vaizdo įrašas iš tolimų 1993 metų galbūt yra tam tikras perspėjimas. Kalbama, „Kalnų Karabacho klano“ pasamdytus seklius medžiojus ir naikinus panašaus turinio „vaizdelius“, tačiau šis kažin kaip išliko. Šių metų pradžioje internete atsiradusiame vaizdo įraše parodytas pokylis, vykęs 1993 m. gegužės 28 dieną. Jame matyti „Chasanas“ ir kiti autoritetai. O štai šis jaunas žmogus su juodais akiniais užstalėje yra Seržas Sargsianas.
Jie surinko vienoje užstalėje jau po Chodžaly (armėnų teroristai išžudė visą azerbaidžaniečių miestą Chodžaly) skerdynių (1992 m. vasario 26 d.; prieš dvi dienas radosi Kalnų Karabacho ginkluotųjų pajėgų vieningoji vadovybė, o „savigynos komiteto“ pirmininku buvo paskirtas Seržas Sargsianas). Tačiau dar prieš Agdamo miesto šturmą (armėnai jį išsprogdins 1993 metų vasarą, pagal iš anksto Kalnų Karabacho separatistų vadovybės parengtą planą). Rudeniop Seržas Sargsianas taps Armėnijos gynybos ministru, dar vėliau – ministru pirmininku, o 2008-aisiais – Armėnijos prezidentu. Jau kadaise kalbėta, jog Kalnų Karabacho armėnams ginklus tiekė ir nusikaltėliai, o dabar atsirado dar vienas liudijimas juos bendravus su pačiu „Senuoju Chasanu“. To neneigia nė patys armėnai, teisindami savo prezidentą: tėvynės nepriklausomybės kare viskas leidžiama…
…prieš taikius gyventojus – išvien su teroristais
1999 m. spalio 27 d. į Armėnijos nacionalinio susirinkimo salę vykstant posėdžiui įsiveržė ginkluoti žmonės: „Tai – valstybės perversmas!“ Vyresnysis priėjo prie ministro pirmininko „Užteks gerti mūsų kraują!“. Teroristai pirmiausia ugnį nukreipė į ministrą pirmininką Vazgeną Sarkisianą ir parlamento pirmininką Kareną Demirčianą; žuvo dar penki žmonės, vienam plyšo širdis. Tą patį vakarą pasklido kalbos, o vėliau daugelis nesislėpdami kaltino teroristus paėmus ginklą Robertui Kočarianui pakursčius. Tačiau teroristai teisme tikino veikę be kieno nors nurodymo.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas
2007 metų pabaigoje nepriklausomas leidinys “Aikakan Žamanak” (Armėnijos laikas”) parašė apie vieną iš Aleksandro Sargsiano “incidentų”: dalyvaudamas kriminalinio autoriteto giminaičio laidotuvėse Sankt Peterburge jis, girdint dešimtims žmonių, pasakęs: „Mes parlamente tiek žmonių paguldėme ne tam, kad dabar taip lengvai atiduotume valdžią”.
Keli visuomenės veikėjai kreipėsi į respublikos generalinį prokurorą, reikalaudami pagal prezidento brolio pasakyta iškelti baudžiamąją bylą; jų pareiškimą išspausdino daugelis leidinių, tačiau prokuratūra – nė mur mur. Vėliau “Armėnijos laikas” papasakojo prezidentą išsiuntus brolį toliau iš akių, į Los Andželą – kad dar ko nelepteltų, kol vyksta rinkimai. Turbūt dar pasakė: “Tu ką, asilas?!” Mat kai Amerikoje “Sašiko” ėmė klausinėti, ar iš tiesų taip sakęs, atkirto: Aš ne asilas, kad tokius dalykus sakyčiau… Kodėl mes turėtume prisiimti Robo nuodėmes?” “Robo” – Roberto Kočariano; dar “Robą“ vadina “Armėnų Don Korleone”…
2008 m. vasario mėnesį vykusių prezidento rinkimų nugalėtoju paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane ir kituose miestuose prasidėjo dešimt dienų trukę protestai, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, paragintų pirmo prezidento ir pastarųjų rinkimų kandidato Ter-Petrosiano šalininkų. Išrinktasis prezidentas protestus dėl nesąžiningų rinkimų pavadino “šantažu” ir pagrasino, kad žmonėms pažeidinėjant įstatymą „tvarka bus įvesta jėga“. Veikiantis prezidentas Robertas Kočarianas parlamento pritarimu paskelbė įvedantys nepaprastąją padėtį. Žuvo mažiausiai 8 protestuotojai, daug buvo sužalota, tarp jų ir policininkų; šių gretose buvęs snaiperis, vėliau aiškinta, šaudė tik į ginkluotus žmones, ir tik tam, kad juos sužeistų…
Branduolinė bomba
Praėjusių metų pavasarį Armėnijos valstybė saugumo tarnyba sulaikė tris Armėnijos ir tris Gruzijos piliečius, mėginusius neteisėtai „parduoti branduolinę medžiagą, kuri, – kaip parašyta, – gali būti panaudota masinio naikinimo ginklui sukurti.“ Tai ne pirmas kartas, kai Armėnijos piliečiai sulaikyti mėginant į Gruziją įvežti didelius kiekius urano ir kitų radioaktyviųjų medžiagų.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Armėnų svetinė 1in.am pranešė tuometinio parlamento Armėnijos revoliucinės federacijos frakcijos vadovą Armeną Rustamianą kalbėjus, jog „Armėnija iš tikrųjų esanti šalis, kuri plėtoja atominę energetiką“, tačiau nieko daugiau pasakyti negalįs, nes „tai yra valstybės paslaptis“. Tuo tarpu buvęs ministras pirmininkas Nacionalinio susirinkimo deputatas, buvęs ministras pirmininkas, filosofijos ir ekonomikos daktaras Grantas Bagratianas tvirtino Jerevaną turint branduolinį ginklą ir pavadino jį „vieninteliu būdu apsaugoti Armėniją nuo dviejų kaimynų tolesnių puldinėjimų ir agresijos”. Kiti aukšti pareigūnai irgi ne kartą užsiminė ginkluotųjų pajėgų arsenale esant kažin kokių paslaptingų bombų, gal užsilikusių čia iš „šaltojo karo“ laikų, kai sovietams reikėję gintis nuo NATO…
Greičiausiai, armėnai gąsdina. O jeigu vis dėlto… Ir ką žinai, kas gali šauti į galvą žmonėms, vadovavusiems armėnams kare, kuris dar nesibaigė ir kuriame kariavo armėnų teroristai iš kitų valstybių (транснациональные армянские террористы). Pasak jo, dabartinę Armėnijos vadovybę tebesudaro žmonės, Kalnų Karabache stovėję su jais, tais teroristais, vienose gretose. Chodžaly atakuoti taikius gyventojus (azerbaidžaniečius), tvirtina jis, „įsakė ne kas kitas, o sovietinis armėnas Seržas Sargsianas, tuo metu vadovavęs vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos savigynos pajėgoms, o dabar – Armėnijos prezidentas“.
JAV specialusis tyrėjas Robertas Miuleris (Robert Mueller), anot žiniasklaidos, turi prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) laišką, kuriame kalbama apie Federalinio tyrimų biuro (FTB) vadovo Džeimso Komio (James Comey) atleidimą.
FTB ženkliukas
Laiške, kuris nebuvo išsiųstas, detaliai aprašoma, kodėl D. Trampas norėjo atsikratyti Dž. Komiu, skelbia „Washington Post“, remdamasis su situacija susipažinusiais asmenimis, informuoja agentūra dpa.
Laiške išvardyti D. Trampo nusiskundimai Dž. Komiu. Tarp jų, pavyzdžiui, yra priekaištas Dž. Komiui, kad šis viešai nepareiškęs, jog dėl Rusijos aferos nėra vykdomas tyrimas prieš D. Trampą.
Apie šį D. Trampo laišką iki šiol nebuvo žinoma. Anot „Washington Post“, prezidentas jį parašė kartu su savo patarėju Stivenu Mileriu (Stephen Miller). Tačiau laiškas nebuvo išsiųstas.
D. Trampas FTB vadovą netikėtai atleido gegužės 9 dieną. Dėl to prezidentui tenka gintis nuo kaltinimų, jog jis norėjęs daryti įtaką FTB dėl Rusijos aferos. FTB tiria, ar Rusijai galimai darant įtaką JAV prezidento rinkimams būta susitarimų tarp D. Trampo rinkimų štabo ir Maskvos. Po Dž. Komio atleidimo Teisingumo departamentas paskyrė R. Miulerį specialiuoju tyrėju vadovauti tyrimui.
Pasitvirtino, ką ir taip buvo galima nujausti. „WikiLeaks“ steigėjas, nenumaldomo aktyvisto bei demaskuotojo įvaizdį puoselėjantis Džulijanas Asandžas (Julianas Assangeas) praėjusių metų vasarą, vadovaudamasis savais sumetimais, atsisakė skelbti 68 gigabaitus su Rusijos valdžia susijusių nutekintų dokumentų. Apie tai rugpjūčio 18-ąją informavo žurnalas „Foreign policy“.
2014 metais BBC ir kitos naujienų agentūros paskelbė informaciją apie Maskvos karinę bei žvalgybinę veiklą Ukrainoje, 2016-aisiais „WikiLeaks“ gavo dvigubai didesnę žinių apie tai „porciją“ ir ją paskelbdama turėjo galimybę išsklaidyti įtarimus, kad interneto puslapio nekontroliuoja rusų specialiosios tarnybos. Tačiau to nepadarė.
Maištingo australo ryšių su Maskva tema tebėra „atvira“, arba teisus yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mikeas Pompeo, liepos 12-ąją Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centre pareiškęs, jog laikas šį interneto puslapį vadinti tuo, kuo šis iš tiesų yra – Amerikai priešiška nevalstybine žvalgybos tarnyba, kurią kursto tokios valstybės kaip Rusija.
CŽV direktorius savo įvertinimą argumentavo JAV specialiųjų tarnybų išvada, jog rusų karinė žvalgyba pasinaudojo „WikiLeaks“, siekdama paskelbti jai dirbančių interneto įsilaužėlių išvogtą Demokratų partijos elektroninę korespondenciją per prezidento rinkimų kampaniją 2016-aisiais.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.
Primintinas, tarkime, su demokratų susirašinėjimo paviešinimu susijęs fragmentas, kai 2016 metų rugpjūčio 21-ąją Vašingtono lobistas, dar kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo patarėjas Rogeris Stoneas pareiškia, kad jo šefo oponentės, demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton rinkimų štabo vadovas Johnas Podesta greitai liks be darbo. Pranašystė pasitvirtino, mat „WikiLeaks“ jo korespondenciją pradėjo publikuoti spalio 7 dieną.
Vėliau paaiškėjo, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) išsiaiškino, jog būta kontaktų tarp R. Stoneo ir J. Assangeo, taigi lobistas žinojo, ką kalba. Irgi vargu ar „tik“ sutapimas, kad „WikiLeaks“ pradėjo skelbti dosjė apie CŽV vykdomus interneto įsilaužimus praėjus vos kelioms dienoms, kai D.Trumpas apkaltino dar prezidentą Baracką Obamą neteisėtu jo rinkimų štabo pasiklausymu. Rinkimuose milijardierius buvo Maskvos favoritas, jam išlošus Rusijos dūmoje keltos šampano taurės, be to, jei Maskva siekė chaoso Vašingtone, jį gavo, tiesa, vertinant iš šiandienos perspektyvos, nežinia, ar dabar tuo džiaugiasi.
Tikriausiai primintini „WikiLeaks“ istorijos faktai. Kuomet interneto puslapis 2010-aisiais paskelbė JAV valstybės departamento diplomatinį susirašinėjimą, Rusija toje korespondencijoje buvo įvardijama „mafijine valstybe“. Tačiau kadangi sąvokos autoriai buvo Amerikos diplomatai, jai ta publikacija labiausiai ir pakenkė.
Tų pačių metų lapkritį susitikęs su „The New York Times“ žurnalistais J. Assangeas prisipažino nujaučiąs negatyvias diplomatinės korespondencijos paskelbimio pasekmes ir svarstąs pervažiavimo su visu „WikiLeaks“ į Rusiją galimybę. Gruodį Londono policijai jį suėmus pagal Švedijos (kur kaltintas seksualiniais nusikaltimais) orderį, kitą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusistebėjo, kodėl „WikiLeaks“ steigėjas kalėjime, juk jei demokratija, tai tik pilna. Ir pridūrė, kad australas yra persekiojamas dėl informacijos apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose skleidimo.
Beje, vėliau interviu televizijos laidai „Democracy Now“ ponas J. Assangeas teigė, jog kuomet Edvardas Snoudenas (Edwardas Snowdenas) 2013 metais svarstė, kur jam pasiduoti iš Honkongo, jis rekomendavęs Maskvą kaip saugiausią vietą buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnui. Savo buvusių darbdavių už informacijos apie JAV specialiųjų tarnybų vykdomą totalinį interneto visame pasaulyje sekimą paviešinimą spaudžiamas E.Snowdenas galų gale pasirinko Lotynų Ameriką, į kurią vyko su persėdimu Maskvoje, bet ten įstrigo, mat Amerikos valdžia panaikino jo pasą.
Ten reziduoja po šiai dienai, gavęs politinį prieglobstį iki šių metų pabaigos. Grįžimo į tėvynę atveju E. Snowdenui gresia įkalinimas iki 30 metų už šnipinėjimą. 2016-ųjų rugsėjo 13 dieną dar prezidentaujančiam B. Obamai buvo įteikta kelių nevalstybinių organizacijų, politinių aktyvistų bei kultūros veikėjų parengta peticija-prašymas prieš paliekant prezidento postą amnestuoti „nusidėjėlį“ (tuometiniai kandidatai H. Clinton ir D. Trumpas pareiškė to nedarysią). Dabar jau žinoma, kad to nepadarė ir B. Obama.
Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?
Tebesiginčijama, kas yra buvęs NSA pareigūnas – specialiųjų tarnybų hierarchijai pasipriešinęs bei visuomenei svarbią informaciją atskleidęs herojus ar konfidencialią informaciją paviešinęs (nukopijavo 1,5 milijono NSA dokumentų, nors jo advokatai skaičių ginčija) šalies išdavikas. Pasak vienų, jis turėtų ne slapstytis autoritarinėje Rusijoje, o grįžti ir įrodyti savo veiksmų prasmingumą.
Šio argumento oponentai atremia, jog tik Amerika kalta, kad E. Snowdeans liko Rusijoje, mat anuliavo jo pasą po to, kai šis paprašė prieglobsčio visose Europos valstybėse ir gavo neigiamą atsakymą. Bet vėlgi – akcija su prašymu amnestuoti buvo dalis kampanijos, kurią turėjo vainikuoti režisieriaus Oliverio Stoneo filmo apie E.Snowdeną premjera.
O. Stoneas jau šiais metais sėkmingai susuko 4 dalių dokumentinį filmą apie prezidentą V.Putiną „The Putin Interviews“. Nors sulaukė nepatogių klausimų, honorarą režisierius neabejotinai gavo ir filmo reklaminė kampanija įvyko. Vertinannt iš dabartinės perspektyvos – nieko asmeniško…
2012 metų balandį, kai ėmė sekti „WikiLeaks“ finansavimo šaltiniai („Visa“ ir „Master Card“ spaudžiamos Vašingtono nustojo priimti pinigines aukas į interneto puslapio sąskaitą), Maskvos valstybinis televizijos kanalas „Russia Today“ pradėjo rodyti laidą „Rytojaus pasaulis“ su vedančiuoju J. Assangeu. Vis dar nežinoma, kiek jam ar „WikiLeaks“ sumokėta už išleistų 12 laidos epizodų.
2012-aisiais „WikiLeaks“ paskelbė Sirijos dosjė iš daugiau kaip 2 milijonų Basharo al Assado vyriausybės laiškų arba laiškų apie jį. J. Assangeo bendražygės Saros Harrison vertinimu, publikacija sukėlė nepatogumų ne tiek Damasko režimui, kiek jo oponentams. Vėliau „WikiLeaks“ šefas apkaltino Ameriką destabilizuojant padėtį Sirijoje ir nė žodžio neištarė apie B. Al Assado bei rusų kariškių vykomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.
Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos J. Assangeas pareiškė, kad tai Jungtinės Valstijos kišasi į Ukrainos reikalus, siekdamos įtraukti ją į Vakarų interesų sferą. Ir kad Vašingtonas su savo specialiosiomis tarnybomis aneksavo visą pasaulį. „WikiLeaks“ šefas palaikė Jungtinės Karalystės sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos (ES), valingai ar ne prisidėdamas prie V.Putino pastangų klibinti Vakarų vienybę, daugybę kartų kritikavo NATO.
Netrūko šokiruotų „WikiLeaks“ reakcijos į vadinamųjų „Panamos dokumentų“ paskelbimą 2016-ųjų kovą. Vienu „garsiausių“ publikacijos siužetų buvo informacija apie milijardus dolerių sąskaitose fiktyvių kompanijų, kurias kontroliavo vienas artimiausių V. Putino draugų vilončelistas Sergejus Rolduginas. Pinigų kilmės aiškinimusi užsiėmė tarptautinė žiniasklaidos komanda, kurios sudėtyje buvo ir rusų „Vedomosti“ bei „Novaya gazeta“. „WikiLeaks“ suabejojo publikacijos objektyvumu, įsikabinusi aplinkybės, kad vienas tyrėjų „Organized Crimeand Corruption Reporting Project“ yra gavęs Georgo Soroso fondo bei JAV tarptautinio vystymo agentūros grantus.
Vienas buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis „The New York Times“ yra sakęs (2016 09 01), jog maištingasis australas viską vertina pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Iš Amerikos ir H. Clinton jis nuolat sulaukdavo nemalonumų, iš Rusijos – niekada. Irgi buvęs jo bandražygis Danielis Domscheitas-Bergas priduria, jog J. Assange kai kada „minkštai“ kritikuodavo Kremlių, bet dėl šio kiečiausių sprendimų prieš demokratiją bei žodžio laisvę paprastai tylėjo.
Tarkime, nepasmerkė įstatymo, suteikusio Kremliui neribotas galimybes sekti savo piliečius. Kai žurnalistai jį vis dėlto privertė pasisakyti šia tema, pripažino, jog Rusijoje akivaizdus „slenkantis autoritarizmas“, bet čia pat pridūrė, jog ir Amerikoje tas pats. O juk „WikiLeaks“ steigėjas šių metų balandžio 12-osios „The Washington Post“ numeryje taip žaviai pasisakė, jog interneto puslapis skelbia „nepatogų“ turinį, pirmiausia siekdamas patvirtinti didžią Amerikos praktiką nevengti bet kokių klausimų visuomenino svarstymo, taigi „WikiLeaks“ motyvai tokie patys kaip „The New York Times“ ar „The Washington Post.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Amerikiečių rašytojas, advokatas bei žurnalistas (beje, visapusiškai palaikęs čia jau minėtą herojų E.Snowdeną) Glennas Greenwaldas „The New York Times“ (2016 09 01) apibendrina: „Julianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra“.
Vis dėlto veikiau turime reikalą ne su dezinformacija ar kokiais sąmoningai piktavališkais sąmokslais, ne faktas, kad esama kokių „profesinių“ ryšių tarp rusų specialiųjų tarnybų ir J. Assangeo. Tiesiog energingi egocentrikai dėmesio siekia bet kokia kaina, taigi pasinaudoti jais vis dėlto paprasta, „WikiLeaks“ yra postmodernistinės epochos produktas, kurio veikla apskritai naudinga V.Putinui.
Šia prasme prisimintina Vladimiro Uljanovo-Lenino sąvoka „naudingi idiotai” (tiesa, ginčijamasi, priklauso jam ar Josifui Stalinui), bet jau 21 amžiaus sąlygomis. Tas atvejis, kai žodžio laisvės ir teisingumo pretekstais liejamas vanduo ant propagandos malūno, ne taip ir svarbu, tyčia ar ne.
Praėjusio amžiaus pradžios „naudingais idiotais“ buvo tuo metu paklausūs menininkai, tokie kaip rašytojai Lionas Feuchtwangeris ar Bernardas Shaw. Dabar tai – programišiai bei interneto įsilaužėliai, viskas atitinka laiko dvasią.
„Daugelis manė, kad Donaldas Trumpas – tikras rusų agentas, gal jau nuo seno“, – rašo leidinyje Newsweek buvęs dvigubas FTB agentas, knygos „Kaip sugauti rusų šnipą“ autorius Navidas Džamalis.
Jis išdėsto argumentus, keliamus tokios nuomonės naudai.
„Ir vis dėlto sprendžiant iš to, ką aš per tuos metus, kai buvau agentas, sužinojau, taip pat aiškiai matyti, kad įsismarkavęs Niujorko nekilnojamojo turto magnatas galėtų tapti baisiu šnipu. Virtimas užsienio agentu – tai vienašališki santykiai, visi svertai tavo kuratorių rankose. Būti pasirengusiam dalyvauti nepakanka. Priešingai, specialiosios tarnybos kruopščiai ištyrinėja savo naujokus, įvertindamos jų tinkamumą šnipinėjimui“, – sakoma straipsnyje.
„Pasitikėjimo klausimas yra net svarbesnis, kai kalbama apie „pastebimus“ agentus, tokius kaip deputatai. Pasak buvusio aukšto rango amerikiečio žvalgo, tarnavusio po priedanga ir paprašiusio jį vadinti paprasčiausiai Loganu, kad apsaugotų Amerikos žvalgybos šaltinius ir operacijas, „politikai perkalbami“, – sakoma straipsnyje. „Mes teikėme žymiai daugiau svorio tam, ką (politikai) kalba akis į akį, negu tam, ką jie kalba viešai“, – sakė Loganas.
„Pavyzdžiui, Trumpas – politikas, kurio vieša ir privati asmenybės, atrodo, sutampa, – rašo Džamalis. Pradedant jo piktinančiais komentarais apie kraujo praliejimą Šarlotsvilyje ir baigiant tvirtais plepalais, kuriuose jis taršo generalinį prokurorą Džefą Sešnsą, prezidentas, matyt, kalba ir veikia impulsyviai, visiškai nesitvardydamas“.
„Be to, jis turi ilgą melo istoriją. (…) Pasak Džono Saiferio, 27 metus ištarnavusio specialiosiose tarnybose, taip pat ir užsienyje rezidentūros viršininku ir rezidentūros viršininko pavaduotoju, jo verbavimas virstų košmaru“, – sakoma straipsnyje. „Agentų kuratoriai ieško šnipų, kurie gali (…) išsaugoti santykių su jais slaptumą“, – pažymėjo Saiferis.
„Tai tiesa. Bet kaip respublikonų kandidatas į prezidentus jis vis dėlto galėjo būti viliojančiu taikiniu. Plius, realybės šou žvaigždė „tiesiog trykšta dviem dalykais, kurių ieško verbuotojai, – nesveiku ego ir per dideliu godumi“, kaip nurodo Saiferis. Ar galėjo tie atributai, derinami su jo pozicija, persverti akivaizdžią riziką, susijusią su jo verbavimu? Tai neaišku, – samprotauja Džamalis. – Tik akivaizdu, kad ryšių su Rusija tyrimas atskleidė įtartiną Trumpo artimųjų, tokių kaip Polas Manafortas, Maiklas Flinas ir Džaredas Kušneris, elgseną“.
Priminęs, kad Manafortas dirbo liūdnai pagarsėjusiam Janukovičiui, Flinas už užmokestį dalyvavo televizijos kanalo RT šventiniame vakare, o Kušneris bendravo su Abramovičiumi, Džamalis pažymi: „Dėl šitų ir kitų ryšių – ir dėl Trumpo impulsyvumo bei melagingumo – galima spėti, kad Maskva gal apsiėjo be tiesioginio kontakto su Respublikonų partijos kandidatu, pasirinkdama darbą per jo artimuosius“.
Keli JAV ambasados Kuboje darbuotojai patyrė kažkokių akustinių prietaisų poveikį, dėl to jiems kilo rimtų sveikatos problemų, pranešė trečiadienį televizijos kanalas CNN.
Pasak jo šaltinių Valstybės departamente, mažiausiai du diplomatinės misijos darbuotojai turėjo grįžti į JAV gydytis. Neatmetama, kad jie apkurs. CNN vadina šį incidentą „akustine ataka“. Ką konkrečiai amerikiečiai laiko atsakingais už ją, nepatikslinama.
Kaip teigia televizijos kanalas, šiems ambasados darbuotojams nuo 2016 metų pabaigos ėmė reikštis simptomai, panašūs į tuos, kurie būna smegenų sukrėtimo atveju. Valstybės departamentas kelis mėnesius ragino Kubos valdžią atkreipti dėmesį į šią situaciją ir nusiuntė į Havaną gydytoją, bet jis neįstengė nustatyti negalavimo priežasčių.
„Tai gali būti gana rimta, – cituoja CNN vieną iš šaltinių. – Mes bendradarbiavome su kubiečiais, kad išsiaiškintume, kas vyksta. Jie tikina nežiną, bet visa tai verčia būgštauti ir nerimauti“. Į tyrimą jau įsijungė FTB.
JAV ir Kuba normalizavo savo santykius 2015 metų vasarą.
FTB atliko kratą buvusio D. Trampo rinkimų kampanijos vadovo P. Manaforto namuose. EPA-ELTA nuotr.
JAV Federalinis tyrimų biuras (FTB) liepą atliko kratą buvusio Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų kampanijos vadovo Polo Manaforto (Paul Manafort) namuose.
Šio atstovas trečiadienį patvirtino atitinkamą „Washington Post“ informaciją. P. Manafortas bendradarbiauja su tarnybomis, sakoma atstovo pranešime, kurį cituoja agentūra dpa.
Buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas yra FTB taikiklyje dėl Rusijos aferos. FTB tiria įtarimus, jog D. Trampo rinkimų štabas galėjo bendradarbiauti su Maskva, kad sutrukdytų laimėti rinkimus demokratei Hilari Klinton (Hillary Clinton).
Krata atlikta ankstų liepos 26 dienos rytą P. Manaforto namuose Virdžinijos valstijoje, rašė „Washington Post“.
Dieną prieš tai P. Manafortas konfidencialiame posėdyje davė parodymus JAV Senato Žvalgybos komitete.
Manoma, kad P. Manafortas palaiko artimus kontaktus su Rusija. Nuo 2016 metų birželio iki rugpjūčio jis vadovavo D. Trampo rinkimų štabui. Tačiau dabartinis prezidentas jį atleido dėl neskaidrių ryšių su buvusia prorusiška Ukrainos vyriausybe.
P. Manafortas buvo ir vienas D. Trampo sūnaus Donaldo Trampo jaunesniojo (Donald Trump Jr.) susitikimo su Rusijos advokate 2016-ųjų birželį dalyvis.
